Šilalės sporto mokykla negaus anksčiau žadėtos Europos Sąjungos paramos neformaliojo ugdymo gali­mybėms plėtoti. Taip nusprendė savivaldybės taryba, sužinojusi, kad Švietimo ir mokslo ministerija Tau­ragės regionui 56 tūkst. eurų sumažino žadėtas paramos lėšas neformaliojo švietimo infrastruktūrai tobulinti.

Savivaldybės Investicijų ir statybos skyriaus vedėjo Faus­to Sragausko rajono tarybos nariams pa­teiktame paaiškinime nurodoma, jog Šilalės savivaldybė dėl to neteks 6 tūkst. Eur. Tačiau pats vedėjas tarybos posėdyje teigė tuo nesąs įsitikinęs, nes praradimas gali būti ir dvigubai didesnis. 

Leisti rengti projektą „N­e­formaliojo ugdymo galimybių plėtojimas Šilalės sporto mokykloje“ savivaldybė nu­ta­rė daugiau nei prieš pusant­rų metų - 2015-ųjų spa­lio mėnesį. Sporto mokyklos direktorė planavo pirkti įstaigai įvairių treniruoklių už 26 tūkst. Eur. Didžioji dalis lėšų - 22 tūkst. Eur - turėjo būti skirta iš Švietimo ir mokslo ministerijos administruojamų ES numatytos paramos pinigų. Savivaldybė šiam projektui buvo pasiruošusi pridėti 15 proc. biudžeto lėšų. Deja, planus teks keisti.

F. Sragauskas dabar teigia, jog Sporto mokyklai treniruokliai nebūtini, todėl visa neformaliajam ugdymui plėtoti skirta ES finansinė parama atiteks Šilalės meno mokyklai.

Tai, kad sportuojantiems są­lygos ir taip yra neblogos, pripažįsta ir rajono meras Jonas Gudauskas. Jo teigimu, vi­same rajone yra daugybė aikštynų bei treniruok­lių, todėl svarbiausia, kad tik bū­tų noro jais naudotis.

Sa­vi­valdybės ad­mi­nistra­ci­jos di­rektoriaus Rai­mundo Vai­­­tie­kaus žiniomis, Sporto mo­kyklos administracija yra pa­­siruošusi iš savo įstaigos su­kauptų lėšų nupirkti 4 tre­ni­­ruoklius.

Šilalės meno mokyklai užsakovo teisės infrastruktūros tobulinimo projektui įgyvendinti buvo suteiktos tuo pat metu, kaip ir Sporto mokyk­lai - prieš pusantrų metų. Ja­me numatyta įrengti skulptūros klasę, kompiuterizuoti teorijos klasę bei įsigyti naujų muzikos instru­mentų. 2015-aisiais buvo skai­čiuojama, jog projektui įgyvendinti reikės 57 tūkst. Eur, tačiau 44 tūkst. Eur paramą skirs ES lėšas administ­ruojanti Švie­timo ir mokslo minis­teri­ja.

Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas F. Sragauskas dabar mano, kad skulptūros klasei įrengti numatytų pinigų neužteks, todėl reikia pasirūpinti papildomu finansavimu. O tam geriausia permesti pinigus, kurie buvo numatyti Sporto mokyklai treniruok­liams pirkti.

Tačiau panašu, jog kol kas savivaldybė tik gaudo briedį laukuose. Ir nors dar nepagriebė jo už ragų, jau dalinasi grobį. Kol ES lėšos pasieks Tauragės regioną ir bus išdalintos savivaldybėms, projektams įgyvendinti paramos gali ir visai nelikti.

Daiva BARTKIENĖ

Daugybę metų Šilalės centre veikusi Traksėdžio se­niūnija netrukus bus iškeldinta. Tokia naujiena nema­loniai nustebino šios seniūnijos gyventojus: jei bus nutarta šią įstaigą įkurdinti pačiame Traksėdyje, žmonės teigia eisiantys protestuoti, o į pagalbą šauksis seniū­naičius ir bendruomenių pirmininkus.

„Šilalės artojo“ redakcija sulaukė laiško, kuriame prašoma išsiaiškinti, ar tikrai seniūnija bus iškelta iš miesto.

„Girdėjome, kad Traksėdžio seniūniją perkels į Traksėdžio kaimą. Bet kai buvo steigiama ši seniūnija, valdžia žadėjo, jog ji bus Šilalės mieste. Ir tai buvo patogu. Dabar žadamos permainos gąsdina: nejaugi valdininkai nepagalvojo apie tuos, kurie neturi mašinų? Kaip mums iš vieno kaimo reikės nusigauti į kitą? Gal kursuos autobusas Šilalė-Traksėdis? Dabar, važiuoda­mi su kaimynais į Šilalę, galime ir visus reikalus susitvarkyti. O kas bus, kai seniūnijos mieste neliks?

Prašau redakcijos išsiaiškinti šį mums nepalankų valdžios sprendimą bei paskelbti laikraštyje.

Be to, gal seniūnaičiai ar bendruomenių pirmininkai galėtų kažko imtis, kol dar ne vėlu...

Tegu valdžia susimąsto – mes iškėlimo nenorime, toks sprendimas mums yra nepatogus, keliantis papildomų rūpesčių“, - teigia laiške moteris, prisistatanti Kadžygos kaimo gyventoja.

Traksėdžio seniūnija šiuo metu yra įsikūrusi pagrindinėje miesto gatvėje, vyresniųjų šilališkių dar vadinamame „karinio“ pastate, kuris dabar priklauso Lietuvos kariuomenei. Traksėdžio seniūnė Regina Audinytė „Šilalės artojui“ teigė kol kas negalinti pasakyti, kur tiksliai seniūnijos darbuotojai bus iškeldinti. Tačiau viliasi, kad pavyks rasti patalpas mieste.

„Yra įvairių svarstymų, diskutuojama apie visokius variantus. Praėjusį rudenį gavome iš kariškių prašymą atlaisvinti patalpas iki balandžio 1 d. Sutinku, kad kai kurių kaimų gyventojams atvykti į Traksėdį tikrai būtų sudėtinga, todėl bandau ir rajono vadovams įrodyti, jog dalis žmonių patirs nepatogumų. Dabar iš toliau kaimynai vienas kitą iki Šilalės pavėžėja. O kas norės specialiai kitą vežti iki Traksėdžio? Be to, iki jo joks autobusas nevažiuoja, išskyrus mokyklinį, tačiau jis pašalinių asmenų neima. Bet reikia pripažinti, jog padaryti, kad visiems būtų gerai, nėra taip paprasta. Seniūnijai neužtenka vieno kabineto, reikia bent 4. Taip pat aplinkos priežiūros priemonėms laikyti būtinas sandėliukas bei garažas automobiliui. Traksėdyje yra šiokios tokios patalpos, tačiau joms reikalingas remontas. Kiek man žinoma, lėšų tam nėra numatyta, todėl tikėtina, jog ten mūsų neiškeldins“, – aiškino seniūnė.

Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Rai­mundas Vaitiekus patikslino, jog kol kas patalpų vis dar dairomasi ir jokio konkretaus sprendimo, dėl kurio reikėtų gyventojams nerimauti, nėra.

„Kariškiai pageidauja, jog patalpas seniūnija atlaisvintų nuo birželio 1 d. iki liepos 1 d. Šiuo metu Traksėdžio seniūnijai ieškoma naujų patalpų Šilalės mieste. Teira­vo­mės Šilalės darbo biržos, Vi­suo­menės sveikatos cent­ro, tačiau šios įstaigos laisvų kabine­tų neturi. Žiūrėjome ir savivaldybės pastate, svarstėme, kur dar Šilalės mieste galė­tų įsikurti seniūnija. Kol kas tinkamų ir nedidelių patal­pų (reikėtų apie keturių ka­bi­netų) neradome. Su­pran­­ta­me, kad gyventojai gy­ve­na ne tik Traksėdyje, bet ir Drobūkščiuose, Nevočiuose bei kituose aplinkiniuose kaimuose, tad patogiausia, jog seniūnija liktų mieste. Sten­giamės visada atsižvelgti į gyventojų poreikius“, – patikino R. Vaitiekus.

Pastate Jono Basanavičiaus g. šiuo metu yra įsikūrusi ir seniūnija, ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės Šilalės 308-osios pėstininkų kuopos darbuotojai. Kuopos vadas kapitonas Kęstutis Dembinskas sakė, jog savanorių pajėgos turėtų būtų labiau matomos, nes daug jaunuolių iki šiol nežino visų galimų būdų atlikti privalomąją karinę tarnybą. O norint šitai pasiekti, reikia aktyvinti veiklą. Tam būtinos atitinkamos sąlygos. Tačiau į dabartines patalpas savaitgaliais susirinkus kone 60 žmonių (atvyksta į mokymus ar pratybas savanoriai) trūksta vietos.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pranešimas apie neva apleistą neįgalų žmogų iš šiltų kabinetų išvertė ne tik savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotojas, Upynos se­niūnę – į miestelį  lėkė ir policija, ir „gaisrinė“, ir „grei­toji“. Kvietimo atvykti į Upyną sulaukė ir „Šilalės ar­to­jas“. Visus ant kojų sukėlė Žmogaus teisių gynimo asociacijos Tauragės skyriaus nariais prisistatę asmenys. Buvo teigiama, jog socialiniame būste įsikūrusioje šei­moje badu marinamas 22-ejų neįgalus asmuo, o jį pri­žiūri girtaujantys tėvai.

Skubėjo tikrinti anoniminio pranešimo

Redakcijoje sulaukėme nerimastingo skambučio iš Žmogaus teisių gynimo asociacijos (ŽTGA) Tauragės skyriaus. Skambinusi moteris pakvietė nedelsiant atvykti užfiksuoti galimą neįgalaus asmens kankinimą. Įvertinant tai, jog pastaruoju metu smurto artimoje aplinkoje tema yra itin jautri, išskubėjome į nurodytą vietą. Tokio pat pranešimo sulaukė ir Šilalės savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Račkauskienė bei vyr. specialistė Regina Armonienė, Upynos seniūnė Stefa Kažukauskienė su socialine darbuotoja Vilija Bambaliene.

Visiems susirinkus sutartoje vietoje, ŽTGA Tauragės skyriaus pirmininko pavaduotoja prisistačiusi Gileta Stumb­rienė paaiškino, jog esą gavo anoniminį pranešimą apie badu marinamą Gabrielių A. Neva 22-ejų metų jaunuolio oficialus globėjas tėvas Vytautas A. girtauja, o kartu gyvenanti mama Leonarda A. – neįgali. Neįgalus sūnus – prikaustytas prie lovos, apsiginti nepajėgia, yra sulysęs dėl nuolatinio badmiriavimo.

„Mums pranešė, kad jaunuolis atrodo kaip 7-erių vaikas, nesveria nė 20 kilogramų. Gavome anoniminį skundą, reikia patikrinti. Taip pat gavome informacijos, jog seniūnę ir socialinę darbuotoją sieja giminystės ryšiai, todėl šia šeima jos nesirūpina - kad mažiau problemų būtų visiems“, – aiškino kita ŽTGA narė Vida Paliakienė.

Neįsileido nekviestų svečių

Nuskubėję prie nurodyto namo, tarnybų specialistai suglumo: duryse iš lauko pusės kabojo spyna. Upynoje dirbanti socialinė darbuotoja ir seniūnė patikino, jog šeimyna joms yra žinoma. Ir, pasak jų, nieko keisto, jog durys užrakintos – žmonės paprasčiausiai neįsileidžia nepažįstamų. Tačiau tai papiktino ŽTGA nares: jos ėmė priekaištauti, esą netvarkinga šeima jau yra perspėta apie tikrintojų vizitą ir tai galimai naudinga būtent pačiai seniūnei ir socialinei darbuotojai. Tiesa, kokia ta nauda – nepaaiškino.

Po kone pusvalandį trukusių bevaisių bandymų pasikalbėti ir beldimo bei prašymų nors trumpam įsileisti apžiūrėti ligonį, G. Stumbrienė paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 ir iškvietė pagalbą, kad galėtų patekti pas galimai neprižiūrimą ligonį.

Pasitiko keiksmais

Pirmasis pasirodė ugniagesių ekipažas, atlėkęs su įjungtais švyturėliais. Paaiškėjus, jog neįmanoma įeiti į patalpas, buvo atsineštas laužtuvas. Namų šeimininkai, matyt, išsigandę, jog teks keisti duris ir tai brangiai atsieis, jas tikrintojams atvėrė. Susirinkusiuosius pasitiko sunkiai sakinį surezganti šeimos galva, o vos pamėginus užeiti vidun – ir jo žmona, mosikuojanti ramentais. Jais ji „užvažiavo“ ir Socialinės paramos skyriaus vedėjai į skruostą. Moteris plūdosi, kaip tik mokėjo.

„Koks jis jums vaikas, jis suaugęs žmogus. Nenoriu, kad eitumėte į trobą. Niekas nepadėjo, kai sirgau, nė maisto paramos niekas neduoda. Vyrui priklauso globa, o niekas jos nemoka, tik stažas eina. Pasakė, kad čia mūsų vaikas, todėl jokios globos už jį valstybė neduos. Gaunam 500 eurų, ir viskas. Atrodo, daug, bet juk kiekvieną dieną reikia vaistų, sauskelnių“, – pagaliau šiek tiek susitvardžiusi prabilo Leonarda A.

Apžiūrint patalpas, teiginys, jog šeima negauna maisto paramos, sukėlė abejonių: ant spintelės buvo padėtas kruopų pakelis su ES paramos ženkliuku. Tokių parduotuvėje neįsigysi. Upynos seniūnijos socialinė darbuotoja paaiškino, kad šeima turi šiek tiek žemės, už kurią gauna išmokas, todėl kelis mėnesius per metus pajamos viršija numatytą ribą, kuomet galima skirti maisto produktus. Paskutinį kartą praėjusį spalį paramą maistu gavusi šeima, vėl jos sulauks tik nuo balandžio mėnesio.

Jaunuolis išvežtas į slaugos ligoninę

„Ne kelyje esu, o savo namuose“, – neblaivumą bandė pateisinti Vytautas A.

Policijos pareigūnams pareikalavus alkotesteriu pasitikrinti blaivumą, jis „įpūtė“ nei daug, nei mažai – 1,35 prom. alkoholio.

Kadangi neįgalaus Gabrieliaus globėjas buvo gerokai įkaušęs, imtasi svarstyti, kaip elgtis tokioje situacijoje. Jei girti tėvai neprižiūri savo nepilnamečių vaikų, juos tarnybos išgabena į globos namus. Tačiau Gabrielius – suaugęs. Vis dėl to valdžios atstovėms neryžtin­gai trypčiojant ir svarstant, kaip pasielgti, griežtą žodį tarė G. Stumbrienė.

„Kai vienintelis globėjas neblaivus, o mama neįgali ir čia tokia betvarkė, tik­rai negaliu leisti, jog jaunuolis čia liktų“, – pareiškė žmogaus teisių gynėja.

Tvarkos namuo­se iš tiesų trūksta: stirtos neplautų indų, netvarkingi kambariai, ne itin švarūs rūbai. Tačiau ir paties blogiausio, ko buvo tikėtasi, tarnybos nerado. Jaunuolis gulėjo šiltame kambaryje, šaldytuve, kurį patikrino policijos pareigūnai, maisto taip pat netrūko. Neįgalus (nevaikštantis ir nekalbantis) vaikinas yra gana smulkus, tačiau greitosios medicinos pagalbos darbuotoja po trumpos apžiūros sakė negalinti teigti, jog jis neprivalgęs – esą su tokia negalia asmuo gali būti ir smulkesnis, ir stambesnis.

„Jūs patys jį parvešit!“

Besiruošiant Gabrielių gabenti į ligoninę, jo mama vėl ėmė piktintis.

„Visos jūs maudavote iš kabineto, kai atvažiuodavau ir prašydavau paramos, kompensacijos už vaistus. Jau jūs, ponios, per daug užsisėdėjote. Buvot atėmusios vaiką anksčiau, sakėt, kad bus geriau, pailsėsiu. Bet kad ten, kur jį ištempėt, jį mušė, tai niekas nematė. Atėmėt, kad mums pinigų nereiktų mokėti. Jis net nemiega vienas, jam tris kartus per dieną vaistus reikia sugirdyti“, – ir pyko, ir gąsdino moteris.

Jaunuolis buvo išgabentas į slaugos ligoninę Kaltinėnuose. Vytautą A. savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotojos informavo, jog jei jis nori atgauti sūnų, privalo nebegerti.

„Bet jūs patys jį ir parvešite!“ – ištarė tėvas.

Ar tikrai reikėjo imtis tokių priemonių, kai jaunuolis yra prižiūrimas tėvų? Nors ir netvarkinguose, bet šiltuose namuose, jis, atrodo, nebuvo skriaudžiamas. Gal šioje situa­cijoje buvo galima rasti ir kitą išeitį: pavyzdžiui, socialinei darbuotojai aplankyti šeimą kasdien?  Nes dabar buvo matyti, jog jaunuolis tik­rai patyrė stresą, sveikatos jam tokie kraustymai tikrai nepridėjo.

Mįslinga organizacija

Be jokios abejonės, likti abejingiems, įtarus bet kokį smurtą, negalima. Tačiau ar šioje situacijoje viskas yra ge­rai? Nusprendę pasidomėti mistine Žmogaus teisių gynėjų organizacija, išgirdome keistų dalykų. Paaiškėjo, kad jai priklausanti V. Paliakienė laikinai sustabdė savo narystę šioje asociacijoje – pasak jos pačios, dėl sveikatos. Tuo tarpu G. Stumbrienės pavardę ŽTGA Tauragės skyriaus pirmininkas Gintaras Šadbaras (būtent jo pavardė nurodyta oficialiame Tauragės rajono savivaldybės internetiniame puslapyje) teigė girdintis vos antrą kartą. Vyras tikino, kad keli organizacijos nariai po konflikto nusprendė atsiskirti. Tuo tarpu V. Paliakienė įrodinėjo, jog pirmininkas piktybiškai neapleidžia savo pareigų, nuo kurių esą yra atstatydintas per visuotinį susirinkimą...

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vytautas neapsidžiaugė tarnybų atvykimu 

Vaikinas išvežtas iš namų, nes jo tėvas buvo girtas

Vasario 16-ąją - Valstybės atkūrimo dieną - dėkojame Lietuvai, kurioje gimėme ir augome, prisimename jos didingą praeitį, garsią istoriją.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti Požerės bibliotekoje vyko popietė „Istorijos žingsniai". Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos istorijos mokytoja A. Girgždienė kalbėjo apie Nepriklausomybės akto svarbą beiVasario 16-osios istorinę reikšmę. Šventinę nuotaiką kūrė giedamas himnas, skaitomos eilės, atliekamos patriotinės dainos.

Aldona EŽERSKIENĖ

Požerės filialo bibliotekininkė

AUTORĖS nuotr.

Vasario 16-oji atnešė mums didžiausią turtą – laisvę. Minėdami ir švęsdami 99-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, išlikime stiprūs, vieningi, kuriantys gėrį.

Vasario 16 d. Pajūrio 10-osios kuopos jaunieji šauliai su vadu Algimantu Dragūnu, gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Regina Rimkute beisocialine pedagoge Jurgita Rumšiene išsiruošėį pėsčiųjų žygį Telšiuose.

Žygį pradėjome nuo Katedros aikštės, po to patraukėme į Nepriklausomybės aikštę, kur vyko Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas. Jam pasibaigus, žygis tęsėsi Masčio ežero link. Įveikėme 16 km, žygio metu aplankėme tris iš septynių Telšių kalvas (Insulos, Zakso, Žaliąją), Rainių koplyčią, sužinojome skaudžią jos atsiradimo istoriją, kurią išsamiai pristatė žemaičių muziejaus „Alka“ kultūrinės veiklos skyriaus vedėja Ingrida Vaitiekienė.

Žygį baigėme Žemaitijos kaimo/buities muziejuje. Čia mūsų laukė rėmėjų vaišės ir folkloro ansamblio koncertas.

Dovilė SKIERYTĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos II g klasės mokinė

Jurgita RUMŠIENĖ,

socialinė pedagogė

J. RUMŠIENĖS nuotr.

Lietuvos bankas praneša, kad nuo vasario 1 d. bankuo­se ir kredito unijose galima savanoriškai pasirinkti, kad būtiniausios mokėjimo paslaugos būtų teikiamos už ribotą kainą. Bankai bei kredito unijos, teikiančios mokėjimo sąskaitos paslaugą, privalo savo klientams pasiūlyti mokėjimo paslaugų krepšelį, bet gyventojams nėra būtina priimti šį pasiūlymą - jie gali laisvai rinktis iš kitų bankų ar kredito unijų siūlomų alternatyvų.

Užsisakę Lietuvos banko patvirtintą ribotos kainos krepšelį, gyventojai be papildomų išlaidų gaus šias paslaugas:

* sąskaitos atidarymo bei tvarkymo paslaugą;

* elektroninės bankininkystės paslaugą;

* neribotą gautų mokėjimų įskaitymą;

* mokėjimo kortelę ir operacijas ja;

* ne mažiau kaip 10 elekt­roninių pervedimų eurais;

* neribotą grynųjų įmokėjimą;

* ne mažiau kaip 550 Eur išsiėmimą grynaisiais pinigais.

Šių paslaugų paketo mėnesio kaina negali viršyti 1,5 Eur, o gaunantiems socialinę paramą ji taikoma perpus mažesnė – ne daugiau kaip 0,75 Eur.

Vartotojams, turintiems mo­­kėjimo sąskaitų keliose kredito įstaigose, patartina apsispręsti, ar jiems būti­nos kelios turimos sąskaitos, ypač jeigu joms taikomi administ­ravimo mokesčiai. Gali būti racionalu nereikalingas sąskaitas tiesiog uždaryti ar pasinaudoti sąskaitos perkėlimo paslauga.

Taip pat nuo vasario 1-osios vartotojai gali be jokių kliūčių atsisakyti mokėjimo sąskaitos sutarties, susietos su kredito sutartimi ar kitu produktu, jeigu netenkina mokėjimo paslaugų teikimo sąlygos, pavyzdžiui, didinami įkainiai ir pan.

Patrauklesnius įkainius bankai taiko sąskaitoms, į kurias gaunamos nuolatinės pajamos.

Nenorintieji naudotis jokiu paslaugų rinkiniu tokią galimybę turi, tačiau tokiu atveju kiekvienai kliento sąskaitai yra taikomas minimalus kasdienių paslaugų mokestis – 0,70 Eur/mėn.

* Šiuo metu palankiausias sąlygas siūlo bankas „Citadele“ – už 1 Eur mėnesinį mokestį ir užsisakius banko kortelę, galima neribotai atlikti pavedimus bei išgryninti pinigus, kol per dieną išgryninama suma neviršija 200 Eur.

* Bankas DNB už neribotas paslaugas prašo 5,5 Eur per mėnesį, bet į šį mokestį įeina auksinė kredito kortelė.

* SEB ir „Swedbank“ taiko nedaug besiskiriančius įkainius – už atitinkamai 1,8 Eur arba 1,7 Eur per mėnesį galima rinktis neribotus pavedimus bei pinigų įskaitymus. Išgryninamų pinigų per mėnesį sumą bankai riboja: SEB – 550 Eur, „Swedbank“ – 580 Eur.

„Šilalės artojo“ inform.

Mamutė melžė kolūkio karves. Vidurvasaryje, kai jos duo­davo daug pieno, melžėjos vesdavosi ką nors iš savo šeimos padėti. Su mamute eidavau aš. Karvių melžimas nebuvo man jokia nau­jiena.

Rudeniop mamutė išvežė į Kaliningradą  parduoti obuolių. Porą dienų turėjau melžti jos grupės karves.

Vieną dieną vyko kaimynės Marytės vestuvės. Pavakary nuėjau su jurginų puokšte pasveikinti. Buvau pasodintas už stalo kartu su savo draugu, Marytės broliu Juozuku. Degtinės negėrėme, bet alus buvo labai skanus. Išlenkę po kelias stiklines, abu pajutome, kad kažkas ne taip. Šiaip taip išslinkome į lauką. Jau buvo pritemę. Ėmėme „pjauti ožius“. Šiaip taip parslinkęs į namus, skaudančia galva kritau į lovą.

Rytą vargais negalais nu­ėjau į ganyklą Gaubčio kaime, už trijų kilometrų. Galva plyšo pusiau, melžti buvo sunku. Laimei, kitos melžėjos suprato, padėjo man. Grįžęs namo, leisgyvis išgulėjau visą dieną. O dar reikėjo ūkį apeiti, kadangi namuose buvau vienas. Vakare melžti nebereikėjo, nes grįžo mamutė.

Po kiek laiko Juozukas pasakė, jog kažkas iš vestuvininkų pajuokavo - į mūsų alų pripylė degtinės... Man ta pamoka išėjo į naudą. Į degtinę negalėdavau nė pažiūrėti, vis atsimindavau tas nelemtas „Marytės pagirias“.

* * *

Pirmosios laidotuvės atmintyje išliko iš 1952 metų, kai, būdamas 86-erių, mirė mano senelis Jonas Stanevičius. Bu­­vo nuspręs­ta laidoti pir­­ma­die­nį. Dau­­guma šeimynos sek­­madienį išvažiavo į baž­nyčią. Vir­tu­vė­­je triūsė ma­mutė su keliomis šei­mi­nin­kė­mis. Aš turėjau prižiūrėti gyvulius ir grabnyčią, de­gančią prie senelio. Jis gulė­jo ant parėdy­tos lentos, kars­tą kamaro­je dar dirbo meistras Pranciškus Sta­­nevičius.

Senelio bu­vo labai gražios mėlynos akys. Man kilo mintis: o kokios dabar yra jo akys? Pri­ėjęs atsargiai pakėliau kairės akies voką. Į mane žvelgė mėlyna akis, tokia pat, kaip ir gyvo. Atsargiai nuleidau voką, nejaučiau jokios baimės. Nors ir ant lentos gulintis, jis man atrodė toks kasdie­niš­kas, artimas. Gal dėl to, kad su manimi, kaip mažiau­siu, jis daugiausiai būdavo, bend­raudavo. Ko nors paklaus­tas, sėdėdamas prie krosnies, žiūrėdamas kažkur tolyn pro langą, daug pasakodavo, vis nuklysdamas į senus laikus, savo jaunystės dienas.

* * *

Prisimenu pirmą mūsų namuose matytą gyvą ubagą - Vitkų. Skersai krūtinės turėjo persimetęs dvi terbas, rankoje - lazdą. Įėjęs į virtuvę, suklupo prie durų, pasimeldė. Mamutė pasodino jį ant krėslo, davė kažko valgyti. Pavalgęs Vitkus sako: „To, brat, Barbora, bloga“. Ma­mu­tė klausia: „O kas atsitiko, Vitkau?“ Šis sako: „To brat, vilks žmogu sudraski, puo Vi­liušia kryžium šūdu krūva“. Taip jis norėjo pasakyti, jog kažkas negerai pasielgė, priteršė po kryžiumi.

Vitkaus didžiosiose terbose buvo mažesnių maišiukų - kruopoms, smulkiems bei stambiems miltams, duonai.

* * *

Iki karo ubagauti ateidavo saviškiai, lietuviai. Po karo užtvino iš savo namų rytprūsiuose išvytos moterys ir vaikai. Kartais tokių duoneliautojų per dieną užklysdavo po penkis ar aštuonis. Prisimenu du vokietukus, kurie, prisirinkę po didelį maišą maisto, išėjo į savo kraštą, į Vokietiją. Vytogaloje būrys vokiečių moterų ir vaikų buvo apsistoję ištremto Stasio Va­lanto sodyboje pamiškėje. Mo­terys žmonėms padėdavo ūkio darbuose: ravėdavo daržus, grėbdavo šieną bei kt. Vėliau jie buvo sugrąžinti į Vokietiją.

Keli vokiečiai liko gyventi ir mūsų apylinkėse. Ruibiškėje, pas Petrą Vainauską, pasiliko Marta, Jurgis Marinfeldas vedė Stasę Stankutę iš Gal­vyčių kaimo. Jurgis buvo giedotojas, gražiai tvarkėsi savo namuose. Užaugino šešias dai­nininkes dukras. Tėvas kvie­tė grįžti į Vokietiją, bet jis atsisakė.

* * *

Pirmasis šokis. Jau buvau prastypęs pusbernis, apie šešiolikos metų. Nueidavau į gegužines, bet kaip tuomet būdavo priimta, mes, pusberniai, trainiodavomės pakraščiais, nedrįsdami išvesti panelių šokti.

Rudenį, rinkimų metu, mokykloje buvo suorganizuoti šokiai. Pagaliau išdrįsau... Kepurę pasidėjau ant pečiaus, išsivedžiau Stasikę šokti polkos. Rodos, jau mokėjau polkos žingsnį, tačiau viskas susimaišė. Minu panelei kojas, pila prakaitas, regis, visi mato mano nesėkmę ir juokiasi. O galvoje - tik viena mintis: kuo greičiau pasiimti kepurę ir sprukti į namus. Pagaliau šokis baigėsi, čiupau kepurę ir - namo. Visą laiką galvojau: „Kad aš daugiau beičiau į šokius“. Bet vėliau prikalbino mane dalyvauti rajoninėje dainų šventėje. Taip pamažu ir pradėjau šokti.

Per vakarą muzikantai gro­davo kokius penkiolika skirtingų šokių. Ir visų žings­nius išmokau. Mėgau šok­ti.

* * *

Nei tėtukas, nei broliai nerūkė. Tik senelis, mamutės tė­vas, pas mus karšdamas, trauk­davo pypkę. Jo rūkymas buvo savotiškas: įtraukdavo dūmą į burną ir tuoj išpūsdavo. Kartą jis išbarė jaunus vyrus, kad šie nemoka rūkyti, nes traukia dūmą į plaučius.

Mes, piemenys, ganyda­mi karves, bandydavome susisukti bankrutkę iš sausų medžių lapų. Kartą su sa­vo vienmečiu Antanu Na­vic­ku vakare nuvažiavome į Pa­tilčių-Kiaukų malūną. Rei­kė­jo laukti visą naktį. Vy­rai rū­ko, pilna dūmų, siūlo ir mums. Pradžioje atsisakome, bet pas­kui paimame pusiau perlaužtą cigaretę, pabandome patraukti vieną kitą kartą. Pa­sidaro lyg ir malonu: vyrai priima į savo tarpą, nebevadina piemenimis.

Rytą, susimalę grūdus, grįžome namo. Mamutė tuoj užuodė. „Rū­kei?“ - klausia. Aš ginuosi, bet kur tu išsiginsi, kai dvoki iš tolo. Mamutė čiupo šluotą, kaip reikiant išvanojo nugarą: „Ar berūkysi? Ar berūkysi?.. Kiekvieną kartą, kai užuosiu, bus tas pats“. Ir to pamokymo užteko visam gyvenimui - neįpratau rūky­ti.

Mamutei pypkės smarvė buvo įsipykusi iš vaikystės. Jos tėvas, grįždamas iš turgaus, parveždavo bei­gelių, su­kišęs juos į kišenę kartu su pypke. Viskas būdavo pra­smirdę. Vaikai padėkodavo tėvui, pa­bučiuodavo ranką, bet lauktuvių nevalgydavo.

* * *

Pirmą kartą bandžiau giedoti, būdamas 13-14 metų, Bambalų Palionikės laidotuvėse Vytogaloje. Nuėjome su mama. Ji įsėdo į moterų giedotojų vežimą, aš įsitaisiau tarp vyrų. Važiuojant vyrai užtraukė pirmą giesmės punktą, moterys tęsė toliau. Vyrams giedant, šaukiau ir aš. Nors ne kartą dalyvavau laidotuvėse, girdėdavau giedančius vyrus ir maniau, kad jau moku giedoti, tačiau, matyt, nepataikiau. Po kiek laiko šalia sėdintis Jonas Čiapas, vadinamas Dūdkumi, nes jaunystėje pūtė dūdą, man paplojo per petį ir sako: „Tu biškį pakentėk, nešauk“.

To įspėjimo man užteko visam 40-čiai metų, per kuriuos nepradainavau ir „nepragydau“. Rodos, žinau ir žodžius, ir gaidą, bet, galvoju, nepataikysiu. Vėliau, padrąsintas kultūros namų darbuotojų, pamažu atgavau šiokį tokį balsą ir šiek tiek drąsos.

Bet Bambalų Palionikės laidotuves prisimenu ir dabar.

Klemensas LOVČIKAS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Bus daugiau)

Šis saulės vitaminas saugo mus nuo daugybės ligų, jeigu tik jo organizme netrūksta. Tai galime sužinoti išsityrę kraują – iki kovo pabaigos vitamino D tyrimas daug pigiau atliekamas „Medicina practica“ la­bo­ra­to­ri­joje.

Daugybė sveikatos sutriki­mų siejama su vitamino D stygiumi. Šio vitamino trūkumas pasaulyje – lyg epidemija. Dau­gumai Lietuvos gyventojų jo irgi stinga. Pagrindinis vi­tamino D šaltinis yra saulės švie­­sa. O kiek žiemą jos matome?

Vitaminas D suaktyvina imu­nitetą, veikia kaip antibio­ti­kas, todėl organizmas gali geriau gintis nuo infekcijų. Štai norvegų mokslininkai yra nu­statę, jog sergančiųjų gri­pu skaičius staiga išauga, kai trūksta saulės. JAV specia­lis­tai nurodė, kad turintiesiems žemiausią vitamino D ly­gį per­šalimo ligų bei gripo rizika padidėja apie 40 proc. Pa­na­šias išvadas daro ir ki­tų šalių mokslininkai.

Vitaminas D ypač svarbus, ne tik kovojant su gripu, bet ir kaulų būklei, siekiant išvengti cukrinio diabeto, širdies bei kraujagyslių ligų, bronchinės astmos ir net kai kurių vėžinių susirgimų. Jo stoka siejama su depresija, silpnaprotyste, nėštumo komp­likacijomis, nutukimu, kai kuriomis autoimuninėmis ligomis.

Labai svarbu laiku pastebėti vitamino D stygiaus pradžią. Tačiau, pildant jo atsargas, kyla pavojus perdozuoti papildų. Rizikos grupės žmonėms patartina reguliariai at­likti kraujo tyrimą – nustatyti vitamino D 25 (OH) kiekį. To­dėl šiuo metu „Medicina prac­tica“ laboratorija organi­zuoja prevencinę akciją „Vita­mino D turėsi – sveikatai padėsi!“

AKCIJA! Vi­tamino D tyrimą daug pi­giau Jums atliks „Medicina prac­tica“ laboratorijoje Ši­la­lės ligo­ni­nėje (Vytauto Di­džiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Pas mus - aukščiau­sia kokybė.

Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto regist­ruotis nereikia. Akcija vyks­ta iki kovo pa­baigos.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Prieš beveik dvejus metus, 2015-ųjų liepos 15 d., Kal­tinė­nuo­se įvykusios nelaimės nagrinėjimas pasiekė ato­­maz­gą Šilalės rajono apylinkės teisme. Netikėtai vo­lu pervažiavęs savo bendradarbį, kaltinamasis V. M. iš­ven­gė baudžiamosios atsakomybės, o žalą nuken­tė­ju­siajam turės atlyginti draudimo bendrovė.

Lemtingą dieną Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos kieme vyko asfaltavimo darbai. Teisme kaltinamasis V. M. tvirtino, jog plent­voliu judėjo atbuline eiga. Nors greičio didelio nebūta, tačiau jis vis tiek nepastebėjo netoliese buvusio nukentėjusiojo V. K. V. M. aiškino, kad tuo metu kitiems darbininkams toje atkarpoje nieko dirbti nereikėjo, todėl jis ir nesitikėjęs, jog kas nors ten gali būti. Itin lėtai judančia mašina važiavęs kaltinamasis teigė iš pradžių nė nesupratęs, kad kažkas nutiko. Tik pavažiavęs į priekį, pastebėjo gulintį bendradarbį.

Kiek išsamesni buvo nukentėjusiojo V. K. parodymai. Jis aiškino iš pradžių taip pat dirbęs kiek mažesniu volu. Vėliau, jam pasitraukus į šoną, didžiuoju volu atvažiavo V. M. Nukentėjusysis sakė, jog visiems darbininkams žinoma, kad vieta, kur dirbama didžiuoju volu, laikoma pavojinga zona, į kurią niekam nevalia eiti. Stovėdamas kiek nuošaliau, matė, kaip V. M. primušinėja asfalto siūlę. Anot V. K., vairuotojas turi žiūrėti ir į siūlę ant kelio, ir atgal, o jei ji nėra lygi, reikia dar atnešti asfalto. Vyras prisiminė, jog netoliese stovėjo klotuvas, kuris skleidžia didelį garsą, o plentvolio garso nesigirdėjo, todėl jo priartėjant jis ir negirdėjo. Tada V. K. pajuto smūgį ir pargriuvo. Ėmus šauktis pagalbos, pribėgo darbininkai, o V. M. plent­voliu nuvažiavo toliau.

Negana smarkaus smūgio į petį, vyras nukrito ant itin karštos, ką tik pakloto asfalto dangos. Po volu pakliuvo kairės kojos pėda. Po nelaimės V. K. buvo atlikta ne viena operacija, persodinta oda. Nukentėjusysis teigė, kad reikia ir dar vienos operacijos, nes vis dar negali paeiti be ramentų.

Buvo apklaustas ir įmonės AB „Eurovia Lietuva“ darbų vadovas G. Š., į Kaltinėnus atsiųstas kaip konsultantas. Jis aiškino pastebėjęs, kaip plent­volis keistai susvyravo, tačiau paties momento, kai jis užvažiavo ant darbininko, nematęs. Darbų vadovas teigė, jog asfaltas buvo karštas, todėl niekas neskubėjo traukti V. K., tik pakišo rūbus, kad vyras nenudegtų. Jo koja buvo įspausta į asfaltą. Konsultanto aiškinimu, plentvoliu dirbęs V. M. privalėjo stebėti, kas vyksta aplink. Tačiau nukentėjusysis V. K. taip pat turėjo matyti ir žinoti, kaip elgtis – kadangi tuo metu jis nelygino ir nevežė asfalto, ten būti negalėjo.

Kaltinamojo V. M. žmona pateikė teismui prašymą atleisti jos vyrą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Prokuroras šiam prašymui neprieštaravo.

V. K. prašė teismo priteisti iš kaltinamojo V. M., AB „Eurovia Lietuva“ bei draudimo bendrovės „ERGO Insuriance SE“ 14091,13 eurų civilinį ieškinį, kurį sudaro 8491,13 Eur turtinė žala, 5000 Eur - neturtinė žala ir 600 Eur - išlaidos už teisines paslaugas.

Teismas nusprendė kaltinamajam nutraukti baudžiamąją bylą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Iš draudimo bendrovės priteisti 4000 Eur neturtinei žalai bei 19,98 Eur turtinei žalai atlyginti. Kaltinamasis nukentėjusiajam turės atlyginti 600 Eur išlaidas už teisines paslaugas.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ