Valstybinė ligonių kasa (VLK) informuoja, kad šalies gydymo įstaigoms jau pristatytos sezoninio gripo vakcinos, tad medikai gali skiepyti savo pacientus. Iš viso išdalinta 110 tūkst. dozių vakcinų.

Nuo gripo nemokamai skiepijami žmonės, kamuojami lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies kraujagyslių, kvėpavimo takų ar inkstų, taip pat nėščios moterys, pensinio amžiaus asmenys ir kt.

Norint nemokamai pasiskiepyti nuo gripo, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris nusiųs pas skiepijančius specialistus arba į vakcinacijos kabinetą.

Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro bend­rosios praktikos slaugytoja Estera Nemčauskienė informavo, jog poliklinika taip pat jau gavo nemokamos gripo vakcinos „Influvax“. Ji ragina asmenis, kurie priklauso nemokamos vakcinacijos nuo gripo asmenų grupei, nedelsti ir pasiskiepyti.

„Netrūksta ir mokamos vak­cinos. Jos kaina - 6,07 euro, ja jau pasiskiepijo 40 žmonių“, - sakė E.Nemčauskie­nė.

Eugenija BUDRIENĖ

Rugsėjo 29 d. Šilalės savivaldybės taryba nuo vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą praėjusiais metais atleido aštuonis asmenis bei „Jūros“ medžiotojų būrelį. Dėl šio prašymo susiginčiję politikai iškėlė moralinę proble­mą: ar tikrai medžiotojams padoru prašyti sim­bolinės lengvatos?

Savivaldybės taryba svarsto ir nuo vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą atleidžia prašymus pateikusius gyventojus bei nevyriausybines organizacijas, sunaudojusius per metus ne daugiau kaip 180 kWh elektros energijos. Prašymus pateikę asmenys yra skolingi Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrui 2015 m. rinkliavos mokestį, bendra įsiskolinimo suma - 266 eurai.

„Jūros“ medžiotojų būrelis už 25 kv. m patalpas Kvėdarnos seniūnijos Stigrėnų kaime turėjo sumokėti 6,72 Eur metinės rinkliavos. Kontrolės komiteto, kuris svarstė šį klausimą, pirmininkas Algirdas Meiženis mano, kad prašyti atleisti nuo tokios sumos turtingiems medžiotojams turėtų būti gėda.

„Tai yra bloga tendencija. Atleisime vieną, to užsimanys ir kiti medžiotojų būreliai. Man regis, 6 eurus jie tik­rai gali sumokėti - vienam medžiotojui tektų gal tik koks 20 centų. Į tuos dalykus reikėtų žiūrėti principingiau“, - tvirtino Kontrolės komiteto pirmininkas.

Pasak A. Meiženio, medžiotojų nameliai, kaip ir pati medžioklė, yra pramogos objektas, o tai, jog nesunaudota 180 kWh elektros energijos, dar nereiškia, kad būrelis savo patalpose nesilankė ir nešiukšlino. Tarybos narys Alfonsas Motuzas pritarė, jog derėtų pagalvoti apie lengvatų teikimo taisyklių peržiūrėjimą.

Tuo tarpu savivaldybės ad­ministracijos direktorius ma­no, kad reikia vadovautis galiojančiomis taisyklėmis, o ne moralinėmis vertybėmis.

„Taip žiūrint, tai ir kaimo bendruomenių salės yra pramogos objektai. O ką ten daugiau daro? Tik švenčia“, - dėstė savo požiūrį į moralę Raimundas Vaitiekus.

A. Meiženio pasiūlymui neatleisti nuo metinės rinkliavos 6 Eur turinčio sumokėti „Jūros“ medžiotojų būrelio pritarė tik penki tarybos nariai. Tuo tarpu Viktorija Ma­cienė, Gedėliškės kaime paveldėjusi namą, turės sumokėti trijų metų rinkliavą - 94,33 Eur, nes praleido kreipimosi terminą.

Daiva BARTKIENĖ

„Reikia skubios pagalbos. Jau trečia savaitė Beržės kaime, Palentinio seniūnijoje,  yra sudaužomi šiemetiniai veršeliai. Sumušami iki nugaišimo. Daužomi gyvūnai taip stipriai, kad net mėsa nuo kaulų atšoka. Iš viso jau užmušta apie 10 veršelių. Ir neatrodo, kad smurtautojas liausis.

Kas tai daro? Keletas žmonių apie įvykį pranešė policijai, o policija siūlo vežti gyvulius į ekspertizę. Ir viskas. Daugiau - jokios pagalbos.

Kas galėtų apsaugoti gyvūnus ir surasti sadistą? Juk sveiko proto žmogus taip nedarytų. Būna, kaimynai pasipyksta, kaip ir visur. Bet kad kerštautų kas nors, nemanome. Norime pranešti apie tai visam rajonui, gal kur kitur buvo panaši situacija, gal rastas nusikaltėlis? Už tokį elgesį jam pačiam reikėtų rankas...“

Štai toks laiškas atėjo į „Ši­lalės artojo“ redakcijos elekt­roninį paštą. Nors jo niekas nepasirašė, buvo sunku patikėti tuo, kas jame rašoma, bet ir neatrodė, jog tai galėtų būti pokštas. Todėl nusprendėme pasiaiškinti, kas iš tiesų dedasi Beržėje. Gal seniūnijoje kas nors žinoma apie tokį įvykį?

Palentinio seniūnė Miglė Z­y­bartienė patvirtino apie tai esanti informuota. Tačiau ji labai abejojo, kad gyvuliai krenta nuo žmogaus rankos.

- Po kaimą sklando visokių kalbų, bet aš nemanau, jog koks žmogus galėtų ganyklose užmušti tiek gyvulių. Ir kuo jis tai padarė? Kuolu? Įsivaizduokite, kad ganykloje jis paveja stiprų bulių ir pagaliu jį užmuša! Neįmanoma! Greičiausiai tai kokia nors liga, - sakė seniūnė.

Ji patarė pasikalbėti su kaimo žmonėmis, pirmiausia - su tais, kuriems krito daugiausiai gyvulių. O daugiausiai jų neteko Mikučiai.

- Krito trys buliukai, ketvirtą pribaigėme, kad nesikankin­tų, - sakė Andrius Mikutis. - Iš vakaro atrodė sveiki, o kitą dieną jau negyvi. Vienas dar laikėsi, bet nebepavilko kojų. Jie atrodė kaip sumušti.

Žmogaus rankų darbas? Mi­kučiai tuo labai abejoja.

- Jeigu šita nelaimė būtų atsitikusi tik mums, galėtu­me taip galvoti, - pasakojo  A. Mikutis. - Pirmoji versija kaip tik tokia ir buvo. O iš Laukuvos iškviestas veterinarijos gydytojas Albinas Venckus ją kaip ir patvirtino. Jis atliko skrodimą bei konstatavo, kad gyvulio kūnas nusėtas kraujosruvomis. Štai skrodimo aktas: „kraujosruvos, laboratorinių tyrimų neatlikta“. Neparašyta, kad gyvulys užmuštas, bet nuo ko tos kraujosruvos bus?

Tačiau po kelių dienų ši versija išsisklaidė kaip dūmas. Buliai krito vienam, antram kaimynui, nugaišo kelių metų karvė. Ir ant visų galvijų – tokios pat kraujosruvos. Tada jau niekas nebetikėjo, kad tai galėtų būti kokio pakvaišėlio darbas.

- Blogiausia, jog esame nežinioje, - sakė  A. Mikutis. - Jeigu tai kokia epidemija, kaip nuo jos apsiginti? Jei kokia virusinė liga, tai kaip gydyti? Ar tai tikrai liga? Iš veterinarijos gydytojo atlikto skrodimo mums nebuvo jokios naudos. Prapjovęs kumpį, aš ir pats matau, kad ten kraujosruvos. Ir kas iš to?

Mikučių šeima svarstė dar vieną versiją: gal gyvuliai nunuodyti? Arba nusinuodiję? Jie sako girdėjo, jog iš lėktuvo buvo mėtomos kapsulės su vakcina nuo pasiutligės ar dar nuo kažkokios ligos. Ta vakcina esanti labai nuodinga. Galbūt gyvuliai aptiko ir suėdė?

Mikučių kaimynas Ričardas Juškevičius nusprendė kreiptis į specialistus. Telšiuose susirado veterinarijos laboratoriją, nuvežė jai padvėsusio gyvulio mėginius.

- Gal tyrimai parodys, kas tai per liga? Gal kas pasakys, kaip ją gydyti? - prieš porą savaičių vylėsi R. Juškevičius. - Žinote, man visa tai atrodo labai keistai. Žmonėms masiškai krenta gyvuliai, prasidėjo kažkokia epidemija, bet niekas negali pasakyti, kas tai yra. Nėra tarnybų, kurioms rūpėtų tokie reikalai?

Logiškai galvojant, tai turėtų rūpėti veterinarijos gydytojui, į kurį žmonės ir kreipėsi pagalbos. Negi jis tikrai galvoja, kad tiek gyvulių kas nors galėjo užmušti?

Pasirodo, veterinarijos gydytojas A. Venckus taip nebegalvoja. Kaip jis aiškino „Šilalės artojui“, anksčiau jį esą suklaidinę patys žmonės, o dabar jis manąs, jog tai liga. Pasak veterinaro, neva labai panašiomis aplinkybėmis krito keletas gyvulių Laukuvos seniūnijos Buciškės kaime, ūki­ninkas mėginius nuvežė į laboratoriją Kaune, iš ten ga­vo atsakymą, kad tai esąs bakterinis užkratas.

- Aš jums nepasakysiu tos bakterijos morfologijos, bet nuo jos padeda antibiotikai. Ūkininkai turi stebėti savo gyvulius, leisti antibiotikus, - paaiškino veterinarijos gydytojas.

Antibiotikus? Kokius, kiek? Beržės kaime ūkininkams ma­siškai krenta gyvuliai, žmo­nės nežinioje, svarsto, ar tai kokie nuodai, ar kokia liga, vie­nas dar laukia veterinarijos laboratorijos atsakymo, o veterinarijos specialistas tvirtina žinąs atsakymą ir pasakoja žurnalistui, jog padėtų paprasčiausi antibiotikai... Ar ta istorija neatrodo truputėlį keista?

Kitą dieną po pokalbio telefonu paskambinęs gydytojas paprašė parodyti, ką parašysiu. Na, kad „neprirašyčiau vėjų...“ O žmonėms neva viskas paaiškinta, jie atseit žiną, kaip kovoti su ta liga.

Negi tikrai?.. Jau paaiškinta? Vėl važiuoju į Beržę.

- Taip, kitą dieną po redakcijos apsilankymo tikrai buvo atvažiavęs A. Venckus, sukvietė pas Česlovą Rubavičių žmones, pasakė tos ligos pavadinimą. Pareiškė, kad ją reikia gydyti antibiotikais, - „Šilalės artojui“ patvirtino R. Juškevičius. - Atsakymą iš Telšių laboratorijos gavau, bet ten neparašyta, kokia tai liga. Tik tiek, kad bakterinis užkratas... Kai nuvežiau mėginius, iš laboratorijos skambino, klausė mūsų veterinarijos gydytojo telefono numerio. Nežinau, ką jie kalbėjosi, bet tikriausiai nusprendė, jog tai toks pat atvejis, kaip ir Buciškėje...

- Taip, A. Venckus buvo atvykęs, sukvietė pas mus žmones, - sakė Č. Rubavičius, kuriam irgi krito keli gyvuliai. - Pasakė ligos pavadinimą. Turime užsirašę - klostridijozė. Gydoma antibiotikais. Atsirado aiškumas, bet... Žmo­nėms ir toliau dvesia gyvu­liai. Ne taip masiškai, kaip anksčiau, bet vis tiek. Man atrodo, nukentės visa Beržė. Didžiuliai nuostoliai.

Gyvuliai krenta toliau? Ne­padeda antibiotikai? Anti­bio­tikai, ūkininko nuomone, galbūt padėtų, tačiau juos reikia suleisti. Štai kur bėda!

- Būtų gerai, jeigu gydytojai dar ir gydytų, - kalbėjo Č. Rubavičius. - Lengva pasakyti: suleisk antibiotikų. Tik­riausiai žinote, kaip sulaukėja buliai, per vasarą būdami ganyklose? Jie atpranta nuo žmogaus, bėga nuo jo kaip miško žvėrys. Pagauti tokį galviją, suleisti jam vaistus labai sunku. Būtų gerai turėti injekcijų šautuvą, bet jis kainuoja pustrečio tūkstančio eurų. Mačiau internete. Ir jo taip paprastai nenusipirksi. Reikia baigti kursus, išlaikyti egzaminus, gauti policijos leidimą. Taigi bet kas tokio šautuvo neturės. O štai veterinarijos gydytojai galėtų turėti. Jeigu užsiimtų gydymu... Dabar, kiek galėdami, gydome patys. Kaip pasiseka, taip.

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Natūralu, kad, atvėsus orams, labiau susirūpiname savo sveikata, saugomės nuo lietaus, vėjo, darganų. Tėvai turbūt labiausiai nerimauja dėl vaikų savijautos, išleidę juos į mokyklas ar darželį. Tai rodo ir redakcijos gautas skambutis.

„Mane labai nustebino ir papiktino atsainus bei neatsakingas Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ darbuotojų elgesys. Prieš gerą savaitę, kuomet visus vargino gūsingas vėjas, siekęs, kaip teigė meteorologai, 15-18 metrų per sekundę, darželinukai, to nepaisant, vis tiek buvo vedami į lauką. Esu susipažinusi su higienos normomis, todėl žinau, kad esant vėjui stipresniam nei 8 m/sek., priešmokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojoms leisti vaikų į lauką nerekomenduojama. Keista, jog darželyje to nepaisoma. Negana to, kai apie tai informavau darželio vedėją, ji atsakė, kad oras puikus, ir lauke vaikai yra grūdinami. O jeigu man tai nepatinką, pasiūlė savo vaikui samdyti auklę“, - paskambinusi į redakciją, piktinosi mama, nepanorusi viešinti pavardės.

Pakomentuoti higienos nor­mas, kurios reglamentuoja ikimokyklinio ir priešmokyk­linio ugdymo įstaigų bend­ruosius reikalavimus svei­ka­tos saugai, paprašėme Tau­ragės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tau­ragės departamento Šilalės skyriaus vedėjos Elvyros DAU­BARIENĖS.

„Lietuvos higienos norma HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bend­rie­ji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinta sveikatos apsaugos minist­ro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313. Vienas iš teisės akto punktų numato jog:

kasdien 2 kartus šviesiu paros metu vaikai turi būti išvedami į lauką. Vaikų veik­la lauke neorganizuojama, kai oro sąlygos kelia riziką vaikų sveikatai:

aplinkos oro užterštumas viršija teisės akte nusta­ty­tas normas (remiantis ap­linkos ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 591/640 „Dėl aplinkos oro užterštumo sieros dioksidu, azoto dioksidu, azoto oksidais, benzinu, anglies monoksidu, švinu, kietosiomis dalelėmis bei ozonu normų patvirtinimo“); oro temperatūra lauke yra žemesnė kaip minus 12oC; oro temperatūra lauke žemesnė kaip minus 8oC, o vėjo greitis - didesnis kaip 2 m/sek.; oro temperatūra lauke yra 32oC ar aukštesnė; esant kitoms sudėtingoms oro sąlygoms (pavyzdžiui, labai smarkiam vėjui, labai smarkiam lietui, labai smarkiam snygiui, pūgai, krušai ir pan.)“, - komentavo Visuomenės sveikatos cent­ro vadovė.

Apie incidentą norėjome pasiteirauti ir Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ vedėjos. Bet ji atostogavo, todėl kreipėmės į pavaduotoją Kristiną AČĘ. Ši atsakė, jog tą dieną turėjusi „mamadienį“, tad nebuvusi darbe ir nieko komentuoti negalinti. Paklausta, ar sutinka su motinos darželiui pareikštais priekaištais, pavaduotoja teigė, kad įstaiga savo darbe vadovaujasi teisės aktais.

Tėvų nuomonės irgi skiriasi. Štai mama, auginanti du mažamečius vaikus, yra įsitikinusi, jog tėvai kartais perdėm saugo savo atžalas, stengiasi užtikrinti vos ne šilt­namio sąlygas. O, jos manymu, nė kiek negrūdinami vaikai yra neatsparūs mažiausiems temperatūros pokyčiams ar vėjui. Nemažai vaikų į darželį ar mokyklą yra nuvežami ir parvežami, nors eiti pėsčiomis užtruktų gal 10-20 min. Kelias į ugdymo įstaigą ir atgal būtų vaikui ir natūraliausia mankšta, ir nieko papildomo nereikalaujanti grūdinimosi priemonė.

„Nederėtų skubėti kaltinti auklėtojų. Darbas su vaikais, kurių kasdien į grupę susirenka apie 20, yra nelengvas. Nepakanka žiūrėti, kad gražiai žaistų, laiku valgytų, eitų pietų miego. Yra ir planai, kuriuos privalu įgyvendinti, organizuoti šventes, renginius bei pan. Visi norime, jog, išėję iš darželio, vaikai būtų pasiruošę tolimesnei kelionei į mokyk­lą. Būtų stip­rūs emociškai, fiziškai, augtų sveiki. Todėl galbūt derėtų patiems tėveliams labiau pasirūpinti, kad vaikai darželyje turėtų papildomų rū­bų, kuriuos galėtų persivilkti sušlapę, šiltas pirštines, kepurę, batus, jei kartais eitų į lauką vėsesnę ar darganotą dieną“, - įsitikinusi kita pašnekovė.

Eugenija BUDRIENĖ

Rugsėjį Šilalės rajono savivaldybės biudžetas pasi­pildė beveik 160 tūkst. eurų. Didžioji dalis šių lėšų iš valstybės biudžeto skirta dėl padidėjusios minima­lios mėnesinės algos. Tačiau nors biudžetas formaliai kiekvieną mėnesį vis labiau pilnėja, savivaldybė įstaigas bei gyventojus laiko ant bado dietos.

Savivaldybės taryba gavo Šilalės viešosios bibliotekos direktorės prašymą skirti lėšų atleidžiamų darbuotojų išeitinėms kompensacijoms išmokėti. Keturių darbuotojų atleidimas bibliotekai kainuos 17,5 tūkst. Eur.

Prašyme teigiama, jog atleidžiamiems darbuotojams Šilalės viešoji biblioteka turi išmokėti 13,7 tūkst. Eur kompensacijų, „Sodrai“ pervesti 4,1 tūkst. Eur socialinio draudimo mokesčių. Viešosios bib­liotekos administracija pageidauja, kad lėšų išeitinėms kompensacijoms savivaldybės taryba skirtų iš rajono biudžeto.

Prašymą svarstęs Finansų, investicijų ir verslo komitetas nusprendė, jog skubos čia nėra. Be to, vicemeras Valdemaras Jasevičius net suabejojo, ar gali susidaryti tokia didelė išeitinių suma, kai „visi žino, kokie bibliotekininkių atlyginimai“...

Būtent savivaldybės viešąją biblioteką labiausiai supurtė birželį priimtas tarybos sprendimas mažinti biudžetinių įstaigų darbuotojų skai­čių - kaip ir Šilalės kultūros cent­ras, biblioteka įpareigota sumažinti keturis etatus.

Deja, savivaldybės taryba kul­tūros remti, atrodo, neskuba. Tai patvir­tina atviro jaunimo cent­ro grupės „Ne­klausk pa­va­­di­nimo“ prašymo skirti 800 Eur būg­nams įsigyti svarstymas. Me­ras pripažino, jog paramos prašyti jaunimas buvo atėjęs ir pas jį.

„Sakiau, kad  Kultūros cent­ras turi rasti lėšų tarp eilučių. Pasikeitė šios įstaigos vadovas, naujajam teks peržiūrėti, kam skirtas finansavimas“, - būg­nų likimą nulėmė meras. 

Muzikos grupė - ne politinė organizacija, dėl to ir finansavimo jai belieka ieškoti „tarp eilučių“. O būtų politinė, mero pažiūrų, ko gero, ir pinigų atsirastų, ir net būgnus savivaldybė greičiausiai nupirktų, kad tik Šilalę „garsintų“... 

Bet valdžia nugarą atsuko ne tik iniciatyviam jaunimui. Lėšų neskirta ir viešiesiems darbams, todėl be duonos kąsnio liko bedarbiai. Sutrikus darbo biržos viešųjų darbų finansavimui, meras pareiškė, jog 25 tūkst. Eur šiam tikslui neduos ir savivaldybė. Dėl to galimybės padirbėti bent kelis mėnesius ir taip šiek tiek užsidirbti neteko maždaug 100 rajono gyventojų.

Daiva BARTKIENĖ

Kai už kiekvieno medžio kamieno slepiasi šlapias ruduo, kai balzganos ūkanos nusileidžia ant pievos ir ant širdies, skubu pas Tave. Nors Tu visada su manim, bet šiandien noriu arčiau ir tyliau. Toj tyloj girdėsiu Tavo balsą, jausiu rankų šilumą, užuosiu kvapą. Tai stebuklas - nurimstu ir sustiprėju. Nesuprantu ir nežinau, ar koks nors mokslas gali tai paaiškinti. Atrodo, nepertraukiamas mūsų ryšys su metais vis stiprėja - to nejutau, kai dar buvom tam pačiam gyvenime. Dabar tikiu, kad meilė yra amžina - ji niekada nesibaigia. Pasaulis sukurtas tobulai...

Grįšiu atgal į savo gyvenimą nuskaidrėjusia siela, o mano vargo kupra taps sparnais...

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kai prieš kelias savaites vieno Šilalės prekybos cent­ro aikštelėje pasirodė baltais talibo drabužiais apsirengęs barzdotas vyras ir dar su „Kalašnikovo“ auto­matu ran­kose, galėjai pagalvoti, kad tai pats bin Ladenas ap­sireiškė iš kito pasaulio. Bet dauguma praeivių at­pažino keliaujantį gatvės artistą, todėl ėjo prie jo kempe­rio ir sakė:

- Mes matėme jus per televizorių.

Vaikai rodė pirštu:

- Žiūrėkit, Pupų Dėdė!

Vieni nešė Pupų Dėdės šuniukams skanėstų, kiti metė monetų į aukų dėžutę. Prie žmonių pripratę neagresyvūs pudeliai draugiškai vizgino uodegas kiekvienam priėjusiam, nesvarbu, ar tas davė ką nors, ar atėjo tik pažiopsoti.

O Pupų Dėdė pozavo „Šilalės artojui“ ir mielai pasakojo apie savo gyvenimo būdą. Jis tikino, jog maskaradinis talibo kostiumas ir butaforinis automatas Afganistano pasienyje jam garantavo gyvybę.

- Kai važiavau Irano - Af­ga­nistano pasieniu, mane iš bet kurios uolos galėjo nušauti, - tikino keliautojas. - Nesvarbu, kad Irano teritori­­ja - Afganistano suki­lėliai ne­­sunkiai pereina sieną. Jie keršija visoms šalims, kurios į Afganistaną siunčia savo karius. Atpažinę lietuviškus kemperio numerius, jie tikrai galėjo mane nupilti. Kai kas patarė užsidengti numerius, bet aš padariau kitaip - apsirengiau štai tais baltais drabužiais ir į rankas pasiėmiau teatrinį automatą. Negi tikras talibas šaus į talibą?

Prieš tai jam gyvybę išgelbėję pudeliai. Kirtęs Turkijos - Irano sieną, Pupų Dėdė neva nesuprato, jog jau yra Irane ir turi sustoti prie pasienio posto. Kadangi nesustojo pats, buvo sustabdytas ginkluotų karių.

- Jie laikė į mane nukreiptus automatus, o nuo sargybos bokšto nusitaikė net kulkosvaidininkas. Lyg būčiau koks nusikaltėlis! - baisėjosi Pupų Dėdė. - Tačiau aš tik per nesusipratimą pravažiavau sar­gybinį. Vienas iš tų kariškių, matyt, karininkas, pareikalavo vizos. Aš jos neturėjau. Mat Turkijoje buvau girdėjęs, kad galėsiu nusipirkti ją Irano pasienyje. Pasirodo, ne! Tačiau pasisekė: karininkas buvo malonus, mane paleido ir liepė važiuoti atgal į Turkiją, į artimiausią miestą, kur yra Irano konsulatas, ir nusipirkti vizą. „O tada laukiam sugrįž­tant!“ - atsisveikino karininkas.

Kodėl jis buvo toks malonus? Jis man paaiškino, kad į mano kemperį jau buvo nutaikyta kovinė raketa ir turėjo jį susprogdinti. Irano kariškiai palaikė mane Isla­mo mirtininku, kuris atvažiuoja susisprogdinti prie ka­­reivinių. Tačiau paskutiniu momentu karininkas per naktinio stebėjimo žiūronus pamatė, jog vežuosi šunis. Kuris mirtininkas vešis dar ir šunis? Kariškis davė komandą raketos nepaleisti, todėl buvo patenkintas, kad jo spėjimas pasitvirtino.

Po to atsitikimo pasikeitė Pupų Dėdės ir jo pudelių santykiai.

- Anksčiau šunys ėdė tai, kas likdavo nuo manęs, - prisipažino keturkojų šeimininkas. - Bet po to, kai jie išgelbėjo man gyvybę, aš valgau tai, kas lieka nuo jų!

Pasirodo, keliautojo gyvybę gelbėjo ne tik šuniukai, bet ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas, kurį jis visur vežiojasi su savimi.

- Paveikslą gavau dovanų iš Lazdijų klebono, - pasakojo gatvės artistas. - Žinojau, jog ilgoje kelionėje per visą pasaulį manęs laukia ne tik daugybė nuotykių, bet ir didelių pavojų. Supratau, kad man reikia stiprios apsaugos. Marijos paveikslas būtų pats tas. Kad jis turėtų daugiau galių, nuvežiau pašventinti į Lurdą,  iš Lurdo – į Fatimą. Lurdas, kaip žinote, yra Prancūzijoje, prie pat Ispanijos sienos, Fatima – piligriminis miestelis Portugalijoje. Bevažiuojant iš Lurdo Portugalijos link, kalnų kelyje manęs į tarpek­lį vos nenustūmė autobusas. Važiavo jis labai neatsargiai ir galėjo kliudyti kemperį, tačiau spėjau laiku pasukti į šalį...

Išeitų, gelbėjo Marijos paveikslas?

- Ne, - purto galvą keliautojas. - Paveikslas tada dar negalėjo padėti, nes tik vežiau jį iš Lurdo į Fatimą, jis dar nebuvo deramai pašventintas. Visiškai pašventintas jis gelbėjo mane, važiuojant per Afriką.

Pirmasis nuotykis buvęs Maroke, kai jis važiavęs dykumų keliu ir priekyje pamatęs stovinčius automobilius. Keliautojas suprato, kad tai - plėšikų pasala. Apie juos buvo girdėjęs.

- Jie atima mašinas su visais daiktais, o kad neliktų liudytojų, žmones nušauna. Man nieko daugiau neliko, tik apsisukti ir skubėti atgal iki muitinės. Plėšikai mėgino vytis, tačiau jų mašinos - tikri kledarai! Muitininkai sakė, jog man be galo pasisekė. Iš tiesų padėjo Marijos paveikslas, - tikino keliautojas.

O Sacharos dykumoje jo ir pudelių laukusi tikra mirtis nuo karščio bei troš­kulio. Be­va­žiuojant Da­karo keliu, nutrūkęs ra­diatoriaus dirželis.

- Tas dirželis suka ir vandens pompą. O jos neauši­namu va­rik­liu niekur nenuvažiuosi. Teko sustoti. Mė­ginau stabdyti kitas mašinas ir prašyti pagalbos, bet visos lėkė pro šalį. Daugiausia - arabai. Jie tik­riausiai galvojo, kad čia kokia pasala, o aš - paprasčiausias plėšikas. Pamaniau, jog jei niekas nepadės, niekaip neišsikapstysiu. Ir kai jau pradėjau netekti vilties, prisiminiau Marijos paveikslą. Pasiėmiau jį ir sakau: „Dabar tik tu gali ką nors padaryti!“ Ir ką jūs manote? Kelyje pasirodė paties Dievo siųsta „Mersedesų“ kolona. Ja važiavo lietuviai, kauniečiai, parduoti savo senų „mersų“, kurie ten kainuoja nežmoniškus pinigus. Pamatę kemperį su Lietuvos Trispalve, jie sustojo. Vienas mechanikas sutaisė mano mašiną. Tai buvo tikras stebuklas - aš likau gyvas!“ - dalijosi prisiminimais keliautojas.

Pupų Dėdei tas stebuk­las malonus dar ir tuo, kad Dievas jį gelbėti atsiuntė būtent lietuvius. Juk ir jis per visą pasaulį pasileido ne dėl pramogos, o siekdamas garsinti Lietuvą. Dėl to jo kemperyje tiek daug lietuviškos at­ributikos! Lietuvių pagalba buvo savotiškas atlygis.

Kada jam šovė į galvą imtis misijos garsinti Lietuvą? Pasirodo, gana seniai, kai dar gyveno Dotnuvoje ir buvo tik Algimantas Jasiulionis. Pu­pų Dėde jį praminė žmonės. Mat esąs didelis panašumas tarp jo bei pirmojo, tikrojo Pupų Dėdės - Petro Biržio.

- Ir jis gyveno Dotnuvoje, ir aš, ir jis rašė kupletus, ir aš, - lenkė pirštus A. Jasiu­lio­nis. - Paskaičiau knygą „Spar­nuo­to­ji Lietuva“, mane sužavėjo Da­riaus ir Girėno žygdarbis. Man irgi kilo noras garsinti Lietuvą. Ne lėktuvu, bet keliaujant kitaip. Pardaviau butą - nusipirkau šitą kemperį. Ne visi artimieji pritarė mano žygiui, bet aš dariau pagal save.

Kurui ir maistui Algimantas sako užsidirbąs kelionėse gatvių vaidinimais, jo misiją aukomis yra rėmę ir Lietuvos žmonės.

- Kai televizija mane išgarsino bei paskelbė sąskaitos numerį, pradėjau sulaukti aukų, - pasakojo neįprastą gyvenimo būdą pasirinkęs vyras. - Kai pasidariau įžymus, paramos sulaukiu dar daugiau.

Keliaudamas mažiausiai pa­vojų bei nuotykių jis patyręs Europoje. Juk tai tokie saugūs ir paprasti kraštai! O griežčiausią tvarką matęs Irane. Tenai vagims viešai nukerta galvas, moterų prievartautojus kranu pakaria rotušės aikštėje, o visą egzekuciją transliuoja per televiziją. Kas įžeidžia vyresnį žmogų, tą pririša prie stulpo ir gerai paauklėja lazdomis. Tokia tvarka Lietuvos keliauninkui labai patinkanti.

- Užtat ten niekas nevagia ir neužgaulioja senų žmonių, - sakė jis. - Mieste mašinos durelių gali nerakinti, numesti ant sėdynės piniginę - niekas nieko neims!

Laimingiausius žmones jis sutikęs Libijoje.

- Niekur kitur nemačiau tiek besišypsančių veidų, kaip Libijoje. Ir kur tau jie nesišypsos, jeigu Gaddafis kiekvienam buvo atidaręs specialią sąskaitą degalams, o ir jie kainavo centus! Vesdamas Libijos pilietis, jeigu neturėjo savo pastogės, galėjo gauti dovanų butą. Taip jie turtingai gyveno, kol pasaulio naftos banginiai nepasikėsino į jų iškasenas. Dabar bijočiau ten kelti koją - iš sugriautos ir vis kariaujančios šalies patys jos gyventojai miniomis bėga į Europą...

Kur jis keliaus dabar? Pa­sirodo, tokių ilgų misijų Pupų Dėdė jau nebeplanuoja. Jeigu išsiruoš kur nors, tai gal į Kanarų salas. Ir ne kaip mi­sio­nierius, bet kaip paprasčiausias turistas. Reikia juk pasirūpinti ir sveikata!

Tačiau kol kas užteks Lie­tuvos. Kol nėra didelių šalčių, su savo keturiais pudeliais gyvens kemperyje. Ateis žiema – kelsis į nedidelį butuką Kauno rajone.  Apsistos ten. O paskui... Paskui bus matyti!

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo spalio 10 d. Šilalės kultūros centro direktoriaus pareigas užėmė ir iki šiol net 16 metų rajono kultūrinį gyvenimą stygavusį Antaną Kazlauską šiame poste pakeitė Irmina Kėblienė.

Naujoji kultūros įstaigos vadovė turi daugiau nei 25 metų pedagoginio darbo stažą, pastaruoju metu dirbo lietuvių kalbos mokytoja Šilalės Simono Gaudėšiaus gimna­zijoje bei Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijoje. I. Kėb­lienė daug metų aktyviai da­lyvauja ir visuomeniniame bei kultūriniame rajono gyvenime: yra viena iš VšĮ „Et­no­klubas“ įkūrėjų, kartu su Jolanta Kažukauskiene vadovauja Kultūros centro kolektyvui „Gers smuoks“. 

„Šilalės artojui“ naujoji Kul­tūros centro direktorė sa­kė, jog būsimų darbų sąrašas yra ilgas ir ne visai toks, kokį iš pradžių įsivaizdavo. Pirmosios darbo dienos – itin įtemptos, nes reikėjo ne tik perimti dokumentus, sutvarkyti nemažai finansinių reikalų, įvairioms institucijoms išsiųsti daug raštų ir t.t., bet ir atlikti tai, ką anksčiau privalėjo, tačiau nepadarė, buvęs įstaigos vadovas. Naujoji direktorė neslėpė, kad jos pečius užgulė tiek įsisenėjusios skolos, tiek kiti nemalonūs darbai. Vienas iš jų – etatų mažinimas. Pasak I. Kėblienės, yra savivaldybės tarybos sprendimas panaikinti net 4 rajono kultūros darbuotojų etatus: iš 52 turėtų likti 48, tad naujoji vadovė turės įvertinti situaciją ir nuspręsti, kam teks palikti šią sritį.

„Maniau, pirmiausia susipažinsiu su darbuotojais, pareigybių aprašymais, dokumentais, aplankysiu kaimo filialus bei išklausysiu juose dirbančių žmonių pageidavimus, lūkesčius, bėdas. Tikėjausi, jog pagrindinius darbus ir prio­ritetus, būsimus renginius dėliosiuosi tik pasitarusi su savo darbuotojais, nes visi žinome, kad vienas lauke – ne karys. Visada siekiu kultūrinio darbo kokybės bei įvairovės, nes man svarbiau yra kokybė, ne kiekybė. O kad sektųsi, reikia dirbti išvien.

Deja, laukia vienas nemalonus darbas, kurio nė už ką nenorėjau apsiimti – yra gautas savivaldybės įsakymas sumažinti 4 darbuotojų etatus. Niekas iš šiol nepadaryta, žmonėms net neįteikti įspėjimai, niekas nesuderinta. Todėl turėsiu kalbėtis su filialų vadovais ir nuspręsti, kokias pareigybes būtina palikti, o kurių ne. Šiuo metu pas mus yra 10 pensinio amžiaus žmonių, kurie užima 8 etatus. Galbūt, kad nebūtų taip skausminga, jų etatus prisieis sumažinti iki pusės“, - kalbėjo naujoji direktorė.

Jos teigimu, vienas iš pagrindinių darbų bus ir Kultūros centro vidaus bei darbo taisyklių pakeitimas, naujų renginių planavimas bei organizavimas. Nors jau kurį laiką kalbama ir apie būsimą Kultūros centro pastato renovaciją, I. Kėblienė teigė, jog nieko konkretaus dar nėra žinoma. O atnaujinti pastatą būtina, nes jis, be visų kitų trūkumų, dar bjauroja ir viso miesto veidą.

Ankstesnis direktorius A. Kazlauskas iš Kultūros centro niekur nesitraukia -  jis perkeltas į žemesnes pa­reigas – tapo direktorės pavadotoju. Tad I. Kėblienė turės du pavaduotojus: be A. Kaz­lausko, jos pagalbininku lieka ir iki šiol šiose pareigose dirbęs Vytautas Jankauskas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Jau nuo kitų metų Šilalėje gali pradėti veikti dar viena „Šaraškino kontora“ - Socialinių paslaugų namuose planuojama steigti Bendruomeninius šeimos namus. Visiems besikreipiantiems Socialinių paslaugų namų darbuotojai pasakys, kas gali suteikti pagalbą patiriantiems krizę, ir kur tokia įstaiga yra.

Kovo 10 d. pasirašytame socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakyme Šilalės savivaldybei kompleksinių paslaugų šeimai teikimui paskirta 213 tūkst. 828 eurai. Šias lėšas numatoma pradėti naudoti ateinančiais metais. Projekto trukmė - trys metai. 

Pristatydama tarybos nariams būsimą projektą, savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Rač­kauskienė net keletą kartų pakartojo, kad jis nėra skirtas vien socialinės rizikos šeimoms gelbėti.

„Paslaugos bus teikiamos visoms rajono šeimoms - lėšos yra skiriamos pozityvios tėvystės mokymams, psichosocialinei pagalbai, paslaugų gavėjų vaikų priežiūrai ir pavėžėjimui“, - garantavo D. Rač­­kauskienė.

Pasak vedėjos, paslaugas teiks konkurso būdu atrinktos nevyriausybinės organizacijos, o Bendruomeniniai šeimos namai, kurių funkcijas atliks Socialinių paslaugų centras, tik rinks informaciją ir teiks ją paslaugų gavėjams. D. Račkauskienė žadėjo, kad jokių papildomų etatų šiam projektui steigti ne­reikės, o pasibaigus finansavimui, savivaldybė jokių įsipareigojimų neprisiims.

Esą vienintelis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalavimas - kad 75 proc. skirtų lėšų naudotų nevyriausybinės organizacijos.

Nors daugelis politikų neslėpė manantys, jog iš nevyriausybinių organizacijų konsultacijų jokios realios nau­dos dar niekas nėra turėjęs, nė vienas neprieštaravo valdininkų norui būtent tokiu projektu „įsisavinti pinigus“.

Netrukus bus aišku ir kam jie atiteks - D. Račkauskienės teigimu, savivaldybė jau yra paskelbusi nevyriausybinių organizacijų konkursą paslaugoms šeimai teikti.

Daiva BARTKIENĖ