Kasmet, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Lietuvos Prezidentas Žūvančiųjų gel­bėjimo kryžiumi apdovanoja žydų gelbėtojus. Šilalėje iš maždaug 1500 myriop pasmerktų žydų prieš 83-ejus metus iš­si­gelbėjo tik vienas – dabar jau šviesios atminties Ruvinas Zeligmanas. Tačiau jo atminimas tebėra gyvas dukros ir dviejų anūkų širdyse, o už tai jie dėkingi gelbėtojams, sunkiais pokario laikais priglaudusiems jų tėvą, senelį.

Zosei Skierienei (Stonkutei) jau 93-eji. Daugumai Žvingių, Pajūrio apylinkių gyventojų ji puikiai pažįstama kaip pagarsėjusi šakočių kepėja ir nepamainoma šeimininkė vestuvių puotose. Zosė ilgus metu nešiojosi didžiulę paslaptį, ir tik Lietuvai tapus nepriklausoma, galėjo ją atskleisti – jos tėvai nuo pražūties išgelbėjo žyduką Ruviną, pavadintą Edmundu. Dabar Z. Skierienė spintoje laiko tris garbingiausius valstybinius įvertinimus. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Žvingių gyventoja sako, kad jie yra jos tėvo – Povilo Stonkaus (1888–1962) nuopelnas.

„Labai baisi Lietuvos žydų istorija. Girdžiu, kai kas ir dabar priešinasi jų atminimo įamžinimui. Man tai protu nesuvokiama. Koks skirtumas, lietuvis ar žydas, svarbiausia būti doru žmogumi. O Edmas būtent toks ir buvo – gero charakterio, išsilavinęs, pagarbus ir dėkingas už gyvybę mūsų šeimai. Pamenu, tėvo klausdavau, kas bus, jeigu įskųs, jeigu Edmą pas mus suras. Žinot, ką jis atsakydavo? Anksčiau ar vėliau mirti vis tiek reikės, aš būsiu bent vienam žmogui gyvybę išgelbėjęs“, – prisimena Z. Skierienė.

Jos tėvai Marijona (1885–1998) ir Povilas Stonkai valstybės įvertinimo už žydų tautybės vaiko išsaugojimą nesulaukė – Prezidentas Valdas Adamkus ordinais juodu apdovanojo po jų mirties, 1999-aisiais.

Šią vasarą M. ir P. Stonkų kapą papuošė išskirtinis ženklas – šeimos amžinojo poilsio vietą Bikavėnų kapinėse žymi Pasaulio tautų teisuolių ženklas (apdovanojimas jiems skirtas 2011 m.). Jį sukūrė architektas Tauras Budzys, skulptoriai Jonas Gencevičius ir Antanas Šėmis, ženklui ir idėjai pritarė Izraelio Holokausto aukų ir didvyrių atminties institutas Yad Vashem, Lietuvos žydų muziejus ir Lietuvos Vyskupų konferencija. Yad Vashem Pasaulio tautų teisuoliais iš viso pripažino 28 tūkst. 217 žmonių. Iš jų 925 yra Lietuvos piliečiai (2022 m. gruodžio 1 d. duomenys). Lietuva Europoje ir pasaulyje yra antroje vietoje pagal teisuolių skaičių (pirmoje yra Nyderlandai). 

Masinės žydų žudynės Lietuvoje vy­ko nuo 1941 m. birželio 25 d. Nacistinės Vokietijos vadų įsakymas buvo naikinti komunistus, partizanus, žydus, čigonus ir psichinius ligonius. Maždaug per pusmetį buvo nužudyta apie 120 tūkst. žydų. Mažesniuose miesteliuose, tokiuose kaip Šilalė, 1941-ųjų rudenį žydų jau beveik nebebuvo – jie arba buvo nužudyti, arba uždaryti getuose, kur laukė lėtos mirties. Iki šiol laikoma, jog žydų tautos genocidas – didžiausias nusikaltimas Lietuvos istorijoje. Belieka tik apgailestauti, kad į šios tautos naikinimo vajų įsitraukė ir lietuviai. Vieni jų buvo visuomenės padug­nės, kiti – antisemitinės propagandos apakinti fanatikai, treti tokiais tapo ne savo valia (jeigu atsisakydavo žudyti, grasinta sušaudyti juos pačius). 

Karo metu už pagalbą žydams grėsė mirtis visai šeimai. Tačiau labai daug žmonių dosniai dalijo žmoniškumą ir nesvarstė apie galimą savo ir savo vaikų žūtį. Būtent tokia buvo ir Z. Skierienės tėvų šeima, išgelbėjusi nuo sušaudymo pasprukusį 10-metį R. Zeligmaną. Gimęs jis buvo tais pačiais metais kaip ir Zosė. 

Prieš daugiau nei 20 metų vyras užrašė savo gyvenimo istoriją, kurią pateikiame „Šilalės artojo“ skaitytojams.

„Gimiau 1931 m. vasario 25 d. Šilalės miestelyje, kantoriaus šeimoje. Vokiečiai Šilalę užėmė antrąją karo dieną, t. y. 1941 m. birželio 23-iąją. Šilalės žydai jau žinojo apie fašistų vykdomą genocidą, mėgino bėgti, tačiau tai pavyko tik nedaugeliui šeimų. Prasidėjo žudynės. Pirmiausia fašistai ir jų talkininkai suėmė moteris, „dirbusias“ sovietų valdžiai. Budeliai tyčiojosi iš jų, išpjaustė ant kūno penkiakampes žvaigždes, nupjaustė ausis, liežuvius ir tik po šitokių kankinimų Šilalės žydų kapinėse jas nužudė.

Budeliai atėjo pas mus į namus atimti brangenybių. Tuo metu buvau vienas namuose. Jie norėjo mane dideliu peiliu papjauti. Aš iššokau pro langą ir pabėgau. 1941 m. liepos 7 d. daugiau kaip šimtą vyrų bei jaunuolių suvarė į sinagogą ir uždarė. Naktį sargybiniai ėmė mėtyti pro langus granatas, daugelis viduje buvusių žydų žuvo. Likę gyvi buvo nužudyti rytojaus dieną. Aš taip pat buvau uždarytas sinagogoje kartu su tėvu ir broliu. Granata mirtinai sudraskė ma­no brolį. Pašiurpę iš siaubo, mes su tėvu glaudėmės pasienyje vienas prie kito, nesuvokdami, esame gyvi ar mirę, nes visoje sinagogoje skambėjo sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanos. Vėliau mus nuvarė sušaudyti. Prie mirtininkų duobės mus išskyrė. Aš mačiau, kaip mano mylimas tėvas griuvo į duobę...

Tarp suvarytų sušaudyti buvo ir senas sinagogos patarnautojas šamesas. Stovėdamas ant duobės krašto jis paprašė šalia stovinčio lietuvio sargybinio cigaretės. Sargybiniui pasilenkus paimti cigaretės, senukas puolė jį ir sukaupęs visas jėgas perkando jam gerk­lę. Kilo maišatis, egzekucijos vykdytojai puolė gelbėti savo bendrininko. Aš buvau mažo ūgio, ėmiau bėgti slapstydamasis nuo vieno medžio prie kito, kol pasiekiau Lokystos upelį. Grįžau į miestelį, kur buvo likusios moterys su vaikais, sugniužusios ir persigandusios. Po kurio laiko joms buvo pranešta, kad jos turės padėti ūkininkams dirbti žemės ūkio darbus. Taip pat buvo liepta pasiimti brangenybes, vertingus daiktus, geresnius drabužius, kad turėtų ką išmainyti į maistą savo vaikams, nes už darbą gaunamų pinigų neužteks. Bet moteris su vaikais, pasiėmusias, ką turėjo geriausia, nuvarė ne žemės ūkio darbų dirbti, o į Tūbinių mišką už 7 kilometrų nuo Šilalės. Buvo iškasti platūs, ilgi grioviai lavonams suversti. Moterys ir vaikai ėmė klykti. Visi buvo suvaryti eilėmis į duobes ir žudomi, pirma, žinoma, atėmus viską, ką vertingiausia turėjo. Budeliai, taupydami šovinius, kūdikius trenkdavo į medį ir dar gyvus mesdavo į duobę ant negyvų ir mirštančių...

Duobės buvo nepakankamai gilios, žemė vos dengė kūnus ir nesugėrė kraujo, todėl kraujo srautas tekėjo į ša­lia tekantį upelį, jo vanduo nusida­žė raudonai. Į tas žudynes buvau nuva­rytas ir aš. Tačiau man vėl pasisekė pabėgti. Bėgdamas miškais, pasiekiau Varnius. Čia tuo metu žydų dar nešaudė, nors buvo griežtai įsakyta niekam neišeiti iš namų. Tačiau vieną naktį Varnių žydus apsupo ir išvarė į Telšių getą. Tarp jų patekau ir aš. Iš Telšių geto, prieš varant žydus sušaudyti, man vėl pasisekė pabėgti. Budeliai nepastebėjo mažo, išsigandusio, bet nepraskydusio berniuko. Taip man jau penktą kartą pavyko išvengti mirties.

Po kelių miškuose praleistų naktų pasiekiau Šilalę ir tyliai pabeldžiau į gerai pažįstamų kaimynų Lašaičių namų langą. Lašaičiai su didele nuostaba priėmė lyg iš mirusiųjų prisikėlusį vaiką. Jie grąžė rankas klausydamiesi, kokius baisumus man teko iškęsti. Jie žinojo, kad aš buvau jauniausias šeimos numylėtinis. Jie mane nuprausė ir pavalgydino. Tačiau čia mane galėjo bet kas pastebėti, todėl buvau išsiųstas į Jokūbaičių kaimą už 5 km nuo Šilalės ir apgyvendintas pas Oną Norbutienę. Čia mane slėpė šaltoje kamaroje, retkarčiais išeidavau į lauką apvilktas jos sūnaus Povilo drabužiais. Dažnai negalėdavo išleisti į lauką, nes namai buvo prie pat kelio, o pro šalį pravažiuodavo vokiečiai, dar dažniau – baltaraiščiai, kurie užsukdavo pas Norbutienę papietauti, išlenkti po vieną kitą stiklelį. Norbutienė buvo žinoma kaip gera moterų „daktarka“ kaime, ir Šila­lėje ji buvo gerbiama. Mane su savo sūnumi Povilu išleisdavo karvių ganyti. Nujausdama kažką negera, O. Norbutienė sutarė su seserimi Marijona ir jos vyru Povilu Stonkais, kurie gyveno Žvingių miestelyje, kad pas juos man bus saugiau. Stonkai priėmė mane labai rizikuodami, nes Žvingiuose gyveno vokiečių šeima. Apie mane žinojo tik Žvingių klebonas. Vasarą „gyvenau“ rugiuose, o rudenį ir pavasarį – daržinėje po šienu įrengtoje slėptuvėje. Tai buvo labai sunkus laikas.

1944 m. spalio mėnesį fašistai buvo išvaryti iš Žvingių, o praėjus dar kelioms dienoms aš padėkojau savo gelbėtojams ir persikėliau pas Praną Šimutį bei jo seserį, kurie gyveno netoli Šilalės esančiame Šėrikų kaime. Jie šeimų nesukūrė, gyveno vieni, todėl mane priglaudė kaip savo vaiką. Aš jiems padėjau dirbti visus žemės ūkio darbus. 1951 m. baigiau Šilalės gimnaziją ir pradėjau savarankišką gyvenimą.

1956 m. baigiau Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbau inžinieriumi, mokytoju. 1964 m. vedžiau, užauginau dukterį, kuri dabar gyvena Izraelyje, yra ištekėjusi, augina du vaikus. Esu pensininkas. Mano motina mirė 1939 m. nuo galvos smegenų uždegimo, o tėvas, du broliai ir sesuo buvo sušaudyti“. („Su adata širdyje“, 2003 m.)

Z. Skierienė iki šiol saugo brangų atminimą – Edmundo ir jo žmonos Janinos rašytus laiškus, sveikinimus įvairių švenčių proga. Viename jų, siųstame Šv. Velykų proga, buvo įdėtas ir trumpas laiškelis, pranešantis, kad Edmundo (Ruvino) nebėra – jis atgulė amžinojo poilsio sostinės kapinėse... 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir pašnekovės archyvo nuotr.

Praėjusį savaitgalį kvėdarniškių senjorų Zitos ir Alberto Uosių sodyboje jautėsi didesnis nei kasdienis subruzdimas – buvo minimas solidus Alberto jubiliejinis gimta­dienis.

„Iš Airijos į tėviškę grįžusių sūnaus Laimono ir dukros Linos svečiais nelaikau. Jie su antrosiomis pusėmis ir anūkais – mūsų šeima. Su jais ne tik šventes minime, bet ir kasdieniniais rūpesčiais, džiaugsmais bei darbais dalinamės“, – su pasididžiavimu kalbėjo jubiliatas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Net ir nedidelė parama nelaimėje yra reikšminga, todėl paaukotas kiek­vienas euras ar net centas tam­pa aukso vertės. Taip aplinkinių pa­gal­bą vertina ir rugsėjo pradžioje nuo gaisro nukentėjusi daugiavaikė did­kiemiškių šeima, ir paramą jai ren­kanti „Caritas“ narė, Šilalės kai­miškosios seniūnijos socialinė darbuo­to­ja Angelė Paulienė. Ji sako jau įsi­tikinusi, jog lietuviai yra geros šir­dies, gebantys užjausti žmonės.

Prisidėti prie paramos nuo gaisro nukentėjusiai šeimai galima per aukojimo platformą aukok.lt (https://www.aukok.lt/projektai/Pagalba-nukentejusiems-nuo-gaisro) arba pervesti pinigų į A. Andriulio banko sąskaitą: „Swedbank“, LT257300010118883776.

Pasikonsultuoti dėl galimybės paaukoti grynais galima su A. Pauliene tel. (0-652) 9-44-36. A. Andriulio tel. (0-655) 4-47-76.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Pastaruoju metu objektyvios informacijos sklaidos, grindžiamos mokslo ir praktikos argumentais, poreikis auga. Tai puikiai suprasdamos, lyderiaujančios šalies agroverslo įmonės aktyviai bendradarbiauja su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) ir dalyvauja jos inicijuotuose projektuose, skirtuose visuomenėje ir ypač tarp jaunimo griauti pasenusius stereotipus apie žemės ūkį, taip pat skleisti žinią apie spartų šio sektoriaus modernėjimą bei tarpdisciplininių kompetencijų įgijusių jaunų specialistų poreikį jame.

Daugiaplanėje bendradarbiavimo darbotvarkėje – išskirtinis  dėmesys moksleiviams

„Šiemet veiklos 100-metį mininčios VDU Žemės ūkio akademijos stiprybė – glaudus bendradarbiavimas su verslu ir absolventais. Ši partnerystė svarbi daugeliu aspektų: kuriant ir diegiant inovacijas, tobulinant studijų procesą, organizuojant studentų praktikas, rengiant naujas, į ateities žemės ūkį ir darbdavių lūkesčius orientuotas studijų programas. Agroverslo iniciatyva VDU Žemės ūkio akademijoje yra įsteigtas pirmasis šalyje labdaros ir paramos fondas „Pagalba regionų jaunimo studijoms“, kurio tikslas – padėti regionų jaunuoliams įgyti universitetinį išsilavinimą, reikalingą darbui agrosektoriuje. Agroverslo įmonės yra įsteigusios stipendijas pažangiausiems VDU ŽŪA studentams, keliuose šalies regionuose įkūrusios inžinerijos eksperimentines klases vietos moksleiviams, taip siekiant juos sudominti žemės ūkio inžinerijos studijomis. Mums labai svarbūs ir edukaciniai projektai, kurių metu verslo įmonių atstovai susitinka su moksleiviais ir pedagogais“, – teigia VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė.

Drauge su šalies bendrojo lavinimo mokyklomis ir verslo įmonėmis VDU ŽŪA jau beveik dešimtmetį įgyvendina edukacinį projektą „Sumanaus moksleivio akademija“. Tai šalyje vienas masiškiausių  projektų, skirtų aukštesniųjų klasių moksleiviams. Vien praėjusiais mokslo metais jame patirčių sėmėsi per 1600 dalyvių, panorusių gyvai „pasimatuoti“ agrosektoriui aktualias specialybes,  kurios įgyjamos studijuojant VDU ŽŪA fakultetuose.

„Projekto „Sumanaus moksleivio akademija“ apimtyje įgyvendiname ir dar vieną prasmingą iniciatyvą „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“. Agroverslo įmonių vadovai ir atstovai gyvai bendrauja su moksleivių auditorijomis, atskleidžia agrosektoriaus realybę, kuri šiuo metu toli lenkia įsisenėjusius stereotipus“, – pasakoja VDU ŽŪA projekto „Sumanaus moksleivio akademija“ vadybininkė dr. Brigita Medveckienė, pastebinti, kad tokie susitikimai naudingi abiem pusėms.

Moksleivius stebina inovacijos, verslo atstovus – brandūs moksleivių klausimai

VDU Žemės ūkio akademijos atstovės dr. B. Medveckienės nuomonei pritaria iniciatyvoje „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ dalyvavusios UAB „Agrodronas“ direktorius Mindaugas Dorelis.

„Susitikimų su moksleiviais metu jiems pasakojome apie mūsų startuolio atsiradimo idėją, demonstravome agrodronų pritaikymo žemės ūkyje galimybes, kokią ne tik ekonominę, bet ir aplinkosauginę naudą jie teikia. Moksleivių reakcija į tai buvo iš tiesų labai džiuginanti, o jų klausimai stebinantys brandumu – kokios investicijos į startuolį buvo įdėtos, kiek laiko truko idėjos įgyvendinimas ir galiausiai kodėl pats tapau VDU ŽŪA doktorantu. Teko argumentuoti, kad mokymasis yra geriausia žmogaus investicija į save patį, kad mokydamasis išmoksti sisteminti ir apibendrinti informaciją, daryti atitinkamas išvadas, kad turint gerą idėją  reikia ja tikėti ir nuosekliai siekti tikslo“, – pasakoja M. Dorelis, prisipažįstantis, kad po tokių susitikimų norisi pačiam tapti mentoriumi, ypač po to, kai sulaukė moksleivio mamos skambučio ir padėkos už sūnui duotus patarimus.

„Vaikinukas pasakojo, kad tėvai jį anksti išmokė užsidirbti. Šio uždarbio jis neišleido, tačiau nežino, kaip santaupas panaudoti prasmingai. Paraginau visų pirma pagalvoti, kokioje srityje norėtų save realizuoti, tada susidaryti planą, pasirengti mažą pilotinį projektėlį, įsigyti ar išsinuomoti įrangos ir pradėti. Ir, aišku, nebijoti mažų praradimų“, – susitikimo su moksleiviais įspūdžius komentuoja  M. Dorelis.

Antrus metus VDU ŽŪA iniciatyvoje „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ dalyvaujančios UAB „Dotnuva Baltic“ vidinės komunikacijos specialistės Erikos Abarienės įspūdžiai po susitikimų su moksleiviais taip pat tik pozityvūs.

„Susitikome su Kauno gimnazijų gimnazistais. Miesto vaikai iš tiesų žemės ūkį įsivaizduoja visiškai kitokį, nei jis yra šiuo metu. Tad matėme, kaip nuoširdžiai plėtėsi jaunos akys, matant demonstruojamus Lietuvos laukuose dirbančius dronus, robotus bei išgirdus, kokio plataus spektro specialybių darbuotojai agrosektoriuje yra laukiami“, – pasakoja E. Abarienė, pastebinti, kad tokių susitikimų tikslas – skatinti tendenciją jauniems žmonėms iš didmiesčių keltis gyventi į mažiau triukšmingą ir švarią aplinką regionuose bei drąsiai rinktis darbą agrosektoriuje kaip orų, perspektyvų ir gerai apmokamą.

UAB „Agrokoncerno grupės“ Marketingo ir komunikacijos skyriaus projektų vadovės Živilės Mediekšienės teigimu, ši įmonė darbui su moksleiviais teikia išskirtinį dėmesį. „Apsirūpinimas kvalifikuota darbo jėga šiuo metu yra opi problema visoms šalies agroverslo įmonėms. Tačiau mes  nesikoncentruojame į tai, ko reikia šiandien – turime labai platų strateginį mąstymą ir visų pirma siekiame plėsti jaunosios kartos akiratį bei suteikti jai žinių apie šiuolaikinio žemės ūkio galimybes. Moksleiviai dažnai nė neįsivaizduoja, kokios veiklos agrosektoriuje vystomos ir kokių specialybių darbuotojų jam reikės ateityje“, – dalyvavimo edukaciniuose moksleiviams skirtuose projektuose tikslingumą argumentuoja Ž. Mediekšienė.

Pašnekovės teigimu, ypač aktyvus bendradarbiavimas su bendrojo lavinimo mokyklomis vyko praėjusiais mokslo metais. Įmonė įgyvendino pačios inicijuotą projektą „Agroambasadoriai“, kuriame moderniausias technologijas praktikoje taikantys ūkininkai su moksleiviais dalijosi savo patirtimi ir sėkmės istorijomis, taip pat dalyvavo VDU ŽŪA iniciatyvoje „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“.

„Bendradarbiavimas su mokyklomis atskleidė dvi tendencijas: aukščiausiais pažymiais besimokantys miestų gimnazistai savo ateities su darbu agrosektoriuje dažnai nesieja vien todėl, kad apie jo šiandienos ir ateities galimybes nieko nėra girdėję.  Tokių žinių stokoja netgi mokyklose dirbantys karjeros konsultantai. Todėl mūsų tikslas – griauti mitus, kad darbas žemės ūkyje yra tik regionų jaunuolių prerogatyva“, – teigia pašnekovė.

Ž. Mediekšienė prisiminė, kad ją pačią senelė taip pat kadaise bandė atkalbėti nuo studijų VDU Žemės ūkio akademijoje, nes „žemės ūkyje laukia tik sunkus, juodas darbas“. Todėl, pašnekovės įsitikinimu, modernaus agrosektoriaus atstovams svarbu su moksleiviais kalbėti apie tebesklandančius klaidinančius mitus, apie realius žemės ūkyje vis sparčiau vykstančius pokyčius bei apie tai, kokių kompetencijų asmeniui reikia įgyti, norint dirbti žemės ūkio sektoriuje.

„Šiuolaikinis agrosektorius aprėpia daug skirtingų sričių. Tai ne tik agronomija, inžinerija ir veterinarija, bet ir finansai, ekonomika, logistika, rinkodara, informacinės technologijos, verslo vadyba ir daugelis kitų. Į įmonę atvykusiems moksleiviams demonstruojame inovacijas, kurias testuojame savo bandymų laukuose ir tik po to jas siūlome žemdirbiams. Tai, kaip prisidedame prie tvarumo strategijos įgyvendinimo, mato ir pas mus praktikas atliekantys VDU Žemės ūkio akademijos studentai, kurių per metus sulaukiame iki poros dešimčių. Šiandien žemės ūkis yra išsilavinusių žmonių verslas, kuriam reikia daug žinių“, – reziumuoja Ž. Mediekšienė.

Moksleiviai – smalsūs, drąsūs ir žingeidūs

UAB „Nando“ dalyvavimą VDU ŽŪA iniciatyvoje „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ koordinavusi šios įmonės direktoriaus asistentė Elena Mikaitienė pastebi, kad svarbu moksleiviams pademonstruoti, jog žemės ūkio gamyba vyksta ne tik laukuose ir fermose. „Mes esame gamybos įmonė, kurioje kuriamos naujos technologijos ir nauji produktai, t. y. biostimuliantai, skatinantys augalų įsišaknijimą ir augimą. Vaikams kėlė nuostabą išgirsta naujiena, kad mikroorganizmus galima „įdarbinti“. Tad norime ir ateityje edukuoti moksleivius bei sudaryti palankias sąlygas pas mus praktikas atliekantiems VDU ŽŪA studentams, nes jaunimas – mūsų ir visų agroverslo įmonių ateitis“, – įsitikinusi E. Mikaitienė.

„Viena priežasčių, kodėl abiturientai nenoriai renkasi su veikla žemės ūkyje susijusias profesijas – informacijos trūkumas“, – įsitikinusi nuolat aktyviai moksleiviams skirtuose edukaciniuose projektuose dalyvaujančios UAB „DOJUS agro“ Lietuvos filialo direktorė Diana Tatarūnaitė Zubenienė. Pasak pašnekovės, studijų programų pasiūla šiuo metu yra didžiulė, ir jaunam žmogui sudėtinga joje nepasiklysti. Kadangi dauguma įmonės darbuotojų yra kilę iš regionų ir baigę tenykštes bendrojo lavinimo mokyklas, įmonė pati yra inicijavusi ne vieną susitikimą su moksleiviais, taip pat prisijungusi prie VDU ŽŪA iniciatyvos „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“.

D. Tatarūnaitės Zubenienės pastebėjimu, šiandienos moksleiviai smalsūs, drąsūs ir atviri informacijai. Juos nuoširdžiai nustebina žinia, kad prabangių limuzinų salonus ir šiuolaikiškų traktorių kabinas kuria tie patys dizaineriai, kad lauke dirbančiai žemės ūkio technikai internetu galima siųsti komandas patogiai sėdint savo biure, kad norint suremontuoti mašiną serviso specialistui ne visada būtina vykti į ūkį.

„Diskutuodami su moksleiviais padarome vieningą išvadą, kad darbas agrosektoriuje nėra lengvas, tačiau jis dinamiškas, įdomus, kad agrosektoriaus atstovas gali tapti ir akademiku, ir tarptautinės korporacijos vadovu. Jaunuoliams svarbu pasakyti ir tai, kad atlyginimai agroversle vieni didžiausių, o ekonominiai praradimai krizių laikotarpiu – vieni mažiausių“, – dėmesį atkreipia pašnekovė.

Agrosektorius gali suteikti viską, ko ieško Z karta

AB „AUGA group“ prie VDU ŽŪA iniciatyvos „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ taip pat prisijungė turėdama tikslą moksleiviams pademonstruoti žemės ūkio sektoriaus modernumą. Šios bendrovės Personalo departamento direktorė Viktorija Gružauskienė pastebi, kad šiuolaikinis jaunimas yra aktyvus, jis nori dalyvauti vykstančiuose procesuose bei prisidėti prie aplinkosaugos problemų sprendimo.

„Į tvarumą ir ekologiškumą orientuota veikla žemės ūkyje pokyčių siekiantiems jaunuoliams gali tapti ypač plačiu savirealizacijos lauku. Jaunuoliams išsiplečia akys, kai jie išgirsta, kad mūsų, t. y. Lietuvos įmonė „AUGA group“ pristatė pirmąjį technologinių projektų rezultatą – hibridinį biometanu ir elektra varomą traktorių „AUGA M1“, skirtą profesionaliam naudojimui. Jis padės tvariau atlikti žemės ūkio darbus, nenaudojant iškastinio kuro. Taip nuo pokalbio apie žiedinį ciklą žemės ūkyje galima pereiti ir iki žiedinės ekonomikos sąvokos išsiaiškinimo“, – moksleiviams skirtų edukacijų turinį komentuoja V. Gružauskienė, pastebinti, kad šiuo metu profesiją besirenkantiems jauniems žmonėms rūpi tai, kokią vertę jie gali sukurti savo darbu. Prasmė jiems yra vienas reikšmingesnių motyvų, darant apsisprendimą. O žemės ūkis šiandien išgyvena tokį transformacijos etapą, kuriame pokyčius ir gali sukurti jauni, prasmės ieškantys profesionalai.

AB „Lytagra“ Marketingo skyriaus vadovės Dianos Bieliukienės teigimu, VDU ŽŪA „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ – iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas – verslo įmonių atstovams tereikia skirti šiek tiek laiko susitikimams su moksleiviais – tačiau labai prasmingas instrumentas siekiant teigiamų pokyčių ateities darbo rinkoje.

„Kvalifikuotų specialistų trūkumas – viena opiausių šalies agroverslo įmonių problemų. Jose laukiami visų VDU Žemės ūkio akademijos programų absolventai, labai svarbu, kad į žemės ūkio sektorių ateitų gabūs, motyvuoti žmonės. O šią motyvaciją turime skatinti visi drauge“, – reziumuoja pašnekovė.

Projekto formatas – nauda ne tik moksleiviams, bet ir jų pedagogams

VDU ŽŪA projekte „Sumanaus moksleivio akademija“ dalyvaujančių bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų nuomonė apie iniciatyvą „Mokslas+Verslas. Drąsiai ateičiai“ taip pat vienareikšmė: moksleiviams susitikimų su verslo atstovais turėtų būti organizuojama kuo daugiau.

„Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijoje esame įkūrę specializuotą verslo klasę. Joje besimokantys moksleiviai aktyviai dalyvauja VDU ŽŪA „Sumanaus moksleivio akademijos“ veiklose, taip pat patys kasmet organizuojame „Verslo dieną“, kurios metu jaunuoliai pristato savo sukurtus verslo projektus. Tad mūsų gimnazijos moksleiviams susitikti su realiai funkcionuojančios agroverslo įmonės atstovais, galimybė iš pirmų lūpų sužinoti ne tik apie gamyboje vykstančius procesus, bet ir apie darbuotojų socialines garantijas, karjeros perspektyvas naudinga netgi ne vienu aspektu“, – teigia Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos ekonomikos mokytoja Rūta Strumilienė.

Pašnekovės minčiai pritaria Kauno rajono VDU Ugnės Karvelis gimnazijos fizikos mokytoja Laimutė Pupelienė. Šioje gimnazijoje aukštesniųjų klasių moksleiviai gali rinktis vieną iš dviejų krypčių – gamtos mokslų arba inžinerijos. Su pastarąją pasirinkusiais moksleiviais dirbanti pedagogė teigia, jog nuolat yra ieškoma būdų, kaip praturtinti dėstomą dalyką. Todėl gyvi  susitikimai su šalyje lyderiaujančių agroverslo įmonių atstovais, galimybė susipažinti su inovacijomis ne tik didina agrosektoriui aktualių profesijų patrauklumą, bet yra ir svarbus ramstis kasdieniame pedagogo darbe.

Elena BAGDONAVIČIŪTĖ

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Marketingo ir komunikacijos departamentas

AUTORĖS nuotr.

Šalies bibliotekose jau galima rasti ir internetinėse parduotuvėse nusipirkti unikalų, analogų šalyje neturintį leidinį „Lietuvos didžiagirės“. Knyga rugsėjo 19 d. pristatyta ir Lietuvos Seime, vėliau suplanuotos jos sutiktuvės bibliotekose bei kitose kultūrinėse erdvėse.

Vizualiai traukiančios akį, solidžios apimtimi ir turiniu knygos autoriai – Lietuvos miškininkai Algirdas Brukas ir Gintautas Mozgeris. Nesuklysime „Lietuvos didžiagires“ pavadindami didžiųjų Lietuvos miškų masyvų bei žmogaus ir miško bendrystės istorijos studija.

Skirta ne tik miškininkams

Leidinyje apžvelgiama aštuonių didžiausių Lietuvos miškų masyvų susiformavimo istorija bei dabarties charakteristikos. Nors, autorių žodžiais, dėmesio centre yra miškas, stengtasi nepamiršti ir žmogaus, gyvenusio ar tebegyvenančio didžiagirių teritorijoje bei už jų ribų, savo sunkiu darbu, buitimi, tradicijomis, nuostatų įvairove nulėmusio savo aplinkos raidos praeitį ir kuriančio ateitį. Knygoje pateikti svarbiausi dabartiniai kiekybiniai bei kokybiniai didžiausių Lietuvos miškų masyvų – Dainavos, Gaižiūnų – Rumšiškių, Karšuvos, Kazlų Rūdos, Labanoro – Pabradės, Lavoriškių – Nemenčinės ir Rūdininkų didžiagirių – rodikliai bei jų žemėlapiai.

Leidinys yra skirtas ne vien miškų ūkio ir gamtosaugos specialistams bei šios srities studentams, bet ir miško gėrybių – grybų, uogų, medžiojamųjų gyvūnų, rekreacinių takų, miško poilsiaviečių – naudotojams bei platesnei visuomenei, kuriai rūpi Lietuvos miškų ateitis, jų reikšmė ir vieta valstybės politikoje, ūkyje, aplinkos apsaugoje ir kasdieniame žmonių gyvenime.

Ištakos – 1980-ieji

Pasak A. Bruko, pirmiausia kilo mintis parašyti apie didžiausią šalies miškų masyvą – Dainavos didžiagirę. Tai buvo apie 1980 m., o ši didžiagirė tuomet dar vadinosi kitaip.

„Įvairius straipsnius į žurnalą „Girios“ rašyti pradėjau dar 1961 m., baigęs studijas ir tapęs miškotvarkininku. Domėjausi miškų istorija, nušviečiau atskirus fragmentus, bet minčių apie tokį kapitalinį darbą nebuvo. Pirmąjį variantą apie Dainavos didžiagirę parašiau praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kažkiek palaikiau stalčiuje, vėl perskaičiau ir man pasirodė, jog dar kažko trūksta. Nutariau sumanymą atidėti į šalį. Po kurio laiko sukirbėjo mintis, kad apie Lietuvos miškus yra įdomių dalykų, kad reikėtų parašyti apie didžiausius masyvus“, – pasakoja miškininkystės žinovas.

Apsisprendęs, kaip turėtų atrodyti būsimoji knyga, A. Brukas prie jos gerokai padirbėjo ir tuomet  suprato, jog gilesnei analizei, suteikiančiai mokslinį pobūdį, trūksta kartografinės medžiagos. Ji sovietmečiu buvo įslaptinta, mažai kam prieinama.

„Kilo mintis į talką pasikviesti gerą kartografuotoją. Džiaugiuosi, kad profesorius G. Mozgeris mielai sutiko dalyvauti tokioje avantiūroje. Tada jau dvejus metus su trumpomis pertraukėlėmis kūrėme abu: aš užsiėmiau tekstais ir fotografijų paieška, o Gintautas padarė visus žemėlapius, rinko ir analizavo dabartinius miškų rodiklius “, – aiškina vienas iš autorių.

Pagalba išsiplėtė

Lietuvos miškininkas, VDU Žemės ūkio akademijos profesorius G. Mozgeris iš pradžių prisidėjo duomenų, senųjų bei dabartinių žemėlapių rinkimu ir pateikimu, faktų patikra, o vėliau teko padirbėti ir su turiniu.

„Jaučiuosi pamalonintas, buvau pasirengęs padėti ir be autorystės nurodymo. Dirbti duetu buvo konstruktyvu ir produktyvu“, – tvirtina G. Mozgeris.

Jo žodžiais, intensyviausias darbas prasidėjo 2020-2022 m., o vėliau jau vyko dailinimas.

Paklaustas, su kokias iššūkiais, rengiant leidinį teko susidurti, G. Mozgeris buvo atviras: „Ir dabar, atsivertęs knygą, kai kuriuos duomenis bijau tikrinti, galbūt liko kokių nors techninių klaidelių. Kai informaciją surenki 2021 m., 2024-aisias jau pasikeitusi ne tik ji, aktualijos, bet galbūt ir požiūris. Juk rašant knygą migrantai, bėgantys iš Baltarusijos per sieną, ar kariniai poligonai buvo traktuojami kitaip“.

Ar jo vizija sutampa su galutiniu variantu?

„Turinio prasme – taip, o techninę dalį įsivaizdavau kitaip. Nesitikėjome padaryti knygą tokio didelio formato (500 puslapių - red. pastaba), pavyko geriau. Jei būčiau žinojęs, kad taip pavyks, kai ką galbūt būčiau daręs kitaip“, – tikina pašnekovas.

Leidinio svarba

Šiandien A. Brukas džiaugiasi, kad vis dėlto sovietmečiu rankraštis liko stalčiuje: anuomet nebuvo galima išryškinti rezistencinių kovų, miškininkų likimų Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar „Lietuvos didžiagirėse“ tam skirtas vienas skyrelis.

Paprašius įvardinti leidinio svarbą, abu autoriai išliko kuklūs. Pasak A. Bruko, ji svarbi miškininkams bei gamtininkams.

„Žinant, kaip vystėsi šie masyvai, kada ir kokie juose buvo pokyčiai, kaip keitėsi plotai ir rūšinė struktūra, šiandien galima parinkti tikslesnius ūkininkavo ir apsaugos metodus bei režimus, naudojimo intensyvumą. O pokyčių, ypač turint mintyje klimato kaitą, tikrai neišvengsime“, – samprotauja miškotvarkininkas.

Anot G. Mozgerio, bandymų pristatyti miškininkystę esama ir daugiau, tačiau užfiksuoti Lietuvos miškininkystės istoriją kol kas nebuvo, tik bandymai.

„Galbūt dabar atsiras ir daugiau norinčiųjų bei galinčių tai padaryti net didesne apimtimi“, – viliasi profesorius.

Norai ateičiai

Pats G. Mozgeris, jei sutiktų  A. Brukas, mielai plėtotų  „Lietuvos didžiagirių“ potemes, pavyzdžiui, Lietuvos didžiagirės ir kariuomenė arba medienos plukdymas.

„Labai norėčiau „Lietuvos didžiagirių“ turinį padaryti interaktyvų ir skaitmeninėje erdvėje, ne tik popierinį lentynoje“, – sumanymais dalijasi pašnekovas.

Ar tikslinė auditorija dar gali tikėtis išvysti A. Bruko, kaip autoriaus pavardę, ant kitos knygos viršelio?

„Sumanymų išties turiu, tačiau prisiminus savo gimimo datą, maža tikimybė, jog imsiuosi kapitalinio darbo, nors ko nors smulkesnio – galbūt. Juk į šią knygą dar buvo galima įtraukti skyrelį apie didžiausią kultūrinį masyvą, sodintą žmogaus rankomis – Kuršių neriją. Jis turi ne tik įdomią istoriją, bet ir gausybę legendų“, – kalba ilgametis miškų specialistas.

Pakartoti neįmanoma

Jei abu autoriai galėtų kartoti pasirinktą temą, ją plėtoti, įtraukti naujas potemes ir duomenis, tai Remigijaus Daugalo indėlio pakartoti neįmanoma. Tiesa, Valstybinių miškų urėdijos Tauragės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas jo nesureikšmina, netgi linkęs sumenkinti: „Nematau, kur čia mano nuopelnas, knygoje – tik vienintelė, viršelio nuotrauka“.

„Lietuvos didžiagirių“ viršelį puošia Karšuvos giria, nufotografuota maždaug prieš penkerius metus skrendant lėktuvu.

„Jei pilotuoju, kokį kadrą padarau nebent telefonu, norint fotografuoti profesionalia technika, reikia skristi dviese. Kiekvienas kadras – unikalus ir jo pakartoti neįmanoma. Priežasčių daug: didelis greitis, ne toks kampas, aukštis, apšvietimas. Norėtųsi tą patį vaizdą užfiksuoti kitu metų laiku, bet net nebandau, nes žinau, kad nepavyks, nes jau esu mėginęs“, – tikina R. Daugalas.

Knygos leidėjas Dainius Šeronas atviras: nuotraukos „Lietuvos didžiagirių“ viršeliui ieškojo devynis mėnesius.

„Gavau tikrai nemažai nuostabių fotografijų, bet vis jausdavau, kad čia dar ne ta „pati pačiausia“, kol nepamačiau R. Daugalo atsiųstosios. Simboliška – joje užfiksuotas Karšuvos didžiagirės, apie kurią ir rašoma knygoje, vaizdas. Ir tik spaustuvėje, pamatęs atvirkščią knygos viršelį, pastebėjau, jog ežeriukas, įsiterpęs į masyvą, beveik atkartoja žemėlapį“, – šypsosi D. Šeronas.

R. Daugalas – fotografas mėgėjas, dalyvavęs ne vienoje parodoje, surengęs net autorinių, Tauragės fotografų klubo „Foto jūra“ narys.

„Nors turiu du hobius – fotografiją ir sportinę aviaciją – dabar save labiau pozicionuoju kaip pilotą“, – teigia jis.

Jei reikėtų viršelio nuotraukos kitai knygai apie miškininkystę, tikriausiai Remigijaus archyve nebūtų sunku rasti dar ne vieną nuostabų vaizdą?

„Miško vaizdų turiu mažėliau, nes miškas, kaip masyvas, nėra itin patrauklus pats savaime, jame turi būti koks nors akcentas. Akimis daugiau ieškau neįprasto vaizdo, man patinka geometrija, mėgstu gaudyti natūralias gamtos įstrižaines“, – pasakoja R. Daugalas.

Gamtos fotografijos konkurse „Gyvos Žemės mintys“ jo nuotrauka „Agrarinė geometrija“ pelnė antrąją vietą ir Mažeikių verslininkų asociacijos prizą.

Tauragės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas neslepia: daug metų prireikė, kol atsirado suvokimas, kaip vaizdas atrodys nuotraukoje, nes tai, ką mato akis ir objektyvas, dažnai skiriasi. „Anksčiau šaudydavau ir pripleškindavau gausybę kadrų, kurių daugumą vėliau ištrindavau. Dabar fotoaparato mygtuką spaudžiu retai. Nesu mėgėjas manipuliuoti, labiau vertinu natūralumą. Pagražinimo programėlėmis naudojuosi retai, tik kai reikia pataisyti baltą balansą, apkirpti“, – sako J. Daugalas ir patikina, kad „Lietuvos didžiagirių“ viršelio nuotraukos gražinti nė nereikėjo.

Vilma KASPERAVIČIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Kaip reaguotumėte, jei sutuoktinis, sūnus ar draugas jums pasakytų, kad ketina atsisakyti 162 milijonų eurų?

Ričardas (Mantas Vaitiekūnas) žaidžia loterijoje ir vieną dieną jam nusišypso sėkmė! Jis laimi šimtą šešiasdešimt du milijonus eurų. Ričardas džiaugiasi netikėta sėkme, tačiau ir išsigąsta būsimojo naujo gyvenimo…

Likus kelioms valandoms iki prizo atsiėmimo termino, laimingasis pasikviečia mamą (Larisa Kalpokaitė), geriausią draugą (Valentinas Krulikovskis) ir dalyvaujant žmonai Kamilei (Milda Noreikaitė), privalo priimti gyvenimą keičiantį sprendimą.

Ričardas įsitikinęs, kad šie milijonai sugriaus jų gyvenimo pusiausvyrą, nors artimieji stengsis viską pakeisti.

Džiaugsmingas vakaras netikėtinai tampa aštraus siužeto, komiškų situacijų drama.

Pagrindiniams herojams iškyla dilema, ar laimė piniguose, ar jų kiekyje?

Ar jie išdrįs priimti šį naują iššūkį?

Dideli pinigai susuka galvas ir situacija tampa nevaldoma…

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=a3QWhDKflQ0

N-13

Flavia Coste pjesė juokais sulygins mūsų santykius su pinigais, artimaisiais bei visais aplinkiniais.

Pjesės autorė: Flavia Coste 

Režisierius: Justinas Krisiūnas (Kino filmai „Širdys”, „Dėdė Rokas ir Nida”, „Vyras už pinigus”, „Vyrų svajonės”).

Vaidina: Mantas Vaitiekūnas, Milda Noreikaitė, Valentinas Krulikovskis, Larisa Kalpokaitė

Scenografija: Sigitas Daščioras

Grimas: Edita Mockutė

Kostiumų dailininkė: Marija Valeškaitė

Šeštadienį Pagėgiuose paminėta nauja atmintina data – Vilko vaikų atminimo diena. Taip va­dinami Mažosios Lietuvos vaikai, kurie 1944–1948 m. buvo atskirti nuo šeimų arba liko naš­laičiais. 

Šių vaikų patirtis išskirtinė – jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo viską, kas buvo taip brangu. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl tokios mėsos gabalo galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai.

Pirmą kartą surengto renginio metu buvo padėkota visiems, kurie prisidėjo prie Vilko vaikų istorijų išsaugojimo bei jų išlikimo. Garbių svečių pasisakymuose buvo akcentuota, jog lietuvių pagalba Vilko vaikams karo metais yra neįkainojama, o pagerbdami Vilko vaikus, mes pagerbiame ir prisimename skaudžią Lietuvos istorijos dalį. Ši tema labai aktua­li ir šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje.

Lietuvos garbės konsulas Badeno – Viurtembergo žemėje Wolfgangas von Stettenas padėkojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Okupa­cijų ir laisvės kovų muziejaus direktorei Ramunei Driaučiūnai­tei už parengtą pa­rodą „Vilko vaikai: duo­nos keliu iš Rytų Prū­sijos į Lie­tuvą. 1945–1948“. Ši paro­da buvo eksponuojama daugelyje Vokietijos miestų, apkeliavo Šilutės, Šilalės, Tauragės, Ma­rijampolės ir kitus Lietuvos miestus, mokyklas, muziejines erd­ves, buvo pristatyta Seime ir Vy­riausybės rūmuose. 

Susirinkusieji Pagėgių kultū­ros centre išvydo specialią me­ninę programą, skirtą Vilko vaikams. Ją atliko poetas, reži­sie­rius, rašytojas, romano „Ma­no vardas – Marytė“ autorius Alvydas Šlepikas, aktorius And­rius Bialobžeskis, muzikantas Arkadijus Gotesmanas ir kompozitorius Tomas Kutavičius. Po meninio pasirodymo su Vilko vaikais ir jų ainiais kalbėjosi žurnalistai Edita Mildažytė ir Saulius Pilinkus.

LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų mu­ziejaus darbuotojų 2016 m. pareng­ta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duo­nos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą. 1945–1948“, skirta iš sovietų okupuotos Rytų Prūsijos teritorijos į Lietuvą atklydusiems našlaičiams, vadinamiems Vilko vaikais atminti. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis jų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra mūsų visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, jog jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas. Parodoje pristatoma istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, skaudžią dalią patyrusių asmenų liudijimai ir istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, jų klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai. 

Aldona JAKAVONIENĖ

LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja