Šiuo neramiu ir įtampos kupi­nu metu vyresnieji prisimena ir tra­giš­kus Lietuvai prieškario laikus – Molotovo-Ribentropo paktą, jo slaptuosius protokolus, kurie daugiau kaip po mėnesio dar buvo papildyti į tautos genocidą atvedusiais pa­keitimais. Sovietai ir naciai pasidalino Rytų Europą, o Hitlerio reichas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

„Kylame aukštyn tik dėl to, kad egzistuoja apačia ir galima atsispirti nuo tvirto pagrindo, 

o iš viršaus, įkvėpus oro, šūktelti: 

„Oho, kaip aukštai mano užkopta“! Ne apie kalnus čia“... (Julius Keleras) 

Rugpjūčio kaitra, kuri ne kiekvienais metais per patį vidurvasarį taip užkepina, 

dar nutolina mintis apie priartėjusią Rugsėjo 1-ąją, naujųjų mokslo metų pradžią, 

Mokslo ir žinių dieną. Nauja pradžia visiems, kas susiję su mokykla ar universitetu: 

mokiniams, studentams, mokytojams, dėstytojams, tėveliams, seneliams, kitaip tariant, 

didžiajai daugumai žmonių. Ir labai svarbu šią dieną suvokti kaip prasmingą, 

galbūt net visą gyvenimą nulemsiančią pradžią, po kurios bus daug naujų iššūkių, 

pergalių ir pralaimėjimų, laimingų ir skaudžių patirčių. Tačiau vis tiek svarbu nuo pat pradžios 

turėti savo tikslus ir pasiryžti kantriai, iš visų jėgų jų siekti. Dar svarbu visiems pasijusti 

vieno didelio Mokslo ir žinių laivo jūrininkais, neįveikiamų viršukalnių alpinistais, 

ieškančiais atsakymų į daugybę klausimų. Visiems kartu, mojant rudeniu kvepiančiais 

raudonais ir geltonais jurginais, įvairiaspalviais astrais ar išlakiais kardeliais...

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Viena iš pagrindinių priežasčių įsijungti į aktyvią paramą Ukrainos kariuomenei ir pabėgėliams odesietis Ro­manas Topilovas įvardija visą gyvenimą persekiojančius prisiminimus apie 1968-ųjų Čekijos revoliuciją, kurios nuslopinime jam teko dalyvauti.

Šio 73-ejų verslininko gyvenime nutiko daug įdomių dalykų, o Odesoje jis laikomas legendine asmenybe. La­biau­siai R. Topilovą išgarsino pagalba atgaunant pavogtą italų dailininko Mike­landželo Merizio, labiau žinomo pravarde Karavadžas, paveikslą „Judo pabučiavimas“. 

Kūrinys buvo pavogtas iš muziejaus Odesoje, o Ukrainos kriminalistai paprašė, kad R. Topilovas apsimestų JAV piliečiu ir Italijoje užmegztų kontaktus su pagrobėjais. Gudrybė pavyko, o padedant Italijos bei Vokietijos policijai, Gruzijos piliečių nukniauktas paveikslas surastas Berlyno priemiesčio garaže ir grąžintas Ukrainai. Tada vienas Kijevo žurnalas ir pavadino R. Topilovą Odesos „agentu 007”, o bičiuliai į jį ir toliau taip kreipiasi.

Šis buvęs kariškis išgarsėjo ir tuo, jog įkūrė vieną iš pirmųjų diskotekų buvusioje sovietų sąjungoje, išleido pirmą CD muzikinį albumą Ukrainoje, o tentus koncertams bei proginiams renginiams statanti jo firma tapo didžiausia gimtinėje – įmonės sumontuotose gigantiškose palapinėse prieš karą vyko visi didžiausi renginiai Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje.

Maskoliams įsiveržus į Ukrainą, R. To­pilovo įmonė įkūrė nemokamą valgyk­lą pabėgėliams, skyrė tentą pabėgėlių centrui ir nemokamai stato palapines per humanitarinės organizacijos „Ge­ra­sis samarietis“ renginius vaikams. JAV gyvenantis vienas iš dviejų R. To­pilovo sūnų baiminasi dėl tėvų gyvybės ir kasdien ragina juos atskristi. Ta­čiau graužatį dėl to, jog 1968 m. dalyvavo slopinant Čekijos revoliuciją jaučiantis tėvas visų pirma nusprendė įsijungti į paramą kariuomenei.

Tėvo pavyzdys įkvėpė ir sūnų, dirbantį informatiku viename iš JAV bankų, įkurti pagalbos Ukrainai fondą. Už surinktas lėšas jis perka karinę bei humanitarinę paramą ir siunčia į gimtinę.

Kitas sūnus gyvena Odesoje, groja ro­ko grupėje ir rašo knygas. Polinkį menui jis paveldėjo iš tėvo. O šis sako, jog nors sovietų sąjungoje buvo slopinamos Vakarų radijo bangos, tačiau vienas bičiulis pamokė, kaip perdaryti radiolą ir klausytis bitlų. Įstojęs į universitetą, R. To­pilovas vakarais uždarbiavo grodamas restorane ir net slapta svajojo apie roko muzikanto karjerą.

„Tėvai vaikystėje užrašė į muzikos mokyklą, tikėdamiesi, kad grosiu klasikinę muziką, bet susižavėjau pasaulį užkariavusiais bitlais ir pats ėmiau barškinti gitara“, – juokėsi jis.

Visus planus sujaukė 1967 m. kilęs Izraelio ir Egipto karas, sukėlęs antižydišką isteriją Maskvoje bei visoje sovietų sąjungoje. Iš Gorkio universiteto buvo pašalinti ne tik dėstytojai žydai, bet ir vieno iš jų įsteigtą būrelį lankę studentai žydai, o kartu – ir R. Topilovas. Vaikinas žinojo, kad jo tėvas, norėdamas apsaugoti sūnus, buvo išsižadėjęs žydiškos pavardės, tačiau 1967 m. jis vis tiek patyrė, ką reiškia antisemitizmas. Išmestas iš universiteto Romanas buvo pašauktas į kariuomenę.

Prieš 54-erius metus, rugpjūčio 21 d., devyniolikmetį kartu su kitais dalinio kareiviais iš bazės Užgorode, esančios netoli Slovakijos, permetė į Čekijos provinciją.

„Mums neteko tankais traiškyti bari­kadų ir šaudyti į demonstrantus, nes tik­roji revoliucija vyko Prahoje. Tačiau aš vis tiek negaliu pamiršti, kaip mūsų įžengimą pamatę čekai gatvėje raudojo, o vienas jaunuolis su ašaromis akyse paklausė, kodėl tai padarėme“, – prisiminė verslininkas.

Karininkai kareiviams melavo, kad tokiu būdu norima užbėgti už akių Va­karų valstybėms, kurios neva suplanavo užgrobti Čekoslovakiją.

„Tarnavau ryšininkų kuopoje, sugebėjau klausytis „Amerikos balso“ pranešimų, tad žinojau tikrąją tiesą – atėjo­me ne „padėti“ Čekoslovakijai apsiginti nuo NATO kėslų, bet nuslopinti kilusį pasipriešinimą Maskvai“, – sakė R. To­pi­lovas.

Čekijoje jis išbuvo vos du mėnesius, nes pavyko įkalbinti vadą, jog leistų stoti į karo mokyklą. Ją baigęs, buvo pasiųstas į karinę artilerijos gamyklą „Arsenal 55” Rževo mieste netoli Maskvos. Ten kartu su keliais kolegomis už vieną hidroakustinį išradimą buvo apdovanotas Lenino vardo premija jaunimui, tapo techninio skyriaus viršininku, komjaunimo sekretoriumi. Pastaroji pareigybė pravertė įgyvendinant svajonę – įsteigiant pirmą mieste ir vieną pirmųjų visoje sąjungoje diskotekų.

Vėliau jaunasis išradėjas už ryšius su disidentų judėjimui priklausiusia mergina iš Maskvos ir už „netinkamos“ muzikos propagavimą buvo pašalintas iš komjaunimo ir, netekęs KGB išduotos „lojalumo pažymos“, prarado darbą karinėje gamykloje. Grįžęs į Odesą, R. To­pilovas įkūrė įrašų studiją, talkino įgarsinant filmus, organizavo gražuolių rinkimo konkursus, muzikos, kino ir madų renginius, o vėliau įkūrė tentų nuomos įmonę.

„Į Karavadžo paveikslo atgavimo istoriją mane įtraukė Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, buvęs mano studentas iš tų laikų, kai dėsčiau Policijos akademijoje. Jis kolegoms prasitarė, kad gerai moku anglų kalbą ir daug kar­tų lankiausi JAV, tad šie nusprendė, jog tinku amerikiečio Džonsono, super­kan­čio vogtus paveikslus, vaidmeniui. Mi­nis­terija parūpino labai brangų žiedą su briliantu, solidų laikrodį bei kostiumą ir pasiuntė į Italiją. Ten viena Ne­a­polio policininkė turėjo suvaidinti ma­no sekretorę. Nuvykome į pilyje ren­gia­mą uždarą meno prekeivių susiti­ki­mą, kur prasitariau, kad neva domiuo­si Karavadžo darbais. Po kiek laiko man paskambino vagystės organizatorius, su­sitarėme susitikti Vengrijos sostinėje Bu­dapešte. Vėliau susitikome Pra­ho-

­­je ir Berlyne, o paskutinis susitikimas buvo lemtingas, nes paprašiau parodyti paveikslą. Tai ir padėjo Vo­kie­ti­jos policijai jį perimti. Paveikslo atgavimą palengvino tai, kad vagys nebuvo profesionalai, jiems vadovavo vienas Leningrado „Ermitažo“ muziejuje dirbęs ekspertas. Jis turbūt sužinojo, kad Italijoje ir Ispanijoje eksponuotas paveikslas buvo apdraustas 100 mln. JAV dolerių, tad susigundė gauti pusę tos sumos. Aš už vogtą kūrinį pasiūliau 5 mln., bet vilkinau derybas. Jie tikrino mano duomenis, bet tai nebuvo lengva, nes beveik kas dešimtas JAV gyventojas turi Džonsono pavardę“, – pasakojo Romanas.

Verslininkas tikino prieš karą turėjęs daugybę draugų Rusijoje, su kuriais dabar ryšys nutrūko. Bičiuliams gėdingai nutilus, verslininkas „Facebooke“ paskelbė laišką anoniminiam bičiuliui iš Rusijos, kuriame parašė: „Jūs apkurtote ir apakote, taip turbūt parankiau (…). Jūs meluojate vieni kitiems ir net nenorite iš to melo išsivaduoti, užtat mes sužinojome, kaip atrodo tikrasis fašizmas(...). Ir žinai, mes jau supratome, kad kaltas ne vien Putinas, nes pamatėme, ką išdarinėja jūsų „kariai“...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Kol dar negrįžome į biurus, įstaigas ar mokyklas ir turime šiek tiek atostogų laiko, „Keliauk Lietuvoje“ siūlo pažinti Žemaitiją. Galbūt kam nors tai bus naujos, unikalios ir dar neatrastos vietovės, o gal yra tokių, kurie nuspręs į jas sugrįžti dar kartą bei pažvelgti naujomis akimis.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos II kurso studentė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo" Nr. 64

Socialinių paslaugų namų darbuotojai nepajėgūs suteikti gyvybiškai svarbių paslaugų ambulatorinę slaugą gaunantiems sunkiems ligoniams. Toks įtarimas kilo, klausantis šeimos gydytojų diskusijų Šilalės savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje. Savivaldybės gydytoja Dalė Briedienė padėtį vadina tragiška, o Turto ir socialinės paramos skyriaus pateikiamais duomenimis, neapibrėžtą laiką eilėje socialinių paslaugų laukia net 40 žmonių.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64

Lietuvos banko vadovas Gediminas Šimkus šią savaitę susitikime su Seimo nariais pa­tvirtino, jog šių metų pirmąjį pusmetį bankai Lietuvoje uždirbo apie 180 mln. eurų pelno – maždaug tiek, kiek 2018–2019 m. Vien pirmąjį šių metų ketvirtį bankų pelnas pasiekė be­veik 100 mln. Eur, tuo pačiu metu pernai – apie 75 mln. Eur. Praėjusių metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai kartu uždirbo 153,1 mln. Eur grynojo pelno, o per visus praėjusius metus ši suma sudarė 329 mln. Eur. Tačiau, nepaisant įspūdingų sumų, kone visi bankai praneša, kad netrukus už paslaugas teks mokėti daugiau.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64

„Perlas Energija“ pranešus apie stabdomą veiklą, tūkstančiai įmonės vartotojų at­si­dūrė nežinioje. Nors elektros tiekimas jiems nenutrūks, bendrovės „Energijos skirs­tymo operatorius“ (ESO) ekspertas Audrius Buivydas ragina gyventojus nelaukti paskutinės minutės ir reikiamus sprendimus priimti jau dabar.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64

Redakcija nuolat sulaukia nuotraukų, kuriose gyventojai dalijasi puikiu savo užaugintu derliumi. Todėl nu­sprendėme pradžiuginti laikraščio skaitytojus ir surengti gražiausių bei įspūdingiausių daržo, sodo gėrybių foto­grafijų konkursą. 

Kviečiame siųsti redakcijai nuot­raukas el. paštu  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.  arba dalintis jomis „Šilalės ar­tojo“ Facebook pas­kyroje. Tuos, kurie neturi galimybių nufotografuoti sa­vo derliaus, kviečia­me paskambinti į re­dakciją tel. (8-449) 7-41-95 arba (8-699) 6-73-84 ir mūsų fotografas pa­­dės jį įamžinti. Prie nuotraukos pra­šy­tume nurody­ti bent savo vardą ir telefono nume­rį – fotografijas sudė­si­me į atskirą galeriją, o trijų, sulaukusių daugiausiai peržiūrų, auto­riams įteiksime „Ši­lalės artojo“ prizus.

Redakcija

Kartais „nekaltas pramoginis lošimas su draugais“ gali virsti nekontroliuojamu elgesiu – kankinančia problema, patologija, rimta priklausomybe nuo azartinių lošimų. To­dėl būtina įvertinti šių „smagių pramogų“ grėsmę iš anks­to. 

Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) gydytoja psichiatrė Sigita Šolytė atkreipia dėmesį į tyrimų duomenis, įrodančius, kad loterijos, kortų žaidimai yra siejami su vidutine patologinio lošimo rizika, o kazino lošimai – su didele patologinio lošimo rizika.

Apie priklausomybę nuo azartinių lošimų, grėsmę, skau­džius padarinius ne tik lošiančiajam, bet ir jo aplin­kai kal­bamės ir su RPLC socialine darbuotoja Svetlana Vo­lujevič. 

Kada vertėtų sunerimti? 

Azartinis lošimas – tai rizika ir viltimi paremtas žaidimas, galintis turėti itin skaudžių bei skausmingų padarinių. 

„Tai rizikingas kažko reikšmingo statymas su viltimi įgyti ką nors didesnės vertės. Pa­sikartojantys patologinio potraukio prie azartinių lošimų epizodai gali užvaldyti asmens gyvenimą, dėl to atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimos vertybių bei įsipareigojimų“, – teigia gydytoja psichiatrė S. Šolytė. 

Anot jos, tokiam sutrikimui, kurį sukelia azartiniai lošimai, būdingas dažnas potraukis loš­ti, rizikavimas vis didesne pinigų suma, jog būtų pasiektas trokštamas malonumas. Pri­klau­somi asmenys būna kamuojami nuovargio, dirglūs. Apie lošimų mastą meluoja sa­vo šeimos nariams, artimiesiems, gydytojams, todėl kyla grėsmė, kad santykiuose, šeimoje, darbe, karjeroje, įgyjant išsilavinimą kils sunkumų. 

Neretai lošimas tampa būdu pabėgti nuo problemų ar pagerinti prastą nuotaiką, o po pralošimo iškart siekama atsilošti. 

„Labai dažnai asmenys, turintys problemų dėl lošimo, linkę jas slėpti ir neigti, todėl pirmuoju ženklu gali būti pasikeitęs artimojo elgesys, išsisukinėjimas nuo ankstesnių pa­reigų arba jų neatlikimas, dažnas prašymas skolinti, iš namų dingstantys daiktai ir visi kiti anksčiau minėti simptomai. Kai lošimas tampa probleminiu – atsiranda pasekmės“, – sa­ko S. Šolytė. 

Plona riba tarp pramogos ir priklausomybės

Priklausomybė nuo azartinių lošimų neištinka staiga – tai ilgas procesas. 

„Yra geras posakis: jeigu iš karto įmeti varlę į verdantį vandenį, ji iššoks ir išgyvens, o jeigu ją virinsi ant labai lėtos ugnies, ji palaipsniui žus. Šis posakis kažkiek atspindi priklausomybės formavimąsi – žmogus nepastebi, kaip nekaltas lošimas, loterija ar lažybos pavirsta rimta liga – priklausomybe. Riba, kuri skiria pramogą nuo lošimo, yra plona, sunkiai apčiuopiama“, – tvirtina socialinė darbuotoja S. Vo­lu­jevič. 

Jos teigimu, iš pradžių žmogus lošia pramogaudamas, leis­damas laisvalaikį ir tik su­kel­damas sau riziką. Jeigu jis įsivertina ir supranta, kad rizika rimta, nusistato sau lošimo ribas, kurių pavyksta laikytis, – rizika suvaldyta.  

„Visgi dažniau žmonės numoja ranka į riziką, tokiu būdu pamažu auga pripratimas (tolerancija), norisi lošti daugiau, dažniau, rimčiau ir dides­nėmis sumomis, lošimas užima vis daugiau laiko, lošiama darbo ar mokslų metu. Tuomet jie lošia sukeldami sau apčiuopiamą žalą, pavyzdžiui, finansams, santykiams ar sveikatai. Jeigu šioje vietoje pavyksta sustoti, nusistatyti ribas bei jų laikytis, – puiku. Tačiau tai padaryti tampa sunku, nes lošimas žmogų labai stipriai įtraukia – jis jaučia azartą, malonumą, patiria greitą „apdovanojimą“, o prasilošęs nori būtinai atsilošti, ir patenka į užburtą ratą“, – aiškina S. Volujevič, pridurdama, kad, lošdamas ir nepaisydamas konkrečios žalos, žmogus po kurio laiko peržengia nematomą liniją ir įgyja priklausomybę. 

Padariniai – žlugdantys 

S. Volujevič patirtis rodo, jog nuo lošimų priklausomi asmenys neretai turi reikalų su antstoliais, dažnai patiria teisinių, finansinių problemų ir skolų. Norėdami atsilošti, jie naudojasi greitaisiais kreditais, kurių vėliau neįstengia grąžinti, todėl artimiesiems tenka „dengti“ finansinius įsiskolinimus, tuo nuskurdinant šeimos biudžetą. 

Priklausomo asmens bei jų artimųjų psichika ir kūnas gyvena nuolatiniu įtampos bei išgyvenimo režimu, kurį sunku ilgai atlaikyti. 

„Dirbant su kompulsyviais lošėjais ir jų artimaisiais, dažnai galima išgirsti, kad jų psichologinė būsena yra labai sudėtinga. Jie jaučiasi dirglūs, per­vargę nuo įtampos, finansi­nių sunkumų, pasireiškia ne tik psichologinių, tokių kaip nerimas, panikos priepuoliai, depresinė būsena ar mintys apie savižudybę, bet ir somatinių sutrikimų – pakyla kraujospūdis, atsiranda stip­rūs galvos skausmai, nemiga. Pri­klau­somi asmenys bei jų artimieji gali pradėti dažniau ir gausiau vartoti alkoholį norėdami užmiršti sunkumus, jų nesprendžia“, – vardija rizikas socialinė darbuotoja. 

Be viso to, artimiesiems formuojasi netiesioginė priklausomybė. 

„Jie tampa priklauso­mi nuo lošiančio asmens ir nustoja gyventi savo gyvenimą, nes viskas pradeda suktis aplink priklausomą žmogų. To­kia šeima neretai atsiriboja nuo socialinio gyvenimo, mažai bendrauja su aplinkiniais, apriboja ryšius su draugais, giminėmis, slepia savo šeimos problemas nuo aplinkinių, nes jaučia gėdą. Apleidžia savo ankstes­nius pomėgius, nes tam nelieka nei noro, nei finansinių ar emocinių resursų“, – sako S. Vo­lujevič. 

Rekomenduojama vengti pamokslų

Dažniausiai artimieji pirmi pa­stebi su lošimu susijusias artimo žmogaus problemas. To­dėl gydytoja psichiatrė S. Šo­lytė pataria pirmiausia pasirūpinti savimi – savo psichologine ir finansine gerove bei saugumu, ieškoti kva­lifikuotos pagalbos. 

Jos teigimu, svarbiausia vengti moralizavimo lošiančiajam, pamokslų ir baudimo. O kai kenčiantys nuo lošimų asmenys atsigręš į savo elgesį ir matys pasekmes, svarbu būti šalia, pagal galimybes padėti, paskatinti kreiptis pagalbos į specialistus.

„Kuo greičiau lošiančiajam leisime pamatyti bei pajausti su lošimu susijusias pasek­mes, tuo greitesnis bus jo sveikimas arba bent jau pagalbos paieška“, – sako ji. 

Socialinė darbuotoja S. Volu­jevič priduria: jei artimieji grąžina lošėjo skolas, tokiu būdu jie tik skatina neatsakingą šio žmogaus elgesį, sukuria jam saugumo jausmą, kad jis gali „išsisukti“, jį visada „ištrauks iš bėdos“. 

„Artimiesiems svarbu nekelti sau tikslo „išgelbėti“, nes jis nėra realus. Tai yra rimta liga, kurią gydo kvalifikuoti specialistai, o artimasis nėra kvalifikuotas specialistas, tad svarbu savęs nekaltinti, kad nepavyksta suvaldyti artimojo ligos“, – pataria S. Volujevič.

Ji sako, jog kvietimas į atvirą ir nuoširdų pokalbį yra tin­ka­ma pagalba, nes tai yra prie­šingas elgesys slapukavimui ir nutylėjimams. Svarbiau­sia leis­ti priklausomam asmeniui pa­­matyti, kad norite jį suprasti ir kartu rasti pagalbą. 

„Tačiau nevertėtų tikėtis grei­tų rezultatų net tuomet, jei artimasis sutiko nueiti pas specia­listus. Kadangi priklausomybė išsivystė per ilgą laiką, todėl gijimas taip pat bus ilgas ir daug jėgų reikalaujantis procesas“, – sako socialinė darbuotoja. 

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Prieš žiemos olimpi­nes žai­dynes Kinijoje su grupe ko­legų kreipėmės į Lie­tu­­vos tautinį olimpinį ko­mi­­te­­tą, už sporto politiką at­sa­­kin­gas valstybės instituci­jas, kviesdami diskusijai, kaip padėti profesionaliajam sportui išsilaisvinti iš po­li­ti­nės kon­junktūros. Tiems, kas bent kiek domisi tarptautine politika, aki­vaiz­du, jog svarbiausi tarp­tautiniai sporto įvykiai yra tapę mėgiamu politinių dik­tatorių manipuliacijos įran­­kiu.

Didžiausia bėda, mano įsitikinimu, kad diktatoriai kryptingai skiria dideles lėšas įvairioms tarptautinėms federacijoms, jos galiausiai tampa nuo jų priklausomos ir priima tokius sprendimus, kurie dikta­torių padiktuojami. Todėl jau dvejos olimpinės žaidynės vy­ko Pekine, prieš tai turėjome labai ideologizuotas žaidynes So­čyje. Sprendimo surengti Pa-­­

saulio futbolo čempionatą Ka­tare neįmanoma suprasti, žvel­giant iš sporto pozicijų, tačiau jis vyksta būtent čia dėl geopolitinės šios valstybės svarbos.

Lietuvos sporto funkcionieriai aršiai mane puolė, neva negalvoju apie trumpą sportininkų karjerą ir apie tai, kaip jiems svarbu dalyvauti olimpiadoje. Tai buvo nesąžiningas kalbos nusukimas, nes būtent sporto funkcionieriai privalo kovoti, jog sportininkams nekiltų keblių moralinių dilemų. Taip pat sakiau, kad sportininkai gali vykti į Pekiną, tačiau funkcionieriai, reikalau­da­­mi permainų, galėtų jį boikotuoti. Deja, Pekino olimpinės žaidynės, kurios, beje, tikrai ne­­atnešė Lietuvos sportininkams jokios šlovės, įvyko, o prak­tiš-

kai iškart po jų prasidėjo Ru­sijos karas Ukrainoje. Štai ta­da pagaliau ir buvo iškeltas klau­simas tiek dėl Rusijos ir Bal­tarusijos sportininkų, tiek dėl kultūros veikėjų. Rusija per labai trumpą laiką didžiąja dalimi izoliuota nuo tarptautinių sporto varžybų. Kita vertus, tik dar labiau išryškėjo, kaip dalis sporto federacijų yra priklausomos nuo šios šalies. Ir net po šešių mėnesių kruvino karo Tarptautinės šachmatų federacijos vadovu išrinktas veikėjas iš Rusijos, kuriam pakako pareikšti, kad jis nesijaučia atstovaujantis Rusijos politikai. 

Tą patį galima pasakyti ir apie radikalią dziudo, kai kurių kovinių menų federacijų priklausomybę nuo Rusijos. Labai sunkiai sprendimus priėmė ir futbolo bei krepšinio tarptautiniai funkcionieriai. Ilgai bandyta „stumti“ rusų klubų rungtynių „neutralioje“ teritorijoje idėją.

Šiandien Rusijoje neįmanoma būti „šalia karo“. Net ir menkiausia abejonė „karinės operacijos“ Ukrainoje tikslingumu ar kuriuo nors valdžios sprendimu traktuojama kaip Rusijos kariuomenės „juodinimas“ ir už tai griežtai persekiojama. Todėl tokioje situacijoje visos sporto varžybos tampa propagandiniais reginiais. Natūralu, kad daug Vakarų valstybių priėmė nuostatą, jog jei jų sportininkai neatsisako varžytis Rusijos čempionatuose, jie praranda galimybę atstovauti nacionalinei rinktinei. Tai tapo dilema daliai sportininkų, kuriuos rusams pavyko prisivilioti itin dosniais finansiniais pasiūlymais. Nes kiekvienas „legionierius“ yra svarbi pergalė, o valdžia visais būdais bando įrodyti, kad tarptautinė izoliacija esą neveikia.

Būtent todėl rusai ir organizuoja festivalius Sočyje, kur bando prisivilioti kuo daugiau įžymybių. Tokie renginiai tampa svarbiais propagandiniais įvykiais, skirtais tiek „vidaus“, tiek „išorės“ publikai. Labai apmaudu, jog viename iš jų garsiai nuskambėjo ir Lietuvos vardas – ledo čiuožėjų pora iš Lietuvos Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko, kuriai suteikta Lietuvos pilietybė, tikintis, jog ji garbingai atstovaus mūsų valstybei, nesugebėjo atsisakyti pasirodymo. Kita vertus, nors ir nesmagu, bet nieko netikėta. Nors Lietuvos čiuožimo federacijos vadovė, P. Vanago motina teigė, jog neva jai tai buvo akibrokštas, o Povilas ir Margarita esą nuosekliai smerkia karą Ukrainoje, tačiau tiesa ta, kad ši pora ilgai pramogavo Rusijoje, net ir prasidėjus kruvinai karinei invazijai. Aiškiai Rusijos veiksmų jie nepasmerkė, o būtent p. Vanagienė buvo viena iš aršiausiai įrodinėjančių, jog neva privalome atskirti sportą nuo politikos...

Puikiai suprantu, kad kiekvienas sportininkas, kaip ir sporto funkcionierius, prisiima asmeninę atsakomybę. Kiekvienas turi teisę priimti nepatogų kitiems sprendimą. Tačiau nepamirškime, kad sportininkai dažniausiai atstovauja ne tik sau, bet ir valstybei. Todėl natūralu, jog institucijos turi aiškiai reaguoti į jų apsisprendimus, kurie meta šešėlį visai valstybei. Kitas dalykas – sportininkai, labai norintys turėti visišką laisvę priimti sprendimus, gauti lėšas iš valstybės ir akcentuoti, jog neva yra atsakingi tik prieš savo sąžinę. Tikrai negalvoju, jog valstybės institucijos turėtų perimti sporto federacijų kontrolę, tačiau nenormalu ir tai, kai „draugų būreliui“ federacijos širma tampa galimybe dalintis valstybės ir tarptautinių organizacijų pinigus, kai dalis narių pradeda jaustis „valstybe valstybėje“.

Todėl jeigu tikime, kad tarptautinis sportas turi ateitį, turime siekti išlaisvinti sportininkus nuo diktatorių politinių manipuliacijų. Tai neatsiejama ir nuo kito tikslo – sporto nukomercinimo. Šiandien profesionaliame sporte per didelį vaidmenį pradeda vaidinti pinigai, ir tai sugriauna sportinį principą. Ir apie korupcijos „vėžį“ sporte girdime per dažnai.

Suprantu, kad šiandien yra svarbesnių tarptautinių problemų, tačiau karas Ukrainoje atskleidė daug žaizdų ir negalime numoti į jas ranka. 

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, rašytojas, filosofas