1950-ųjų pavasa­rį sovietų valdžia pradėjo jaunuolių šaukimą į armiją. Šau­kimus gavo ir mano vyresnieji broliai – 1928 ir 1929 m. gimimo Mečius ir Alfonsas. Sunkiai buvo sprendžiama skaudi dilema – eiti pas miško brolius ar į okupacinę kariuomenę. Tuo laiku partizaninis pasipriešinimas jau buvo nusilpęs, išs­ivaduoti be užsienio pagalbos Lietuvai galimybių nebeliko. Pažįstami par­ti­za­nai patarė apsispręsti patiems. Šeimoje nutarėme, kad reikia tarnauti kariuomenėje, tad 1950 m. balandžio 21 d. išlydėjome Mečių, o 27 d. – Al­­fon­są. Vieną ir kitą tėvukas nu­vežė vežimu į Rietavą. Tuo metu dar priklausėme Rietavo apskričiai, kur buvo karinis komisariatas. 

Su nerimu laukėme žinių. Ga­vę laiškus sužinojome, kad Me­čius pateko į karinį dalinį, kuris statė aerodromus Li­pec­ko srityje, o Alfonsas tar­navo Lvove. Sąlygos buvo neleng­vos, maistas – prastokas. Siųsdavome jiems siuntinius su dešromis, kumpiais, lašiniais bei kito­mis kaimo gėrybėmis. Tuo metu tar­nybos laikas buvo treji metai. Mečius grįžo 1953-iųjų lap­kritį, išmokęs geodezininko ir statybininko specialybių. Įsidarbino Kau­ne, durpių pra­­monės valdyboje meistru. Vė­liau baigė Kauno politechnikumą. Alfonsas dėl sveikatos iš armijos buvo paleistas 1952-ųjų vasarį. Įgijęs traktorininko teises dirbo Kvėdarnos mašinų traktorių stotyje (MTS) briga­dininku ir daug padėjo šeimai, nes už darbadienį tuomet atseikėdavo po kelis šimtus gramų piktžolėtų javų. Trak­to­rininkai dalį atlyginimo gaudavo grūdais. Pri­simenu, kaip tėvas už visų me­tų darbą kolūkyje parsivežė tris nedidelius maišus dirsėtų rugių. 

Betvarkė ir pareigūnų nesą­žiningumas skatino žmones iš kolūkio vogti ar kitaip „kom­binuoti“, kad turėtų duonos. Iš savo žemėje išaugintų ru­gių slapta prisiblokšdavo­me grūdų. Juos slėpdavome po šie­nu dideliame lovyje. Už to­kį „nusikaltimą“ grėsė sunkios bausmės. Mū­sų pus­seserės Pu­lei­ky­tės vyras Ru­­dys iš Kal­niš­kių kaimo (prie Te­­­ne­nių) už pus­maišį pasisa­vin­tų grūdų bu­vo nuteistas 10 me­tų pataisos darbų lagerio. Ap­suk­resni ūkininkai nemažai der­liaus užsiaugindavo 60 arų sody­bi­niuo­se sklypuose. Juo­se žieminius rugius sėti buvo drau­džiama. Tokių sklypų dydis priklausė nuo matavimo komisijos ge­ranoriš­ku­mo. Gerai pavaišinus, „ma­ti­nin­­kai“ skirdavo didesnį. 

1950 m. buvo panaikintos aps­kritys ir įkurtos sritys. Kvė­dar­na, Šilalė ir kiti aplinki­niai miesteliai buvo priskirti Klaipėdos sričiai. Klaipėdoje įvyko srities moksleivių spartakiada, ku­rio­je ir man teko dalyvauti. Spar­takiados dalyviai galėjo būti ne vyresni kaip 18 metų, o man tada buvo daugiau. Todėl mane užrašė, berods, Romano Pet­ro­šiaus pavarde. Dalyvavau ieties ir granatos metimo varžybose. Nors treniruotis beveik neteko, nes ieties mokyk­la neturėjo, bet netikėtai tapau ieties metimo čempionu. Granatos me­time prizinę vietą užėmė mūsų mokyklos mokinys Ed­­mundas Rim­­kus,

kuris varžėsi ir trum­pų nuotolių bėgimo rungty­se. Iš Kvė­­dar­nos dar dalyva­vo K. Vai­čiu­lis, A. Kers­­naus­kas, Z. Sta­ne­vi­čius bei k­t. 

Vyko ir krepšinio varžybos. Telšių moksleivių rinktinėje veržlumu, staigiais metimais žavėjo atletiškas šviesiaplaukis vaikinas. Tai buvo Sta­sys Stonkus, vėliau – žymus Lie­tuvos krepšininkas, kūno kultūros ir spor­to darbuotojas, knygų autorius. 

Kvėdarnos mokykla toliau plėtėsi, gražėjo ir 1950 m. rudenį mus sutiko beveik visa suremontuota. Pra­dėjau mokytis aštuntoje klasėje, atsirado naujų mokinių, kurie atėjo iš kitų septynmečių. 

Laikai dar buvo neramūs, pasipriešinimas okupacijai nebuvo palaužtas. Tremtyje atsidūrė ne vieno moksleivio šeima. Sunkiai sekėsi mokykloje suburti komjaunimo organizaciją. Ne kartą buvau kviečiamas agitatorių iš apskrities ir rajono komjaunimo komitetų, kurie įvairiais būdais spaudė stoti, bet aš griežtai atsisakydavau, motyvuodamas, jog gyvenu šalia miško. Be to, neseniai buvo nušautas mokinys, komjaunuolis Lisauskis (ar Li­sauskas). Tai daugelį išgąsdino ir sulaikė nuo komjaunimo. Vyresnėse klasėse įstojo daugiau, nes buvo gąsdinama, kad ne komjaunuoliai nebus pri­imami į aukštąsias mokyklas. 

1951-aisiais vyresniems atėjo laikas tarnauti sovietinėje armijoje. Sausio pabaigoje, spiginant 25 laipsnių šalčiui, teko rogėmis važiuoti į Skaudvilės komisariatą prisistatyti komi­sijai. Tų pačių metų rudenį būtų tekę išeiti į armiją, bet ma­­ne laikinai paliko kaip vienintelį šeimos maitintoją, nes pa­gal dokumentus tėvai buvo pen­sininkai, du broliai tarna­vo ar­mijoje, o jauniausiam – tik 13 metų. Tąkart į armiją buvo paimtas ma­no vaikystės draugas Aloy­­zas Jakas, kai kurie kiti mū­sų mokyklos mokiniai. Tas pats iškilo ir 1952-ųjų rudenį. Vy­riau­siasis brolis Alfonsas jau buvo grįžęs, todėl man teko „susirgti tuberkulioze“. O 1953 m. rudenį komisariate pasižadė­jau baigęs vidurinę stoti į karo mokyklą. Pasisekė išvengti tarnybos, nors studijuojant Že­mės ūkio akademijos Miš­kų fakultete ragavau karinių mokslų ir gavau karininko laips­nį. 

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)

Pasaulio sveikatos organizacijos 2022 m. duomenimis, vienas iš aš­tuo­nių žmonių pa­saulyje susiduria su psi­cho­lo­gi­­nė­mis prob­lemomis. Tačiau vis daugiau žmo­­nių iš­­drįs­ta apie tai kalbėti garsiai – tokiu bū­du jie pa­deda kitiems, patiriantiems sun­ku­­mų, ir pri­­­mena, kad visos problemos yra iš­spren­džiamos, tik svarbiausia nelikti vie­nam ir kreip­tis pagalbos. Siekdamas įkvėp­ti nepasi­duoti, meni­ninkas Algis Kriš­čiū­nas, buvęs le­gen­dinės grupės „Fojė“ būg­nininkas, dalija­si savo prisiminimais apie lai­kotarpį, kai iš­­ti­­ko pirmoji panikos ataka, ir apie tai, kaip jam pa­vyko su tuo susidoroti. 

Teisinga diagnozė – pakeitus gydytoją

Šiandien Algis gyvena tarp Lietuvos ir Kanarų salų, prisideda prie vieno žymiausių žurnalų šalyje rengimo bei leidybos, aktyviai muzikuoja, fotografuoja ir tapo. Jo gyvenimo tempas ypač pašėlęs, o kasdienybė kupina skirtingų veik­lų, kurios jam teikia begalę džiaugsmo. Tačiau prieš daugiau nei dešimtmetį įtemptas gyvenimo būdas tapo panikos atakų priežastimi. Dvejus metus trukę ir keliskart per mėnesį pasikartojantys priepuoliai buvo ne juokais jį išgąsdinę. 

Menininkas sako, kad, prasidėjus pirmiesiems priepuoliams, jam pasidarydavo labai baisu ir dėl to būklė tik dar labiau pablogėdavo. Tuomet jis nė nenutuokė, jog tai yra psichologinė problema.

„Tai – tiesiog fizinis negalavimas“, – taip bu­vo atsakyta į klau­simą, kodėl vyrui dažnai pradėdavo tirpti veidas, lūpos, pirš­tai, rankos, užeidavo mig­reninis galvos skausmas, dusulys ir imdavo rodytis, kad stoja širdis. Tik pakeitęs šeimos gydytoją, menininkas pagaliau išgirdo objekty­vią diagnozę bei paaiškinimą, jog šiuos negalavimus sukė­lė pervargimas, perdegimas ir per­fek­cioniz­mas.

Bijo, kad nepasikartotų

Specialistai panikos ataką api­­būdina kaip staigų nerimo priepuolį, atsirandantį be aiš­kiai suvokiamos priežasties ar paskatos. Dažniausiai tai le­mia įvairiausių aplinkybių komp­leksas. Anot psichiat­rės So­na­tos Slavinskienės, svar­biausios yra psichologinės prie­žastys, pavyzdžiui, psicho­lo­ginės traumos, nuolatinis stresas bei įtampa. Kartais tai gali būti ir seksualinė prievarta, netektys, agresija.

„Tai priežastys, kurių mes aiškiai nesuvokiame, neprisi­me­name, negalime ar net­gi bijome prisiminti. Nere­tai jas ignoruojame, bandome nuneigti, „kažkaip susitvarkyti“. Daž­nai tai ir būna tas vadinamasis „paskutinis lašas“, kuomet mūsų psichologinė gynyba nebeatlaiko ir ištinka panikos ataka“, – teigia psichiatrė.

Ir priduria, jog bent vieną panikos ataką patyrusį žmogų nuolat lydi baimė, kad tai nepasikartotų.

Išeitis – pakeisti gyvenimo būdą

Iš savo šeimos gydytojo Algis gavo rimtą užduotį – peržiūrėti savo vertybes, dienotvarkę ir iš esmės pakeisti požiūrį į gyvenimą. Jam buvo liepta kasdien rasti laiko, kuris būtų nesusijęs su darbine veikla ar šeima, laiko, kurį galėtų skirti asmeniškai sau.

Fuerteven­tū­roje, Ispanijoje, su šeima gyvenantis lietuvis atrado bėgimą, padėjusį atsitraukti nuo kasdienių problemų: „Pradėjęs bėgioti, supratau, kad tą laiką, kol bėgu, galiu išnaudoti galvojimui apie tai, ką aš čia, pasaulyje, veikiu, ką dar noriu nuveikti, ar esu patenkintas tuo, kaip gyvenu, ir ką galėčiau pakeisti“.

Malonia rutina tapo ir sau pačiam mestas iššūkis kiekvieną dieną nufotografuoti tai, kas atrodo patrauklu, bei pasidalinti socialiniuose tinkluose. Tapytojo žmona Jurga šią už­duotį pakreipė kita linkme – kasdien paklausti skirtingo žmo­gaus, kas jį daro laimingą, ir jį nufotografuoti. Norėdamas „iš­gauti“ asmenišką laimės paslaptį, Algis šnekučiuodavosi su praeiviais, kartais net ir keliasdešimt minučių. Galop jis surinko keturis šimtus skirtingų atsakymų.

„Žmonės parodė šimtus bū­dų, kaip būti laimingam, kuriuos aš jau ir taip žinojau. Rei­kėjo, jog kažkas juos man primintų, kad jų nepražiopsočiau. Paprastas pavyzdys yra šuo ir jo šeimininkas. Šuo nori įtikti, tarnauti ir dovanoja savo gyvenimą šeimininkui, kuris turėtų priimti tai su dėkingumu. Glostydamas šunį, žmogus turėtų ne tik pasidžiaugti jo švelniu kailiu, bet pajausti ir suprasti, kiek daug gyvūnas jam duoda. Juk ne veltui sakoma, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. Tokiais momentais jau­čiu, jog gyvenimas yra labai gražus“, – atvirauja charizmatiškasis menininkas.

Trijų aštuonetų taisyklė

Kiekvienas žmogus gali stip­rinti savo sveikatą, pasitelkdamas trijų aštuonetų taisyklę: aštuonios valandos miego, aštuonios valandos darbe ir aštuonios valandos, skirtos laisvalaikiui bei mėgstamai veik­lai. 

S. Slavinskienė, dalydamasi patirtimi, sako, jog kartais pacientai, prieš ištinkant panikos atakai, prisipažįsta kurį laiką jautę didžiulę įtampą, stresą. Vieni nesėkmingai bandė tai išspręsti patys, kiti – ignoravo savo problemas ir nuo jų bė­go, o apsilankyti pas specialistą neturėjo galimybių.

Psichiatrė atkreipia dėmesį: jau patyrus panikos ataką, būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad jis įvertintų problemą ir paskirtų gydymą. Psichoterapija gali padėti išsiaiškinti bei suprasti gilumines panikos atakų priežastis, atrasti būdų jų išvengti. O tam tik­rais atvejais prireikia ir medikamentinio gydymo.

Būtina skirti laiko sau

Algis išbandė medikamenti­nį gydymą ir psichoterapiją, bet nepasiduoti jį labiausiai drąsino egzistencinės psichote­ra­­pijos knygos. Šmaikščiai lygin-­

damas psichoterapiją su masažu, vyras juokauja, kad abu šie dalykai yra būtini kiekvienam, nes jie padeda. 

Nors daug jėgų bei ryžto pareikalavęs laikotarpis jau praei­tyje, retkarčiais Algis vis dar pa­gauna save siekiant perfekcio­niz­mo. Tačiau jis džiaugiasi aiš­kiai suvokiantis esmę, kad lai­kas yra

daug brangesnis už pa­sau­lio pri­pažinimą, o gyvenimas – bran­gesnis už bet kokius tur­tus. O žvelgdamas į praeitį ir ma­ty­da­mas tai, ką turi ir ką yra pa­siekęs, menininkas užtik­rintai teigia, jog būtų protingiau skirti laiko sau dar iki ištinkant panikos atakoms.

Jaučiant emocinių sunkumų, patariama kreiptis į emoci­nės paramos tarnybas, pagalba tei­kiama telefonu 1809. Taip pat kiekvieną dieną, 18–24 val., „Jau­nimo linijos“ savano­riai teikia jaunimui emocinę paramą (https://www.jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/). Su­au­gu­sie­ji gali kreiptis el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. nuo pirmadienio iki penktadienio, 17–20 val. 

Visą Lietuvoje veikiančių psi­cholo­ginės pagalbos linijų sąrašą bei kontaktus galima rasti nacionalinės psichikos sveikatos platformoje „Pagalba sau“ (www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/). Taip pat nemokama psichologinė pagalba prieinama šalies poliklinikų psichikos sveikatos centruose, visuo­menės sveikatos biuruose. O esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai arba gyvybei, rekomenduojama skambin­ti bend­ruoju pagalbos numeriu 112.

Spalis prasideda tarptautine pagyvenusių žmonių diena, tad Lietuvos Prezidentūra visą mėnesį priims senjorus – Prezidento rūmuose ir Valstybės pažinimo centre vyks jiems skirtos diskusijos, ekskursijos, edukacijos.

Kviečiame į ekskursijas Prezidento rūmuose ir Valstybės pažinimo centre.

Ekskursijos senjorams Prezidento rūmuose vyks:

• Šeštadieniais (spalio 1, 8, 15 ir 22 d.), 11 val.
• Trečiadieniais (spalio 5, 12 ir 19 d.), 17 val.

Ekskursijos senjorams Valstybės pažinimo centre vyks:

• Spalio 6 ir 11 d., 15 val.
• Spalio 14 ir 21 d., 13.30 val.

Dėl ekskursijų prašome kreiptis ir registruotis*:

el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

telefono numeriu: +370 682 50 754

*Maloniai prašome į ekskursijas registruotis bent dvi dienos prieš jas.

Per Viešpaties angelo maldą Akvilos mieste popiežius Pranciškus kreipėsi į tarptautinę bendruomenę ir paragino padėti Pakistanui, kur pražūtingi potvyniai nusinešė daugiau kaip 1000 žmonių gyvybių.

Argentinos pontifikas lankydamasis L'Akvilos mieste centrinėje Italijoje, kuris 2009 m. nukentėjo nuo žemės drebėjimo, nusinešusio daugiau kaip 300 žmonių gyvybių, atkreipė dėmesį į sunkią dešimčių tūkstančių žmonių padėtį Pakistane, kurie buvo priversti palikti savo namus dėl šalį nusiaubusio stipraus potvynio. Per Viešpaties angelo maldą jis šią situaciją pavadino „žiauria nelaime“.

„Noriu patikinti Pakistano žmones, nukentėjusius nuo pražūtingo potvynio, kad meldžiuosi už gausias aukas, sužeistuosius ir tuos, kurie buvo priversti palikti savo namus, ir kad tarptautinis solidarumas būtų greitas ir dosnus“, – kalbėjo popiežius.

Jis taip pat meldėsi už Ukrainos žmones ir „už visus, kurie kenčia dėl karo“.

„Tegul taikos Dievas atgaivina tautų vadovų širdyse žmogišką ir krikščionišką gailestingumo ir gailestingumo jausmą“, – teigė pontifikas.

Baigiantis Eucharistijos šventimui, Pranciškus pasveikino žmones, dalyvavusius sekmadienio renginiuose per atstumą – iš namų, ligoninės ar kalėjimo bei padėkojo visiems, įskaitant civilinę valdžią, savanorius, teisėsaugos ir saugumo pajėgas, už šio vizito į Italijos miestą organizavimą.

Nuo birželio Pakistane per potvynius žuvo beveik 1000 žmonių, tūkstančiai buvo priversti palikti namus, o dar milijonai nukentėjo. Potvyniai Pakistane nėra retas reiškinys, tačiau, pasak gyventojų, šiųmetės liūtys buvo stipresnės nei bet kada anksčiau. Vienas vietos pareigūnas juos pavadino „biblinio masto potvyniais“.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

Rugpjūčio pradžioje Lietuvoje buvo užfiksuotas pirmasis beždžionių raupų atvejis. Vėliau buvo nustatyti dar keli. Visi susirgę asmenys priklauso 20-49 metų amžiaus grupėms. Ir nors specialistai sako, kad didelio pavojaus dėl šios ligos išplitimo mūsų šalyje nėra, visi tik, ką vertėtų žinoti apie šį virusą ir kokių prevencinių priemonių imtis, norint nuo jo apsisaugoti.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo gegužės pradžios už Afrikos ribų pasaulyje buvo nustatyta daugiau kaip 23 tūkst. užsikrėtimo beždžionių raupais atvejų, dauguma jų – Europoje. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pabrėžia, jog beždžionių raupai nėra lengvai plintanti liga, bet ja užsikrėsti gali visi. Didžiausią riziką turi tie, kurie turėjo glaudų santykį su sergančiuoju, nėra pasiskiepiję nuo raupų. Svarbu pabrėžti, jog beždžionių raupais sergantys asmenys gali užkrėsti kitus tol, kol yra ligos simptomai (apie 2-4 savaites nuo jų pradžios). Liga plinta per kūno skysčius (pūlius ar kraują), kvėpavimo takų lašelius, patalynę, rankšluosčius ar seksualinio kontakto metu (bučinius, lietimą, lytinius santykius).

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistė Simona Žukauskaitė-Šarapajevienė išskiria svarbiausius ligos požymius.

„Inkubacinis ligos periodas yra 5-21 diena. Beždžionių raupai paprastai prasideda karščiavimu, nuovargiu, raumenų skausmais, limfmazgių padidėjimu, o po 1-3 dienų nuo simptomų pradžios išsivysto bėrimas. Jis yra specifinis šios ligos simptomas“, – teigia specialistė.

Asmuo, jaučiantis minėtus simptomus, neturėtų jų ignoruoti, tačiau ir panikuoti nereikia. Pirmiausia reikėtų įvertinti, ar 5-21 dienų laikotarpiu nesilankyta Vakarų ar Centrinėje Afrikoje, ar nebuvo sąlyčio su asmeniu, kuriam yra įtariami arba jau patvirtinti beždžionių raupai. Bet kokiu atveju, anot sveikatos specialistų, patartina kreiptis į gydytoją bei izoliuotis ir vengti artimo sąlyčio su kitais žmonėmis, susilaikyti nuo lytinių santykių.

Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininkė Aurelija Žvirblienė pabrėžia skiepo nuo raupų svarbą. Ji teigia, jog skiepams sukurti buvo naudojamas gyvas virusas, kuris sukelia ilgalaikį imunitetą. Todėl tiems, kurie buvo paskiepyti vaikystėje, skiepytis pakartotinai būtinybės nėra. Šie asmenys tam tikrą apsaugą nuo beždžionių viruso turi, o net ir susirgę, persirgtų lengvesne ligos forma.

„Skiepijimas nuo raupų yra pasibaigęs maždaug prieš 40 metų, 1980-aisiais. Raupai yra pirmoji infekcinė liga, kuri išnyko būtent dėl masinio skiepijimo. Tai reiškia, kad žmonės, kurie yra jaunesni nei 40 ar 50 metų, yra neskiepyti, todėl virusu užsikrėstų lengviau ir sirgtų sunkesne jo forma“, – pabrėžia mokslininkė.

Šiuo metu Europos Sąjungoje yra registruota vakcina „Imvanex“, kuria skiepijami suaugusieji, siekiant apsaugoti juos nuo raupų. Kadangi kol kas jos prieinamumas yra ribotas, siekiant sudaryti sąlygas greitai suvaldyti protrūkius, ES pradėta naudoti JAV gaminama vakcina „Jynneos“. Lietuva gavo 1400 šios vakcinos dozių, kurias Europos Komisija proporcingai paskirstė visoms bendrijos šalims.

Beždžionių raupų virusas pirmą kartą buvo užfiksuotas 1958 m. Kopenhagoje, tiriant beždžiones. O 1970 m. Demokratinėje Kongo Respublikoje jis pradėjo plisti tarp žmonių. Ši liga yra paplitusi Centrinės ir Vakarų Afrikos miškuose, kur gyventojai dažnai kontaktuoja su užsikrėtusiais gyvūnais. 2003 m. raupai buvo užfiksuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, į šalį įvežus infekuotus gyvūnus ir po artimo kontakto su naminiais žinduoliais.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

„Mamai, kuri visus tuos karo mėnesius kas dieną skambina teirautis, ar man viskas gerai, nesakau, kad esu sužeistas. Nesakau to ir žmonai bei dviem sūnums – nenoriu, jog nerimautų“, – prisipažįsta Svia­toslavas Dubina.

Šis 48-erių Kyjivo gyventojas, bataliono kuopos vadas, buvo sužeistas per rugsėjo 6-ąją prasidėjusį Ukrainos armijos puolimą Charkivo regione. Per mūšį Nikolajivkos kaimelyje netoli Čugujevo miesto granata sprogo šalia vado ir skeveldros sužalojo jo koją.

„Man pasisekė, kad nė viena skeveldra nelietė kaulų, o tik keliose vietose sudraskė raumenis, smulkios skeveldrėlės

suaižė ir kitą koją bei rankas. Bet tai niekis, po dviejų reabilitacijos savaičių turėčiau grįž­ti į kuopą“, – pasakoja karys.

Jis labiausiai džiaugiasi, jog per puolimą nežuvo nė vienas iš 35 karių, nors keli patyrė gyvybei nepavojingų sužeidimų. 

Su šiuo aukštu, lazdele pasiramsčiuojančiu kariu prasilenkiau Charkivo cent­re ieš­kodamas optikos parduo­tu­vės. Iki jos uždarymo buvo likę gal 15 minučių, tad skubėdamas iš pradžių į jį neatkreipiau dėmesio. Tačiau susiprotėjęs apsisukau ir ėmiau vytis. Užkalbintas karys pradžiugo išgirdęs, kad aš iš Lie­tuvos, mat Kyjive gyvenantis klaipėdietis verslininkas Pa­ve­­las Sebastjanovičius yra jo šei­mos draugas. Lietuvis dalyvavo ir Kyjivo gynime, o dabar telkia finansinę bei techninę pagalbą buvusiems kovos bičiuliams. 

Sviatoslavas išsidavė, jog ta diena bu­vo pirmoji, kai ryžosi iš ligoninės išeiti į miestą prasiblaškyti, mat kone tris savaites medikai nepatarė vaikščioti. Vy­riškis ieškojo, kur galėtų papietauti, tad užsukome į netoliese esančią kavinę. 

„Kad Rusija pradėjo karą, pusę penkių ryto paskambinusi pranešė ma­ma. Aš apsimiegojęs netikėjau, bet už lango pamatęs sprogimų blyksnius pašokau iš lovos“, –  pa­sakoja S. Dubina.

Iki karo jis 18 metų dirbo mokesčių inspekcijoje, buvo vieno departamento direktorius.

Pirmą karo rytą keli kaimynai suskubo į mašinas krautis lagaminus ir bėgti iš Kyjivo, o Sviatoslavas nuskubėjo į parduotuvę pripirkti šeimai maisto. Po to nuvyko į karinį komisariatą užsirašyti savanoriu į frontą. Pasakęs, jog neturi jokios karinės patirties, išgirdo pasiūlymą registruotis teritorinės gynybos dalinyje. Ginklai buvo atgabenti ir išdalinti tik kitą dieną, jų buvo atvežta daug sunkvežimių, mat per kelias dienas užsiregistravo per 20 tūkst. vy­rų.

Nuvežęs maisto uošviams ir grįždamas į Obolonės mikrorajoną, S. Dubina išgirdo šūvius – tapo liudininku, kaip Ukrainos specialiosios tarnybos ir gvardiečiai sunaikino rusų diversantų grupę. Maskva į Kyjivą tada buvo pasiuntusi kelias diversantų grupes, kurie, išsilaipinę Gustomelio aerodrome, privalėjo užimti Parlamentą, suimti ar nušauti prezidentą, vyriausybės narius. Tačiau į Kyjivą prasiveržti pavyko tik dviem diversantų grupėms, kurios buvo sunaikintos. 

„Maskva manė,  jog puolimas bus leng­vas. Minske stovėjo daugybė rusų karinių lėktuvų, turėjusių atgabenti jų karius į Gustomelio bei Vasilkovo aerod­ro­mus, tačiau mūsų gynėjai numušė pir­mus lėktuvus bei malūnsparnius, sunaikino išsilaipinusius tūkstantį karių ir atkovojo Gustomelio aerodromo valdymo skyrių. Iš Minsko lėktuvai nebepakilo, staigus Kyjivo užgrobimo planas žlugo. O kai patys su­sprogdinom Irpinės tiltą, prasiveržti į sos­tinę niekas nebeįstengė“, – pasakoja Sviatoslavas.

Okupantams atsitraukus nuo Kyjivo, teritorinės gynybos padaliniams buvo įsakyta kasti griovius ir ruošti naują įtvirtinimo žiedą, jei priešas dar kartą sugalvotų pulti sostinę. Vėliau Svia­toslavo kuopa pusketvirto mėnesio dalyvavo apmokymuose, o rugpjūčio viduryje buvo perkelta į Charkivą.

„Manau, jog karinė vadovybė jau tada buvo suplanavusi čia vykdyti didelį puo­limą, bet tai slėpė ir imitavo puolimą Don­base. Charkivo apylinkėse ilgai kovoję būriai buvo pakeisti naujai atvykusiais ir pailsėjusiais. Be to, buvo išplatinta melaginga informacija, kad nedidelis puolimas planuojamas rugsėjo pradžioje“, – sako vadas. 

Anot S. Dubinos, rugsėjo 1-osios išva­karėse jo kuopa imitavo karių telki­mą prie Nikolajivkos kaimo netoli Ču­gu­jevo, bet naktį gudriai atsitraukė. Kitą rytą okupantai iš malūnsparnių ir tankų šaudė į jų buvimo miške vietą, nežinodami, jog karių ten nėra.

„Tikrasis puolimas prasidėjo po savaitės, kai okupantų budrumas nusilpo: mūsų būrio uždavinys buvo imituoti puolimą Nikolajivkos kryptimi, nukreipiant dėmesį nuo to, tad kiti būriai kiek vėliau puolė strategiškai svarbų Ba­­laklėjos miestą.

Nikolajivo operacijai atrinkome 35 ge­riausius karius, žvalgyba buvo pranešusi, kad priešų yra apie 150, tad at­viros kovos turėjome vengti. Mums pavyko nepastebėtiems įeiti į kaimelį“, – pasakoja karys.

Pamatę gatve važiuojantį „žigulį“, kuris stabdomas nestojo ir bandė pasprukti, suvarpė jį kulkomis. Vėliau išsiaiškino, jog mašina važiavo priešų būrio vadas bei jo pavaduotojas. Išgirdę šūvius, iš miško netrukus išlindo du okupantų džipai. Vieną ukrainiečiai sunaikino „muse“ vadinamu granatsvaidžiu, o iš antro iššokę priešai pradėjo atsišaudyti. Netrukus į ukrainiečius ėmė pliekti priešo tankai bei artilerijos pabūklai, okupantai bandė juos apsupti.

„Buvome labai gerai suplanavę viską, todėl atsitraukimas buvo sklandus, aišku, paskutiniai keli šimtai metrų bėgimo buvo pavojingi, pro ausis zvimbė kulkos“, – prisimena karys.

Sprogus granatai, S. Dubina dar suge­bėjo nubėgti pusšimtį metrų. Atskubėjęs medikas bei dar vienas karys paskubomis ap­tvarstė koją ir sustabdė kraujavimą, vėliau vadas iki mašinos buvo nugabentas neš­tuvais.

Kaimo senoliai kariams papasakojo, jog okupantai skubiai susirinko keliolika savo žuvusiųjų, sušoko į šarvuotas mašinas ir didžiuliu greičiu spruko. 

„Maskvos propagandistai po to skelbė, jog mūsų puolimas buvo sėkmingas todėl, nes esą rusų karius atakavo patyrę užsienio kariai. Tačiau atakavome mes, paprasti vyrukai, kurie dar prieš pusmetį nebuvome rankoje laikę gink­lo“, – šypsosi Sviatoslovas.

Jis įsitikinęs, kad jų armija yra pajėgi atkovoti visą šalį.

„Gaila, jog Vakarai duoda beveik vien gynybai skirtus ginklus – jei turėtume pa­kankamai puolamųjų, seniai būtume atsiėmę visas teritorijas“, – neabejo­ja vyras.

Sviatoslavo kuopa šiuo metu yra pačiame Rusijos pasienyje, kasa apkasus bei įrenginėja gynybinę liniją. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiemet jubiliejų mininti Šilalės ligoninė, įsteigta 1952-aisiais, veiklą pra­dėjo trijuose nedideliuose mediniuose nameliuose. Kaip tuo gūdžiu pokario laikotarpiu dirbo medikai, kokie išbandymai jų laukė kiekvieną dieną, prisimena po 40 ir daugiau metų humaniškiausiai profesijai paskyrusios šilališkės – medicinos sesuo Ro­žė Venckutė–Šimkienė ir akušerė Birutė Norbutaitė–La­šaitienė. Garbaus amžiaus sulaukusios moterys ke­lių kar­tų rajono gyventojų pagarbos nusipelnė atsidavimu pa­cientams. O tai buvo daug daugiau, nei šeštajame de­šimt­metyje galėjo pasiūlyti medicina: nors ligoninėje trū­ko ne tik vaistų, švirkštų ar vandens, naktimis dingdavo elektra, bet žmonės džiaugėsi sulaukiantys pagalbos. 

B. Norbutaitė į Šilalę atvyko 1956 m., baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, tais metais išleidusią pirmąją akušerių laidą. Ligoninėje jau dirbo – iš pradžių medicinos sesele, vėliau tapo chirurge jos sesuo Ja­­nina Rūta Gurskienė. Po poros metų, 1958-aisiais, Šilutės medicinos mokyklą baigė ir paskyrimą į Šilalę gavo judrėniš­kė R. Venckutė. Kartu su ja į Šilalę buvo pasiųstos dar septynios medicinos seserys. Trys buvo paskirtos dirbti į besiku­riančius medicinos punktus, penkios liko ligoninėje. R. Venc­­kutė–Šimkienė atsime­na, jog tuo metu Šilalės ligoninė­je veikė ke­turi skyriai: Chirur­gi­nio sky­­riaus vedėju dirbo An­ta­nas Ba­­liutavičius, jam padėjo se­se­lės Aldona Ma­tu­­­lai­tytė, J. Gurs­kie­­nė, Ani­ceta Kriš­čiū­­nai­tė–Žiau­­­­­be­­rienė, Kris­tina Pet­­ku­tė–Sa­­ra­pinie­nė ir Zo­sė Sun­­gailai­tė–Saboc­kie­nė. Tera­pi­­niam skyriui vadovavo gy­dy­to­ja Pil­­kaus­kai­tė, su ja dirbo seselės Alfreda Krencienė, Ge­nė Vaitkevičienė, Danutė Siau­ti­laitė–Aušrienė, vė­liau prie jų prisidėjo Donata Girdvainytė–Keniausienė ir Va­lė Bortnikaitė. Tuber­ku­liozi­niam-infekciniam skyriui vadovavo gydytojas Kazimieras Gar­mus, jam talkino viena seselė. Jai padėti bu­vo pasiųsta felčerė R. Šimkienė. Aku­še­ri­­jos skyriaus vedėjas gydytojas Jonas Mitkus nuo 1957 iki 1964 m. vadovavo ir Šilalės ligoninei. Su juo dirbo akušerės Genė Gudauskienė, Bro­nė Jo­ku­bauskienė, Gra­ci­ja Za­jaus­kienė, Elena Martina­vi­čie­nė ir B. Lašaitienė. Aku­še­rijos skyrius buvo įsikūręs vieno aukšto namelyje Lokystos gatvėje. 

Ginekologinės ligos buvo gydomos Chirurgijos skyriuje spe­cialiai tam skirtoje vienoje palatoje. Akušere vos 18-os pradėjusi dirbti B. Lašaitienė prisimena, jog buvo sunku ir baisu. Kasdien gimdydavo po 2–3 ir daugiau moterų, ne vieną atveždavo pagimdžiusią namuose, kai kurioms reikėjo skubios pagalbos.

„Buvau labai jauna, bijojau kraujo ir skausmo, todėl pergyvendavau dėl kiekvienos mo­ters. Bet viską atpirkdavo tas jausmas, kai „pagauni“ vaikelį ir gali jį atiduoti laimingai mamai. Prisimenu tik vieną nesėk­mingai pasibaigusį gimdymą, kurį turėjome priimti su vyresniąja akušere. Telefono tada neturėjome, jei kas atsitikdavo, gydytojo šaukti bėgdavo naktinė sanitarė“, – pasakoja B. La­šai­tienė.

Vėliau, perėjusi dirbti į polik­liniką, akušerė prižiūrėjo besilaukiančias moteris Moterų konsultacijoje. Šviesaus atminimo gydytojas Jonas Švatrėnas pykdavo, kai kuri nors sugalvodavo atsisakyti dar negimusio kūdikio ir prašydavo nutraukti 5 ar net 6 mėnesių nėštumą. Pasak ilgametės akušerės, jis siųsdavo moteris pas ją, kad ši įtikintų nežudyti gyvybės.

„Svarbiausia būdavo įveikti neviltį, jog moterys patikėtų Dievo pagalba. Sakydavau, jei nenorit auginti, pagimdžiusios atneškit man, užauginsiu. Nė viena neatnešė“, – dabar šypsosi B. Lašaitienė. 

Iki 1999 m. poliklinika bu­vo Šilalės ligoninės padalinys. Šeš­tajame dešimtmetyje, pasak R. Šim­kienės, joje dirbo stomatologės Norkienė ir Ma­kaus­kie­­nė, protezistas Stron­čikas. Sto­­matologė Nor­kienė dar vadovavo ir Sani­ta­ri­jos epidemiolo­gijos skyriui. Vaikus apžiūrė­davo gydytojas K. Garmus ar­ba terapeutė Pilkauskaitė, kuri pri­imdavo ir suaugusiuosius, kar­tu dirbo chirurgas A. Ba­liu­ta­vi­čius, o besilaukiančiomis mo­te­ri­mis rūpinosi gydytojas J. Mit­kus. Poliklinikoje veikė pro­ce­dūrinis kabinetas, kuria­me dir­bo seselė Elena Mit­kienė, ligo­nius registruodavo Iva­naus­kie­­nė ir Baužienė.

Rentgenas ir virtuvė, kaip prisimena R. Šimkienė, buvo įkurdinti ligoninės rūsyje. Ten dirbo rentgenologas gyd. K. Gar­mus, rentgeno laborante ir narkotizatore – per kaukę lašindavo ete­­rį – dirbo Eugeni­ja Kau­nec­kienė. Ligoni­nės rūsyje veikė ir virtu­vė, kurioje šeimininkavo virėja Marytė Česnauskienė, jai padėjo Zosė Bartkienė. Maisto ir rūbų sandėlininke dirbo Jad­vy­ga Birbalienė. Kieme, vieno aukš­to mediniame namelyje, veikė skalbykla ir dezinfekcinis sky­rius. Dezinfekuotoju dirbo Jo­nas Gražinskas. Operacinėje gydytojui A. Baliutavičiui asistuodavo J. Gurskienė.

„Apie 1960 m. pradėjus dirbti gydytojui Vytautui Rutkauskui, operacinėje ir tvarstomajame dirbo Birutė Rutkauskienė. Iki tol ligoniai po operacijų būdavo tvarstomi palatose. Gyd. V. Rutkauskas rūpinosi medicinos punktų steigimu kaimuose, pradėjo remontuoti ligoninės patalpas, nupirko aseniza­cinę mašiną, kuri dirbo, kol bu­vo įvesta kanalizacija. Tuo me­tu įsteigtas ir Vaikų skyrius su dviem palatomis – pediatre dirbti at­vyko gydytoja Štitko. Die­ną vaikų skyriuje sesele dirbo Ste­fa­nija Pinikienė, naktį vai­kus pri­žiūrėdavo Terapinio sky­riaus darbuotojos“, – pasako­ja ilga­metė Šilalės ligoninės darbuotoja.

Pakeitusi pirmąja Šilalės ligoninės vyr. medicinos sesele dirbusią S. Pinikienę, R. Venckutė šį postą užėmė neilgai. Ištekėjusi už tuomečio vyriausiojo gydytojo Vaclovo Šimkaus, medikė išgirdo, jog kertasi interesai, negali abu būti vadovais, todėl ją netrukus pakeitė G. Za­jauskienė. Kaip kompensaci­ja 

R. Šimkienei buvo įsteigta vyr. medicinos sesers vieta poliklinikoje. Vėliau Šilalės ligoninės vyr. medicinos seserimis dar dirbo Jovita Mačionienė, paskui ilgam įsitvirtino K. Se­ra­pinienė, ją pakeitė ir dabar tebedirbanti slaugos administratorė Vera Kozlovienė.

„Septintojo dešimtmečio pra­džioje į ligoninę pradėjo atvykti daugiau gydytojų, pavyzdžiui, terapeutas Stonkus, dermatovenerologė Stonkienė. Įs­teigtas Greitosios medicinos pa­­gal­bos skyrius iš pradžių veikė kartu su Priėmimo skyriu­mi. Li­goninės nupirktu greito­sios pagalbos automobiliu pas ligonius važinėjo K. Sera­pinienė, Z. Sa­bockienė, Jani­na Jurgaitienė. Dir­bo vairuoto­jai Vai­tiekus, Kas­naus­kas, Žiau­be­ris, Jur­gai­tis. Dar­bo sąlygos buvo sunkios, su tuo pačiu švirkš­tu vaistus medicinos seserys leido visiems ligoniams iš eilės, keisdavo tik adatas. De­zin­fekavimą atstodavo švirkštų virinimas spe­cia­­liose metalinėse dėžutė­se. Me­­dicinos seserys pačios da­ry­da­vo net lašelinių sistemas, tam tikdavo likusios kraujo plazmos ampulės. Vidurnaktį šviesa užgesdavo, tad iki 6 val. ryto medikai dirbdavo prie žibalinės lempos“, – prisimena R. Šimkienė.  

Medikų darbo sąlygos pradė­jo gerėti tik 1967 m., kai tuometis vyr. gydytojas V. Šimkus nusprendė senus pastatus renovuoti. Tuo metu pastatui Lo­kystos gatvėje buvo pristatytas antras aukštas, Gineko­lo­gijos skyrius perkeltas į ligoninę, o jo vietoje įkurdintas Terapijos skyrius. Dar vėliau pastate įsikūrė medikų bendrabutis.

Ligoninė turėjo savo sunkvežimį maisto produktams vežti, tuo pačiu darbuotojai vykdavo į ekskursijas. Jauni žmonės norėjo gyventi įdomiai ir smagiai, todėl pradėjo burtis – susikūrė vokalinis ansamblis, kuriam vadovavo gyd. V. Rutkauskas, mokęsis muzikos mokykloje, ir merginų šokių kolektyvas.

„Dirbome sunkiai, bet gyvenome smagiai. Kiekvieną mėnesį važiuodavome į medicinos punktus, kur vykdavo klausi­mų–atsakymų vakarai, kad bū­tų įdomiau, sugalvojome rengti koncertus. Pirmasis įvyko Jud­rėnuose, tada šis kraštas dar priklausė Šilalės rajonui. Paskui priprašiau vyr. gydytojo V. Šim­kaus, kad mums pasamdytų tik­rus vadovus. Oho, kokį turėjome ansamblį, mus netgi siųsdavo atstovauti rajonui – dukart pirmą vietą užėmėme“, – džiaugiasi R. Šimkienė, ketvirtį amžiaus Šilalės ligoninėje vadovavusi medikų kultūrinei veiklai.

Už meno saviveiklos skatinimą ji sako esanti labiausiai dėkinga vyr. gydytojui Antanui Le­vickiui, nusprendusiam, jog an­samblyje turi šokti ir vyrai. 

Buvusi ilgametė medikė suskaičiavo, kad nuo 1958 m., kai ji atvažiavo į Šilalę, į ligoninę dirbti atvyko 48 vyrai gydytojai, bet tik 12 jų pasiliko visam laikui. 

„Tai buvo ypatingas laikmetis. Nežinojome, kas yra patyčios, nebuvo jokių priekabiavimų, atvirkščiai – stengėmės viena kitai padėti. Ir žmonės buvo labai kantrūs, viską iškęsdavo, net pykdavo, kai naktimis po kelis kartus eidavome žiūrėti, kaip jaučiasi, sakydavo, jog trukdome miegoti. Bet visos taip dirbome, bijodavome, kad tik jiems kas nors neatsitiktų“, – sako meiliai Rožele iki šiol medikų vadinama moteris. 

R. Šimkienė Šilalės sveikatos priežiūros įstaigose dirbo 43-ejus metus.

Akušerė B. Lašaitienė ligoninei atidavė 40 metų. Mamos pėdomis pasekė ir dukra Jo­lan­ta Milišiūnienė, šiuo metu dirbanti Šilalės ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai. O jos vyresnysis sūnus toliau formuoja medikų dinastiją, taip pat nusprendęs pasirinkti šią profesiją. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir pašnekovių nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68, 69, 70)

Tęsiame kraštiečio Antano Lingio pasakojimą ir siūlome „Šilalės artojo“ skai­tytojams pakeliauti Antano jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvėdarnos krašto kaimus, žmonių gyvenimą, mokyklas ir mokytojus.

Sovietų žiaurumai ir savivalė

Pokario metai pasižymėjo sovietinės valdžios agresy­viu noru kuo skubiau įvesti savo tvarką: sklido kalbos apie būsimus kolchozus, prievoles valstie­čiams, kurios buvo sunkiai įvyk­do­mos. Prasidėjo represijos prieš Ne­priklausomos Lie­tuvos ar vokiečių okupacijos laikotarpio veikėjus. Visa tai skatino pasiprie­šinimą sovietiniam režimui, per­augusį į ginkluotą kovą. Ne­toli mūsų tėviškės buvo dideli miškai, vadinamosios Rie­ta­vinės girios. Jose ėmė burtis partizanų būriai. Pavienės grupės, dažniausiai pažįstami vaikinai, ateidavo prašyti maisto, šiltų drabužių. Žmonės juos remdavo. 

Partizanai kovėsi su saugumiečiais, stribais, ginkluotais sovietiniais aktyvistais. Kariuomenės ir stribų įgulos buvo visuose miestuose bei miesteliuose. Jos tu­rėjo radijo ir laidinius ryšius, todėl galėdavo bet kada surinkti dideles pajėgas. Nemažai žūdavo abiejų pusių kovotojų, tačiau baisiausia, kai žuvusių „miško brolių“ kūnus numesdavo miestelio aikštėse, norėdami įbauginti gyventojus. Bet tai tik didindavo keršto jausmą ir paskatino ne vieną jaunuolį kovoti su okupantais partizanų gretose. Kovos mastą didino sustiprėjusios represijos prieš ūkininkus, trėmimai, prievartinis kolchozų steigimas. 

Nors trūko inventoriaus, trąšų, padargų, ūkininkai dirbo negailėdami jėgų. Kasmet laukai būdavo geriau įdirbami, tręšiami, didėjo derlius, kurio didelę dalį reikėjo atiduoti pyliavoms (privalomos prievolės sovietinei valdžiai). Jos ypač padidėjo prieš kolchozų steigimą. Tai buvo viena iš priemonių priversti ūkininką „savanoriškai“ į jį stoti. Nepakeliamų prievolių spaudžiamas, ir mūsų tėvas 1949-ųjų rudenį buvo priverstas stoti į kolchozą, kuris pirmaisiais metais apjungė Kuliškių, Žadeikių, Šventų ir Padvarninkų kaimus. Prisimenu, kaip jis verkė, pasirašęs tą nelemtą sutikimą, nes reikėjo atiduoti arklius ir stambiuosius padargus. 

Prasidėjo bendras darbas. Sun­ku paaiškinti tą keistą reiškinį, kai netekę savo ūkių tie patys žmonės, kurie taip atkakliai juose plušėjo, staiga ima elgtis visai kitaip. Pavyzdžiui, šienau­ti susirenka ne iš ankstaus ry­to, dirba neskubėdami. At­sira­dus priverstinei pertraukai ar lyjant, imdavo organizuoti iš­gė­ri­mus. Pas ūkininką to nieka­da nebūdavo. 1950–1956 m. ir man vasaromis teko padirbėti kolchoze, o darbadienius užrašydavo mamos vardu. 

Viltis mokytis išsipildė

1947-ųjų vasarą išgirdome, jog nuo rudens Kvėdarnoje bus atidaryta progimnazija. Tėvas nelabai norėjo leisti mokytis, tačiau mano didelio užsispyrimo ir mamos atkaklumo dėka rudenį buvau priimtas į antrą klasę. Susirinko vaikai iš aplinkinių kaimų, dalis – iš Šilalės gimnazijos. Klasėje buvau gerokai aukštesnis už kitus ir vienas iš vyresnių.

Mokslus pradėjome tokioje sulinkusioje troboje prie ka­pi­­nių, anksčiau ten buvo kažkokia prie­glauda. Lan­gu­čiai ma­ži, todėl klasė­se trūkdavo šviesos. Elekt­­ros ta­da dar nebuvo, mo­kėmės prie žiba­li­nių lempų, o kartais prie žvakių. Na­­muo­se, be­je, irgi. Pro­gim­na­zi­jos direktorius bu­­vo Lion­ginas Rasiulis, gana griežtas pedagogas. Be kitų dalykų, pradėjome mokytis ir rusų kalbos. Labai trūko rašymo prie­monių, vadovėlių. Ra­šalą gamindavomės iš suo­džių. Dra­bužiai buvo namų gamybos, o blogiausia – su avalyne, nes pirkti nebuvo, o ir pinigų trūko. Tėvas iš kažkur ištraukdavo nunešiotus batelius, padarydavo jiems medinius padus ir ant jų užtraukdavo tų nunešiotų viršų. Medinis storas padas kojoms suteikdavo šilumos. Tačiau bėda su jais žiemą, nes labai slysdavo, o „pakaustyti“ nebuvo galima, kad negadintume klasės grindų... O kai atidrėkdavo, sniegas lipdavo prie padų, ir susidarydavo net 10–15 cm storio „kanopos“. Kelionė į mokyklą ne tokia jau trumpa (po 5 km pirmyn ir atgal), bet tokiu apavu vaikščioti teko keletą metų. 

1941 m. sudegusi Kvėdarnos mokyk­la pradėta remontuoti 1947-aisiais, ir 1948 m. rudenį trečioje klasėje mokė­mės jau remontuojamoje mokykloje. Bu­vo įrengtos trys klasės, mokytojų kam­barys ir salė. Mokykla gražėjo, kasmet „priaugdavo“ po vieną klasę, daugėjo ir mokytojų.

Fizinio lavinimo mokytoju pradėjo dirbti energingas pedagogas Steponas Grybauskas. Jo iniciatyva įsirengėme krepšinio ir tinklinio aikšteles, kurioms įran­gą padarė kaimo kalviai. Sun­kiausia buvo gauti krepšinio ir tinklinio kamuolius. Jie būdavo odiniai, greitai įmirkstantys, su atskira kamera oro pripūtimui. Pripūtus reikėjo užrišti žarnelę ir užvarstyti raiščiu specialia lenkta adata. Mokytojas mus išmokė paprasčiausių krepšinio ir tinklinio elementų, derinių. Fizi­nio lavinimo pamokos dažniausiai pasibaigdavo krepšinio ar tinklinio aikštelėse. Žaisdavome per pertraukas ir ilgokai po pamokų, paprastai basomis, tik varžyboms mokytojas surasdavo sportbačius, kurie man dažnai būdavo mažoki. Susibūrė komandos, kurios varžydavosi ir su kitų mokyklų sportininkais. 

1949 m. Kvėdarnos valsčius buvo perduotas Rietavo apsk­ri­čiai, tuomet dalyvavome Rie­tavo apskrities spartakiadoje, kuri vyko tada dar gerai pri­žiūrimame Oginskio parke. Ne­­blo­gai pasirodė mūsų leng­vaatle­čiai, o krepšininkai ir tink­li­nin­kai užėmė antrąsias vietas. 

1949-ųjų rudenį mūsų progimnazijoje pradėjo dirbti daug jaunų mokytojų (Galminaitė, ma­no brolis Mečius ir keletas kitų). Direktoriumi paskiriamas ener­­gingas žmogus – Bronius Rils­kis, o dauguma mokytojų bu­vo ką tik baigę gimnazijas. Pa­s­par­tėjo mokyklos remontas, pra­dė­ta tvarkyti aplinka. Prie to daug prisidėjo chemijos mokytoja Irena Macelytė. Pra­si­dė­jo mokyk­lų reforma, gimnazijos pervadintos vidurinėmis, o pro­gimnazijos – septynmetėmis mo­kyklomis, mūsų mokyk­la – priaugančia vidurine mokykla. 1949–1950 mokslo metais 3 ir 4 progimnazijos klasės buvo su­jungtos, ir mokykla tapo septynmete.

Antanas LINGIS

Vilnius 

(Bus daugiau)

Socialiai neap­gin­tų, mažas pajamas gaunančių asmenų Ši­la­­lės rajone yra la­bai daug, tačiau tik keli šimtai turi val­dišką stogą – gy­ve­na socialiniuo­se ar savivaldybės būs­tuose. Ne­seniai sa­vi­val­dy­bės taryba jiems palengvino nuo­­mos sąlygas. Nors ki­tų gyventojų at­­­žvil­­giu tai nėra teisinga, tą daryti rajono po­litikus įpareigoja vals­tybės socialinė po­litika.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73