1929 m. Gūb­rių­ kaime gimė Lietuvos laisvės kovotojas ir met­raštininkas A. Kentra-Aušra, miręs 2023-iųjų gruo­dį. Kartu su savo šeimos nariais partizanavęs ir po išda­vystės 1946 m. liepos 16 d. Šilalėje suimtas A. Kent­ra pa­tyrė sovietų okupacinės valdžios siaubus, Ka­zachs­tano stepių lagerių baisybes. Tačiau represijos bei­­ sun­kumai nepalaužė jo dvasios ir, Lietuvai atkūrus Ne­priklausomybę, jis su bend­raminčiais Vilniuje įkūrė „Lietuvos laisvės kovų – Miš­ko brolių“ draugiją. 

Draugija sukaupė ir suarchyvavo tūkstančius valandų istorinės rezistencinės medžiagos – Lietuvos laisvės kovų patirties – ir naudojo ją valstybės galiai stiprinti bei Lietuvos piliečių tautinei savimonei ugdyti. Dėl tokios veiklos A. Kentrą ir žinome kaip lietuvių istorijos metraštininką. O jam mirus, „Miško brolių“ idėja nemirė – Vytauto Didžiojo karo muziejus Vilniaus senamiestyje, draugijos patalpose, kuria Lie­tuvos laisvės kovų pažinimo centrą, kuris pasakos apie mūsų piliečių priešinimąsi visą XX a. Kol šis centras kuriamas, Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia šilališkius susitikti, susipažinti bei pabūti kartu A. Kent­ros-Aušros gimtinėje Gūb­riuose. 

Būtent šioje sodyboje Juoza­po ir Onos Kentrų šeimoje gimė Albinukas – būsimas Lietuvos partizanas bei sovietinių lagerių kalinys, Laisvės kovų istorijos sergėtojas, kultūrinės atminties kūrėjas, metraštininkas, „Miško brolių“ draugijos kūrėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir lietuvybės saugotojas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, pedagogas, visuomenininkas, Laisvės premijos laureatas ir Šilalės garbės pilietis. 

Muziejininkai kviečia dalyvauti Lietuvos partizanų kovas pristatančio projekto „Atiduok, ką privalai“ veikloje. Dalyvių laukia ne tik pasakojimas apie partizanų kovas bei žygdarbius, tačiau ir uniformų bei autentiškų ginklų pristatymas, įdomios partizaniškos edukacijos.

Birželio 29 d. kviečiame Šilalės krašto bendruomenę atvykti į A. Kentros gimtinę bei prasmingai praleisti popietę laisvės kovų dvasioje. Tą dieną, 11 val., Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios už Lietuvos partizanus bei Kentrų šeimos žuvusiuosius, o 12–16 val. jų sodyboje bus pagerbtas partizanų Kentrų atminimas bei pašventintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastatytas atmi­nimo ženklas, skirtas žuvusiems Lietuvos partizanams, O. ir J. Kentrų vaikams, atminti.

Kęstas VASILEVSKIS 

Vytauto Didžiojo karo muziejaus viešųjų ryšių specialistas

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Dažnai mes nevertiname to, ką turime, ir su godžiu smalsumu dairomės, kas gero svečiuose kraštuose. Matyt, tokia žmogaus prigimtis. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusi mergina mąsto kitaip, nei to paties amžiaus lie­tuvaičiai – ji pasirengusi bučiuoti Lietuvos žemę, kad tik ga­lėtų čia gyventi.

25-erių Vygandas ir metais jaunesnė jo sutuoktinė Olivia Eidukiai yra Kvėdarnos kultūros namų folkloro ansamblio „Kvėdaina“ (vadovė Jolanta Kažukauskienė) nariai. Pora gyvena Šilutėje, o šokti ir dainuoti Šilalės krašto ansamblyje paskatino „Kvėdainoje“ muzikuojantys Vygando giminaičiai.

„Olivia apskritai labiau nei aš, būdamas lietuvis, domisi se­nąja mūsų tautos kultūra, istorija. Tad, nors esame tik prade­dantieji, uoliai kabinamės į kalbos subtilybes, įdomios ir Šilalės kraštui būdingos tradicijos“, – save ir žmoną pristatė Vy­gandas.

J. Kažukauskienė papildė, jog ir pats ansamblis „Kvėdaina“ įsikūrė tik pernai rugsėjį. Tad Olivia su Vygandu yra tarp kolektyvo senbuvių.

„Ši unikali pora įsijungė į ansamblį vieni pirmųjų ir beregint rado bendrą kalbą su visais. Fenomenalu tai, kad Olivia lietuviškai kalba dar sunkiai, o žemaitiškai dainuoja kuo­ puikiausiai“, – giria kolektyvo narius vadovė.

J. Kažukauskienė Olivią išs­kiria kaip animatorę, kuri­ visada pasirengusi padėti kuriant vaizdo klipus, reklamą. Api­būdindama šią porą, kolek­tyvo vadovė sakė, jog tokių žmo­nių reikia paieškoti. Mat į repe­ticijas jiedu kiekvieną savaitę­ atvyksta iš už 50 kilometrų, no­riai įsijungia į visus „Kvėdainos“ koncertus išvykose.

Pora susipažino 2018-aisiais, kai Olivia su šeima apsistojo Lie­tuvoje. 

„Mūsų šeimai tai buvo labai sunkus metas – netekome tėčio. Jis buvo kilęs iš Salvadoro ir su mama, kilusia iš Ukrainos, susipažino bei sukūrė šeimą gyvendami Amerikoje. Gimėme ir augome trys vaikai. Po tėčio mirties mama nusprendė palikti Valstijas, ieškojo sau ir vaikams vietos, kuri tos šalies nebeprimintų, bet ir nebūtų gimtinė. Taip 2016-aisiais atsidūrėme Lietuvoje, Vilniuje“, –  pažintį su tada jai svetimu kraštu prisiminė Olivia.

Tačiau po metų kitų motina nusprendė su vaikais persikelti į Rusiją, bet Olivia nesutiko. Tuo metu ji internetu buvo susi­pažinusi su šilutiškiu Vygandu­ ir jiedu rado bendrą kalbą, mat abu domisi informacinėmis tech­nologijomis, programavimu.

„Kad savo gyvenimo moterį sutiksiu sėdėdamas prie kompiuterio net neabejojau. Tad, kai Olivia liko Lietuvoje vienut vienutėlė, pasiūliau persikelti pas mus, norėjau ja rūpintis, globoti ir dar nė karto dėl šito žingsnio nepasigailėjau“, – apkabindamas sutuoktinę, kalbėjo Vygandas.

Olivia sakė, jog mama su broliu ir seserimi išvyko, palikdami ją svetimame krašte be jokių santaupų bei daiktų.

„Nieko negalėjau kaltinti – pati pasirinkau būti su mylimuoju. Su mama santykiai nebėra tokie šilti – ji nesupranta mano pasirinkimo. Mat šiuo metu mano šeima jau vėl gyvena Amerikoje. Buvome su vyru ten nuvykę, bet įsitikinau, jog dabar mano namai yra Lietuva – tas mėnuo JAV, kol tvarkiausi dokumentus, buvo kankynė tiek man, tiek Vygandui. Jaučiausi lyg būčiau grįžusi ne į gimtąją šalį, o kaip imigrantė. Tad, kai lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste, norėjau pulti ant grindinio ir bučiuoti Lietuvos žemę – taip jos buvau pasiilgusi. Nes tai šalis, kuri mane priima, kur mane myli, kur aš jaučiuosi esanti pilnateisis žmogus, esu reikalinga“, – susijaudinusi kalbėjo Olivia.

Ji patikino, kad dalyvavimas „Kvėdainos“ ansamblyje jos gyve­nimui suteikia dar daugiau spalvų, nes muzika yra tarptautinis bendravimo būdas, o folkloras – visiems tinkanti muzika. 

„Kadangi mama nemokė uk­rainiečių kultūros, aš jos nežinau, o Amerika savos kultūros neturi apskritai. Tad iki šiol aš laikiau save pasaulio piliete. Todėl galimybė pajusti tikrą, senovinę lietuvių tautos dvasią man yra didžiulis malonumas ir garbė.  „Kvėdainoje“ labai nuoširdūs žmonės, supratinga bei pasitikėjimą savimi skatinanti vadovė. O aš jiems atsidėkodama irgi stengiuosi atsilyginti tuo, kuo galiu – jeigu reikia, sukuriu ką nors dailės srityje“, – sakė amerikietė, siekianti Lietuvos pilietybės.

Olivia teigia pastebėjusi, jog lietuvių tauta yra šaltoka, lyginant su amerikiečiais, tačiau­ santykis tarp žmonių – glaudesnis, nuoširdesnis. Mūsų žmo­nės, jos matymu, į artimesnę draugystę eina mažais žingsneliais, bet galiausiai net svetimi tampa artimesni už gimines. Ypač tai moteris pastebi mažuose miesteliuose, tokiuose kaip Kvėdarna.

Taip pat Oliviai ypatingo žavesio ir autentikos suteikia lietuviškų tautinių rūbų vilkėjimas – ji teigia pasijaučianti Lietuvos istorijos dalimi. Tad jeigu nutiktų taip, kad tektų palikti Lietuvą, pirmiausia į lagaminą gultų būtent tautiniai rūbai. 

Pašnekovė sakė mėgstanti viską, kas lietuviška, įskaitant ir mitybą. Nors ji gimė ir užaugo megapolyje –Vašingtone, jai skanesnis natūralus maistas.

„Jeigu nėra mėsos ir bulvių –maisto nėra. Labai patinka cepelinai, kugelis ir žemaičių blynai. Gaila, kad vis dar nemoku visko gaminti – kur kas paprasčiau įsigyti šaldytos produkcijos arba tiesiog nuvykti pas Vygando babą į svečius“, – šypsosi moteris.

Vygandas patikino, kad jud­viejų su žmona įpročiai ir skoniai bei požiūris sutampa, tad gyventi drauge – itin leng­va.­

„Mano šeimos nariams Olivia kelia susižavėjimą, nes kur kas daugiau už mus, vietinius, domisi lietuvių tautosaka. Ir nors ji dar negali laisvai kalbėti mūsų kalba, nemoka gaminti cepelinų, visi žinome – anksčiau ar vėliau taip nutiks“, – giria savo išrinktąją Vygandas. 

Folkloro ansamblio „Kvėdaina“, kuriame kiek daugiau nei pusmetį sukasi pašnekovų pora, vadovė J. Kažukauskienė pastebi, jog pagarbą lietuviškoms tradicijoms įrodo ir pavardės formos pasirinkimas – Olivia nesirinko modernios, jai tarti patogesnės savo pavardės galūnės, o pasiėmė tradicinę ištekėjusios moters pavardę Eidukienė. Tad vadovė teigė neabejojanti, kad Olivia jau yra lietuvė, o su laiku jos lietuvybė tik stiprės.

Tuo ji kviečia  įsitikinti patiems – sutikti lietuvių folkloro atlikėjus bus galima Kvėdar-nos miestelio šventėje rugpjūčio mėnesį. O šiuo metu Olivia su Vygandu rengiasi Lietuvos dainų šventės 100-mečiui – atstovaus Šilalės kraštui.

Žydrūnė MILAŠĖ

Jūratės AUGIENĖS nuotr.

Naujosios Zelandijos išteklių priežiūros ir apsaugos de­partamentas šalyje prižiūri virš 950 įvairių namelių, vadina­mų „huts“, tinklą. Jie žygių pakelėse pastatyti tam, kad, įvei­kę dienos atstumą, žygeiviai galėtų patogiai pailsėti. Dide­lių patogumų juose nėra – dažnas jų primena paprasčiausius barakus su daugybe paprastų lovų miegmaišiui nusimesti. Tačiau, turint vietą namelyje, nebūtina temptis palapinės ir kitų stovyklavimo daiktų, be to, pasitaikius dideliam vėjui ar lietui, nereikia nerimauti, ar išliksi sausas (tiesiogine to žodžio prasme dėl lietaus ir netiesiogine – dėl stipraus, pa­lapinę apgadinti galinčio vėjo). Rami naktis bei keliais kilogramais lengvesnė kuprinė bet kokiame kelių dienų žy­gyje iš tikrųjų yra didelė prabanga. 

Mažiau populiariuose nameliuose nakvynė kainuoja simboliškai – vieną kartą tokiame­ apsistojau už 10 Naujosios Ze­landijos dolerių. Tais retais at­vejais nereikalinga ir išankstinė registracija, mat apsigyveni­mas vyksta „First come, first serve“ principu, paprastai tariant, kas pirmesnis, tas gud­resnis. 

Tuo tarpu vadinamųjų „New Zealand Great Walks“ ar kitų populiarių žygių namelius būtina rezervuoti iš anksto, o jie gali kainuoti ir virš 100 Nau­josios Zelandijos dolerių. Už lovą su čiužiniu ir dar dešimti­s kambariokų tai yra didelė­ suma, bet ir už tokią kainą norinčiųjų gyventi nameliuose yra­ gausu. Norint užsiregistruoti nakvynei tokiame  namelyje, tai padaryti kartais reikia beveik pusę metų prieš kelionę.

Apie „Mueller Hut“ taką ­Nau­josios Zelandijos Kuko kal­no nacio­naliniame parke­ sužinojau ta­da, kai kolegė­ iš Aust­ralijos parodė nuotraukas­ iš ką tik jos ten buvusio žygio. Pamačiusi, kad Kuko kalnas iš tos vietos atrodo stulbinančiai, nusprendžiau, jog kelionę pradėsiu būtent nuo ten. Kadangi iki išvykimo bebuvo likęs mėnuo, gauti vietos namelyje šansų neturėjau. Bet tai manęs ir netrikdė – svarbiausia, kad takai su nameliais yra ypač ge­rai sužymėti ir, nors nebūtinai lengvi, tikrai saugūs. Be to, palapinėje miegoti šiuo atveju nieko nekainuoja, o aš buvau pasiruošusi įveikti savo nakvojimo palapinėje vienai baimę.

Kuko kalno miestelio centre atsisveikinusi su pavežėju, nužingsniavau į turistų centrą pasiteirauti tikslių orų prognozių kalnuose ateinančiai nakčiai. Nors žygis trumpas ir įveikiamas per dieną, jį ruošiausi pradėti vėlyvą popietę, o pasiekusi viršūnę, ten ir pernakvoti. Su oru pasisekė tobulai – už aptarnavimo stendo stovinti moteris patikino, kad visas vakaras kalnuose bus giedras, apsi­niauks tik rytą. Turiu pažįstamų, kurie „savo dienos” laukė­ tris ar net penkias dienas, tad­ tokia žinia įpūtė dar daugiau entuziazmo pradėti žygį (kai kitą rytą leisdamasi nuo „Mueller Hut“ į apačią sutikau žygeivius, keliaujančius aukštyn tik tam, jog paskęstų tirštuose debesy­se be jokio vaizdo, savo šypsančiai laimei nepamiršau dar ir dar kartą padėkoti). 

Šalia turistų centro mestelėjau kuprinę ant žolės ir atsisėdau šalia. Skardinė tuno, keli tra­­pučiai ir obuolys – po tokio užkandžio būdamas visas leng­vu­tis ir energingas gali skriste nuskristi iki viršūnės. Arba taip ma­­nai, kol neprasideda žygis.

„Mueller Hut“ takas greitai­ pa­sirodė esantis vienas iš tų, ku­rie „ant popieriaus” atrodo daug lengvesni, nei iš tikrųjų. Nors į vieną pusę reikia nueiti vos 6 kilometrus, beveik visas šis atstumas yra tiesiai į statų­ kalną – pirma užlipęs 2200 laip­telių, pasieki apžvalgos tašką­ „Sealy Tarns“, o vėliau sekda­mas nuorodomis kopi stačiu šlaitu aukštyn. Žygio metu iš vi­so pakyli apie 1000 met­rų. Kadangi apžvalgos taškas prasideda 750 m aukštyje, galiausiai pasieki beveik 1800 m­ aukštį. Tai nėra ekstremaliai daug, bet pakankamai, kad Ku­ko kalną pamatytumei lyg to­buliausiame pa­veiksle – su iš jo besitiesiančiais­ ledynais, jų tirpimo suformuotais žydrais ežerais ir upeliais. 

„Sealy Tarns“ apžvalgos taške sustojau pusiaukelės­ užkandžiui. Nusi­me­­tusi kuprinę ant žemės, stebėjau saulės apšviestą kalną ir galvojau tą patį, ką visada kalnai mane priverčia galvoti – virš nelaimių, nerimo, nesėkmės, skaudulių, vienišumo ir visko, ką kenčiame vaikščiodami že­me, egzistuoja nepastumiamas,­ neišvengiamas, galingas grožis ir ramybė.

Sako, jog seniau žiemos bu­vo šaltesnės, tačiau neprisimenu, kad man, būnant dar visai mažytei, burnon saujom kemšant sniegą būtų buvę šalta. Labiau nei šaltį prisimenu minutės pertraukėles per žaidimus – nuo šalčio traškantis sniegas buvo vietoj vandens, atsigaivinimui. Po kelių saujų, giliai kvėpuodami ir raudonais žandais vėl bėgome į kalniuką čiuožti žemyn arba slėptis nuo sniego gniūžtėmis vėl ata­kuoti pradedančių draugų. Energija ir karštis sruvo­ mūsų kūnais – tuo karštu žai­dimų džiaugsmu galėjome ati­tirpinti ir šalčiausias žiemas. 

Sniego +25o siekiančioje­ tem­peratūroje prieš tai buvau ragavusi tik vieną kartą,­ Kanadoje. Žygiuodama pro „Se­aly Tarns“ „Mueller Hut“ link, maž­daug 1300 m aukštyje pirmąkart paragavau Naujosios Ze­landijos sniego. Susiradusi dar neištirpusį plotelį šalia tako, pa­ėmiau pilną saują. Sniegą godžiai kąsnodama, delne greitai tirpstančiam ledui leidau varvėti per mano nuo saulės nude­gu­sias rankas, ant marškinėlių – bet kur gera, nes kopiant ir taip jau intensyvi saulė karščiu išmušė visą kūną. Galvojau – viskas keičiasi, o gal mums taip tik atrodo. Praėjus maždaug 25 me­tams nuo sniego kimšimo Šiū­­parių kaime, taip pat godžiai ir džiaugsmingai jį skanau­ju dabar. Tolimesnės vietos nuo ma­no kaimo turbūt ant Žemės nė­ra, bet jausmas mažai kuo skiriasi. Mintyse sukasi vėl ir vėl man sugrįžtantys kažkokio rašytojo žodžiai – svarbiausia nepamiršti žaisti. 

Padariusi dar vieną trumpą­ kvapo pagavimo pertrauką, pa­ž­velgiau į dar tolokai esančią­ sta­čią viršūnę ir nuolankiai, nu­­leidusi galvą ėmiau vėl žings­niuoti mintyse skaičiuodama ritmingą „vienas-du, vienas-du,­ vienas-du”. Dėl kalnų grožio, o gal­ ir kažko kito, visuomet rei­kia pakentėti. 

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Birželio 29 d. prasidės ir net savaitę tęsis vienas svarbiausių šalies kultūros renginių – Dainų šventė, šiemet mininti 100 metų sukaktį. Puoselėti lietuviškas tradicijas kviečiantis mobi­liojo ryšio operatorius „Tele2“ pasirūpino, kad šventės dalyviai galėtų sklandžiai mėgautis kiekviena akimirka – Vilniaus Vingio parke įdiegė specialią masiniams renginiams skirtą ryšio įrangą, taip pat pasirūpino papildomu ryšio sustiprinimu ir Kalnų parke. Šie sprendimai leis užtikrinti itin kokybišką ryšį net ir susibūrus itin dideliems žmonių srautams. 

Jau galima išbandyti

„Dainų šventė – vienas svarbiausių Lietuvos kultūros simbolių, tad sveikiname visus gyventojus su šios tradicijos puoselėjimu ir išsaugojimu ateities kartoms. Mums, kaip didžiausią rinkos dalį Lietuvoje užimančiam operatoriui, svarbu, kad į šventę susirinkę dalyviai galėtų mėgautis ne tik įspūdingu reginiu, bet ir kokybiškomis­ paslaugomis“, – sako Petras Ma­­siulis, „Tele2“ generalinis di­rektorius Lietuvai ir Baltijos šalims.

Viso tinklo modernizaciją tęsiantis „Tele2“ užbaigė paskutinį tinklo plėtros etapą Vilniaus Vingio parke, kuriame tiek vasarą, tiek kitais metų laikais vyksta įvairūs renginiai. Tai ypač aktualu artėjant šimt­mečio Dainų šventei. Visoje parko teritorijoje veikia greitasis „Tele2“ 5G ryšys bei papildomai įrengtos naujausios kartos antenos, skirtos masiniams renginiams.

„Koncentruojamės į greitojo 5G ryšio diegimą ir turime kaip niekada gerai išvystytą mobiliojo ryšio tinklą. Vingio parke įdiegta maksimalios konfigūracijos ryšio stotis, kuri veiks visą laiką, ne tik vasarą. Net ir susirinkus tūkstančiams žmonių, parke sklandžiai veikia greitasis 5G ryšys – tai reiškia, jog naršyti bei dalintis akimirkomis iš renginių realiu metu galima be jokių trukdžių“, – teigia P. Masiulis.

Šią naujovę jau galėjo išbandyti vasaros pradžioje Vingio parke vykusių renginių dalyviai. Tokios pat konfigūracijos ryšio stoties įrengimą „Tele2“ netrukus planuoja užbaigti ir Kauno Dariaus ir Girėno stadione.

Pasirūpino ir ryšiu Kalnų parke

Kita svarbi šventės lokacija, kurioje taip pat laukiama didžiulių žiūrovų bei dalyvių srautų – sostinės Kalnų parkas. Operatorius pasirūpino, kad ir čia apsilankę šventės dalyviai galėtų džiaugtis­ greitu 5G ryšiu – įrengė laikiną mobiliojo ryšio stotį.

Ši itin kokybiškai įrengta laikina stotis bus naudojama ne tik per masinius Dainų šventės renginius, bet ir kitus liepos mėnesį vyksiančius koncertus.

Norintiems pajusti visus šiuolaikinių technologijų privalumus „Tele2“ primena visada lai­ku įdiegti sistemos atnauji­nimus, taip­ pat verta nustaty­muose įjungti nemokamas „VoLTE“ ir „VoWifi“ paslaugas, kurios suteikia dar geresnę patirtį. 

Žada išskirtinę programą

Pirmoji Dainų šventė Lietuvoje įvyko Kauno Ąžuolyne 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Joje dalyvavo net 77 chorai –­ ­apie 3500 dalyvių. Pirmoji­ Dainų šventė pavyko – joje apsi­lankė dešimtys tūkstančių žmo­nių, kurie keliavo tiek į parodas, tiek į koncertus.

Kiek vėliau Dainų šventė išsiplėtė ir į Vilnių. 1960 m. šventei Vingio parke pastatyta estrada, talpinusi apie 20 tūkst. dainininkų. Nuo tada ši estrada laikoma vienu Dainų šventės simbolių ir joje šiai progai skirti renginiai organizuojami reguliariai.

Jubiliejinė Dainų šventė šiemet vyks nuo birželio 29 iki liepos 6 d. Šiųmetinis šūkis „Kad giria žaliuotų“ kviečia išsaugoti bei puoselėti lietuviškas girias. Pagrindiniai Dainų šventės renginiai vyks Kauno Dainų slėnyje, taip pat Vilniaus Vingio ir Kalnų parkuose. 

Pastarajame liepos 3 d. vyks ansamblių vakaras „Gyvybės me­dis“. Vingio parke liepos 6-osios vakarą rengiama eitynes nuo­ Ka­ted­ros aikštės iki parko vainikuosianti Dainų diena­ „Kad giria žaliuotų“. Planuojama, jog šiuose renginiuose dalyvaus kelios dešimtys tūkst­ančių žmonių iš visos Lietuvos. Nepaisant to, „Tele2“ klientai galės mėgautis ypač sklandžiu ryšiu.

Pilną renginio programą galima rasti jo tinklalapyje, dalį renginių transliuos LRT. 

Užs. Nr. 123

Greičiausia daugeliui šilališkių yra žinoma, jog Gūbrių kaime 1929 m. gimė Lietuvos laisvės kovotojas ir metraštininkas Albinas Kentra-Aušra, miręs 2023-iųjų gruodį. Kartu su savo šeimos nariais partizanavęs ir po išdavystės 1946 m. liepos 16 d. Šilalėje suimtas A. Kentra patyrė sovietų okupacinės valdžios siaubus, išgyveno Kazachstano stepių lagerių baisybes, tačiau represijos ir sunkumai nepalaužė laisvę ir Lietuvą mylėjusio Albino dvasios ir, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, jis su bendraminčiais Vilniuje įkūrė „Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių“ draugiją.

Draugija sukaupė ir suarchyvavo tūkstančius valandų istorinės rezistencinės medžiagos – Lietuvos laisvės kovų patirties – ir naudojo ją valstybės galiai stiprinti bei Lietuvos piliečių tautinei savimonei ugdyti. Dėl tokios veiklos A. Kentrą ir žinome kaip lietuvių istorijos metraštininką. O jam mirus, „Miško brolių“ idėja nemirė – Vytauto Didžiojo karo muziejus Vilniaus senamiestyje, draugijos patalpose, kuria Lietuvos laisvės kovų pažinimo centrą, kuris pasakos apie mūsų piliečių priešinimąsi per visą XX a. Kol šis centras yra kuriamas, Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia šilališkius susitikti, susipažinti ir pabūti kartu A. Kentros-Aušros gimtinėje Gūbriuose.

Būtent šioje sodyboje gausioje Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje 1929 m. kovo 29 d. ir gimė mažasis Albinukas – būsimas Lietuvos partizanas ir sovietinių lagerių kalinys, Laisvės kovų istorijos sergėtojas, kultūrinės atminties kūrėjas, metraštininkas, „Miško brolių“ sąjungos kūrėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir lietuvybės saugotojas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, pedagogas, visuomenininkas, Laisvės premijos laureatas ir Šilalės garbės pilietis. Gimtuosiuose namuose jis iš brolio išgirdo, jog Lietuva okupuojama. Kentrų šeima po gyvenamuoju namu iškasė bunkerį, kurio NKVD smogikams taip ir nepavyko rasti. Iš šios sodybos, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, prisiekę Kentrų šeimos nariai prisijungė prie Lietuvos partizanų.

Saugodami partizanišką dvasią, muziejininkai kviečia dalyvauti Lietuvos partizanų kovas pristatančio projekto „Atiduok, ką privalai“ veikloje. Dalyvių laukia ne tik pasakojimas apie partizanų kovas bei žygdarbius, tačiau ir uniformų bei autentiškų ginklų pristatymas, įdomios partizaniškos edukacijos.

Birželio 29 d. kviečiame Šilalės krašto bendruomenę atvykti į A. Kentros gimtinę ir prasmingai praleisti popietę laisvės kovų dvasioje. Tą dieną (11 val.) Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios už Lietuvos partizanus ir Kentrų šeimos žuvusiuosius, o jų sodyboje (12-16 val.) bus pagerbtas partizanų Kentrų atminimas ir pašventintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastatytas atminimo ženklas, skirtas žuvusiems Lietuvos partizanams, O. ir J. Kentrų vaikams, atminti.

Kęstas VASILEVSKIS

Vytauto Didžiojo karo muziejaus viešųjų ryšių specialistas

Klaipėdos dramos teatre rengiamo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ sumanytojai ir organizatoriai tikina, kad šie metai neabejotinai patvirtino, jog idėja uostamiestyje kurti iš įvairių pasaulio šalių teatro kūrėjus sukviečiančią šventę pasiteisino. Rekordiniai bilietų pardavimai, pilnos žiūrovų salės ir spektaklių pažiūrėti ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir kaimyninių šalių atvykstantys žmonės – visa tai ženklas, kad „TheATRIUM“ suaugo ir turi savo bendruomenę.

Kasmet rengiamas festivalis turi nusistovėjusią struktūrą, kuri išsitęsia per beveik du mėnesius. Pirmoji jo dalis, Lietuvos teatro vitrina, vyko gegužės 15–19 d., per jas parodyti 11 Lietuvoje kurtų scenos meno kūrinių susirinko teatro profesionalai iš įvairių šalių. Antroji dalis, tarptautinė programa, vyko nuo gegužės 24 d. iki birželio 13 d., jos metu parodyti penki spektakliai, kai kurie po du kartus. Viso festivalio metu taip pat buvo galima apsilankyti teatro kamerinėje salėje įrengtoje garso menininko Adomo Zubės garso ir vaizdo instaliacijoje „Regykla“.

„Intuityviai atrodo, jog šie metai galutinio įsitvirtinimo laikas. Tą liudija ir bilietų iššlavimas, į kai kuriuos spektaklius jie buvo išpirkti per kelias dienas, ir didelis teatro kritikų iš sostinės būrys, be to, žmonės iš kitų miestų jau tikrai sužinojo, kad pas mus vyksta geri dalykai. Nuo šių metų esame nebekvestionuojamas dydis, nors atrodo, jog formaliai niekas labai nepasikeitė – kaip ir kasmet, stengiamės rodyti kokybiškus spektaklius“,– apibendrindamas sėkmingus 8-uosius „TheATRIUM“ metus kalbėjo festivalio meno vadovas Gintaras Grajauskas.

Anot jo, natūralu, jog festivaliui užaugti prireikė laiko: „Pamenu pačią pradžią, kuomet žiūrovams kildavo klausimų, kaip žiūrėti, pavyzdžiui, spektaklį iš Prancūzijos. Kokia kalba kalbės aktoriai, kaip žiūrėti ir spektaklį, ir jo subtitrus. Tai buvo labai neįprasta. Dabar tokių klausimų net nekyla“.

Vienas iš festivalio sumanytojų, Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys, apžvelgdamas „TheATRIUM“ reikšmę, antrino G. Grajauskui.

„Per šiuos metus įvyko didžiulė tiek žiūrovų, tiek teatro transformacija. Mūsų repertuaras sudarytas iš sudėtingų spektaklių, sunkių temų ir nieko labai paprasto nesiūlome, bet toks mūsų kelias, o mūsų žiūrovas pažįsta ir pripažįsta tokį teatrą. Turime savo fanų bazę, svarbu, kad ji ne tik klaipėdietiška, ji plečiasi, jau apima ir Vilnių, ir Kauną. Tai teikia viltį ir ateičiai. Kiekvieną naują projektą darome vis drąsiau, nebijome likti nesuprasti. Gal nukrypau nuo festivalio, bet tai labai susiję“, – festivalio svarbą pačiam teatrui pabrėžė T. Juočys.

Pasak jo, festivalis padėjo žiūrovui praplėsti savo akiratį, atsidurti Europos teatro kontekste. Didelio žiūrovų dėmesio šiais metais „TheATRIUM“ programoje sulaukė ne tik šiuolaikinio Europos teatro žvaigždės italo Romeo Castellucci spektaklis „Bros“ ar vienas paskutiniųjų Rimo Tumino darbų, spektaklis „Ana Karenina“. Festivalio rengėjai pastebėjo, jog publiką domino visas siūlomas spektaklių spektras.

„Bilietai buvo aktyviai perkami į visą programą, taip pat ir į Lietuvos teatro vitriną, kurią paprastai dėliojame daugiau galvodami apie mūsų svečius iš užsienio, jos ir laikai ne visada buvo patogūs“,– atkreipė dėmesį T. Juočys.

Festivalio rengėjai akcentavo, kad „TheATRIUM“ ne tik suteikia progą toli nekeliaujant pamatyti platų žinomų teatro kūrėjų darbų spektrą, bet ir leidžia tą padaryti už prieinamą kainą. Bilietai net ir į didžiausių žvaigždžių renginius buvo tokie pat, kaip ir į repertuarinius Klaipėdos dramos teatro spektaklius, jiems galiojo ir visos teatre taikomos nuolaidos.

Teatro gyvenimas planuojamas kelis metus į priekį, tas pats ir su festivaliu – dar nepasibaigus 8-ajam „TheATRIUM“, jau ruošiamasi būsimiems festivalio metams. Rudenį vyks atranka į Lietuvos teatro vitriną, svarstoma ir tarptautinės festivalio programos sudėtis.

„Lietuvos teatro vitrina kasmet yra didelis iššūkis – savo erdvėse per minimaliausią laiką apsiimame parodyti daug spektaklių. Tai didžiulis iššūkis tiek technikams, tiek likusiam personalui. Be to, ne visi spektakliai, kuriuos norėtume parodyti, telpa mūsų salėse, nuolat svarstome, kaip tai išspręsti. Kol kas atrodo, jog didelių revoliucijų kitais metais nebus, kaip visada, dirbsime kaip dirbę, atrodo, tai daryti sekasi neblogai“,– sakė G. Grajauskas.

KRISTINA SADAUSKIENĖ

Klaipėdos dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaidai

Teatro nuotr.

Mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ klientai jau gali naudotis eSIM paslauga išmaniuosiuose naujos kartos „Apple“ laikrodžiuose. Ši paslauga leidžia laikrodyje gauti skambučius ir pranešimus net tada, kai telefono neturite kartu su savimi. Dabar –  pats geriausias metas užsisakyti šią paslaugą, nes klientų laukia labai patrauklūs pasiūlymai.

Skambučiai – tiesiai į laikrodį

„Tele2“ pradėjo naujausios kartos „Apple“ laikrodžių su eSIM paslauga prekybą. eSIM, kuri yra integruota į „Apple“ laikrodį, leidžia įrenginiui jungtis prie mobiliojo ryšio operatoriaus tinklo. Todėl, naudojant šią paslaugą, galima skambinti bei gauti skambučius ne tada, kai telefono nėra šalia.

eSIM suteikia galimybę ne tik būti visuomet pasiekiamiems, bet ir naršyti, klausytis muzikos, gauti programėlių pranešimus tiesiai į laikrodį. Tai ypač naudinga sportuojant, būnant gamtoje, vasarą darbuojantis lauke ar kitose situacijose, kai nesinori neštis telefono.

Pažangūs sprendimai

„Tele2“ klientai jau gali rinktis įvairių spalvų ir dydžių „Apple Watch SE“, „Apple Watch Series 9” ir „Apple Watch Ultra 2“ laikrodžių modelius.

Naujosios kartos „Apple“ laikrodžiai yra labai kokybiški, atsparūs vandeniui net iki 100 metrų gylio, itin tiksliai matuoja fizinio aktyvumo rodiklius, o jų pilnai įkrauta baterija veikia iki 18 val. Visi laikrodžiai palaiko ir eSIM paslaugą, suteikiančią dar geresnę naudojimo patirtį – jus galima pasiekti keliuose įrenginiuose vienu metu.

Įsigydami „Apple“ išmanųjį laikrodį, „Tele2” klientai ribotą laikotarpį galės pasinaudoti ypač palankiais pasiūlymais. Dabar įsigyjant „Apple“ išmanųjį laikrodį su 24 mėn. „Tele2“ paslaugų teikimo sutartimi, eSIM paslauga 6 mėn. nieko nekainuos. Taip pat dabar įsigydami laikrodžius klientai gali gauti 3 mėn. nemokamą įrenginio draudimą.

Operatoriaus klientų laukia ir kitas neįtikėtinas pasiūlymas – perkant išmanųjį telefoną „iPhone 15 128GB“ su neribotų GB planu (sutartį sudarant 24 mėn.), laikrodis „Apple Watch SE“ kainuos tik 1 Eur. Sumažintos kainos ribotą laikotarpį bus taikomos ir „Apple Watch Series 9” bei „Apple Watch Ultra 2“ laikrodžių modeliams.

Kaip aktyvuoti eSIM?

Tam, kad naujajame laikrodyje būtų galima naudotis eSIM paslauga, pirmiausia reikia susieti laikrodį su savo „iPhone“ telefonu ir paslaugą aktyvuoti. Aktyvuoti eSIM paslaugą savo išmaniajame laikrodyje labai paprasta – tai patiems namuose galima padaryti vos kelių mygtukų paspaudimais.

Savo „iPhone“ telefone, susietame su laikrodžiu, atverkite „Apple Watch“ programėlę, joje spauskite „Mobile Service“ arba „Finish Setting Up Your Apple Watch“. Čia pasirinkite „Setup Mobile Service“ ir atlikite kitus ekrane prašomus veiksmus.

Užs. Nr. 120

„Žemaičių kalba dabar išgyvena didelį pakilimą ir tai be galo džiugina, nes būtent žemaičių kalba ir žemaitiškas raštas yra lietuviškos raštijos pradžia – pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo, kuris buvo žemaitis nuo Švėkšnos, „Katekizmas“ dar 1547 m. buvo parašytas būtent žemaičių kalbos pagrindu“, – žemaitiškai į Šilalės viešąją biblioteką susirinkusius mokinius bei šilališkius kreipėsi kalbininkas, žemaičių kalbos saugotojas ir puoselėtojas profesorius Juozas Pabrėža, kviesdamas visus drąsiai kalbėti prigimtine savo kalba. 

Šie metai 13-oje Žemaitijos savivaldybių, tarp kurių yra ir Šilalė, paskelbti Žemaitiško rašto­ metais. Tad neatsitiktinai surengtas ir­ šis že­maitiškumu alsavęs susitikimas –­ apie prigimtinę iš tėvų išmoktą kalbą, jos išsaugojimą bei pripažinimą su šilališkiais diskutavo ir kraštietis Benjaminas Bendikas, Šiaulių Žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ valdybos narys.

Kalbininkas J. Pabrėža įsitikinęs, jog žemaičių kalba ne tik privalo išlikti, bet ir turi būti įtvirtinta kaip re­gioninė Žemaitijos krašto kalba.­ Ir­ nors, pasak­ profesoriaus, tai nė­ra paprasta, mat vis dar atsiranda be­sigąsdinančių, kad dėl to kils pavojus lietuvių kalbai, jis teigė neprarandantis vilties, kad jo akys dar išvys „žemaitiu kalbuos tvėrtėnema“. 

„Kalbame ne apie antrosios valstybinės kalbos įtvirtinimą. Ji yra viena – lietuvių, ir kitaip nebebus, jokių diskusijų čia nekyla. Bet sena, daininga žemaičių kalba turi būti įteisinta kaip Žemaitijos regiono kalba“, – sakė J. Pabrėža, vaizdingais ir gyvais pavyzdžiais primindamas susirinkusiems žemaitiškus žodžius, apibūdinimus, posakius.

Tuo labiau, jog pagrindas tam yra – pasak kalbininko, XIX a. buvo žemaitiškos kalbos atgimimo laikas, pamatus tam padėjo Dionizas Poška, Liudvikas Jucevičius, Simonas Stanevičius, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Juozas Čiulda, 1855 m. parašęs žemaičių kalbos gra­matiką.

„Deja, vyskupas Motiejus Valančius, nors ir buvo pažadėjęs išleisti tą gramatikėlę, pažado neištesėjo. Knygelė iš­ėjo tik 1993 m., po Lietuvos atgimimo“, – apgailestavo J. Pabrėža.

Kaip laiku nepasirodė ir J. A. Pabrėžos­ sukurta žemaičių kalbos gramatika – jei šie leidiniai būtų pasirodę, bendrinė lietuvių kalba, pasak kalbininko, galėjo susiformuoti žemaičių kalbos pagrindu. Tačiau nors viršų paėmė vakarų aukš­taičiai, žemaičių kalba niekur nedingo, todėl pats laikas ją grąžinti į jai derančią vietą.

Visą savo gyvenimą pašventęs žemaičių kalbos ir rašto gaivinimui, su šviesaus atminimo  kalbininku, Vilniaus uni­versiteto profesoriumi ir savo mokytoju Aleksu Girdeniu ne vienerius metus tobulinęs žemaičių kalbos rašybos sistemą, išleidęs ne vieną knygą („Žemaičių rašybos patarimai“, „Žemaičių rašyba“, „Žemaičių kalba ir rašyba“), šių metų pradžioje profesorius į žemaičių kalbą išvertė vieną populiariausių ir labiausiai skaitomų pasaulio knygų Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Pasak J. Pabrėžos, šiaurės vakarų regiono žemaičiams (dounininkams) būdingu tarminiu pagrindu išverstas kūrinys tapo unikalia Žemaitiško rašto metams skirta dovana. Nors, kaip juokavo, tris mėnesius ir teko „dėdlē sukti krame“, kad tekstai neprarastų savo autentiškumo, bet ir būtų jaučiama žemaičių kalbos dvasia. 

Lietuviškai „Mažasis princas“ pirmąkart buvo išleistas dar 1959 m., o šiemet jis prašneko žemaitiškai – tai buvo 572-oji kalba, į kurią yra išverstas šis leidinys (šiuo metu „Mažasis princas“ jau išleistas 578 kalbomis).

Susitikimą su šilališkiais kalbininkas, žemaitiško žodžio ir rašto puoselėtojas J. Pabrėža užbaigė palinkėjimu „keravuoti brongiojė žemaitiu kalba“ ir citata iš „Mažojo princo“ primindamas susirinkusiems, kad „matītė gal tiktā so šėrdė. Patis svarbiausė dalīkā akims nier matuomė“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) nustatė palankesnes paramos skyrimo sąlygas ūkininkams, kurie dalį savo ariamos žemės skyrė negamybiniams plotams. Tai gera žinia žemdirbiams, dėl neatitikimų galėjusiems prarasti ekologinių sistemų išmokas.

Peržiūrėjo reikalavimus

2023 m. buvo pirmieji Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano įgyvendinimo metai, kai ūkininkai dalyvavo kompleksinės klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei naudingos sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklose ir dalį savo ariamosios žemės skyrė negamybiniams plotams. Tačiau praktika parodė, kad dalis ūkininkų dėl minimalių neatitikimų tokiuose plotuose praranda visas gamybinių ekologinių sistemų išmokas.

Tai įvertinus, birželio 17 d. žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas pasirašė įsakymą „Dėl veiksmingumo ir efektyvumo metodikos taikymo pareiškėjams, pateikusiems paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškas 2023 m.“.

Naujajame įsakyme nustatomos palankesnės paramos skyrimo sąlygos ir numatoma mokėti visą arba dalį kompensacinių išmokų už gamybines veiklas tiems, kurie paraiškos pateikimo metu negamybinėms veikloms skyrė ne mažiau kaip 5 proc. savo deklaruotos ariamosios žemės, tačiau po paraiškos administravimo arba patikros vietoje buvo nustatyta, kad negamybinių veiklų plotas sumažėjo ir šie ūkininkai pagal paramos skyrimo reikalavimus nebegalėjo pretenduoti į paramą už gamybines veiklas.

„Tai, kad jie dėl minimalių neatitikimų deklaruojant šiuos plotus prarado visas gamybinių ekologinių sistemų išmokas, buvo neproporcinga“, – sakė ministras K. Navickas.

Dabar ekologinės sistemos išmoka už gamybines veiklas (kompleksinės ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veikloms „Augalų kaita“ ir (ar) „Tarpiniai pasėliai“, ir (ar) „Sertifikuotos sėklos naudojimas“, ir (ar) „Neariminės tausojamosios žemdirbystės technologijos“) yra skiriama diferencijuojant taip:

● kai negamybinei veiklai ar veikloms yra skirta mažiau kaip 5 proc., bet daugiau kaip 4,5 proc. (imtinai) deklaruotos ariamosios žemės, – skiriama 90 proc. ekologinės sistemos išmokų už gamybines veiklas;

● kai yra skirta mažiau kaip 4,5 proc., bet daugiau kaip 2,5 proc. (imtinai) deklaruotos ariamosios žemės, – skiriama 70 proc. ekologinės sistemos išmokų už gamybines veiklas;

● kai yra skirta mažiau kaip 2,5 proc., bet daugiau kaip 1 proc. (imtinai) deklaruotos ariamosios žemės, – skiriama 50 proc. ekologinės sistemos išmokų už gamybines veiklas.

Ekologinės sistemos išmokos už gamybines veiklas nebus skiriamos, kai tokiai veiklai ūkininkas numatė mažiau kaip 1 proc. deklaruotos ariamosios žemės. 

Tie plotai, kurie pagal paraiškos administravimo metu arba patikros vietoje metu nustatytus faktinius duomenis yra skirti negamybinei veiklai, tačiau už kuriuos neskirta ekologinės sistemos išmoka ar jos dalis dėl priežiūros reikalavimų nesilaikymo, bus įtraukti skaičiuojant negamybinei veiklai skirtą deklaruotos ariamosios žemės dalį.

Kaip pakeitimai atsilieps praktikoje?

Naujajame įsakyme išdėstyti diferencijavimo pakeitimai suteikia lankstumo pareiškėjams, kurie dalyvauja ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklose ir kuriems taikoma Veiksmingumo ir efektyvumo metodika.

Pakruojo rajone įsikūrusios UAB „Alfa Agro“ vadovas Virginijus Beinoras į pakeitimus žiūri pozityviai: „Tai – teisingas Žemės ūkio ministerijos sprendimas. Situacija situacijai nelygu, bet už ginčytinus atvejus ūkininkui visai neišmokėti pinigų, kuriuos jis užsitarnavo sąžiningai įvykdydamas ekoschemas, nebuvo tinkamas kelias. Mūsų atveju buvome „uždaryti“ nuo visų keturių ekoschemų ir negavome apie 150 tūkst. eurų išmokų vien todėl, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra nepripažino vieno iš negamybinių laukų mulčiavimo fakto. Žemės ūkio ministro išleistame naujame įsakyme proporcingai išdėliota išmokų mažinimo sistema. Tai geriau nei ankstesnis variantas, nes šis sprendimas išlygino padarytos „žalos“ ir skirtos baudos proporcingumą. Trūkumas tik tas, kad išmokas gausime vėliau, nei planavome. Be to, toks sprendimas turėtų būti ilgalaikis, o ne trumpalaikis, skirtas tik 2023 metams.“

„Svarbu galutinis rezultatas, kad Žemės ūkio ministerija rado kompromisą. Naujasis įsakymas išpildė daugelio ūkininkų lūkesčius“, – džiaugiasi Šakių rajone augalininkystės ūkį turintis Kęstutis Bacevičius. Jo dirbamuose keleto šimtų hektarų laukuose rastas tik apie 90 arų negamybinių plotų trūkumas. Dėl to ūkininkas būtų netekęs išmokos.

Naujasis įsakymas taikomas tik 2023 m. pateiktoms suadministruotoms ir nesuadministruotoms paraiškoms.

ŽŪM ir asmeninio archyvo nuotr.