Nuolat kalbame apie vaikų saugumą pakeliui į mokyklą bei iš jos, mokome, kaip per­eiti gatvę, bet vis pamirštame, jog geriausias pavyzdys vaikui – suaugęs žmogus. Deja, šilališkiai pastebi, kad pėstiesiems mūsų mieste yra labai nesaugu.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Šeštadienį visi keliai šach­matų žaidimo entuzias­tus ve­dė į Pajūrį, kur vy­ko dešimtasis greitųjų šach­ma­tų tur­nyras iš šio krašto ki­lu­siam nepriklausomos Lie­tuvos visuo­menės vei­kėjui, šachmatų entuziastui Stanislovui Bir­žiškiui (1900–1996) atminti. Dvi ne­mažos miestelio gim­na­zijos salės sunkiai sutalpi­no kone pusantro šimto žai­­dėjų ir nemažą būrį juos lydėjusiųjų.

Rimti šachmatininkai jau ži­no, jog, paskelbus registraciją į greitųjų šachmatų turnyrą, delsti nėra ko – po dienos ar dviejų visos vietos būna užpildytos ir registracija sustabdyta, nes gimnazija gali priimti ne daugiau kaip 100 žaidėjų. Jubiliejaus proga šiemet surengtas ir papildomas turnyras vaikams, kuriam užsiregist­ravo bene pusšimtis jaunų­jų šachmatininkų. Šilalės šachmatų klubo „Dva­ras“ vadovas, vienas iš turnyro organi­za­torių Tomas Veš­čiū­nas suskaičiavo, jog pa­gal dalyvių skaičių tai yra penktas turnyras Lie­tuvoje.

Turnyro istorija prasidėjo prie Pajūrio esančiame Pail­go­­čio kai­me, kur gimė ir gyveno S. Bir­­žiškis, o dabar šeiminin­kau­ja jo sūnus, Šilalės garbės pilietis, septynių pirmųjų Lie­­tu­vos vyriausybių susisiekimo ministras Jonas Biržiškis. Jo sodyboje pažaisti šachmatais su Pajūrio bendruomenės nariais atvykdavo didelis šachmatų gerbėjas Da­­nie­­­lius Ma­ku­la­vi­čius. Vers­lininko nuopelnai šalies šachmatininkų bendruomenei dideli: ne tik pats žaidė įvairiuose turnyruo­se, bet ir subūrė komandą „Milsa“, kuri 2015 m.

dalyvavo pasaulio senjorų ko­man­dinėse varžybose ir už­ėmė sep­tintąją vietą. Pajūrio grei­tųjų šachmatų turnyro S. Bir­­žiškiui atminti siela vadinamas J. Biržiškis tikino, jog būtent D. Makulavičiaus iniciatyva šis turnyras ir atsirado – jis ne tik pasisiūlė prisiimti didelę dalį organizacinės veiklos, surasti ir atsivežti teisėjus, steigė prizus, bet ir rėmė visus turnyrus asmeninėmis lėšomis. Ir nors pernai didžiojo šachmatų entuziasto skleidžiama gerumo šviesa užgeso, jo pareigas perėmė sūnus Mantas Ma­ku­lavičius, parėmęs ir jubiliejinį turnyrą bei atvykęs į jį žaisti. 

Pirmasis greitųjų šachmatų turnyras Pajūrio gimnazijoje surengtas 2013 m. Renginiui pavykus, nuspręsta padaryti jį tradiciniu ir sukviesti žaidėjus kasmet. 2015 m. spalio 24 d. vykęs turnyras tapo tarptautiniu, buvo registruojamas tarptautinėje šachmatų federacijoje (FIDE) ir jame pradėti skaičiuoti tarptautiniai šachmatų reitingai.

Pasak J. Biržiškio, surengti to­kį turnyrą ne tik nemažai kai­nuoja, bet ir reikia daug laiko bei organizacinių pajėgumų.  

„Be Šilalės šachmatų klubo „Dvaras“ vadovo T. Veščiūno, Pa­­jūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus Juozo Žy­mančiaus, seniūnės Romos Veš­­čiūnienės niekas neįvyktų. Pri­sideda ir kiti gimnazijos bei seniūnijos darbuotojai, nes pri­imti tiek daug šachmatininkų, pasirūpinti, kad visi galėtų žaisti šveicariška sistema po devynias partijas, pamaitin­ti žmones, surasti prizus bei parengti apdovanojimų ceremo­niją yra didelė atsakomybė. Esu visiems labai dėkingas už šį darbą. Turnyras išaugo, jis užregist­ruotas tarptautinėje šachmatų sistemoje, žaidėjai gauna reitingus, todėl galiu bū­ti ramus, kad jis gyvuos dar ne vieną dešimt­metį“, – sakė J. Biržiškis. 

Tačiau labiausiai jis džiaugėsi, jog šachmatai tapo šio krašto kultūros dalimi. 

„Šilalė tapo šachmatininkų bendruomenės centru, ir tai yra nemažas T. Veščiūno nuopelnas. Jo iniciatyva sukurtas šachmatų būrelis Pajūrio gim­nazijoje, įkurtas klubas „Dva­­ras“. Man gražu, kad vaikai pradeda žaisti, jie labai greitai mokosi, nes yra gerai įvaldę kompiuterių programas, gali daug treniruotis. Jie kaip lygūs su lygiais kovoja su suaugusiais šachmatininkais ir juos nugali – rimti vyrai prisipažįsta, jog bijo jiems pralaimėti“, – juokėsi J. Biržiškis. 

Šiemet pagrindiniame A turnyre dalyvavo 90 žaidėjų ne tik iš visos Lietuvos – buvo dalyvių ir iš Lenkijos bei Ukrainos. Amžius irgi labai skirtingas: nuo 10 iki 86 metų. Turnyrui teisėjavo nacionalinės katego­rijos teisėjas Algirdas Rau­du­vė, buvo skaičiuojami FIDE grei­tųjų šachmatų reitingai. Su­žai­dus varžybų reglamentu nustaty­tus 9 ratus, A turnyrą lai­mėjo FIDE meistras Andrey Le­vitskiy (Ukraina), surinkęs 8,5 taško iš 9 galimų, antras li­ko klaipėdietis Gleb Pidlužnij, tre­čias – šiaulietis Tomas Po­vi­laitis.

Senjorai varžėsi dviejose am­žiaus kategorijose. Iki 70 metų stipriausiu tapo Vaidotas Ži­lins­­kas iš Šiaulių, antras liko jo kraštietis Raimondas Nar­mon­tas, trečias – raseiniškis Jo­nas Ku­bilius. Vyresnių nei 70 me­tų įskaitoje geriausią rezulta­tą pademonstravo An­ta­nas Ma­ša­­nauskas iš Kau­no, antras li­ko šiaulietis Gin­tau­tas Plun­gė, trečiąją vietą užėmė Rai­mon­­das Že­mai­­tis iš Kaz­lų Rū­­dos. Mo­terų įskaitoje nugalėjo tau­ra­giškė Eglė Grik­šaitė, ant­ra li­ko kaunietė Patri­cija Alio­ny­tė, trečiąją vietą užėmė Ra­mu­nė Ru­ginienė iš Salantų.

Tarp Šilalės rajono šachmatininkų geriausiai sekėsi kvėdarniškiui Artūrui Kilinskiui, surinkusiam 5 taškus. Neblogai sužaidė bijotiškis Antanas Da­bulskis (4,5 tšk.). Tik dėl papildomų rodiklių trečias liko tiek pat taškų surinkęs šilališ­kis Modestas Stonys. Pag­rin­di­niame A turnyre geriausiai žaidusiu Šilalės rajono moks­lei­viu pripažintas Po­že­rė­­je gyvenantis Justas Gu­mu­liaus­kas.

B turnyre dalyvavo 43 vaikai nuo 6 iki 14 metų. Turnyrui teisėjavo nacionalinės kategorijos teisėjas šilališkis T. Veš­čiūnas. Čia taip pat buvo skaičiuojami FIDE greitųjų šachmatų reitingai. Nugalėjo šiaulietis Julius Mikolavičius, su­­rin­kęs 8 taškus, antras liko Do­minykas Kušlikis iš Gargž­dų, trečias – vilnietis Justas Kraučenka. Simboliška, kad geriausiais Šilalės rajono žaidėjais B turnyre pripažinti Pa­jūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai Augustas Tom­kus ir jo sesuo Živilė Tom­kutė.

Dovanų užteko visiems, nes turnyrą rėmė Biržiškių ir Ma­ku­lavičių šeimos bei asociacija „Lietuvos keliai“, skyrę piniginius prizus. Įvairių grupių nugalėtojai apdovanoti Lietuvos šachmatų paramos fondo, Sei­mo Pirmininkės, šachmatų did­meistrės Viktorijos Čmi­ly­tės-Niel­sen, švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugž­dinienės, Seimo narių Jo­no Gudausko, Romualdo Vait­kaus, Jono Varkalio ir Ju­liaus Sabatausko, pirmosios Vy­riau­sybės klubo bei Šilalės rajono savivaldybės administracijos įsteigtais prizais.

Šachmatų entuziastai Pajūrį jau vadina šachmatų rudens sostine ir išvykdami vienas kitam linki susitikti po metų. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Minint Europos paveldo dienas Lietuvoje, rugsėjo 15-ąją prie Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus su­plevėsavo Europos paveldo vėliava ir buvo atidaryta šiai progai skirta paroda žydams, gyvenusiems Tauragėje, Šilalėje bei Jurbarke, atminti. Vėliau ši ekspozicija keliaus į kitas apskrities savivaldybes, o gal ir dar toliau.

Parodos „Litvakų istorijos vingiai“ atidaryme kalbėjęs savivaldybės kultūros paveldo apsaugos specialistas Rytis Aušra sakė, jog kasmet paveldo dienos atspindi vis kitą temą. Šiemet tai – tvarus paveldas. 

„Lietuva prie Europos paveldo dienų prisideda nuo 1994-ųjų. Šiuo metu jas mini 50 Europos valstybių, o renginiuose dalyvauja per 70 tūkst. žmonių. Pas mus tvaraus paveldo idėja įgyvendinta, perkeliant popierines nuotraukas ant drobių, tad tokia pa­ro­dos ekspozicija vėliau galės keliauti ne tik po įvairias apskrities kultūros įstaigas, bet ir po visą Lietuvą“, – sakė R. Aušra.

Medžiagą šiai parodai surinko, ją susistemino, vaizdą bei pavadinimą suteikė muziejininkė Edita Mer­ke­lienė. 

Plačiau apie žydų gyvenimą apskrityje papasakojo muziejaus direktorė So­neta Būdvytienė. Ji atskleidė ne vieną žiaurų praeities faktą ir ne vieną dabarties problemą.

„Šilalėje, kaip ir visoje Lietuvoje, prie kultūrinio paveldo ženkliai prisidėjo žydų tautybės žmonės, daug kur sudarę gyventojų daugumą. Ne išimtis ir Šilalė. Pavyzdžiui, 1868 m. Šilalėje buvo 763 gyventojai, iš kurių net 614 žydų (80 proc.). 1931 m. mieste veikė 28 parduotuvės bei įmonės, 23 iš jų priklausė žydams. 1939-aisiais Šilalėje buvo įrengti 37 telefonai, iš kurių bent trečdaliu naudojosi žydai. Netgi manoma, kad 11 Šilalę nusiaubusių gaisrų irgi buvo susiję su šios tautos atstovais – namai buvo padegti tyčia, keršijant žydams. Po 1940 m. žydų turtas buvo nacionalizuotas, o kiek vėliau visi Šilalės žydai sušaudyti Tū­binių miške. Apmaudu, tačiau rajone beveik nebeli­ko ir žydų paveldo, o kai kur bend­ruo­menės prieši­na­­si netgi simboli­nių atminimo ženk­lų pa­statymui. Kal­ti­nė­nuo­se išlikę tik buvu­sios sinagogos griuvėsiai, kuriuos bandyta atstatyti keletą kartų. Kvė­dar­noje sinagoga nu­griauta vėliausiai – 1970 m., o Ši­la­lės sinagogos vietoje iškilo parduotu­vė. Jos atminimą iš asmeni­nių lė­šų ir paskatų 2020-aisiais įam­­ži­­no plungiškis Eu­geni­jus Bun­ka“, – pasakojo S. Būd­vytienė.

E. Merkelienė priminė, kad Vlado Statkevičiaus muziejus dirba ir savaitgaliais, tad norintieji gali ekspoziciją apžiūrėti kartu su šeimos nariais, svečiais. Parodoje eksponuojama 11 stendų, kuriuose vaizduojamos bei aprašomos buvusios žydų sinagogos Ši­lalės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose. O norintieji dar išsamiau susipažinti su litvakų istorija mūsų kraštuose galės pavartyti ir E. Mer­ke­lie­nės sudarytą informacinį žurnalą. 

Paroda veiks iki spalio 31 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Daugeliui dabar sunkiau nei įprastai, tačiau ne visi tai ge­ba pripažinti garsiai ar juolab kreiptis pagalbos į specia­listus. 

Nors šiais laikais viešumoje vis dažniau pabrėžiama psichikos sveikatos svarba bei šalyje prieinamos pagalbos gausa, žmonės vis dar nedrįsta kalbėti apie savo emocijas ir renkasi lengvesnį kelią, stengdamiesi tai pamiršti, atidėti ar nesureikšminti. 

Psichologė Sonata Mickuvienė akcentuoja: kreipimasis pagalbos yra ne silpnybės, o stiprybės bei sąmoningumo ženklas. Jos teigimu, tik stiprios asmenybės nebijo susi­durti su tikruoju „aš“, nesigėdija pripažinti savo psi­chi­kos problemų, kurių turime kiekvienas, ir pa­si­ryž­ta imtis veiksmų dėl savo psichinės bei emocinės ge­ro­vės, tu­rin­čios milžinišką įtaką gyvenimo kokybei. 

Pastarieji įvykiai daro įtaką

Anot psichologės S. Mickuvie­nės, normali psichikos sveikata – tai gebėjimas būti savimi tarp kitų, pakankamai pastovi emocinė būsena, leidžianti džiaugtis gyvenimu, natūraliai išgyventi nesėkmes, liūdesį ir kitas emocijas. 

„Didžiausios problemos iškyla tuomet, kai žmogus nebepriima savo savasties, pradeda lygiuotis į kitus, nuvertina savo stiprybes, siekia tobulumo, kritikuoja ar baudžia save už sunkumus ir nesėkmes“, – aiškina ji.  

Didelę įtaką psichinei bei emocinei gerovei daro išoriniai veiksniai. Psichologė teigia, kad dėl pandemijos visuomenėje atsirado socialinis nerimas – kai žmonės kone visuomet būna ir dirba namuose, o išėjimas iš jų kelia stresą: „Namie viskas itin patogu, todėl galiausiai juose „užsisėdima“ ir pradedama bijoti bendrauti su kitais žmonėmis“. 

Be viso to, karas Ukrainoje taip pat daro neigiamą įtaką psi­chikos sveikatai.

„Žmonės patiria stresą, nerimą, bijo dėl savo ateities ir dėl finansinio stabilumo. Viskas brangsta ir nėra aišku, kas bus ateityje, ar jiems pavyks sėk­mingai išmokėti paskolas, išleisti vaikus į studijas ir pragy­venti. Šiuo metu su tokiais psi­chologiniais išbandymais susi­­­­du­ria daugelis“, – sako psicho­logė. 

Kreipimasis pagalbos – pagirtinas žingsnis 

S. Mickuvienės teigimu, visuomenėje vis dar gaji stigma, kai dėl fizinės sveikatos kreiptis į gydytojus yra įprasta, o kreiptis psichinės ir emocinės pagalbos žmonės atidėlioja, ma­nydami, kad viskas praeis savaime ir tokia pagalba jiems yra nereikalinga.  

Psichologė pabrėžia, jog kreipimasis pagalbos yra ne silp­nybės, o stiprybės požymis: „Sprendimas ieškoti pagalbos, nebijojimas susidurti su savo emocijomis ir tikruoju „aš“ yra stiprios asmenybės bruožas“. 

Anot jos, žmones kreiptis į specialistus dažnai paskatina artimieji, draugai. Neretai net ir pats kūnas pradeda rody­ti tam tikrus signalus, tokius kaip psichosomatiniai skausmai: „Labai dažnai susiduriama su tuo, jog žmogus jaučia skausmą, tačiau medikai negali rasti to skausmo priežasties, todėl pasiūlo apsilankyti pas psichologą“. 

Be to, psichologė pastebi, kad į ją dažniausiai kreipiasi 25–35 metų asmenys.  

„Tokio amžiaus žmonės turi socialinius tinklus, domisi aktualijomis, tendencijomis bei visapusišku asmenybės augi­mu ir tobulėjimu, todėl manau, jog visa tai turi didelį poveikį žmogaus sąmoningumui ir norui stiprinti savo psichikos sveikatą“, – sako specialistė, pri­durdama, kad psichologinės pagalbos ieško ir vyresni žmo­nės, tačiau jos praktikoje to­kių klientų – gerokai mažiau.

Kaip galime padėti sau? 

Kartais šiuolaikinis žmogus, daug skaitantis ir besidomintis psichologija, streso akimirką niekaip negeba nusiraminti ir negali prisiminti perskaitytų patarimų, kurie jam padėtų. 

Tam, kad gebėtume padėti sau, psichologė rekomenduoja naudoti nesudėtingą ir paprastą pratimą, vadinamą „Stabtelėjimu“. 

„Kai jaučiate, jog kūną užvaldo nerimas, neigiamos mintys ar emocijos, pradeda drebėti rankos, pasistenkite stabtelti bent porai akimirkų. At­kreipkite dėmesį, kas vyksta jumyse, kokius kūno pokyčius jaučiate, stebėkite savo emocijas ir mintis. Tuomet susiaurinkite dėmesio lauką ir pastebėkite tik savo kvėpavimą, visa kita palikdami už dėmesio ribų. Keletą akimirkų susikoncent­ruokite į natūralų kvėpavimą ir pamažu pereikite prie atpalaiduojančio kvėpavimo, kai įkvepiama per nosį, ir įkvėpę per burną tarkite žodį „Ramu“, stengdamiesi kiek įmanoma labiau atpalaiduoti kūną. Tuomet, pasitelkę vaizduotę, įkvėp­kite vis­ką, kas yra gero, pa­vyzdžiui, gerumą, meilę ar rū­pestį, ir iškvėpkite visą negaty­vą: nerimą, kaltę, gėdą, liūdesį, pyk­tį“, – pataria specialistė. 

Anot jos, ši praktika yra itin efektyvi ir padeda priimti gyvenimiškas situacijas, susitvarkyti su kylan­čiomis mintimis bei emocijomis. 

Be to, ji primena, kad fizinis aktyvumas, sveika ir subalansuota mityba, kofeino kiekio reguliavimas, alkoholio atsisakymas, tinkamas miego bei poilsio režimas taip pat padeda išlaikyti ir stiprinti gerą psichinę bei emocinę sveikatą. 

Prieinamos pagalbos galimybės – įvairios 

Jei matote, kad jūsų psichinė ir emocinė būsena negerėja, tačiau vis dar nedrįstate kreiptis pagalbos, rekomenduojama pirmąjį žingsnį žengti, paskambinant psichologinės pagalbos telefono linija ir anonimiškai pasikalbant su konsultantu, apie tai, kas kelia nerimą, stresą ar kitus ne itin malonius pojūčius. Toks pokalbis gali būti itin svarbus ir padrąsinantis jus žengti tolimesnius žingsnius emocinės gerovės link. 

Pagrindinė emocinės paramos linija – 1809. Visą pagalbos linijų sąrašą galima rasti „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/.

„Pagalba sau“ interneto svetainėje bei mobiliojoje programėlėje taip pat gausu informacijos apie psichologinius sutrikimus, savęs ir savo emocijų pažinimą, galima atlikti geros savijautos testą, pagalbos žemėlapyje rasti visas šalies psichikos sveikatos priežiūros įstaigas, susipažinti su rekomen­dacijomis gyventojams, specia­listams bei organizacijoms ar teisiniais apribojimais turintiems psichikos sveikatos sutrikimų. 

Taip pat svarbu žinoti, jog kiekvienas pilietis, užsiregist­ravęs psichikos sveikatos cent­ruose arba visuomenės sveikatos biure, gali gauti nemokamas psichologo konsultacijas ir tam nėra reikalingas gydytojo siuntimas. 

Jeigu būtina pagalba dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, galima kreiptis į psichiatrą psichikos sveikatos centre, kur bus įvertinta psichikos būk­lė bei skiriamas reikiamas gydymas.

Patiriantiems artimo žmogaus smurtą nemokamą ir konfidencialią pagalbą siūlo specia­lizuotos kompleksinės pagalbos centrai (SKPC) (www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/).  

Išgyvenantiems krizę ar esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai ar gyvybei ir reikalinga skubi pagalba, reikėtų skambinti 112. Tuomet žmogus bus pristatytas į priėmimo-skubios pagalbos skyrių ir jam suteikta būtinoji pagalba.

Rekomendacijos savipagalbos įgūdžiams lavinti

Norintiems daugiau sužinoti apie savipagalbą, sąmoningumą bei psichikos sveikatą patariama parsisiųsti ir naudotis internetinėmis programėlėmis  „Ramu“ bei „Pauzė“. 

„Ramu“ yra pirmoji Lietuvoje nemokama interaktyvi programėlė, skirta panikos atakas patiriantiems žmonėms. Joje galima sužinoti, kaip greičiau ir efektyviau sustabdyti panikos ataką, suprasti, kaip ji susiformuoja ir kaip tai susiję su kūnu bei psichika, mokytis naujų nusiraminimo bei atsipalaidavimo įgūdžių. 

Programėlėje „Pauzė“ galima rasti daug naudingos informacijos apie sąmoningumą ir jo poveikį gyvenimo kokybei, gebėjimą susikoncentruoti, atsipalaiduoti bei suprasti ir priimti savo emocijas. 

Piliečiai raginami pasinaudo­ti visomis psichikos sveikatos gerinimo galimybėmis, nedelsti kreiptis pagalbos. 

Svarbiausia yra įsisąmoninti, jog kartais net ir vienas pokalbis gali padėti pasijusti geriau, sužadinti pasitikėjimą, viltį, paskatinti spręsti problemas ar tiesiog priminti, kad jūs niekada nesate vienas. 

Kas nepažįsta legendinio miško brolio Albino Kentros, sovietų okupuotoje Lietuvoje praradusio tris tikrus brolius mūšiuose už laisvę ir daugybę kitų? Dažnai jį matau einantį Totorių gatve, nes gyvenu per keletą namų: sunkiai šlubčiojantį, kantriai nešantį sužeidimų ir randų naštą, bet nesuvokiamos stiprybės palaikomą, šviesiomis mėlynomis akimis žvelgiantį tiesiai į širdį. Ir visada pagalvoju: štai, eina asmenybė, gyva legenda, kuri turi būti apsupta jaunų žmonių kaip gyvas meilės, tiesos ir atsidavimo Tėvynei pavyzdys, nesusaistytas jokių medalių ir pagyrų, tik miško brolių priesaikos, kurios neišdavė, kuklus ir visur esantis laiko metraštininkas. Kiekvieną jo žodį turėtų gaudyti jauno žmogaus ausys.

Bet jis vaikšto be apsaugos, vienišas ąžuolas, nelinkstantis vėjyje. Kaip ąžuolas, geriau miške atšlyjantis nuo menkaverčių krūmokšnių, nei kovojantis dėl vietos po saule. Vien būti šalia jo ir matyti jį yra didelė garbė ir laimė tam, kas ieško atsparos nelengvais vertybių sumaišties laikais.

Ir kas nežino liūdnos jo globojamos Miško brolių draugijos (MBD) istorijos, kuri netrukus pasieks kulminaciją ir atomazgą, spalio 6 d. Lietuvos aukščiausiajam teismui veikiausiai paskelbus galutinį ir neapskundžiamą verdiktą 22 metus trunkančioje byloje, virtusioje valstybine?

Kartais regis, jog Dievas šią ypatingą sielą laiko pasaulyje tam, kad kuo daugiau žmonių sužinotų tiesą apie Lietuvos išsivadavimo kovas, ir kad baigtųsi jų atžvilgiu bėgamas dviprasmybių ir vilkinimų maratonas, kurio baigtį gali užtikrinti tik drąsi ir nepriklausoma Lietuvos teisėsauga.

Albino misija yra savita – jis sukaupė didžiulį archyvą ir įkūrė muziejų, skirtą ne vien praeities įvykiams vertinti ir įamžinti, kaip Lietuvos genocido ir rezistencijos centras, bet kaip švietimo židinį augančioms kartoms. Jį supa ištikimų bendraminčių ir bendradarbių būrys, jis skleidžia žinią užsienio, pirmiausia Norvegijos, Danijos ir kitų Šiaurės šalių žmonėms per konferencijas ir pristatymus. Ši visuomeninė organizacija yra įtraukta į didžiulį tarptautinį Baltijos jūros valstybių iniciatyvos ir muziejų tinklą, kurio vadovas ir įkūrėjas Johanesas Bachas Rasmusenas yra pažymėjęs, jog tik A. Kentros dėka šiose šalyse daugybė žmonių pirmą kartą sužinojo apie šaltojo karo tikrovę iš pirminio šaltinio ir tai, kokį vaidmenį suvaidino lietuvių rezistencija.

Deja, danų vaikai daugiau apsišvietę, nei lietuvių, kuriems edukatorių diegiama nuostata, jog visa tai sena istorija, geriau gyventi pažangia ateitimi. Kažin, kiek moksleivių lankėsi Labdarių 10/Totorių 9 esančiuose rūmuose?

1992 m. valstybė gerai suprato šio sumanymo reikšmę ir suteikė MBD nuosavybės teisę pastatui, o veikiau jo griuvėsiams atkurti (beje, jis buvo įkeistas ir atiduotas išvaržyti dėl skolų), ir iki 2000 metų, palaikomas VLIK‘o, JAV išeivijos, neatlygintinai dirbusių politinių kalinių ir tremtinių, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos kariuomenės, šaulių, visuomenininkų ir kitų asmenų iš dr. Kazio Bobelio skirtos 15 000 JAV dolerių aukos, draugijai valstybės skirtų tikslinių dotacijų, narių ir kitų rėmėjų lėšų pastatas sėkmingai kilo iš griuvėsių ir buvo atstatyta net 75 nuošimčių jo vertės (vėliau sumažinta iki 63,5 %) ir sukurta 44,36 % naujo bendro ploto.

Iš viso draugijai statybos darbai kainavo 2,5 mln. litų. A. Kentra iki smulkmenų buvo numatęs visą pastato planą: svečių namus, valgyklą, patalpas narių ir giminingų pilietinių organizacijų veiklai, kūrybos erdvę, biblioteką skaityklą, konferencijų, kino sales, didžiulę salę iškilmingiems renginiams ir koncertams, kurią turėjo puošti grafiko Antano Kmieliausko freskos…

Su užsidegimu ir įkarščiu dirbusių lietuvių šviesuolių akys jau regėjo Lietuvos sostinės centre įsikūrusį svarbų tautai ir jos istorijai kultūros židinį. Priminsiu: tai istorinis pastatas, iš kurio 1919 m. išėjo pirmasis šimto savanorių būrys Tėvynės ginti. Galbūt tai kažkam buvo neparanku, gal šis projektas buvo suvoktas kaip grėsmingas konkurentas? O gal, kaip vartotojiškoje visuomenėje tapo įprasta, kažkam užaugo apetitas, pamačius atnaujintą didelį pastatą su vidiniu kiemu brangioje vietoje?

Šiaip ar taip, likus metams iki galutinio pastato suremontavimo viskas buvo sustabdyta, o 2005 m. ne teismų sprendimų pagrindu, bet Vilniaus miesto savivaldybės Juridinio skyriaus ir Registrų centro nutarimu Miško brolių draugijos nuosavybė netikėtai tapo valstybės nuosavybe. Ir nuo tada valstybė per savo atstovą Turto banką atkakliai siekia draugiją iškeldinti, nepaisydama nei akivaizdžių teisminių procedūrų pažeidimų ir painiavos, nei Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus liudijimų bei pasiūlymo, jog valstybė bet kada gali atsiimti ieškinį. Gėda dėl tokio vėlesnių vyriausybių požiūrio. Gėda prieš užsieniečius ir svečius, kurie lankosi nebaigtose įrengti patalpose lyg kokiame pogrindyje, eina per apžėlusį kiemą, kad rūmas iš gatvės pusės nuolat apklijuojamas nuskurusiais plakatais…

O ant jo atnaujinto fasado turėjo būti iškeltas Arvydo Každailio sukurtas pastatą juosiantis nepriklausomybės kovų simbolis – devynių LLKS partizanų apygardų ženklų serija. Draugija patiria daugybę finansinių nuostolių, pastatas pradėjo nykti, rėmėjų lėšos nuteka nesibaigiančioms ginčo peripetijoms spręsti, užuot jas panaudojus kūrybinei veiklai, o sukauptam kino, vaizdo ir garso archyvui daroma didžiulė žala, nes jis laikomas nepritaikytomis sąlygomis. Galbūt kažką masina ir šis unikalus archyvas? Prisiimti kito nuopelnus sau – ne toks retas reiškinys sudaiktėjusių žmonių sąmonėje.

Visoje šioje istorijoje akivaizdu viena: daug bylą tyrusių žmonių supranta ir palaiko draugijos ketinimus bei galimybę atkurti pažeistas teises į nuosavybę, tačiau stinga politinės valios. Ir tai nenuostabu, žinant, kokia Lietuvos gynėjus menkinanti, stumianti į tylą ir visuomenės paribius atmosfera vyrauja pastaraisiais dešimtmečiais šalyje.

Girdint, kad ieškovo atstovas į taiklų aukščiausiojo teismo teisėjo klausimą (rugsėjo 6 d. vykusio teismo svarstymo metu), kaip šis vertina buvusį teisėtą 1992 m. įsigaliojusį ir 13 metų veikusį valstybės sprendimą, atsako, jog tai buvo „žmogiška klaida“… Mat tikrų argumentų nusavinti svetimam turtui nėra, bet kyla klausimas, ar tokio rango teisėjai sutiks būti klaidinami netiksliais ir silpnais argumentais? Juk draugija iš pat pradžių buvo ne valstybinio užsakymo vykdytoja, o teisėta savininkė.

Šiuo metu svarbu atkreipti dėmesį į kelis veiksnius. Pirma, ši byla yra valstybinė, ir jos svarbą rodo septynių aukščiausiojo teismo teisėjų atstovavimas teisėsaugai. Antra, ji yra istorinė, bet ne tik tuo atžvilgiu, jog jos objektas yra visuomeninė organizacija, sauganti istorinę medžiagą. Kaip rodo pasaulio istorija, panašios bylos visada išlieka, jos iškyla kaip etiniai doroviniai metmenys nepaisant visuotinių lūžių, pervartų ir kataklizmų.

Tautų sąmonėje neišlieka (išskyrus registrus) jokios bankų klerkų ir beveidžių administratorių pavardės, jas nupučia laiko dulkės, tačiau iškiliosios asmenybės įveikia visus, regis, neįveikiamus laiko ir erdvės suvaržymus.

O teisėjas yra svarbus asmuo, kurio vardas gali išlikti šiame laiko maratone, jeigu jis įamžins teisingą istorinį sprendimą. Išlikti ta prasme, kurios vardan jis ir dirba teisingumo darbą. Įsirašyti aukso raidėmis į iškiliausiųjų knygą.

Ir trečias veiksnys yra moralinis ideologinis. Krašto apsauga yra kertinis valstybės saugumo akmuo. Daugelį metų dejuojama, kad jaunimas nenori eiti į kariuomenę, atlikti pareigos Tėvynei, tuo pačiu metu kariai nuolat susiduria su įvairiais finansiniais buitiniais sunkumais ir realiai, ne nuostatuose, neapibrėžta būkle, kuri užtikrintų jų svarbą visuomenės hierarchijoje. O kas tuos jaunuolius ugdo? Juk istorinis perimamumas iš mūsų miško brolių, pokario laisvės kovotojų yra svarbiausias ugdymo akstinas, tai yra atkurtosios mūsų kariuomenės pagrindas, ir Miško brolių draugijos veikla per šitiek metų, jei būtų toliau viešai remiama valstybės, būtų suvaidinus milžinišką vaidmenį jaunimo protuose, nes joje dalyvautų ir savanoriai, ir šauliai, ir visi piliečiai, kuriems rūpi tvirta ir aiški vertybių sistema.

Būtina pabrėžti, kad MBD savo pobūdžiu yra išskirtinė dėl plataus lietuvių inteligentijos, kultūros ir meno žmonių palaikymo, atvirumo, tai nėra griežtai organizuotas ideologinis vienetas. Esamos kitos panašaus pobūdžio organizacijos pagal esamą būklę šios pareigos tinkamai neatliko, išskyrus fasadinį šventinį vaidmenį ar raštų bei apeliacijų rašymą, nes matome, kaip jas gožia atneštinės paradigmos, ir svarbūs jų keliami klausimai lieka neatsakyti.

Retorinis klausimas: ar gali būti Tėvynę ginančiųjų ir jos istorinę atmintį saugančiųjų per daug?

Galiausiai visos tarptautinės gynybinės organizacijos stebi, kaip atskiros šalys tvarkosi pačios, o nelaukia malonių iš NATO ir kitų tarptautinių gynybos šaltinių. Ir šiuo atveju matome didelį paradoksą, kai Ukrainos Tėvynės karas duoda visiems gerą pamoką, kaip reikia pirmiausia žiūrėti savo tautos ir valstybės ir įnešti pokyčių į, regis, subalansuotą savitarpio pagalbos struktūrą.

Lietuviai bendrame fone atrodo nepriekaištingai, remia ukrainiečius, nes gerai atsimena tuos kovų laikus miškuose ir okupuotų tautų brolystę gulaguose. Tačiau niekada negalima to daryti savo piliečių sąskaita, pamiršus savus pajėgumus – turiu galvoje disproporciją tarp politinių sprendimų ir realių galimybių, kurias užtikrina valstybės rūpestis pirmiausia savais piliečiais.

Šiame kontekste norėčiau išreikšti keletą minčių, kurios jau ilgą laiką neduoda ramybės. Man atrodo, kad pagrindinė atstovaujamoji žiniasklaidos terpė, kuri atspindi kintančias politines realijas, nepalaiko istorinio Lietuvos laisvės kovų tęstinumo. Dar daugiau: matau mažai ką bendra tarp Jono Žemaičio, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto ir šimtų tūkstančių laisvės kovotojų, moterų ir vyrų, diplomatų ir valstybininkų tęstos tautiškos demokratinės lietuvybės vizijos, idealų, moralinio švarumo ir tiesiog skaidraus civilizacinio savo būdingos kultūros suvokimo bei dabartinių mišrių, neaiškių ir dažnai šokiruojančių pakaitalų, kurie įkyriai peršami per įvairias nevalstybines iš užjūrių valdomas organizacijas. Kokią teisę jos turi formuoti pagrindines mūsų kultūros ir savimonės sroves? Jokios. Bet tai vyksta, ir kaip tik dėl to panašios bylos paskęsta dirbtinių „vertybių“ šurmulyje. Tarp poetų, mokytojų, švietėjų, aukštąjį mokslą baigusių valstybininkų, išaugusių gimtinės, kaimo gamtoje ar susiformavusioje žalioje lietuviško miesto infrastruktūroje ir nuo gimimo lydimų šeimoje perduodamo etninio bei kultūrinio paveldo, tai yra, istorinės prigimtinės perdavos, todėl išnešusios mūsų kultūrą į literatūros ir rezistencijos aukštumas, ir šiandieninio nutautusio kosmopolitinio atžalyno, kuris neva atstovauja lietuviškoms vertybėms, nėra jokios jungties.

Ši takoskyra yra labai bauginanti, todėl esame menamoje tautos išnykimo akivaizdoje. Tačiau dabar ir yra laikas susivokti ir atmesti visa, kas mūsų tautos istoriją ir jos pasiekimus mėgina išmesti į istorijos šiukšlyną. Lietuvis turi ką pasakyti ir gali rodyti pavyzdį, atmesdamas žemesnes tik į pelną ir prekę orientuotas visuomenių organizavimo ir bendrabūvio formas. To neužmirškime ir mėginkime atgauti prarastas pozicijas, atgaivinti didžiąją dvasinę savo pirmtakų viziją. Galvokime apie jauną žmogų, kuris ieško ir neranda tinkamų pavyzdžių ir žinių savo pašaukimui realizuoti, kai jie yra čia pat, bet apie juos nekalba nutautusi ir globalių vėjų perpučiama visuomenės nuomonę formuojanti saujelė. Galvokime apie ateinančias kartas, kurios perims paveldą ir užtikrins Tėvynės gynybą.

Grįžtant prie A. Kentros ir šios bylos, kuri yra akivaizdžiai ne tik valstybinė, bet ir politinė, šiandien realijos yra tokios, jog žymus partizanas, nusprendęs centrą kurti ne tėviškėje (kuris gal tebūtų vietinės reikšmės muziejus, turint galvoje dabartinę regioninę politiką), o sostinėje, jaučiasi nuvylęs žmones, investavusius Lietuvai, nes centras turėjo garsinti Lietuvą pasaulyje. Štai Antanas Kmieliauskas atidavė savo nacionalinę premiją, bet taip ir pasimirė, nesulaukęs galimybės papuošti savo darbais rūmų menių: liko neapskaityti narių įnašai, Kazickų fondas remia kasdienes išlaidas, o pagalbininkų indėlio nė nesuskaičiuosi. Ir, suprantama, kiek gali idealistai kyboti nežinomybėje? Tą nežinomybę gali nutraukti principingas teisėjų sprendimas.

Albinas atsako į du mano pateiktus esminius klausimus.

– Ką darysite, jeigu Lietuvos aukščiausiasis teismas paskelbs neapskundžiamą nuosprendį draugiją iškeldinti iš jos sukurto pastato. Kur bus kraustomi archyvai, tęsiama veikla?

– Neturime kur persikelti. Tikime teisingumu ir sveiku protu.

– Kas bus su į atstatymą įdėtomis lėšomis? Ar Turto bankas pinigų negrąžins?

– Nežinome.

Pabaigos pastaba. Ši byla nėra viena iš daugelio eilinių bylų, kada kyla ginčai dėl turtinės nuosavybės. Ji rodo tendenciją Lietuvos patriotus paversti beturčiais, beglobiais ar praradusiais įtaką žmonėmis, netgi viešai surengti spektaklį ir pirštu rodyti, kad visiems, kurie norės išlaikyti nepriklausomą kultūros ir istorijos suvokimą, gali baigtis panašiai.

Ir, žinoma, valstybės vardu veikiantys asmenys negali nuslėpti troškimo perimti dar vieną brangų objektą, nematydami moralinės žalos, daromos valstybės prestižui. Ir vis dėlto tikime, kad teisingumas anksčiau ar vėliau laimės.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Kai iš Lietuvos paskambinęs bičiulis paklausė, ar saugu būtų savaitgaliui atvykti paturistauti į Lvivą ar Kyjivą, sutrikau. Jis prašė tiesiai šviesiai paaiškinti, kokia yra situacija Ukrainoje, įpusėjus septintam karo mėnesiui. Tad vietoje trumpo atsakymo gavosi ilga prakalba, kurią vėliau dar teko papildyti komentarais, aiškinant kriminogeninę, ekonominę ir politinę situaciją. Ukrainos vaizdą nėra lengva perteikti, didelė dalis informacijos yra įslaptinta, ir visuomenė gyvena tarsi rūke.

Kas karo zonoje esančiam žmogui per ilgą laiką tampa įprasta, gyvenančiam taikingoje šalyje yra keista ir nesuprantama. Pavyzdžiui, prieš išvykdamas į Charkivą, paprašiau dviejų bičiulių iš to miesto parašyti, kokia ten yra situacija.

24-erių Borisas Baškirovas atsakė, kad galiu vykti drąsiai, nes dabar ten esą saugiau, nei man lankantis prieš pusmetį. Tuo tarpu 27-erių Liudmila Petrenka įspėjo geriau nevažiuoti, nes keršydami dėl Ukrainos armijos puolimo maskoliai ėmė aklai bombarduoti Charkivą, o ji pati buvo nesunkiai sužeista, prie namo sprogus bombai, ir dabar guli ligoninėje.

Visgi riziką mėgstančių pavienių turistų įvairiuose Ukrainos miestuose teko sutikti. Vienas čekas Dnipre gyrėsi, jog keliaudamas dviračiu buvo pasiekęs net fronto liniją, o mergina iš Kolumbijos sakė, kad jos šalyje žudymai ir bombų sprogimai jau aštuoniasdešimt metų yra kasdienybė, tad jai Kyjive visai nebaisu.

Aišku, gyvenimas nuo fronto 500 kilometrų nutolusiame Kyjive ir dar toliau esančiame Lvive yra ramesnis nei gyvenvietėse arti karo zonos. Ukrainos vyriausybė ragina piliečius nepasiduoti panikai, neuždaryti įmonių ir, kur įmanoma, tęsti normalų gyvenimą – tam, kad valstybė nebankrutuotų ir turėtų lėšų gintis, mokėti algas bei pensijas.

Kai kurie Kyjivo politologai teigia, jog Ukraina turės išmokti gyventi ir klestėti Izrelio pavyzdžiu – egzistuojant potencialiam pavojui bet kada vėl būti užpultai Rusijos. Gal taip ir bus, tačiau dabar nemaža dalis ukrainiečių dėl baimės ar vadovaudamiesi racionaliais sumetimais yra pabėgę į saugesnius šalies regionus ar užsienį. Šių žmonių kritikuoti nereikėtų. Baimė dėl savo ir vaikų gyvybės yra individuali, ir kai kuriems ji tampa paralyžiuojančia.

Neseniai vėl teko vykti per Lenkijos bei Ukrainos pasienį ir mačiau, jog situacija yra visai kita, nei karo pradžioje. Tuomet čia grūdosi milžiniškos masės žmonių, norinčių evakuotis iš Ukrainos, ir net seneliai bei maži vaikai buvo priversti po kelias paras stovėti eilėje, šildydamiesi prie uždegtų laužų. Dabar eilės pasienyje irgi didžiulės, bet ne žmonių, o sunkvežimių. Mat dauguma pramonės gaminių bei žemės ūkio produktų anksčiau būdavo eksportuojami į Vakarus laivais, gi dabar tenka vežti sunkvežimiais per Lenkijos pasienį.

Muitininkai nebuvo pasiruošę keliolika kartų didesniam sunkvežimių antplūdžiui, ir šie įstrigo net kelioms savaitėms, o tai išprovokavo lenkų vairuotojų streiką. Kyjivas su Varšuva susitarė atidaryti keletą naujų krovininių pravažiavimo punktų, tačiau ilgų eilių problema išliko.

Artėjant žiemai, žmonės baiminasi, kaip reikės ištverti šalčius ir sumokėti išaugusius mokesčius už šildymą. Ukraina didžiąją dalį dujų importuoja iš Rusijos, o Kremlius žiemą iš keršto gali užsukti kranus. Lvivo meras paragino miestiečius įsigyti mediena ir anglimi kūrenamas nešiojamąsias krosneles, vadinamas „buržujkas“. Merija pranešė nusipirkusi jų beveik tūkstantį, jos bus išdalintos ligoninėms, mokykloms, kitoms valstybinėms įstaigoms. „Buržujkas“ nurodyta pastatyti ir nuo bombų pasislėpti skirtose slėptuvėse, kad žmonės nesušaltų.

Respublikos valdžia perspėjo, kad ši žiema gali tapti pačia sudėtingiausia per nepriklausomybės trisdešimtmetį. Gyventojams patariama prieš žiemą gerai užsikamšyti langus, įsigyti šiltų drabužių, nes, anot Lvivo mero, dėl kuro taupymo temperatūra butuose bus sumažinta nuo 20–22 iki 16–18 laipsnių.

Vidaus reikalų ministras Denisas Monastirskis perspėjo, kad gali dvigubai padaugėti apiplėšimų bei vagysčių, kurių pasitaiko jau vis dažniau. Tai lemia prastėjanti ekonominė situacija, mažėjančios algos ir išaugęs ginklų kiekis.

Spalio pabaigoje Berlyne vyks tarptautinė konferencija, kurioje bus diskutuojama apie Ukrainos atstatymą. JAV fondo „German Marshall Fund“ analitikų tvirtinimu, tam reikės ne tik šimto milijardų JAV dolerių, bet ir griežtos skirtų lėšų panaudojimo kontrolės. Mat Ukraina iki šiol garsėjo kaip viena labiausiai korumpuotų šalių.

Korupcija neišnyko ir kilus karui, tą liudija Lvivo policijos pranešimai. Pastaruoju metu už kyšių ėmimą dažniausiai sulaikomi valdininkai, padedantys vyrams neteisėtai išvykti iš šalies ir išsisukti nuo tarnybos armijoje. Buvo areštuoti ir keli nesąžiningi paramos fondų įkūrėjai, kurie dalį užsieniečių dovanotos paramos parduodavo.

Didelė problema yra Kremliaus okupantams talkinantys kolaborantai. Jų areštuojama įvairaus lygio – nuo paprastų kaimiečių, telefonu priešui perduodančių informaciją apie greta esančių ukrainiečių karių kiekį bei ginkluotę, iki miestų merų ir net ministerijų darbuotojų. Kalbama, jog kolaboravimu įtariamas ir vienas buvęs šalies vadovas, bet vyriausybė nutarė karo metu to neviešinti, kad nepakenktų tautos vienybei. Dėl to neviešinami ir tikslūs duomenys apie žuvusius bei sužeistus karius.

Užgorodo saugumiečiai areštavo du kolaborantus, ieškojusius galimybės nusipirkti ginklų bei sprogmenų. Mat ketino vežti juos į Kyjivą, kur buvo telkiama 25 smogikų grupė, turėjusi pasikėsinti į prezidento ar ministrų gyvybes.

Bičiuliui, panorusiam prasiblaškyti Ukrainoje, patariau įvertinti tai, jog karo apimtoje šalyje informacija gali būti apgaulinga. Todėl geriau nerizikuoti, o kelionei skirtus pinigus pervesti ukrainiečių kariams. Nuo jų pergalės priklauso ir mūsų šalies saugumas.

Lvive bei visuose arti Baltarusijos esančiuose regionuose paskelbtas perspėjimas gyventojams būti pasiruošusiems, kad šalį gali pulti ir Kremliui ištikimas Minskas. Mat kai kuriose fronto vietose Ukrainos kariams perėjus į puolimą, Maskva įnirtingai ėmė to reikalauti iš Aliaksandro Lukašenkos. Tai priverstų ukrainiečius atitraukti dalį savo karių ir palengvintų mūšius maskoliams. Minskas kol kas oficialiai savo piliečių į karą nesiunčia, bet iš Baltarusijos teritorijoje esančių Rusijos karinių bazių raketos į Ukrainą lekia vis dažniau.

Ukrainiečiai gausiai užminavo visą pasienį su Baltarusija, tačiau garantijų, kad ši šalis nepuls, nėra.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Minint Žemaičių kalbos metus, Žadeikiuose vyko renginys „Žemaitiški pasirokavima“. Jo metu pristatyta žemėlapių paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“.

Apie žemėlapių paieškas ir džiaugsmingus atradimus kalbėjo Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja Alma Jankauskienė. Anot jos, iš atrastų 320 su Žemaitija siejamų žemėlapių atrinkta 50, kurie ir tapo rengiamų parodų bei spausdintos kolekcijos pagrindu. Įdomu tai, jog daugelyje žemėlapių pažymėti Raseiniai, o Žemaitijos ribos siekia Biržus ir Pas­valį.

Buvęs Žemaičių draugijos pirminin­kas, dabar Telšių bajorų draugijos vadovas Sta­sys Kasparavičius, kurio pomėgis avia­cijai, jo paties žodžiais tariant, peraugo į pomėgį nagrinėti Že­maitijos praeitį, jos piliakalnius, pa­pa­sakojo apie savo išleistas knygas „Že­­mai­­te ir“ ir „Žemaitija – paslapčių že­mė“. Jo­se skaitytojai supažindinami su Že­maitijos istorija bei žymiausiais žmonėmis. S. Kasparavičius plačiau nušvietė Žemaitijos istoriją, jos skirtumus nuo kitų Lietuvos regionų. Savo knygų autorius padovanojo Šilalės ir Žadeikių bibliotekoms, o seniūnija svečiams įteikė po knygą „Žadeikiai – dalelė gyvenimo tavo“ ir po Žadeikių ženk­lelį.

Renginio dalyvius žemaitiškomis dainomis ir muzika džiugino Gra­žinos Pa­meditienės vadovaujamas Kvė­dar­nos kultūros namų folkloro ansamb­lis „Vo­lungė“.

Žemėlapių paroda veiks iki spalio vidurio. 

Faustas MEIŽENIS

Žadeikių seniūnas

AUTORIAUS nuotr.

Daugiau nei 50 metų vykdoma programa „Work and Tra­vel USA“ – galimybė studentams iš arti pažinti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kultūrą, įgyti naujų draugų bei pasisemti įspūdžių. Daugiau nei 100 tūkstančių dalyvių kasmet išvyksta į šį galimybių kraštą užsidirbti, pakeliauti. Kristijonas Dilins­kis, atidėjęs karjerą ir moks­lus Vilniaus Gedimino technikos universitete, pa­si­ryžo leistis šiais „amerikietiškais kalneliais”.

– Kaip kilo idėja dalyvauti programoje?

– 2019-aisiais, kai buvau pirmakursis, universitete sužino­jau, kad dalyvaujant programoje „Work & Travel“, galima išvykti į kitą pasaulio pusę – JAV, užsidirbti pinigų bei pakeliauti po šalį. Idėja įstrigo, bet išvykti dar negalėjau. 2020-ųjų gruodį, kai visas pasaulis sustojo, mudu su geriausiu draugu pradėjome svarstyti, jog reikėtų praskaid­rinti nuobodžią kasdienybę bei ryžtis naujam nuotykiui. Nu­sprendę dalyvau­ti prog­ramoje, radome rėmėją, darbą, įsigijome bilietus. Tu­rėjome vykti į Ka­liforniją, Tahoe miestą, ir dirbti restorane. Deja, būtent tuo metu Amerikos ambasada uždraudė įsileisti studentus iš Eu­­ropos. Tad teko laukti dar metus.

– Suvaldžius koronaviruso pandemiją, atsivėrė ir sienos su Amerika. Kokias kliūtis teko įveikti, bandant ant­rą kartą dalyvauti programo­je?

– Pradėjau dirbti perspektyvų darbą, už kurį gavau gerą atlyginimą, todėl iškilo dvejonių, ar verta aukoti karjerą dėl kelionės į Ame­ri­ką. Ši prog­rama leidžia išvykti tik studijuojantiems, buvau jau ketvirtame kur­se, todėl nutariau nepraleisti galimybės. Siunčiau laiškus daugybei darboviečių Ame­rikoje. Po kiek laiko sulaukiau kvietimo iš motelio, įsikūrusio Lake Geor­ge miestelyje, savininko susisiekti vaizdo skambučiu ir aptarti darbo galimybes. Po­kal­bis buvo nuoširdus, darbdavys daug žadėjo, todėl nedelsėme išvykti.

Pagrindinis kriterijus buvo tai, kad darbdavys suteikė gyvenamąjį plotą, be to, Lake Geor­ge miestelis yra netoli did­­miesčio, apsuptas kal­nų, o vi­dury jo – didelis ežeras, besitęsiantis beveik iki sienos su Ka­nada. 

– Ko tikėjaisi vykdamas į kitą pasaulio pusę? Ir ar rea­lybė pateisino paties lūkesčius?

– Išvažiuodamas nežinojau, ko tikėtis. Ta „amerikietiška svajonė“, brukama televizijoje bei kitose medijose, sukūrė hipertik­rovę, kuri yra klaidinga. Buvau girdėjęs daug įvairių istorijų, kaip vieniems pasiseka įsidarbinti ir užsidirbti tiek, kad užtektų ir kelionei, ir pirkiniams, ir grįžus dar liktų. Tačiau neap­leido mintis, jog gali būti ir priešingai. Todėl, galima sakyti, išvažiavau aklai. Pa­ma­niau, kaip bus taip bus, patirsiu savo kailiu.

Atskridus labiausiai nustebino dydis: šalies, automobilių, na­mų... At­ro­do, jog visi čia turi didesnius namus, automobilius, valdas. Net 5–8 va­landas važiuoti amerikiečiams nie­ko nereiškia, gi mums, lietuviams, tai yra var­ginanti kelionė.

– Kokį įspūdį paliko amerikiečiai?

– Tiesą pasakius, šiek tiek nuvylė jų mąstymas

apie pini­gus. Ame­rikiečiai be perstojo apie juos galvoja ir, atrodo, dėl jų daro viską. Prie to pri­dėčiau ir stresą – gyveni­mas verda, žmonės skuba, bando pasiekti daug, lipa per save. Ta­čiau jie negyvena šia akimirka, neatkreipia dėmesio į aplink esantį grožį, o tik stengiasi kuo daugiau uždirbti. Tas liūdina, nes europiečiai atrodo laisvesni, dau­giau keliauja.

– Kas labiausiai įsiminė gyvenant Amerikoje?

– Įsimintiniausias – Niujor­kas. Čia pasijunti tarsi pag­rin­dinis filmo veikėjas, apsuptas didelių pastatų, skuban­čių žmonių ir išskirtinių vietovių, daug kartų matytų kino filmuose. Tai tikras vaikščiojan­čių angelų miestas!

– Ką patartumei susidomėjusiems šia programa?

– Ji priverčia išeiti iš komfor­to zonos įvairiose situacijose. Gy­vendamas Amerikoje ir gir­dėdamas tik ang­lų kalbą bei ja kalbėdamas, patobuli­ni žinias. Kartais po il­gos darbo dienos net ir sap­­­­nuo­se kalbu angliškai. Tad aplinka daro didelę įtaką kaip as­menybei. Taip pat „Work & Tra­vel“ programos dėka susi­pa­žįsti su daugybe įdomių žmo­nių, kurie duoda vertingų patarimų, suteikia kontaktų, praversiančių toli­mes­­niame kely­je. Gali pasi­sem­­ti patirties iš šioje šalyje gyvenančių asmenybių, šiuos įgūdžius pritaikyti Lietuvoje ir keistis ne tik pats, bet padėti ir kitiems. Visiems patarčiau, esant galimybei, dalyvauti. Tokių progų, kokia pasitaikė man, gyvenime gali nebūti daug. Tad pasinaudoti būtina!

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

Nuotr. iš pašnekovo albumo