Pradedame keliones po gražiausias ir vasariškiausias rajono sodybas. Vos tik paskelbėme tradicinio konkurso pradžią, sulaukėme skambučio iš Vingininkų – žmonės kvietė būtinai užsukti pas Lauryno Ivinskio gat­vėje gyvenančią Stasę Andrijaitienę. Galbūt todėl, kad šioje gyvenvietėje išpuoselėtų bei akį traukiančių kiemų yra tikrai daug, Staselė (būtent toks vardas labiau tinka guviai moterytei) iš pradžių labai kuklinasi. Beje, beveik visi ją vadina Albina.

„Tokia mada buvo: dokumentuose parašo vieną vardą, o vadina visai kitu“, - atnešdama lėkštę savų braškių, paaiškina ji paprastai.

76-uosius einančiai moteriai netrūksta ne tik kuklumo, bet ir gero humoro jausmo. Savo sodybą ji vadina dilgėlynu, nors vargu ar rastume kieme bent kokią piktžolę: Staselė nuo ankstyvo ryto zuja po kiemą tai su žoliapjove, tai aplink gėlynus tupinėja. O gėlių jos kieme – nors atskirą botanikos sodą veisk!

„Gėles labai myliu. Jeigu tu­rėčiau sveikatos, nežinau, kiek jų prisitaisyčiau. Vaikai šaukia: „Mama, tu išprotėjai“, o man - gražu ir viskas. Aišku, darbo užtenka, bet juk be dar­bo nieko nebus“, - kategoriška S.Andrijaitienė.

Jei reikėtų išvardinti visus Staselės kieme augančius augalus, tektų gerokai paplušėti. Lelijos, kanos, žarijos, rožės, ramunėlės ir kalnų ramunės, paprasti senoviniai jurginai, levandos, rūtos, paparčiai, fliok­sai, gvazdikai, bijūnai, vilk­dalgiai, ežiuolės, rugiagėlės, rododendrai, pakalnutės, kardeliai, našlaitės, nasturtos – tik maža dalis to, kas čia veši. Kitų pavadinimų sako neatsimenanti nė pati. O kur dar medeliai ir krūmai: dekoratyvinis jazminas, šermukšnėlis, garbanotasis karklas, diemedis, gudobelė... Čia pat - ir obelys, slyvos, serbentai, šilauogės... Kur padėsi koją – vis kas nors skleidžia lapus ar žiedus. Ir beveik kiekvienas augalas turi atskirą savo istoriją! Štai sidabriniais lapais pasipuošęs svyruoklis medis sode išaugo iš mažo, anot Staselės, „plenciuko“, kurio ji nepasikuklinusi paprašyti vie­nų Šilalės verslininkų.

„Ėjau pro šalį, pamačiau tokį gražų, užsukau į kiemą ir paklausiau, ar negalėtų pasidalinti. Geri žmonės, davė“, - smagiai pasakoja ji.

Net keletas įspūdingų augalų jos namuose parvežti iš užsienio. Viešėdama pas vaikus Airijoje, pamatė ir nusprendė, jog ir jai reikia. Taip parsiskraidino ir rododendrą, ir raganę, o jubiliejaus proga gavo dar nematytą airišką rožę, kurios lapai visai nepanašūs į mums įprastus.

Ne ką mažiau nei augalų įvairovė, S.Andrijaitienės kieme akį traukia ir įvairūs akmenys. Kol dar vyras buvo gyvas, abu mažais akmenukais apsilipdė šulinį, pasidarė gėlių darželį - dirbo ranka rankon. Tačiau kai liko viena, darbų per pusę padalinti nebeina... 

Todėl dar labiau stebina, kai išgirsti, jog ji pati išsibetonavo baseinėlį, vienui viena išsipylė akmeninį taką. 

„Šitam takui akmenis dviračiu susivežiau“, - rodo Staselė į kelių metrų ilgumo takelį, kurio gale įsitaisęs dar vienas nustabus gėlynas. 

Po 2013-ųjų, kuriuos moteris vadina pačiais tragiškiausiais savo gyvenime, S.And­rijaitienė sodyboje liko viena. Spalį mirė vyras, o po kelių mėnesių, per Kūčias, - ir drauge gyvenęs sūnus... Ar Sta­selei nebuvo baugu? Kaip vienai apeiti tokį ūkį, tokį kiemą ir namus? Ji neslepia: jos gyvenimas buvo labai sunkus bei vargingas. Tačiau ateitis ir žmogaus gerovė priklauso nuo paties charakterio bei nusiteikimo. 

„Reikia – verkiu, reikia – juokiuosi, yra reikalas – šoku, dainuoju. Nemėgstu sėdėti ir dejuoti. Manęs visur pilna, dalyvauju „Bočių“ veikloje, lankau koncertus, renginius, o dabar pusei metų žadu išvažiuoti į Airiją. Dukra Jur­gita prieš savaitę pagimdė dvynukus, reikia padėti. Airi­joje įsikū­rė net trys vaikai: Jur­­gi­­ta, Jo­lan­ta ir To­mas su šei­momis. Tik Vir­gi­nijus liko vi­­sai čia pat. Vi­­si labai geri, darbštūs, galiu drąsiai jais didžiuotis. Turiu jau ir 13 anūkų, 2 proanū­kius“, - linksmai pasakoja S.And­rijaitie­nė. 

Tačiau nors nuo moters veido beveik niekuomet ne­dingsta šyp­sena, ji nė ne­bando slėpti, kad būta ir ašarų, ir nevilties, ir didelio vargo akimirkų. Likimas iš jos atėmė net du vaikus, du vy­­rus, skriaudė sun­­kiais darbais, neteisybe, skur­du.

Paklausta, kaip atrodė jos sodyba anksčiau, Staselė nejučiomis nuklysta į labai senus laikus. 

„Oje, nemoku net papasakoti. Šitoje vietoje yra turbūt kokie du šimtai didžiulių priekabų žemių supilta. Kai mes, dar vaikai, ėjome į mokyklą, čia, kur dabar tas medukas auga, tyvuliavo vanduo. Žiemą ant ledo čiuožinėdavome, vasarą žąsys plaukiodavo. Labai šlapia vieta. Prieš daugiau nei 50 metų, kai kėlė iš pavienių kaimų, šį sklypą nusipirkome. Prisimenu, sėdžiu vakare ant suoliuko ir verkiu. Sklypas yra, bet kaip pradėti statybas? Nieko neturime... Galvojome, galvojome su vy­ru susėdę, iš kur pinigų prasimanyti. Pradėjome šilt­namiuose auginti daržoves. Vargingai gyvenome, mašinos neturėjome, tai vyras pomidorus į Tauragę, į Sovetską veždavo, susikrovęs į „čemodanus“, - pasakoja Staselė ir prisipažįsta, jog namo statybų jiedu ėmėsi, kišenėje teturėdami vos 30 rublių... 

Gal dėl to ir dabar vis dirba ir dirba – sako, taip įpratusi. Nors, atrodo, galėtų ramiai sėdėti namuose, megzti, žiūrėti televizorių. Tačiau moteris be aktyvios veiklos negali: dar neatsisako nei daržo, nei gyvulių, laiko apie 30 triušių, pulką vištų, draugiją jai sudaro šuo ir katė. 

„Turiu daug planų. Norė­čiau dar gėlynuką pasidaryti, dar tą, dar aną. Tik kad vienas negali visur suspėti“, - atsidūsta. 

Tradicinio „Šilalės artojo“ skelbiamo konkurso metu esame aplankę bei aprašę daugybę išpuoselėtų, įmant­riai išpuoštų, retais ir brangiais augalais, alpinariumais, kriokliais ar net fontanais išdabintų sodybų. Lygiuotis į jas Staselės kiemas gal ir negali, tačiau jis žavi savo šiluma bei jaukumu. O tai tik dar kartą patvirtina, jog gyventi gražiai galime kiekvienas. Te­reikia noro, darbo ir užsispyrimo.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Po neįtikėtinai karšto praėjusio savaitga­lio pirmadie­nio dangus prognozavo, kad diena žada būti apniu­kusi ir vėjuota. Tad tikriausiai daugelis pro Paršežerio stovyklavietę pravažiuojančių žmonių stebėjosi, ką prie ežero veikia didžiulis būrys vaikų su pa­lapi­nėmis. Bet trumpalaikė vėsa jų ne­iš­gąs­­­dino – beveik 200 jaunuolių susirinko į etnokultūrinę stovyklą, kurioje dirbo, mo­kėsi bei linksminosi iki šiandienos. Regis, savo susibūrimu jie net saulę vėl iš po de­besų iššaukė.

Etnokultūros kūrybinės dirb­tuvės prie Paršežerio įsikūrė jau antrus metus. Jas styguojanti VšĮ „Etnoklubas“ vadovė Ir­mina Kėblienė džiaugiasi, jog pirmasis blynas neprisvilo. Net priešingai – tik dar la­biau įkvėpė kurti, ieškoti naujų idėjų.

„Tai – antroji stovykla, kuri, planuojame, taps tradicine. Ir vaikams, ir vadovams pernai ji labai patiko. Čia puiki aura: ežeras, didelė erdvė, palapinės... Šiemet stovyk­la pasipil­dė naujomis veik­lo­mis. Pra­ėjusiais metais kal­­vis Al­bertas Martinaitis kartu su vaikais iš akmens kalė skudučius penkiems žy­miausiems mū­sų rajono žmo­­nėms pa­gerb­­ti, Norberto Vė­­­liaus atminimui buvo padarytas paukštelis. Šiemet jau bus gaminamas koplytstulpis. Juo pradėsime naują garsių kraštiečių pa­gerbimo alėją. Pirmąjį kartu su Bilionių seniūne pastatysime Gulbių kaime, palei kelią. Norime, kad jaunimas daugiau domėtųsi savo krašto istorija, kad žinotų, kas toks buvo N.Vėlius, ką jis veikė ir kuo svarbūs jo darbai.

Be to, į programą sudėjome pačius mėgiamiausius vaikų užsiėmimus: folklorinius šokius, muzikavimą, birbynių drožimą, pynimą iš vytelių ir kt.“, - tik mažą dalį veiklos atidarymo dieną spėjo įvardinti I.Kėblienė.

Per kelias stovyklos dienas jaunieji etno­kul­­tūros mylė­tojai iš tiesų už­siėmimų tu­rė­jo devynias galybes: mokėsi žemaitiškų žaidimų, dalyvavo sportiniuose turnyruose, stebėjo gamtą naktinių žygių metu, bandė „papjė mašė“ technika gaminti kaukes, vel­ti iš vilnos, gilinosi į deku­pažo subtilybes, išbandė nendrės birbynių gamybą, susipažino su vaistinėmis žolelėmis, išmoko rišti lauko gė­lių puokštes, pin­ti vainikus, ska­navo senojo že­maičių kulinarinio paveldo patiekalų, aplankė ke­letą Ši­lalės rajone stūksančių pi­lia­kalnių ir t.t. Beje, ant jų stovyklautojai ropštėsi ne be reikalo - pradėtas kurti filmų ciklas apie Šilalės rajono piliakalnius.

I.Kėblienė patenkinta, jog šie­met prie komandos prisijungė ir Šilalės švietimo pagalbos tarnybos psichologų grupė. Todėl, atradę laisvą minutėlę, visi norintieji galėjo pasikalbėti su kvalifikuotais psichologais ar dalyvauti jų rengiamuose grupiniuose žaidimuose. Be to, sulaukta ir savanoriškai pagelbėti sutikusių studentų bei tėvelių, kurie padėjo, organizuojant gausybę darbų, ant laužo virė gardžius valgius.

Turiningai praleisti laiko į Požerę iš viso sugužėjo per 180 moksleivių iš Šilalės rajono bei kitų Lietuvos kampelių, beveik 30 vadovų bei mokytojų. Be to, prie mūsiškių prisijungė ir svečiai iš Sovetsko, o antradienį stovyk­loje sulaukta 25 vaikų grupės iš Uk­rainos.

Lietuva jau nebe pirmus metus padeda šiai karinės agresijos nualintai valstybei bei kviečia nuo karo nukentėjusių šeimų vaikus pasisvečiuoti mūsų šalyje. Mažieji ukrainiečiai į Požerę atvyko iš Tauragės, kur poilsiauja. Visą dieną jie praleido užsiimdami įvairiomis meninėmis, sportinėmis ir pažintinėmis veik­lomis, bendravo su bendraamžiais, o vakare grįžo atgal į Tauragę. Stovyklos organizatoriai viliasi, kad kitais metais ukrainiečiai prisijungs jau ne vienai dienai, o visai savaitei.

Etnokultūros kūrybinėse dirbtuvėse stovyklaujančius vaikus atidarymo dieną ap­lankė ir garbūs svečiai: garsaus mitologo, etninės kul­tū­ros tyrinėtojo N.Vėliaus žmo­na Ramutė bei sesuo Sta­­selė Turauskienė, Etninės kultūros globos tarybos ir Ši­­lalės kraštiečių draugijos pirmininkas Virginijus Jocys. Jie apžiūrėjo vietinio skulptoriaus Alvydo Pociaus kuriamą koplytstulpį, pasidžiaugė, jog šilališkiai taip noriai domisi senuoju lietuvių palikimu, bei palinkėjo neišdildomų įspūdžių.

Ko jau ko, bet jų po tokios šaunios savaitės stovyklos da­­lyviams turėtų užtekti ilgam!

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Egidijaus BAČĖNO nuotr.

Klaipėdoje vyko Lietuvos jaunučių sunkiosios atletikos sporto žaidynės. Jose jau daug metų dalyvauja ir Šilalės sporto mokyklos atletai.

Zoninėse varžybose Tel­šiuo­se jėgas išbandė septyni Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai. Du iš jų, Edvinas Viliušis bei Vakaris Žygaitis, pateko į finalines varžybas Klaipėdoje.

Dvylikametis Ed­vinas varžėsi lengviausioje svorio kategorijoje iki 34 kilogramų ir iško­vojo trečiąją vietą. Tai pirmasis jaunojo sportininko medalis.

Svorio kategorijoje iki 76 kg sunkiaatletis V.Žy­gaitis, dvikovėje iškėlęs 134 kg, pa­gerino savo asmeninį rezultatą bei pasipuošė si­­dabro medaliu. Va­karis jau ne pir­mus metus iškovoja teisę užlipti ant nugalėtojų paky­los, todėl tikėtina, kad pasieks ir aukščiausią jos laip­telį.

Simas ŠLEVINSKIS

AUTORIAUS nuotr.

Nors vasarą daugelis nuo mokslų ilsisi ir į knygas ne­benori nė pažiūrėti, Bokštuose gyvenanti Agnė netin­giniauja. Klaipėdos universitete biologijos studijų pir­­mą kursą baigianti mergina nuo jų neatitrūksta ir bū­dama gimtinėje, o reikiamos literatūros ieško Šilalės viešojoje bibliotekoje. Tačiau praktiką atliekančią stu­dentę neseniai ne juokais nustebino bei supykdė biblio­tekoje įvesta tvarka – norint kai kurias knygas pasiimti į namus, reikalaujama piniginio užstato.

„Už dvi 1995 metų leidimo knygas, kurias gavau dviems savaitėms, manęs paprašė 25 eurų užstato. Tai mokslinio pobūdžio leidiniai, kurių reikia mano kursiniam darbui. Klaipėdos bibliotekose, de­ja, jų nėra.

Labai keista, kad biblio­tekos darbuotojai šitaip elgiasi. Juk žmonės ir taip mažai beskaito, mūsų visuomenė tuo atžvilgiu ritasi žemyn. Ar norima, jog knygas visai pamirštume?

Įdomu ir tai, kad leidinio, už kurį turėjau palikti užstatą, kaina internete – vos 7 eurai 20 centų. Jis gi senas... Ir apmaudu, ir juokinga: čia baigiau mokyk­lą, čia visada skaitydavau, o dabar vyksta tokie dalykai. Tuo labiau, jog visuomet laiku grąžindavau paimtas knygas, jos būdavo tvarkingos.

25 eurai, ypač studentui, yra daug. Moku už mokslą, už butą, nes gyvenu ne bend­rabutyje, ir dar turiu mokėti už knygas. Kitose bibliotekose to nereikalauja. Štai mano draugei Kre­tingoje už to paties autoriaus knygas mokėti nereikėjo.

Dėl šio reikalo nuėjau ir į savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyrių. Ten iš vedėjos sužinojau, kad apie tokį dalyką ji esą girdi pirmą kartą. Tik aš kažkodėl tuo netikiu...

Ką būtų tekę daryti, jei būčiau neturėjusi pinigėlių? Keista sistema... Kalė­jime sėdintys asmenys gau­na visas socialines ga­ran­tijas, knygomis irgi gali naudotis nemokamai, o mums, studentams, visur už viską reikia mokėti“, – nusivylimo neslėpė Agnė.

Šilalės viešosios biblio­te­­kos direktorė Astutė NO­­REIKIENĖ patikino, kad to­kia tvarka - užstatas už se­nas, retas ir brangias knygas - bib­liotekoje galioja jau labai seniai, ir tai yra įprastas reiškinys visoje Lietuvoje.

„Mes net turime teisę neduoti tokių knygų į namus. Kai kur taip ir yra: nori skaityti retą knygą, sėdėk skaityk­loje. O jei leidžiame neštis, prašome užstato. Juk nepasiimame tų pinigų sau - kai knyga grąžinama, jie atgaunami.

Tokia tvarka numatyta naudojimosi biblioteka tai­syklėse. Visur taip yra, tik galbūt ši mergina pirmą kartą su tuo susidūrė“, - komentavo bibliotekai šešerius metus vadovaujanti direktorė.

Pasak A.Noreikienės, užstato paprastai prašoma už mokslinę ar dalykinę literatūrą.  Už grožinę užstato nereikia.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės gydytojų darbu susidomėjo Klaipėdos teri­to­rinė ligonių kasa. Savivaldybėje apsilankęs jos va­do­vas Alfridas Bumblys tvirtino samdysiąs ekspertus nustatyti, ar mūsų medikai teisingai nustato diagno­zes. Mat Teritorinės ligonių kasos specialistų atlikta analizė parodė, jog kai kuriomis ligomis šilališkiai serga neįtikėtinai dažnai.

Rekordininkas - radikulitas  

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktorius į Šilalę atvyksta jau ne pirmą kartą. Šįsyk jis susitiko ne tik su sveikatos priežiūros įstaigų vadovais, bet ir su savivaldybės Sveikatos apsaugos bei socialinių reikalų komitete dir­bančiais politikais bei rajono vadovais. Susitikimo tiks­­las - atkreipti dėmesį į „buksuojančias“ profilaktines programas bei pristatyti pra­ėjusių metų stacionarinės hospitalizacijos analizę, atskleidžiančią, kiek ir dėl kokių ligų šalies ligoninėse buvo gydoma šilališkių. 

„Nors hospitalizacija Šila­lėje nėra pati didžiausia šalyje, bet, lyginant pagal atskiras ligų grupes, yra ligų, kurios nustatomos gerokai dažniau nei vidutinis sergamumas Lie­tuvoje. Pusė visų Šilalės li­goninėje teikiamų paslaugų viršija tūkstančiui gyventojų apskaičiuotą šalies vidurkį“, - teigė analizę pristačiusi Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotoja Vilma Stasiulienė. 

Jos duomenimis, pernai iš tūkstančio rajono gyventojų šalies ligoninėse gydėsi maž­daug 20 - vos daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Bet šis skaičius nekinta nuo 2011 metų, taigi atrodo, kad šilališkiai sveikesniais netam­pa. Pernai 18 proc. ligoninėse gulėjusių pacientų gydėsi širdies ir kraujotakos ligas, 14 proc. - kvėpavimo susirgimus, 11 proc. - endokrinines, mitybos ir medžiagų apykaitos ligas, 10 proc. - virškinimo trakto susirgimus, 7 proc. - jungiamojo audinio bei skeleto ligas. Tokia pat dalis į ligonines pateko dėl psichikos ir elgesio sutrikimų bei piktybinių navikų sukeltų ligų. Vos mažesnę dalį sudarė nervų sistemos ligos, sužalojimai ir apsinuodijimai, nėštumo bei gimdymo patologijos. 

Nors negalavimai įvairūs ir, regis, nė vienas nedominuoja, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos specialistų atlikta analizė atskleidė, jog kai kurios ligos šilališkius vargina kur kas dažniau nei kitų šalies vietovių gyventojus. Pavyzdžiui, nors, oficialiais duomenimis, nervų sistemos ligomis sirgo 5 proc. ligonių, pernai gydytų ligoninėse, bet tai net 68 proc. daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje. Jei šalyje tūkstančiui gyventojų tik 7 sergantys nervų sistemos ligomis guldomi į ligoninę, tai Šilalėje  - net 12. 

Rekordininku, atrodo, tapo radikulitas, gydytojų vadina­mas nervų šaknelių rezginių sutrikimu. Lietuvoje dėl tokio susirgimo į ligonines vidutiniškai guldoma 11, Ši­lalėje - 32 iš 10 tūkst. gyventojų. Net 62 proc. mūsų rajono žmonių šiuos susirgimus gydosi savo rajono ligoninėje, 26 proc. vyksta į Klaipėdos universitetinę, 4 proc. - į Jūrininkų, tiek pat - į Klaipėdos respublikinę ligoninę. Daugiausiai radikulitų diagnozuoja bei gydytis į di­desnes ligonines siunčia UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“ medikai. 

Net 43 proc. visų nustatytų ir stacionare gydytų nervų sistemos ligų Šilalėje sudaro praeinantys  smegenų išemijos priepuoliai, dar vadinami mikroinsultais. Sergamumas šia liga Šilalėje yra dvigubai didesnis nei vidutiniškai Lietuvoje. Šalies vidurkis - 23 atvejai 10 tūkst. gyventojų, Šilalėje - net 51. Įdomu ir stebina tai, kad net 92 proc. susirgusiųjų tokia pavojinga liga gydomi Šilalės ligoninėje, kur, žmonių vertinimu, nėra nei specialios aparatūros, nei šios srities gerų specialistų. Daugiausiai praeinančių smegenų išemijos priepuolių (80 atvejų 10 tūkst. gyventojų) diagnozuoja UAB „Šilalės šeimos gydytojo praktika“. 

Pajūryje dominuoja plaučių ligos 

Net 28 proc. daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje šilališkių ligoninėse pernai buvo gydomi dėl jungiamojo audinio, raumenų bei skeleto ligų, 29 proc. daugiau - dėl  kvėpavimo sistemos ligų, 28 proc. - dėl neaiškios ir nežinomos kilmės navikų sukeltų susirgimų, 17 proc. daugiau - dėl  psichikos ir elgesio sutrikimų, 21 proc. daugiau - dėl virškinimo sistemos ligų. 

Nemaža dalis - net 14 proc. visų ligoninėse gydytų šilališkių - sirgo kvėpavimo sistemos ligomis. Iš 10 tūkst. gyventojų šalyje plaučių uždegimą ligoninėse vidutiniškai gydosi 64, Šilalėje - 96 susirgusieji, lėtinę obstrukcinę plaučių ligą šalyje - 19, Šilalėje - 41. O dėl ūminio bronchito į ligonines vidutiniškai šalyje patenka 26, Ši­lalėje - 47 statistiniai gyventojai. 

Jei nustačius pneumoniją, lėtinę obst­rukcinę plaučių ligą bei ūminius bronchitus, vidutiniškai iš 10 tūkst. gyventojų į ligonines siunčiami gydytis 109, tai Pajūrio ambulatorijoje šis skaičius siekia net 235, o Kvė­darnos ambulatorijos gydytojai išrašo 208 siuntimus. Net 78 proc. šių susirgimų rajono gyventojai gydosi Šilalės ligoninėje. 

Tuo tarpu ūminiu pankreatitu - kasos uždegimu - dažniausiai serga Laukuvos ir Kvėdarnos apylinkių gyventojai. Hospitalizacijos anali­zę pristačiusi Klaipėdos te­ri­torinės ligonių kasos di­rektoriaus pavaduotoja V.Sta­siulienė tvir­tino, jog ser­gan­tieji šia liga Šilalėje gauna daugiausiai stacionarių paslaugų: vidutiniškai šalyje iš 10 tūkst. gyventojų dėl kasos uždegimo į ligonines patenka 14, Šilalės rajone - 33, Kvėdarnoje - 37, o Laukuvoje - net 47 statistiniai gyventojai. Net 77 proc. sergančiųjų pavojų gyvybei ke­­liančia liga pernai gydėsi Ši­la­lės ligoninėje. 

Aplenkė tik Skuodas 

Pasak Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus A.Bumblio, pagal hospitalizacijų skaičių Šilalę aplenkė tik Skuodo rajonas. 

„Tikrai keista, jog kai kurių ligų tris ar keturis kartus daugiau gydoma nei vidutiniškai Lietuvoje. Kyla klausimas, ar Skuode ir Šilalėje dirba tokie „superiniai“ gydytojai, kurie gali labai gerai nustatyti prieširdžių virpėjimus ar krau­jotakos sutrikimus, kaip matome Šilalėje. Žinome, kokios gydymo įstaigos tas ligas diagnozuoja, ir prašysime ekspertų palyginti, kaip šios diagnozės buvo tikslinamos ligoninėje. Pradėjome nuo Skuo­do, paskui pereisime prie Šilalės. Negali taip būti, kad vienoje kurioje ligoninėje tam tikrų ligų būtų gydoma kelis kartus daugiau nei vidutiniškai šalyje“, - stebėjosi A.Bumblys. 

Sveikatos apsaugos ir socia­linių reikalų komiteto pirmininkas, gydytojas Gintautas Ma­cevičius pripažino, jog Li­­gonių kasų vadovai mėtė ak­­menis ir į jo daržą. Anot me­diko, kai senyvo amžiaus žmo­gų tenka gydyti nuo daugelio ligų, tik technikos reikalas, ko­kia diag­nozė įrašoma į siuntimą. 

„Kadangi stacionare dirba neu­rologas, tai ir pagrindinę ligą rašome iš savo srities“, - aiškino gydytojas bei siūlė analizuoti ne diagnozes, o skaičiuoti, kokią naudą duoda gy­dymas ligoninėje. 

„Bet suprantu, kad jūsų darbas yra skaičiuoti pi­­­ni­gus. Vi­sa­da bus konfliktas tarp Li­gonių ka­sų, li­goninių ir sergančiųjų. Ligoninės nori užsidirbti, todėl yra suinteresuotos teikti kuo daugiau paslaugų. Su­sirgę žmonės įsivaizduoja, jog turi teisę jose gydytis, nes visą gyvenimą mokėjo sveikatos draudimo mokesčius, o Ligonių kasos kontroliuoja, kaip ligoninės naudoja lėšas. Nori nenori, būtina derinti interesus, kažkaip kalbėtis“, - aiškino G.Macevičius.  

Medikai juokavo, kad jei Ši­lalėje daugiau gydoma psichikos sutrikimų turinčių žmo­nių, tai nereiškia, jog čia visi yra kvaili. 

Klaipėda ne visiems pasiekiama  

Savo žodį dėl diagnozių bei gydymo nustatymo tarė ne tik Šilalės ligoninės direktorius Antanas Damulis, bet ir gydyti, atro­do, pa­dedanti jo žmona, sa­vi­valdybės tary­bos narė Ge­­no­vaitė Da­mu­lienė. 

Ligoninės vadovo nuomone, kuo daugiau li­goninėje yra spe­cialistų, tuo daugiau susirgimų jie nustato - dėl to ligoninėje padaugėja gydomų žmonių. 

Bet bene labiausiai sa­vo įž­val­­gomis pri­bloš­kė G.Da­mu­lienė: jos nuomone, Šila­lės li­go­ninėje dar bū­tinai turėtų būti taikoma che­mo­terapija on­kologinėmis li­gomis ser­gan­tiems žmo­nėms, nes yra ši­lališkių, nega­linčių važinėti į Klaipėdą ir nepatenkančių į ten veikian­čius stacionarus. 

„Turiu dabar tokį vieną at­vejį, kai žmogus paliktas mirti, nes nėra kam jo nuvežti į Klaipėdą, o pats važinėti autobusu jau neįstengia“, - pareiškė G.Damulienė. 

A.Bumblys sutiko, kad tokių dalykų tikrai pasitaiko, tačiau apie juos savivaldybė turėtų informuoti Sveikatos apsaugos ministeriją. 

G.Damulienės troškimą Ši­la­lės ligoninėje užsiimti dar ir onkologinių ligonių gydy­mu apmalšino gydytojas G.Ma­ce­vičius, paaiškinęs jai, jog chemoterapija yra sudėtinga bei pavojinga procedūra. Ir atlieka ją tikrai ne slaugytojos be patirties. O norint tokias paslaugas teikti, ligoninei pirmiausia reikėtų turėti specialią licenziją. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Nuo duonkepio padvelkia mielas kvapas, bet ne, dar per anksti. Dar traukti negalima. Teresė sako, kad reikia laikyti bent dvi valandas. Tiek mes pakentėsime. Pluta gerai pajuoduos, o viduje duona bus pati ta.

Visi susimetame į terasą šalia medinės trobos. Čia, prie ilgo didelio stalo, gyvenimas truks iki vėlyvo rudens,  kol dargana vėl suvarys į vidų. O vasara - gamtoje, medžių pavėsyje, iš kur matyti visas didelis kiemas: ir aptvare vaikštančios vištos su kalakutais, ir tinginiaujantis šuo, ir triušių narveliai prie daržinės. 

- Gal sūrio? - pasiūlo Teresė. 

Sūris naminis, su kmynais, pačios spaustas. Naminis sūris, naminis sviestas, pačių suktas medus. Tai ir yra mūsų pamirštas kaimas, kur galima viską pačiam. Į krautuvę jie eina retai ir tuo didžiuojasi. O jeigu kas, ir be jos išgyventų. Čia, ramybės kampe netoli Jūros, pačiame Drobūkščių pakraštyje, gali ir vaistų rasti. Štai džiovintas puplaiškis. Kvepia gerai. O skonis? Tfu, tokio kartumo burnoje nesu turėjęs! 

- Tai nuo virškinimo, - juokiasi Teresė. - Jeigu bėda - pirmi vaistai. 

Valerijonas, kraujažolė, liepa, čiobrelis... Teresė vardija, kas nuo ko. Vienas vaistažoles ji renka, kitas pati augina. Nors sako nesanti žolininkė, bet jau gali save vadinti kelių žolininkių padėjėja. Mat joms nuveža savo žolių, o mainais gauna žinių. 

Puplaiškio kartumą šiaip taip nustelbia medus. Me­dus - irgi vaistai. O jau bičių pikis! Juo ir skrandžio opas, ir dvylikapirštės žaizdas žmo­nės išsigydo. Sutrini bičių pikį, užpili stipria namine ir išeina universalus vaistas nuo visų uždegimų.

- Apie naminę geriau nereikia, - įsiterpia Kazys. 

- Gerai, sakykime, užpili stip­ria degtine, - pasitaiso Te­resė. 

Kazys - jos gyvenimo draugas. Iš tarmės matyti, kad jis - ne vietinis. Pasirodo, nuo Pa­ne­vėžio! Kaip jis čia iš tokios tolybės?

- Susipažinome, - paaiškina labai konkrečiai. 

Kazys Gudaitis našlauja šešti metai, Teresė Vaičiulienė jau 10 metų kaip našlė. Kazys gauna 400 eurų pensijos, Te­resė - tik 250, bet krūvoje tai dideli pinigai. Išgyventi gali be rūpesčio. Mieste - kažin. O Drobūkščiuose, kur savas pienas, savas sūris, sava mėsa ir duona, - tikriausias rojus. 

- Žibartonyse visą gyvenimą dirbau virėju, maistą žvėreliams viriau. Uždirbau daug, todėl ir pensija didelė, - sako Kazys. - Ten buvo didžiulės žvėrių fermos, labai stiprus ūkis. Smirdėjo? Kad aš nelabai jausdavau! Matyt, pripratau. 

Dabar jis priprato Drobūkš­čiuose. O Teresė nepritapo mieste. Klaipėda lyg ir buvo tapusi įprasta, tačiau kai sugrįžo į gimtąjį lizdą, paaiškėjo, jog tiktai čia yra tikrasis gyvenimas. Joks miestas šito ramybės kampo neatstos. 

Veronika atneša parodyti savo darbelį, kurį atvežė Te­resei dovanų. Ant baltos drobės išsiuvinėtas Marijos paveikslas. Siuvinėti Veronika išmoko Macikų pensione, te­­nai lanko būrelį „Prie židinio“, kur dar ir mezga, šoka aerobikos būrelyje. Veronika nėra nei Teresės, nei Kazio duk­tė, bet čia atvažiavo atos­togų kartu su Robertu. Ro­bertas irgi nėra nei šeimininkų sūnus, nei giminaitis, nors Drobūkščiuose atostogauja jau ketvirtą kartą. Kaip jie čia at­sidūrė? 

- Nuvažiavau į Macikus, paprašiau pensiono vadovų, kad leistų, - sako Teresė. - Savo globotinių jie nelabai nori išleisti pas svetimus, tačiau manimi patikėjo. Anksčiau ma­no sūnėnas Sigitas draugavo su Roberto seserimi, tai ir Robertas atvažiuodavo. Taip sužinojau, jog jis neturi daugiau pas ką pasisvečiuoti. 

Robertas - nuo Judrėnų. Jo kelionės po prieglaudas prasidėjo tada, kai girtas tėvas sudegė namuose. Mamos seniai neturėjo. Dar yra brolių bei seserų, bet vie­ni išvyko į už­sienius, kiti pra­sigėrė. 

O Robertas ne­ge­ria. Gal ir no­rėtų alaus, tačiau Veronika ne­leidžia. 

- Nėra čia ko, - sako ji. 

Veronika žino, kad iš gėrimo nieko gero nebus. Jos vyras prisigėręs turėjo polinkį deginti trobas. Kai girtas padegė jų antrą pastogę Kretingos rajone, Veronika gulėjo gimdymo namuose ir laukė tre­čios dukrelės. Dabar viena jos duk­tė gyvena Vo­kie­tijoje, ki­ta - Kre­tin­go­je. Trečioji, dar vaikas, - Ka­ty­­čiuose, pas glo­­­bėjus. V­e­­ro­nika negali gyventi viena. To­dėl ji, kaip ir Ro­bertas, įkurdinta Macikų pensione. Ro­­bertas yra jos gyvenimo drau­gas.

- Anksčiau ir aš išgerdavau, - prisipažįsta Veronika. 

Bet dabar ji nė Robertui neleidžia. Juk girti būna kvaili bei agresyvūs. Kiti taip nusigeria, kad pasimaišo protas. Tada juos išgabena į Švėkšną. Sugrįžta atgal į Macikus - vėl tas pats. Vienas užpuolė Robertą, norėjo sumušti, tačiau Veronika puolė į tarpą. 

- Aš jį užstojau, - giriasi. - Kiti tikri mušeikos. 

Robertas - ne iš tokių. Ve­ronika sako, jog jis yra geros širdies ir labai darbštus. Rytą užsimeta ant dviračio „kanikę“ pieno ir nubildina į pieninę. Dar kaimynams paskaldo malkų. 

- Uždirbu eurą, - didžiuojasi. 

Teresė turi 10 hektarų žemės, iš kurių 5 - ariamos. Laiko tris karves, bet į pieninę atiduoda menką lašą - kad nenutrauktų su ja sutarties. Gal kada pradės mo­kėti? Juk dabar - dykas atidavimas. Kai gavo naujos sutarties pro­jek­tą, tai prirašė pastabą: „Kai­nos nerealios, neatitinka savikainos“. Sutartis grįžo atgal su griežtu įspėjimu: „Jokių pri­­rašinėjimų!“ 

Teresė dėl to nesuka galvos. Jos ūkis vis tiek išgyvens. Ji spaudžia sūrius, muša sviestą. O dar paukščiai, triušiai, du veršiai, 10 avilių bičių...

- Oi, duona! - sušunka Tere­sė.

Lekiame į vasarinę. Joje - labai stiprus svilėsių bei duonos kvapas. Ar ne per ilgai šnekėjome? 

Ne, nesudegė. Plu­ta juoda, bet taip ir turi būti. Teresė ima ližę, trau­kia kepalą, Ka­zys taikosi imti. 

- Žiūrėk, nenudek, - įspėja jį. 

Kazys suvynioja į rankšluostį kepalą, ima ant rankų ir lekia į trobą. 

- Atspėk, kiek man metų? - klausia prabėgdamas. 

Na, bus septyniasdešimt... Tačiau nedrįstu sakyti, bijau pasendinti. 

- Ot ir ne, - juokiasi Kazys. - Greitai 78! 

Visi keturi kepalai - ant didžiojo stalo. Juos reikia pridengti rankšluosčiais, kad suminkštėtų pluta. Paskui - ir su medumi, ir su sviestu. Argi ne rojus? Abu vaikšto ir džiaugiasi tarsi vaikai. Ko gero, tai laimingiausi pensininkai, kokius yra tekę sutikti. 

- Sakai, laimingiausi? - juokiasi abu. 

Vienam operuota širdis, ki­ta kenčia nuo astmos. Na, bet vis tiek. Jie žino vieną didelę laimės paslaptį. Tačiau nesako – liepia atspėti, kaip ir Kazio metus.

Ne visada buvo toks rojus, koks yra dabar. Vienais metais Teresei buvo labai riesta. Buvo neseniai iš Klaipėdos grįžusi į savo Drobūkščius. Tais metais mirė brolis, mirė mama, pati pakliuvo į avariją, išdvėsė triušiai, devyniuose aviliuose išmirė bitės ir liko tik šeši aviliai. Negana to, žiemą užšalo vandentiekis. Tai atsitiko 2012-aisiais. Ji juos dar ilgai prisimins. Atrodė, jog visos problemos, kokios tik gali būti, sugriuvo ant galvos. 

Kodėl? Teresei reikėjo paaiškinimo. 

- Esu tikinti ir suradau, - prisimena. - Yra toks dalykas, kaip kryžius. Ne tas, prie kurio Kristų prikalė, bet gyvenimo kryžius. Koks yra, tokį neši. 

- O kam jums šitie? - patyliukais klausiu, kai Teresės parsivežti atostogautojai paeina tolėliau. - Nei vaikai, nei giminės... 

- Dėl to paties, - sako ji. - Savo vaikų aš neturiu, tai jie - beveik vaikai. Be to, turėjau neįgalų pusbrolį, esu įpratusi su neįgaliais. Taip reikia, matyt... 

Jei reikia, tai reikia. Tegu ir tie du neįgalieji per metus bent tris savaites pabūna ramybės saloje, tegu sužino didžiąją laimės paslaptį. 

Tad kokia gi ji, ta paslaptis? 

- Džiaugtis tuo, ką turi, - pa­prastai paaiškina Teresė. - Ne­svarbu, kiek, nesvarbu - daug ar mažai... 

O jeigu dar būtų sveikatos, jeigu galėtų jaustis sveiki. Tada būtų visai visai gerai...

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

O gal Tėvynę reikia visą laiką

Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyti?

Nes jeigu sustoji tik - jinai ir miršta.

(Justinas Marcinkevičius „Mindaugas“)

Šiandien tikėti yra nemadinga. Ne tik religine prasme. Savo valstybe tikėti - taip pat. Jei pasakysi, kad tiki, susilauksi mažų mažiausiai pajuokos: keistas naivuolis, į pasaulį žiūrintis pro rožinius akinius. Juk mūsų netenkina gerovės lygis! Išties problematiška ir korumpuota bemaž kiekviena sritis - nuo švietimo iki sveikatos apsaugos. Bet Valstybės dieną, ko gero, ne apie tai turėtume svarstyti. O apie tai, kad išlikome, kad esame, ir, tikėkime, būsime. Mažytė šalis didelių ir, toli gražu, ne visada draugiškų gigantiškų valstybių apsuptyje. Tebekalbame savo kalba, turime tradicijas, puoselėjame savastį.

Įdomus faktas:1897 metų gyventojų surašymo duomenimis, pavyko rasti tik 2843 lietuvius, turinčius didesnį nei pradinį išsilavinimą ir vos 100 studentų. Tačiau Lietuvos valstybė politiniame žemėlapyje atsirado.

Šiandien mūsų jauni žmonės studijuoja ne tik Lietuvoje, bet ir garsiausiuose pasaulio universitetuose. Paklauskime jų ir įsiklausykime - jie tiki savo Valstybe. Jie yra pasiryžę siekti permainų bei sklaidyti įsitikinimus, jog viskas priklauso nuo valdžios, kurios nurodymus privalome vykdyti. Tad liaukimės bijoti ir patyliukais piktintis, o atvirai bei tiesiai siekime permainų, kurios padėtų tapti tikrais, laisvais laisvos Valstybės piliečiais.

Tikėkime savo Valstybe, nes ji yra mūsų.

Rima PETRAITIENĖ

Po Joninių karštinės kaltinėniškiai susirinko miestelio kultūros namuose paminėti ypač svarbios sukakties. Šiemet Kaltinėnų miesteliui sukanka 645, o parapijai – 600 metų. Šią ypatingą progą gyventojai minėjo linksmoje sueigoje „Kaltinėniškiai žemaitiškai apie Kaltinėnus“, kur prisiminta visos Lietuvos istorija bei žemaičių nuopelnai įvairiuose mūšiuose.

Ilgąjį savaitgalį Kaltinėnų miestelis šventė su trenksmu. Po tradicinių Joninių, kurios kasmet rengiamos ant Pilių piliakalnio, šeštadienį kalti­nėniškiai rinkosi kultūros na­muose. Į šventinį sambūrį atvyko ne tik dabartiniai gyventojai, bet ir iš čia kilę žmonės, kurie nepamiršta gimtojo krašto. 

Pasaulio žemaičių dienoms skirtą renginį nuspręsta paminėti, prisimenant žemaičių nuopelnus kovojant už laisvę. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė visiems priminė, kad miestelio vardas pirmąkart paminėtas 1371 metais, kuomet dėl teritorijos vyko aršios kovos su kryžiuočiais. Būtent jų kronikose šio stipraus krašto vardas paminėtas ne kartą. 

Turbūt jokia staigmena, jog Žemaičių kultūros draugijos Šilalės skyriaus tarybos narys Zenonas Levickis apie Žemaitiją susirinkusie­siems pasakojo žemaičių tar­me, kuri mūsų rajone vis dar gyva, o žmonės ja mielai bendrauja. Naują eilėraštį apie miestelį padeklamavo neseniai savo knygą pristačiusi poetė Stanislava Višinskienė, kalbėjo seniūnas Antanas Bartašius. 

Nepasididžiavo ir į miestelio garbingas sukaktuves atvyko jo buvę gyventojai, kurie savo darbais garsina visą šalį. Vaikystės bei jaunystės takais vaikščiojo Donatas Jurgaitis – mokslininkas, matematikas, Šiaulių universiteto rektorius, profesorius, 1972 m. baigęs vidurinę mokyklą Kaltinėnuose, Zig­mas Levickis – teisininkas, bu­vęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teis­mo teisėjas, politikas Petras Algirdas Levickis, Virginijus Kantauskas – verslininkas, įmo­­nių grupės „Biovela group“ generalinis direkto­rius, apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Kari­ninko kryžiumi bei Prezi­dentės „Lie­tuvos eksporto prizu“ ir kt. 

Sueigoje liejosi žemaitiškos šnekos, skambėjo dainos, sukosi šokėjai. Svečius pasitiko ir išlydėjo, į tautinių šokių ratelius kvietė Kaltinėnų kultūros namų folkloro kolektyvas, vadovaujamas Jolan­tos Kažukauskienės, bei Kvė­dar­nos kultūros namų folkloro ansamblis „Volungė“, kurio vadovė - Aldutė Rimkienė. 

Ir, žinoma, kaip gi be žemaitiškų vaišių. Kaltinėniškės šei­mininkės kaip reikiant pa­si­stengė, ruošdamos stalą. Ant jo atsidūrė gausybė pačių įvairiausių rūkytų, lydytų bei kitokių sūrių, puodynių su rūgpieniu, su lupenomis išvirtų bulvių, kurias svečiai ragavo kartu su kepintomis kanapių sėklomis ir žemaitišku kastiniu. Beje, šio savotiško pagardo daugiau nelabai kur ir rasi – tai išskirtinai žemaitiškas skanėstas. Vairuojantieji atsargiai ragavo puikaus aromato naminės giros ar gaivinosi naminių žolelių arbata. 

Renginio metu vyko ir respublikinio pasakotojų konkurso „Žodzis žodzį gena“ ra­joninis etapas. Šis konkursas skirtas išsaugoti esamas tarmes bei parodyti, kad turime kuo didžiuotis – nė vienoje kitoje Europos valstybėje to­kioje mažoje teritorijoje nė­ra šitokios gausybės skirtingų tarmių. Deja, Lietuvos liaudies kultūros centro organizuojamas konkursas šie­met Ši­lalės rajone nesulau­kė didelio susidomėjimo – Kal­ti­­nėnuose organizuotame ra­­jo­niniame etape pasirodė tik viena dalyvė. Iždoniškė Liu­da Vismantaitė paporino vieną iš Teodoros Auškalnienės pa­sakojimų. Ji ne tik pati stengiasi kalbėti žemaitiš­kai, bet ir ragina kitus taip daryti. 

„Pernai irgi dalyvavau šiame konkurse. Puikiai sekėsi. Tačiau nerūpėjo laimėti, nes, manau, svarbiausia dalyvau­ti, pabendrauti vieniems su kitais. Namuose visada kal­bu žemaitiškai. Bent jau sten­giuosi. Mūsų tarmė ypatinga – ji labai artima bend­rinei kalbai, tad nėra sunku. Liūdna, jog daugelis įsivaizduoja, kad tai yra prasčiokiška tarmė“, – „Šilalės artojui“ sakė pasakorė.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Atšilus orams sėdėti namuose daugeliui tampa tikra kančia. Šiluma ir gamta kvies­te kviečia laisvalaikį praleisti gryname ore. Tačiau neretai koją turiningam laisvalai­kiui pakiša viena bėda – atsipalaiduoti be alkoholio dar nemokame. Pasėdėti ant suo­lelio parke ar išsitiesti paplūdimyje, atrodo, neįmanoma, jei rankoje nespaudžiame skardinės alaus ar kitokio gėrimo. Vis tik reikėtų nepamiršti, jog už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose ar už pasirodymą neblaiviam gresia administracinė atsakomybė.

Tokių bylų pastaruoju metu Šilalės rajono apylinkės teisme – nors vežimu vežk. Vien šį mėnesį dėl girto pasirodymo viešose vietose paskelbta daugiau nei 10 nutarimų. Už šitokius administracinės teisės pažeidimus gresia arba piniginės baudos, arba areštas. Tiesa, baudos kai kuriems gali pasirodyti juokingai menkos: jei girtas ar viešai girtaujantis asmuo pričiumpamas pirmą kartą, jis gali atsipirkti vos 8-14 eurų bauda. Savo „žygdarbius“ per metus pakartojantiesiems ki­šenes patuštinti tenka 100 Eur. Be to, gali prisieiti išmėginti ir areštinės gultus - praleisti joje iki 30 parų.

Būtent taip neseniai atsitiko šilališkiui J.B. Vieną gegužės dieną, apie 16 valandą, sunkiai apgirtęs jis pastebėtas Šilalėje, Vytauto Didžiojo gatvėje. Policijos pareigūnai jam nustatė net 2,96 promilių girtumą. Savo elgesiu J.B. pažeidė žmogaus orumą bei visuomeninę dorovę, todėl buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Be­je, šilališkis pareigūnams įkliūva nebe pirmą kartą: tvarkos sergėtojai jį girtą pričiupo du vakarus iš eilės. Kadangi J.B. nepadarė išvadų, apsvaigęs vis „gastroliuoja“ po miestą, o per vienerius metus už šį pažeidimą baustas jau du kartus, niekur nedirba, birželio pradžioje jam skirta 20 parų arešto. 

Šiam veikėjui įkandin seka keli „įpėdiniai“. Birželio 4 d. už surengtą „pasirodymą“ Dul­kių Lauko kaime 43 Eur baudą užsidirbo V.L. Jis po kaimą svir­duliavo ir rankomis mosi­kavo jau antrąkart per metus. 

Tokią pat nuobaudą už analogišką nusižengimą birželio 2-ąją gavo ir T.T iš Kalniškių II kaimo. Taip pat per metus nebe pirmą sykį girtas įkliuvo ir Girdiškėje gyvenantis E.D. Už pakartotinį nusižengimą teismas vyrui neseniai skyrė 50 Eur baudą. 

Tačiau šiems kolegoms nosį nušluostė šilališkis L.A. Ge­gužės 24 d., 2.10 val., Ši­lalėje, Kovo 11-osios gatvėje, jis ne tik svirduliavo, bet ir griuvinėjo, nesiorientavo aplinkoje. Nieko keisto, mat vyrui nustatytas rekordinis - net 4,33 prom. - girtumas. Už girto pasirodymą viešose vietose L.A. per metus baustas jau daugiau nei du kartus, todėl teismas šiam klajūnui skyrė 55 Eur baudą. 

Ne ką mažiau pasižymėjęs yra ir šilališkis E.V. Jis girtas gatvėmis šlaistosi bei pareigūnams įkliūva taip pat nebežinia kelintą sykį. Per metus jam baudos taikytos daugiau nei du kartus, o paskutinę kelionę, įkaušęs net iki 3,08 prom., gegužės 29-ąją baigė Šilalėje, Nepriklausomybės g. Jam atseikėta kol kas didžiausia tarp „kolegų“ bauda - 70 Eur. 

Deja, neretai alkoholis supina ne tik kojas ar liežuvį, bet ir smegeninę. Gegužės 23-iąją kauštelėjęs šilališkis E.B., matyt, taip „pagavo kab­lį“, jog ryžosi vagystei iš parduotuvės. Jis girtas užsuko į Jono Basanavičiaus g. esančią  „Gulbelę“ bei prisirinko visko, ko reikia leng­vam „piknikui“. Prigriebė du butelius vyno „Monikutė“, du pakelius sūrio, tiek pat „Giminių dešrelių“ ir dar gabalą „Gardžiosios“ dešros... Už šiuos produktus vyriškis susimokėti nesiteikė ir, nešinas daugiau nei 13 Eur vertės gaminiais, spruko pro kasas. Netoli. Už tai, kad girtas „vaidenosi“ viešoje vietoje bei pasisavino svetimą turtą, E.B. nubaustas 96 Eur bauda.

Birutė PALIAKIENĖ 

Šilalės miesto kapinėse besilankantys žmonės daug metų keiksnojo ištrupėjusį bei nelygų pagrindinį taką ir su didele viltimi laukė, kol kas nors teiksis jį atnaujinti. Pagaliau ne taip seniai takas padengtas nauju asfaltu. Tačiau netrukus ir vėl pasipylė šilališkių skundai: piktinamasi, jog danga yra visiškai nesaugoma, o po kapines zuja sunkiasvoris transportas, po kurio pasivažinėjimų naujasis takas ima skilinėti.

„Suprantame, kad vasarą kapinėse – pats darbymetis. Artimieji skuba tvarkyti kapavietes, stato naujus paminklus. Tačiau piktina tai, jog visiškai nesaugomas mū­sų visų turtas. Kodėl kro­vininėmis mašinomis lei­džiama laisvai važinėti po visas kapines? Gal vertėtų pėsčiųjų taką pasaugoti, nes jis netruks suaižėti, o tada vėl visi bambėsime, kad niekas nesirūpino, jog taip neatsitiktų. Bet jeigu visi būtume sąmoningi, tai ir mūsų aplinka, kurioje esame, būtų gražesnė, tvarkingesnė“, - sakė į redakciją paskambinęs šilališkis.

Šilalės miesto seniūnas Alfonsas PAULIKAS tvirtino nepastebėjęs, kad prieš kurį laiką atnaujintas ta­kas jau būtų sugadintas. Ta­čiau, anot miesto šeimininko, uždrausti transporto priemonėms patekti į kapines būtų neprotinga bei nepatogu tiek gyventojams, tiek pačiai seniūnijai: neretai įvairiems darbams prireikia ir autobokštelio, ir kitos technikos.

„Kol kas leidžiame visiems įvažiuoti. Tiesa, labai sunkioms mašinoms tai yra uždrausta. Kitaip nieko ir nepadarysi, juk visokių darbų atsiranda, reikia transporto. Manau, jog dėl to takas neturėtų labai gadintis. Bet jei pastebėsime, kad padėtis blogėja, reikės kažko imtis.

Kita vertus, galima numanyti, jog tai sulauks įvairių vertinimų. Pavyzdžiui, yra nemažai to­kių asmenų, ku­riems palikti automobi­lį tie­siog ant šaligatvio atrodo normalu. Deja, tenka sutikti, jog kai kuriems žmo­nėms svetimas turtas nerūpi“, - apgailestavo seniūnas A.Paulikas.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.