(Pabaiga. Pradžia Nr. 3, 5, 7, 11)

Mūsų šeimai kasdienę avalynę - medkurpes, aulenkas - padirbdavo tėtukas. Iš mažens matydavau, kaip jis ber­žo ar blindės kaladę skelia pusiau, aptašo, įpjauna kulnies pjūvį, pagal kurpalio formą apdrožia, išskaptuoja ir tada apkala oda.

Sulaukęs 14 metų, pabandžiau kurpes pasidaryti pats. Pasidirbau. Bet jos buvo sunkios, nedailios, nepatogios. Tačiau jas šiaip taip sunešiojau. Kitas kurpes pasidariau jau geresnes. O vėliau vasarines kurpes be užkulnių dirbdavau ir paprašytas kaimo panelių.

* * *

Paupynio kaime gyveno kalvis Aleksas Maulius. Jis mane išmokė kalvio amato. Laisvesniu laiku jis dirbdavo batus. Pirmi batai, nors ir pasidariau meistro padedamas, nebuvo nei dailūs, nei patogūs: siauri aulai, didelės galvos tabalavo ant kojų. Kiti jau išėjo gražesni ir patogesni. Tiko ir į šokius nueiti.

A. Maulius paruošdavo ir „zagatovkes“ (ruošinius), kai bato galvos oda yra prisiu­vama prie aulo. O tai sugebėdavo ne kiekvienas batsiuvys, nes reikėjo didelio kruopštumo bei specialios ma­šinos odai siūti.

* * *

Pirmasis susitikimas su vilkais tėviškėje, Vytogaloje. Bu­vau jau sumitęs 20 metų ber­nas. Žiema, gilios pusnys, į tvartą ir šulinį iškasti apie pusantro metro gylio takai. Vie­ną žiemos naktį išgirdome skalijant mūsų šunį Kudlių: trumpai paamsi vienoje vietoje, o netrukus - jau kitur. Tai išgirdęs, tėtukas, kilęs iš miškingo Švenčionių krašto, kur vilkai dažnai papjaudavo šunis, tuoj sumetė: „Bėk greitai, įleisk į trobą Kudlių, nes jį gaudo vilkai“. Čiupau prožektorių, iš prieangio kerčios griebiau šautuvo durklą ir išpuoliau laukan. Kieme, ant tako, gulėjęs vilkas šoko į pusnį ir nurūko. Kudlius pro mano kojas spruko į priebutį, vilkas, jį vijęsis, nespėjo sustoti, trenkėsi į mane ir puolė šalin.

Persigandom abu - ir aš, ir vilkas, sušukau ne savo balsu, nespėjau nė to durklo panaudoti. Įbėgau į trobą drebėdamas. Mama tik paklausė: „Kas atsitiko, kad toks išbalęs?“

* * *

Buvo ramus, šaltas žiemos vakaras, danguje švietė priešpilnis mėnulis. Mudu su kaimynu Jonu Rimkumi nuėjome į Vytogalinės pamiškę palaukti zuikių. Jie vakare bėga iš miško į laukus ieškoti maisto. Stovime vienas nuo kito už 30 žingsnių, laukiame. O tyla - girdžiu net plakant savo širdį. Kažkur toli, Tauragės pusėje, kelis kartus užkaukė vilkas. Per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Bet, galvoju, vilkas labai toli, o juk aš turiu šautuvą. Nėra ko baimintis.

J. Rimkus nušovė zuikį, o aš prapyliau pro šalį. Man medžioklė nenusisekė.

Po kelių metų, nuvažiavęs į Tauragę, išgirdau tokį pat vilko kaukimą. Bet tai buvo tik traukinio švilpukas... Tą tylų žiemos vakarą, atskridęs už 30 kilometrų, man atrodė kaip vilko staugimas.

* * *

Buvo ir toks atvejis, kai pats kaukiau vilko balsu. Gry­bavau Patulės miške, vietos man gerai žinomos. Einu į drebulyną. Iš tolo matau radonviršių kepurėles. Iš priešingos pusės atsibeldžia moterų ir vaikų būrys. Panarinęs galvą, vieną antrą kartą užstaugiau vilko balsu. Aplink visi nuščiuvo. Grybautojai din­go. Pavyko!

Matyt, jie nežinojo, kad vasarą vilkai nekaukia. O tikro vilko staugimo per visą savo gyvenimą ir neišgirdau.

* * *

Kai dirbau kolūkyje elekt­riku, buvau paragintas stoti į komunistų partiją. „Viliumi“ keturiese va­­žiavome į Dony­linės fermą: kolūkio pirmininkas, partinės organizacijos sekretorius, vyr. mechanikas ir aš. Pirmininkas ėmė mane raginti stoti į partiją. Sakė, kad gerai dirbu, negirtauju, turiu gerą vardą tarp kolūkiečių. Jam pritarė ir partorgas su mechaniku. Siūlė pagalvoti ir, ilgai nelaukus, rašyti pareiškimą.

Supratau, jog jie nuo manęs neatstos, tad galvojau, kaip atsakyti, kad neberagintų. Bet jei atsisakysiu, žinoma, ims šantažuoti. Pradėjau nuo to, kad laikraščiai rašo, per radiją kalba, jog viskam vadovauja partija ir vyriausybė. Pirmininkas pritariamai linkčioja galvą. Sakiau, kad prisimenu trėmimus į Sibirą, kaip su broliais išeidavome nakvoti pas kaimynus. O trėmimams vadovavo irgi partija bei vyriausybė. Tad dabar negaliu stoti į partiją, kurios tada bijojau.

Mašinoje įsivyravo tyla. Fer­moje pirmininkas ir sako man: „Nu, Klemensai, nemaniau, kad tu taip galvotum“.

Daugiau manęs į partiją neberagino. Bet teko patirti įvairių persekiojimų, suvaržymų dėl žemės, ganyklos karvei, šieno, transporto.

* * *

Upynos kolūkyje 17 metų dirbau elektriku. Fermų, sandėlių, mechaninių dirbtuvių elektros įrenginius reikėdavo paruošti techninei apžiūrai. Trejus metus Upynos kolūkis per tas apžiūras užimdavo pirmąją vietą. Tačiau už gerą darbą niekada nebuvau paskatintas, negavau jokios premijos. Pirma kartą neskyrė dėl to, jog įvedžiau elektrą Varsėdžių bažnyčioje, po metų - Upynos bažnyčioje. Bet trečią sykį žemės ūkio skyriaus inžinieriai Antanas Dar­gevičius, Vytautas Čyvas ir Petras Pipiras, nepaisydami kolūkio pirmininko protesto, iš rajono biudžeto man skyrė 62 rublių premiją. Tai buvo pirmas ir vienintelis paskatinimas, dirbant Upynos kolūkyje.

* * *

Pirmasis eksponatas, patekęs į Upy­nos liaudies amatų muziejų, atsirado per mūsų namus. Gudirvių kaime vyko melioracija. Užsukau į jau nugriautą Jono Jurgaičio sodybą. Darže buvo iškasta didelė duobė, į ją primesta medžių kelmų, sulūžusių rakandų. Prū­de plūduriavo nedidelė gel­dutė. Su­pratau, kad ji nebereikalinga. Ištraukiau ir par­sinešiau į namus - norėjau pa­rodyti savo vaikams, kokioje geldutėje mano mamutė darydavo putrai kleckiukus.

Po poros savaičių išgirdau, kad Jur­gai­tienė keiksnoja, jog kažkas pagavo jos geldutę, kurią buvo įmetusi į prūdą, kad išbrinktų. Supratau, jog tai mano parsineštoji. Sutikęs Jur­gaitienę, pri­s­ipažinau, kad tai aš tas nenaudėlis. Ji klausia: „Kur dėsi, juk putros nebevirsi?“ Kai paaiškinau, kodėl pa­ėmiau, moteris nusijuokusi pasakė: „Kad jau turi, tai ir turėk. Ir rodyk vaikams“.

Taip ir rodau savo pirmąjį eksponatą visiems, atėjusiems į muziejų. Ir vaikams, ir suaugusiesiems...

* * *

Gal kas nors, perskaitęs tuos mano prisiminimus, pagalvos: „Ir aš prisimenu, gal net įdomesnių dalykų“. Būtų smagu, jeigu jais pasidalintų.

Klemensas LOVČIKAS

Tikriausiai visi žinome, kad mūsų rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, seniai nėra jokios korupcijos. Ko gero, tik vienam tarybos nariui Algirdui Meiženiui ji ir besisap­nuoja. Padaro valdžia kokiam geram žmogui slidinėjimo trasą, nubraukia kokiam geradariui mokesčius - tai jau būtinai korupcija! Aišku, nesąmonė. Iš kur gali būti korupcija, jei niekas jos nenustatė?

Korupcijos nėra ir negali būti, nes mūsų valdžia su ja nuolat ir principingai kovoja. Neseniai įvyko dar vienas didelis mūšis. Korupcija vėl pralaimėjo. O naivūs jos ieškotojai pakliuvo į gudresnių politikų paspęstas pinkles...

Šį sykį valdžia į kovą pasikvietė savivaldybės Anti­ko­rupcijos komisiją. Jos pirmininkas įtarusis A. Meiže­nis gavo užsakymą iš gerbiamo mero Jono Gudaus­ko. Už­sa­ky­mas toks: išsiaiškinti, ar tik apskrities sąvartyne, kuris vadinasi TRATC, nėra kokios nors korupcijos. Kalbant ofi­cialiau, ar nėra korupcijos pasireiškimo rizikos.

Bet kaip merui galėjo kilti tokia keista mintis apie korupciją? Jis gi ne pirmus metus stebi tą sąvartyną - yra oficia­lus stebėtojas. Stebi, mato ir žino. Kai dirba meru, skiria biudžeto pinigų sąvartynui, o kai stebi, žiūri, kur tie pinigai dingsta. O jie išgaruoja. Kiek dedi, visi - kaip į šiukšlyną!

Tame sąvartyne meras nuo Šilalės yra ne vienas. J. Gu­dauskas stebi, o administracijos direktorius Rai­mun­das Vaitiekus balsuoja, mat direktorius - TRATC valdybos narys. Nežiūrint į tai, kad vienas gerai stebi, o kitas gerai balsuoja, sąvartynas Turto bankui skolingas vos ne milijoną, „Kauno tiltams“ (yra tokia įmonė) - beveik pusę milijono eurų. Vadinasi, reikia dar sykį kelti atliekų tvarkymo kainas!

Bet kai prireikia kelti, tuoj atsiranda niurgzlių. Tai tas negerai, tai tas. O įžūlusis A. Mei­ženis netgi pasiūlė atidėti rajono tarybos sprendimą. Girdi, sąvartynas advokatams išleidžia per daug, ir netgi neaišku, ar kaina tikrai tokia, kiek ją reikalauja pakelti. Ir dar jam buvo neaišku, kas yra tos „kitos išlaidos“, kurioms TRATC išleidžia nemenką sumą eurų.

Kitos - juk ne tos pačios! Kas čia neaišku? Ir kas bus, jeigu visi pradės abejoti?

Štai tada į kovą stojo gerbiamas meras. O jeigu tikrai?.. Jeigu iš tiesų jo stebimoje kontoroje yra kokia korupcija?  Ir nors aišku, kad tai yra nesąmonė, kad jokios korupcijos sąvartyne nėra ir negali būti, bet jei A. Meiženis amžinai ją visur įžiūri, tai tegul ir ieško. Visą laiką klausinėja kažko, tai meras ir leido jam pačiam tą korupciją susirasti. Pats įtari - pats ir nustatyk! O kol ieškos, kokį pusmetį bus ramu savivaldybėje.

Tad Antikorupcijos komisija prieš pusmetį gavo oficialų mero užsakymą. Kova prieš korupciją virto dideliu mūšiu...

Ir štai komisija užima savo vietas... Artėja lemtinga akimirka. Tuoj sužinosime, yra sąvartyne kokia korupcija ar nėra. Nariai bando svarstyti, bet... neturi ko. Štai naujiena - nėra jokių dokumentų apie sąvartyno finansus. A. Meiženis dievagojasi, kad mėgino juos gauti, kreipėsi į TRATC, tačiau - špygą taukuotą. Nepriklauso! 

Bet juk čia pat - rajono valdžia, kuri dar yra ir TRATC valdžioje. Juk vienas stebi, o kitas balsuoja. Kodėl negavo per juos?

Pagalvokime patys: turė­da­­­mas duomenų, kiekvienas kvai­lys padarys išvadą. O tu nustatyk ką nors, neturėdamas nieko! Tad galutinė kautynių išvada: nė­ra jokios išvados. Komisija taip ir užrašė: neturė­dama duo­menų, ji negali pateikti išvados. O tai - dar viena didelė pergalė kovoje su ko­rupcija. Kad nenustatė, tai ir nėra. Nepagautas - ne vagis, ne­nustatytas - nekorumpuotas.

Ir meras patenkintas šypsosi: štai tau ir Antikorupcijos komisija. Kokia iš jos nauda, kad nieko nerado.

„O gal neieškojot, gal neleido“, - gudriai mirksi politikas, taip užsimindamas, kad TRATC-ui vadovau­ja A. Mei­­že­nio bendrapartietis...

Alius ŠAKINIS

Lietuvos pašto ketinimas uždaryti beveik 400 pašto skyrių kaimuose ir be dar­bo palikti apie 290 žmonių sukėlė pasipiktinimą bei pasėjo nerimą. Valstybinė įmo­nė, dangstydamasi tau­pymu ir optimizacija, ėmėsi refor­mų, kurių planus, atrodo, kruopščiai rez­gė jau keletą me­tų.

Kas slepiasi po taupymo vėliava?

Valstybinėse įmonėse visada madinga tariamai taupyti. Štai ir Lietuvos paštas praneša sutaupysiantis 6,5 milijono eurų, kuriuos dabar skiria pašto skyrių pastatams kaimuose išlaikyti.

Tarkime, tų pastatų išlaikyti nebereikės. Ne­kalbant apie tai, jog žmonėms nebeliks vietos, kur užsukti – išsiųsti siuntinio ar laiško, nusipirkti atviruko ar knygelės, miestelių centrines gat­ves „papuoš“ dar vieni pastatai vaiduok­liai. Maža vilties, kad juos visus pavyks pelningai privatizuoti, nes tie statiniai nėra itin pat­rauklūs.

Tai ką Lietuvos paštas darys su jam priklausančiomis patalpomis? Veikiausiai, nieko – užrakins duris, užkals langus ir stengsis neprisiminti, jog tokios iš viso egzistuoja. Kita vertus, jei pastatas yra kokiame gražiame kaimelyje, palei upę ar ežerą, tai jį, žinoma, greitai ir be skausmo kas nors  nupirks. O nugriovęs pastatys naują barą, viešbutį ar tiesiog nuosavą namą.

Nesinori skleisti paranojiškų minčių, bet nesenų istorijų pamokyti, nori nenori pagalvojame: „Gal visa ši reforma tam ir sugalvota, kad reikia kokį nors paštą kokioje puikioje vietoje „suprivatizuoti“? Kas galėtų paneigti...

Kas „apginkluos“ ateities paštininkus?

Po to, kai atsirado išmanieji telefonai, naujos kartos tele­vi­zoriai, robotai-dulkių siurb­­liai, atsirado ir poreikis sukurti „išmanųjį“ ateities paštininką. Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kaip šis „unikumas“ turėtų atrodyti mūsų kaime.

„Ginkluotas“ nešiojamuoju kompiuteriu bei dideliu lagaminu, kuriame telpa jo parduodami vokai, atvirukai, tušinukai ir kitoks gėris. Kitoje rankoje iškilmingai laiko elekt­ronines svarstykles, kuriomis ketina pasverti siuntinius. Be to, Lietuvos pašto valdžia žada nupirkti ir spausdintuvą kiekvienam. O dar paštininkas turės pašto ženk­liukų, antspaudų bei kitokių „žaisliukų“. Važinės automobiliu (neaišku, savu ar nupirktu Lietuvos pašto). Beje, paštas žada investuoti į ateities paštininko mokymus, tarp jų - ir vairuotojo pažymėjimo įsigijimą.

Kaip suprantu, ateities paštininkas apeis didžiules teritorijas. O kai turės laisvo laiko, organizuos vadinamuosius „pastovėjimus“ miestelio centre. Tai reiškia, jog piliečiai galės ateiti prie stovinčios pašto mašinos ir viską išsiųsti, atsiimti arba nusipirkti. Paštininkas sėdės mašinoje. Jis yra iš ateities. Ir viskas yra suoptimizuota.

Gal ir gražu. Tačiau kažkas čia ne taip.

Klausimas paprastas: kiek kainuos fantasti­nio paštininko automobilis, kom­piu­teris bei svars­tyk­lės? O gal jis dar ir kasos aparatą su sa­­vi­mi nešiosis?

Ir kitas, dar paprastesnis, klausimas: kam visa tai bus naudinga? Kas parduos paštininkams visą šią įrangą ir iš to užsidirbs? Kas rengs jiems mokymus? Ir ar tikrai tiek jau daug sutaupys valstybinė bend­rovė, kuri, beje, dirba pelningai ir dar kasmet skiria paramos automobilių sporto klubams, regbio federacijai bei pavieniams menininkams. Gražu, net verkti norisi.

Lietuvos pašto valdžia imituoja darbą?

Darykime prielaidą, jog Lietuvos pašto valdžia yra tik­rai protinga. Kad jie tikrai nori sutaupyti valstybės pinigų. Bet iki šiol jie tik gali pasakyti, kiek sutaupys nešildydami ir neprižiūrėdami pašto skyrių kaimuose, tačiau negali įvardinti, kiek išleis naujiems automobiliams, kompiuteriams bei kitoms priemonėms.

Atrodo, šiai keistai reformai paštas rengėsi ke­lerius metus. Įsivaizduo­kime – mažiausiai 10 žmo­nių kasdien laužė gal­vas ir ietis, diskutavo, planavo, rašė ir perrašė. Paskui ėmė važinėti po kaimus bei visus informuoti, diskutuoti. Kiek kai­navo jų darbo laikas? Iš kokių pinigų jiems mokamos algos?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcija Seime kreipėsi į Premjerą ir susisiekimo ministrą, prašydama stabdyti reformą. Lietuvos paštas po šių raginimų savo poziciją švelnina ir reformą žada išbandyti tik viename kaime, o paskui spręsti, ar ji sėkminga.

Belieka tikėtis, kad įmonės atstovai susipras, jog, uždarydami pašto skyrius, jie atima iš kaimo dar vieną „gyvą“ vietą, kur žmonės gali ateiti. O paštininkas daugeliui kaime yra artimesnis nei giminaitis. Žmonės laukia jo ne tik su pensijomis ar laiškais, bet ir su vietinėmis naujienomis, vaistais ar duona.

Norisi tikėti, jog Lietuvoje visi (įskaitant ir valstybines įmones) sieks išlaikyti regio­nus, o ne juos žlugdyti. Juk nenorime, kad Lietuva taptų vieno miesto valstybe? Ir jau tik­rai niekam nereikia, jog Lietuvos pašto skyrius, užsidaręs kur nors Bijotuose, būtų atidarytas Dubline ar Osle...

Vitalija JANKAUSKAITĖ - MILČIUVIENĖ

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė

Šilalės rajono apylinkės teisme – pluoštas Šilalės ši­lumos tinklams skolingų gyventojų bylų. Keturios iš jų jau buvo išnagrinėtos, tačiau kol kas tai tėra menka dalis. O UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ direktorius Algirdas Šniepis teigia, kad daugiausiai problemų jiems kelia socialinių būstų gyventojai.

Šilališkė O. S. šilumos tiekėjams per maždaug pusant­rų metų įsiskolino 315,89 eurų. Teismui įmonė dar pateikė prašymą priteisti iš jos ir 39,81 Eur delspinigių bei 20 Eur žyminį mokestį. Skolą ši gyven­toja kaupė nuo 2015-ųjų spa­lio pradžios iki 2016-ųjų gruo­džio pabaigos. Moteris, gavusi procesinius dokumentus, teismui nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl jis, įmonės prašymu, išnagrinėtas už akių. Ieškinys patenkintas visiškai - teismo nutarimu, šiai šilališkei priteista visa skola su delspinigiais bei žyminiu mokesčiu. Vadinasi, iš viso O. S. Šilalės šilumos tinklams privalės sumokėti 375,70 Eur.

Kur kas didesnę skolą už šildymą sukaupė V. G. Iš jos įmonė prašė priteisti 794,77 Eur įsiskolinimą už šilumos energiją, 74,98 Eur delspinigių bei 26 Eur žyminį mokestį. Už paslaugas moteris nemokėjo nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. pabaigos. Skolininkei neatsiliepus, byla išnagrinėta už akių, ir iš V. G. priteista 895,75 Eur suma.

Iš atsakovės I. A. Šilumos tink­lų naudai priteista 874,53 Eur, įsiskolintų už šilumos ener­giją ir šildymo sistemų priežiūrą, 5,29 Eur delspinigių bei 26 Eur žyminis mokestis.

Solidžią skolų kuprą yra už­sivertę ir šilališkiai R. B. bei V. B. Teismas nutarė, jog jie privalo padengti 940,84 Eur įsiskolinimą už šilumos energiją, sumokėti 92,81 Eur dels­pinigių ir 31 Eur žyminio mokesčio – iš viso net 1064,65 Eur.

Šilalės rajono apylinkės teis­mo teisėjo padėjėja Monika Vyš­niauskienė „Šilalės artojui“ paaiškino, kad dauguma tokių bylų išnagrinėjama už akių, nes skolininkai nesiteikia teismui paruošti jokio atsiliepimo.

Šilalės šilumos tinklų direk­toriaus A. Šniepio teigimu, įsi­skolinusiųjų už įmonės tei­kiamas paslaugas yra itin daug, o didžiausia proble­ma - socia­linių būstų gyventojai, iš kurių net su antstolių pa­galba ką nors išpešti yra sunku.

„Praėjusiais metais išieškojome beveik 27 tūkst. Eur. Panaši suma buvo ir 2015 m. Pernai po teismo nutarimo antstoliai pardavė du praskolintus butus. Vieno iš jų kaina padengė beveik visą skolą Šilumos tinklams, tačiau kito buto savininkas ir be mūsų buvo daug kam skolingas, todėl antstolis už butą gautus pinigus padalijo visiems. Mums, deja, apmokėta maždaug pusė skolos.

Visokių situacijų susidaro. Bet jeigu žmogus ateina, tariasi, sudarome skolos išmokėjimo sutartį, kurioje yra numatomas mokėjimo grafikas. Nors kai mokesčiams teskiria vos po 10 Eur per mėnesį, o šildymo sąskaitos siekia 40-50 Eur, tai ir per visus metus atsiskaityti už vieną šildymo sezoną yra neįmanoma“, – sako įmonės direktorius.

A. Šniepis teigia, jog yra gyventojų, kurių skolos sudaro ne vieną tūkstantį eurų. Kai kurie už šilumą nemoka visiškai, todėl turi prikaupę ir po 3000-4000 Eur. O didžiausia šiuo metu esanti skola siekia net 9000 Eur – tiek už šildymą yra skolingas vienas butas mieste.

„Sąžiningai sąskaitas apmokantys gyventojai dėl skolininkų nenukenčia. Visos skolos yra mūsų įmonės nuostoliai. Bendrovės valdyba ragina mus eiti, prašyti, kad žmonės atsiskaitytų. Tačiau net antstoliai neretai nepajėgia jų įveikti - iš kai kurių nėra ko priteisti, nes jie šiltai gyvena socialiniuose būstuose ir dėl nieko nesuka galvos. Sakome valdžiai, jog tokius kraustytų lauk. Tik kur juos padėsi? Tiesa, bendromis jėgomis vieną skolininką net užsienyje suradome“, – dėsto A. Šniepis.

UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ duomenimis, per 2016 m. 175 gyventojai dėl neapmokėtų šildymo sąskaitų gavo įspėjimus. Jų sukaupta skola buvo didesnė nei 75 tūkst. Eur. Daliai jų grąžinus įsisko­linimą, teismui pateikti 36 ieš­kiniai už daugiau nei 27 tūkst. Eur. Su geranoriškai nu­siteikusiais įmonei skolingais gyventojais pasirašytos 57 skolos grąžinimo sutar­tys.

2017 m. sausio 1 d. duomenimis, Šilalės šilumos tinklai už teikiamas paslaugas iš viso yra negavę 423 tūkst. 215 Eur: gyventojai yra įsiskolinę virš 351 tūkst. Eur (iš šios sumos net 200 tūkst. vadinami beviltiška skola), įmonės, įstaigos bei organizacijos – daugiau nei 19 tūkst. Eur.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai sulaikė vyrą, sodyboje auginusį įspūdingą kiekį, kaip įtariama, kanapių. Kratos metu aptikta ir paimta beveik 3 tūkstančiai įvairaus dydžio augalų.

Turėdami duomenų, kad 34-erių vyras Gražjūrio kaime gali neteisėtai užsiiminėti kanapių auginimu, pareigūnai šią informaciją patikrino. Atvykus į sodybą, joje buvo atlikta krata. Iš pažiūros niekuo neišsiskiriančiame ūki­niame pastate pareigūnai aptiko tai, ko ieškojo. Paaiškėjo, jog „augalininkystės“ verslas tiesiog klestėjo: vešėjo didžiulis kiekis kanapių sodinukų, veikė juos šildančios lempos, sienos buvo uždengtos, sumontuota ir kita įranga. Pareigūnai suskaičiavo, jog pastate buvo auginami 2779 kanapių daigai. Vieni jų tik pradėję dygti, kitų derlių „sodininkas“ netrukus būtų nuėmęs.

Įtariamasis neteisėta veikla buvo sulaikytas, todėl šį hobį jam teks apleisti. Vyro atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto kanapių auginimo. Už tokį nusikaltimą gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 5 metų.

Beje, prieš kurį laiką dėl panašaus užsiėmimo kanapių augintojui jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau, teismo sprendimu, tąkart jis buvo išteisintas.

Policija ragina gyvento­jus nelikti abejingiems ir apie jiems žinomas nusikalstamas veikas pranešti policijos budėtojų telefonu (8-446) 2-02-70; anoniminiu policijos pasitikėjimo telefonu (8-446) 6-19-52; bendruoju pagalbos telefonu 112.

Rūta JANAVIČIŪTĖ

Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė 

POLICIJOS nuotr.

Artėjant kasmetiniam žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimui, Žemės ūkio ministerija informuoja, kad šiemet dar bus deklaruojama pagal senąjį vietovių, ku­riose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, že­mėlapį. Jis buvo taikomas ir 2016 m. Naująsias didelių gamtinių kliūčių turinčių vietovių ribas Europos Komisija (EK) ruošiasi patvirtinti 2018 m.

Nuo balandžio 10 d. poten­cialūs pareiškėjai gali dalyvauti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonėje „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ (Gamtinių kliūčių priemonė). Jiems reikia seniūnijose užpildyti bei pateikti Paramos už žemės ūkio naud­menas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškas.

Atkreiptinas dėmesys, jog 2017 m. vietovių, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių, ribos nepasikeitė. Kompensacinių išmokų dydžiai taip pat nesikeis: didelio nepalankumo vietovėse už ūkininkų patirtas papildomas išlaidas bei prarastas pajamas bus mokama po 73,6 Eur/ha, mažo nepalankumo vietovėse – 55,2 Eur/ha, intensyvaus karsto zonoje – 44 Eur/ha ir potvynių užliejamose teritorijose – 48,8 Eur/ha.

Tačiau nuo 2018 m. įsigalios naujos didelių gamtinių kliūčių turinčių vietovių ribos, kurių nustatymui reikės vadovautis vieninga visoms Europos Sąjungos šalims atrankos metodika. Vadovaujantis ja, seniūnijos, kurios turėtų patekti į naująjį žemėlapį, bus atrenkamos per du etapus.

Pirmojo etapo metu biofizikinių kriterijų (žemos temperatūros, dirvožemio tekstūros, drenažo, rūgštingumo ir šlaito nuolydžio) pagalba kiekvienoje seniūnijoje pagal metodiką nustatoma (arba ne) didelė gamtinė kliūtis. Jeigu daugiau kaip 60 proc. žemės ūkio paskirties žemės ploto seniūnijoje atitiks bent vieną iš išvardytų biofizikinių kriterijų, bus laikoma, jog tokia teritorija seniūnijos lyg­meniu yra paveikta didelės gamtinės kliūties, dėl kurios susidaro žemės ūkiui nepalankios sąlygos. Ekspertų atliktos atrankos pagal biofizikinius kriterijus rezultatai rodo, kad didelių gamtinių trūkumų dėl žemos temperatūros turi 95 proc. žemės ūkio paskirties plotų Lietuvoje.

Išskyrimas pagal biofizikinius kriterijus yra derinamas su EK Jungtinių tyrimų cent­ru, kuris jau beveik baigia vertinti šio darbų etapo rezultatus. Gavus patvirtinimą dėl išskyrimo pagal biofizikinius kriterijus rezultatų teisingumo, bus atliekamas pakartotinis seniūnijų ekonominės veiklos įvertinimas, t. y. vyks antrasis vietovių atrankos etapas pagal 2016 m. žemės ūkio valdų duomenis.

Ekonominės veiklos įvertinimas ir jo rezultatai privaloma tvarka taip pat bus teikiami derinti ir tvirtinti EK. Šis darbas turėtų būti baigtas iki 2017-ųjų pabaigos. Nuo šio etapo rezultatų priklausys, kurios seniūnijos nuo 2018 m. pateks į remtinų vietovių sąrašą pagal Gamtinių kliūčių priemonę.

Žemės ūkio ministerijos inform.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Lietuva prisirpusi pavasariui - daugiau vakaro šviesos, aukšto dangaus ir tuoj tuoj jame įsispindėsiančios saulės. Ak, kiek daug širdy pavasariškos vilties - naujai pradžiai, savo ir savo Tėvynės ateičiai!

Kai kino salėje po filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ užsidegė šviesos, dauguma žiūrėjusiųjų jį vos sulaikėme ašaras - sovietinis melas, KGB mėsmalė dabar jau tik košmariškas filmas apie praeitį. Kitaip - gražiau, mieliau, artimiau - ėmė atrodyti ir nepažįstami žmonės, ir miestas, ir vakaras... Ir tada prisiminiau šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio žodžius - tarsi priesaiką: „Nemeluoti. Niekada negyventi mele. Nesistengti patikti ir pasirodyti šio pasaulio galingiesiems - politikams, aukštiems administrato­riams ir garsenybėms. Steng­tis patikti vaikams, mo­kiniams ir savo studentams. Nenuvilti savo mamos. Ma­žinti chamizmą. Grąžinti bent dalį simbolinės skolos pasauliui ir ypač savo Tėvynei už kalbą, žinias, patirtį ir žmoniškumą, kuriuos gavau iš savo tėvų ir mokytojų. Būti laisvam...“

Sveikas, dar vienas išlauktas mūsų Tėvynės pavasari!

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo įvairių ligų saugančio saulės vitamino dabar stinga daugybei šalies gyventojų. Tačiau prieš griebdamiesi papildų išsitirkite kraują – reikia žinoti, kiek organizmas turi vitamino D.

Savo sveikata rizikuojame ne tik senkant vitamino D atsargoms. Pavojų sukelia ir jo perteklius. Perdozavus būna silpna, pykina ar vemiama, pablogėja apetitas, gausiai šlapinamasi, užkietėja viduriai arba viduriuojama. Vitamino D perteklius gali pažeisti širdį, kraujagysles, inkstus ir kt.

Perdozuoti galima tuomet, jei neapdairiai vartojame šio vitamino turinčių papildų. Norint išvengti rizikos, patariama tikrinti sukauptą vitamino D (25 OH) kiekį – atlikti kraujo tyrimą.

Dėl perdozavimo proble­mos nereikia sukti galvos, kai vitamino D atsargas papildome saulės šviesoje. Tai– pagrindinis šaltinis. Be ap­sauginių kremų, atidengus bent ketvir­tadalį kūno pa­vir­šiaus, sau­lėje užtenka pabūti 10-15 min. per dieną. Su mais­tu galime gauti tik 10-20 proc. vitamino D.

Tačiau šaltuoju metų laiku Lietuvoje saulės matome mažai. Todėl dažniau susiduriame su vitamino D stygiumi. Išsityrus jo kiekį, leng­viau ieškoti priežasčių, kodėl sumažėjo atsparumas infekcijoms, trūksta jėgų, skauda raumenis, sąnarius ar užklupo depresija.

Labiausiai vitamino D (25 OH) kiekį reikėtų išsitirti mažai gaunantiesiems saulės, sergantiesiems nutukimu, cuk­riniu diabetu, navikinėmis, širdies ir kraujagyslių, inkstų, autoimuninėmis ligomis, turintiesiems aukštą kraujo­spūdį, kūdikiams bei paaug­liams, nėščiosioms, vyresniems nei 65-erių žmonėms.

AKCIJA! Vitamino D (25 OH) tyrimą Jums pigiau atliks „Medicina practica“ labo­ratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Pas mus - aukščiausi kokybės standartai. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia. Akcija vyksta iki kovo pabaigos.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambinusi Laima R. iš Šilų kaimo visų Koplyčios gatvės gyventojų vardu prašė pagalbos: kas turėtų tvarkyti jų gatvę, kuri, metų metais vykstant įvairiems projektams, tapo visiškai neišvažiuojama.

„Projektas keičia projektą, bet niekas nesirūpina, kaip išgadintu keliu važinėti žmonėms. Prieš keletą metų keitė apšvietimo sistemą, klojo elektros kabelius - kasė. Tiesė vandentiekio bei kanalizacijos trasas - vėl rausė. Galiausiai pernai, prasidėjus, kaip mums atrodo, gigantiškam kelio per Balsius ir Šilus asfalto dangos atnaujinimui, vėl kasa! Žemė net nespėja susigulėti. Nutiesė pralaidas nuo plento, vėl išdarkė mūsų gatvę, ja nebeįmanoma nei išbristi, nei išvažiuoti. Esame priversti automobilius palikti kelkraštyje. Tai tikrai nėra saugu, žinant, jog tamsiuoju metu kelias per Šilus dabar nėra apšviestas.

Šitokia padėtis kelia mums didelių problemų: sudėtinga nugabenti į mokyklą vaikus, o ištikus kokiai bėdai, grei­toji medicinos pagalba vargu ar ryžtųsi tokia gatve važiuoti - kas gi ją ištemps.

Atrodo, esame taip netoli Ši­lalės, kai kas mūsų kaimą priemiesčiu vadina. Tačiau ne­­duok Dieve, ką esame priversti kęsti. Kreipėmės į se­niū­ną, šis įsiklausė į mūsų bė­das, pasirūpino, kad būtų pažvyruota bent pati baisiausia vieta. Bet žvyras baigia susmegti į purvyną. Reikia kur kas rimtesnių darbų, nes galiausiai kelio pakraštyje atsivėrė duobė. Tačiau stebėtis nėra ko: dėl nuolatinių kasinėjimų gruntas nespėja susigulėti.

Suprantame, projektai yra reikalingi, gal kada nors, viską sutvarkius, ir bus gražu bei patogu. Tačiau mums gyventi reikia dabar. Tad projekto vykdytojai privalo atsižvelgti į savo darbų sukeltas pasekmes žmonėms, jas šalinti ir jausti atsakomybę“, - guodėsi moteris.

Iš tiesų ši gatvelė - nei išvažiuojama, nei išbrendama. Todėl gal savivaldybės valdininkams reikėtų pagalvoti apie rimtą jos remontą, o ne tik kosmetinį pagražinimą.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pradėjus smarkiai snigti, Šila­lė­je, Pietinio Kelio ir Rytinio Kelio gatvių žiedinėje sank­ryžoje, apsivertė „Citroёn C5“ automobilis. Vairuotojas, laimei, nenukentėjo.

Vasario 22-ąją, apie 13.30 val., visos gelbėjimo tarnybos bu­vo sukeltos ant kojų, nes, iš Tau­ragės automagistralės link važiavęs vairuotojas nesu­valdė savo vos prieš mėnesį įsigyto „Citroёn C5“ ir žiedinėje sankryžoje apsivertė. Automobilis dar net nebuvo priregistruotas ir turėjo laikinuosius numerius.

„Šilalės artojui“ vyras sakė esąs palangiškis, iš Tauragės skubėjęs į namus Palangoje.

„Norėjau į automagistralę išvažiuoti. Laimingai viskas baigėsi, nieko man nenutiko, tik pirštus medikai sutvarstė. Lauksiu techninės pagalbos, kad nutemptų automobilį“, – aiškino vairuotojas.

Kol ugniagesiai - gelbėtojai atvertė automobilį ir patraukė jį toliau nuo sankryžos, eismą reguliavo policijos pareigūnai.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.