Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šiandien, jos išvakarėse, švenčia visi, kam lietuviškas žodis, raštas, knyga, laikraštis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Todėl sveikiname visus laik­raščio bičiulius, bendradarbius, paštininkus ir, žinoma, savo skaitytojus, kurie mus kasdien nuoširdžiausiai palaiko, laukia kiekvieno naujo numerio, nerimauja, kai įprastu laiku į jų kiemą neužsuka paštininkas.

Šis pavasaris „Šilalės artojo“ laikraščiui – jau 65-asis. Tokio amžiaus sulaukę žmonės džiaugiasi užaugintais vaikais, mokslus baigiančiais anūkais ir gyvenimo branda, leidžiančia daugelį dalykų vertinti kitaip nei jaunystėje. Džiaugiamės ir mes, kad su „Šilalės artojo“ laikraščiu, tiesa, kelis kartus keitusiu pavadinimą, užaugo ištisos šilališkių kartos, kad dauge­lis žmonių neįsivaizduoja sa­vo kasdienybės be leidinio, kuriame spausdinamos svarbiausios rajono naujienos.

Branda - ir gero laikraščio požymis. Todėl stengiamės pa­teikti skaitytojams apibend­rintą, aktualią informaciją, su­rinkti naujienas taip, jog net tolimiausių rajono kampelių bend­ruomenės nesijaustų pa­mirštos. Labai vertiname savo skaitytojų pasitikėjimą ir džiaugiamės, kad laikraščio „akys bei ausys“ yra žmonės, kuriems ne tas pats, kur ir kaip gyvename, kurie mato daugiau nei dažnai norėtų rajonui vadovaujantys politikai bei savo interesų niekada nepamirštantys valdininkai.

Geras ar blogas yra rajono laikraštis, gali spręsti tik jį skaitantys. O „Šilalės artojo“ prenumerata auga kone kiek­vieną mėnesį. Ir tai yra geriausias ženklas, kad atspindime skaitytojų lūkesčius, kad mūsų pateikiamos žinios yra įdomios bei reikalingos. Žinoma, per tuos 65-erius me­tus, kai leidžiamas „Šilalės artojas“, buvo visko, keitėsi laikmetis ir žurnalistų kartos, bet visada svarbiausias išliko skaitytojas, jo poreikiai, rūpesčiai bei džiaugsmai.

Kas yra laikraštis? Iššifravus pažodžiui - laiko raštas. Todėl ir praėjus kone 150 metų nuo pirmojo lietuviško leidinio „Aušra“ pasirodymo, spaudos esmė ir paskirtis yra tokia pat - rašyti apie tai, kas vyksta, kitaip sakant, fiksuoti kasdienybę, moralę iškeliant aukščiau visų gyvenimo problemų. Tai – pagrindinė priemonė laikraščiui neprarasti aktualumo, nenukrypti į smulkmenas. Žinoma, pasitaiko, jog, norėdami greičiau pateikti naujienas, reaguodami į besikeičiančią situaciją, padarome ir klaidų. Tačiau visada stengiamės jas pripažinti ir ištaisyti.

Labai daug kalbama apie spaudos laisvę, kasmet skaičiuojami jos indeksai, sprendžiama, kurioje šalyje žurnalistai turi daugiau laisvės dirbti savo darbą. Mūsų šalies valdžia kiekvienais metais svarsto vis naujus informacijos pateikimo apribojimus, sugalvoja draudimų bei apsaugų. Bet uždrausti žurnalistams kalbėti apie tai, kas išties yra svarbu žmonėms, vis dar nepajėgia.

Deja, beveik niekas neanalizuoja, kokiomis sąlygomis žurnalistai dirba nedidelėse bendruomenėse, kur visi vienas kitą pažįsta, net kelis kartus per dieną susitinka. Kai kiekviena kritika priimama kone kaip asmeninis įžeidimas, nors žmogus kritikuojamas ne dėl to, jog apsivilko ne tokį švarką ar, tarkime, „nepadoraus“ ilgio suknelę, o todėl, kad jo priimami sprendimai turi įtakos visai bend­ruomenei.

Iš patirties galime drąsiai sakyti, jog valdininkai kartais vis dar pamėgina „pakišti koją“ teisei gauti informaciją, o bene skausmingiausiai į kritišką žodį reaguoja įvairių savivaldybei priklausančių biudžetinių įstaigų ar bendrovių vadovai. Štai UAB „Gedmina“, apie kurios veiklą pastaruoju metu informavome, direktorius viename paskutinių posėdžių skundėsi rajono vadovams, kad „laikraštis net kelis kartus apie mus rašė, lyg norėdamas parodyti, jog blogai dirbame“. Bet juk nėra viskas gerai, o žmonės turi žinoti, kodėl brangsta įmonės teikiamos paslaugos.

Todėl, be jokios abejonės, daug lengviau būtų pateikti vien gražias žinias, spausdinti „kalbančių galvų“ nuotraukas ir nesunkinti sau ir taip nelengvo gyvenimo. Tačiau ne­senas pavyzdys byloja, kad sugebėjimas prisitaikyti ir iš to kurį laiką gauti nemenkos naudos vieną dieną išsikvepia...

Kas turi mintį, ras ir žodį jai išreikšti. Todėl laikraščio bend­raautoriumi gali būti kiek­vienas, turintis ką pasakyti. Žurnalistika palaiko visuomenės ryšius, tyrinėja žmonių poreikius, stebi, kaip jie keičiasi. Galbūt dėl to spauda ir suburia tokią auditoriją, kokios nesukvies joks mitingas. Bet nemažai daliai politikų atrodo, jog dabar viešąją komunikaciją gali pakeisti bend­ravimas socialiniuose tink­luose. Ten jie pasirodo kas­dien, paskelbia, kur buvo, su kuo susitiko, kam ranką paspaudė.

Tuštybė patenkinama, o kas iš to? Ko verta informacija „čia ir dabar“, jei ji nepadeda nei sužinoti, nei spręsti žmonių problemų? Norisi tikėti, kad tie politikai, jei jiems svarbūs ne tik jie patys, apie tai susimąsto.

Laikraštis yra tik viena gyventojų informavimo infrast­ruktūros dalis, todėl mums labai svarbūs bičiuliai paštininkai. Dažnai girdime sakant, jog tai - nykstanti profesija, nes niekas dabar ranka neberašo laiškų, esą nepopuliarūs tampa spausdinti leidiniai. Didžioji dalis paštininkų dirba puse etato ir už kelis eurus, kurių vadinti atlyginimu nelabai norisi, tebetampo sunkius krepšius. Tik prigrūstus ne laikraščių ir laiškų, o skalbimo miltelių, makaronų, sėklų bei kitokių „komercinių“ dalykų.

Visgi žmonės prenumeruoja laikraščius, laukia jų - ypač kaimuose, kur beveik neliko jokių galimybių jų nusipirkti. Dirbdami puse etato ar net dar mažesniu krūviu, ne visi paštininkai spėja išnešioti laikraščius jų išleidimo dieną, todėl gyventojai skambina į redakciją, klausia, piktinasi, reikalauja „daryti tvarką“ ir ieškoti teisybės.

Telieka konstatuoti, jog tai, ko reikia žmonėms, ypač kaimo, valstybė dažniausiai nemato. Nerimą gyventojams ke­lia vis pasigirstančios kalbos apie kaimo pašto skyrių naikinimą, patalpų privatizavimą. Ir jau niekaip nesuprantama, kodėl, paskambinus į artimiausią pašto skyrių, atsiliepia informaciją suteikiantis operatorius Klaipėdoje, kodėl už kiekvieno prenumeratos kvito užpildymą paštininkė turi paimti 50 centų. Žmonėms tai panašu į plėšikavimą. Į plėšikavimą panaši ir prieš keletą metų Lietuvos pašto nustatyta tvarka, pagal kurią didžioji laikraščio kainos dalis atiduodama už pristatymą. Nors prieš tokį sprendimą sukilo didžiulis būrys leidėjų bei žurnalistų, nepavyko įrodyti, kad valstybė negali apriboti informacijos prieinamumo. Juk laikraštis – ne duonos kepalas, skurstant kaimui, jo atsisakoma pirmiausia.

Neseniai turėjome galimybę pasikalbėti su Lietuvos pašto Klaipėdos filialo direktore Vida Pikčiūniene – pasigirdo nuogąstavimų, jog Pajūralyje, kur gyvena beveik 900 žmonių, artimiausiu metu planuojama uždaryti pašto skyrių.

Šventa tiesa, kad dūmų be kibirkšties nėra.

„Dėl gamybinės būtinybės dviem savaitėms sustabdysime darbą“, - nedetalizavo V.Pik­čiūnienė.

Paklausta apie laikraščių vėlavimą, direktorė pareikalavo pateikti konkrečią informaciją, tačiau sutiko, jog tokių atvejų gali pasitaiky­ti - pavyzdžiui, kai darbuotojai suserga.

„Gyventojai turi galimybę kreiptis į pašto skyriaus viršininką ir išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių korespondencija vė­luoja“, - tikino valstybės įmo­nės padalinio vadovė, išsamiai neatsakiusi nė į vieną klausimą.

Įdomu, kas Klaipėdoje ar Vilniuje aiškinsis, dėl ko atokaus kaimo žmogus negavo laikraščio?

Pajūralio paštas nedirbs kelias savaites. Tačiau kas ta „gamybinė būtinybė“, taip niekas ir nepaaiškino. Ir ar tikrai ją įveikti užteks dviejų savaičių? Apmaudu, jog valstybinė įmonė šitaip „bend­rauja“ su klientais, kurie ją išlaiko.

Tokių bei panašių kliūčių sutinkame kiekviename žingsnyje, tačiau skaitytojų pasitikėjimas bei palaikymas įpareigoja dirbti ir nesiskųsti. Todėl šventės proga linkime patys sau ir savo skaitytojams įdomių bei naudingų žinių.

Daiva BARTKIENĖ

Kasmet vykstantis UNICEF vaikų bėgimas, skirtas vargstantiems pasaulio vaikams, plečia ribas. Per 5 metus daugiau kaip 5 tūkstančius 2–12 metų vaikų pritraukusi gerumo akcija šiemet vyks ne tik Vilniuje, bet ir Tauragėje. Padidėjusio masto UNICEF vaikų bėgimo siekis – veikiant išvien padėti alkstantiems Mozambiko vaikams. Projekto globėja – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Situacija vienoje vargingiausių pasaulio šalių – Afrikos valstybėje Mozambike – tragiška. Šiuo metu beveik 2 mln. Mozambiko vaikų iki 5 metų yra visiškai išsekę dėl prastos mitybos. Pagalba jiems būtina.

Pasak UNICEF Lietuva vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės-Staniulėnės, UNICEF vaikų bėgimas gali būti pirmoji patirtis su altruizmu ir puiki galimybė įgalinti vaikus padaryti kažką, kas išgelbėtų ar bent pagerintų kitų gyvenimus.

„Vaikams patinka jaustis suaugusiais, o daugeliui žmonių būti suaugusiu – tai prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie prasmingų darbų. Šiuo simboliniu 500 m bėgimu skatiname vaikus susiburti ir padėti šalia esančiam. Juk mūsų stiprybė – vienybėje“, – sakė UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė.

Noras daryti gera – užkrečiamas, todėl graži akcija birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, vyks Tauragėje.

„Tauragės moksleiviai dar pernai rodė labai didelį susidomėjimą, sulaukėme daugybės prašymų UNICEF iniciatyvą įgyvendinti būtent šiame mieste, – teigė J.Majauskaitė–Staniulėnė. – Todėl nedvejodami nusprendėme padidinti renginio mastą“.

Tauragiškių norą padėti pasaulio vaikams liudija didelis bėgimo entuziastų skaičius: paremti skurde gyvenančius bendraamžius pasiryžę daugiau nei 1 000 bėgikų. 5 eurų dalyvio mokestį, kuris bus aukojamas Mozambiko vaikams, kiekvienas renginio dalyvis užsidirbs pats.

Pasak bėgimo Tauragėje iniciatorės Isvaldos Aleknienės, „Europe Direct“ informacijos centro Tauragėje vadovės, tauragiškiai bėgimui pradėjo ruoštis dar vasario mėnesį.

„Vyrauja puikios nuotaikos, vaikai yra labai motyvuoti ir be galo nori pagelbėti. Gražiausias momentas besiruošiant yra tai, kad jaunieji tauragiškiai pinigus užsidirba patys. Paprašyti tėvų yra pats paprasčiausias būdas, bet tai nebus vaiko auka. Tačiau sutvarkius aplinką, iškepus pyragą, padarius rankdarbių ar pardavus knygą ir gavus už tai atlygį – jau visai kas kita“, – sakė bėgimo Tauragėje iniciatorė.

Kiekvienas mažasis UNICEF ambasadorius geram darbui įamžinti gaus UNICEF marškinėlius ir medalį. Pasak J.Majauskaitės-Staniulėnės, visi bėgikai – laimėtojai, dalyvavimu dovanojantys sveikatą bei gyvybę, todėl medalio, kaip padėkos už pastangas darant pokyčius, nusipelno kiekvienas.

„Bėgdamas tampi vienos komandos nariu, o gautas medalis liudija, jog mes, kaip bendruomenė, susibūrę galime nuveikti kažką itin reikšmingo“, – įsitikinusi UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė.
Pirmąkart Tauragėje vyksiantis UNICEF vaikų bėgimas prasidės birželio 1 d., trečiadienį, 17 val. Renginio vieta – J.Kalvano parkas. Užsiregistruoti bėgime galima iki gegužės 20 d., 20 val., užpildžius internetinę registracijos formą.

Pirmasis UNICEF vaikų bėgimas birželio 1 d. vyks Tauragėje. Antrasis – rugsėjo 3 d., „Sostinės dienų“ metu, šalia Vilniaus Katedros aikštės.

Apie UNICEF

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises bei gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, jog pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie UNICEF vaikų bėgimą

UNICEF vaikų bėgimas – tai linksmas 500 m bėgimas 2-12 m. vaikams, skirtas pasaulio mažiesiems. Šis renginys suvienija vaikus visame pasaulyje ir suteikia jiems galimybę prisidėti prie gyvenimo išgelbėjimo. Jau tradicija tapusiame bėgime per tūkstantis mažųjų bėgikų ne tik smagiai praleidžia laiką, susiranda naujų draugų, bet ir gelbsti gyvybes skurdžiose pasaulio šalyse.

Projekto globėja J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2016 m. vyks du UNICEF vaikų bėgimai skirti pasaulio vaikams – birželio 1 d. - Tauragėje, rugsėjo 3 d. – „Sostinės dienose“, Vilniuje.

„Šilalės artojo“ inform.

Kiekvienas žmogus gyvenime kažko siekia ir nori tai realizuoti. Savo svajonę įgyvendino ir kaltinėniškė Stanislava Višinskienė – paprasta moteris, kurią dabar jau galime vadinti poete. Kurti eiles pradėjusi dar mokyklos suole, S.Višinskienė šiemet išleido pirmąją savo knygą „Poema apie Kaltinėnus“, skirtą kunigo Petro Linkevičiaus geriems darbams atminti.

Pristatydama knygą, autorė gausiai susirinkusius kaltinėniškius supažindino su jos turiniu - istoriniais įvykiais Kaltinėnų miestelyje, vaizdžiai atpasakotais jausminguose eilėraščiuose, kurių klausantis ne vienam nuriedėjo ašara. Kūryba – paprasta ir nuoširdi, giliai sujaudinanti kiekvieną žmogų. Poetei talkino bibliotekininkė Irena Sugintienė, įspūdžiais, kaip sekėsi redaguoti šį leidinį, pasidalijo Šilalės literatų klubo prezidentė Stefa Minutaitė, poemą iš istorinės pusės vertino istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė, būrys gimnazisčių deklamavo ištraukas iš naujosios knygos. Patriotinių bei lietuvių liaudies dainų padainavo Gintautė Jegorovaitė, o moterų ansamblis sugiedojo Kaltinėnų himną. Labiausiai visi laukė ypatingo svečio – buvusio Kaltinėnų parapijos klebono kun. P.Linkevičiaus, kuris pasidžiaugė naujuoju kūriniu, pasveikino autorę ir šiltai bendravo su buvusiais parapijiečiais.

S.Višinskienė neslėpė, jog kūryba jai teikia neapsakomai daug džiaugsmo. Anot jos, niekada nevėlu siekti savo svajonių išsipildymo.  Labai svarbu jausti aplinkinių paramą, todėl autorė dėkojo savo artimiesiems, o labiausiai – dukrai už didžiulį palaikymą bei pagalbą.

Gintautė JEGOROVAITĖ, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokinė 

AUTORĖS nuotr.

Mūsų miestelis įamžintas dar vienoje knygoje. Tai - „Poema apie Kaltinėnus“, kurią išleido kaltinėniškė Stanislava Višinskienė. Gimusi ir užaugusi Kaltinėnų apylinkėse, pirmuosius eilėraščius ji parašė dar mokyklos suole, jos kūryba buvo publikuota rajono spaudoje. S.Višinskienė – pilietiška ir aktyvi vietos bendruomenės narė, Kaltinėnų himno autorė, noriai dalyvauja renginiuose, gerbiama kaimynų ir buvusių bendradarbių, yra rūpestinga bei mylinti žmona, mama ir močiutė.

Pasak autorės, „Poema apie Kaltinėnus“ parašyta, remiantis tikrais faktais, įvykiai nušviečiami pagal datas. Knyga suskirstyta į kelias dalis, panaudotos ir nuotraukos. Pirmoje dalyje autorė kalba apie Antrojo pasaulinio karo bei pokario metus. Atgyja pirmoji sovietinė okupacija, represijos, nacių valdymas, antrasis sovietų užvaldymas, partizanų kovos.

Stanislava – katalikė, gerbianti ne tik savo miestelio praeitį, bet ir čia stovėjusias bažnyčias bei visus Kaltinėnuose dirbusius kunigus, todėl šiai temai skiria ypatingą dėmesį. Antroje knygos dalyje, pavadintoje „Prisikėlimas“, kalbama apie vieną skaudžiausių įvykių, kurio vyresni kaltinėniškiai iki šiol nepamiršta. Autorė rašo: „1988 m. sudegė didžiulis parapijos grožis bei turtas – šimtametė bažnyčia. Į Kaltinėnus klebonauti atsiunčiamas jaunas kunigas. Jis iškart su visais žmonėmis rado bendrą kalbą ir su didžiuliu entuziazmu, negailėdamas savęs, ėmėsi organizuoti darbus“.

Šis kunigas – tai Petras Linkevičius, kuriam Stanislava ir skyrė savo knygą. Skaitant eilėraščius, prieš akis iškyla naujos šventovės bei Tautos prisikėlimo kryžiaus statyba, Joninių šventės linksmybės, kaltinėniškių vienybė ir aktyvumas. Poetei svarbi ne tik praeitis, todėl leidinyje galima rasti eilių ir apie Lietuvos dabarties problemas.

Džiugu, kad knygos „Poema apie Kaltinėnus“ pristatymas įvyko būtent šiemet. Juk 2016-ieji yra skirti bibliotekoms ir vietos bendruomenėms. Renginį vedusi Kaltinėnų bibliotekos vadovė Irena Sugintienė ragino miestelio žmones didžiuotis, jog išėjo dar viena knyga apie gimtąjį kraštą. S.Višinskienę pasveikino Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė bei mokiniai, kurie paskaitė eilėraščių, keletą dainų padainavo gimnazistė Gintautė Jegorovaitė. Kūrybinės sėkmės linkėjo ir Šilalės rajono literatų klubo „Versmė“ prezidentė bei knygos „Poema apie Kaltinėnus“ redaktorė Stefa Minutaitė, buvusi bendradarbė Albina Bataitienė, dukra Jovita bei visi gausiai susirinkę miestelio gyventojai. Šiltų aplodismentų sulaukė ir kun. P.Linkevičius, padovanojęs visiems kelis muzikinius kūrinius.

Dar ilgai po renginio kaltinėniškiai nesiskirstė. Vieni skubėjo įsigyti knygą su autorės autografu, kiti – pasikalbėti su kun. Petru.

Nomeda KASMAUSKAITĖ, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokytoja

Kiekvieno žmogaus sveikam ir visaverčiam gyvenimui itin svarbi yra tinkama mityba. Tačiau bene didžiausią reikšmę ji turi sparčiai besivystančiam organizmui. Tėveliai dažnai ypatingai rūpinasi ką tik gimusio kūdikio maistu, bet vos vaikas šiek tiek ūgteli, neretai ima žiūrėti į tai daug nuolaidžiau. Pasitaiko, kad 2-3 metų mažyliui jie drąsiai duoda tokį pat maistą, kokį valgo ir patys. Vis tik gydytojai perspėja, jog tai, kaip vaikas maitinasi trimis pirmaisiais savo gyvenimo metais, turi labai didelę įtaką jo fizinei bei protinei raidai ir gerai savijautai.

Pirmieji treji gyvenimo metai – vieni svarbiausių

Gydytoja vaikų gastroenterologė ir dietologė Rūta Rokaitė sako, kad svarbiausias dalykas, kuriuo suaugusieji turėtų pasirūpinti, siekdami užauginti sveiką vaiką, tai pasistengti užtikrinti visavertę jo mitybą.

„Pirmaisiais trimis metais vaikas greitai auga, jo organizmas patiria nemažai pokyčių: diferencijuojasi ir bręsta centrinė nervų bei imuninė sistemos, inkstai, kepenys ir kiti svarbūs organai. Be to, sparčiai didėja raumenų masė, dygsta dantys. Antraisiais metais ir vėliau stiprėja virškinimo organų gebėjimas virškinti bei pasisavinti įvairesnes medžiagas. Visa tai reikalauja didesnio dėmesio vaiko mitybai“, – akcentuoja R.Rokaitė.

Suaugusiųjų maisto nerekomenduoja 

Neretai tėvai 2-3 metų vaikui duoda net ir aštraus kinų maisto, keptų krevečių, picos. Tačiau gydytojos R.Rokaitės teigimu, aštraus, rūgštaus, kepto ar kito sunkiai virškinamo maisto, tokio kaip grybai ar jūros gėrybės, jam duoti tikrai nerekomenduojama.

„Svarbiausia 1-3 metų vaikui – įvairus bei tinkamai parinktas maistas, su kuriuo organizmas gautų reikiamų maisto medžiagų – baltymų, angliavandenių ir riebalų, pakankamai vitaminų bei mineralinių medžiagų. Be to, maistas turėtų užtikrinti tokį kalorijų kiekį, kuris patenkintų mažylio energijos poreikius. Be abejonės, reikėtų riboti saldumynų vartojimą, vengti saldžių vaisvandenių“, – siūlo gyd. R.Rokaitė.

Anot gydytojos, nors didelė dalis to, ką valgo suaugusieji, 1-3 metų vaikui nėra tinkama, tačiau visišku vegetaru mažylio daryti nereikia. Mėsos, kaip ir pieno bei jo produktų, jo racione privalo būti. 

„Pienas ir jo produktai yra reikalingi augančio vaiko organizmui iki to laiko, kol jis visiškai subręsta. Pieno mišiniai rekomenduojami visiems vaikams iki trejų metukų. Išimtis, žinoma, yra pienui bei jo produktams alergiški mažyliai“, – sako R.Rokaitė. 

Pasikliauti vien savo nuomone rizikinga 

Gydytojos gastroenterologės teigimu, tėvai pernelyg pasikliauja vien savo įsitikinimais ir, nepasitarę su specialistais, sprendžia, kas jų vaikui tinka, o kas – ne. 

„Dvejų ar trejų metų vaikui subalansuota dieta ir maisto racionas yra itin svarbūs. Todėl tėvai turėtų pasikonsultuoti su pediatru, kokį maistą jis turėtų gauti, kokio reikėtų vengti ar visai neduoti. Rekomendacijų laikymasis gali padėti išvengti įvairių vaiko sveikatos sutrikimų“, – sako R.Rokaitė. 

Pilvo pūtimas, skausmai, vidurių užkietėjimas, viduriavimas bei kiti virškinimo sutrikimai, gydytojos teigimu, yra pagrindiniai nusiskundimai, dėl kurių į medikus kreipiasi tėveliai, auginantys vaikus. Taip pat dažni ir įvairių alergijų, antsvorio ar nepakankamo svorio augimo atvejai. Todėl, susidūrus su šiomis problemomis, geriausia kreiptis į specialistą, o ne imtis savarankiškai jas spręsti. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Nuo šių metų pradžios Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 5-6 klasių mokiniai dalyvauja trejus metus truksiančioje SEU programoje. Tai yra socialinio-emocinio ugdymo programa, inicijuota tarptautinės LION-QUEST organizacijos, skirta pilietiškumo ugdymui, narkotikų vartojimo prevencijai, jaunų žmonių asmenybės formavimui ir ugdymui, geros atmosferos bendruomenėje kūrimui.

Ba­landžio pabaigoje mokyk­los SEU komitetas suorga­ni­zavo penktokų šeimų šventę. Kadangi ji sutapo su Jur­ginėmis, nutarta prisiminti šios archajiškos šventės tradicijas.

„Jurginių kiemelyje“ sukosi Gaspadorius (direktorius Arūnas Alek­sand­ravičius) ir Gaspadinė (direktoriaus pavaduotoja ugdy­mui Sandra Vaičikauskienė). Jie pri­minė, kad Jurginės – tai žmogaus ryšio su žeme, atgimstančia gamta, tarpusa­vio bend­ra­vimo bei papro­čių išsaugojimo šventė. Suau­gu­­siųjų pa­reiga yra perduoti vaikams tai, ką sukaupė mū­sų tautos kartos. Senovėje lietuviai švęsdavo Jorės, Jorio, Pergubrio, Pergrūdžio bei Ga­­niklio šventes. Labai svarbūs Jurginių dieną yra įvairūs gamtos reiškiniai: vaivorykš­tės pasirodymas lietaus de­besyje, uodų ir žvirblių „są­skrydžiai“, medžių sužaliavi­mas, gegutės kukavimas, net varlių kurkimas. Gamtos ste­bėjimas mūsų senoliams padėdavo nuspėti, ar metai bus sėkmingi, ar neištiks sausra, ar tvartai bus pilni gyvulių. Nuo Jurginių ir pavasaris vardą gauna. Jeigu šla­pias – Šlapjurgis, jei sausas – Sausjurgis.

Su vardadieniu pasveikintas penktokas Jurgis, vėliau vaikai šoko „Jurginių ratelį“, „Šiaudų kūlį“, „Transkverą“, „Gri­činikę“.

Jurginių papročių pristatymas vyko mokyklos kieme ir stadione. Kiekviena penktokų klasė su savo tėveliais pasodino po ąžuoliuką bei pasižadėjo juos prižiūrėti.

5b klasės mokiniai, vadovaujami auklėtojos Irminos Kėb­lienės, suorganizavo liaudiškų žaidimų turnyrą. Vyko mūšis su maišais ant kelmų, lenktynės daugiavietėmis „šliu­­žėmis“ arba „kojūkais“, vik­­ru­mo bei jė­gos išbandymas laz­domis. Tačiau didžiausio dė­mesio sulaukė „miltasvydis“.

Nebuvo pamiršta ir viena svarbiausių Jurginių tradicijų – kiaušinienės ant laužo kepimas. Kai kurie tėveliai prisipažino, jog apie šį paprotį išgirdo pirmą kartą. Taip yra todėl, kad ši šventė mūsų krašte nėra labai populiari. Bet gal dabar dažniau pakelsime akis į vaivorykštę lietaus debesyje, įsiklausysime į gegutės kukavimą?..

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos SEU komitetas

Tauragės AVPK Šilalės rajono policijos komisariate balandžio 29-ąją pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto naminių stiprių alkoholinių gėrimų gaminimo ir aparatų jiems gaminti laikymo. Pareigūnų pričiuptas šilališkis pretenduoja tapti tikru šio nusikaltimo rekordininku.

Policijai jau ne kartą įkliuvusio vyro kriminalinė istorija - išties įspūdinga, o jį būtų galima pavadinti tikru naminės virimo specialistu. 2006 metais pas vyriškį pareigūnai aptiko 800 litrų raugo ir 24 lit­rus naminės. Dar po trijų metų Klaipėdos pareigūnai jį sulaikė, besinešantį 20 lit­rų „samagono“, o sandėliuke Klaipėdoje, Rumpiškės g., buvo rasta dar 10 plastikinių talpų po 10 litrų su namine degtine.

Tais pačiais metais vyro atžvilgiu buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas. Tąkart naminukę jis gamino Šilalės rajone. Pareigūnai rado naminei gaminti skirtą aparatą, 45 lit­rus degtinės ir net 900 litrų raugo. Regis, „virėjas“ turėjo pasimokyti. Deja, pernai seni įpročiai grįžo. Metų pabaigoje pareigūnai ir vėl nustatė viename Šilalės rajono kaime veikiantį bravorą. Jame ir vėl aptiktas naminės gaminimo aparatas, 500 litrų raugo bei 10 litrų jau pagamintos produkcijos.

Tiesa, vyras policijai žinomas dar ir dėl to, jog keletą kartų yra pričiuptas už automobilio vairo neblaivus. Galima tik spėlioti, ar jis ragavo savo paties gaminio...

Praėjusio penktadienio naktį degtindaris eilinį sykį įkliuvo pareigūnams. Turėdami informacijos, kad šilališkis neteisėtai gamina „samagoną“, pareigūnai kurį laiką jį stebėjo, kol galiausiai sulaikė su įkalčiais. Fermoje Vinginin­kų k. surastas naujas aparatas, net 340 litrų raugo bei 190 litrų, kaip įtariama, jau paruoštos naminukės.

Niekaip iš savo klaidų nepasimokančiam degtindariui teks stoti prieš teismą. Vy­riškiui gresia bauda arba laisvės atėmimas iki 5 metų.

Policija ragina gyventojus apie daromas nusikalstamas veikas pra­nešti policijos budėtojų telefonu (8-446) 2-02-70;  anoniminiu policijos pasitikėjimo telefonu (8-446) 6-19-52 arba bendruoju pa­galbos telefonu 112.

Rūta JANAVIČIŪTĖ, Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

„Šilalės artojas“ dar praėjusių metų lapkritį rašė apie įžūlų brakonieriavimo atvejį Didkiemio seniūnijoje, kuomet trys vyriškiai, net neišlipdami iš mašinos, pakirto po stirną „ant galvos“. Dėl šio nusikaltimo buvo pradėtas tyrimas, tačiau, kol pavyko sudėlioti visus taškus, teismui prireikė net pusės metų. Balandžio 27 d. Šilalės rajono apylinkės teismo teisėja Daina Dyburienė paskelbė verdiktą – du medžiotojai metams atsisveikins su teise medžioti bei privalės sumokėti beveik 600 eurų baudas. Trečiasis kartu buvęs vyras bausmės išvengė.

2015-ųjų lapkričio 13-ąją mū­sų rajone griaudėjo šūviai. „Juodasis penktadienis“ – taip, atsiminę savo medžioklę, tik­riausiai dabar burba kaltinamaisiais tapę šilališkiai. K.V., V.A ir G.N. Trijulė administracinėn atsakomybėn patraukta dėl 2015 m. lapkričio 13 d. užfiksuotos neteisėtos medžioklės Laumenų bei Pa­žiuržmočio kaimų ribose. Nustatyta, kad vyrai iš mašinos nušovė tris jaunas stirnas ir nuvažiavo. Vienas šaulys bu­vo neblaivus.

Šis gėdingas incidentas grei­čiausiai nebūtų išlindęs į dienos šviesą, jeigu ne pilietiški didkiemiškiai. Dvi ma­žame­tės mergaitės netoli na­mų pa­stebėjo sidabrinės spalvos ma­šiną, iš kurios vienas po ki­to pasipylė šūviai ir „ugnikės“. Apie tai jos pasakė savo tėčiui, šis pranešė aplinkosaugininkams. Šau­dy­mą girdėjo ir daugiau vietos gyventojų. Bylos surinktais duo­menimis, viena kulka pra­s­kriejo vos keli metrai nuo pa­miškėje karvę melžusios moters galvos...

Gavę telefoninį pranešimą apie keistus šūvius, į įvykį reagavo Tauragės aplinkos apsaugos agentūros inspektoriai, mat vieta, kurioje girdėjosi ginklų paukšėjimas, ri­bojasi su Tauragės rajonu.

Susekti šaulius pavyko netoli Pajūrio, kelyje Spraudaičiai-Pajūris. Sustabdytame šviesios spalvos automobilyje sėdėjo trys vyriškiai. Nuo vieno jų sklido alkoholio kvapas. Aplinkosaugininkui paklausus, ar visi ekipažo dalyviai yra medžiotojai, du iš jų savo narystę patvirtino, vienas pareiškė tie­siog palaikantis bičiuliams draugiją.

Inspektoriui pasiteiravus, galbūt vyriškiai važiuoja medžioti, asmenys atsakė „judą į medžioklę“. O pasidomėjus, kaip tai jie darys, paaiškino, jog žvėrių tykos. Apžiūrė­jęs automobilio bagažinę, ap­linkos apsaugos inspekto­rius dėkle rado šautuvą TIKKA T3 3006. Ginklas buvo šiltas, nuo vamzdžio jautėsi parako kvapas. Dėkle buvo likęs vienas šovinys. Ir tuomet šilališkiai jau ėmė įtikinėti, kad esą jie tik važiuoja pasižiūrėti vietos, kurioje ruošiasi statyti medžiotojų bokštelį.

Netrukus prie mašiną tik­rinančio aplinkos apsaugos inspektoriaus privažiavo dar vienas jo kolega, budėjęs tą vakarą, bei Laumenų k. gyvenantis liudytojas, patvirtinęs, jog aplink jo namus neseniai buvo šaudyta. Kadangi nuo medžioklei vadovavusio K.V. sklido alkoholio tvaikas, nuspręsta vykti į Šilalės rajono policijos komisariatą patikrinti blaivumo bei nuodugniai apžiūrėti vyriškių au­tomobilio. Pareigūnai K.V. nu­statė 0,99 promilių girtu­mą. Jis ir jo bendrakeleiviai neigė tą vakarą šaudę, tačiau nuvykus į liudininkų nurodytą vietą, rasta kulkos pakirsta stirna. Kitą dieną netoli tos vietos aptiktos dar dvi. Medžiotojams pareikšti kaltinimai dėl neteisėto trijų stirnų nušovimo: suaugusios bei dviejų jauniklių.

Bet įkliuvę šilališkiai tai neigė ir neprisipažino nušo­vę žvėris. Teismui K.V. ir V.A. sakė, jog lapkričio 13-osios pavakarę, kaip buvo su­si­tarę anksčiau, vyko į Džiau­gėnus, kur neva ketino apsi­žiūrėti vietą medžiotojų bokš­telio statybai. Kadangi tądien pas vieną iš jų G.N. remontavo  automobilį, šis pasisiūlė palaikyti kompaniją. Namuose K.V. ir V.A. esą užpildę bend­rą medžioklės lapą, mat, jei būsią laiko, galvojo dar ir pamedžioti. Tačiau dėl prasto oro ir tamsos medžioklė neva nebeįvykusi, o bičiuliai, išgėrę butelį alaus, pasukę Pajūrio link. Čia juos ir pasitiko aplinkosaugos inspektorius.

Nors šilališkiai ir neigė jiems pareikštus kaltinimus, nurodė liudininkus, neva ga­linčius patvirtinti, kurioje vie­toje jie tą vakarą buvę, teismas rėmėsi kitais įrodymais. Ir liudininkų pasakojimai, ir nusikaltimo vietose rasti įkalčiai – tuščios gilzės, kruvina servetėlė – išdavė, kad stirnos buvo nušautos iš šautuvo, rasto vyrų automobilyje. Nu­statyta, jog gyvūnus nušovė V.A.

Tiesa, medžiotojams draugiją palaikęs G.N., neįrodžius jo kaltės, nuo bausmės išsisuko. Jo bičiuliui K.V. paskirta 579 eurų bauda su teisės medžioti atėmimu vieneriems me­tams. Lygiai tokia pat nuo­bauda atsipirko ir V.A. Be to, teismas nusprendė konfiskuoti ir automobilį, kuriuo šie važiavo, žiūronus, naktinio matymo prietaisą, peilį, ginklą ir vieną šovinį.

Teismas brakonieriams bu­vo gailestingas – atlyginti žalos, padarytos gamtai, jiems nepriteista.

Šis sprendimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui apeliaciniu skundu per Šilalės rajono apylinkės teismą.

Birutė PALIAKIENĖ

Į kraštą atėjo sunkūs ir nelengvi laikai. Susigadino karvės - jos ėmė duoti tokį pigų pieną, kad jis pasidarė pigesnis už vandenį. Vištos dėjo nieko vertus kiaušinius, o nupenėto buliaus nebegalėjai išmainyti į katiną.

Ir tada pasiuntė Šilalė į sostinę patį gudriausią, seną konservatorių partnerį social­de­mokratą Albiną Ežerskį.

- Pasakyk Vilniaus aukštuomenei, kad prastuomenei galas, - prisakė žmonės Albi­nui. - Nupenėti buliai pavirto į ožius, o pardavę pieną nebenuperkam vandens!

- Kovosiu už jus! - pažadėjo Albinas, nuvažiavo į sostinę ir įsitaisė į viceministrus.

Vos tik Albinas tapo aukštuomene, pagerėjo prastuomenės žemė. Anksčiau už prastą žemę žmonės gaudavo priemoką, dabar atėjo žinia, kad jų krašto žemė gera. 

- Ką mums daryti? - susirinkę ėmė svarstyti kaimiečiai. - Eiti prie Seimo, prie Vyriausybės ar po velnių? 

Tada atsivėrė dangus, ir pasigirdo žodis, panašus į mesijo Viktoro balsą: 

- Jums niekur nereikia eiti! Žemės ūkio ministrės patarėju būti atėjo pas mus Damulio sūnus Dovydas, jis sutvarkys reikalą. Žemės ūkis bus išgelbėtas! 

- Kokio Damulio? - klausė žmonės. - To liberalcentristo? 

- Ne, jau nebe! - atsakė aukštybių balsas. - Nebe­liberal­cent­ristas! 

- Tai gal iš tų Damulių pilietinių demokratų? 

- Ne, jau ne pilietinių! 

- Tai gal iš tų pamaldžių krikščionių partijos? 

- Jau ir ne iš krikščionių!.. 

- Tai iš kokių jis Damulių? 

- Iš Damulių darbininkų! Tai visų partijų veterano, da­bar - darbininko Antano sūnus atėjo į miestą pakelti kaimo. Nuo šiol jis patarinėja žemės ūkio ministrei, kaip jus išgelbėti. Vienas Albinas to negalėjo, dabar jie abu su Dovydu! 

Suprato žmonės: grįžta geri laikai. Dabar jie pieno upėmis plauks, iš sūrių statys namus, o dešromis parems griūvančius tvartus. 

- O kas bus su Darbo partija? - susirūpino žmonės. - Ta irgi suklestės? 

- Su Darbo partija atsitiks taip pat, kaip su tomis, kur Do­vydo tėvas Antanas jau buvo! - atsakė aukštybių balsas. - Jos, ko gero, laukia toks pat likimas. 

- O, tai gerai! - apsidžiaugė žmonės. - Dar viena mažiau!..

Alius ŠAKINIS