Rugsėjo 12–14 d. Paryžius tapo Lietuvos chorinės muzikos šventės centru. Penki Lietuvos kolektyvai atstovavo šaliai Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 (Saison Lituanie 2024), organizuojamo Lietuvos kultūros instituto, renginiuose. Ši chorų kelionė buvo įprasminta trim koncertais, leidusiais prancūzų publikai ne tik patirti lietuviškos chorinės muzikos grožį, bet ir tapusiais ypatinga galimybe atskleisti savo talentą vienoje iš pasaulio kultūros sostinių.

Istorinė akimirka Sorbonos universitete

Pirmasis koncertas, įvykęs Sorbonos universiteto Grand Amphithéâtre salėje – įsimintinas įvykis ne tik atlikėjams, bet ir klausytojams. Ypatinga amfiteatro akustika leido Lietuvos chorams sukurti jaudinantį ir įtaigų pasirodymą. Čia suskambo kompozitoriaus Gabrielio Fauré „Cantique de Jean Racine“ („Daina apie Žaną Rasiną“) ir Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Kūrinius atliko Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“ (vad. Rasa Gelgotienė), Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“ (vad. Ilona Zalanskienė), Raseinių rajono kultūros centro mišrus choras „Šatrija“ (vad. Gražvydas Jegnoras), Šilalės rajono kultūros centro mišrus choras „Medvėgalis“ (vad. Sandra Rimkutė-Jankuvienė), Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos „Kariūnas“ ir „Carmina bellum“ jungtinis choras (vad. Linas Balandis ir Ieva Marmienė) ir Sorbonos universiteto orkestras, diriguojant Frederic Pineau ir R. Gelgotienei.

Choro „Harmonija“ vadovė I. Zalanskienė dalijosi įspūdžiais: „Jautėmės svarbaus istorinio įvykio dalimi. Dainavome jautriai, pakiliai, susitelkę, vieningai. Ašaros blizgėjo ir choristų, ir žiūrovų akyse“.

Choro „Medvėgalis“ vadovė S. Rimkutė-Jankuvienė pabrėžė, jog koncertas Sorbonoje tapo ne tik istoriniu įvykiu, bet ir pasididžiavimo momentu: „Būti tokio renginio dalimi – iššūkis, privilegija, pasididžiavimas ir garbė.“

Lietuvos chorų sąjungos prezidentė R. Gelgotienė atkreipė dėmesį į unikalią Sorbonos akustiką ir architektūrinius ypatumus: „Neslėpsiu, pradžioje būta dvejonių. Dirigentui parodžius vietas, kur turi stovėti choristai, sunerimau, mat bosai ir altai stovės labai toli nuo sopranų ir tenorų, tuokart dirigentas ir orkestras bus ne viduryje scenos, o dešiniajame šone. Tačiau Sorbonos dirigentas nuramino, sakydamas, jog viskas bus gerai. Ir iš tiesų, skambesys buvo vieningas, nuostabiai lakios garsinės spalvos. Man tikrai niekada neteko susidurti su tokia tobula akustika. Lubose esantys dideli apvalūs kupolai juosia salę, tad galbūt ir jie prisideda prie puikaus garso surinkimo efekto. Didžiojo amfiteatro architektai turėjo suprojektuoti salę taip, kad 2-3 tūkstančiai klausytojų be papildomo įgarsinimo puikiai girdėtų kalbančius per viešas paskaitas žymius Sorbonos universiteto profesorius. Šiuo metu salėje telpa apie 1000 klausytojų, tačiau anksčiau vietų buvo žymiai daugiau. Jų skaičius sumažintas dėl saugumo reikalavimų, paskaičiavus, kiek žmonių galėtų skubiai palikti erdvę, susidarius avarinei situacijai.“

Be koncerto, čia vyko ir inauguracinė Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 konferencija „Lietuva ir Prancūzija: tolima kaimynystė – bendros patirtys“. Gausiai klausytojų auditorijai pranešimą „Nuo paskutinės viduramžių karalystės iki modernios demokratijos: Lietuvos kelias į Europą“ skaitė Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Koncertas La Gaîté Lyrique parke

Antrąją dieną chorai koncertavo nedideliame „Square Émile-Chautemps“ parke priešais La Gaîté Lyrique kultūros centrą – unikalią vietą, kur skaitmeninės technologijos susilieja su menu. Šiame koncerte, kur skambėjo Lietuvos šimtmečio dainų šventės kūriniai (a capella), prisijungė ir neseniai susikūręs Prancūzijos lietuvių moterų choras „Lietuvaitė“ (vad. Asta Timukaitė-Lemiesle).

R. Gelgotienė su džiaugsmu prisiminė koncertą: „Mūsų didelis jungtinis choras susilaukė gausaus dėmesio ir aplodismentų. Dainavome ir ryškiai charakteringas, ir lyrines dainas – visos jos skambėjo puikiai“.

Choro „Šatrija“ vadovas G. Jegnoras džiaugėsi klausytojų susižavėjimu ir chorų bendryste: „Pirmieji chorų atliekami akordai prikaustė klausytojų dėmesį. Koncertas tapo nuoširdžia, skirtingų tautybių žmonių dvasine bendryste“.

Pasak S. Rimkutės-Jankuvienės, dainuoti skvere, sykiu meno ir kultūros įstaigų apsuptyje, buvo ypatingai žavu, tai sukūrė muzikos, gamtos ir meno sinergiją.

Renginio metu tarp publikos ne kartą girdėjosi lietuviškai tariami žodžiai: „Labiausiai laukiu tos dainos“. Chorai netruko suprasti, jog buvo prašoma J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Klausantis pastarosios žiūrovai glaudė delnus prie širdies, it skambant „Tautiškai giesmei“.

Finalinis koncertas Pompidou centro prieigose

Savo pasirodymus chorai užbaigė prie vieno garsiausių Paryžiaus kultūros objektų – Pompidou centro. Ant prancūzų menininko Raphaëlio Zarkos suprojektuotos skulptūrinės kompozicijos „Cikloidinė aikštė“ nuskambėjo didingas Lietuvos chorų balsų susivienijimas, kurio klausėsi ir Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys. S. Rimkutė-Jankuvienė pabrėžė šio koncerto ypatingumą: „Paskutinysis projekto koncertas Pompidou centro aikštėje paliko stipriausius įspūdžius ir emocijas. Choristų teigimu, kūnu bėgo šiurpuliukai, matant susižavėjimo kupinus žiūrovų veidus“.

G. Jegnoras pridūrė, jog Pompidou centre choristai prisiminė Dainų šventės dvasią: „Atmintyje saugome Vingio parko Dainų šventės aidus. Šiandien tai pakartojome nuostabioje senojo Paryžiaus aikštėje“.

Tuo tarpu R. Gelgotienė apibendrino trijų dienų kelionės patirtis: „Svarbu ne tik tai, kad mes, kaip Lietuvos kultūros ambasadoriai, parodėme šalies dainas prancūzų publikai, bet ir tai, jog mūsų penkių chorų jungtinis choras suskambo darniai, įtvirtinome malonią bendradarbystę“.

Paskutinėse koncerto akimirkose, chorams atlikus baigiamąjį kūrinį antrąkart ir sulaukus audringų aplodismentų, tapo aišku, kad šis pasirodymas buvo ne tik Lietuvos chorų muzikos triumfas, bet ir dvasinė bendrystė su Paryžiaus publika. Lietuvos chorų vadovai Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 komisarei Virginijai Vitkienei sakė: „Lietuvos chorai įdainavo ir įgyvino šiuolaikinę skulptūrą, sukurtą Pompidou centro užsakymu“.

Tad Lietuvos chorų dalyvavimas Lietuvos sezone Prancūzijoje 2024 tapo įspūdingu Lietuvos chorinės muzikos pristatymu. Trijų dienų koncertai Sorbonos universitete, La Gaîté Lyrique parke ir Pompidou centro prieigoje ne tik leido chorams atskleisti savo talentą tarptautinėje scenoje, bet ir sukūrė unikalią dvasinę bendrystę tarp skirtingų kultūrų. Choristai bei jų vadovai išsivežė muzikines patirtis, neapsakomą džiaugsmą bei pasididžiavimą atstovaujant Lietuvą prestižiniame kultūros renginyje!

Lukrecija STONKUTĖ,

muzikologė

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 13 d. Šilalės savivaldybės kultūros centras visus rajono tradicinių šokių puoselėtojus, folkloro mėgėjus bei norinčiuosius pasišokti pakvietė į populiarią kasmetinę etninę akciją „Visa Lietuva šoka“. Tad šilališkiai kartu su visa Lietuva įsisuko į tradicinių šokių sūkurį.

Apie 200 etninės akcijos dalyvių šoko tradicinius Šilalės krašto, Žemaitijos ir Lietuvos šokius, o šokėjams grojo Šilalės kultūros centro Kaltinėnų kultūros namų tradicinė kapela „Ašvija“ (vad. Vileta Gailevičienė), Kultūros centro muzikantai Aivaras Šimkus ir Alfonsas Maulius bei Alvydas Januševičius.

Akcijoje dalyvavo folkloro ansambliai „Dūzginėlis“ (vad. Olga Jogminienė), „Volungėlė“ (vad. Jolanta Kažukauskienė), ,,Volungė“ (vad. Gražina Pameditienė), „Gers smuoks“ (vad. Ilona Raudonienė), ,,Kvėdaina“ (vad. Jolanta Kažukauskienė), Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblis ,,Kvėdainėlė“ (vad. Jūratė Augienė ), Laukuvos kultūros namų tautinių šokių kolektyvas „Laukiva“ (vad. Olga Jogminienė), Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos  jaunučių liaudiškų šokių grupė ,,Padūktinis“( vad.Alma Rumšienė), Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos „Etnokultūros studija“ (vad. I. Raudonienė), Kvėdrnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos folkloro ansamblis „Ūpa uzbuons“ (vad. G. Pameditienė), Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos jaunių šokių kolektyvai (vad. O. Jogminienė), Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos šokių kolektyvas (vad. Dana Dainauskienė), Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos etno būrelis „Vėrinėlis“ (vad. Angelė Grikšienė), Šilalės Simono Gaudiešiaus gimnazijos Ic g klasė (auklėtoj. Asta Stonytė), Dariaus ir Girėno progimnazijos Upynos skyriaus šokių kolektyvai (vad. Stefa Geštautaitė ir Rasa Petrikienė) bei Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ,,Etnokultūros studija“ (vad. I. Raudonienė).

Akcijos pabaigoje vaišinomės sausainiais, bandelėmis ir žolelių arbata, visiems akcijoje dalyvavusiems kolektyvams įteiktos padėkos ir saldžios dovanos.
Nuoširdžiai dėkojame etninės akcijos „Visa Lietuva šoka“ dalyviams, noriai įsitraukusiems į tradicinių šokių šėlsmą.

Ilona RAUDONIENĖ,

etninės akcijos organizatorė

Deimantės GIRSKYTĖS nuotr.

Šiemet Moldovos Respublikoje vyko renginys, kuriuo buvo užbaigtas tarptautinis dviračių ir pėsčiųjų turas sovietų trėmimų ir represijų aukoms atminti. Dviračių ir pėsčiųjų žygiais skaudžios šalių istorijos buvo prisimintos Rygoje, Vilniuje, Balstogėje ir pirmą kartą persikėlė į Moldovos Respubliką.

2024 m. rugsėjo 8 d. Mereni kaime vyko atminimo pėsčiųjų žygis. Mereni, kaimas Moldovos Respublikos pietryčiuose, turintis unikalią ir turtingą istoriją. Renginys prasidėjo Merenės parke, kuriame pastatytas paminklas – sovietų represijų ir deportacijos aukoms atminti. Buvo unikali galimybė pamatyti istorines Mereni istorines vietas ir pabendrauti su ten gyvenančiais tremtiniais ir jų artimaisiais.

Pėsčiųjų žygyje dalyvavo Balstogės Sibiro atminties muziejaus darbuotojai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos Respublikos Moldovoje ambasadoriaus pavaduotojas ir atašė Liudas Gintautas Dabkus, Moldovos Respublikos mokslininkai, studentai, vietos gyventojai ir kiti garbūs svečiai. Renginį organizavo Moldovos mokslų akademijos Istorijos instituto profesorius Virgilijus Birladeanu ir parodos „Vaikystė Gulage“ kuratorė, Moldovos valstybinio universiteto docentė dr. Ludmila Cojocaru, Moldovos nacionalinio istorijos muziejaus darbuotojai, Moldovos universiteto, Sibiro Balstogės istorijos muziejaus darbuotojai, Merenės istorijos ir etnografijos muziejaus darbuotojai.

Renginio organizatorė Ludmiła Cojocaru padėkojo Balstogės Sibiro atminties muziejui už iniciatyvą ir paramą rengiant šį tarptautinį projektą. Vėliau „Memory Peloton“ iniciatorius dr. Piotras Poplawskis džiaugėsi, kad pavyko įgyvendinti šį projektą tokiose svarbiose istoriškai vietose:

Ir niekas netikėjo, kad šis dviračių peletonas taip plačiai išsiplės ir pasieks keturias šalis, tarp jų ir Moldovą. Tai unikali galimybė mums kartu atrasti mūsų bendrą istoriją.

„Noriu pabrėžti, kad bendradarbiavimas tarp Moldovos nacionalinio istorijos muziejaus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tęsiasi jau ne vienerius metus. Kolegos doc. dr. Ludmila Cojocaru ir doc. dr. Virgilijus Bîrlădeanu dalyvavę ne vienoje LGGRTC organizuotoje mokslinėje konferencijoje. Centro darbuotojai yra ne kartą vykę į tarptautines konferencijas ir parodų atidarymus, vykusius Moldovos Respublikoje.

Esame dėkingi, kad nuo 2017 m. įvairiose Moldovos ir Rumunijos mokslo, kultūros ir švietimo institucijose eksponuotos mūsų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengtos parodos „Po svetimu dangum“ apie Lietuvos gyventojus Sovietų Sąjungos lageriuose ir tremtyje. Taip pat paroda „Karas po karo“ apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą – partizaninį karą“, – renginio metu kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

„Džiaugiuosi matydamas tiek daug bendraminčių, studentų ir jaunųjų mokslininkų, vietos bendruomenės atstovų, kurie visi susirinko čia, Mereni kaime, šia iškilminga proga. Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus Ribentropo-Molotovo paktas sukėlė daug tragiškų įvykių, nusinešusių milijonus gyvybių visoje Rytų Europoje. Lietuvai, kaip ir Moldovai bei daugeliui kitų tautų, Lenkijai, Latvijai, šio pakto pasekmės buvo pražūtingos – jos lėmė okupaciją ir represijas. Poveikis mūsų visuomenei jaučiamas iki šiol. Šis renginys  parodo, kaip svarbu išsaugoti mūsų bendrą istorinę atmintį. Šiandien prisimename ir pagerbiame aukas. Bet mes taip pat minime jų drąsą prieš neteisybę. Siekiame, kad dabartinės ir ateities kartos mokytųsi iš praeities ir kurtų taikią ateitį, kurioje būtų gerbiama demokratija, žmogaus teisės ir žmogaus orumas“, – renginyje kalbėjo Lietuvos ambasadoriaus Moldovoje pavaduotojas Liudas Gintautas Dabkus.

Renginio pabaigoje Merenės istorijos ir etnografijos muziejuje buvo atidaryta foto-dokumentinė paroda „Vaikystė Gulage“.

Apie parodą „Vaikystė Gulage“

Parodoje „Vaikystė gulage“ pristatomi fotodokumentiniai vaizdai apie Besarabijos vaikus, kurie totalitarinio komunistinio Moldavijos TSR režimo buvo pasmerkti tremčiai, badui, rusifikacijai, indoktrinacijai ir priverstiniam pašalinimui iš savo šeimų. Per 1941 m., 1949 m. ir 1951 m. trėmimus iš Moldavijos TSR į Rytinius SSRS regionus buvo perkelta apie 20 000 vaikų. Dauguma jų buvo antrosios trėmimų bangos dalis, kada 1949 m. liepos 5–6 d. buvo ištremti 11 899 vaikai. Dalis jų mirė pakeliui į tremties vietas, kiti gimė tiesiog traukinių vagonuose, „specialiose gyvenvietėse“ ar motinų įkalinimo vietose.

Kartu su ištremtais ar įkalintais stalininiuose lageriuose ar kalėjimuose tėvais, vaikai buvo priversti kurti savo išgyvenimo strategijas, kad prisitaikytų prie ekstremalių gyvenimo sąlygų. Priverstinės sovietizacijos metais Moldavijos TSR ugdytų vaikų pasakojimuose atsispindi jausmai, nuostatos, faktai, atskleidžiantys jų individualią praeities viziją ir asmeninę akistatos su sistema patirtį. Tyla ir savicenzūra buvo viena iš primestų strategijų, o represinės sistemos požiūris į vaikus, ištremtus ar atimtus iš „liaudies priešų“ ir „Tėvynės išdavikų“ šeimų, atspindi sovietinės visuomenės ir vaizduojamos „laimingos vaikystės SSRS“ esmę. Kartu prisiminimai apie totalitarinio komunistinio režimo aukas, jų diskursai ir kasdieniniame gyvenime taikomos strategijos atskleidžia totalitarinės sovietinės valstybės įskiepytos tapatybės atitrūkimus ir ryškius lūžius.

Paroda apjungia apie 180 fotodokumentinių vaizdų, paremtų prisiminimais ir archyviniais dokumentais iš Moldovos nacionalinio istorijos muziejaus, Jedineco apygardos muziejaus, Sorokos istorijos ir etnografijos muziejaus, ProMemoria archyvo kolekcijų, taip pat iš Moldavijos TSR totalitarinį komunistinį režimą išgyvenusių žmonių ir atminties institucijų archyvų.

Fotodokumentinė paroda „Vaikystė Gulage“ – tai duoklė totalitarinio komunistinio režimo SSRS žiaurumus išgyvenusių vaikų atminimui, taip pat ir pastarųjų metų vaikų aukų atminimas Rusijos Federacijos vykdomame kare prieš Ukrainą.

Edukacinė-kilnojamoji paroda „Vaikystė Gulage“ buvo eksponuojama Lietuvos mokslų akademijoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, keliavo po Rumunijos ir Moldovos muziejus, mokyklas ir kitas erdves.

Nuotraukos Virgilijaus Birladeano ir LGGRTC darbuotojų

Gyventi taip, kad dėl nieko nereikėtų gailėtis ir jaudintis dėl rytojaus. Tokia taisykle va­dovaujasi farmacininkas Jonas Leilionas, beveik prieš 30 metų vaistinės direktoriaus kaklaraištį iškeitęs į baltą chalatą ir nuo tada pasiruošęs dieną ar naktį padėti vaistinės duris praveriantiems klientams. Už nuolatinę pagalbą žmonėms, dėmesingumą, siekį padaryti kitų žmonių gyvenimą prasmingesnį ir šviesesnį, šiemet J. Leilionui įteikta „Auksinė gilė“ – garbingiausias Šilalės savivaldybės apdovanojimas.   

Gyvenimo kelią nulėmė atsitiktinumai

Galima manyti, jog J. Leiliono gyvenimo kelią nulėmė atsitiktinumai. Nors Mosėdyje užaugęs jaunuolis gerai mokėsi, iki studijų Kauno medicinos instituto (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Gydomosios medicinos fakultete jam pritrūko šiek tiek balų. Kaip tik tais metais Farmacijos fakulteto dekanas nusprendė, kad reikia į farmaciją pritraukti daugiau vyrų ir neįstojusius vaikinus pakvietė mokytis vaistininko profesijos. Jei kurį laiką Jonas ir galvojo apie perstojimą studijuoti svajonių profesijos, tos mintys greitai išgaravo – farmacija J. Leilionui patiko, jis tikina iki šiol nė karto nepasigailėjęs, kad ne jis, o profesija jį pasirinko. Mato, kaip nelengva dirbti gydytojams, dėl perkrauto grafiko, budėjimų ligoninėje turintiems atsisakyti švenčių ir savaitgalių, ir džiaugiasi, jog jo darbas vaistinėje yra ramesnis, suteikia galimybę lengviau gyventi. 

Žemaičio iki kaulų smegenų, kaip pats sako, Jono gyvenimo kelyje atsitiktinai atsirado ir Šilalė. Po studijų atidirbti privalomus trejus metus pasirinko Klaipėdos centrinę vaistinę, kur iš karto tapo Vaistažolių skyriaus vedėju. Po pusmečio išgirdo, kad pareigų atsisako ir kitur gyventi išvyksta Šilalės centrinės vaistinės vedėja, todėl ilgai negalvodamas su žmona persikėlė į miestą, kuriame iki tol nė karto nebuvo net buvęs. 

Per keturis dešimtmečius Šilalė J. Leilionui tapo antraisiais namais. Čia užaugino sūnų, sukūrė verslą, išpuoselėjo savo kiemą ir žaliąja oaze pavertė „Joninių vaistinę“. Dabar jis sako, kad niekada net nepagalvojo, kad galėtų šią vietą palikti. Jonas įsitikinęs, jog gyventi mažame miestelyje yra daug pliusų. Viskas arti, nereikia daug laiko skirti kelionei į darbą, stovėti automobilių kamščiuose – per juos nespėtų padaryti nė pusės tiek, kiek bū­na susiplanavęs. Ir dešimtmečiams keičiant vienas kitą, vaistininkui Šilalėje netapo nuobodu.

„Dirbu su daug žmonių, visi jie skirtingi. Kadangi sulaukiu tikrai gausaus būrio klientų, poreikiai ir problemos labai įvairios, nėra kada nuobodžiauti. Parduoti vaistus – didelė atsakomybė, svarbu žmogui paaiškinti, kaip su jais elgtis, kad padėtų, o nepakenktų. Ne be reikalo kaskart, rek­lamuojant bet kokius vaistus, įspėjama pasikonsultuoti su vaistininku. O kartais tik konsultacijos žmogui ir tereikia, nebūtina net vaistų pirkti“, – įsitikinęs vaistininkas. 

„Paskutiniam dinozaurui“ svarbiausia tradicijos

Daugiau nei prieš 30 metų privatizavęs Šilalės vaistinių tinklą, J. Leilionas įkūrė UAB „Šilalės vaistinės“, kurios veidu tapo „Joninių vaistinė“. Iš pradžių įmonė valdė ir rajono miestelių vaistines, kurios pamažu nebeatlaikė didžiųjų vaistinių tinklų konkurencinio spaudimo. Dabar „Joninių vaistinė“ turi vienintelį filialą Kaltinėnuose.  

„Buvo sunkių laikų, ypač, kai pradėjo steigtis vaistinių tink­lai. Tie kolegos, su kuriais pradėjome kurti nuosavas vaistines, jų seniai nebeturi – tokių „paskutinių dinozaurų“, kurie yra nepriklausomi, Lie­tuvoje nedaug liko. Ne kartą galvojau, kad ir man teks kelti rankas į viršų, bet labai pasiteisino sprendimas dalintis patalpomis su sveikatos priežiūros įstaigomis“, – tikina J. Leilionas.  

Jam gaila, jog senosios vaistininkystės tradicijos nyksta, o farmacininkai kuo toliau, tuo labiau tampa vaistų pardavėjais.

J. Leilionas iš paskutiniųjų stengiasi laikytis „aukso vidurio“, todėl ant vaistinės durų prie informacijos apie darbo va­lan­das įrašytas ir padrąsinimas: „Skambinkit, visada padėsiu“.

Visada ir padeda, nes gyvena ten pat, virš vaistinės.

„Man nėra problemos ateiti, o žmogui tai labai svarbu, nes vaistai yra prekė, kurios reikia čia ir dabar. Esu linkęs padėti, man nesunku“, – kartoja Jonas. 

Pasak jo, kas žino, kad vaistininkas čia pat ir gyvena, į duris pabeldžia, kas nežino, skambutį paspaudžia. Dažnokai tenka atrakinti vaistinę po darbo valandų, ypač savaitgalių pavakariais, kai niekas nedirba, nes Šilalėje budinčių vaistinių nėra.

J. Leilionas pripažįsta, kad turėti savo vaistinę jam yra didelis malonumas, nes gali dirbti taip, kaip supranta ir nori. Svarbiausia, jog niekas neįsakinėja, neužkrauna pardavimo planų, nenurodo, kokių papildų ir kiek privalo parduoti. Todėl „Joninių vaistinė“ yra visiškai kitokia: lentynose surikiuoti ir antikvariniai vaistų gamybos indai, ir senovinės svarstyklės, o svarbiausia – pasieniai neapkrauti prekių dėžėmis, bet patalpas puošia išskirtinai daug daug gėlių. Beje, apie Jono pomėgį jas auginti ir sugebėjimą prižiūrėti daugelis užsukančiųjų į vaistinę irgi nepaliauja stebėtis: kaip reikia jomis taip rūpintis, kad šios net pribloškia savo vešlumu.

„Esu laisvas pats spręsti, ką žmogui pasiūlyti. Ta laisvė suteikia malonumą dirbti. Didžio­siose vaistinėse dirbantiems nė­ra kada konsultacijas teikti, jie priversti skubėti, o mano klientai kantrūs, palaukia, kiek reikia. Ir žmogui gerai, ir man malonu pagelbėti“, – tvirtina Jonas, daugumą savo klientų vadinantis vardais, žinantis jų sveikatos problemas ir net galintis nuspėti apsilankymo tikslą.

Ir juokauja, jog bene labiausiai džiaugiasi, kad pačiam dar nereikia vaistų, sako, kad jų nau­dojimo istorija yra visiškai „šva­ri“. Bet ir parduodamas vaistus kitiems, jis vadovaujasi taisyk­le, kurią išmoko institute: visada primena vartoti jų tik tiek, kiek reikia, ir kiek galima mažiau. 

Gydo šypsena ir geras žodis J. Leilionas įsitikinęs, kad jei žmogus moka pinigus, jis privalo jam padėti. Tuo labiau, jog kai ką nors skauda, niekas nežiūri, kiek kainuoja, perka viską, kas pasiūloma. 

„Vienas iš mano principų – parduoti žmogui tai, kas jam tik­rai gali padėti, o ne paimti iš jo pinigus. Man užtenka to, ką turiu. Ne maisto papildai, o sveikas gyvenimo būdas leidžia ilgiau išlikti sveikiems ir energingiems. Sveiko gyvenimo receptas gali būti visai paprastas – daugiau šypsotis, nesirūpinti tuo, ko negali pakeisti, aktyviai leisti laisvalaikį. Kuo ramiau gyveni, kuo mažiau nervinies, tuo sveikesnis jautiesi“, – neabejoja J. Leilionas, po kurio konsultacijų žmonės iš vaistinės dažnai išeina šypsodamiesi ir be vaistų. 

Vaistininkas laikosi principo, kad klientą gali greitai prarasti, todėl jei jau žmogus atėjo, jam reikia skirti visą dėmesį ir suteikti kiek įmanoma didesnę pagalbą. Per daugelį darbo metų J. Leilionas įsitikino, kad žmonės vertina paprastumą ir konkretumą, nori bū­ti sutinkami su šypsena – ne be reikalo sakoma, kad šypsena ir geras žodis gydo geriau už brangius vaistus. Gal dėl to jam nėra nei blogų, nei piktų žmonių, visi atrodo geri ir draugiški. 

„Aš ne gydytojas, ma­no žinios įgytos patirtimi, aš pasakoju žmonėms apie vaistus, o gydytojai jiems tegul sa­ko apie ligas, kuriomis serga. Bet žmonės labai dažnai klausia patarimų, nes sunku patekti pas gydytojus. Dėl to ir internete daug kas ieško informacijos, kaip gydytis. Tai pavojingas dalykas: leng­va prisitaikyti sau ligą, nes daugelio simptomai panašūs, nors ligos tai skirtingos“, – savigydai nepritaria J. Leilionas.   

Žinia, jog už nuolatinę pagalbą, dėmesingumą, siekį padaryti kitų žmonių gyvenimą prasmingesnį ir šviesesnį jam bus įteikta „Auksinė gilė“, J. Leilioną sujaudino iki širdies gelmių.  Tokio įvertinimo jis teigia nesitikėjęs, bet džiaugiasi, kad šilališkiai pastebėjo jo atsidavimą savo bendruomenei. Dėl to ir „Auksinę gilę“ padėjo matomiausioje vaistinės vietoje.  

Tai ne pirmas J. Leilionui skir­tas apdovanojimas. 2021 m. jis buvo išrinktas „Metų šila­liš­kiu“ ir nominuotas šiam apdovanojimui už pasišventimą profesijai, Šilalės policijos komisaria­to vadovai už pagalbą, sulaikant nusikaltėlius, jam yra įteikė simbolinę policininko statulėlę, turi ir įvairiausių padėkų. 

Sėkmę lemia požiūris į gyvenimą

Skirtingai nei daugelis verslininkų, J. Leilionas tikina nebijantis palikti vaistinės „be priežiūros“ – sako gerai žinantis, kad patikimai komandai likus dirbti, nieko blogo neatsitiks. Grįžta iš atostogų laimingas, pailsėjęs, tada darbas ir vėl teikia palaimą. O kasdienybę paįvairina aktyvus gyvenimo būdas. Dar neseniai bėgiojo krepšinio aikštelėje, bet rankos trauma privertė rasti kitą užsiėmimą. Nusipirko dviratį ir mina jį pasimėgaudamas vos ne kiekvieną laisvą pavakarę – toks poilsis, anot jo, išvėdina galvą ir pakrauna po darbo išsekusias energijos „ba­terijas“. 

Nors darbas sudaro labai didelę J. Leiliono gyvenimo dalį: ateina į vaistinę pirmas, išeina paskutinis, dažnai lieka vienas tvarkyti vaistinės dokumentų, sunku būtų pasakyti, kuo jis nesidomi. Pats pripažįsta, kad tikriausiai yra atsigimęs į savo krikšto mamą, kuri nepaprastai mylėjo gėles – tą mato visi, ateinantys į „Joninių vaistinę“. Mėgsta su šeima keliauti, šią vasarą visi poilsiavo Austrijos kalnuose. Slidinėja, nardo, sako, jog po vandeniu atsiveria dar žavesnis ir spalvingesnis pasaulis. Bet labiausiai patinka grybauti – draugai Joną vadina grybų karaliumi. Šilalė tam labai tinkama vieta, toli net nereikia važiuoti – Jonas juokiasi suradęs savo „daržą“ už Biržų Lauko. 

Daug metų aktyviai dalyvavęs politikoje, J. Leilionas dabar iš jos yra visiškai pasitraukęs. Prisipažįsta nusivylęs, kai supratęs, jog politika tampa nešvariu verslu, kad idėjas, kuriomis degė daugelis žmonių, pakeitė naudos ieškojimas. 

„Politika turi tapti tam tikru gyvenimo būdu. Man jis netiko. Mano „partija“ dabar yra mano klientai, mano darbo vieta“, – tikina J. Leilionas, gyvenime nesigailintis nieko, ko negali  pakeisti ir numatyti.

Todėl ir kitiems pataria rūpintis tik šia diena. Neskubėti, visus darbus dirbti ramiai, nes skubant niekada nepavyks padaryti daugiau, nei gali. Toks požiūris labai palengvina kasdienybę, suteikia pasitikėjimo ir pilnatvės, o svarbiausia – leidžia vaistininkui visus, užsukančius į vaistinę, sutikti ir išlydėti su šypsena. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kaip ir kasmet, taip ir šiais metais, rugsėjo 6–15 d. Šiluvoje vyko Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Kiekvieną jų dieną buvo meldžiamasi skirtingomis intencijomis. Rugsėjo 13-oji buvo pašvęsta maldai už artimo meilę ir sveikatą, tądien Šiluvoje lankėsi ir gausus būrys maldininkų iš Šilalės.

Šilališkiai maldininkai – neįgalieji ir garbaus amžiaus senjorai – Šiluvoje pavieniui ir grupelėmis aplankėme Apreiškimo koplyčią, kad paliestume akmenį, ant kurio pirmą kartą Europoje buvo apsireiškusi Dievo Motina. Kiekvienas pajutome nenusakomą jaudulį ir begalinę meilę Švč. Mergelei Marijai. Drauge ir individualiai pasimeldusi koplyčioje, lygiai 12 val., gausi maldininkų minia plūstelėjo prie didžiulės mūrinės Šiluvos bažnyčios, tiksliau – prie priešais ją įrengto lauko altoriaus. Čia iškilmingoje aplinkoje dalyvavome Kauno arkivyskupo met­ropolito Kęstučio Kėvalo aukojamose pagrindinėse Šv. Mišiose, dalyvaujant įvairių Lietuvos dekanatų bei parapijų kunigams. Labai skambiai ir iškilmingai šiose Mišiose giedojo Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos choras.

Tądien buvo meldžiamasi už ligonius ir už jais besirūpinančius. Apie tai savo homilijoje kalbėjo Kauno arkivyskupas emeritas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Nešdami ligos, kančios, vienatvės kryžių, kartais galime pasijusti Viešpaties apleisti.

„Tačiau taip nėra – kai meldžiamės, ypač nusilpus kūnui ir dvasiai, Jėzus yra kartu, savo homilijoje“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius.

Homilijoje buvo minėta ir apie gydytojo bei ligonio susitikimą, kai žmogus serga ir laukia paguodos. Todėl verta susimąstyti apie tai, kaip svarbu užtikrinti žmogiškumą, rūpinantis sergančiu žmogumi, jame atpažinti kenčiantį Kristų ir sykiu matyti Dievo pagalbą per tuos, kurie gydo ir slaugo. Visuotinėje maldoje prašyta stiprinti ligonius, paguosti nuliūdusius bei kenčiančius, suteikti drąsos aukotis, besirūpinant sergančiais.

Po šv. Mišių, po arkivyskupo metropolito K. Kėvalo palaiminimo bei visiems šv. Mišių dalyviams suteikto Ligonių užtarimo, pasimeldėme Šiluvos bažnyčioje, suklupę prie Stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo. 

Esame dėkingi mus lydėjusiai Šilalės Maltos Ordino pagalbos tarnybos vadovei Rozvitai Beržinienei, Šilalės rajono socialinių paslaugų namų direktoriui Gediminui Raudoniui už suteiktą transportą itin sunkios negalios piligrimams nuvykti į Šiluvą. Nuoširdų ačiū tariame vairuotojams Antanui Šerpyčiui ir Tomui And­reikui už pagalbą kelionėje ir parodytą dėmesį neįgaliesiems. Jūsų visų dėka turėjome išskirtinę galimybę pasimelsti už save, savo bičiulius, artimuosius bei už visus geradarius, prašydami šventoje Lietuvos vietoje visiems sveikatos, Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir Aukščiausiojo globos.

Violeta KASNAUSKAITĖ

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė

AUTORĖS nuotr.

Nuo nedidelių kultūros renginių rajone iki Lietuvos menininkų pa­sau­linio garso pasirodymų Pary­žiuje – taip atrodo šalies kul­tū­ros pasaulyje prasidėjęs ru­duo. Cho­rinė bei klasikinė muzika, kinas, parodos, jau įteiktos ir dar kan­di­da­tų laukiančios premijos kvie­čia ir toliau aktyviai leisti lais­va­lai­kį, jį pripildant prasmingomis kul­tū­ri­nė­mis veiklomis. 

Rugsėjo 19 d., 11 val., Bijo­tų Dionizo Poškos muziejus pravers „Pasakojančias langines“, skirtas Kultūros paveldo dienoms, D. Poškos 260-osioms gimimo metinėms bei Žemaičių rašto metams paminėti. Renginio organizatoriai žada įspūdingų susitikimų, muzikinę programą, Mažeikių kultūros centro ,,Skrajojamasis teatras“ atveš kompoziciją pagal Juozo Marcinkevičiaus ir literatūros kritikų kūrybą, pranešimą „Dionizas Poška“ skaitys Povilas Šverebas, istorikas, pedagogas, švietėjas, knygų autorius, sudarytojas, redaktorius, Vilniaus dailės akademijos Tel­šių fakulteto dėstytojas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas, o apie šiuolaikinio jaunimo požiūrį į praeities kultūros kūrėją D. Pošką diskusijai kvies Guoda Baldauskaitė, Baublių muziejaus savanorė. 

Rugsėjo 22-ąją (13–16 val.) Upynos kultūros namuose vyks „Žemaitiškų ketureilių ridikiulis”. Jame paskaitą „Že­­maičių kalba, rašysenos ypatumai“ skaitys docentas Juozas Pabrėža, „Žemaitiškos poezijos kūrybos ypatumais“ dalinsis ir kūrybines dirbtuvėles ves literatė Adelė Daukantaitė, žemaitiškus leidinius ir autorinius kūrinius pristatys literatai iš Plungės, Rietavo, Skuodo, Tauragės, Ši­lalės ir kt., vyks žemaitiškas pasibendravimas prie arbatos. Renginį teatralizuos ir triptiko „Pakalnučių bažnyčia” ištrauką pristatys Upynos kultūros namų „Damų trio”.

Tuo tarpu Varniuose atidengtas Žemaitiško rašto me­tams skirtas meninis akcen­tas. Neseniai rekonstruoto Vyskupystės muziejaus sieną papuošė nedidukas S. Adomaičio „Paukštuitis“ ir žemaitiškas Viktorijos Daujotytės eilėraštis, skirtas Žemaitiško rašto metams – juos yra paskelbusios beveik visos Žemaitijos savivaldybės. 

Rugsėjo 14 d. Vilniuje prasidėjo 14-asis tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, besitęsiantis iki spa­lio 30 d. Kaip ir kasmet, festivalis suburia gausų profesionalių atlikėjų būrį, klausytojus kviečia į įspūdingas koncertines programas, pristato naujų kūrinių premjeras. Visa festivalio programa – internetiniu adresu chorasvilnius.lt.

21-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais vyks rugsėjo 19–29 d. Vilniuje ir Klaipėdoje. Jo prog­ramą galima rasti internetinėje svetainėje vdff.lt. Šiais metais festivalyje – išsami vieno garsiausių latvių režisierių Ansis Epneras (1937–2003) dokumentinio kino retrospektyva, kviečianti prisidėti prie režisieriaus žaidimų didžiajame ekrane. Plati A. Epnero filmografija apima daugiau nei šimtą įvairių žanrų filmų bei kino žurnalų. Režisierius iš savo amžininkų išsiskyrė polinkiu eksperimentuoti dokumentinio kino formose ir novatorišku požiūriu į kino technines galimybes – netikėto montažo, ekspresyvios muzikos ir gyvos vizualiosios kalbos panaudojimą.

Praėjusią savaitę vykę Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo renginiai kulminaciją pasiekė penktadienio vakarą Pompidou centre. Ten iškilmingai pažymėtos išskirtinės progos: istorinė dovana – lietuvių kūrėjų darbų įtraukimas į Pompidou meno kolekciją ir dviejų pa­rodų – „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“ (MO muziejus su Pompidou centru) ir „Kazys Varnelis. Optinis klasicistas iš Lietuvos“ (Lietuvos nacionalinis muziejus su Pompidou centru) – atidarymas. 

Vienas įspūdingiausių Lie­tuvos sezono atidarymo renginių Paryžiuje vyko rugsė­jo 13 d., kai Paryžiaus erd­vės prisipildė lietuviškų melodijų. Prancūzams pristaty­ti Lie­tuvos dainų šventės 100-me­čiui dedikuoti „Skam­bantys skverai“, kuriuose – apie 140 choristų iš visos Lie­tuvos dainavo kartu su Pa­ryžiaus lietuvėmis. Prancūzijoje dainavo ir Šilalės cho­ras „Med­vėgalis”. Lietuvos sezonas Prancūzijoje tęsis iki pat gruodžio.

Aštuntoji rašytojo Grigori­jaus Kanovičiaus premija Jonavoje įteikta prozininkei ir eseistei Danutei Kalinauskaitei už knygą „Baltieji prieš juoduosius“, o Neringos savivaldybė iki spalio 15 d. pri­ima paraiškas gauti Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premiją. Ji skiriama už Kuršių Nerijai ar Mažosios Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą veiklą mokslinės tiriamosios veik­los, etninės kultūros ir kultūros paveldo puoselėjimo, garso, vaizdo įrašų bei kitų leidinių, užtikrinančių materialaus ir nematerialaus paveldo išsaugojimą, leidybos, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos, literatūros, liaudies meno srityse. Į premiją pretenduoti gali Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys fiziniai asmenys ar jų grupės, taip pat kūrybiniai kolektyvai ir juridiniai asmenys. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilališkis net penkerius metus prižiūrėjo svetimų žmonių karvių bandą, gelbėjo, kad galvijai nenugaištų, tačiau už šį triūsą negaus nė cento. Teismas nutarė, kad toks dar­bas – nelegalus, tad ir atlygis už jį nepriklauso.

Arvydas LEKAVIČIUS

„Lietuvos rytas“ 

Algimanto AMBROZOS asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Rugsėjo pirmosiomis dienomis Upynos seniūnijos miškuose grybavusią senolę apstulbino gąsdinantis radinys – pamiškėje ji aptiko pūvančias kelių gyvulių gaišenas. Sklindantis nemalonus tvaikas signalizavo, kad jos tarp krūmų gulėjo ne vieną dieną. Informavus apie radinį Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), biurokratinėmis instrukcijomis apsiginklavę valstybės institucijos darbuotojai ne tik kad neskubėjo į įvykio vietą, bet net kelias dienas „sprendė“, ar gaišenos gali kelti kokią nors riziką žmonių ir gyvūnų sveikatai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Vyresnieji dar prisimena nuostabią ro­mantišką Dalidos ir Alaino Delo­no at­liekamą dainą „Paroles paroles pa­roles“ („Žodžiai žodžiai žodžiai“) – apie švelnius gražius žodžius, ir nie­ko daugiau. Tokia ta meilė. Bet juk galima šios dainos teksto ana­logija su politika, ypač – su karu Uk­rainoje!

Vakarų lyderiai jau trečius metus lieja saldžius žodžius Kyjivui apie neblėstančią paramą, apie tai, kad „kiek reikės, tiek remsime“, apie tai, kas „kelia nerimą ir susirūpinimą“, apie ukrainiečių kovą už laisvę, teritorinį vientisumą, tarptautinę teisę ir t.t. Nors paramos yra nemažai, bet galva sukasi nuo pažadų, gražių žodžių prikamšytos retorikos, besiliejančios iš aukščiausio lygio susitikimų, konferencijų, taikos forumų bei žiniasklaidos.

Štai ir praėjusią savaitę pasaulis nuščiuvęs laukė, ką nuspręs Vašingtone susitikę Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Keiras Starmeris ir JAV prezidentas Joe Bidenas: leisti Ukrainai smogti Rusijos teritorijai Vakarų tiekiamomis tolimojo nuotolio raketomis ar toliau ukrainiečius maitinti pažadais? Prieš susitikimą pareigūnai teigė, jog K. Starmeris spaus J. Bideną paremti savo planą nusiųsti britų raketų „Storm Shadow“ Ukrainai, kad ji galėtų smogti į Rusijos teritorijos gilumą, nes Londonas tarsi ir sutiktų, betgi tų raketų dalys juk yra tiekiamos ir iš JAV...

Sprendimas atidėtas. Diskusijos tęsiasi. Jau nekalbama apie amerikietiškąsias raketas ATACMS, kurios rusams pridaro daugiausia žalos, o tik apie kitų šalių tiekiamą ginkluotę, deja, galinčią pasiekti ne ką didesnį kaip 300 kilomet­rų nuotolį. Dabar žadama, jog abu lyderiai aptars šį planą Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje Niujorke šią savaitę „su platesne asmenų grupe“. 79-oji sesija prasidės rugsėjo 19 d. ir, kaip paprastai, tęsis mėnesį. 

Ko bijo Londonas ir Vašingtonas? Pastarasis nenori tenkinti atkaklaus Ukrainos reikalavimo leisti panaudoti JAV pagamintas tolimojo nuotolio raketas ATACMS prieš Rusijos teritoriją, nes esą rusai po keleto smūgių savo oro aviaciją patraukė toliau nuo fronto linijos (šios raketos skrieja nuo 160 iki 300 km, bet turi kitų privalumų). JAV pareigūnai mano, kad šitos raketos turėtų tik ribotą poveikį Ukrainos kampanijai, ir taip pat siekia užtikrinti, jog Vašingtono ginkluotės atsargos nebūtų išeikvotos. Tačiau J. Bidenas ne prieš panaudoti britų raketas „Storm Shadow“ (skrieja iki 560 km) ir prancūzų „Scalp“ (250 km, paleidžiamos iš naikintuvų) ar amerikiečių „Jassm“ (iki 370 km). 

Pasirodė pranešimų, kad Londonas tarsi ir leidžia savo raketomis mušti priešą jo teritorijoje, tačiau oficialaus leidimo dar nebuvo, be to, nutarta viešai jo neskelbti. Ryžtingasis (pareiškimais, žinoma) Kanados premjeras Justinas Trudeau paragino sąjungininkus kuo greičiau panaikinti draudimą smūgiuoti į Rusijos gilumą. Kitų pasaulio šalių lyderiai tyli tarsi vandens į burną prisisėmę...

Prašydamas (tikslesnis žodis – melsdamas) šių ginklų, Kyjivas jau išsiuntė Vakarams slaptą sąrašą objektų, kuriuos galėtų naikinti tolimo veikimo raketomis, o oficialiai Volodymyras Zelenskis jį aptars būdamas JT Generalinės Asamblėjos sesijoje. Ir nors rusai atitraukė savo lėktuvus toliau nuo karo veiksmų zonos, JAV teikiamoje palydovinėje informacijoje matomos likusios mažesnės negu 2 km ilgio pakilimo juostos ir angarai. Kita vertus, kitų ūkinių objektų – naftos bazių, vadaviečių, karių susitelkimo vietų – juk nenukelsi...

Iš tiesų – baimės akys plačios. Jos dar labiau išsiplėtė, kai J. Bideno ir K. Starmerio susitikimo išvakarėse Putinas pagąsdino, jog leidimo atveju „NATO tiesiogiai bus įtraukta“ į karą ir sulauks „adekvataus atsakymo“. Baltuosiuose rūmuose prakalbo apie „konflikto eskalaciją“, nes „Putinas jau įrodė savo polinkį į agresiją, ir į tuos jo komentarus reikia reaguoti rimtai“, – sakė J. Bideno atstovas nacionalinio saugumo klausimais Johnas F. Kirby. 

Kitaip sakant, Putinas savo įžūliu bei agresyviu nuoseklumu savo pa­siekė: Vakaruose tęsiasi diskusijos, ar paremti Ukrainą toliašaudžiais gink­lais. Tuo metu nors ukrainiečiai rusams daro gerai juntamą žalą tiek fronto linijoje, tiek civilinei infrast­ruktūrai, Rusijai tai kaip uodo įkandimas. Pokrovsko ir Kursko link plūsta naujos pajėgos, o Ukrainos pozicijos braška per visas siūles. JAV ir ES sugeba tik plėsti sankcijas, kurios apsiriboja kosmetiniais draudimais. 

Ir tuomet su nerimu prisimenu NATO reakciją, kai 80 km į Latvijos teritoriją įskrido sprogmenimis aprūpintas Rusijos „Shahed“ dronas. Ačiū Dievui, kad jis nukrito laukuose Rėzeknės savivaldybės Gaigalavos seniūnijoje ir jokios žalos nepadarė. Esą jis buvo sekamas nuo pat sienos. Kaip reagavo Latvijoje, Lielvardės oro bazėje, dislokuoti NATO naikintuvai? Niekaip. Nes jų budėjimo taisyklėse, oro policijos algoritme, nėra įrašyta, kaip reaguoti tokiu atveju. Mandatai išduodami Briuselyje. Žinoma, po ilgų pasitarimų ir diskusijų. Po daugybės daugybės žodžių...

Česlovas IŠKAUSKAS