Prieš dešimtmetį istorijos mokytojos dar­bą į politinio pasitikėjimo pareigas sa­vi­val­dybėje iškeitusi laukuviškė Vera Ma­cienė jau antra kadencija dirba admi­nist­racijos direktoriaus pavaduotoja. Tarp daugybės jai priskirtų pareigų - rūpestis vaiko gero­ve, vadovavimas nuo­latinei viešųjų pir­ki­mų komisijai, dvie­jų savivaldybės įmonių valdyboms, įvai­rioms komisijoms bei darbo grupėms. Ir tai dar ne viskas, nes atsakomybės už darbą savivaldybėje į jokius pareiginius nuostatus nesutalpinsi. Taigi ir šis interviu ne vien apie darbą, bet ir apie po­žiūrį į gyvenimą bei žmones.

- Vadovaujate sunkiausiai besiverčiančių savivaldybės įmonių - Šilalės knygyno ir Šilalės autobusų parko - val­dyboms. Kaip šioms įmonėms sekėsi pernai?

- Savivaldybės taryba pri­ėmė sprendimą parduoti Šila­lės knygyno akcijas. Dabar vyksta akcijų vertinimo procedūra. Patinka mums tai ar ne, bet sutikime, jog Šilalės knygynas yra morališkai pasenęs, būtina jį atnaujinti. Norime knygos, tačiau būtina ir aplinka, juk gy­vename XXI-ame amžiuje. Išlaikyti visas patalpas nėra prasmės, svarbiau­sia - išsaugoti knygyną. Gal žmonės po truputį atsigręš į knygą, juk dauguma vis dar negalime be jos gyventi, esame įpratę kasdien nors kelioms minutėms prisiliesti.

Gerėja ir Autobusų parko padėtis. Pirmiausia dėl to, kad įmonė pajėgė įsigyti naujesnių autobusų. Vietinio susisiekimo maršrutuose keleivių mažėja, nes nedaug kai­me beliko gyventojų, o tolimųjų reisų teturime tik du - į Klaipėdą ir į Vilnių. Ir lėšų juose surenkame nedaug.

Džiaugiamės ir labai laukiame naujos autobusų stoties, nes tas miesto kampas atrodo liūdniausiai. Žinoma, darbuotojų atlyginimai yra kukloki. Ir autobusų negalime paleisti tiek, kiek norėtųsi, tačiau žmonės supranta, smarkiai nesiskundžia.

Sekmadieniais gana nemažas autobusiukas iš Juodainių veža močiutes į Laukuvos bažnyčią - pati matau, kiek nedaug yra važiuojančių, nes visi jaunesni atlekia savo mašinomis. To maršruto sąnaudos yra nemažos, nuimti galėtume greitai, bet taupy­mas negali būti priorite­tu - visų pirma turi rūpėti žmonės.

- Kaip manote, ar šilališkiai pagrįstai skundžiasi, kad daug moka už šilumą?

- Nedrįsčiau taip sakyti. Gal prieš keletą metų ir buvo daugiabučių, kur gyventojai gaudavo didžiules sąskaitas, bet manau, jog dabar tie namai jau yra renovuoti. Gyvendama Laukuvoje, mokytojų name, žinau, kiek kainuoja malkos ir jų paruošimas. Kai viską sudedi, pasirodo, kad šildymas kainuoja brangiau nei Šilalėje.

- Savivaldybė daug investuoja į miesto tvarkymą, tu­ri grandiozinių planų. Tačiau žmonės sako, jog Šilalė neturi savo auros, jai trūksta jaukumo bei išskirtinumo, nes, šilališkių manymu, stinga profesionalaus požiūrio. Kaip Jūs pati jaučiatės Šilalėje?

- Man liūdniausiai atrodo miesto skveras. Tai turėtų būti toks centras, kuriame žmonėms būtų gera susirinkti. Kai parvažiuoji iš gražiai sutvarkytų privačių namų kvartalų, skveras atrodo skur­dus ir nušiuręs. Miesto vaiz­dui trūksta vientisumo. Yra nemažai gražių vietų, bet jų niekas nejungia.

- Vadovaujate Savivaldybės viešųjų pirkimų komisijai. An­tikorupcinių iniciaty­vų cent­­ro „Transparency Inter­na­tional“ Lietuvos skyrius ne kartą yra konstatavęs, kad viešųjų pirkimų procesuose yra pačios didžiausios korupcijos landos. Gal kokią pa­stebėjote?

- Negalėčiau taip teigti, nes Šilalės savivaldybė net 81 proc. viešųjų pirkimų atlieka elekt­roninėmis priemonėmis. Pro­cedūros gal ir sudėtingesnės, tačiau abejonių nesukelia niekam. Tai pats švariausias kelias. Nuolatinėje pirkimų komisijoje dirba penki nariai. Balsuodami kiekvienas prisiimame atsakomybę, ir niekas nenori turėti dėl to problemų.

- Ar savivaldybė vykdo neskelbiamų viešųjų pirkimų?

- Tiek, kiek leidžia Viešųjų pirkimų įstatymas. Šis dokumentas kaip maldaknygė guli ant mano darbo stalo. Tačiau pats griežčiausias įstatymas visiems turėtų būti sąžinė.

- Neseniai pasigirdo inicia­tyva ap­riboti mokyklų direktorių kadencijas. „Am­ži­nųjų“ mokyklų vadovų yra ir Šilalėje. Ką mano­te apie galimą jų kai­tą?

- Mano požiūriu, nie­ko amžino nėra, nes Lietuvoje negali būti dinastinio valdymo. Sutinku, kad ir mūsų rajone turime ne vieną dešimtmetį dirbančių mokyklų direktorių. O ilgiau­siai turbūt vadovauja Upy­nos mokyklos vadovas. Mano manymu, rotacija galėtų būti siektinas dalykas.

Tačiau penkerių me­tų yra per mažai, jog būtų gali­ma ką nors padaryti. De­šimt­metis būtinas, o paskui jau reikėtų pa­galvoti, kaip vertinti direktoriaus darbą. Mo­kinių pažangu­mas negali būti vie­ninteliu kriteri­jumi. Svar­biausi turėtų būti santykiai su bendruomene, sugebėjimas sutelkti bendrai veiklai visas seniūnijos institucijas, pedagogų bei mokinių tarpusavio santykiai, bendra atmosfera mokykloje. Faktas, kad protinga kaita visada atneša rezultatų.

- Prieš savaitę Seimas skubos tvarka priėmė „vaikų ne­mušimo įstatymą“, taip tikėdamasis apsaugoti mažuosius Lietuvos piliečius nuo skausmo. Ar esate įsitikinusi, jog Šilalės rajone visi vaikai yra saugūs?

- Reikėjo kažko imtis, nes paskutiniai tragiški įvykiai pa­rodė, kad riba jau yra peržengta. Niekas negali suprasti, kokie sužvėrėję turi būti tėvai, jog užmuštų savo vaiką. Ar normalūs žmonės taip elgiasi? Kaip tik dėl to niekada nežinosi, kur ir kokiomis aplinkybėmis gali atsitikti tokia pat nelaimė. Man labai patinka toks žmonių pasakymas: „Viso šnapso neišgersi ir šnapsas proto nė vienam neprideda“.

Šilalės rajone yra 112 socialinės rizikos šeimų, jose auga per 280 vaikų. Visi žino, kas geria, kas vaikus auklėja su šauksmais ir trenksmais, bet užsidaro namų durys, ir niekas nieko nepastebi. Kai tie vaikai užaugs, darys tą patį. Negaliu atsistebėti, kai Vaiko gerovės komisijoje man aiškina, jog motina esą neturi socialinių įgūdžių auginti savo vaikus. Kokių įgūdžių reikia suplauti lėkštes, sutvarkyti stalą, nuvalyti langus, nuprausti vaiką? Bet taip apsileidę gyveno tų moteriškių seneliai, tėvai, užaugusios taip gyvena ir jos. O baisiausia, jog normalaus gyvenimo pavyzdžio nemato ir jų vaikai. Žmonės gyvena kaime, galėtų užsiauginti bulvių, daržovių, tačiau rūsiai tušti - svogūnų pirkti važiuoja į Ši­lalę. Nėra doros, pagarbos, mei­lės, darbštumo.

Kita vertus, bijau, kad, priėmus įstatymą, draudžiantį prieš vaikus naudoti bet kokį smurtą, atsiras išdykusių vaikučių, kurie, ko nors negavę, skambins pagalbos telefonu ir meluos, kad tėvai juos muša.

- Ar vaikystėje nė karto neteko gauti „beržinės košės“? Juk lietuviams tai įprasta vaikų auklėjimo priemonė.

- Vienintelį kartą mane, nenuoramą, mama peštelėjo už plaukų. Dabar tai būtų vertinama kaip fizi­nė bausmė. Pa­­augusią tė­­velis vi­sur iš­leis­­­davo, tik primindavo, jog Die­­vas vis­ką mato, ne­ga­li nusidėti. Da­­bar daugybę įs­tatymų lei­­džiame, visą lai­­ką atrodo, kad jie turėtų būti dar griežtesni, o De­šimt Dievo įsakymų pamiršome. Jei gyventume pagal juos, nereikėtų galvoti, kaip išaiškinti vieną ar kitą įstatymo nuosta­tą. Parašyta „Ne­vok“, tai ir nega­li būti jokių in­ter­pretacijų.

Liūdna žiūrėti, kiek vaikų, praradę tėvų globą, gyvena val­diškuose namuose. Pa­mir­šo­me, kad mūsų priedermė yra už­­auginti žmogų. Kokios gausios šeimos būda­vo tarpukariu! Pa­vyz­džiui, mano ma­mos šeimoje už­augo 15, tėvuko - 14 vaikų, jie vienas kitą augino ir nebuvo net kalbos, jog būtų galima ką nors gauti iš valstybės. Dabar nei vyras, nei moteris niekur nedirba, bet visko no­ri - ir kad būtų geriausia. Yra tokių, kurie eina ir eina į savivaldybę, nes jiems vis negana. Kalbame tik apie pinigus, ne apie vertybes. O juk žmogus turėtų gyventi pagal galimybes.

Jei rūpintųsi savo vaikučiais, nueitų bent pusdienį padirbėti pas ūkininkus, pajustų, jog gyvenimas gali būti kitoks. Tačiau šitaip nenori dirbti, net tas kelias dienas už pašalpas. Vos atėję, iškart „suserga“, atrodo, kad visos ligos išlenda. Bet jei tikrai rūpi šeima, joks darbas neturėtų būti blogas.

- Daugelis politikų mano, kad nepadės net griežčiausi įstatymai, jei neauklėsime tėvų. Nuo seno dora ir meilė ateidavo per tikėjimą, kultūrą, švietimą. Tačiau dabar kaimuose uždaromos mo­kyk­­los, laisvalaikio salės yra niū­rios ir šaltos, o bažnyčios - net sekmadieniais pustuštės. Kaip manote, kodėl?

- Neseniai sekmadienį užėjau į vieną Klaipėdos bažnyčių. Nustebau, pamačiusi, kiek daug ten meldžiasi jaunimo. Bažnyčioje jauku, šilta. Pagalvojau, kokie nuskriausti mūsų kaimo žmonės. Šilalės bažnyčioje šilčiau, bet Pajū­rio, Kvėdarnos, Laukuvos, kitos ap­linkinės bažnytėlės visai nešildomos. O juk visi mes esa­me vienodi krikščionys.

Gyvename XXI-ame amžiu­je, ci­vi­lizacijos lygis kyla. Kul­­tū­­ros namai Laukuvoje, Kal­ti­­nė­­nuose - jau šilti, ateis die­na, kai bus renovuoti ir Kvė­­­dar­noje. Pajūryje renginiai kol kas vyksta mokykloje, Ža­dei­kiuose - irgi, nes laisvalaikio salė nejauki. Bet neužtenka gražios aplinkos, kultūrai būtina suteikti turinį. Pa­žiūrėkite, kaip vyksta darbas Upynoje. Patalpos nejaukios, tačiau kultūrinės veik­los vadybininkė Re­nata Gu­­žauskienė taip profesionaliai organizuoja renginius, kad ir miestiečiai galėtų jų pavydėti. Pati dainuoja, režisuoja ir dar žmones sugeba sutelkti. Kvėdarnoje veikla labai suaktyvėjo, pradėjus dirbti Aldutei Rimkienei. 

Daug tikiuosi iš naujosios Šilalės kultūros centro vadovės. Ji vertina ir kaimo laisvalaikio salių darbą, aptaria metodikas. Kiekvienas naujas vadovas peržiūri veiklą, kažką atsijoja, kažką naujo pradeda. Ne visi tuo patenkinti, nes yra nemažai vietų, kur kultūrinė veikla stipriai pridususi. Viskas priklauso nuo tą darbą darančio žmogaus. Neužtenka pakabinti skelbimą, kad žmones sudomintumei, turi su jais bendrauti.

- Daugiausiai nerimo kaimuose sukėlė neseniai paskelbta žinia, jog bus uždaromi beveik visi rajono pašto skyriai. Kokia savivaldybės pozicija šiuo klausimu?

- Paštų darbuotojai buvo atėję pasikalbėti pas merą. Kaip reikės gyventi be pašto, neramu ir žmonėms. Mano nuomone, bent jau seniūnijų cent­­ruose bažnyčia, mokyk­la, am­bulatorija ir paštas turi bū­ti. Neįsivaizduoju, kodėl valstybės įmonė suplanavo tokią reformą ir kodėl pasirinko palikti paštą tik Kaltinėnuose, o didesnėje Kvėdarnoje jį nusprendė uždaryti. Ar tai taupymas? Gaila, kad niekas su žmonėmis dėl to nesikalbėjo, nežino, kokie yra jų poreikiai. Gal pasaulyje paštų jau nebereikia? Tačiau Lietuva tik kainomis gali prilygti Europai, jei dar jos neaplenkė. Todėl nekeista, jog mūsų visuomenėje tiek daug liūdnų veidų.

- Neseniai Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys de­mokratai, kuriems Jūs pri­­klausote, rinko savo partijos pirmininką, vyksta diskusijos dėl partijos pavadinimo keitimo. Kaip manote, ar reikia jį sutrumpinti? Gal galite pasakyti, už ką balsavote ir kokia buvo Šilalės skyriaus narių bendra pozicija?

- Liūdna, kad tik dabar viešai pradedama kalbėti apie partijos pavadinimą. Priklausiau Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai - Šilalės skyrius labai stiprus, Teresė Ūksienė atiduoda jam visą širdį. Jun­giantis su Tėvynės sąjunga, kėlėme klausimą, kaip tai atsispindės partijos pavadinime. Jau tada siūlėme vadinti partiją tiesiog Tėvynės sąjunga, neišskiriant krikščionių de­mokratų. Tėvynė - tai Lie­tuva, to užtenka.

O renkant pirmininką, kiek­vienas apsisprendėme asmeniškai. Pagal sąžinę bal­suoti nutarėme ir skyriuje. Ma­nau, kad tai puiku, nes buvo iš ko pasirinkti. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Lietuvos valstybės atkūrimo dieną paminėjo ir Šilalės S. Girėno III-ios kuopos šauliai bei jaunieji šauliai.

Darnia kolona nužygiavome į Šilalės bažnyčią, kur dalyvavome šv. Mišiose. Po jų šilališkius, miesto svečius, šaulius bei jaunuosius šaulius sveikino Tauragės LDK Kęstučio 7-osios rinktinės vadas K. Bauža, vėliau į jaunųjų šaulių gretas buvo priimti nauji nariai.

Lietuvos valstybės atkūrimo proga buvo įteikti apdovanojimai kai kuriems S. Girėno III-ios kuopos šauliams. Pasižymėjimo III laipsnio ženklu apdovanotas ilgametis šaulys E. Ivanauskas, daiktinė Lietuvos šaulių sąjungos vado dovana įteikta I būrio vado pavaduotojui P. Astrauskui, LŠS vado padėka už asmeninį indėlį į šaulių veiklos vystymą bei palaikymą - merui J. Gudauskui. Rinktinės vado padėka atiteko Žadeikių pagrindinės mokyklos šaulių būrelio vadovei V. Palekienei bei kitiems šauliams.

Sugiedojus Lietuvos himną, iš bažnyčios pajudėjome prie paminklo žuvusiems partizanams. Pagerbę tylos minute ir padėję gėlių, patraukėme į Šilalės kultūros centrą, kur vyko šventinis minėjimas.

Sigrida BERŽINYTĖ

S. Girėno III-ios kuopos jaunoji šaulė

AUTORĖS nuotr.

Šeštadienį Ši­la­lėje, prie Kul­tūros centro, šur­muliavo Už­gavėnių perso­nažai. Po ilgų ieškojimų La­ši­­ni­nis išsirinko sau į porą Ka­na­pinę, ir juoką, ir išgąstį susirinkusiesiems kėlė įspūdingomis kaukėmis už­sidangstę Už­­gavėnių vei­kė­jai. Netrūko links­mybių, gardžių blynų ir, ži­noma, puikios nuotaikos. Juk ant slenksčio - pavasaris.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pavasari, nevėluok! - norisi sušukti dar vieną drumzliną dieną.

Vos saulei spygtelėjus pro visą dangų užgulusius debesis,

vaikai lekia į krepšinio aikštelę pamėtyti kamuolį.

Ir jie yra tikriausi pavasario pranašai.

Kai tik juos pradedame matyti, žinome - pavasaris čia pat.

Kartu su trankiomis Užgavėnėmis, gardžiausiais blynais,

linksmiausiais persirengėliais bei jų šėlionėmis.

Degančio laužo liepsna, tranki muzika, smagus ratelis,

karšto šiupinio puodas, Kanapinio ir Lašininio ristynės -

praėjusį šeštadienį ir Šilalėje šėlo Užgavėnių dienos linksmybės,

kuriomis šaukėme saulę, šilumą, pavasarį.

Jis jau čia pat - nors ir nedrąsiai, bet jau kvepia, kviečia,

džiugina, budina, vilioja. Tik trinktelkime skambiai žiemos duris

ir atverkime širdies langus, kad jis,

labai laukiamas ir žavus, greičiau sugrįžtų.

O geriausiai - pakabinkime vaikams ant debesų

pačias ilgiausias sūpynes, kad linksmai, aukštai įsisupę,

iš visos gerklės šaukdami „žiema, žiema, bėk iš kiemo“,

ištirpdytų tamsą, liūdesį, abejones.

Tada pavasaris tikrai nevėluos.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

99-erių metų Nepriklausomybės kelias - ilgas ir sun­kus. Visko jame buvo ir yra: pergalių ir praradimų, džiaugsmo ir kančios. Ir brandos. Jau galime klausti: ar mokame būti laisvi piliečiai? Ar galime prisiimti atsakomybę už savo poelgius, darbus, žodžius? Kaip tie, kurie kūrė Lietuvą ir kovojo už jos laisvę. Kažkas yra pasakęs, kad šalį išlaisvina ne kariuomenė, o žmonių savimonė. Todėl labai džiugu, jei sutinki žmogų, kuris tiki: savimi, kitu, ateitimi, Tėvyne. Būtent toks yra po geros savaitės savo šimtmetį minėsiantis buvęs partizanas, politinis kalinys Pranas Žiauberis.

„Lietuva savo šimtmetį minės po metų, o mano tėvas šimtąjį gimtadienį švęs pas­kutinę vasario dieną. Ne­at­sitiktinai išvedžiau paralelę tarp Lietuvos gimtadienio ir savo tėvo, nes tėvynė Lietuva jam visuomet buvo didžiausia vertybė. Ir savo jaunystę tėvas paskyrė tam, jog atvaduotų ją iš okupantų gniaužtų – tapo partizanu, suimtas kalėjo Kazachijos lageriuose. Gūdžiu sovietmečiu mūsų namuose tėtį aplankę jo lagerio draugai ar šiaip bend­raminčiai daug kalbėdavo apie tai, kaip žmonės gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje, kokius baisumus teko iškęsti katorgoje, skaitydavo ir aptardavo disidentinę spaudą... Kiek save atsimenu, dažnai tyliai ateidavau, atsisėsdavau greta tėvo ir klausydavausi, apie ką jie kalbasi prislopintais balsais. Tėvas niekada nenuvarė šalin. Iš pradžių nelabai ką suprasdavau, bet kai paaugau, laukdavau tų slaptų pašnekesių. Ir nors tėvas niekuomet nebuvo perspėjęs, supratau, kad nei mokykloje, nei kieme negaliu pasakoti, kas yra kalbama mūsų namuose.

Daug epizodų iš vaikystės, papasakotų tėvo, iškyla atmintyje lyg spalvotos mozai­kos detalės. Tėvas mėgdavo prisiminti savo vaikystę, mokyk­lą (pradžios mokykla buvo jo tėvų name). Reikėję jam arti plėšinį, tai plūgas neklausęs, kaimynas atėjęs talkon. O kai laidojo Joną Ba­sanavičių, tėvas buvo mokykloje – mokytoja pasakė, jog mirė didis žmogus. Ir kiek­­vienas artojas sustojęs jo pa­gerbti.

Turbūt jau buvau bebai­giąs mokyklą, kai tėvas papasakojo apie tardymus Kau­no kalėjime ir gyvenimą sovietų lageryje. Neiš­dil­domai at­mintyje įsirėžė šie jo pa­­pasakoti epizodai: ne­atlai­kęs tardymų, inteli­gentiškas žmogus nuolat kartoda­vo tuos pačius žodžius: „Kas svarbu, tas nesvarbu, kas nesvarbu, tas svarbu“... Arba vieno rusų karininko jiems, kaliniams, ištarta frazė: ,,Praraskite bet kokią viltį kada nors iš čia išeiti, čia jūsų namai, čia jūsų kapai“. Dar jis pasakodavo, jog sąmoningai nedirbo lageryje, nors už tai sėdėjo karceryje, gaudavo tik duonos ir vandens. Nusilpo. Nebebūtų grįžęs, jei ne jo sesers siųsti maisto siuntiniai ir kalinių gydytojų pagalba. Jokių vaistų lageriuose nebuvo.

Vis pamąstydavau, kas lėmė jo apsisprendimą gintis nuo sovietų valdžios, jai nepritarti. Manau, kovotojo kelią už laisvą Tėvynę pasirinkti padėjo tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Tas kelias buvo idealistinis, sunkus ir pavojingas. Kai tėvas ir jo brolis Kleopas išėjo į mišką, sužinoję stribai ir kareiviai tėviškę iškrėtė, išdraskė, bet, laimei, senelis spėjo pabėgti.

Brėžnevinio sąstingio laiko­tarpiu tėvas ir man, ir gimi­nai­čiams nuolat kartodavo: „Pa­matysite, Lietuva bus nepriklausoma valstybė.“ Tuomet tokia idėja atrodė neįtikinama. Po Nepri­klau­somybės paskelbimo dažnai giminių susiėjimuose stebėda­vomės, kaip jis tai galėjo numatyti.

Kai Lietuva atgavo Nepri­klausomybę, tėvas jautė pa­reigą įamžinti tuos, kurie kovojo už ją. Partizanams, gy­nu­siems Lietuvos laisvę ir už ją žuvusiems, tėviškėje Lenk­­vyčių kaime (Kelmės r.) pastatė paminklinį akmenį, partizanei mokytojai Elenai Gendrolytei, kuri nepasidavė stribams gyva ir nusišovė kartu su A. Jurkūnu ir A. Bak­šiu bunkeryje, jos gimtosios sodybos vietoje Kaščiukų kai­­me, taip pat partizanų rėmėjui B. Indriuškai Pamergių kaime pastatė kryžius. Pa­sta­tė savo kryžių ir Kryžių kalne. Kiekviename žuvusiesiems už Lietuvą padarytame pa­minkle tėvas palikdavo ženklą – Gediminaičių stulpus – vieną svarbesnių valstybingumo simbolių.

Kad tėvas sulaukė tokio amžiaus, prilygsta kone stebuklui: juk 10 metų sovietų lageriuose jis buvo žlugdomas ir morališkai, ir fiziškai. Kokios stiprios dvasios žmogus turi būti, kad jo nepalaužtų tokie išbandymai. Todėl šiandien be galo didžiuojuosi ir esu laimingas, jog patį didžiausią savo turtą – meilę Tėvynei, troškimą būti laisviems ir nepriklausomiems – jis perdavė man ir mano seseriai Aydai“, - sako garbingą jubiliejų mininčio kovotojo už Lietuvos laisvę sūnus Re­migijus Žiau­be­ris.

Deja, pats šimtametis, šiuo metu gyvenantis pas duk­rą Kaune, jau sunkiai bend­rauja, todėl „Šilalės artojo“ skaitytojams siūlome žiupsnelį P. Žiauberio prisimini­mų, išspausdintų knygos „Erš­kėčių keliu“ V dalyje.

* * *

Susitikimas su Varnių partizanais

1944 m. Kūčių dieną aš, mano brolis Kleopas, Aleksas ir Jonas Jurkūnai, Stasys ir Jonas Šneideriai nutarėme trauktis iš namų į Raudgirio mišką. Ankstyvą pavasarį į jį pradėjo rinktis kiti partizanai: atėjo iš Nemakščių, kur buvo įsikūrę Žalpių miške, nes, kažkam įskundus, juos užpuolė stribai. Atėjo vyrų iš Viduklės Ylių kaimo, Povilas ir Jonas Mėliniai, Cibulskiai,  Vladas – Klajūnas ir Povilas – Jūreivis, Steponavičius Ste­pas-Bedalis. Orui atšilus, ėmė rinktis Kražių apylin­kių jaunuoliai, kurie nebuvo išėję į raudonąją armiją. Atėjo broliai Vladas ir Fe­lik­sas Ražauskai, Antanas Jo­ku­bauskas, Stasys Mockus, Kle­opas Milašauskas, buvęs po­­li­cijos tarnautojas Ivoš­ke­vi­­čius, Kajetonas Ru­­­daitis iš Kas­čiukų, Juo­zas Stec­kis iš Kra­žių, Petru­se­­vi­čius. Pirmi iš Varnių sutik­tų partizanų buvo vadas Vla­das Montvy­das – Žemaitis, Beniulis, Vla­das Durša, Juozas Durša, Juo­zas Monkus, Mikutis, Ra­džius, du Vysmantai, ryšininkas Vla­das Čėsna, Juodkazis, Ei­dė­nas, Varnių valsčiaus sekretorius. Visi Varnių partizanai  yra  žuvę,  išskyrus  

V. Čės­ną, kuris gyveno Gri­gulių kaime Kaltinėnų seniūnijoje.

V. Montvydas man pasirodė protingas, apdairus karys. Jo būryje buvo tvarka. <...>

Sudie, brangioji Lietuva

1947 m. vasario mėn. išvažiavau į Kauną – reikėjo gauti vaistų, bintų. Tačiau saugumas jau žinojo, kad atvažiuoju. Vasario 11 d., apie 12.30 val., einant Laisvės alėja, Daukanto gatve, prie Pie­no centro rūmų, 3 čekistai griebė mane ir pro Įgulos bažnyčią atitempė į saugumą. Du veda, o vienas, eidamas iš paskos, mina man ant kulnų. Baigėsi mano kova...

Taip norėjosi šaukti: „Lie­tuvos partizanai, nepasiduokite gyvi, kitaip sunyksite čekistų nasruose“.

1948 m. birželio 20 d., po pietų, iš vienutės išvaro mane į kiemą. Jau stovi būrelis vyrų, moterų, keletas jaunų mergaičių. Du prižiūrėtojai mus stebi. Vienas, pažiūrėjęs į ma­ne, sako, kad reikia duoti jam kokią aprangą, kitas pasišai­pydamas atsako, kad aprengs, kai nuveš į Ameriką. Aš lauke atsidūriau pusiau Adomo rūbais, nes mano vilnonius švarką ir kelnes per metus suėdė kalėjimo rūbų virinimo katilas (prožerka). Likau su apatinėmis kelnėmis ir lininiais baltiniais.

Surinkę virš 40 kalinių, sugrūdo į automobilį ir išvežė. Stovintis vagonas iš išorės nesiskiria nuo keleivinio, bet vidus – tikras kalėjimas... Sudejavo, sušvilpė traukinys, ir pirmyn. Taip liūdna darosi. Ar sugrįšiu kada, ar galėsiu apkabinti ir išbučiuoti Lie­tuvėlę?.. 

Oršos kalėjime išbuvome gal porą savaičių. Ir vėl toks pat vagonas, ta pati tvarka, vėl į kelionę.  Butyrkų kalėji­me išbūname apie mėnesį ir, pervažiavę Uralą, Ufos upę, atsiduriame Azijoje. Ke­liaujame toliau, ir jau dykuma. Karaganda. Traukinys vėl pajuda – Karabasas. Baus­tus po 25 m. varo į vienus vagonus, po 10 – į kitus. At­si­dūrėme Kengyre. Rugsėjo mė­nuo, naktys šaltos, o aš tik su apatiniais. Ryte liepia kalti kuolus plaktuku į žemę – ties dar vieną vielų liniją pagal aptvarą.  Kitą dieną gauname numerius – ta­pau CB – 416...

Brigadininkai, frontininkai, buvę vokiečių nelaisvė­je – žiaurūs. Išsiuntė mus į vario ka­syklas – Rudnik. Va­sa­­rą būdavo 30-40 laipsnių karščio, žiemą – tiek pat šalčio. Susirgau. Vienas žemaitis, ma­ne išklausęs, patarė gydytis beržo anglimi. Susiradau beržinį kastuvo kotą, sudeginau (kaliniai laužą kūrena nuolat) ir valgiau ją apie pusę metų. Kazachai labai stebėjosi, matydami mane anglį kramtant. Nustojau viduriuoti, dingo alkio jausmas. Dievas su manimi. Didžiausia laimė būti sveikam. <...>

1953 m. kovo 6 d. sužinom, kad mirė Stalinas. Kalinių nuotaika pakili. Bet ir netekęs tirono, Kremlius nedrįso duoti kaliniams – vergams atsitiesti, tie patys darbai, norma, blogas maistas...

1955 m. gegužę išveža į Balchašą, molibdeno kasyk­las. Tai pavojinga žaliava, kaip stiklas. Po sprogdinimo akmens–stiklo dulkės lenda į plaučius.  Atsisakom eiti į šachtą. Valdžia susirūpinusi, „sa­botaž“. <...>

Atvažiuoja komisija. Pa­var­dės iškabintos skelbimų lentoje pagal abėcėlę. Ateina ma­no eilė. Prie durų kapitonas paaiškina, kaip turiu elgtis. Sprendžiamas mano likimas. Išgirstu: „Komisija  nu­tarė ta­ve paleisti“. Jaučiuosi kaip naujai užgimęs. Tas jausmas atsveria mano kovą. Jaučiu pasididžiavimą, kad nepasidaviau. Iš gulago išeinu silp­nas fiziškai, bet neišdavęs savo principų. Čia, gulaguose, mano daugiausiai ir buvo pasipriešinta priverstiniam dar­bui. Gulėdamas ant narų, mąstau: 10 metų buvo atiduota budeliams, kurie iš žmo­gaus padaro šešėlį ir nežinomą kapą.

Išvažiuojam į Lietuvą

1956 m. liepos 12 d. įsakyta su daiktais rinktis prie vartų. Čekistas jau kalba švel­niau. Prieš sulipant į vagonus, palydovas karininkas kiekvienam paduoda ranką, palinki laimės. Maskvoje... Va­­žiuoju į Baltarusijos stotį. Apie pietus išvažiuoja trau­­kinys Maskva–Vilnius–Ka­ra­liaučius. 1956 m. liepos 20 d. išlipu Vilniuje.

Liūdna žiūrėti į tarybinį gy­venimą. Vienas kitą skundžia, valdžia vagia iš eilinių, eiliniai – iš valdžios. Dau­giausiai uždirba šnipai. Taip man atrodė tuo metu Lietuvoje.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Penktadienį kvėdarniškius apskriejo kraupi žinia – miestelyje, savo namuose, rasta nužudyta garbaus amžiaus senolė, kaimynų apibūdinama kaip drau­giš­ka, maloni bei tvarkinga moteris. Seniūno iškviesti ugniagesiai, pro langą patekę į namo vidų, aptiko Ade­­lę J. lovoje su kirstinėmis žaizdomis galvoje ir iš­kvie­tė medikus, kurie konstatavo moters mirtį. Tyrimą dėl nužudymo pradėję policijos pareigūnai jau su­laikė ir 29 metų įtariamąjį.

Nužudyta namuose

Kaip rašoma Policijos departamento įvykių suvestinėje, vasario 10 d., apie 14 val. 40 min., Kvėdarnoje, Saulėte­kio g., rastas moters (gim. 1935 m.) lavonas su trimis kirstinėmis žaizdomis galvos srityje. Įtariamasis (gim. 1987 m.) uždarytas į areštinę.

Į ramią sodybą netoli miestelio centro užsuko seniūnas Aivaras Dobilas, kai jam paskambino sunerimę 81-erių senolės giminaičiai, niekaip negalintys su ja susisiekti.

„Adelė J. gyveno pas savo vyresniąją seserį ir ją slaugė. Tačiau pasidarė per sunku, todėl ketvirtadienio vakarą giminės padėjo namo savininkę išvežti į Kaltinėnų globos namus. Mes patys parūpinome iš gydytojos siuntimą bei suderinome su globos namais. Ligonę lydėjo giminės, važiavo ir Adelė. O paskui Vilniuje įsikūrusi giminaitė ją parvežė namo ir išvyko. Moteris liko viena. Kitą dieną giminaičiai bandė jai paskambinti, pasiteirauti, kaip ji laikosi, tačiau, kai to padaryti niekaip nepavyko, paskambino man. Penktadienį, iš ryto, į namus nuvyko socialinė darbuotoja, bet nieko neprisišaukė. Dar kartą ji važiavo po pietų, iš paskos - ir aš. Prie garažo durų užuodėme dūmų kvapą, beldėme į duris ir į langus, tačiau niekas neatidarė“, - „Šilalės artojui“ apie seniūniją sukrėtusią tragediją pasakojo seniūnas Aivaras Dobilas.

Nerimą sustiprino įjungtas televizorius

Seniūnas sakė, jog iš pat ryto pagalbos niekur nesikreipė, nes manė, kad gal moteris, išvargusi po sesers slaugymo, išgėrė vaistų ir miega, nenumanydama apie kilusį sujudimą. Bet vėliau jam įtarimų sukėlė paliktas įjungtas televizorius.

„Galvojome, gal ilsisi. Tačiau belsdamas ir apžiūrinėdamas visus langus, pro kamputį pastebėjau, kad veikia televizorius. Perskambinau giminaitei pasiteirauti, ar gali būti, jog močiutė kažkur išėjo ir jį pamiršo išjungti. Nors paprastai senyvo amžiaus žmonės yra taupūs, visada išjungia elektros prietaisus, kai jų nenaudoja. Giminaitė patikino, jog taip moteris nepasielgtų. Tada iškvietėme ugniagesius, kad padėtų patekti į vidų. Jie išėmė langą, kuris tik vinimi tebuvo užkaltas, ir dar teko laužti grotas. Bandė atidaryti duris ir įleisti medikus, kuriuos iškviečiau kartu su ugniagesiais. Bet ir jas prisiėjo laužti – duryse rakto nebuvo. Ugniagesiai ir aptiko moterį“, – kalbėjo A. Dobilas.

Senolė rasta lovoje, kraujo klane. Ugniagesius pasitiko lojantis šuo bei netvarka. Medikai konstatavo senolės mirtį ir iškvietė policiją.

Kas galėjo ramiame miestelyje taip pasielgti, seniūnas teigė neįtariantis. Tačiau atskleidė savo paties pastebėjimą, kad Kvėdarnoje tokie tragiški įvykiai kartojasi maždaug kas 10 metų. Anot A. Dobilo, maždaug prieš 20 metų vyras kieme užkapojo savo dėdę. O apytiksliai prieš 10 metų jaunuolis nudūrė draugą.

Seniūnas sakė moters gerai nepažinojęs, tačiau su ja keliskart susidūrė, kai ši lankėsi seniūnijoje - prašė, jog kas nors padėtų susitvarkyti su katėmis. Senutė buvusi linksma ir gana energinga, net dviračiu dar važinėdavo.

Kaimynai sunerimę

Senolės kaimynystėje gyvenanti Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė pasakojo, kad močiutė – buvusi pedagogė, į Kvėdarną atvyko netrukus po to, kai mirė sesers vyras. Tačiau prieš kiek metų tai buvo, tiksliau pasakyti negalėjo.

„Kiek žinau, Adelė J. dirbo pradinių klasių mokytoja Jurbarko rajone. Jos abi su sese vaikų neturėjo. Bet jai jau buvo sunku seserimi rūpintis, vis pasiguosdavo dėl to. Tačiau Adelė ne iš tų žmonių, kurie nuolat bamba. Ji buvo labai darbšti, šviesaus proto. Žavėjausi jos atsidavimu bei rūpesčiu seserimi. Mano vyras jai padėdavo gyvatvorę nukarpyti, ji mus dažnai pavaišindavo obuoliais. Pasikalbėdavome kieme susitikę, matydavau, kad į bažnyčią ateidavo“, – sakė L. Po­ciuvienė.

Ji teigė ketvirtadienio vakarą girdėjusi lojant šunį, bet į tai dėmesio neatkreipė.

„Nelaimė sukrėtė visus. Da­bar savotiškai jaučiu kaltę dėl to – juk nematome savo artimiausių kaimynų... Lojo šuo, tačiau nesureagavome – jis dažnai loja. Po šios nelaimės visas savaitgalis praėjo su pasižvalgymais pro langus, ne­jaukiai. Blogai, jog nesidomi­me vieni kitais. Girdėjau kal­bas, kad tai esą galėjo padaryti vienas žmogus, vietinis. Dabar visi spėlioja, kas jis. Buvo čia pas mus toks, eidavo per žmones grasindamas ir reikalaudamas pinigų, prie parduotuvės stoviniuodavo. Nežinau, ar tą patį, kaip įtariamąjį, sulaikė pareigūnai. Galvoju, jog užpuolikas tikėjosi, kad namai bus tušti – matyt, manė, jog į globos namus abi išvažiavo, tai ir brovėsi. Kiek velionę pažinojau, ji galėjo nusikaltėlį paauklėti, pamokyti. Ji tikrai nebuvo iš tų, kuri būtų piniginę pati atidavusi, kad tik paliktų gyvą“, – svarstė apie lemtingus to vakaro įvykius kaimynė.

Viešai skelbiama, kad pavogta nužudytos moters piniginė. Tačiau gali būti, jog žudikas į namus įslinko, tikėdamasis didesnio grobio - esą seserys taupė pinigus, nes norėjusios Šilalėje pirkti butą. Tvarkytis dideliame name joms buvo sunku.

Klaipėdos apygardos prokuratūros I-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Jurij Petuchov „Šilalės artoją“ informavo, kad įtariamasis yra kvėdarniškis, suimtas 10 parų.

Policijos pareigūnai kol kas daugiau informacijos neatskleidžia, baimindamiesi, kad nebūtų pakenkta ikiteisminiam tyrimui. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Rūta Janavičiūtė informavo, jog dėl žmogžudystės įtariamam vyrui gresia laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Plačiai Šilalės kraštuose žinoma Kęs­tu­čio Tarvydo kai­mo kapela, dar pla­čiau garsas sklinda apie joje gro­jan­tį bir­bynininką Kazį Budrį, baigusį pro­fe­siona­laus muzikanto karjerą ir su­grį­žusį tėviškėn birbynių gaminti.

Ne be reikalo sakoma: namai ten, kur širdis. Kazio širdis net ir pačioje muzikanto šlovės viršūnėje tebebuvo Gorai­niuose, kur liepų žieduose dūzgia tėvo bitės, lauke džiūsta šienas ir prieš lie­tų iš sraunių Jūros upės vandenų šo­kinėja žuvys. Valstybinio dainų ir šo­kių ansamblio „Lietuva“ orkestrui va­do­­vavęs muzikantas, šį pavasarį švę­siantis 75-metį, pripažįsta, kad iš pa­­čių egzotiškiausių kraštų parvykęs, jau kitą dieną skubėdavo tėviškėn, nes mie­lesnės vietos už savo Go­rai­­nius pasaulyje nesurado.

Pasuko muzikanto keliu

Gimtąjį kaimą Kazys paliko penkiolikos, kai, septynias klases baigęs, medienos prikrautu sunkvežimiu išbildė­jo į Klaipėdą, kur aukštesniojoje muzikos mokykloje, dabar vadinamoje Stasio Šimkaus konservatorija, jau mokėsi ketveriais metais vyresnis brolis Pranas. Kitokio pasirinkimo, regis, negalėjo nė būti, nes Budrių namuose visada skambėjo muzika.

„Tėtis grojo bandonija, o mes, keturi vaikai, kaip katinai iš visų pusių sutūpę, žiūrėdavome, ką jo pirštai su instrumentu daro. Taip ir patys išmokome“, - pasakoja Ka­zys.

Bikavėnų kraštas neatsitiktinai į pasaulį paleido ne vieną garsų muzikantą - tai prieškario ūkininko Antano Vaičiulio, įsteigusio čia pirmąją muzikos mokyklą, nuopelnas. Jo tėvas buvo ekonominis emigrantas, dirbo Amerikoje, bet grįžo į Lietuvą, nusipirko žemės, sulaukęs šešiasdešimties vedė aštuoniolikmetę tarnaitę ir užaugino septynis vaikus. Jauniausiąjį Antaną, kaip niekam tikusį, nuvežė į Oginskio konservatoriją vargonininku mokytis. 

„Oginskio orkestre jis pūtė klarnetą, o greta stovėjo Čiur­lionis su fleita. Bet ir jam, kaip tėvui, kelis metus kaimo bažnyčioje pavargonininka­vus, te­ko Dievo keliais pasukti pinigų užsidirbti. Tėtis pasakojo, kad tas Vaičiulis, su draugais pusę pasaulio apkeliavęs, Argentinoje nusipirko bando­niją, ir, grįžęs į Lietuvą, ne­toli mūsų, Bag­donų sody­bo­­je, atida­rė muzikos mokyklą. Joje ir mano tėtis ban­donija groti išmoko. Gerai grojo, iš gaidų - da­bar niekas taip ban­donija ne­gro­­ja, nes nemoka“, - su pasididžiavimu sako K. Bud­­­rys.

Anot jo, prieškariu ir A. Vai­čiulis, ir jo mokiniai savo šeimų orkestrus turėjo, nes au­gino būrius vaikų ir visus muzikos mokė. Dėl to vien iš šio kaimo aukštuosius mokslus penki muzikantai baigė. Į Klaipėdą muzikos mokytis išvažiavęs K. Budrys greitai darė pažangą: jau trečiame kurse dėstytojai jam leido groti saksofonu Alvydo Paltino vadovaujamame ansamblyje „Kopų balsai“.

Išlaikęs valstybinius egza­mi­nus, Kazys vienintelis gavo ne paskyrimą dirbti, o rekomendaciją mokytis Muzikos akademijoje. Ten baigė birby­nės ir dirigavimo studijas. Studijuodamas grojo birby­ne Vilniaus pedagoginio ins­tituto liaudies muzikos orkest­re „Šviesa“, saksofonu - Ge­le­­žin­ke­li­ninkų rūmuose, kur irgi įkūrė liaudies muzikos inst­rumentų orkestrą. Ir šokiuose grodavo, kad „ilgesnis rub­lis“ kiauron studento kišenėn įkris­tų.

Tik kai trečiame kurse studijuodamas įstojo į valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, visų kitų darbų teko atsisakyti. Prasidėjo karjera, išvedusi gorainiškį Kazį į platųjį pasaulį.

Artisto gyvenimas - toli nuo namų

„Lietuvoje“ K. Budrys dirbo 26 metus - ne tik grojo birbyne, bet ir tapo orkestro vadovu bei ansamblio dirigentu.

„Smagus, bet kartais ir sunkus tas muzikanto gyvenimas. Daug keliauti teko: po visą pasaulį lėktuvais skraidžiau, mėnesiais geležinkelio vagonuose gyvendavome To­limuosiuose Rytuose, Si­bi­­re koncertuodami. Muzi­kan­­tams, kaip ir visiems kitiems artistams, nelemta tu­rėti asmeninio gyvenimo, o ant mano darbo pažymėjimo ir buvo parašyta, jog esu ansamblio „Lietuva“ artistas“, - pa­sakoja K. Budrys.

Kazys pripažįsta, kad jam daugiau nei kitiems ansamb­liečiams pasaulio teko pamatyti, mat anuomet kartu su kanklininke garsiausiems šalies dainininkams akompa­nuo­davo. Kartą per dvi savaites visą Žemės rutulį ap­skrido: pradėjo gastroles Mask­­voje, iš ten kilo į Romą, po kelių dienų jau koncertavo Či­lėje, paskui - Peru, iš ten pa­sidavė į Šiaurės Ameriką, grįžo į Lon­doną ir baigė Mask­voje. Tokia ilga ir sudėtinga buvo tolimų gastrolių programa.

Bet kai tik po kelionių pasitaikydavo laisva diena, Kazys skubėdavo į Gorainius. Viena koja visada būdavo tėviškėje, todėl draugai iš jo juokdavosi: „Gorainiai ir Gorainiai“. Bet čia šienavimas, medžioklė, žvejyba, daug vietos jo birbynių meistrystei - ir absoliuti laisvė sielai ir kūnui.

„Visada mane nesuprantama jėga į tėviškę traukė. Kai 38-erių būdamas išėjau į pensiją, nes grojančius pučiamaisiais po 25 metų į užtarnautą poilsį išleisdavo, sugrįžau į tėviškę, namus ir žmoną palikęs Vilniuje, nors ir ten buvau gerai įsitaisęs. Gyvenu visai šalia Sapieginės kalnų, po langu pušynas ošia. Bet visada turėjau pomėgių, didelių planų, tai ir skubėjau į kaimą, kur idealios sąlygos mano instrumentams gaminti“, - dalijasi prisiminimais K. Budrys.

Sukūrė palikimą Lietuvai

Liaudies instrumen­tus gaminti jis išmoko dar vaikystėje, pakrūmiais su draugais karves beganydamas. Vė­liau šis pomėgis tapo svarbiu užsiėmimu - ne tik Kaziui, bet ir visai Lietuvai. Pusė, o gal ir dar daugiau šalies birbynininkų K. Budrio pagamintais instrumentais groja. Jos skamba šalies muzikos mokyklose, konservatorijose, Muzikos akademijoje, daugelyje liaudies instrumentų ansamblių.

„Niekur to neiš­moksi, pats turi ištobulinti, kad inst­rumentas gerai skambėtų. Pra­­­dėjau gaminti dar tada, kai Mu­zikos akademijoje, valstybiniame ansamblyje grojantiems profesionalams gerų instrumentų prireikė. Iki šiol darau ilgaamžius, jog niekada nesupūtų. Toks bus mano palikimas Lietuvos kul­tū­rai“, - neslepia K. Bud­rys.

Penkiolika metų, kaip pats sako, tėviškėje savo reikalais užsiėmė, kol jį vėl visa esybe įtraukė į muziką. Tada jau vietiniai, paprašę lumzdeliu armonikai pritarti. Bet kai nuvykęs į šventę išsitraukė birbynę, ir vėl pamėgta veikla prasidėjo. Su vaikystės draugu Bikavėnų etnokultūros centre kapelą „Lolytėlė“ subūrė. Stojo į vieną, kitą apžiūrą - ogi neblogai sekasi. Dabar pats jai ir vadovauja.

„Jau norėčiau antrą kartą į pensiją išeiti: visgi 75-eri ant nosies, kiek gali dirbti? Ta­čiau šiemet vėl pasirašiau sutartį su Bikavėnų etnokultūros cent­ru, teks toliau groti. Tėviškėje visada esu užimtas, nėra kada į Vilnių nuvažiuoti. O ten žmona, namai, duk­ra, irgi Muzikos akademiją baigusi, mokytoja dirba. Kitą tai retai tesutinku, mat jau 20 metų Italijoje gyvena“, - šiltai atsiliepia Kazys apie savo šeimą.

Bet ne mažiau ar­tima jam ir jomantiškių Tarvydų parko kapelos muzikantų kompanija, kurioje kone kasdien sukasi - ir repetuoja, ir kūrinius parenka, ir vadovauti Kęstučiui padeda. Todėl visada yra užimtas: retą savaitgalį jo muzikantai negroja šventėse ar vakaronėse, o kasdien su įvairiausiais projektais vos spėja suktis.

Ir nekeista - visais liaudies instrumentais grojantis, pasaulio matęs, giliai tautos kultūrą išmanantis žmogus kaime yra už auksą vertesnis. Jį ir vestuvėms, ir laidotuvėms, ir per šventes bažnyčioje pagroti kviečia. Jei spėtų, iš rankų numylėtosios birbynės net naktimis nepaleistų.  

Pasaulio centras - tėviškėje

„Nežinau, kur galėčiau jaustis geriau nei tėviškėje. Gal kam čia yra užkampis, o man gimtinė - pasaulio centras. Kiti muzikantai gastrolių tolimose šalyse man pavydėdavo, tik ir svajodavo iš Lietuvos ištrūkti, o manęs niekur netraukė. Indijos džiungles išlandžiojau, Peru į kalnus kopiau, bet visada galvodavau, kaip greičiau atsidurti gimtinėje“, - prisipažįsta dabar jau niekur iš Lietuvos keliauti nebenorintis Kazys.

Ir pasijuokia pats iš savęs: sėdėtų Vilniuje šiltame bute, nereikėtų nei pečiaus kūrenti, nei sniego kasti. O dabar nesustodamas eina ir eina aplink ūkį: vasarą darbu aprūpina bitės, žiemą tėvo miškas rūpesčio šaukiasi. Būna, kad ir pavargsta nuo tokios daugybės reikalų, tačiau džiaugiasi, jog vis dar turi ką veikti.

Ir žmona jam pritaria: būk, sako, toje savo tėviškėje, kol tik įstengsi. Vilniuje Kazio draugus sutikusi ji kaskart išgirsta tuos pačius skundus. Visi pasenę, nelaimingi, gyvenimu nusivylę, nes nereikalingi. Stebisi išgirdę, kad Kazys toks užimtas.

„Jei sostinėje gyvenčiau, ir man tas pats būtų. Kaime - geriau ir patogiau, nes inst­rumentams gaminti vietos daug reikia. Ir pinigų stygiumi nesiskundžiu: 50 bičių avilių mane maitina. Ne­rei­kia net į turgų eiti - iškopinėjęs medų, nuolatiniams klientams į Vil­nių išvežu, nes visi no­ri švie­žio“, - gyvenimu tėviškėje džiau­giasi K. Budrys.

Skirtingai nei daugeliui kitų vilniečių, kaimas jam neatrodo nei baisus, nei prasigėręs. Gaila tik, anot Kazio, jog žmonės nyksta, gryčios tuštėja. Vien Gorainiuose neseniai 40 našlių suskaičiavo. Bi­kavėnuose irgi tas pats.  

„Neaišku, koks čia vakuumas pasidarys ir ar ilgai teks laukti, kol kas nors jį užpildys. Netikiu, kad mūsiškiai artimiausiu metu pradės grįž­ti. Tiesa, kai kurie, užsienyje dirbdami, labai gražiai savo tėviškes tvarko, tikisi kažkada jose apsigyventi. Bet gal tik tada, kai padorias pensijas užsidirbs. O kol kas sugrįžta tik vienas kitas“, - apgailestauja Kazys.

Sunkiai, pasak jo, ver­­­­čiasi žemę dirbti likę žmonės. Gal kar­tais ir patys dėl to kal­ti. Kai Lietuva Ne­pri­klau­so­my­bę atkūrė, susirinkimuose šaukė, jog kolūkių neleis naikinti, o naktimis ėjo fermų sto­gų ardyti, langų plėšti.

„Išardė, sugriovė, o at­­s­tatyti ar naujai ką sukurti sunku. Kas nesu­geba, eina šnapso ger­­­ti“, - skaudžiai kons­ta­­tuo­ja Ka­zys.

Savo gyvenimu jis patenkintas, nes skųstis neturi kuo. Svarbiausia, kad būtų sveikatos.

„Anądien, vartydamas nuot­raukas, radau darbo pažymėjimus. Visi klausia, koks buvo aukščiausias mano apdovanojimas. Nu­si­­pelniusio liaudies artisto var­das man buvo suteiktas. O dabar aukščiausias apdovanojimas - ge­ra sveikata“, - šyp­sosi gyva Lietuvos kultūros legenda tapęs žmogus.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tarvydų parko kaimo kapela

Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimas Lietuvos Nepriklausomybės gimtadienį švęsti išradingai ir prasmingai paskatino mūsų miestelio bendruomenę vasario 16-ąją paminėti triukšmingai.

Kad šventė būtų iškilmingesnė, į renginį buvo nuspręsta pasikviesti mūsų rajoną garsinančią liaudiškos muzikos kapelą „Bijotaičiai“. Kadangi svečiai yra labai užsiėmę ir tą dieną negalėjo pas mus atvykti, nutarėme minėjimą perkelti į kitą dieną. Organizatoriai tikrai neapsiriko. Po visų savaitės darbų, penktadienio vakarą, į Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos salę sugužėjo ne tik pajūriškiai, bet ir aplinkinių seniūnijų gyventojai.

Po šventinių sveikinimų, užgrojus muzikai, žmonėms buvo taip gera, kad salėje viena po kitos ėmė suktis poros. Šoko, bei dainavo, linksminosi ir jauni, ir vyresni.

Dėkojame visiems už aktyvų dalyvavimą.

Laima TUBUTIENĖ

Pajūrio miestelio bendruomenės valdybos narė

AUTORĖS nuotr. 

Ši­la­lės kultūros centro atvirajame jaunimo centre (AJC) „Pulsas“ vyko savanorių suorganizuotas stalo teniso ir biliardo turnyras.

Renginys sutraukė daugiau kaip 50 jaunuolių iš viso rajono, pasiryžusių išbandyti jėgas ar tiesiog palaikyti draugus. Draugiškose stalo teniso rungtynėse dalyvavo 12 šios sporto šakos entuziastų. Po inirtingų setų pirmąją vietą iškovojo Linas Rudminas, antrąją – Svajūnas Petrokas, trečiąją – Eimantas Būdvytis.

Prie biliardo stalų taip pat susikovė 12 dalyvių. Pirmąją vietą užėmė Pijus Levanauskas, antrąją – Rugilė Beržinytė, trečiąją – Dovydas Freitas.

Abiejų sporto šakų atstovai apdovanoti medaliais ir diplomais. Nuoširdžiai dėkojame mūsų nuolatiniams rėmėjams. Tikimės tokius turnyrus padaryti tradiciniais.

Rimantė DAUJOTIENĖ

Šilalės AJC „Pulsas“ vietos JGI koordinatorė, savanorystės ambasadorė Šilalės rajone

Bertos LAPINSKAITĖS nuotr.