Rugsėjui įsibėgėjant, liūdnai atsidūstame: „Jau ruduo”... Tarsi da­bar daugiau nei pusmečiui reiktų pasi­nerti į pilką kasdienybę. Bet iš tiesų dūsauti nėra ko – Lietuvos teatrai praėjusią savaitę atidarė naują sezoną ir pranešė apie premjeras, Nacionalinis simfoninis orkestras publiką ketina nudžiuginti originaliomis simfoninės muzikos programomis ir kt.

Šiaulių dramos teatras naująjį sezoną pradėjo premjera „Pakeliui“, per kurią žiūrovai buvo kviečiami leistis į kelionę autobusu po miestą. Skirtingose erdvėse buvo vaidinama vis kita scena. Spektaklis-kelionė autobusu – antrasis režisieriaus ir dramaturgo Aleksandro Špilevojaus darbas Šiauliuose. Už pirmojo spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją 2018-aisiais A. Špilevojus pelnė Auksinį scenos kryžių. Spektaklis „Pakeliui“ bus rodomas tik rudenį ir pavasarį.

Po gana intensyvių svarstymų bei diskusijų praėjusią savaitę pakeistas Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimas – dabar teatras vadinsis Vilniaus senuoju teatru. Ekspertų nuomone, šis pavadinimas yra ir nuoroda į ilgaamžę šio pastato istoriją, ir atitinka šiandienius teatro nuostatus bei kryptį.  Akcentuojama, jog rusų kalba vaidinanti teatro trupė turėtų būti išsaugota.

Rugsėjo 7–10 d. Švedijos sostinėje Stokholme autorinio kino teatre „Kla­rabiografen“ sėkmingai startavo nauja iniciatyva – pirmasis Baltijos jū­ros šalių filmų festivalis „Baltic Sea Film Festival“. Jį atidarė lietuvių vaidybinis filmas „Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša), apdovanotas Venecijos kino festivalyje. Taip pat pristatytas And­riaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“, Ma­rijos Stonytės dokumentinė juosta „Švelnūs kariai“. Po kiekvieno filmo pristatymo vyko lietuvių kūrėjų susitikimai su švedų žiūrovais. Festivalio iniciatoriai ir organizatoriai tiki, kad ateityje ši iniciatyva gali tapti stipriu traukos centru, kuriame filmų kūrėjai iš visų Baltijos jūros regiono šalių pristatys savo kūrybinius pasiekimus ir vystys naujas idėjas.

Rugsėjo 23–24 d. Kauno IX forto muziejuje atidaroma menininko Bruce’o Clarke’o paroda „Tiems, kurie liko“. Atidarymą lydės šokėjo ir choreografo Tebby’io W. T. Ramasike’ės performansas „Mano kūno fragmentai“. Ypatingo aktualumo šiandienos įvykių kontekste įgauna menininkų plėtojamos universalios temos – tragiškų įvykių apsuptyje atsidūrusio žmogaus patirtys, priespauda ir pasipriešinimas.

Rugsėjo 30–spalio 1 d. Kauno „Žal­girio“ arenoje laukia dviejų iš Lietuvos kilusių menininkų Philipo Millerio (PAR) ir Jenny Kagan (JK) kuriama „Kauno kantata“ – viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „At­minties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas, atminties temas pateikiantis šiuolaikiškai. Teatrologė Ina Pukelytė išduoda, jog premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš arti stebėti kantatą atliekančius muzikantus. O atlikėjų – beveik 300.

Meno pasaulis sutelkė jėgas, kad surengtų 42 parodas, skirtas vieno garsiausių dailininko Pablo Picasso mirties 50-mečiui. Rugsėjo 23 d. Madri­do „Mapfre“ fonde bus atidaryta pa­roda „Pablo Picasso ir skulptūros griovimas“, kuri veiks iki 2024 m. balandžio. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Spalio 7 d. į Šilalę atvyksta dainų muzikos ir tekstų autorius bei atlikėjas P. Stalionis. Praėjusiais metais radijo stotyje „Lietus“ nominuotas net trimis apdovanojimais, dainininkas į sceną sugrįžta su milžinišku įkvėpimu.

Ištikimiausių dainininko gerbėjų dėmesio lauks ne tik pamilti kūriniai, bet ir šviežiai pasipildęs, jau hitais tampančių dainų bagažas. Bendradarbiavimas su Lietuvos bei užsienio dainų kūrėjais į naujausią Pauliaus koncertinę programą įnešė novatoriškų vėjų, netikėto skambesio ir spalvų.

O P. Stalionio vaikiškų knygų gerbėjai sulauks dar vieno siurprizo – koncerto metu bus pristatyta naujausia rašytojo knyga. Drauge su savo artimaisiais pabėkite nuo kasdienybės rutinos – ateikite, išgirskite ir pamatykite!

Koncertas vyks Šilalės kultūros centre spalio 7 d., 19 val.

Bilietus galite įsigyti Kultūros centro bilietų kasoje ir www.ticketmarket.lt.

Nuoroda į renginį bilietų prekybos platformoje: https://www.ticketmarket.lt/lt/e/renginys/paulius-stalionis-silales-kulturos-centras-bilietai-20221007

Sakoma, kad nelaimės po vieną nevaikšto. Tai labai sukrėtė Baravykų kaimo (Bilionių sen.) žmones – beveik tuo pat metu sunkiai pasiligojo ir netrukus mirė jų kaimo gyventoja bei nugaišo jos gyvuliai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Laukuvos kultūros namų vaikų folkloro ansamblis „Dūz­­ginėlis“ kartu su 450 dai­ni­ninkų bei šokėjų iš įvairių Bul­garijos re­­gionų, Turkijos ir Serbijos da­lyvavo tarptau­tiniame folk­­loro fes­ti­va­lyje „Etno rit­mai 2022“, ku­ris vy­ko Bul­ga­ri­jo­je. „Dūz­gi­nė­lis“ vie­nintelis ats­to­vavo Lie­­tu­vai, pri­sta­tydamas Ši­la­lės krašto liaudies dainas ir šo­­kius. 

Parodę savo bei pa­žiūrėję ki­tų šalių kolektyvų programas, aplankėme Varnos miestą, Aladžo vienuolyną, kuris XII–XIV a. buvo viena žymiausių šventovių, vie­nuolių rankomis iškaltų uoloje. Taip pat keliavome į Balčiką, kur aplankėme Rumunijos karalie­nės Ma­­rijos vasaros rezidenciją, bota­nikos sodą. Vaikščiojome ir Ka­liak­ros iškyšuliu – tai 2 kilo­metrų į Juodąją jūrą nutįsęs siauras žemės ruožas, maudėmės šiltose Juo­dosios jūros bangose.

Už šią kelionę esame dėkingi dideliam būriui rėmėjų, taip pat vaikų tėveliams. Jų dėka vaikai patyrė begalę teigiamų emocijų ir įspūdžių, kurie išliks ilgam. 

Olga JOGMINIENĖ

Folkloro kolektyvo „Dūzginėlis“ vadovė

Nuotr. iš kolektyvo albumo

Kas yra kūrybingumas? Ar jo galima išmokti ar iš­mo­kyti? Ar kūryba gali mums padėti atrasti save? Ar kūrybiškumas pasireiškia tik mene? Sutikime, jog atsa­ky­mų į šiuos klausimus ieškome kiekvienas. Kartais są­mo­ningai, o kartais pasyviai, tiesiog besisukdami savo kas­dienėje rutinoje. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas esame gimę turėdami kūrybinių gebėjimų. Klausimas – kiek laiko skiriame jų ugdymui? 

Neseniai dalyvavau Šilalės rajone vykusioje konferencijoje, kurioje paskaitą skaitė puiki lektorė. Viena iš jos pateiktų užduočių buvo išsirinkti vieną iš ekrane pavaizduotų devynių kėdžių. Visos buvo labai skirtingų spalvų ir formų. Išsirinkau pačią mažiausią – geltoną ir tuo nustebinau pati save: juk geltonos spalvos visai nemėgstu... 

Vėliau lektorė pateikė mūsų pasirinkimų reikšmes. Apie ma­ne buvo parašyta: 

„Išradėjas. Jūs – smalsus ir kūrybiškas žmogus. Valgį ir miegą galite pamiršti, jeigu jus sudomino koks nors įdomus projektas. Jums labai įdomios sudėtingos ir eksperimentinės užduotys, jūs mėgstate ieškoti nestandartinių sprendimų. Esate visiškai nepriklausomas nuo ki­tų, tik nuo savo įkvėpimo“. 

Perskaičiusi šį paaiškinimą supratau, kad taip, kaip šviesoje galime išvysti savo šešėlį, taip aš geltonoje spalvoje išvydau save. 

Ar kūrybinių gebėjimų turi visi? 

Nors sakoma, kad žmonės yra labai kūrybingi arba visai ne, esu įsitikinusi, jog visi esame gimę turėdami kūrybinių gebėjimų. Tik ar vėliau juos stimuliuojame? Kūrybiškumą, kaip ir visus žmogaus gebėjimus, mano nuomone, galima lavinti ir tobulinti. Man be galo gražu, kai žmogus yra kūrybiškas ir tai nebūtinai yra susiję su menu tiesiogiai. Šį gebėjimą galima panaudoti kasdieninėje veikloje, įvairiose su menu nesusijusiose situacijose, sprendimų paieškoje ar net santykiuose su aplinkiniais.

Įdomu šiuos dalykus stebėti žmonėse, kurie būna nesusiję su menu, juos akcentuoti, mokytis, ir tai yra mano desertas mąstymui, interpretavimui savo kūrybinėje veikloje. Susikurtas šviesus energetinis laukas savyje įtvirtina tam tikras vertybes, idėjas, kurios lengviau pasireiškia veiklose, darbuose, žodžiuose. Visa tai turi tvirtą ryšį su vidine būsena, geba virsti į materiją, į jausmą, kurį galiu perduoti žiūrinčiajam.

Meno galia ugdyti asmenybes

Ieškodami vienatvės ir ramybės, žmonės dažnai bėga į kaimą, į kalnus, prie jūros. Tačiau juk bet kada panorėjus galima „pabėgti“ į save! Esu tvirtai įsitikinusi, jog niekur kitur žmogui nėra taip ramu ir malonu, kaip savo sieloje, ypač jeigu joje yra tai, į ką įsižiūrėjęs žmogus iš karto pasijunta geriau. Meno suteikta galia – nuolat būti šioje būsenoje. Tai ypač svarbu paauglio gyvenime, kuomet vyksta nuolatinės savęs paieškos, ar net krizinėse gyvenimo situacijose, kai lieki vienas, ir menas, kūryba tampa įrankiu prisijaukinti vienatvę. Bet kokiu atveju tai gali būti būdas išpildyti sielos norus...

Šiuolaikiniame vartotojiškame pasaulyje nelengva atrasti tinkamą santykį su kūryba, o dvasinė kultūra dažnai vertinama kaip nereikalinga. Tačiau, mano nuomone, tinkama aplinka, teisingai formuojamos vertybės ir meno vertės žinojimas padeda jaunai sielai eiti asmenybę auginančiu keliu. Sutiksime, kad pasaulis yra toks, kokie esame mes patys. Kuomet kūrybiniai meno apraiškos procesai vyksta ne tik didžiosiose meno galerijose, bet ir mažose rajono bendruomenėse, galimybę prisiliesti prie dvasinės kultūros turi kur kas daugiau žmonių. 

„Galbūt tu gimei didiems darbams, bet gyvenimas sudėtas iš mažų. Dideli žygiai pasitaiko retai. Mažus darbus reikia taip pat deramai vertinti, kaip ir didelius. Dauguma mūsų dienų susideda iš nežymių darbų: neišradingų meditacijų, paprastų valgių ruošimo, kasdienio ėjimo į darbą, ramaus pasikapstymo sode. Kaip tik jie sudaro didesniąją mūsų gyvenimo dalį. Didingiems užmojams retai turime progų. Gimnastikos čempiono didžioji šlovė trunka gal vienintelę jo gyvenimo valandą. Garsiųjų menininkų darbai apžiūrimi per visai trumpą laiką. Geriausias kompozitoriaus kūrinys – tik akordas visoje muzikos garsų jūroje. Jei norime sėkmės, dėmesį turėtume sutelkti į mažus darbus“. (365 Dao. Įžvalgos kasdienai)

Visiems reikia laiko sunokti, subręsti, įgyti skonį, spalvą, vertę, minties svorį ir drąsos savo tikslo siekimui. Todėl noriu visus pakviesti į savo kūrybinių darbų parodą „Po baltą šviesą į namus“, eksponuojamą Šilalės švietimo pagalbos tarnybos patalpose. Ji veiks rugsėjo–spalio mėnesiais. 

Paroda atspindi mano asmeninį požiūrį, siekį kiekviename iš jūsų pažadinti norą ugdyti savo kūrybiškumo galias. Užeikite, susitikime ir pasikalbėkime ne tik apie paveikslus ant sienos, bet ir apie tai, kaip kūryba gali virsti gyvenimą turtinančiais pokalbiais ir naujus horizontus atveriančia patirtimi.

Indrė LUKOŠEVIČIENĖ

Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė 

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68, 69)

Tęsiame kraštiečio Anta­no Lingio pasakojimą ir siū­lome „Ši­lalės artojo“ skaitytojams pakeliauti Antano jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvė­dar­nos krašto kaimus, žmonių gy­ve­nimą, mokyklas ir mokytojus.

Mobilizacija kėlė baimę ir neviltį

Lietuvos vyrams atsirado didelė bėda – sovietai paskelbė mobilizaciją. Kai kurie buvo paimti, daugelis ėmė slapstytis. Pasklido kalbos, kad susikūrė „miškinių“ būriai, į kuriuos jaunuoliai ėjo, vengdami tarnybos sovietinėje armijoje. Represijos ypač sustip­rėjo 1944–1945 metų žiemą, nes karas vis reikalaudavo „patrankų mėsos“. Kariauti nie­kas nenorėjo, vieni savo pasuose jau-­

ni­nosi, kiti sendinosi. Mūsų tėvas pa­si­sendino šešeriais metais. Jis buvo gimęs 1897-aisiais, tai pase nutrynė septyniukės „nosį“ ir tapo 1891 m. gimimo. Tokio amžiaus į karą jau nebe­ėmė. Taip su tais savo pakeistais metais ir liko toliau gyventi. Ištaisyto paso pag­rindu buvo išduotas sovietinis pasas. 

Prisimenu, kaip 1945-ųjų sausio pabaigoje pas mus užėjo pusbrolis Pranas Rudys. Jis artimai bendravo su broliu

Alfonsu. Staiga kaimynai pranešė, kad kaime vyksta siautimai („ablava“), ieškoma pasislėpusių nuo kariuomenės vy­­rų. Mama suruošė plunksnų plėšymą. Pra­­ną pasodino tarp mūsų žemiau. Atėję kareiviai su karininku patikrino tėvo pasą, pasižiūrėjo į plušančius vaikus ir, nieko neįtarę, išėjo. Pranui jau buvo 19-a ir jis mobilizacijai tiko.

1944-ieji – vėl permainų metai. Žmo­nės jau žinojo sovietinės valdžios „skonį“, todėl buvę šiokioje tokioje valdžioje arba labiau pasiturintys, artėjant frontui, su vokiečių armija traukėsi į vakarus. Pasitraukė ir mano sesuo Juzefa Sungailienė su vyru bei vaikais Jonu ir Eugenija. Sesuo buvo nėščia. Jie jau 1941 m. išgyveno nerimo dienas, nes buvo tarp numatytųjų ištremti – Jonas buvo šaulys, veiklus žmogus. Jų šeima dar 1941-ųjų pavasarį turėjo sprukti iš namų ir slapstytis. Iki 1952-ųjų nežinojome, kur jie yra. J. Sungaila vokiečių okupacijos metais buvo Kvėdarnos valsčiaus viršaitis, tad jo likimas, grįžus sovietams, būtų buvęs nulemtas. 

Kita artima mums šeima (tiesa, ne visa), pasitraukusi į vakarus, – Nor­kai iš Šventų kaimo. Norkus, atrodo, An­ta­nas, su žmona buvo mano krikšto tėvai, mūsų šeimos bičiuliavosi. Jie augino dvi duk­ras ir keturis sūnus. Šeimos galva, Ne­priklausomybės kovų savanoris, dalinant žemę, gavo iš Šventų dvaro apie 16 hek­tarų gana neblogos žemės, pasistatė gražią sodybą. Visi Norkų vaikai buvo dailiai nuaugę – mums jie atrodė tikri milžinai. Viktoras buvo pramokęs siuvėjo amato, vyriausias Antanas dirbo eiguliu, Mečislovas – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, mokytojas, o jauniausias Česlovas buvo baigęs Telšių technikos mokyklą. Dukra Juzefa 1938 m. ištekėjo už ūkininko Kiupelio iš Drobūkščių. Broliai paskutinę vokiečių val-

dymo dieną, pasikinkę arklį į bričkelę, pasitraukė į vakarus. Apie 1952-uosius sesuo mums parašė, kad jie atsidūrė Ka­nadoje ir neblogai įsikūrė. Tėvai, atrodo, 1949-aisiais, buvo ištremti į Irkutsko sritį. Pirmąją tremties žiemą, kertant miš­ką, A. Norkus žuvo. Norkienė buvo rea­bilituota ir 1957 m. grįžo į Lietuvą, gy­veno pas dukras. 

Mokymąsi keitė ūkio darbai

1944-ųjų rudenį dėl sumaišties ir nepriteklių negalėjome toliau mokytis. Brolis Mečius Šilalėje buvo baigęs keturias gimnazijos klases, bet taip pat liko dirbti ūkyje. Po metų jis toliau tęsė mokslą ir 1949-aisiais baigė gimnaziją. Aš mokytis negalėjau, nes šeima leisti du vaikus į mokslus nepajėgė. Ganiau gyvulius ir dirbau kitus ūkio darbus. 1945-ųjų vasarą su tėvu ir broliais jau pjoviau šieną, žinoma, paskutinis... Pirmomis dienomis tėvas išplakdavo dalgį, o vėliau išmokau plakti ir pats. O kaip jį išplaksi, taip ir pjausi. Be to, žiūrint, kokia pieva: ar joje nėra krūmų, medžių ataugų, akmenų, kurmiarausių. Tekdavo ir kitus ūkio darbus dirbti: grėbti šieną, rišti javus, krauti vežimus. Dirbdavome nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Po pietų tėvas leisdavo pamiegoti valandą–pusantros. Ir taip – kasdien, tik sekmadienis buvo poilsio diena. Norėdavosi susitikti su draugais, paaugus nueiti į šokius, tačiau rytą reikėjo keltis saulei tekant be jokių išimčių. Tai grūdino valią, charakterį. Labai norėjosi paskaityti knygą, bet kur jų gausi. Bibliotekos arti nebuvo, tad tei­raudavausi per pažįstamus.

Karo ir pokario metu parduotuvėse nebuvo audinių, avalynės. Žmonėms trūko pinigų, nes žemės ūkio produkcija buvo pigi. Viską teko pasidaryti na­mų sąlygomis. Sėjome daug linų, laikėme avių. Pas artimus kaimynus Jakus buvo gera pakura – džiovykla su ardais, kluone – linų mynimo mašina, sukama vieno arklio. Jos krumplėti velenai laužė išsigulėjusius, išdžiovintus linus ar kanapes, byrėjo galybė spalių. Tame pačiame kluone vyrai ir moterys vadinamaisiais mintuvais bei plaktuvėmis stengdavosi kuo daugiau iš pluošto pašalinti spalių, rišdavo į didelius pundus, kuriuos gabendavomės į namus. Vėliau linų pluoštą plakdavome plaktuvėmis namo pastogėje. Linai būdavo apdirbami vėlų rudenį, iškūlus javus, tam reikėdavo talkos. Mama specialiais šepečiais linų pluoštą šukuodavo, atskirdama švelnų ir pašukas. Suverpusi iš švelnesnių siūlų ausdavo paklodes, užvalkalus, rankšluosčius, iš linų audinio siūdavo marškinius, iš pašukinio – kelnes ir švarkelius. Lininį audinį dažydavo ąžuolo, juodalksnio ar šaltekšnio žievės ekstraktu. 

Iš vilnos ausdavo čerkasą ir milą. Iš čerkaso siūdavo kelnes, kostiumus, o iš milo – žieminius rūbus. Audimo staklės visus metus stovėjo virtuvėje, ir mama vis ką nors audė, verpė ar mezgė. 

Aš buvau mamos pagalbininkas. Tek­davo ruošti jovalą kiaulėms, jas šerti, virti valgį šeimai, tvarkyti kambarius, plauti indus, melžti karves, atlikti kitus darbus. Radęs valandėlę, spėdavau knygą paskaityti, nors kartais gaudavau už tai barti. 1944–1947 m. praėjęs mamos „mokyklą“, supratau, koks sunkus ir nepabaigiamas moters darbas šeimoje, o ypač karo ir pokario metais, kai beveik viską, net muilą, tekdavo gamintis patiems. 

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)

Dabartinis pasaulis nestokoja išbandymų šiuolaikiniam žmogui – tenka kovoti su stereotipais, norima visur su­spėti, tapti geriausiais ir užsikabinti sau nematomus me­­dalius. Deja, dažnai tai atneša daugiau nusivylimo nei džiaugsmo, kadangi nuolatinis lėkimas ar aplinkinių po­rei­kių tenkinimas priverčia pamiršti save, asmeninius no­rus, svajones ir tikslus.   

Psichologės Genovaitės Petronienės teigimu, be vis dar matomų sunkių pandemijos padarinių, visuomenėje išryškėja perdegimo sindromas, baimė padaryti klaidą, santykių bei vienišumo problemos. Pasak jos, norint stip­rinti savo psichinę ir emocinę sveikatą, svarbiausia ge­bėti įsivardinti savo emocijas ir turėti žmogų, su kuriuo galėtumėte nuoširdžiai pasikalbėti. 

Jaučiamos pandemijos pasekmės

Visuotinė pandemija visame pa­saulyje sukėlė neigiamų pa­sekmių žmonių emoci­nei bei psichologinei sveikatai. Dau­ge­lis susidūrė su ne­planuotais sunkumais, o nežinomybė dėl ateities kėlė nerimą, suirzimą ir nuovargį. 

Per karantiną žmonės buvo priversti stipriai apriboti savo socialinį gyvenimą ir užsidaryti namuose. Kai kuriems tai išėjo ne į naudą – namiškiai susipyko, nepasidalijo atsakomy­bėmis, priekaištavo vienas ki­tam, kad nepatiria jokių įs­pū­džių, negali planuoti savo lai­ko, atostogų, pramogų ir su­si­tikimų su draugais ar kitais šeimos nariais. 

Tačiau dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, dau­guma adaptavosi. Anot psichologės G. Petronienės, didžiulis visuotinis nerimas praėjo, todėl dabar yra likę patys rimčiausi atvejai su rimtomis dep­resijomis ar neurozėmis, kurie vis dar „laižosi žaizdas“. 

Neigiama įtaka bendravimui

Be viso to, pandemijos metu labai išryškėjo vienišumo jausmas. Daliai žmonių iki šiol sunku grįžti į normalų socialinį gyvenimą, pradėti naujas pažintis, bendrauti su kitais. Psichologė sako, jog, siekiant pokyčių, pirmiausia žmogus turėtų įsivardinti, kokie yra esminiai jo bendravimo trūkumai, kas jį stabdo nuo socialinio gyvenimo ar nuo antrosios pusės susiradimo. 

Ji pažymi, kad, vos pradėję naujas pažintis, žmonės daro kelias pagrindines klaidas: „Daž­nai „koją kiša“ per didelis įtaru­-

mas, ir gerai nepažįstamas žmogus iškart yra nurašomas už pačią menkiausią klaidą, ar priešingai – per didelis pasyvumas, kuomet manoma, jog kita pusė turi daugiau „investuoti“ į santykius, stengtis, rodyti dėmesį“.

Perdegimas yra panašus į depresiją

Nors stresą patiria kone kiek­vienas šiuolaikinis žmogus, nuolatinis ir lėtinis stresas galiausiai gali virsti perdegimu, kuomet žmogui jokių teigiamų emocijų nebekelia tai, kas anksčiau džiugino. 

Psichologė G. Petronienė teigia: perdegimo sindromas panašus į lengvą depresiją, nuo kurios žmogus tampa irzlesnis, prastesnės nuotaikos, patiria daugiau neigiamų emocijų, nepasitiki savimi, jaučia savigraužą ir fokusuojasi į neigiamus aspektus. 

Neretai tai veikia ne tik žmogaus psichiką, bet ir kūną – gali kamuoti sutrikęs kvėpavimas, įtempti kūno raumenys, pasireiškia tokie fiziniai sutrikimai kaip persivalgymas. 

Pasak psichologės, dažniausiai taip būna asmenims, kurie pernelyg stengiasi ar perfekcionistiškai žvelgia į tai, ką daro, nori būti geriausi visose srityse. Specialistė pastebi, jog dažnu atveju tai labiau liečia moteris nei vyrus: „Būtent moterys dažniausiai stengiasi tinkamai išbalansuoti tarp karjeros, savirealizacijos ir šeimos“.

Ką daryti dėl geresnės savijautos? 

Psichologė G. Petronienė pataria: norint stiprinti savo psichinę ir emocinę sveikatą, visų pirma labai svarbu gebėti teisingai įvardinti savo jausmus, su jais išbūti. Reikėtų apsibrėžti, dėl ko kyla tam tikros neigiamos emocijos, ir tik vėliau jas „neštis“ į bendravimą su kitais. Kitu atveju bus tiktai blogiau. 

„Kai žmonės rodo pyktį vieni kitiems, pavyzdžiui, dėl nesėkmių darbe išsiliedami ant savo antrosios pusės ar vaikų, kyla dar daugiau problemų, negu jų buvo prieš tai“, – aiškina G. Petronienė. 

Taip pat visokeriopai naudingas ir kiekvienam žmogui yra būtinas nuoširdus pokalbis su kitu asmeniu – antrąja puse, draugu ar psichologu, psichoterapeutu. 

„Jeigu niekas nežino, kas dedasi jūsų širdyje, anksčiau ar vėliau tikriausiai teks susidurti su depresija, tapti nerimastingam ar palinkti į priklausomybes. Todėl labai svarbu žmogui nuoširdžiai kalbėti ir būti išklausytam, kitu atveju – „liepto galas“ bus anksčiau ar vėliau pasiektas“, – perspėja psichologė. 

Kokybiškas poilsis – ne tik kūnui, bet ir sielai

Kiekvienam žmogui yra svarbus ir naudingas kokybiškas poilsis, kurio metu pailsi kūnas, išvalomos mintys.

„Šiais laikais visi visur bandome suspėti ir dažnas yra įpratęs gyventi jausdamas įtampą. Visiems būtinai reikia sustoti, o kad tai įvyktų, reikalingas kokybiškas poilsis“, – tvirtina psichologė. 

Vieni geriausiai atsipalaiduoja skaitydami knygas, kiti – užsiimdami sportu ar kita aktyvia veikla. Svarbiausia, jog tai padėtų atsiriboti nuo jūsų gyvenimo chaoso, įtampos ir streso. 

Anot G. Petronienės, žmogaus energija nėra begalinė, o poilsis padeda „persikrauti“, išlaikyti stabilumą, į stresines situacijas žvelgti ramiau, ra­cionaliau priimti sprendimus.

„Ne tik kūnui, bet ir mūsų psichikai reikalingas poilsis. Tik tokiu būdu galime atgauti jėgas bei išlikti sveiki, produktyvūs ir gebėti nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu“, – sako psichologė. 

Kodėl delsiama kreiptis pagalbos?

Jeigu žmogų kamuojantys simptomai – nerimas, negebėjimas valdyti emocijų, nemiga, įkyrios mintys, emocinis valgymas ar fiziniai simptomai, tokie kaip galvos skausmas ir kiti, kurių negali paaiškinti šeimos gydytojas, trunka ilgiau nei dvi savaites, patariama nedelsti ir kreiptis į specialistą, kuris padės greičiau išspręsti problemas, užkirsti kelią rimtesniems sutrikimams bei susigrąžinti visaverčio gyvenimo džiaugsmą. 

Nors šiais laikais vis dažniau ir garsiau kalbama apie psichologinės pagalbos svarbą ir naudą, dalis žmonių delsia kreiptis pagalbos. 

Anot G. Petronienės, kiek­vieno žmogaus atvejis ir kreipimosi į specialistus atidėliojimo priežastys yra skirtingos: „Vieni bijo sužinoti, jog turi didesnių sutrikimų, kiti priešingai – yra nusiteikę optimistiškai ir mano, kad jiems pagalba nereikalinga. Treti gėdijasi eiti pas psichologą ar psichiat­rą, o ketvirti tam neranda laiko. Priežasčių yra daugybė, tačiau reikėtų įsisąmoninti, jog emocinė ir psichinė sveikata yra ne ką mažiau svarbi už fizinę. Nesikreipdami pagalbos mes kenkiame tik patys sau“. 

Nemokamos pagalbos galimybės

Išgyvenant emocinius sunkumus, užsiregistravus psichikos sveikatos centruose arba visuomenės sveikatos biure galima gauti nemokamų psichologo konsultacijų, tam nereikia gydytojo siuntimo. 

Taip pat rekomenduojama kreiptis į emocinės paramos tarnybas – pagalbos linijas, kurių visą sąrašą galima rasti „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/. 

Šioje interneto svetainėje ga­lima atlikti geros savijautos testą, kaip jūs jautė­tės per pastarąsias dvi savaites. Tai padės suprasti, ar dėl esamos psichinės bei emocinės būsenos vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus. 

Patariama parsisiųsti ir naudotis šiomis interneto prog­ramėlėmis – „Pagalba sau“, „Ramu“, „Pauzė“ bei „Mindletic“. Jos skirtos savipagalbos įgūdžiams lavinti, sąmoningumui ugdyti, taip pat gali padėti panikos atakos metu. 

Praėjusią savaitę į kone visas kelių priežiūra bei remon­tu besirūpinančias valstybės įstaigas pasipylė Žadeikių apylinkių gyventojų skundai: žmonėms atsibodo skęsti dulkėse, per kurias vairuotojai net nebemato kelio, ne vienam paaštrėjo ir tokios ligos kaip astma. Visas šias problemas sukėlė prasidėję kelio nuo magistralės į Laukuvą rekonstrukcijos darbai.

Daiva BARTKIENĖ

Žadeikių seniūnijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Rugsėjo pirmąjį savaitgalį Lietuvos agro­no­mų są­jun­gos Šilalės skyriaus vadovai Janina Ja­nulevičienė ir Algimantas Olendra rajono ag­ronomus, norinčius patirti naujų įspūdžių bei įgyti žinių, pakvietė į pa­žan­giausių šalies ūki­ninkų bei verslininkų ūkius. Tuo pačiu nepraleista proga ir pasigrožėti gamtos bei istoriniais paminklais.

Dr. Irena KINDERIENĖ

Lietuvos agronomų sąjungos garbės narė

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Praėjusį ketvirtadienį Pajūrio rekreacinėje zonoje surengtas XXI Žemaitijos bib­lio­tekininkų sąskrydis, kurį organizavo Šilalės rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Į Pajūrio miestelyje esan­čią poilsiavietę atvyko Tauragės, Jurbarko, Pagėgių, Kretingos, Plungės, Skuo­do, Šilutės, Klaipėdos ir Vilniaus rajonų bibliotekų atstovai. Bibliotekininkai ne tik dalijosi gerąja patirtimi rodydami savo sukurtas inovacijas, dalyvavo edukacijose, muziki­niame protmūšyje, bet ir paminėjo Šilalės bibliotekos 85-erių metų veiklos jubiliejų.

Komandoms įsikūrus savuo­se „kiemeliuose“, vyko sąskry­džio atidarymas. Gau­siai susirinkusius kolegas sveikino Šilalės viešosios bib­liotekos direktorė Astutė No­reikienė bei sąskrydžio sumanytojas, Skuo­do rajono savivaldybės Ro­mu­aldo Granausko viešosios bib­liotekos direktorius Jonas Gru­šas, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios biblio­tekos bei kitų bibliotekų atsto­vai, Seimo narys Jonas Gu­dauskas, Šilalės savivaldybės atstovai. Buvo iškeltos Šilalės bib­liotekos ir sąskrydžio vėliavos. 

„Inovacijų turgus“ – taip šiemet pavadintas Šilalės biblio­tekos komandos organizuo­tas sąskrydis. Inovacijų te­ma pasirinkta neatsitiktinai, nes Šilalės biblioteka 2020-aisiais buvo pripažinta inovatyviausia Lietuvoje. Todėl siekėme pristatyti šilališkių biblio­tekininkų sukurtus inovatyvius produktus ir paslaugas bei susipažinti, kokius projektus inovacijų srityje yra įgyvendinusios kitos Žemaitijos regiono biblio­tekos. 

Sąskrydžio metu išradingai ir kūrybiškai pristatytas bib­liobusas, interaktyvus žaidimas „Grindopolis“, 3D spausdintuvas, virtualūs renginiai, netrukus daugelį bibliotekų pasieksiantys knygomatai ir kt. Už linksmiausią naujovių pristatymą speciali nominacija skirta Jurbarko bibliotekai, o novatoriškiausiu pripažintas Skuodo bibliotekos pristatymas.

Šilalės biblioteka įkūrė Gal­vosūkių kambarį, kuris bu­vo pirmasis Lietuvoje. O vakare pademonstruota inter­aktyvi projekcija ant specia­laus vandens ekrano. Ši projekcija su garso, šviesos ir lazerių efektais pasakojo Šilalės bibliotekos istoriją – nuo vieno kambario iki inovatyviausios šalyje, supažindinta su svarbiausiais pasiekimais bei išskirtinumais. Šilalės bibliotekos 85-mečiui skirta projekcija yra Lietuvos kultūros tarybos ir Ši­lalės savivaldybės finansuojamo projekto „Inovacijų turgus“ dalis. 

Sąskrydžio dalyviai turėjo įveikti ir penkias patyriminio ugdy­mo užduotis. Jiems te­ko pa­demonstruoti ne tik loginį mąstymą, bet ir miklumą, greitį bei energiją, taip pat muzikos žinias. Pastarosios buvo tikrinamos muzikiniame prot­mūšyje, kur reikėjo atsakyti į garso klausimus apie Lietuvos laisvės kovas, įveikti užduotis, susijusias su Šilalės kraštu ir kt. Atskira rungtis bibliotekų vadovams vyko Pajūrio bibliotekoje.

Po aktyvių ir intensyvių veik­lų vakare komandos buvo pakviestos į sąskrydžio uždarymo ceremoniją, kurios metu įteiktos padėkos, atminimo dovanos ir, žinoma, paskelbti nugalėtojai. Susumavus visų už­duočių bei rungčių rezulta­tus, laimėtoja pripažinta Ši­lu­tės bibliotekininkų komanda. Antrąją vietą pel­nė kolegos iš Skuodo, tre­čiąją – Pagėgių bib­lioteka. Ko­mandoms įteiktos ne tik padėkos, bet ir išmaniosios lėlės Zoselės, kurios buvo pagamintos per projektinę veik­lą, finansuojamą Ši­lalės savivaldybės. Ji 85-erių metų jubiliejaus proga bibliotekai padovanojo šventinį tortą.

Daugiau nei du dešimtmečius vis kitame rajone rengiamas Vakarų Lietuvos bibliotekininkų sąskrydis kitais metais vyks Pagėgiuose. Šios bibliotekos komandai perduota pereinamoji sąskrydžio taurė ir vėliava.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.