Kas per dieną gali 25 kartus skusti barzdą, bet vakare vis tiek liks barzdotas? Kokia sporto šaka vadinasi taip pat, kaip ir patiekalas iš virtų bulvių masės? O kokią privilegiją, lankydamos Popiežių, turi vos septynios pasaulio monarchės? Tai - tik keletas klausimų iš gegužės 6-ąją Šilalės rajono apylinkės teisme vykusio žaidimo „Protmūšis su humoru: kai susitinka teisininkai, žurnalistai ir bibliotekininkai“. Šitaip originaliai teismo darbuotojai pasveikino gimtojo žodžio skleidėjus Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga.

Protų mūšyje savo žinias, išmonę, loginį ir greitą mąstymą pasitikrino trys komandos: Šilalės rajono apylinkės teismo, Šilalės viešosios bib­liotekos bei „Šilalės artojo“ redakcijos kolektyvai. Dalyvių laukė trys žaidimo turai po 10 klausimų. Vieni iš jų reikalavo tikslaus žinių bagažo, antri – loginio išmąstymo, o treti – be viso to, dar ir gero humoro jausmo. Pavyzdžiui, į klausimą, kokia knyga XX amžiuje savo populiarumu sukėlė tikrą ažiotažą, bet XXI a. jos beveik niekas nebeskaito, atsakyti nesugebėjo niekas. Kėlę pačias įvairiausias versijas, dalyviai nė nesusimąstė, kad tas leidinys – paprasčiausia telefonų knyga.

Netrūko ir šmaikščių vaizdinių, muzikinių klausimų. Galvas pasukti išties reikėjo, o kai kurios užduotys kurstė ir draugiškus ginčus, ir azartą. Susumavus galutinius rezultatus, paaiškėjo, jog bib­liotekininkai bei žurnalistai surinko vienodą balų skaičių, o teisininkai liko su mažesniu jų bagažu. Tačiau tikrai ne balų skaičius ir ne žūtbūtinis pergalės siekimas protų mūšyje buvo svarbiausi. Visi džiaugėsi galimybe pasidalinti sukaupta patirtimi, įspūdžiais, pabendrauti tarpusavyje.

Dėkojame Šilalės apylinkės teismui už smagią pramogą.

Birutė PALIAKIENĖ

Šeštadienio pavakarę policija sulaukė gyventojų skundų, kad po Kaltinėnų apylinkes važinėja automobilis be valstybinių registracijos numerių, o jo ekipažas kabinėjasi prie žmonių. Kaip informuoja Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės specialistė Rūta Janavičiūtė, į pranešimą reagavę pareigūnai nurodytoje vietoje mašinos jau nerado, tačiau netrukus, apie 16.50 val., liudytojų apibūdinimus atitinkantį automobilį jie pastebėjo Pagrybio kaime.

Deja, pareigūnų nurodymui sustoti mašinos vairuotojas nepakluso. Be valstybinių re­gistracijos numerių važiavęs sidabrinės spalvos „Ford Mon­deo“ padidino greitį ir nulėkė tolyn. Pareigūnai pradėjo pažeidėjų gaudynes. Veiksmo filmų scenarijų primenanti kelionė baigėsi už kelių kilometrų. Automobilis, pravažiavęs žvyrkelyje, dauboje, esantį tiltą, tapo nevaldomas, kelis kartus vertėsi bei trenkėsi į medžius. Vairuotojas (gim. 1992 m.) smūgio metu iš mašinos iškrito be sąmonės, keleivis liko sąmoningas. Kaip paaiškėjo, prie „Fordo“ vairo sėdėjęs jaunuolis neturėjo teisės vairuoti, o jo bičiulis (gim. 1994 m.) buvo stipriai apsvaigęs – alkoholio matuoklis parodė 2,6  promilės girtumą. Tačiau net ir po pražūtingu galėjusiu tapti skrydžio keleivis, policijos duomenimis, elgėsi labai įžūliai, agresyviai. Jis išgabentas į Šilalės rajono ligo­ninę. Tikriausiai ne be reikalo sakoma, jog dažniausiai girtų nė velnias neima. Vaikinas atsipirko smulkiais sumušimais ir po medikų apžiūros buvo išleistas gydytis į namus.

Deja, daug blogiau baigėsi mašiną vairavusiam jo draugui. Neaišku, ar ir jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, mat dėl patirtos politraumos jaunuolis skubiai išgabentas į Klaipėdos ligoninę. Jo būklė labai sunki.

Apžiūrėję „Ford Mondeo“, pareigūnai jo salone rado nemažai tuščių alaus skardinių bei nusuktus automobilio vals­tybinius registracijos numerius. Policija dar aiškinasi, ar pažeidėjai turėjo mašinos dokumentus. 

Birutė PALIAKIENĖ

15 min. nuotr.

Upynos Stasio Girėno mokykla šį mėnesį švęs trijų jubiliejų sukaktis. Bet kas atsitiko, jog jau gerą dešimt­metį iš jos laksto vaikai? Kad tapo gėda pasakyti, jog mokaisi ar dirbi šioje mokykloje, nors vidinio potencialo - mokytojų, mokinių, jų tėvų - dėka nei pasiekimų, nei gražių rodiklių lyg ir nestokojama? Kodėl joje neveikia jokia prevencijos forma, girgždėdamos „sukasi“ brangios socialinio emocinio ugdymo programos?

Šiai ugdymo įstaigai, pučiant įvairiems valdžios vėjams bei skersvėjams, jau 34 metus vadovauja direktorius Rimantas Užumeckas. (Ir kaip jam šitaip pavyksta!?) Tarp daugybės praeityje mokyklą garsinusių stebuklų balandžio pabaigoje įvyko dar vienas socialinis reiškinys, pribloškęs  bendruomenę – konkursas pavaduotojo ug­dy­mui pareigoms užimti. Į šias pa­reigas pretendavo dvi „skirtingo kalibro“ kandidatės. Viena – jaunutė, graži, vos pedagoginę karjerą pradėjusi kaimyninės mokyklos mokytoja. Beje, valdančiosios partijos bendražygė, laimėji­mo atveju, ko gero, galinti at­nešti direktoriui „partinį stogą“, taip reikalingą pensijai sulaukti. Kita – vietinės mokyklos psichologė, turinti 23-ejų metų darbo šioje bei kitose švietimo įstaigose patirtį, edukologijos bakalauro, pedagoginės psichologijos ba­kalauro ir magistro diplomus, mokytojo metodininko kva­lifikacinę kategoriją. Ji, at­rodo, nepuoselėjo di­delių ambicijų staiga pasipuošti direktoriaus pavaduotojos pareigomis mirštančioje švie­timo įstaigoje, bet buvo pasiruošusi iš idėjos iškeisti mėgiamą darbą, o su patirtimi įgytus įgūdžius realizuoti, atskleidžiant mokyklos bend­ruomenės potencialo galias ir įveikiant jau žinomus sunkumus. Deja, be partijos bilieto, tad ir be „stogo“.

Įdomus faktas: daugiau norinčių bei tikrai galinčių pretenduoti į šias pareigas iš mokyklos kolektyvo neatsirado. Kažin, kodėl? 

Kaip manote, gerbiami skaitytojai, kas laimėjo šį konkursą? Jūs teisūs. Į šią mokyklą trečias pavaduotojas ateina X-failų būdu. Tik šįkart ne tiesiai iš partinės darbo biržos, o rafinuotai – konkurso keliu. Labai natūraliai kyla klausimai: ar visiems rajono mokyklų direktoriams „taip“ nutinka? Ir kieno rankelės iš aukščiau žegnoja tokias pateiktis? 

Kažkaip keista, tačiau šio konkurso baigtį buvo nuspė­ję visi. Net mokiniai. Tik įdomu, kaip visa tai daroma. Pavyzdžiui, kokiu būdu buvo sudaryta konkurso komisija? Demokratiniu. Sudarė pats direktorius ir save paskyrė komisijos pirmininku. Tai ar mokytojų taryba – savivaldos organas? 

Kaip viskas vyko? Skaidriai ir teisingai, kaip ir kitose dviejose rajono švietimo įstaigose pernai. 

Pretendentų atrankos būdas? Testas žodžiu. Nors konkurso organizavimo nuostatų 18 punktas byloja apie patirties bei dalykinių savybių vertinimą, komisijos nariai pretendentų žinias, tik žinias, apie pavaduotojo ugdymui darbą subjektyviai įvertino taip: 9 (ne 10, ir jokių įtarimų) – jaunystė ir partija, 8 – nesublizgėjusi patirtis. Kaip čia taip? Tikrai – viskas sąžininga ir net kompetentinga. Tačiau net mokykloje yra vertinamos mokinių žinios, gebėjimai bei įgūdžiai. Mokiniai mokomi daryti išvadas iš visumos, o ne iš atskiros detalės. O štai vadovauti ugdymui – 7 minutės, 8 klausimai, ir nuspręsta. Vertinimo kriterijus – „gražiau kalbėjo“. Nieko nebepridursi. Čia kitokia metodika, kad būtų vietos X-failams. Ir tokia praktika mūsų rajone įsigali...

Bėda ta, jog apibrėžimus apie produktyvųjį mokymą(-si) bei ugdomąjį vadovavimą aki­mirksniu galima rasti „Google“ paieškų sistemoje. Ta­­čiau kokioje interneto siste­moje ieškosime gebėjimų, kaip praktiškai sukurti pro­duk­ty­vų profesinį kontaktą su kolegomis, kaip užsitar­nau­ti bend­ruomenės narių pa­laikymą, kaip pasiekti mik­roklimatą bei ugdymo kokybę gerinančių tikslų besistengiančioje išlikti mokykloje, kaip įgyti kitų vadovavimui reikalingų ir tik su gyvenimiška patirtimi bei nuolatiniu savęs tobulinimu ateinančių savybių?  Taip, galbūt išmoks ir jauna. Bet tik galbūt. Ir tam reikės laiko, kurio ši mokykla, nors ir padedant savivaldybei, turi nedaug. O joje mokosi bei dirba gyvi protingi žmonės, esami ir būsimi rinkėjai, turintys tokius pat poreikius kaip ir kiti: jie nori jausti pasididžiavimą savo mokykla, gyventi oriai, būti išklausyti, paskatinti, teisingai įvertinti. Čia yra tiek gero potencialo, kuriam skleistis vadovavimas iki šiol nesudarė sąlygų. 

Sveikas protas diktuoja, kad vadovauti turėtų geriausi. Bent jau iš pretenduojančių. Tuo labiau, jog praeities pavyzdžiai nepasiteisino ir mokyklos bendruomenė nuo to jau pavargo. Tačiau nei mohikanišką vadovavimo patirtį turintis komisijos pirmininkas, mokyklos direktorius, nei gerbiama komisijos narė rajono savivaldybės atstovė – Švietimo skyriaus vyr. specialistė, vykdanti išorės vertinimą kitose Lietuvos mo­kyklose ir atsakinga už ug­dymo įstaigų veiklos kokybę mūsų rajone, į tai neatsižvelgė. Atrodo, kokybė jiems – nė motais. Kas tai – išorinis spaudimas? Besąlygiškas troš­kimas įsiteikti valdžiai? Ne­­kom­petenci­ja? Žinojimas, kad jokios atsakomybės už sa­vo sprendimus nesulauksi: šu­nys palos, o karavanas eis toliau? 

Atsitiktinai konkurso dieną į mokyklą užsukusiai viešniai iš Norvegijos, buvusiai šios mokyklos mokinei, dirbančiai Sandnes komunos švietimo skyriaus daugiakalbių vaikų integracijos padalinio vedėjos pavaduotoja ir pačiai vykdančiai šimtus atrankų, plaukai pasišiaušė nuo tokio atrankos būdo gimtinėje. 

„Norvegijoje vertinama visuma: išsilavinimas, patirtis, darbdavių atsiliepimai, o pokalbis, ne testas, tik pagilina susipažinimą, bet nenulemia sprendimo. Beje, jis trunka valandą, o ne septynias minutes... Pasiekiau karjeros svetimoje šalyje, svetima kalba. Dabar matau, jog savo gimtinėje to niekaip nebūčiau padariusi. Čia tikrai kreivų veid­rodžių karalystė, kur karaliai ir karalienės nuogi. Dabar suprantu, kodėl vaikams iš Lietuvos taip sunku adaptuotis Norvegijoje. Kiek čia metų laiko mašina į praeitį – 25 ar net 35? Ir koks sutapimas - konkursui pasirinkta balandžio 22-oji, Lenino gimimo diena... 

Gal kokį vadybos tobulinimo ar darbuotojų atrankos organizavimo projektą reikėtų pasiūlyti rajono Švietimo skyriui? Bet jie ten ir taip unikalūs... O ar yra Šilalėje meras, administracijos direktorius? Ar yra Švietimo skyriuje gyvų?“ - stebėjosi ji. 

Naivi emigrantė nežino, jog mūsų rajone vyrauja nerašyta, bet abiem pusėms įsitvirtinti labai naudinga sutartis. Kaip koks vėžys su metastazėmis... 

Kad galėtumei dirbti žemiausios kategorijos psicho­logu mokykloje, turi prista­tyti magistro diplomą. O štai norint vadovauti visos mo­kyk­los ugdymui, pakanka vien bakalauro. 

Visi žinome, jog geriausiai vaikus moko pavyzdys. Tik kaip motyvuoti mokinius mokytis, veikiant tokiems dvigubiems standartams? Kaip juos ugdyti karjerai? Diskutuoti, kad reikia iki atitinkamų pa­reigų užaugti, ar galima ir ne­tikėtai „tapti“? „Būti“ ar „at­rodyti“? Naudingiau stoti į uni­versitetą ar į partiją? 

Beje, į direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigas ką tik įvyko konkursas dar vienoje  mūsų rajono ugdymo įstaigoje. Atrankos būdas toks pat – pokalbis (testas). Ten irgi viskas su laiminga pabaiga: laimėtojas, atrodo, buvo iš anksto žinomas, o valdžia rezultatu labai patenkinta. Nuo šiol Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ vadovės pavaduotoja bus mero patarėjo žmona, savivaldybės Švietimo, kul­tūros ir sporto skyriaus specialistė. Ir visai nesvarbu, jog šis konkursas galbūt galėtų būti pripažintas neteisėtu: komisijoje sėdėjo ir laimėtojos kolegė iš to paties skyriaus. Bet juk iš daugiau nei 10 pretendentų šito fakto niekas neskųs. Nes kokia prasmė? 

Gerbiami mus valdantieji ir vadovaujantieji, darotės nuspėjami, todėl keiskite taktiką, tobulėkite, nes konkursai patys savaime tampa testais, atskleidžiančiais tikrąjį mechanizmo veidą. O tokios viešųjų ryšių akcijos palieka žmonėms ilgalaikį neigiamą krūvį. 

Bet ar mums Jus mokyti? Ir kaip manote, kiek komentarų sulauktų ši nuomonė, jei po ja būtų galima juos rašyti: 2000-3000? Kita vertus, ar kam nors tai rūpi? Bet vis tik? Juk rinkimai artėja! 

Įdomu, ar Švietimo ir mokslo ministerijai ši istorija nepasirodytų įdomi? O Seimo kontrolieriams? 

Valdas RALYS

Šiandien Lietuvoje prasideda socialiniame tinkle „Facebook“ užgimusi akcija „Neisiu į prekybos cent­rą tris dienas“. Tūkstančiai šalies gyventojų  žada parodyti prekybos magnatams, kad jų paslaugos gali būti nereikalingos. Tačiau tikrasis protestas prieš savo šalies Vyriausybę, nesugebančią sutramdyti monopolijų savivalės, vyksta Suvalkuose, kur kasdien apsipirkti važiuoja ne tik pasienio savivaldybių, bet ir visos Lietuvos gyventojai.

Lenkijoje mokesčiai mažesni 

Šį pavasarį net Lenkijos spauda pastebėjo, kad Suval­kuose kur kas daugiau lietuvių - sako, savaitgaliais reikia ne vieną valandą pastovėti prie įėjimų į maisto prekių parduotuves, o turgus būna sausakimšas. Tačiau ir darbo dienomis lietuvių Suvalkuose netrūksta. Pervažiavus Lie­tu­vos sieną, prie kurios nuobodžiauja tik pora pasieniečių ekipažų, labai retai sumąstančių pastabdyti kokį per buvusią muitinę riedantį automobilį, nepasikeičia ne tik kraštovaizdis - pakelėse stovi reklamos lietuviškais užrašais, o trys iš keturių pravažiuojančių au­tomobilių - lietuviškais nu­me­riais.

Lietuviai masiškai traukti į Suvalkus pradėjo 2009 metais, kai pastebėjo, jog ten maisto prekės yra kur kas pigesnės nei savame krašte. O šiemet jų padaugėjo dar ir dėl prasidėjusio nežaboto kainų augimo. Palankus tam ir  zloto kursas - dabar už vieną eurą gali gauti net 4,4 zloto.

Bet kainos yra mažesnės ne vien dėl palankaus keitimo kurso - Lenkijoje skirtingų prekių kategorijoms galioja skirtingi pridėtinės ver­tės mokesčio (PVM) tarifai. Būtiniausi maisto produktai apmokestinti vos 5 proc., buities prekės - 8 proc., visos kitos - 23 proc. tarifu.

Palyginkime: Andriaus Ku­bi­liaus Vyriausybė 2008 m., per naktinę mokesčių reformą, PVM visoms prekėms bei paslaugoms padidino iki 21 proc. Anuomet buvo teigiama, kad be tokio sprendimo pasaulinės ekonomikos krizės mūsų valstybė neįveiks. Tačiau krizė, bent jau šalies valdžiai, pasididinusiai sau atlyginimus, baigėsi prieš keletą metų, o 3 proc. didesnis PVM liko. Siūlymų sumažinti jį nors maisto produktams ar atskiroms jų grupėms pasigirsta prieš kiekvienus rinkimus, bet Lietuvos vadovams, matyt, smagiau žiūrėti į nuskurusią ir piktą tautą.

Kainos tokios, kad negali nepirkti

O Lenkijoje visi šypsosi. Šyp­sosi pardavėjai, kuriems lietuviai didina apyvartą, šypsosi ir lietuviai, maty­da­mi kartais net daugiau kaip perpus mažesnes mėsos, daržovių, pieno produktų kainas.

Ne pirmą kartą vykstantys į Lenkiją žino, jog, parduotuvėje pritrūkus iškeistų zlotų, galima atsiskaityti kortele - pardavėja tik paklaustų, kokia valiuta - eurais ar zlotais - norėtumėte mokėti. Dažniau į Lenkiją apsipirkti važiuojantys tautiečiai pataria rinktis atsiskaitymą zlotais - sako, taikomas palankesnis keitimo kursas.

Pirmoji daugelio lietuvių sto­telė Suval­kuose - mėsos, daržovių bazės, o galintiems nuvažiuoti daž­niau - turgus. Mėsos pa­vil­jone įma­no­ma laisvai susikalbėti lietuviškai.

„Pigi sprandinė“, - vos tik įėjus, jau pačioje pirmojoje prekyvietėje, šypsosi lietuviškai neblogai pramoku­si pardavėja. Verčiame į eurus. Tik­rai - nekainuoja nė 3 eu­rų. Dar pigesnė kumpinė mėsa bei šoninė. Brangiausias - karbonadas, dėl kurio mėsėdžiai lietuviai ei­na iš proto, - 3,3 Eur/kg. Maltos mėsos kilogra­mas - 6 zlotai arba 1,4 Eur. Malta kumpinė  mėsa parduodama po 9,9 zloto, pavertus eurais - 2,28. Tiek pat kainuoja ir parūkytos saradelės, už kurias Lie­tuvoje garantuotai sumo­kė­tume dvigubai brangiau.

„Pirkite, šitos tikrai skanios - mes susidedame į šaldiklį“, - ragina šalia stovinti lietuvė.

Kilogramas vištienos krūtinėlės be kaulo kainuoja 3,2 Eur, viščiukų ketvirčių - 90 euro centų, didžiulę, apie 3 kg sveriančią vištą galima nusipirkti už 2 Eur. 

Sunku susilai­kyti nepirkus ir daržovių bei vaisių turguje. Obuoliai, kuriuos mūsų prekybos centruose parduoda po 0,90 euro centų (lietuviški!), Su­valkų turguje - perpus pigesni. Pomidorai - ne ispaniški „plast­masiniai“, o visiškai nuo naminių nesiskiriantys lenkiški kainuoja eurą, už tiek pat parduodami ir  šviežūs agurkiukai. 

Didelę šiemetinio kopūsto galvą lenkas siūlo už 3 zlotus (0,7 Eur). Kodėl taip pigiai? 

„Liko po praėjusį savaitgalį vykusių švenčių, reikia išparduoti“, - geranoriškai aiškina žmogus, prie kurio prekystalio nuolat būriuojasi lietuviai.

Sutaupo apie 100 eurų 

Panašios kainos ir Lenki­jos maisto prekių parduotuvėse. Labiausiai taupantys renkasi vokiečių prekybos centrą „Lidl“ - ne tik dėl mažų kainų, bet ir todėl, kad čia yra kokybiškų vokiečių gamintojų prekių. Iš šio prekybos centro dauguma važiuoja į „Kauflandą“, kuris panašus į mūsiškę „Maximą“. 

Ko lietuviai ieško Lenkijos parduotuvėse? Galima būtų pasakyti vienu žodžiu: visko. Tačiau pirmiausia - pieno produktų. Nors Lietuvoje pienas iš ūkininkų superkamas pigiau nei vanduo, pieno produktai mūsų parduotuvėse neįtikėtinai brangūs. Pigiausio pieno 900 gramų pakelis kainuoja apie 50 ct, Lenkijoje 3,2 proc. riebumo pieno litras - 45 euro centai. Lietuvoje 180 g sviesto pakelis  akcijos metu pigiausiai kainuoja 88 ct, Lenkijoje be akcijos 200 g sviesto parduodama už 0,75 Eur. Kilogramas varškės parduotuvėje „Lidl“ kainuoja 1,64 Eur, „Mocarelos“ sūrio pakelis - 0,45 Eur, jogurtai - po 28 - 30 ct. 

Pigesni ir kiti produktai. Pavyzdžiui, puskilogramį ka­vos „Jacobs“ galima nusipirkti už 2,76 Eur, dėžutę arbatos  „Lipton“ - už 0,90 Eur, litrą apelsinų arba pomidorų sulčių - už 0,83 Eur, baltojo šokolado ply­telę - už 50 euro centų. Pigiausi ryžiai - 4 pakeliai po 100 gramų kainuoja 40 euro centų, tokia pat dėžutė grikių košės - 62 euro centai. 

Cukrus Suvalkų par­duotuvėse atsieina panašiai tiek pat, kiek Lietuvoje per ak­cijas, kilogramas mil­tų - apie 0,40 Eur. Pigesni ir padažai, majonezas, makaronai. 

Daugelis buities prekių - nuo muilo, dantų pastos iki popierinių rankšluosčių, tualetinio popieriaus, šampūno, kremų taip pat kainuoja perpus pigiau nei Lietuvoje. Keturių asmenų šeima Len­kijoje produktų bei pigesnių buities prekių nusiperka maždaug už 200 Eur. Sako, jog užtenka mėnesiui, nes Lietuvos parduotuvėse perka tik duoną ir tai, ko labiausiai pritrūksta. Taip per mėnesį pavyksta sutaupyti iki 100 Eur.

Yra ko pasimokyti

Nuo Šilalės iki Suvalkų - 220 kilometrų, kelionė gali trukti apie 3 valandas. Kiekvienas sau turėtų atsakyti į klausimą, ar apsimoka važiuoti į Lenkiją. Tai priklauso nuo to, kiek ir ko Suvalkuose bus perkama, keliese ten važiuojama. Dėl kelių pakelių kruopų bei kilogramo mėsos į Lenkiją niekas neišsiruošia, bet gausesnei šeimai apsiperkant mėnesiui ar dar ilgesniam laikui, nauda yra akivaizdi.

Kai kuriuose miestuose jau atsiranda verslininkų, siūlančių nuvežti į Lenkiją. Tokiomis iniciatyvomis raginama blokuoti kainas nepagrįstai keliančius Lietuvos prekybos centrus. Jų blokada turėtų prasidėti šiandien, tačiau jau savaitgalį didžiųjų prekybos centrų lentynos margavo nuo nuolaidų bei akcijų etikečių. Rinkodaros specialistai žino, kuo suvilioti pirkėjus, todėl tikėtis, kad tokios iniciatyvos kaip prekybos centrų boikotas ilgam sumažins kainas, vargu ar verta.

Juk ir Lenkijoje perkame ne mažose parduotuvėlėse, o didžiuosiuose prekybos cent­ruose, kur didelis pasirinkimas ir daug akcijų. Skirtumas tik toks, jog ten yra didesnė konkurencija tarp prekybos centrų, valstybė taiko mažesnius mokesčius maisto produktams ir didesnė rinka, todėl tuos pačius produktus įmonės pagamina pigiau.

Be to, Lenkijoje ki­taip reglamen­tuojamas prekybininkų darbas. Jei mūsų šalyje didieji preky­bos centrai dirba netgi per Ka­lėdas, tai kaimy­ninėje valstybėje ir mažiausia šventė yra svar­bi. O ką jau kalbėti apie len­kų ypač vertinamas religines šventes. Tri­jų Ka­ralių, At­velykio ar Sek­mi­nių die­­ną Su­val­kai ap­miršta - uždarytos ne tik par­­duotuvės, bet ir turgus. Šio­kios tokios gyvybės galima rasti tik degalinėse ir valiutos keityklose. Tad, prieš vykstant į Len­kiją apsipirkti, būtina pasidomėti, ar tą dieną lenkai tikrai dirba.

Daiva BARTKIENĖ

Penkerius metus iš eilės UNICEF vaikų bėgimas vykdavo tik sostinės gatvėse, tačiau šiemet graži akcija prisijaukins dar vieną miestą: birželio 1-ąją UNICEF vaikų žingsniai aidės Tauragėje. Jaunieji tauragiškiai spinduliuoja entuziazmu – padėti pasaulio vaikams jau pasiryžę kone 1000 bėgikų, dalyvio mokesčiui užsidirbę savarankiškai.

Bėgimo Tauragėje iniciatorės Isvaldos Aleknienės, „Europe Direct“ informacijos centro Tauragėje vadovės, teigimu, tauragiškiai renginiui ruošiasi nuo vasario.

„Po susitikimo su UNICEF Lietuva atstovais iniciatyvos ėmiausi pati – ėjau į mokyklas, kalbėjausi su tėvais bei mokytojais, moksleiviais. Šie pokalbiai mane labai sujaudindavo: iš pradžių vaikai nestygdavo vietoje, tačiau, bežiūrėdami UNICEF vaizdo medžiagą, pamažu nurimdavo, jų akys išsiplėsdavo, o pasibaigus filmukui tvyrodavo begalinė tyla. Tuomet paaiškindavau, kad už dalyvio mokestį – 5 eurus – galima išgelbėti trijų Mozambiko vaikų gyvybę, nuperkant skiepų ar maisto. Moksleivių reakcija būdavo sunkiai nusakoma žodžiais“, – kalbėjo I. Aleknienė.

Pasak bėgimo iniciatorės, gražiausias momentas belaukiant renginio – vaikų noras pinigus užsidirbti patiems: paprašius tėvų tai nebūtų asmeninė auka.

„Norėdami užsidirbti jie tvarkė aplinką: miškus, rekreacines zonas, organizavo mokyklose Kaziuko muges bei „blusų“ turgus, kuriuose pardavinėdavo savo rankdarbius ar perskaitytas knygas, gamino papuošalus, kepė pyragus, – vardijo I. Aleknienė. – Dalis klasių turėjo bendras kasas, į kurias, prižiūrint mokytojams, dėjo gautuosius pinigus: sukauptą sumą paaukos UNICEF bėgime.“

Geri darbai – užkrečiami

„Į Tauragę keliavome ketindami paskleisti žinią apie planuojamą bėgimą, paprašyti pagalbos, ieškant dalyvių. Tačiau apsilankymas pribloškė, – pasakojo Jovita Majauskaitė-Staniulėnė, UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė. – Susitikime dalyvavo apie 600 vaikų, kurie buvo puikiai susipažinę su trečiųjų pasaulio šalių problemomis ir nestygo noru padėti.“

Anot J. Majauskaitės-Stanulėnės, didelis entuziazmas išties nustebino, o po susitikimo paaiškėjo, kad mokytojai su mokiniais neretai kalbėdavosi apie pasaulio vaikus, jų skurdžią kasdienybę ir problemas. Būtent tai lėmė moksleivių neabejingumą.

„Visi dega noru padaryti gerą darbą, išgelbėti gyvybes. Tauragiškiai didžiuojasi, kad UNICEF vaikų bėgimas pirmą kartą vyks ne Vilniuje. Jie tikisi, kad jų pavyzdys užkrės kitas savivaldybes imtis gerų darbų“, – sakė UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė.

Štai Šilalės savivaldybės atstovų teigimu, šilališkių vaikų dalyvavimas jau suderintas su miesto meru, susitarta ir su mokyklomis: iš kiekvienos mokyklos į bėgimą atvažiuos bent po vieną autobusiuką su nestygstančiais 500 m distancijos bėgimo dalyviais.

Pirmąkart Tauragėje vyksiantis UNICEF vaikų bėgimas prasidės birželio 1 d., trečiadienį, 17 val. Renginio vieta – J. Kalvano parkas. Užsiregistruoti bėgime galima iki š. m. gegužės 20 d. 20 val., užpildžius internetinę registracijos formą. Šiuo metu į bėgimą Tauragėje jau yra užsiregistravę 927 vaikai – neabejojama, kad netrukus jaunųjų bėgikų skaičius viršys 1000.

Apie UNICEF 

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie UNICEF vaikų bėgimą

UNICEF vaikų bėgimas – tai linksmas 500 m bėgimas 2-12 m. vaikams, skirtas pasaulio mažiesiems. Tai renginys, kuris suvienija vaikus visame pasaulyje ir suteikia jiems galimybę padaryti kažką, kad išgelbėtų gyvenimus.

Projekto globėja - Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2016 m. vyks du UNICEF vaikų bėgimai: birželio 1 d. - Tauragėje, rugsėjo 3 d. – „Sostinės dienose“, Vilniuje.

Daugiau informacijos: Jovita Majauskaitė-Staniulėnė
UNICEF vykdomoji direktorė. Tel.: (8-5) 2-12-77-18, (8-614) 1-65-96, el.p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

„Be motinos meilės
Pasauly šalta.
Be motinos meilės
Pasauly baugu...“

Gegužės 8-ąją Šiauduvos laisvalaikio salėje vyko šventė-koncertas Motinos dienai paminėti.

Sveikinimo žodžiu renginį pradėjo šventės organizatorė Šiauduvos bendruomenės pirmininkė Sigita Laurinavičienė. Mamytėms koncertavo Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos kapela „Laukuva" (vadovas A.Šniaukas) ir IVa klasės mokiniai (vadovė V.Knystautienė). Nuotaikingos dainos bei šokiai „užkrėtė“ šventės dalyvius, ir visi linksminosi kartu. Ketvirtokai padovanojo mamoms eilėraščių posmus, pasekė pasakų, dalijosi nesenstančia išmintimi apie motiną.

Bendruomenės pirmininkė S.Laurinavičienė padėkojo jauniesiems atlikėjams, jų mokytojams ir įteikė saldžių dovanėlių.
Džiaugiamės gražiu Šiauduvos kaimo bendruomenės bei gimnazijos bendradarbiavimu.

Nuotr. Laukuvos Noberto Vėliaus gimnazijos pradinių klasių mokytoja V.Knystautienė

AUTORĖS nuotr.

2016-ieji paskelbti Lietuvos bibliotekų metais. Ta proga Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras pakvietė vaikus ir jaunimą vaizdais, spalvomis, linijomis bei formomis pavaizduoti temą „Knygų namų šviesa“. Konkurso tikslas – įtraukti mokinius į aktyvią kūrybinę veiklą, skatinant dailės kalba išsakyti savo santykį su knyga, biblioteka, Lietuvos kultūros istorija.

Neabejingi knygų skaitymui ir Šilalės meno mokyklos jaunieji dailininkai. Paskatinti dailės mokytojų Ilonos Venc­kienės bei Sonatos Dargienės, jie piešiniuose išreiškė savo mintis apie bibliotekas, bib­lio­tekininkus, nuostabų kny­­­gų pasaulį.

Balandžio 26-ąją Lie­tuvos technikos bibliotekoje buvo atidaryta Bibliotekų metams skirto mokinių meninės kūrybos darbų konkurso „Knygų namų šviesa“ geriausių piešinių paroda bei surengta laureatų pagerbimo šventė. Konkursui iš viso buvo atsiųsti 1337 darbai iš visos Lietuvos. Juose atskleistas skaitomos literatūros tendencijos, filosofiniai apmąstymai, kas yra knyga, ką ji reiškia žmogaus gyvenime, bibliotekų dabartis bei ateities vizijos. Piešiniuose vaizduojami bibliotekų pastatai, interjerai, knygų lentynos, mėgstamų kūrinių personažai, futuristinės bibliotekos ir modernios technologijos, ryški komiksų įtaka.

Į geriausių kūrinių parodą, kurioje eksponuojama 60 dar­­bų, atrinktas ir Beatričės Jo­kubaitytės (mokyt. I.Venc­kie­nė) piešinys „Knygų namų šviesa“. Vyresniųjų gru­pėje laureatėmis tapo Gab­rie­lė Drūk­­teinytė bei Gintarė Pe­repečai (mokyt. I.Venc­kienė). Joms puikias dovanas įteikė švietimo ir mokslo minist­rė Audronė Pitrėnienė bei Vil­niaus dailės akademijos Gra­fikos katedros vedėja doc. Ma­rija Marcelionytė-Paliukė.

Ilona VENCKIENĖ, Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja metodininkė

Ką daryti, jeigu, nuėjus į kokį prekybos centrą, ima vaidentis, jog kaina eurais yra didesnė? Dar atsimename, ką prieš euro įvedimą sakė Premjeras: kainos nekils. Šią savaitę jis patvirtino, kad „maisto kainos nekilo, jos netgi mažėjo“. Anot A.Butkevičiaus, „pagal Statistikos departamento pateiktą informaciją apie būtiniausių prekių kainų pokyčius, tai 2015 metų kovo kainos, lyginant su 2016 metų kovo kainomis, 13-oje prekių grupių pakilo, 17 - sumažėjo ir 3 - nepakito“.

O politikai juk nemeluoja!

Bet štai žiūrime į etiketę ir mums atrodo, kad ant jos parašyta eurų tiek pat, kiek būdavo li­tų.

Nepanikuokime!

Ekonomika - per daug sudėtingas mokslas, jog viską taip paprastai pli­ka akimi pa­ma­­ty­tume. Pa­klau­sy­kime didelių spe­cia­listų. Štai ką vie­šai pareiškė mo­kyčiausieji iš mo­kyčiausių, eko­no­mistų ekono­mis­­tai. Užtenka už­mes­ti akį į antraštes.

Gitanas Nausė­da: kainų augimas – optinė apgaulė.

Julita Varanaus­kie­nė: kai kurios kainos šiek tiek padidėjo dėl to, kad gyventojų patogumui jos buvo apvalinamos.

Nerijus Mačiulis: klaidingai galvojantiems, kad, įvedus eu­rą, viskas pabrango, reikėtų kreiptis į psichologus...

Tačiau ką daryti, jeigu klaidingai atrodo, jog psichologo pas­laugos irgi pa­brango?

Nusiraminti. Jei esi diletantas ir nesupranti eko­no­mikos, apie kai­­nas nederėtų spręs­­ti pačiam.

„Yra atskira moks­lo šaka, elgse­nos eko­no­mi­ka, ku­ri analizuoja reiš­kinius, kuo­met gyvento­jams susidaro klai­din­gas įspūdis apie ekonomi­nius reiškinius“, - sakė tos šakos analitikas N.Ma­čiu­­lis.

Vadinasi, mums, eiliniams, rei­kia žiūrėti ne į etike­tę, bet į televizorių, skaityti ne ka­sos čekius, o spe­cialią spaudą. Užmerkti akis, ir specialistai paaiškins, ką matome.

Na štai!..

Iš karto viskas geriau. 

Alius ŠAKINIS

Į redakciją paskambinusi Kaltinėnų seniūnijoje ūkininkaujanti moteris prašė paviešinti, kaip, anot jos, teikiamų paslaugų kainomis manipuliuoja privatūs veterinarijos gydytojai. Ūkininkės teigimu, kai kurie galvijų tyrimai yra pabrangę tris su puse karto: kiek kainavo litais, dabar tiek pat – eurais.

Esą anksčiau kraujo pa­ėmimas iš vienos karvės atsieidavo 20 litų, o, įvedus eurą, kaina pasikeitė santykiu 1:1. Anot moters, smulkiesiems ūki­ninkams, turintiems 5 kar­ves, toks kainų šuolis gali tapti pražūtingu - juk už litrą pieno jie begauna vos 10-11 euro centų.

Be to, moteris sako pastebėjusi, jog kraujas iš galvijų tyrimams imamas dažniau nei įprastai. Anksčiau veterinaras esą atvykdavo tik kas penkerius metus, dabar lankosi kas trejus.

Šilalės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) viršininkas An­ta­nas BLIŪDŽIUS teigia netikintis, jog privačių veterinarijos gydytojų paslaugos galėjo taip ženkliai brangti, bet tuo pačiu apgailestauja, kad sukontroliuoti įkainių nei jis, nei jo vadovaujama tarnyba negali.

„Ūkininkas su veterinarijos gydytoju sudaro sutartį. Žmogus gali rinktis jam tinkantį specialistą, kuris nebūtinai turi būti iš mūsų rajono. Mano žiniomis, mū­sų ūkininkus aptarnauja ir veterinarai iš Plungės, Rietavo, Tauragės, Kelmės, net iš Kauno. Kainas ūkininkas su pasirinktu gydytoju aptaria sutartyje. Tai yra jų piniginiai reikalai, mes negalime nieko padaryti.

Dėl didelių įkainių iki šiol niekas nesiskundė, tačiau šita situacija pasidomėsi­me. Jei žmogui jo pasirinkto veterinaro teikiamos pas­laugos yra per brangios, jis gali ateiti pas mus, duosime kitų gydytojų sąrašą. Nors negalvoju, kad įkainiai labai skiria­si, nes yra konkurencija.

Suprantu, jog ūkininkams dabar daug kas yra brangu, jiems svarbus kiekvienas euras. Tačiau labai svarbu ir sveiki gyvuliai. Iš tiesų ty­rimų skaičius yra ne išaugęs, o sumažėjęs: visi privalomi tyrimai atliekami kas penkerius metus. Kiekvienas ūkininkas nori išlaikyti sveikos bandos sta­tusą, todėl gyvulius ištirti reikėtų sąžiningai“, - mano A.Bliūdžius.

Išgirdęs, kad kraujo paėmimas iš vienos karvės dabar esą kainuoja 20 eurų, jis net sutriko. Taip tikrai negali būti ir, anot Šilalės VMVT viršininko,  tokios žmonių kalbos yra nesąmonė. Susisiekęs su Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos Šilalės skyriaus pirmininku, A.Bliūdžius informavo, jog kraujo paėmi­mas iš galvijo tuberkuliozės, leukozės ir bruceliozės ligoms nustatyti mūsų rajone kainuoja iki 10 eurų. Kai kuriuose kituose rajonuose tai atsieina apie 13-14 eurų.

Pasak A.Bliūdžiaus, tyrimų kaina proporcingai priklauso nuo gyvulių skaičiaus. Kuo banda yra didesnė, tuo kaina bus mažesnė. Be to, dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet ūkininkai pamiršta, jog yra skolingi veterinarui. Todėl gali būti, kad jis į bendrą kainą įskaičiuoja ir ankstesnę skolą. Matyt, dėl to susidaro įspūdis, jog taikomas nežmoniškas įkai­nis.

A.Bliūdžius pažadėjo pasidomėti Šilalės rajono veterinarų veikla ir jų teikiamų paslaugų kainomis.

Birutė PALIAKIENĖ

Jei Lietuvoje būtų renkamas populiariausias žurnalistas, neabejotina, jog lyderių gretose puikuotųsi ir Andriaus Tapino pavardė. Kas gi nežino populiarių televizijos laidų kūrėjo ir vedėjo, straipsnių, knygų autoriaus? Daugelis šią charizmatišką asmenybę myli ne tik dėl taiklių įžvalgų, erudicijos, bet ir dėl puikaus humoro jausmo. Balandžio mėnesį A.Tapinas susitiko su Šilalės Simono Gaudėšiaus bei Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos moksleiviais.

Svarbu – ne tik svajoti, bet ir siekti svajonės išsipildymo

Kai 2013-aisiais pasirodė pirmoji A.Tapino knyga „Vilko valanda“, pristatydamas ją, rašytojas aplankė net 72 mokyklas, bibliotekas, knygynus ne tik įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose, bet ir užsienyje. 2016-ųjų išvakarėse jis pažadėjo sau aplankyti net šimtą Lietuvos mokyklų. Iniciatyvių mokinių dėka į A.Tapino kelionių maršrutą įtraukti ir Šilalė bei Pajūris. 

Žurnalistas, rašytojas, šaulys, Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius A.Tapinas Simono Gaudėšiaus gimnazijos auditoriją pavergė nuo pirmųjų sekundžių, papasakojęs, koks vaikas buvo mokykloje. 

„Mokiausi Vilniaus devintojoje vidurinėje, kuri tuo metu garsėjo labai griežta tvarka. Jai netgi buvo uždėta tą atspindinti pravardė – devintasis fortas. Mokykloje turbūt turėjau vieną didžiausių bėdų, kokia gali nutikti mokiniui: mama buvo mano literatūros mokytoja. O dar blogiau, kad ji ne tik dėstė, bet ir sugalvojo fantastišką idėją, jog jai reikia būti mano klasės auklėtoja“, - kvatoti susirinkusiuosius privertė A.Tapinas. 

Jis prisipažino pakankamai anksti suvokęs, kad gyvenimą nori susieti su žiniasklaida bei verslu, o vienuoliktoje klasėje jau turėjo aiškią ateities viziją. Po to, kai dalyvavo Arūno Valinsko vedamame žaidime „Taip ir ne“ ir jį laimėjo, A.Tapino galvoje sukosi vienintelė mintis - dirbti televizijoje. 

„Vienuoliktoje klasėje jau žinojau, jog noriu tapti televizijos žvaigžde. Ne laidų vedėju, ne žurnalistu, o žvaigžde. Svajojau būti toks, kaip Valinskas. Nes televizijoje yra du nemirtingi dalykai – Valinskas ir laida „Duokim garo“. 

Ir, kaip sakė Markas Tvenas, kai svajonę užsirašai ant popieriaus, ji tampa planu. Aš ją pradėjau įgyvendinti nuo pirmo kurso – rašiau televizijoms laiškus su pasiūlymais, idėjomis. Turbūt jos nebuvo labai geros. Tačiau visuose gyvenimo etapuose esu patyręs, kad, jeigu tu rodai iniciatyvą, pakeli ranką ir visada eini į priekį, tave anksčiau ar vėliau pastebės, o tavo karjera vystysis gerokai greičiau“, - skatino moksleivius būti aktyvius žurnalistas.

Ir pateikė asmeninį pavyzdį: televizijoje pradėjęs dirbti darbuotoju, nešiojusiu filmavimo techniką, jau po metų tapo žinių tarnybos vadovu. Visgi jaunuolio svajonių darbas atrodė kiek kitaip. Nuo mokyklos laikų didžiausias troškimas buvo „pramušti“ intelektinį žaidimą. Šios svajonės išsipildymui prireikė net 14 metų nuoseklaus darbo - tiek laiko praėjo, kol ekranuose pasirodė A.Tapino ir A.Valinsko bendras projektas „Auksinis protas“. 

Apie studijų pasirinkimą, anglų ir kinų kalbas 

Papasakojęs apie savo svajones ir kaip jų siekė, A.Tapinas jaunuoliams pažėrė ne vieną patarimą, kaip užsitikrinti geras ateities perspektyvas. Vienas iš jų ir, ko gero, pagrindinis – skaityti. Anot A.Tapino, neskaitantį ir skaitantį žmogų atskirti nesunku: tas, kuris nesidomi literatūra, yra tarsi arklys, kuriam uždėti akidangčiai: jis nemato nieko, kas dedasi šonuose. Tuo tarpu apsiskaitęs žmogus regi vaizdus ne tik priekyje ir aplink, bet ir pačiais įvairiausiais atspalviais. Be to, pasak A.Tapino, labai tikėtina, kad, jei po dešimties metų atsitiktinai palygintume skaitančiuosius su neskaitančiaisiais, pirmieji būtų pasiekę ženkliai geresnę karjerą. 

Andrius ragino jaunimą mokytis užsienio kalbų. Jo nuomone, nepriekaištingas anglų kalbos mokėjimas yra privalomas, tačiau kur kas didesnes galimybes darbo rinkoje netrukus atvers ir kinų kalba. Ją A.Tapinas įvardija kaip vieną perspektyviausių. O interneto pagalba jos galima mokytis ir  savarankiškai. 

Nors žurnalistas bei rašytojas aktyviai reiškia savo patriotiškumą, yra nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius, kalbai pakrypus apie aukštąjį mokslą Lietuvoje, jo balse linksmos gaidos girdėti nebuvo. A.Tapino nuomone, daugelis mūsų šalies universitetų bei kolegijų nesugeba ne tik gerai paruošti studentų, bet ir neturi naujai į patį mokymo principą žiūrinčių dėstytojų. Todėl, jo įsitikinimu, neišnaudoti galimybių studijuoti užsienyje būtų tikra nuodėmė. Jis sakė ir pats ilgai nedrįsęs mokytis kitų valstybių universitetuose, tačiau dabar negali atsidžiaugti savo studijomis prestižiniame Berlyno universitete. 

Beje, nei Andriaus studijos Vilniaus universitete, nei dabartinės Vokietijoje su žurnalistika neturi nieko bendro. Jo bakalauro diplome įrašytas ekonomikos mokslų pavadinimas, o magistrantūros studijoms pasirinko tarptautinius santykius. Anot „Pinigų kartos“ ir „Auksinio proto“ vedėjo, studijuoti žurnalistiką, kad galėtumei dirbti žurnalistu, nebūtina. Todėl nuo žurnalistikos studijų jis sako dažnai atkalbantis ne vieną jaunuolį. 

„Jūs jau gimėte su mobiliaisiais telefonais“ 

Susitikime su moksleiviais plačiai aptartos ir naujausios technologijos bei jų įtaka šiandieniniam žmogaus gyvenimui. A.Tapinas sutinka, jog be socialinių tinklų jau nebeapsieina ne tik jaunimas, bet ir politikai, ekonomistai, kiti aukšti valstybės asmenys. Pasak žurnalisto, tai nėra blogai. Tačiau svarbiausia – kuo užsiimi savo socialinio tinklo paskyroje. Deja, kai kurie faktai nedžiugina. Pavyzdžiui, Lietuvoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad didžioji dalis komentarų yra parašomi iš valstybės įmonėse dirbančių žmonių kompiuterių... 

A.Tapinas neneigia ir pats daug laiko praleidžiantis internete: skaito, rašo komentarus, diskutuoja bei pan. Svarbiausia - planuoti savo laiką ir viską suderinti su darbu. Bet šito, žurnalisto nuomone, jaunuoliai (beje, ir vyresni žmonės) visiškai nesugeba. Daugelis jų skundžiasi, jog mokytojai esą užduoda pernelyg daug namų darbų, ir šie visų jų atlikti nespėja. A.Tapinas patvirtino, kad tarp tokių yra ir jo atžalos. 

„Dažnai vaikai dejuoja: mes – vargšai, mokytojai – žvėrys, uždavė namų darbų, kuriems atlikti reikės keturių valandų. Tiek laiko, anot jų, gyvenimas praeis pro šalį. Tačiau pasižiūriu, kaip maniškiai ruošiasi pamokoms. Sakykime, dukra pradeda nuo matematikos. Bet jai paskambina draugė, nes nežino, kas užduota, į TAMO juk neis žiūrėti. Dukra nufotografuoja užduotį, nusiunčia jai į „messenger‘į“. O kad jau „užėjo į messenger‘į“, reikia pasidomėti, kas įkėlė naujų nuotraukų į „instagram‘ ą, palaikinti“, pažiūrėti, kas dar „palaikino“... Ir taip keturių valandų nebėra“, - konstatavo A.Tapinas. 

„Esate pirmoji tikroji skaitmeninė, dar vadinama Z, karta. Jūs jau gimėte su mobiliaisiais telefonais. Jei anksčiau buvo įprasta dirbti su vienu informacijos srautu: aš kalbu, tu klausai, tai šiandien iš karto galime atlikti kelis veiksmus. Tą pastebiu ir savo vaikuose. Jie ruošia pamokas, žiūri televizorių, bendrauja su draugais per „snapchat‘ą“ ir dar atsakinėja į mano klausimus, kaip sekėsi mokykloje. Man nuo tokio krūvio iš karto sudegtų smegenys. Kita vertus, tas atsakinėjimas į klausimus yra stereotipinis: 

- „Kaip sekėsi mokykloje“? 

- „Gerai“.

- „Kas gero“? 

- „Nieko“... 

Būtent tai ir yra vienas iš didžiausių iššūkių tėvams bei pedagogams. Suaugusiesiems reikia suvokti, kaip su vaikais susikalbėti. Net 80-90 procentų tėvų žino tik tiek, jog jų vaikai kažką daro su kompiuteriais, o ką konkrečiai, pasakyti negali. O gal jie gamina bombas, gal žaidžia „minecraft‘ą“... Arba tėvų svajonėse papildomai mokosi. 

Skaitmeninė revoliucija ištirpdė sienas. Jokia kita karta žmonijoje neturėjo tokio priėjimo prie žinių, tokių galimybių tobulintis papildomai. Kam to reikia? Jei pradėsite tai daryti šiandien, yra šimtaprocentinė tikimybė, jog po 10-15 metų gyvensite daug geriau. 

Dažnai sakoma, kad mes turime kurti geresnį gyvenimą valstybėje. Aš sakau, jog reikia kurti geresnį gyvenimą sau. Tada bus gerai ir mūsų valstybei. Jei jūs po 15-20 metų uždirbsite daugiau, sumokėsite daugiau mokesčių į biudžetą, mano pensija bus didesnė“, - nuotaikingai jaunimui linkėjo A.Tapinas.

Anot žurnalisto, jo kelionių po mokyklas tikslas yra paprastas: jei nors vienas ar keli procentai jo klausiusių moksleivių susimąstys ir suvoks, kad būtina pradėti mokytis bei tobulėti, ateitis ryškesnėmis spalvomis nušvis ir jiems, ir visai šaliai. Belieka tikėtis, jog vadinamoji Z karta pateisins lūkesčius. 

Birutė PALIAKIENĖ