Vienas didžiausių Baltijos šalyse pieno gamybos kooperatyvų „Pienas LT“ didina pieno perdirbimo gamyklos, esančios Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje pajėgumus. Į gamybos modernizavimą ir plėtrą įmonė planuoja investuoti 50 mln. Eur: skelbiama, jog bankas „Luminor“ suteiks daugiau nei 30 mln. Eur finansavimą, o Šiaurės investicijų bankas (NIB) – dar 20 mln. Eur. 

„Šilalės artojo“ inform.

Juditos GRIGELYTĖS („Verslo žinios“) nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Gyventi kaime, ypač vienkiemiuo­se, tampa ko­ne pavojinga, o kuo toliau nuo tankiai ap­gy­vendintų vietovių įsikuri, tuo di­des­nė gresia atskirtis. Tokia išvada peršasi, ste­bint Paakmenio kaime gyvenančios šeimos vargus dėl keliuko, einančio per Jėrubyno upelį. Nors sa­vivaldybė nepagailėjo pinigų pralaidai suprojektuoti, nekyla abejonių, kad šitas projektas taip ir liks gulėti valdininkų stalčiuose. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir A. JURGAIČIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Žemaičių apygardos vado žeminėje nuo liepos 6-osios veikia kino režisierės Agnės Marcinkevičiūtės vaizdo instaliacija „Vlado Montvydo kovų takais“. 

Medvėgalio kalno papėdėje, Karūžiškės dvaro žemėje, iškilęs memorialas kviečia apsilankyti ir apeiti aplink didingą akmeninį paminklą, užsukti į atkurtą paskutiniojo Žemaičių apygardos vado V. Montvydo žeminę. Šioje vietoje yra proga stabtelėti, prisėsti ant kieto partizaniško suolo ir įsiklausyti, ką byloja praeitis apie laisvę, meilę Tėvynei ir apie mūsų būtį. Lietuvos partizaninis karas šiandien mums, vėl išgyvenantiems karo grėsmę, tampa aktualus, ir tai nėra vien tik istorijos puslapis, bet ir didelė pamoka bei stiprybės šaltinis.

Loreta KALNIKAITĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Stovėjau ir grožėjausi Kuko kalno miestelio kempin­ge pasistatyta palapine. Atrodė, kad taip gerai ir tvirtai pavyko pirmą kartą – viduje esančios „grindys” ir vir­šu­tinė medžiaga įtempta be vienos raukšlelės, tvirtumo pri­dė­jo bene pirmą kartą stipriai įtemptos palapinę sutvirtinančios šoninės virvelės. Kadangi kuoliukai giliai nesminga dėl vos po keliais centimetrais žemės pasislėpusių didžiulių riedulių, juos iš visų pusių apdėjau sunkiais akmenimis. Rezultatas puikus – ar bent taip aš maniau. 

Saulei išlindus iš po riebių debesų, ant palapinės viršaus išdžiausčiau praskalautas kojines ir, atitraukusi pirmąsias jos duris, kad į vidų besiskverbianti saulė su lengvu vėjeliu vėdintų mano namus, išėjau. Pora lengvų žygių neužtruks ilgiau, nei keliolika valandų lėtu tempu – šios dienos tikslas bus daugiau visą grožį stebėti. 

Pirmiausia – populiarusis Hooker Valley Track, kurį reikėtų vadinti ne žygiu, o paprastu pasivaikščiojimu su nepaprastu vaizdu į ledynus, kalnus, upes ir pačią Jo Didenybę – Kuko kalną. Per Hooker slėnį ir pagal Hooker upę vedantis takas baigiasi ledyno suformuotu ežeru, nuo kurio giedrą dieną atsiveria nuostabūs Aoraki vaizdai. Aišku, kaip visada tokiais lengvų, bet pribloškiančių takų atvejais, reikia susitaikyti su mase žmonių, kurie kiek­viename žingsnyje siekia telefono ar kameros, nes nustoti stebėtis vaizdais neįmanoma. Ir vis tiek – nors pasivaikščiojimas be galo gražus, manau, jog būtent todėl verta paėjėti tolėliau, sudėtingiau, nes daugybė žmonių ir puikiai prižiūrėti takeliai gamtos magiją truputį išblaško.

Taigi ieškant jos šiek tiek daugiau – antras suplanuotas žygis Red Tarns Track. Nuo pradžių įdomesnis dėl nuolatinio kilimo viršun ir vos poros prasilenkiančių žmonių, pabaigoje šis takas maloniai nustebina tobulu vaizdu bei nedideliais kalnų ežeriukais, apaugusiais ryškiai raudonomis vandens žolėmis. Dėl jų galima įtarti, kodėl takas pavadintas būtent taip (verčiant jo pavadinimą tiesiogiai, būtų „raudonųjų kalnų ežerėlių takas”). Įsitaisiusi viršuje augančiose kalnų žolėse, stebėjau nuo jau truputį stipresnio vėjo kalnų fone linguojančias smilgas. Į akis spiginanti saulė ir supanti tyla kvietė užsimerkti ir tapti vieniu, lengvai ir tykiai linguojant kartu su smilgomis. Užsnūdau...

Leidžiantis nuo kalno danguje pastebėjau pirmą įspėjamąjį ženklą apie palapinės katastrofą, kurią pamatysiu sugrįžusi į stovyklą – bėda tik, kad to ženklo tuomet dar nemokėjau skaityti. 

Danguje virš kalnų pasirodė tokie debesys, kokių dar niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Mano nuostabą ir reginio neįprastumą patvirtino ir sutikta žygeivė, pirštu dūrusi į debesis ir aiktelėjusi: „UFO!” (liet. „NSO!”). Tuos tikrai „ateiviškus”, cilindro formos mėlynuojančius darinius vėliau rodžiau daugybei draugų, o jie aikčiojo iš nuostabos. Ir tik viena mergina, pamačiusi mano nuotrauką, paprastai pasakė: „Ah, that’s right! Hold on, what are these called?..” (liet. „A, taip! Palauk, kaip jie ten vadinasi?”). Gūžtelėjau pečiais, bet mano akyse tuo metu tikrai turėjo sužibėti džiaugsmas. Šiame beprotiškame pasaulyje visada be galo džiaugiuosi sužinojusi, kad vienai ar kitai keistenybei yra paaiškinimas. 

Prisimenu apie geografijos pamokose išmoktus kamuolinius, plunksninius debesis, bet „lęšiniai” man atmintin visai neįstrigo. Draugei nurodžius anglišką šių debesų pavadinimą, susiradau ir perskaičiau keletą straipsnių, aiškinančių tokių debesų atsiradimą ir ką iš jų galima nuspėti. Jei tai būčiau žinojusi, ramiu žingsniu žygiuodama Red Tarns taku, būčiau galėjusi parbėgti į stovyklą ir išvengti to, kas netrukus atsitiks.

Lietuviškose interneto platy­bėse radau tokį paaiškinimą: „Gamtoje ypač retas reiškinys – lęšinis debesis – susiformuoja tik virš kalnų, susidarius tam tikroms sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms ir per kalnus praūžus karštam kalnų vėjui Fionui. Kalnuose susidaro vadinamosios kalnų bangos, o jų viršų ir pažymi lęšiniai debesys. Bangos po jais tiek aukštyn, tiek žemyn (rotoriai) būna pragariškai stiprios. Jas atrado ir aprašė vokiečių sklandymo pradininkas Wolf Hirth 1933 m. Amerikoje yra įkurtas specialus sklandymo klubas, kur pilotai iš viso pasaulio renkasi tam tikru metų laiku ir laukia tokių bangų tolimiems rekordiniams perskridimams arba aukščio rekordų gerinimui. Kai kurie tokio reiškinio laukė net 18 metų. 2006 m. Argentinoje, panaudojęs lęšinį debesį, sklandytojas pakilo į 15,5 km aukštį, o 2003 m. Pietų Afrikoje buvo pagerintas pasaulio atstumo rekordas sklandytuvu ir nuskristi 3008 km (be variklio!). Tuo tarpu ant žemės jie gali sukelti labai stiprų gūsingą vėją, kartais kartu atnešant ir lietų arba sniego audrą”...

Jau visai priartėjusi prie savo stovyklos, turėjau stabtelėti, užsimerkti ir tvirtai įsispirti į žemę – didžiulis vėjo gūsis į akis pustė dulkes ir smėlį, o mano vargani 55 kūno kilogramai jam buvo vieni juokai. Gūsis tęsėsi tik porą sekundžių – vėl galėjau eiti savo „tvirtų namų” link. Per likusį kelią pasitaikius dar keliems tokiems gūsiams, pradėjau manyti, kad turbūt rasiu vieną kitą išplėštą palapinės kuoliuką. Bet jau iš tolo pamačiau, kad mano palapinė nebestovi: atgulusi ant žemės su ištrūkusiais kuoliukais ir visais sutvirtinimais, ji šioje vietoje laikėsi tik dėl ant viršaus sudėtų sunkių akmenų. Pasirodo, pamatę, jog vėjas netruks viską išnešioti, juos ant viršaus užritino kaimynystėje palapinę pasistačiusi pora. 

„Stebėjome kelias praskrendančias palapines”, – pamatę, kad grįžau „apšąlusi” (juk palapinę pastačiau kaip niekad tvirtai!), jie priėjo paguosti. 

Palapinę iš naujo mėginau pastatyti, gūsiams dažnėjant ir bepradedant lašnoti. Susirinkusi po pievą išskraidžiusias kojines, kurias buvau pasidžiovusi, įsitaisiau viduje ir, pažiūrėjusi į orų prognozę, nusprendžiau susirasti daugiau akmenų savo užuovėjai paramstyti – vėjas sustiprės iki 90 km/val., tęsis iki 2 valandos nakties. 

Tądien iš palapinės daugiau nelindau – laikiau jos rėmą. O lauke protarpiais galėjai išgirsti su juoku sumišusi riksmą – matyt, emocijas reiškė gau­dantys daiktus arba palapines. Dar pasigirdo kažkokio vaikino vėjo prislopintas riksmas: „If you survive this, you can survive anything!” (liet. „Jei šitai išgyvensite, galite išgyventi viską!”). 

Žinoma, palapinės su žmogumi viduje toks vėjas nenupūs. Bet pamoka išmokta – nėra ko riesti nosies, nes net ir tvirtai pastatyta palapinė gali neatlaikyti, priklausys nuo to, ko panorės motulė Gamta.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Vaikų ekologinis maitinimas, šalyje plečiant trumpųjų tiekimo grandinių tinklą, kasmet sulaukia vis didesnės Žemės ūkio ministerijos paramos. Daugiau kaip du šimtai Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokyklos ugdytinių vieninteliai Tauragės apskrityje yra maitinami ekologiškais produktais. 

Pasak mokyklos direktorės Jurgitos Volbikienės ir maitinimo organizatorės Ievos Ge­čaitės, tą pasiekti mokyklai leido nuo 2021 m. rugsėjo įsitraukimas į Žemės ūkio ministerijos vykdomą vaikų ekologinio maitinimo programą ir pasiryžimas vaikus maitinti ne mažiau kaip 60 proc. ekologiškais produktais.

Sertifikuotų ūkių – per mažai

Dalyvavimas programoje mokyklą paskatino ieškoti tie­kėjų, kurie turėtų ekologiško maisto sertifikatus ir galėtų tiekti ekologiškas daržoves, vaisius, pieno produktus, mėsą, grūdines kultūras. 

Trumpoji maisto grandinė reiškia, kad ekologiškai užaugintas žemės ūkio produktas čia pat ir patiekiamas vartotojui. Direktorė labai palankiai vertina šią Žemės ūkio ministerijos programą, tačiau kartu apgailestauja, kad nors žemdirbiškame Jurbarko rajone yra daug ūkininkų, tačiau ser­tifikuotų – tik vienintelis Ne­ri­jaus Blažio ūkis, auginantis ir pagal sezoniškumą mokyklai tiekiantis sertifikuotus ekologiškus obuolius, sultis, bulves ir burokėlius. Daugiau tiesioginių pirkimų iš aplinkinių ūkių nėra, nes jų produkcija nesertifikuota. 

Daugumą kitų ekologiškų produktų – mėsą, paukštieną, bananus, kopūstus ir kitokius produktus – mokyklai tiekia žemės ūkio kooperatinė bend­rovė iš Kauno BIO LEUA, o duoną ir visą grūdinę produkciją – „Du Medu“ iš Prienų rajono, sertifikuotus ekologiškus pieno produktus užsisako iš „Žemaitijos pieno“.  

Suprantama, kad ekologiš­kas maitinimas reikalauja daug papildomo darbo. Pro­duk­tų srautą reikia nuolat stebėti. Mo­kykla nelaiko sandėliavimo patalpų, o reikalingus produktus nuolat užsakinėja. Tiekėjai praktiškai į mokyklos virtuvę šviežio maisto atveža du kartus per savaitę. Taip „Ąžuoliuko“ mokykla pasinaudoja trumposios tiekimo grandinės privalumais.

Brangiau, bet naudingiau

Mokyklos direktorė patenkinta kooperatinės bendrovės BIO LEUA veik­la, kuri yra ekolo­giškų produktų tie­kimo logistikos centras, kokius, pajutusios trumpųjų maisto tiekimo grandinių naudą, imasi steigti kai kurios savivaldybės. Prieš porą savaičių toks regioninio lygmens logistikos centras pradėtas statyti Kėdainių rajono Vilainių seniūnijoje. 

Ugdytinių maiti­nimas ekologiškais produktais yra žymiai brangesnis, tačiau šiuo metu kaina nesiskiria nuo kitų ugdymo įstaigų, nes Žemės ūkio ministerija už kiekvieno vaiko maitinimą skiria 26 eurų kompensaciją per mėnesį. 

„Vaikai maitinami ekologiškai, todėl ir brangiau, tačiau tėvai dėl ministerijos skiriamo kompensavimo to nejunta“, – sako direktorė ir priduria, kad tėvai patenkinti šia tvarka. 

Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokyk­la, bendradarbiaudama su Že­mės ūkio ministerija, yra vienintelė ugdymo įstaiga Tau­ra­gės apskrityje, ugdytinius maitinanti ne mažiau kaip 60 proc. ekologiškais produktais, šiemet pažymėta VšĮ „EKOagros“ aukščiausiu – penkių puodelių – žymeniu. 

„Tas kelias nebūtų prasidėjęs, jeigu nebūtume dalyvavę Žemės ūkio ministerijos prog­ramoje. Nors mums tai išmėginimas, tačiau jaučiame didelę ministerijos paramą, ir tėvai pajuto naudą. O jeigu ministerija kartais nutrauktų prog­ramą, mes vis tiek pirktume tuos produktus, nes maitinimo kokybės nenorime sumažin­ti“, – sako Jurbarko „Ąžuoliuko“ direktorė J. Volbikienė. 

Gera praktika plinta

„Kai 2020 m. startavo ekologiško vaikų maitinimo prog­rama, ja naudojosi 10 darželių, šiandien jau yra septyniasdešimt ir norime, kad būtų daugiau. Pirmaisiais veik­los metais ekologiniam maitinimui bu­vo skirta 170 tūkst. eurų, o pernai – 1,3 mln., šiais metais – 2,1 mln., 2025 m. numatyta paskirti 2,4 mln. Eur, o 2026  m. – daugiau kaip 3 mln. Eur“, – apie Žemės ūkio ministerijos dėmesį ekologinio vaikų maitinimo programai sako ministro patarėjas Daivaras Ry­ba­kovas.

Pasak ministro patarėjo, šia kryptimi aktyviau turėtų veikti ne tik Jurbarko rajono savivaldybės, bet ir kitų savivaldybių, kuriose ši veikla nepakankamai išvystyta, ūkininkai ir žemės ūkio kooperatinės įmonės, o savivaldybių administracijos turėtų skatinti šią veiklą. Žemės ūkio ministerija, vykdy­dama Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, kviečia aktyviau kurti trumpąsias maisto tiekimo grandines, ragina ūkininkus pasinaudoti kvietimu „Parama trumposioms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Pagal šį kvietimą paraiškos buvo priimamos pavasarį, dar bus priimamos rugsėjo 2–spalio 31 d., siekiant paskatinti ūki­ninkus, kad produktai iš lietuviškų ūkių trumpiausiu keliu būtų tiekiami tiesiai pirkėjams – ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigoms. Didesnės galimybės atsiveria ir Jurbarko rajono ūkininkams, nes iš savivaldybės moksleivių maitinimo pasitraukus VšĮ „Bruneros“, potencialiais ekologiškų produktų pirkėjais gali tapti kitos rajono mokyklos, vaikų darželiai. Tuo labiau, jog Žemės ūkio ministerija, siekdama skatinti trumpųjų maisto grandinių plėtrą Lietuvoje, supaprastino paramos teikimo tvarką – parama gali būti skiriama ir tiesioginiams pardavimams vykdyti.

Ūkininkai, labai mažos įmonės, užsiimančios žemės ūkiu, maisto produktų gamyba ir perdirbimu, galės pretenduoti į paramą iki 150 tūkst. Eur. Iš viso šiais metais, vykdant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, trumpųjų tiekimo grandinių diegimui šalyje paskatinti skirta 4,9 mln. Eur.  

Žemės ūkio ministro patarėjas D. Rybakovas sako, kad vis labiau įsitvirtinančios trumposios tiekimo grandinės – Lietuvos kaimo ateitis, skatinanti vidutinius ir smulkius ūkius aktyviau jungtis į šią veiklą ir naudotis Žemės ūkio ministerijos teikiama parama.  

Gintauto ŠIMBORO nuotr.

Rugpjūčio 6 d. Tauragės džiazo festivalis keičia savo lokaciją ir Panemunės pilyje (Jurbarko r.) organizuoja išvažiuojamąjį festivalio koncertą, kuriame pasirodys pasaulinio lygio žvaigždė Bai Kamara Jr. su grupe „Voodoo Snifers“.

Morlai Bai Kamara Jr. atlikėjas, muzikos autorius, prodiuseris ir visuomenės aktyvistas, kilęs iš Siera Leonės Bo miesto, kur ir praleido savo vaikystės metus. Vėliau išvyko mokytis į Didžiąja Britaniją, tačiau, metęs vadybos mokslus, ėmėsi muzikos ir išvyko į Briuselį, kur ir gyvena pastaruosius tris dešimtmečius.

Pirmoji Bai grupė Briuselyje „Odex Protocol“ buvo daugianacionalinė – J ją sudarė muzikantai iš Afrikos, Belgijos, Albanijos, Anglijos ir Amerikos, o „Odex Protocol“ suliejo soulą, džiazą, roką ir afro, 1994 m. išleido vieną EP „Lay Your Body Down“ ir albumą „ Delivery Day“ (1996 m.).

Pirmąjį solinį albumą „Living Room/Intrinsic Equilibrium“ Bai Kamara išleido 2001 m. Tokios dainos kaip „Go on Press“ ir „The Powers That Govern Us“ parodė ryškų socialinį sąmoningumą, o himnas „Downtown St. Josse“ plačiai paplito Belgijos žiniasklaidoje ir šiandien išlieka kaip vienas mėgstamiausių Bai kūrinių.

Šiuo metu atlikėjas jau yra išleidęs aštuonis solinius albumus, o „Travelling Medicine Man“  pasirodė praėjusiais metais. 13-os takelių afro-bliuzo dainų kolekcija skamba unikaliu Bai stiliumi – tai provokuojantis ir įtaigus pasakojimas apie meilę, gyvenimą, santykius ir netgi politiką, kuria atlikėjas labai domisi. Albume skambantis bliuzas yra pagardintas afro atmosfera, todėl klausantis skambančių kūrinių, norisi keltis ir šokti.

Tauragės džiazo festivalio organizuojamo Panemunės pilyje koncerto klausytojai išgirs kūrinius būtent iš paskutiniojo atlikėjo albumo, kur persipina bliuzo, soul‘o, modernaus funk‘o, ritmenbliuzo ir džiazo elementai, jausmingas Bai vokalas pasakos savo kilmės, afrikietiškų šaknų istoriją.

Taigi šilališkiai Panemunės pilyje irgi laukiami rugpjūčio 6 d., 19 val., o bilietus platina www. kakava.lt.

Irina SADAUSKIENĖ

„Sveikas. Patekom Pokrovske į apšaudymą, visi gyvi, tik aš praradau koją, iki, nebegaliu kalbėti, seselė liepia ati­duoti telefoną“, – apmiriau, atsiliepęs į į bičiulio skambutį ir išgirdęs tai, ką jis išbėrė. Nedelsiant puoliau skambinti kitiems keturiems lietu­viams savanoriams, su kuriais vos prieš dieną buvau su­sitikęs Charkive...

Tačiau jų telefonai tylėjo, o aš dar labiau nervinausi. Visgi po kurio laiko pagaliau pavyko vienam iš jų prisiskambinti. Pirmiausia jis paprašė apie juos ištikusią nelaimę informacijos neviešinti nei socialiniuose tinkluose, nei žiniasklaidai, nes tai gali tapti didžiausiu šo­ku jų artimiesiems. Tačiau jis patvirtino, jog vienam iš jų sku­biai buvo operuojama koja, ant­ram skeveldra nesunkiai sužeidė delną, kiti yra apsvaigę bei apkurtę nuo sprogimo, todėl irgi nesijaučia gerai.

„Mirties šmėkla aplenkė ma­ne, praėjus vos trim dienoms nuo gimtadienio. Ir taip jau sutapo, jog trečią kartą iš eilės savo gimimo dieną sutikau Ukrainoje“, – pripažino vienas iš penkių lietuvių savanorių, atsidūrusių Dnipro ligoninėje.

Prieš porą savaičių rusams apšaudžius Pokrovsko miestą Donecko regione, žuvo penki civiliai, o tarp 60 sužeistųjų buvo ir penki mūsų tautiečiai. Nelaimę atnešė dvi galingos „Iskander“ raketos. 

Per antrą sprogimą nukentėjo vien lietuviai, tuo metu nuošalioje vietoje iškrovinėję vaistus bei kitus daiktus, atvežtus kariškiams. Pirmas sprogimas įvyko pusvalandžiu anksčiau ir arčiau gyvenamųjų namų, todėl pasėjo daugybę aukų.

„Iš mūsų nieko nebūtų likę, jeigu ne mūrinė siena, už kurios bomba ir sprogo. Kai išgirdome siaubingą griausmą, akimirksniu visu kritome ant žemės, į krūmų šakas susibraižydami veidus ir rankas. Ausyse spengė, jaučiausi apkurtęs, aplink tiršti juodi dūmai. Apsigraibiau – sveikas, tik ant rankos keli kraujo lašeliai. Ėmėme šaukti vienas kitą vardu, visi atsiliepė, o kai išgirdome balsą „koja, mano koja“ supuolėm gelbėti jo“, – pasakojo bičiulis.

Jam skeveldra pataikė į delną, tačiau laimingai – nepažeidė sausgyslių ir po operacijos jokių komplikacijų neturėtų būti. Tačiau kitam nepasisekė – skeveldra taip sužalojo koją, kad teko ją amputuoti. 

Pirmąją pagalbą suteikę kartu buvę draugai lietuviai sulankstyta, be langų, tačiau, laimei, vis dar važiuojančia mašina jį nugabeno į ligoninę. Visiems tuo pačiu buvo atlikti rentgeno tyrimai, kurie paliu­dijo, kad į plaučius pateko kenksmingų parako dulkių. Be to, visiems nustatyta ir nedidelio laipsnio kontūzija, todėl kariniu šarvuotu automobiliu lietuvius buvo nutarta pervežti į saugesnę ir geresnę ligoninę Dnipre.

Dieną prieš tragediją su visu penketu trumpam buvau susitikęs Charkive, jie perdavė iš Lietuvos radijo man įduotus šalmą, neperšaunamą liemenę, vaistinėlę bei kitas apsaugos priemones. Pasišnekučiavo­me labai trumpai, nes jų laukė tolimas kelias Donecko link.

Su dviem iš jų mačiausi pirmą kartą, vieną pažinojau neblogai, nes keletą kartų drauge vykome daryti reportažų iš kaimų, į kuriuos atlėkė gausias mirtis pasėjusios bombos. Abu buvome ypač sukrėsti vienoje gyvenvietėje, kur „Iskander“ bomba užmušė pusšimtį žmonių, niekuo su karu nesusijusių civilių.

Su kojos netekusiu pusamžiu vyriškiu susipažinau Charkive prieš pusantro mėnesio, kai su savanoriais jis buvo kariams atvežęs paramą. Tada su juo bei dar dviem lietuviais apsilankėme vienoje pafrontės gyvenvietėje, kurios vadovai pasidalijo idėja įrengti specialias slaptas patalpas poilsiui iš fronto atvykusiems kovotojams, kad jie galėtų išsimaudyti bei išsiskalbti rūbus. Ši idėja lietuviui labai patiko, jis apsi­ėmė Lietuvoje surinkti lėšų penkioms skalbimo mašinoms, todėl su juo kas kelias dienas susiskambindavome.

„Nemanyk, jog, praradęs ko­ją, aš čia nebevyksiu. Kai sugis ir susigyvensiu su protezu, vėl sėsiu į mašiną ir lėksiu pas karius. Juk žinai mano šeimos istoriją – po to, ką iš sovietų karių teko patirti Antrojo pasaulinio karo metu ir pokaryje, visada jaučiau Maskvai neapykantą, o kai rusai 2022 m. ėmė veržtis Kyjivo link, supratau, kad atėjo laikas veikti. Tapau vieno pabėgėlių centro aktyvistu, vėliau ėmiau rinkti paramą, o po to pats ją ir vežiau“, – besigydydamas ligoninėje kalbėjo sužeistasis.

Su kojos netekusiu bičiuliu pirmą dieną pabendrauti beveik nepavyko, nes jam nuolat buvo leidžiami skausmą malšinantys vaistai, tad, vos prabudęs, po keliolikos minučių jis vėl imdavo snūduriuoti. Nupirktų ir atneštų abrikosų, kurie čia yra ypatingai sultingi ir skanūs, jis taip pat atsisakė, nes neturėjo apetito niekam.

Visi nuo sprogimo nukentėję lietuviai prašė nepasakoti įvykio smulkmenų ir neatskleisti jų pavardžių tol, kol negrįš į tėvynę. Bene labiausiai jie nerimavo dėl artimųjų – skambino į namus ir ir prašė nepergyventi, nieko neprasitarti apie ištikusią nelaimę senyviems tėvams... 

Bičiuliui užmigus, suspausta širdimi pažvelgiau į kitus tris jo palatoje gulinčius ligonius. Šalia lietuvio žmogus irgi nebeturėjo vienos kojos, ji buvo nupjauta žemiau kelio, priešais kitas karys, užsienietis, turėjo visas sveikas galūnes, tačiau jam skeveldros perskrodė sėd­menis. Trečio kario būsena buvo pati sunkiausia – jis buvo taip subintuotas, jog nesimatė net akių. Palatos seselė paaiškino, kad, medikų sprendimu, jis nugramzdintas į dirbtinę komą, kad organizmas po sunkių sužeidimų ir operacijų pailsėtų. Koridoriumi praeidamas panašių vaizdų mačiau ir daugiau.

Gydytojas Anatolijus Galuščakas pripažino, jog į mikrofoną negali pakomentuoti lietuvio būsenos, nes ligoninės vadovybė draudžia teikti informaciją. Tačiau neoficialiai profesorius prasitarė, kad atvežtas po gerai atliktos amputacijos Pokrovsko ligoninėje, lietuvis jokių komplikacijų nepatyrė, koja gyja gerai, „todėl nepergyvenkit“.

Kojos netekęs bičiulis vėliau buvo pervežtas į ligoninę Kyjive, o iš ten keliaus į Lietuvą. 

Pažadą neteikti žiniasklaidai jokios skubios informacijos įvykdžiau, nors, deja, keli kiti žurnalistai nukentėjusių prašymą ignoravo. Socialiniuose tink­luose buvo paviešintos ir jų pavardės, kilo diskusijos, ar ne per daug savanoriai rizikavo, vykdami į Pokrovską, mat šia fronto kryptimi rusai puola bene aršiausiai. Tačiau patys nukentėjusieji teigia, jog visus savo veiksmus derino su vietos kariais, į Pokrovską vyko gavę informaciją, kad yra saugu, tačiau, anot jų, nereikia pamiršti, jog kare gali atsitikti bet kas. Penketukas ir toliau ketina vykti į Ukrainą, o visas įvykio detales žada papasakoti Lietuvoje.

Tomis dienomis Charkive labai pasisekė ir kitiems trims lietuviams savanoriams. Jie apsigyveno viešbutyje, šalia kurio perėjoje sprogusi bomba užmušė praeivį bei jauną merginą troleibuso stotelėje, sužeidė 42 civilius. Lietuviai kaip tik tuo metu buvo suplanavę susitikimą prie viešbučio, tačiau užsilaikė pas tautietį karį pa­frontėje. Tai juos ir išgelbėjo.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.