Iki 2020 metų siekiama sukurti sistemą, kuri leistų teikti paslaugas bendruomenėje neįgaliems suaugusiems asmenims, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, vaikams bei jaunimui, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, bei likusiems be tėvų globos vaikams, įskaitant kūdikius. taip pat gauti pagal poreikius individualias paslaugas ir reikiamą pagalbą bendruomenėje globėjams, šeimoms, o kiekvienam likusiam be tėvų globos vaikui augti saugioje bei jo raidai palankioje aplinkoje – įtėvių, globėjų šeimose.

Nuo šių metų kovo Šilalės socialinių paslaugų namuose dirba dvi atestuotos socia­linės darbuotojos (Globėjų/rūpintojų) bei įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) specialistės Birutė Gudauskaitė-Girčė ir Donata Nausėdaitė. Jos Vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymu ruošia globėjus/rūpintojus/įtėvius, veda tęstinius mokymus minėtoms grupėms, atlieka būsimų globėjų/rūpintojų vertinimus, teikia jiems pagalbą, sprendžiant globotinių/rūpintinių problemas. Šie­met jau parengtos keturios glo­bėjų/rūpintojų ir viena įvaikintojų šeima. Nuo lapkričio GIMK specialistės veda mokymus dar vienai grupei.

Šilalės rajone šiuo metu šeimose globojamas/rūpinamas 61 vaikas, o institucijose – 65. Mūsų rajono vaikai apgyvendinami Pajūrio vaikų globos, Šilalės socialinių paslaugų namuose, kitose globos įstaigose (Viešvilės, Plungės), kūdikiai – Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Deja, globėjų/rūpintojų, norinčių paimti į šeimą likusį be tėvų globos/rūpybos vaiką, yra ne tiek jau daug.  Vaiko teisių apsaugos skyrius, paėmęs vaiką (-us) iš šeimos, stengiasi pirmiausia ieškoti artimųjų, galinčių laikinai jais pasirūpinti. Tiesa, dažnai tokių neatsiranda arba jie neatitinka globėjams keliamų reikalavimų, todėl vaikams nustatoma laikinoji globa/rūpyba institucijoje. 

Artėja gražiausios metų šventės – Kalėdos, kada stengiamasi padaryti gerų darbų, padėti artimui. Šiais metais nemažai vaikų, globojamų/rūpinamų institucijoje, vyks sutikti švenčių į šeimas. GIMK specialistės bendrauja su šeimomis, galinčiomis bei norinčiomis vaikams padaryti šventę.

Kviečiame nelikti abejingiems ir galinčiuosius pasiimti vaiką laikinai pasisvečiuoti į šeimą kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Kartu su prašymu reikia pateikti savo asmens dokumentą, pažymą iš sveikatos priežiūros įstaigos. Jūsų namuose apsilankę GIMK specialistai įvertins Jūsų galimybes bei sąlygas ir pateiks Vaiko teisių apsaugos skyriui išvadą. Skyrius, patik­rinęs Jūsų teistumus, paruoš galutinę išvadą, kuri bus pateikiama institucijai, iš kurios imsite vaiką, ir Jums.

O gal esate nusprendę tapti globėjais/rūpintojais? Tuomet Vaiko teisių apsaugos skyriui turite pateikti prašymą, savo bei asmenų virš 16 metų, gyvenančių kartu su Jumis, dokumentų kopijas, pažymą apie sveikatą, kitus dokumentus (santuokos, ištuokos liudijimo kopijas bei kt., pagal reikalingumą). Skyrius tikrina Jūsų ir kartu su Jumis gyvenančių asmenų virš 16 m. teistumus ir baustumus. Vaiko teisių apsaugos skyrius atlieka pradinį šeimos įvertinimą, joje apsilankydamas, ir, priėmęs teigiamą sprendimą, dokumentų kopijas pa­teikia GIMK specialistams, kurie susisieks su Jumis dėl mokymų datos.

Jeigu Jus domina tik bend­ra informacija apie globą/rūpybą ar laikiną vaikų paėmimą iš institucijos svečiuotis šeimoje, galite kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių (rajono savivaldybė, I a., 120 kab., tel. (8-449) 7-61-32) arba į GIMK specialistes, dir­bančias Socialinių paslaugų namuose, II a., 203 kab., tel.: (8-686) 3-51-29, (8-610) 0-75-42).

Birutė SRAGAUSKIENĖ 

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja

Birutė GUDAUSKAITĖ-GIRČĖ, 

Donata NAUSĖDAITĖ

Socialinių paslaugų namų atestuotos socialinės darbuotojos

Trečiadienio vakarą Jono Basanavičiaus gatvėje, Ši­la­lėje, priešais prekybos centrą „Iki“, susidūrė „Opel“ ir „Audi“ automobiliai. Laimei, apsieita be skau­džių pasekmių - įvykio metu labiausiai nukentėjo tik ant šaligatvio stovintis jau kuris laikas nenaudojamas kios­kas.

Automobiliai susidūrė vakare, apie 17.30 val. Laimingo atsitiktinumo dėka avarijos metu pro šalį einančių pėsčiųjų nebuvo. Smūgio bū­ta stipraus – keliasdešimt met­rų į šoną nuskriejo užkliudyta šaligatviui barstyti skirto smėlio dėžė, gerokai aplamdytas kiosko šonas.

Apie įvykį policijai pranešė „Opel“ vairavusi 26-erių mergina. Ji avarijos metu nenukentėjo, kaip ir kioskan įlėkusios „Audi A4“ vairuotojas (gim. 1993 m.).

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Rū­ta Janavičiūtė informavo, jog vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją. Po­li­ci­jos įsikišimo neprireikė.

Pareigūnų duomenimis, „Opelį“ vairavusi mergina, išvažiuodama iš šalutinio kelio (nuo kavinės „Ugnija“), nepraleido pagrindine gatve važiuojančios „Audi“.

Pastaruoju me­tu kelius dengiantis plikledis grasina kiekvienam eismo dalyviui. Tačiau šios avarijos metu smūgio būta ypač stip­raus. Todėl gali būti, jog vairuotojai nepasirinko saugaus greičio.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalėje, Žemaitės gatvėje esantis 10 numeriu pažy­mėtas daugiabutis yra pagarsėjęs kone visame rajone. Šįkart jo gyventojai „Šilalės artojo“ pagalbos šaukėsi, gindami kaimyno interesus. Jų teigimu, kol šiukšles iš konteinerių it brangenybes namo vilkęs Simas Norbutas gydomas ligoninėje, Šilalės butų ūkio atsiųsti darbuotojai jo „turtą“ neva tempia laukan, o kas vertinges­nio – esą ir į savo namus. Kaimynų tvirtinimu, ten buvę ir gerų daiktų, kuriuos nešėsi, kas netingėjo.

Vagia turtą?

Antradienį, po pietų, „Šila­lės artojo“ redakciją pasiekė nerimastingas skambutis iš Že­maitės gatvės.

„Atvažiuokite į bendrabutį. Turėsite ir ką fotografuoti, ir ką parašyti – žmogaus daiktus krausto, kai jo paties nėra. Velka viską iš eilės“, – intrigavo neprisistačiusi moteris.

Nuvykus į bendrabutį, Šila­lės butų ūkio darbuotojas su dviem pagalbininkais rinko įvai­rius rakandus, iš pažiūros panašius į šlamšto krūvą, ir metė pro langą į kiemą. Antrame aukšte esantis butas, kuriame vyrai darbavosi, atrodė apgailėtinai: sienos nutriušusios, o baldai ir daiktai nepanašūs į tinkamus naudoti. Kambario viduryje voliojosi stiklainis su skysčiu, panašiu į kompotą - neaišku, kokio senumo. Tiesa, redakcijai paskambinusi šio namo gyventoja suskubo paaiškinti, jog ne visi kaimyno daiktai galėjo būti niekam tikę.

„Čia gyvenantis S. Norbutas šiuo metu yra ligoninėje. Kai atėjo pietų metas, Šilalės butų ūkio darbininkas, išėjęs pietauti, paliko kambario duris atrakintas. Kol jis grįžo, „padėjėjai“ iš buto tempė visokius daiktus maišais į savo namus. Ar taip galima? Mėgo tas žmogus pasirinkti iš konteinerių, rūbus vilko visus iš eilės, bet žinau, kad ir gerų dalykų buvo. Ketino pasiremontuoti kambarį, turėjo tam įrankių. Kur jie dabar?“ - piktinosi moteriškė.

Ji paaiškino, jog tarp išvežamo šlamšto buvusi įrankių dėžė su firmos „Bosch“ pavadinimu. Jos manymu, ten galėjo būti geri prietaisai, kuriuos tvarkdariai galimai ir pasiėmė.

Bute – tik tarpelis praeiti

Kaltinimus vagyste išgirdę kam­baryje besidarbuojantys vyrai tvirtino nieko nepaėmę, nes esą net nėra ko imti. Ne­gana to, atvykę teigė pirmiausia patalpas išpurškę dezinfekciniais preparatais, mat buto šeimininkas visiškai nesitvarkė.

„Ką matote dabar – tai jau niekis. Kai atvažiavau rytą, čia buvo tik siauras tarpelis praeiti, o aplink pilna šlamšto. Šio buto gyventojas iš konteinerių viską tempdavo į namus. Jau dvi pilnas priekabas šiukšlių išgabenome, dabar bent galima apsisukti. Vežame tik šiukšles, nie­kam tikusius rakandus. Pa­­liksime stalo įrankius, kai kuriuos baldus bei reika­lingus daiktus.

Sakė, kad išnešėme įrankius? Kokius? Žiū­rė­ki­te, čia visi tie jo gerieji įrankiai“, – rodė į kūjį bei kelias kitas paprastas darbo priemones Šilalės butų ūkio darbuotojas.

Jam talkinę to paties daugiabučio gyvento­jai net nusijuo­kė, išgirdę mo­ters kaltini­mus, esą jie kaž­kokius daiktus tempė į savo na­mus.

„Ką čia neši? Viskas buvo suvilkta iš konteinerių. Parsitempė lentų, iš jų lentynas buvo susikalęs“, – aiškino pavardės ne­sakęs vienas iš bendrabutiškių.

Gyveno antisanitarinėmis sąlygomis

Pakalbinti bendrabučio gyventojai patvirtino, jog vyras gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, nieko neįsileisdavo į butą. Užsiminta ir apie tai, kad su savo sugyventine dažnai girtaudavo. Anot kaimynų, matyt, turėjo iš ko, nes žmogus gaunąs senatvės pensiją.

Buto tvarkymo darbai pradėti rajono savivaldybės Tei­sės ir viešosios tvarkos skyriaus sanitarijos inspektorės Vi­tos Monkevičienės iniciaty­va.

„Šeimininkas dabar išvežtas gydyti, paskui grįš. Ar matėte, kaip atrodo  kambarys? Dėl sąlygų jame į mus kreipėsi to vyriškio giminaičiai, prašė jam padėti. Tarp šitiek šiukšlių gali ir ligos, ir parazitai išplisti. Jei bendrabutyje kiltų gaisras, kaip iš to buto žmogų reikėtų išgabenti!“ - baisėjosi sanitarijos inspektorė.

Užsiminus apie galimą vagystę, V. Mon­ke­vičienė tik nu­mojo ranka – juk ten vien atliekos. Negana to, esą butas beveik visada būdavo nerakinamas.

„Tuo adresu į patikrinimą vykau gal tris kartus. Žmogus į sa­vo kambarį vilko viską, ką ras­da­vo. Kai sykį atėjau, kaimynai ėmė mane atkalbinėti: jūs ten neikit, ar nebijote užsikrėsti? O dabar, kai pagaliau bus tvarka, kažkas skundžiasi, kad blogai darome. Kodėl patys kaimynai nesiėmė iniciatyvos tvarkyti? Juk ir jiems kyla grėsmė apeiti visokiais parazitais. Situacija čia buvo susidariusi tikrai ekstremali. Net tualeto nebuvo įmanoma rasti – ten sukrauta daugybė daiktų, tad žmogus naudojosi kambary­je pastatytu kibiru!“ – tikino V. Monkevičienė.

Sanitarijos inspektorės teigimu, netvarka šiame daugiabutyje kažkodėl priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Tačiau, anot specia­listės, situacija galėtų pasikeisti, jeigu susiimtų visi gyventojai.

Pareigūnų priežiūra nebūtina

Ar gali Šilalės butų ūkio darbininkai, niekieno neprižiūri­mi, daryti tvarką, pasiteiravo­me Tauragės apskrities vy­­riau­sio­jo policijos komisa­ria­­to Ko­­mu­ni­kacijos grupės spe­cia­lis­tės Rūtos Janavi­čiū­tės.

„Tokie tvarkymai vykdomi, vadovaujantis teisėtais spren­dimais. Policija tokiose situacijose dalyvauja tuomet, kai reikia suteikti pagalbą institucijoms, užtikrinant viešąją tvarką – pavyzdžiui, kai būsto savininkas, jo įgaliotinis ar kitas asmuo neleidžia vykdyti teisėtų reikalavimų kitoms institucijoms ar kai reikia kitokios pareigūnų pagalbos“, – paaiškino komisariato atstovė.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Technikos ir gamtos vaikas. Taip save apibūdina 23-ejų šilališkė Eglė Bliūdžiūtė. Tikras paradoksas - gatvėje prasilenkęs su dailia šviesiaplauke, turbūt nė nepama­nytumei, jog kur kas labiau už kosmetiką ar madą jai patinka sportas, miškas ir... lėktuvai.

Iš Šilų kilusi mergina jau netrukus savo rankose laikys orlaivių pilotavimo studijų baigimo diplomą ir juo drąsiai galės nušluostyti nosis visiems skeptikams, kadaise pašaipiai klaususiems: „O ar iš viso būna moterų piločių?“

Eglė gimė ir iki penkerių metų gyveno Upynoje, vėliau su tėvais persikėlė į Šilus, lankė Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją. Dar būdama vaikas, kaip pati sako, tarp savo bendraamžių jautėsi kiek kitokia: jos netraukė nei makiažas, nei kitokie gražūs mergaitiški dalykėliai.

„Buvau šiek tiek berniukiška: man labai nerūpėjo nei kosmetika, nei drabužiai, nei papuošalai ar kiti panašūs dalykai. Lankiau maironiečių būrelį bei krepšinį. Mokykloje viskas patiko, kažko išskirti negalėčiau. Paaugusi jau žinojau, kad studijuosiu techninius mokslus. Būdama gal 15-os, pradėjau galvoti apie aviaciją.  Pamenu, tada ši specia­lybė atrodė tokia tolima ir nepasiekiama“, - prisipažįsta būsimoji pilotė.

Eglės šeimoje su aviacija niekas niekuomet neturėjo jokio ryšio: abu tėvai dirba Maisto ir veterinarijos tarnyboje, brolis pasirinko statybos inžineriją, sesuo studijuoja mediciną.

Antano Gustaičio aviacijos institute, kuris priklauso Vilniaus Gedimino technikos universitetui, E. Bliūdžiūtė studijuoja orlaivių pilotavimą. Mergina jau baigia pas­kutinį, penktąjį kursą, po kurio gaus ir aeronautikos inžinerijos magistro laipsnį.

„Pasirinkau šią specialybę, nes man apskritai techniniai mokslai visada atrodė įdomūs. O lėktuvai žavėjo kaip neįtikėtinas žmogaus kūrinys. Net ir dabar, kai matau keleivinį lėktuvą, atsiplėšiantį nuo žemės, mane apima pakilus jausmas, nors puikiai žinau, kaip šį procesą galima pa­aiškinti.

Pirmaisiais metais gilinome matematikos, fizikos, che­mijos žinias. Specialybės dalykai prasidėjo tik antrame kurse. Tiesa, visus penkerius metus būsimieji pilotai mokosi avia­cinės anglų kalbos. Be jos aviacijoje – nė iš vietos. Sunkių dalykų man asmeniškai nebuvo, tačiau turėjome tokias paskaitas kaip teisė, ekonomika, kurios galbūt buvo mažiau įdomios. Įdomiausia buvo gilintis į varik­lių, lėktuvo konstrukciją. Kai pats sieki sužinoti daugiau šioje srityje, mokytis tik­rai nėra sunku.

Mūsų grupėje yra dvidešimt studentų, tarp jų esu vienintelė mergina. Diskrimina­cijos nejaučiu, visiems pana­šiai sekasi, visi darome panašias klaidas. Žinoma, juokelių visada pasitaiko, bet mū­sų grupė jau tokia yra – arba supranti juokus, arba liksi vienas. Juk būtų labai nuobodu, jei visą laiką viską priimtumei rimtu veidu. Tačiau nors ir pajuokaujame, svarbiausia, jog visada galiu būti tikra, kad grupės draugai bet kokioje situacijoje mane palaikys ir užstos.

Praktiką atliekame Kyviškių aerodrome. Jos metu skrai­dome mokomaisiais lėktuvais CESSNA 152 ir CESSNA 172. Iš pradžių - su instruktoriumi, vėliau mus paleidžia skristi savarankiškai. Po to laukia maršrutai, kuriuos susidarome patys ir skrendame pagal žemėlapį. Tokiu būdu aplankiau Uteną, Ukmergę, Aly­tų, kur šiaip niekada nesu buvusi. Žinoma, net nekalbu apie tai, kokia nuostabi Lietuva atrodo iš viršaus. Instruktoriai mums kartoja, jog tai yra geriausi mūsų skrydžiai, nes keleivinių lėktuvų pilotai tiek nepamato. Taip pat turime skrydžius simuliatoriuje, tačiau realių skraidymo valandų yra daug daugiau.

Pilotų skrydžių praktika neįmanoma be įvairių juokingų atsitikimų. Pavyzdžiui, pasi­taiko, kad studentai pasiklysta maršrute. man, beje, šio ,,smagumo‘‘ neteko patirti. Pradedant skraidyti, dažnai kyla keblumų, vedant radijo ryšį, todėl skrydžių vadovai iš studentų prisiklauso keisčiausių dalykų. Kartais Kyviškių kilimo-tūpimo taką bando pereiti vietiniai gyventojai. Žiūrėk, jau ruošiesi tūpti, o staiga matai, kaip kažkas su maišeliu rankose žingsniuoja per taką. Tokiu atveju, žinoma, nesileidžiame. Vieną kartą mane nustebino šuo, kuris, pamatęs lėktuvą, sustojo ir laukė prie tako, kol nutūpsiu. Gyvūnams nereikia jokių ženklų, jie ir taip supranta, jog bėgti per taką nėra labai protinga mintis“, - apie studijas bei pirmuosius skraidymus pasakoja Eglė.

Ji juokiasi, kad anksčiau jos kelyje pasitaikydavo nemažai nustebusių smalsuolių, kuomet ji pasakydavo, jog skraido. Tačiau apie tai aviacijos studentė turi tvirtą nuomonę.

„Manau, kad jau laikas pamiršti žodžių derinį ,,moteris pilotė‘‘. Kodėl ne tiesiog pilotė? Labai džiugu, jog kai kurios avialinijos net konkuruoja tarpusavyje, siekdamos įdarbinti kuo daugiau moterų. Štai viena britų aviakompanija, siekdama paskatinti moteris skraidyti, netgi sukūrė specialią programą. Tai nereiškia, kad moterys yra geresnės ar blogesnės pilotės. Tai reiškia, jog metas liautis skirstyti specialybes į vyriškas ar moteriškas. Galiu patvirtinti, kad lėktuvui visiškai vienodai, ar jį valdo moteris, ar vyras.

Be abejo, situacija po truputį keičiasi. Ir jei žmonės vis dar dažnai nustemba, kai pasakau, ką studijuoju, tai tik gerąja prasme. Kai kurie paklausia, ar iš viso būna moterų piločių. bet tai yra normalu, nes keleiviai kartais per visą skrydį taip ir nesupranta, kad juos sėkmingai nuskraidino būtent mergina ar moteris. Tikiu, jog ateityje moterų, dirbančių šioje srityje, skaičius išaugs“, - neabejoja Eglė.

Po studijų E. Bliūdžiūtė sako būtinai norinti dirbti pagal specialybę. Tačiau pripažįsta, kad pasitaiko situacijų, kai tik studijų metu studentai suvokia, jog nenorės pilotuoti orlaivių arba, tarkime, atsiranda sveikatos problemų. Tokiu atveju, anot Eglės, baigus mokslus, jie gali įsidarbinti civilinės aviacijos administracijoje, antžeminio aptarnavimo įmonėse ar įvairių avialinijų biuruose.

„Galimybių tikrai yra įvairių“, - tvirtina mergina.

Nors dabar Eglei – pats sunkiausias bei įtempčiausias stu­dijų metas, ji stengiasi neapleisti kitų savo pomėgių. Laisvalaikiu mėgsta sportuoti, skai­tyti, rašyti.

„Vienas mūsų dėstytojas, taip pat vienos aviakompanijos ka­pitonas, kartą pasakė: ,,Nebūkite riboti. Skaitykite knygas, domėkitės viskuo. Jūsų gyvenimas  - ne vien lėktuvai‘‘.

„Taip pat labai mėgstu gamtą bei gyvūnus, niekur taip gerai nepailsiu, kaip miške“, -   šypsosi Eglė.

Ji didžiuojasi, kad augo lakūnais garsėjančiame Šilalės rajone. Juk būtent mūsų kraštas užaugino Stasį Girėną, Jurgį Kairį, Rūtą Pudževelytę, turime nemažai vietinių mėgėjų pilotų.

„Taip, Šilalę drąsiai galima vadinti lakūnų kraštu. Saky­čiau, netgi aviatorių. Labai sma­gu matyti pažįstamus veidus aviacijos institute. Yra šilališkių, besimokančių avia­cijos mechanikos, skrydžių valdy­mo. Be to, prasitarsiu, jog žemaičiai yra labai mėgiami. Pamenu, sykį, kai dar buvau antrakursė, laukiau civilinės aviacijos administracijos pastate medicininės pažymos. Kartu laukė ir vyresni lakūnai, jau skraidantys daug metų. Išgirdę, kad esu kilusi iš Žemaitijos, pasakė: ,,Tikrai skraidysi“, - atvirauja dangaus platybes pažabojusi mergina.

Birutė PALIAKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS ir Eglės archyvo nuotr.

Paprastai, baigiantis metams, apžvelgiami nuveikti darbai, džiaugiamasi pasiekimais, sveikinama ir apdovanojama. Tokią tradiciją puoselėja ir Šilalės verslininkų sąjunga, praėjusį penktadienį drauge su rajono savivaldybe surengusi konferenciją „2014-2020 m. investicijos Šilalės rajone“. Jos metu apdovanotos geriausios 2016 m. Šilalės rajono verslo įmonės.

Į Jomantuose, Bi­­rutės ir Kęs­tu­­čio Tarvydų kai­­mo tu­rizmo so­dyboje, vykusį Šilalės vers­lininkų susi­bū­rimą atvyko ne tik vietos valdžios atstovai, po­litikai, bet ir SEB banko prezidento patarėjas, vyriausiasis eko­nomistas, finan­sų analitikas Gi­ta­nas Nausėda. Kal­bėdamas apie šalies ekonomiką, jis pabrėžė, jog vienas didžiausių iššūkių Lie­tuvai – tiesioginių užsie­nio investicijų pri­traukimas. Pa­sak jo, tenka pripažinti, kad jos stoja, šiais metais užsienio investicijų srautas į mūsų šalį yra neigiamas, o labiausiai pralaimime Lenkijai. Didžiausią įtaką tam daro mokestinė Lietuvos politika. Ir jeigu ji, pasak analitiko, nesikeis, dauguma verslininkų ir toliau rinksis kitas šalis.
Šilalės verslininkams G. Nau­sėda siūlė investuoti ne tik į technologijas, bet ir į darbuotojus, kurie yra pagrindinis įmonės turtas.

„Šiemet atlyginimai augo maždaug 7 proc., tačiau darbo našumas jų nepaveja. Todėl  būtina investuoti į technologijas, didinančias gamybos efektyvumą, bei į žmones, kurie dirba jums. Nes dabar toks laikas, kai geras specialistas bet kada gali išeiti ten, kur jam bus palankesnės sąlygos“, - sakė finansų analitikas.

Pasak G. Nausėdos, darbo jėgos kainą diktuoja darbo rinka, todėl verslininkai gali mėginti perkelti didėjančias sąnaudas į savo prekių kainą. Dėl to jau kitais metais gali kilti kai kurių paslaugų kainos.

Konferencijoje apie 2014-2020 m. investicijas Šilalės ra­­jo­ne kalbėjo meras Jonas Gu­­­dauskas, rajono verslo vys­ty­mo problemas bei pers­pek­tyvas apžvelgė Šilalės vers­li­ninkų sąjungos pirminin­kas Sin­garas Vytartas. Jis, beje, išreiškė viltį, jog Šilalės versli­ninkų sąjunga, kuriai šiuo metu priklauso 31 narys, pasi­pildys naujais verslo atstovais.

Geriausia šių metų mūsų rajono įmone išrinkta Ju­zefos Ge­čie­nės įmonė, kurią verslininkų sąjungos vadovas apibūdino kaip „1000 smulk­menų įmone“. Ji taip pat pristatyta ir Tau­ragės apskrities verslininkų asociacijos apdovanojimams, kurie vyks ateinančių metų sausį.

Valstybi­nės mokesčių inspekcijos Tauragės skyrius apdovanojimą įteikė UAB „Para-1“ - už sumokėtą didžiausią gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią vienam darbuotojui. Ši­lalės darbo birža už jaunimo integraciją į darbo rinką apdovanojo UAB „El­varadas“, o rajono savivaldybės prizas atiteko UAB „Kvėdarsta“. Ši įmonė į biudžetą šiemet sumokėjo daugiausiai gyventojų pajamų mokesčio - 106 tūkst. eurų. Solidžiausią socialinio draudimo įmokų sumą į „Sodros“ biudžetą šiais metais pervedė UAB „Eurobiuras“, už tai pelnęs šios institucijos padėką.

Po apdovanojimų pavaka­ro­ti likusius verslininkus links­mino kaimo turiz­mo sodybos savininko K. Tar­vy­­do suburta kapela.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Sodros“ Šilalės skyriaus vadovė Inga Šaulienė apdovanoja „Eurobiuro“ direktorių Donatą Šimkų

Savivaldybės apdovanojimas įteikiamas UAB „Kvėdarsta“ vadovui

Dalis gyventojų su nerimu laukia gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo pokyčių. Šie numato, kad per 12 mėnesių nuo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo (t.y. iki 2017-ųjų pabaigos) visi privalės deklaruoti tikslią savo gyvenamąją vietą arba pateikti prašymą įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Šitai labiausiai gąsdina tuos, kurie neturi nuosavo būsto - kur deklaruotis, jei neatsiranda geranoriškų giminaičių ar buto, kurį nuomuojiesi, savininkas nesutinka pasirašyti nuomos sutarties?

Deklaruotis prie savivaldybės – benamių, našlaičių ir kalinių privilegija

Priėmus gyvenamosios vie­tos deklaravimo įstatymo pa­keitimus, prie savivaldybės registruoti asmenys iki 2017 m. pabaigos privalės deklaruoti tikslią gyvenamąją vietą. Priešingu atveju jų duomenys apie deklaruotą gyvenamąją vietą bus panaikinti automatiškai. Prie savivaldybių 6 mėnesių laikotarpiui dek­laruoti bus galima tik benamius, buvusius vaikų globos institucijų auklėtinius, asmenis, priverstinai gydomus psichikos sveikatos priežiūros įs­taigose, taip pat kalinčiuosius izoliatoriuose ar pataisos įstaigose. Tokie įstatymo pakeitimai priimti, tikintis, jog tai padės gauti tikslesnę gyventojų apskaitą bei sumažins įvairių pašalpų prašytojų skaičių.

Į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą statistiškai patenka kas 33 Lietuvos gyventojas. Lapkričio 3 d. duo­menimis, prie Šilalės rajono savivaldybės į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų aps­kaitą įtraukta net 417 gyventojų. Paprastai tariant, šie žmonės yra deklaruoti prie savivaldybės. Galima tik spėti, jog daugelis jų tiesiog neturi nuosavo būsto, gyvena pas gimines ar nuomojasi butą.

Gali nutrūkti net pensijų mokėjimas

Būtina žinoti, jog, nedeklaravus tikslios gyvenamosios vietos, gali iškilti nesklandumų, registruojant vaikus į darželį, prašant išmokų ar pašalpų, taip pat gaunant pensijas ar net atsiimant vairuotojo pažymėjimą. Šios paslaugos glaudžiai susijusios su gy­venamosios vietos deklaravimu. Dar spalio mėnesį Socia­linės apsaugos ir darbo ministerija pranešė, jog maždaug 11 tūkst. Lietuvos gyventojų gali nutrūkti socialinių išmokų ar pensijų mokėjimas.

Šilalės savivaldybės Personalo ir ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Inga Jonušauskaitė paaiškino, kad, asmenims, kurie neturi savo būsto ir jį nuomojasi, deklaruojant gyvenamąją vietą, turi būti pateikiamas raštiškas gyvenamosios patalpos savininko sutikimas arba dokumentas, patvirtinantis teisę gyventi toje patalpoje. Tokiu dokumentu gali tapti nuomos ar panaudos sutartis, suteikianti teisę gyventi bute, tad atskiro nuomotojo sutikimo nebereikia. Tačiau, kaip žinia, daugelis butų bei namų savininkų savo nekilnojamąjį turtą nuomoja nelegaliai, vengdami mokesčių valstybei. Todėl ir nuomos sutartį, bent jau legalią, gauti yra sudėtinga.

Nuomininkai nuomotojams sąlygų nekelia

„Kai gyvenau Šilalėje, gyvenamąją vietą buvau deklaravusi pas mamą, kitame rajone. Tačiau tai kėlė nepatogumų, kreipiantis dėl maisto davinio nepasiturintiems asmenims – turėjau važiuoti ten, kur esu deklaruota. Prob­lemų iškyla ir balsuojant, todėl, pavyzdžiui, Seimo rinkimuose balsuoti teko išankstinio balsavimo metu. Nuomos sutartį pasirašiau su savininku, bet nesu tikra, ar ji yra legali. Greičiausiai - tik šiaip sau. Štai mano draugei, turinčiai du vaikus, butą rasti yra be galo sunku. Dauguma butų savininkų iškart teiraujasi apie turimus gyvūnus ir vaikus – tarsi kas nors būtinai sugadins jų turtą. Todėl ji nuomotojams jokių sąlygų nekelia, kad tik leistų apsigyventi. O ką jau kalbėti apie leidimą prisiregistruoti ten“, – kalbėjo vardo nenorėjusi atskleisti buvusi šilališkė.

„Man su vyru nuomojamame bute deklaruotis nereikia, nes tebesame registruoti pas tėvus. Jie taip pat gyvena Šilalės rajone, tad, bėdai prispyrus, galėtume kreiptis į tą pačią savivaldybę. Dabartiniame bute tikimės ilgiau neužsibūti, todėl deklaravimu jame ir nesidomėjau. Vis dėlto esu tikra, jog šeimininkui mintis apie mūsų norą deklaruoti gyvenamąją vietą jo bute nepatiktų. Tuo labiau, kad jis nenorėjo pasirašyti jokios sutarties, mokesčių nuo gautų nuompinigių greičiausiai taipogi nemoka“, – pasakojo Ingrida, nesutikusi atskleisti savo pavardės.

Gyvenamųjų būstų savininkų baimės – nepagrįstos

Neretai butų savininkai vengia sudaryti sutartis su nuomininkais, mat baiminasi, jog dalį pelno turės atseikėti valstybei mokesčių pavidalu. Kita vertus, dažnas buto savininkas pripažįsta, jog net ir legaliai nuomodami butą, vargu ar leistų svetimiems jame deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Juolab, kad ir visuomenėje yra įsigalėję mitai, jog tuomet nebepavyks iškeldinti, pavyzdžiui, nemokių nuomininkų, pridariusių skolų, neatsiskaitančių už nuomą bei pan. Taip pat daugelį baugina šeimos su vaikais – esą deklaravus vaiką, iškraustyti šeimos nebūtų galima, nes įsikištų Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

„Savininkas neturi pagrindo neleisti deklaruoti gyvenamosios vietos asmenims, kurie vienais ar kitais pagrindais gyvena jam priklausančiame būste. Deklaravimas – tik administracinė procedūra, kai nurodoma vieta, kurioje asmuo faktiškai gyvena. Būsto savininko teises gina Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas, kuriame yra nustatyti atvejai, kada gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys gali būti panaikinti, patikslinti ar pan. Nuo 2016 m. sausio 14 d. būsto savininkai gali nustatyti datą, iki kurios leidžia gyventi bei deklaruoti gyvenamąją vietą nuomininkams. Suėjus nustatytam terminui, laikinų gyventojų gyvenamosios vietos duomenys Gyventojų registre panaikinami automatiškai“, – aiškino I. Jonušauskaitė.

Nuomininkams – jokių išskirtinių teisių

Reikia paminėti, jog tarp buto nuomotojo bei nuomininko pasirašyta nuomos sutartis neprivalo būti patvirtinta notariškai. Tad ir norint deklaruoti savo gyvenamąją vietą nuomojamame bute, užtenka turėti paprastą sutartį. Beje, gyvenamosios vietos deklaravimas nuomininkui nesuteikia jokių turtinių teisių į būstą, taigi ir šito savininkai neturėtų baimintis.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių kontrolieriaus įstaiga taip pat nenurodo jokių apribojimų, panaikinant nepilnamečių vaikų duomenis. Jų aiškinimu, vaiko gyvenamoji vieta deklaruojama kartu su tėvais, įtėviais ar kitais atstovais. Tad iš nuomojamo būsto išsikraustantys tėvai išdeklaruojami kartu su vaikais.

Lietuvoje gyvenantys asmenys privalo deklaruoti gyvenamąją vietą arba būti įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, o išvykstantys iš šalies ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui – deklaruoti išvykimą.

Šiuo metu į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Lietuvoje yra įtraukta apie 106 tūkst. žmonių.

Morta MIKUTYTĖ

Vyresnioji karta išeina, nusinešdama su savimi nuos­tabiausias istorijas, dainas, amatų paslaptis ir valgių receptus. Ar negalėtume išsaugoti bent dalį žūvančių lobių? Požerės kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Petrošienė rado neblogą būdą - ji ėmėsi videokameros ir kartu su aktyviais jaunaisiais kaimo bendruomenės nariais patraukė pas vyresnius kaimo žmones.

Močiutės Elenos kastinis

Grietinė, sviestas, drus­ka, česnakai - tai viskas, kas reikalinga kastiniui sukti. Ir dar indelis virtų neluptų bulvių. Bulvės vėliau, kai bus gatavas kastinis. Bulvės su kastiniu - štai skanumėlis!

- Grietinė turi būti šilta, tokia drungna, - aiškina močiutė Elena. - Kitaip neištirps sviestas.

Elena Mikavičienė - seniausia, o gal ir vienintelė kastinio sukėja visame Požerės kaime. Dabar ji kaimo vaikams aiškins, kaip sukti kastinį, vaikai viską darys patys, o kaimo bendruomenės pirmininkė filmuos. Taip atminčiai liks dar vienas žemaičių kultūros perlas.

Tai kaip su tuo kastiniu?

Šarūnė senolės nurodymu pila grietinę į molinį ąsotį, ąsotį stato į kitą puodą su šiltu vandeniu. Kodėl šiltu? Todėl, kad neatvėstų grietinė. Tik šiltoje grietinėje sviestas tirps.

- Dabar dėk sviestą ir suk, - sako močiutė.

Orestas ima sukti mediniu šaukštu. Suka ir suka. Kiek reikės sukti? Ar užteks valandos?

- Kaip kada, - aiškina senolė. - Jeigu peršildai arba peršaldai, reikia ilgiau...

Žodžiu, svarbu nutaikyti temperatūrą, tada darbas eis greitai. Pagaliau sviestas šiltoje grietinėje ištirpsta, pasidaro vientisa masė.

- Dabar reikia išimti iš šilto vandens, - moko močiutė.

Baigiama sukti jau vėsesnę masę. Ištirpęs sviestas virsta  tiršta koše. Sakytumei - sviestas, bet po jo lieka pasukos. O čia - jokių pasukų. Viskas - ir sviestas, ir grietinė, ir pasukos - tapo vientisu kastiniu. Dabar jau laikas berti druskos, česnako, įsidėti į lėkštę ir valgyti su šilta bulve. Tikrai skanu!

Trumpas D. Petrošienės filmukas apie kastinio sukimą - tai tik dalis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto „Muna gimtini Žemaitija“. Kitos istorijos - irgi apie Požerės kraštą.

Žuvies užteko ir kiaulėms

Albinas Litvinas iš Dar­gių kaimo pasakoja apie žvejybą Paršežeryje ir Sietuvos upėje:

- Tada tai buvo žuvies! Ypač lydekų, ešerių. Užspeisdavę keturis venterius, mes, pacanai, prikratydavome jos pilną krestį. O tada perkiš­ame pagalį ir parnešame jį namo. Ir rūkydavom, ir pasūdę laikėm. Juk nei elekt­ros, nei šaldytuvų tais laikais nebuvo. Mama sakydavo: „Tą didžiąją žuvį išskroskit, išvirsim kiaulėms. Tik kad ašakų nebūtų!“ Lydekos, ešeriai būdavo po tris kilogramus!

O kai melioracija čia pra­ėjo, ūkis pasiuto trąšas sėti, purkšti javus, tada žuvys ėmė dvėsti, nebegalėjai nė maudytis. Nuo tada mažai žuvies beliko. Nė ark­lių išmaudyti nebebuvo kur - tiek negyvos žuvies atsirado. Toks Jucius buvo stambus vyras, plaukti gerai mokėjo, bet nė jis nepaplaukdavo - šitiek plū­duriavo užtroškusių žuvų. Mat purškė laukus, o per melioracijos kanalus viskas subėgo į ežerą. Dabar žuvies tiek nebėra.

Jonas rusus pasitiko su duonos kepalu

Pasakoja Jonas Litvinas iš Dargių kaimo:

- Karo metu rusų armiją pasitikau su duonos kepalu... Taip atsitiko. Frontui artinantis, tėvas iškasė duobę, užgrindė pagaliais, uždėjo šiaudų, žemės užvertė. Mes ten nak­vojom, kai frontas ėjo. Mama buvo duoną iškepusi, ją sunešėme į apkasą. Ryt­metį, kai atsikėlėm, parėjom į trobą, o ten - nieko valgomo. Buvo kiaulėms išvirtų mažų bulbi­kių - ir tų nelikę. Rusas tą naktį užėjo ir suvalgė viską, kas tik buvo valgoma.

Reikia duonos parnešti iš apkaso. O buvo įsakyta niekam neiti į lauką. Mat šaudys. Kad suaugę negali eiti į lauką, tai tėvas pasiuntė mane. Sako: „Tavęs nešaudys“. O aš jau buvau vyras kokių šešių metų, duonos kepalą panešti galėjau. Taigi, sakė, paimk kepalą ir parnešk.

Aš nubėgau, paėmiau. O per kiemą pro šalį ir važiuoja, ir pėsčiomis traukia rusų kolonos. Taip buvo, kai rusas ginė vokietį. Žiūriu, važiuoja ark­liais, jaučiais, ir dar kupranugaris su kupranugariuku. Aš, vaikas, nematęs tokio gyvulio, atsistojau su tuo duonos kepalu glėbyje ir žiūriu...

Stoviu prie trobos, spoksau į kup­ranugariuką. Vienas kareivis atsiskyrė nuo rikiuotės, paėmė duonos kepalą, tapšnoja man per petį, kažką sako. Šnekėjo, šnekėjo, galvą glostė, tik aš nieko nesupratau. Paskui dar šnekėjo tėvui pro langą, bet jis irgi rusiškai nesuprato.

Parėjau į trobą, tėvas ir sako: „O ko stovėjai?“ „Tai kad toks gražus tas gyvuliukas!“ - sakau. Tėvas liepia: „Eik, ant­rą kepalą parnešk. Tik nežiūrėk nė į ką!“

Antrą kepalą parnešiau. Dabar kai pagalvoju, tai tas rusas tada pamislijo, kad aš juos išėjau sutikti su duona. Jei suaugę negalėjo rodytis kieme, tai pasiuntė vaiką su duonos kepalu. Ko gero, taip tas kareivis pamanė.

Čia maudėsi milžinai

Pelkėje tarp Paršežerio ir Lūks­to ežerų yra tokia akis, kuri vietinių žmonių nuo seno vadinama Milžinų mau­dyk­la. Ji buvusi labai gili, grįsta ąžuolų rąstais. Milžinai ne tik maudyklą įsirengė, jie ir kūlgrindas per tuos pelkynus nutiesė. O kas daugiau? Negi kelius per šitokius gilius pelkynus būtų kūliais (akmenimis) išgrindę paprasti žmonės?

Žinoma, istorijos apie milžinus - tai tik legendos. Bet negi rąstais grįsta maudykla - irgi legenda? J. Litvinas iš Dargių tvirtina, jog tokia maudykla - tikras dalykas.

- Dabar ten yra dumblynas ir duobė, o mano vaikystės laikais buvo švarus, permatomas vanduo, - D. Petrošienės susuktame filmuke pasakoja J. Lit­vinas. - Atsigulę ant ledo, matydavom rąstų grindinį dugne. O gylis - kokie pen­ki - šeši metrai. Mes, vaikai, radom nupjautą ilgą pagalį, norėjome pasiekti dug­ną, bet nepasiekėm. Kam tas grindinys buvo, niekas nežino. Tik praminta, kad tai milžinų maudykla. Kad tokia gili, didelė, tai juk milžinų. Tada aplinkui buvo šienaujama pieva, o dabar yra miškas. Viskas ten uždumblėjo. Mes, vaikai, ant ledo su pačiūžom čiužinėdavome.

O ką J. Litvinas žino apie kūlgrindą, kuri eina skersai Sietuvos upelio ir pelkės?

- Kai paveldėjau Bronislavos žemę, gavau smetoninius nuosavybės dokumen­tus. Ten yra pažymėtas kelias Tverai - Kaltinėnai. Jis eina per upę. Aš esu ir važiavęs, ir raitas jojęs tuo keliu. Bruke, būdavo, ratai tarška. O vežėčios apsemtos. Tik lentikę pasidėjęs galėjai sausas išvažiuoti.

O kaip dabar? Ar galima būtų nueiti ir pažiūrėti tą milžinų maudyklą? J. Litvinas nesveikavo, tai mums su D. Pet­rošiene kelią sutiko parodyti jo anūkas Ovidijus Kazlauskas.

- Ir apie tą Milžinų maudyk­lą, ir apie kūlgrindą iš senelio buvau girdėjęs, tačiau nekreipiau į tai dėmesio, - pasakoja Ovidijus. - Ko tik žmonės neprišneka! Bet kai pas mus į Požerės mokyklą atvažiavo specialistai iš Varnių regioninio parko ir dar sykį papasakojo apie tą maudyklą bei kūlgrindas, supratau, kad čia - rimtas reikalas. Su draugais nubėgome, susiradome tas kūlgrindas ir išbandėme. Tada apie jas dar nedaug kas žinojo, jos nebuvo išgarsintos ant visos Lietuvos.

Dabar per Sietuvos pelkę eina lentomis grįstas pažintinis takas. Ovidijus juo nuvedė mus iki Milžinų maudyklos. Ta maudykla - didžiulis juodo vandens akivaras. Vadinasi, čia ant ledo Ovidijaus senelis atsigulęs žiūrėdavo į dugną ir matydavo rąstus. Dabar viskas taip pridumblėję, jog nematytumei nieko.

O kūlgrinda per Sietuvą ir tada buvo po dumblu. Juk kūlgrinda - slaptas kelias, pašaliniai jo neturi matyti. Tik dabar jis šiek tiek pravalytas, ir visiems matyti žymė. Todėl tai - ne tik vietiniam jaunimui, bet ir turistams puikiausia atrakcija!

- Jeigu ta kūlgrinda sugalvosite bristi į Apvaršuvos kaimą, pasirinkite karštą vasaros dieną, - pataria Ovidijus. - Čia vieni šaltiniai, dumb­las labai šaltas, o bristi kai kur reikės iki juosmens. Užtat įdomus jausmas, kai eini per dumblyną, o po kojomis jauti tuos akmenis... Ir kai pagalvoji apie istoriją, apie tai, kada jie buvo padėti... Iš tiesų kūlgrindos yra trys. Žmonės sako, jog viena eina dar ir per Lūksto ežerą, bet tai, aišku, legendos, - netiki Ovidijus.

Petras DARGIS 

AUTORIAUS nuotr. ir kad­rai iš Požerės kaimo bend­ruomenės filmuko

Šilalėje jau ketvirtus metus veikia Maltos ordino pagalbos tarnyba. Jos savanoriai rengia ne tik kasmetinę „Maltiečių sriubos“ akciją, bet ir nuolat lanko vienišus senelius bei neįgalius asmenis, su jais bendrauja, padeda buityje. Šiuo kalėdiniu laikotarpiu savanoriai vėl beldžiasi į jų duris, nudžiugindami ne tik draugišku apsilankymu, bet ir įteikdami simbolinių dovanėlių.

Maltos ordino pagalbos tarnybos Šilalės maltiečiams va­dovaujanti Rozvita Berži­nie­nė pasakoja, kad prieš kiek­vie­nas Kalėdas pas tuos, ku­riems būtina pagalba, užeinama su simbolinėmis lauktuvėmis. Ta­čiau užvis labiausiai senoliams patinka, kai užsuka jaunimas.

„Jie nori pasikalbėti, nes vie­nišiems žmonėms ypač trūks­ta ne kokių nors daiktų, o bendravimo. Ir būtent jaunimo senoliai labiausiai laukia. Pavyzdžiui, turime vieną močiutę, kuriai mielai padėtų socialinės darbuotojos, tačiau ji bet kokios pagalbos atsisako. Gal ji nenori, jog būtų judinami jos daiktai, ir sako, kad susitvarkyti gali pati. Tačiau jauną žmogų visada mielai priima, nes jai smagu pasikalbėti. Tuo labiau, kai šis nežvilgčioja į laikrodį. O tuo tarpu socialinėms darbuotojoms yra suskaičiuota kiekviena mi­nutė“, - apie senelių poreikius kalba R. Beržinienė.

Šilalės maltiečių vadovė sa­ko, jog jau ketvirtus metus rajone veikianti Maltos ordino pagalbos tarnyba plečia savanorių ratą. Štai neseniai Upynoje dirbanti mokytoja An­gelė Petrošienė ėmė burti jaunus pagalbininkus – moks­leivius.

„Savanoriaujančių mokinių dar kol kas labai mažai, todėl, manau, reikia aktyvinti jaunimo motyvaciją savanorystei. Tokiu būdu vaikai panaudotų savo sugebėjimus, įgytų daugiau žinių bei patirties. Vienišų senolių mū­sų rajone yra nemažai, todėl ir veiklos mokykloms užtektų. Labai šaunūs jaunieji mal­tiečiai yra Kvėdarnos Ka­zimiero Jauniaus gimnazijoje, kur juos subūrė mokytojos Verutė Vaitkevičienė bei Virginija Pa­­liakienė. Jų paraginti, kiekvienas savanoris su­sirado netoli gyvenantį senelį, kuriam galėtų pagelbėti“, - plintančia savanoryste džiaugiasi Šilalės maltiečių vadovė.

Šiuo metu Šilalės maltiečių komandą sudaro 12 suaugusių savanorių ir apie 50 vaikų.

Pirmieji dovanas seneliams nešioti ėmė mo­kytojos A. Pet­­ro­­šienės vadovaujami Upy­­nos Stasio Girėno mokyklos auk­lėtiniai. Su kuprinėmis ant pečių ir maišu, pilnu šlepečių, bei šypsenomis veiduose jaunimas išsiruošė į miestelį.

„Vėliau darysime tikrąsias ka­lėdines dovanas. O dabar tie­siog norime sušildyti senelius savo dėme­siu, bend­ravimu, kad jie pasijustų svarbūs bei reikalingi. Tuo pa­čiu ir prisistatysime, nes Upynoje iki šiol maltiečių nebuvo“, - sako A. Pet­ro­šienė.

Pirmoji aplankyta seno­lė – ilgametė baž­nyčios pročkelė Sta­nislava Su­gin­tie­nė. 92-ejų močiutė šias pa­reigas paliko vos prieš metus. Užsukusius mokinius ji mielai priėmė ir nė neketino paleisti tuščio­mis – kiekvieną pavaišino saldainiu.

Aplankyti garbaus amžiaus upyniškiai džiaugėsi gautomis dovanomis, tačiau užvis svarbiausia buvo jiems pa­ro­dy­tas dėmesys, bendravimas bei trumpas atokvėpis nuo kasdie­nės rutinos, kuomet ge­riau­sias draugas – televizo­rius.

Kasmetinį senelių lankymą jau pradėjo ir šilališkiai. Pa­­­sak R. Beržinienės, prieš kiek­vienas Kalėdas tradiciš­kai pa­­­­­svei­kinamas kiek­vie­nas jubiliatas, su­­­­laukęs 90 metų. Vi­­­­­sai neseniai per vieną dieną Ši­l­alės maltiečiai užsuko net į 12 garbaus amžiaus vie­ni­šų bei neįgalių senolių Vin­gi­ninkuose ir Jucai­čiuo­se namus.

„Vyriausias Vingininkų gyventojas Pranas Kromelys kitąmet minės savo 90-metį. Jis yra labai aktyvus, nepraleidžia nė vieno kaime vykstan­čio renginio. O mums bū­si­ma­sis jubiliatas prisipa­žino, jog labai laukia savo gimtadienio ir švęs­ti susikvies visus pažįstamus.

Taip pat aplankėme buvusią bibliotekininkę Zitą Alek­sandravičiūtę. Ji ir dabar nepaleidžia knygos iš rankų, vi­sada nusiteikusi pozityviai“, - supažindina su senoliais Roz­vita.

Nuo 2006-ųjų Lietuvoje organizuojama „Maltiečių sriubos“ akcija, kuri kasmet sulaukia didžiulio susidomėjimo. Jos metu suaukoti pinigai, paversti sriubos lėkšte, sušildo ne vieną vienišą senolį ar neįgalųjį. Aukoti galima ir telefono numeriais 1417 (au­ka 2 Eur) bei 1418 (au­ka 3 Eur). In­ter­netinis por­talas maltieciusriuba.lt skelbia, kad šiuo metu jau paaukota beveik 90 tūkst. Eur, už kuriuos bus pagaminta daugiau nei 60 tūkst. sriubos porcijų.

Šilalėje „Maltiečių sriubos“ akcija vyks šiandien (gruodžio 2 d.), nuo 14 val., prie Kultūros centro. Pasivaišinti sriuba bei paaukoti bus galima iki pat vakaro – akcija vyks ir Kalėdinės eglutės įžiebimo šventės metu.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio (VPPP) pareigūnai kartu su UAB „Šilalės butų ūkis“ inžinieriumi Gintaru Grikšu praėjusią savaitę lankėsi Kvėdarnos daugiabučių rūsiuose ir laiptinėse. Surengti akciją „Saugus būstas“ paskatino viename iš Ši­lalės miesto daugiabučio rūsių kilęs gaisras: degė čiužinys, įvairūs skudurai. Laimei, liepsnos neišplito, niekas nenukentėjo. Toks įvykis tu­rėtų būti gera pamoka, jog bendro naudojimo patalpose nedera kaupti įvairių atliekų, kurie gaisro atveju kelia didelę grėsmę.

Aplankius visus Kvėdarnos daugiabučių rūsius, pastebė­ta, kad daugelio jų laukinės durys yra ne tik nerakintos, bet dargi ir praviros. Todėl bet kada užėję pašaliniai asmenys, neatsargiai elgdamiesi su ugnimi ar cigarete, gali sukelti gaisrą. Rūsiuose šiukšlinės - dažniausiai plastikinės, tad, įme­tus neužgesintą nuorūką, belieka laukti dūmų ir ugnies.

Daugelio daugiabučių rūsių bendro naudojimo patalpos užkrautos senais čiužiniais, lovomis, durimis, langais, padangomis bei kitomis atliekomis. Tai tikrai nė­ra saugu gaisro atveju. UAB „Ši­lalės butų ūkis“ daugiabučių laiptinėse iškabino skelbimus, raginančius išsikuopti bend­ro naudojimo patalpas. Jei į tai nebus reaguojama, įmonė planuoja imtis griežtesnių priemonių.

Šilalės priešgaisrinė gelbė­jimo tarnyba primena, jog bend­rosiose gaisrinėse saugos taisyklėse numatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose draudžiama užkrauti, užtverti rūsių prieigas, užkalti ar įvairiomis medžiagomis užgriozdinti bendro naudojimo patalpas, balkonus, liukus, angas bei kitus išėjimus, skirtus žmonėms evakuoti. Rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose draudžiama laikyti suslėgtųjų dujų ba­­lionus, ypač degias, labai de­gias medžiagas bei preparatus, sprogstamąsias bei kitas pavojingas medžiagas, kurios sprogsta ir dega, sąveikaudamos su vandeniu, deguonimi ar viena su kita, ir degimo metu išskiria nuodingus produktus. Rūkyti galima tik tam skirtose specialiais ženk­lais pažymėtose vietose, kuriose yra nedegus indas nuorūkoms.

Šilalės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ir UAB „Ši­lalės butų ūkis“ prašo gyventojų pašalinti nereikalingus daiktus iš daugiabučių rūsių. Akcijos „Saugus būstas“ metu bus tik­rinamos ir Šilalės daugiabučių bendro naudojimo patalpos bei rūsiai.

Laima KAZLAUSKIENĖ

Tauragės APGV Šilalės PGT VPPP vyresnioji inspektorė

AUTORĖS nuotr.