Penktadienį, kai laikraštis iške­liaus pas skaitytojus, Vilniuje turėtų įvykti mitingas tema „Kokios Lietuvos mes norime?” Jo iniciatoriai – kultūros bendruomenė, tačiau, kaip jau buvo skelbiama, prie jo turėtų jungtis ir įvairios kitos visuomenės grupės, netgi ūkininkai.

Nesinori prognozuoti, kiek žmonių susirinks ir kokių rezultatų pavyks pasiekti. Tuo labiau, jog per paskutinę savaitę valdančioji koalicija tikrai pasistengė sumažinti įtampas ir protesto nuotaikas. Buvo paskirta su kultūrininkais susikalbėti sugebanti kultūros ministrė, pažadėta į Krašto apsaugos ministerijos politinę komandą sugrąžinti patyrusius specialistus, pasikeitė ir socialdemokratų lyderių retorika. Tiesa, nemanau, jog viskas yra tiesiogiai susiję su nerimu dėl protesto mitingo. Veikiau jau sureaguota į tirpstančius Lietuvos socialdemokratų partijos ir Vyriausybės reitingus. Be to, gali būti, kad pasikeitė ir viešųjų ryšių konsultantai, kurie pasiūlė ir kitokią bendravimo bei elgesio strategiją. Tačiau taip ir liko neaišku, kodėl, vengiant įvairiausių nesusipratimų ir skandalų, to nebuvo galima padaryti iš karto? Tarkime, kodėl kultūros ministrė nebuvo pasiūlyta gerokai anksčiau, taip išvengiant eskalacijos? Kodėl  tokiu drastišku būdu buvo keičiamas krašto apsaugos minist­ras ir pan.?

Konkuruoja optimistinis ir pesimistinis paaiškinimai. Optimistai tvirtina, jog geriau vėliau nei niekada – esą socialdemokratai buvo nuoširdžiai išsigandę, kad kultūrininkus siundo politiniai oponentai, taip pat reikėjo laiko ir kantrybės, aiškinantis santykius su Remigijumi Žemaitaičiu. Bent jau kol kas pavyko išvengti krizės, kuri grėstų, jei jis trinktelėtų durimis per biudžeto tvirtinimą Seime. O santykių su įvairiomis visuomenės grupėmis „žaizdas“ dar galima išgydyti, tam laiko yra.

Tačiau štai pesimistai įsitikinę, jog socialdemokratai paprasčiausiai pripažino, kad vienu metu negalima kautis visais frontais. Įvairios profesinės grupės išsako pretenzijas dėl biudžeto projekto, nes lieka neįgyvendinti ne tik lengva ranka dalinti dosnūs pažadai, bet ne vienoje srityje nėra užtikrinamas net tvarus dabartinio lygmens finansavimas. Užsienio politikoje, kur labai daug kas priklauso nuo reputacijos bei autoriteto partnerių akyse, akivaizdžiai jaučiama, kad tapome statistai, nesugebame suderinti veiksmų net su kaimynine Lenkija. Be to, prisideda ir dar viena prob­lema – nepatikimi koalicijos partneriai: 

Voldemaras Tomaševskis leidžia sau pareikšti, jog Vilniaus lenkiškos mokyklos neva pernelyg bend­radarbiauja su Lietuvos institucijomis, kai kurie „valstiečiai“ atvirai šaiposi iš socialdemokratų įsipareigojimų žmogaus teisių klausimais, o „aušriečiai“ pabrėžia, jog bet kurią akimirką gali palikti koaliciją...

Natūralu, kad tokioje politinėje situacijoje bandoma mažinti įtampų skaičių. Socialdemokratai daro viską, kad tolimesniems protestams įkvepiančio mitingo motyvacija ištirptų. Greičiausiai iš dalies jiems pavyks. Tikrai yra žmonių, kurie tvirtina, kad „svarbiausias kultūros lauko žmonių reikalavimas įgyvendintas“. Kita vertus, kai ant viryklės virinamas pienas išbėga, sunku apsimesti, jog nieko neįvyko.

Beje, protestuojantys kultūrininkai, regis, užčiuopė vieną didžiausių dabartinės Lietuvos problemų ir tai net nėra susiję su tuo, ką daro Vyriausybė, o apeliuoja į mūsų sąmonę: regionuose vis dar vyrauja baimė ir priklausomybė nuo vietinių vadukų įnorių ir užgaidų. Galima iš dalies suprasti – savivaldybė dažniausiai yra svarbiausias ir pagrindinis darbdavys rajone, todėl lojalumas, pataikavimas, nuolankumas yra vertinami labiau nei kompetencija, o priklausymas vietinių valdančiųjų politinei „kuopelei“ yra pagrindinis svertas, priimant į vienas ar kitas pareigas. Nėra galimybių kūrybiškam ir kritiškam piliečių dialogui su vietos valdžia, nes pastarosios rankose visi svertai, pavadinimu „ką noriu, tą darau“... 

Būtent todėl ir kultūros darbuotojų sąjūdžiui sunkiai sekasi kurti grupes rajone, nors net vienas drąsus žmogus gali įkvėpti aplinkinius. 

Tačiau kol kas sunku atsakyti, ar greitai mums pavyks bent šiek tiek pajudėti nuo vietvaldos prie tikros savivaldos. Daug metų piktinamės, kad Lietuva yra pernelyg cent­ralizuojama ir savivaldybės turi per mažai galių ir lėšų. Tačiau yra ir kita medalio pusė – ar mes patys, kaip laisvi piliečiai, norime ir galime imtis atsakomybės už vietos problemų sprendimą bei tvarią savo krašto plėtrą? Šiandien šis klausimas itin aktualus, dar turime laiko apie tai pagalvoti, kol neįžengėme į savivaldos rinkimų laikotarpį, kai politikai ims girti piliečių aktyvumą ir žadėti visada būti „žmonių pusėje“...

Kokios Lietuvos mes norime? Be abejo, teisingesnės, tokios, kur nėra skirstymo į visagalius Jupi­terius ir darbinius jaučius, kurioje nėra tokios gniuždančios nelygybės. Lietuvos, kuri nėra suskilusi į tarpusavyje nebendraujančias šukes, kur kūryba vyrauja prieš griovimą. Tokios, kurioje nekels nerimo drastiškai prastėjanti demografinė situacija, augantis nepasitikėjimas ir tarpusavio priešiškumas.

Perfrazuojant vieną diplomatą, valstybė ir žmonių gerovė yra pernelyg svarbus dalykas, kad galėtume palikti tuo rūpintis vien valdžiai. Įsiklausykime.

Andrius NAVICKAS

Apie pavojingai iškasinėtas ir pavojų visiems eismo dalyviams keliančias pėsčiųjų perėjas Šilalėje, Jono Ba­sa­navičiaus gatvėje, „Šilalės artojas“ jau rašė, bet darbus atliekantys kelininkai šią problemą ignoruoja ir laikosi pozicijos „nematau – negirdžiu – nežinau“, kurios pagrindinė mintis, regis, yra kuo ilgiau apsimesti, kad viskas vyksta pagal planą. O planas, sprendžiant iš situacijos, paprastas: jei pėstieji labai norės pereiti gatvę, patys ras būdą, kaip perskristi, peršokti ar apeiti griovius. Vietos valdžia irgi panirusi į tokią pat tylos „meditaciją“, matyt, tikėdamasi, jog problema pati išsispręs. Tad gyventojams beliko vienintelė išeitis – kreiptis pagalbos į žiniasklaidą ir garsiai priminti, kad pėsčiasis yra žmogus, o ne bandymų triušis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Praėjusią savaitę Pajūryje, Jūros g., gyvenantys žmonės, anot jų pačių, iš po nakties aptiko naujuosius kelio ženklus ir apstulbo: jie ne tik visiškai neužtikrina eismo saugumo, bet priešingai – kelia dar didesnę grėsmę nei iki šiol. Todėl savaime suprantama, jog kilo klausimas, kas juos čia sumanė įrengti ir kodėl.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Šilališkiai publikai kasmet pristato po vieną naują spektaklį, tad netrukus žada pakviesti jau į šeštąją premjerą – „Cirko princesę“ su tikrais cirko artistais. O šį savaitgalį kolektyvas yra pa­kviestas į di­džiau­sią Lietuvos su­au­gusiųjų mė­gėjų teatrų šventę „At­s­pindžiai“ Tra­­kuo­se, kur dalyvaus apžiūrose ge­riausiai pasirodę Lie­tuvos bei lie­tu­vių bendruomenių iš Puns­ko ir Su­valkų teatrai, tad žiū­rovai išvys ryš­kiausius ir meniš­kiau­sius pasirodymus.

Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūra vyko jau 27-ąjį kartą, regioniniai turai buvo surengti Kazlų Rūdoje, Krekenavoje, Baisogaloje, Kaišiadoryse, Rietave ir Mažeikiuose, iš viso apžiūrose dalyvavo 72 teatrų trupės, tarp jų buvo ir Šilalės kultūros centro muzikinis teatras. Komisijos sprendimu, į baigiamąją „Atspindžių“ šventę atrinkta 18 įdomiais režisūriniais ir scenografiniais sprendimais, įtaigia vaidyba pasižymėjusių trupių, tarp kurių – ir šilališkiai.

„Buvome pripažinti laureatais ir pakviesti atstovauti regionui Trakuose“, – džiaugiasi muzikinio teatro įkūrėjas ir režisierius Antanas Kaz­lauskas.

Šilalės muzikinis teatras vertinimo komisijai ir žiūrovams parodė F. Leharo operetės „Linksmoji našlė” II veiksmą, o komisija (dr. Danutė Vaigauskaitė, Irena Maciulevičienė, režisierius, pedagogas Gytis Padegimas) negailėjo pagyrų, įvertino aukštą meninį lygį, aktorių meistriškumą ir įtaigų muzikinio kūrinio atlikimą – šilališkių pasirodymas pelnė 93 balus iš 100 galimų. 

„Lapkričio 22 d. ryškiausius įvairių žanrų spektaklius žiūrovai išvys Trakų kultūros ir meno centre. Šis pakvietimas mums labai svarbus todėl, jog pasirodysime kartu su pačiais geriausiais teatralais iš visos Lietuvos, tai yra puiki galimybė ir patiems pasireklamuoti, ir užmegzti draugystę su kitais teatrais. Tuo pačiu turime nepamiršti ir atsakomybės – Trakuose reprezentuosime visą regioną“, – sako A. Kazlauskas.

Beje, kaip tik tądien Trakuose vyks ir Lietuvos teatrų sąjungos suvažiavimas, kuriame bus svarstoma, ar Šilalės muzikinis teatras bus į ją priimtas. 

„Pernai mums buvo suteikta ant­ra meno kolektyvo kategorija, kuri galioja ketverius metus. Pasiekimas „Atspindžiuose“ suteikia galimybę teikti pra­­šymą dėl kategorijos peržiūrėjimo“, – tikina teatro režisierius.

Šiuo metu Šilalės muzikinio teat­ro veikloje aktyviai dalyvauja apie 50 žmonių. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Kultūros centro nuotr.

2026-ųjų vasaros pradžioje įvyks Taura­gės apskrities dainų šven­tė. Po 22 metų ji grįžta į Šilalę, nes bū­tent čia 2004-aisiais bu­vo su­rengta pirmoji to­kia šven­tė atkurtoje ne­pri­klau­somoje Lietuvoje. 

Dirbau tuo metu Taura­gės apskrities viršininko administracijoje Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vedėju. Tada ir gimė mintis surengti apskrities dainų šventę, kadangi pats esu didelis jų gerbėjas ir dalyvis nuo 1970 m. Nepraleidęs nė vienos, išskyrus paskutiniąją, jubiliejinę. 

Mano sumanymui be jokių išlygų pritarė tuometinis Tauragės apskrities viršininkas Arūnas Beišys bei visos apskrities savi­val­dybės, mano suburta me­no taryba. Pasiūliau pirmąją šventę surengti tauragiškiams, apskrities cent­re. Tačiau jie gal nedrįso, gal išsigando, o gal nesuprato (greičiausiai) tokių švenčių reikšmės, nes į kultūros valdymą tuomet buvo pakliuvę atsitiktiniai žmonės, nebuvę tokiose šventėse, nematę jų ir neturėję „žalio“ supratimo apie jas.

Tuo tarpu šilališkiai kultūros darbuotojai Antanas Kazlauskas, Vytautas Jankauskas, Loreta Bartkutė, būrys gabių ir žinomų chorvedžių, orkestrų vadovų, choreografų mielai ir su didžiausiu entuziazmu ėmėsi organizacinių reikalų: parinko repertuarą visiems žanrams, sukūrė eitynių ir šventės scenarijų, išsprendė repeticijų, maitinimo, medicininio aptarnavimo bei kitus būtiniausius klausimus.  

Finansinis reikalas irgi gerai sprendėsi: tuomet kultūrai vystyti kiekviena apskritis gaudavo po 100 tūkst. litų. Į jos dydį nebuvo atsižvelgiama – visiems po lygiai. Mūsų apskritis mažiausia, tai tie 100 tūkst. litų tuomet buvo dideli pinigai. Žinoma, ne visas lėšas skyrėme šventei, lėšų reikėjo ir kitiems apskrities renginiams, bet didžiąją dalį jų teko naudoti maitinimui, atvykimui į repeticijas, reklamai ir pan. 

Taip ir pradėjome: pirmoji šventė 2004 m. Šilalėje, antroji, skirta Tauragės miesto 500 metų jubiliejui, 2007-aisiais vyko Tauragėje, trečioji 2009 m. – Jurbarke. Buvo numatyta apskrities dainų šventė ir Pagėgių savivaldybėje, ant Rambyno, deja, nebeįvyko. Lietuvoje buvo panaikintos apskričių viršininkų ad­ministracijos, o pirmiausia, žinoma, išnyko Kultūros, sporto ir turizmo skyrius, nors pačios apskričių administracijos dar kurį laiką funkcionavo. Tačiau žmonių, kurie galėtų organizuoti dainų  šventę, nebeliko. Nebeliko ir taip reikalingų lėšų.

Praėjo daug metų be šių švenčių (beje, kaip ir be apskrities sporto renginių, kurių per metus organizuodavome apie 20, o tie, kas tuomet tapo Tauragės apskrities čempionais, gali didžiuotis, nes tokių daugiau nebėra), kol 2022 m. Tauragės kultūros cent­ras vėl ėmėsi iniciatyvos atgaivinti šią gražią tradiciją. Pernai, minint Lietuvos dainų švenčių 100-metį, apskrities dainų šventė buvo surengta Jurbarke, o 2026-aisiais, po 22 metų, ji sugrįš į Šilalę.

Ėmęsi rengti pirmąją apskrities dainų šventę, šilališkiai kultūros darbuotojai iš karto tai darė labai profesionaliai. Laiku buvo parinktas repertuaras, sustatyti repeticijų grafikai, numatytas transportas kolektyvams atvežti, o ir natos choristus, orkestrų, kapelų vadovus, šokių aprašymai choreografus laiku pasiekė. 

Buvo paskirti vyriausi vadovai: chorų vyr. dirigente tapo chorvedė Dalia Krasauskienė, vyr. choreografe – žinoma ir patyrusi specialistė Aniceta Tribičiūtė, choreografe – Laima Andrejauskienė. Pirmosios šventės scenarijaus autorius ir režisierius – V. Jankauskas, koncert­meisteris – Arūnas Goštautas, vedėjai – A. Kazlauskas ir L. Bartkutė, pučiamųjų orkestrus kuravo Zigmas Levickis, kapelas – Aleksandras Vaičys.

Buvo numatytas jaunučių, jaunių, jungtinio vaikų, mišrių ir jungtinio choro pasirodymas, jį paįvairino pučiamųjų orkestrų ir liaudiškos muzikos kapelos, antrojoje dalyje šoko merginų, vidutinio amžiaus žmonių, jaunučių, jaunių ir jaunimo šokių kolektyvai, finalinėje dalyje skambėjo „Lietuva brangi“, kuriai dirigavo profesorius Povilas Gylys, ir „Šviesa amžinoji dainos“, kurią „vedė“ šilališkė Laima Petkuvienė. Tiesa, į šventę buvo pakviestas ir profesio­nalus choras „Vilnius“, atlikęs savo keturis kūrinius – organizatoriai taip sustiprino jungtinio choro pajėgas.

Dar prieš rengiantis šventei kilo mintis, jog reikia emblemos. Tad paskelbėme konkursą jai sukurti, o nugalėtojui buvo skirta 1000 litų premija. Kompetentinga vertinimo komisija sulaukė arti 20 pasiūlymų. Vieningai buvo išrinktas dailininko Edmundo Mažrimo darbas. Visose iki šiol vykusiose apskrities dainų šventėse jo sukurta emblema buvo naudojama labai plačiai: pagamintos vėliavos, naudota rek­lamoje, programose, suvenyruose, straipsniuose ir t.t.

Kitą metą vyksiančioje jau 6-ojoje Tauragės apskrities dainų šventėje Šilalėje ši emblema taip pat bus ryškiai matoma, o Šilalė sukvies ne tik pulkus žiūrovų, bet ir daugybę apskrities meno kolektyvų. Tai bus lyg savotiškas patikrinimas, ar tebemylime savo senas tradicijas, ar Tauragės apskritis dar dainuoja ir šoka, ar kapelos ir dūdų orkestrai groja... 

Prieš 22 metus pirmojoje apskrities dainų šventėje dalyvavo 114 apskrities meno kolektyvų ir virš 2000 dalyvių. Beje, po šventės buvo išleistas leidinys „I Tauragės apskrities dainų šventė“, kurį sudarė šių eilučių autorius, jame publikuotos fotomenininko (dabar ir politiko) Romualdo Vaitkaus nuot­raukos.

Tauragės apskrities (jurbarkiškiai kaž­kodėl šventę pavadino Tauragės regiono dainų švente) mėgėjų meno kolektyvai ir žiūrovai tikisi dar kartą Lietuvai ir pasauliui parodyti, jog lietuviai, juolab žemaičiai, dainavo ir dainuos, muzikavo ir muzikuos, šoko ir šoks. Čia ir yra tautos stiprybė šiame globaliame ir kosmopolitiniame pasaulyje. 

Eugenijus ŠALTIS

Romualdo VAITKAUS nuotr. (iš archyvo)

Viena didžiausių Europos Sąjungos bėdų – priklausomybė nuo iškastinio kuro importo iš Rusijos. Ši priklausomybė ne tik mažina mūsų ekonomikos konkurencingumą, bet ir politiškai suriša rankas. Prasidėjus pilno masto Rusijos karui prieš Ukrainą, ES atsibudo ir paskelbė apie savo energetinę transformaciją: „REPowerEU“ planą. Pagrindinis jo įrankis – reglamentas, kuriuo uždraudžiamas rusiškų dujų importas į ES – pamažu materializuojasi, ir džiaugiuosi, galėdamas prie to tiesiogiai prisidėti: Europos Parlamento (EP) Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto (IMCO) buvau paskirtas pagrindiniu pranešėju rengiant nuomonę dėl šio reglamento.

Taigi rusiškų energijos išteklių atsisakymas – jau ne tik rezoliucijos, planai ar sankcijos, kurios gali būti atšauktos, o įstatymas. Priimtas reglamentas galiotų tiesiogiai visose ES valstybėse.

Nutraukti Europos priklausomybę nuo importuojamų rusiškų gamtinių dujų, naftos ir anglių ES vadovai įsipareigojo dar 2022 m. Versalio deklaracijoje. 2022-ųjų pavasarį „REPowerEU“ plane buvo pasiūlytos konkrečios priemonės, leidžiančios visiškai diversifikuoti energijos tiekimą, atsisakant jos importo iš Rusijos. Nuo to laiko padaryta didelė pažanga diversifikuojant dujų tiekimą iš Rusijos.

Vis dėlto ES energijos importas iš Rusijos vis dar ženklus (2025 m. rusiškos dujos sudaro apie 13 proc. viso dujų importo), Europos Komisija (EK) 2025 m. gegužės 6 d. „REPower“ veiksmų plane paskelbė teisėkūros pasiūlymą (reglamentą), kuriuo siekiama visiškai nutraukti rusiškų dujų importą iki 2028 m. bei pateikė priemones, skirtas palengvinti rusiškos naftos importo visišką nutraukimą iki 2027 m. pabaigos.

Asociatyvi Gas Pipeline Construction nuotr.

Rengdamas EP IMCO komiteto nuomonę, stengiausi maksimaliai sugriežtinti EK pasiūlymą, t. y.:

• visiškai uždrausti ne tik rusiškų dujų, bet ir naftos importą;
• paspartinti draudimo įsigaliojimą (ilgalaikėms sutartims) ir SGD dujoms: uždrausti ne nuo 2028 m., kaip siūlė EK, o nuo 2027 m. sausio 1 d.;
• atsisakyti išimčių šalims, neprieinančioms prie jūros („landlocked countries“);
• sugriežtinti muitinės procedūras, kadangi neaiškios taisyklės gali sudaryti sąlygas jas apeiti;
• įpareigoti valstybes nares nustatyti taisykles dėl baudų už draudimo nesilaikymą;
• paraginti EK imtis griežtesnių priemonių spragoms pašalinti bei panaikinti dviprasmiškas išimtis.

Vadinasi, jokių išimčių ir jokių vėlavimų! Griežtas draudimas yra vienintelis būdas sumažinti Rusijos karo mašinos finansavimą ir užtikrinti ES energetinę nepriklausomybę.

IMCO komitetas rugsėjo 25 d. savo balsavimu uždegė žalią šviesą mano rengtai nuomonei. Tai buvo stiprus signalas, teisėkūrinė ir politinė parama kitų komitetų pranešėjams. Už galutinį raportą jungtiniame (ITRE ir INTA) komitete sėkmingai balsavome spalio 16 d., o lapkritį jau pradedame trišales derybas. Kadangi dirbame pagal pagreitintą procedūrą, be to, įvertinant šio projekto reikšmingumą, reglamentą tikimasi priimti dar iki šių metų pabaigos. Džiaugiuosi, jog sutelktomis pastangomis pavyko priimti labai stiprią EP derybinę poziciją – tikiu, jog trišalėse derybose pavyks išlaikyti didesnę ambiciją, nei pradiniame EK pasiūlyme ir kuo greičiau išvaduoti visą ES nuo rusiškų dujų bei naftos.

Paulius SAUDARGAS

Europos Parlamento narys

Artėjant Kalėdoms Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ragina prisiminti ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kuriems šventinė nuotaika pasiekiama sunkiau. Teatras kviečia miestiečius dovanoti bilietus į repertuaro renginius vargingiau gyvenantiems žmonėms ir taip padėti jiems patirti šventinį džiaugsmą bei bendrystę.

Muzika ir teatro magija gali akimirkai pakylėti virš kasdienių rūpesčių, priminti, kad šventė slypi ne dovanose, o buvime kartu. Spektaklis suteikia progą pasijusti miesto bendruomenės dalimi, o nuoširdus gerumas – sukurti stebuklo laukimo nuotaiką.

Todėl Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kasmet tradiciškai kviečia uostamiesčio gyventojus ir įmones atverti širdis ir prisiminti šalia esančius – vaikų ar senelių globos namų gyventojus, miesto senjorus, žmonių su negalia klubų narius ir kitus, kuriems apsilankymas teatre dažnai tampa reta prabanga.

Teatras pasirengęs tapti šios kalėdinės iniciatyvos tarpininku. Dovanotojai gali patys išsirinkti norimą renginį iš teatro repertuaro arba padovanoti teatro kuponą, kad šventinės dovanos gavėjai patys pasirinktų sau labiausiai patinkantį spektaklį. Nupirktą dovanų kuponą ar bilietus galite įteikti patys arba šią misiją patikėti teatro darbuotojams.

Norintys padovanoti meniškas Kalėdas kviečiami apsilankyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kasoje arba susisiekti su pardavimų administratore Birute Šaltėniene tel. +370 652 11547, el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

KVMT inform.

Didkiemiškiai tikina, kad jų miestelio paplūdimys vasaros dienomis yra itin patrauklus, todėl ir poilsiautojų čia niekuomet netrūksta. Gali būti, jog kitą vasarą Didkiemis jų sulauks dar daugiau, mat prie Jūros verda paplūdimio atnaujinimo darbai.

Apie planus keisti esamą situaciją Didkiemio seniūnė Vilma Kasnauskienė „Šilalės artojo“ skaitytojams pasakojo balandžio mėnesį – tąsyk vietos bendruomenė buvo pateikusi projektą dalyvaujamajam biudžetui ir tikėjosi sulaukti visuomenės palaikymo bei savivaldybės finansavimo. Laimėjus didžiųjų projektų kategorijoje, finansavimas buvo skirtas, todėl praėjusią savaitę prie Jūros, ties Didkiemio seniūnija, prasidėjo darbai. Tiesa, poilsiavietės plotas nepasikeis – savivaldybė nesuspėjo užbėgti privačiam investuotojui už akių, kuris įsigijo laisvą greta buvusį sklypą. Kadangi savivaldybės biudžetui jis pasirodė pernelyg brangus, jį įsigijo Pagramantyje gyvenantys asmenys. 

„Čia nebe pirma mano inves­ticija prie Jūros užtvankos – antrapus turiu sklypą su nameliu, kuriame turistai priimami ištisus metus. Kažką panašaus planuoju įrengti ir šioje vietoje“, – sakė pačiame darbų įkarštyje užkluptas vyras.

Tauragiškis prašė kol kas neviešinti jo pavardės, bet patikino, jog sieks bendradarbiauti su Didkiemio seniūnija taip pat sklandžiai, kaip ir su Mažonų. Verslininko manymu, suderinti dviejų sklypų infrastruktūrą, jos saugumą bei užimtumą ne tik įmanoma, o ir būtina. Kaip tai įgyvendinti, pašnekovas žinąs iš patirties, nes vysto turizmą Tauragės rajone. 

„Tačiau yra ir kita pusė – kai infrastruktūra sutvarkoma, poilsiavietės traukia ne tik tuos, kurie nori praleisti ramiai laiką prie vandens, bet, deja, ir kitaip poilsį įsivaizduojančius asmenis, kurių veiksmus, ypač tuos, kurie kelia pavojų kitiems poilsiautojams, būtina užkardyti iš anksto. Pats esu mažamečių tėvas ir vaikų saugumas man yra vienas didžiausių prioritetų“, – kalbėjo pagramantiškis. 

Didkiemyje, laimėjusi viešuosius pirkimus, dirba MB „4U LT“ – dabar formuojama būsimo plia­žo pakrantė, o darbus žadama užbaigti per tris mėnesius. 

„Mūsų turimos pakrantės ilgis – tik 38 metrai, tad pagalvojome, jog geriausiai problemą išspręstų pontoninis tiltas. Panašiai tokį, tik mažesnį, jau esame įrengę kitoje poilsiavietėje ir matome, jog pasiteisino“, – „Šilalės artojui“ yra sakiusi Didkiemio seniūnijos seniūnė Vilma Kasnauskienė.

Suplanuotas pontoninis liep­tas bus 28,5 m ilgio, su šoniniu 6 m švartavimosi pirštu, kurio svarbiausia paskirtis yra patogus įlipimas į maudyklą ir išlipimas iš jos. Taip pat planuojama sutvarkyti ir išvalyti 38 m Balskų tvenkinio dugno bei pakrantės ruožą, suformuoti po­ilsinę maudyklos zoną, užpiltą smėliu, įrengti liepto ir pakrantės apšvietimą su saulės elementais, pastatyti gultus ir kt.

Projekto vertė siekia beveik 50 tūkst. Eur. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Nuo šio mėnesio pabaigos į Vilnių bei ekskursijas Lietuvoje bus galima vykti naujausiu, dar dažais ir oda kvepiančiu autobusu. UAB „Šilalės autobusų parkas“ pagaliau sulaukė naujos transporto priemonės, kuri į Šilalę turėjo būti pristatyta dar pavasarį, paskui terminas buvo nukeltas iki vasaros, o galiausiai sulaukėme ir vėlyvo rudens.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88