Vasario mėnesį išskirstę ir patvirtinę rajono biudžetą, savivaldybės politikai niekaip nesusitaiko su mintimi, kad lėšų papildomiems darbams atlikti bent jau kol kas nėra. Kiekviename tarybos posėdyje jie kiša ranką į ateinančių metų biudžetą, nors niekas nežino, nei kiek jame bus pinigų, nei kam juos bus galima naudoti. Ypač  kenčia ateinančių metų Kelių priežiūros ir plėtros prog­ramos fondas, iš kurio Šilalės politikai vien liepos pabaigoje „pasiskolino“ daugiau kaip 80 tūkst. eurų.

Kaip parodyti, jog valdžia gerai dirba? Pagaliau imtis remontuoti dešimtmečius pa­mirštas gatves ir keisti išsiklaipiusius šaligatvius. Šilalės rajono vadovai tą ir daro. Rudenį rinkimai į Seimą, kiek­vienai partijai norėsis gerais darbais pasigirti, todėl šiemet jų priplanuota dvigubai daugiau nei anksčiau. Kadangi pinigų nėra tiek daug, kiek politikai turi norų, konkursus laimėjusios įmonės yra verčiamos dirbti skolon. Garantas - savivaldybės įsipareigojimas sumokėti iš ateinančių metų biudžeto.

Kad trūks pinigų suplanuotoms gatvėms asfaltuoti, buvo aišku dar vasarį, sprendime dėliojant šių metų ketinimus. Tačiau dabar iš maišo lenda kita yla: siūloma skirti lėšų net tiems objektams, kurie nebuvo numatyti valdininkų planuose. Pavyzdžiui, Didkiemyje, Kaliksto Kasakausko gatvėje, šiemet žadėta pakeisti tik dalį kelio bortų, bet, atlikus darbus, paaiškėjo, jog šaligatvių būklė ne pagerėjo, o pablogėjo. Pakeitus „bordiūrus“, jie tapo aukštesni už patį šaligatvį, jis dar labiau susiklaipė, o kasinėjant visai sutrupėjo plytelės.

Investicijų ir statybos skyriaus vedėjas Faustas Sragauskas tarybos narius įtikino, kad padėtis Didkiemyje tikrai pablogėjo, todėl žūtbūt reikia dar 14,3 tūkst. Eur šaligatvio dangai pakeisti.

Eismo saugumas - šventas reikalas, kas gali tam prieštarauti? Taryba nusprendė, jog darbus būtina atlikti kuo greičiau, o pinigų jiems tikimasi rasti ateinančių metų biudžete.

Valdžios planai gerokai brangsta ir Kaltinėnų seniūnijoje. Atrodo, kad Gineikių kaimo Dionizo Poškos gatvės gyventojai per anksti apsidžiaugė būsimu asfaltu. Praėjusį ketvirtadienį politikai­ per daug nediskutuodami nutarė šios gatvės neasfaltuoti, o jai skirtus 25 tūkst. Eur permesti Rakutiškės  gatvės projektavimo bei kapitalinio remonto darbams.

F.Sragauskas aiškino, kad darbus planavę seniūnijos specialistai esą „sumaišė gat­vių pavadinimus“. Tik dabar atsipeikėta, jog Rakutiškės gatvėje gyvena kur kas daugiau žmonių, be to, ją išasfaltavus,  pagerės privažiavimas prie jau tvarkomos Akmenos gatvės. Bene 700 metrų asfaltui nutiesti 25 tūkst. Eur, žinoma, neužteks, tad savivaldybės taryba pritarė, kad iš ateinančių metų biudžeto šiai gatvei būtų skirta dar iki 70 tūkst. Eur.

Prie įvažiavimo į Šilalę sandėlius statantys verslininkai taip pat sulauks paramos - savivaldybės taryba nusprendė biudžeto lėšomis išvalyti pro jų sklypą einantį melioracijos griovį. Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra užtikrino, jog darbus būtina atlikti šiemet, nes kitaip bus sutrukdyta verslui kurtis.

„Melioracijos griovys - savivaldybės valdomas valstybės turtas, jam prižiūrėti valstybė skiria lėšų. Griovys surenka ir miesto vandenis. Ties savo sklypais žemės savininkai jį išvalė, bet kitur jis yra užakęs. Verslininkai prašo ne paramos, o nori, kad savivaldybė susitvarkytų savo turtą“, - aiškino politikams A.Olendra.

Tarybos narys Albinas Ežerskis mano, jog griovį reikia valyti planine tvarka, o ne kažkam paprašius. Jei statant sandėlius ar ruošiant teritoriją melioracijos įrenginys buvo sugadintas, jį sutvarkyti turi darbus atliekanti organizacija.

Savivaldybės taryba grioviui išvalyti iš ateinančių metų Melioracijos darbų programos skyrė 7  tūkst. Eur.

Įdomu, ar taip pat operatyviai būtų atsižvelgta ir į kokio nors eilinio ūkininko prašymą išvalyti, tarkime, jo žemę tvindantį melioracijos griovį?

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šeštadienio priešpietę kelyje Kvėdarna-Žadeikiai-Lau­kuva, ties Genioto kaimu, susidūrė du lengvieji automobiliai. Vienu iš jų važiavusi jauna vilniečių pora skubėjo į vestuves Švėkšnoje. Laimei, būsimą šventę sujaukė tik išgąstis, stresas ir nestipriai apdaužyta mašina - nei vairuotojas, nei besilaukianti keleivė rimtų sužalojimų nepatyrė.

Kaip praneša Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės specialistė Rūta Janavičiūtė, dviejų žvyrkelių sankryžoje automobilio „Mazda 626“ vairuotojas  (gim. 1943 m.), išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, nepraleido juo važiavusio „Volvo V70“, kurį vairavo jaunas vyras (gim. 1990 m.), ir transporto priemonės susidūrė. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai, „Mazda“ nuskriejo į griovį.  Į įvykio vietą atskubėjęs ugniagesių - gelbėtojų ekipažas padėjo iš sumaitotos „Mazdos“ išsilaisvinti keleiviui bei ištraukė iš griovio automobilį.

„Volvo“ važiavusi besilaukianti keleivė (gim. 1988 m.) dėl patirto streso nugabenta į Tauragės apskrities ligoninę. Laimei,  moteriai jokių sužalojimų nenustatyta, po apžiūros ji išleista į namus.

Žadeikiškis „Mazdos“ vairuotojas nenukentėjo. Medikų pagalbos atsisakė ir kartu važiavęs keleivis (gim. 1949 m.). Tačiau vakare, apie 20 val., pablogėjus sveikatai, vyriškis kreipėsi į Šilalės ligoninę. Jam diagnozuoti dubens ir šonkaulių lūžiai.

Visi eismo įvykio dalyviai buvo blaivūs.

Avarijos liudininkų teigimu, „Mazda“ vilniečių ekipažui kelią pastoti galėjo dėl itin prasto matomumo – šioje vietoje vaizdą užstoja krūmai.

Eugenija BUDRIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Redakcija sulaukė šilališkės skaitytojos laiško, kuria­me ji prašo dar kartą grįžti prie temos apie šiukšlių konteinerius.

„Šilalėje dabar daug kur pastatyti ir konteineriai stik­lui, plastmasei bei popieriui. Žinoma, puiku, kad gyventojai yra skatinami rūšiuoti. Tačiau atsiranda­ ir nemažai nevalyvų bei neatsakingų žmonių, kurie į tuos konteinerius meta maišus su buitinėmis ir maisto atliekomis. Žinant, jog šiukšlių vežėjai stiklo bei plastiko konteinerius ištuština vos kartą ar du per mėnesį, reikia įsivaizduoti, koks nuo jų sklinda dvokas. Ypač dabar, vasarą. Gyventojai, kurių butai yra arčiau gatvės, kur tie konteineriai stovi, dėl sklindančios smarvės ir pulko musių negali nė langų praverti. 

Mano manymu, šią prob­lemą būtų galima išspręsti, jei šiukšlių vežėjai rūšiavimo konteinerių dangčius prirakintų grandinėmis ir jie iki galo neatsidarytų. Tada nebūtų galimybės į juos įgrūsti maišų su buitinėmis atliekomis.

Gal redakcija galėtų paklausti „Ecoservico“ vadovų, ar įmanoma kokiu nors būdu įveikti šią bėdą.

Būtų gerai, kad tai paviešintumėte laik­raštyje. Gal paskaitę kai kurie žmonės taps sąmoningesni ir taip nebesielgs“, - viliasi laišką į redakciją atsiuntusi Marija Adomavičienė.

„Ecoservice“ Šilalės padalinio vadovas Saulius VYŠNIAUSKAS neslepia: kiauliškai besielgiančių šilališkių netrūksta. Tačiau, jo nuomone, prirakinti konteinerių dangčius grandinėmis nėra geriausias variantas, ir tai šios problemos neišspręs.

„Anksčiau, kai šiukšles vežė ne mūsų įmonė, Šila­lėje toks eksperimentas jau buvo atliktas. Bet žmonėms tai nepatiko, todėl grandines teko nuimti. Ir mes nusprendėme jų nedėti, nes puikiai suprantame, jog užsitrauktume gyventojų rūstybę. Pavyzdžiui, atnešus didesnę kartoninę dėžę, ją reikėtų sulamdyti arba suplėšyti, nes priešingu atveju ji į konteinerį netilptų. Tačiau ar daug tokių atsiras? Juk paprasčiau bus ją tiesiog numesti šalia. 

Tvarka priklauso nuo pačių žmonių ir jų elgesio. Atrodo, galėtų ir kaimynai vienas kitą pabarti, paprotinti, parodyti, kas parašyta ant konteinerio. Deja... Todėl ši problema bus tol, kol nepasikeis kai kurių gyventojų požiūris. 

Tenka pripažinti bei apgailestauti, kad išprusimo, rūšiuojant atliekas, daugiabučių gyventojams dar labai stinga. Žinoma, ir privačių namų savininkai į konteinerius primeta visko. Bet juos pamokyti yra lengviau – mes tokių atliekų paprasčiausiai nevežame ir užklijuojame specia­lius pranešimus. Tačiau jei­ tokį įspėjimą prilipdysi ant didžiųjų konteinerių, niekas į jį nekreips dėmesio, nes niekam tai ne­įdomu. Todėl bendromis jėgomis reikia mokyti žmones“, - komentavo situaciją S.Vyšniauskas.

Taigi, šilališkiai, būkime sąmoningi ir bent jau pasistenkime vieni kitų atžvilgiu elgtis geranoriškiau.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės kraštas išsiskiria darbščiais žmonėmis: turime daugiausiai pieno ūkių, garsėjame bitininkais, sulaukiame pagyrų už gražiai tvarkomų sodybų aplinką. Didžiuojamės savo kraštiečiais bei  pristatome skaitytojams dar vieną loterijos laimėtoją.

Šilališkė Agota Auškalnienė - senjorė, galinti būti pavyzdžiu netgi didžiajai daliai jaunimo, o energijos bei optimizmo drąsiai galėtų paskolinti visiems. Nors jau eina antri metai, kai Agota erdviuose namuose liko gyventi viena, tačiau nuobodžiauti ar graužti savęs ji neleidžia, užsiimdama mėgiama veikla.

„Žiemą mezgu, vasarą grybauju, uogauju. Dabar ypač nėra kada ilsėtis – žolynai, daržai, sodas... Visko turiu dėl savęs, tik jau ūkio nebelaikau. Anksčiau valdėme nemažai­ žemės, laikėme karvutę, paukščių“, - pasakojo moteris.

A.Auškalnienė yra dirbusi­ Pajūrio vidurinėje mokyk­loje, Šilalės komunaliniame ūkyje, bet dėl stuburo problemų anksti buvo priversta išeiti iš darbo. Su vyru jiedu užaugino tris atžalas. Sūnus Edmundas gyvena Šilalėje, dukra Onutė – Tauragėje, o Daiva – Klaipėdoje. Džiaugiasi Agota šešetu anūkų bei vienu proanūkiu.

Ilgametei „Šilalės artojo“ skaitytojai atiteko kepyklos „Pitlius“ dovanų kuponas, už kurį laimėtoja galės išsirinkti krepšį gardžių kepinių ar kitokios produkcijos.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Girdiškės parapijoje nuaidėjo palaimintosios Mergelės Marijos Snieginės atlaidai. Ką jie ir Girdiškė reiškia vietiniams Vitai ir Edmundui, vilnietei Ievai?

„Nuo mažens Snieginės atlaidai asocijuojasi su bažnyčios grindų plovimu, puošimu, dvasiniu pakylėjimu“, - sako Vita. 

„Man tai visų pirma atlaidai“, - teigia Edmundas.

Vilnietei Ievai Girdiškė - giminių, kilmės kraštas.

Nuo senų laikų į atlaidus žmonės suvažiuodavo su arkliais, atlikdavo bažnytines apeigas, aplankydavo kapus, o tada, susėdę būreliais ant žolės, valgydavo, kalbėdavosi, kai kas čia pat sulaukdavo ir šokių vakaro.

Sovietmečiu dažną atlaidų sekmadienį nenutrūkdavo kolūkio javapjūtės darbai ir, skirdami žmonių minias, per miestelio centrą braudavosi grūdų pakrauti sunkvežimiai. Tačiau, nepaisant to, atlaidai tuomet pasižymėdavo žmonių gausa, o šventoriuje, pagal dabartinius apibūdinimus, galėjai matyti verslumo užuomazgų. Tiesa, milicininkai tuos privačius prekybininkus, kuriuos įvardindavo spekuliantais, uoliai gaudydavo...Vietos gyventojų kiemuose netrūkdavo vaišių, tauriųjų bei  netauriųjų gėrimų ir turbūt retas kuris tada laikydavosi dietos. O kai saulutė nusileisdavo už Paežerio kalnų, į senuosius kultūros namus plūstelėdavo minios žmonių.

Čia romantiški susitikimai, pasivaikščiojimai po rugpjūčio žvaigždėmis, šokiai, prisiminimai, ką veikei nuo praėjusios vasaros, išsiskyrimai. Kaip taisyklė, apie antrą valandą nakties tarp maišytos liaudies dėl įvairių priežasčių prasidėdavo masinės muštynės, kuomet galėjai išgirsti miestelio skanduotę ,,girdiškiniai ar visi, atamanas kur esi?“. Vietiniai būdavo gerai pasiruošę, traukdavo iš slėptuvių grandines, kuolus, tad neretai tapdavo kovų be taisyklių nugalėtojais. Duodavosi atsakančiai, dažnai pasitaikydavo net ir sunkių kūno sužalojimų. Va tada tuometinės milicijos šioje vietoje paprastai nebūdavo. Kaip ir nukentėjusiųjų skundų.

Po 1990-ųjų Nepriklausomybės, atsiradus masiniam automobilizmui, kartais atrodo, jog žmonės sulaksto ir greitai išlaksto automobiliais, todėl tradiciniai atlaidai neatsiveria skubantiems. Laimei, pastaruoju metu pamažu grįžtama prie senųjų papročių. Veiklūs ir jauni parapijos, bendruomenės  lyderiai, padedami savivaldybės bei rėmėjų, realizuoja dvasines, kultūrines, sportines programas. Vis labiau pastebimas simpatiniais ryšiais grįstas bendruomeniškumo jausmas, emocinis užtaisas. Gana ryški to iliustracija - atsisveikinimas parapijos kunigu Eduardu Steponavičiumi, kuriam plojo visa visuomenė.

Gyvenimas tęsiasi. Atrastas bandonijomis atliekamas Girdiškės maršas ir prisiminta idėja ,,Investuok Girdiškėje“. Juk nuo senų laikų Girdiškės jaunimas svajojo, kad vieną dieną Girdiškė taptų miesteliu. Turint omenyje patogią geografinę padėtį, patrauklias apylinkes, gausybę emigravusių gyventojų galbūt ir galimas grįžtamasis procesas. Pasvarstykime, kas būtų, jei bent 50 veiklių žmonių pradėtų čia statyti namus ir kurti gyvenimą. Išdygtų naujas reemigrantų kvartalas. Čia pat atsirastų atitinkama infrastruktūra: vaikų darželis, mokykla, sporto aikštynas. Vakarietiška patirtis atneštų naujus socialinius, ekonominius santykius bei galbūt nustelbtų niurzgimą, jog „kiti kažko nepadaro“. Šį projektą pastebėjusi Vyriausybė galbūt suprastų, kad žmonės neprasigyveno iš  nuolat didinamų minimalių atlyginimų ir dotuotų 50 procentų gyvenamųjų statybos kaime kaštų. Su tradicijos užnugariu kaimas taptų naujomis tautos šaknimis...

Pesimistams lieka tik retorika. Tačiau klausimas, ar šitokios idėjos ne per daug ekstremalios, daugiau nei banalus...

Arūnas MIKALAUSKAS

Armino BUKALTO nuotr.

Girdiškės krepšinio komanda

Rugpjūčio 6-osios rytą į Pagramančio regioninio parko lankytojų centrą rinkosi dviračių entuziastai. Vieni jais atmynė, kiti atsivežė automobiliais. Į šeštąjį dviračių žygį užsiregistravo 40 dalyvių. Kasmet jame dalyvauja vis daugiau entuziastų ir iš tolimesnių rajonų – Vilniaus, Kauno, Šakių bei kt.

Pagramančio regioninio parko ekologas supažindino žygio dalyvius su maršrutu, visiems buvo išdalintos tradicinės vėliavėlės su žygio schema. Trasa nebuvo itin sudėtinga: didžiąją dalį sudarė žvyrkeliai, šiek tiek asfalto ir truputis bekelės, iš viso reikėjo įveikti 40 km.

Pirmasis stabtelėjimas - Pagramančio piliakalnis: norintieji kopė aukštyn pasigrožėti vaizdu iš viršaus. Užsukome į Lakštingalų slėnio stovyklavietę, iš kur reikėjo kopti stačiais laiptais ir stumti dviračius. Akmenos Didžiojoje rėvoje ilsėjomės kiek ilgiau, galėjome pasiremontuoti dviračius, šiek tiek užkąsti, atsigaivinti.

Už kelių kilometrų mus pasitiko bekelė – pelkėta pieva pamiškėje. Įveikę ją, riedėjome lygiu miško keliu iki partizanų žeminės, kur mūsų laukė karšti pietūs. Sočiai pavalgius, minti buvo kiek sunkiau, be to, keletą kilometrų mus dar prausė lietus. Neskubėdami pasiekėme Genių atodangą, pasigrožėjome nuo jos atsiveriančia panorama. Pakeliui dar aplankėme Genių ir Gudlaukio ąžuolus. Grįžus visų laukė ne tik ant laužo virta žolelių arbata su sausainiais, bet ir kapela „Sosieda“ iš Žemaičių Kalvarijos, kuri linksmino smagiomis liaudiškomis dainomis.

Žygeiviai grįžo linksmi, kupini įspūdžių, turiningai praleidę dieną.

Tomas KALAŠINSKAS,

Pagramančio regioninio parko ekologas

AUTORIAUS nuotr.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechani­zuo­tajame pėstininkų batalione Tauragėje  praėjusį pirmadie­nį rikiavosi 400 jaunuolių, atvykusių atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. Į ją pašaukta net 14 merginų. Tarnauti Lietuvai dauguma pasiryžo savanoriškai.

Visą rytą į batalioną vienas po kito važiavo pilni autobusai. Jaunuoliai nerimastingai laukė patikrinimų, nors daugelis ir bandė juokauti. Vos išlipusius iš autobuso prie aktų salės pasitiko štabo S1 skyriaus personalo specialistas vyr. seržantas Marius Tru­chanavičius. Jis linksmai ir paprastai pristatė šauktiniams, kas jų laukia devynis tarnybos mėnesius. 

„Valgyti, apsirengti ir kepurę ant galvos tikrai gausite. Gal dar nedrįstate klausti, tačiau aš atsakysiu į daugeliui kylantį klausimą: namo galėsite vykti tik po priesaikos. Per šį laikotarpį įgysite karinių žinių bei sutvirtėsite“, – kalbėjo naujokams vyr. seržantas M.Truchanavičius. 

Tarnybą Tauragės rajone, Sakalinėje esančiame batalione, atliks ir 11 vaikinų iš Šilalės rajono. „Šilalės artojo“ pakalbinti Tomas ir Deividas teigė atvykę savo noru, o Edmundas sulaukė šaukimo. 

„Jaudinuosi, nes labai įdomu sužinoti, kas ir kaip čia bus. Mes su Tomu buvome klasiokai, o dabar abu esame savanoriai. Tačiau pasiprašydami į tarnybą nesitarėme. Tiesiog taip išėjo. Turiu minčių kada nors tapti profesionaliu kariu, bet kol kas tai tik pamąstymai. Iš tiesų nuo vaikystės galvojau, jog būsiu kariškis“, – kalbėjo Deividas. 

„Aš pirmiau nei Dei­vidas pasisiūliau į kariuomenę. Mano trys broliai buvo savanoriai. Taip nusprendžiau, nes noriu ne tik užsidirbti, bet ir atlikti pareigą dabar, kol laikas. Kad vėliau nebepašauktų, ir galėčiau ra­miai baigti mokslus“, – savo pasirinkimą paaiškino Tomas. 

Edmundas į kariuomenę atvyko kaip šauktinis, namuose­ palikęs laukiančią merginą. Jis tvirtino irgi  norintis kuo greičiau atlikti tarnybą, jog nereikėtų vėliau sukti galvos. 

Visi į tarnybą susirinkę jaunuoliai praėjo medicininę patikrą, jiems išduotos uniformos, supažindinti su kario ekipuote. Karo policijos pareigūnai patikrino, ar niekas neatsivežė neleistinų daiktų. Savo darbą atliko ir tarnybinis šuo, kuris atidžiai apuostė kiek­vieną krepšį, ar nėra kuriame narkotinių medžiagų.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Nors sakoma, kad nepakeičiamų nėra, pasirodo, kartais ši taisyklė vis tik negalioja. Bene geriausiai tai iliust­ruoja pastaruosius kelerius metus besiklostanti situ­acija Žadeikiuose.

Prieš trejetą metų darbą palikus seniūnui Vytautui Katauskiui, žadeikiškiai iki šiol gyvena be nuolatinio vadovo – savivaldybei niekaip nesiseka rasti tinkamos pamainos. Ir nors jau įvyko bene penki konkursai seniūno pareigoms užimti, ši vieta tebėra laisva.

Analogiška padėtis ir su Žadeikių pagrindine mokykla. Po ilgamečio jos vadovo Bronislovo Aleksandravičiaus mirties mokykla jau kelinti metai mėtoma iš rankų į rankas lyg kokia karšta bulvė. Po kelis kartus skelbtų konkursų praėjusių metų balandį jai pagaliau pradėjusi vadovauti Renata Rimkuvienė pareigose neištvėrė nė pusmečio – praėjusį rugpjūtį, prieš pat naujus mokslo metus, ji nusprendė tapti Pajūralio pagrindinės mokyklos direktore.

Po kelių mėnesių, paskutinėmis 2015-ųjų gruodžio dienomis, Žadeikių mokiniams bei mokytojams buvo pristatytas naujas vadovas – iki tol Upynos Stasio Girėno mokyklos direktoriaus pavaduotoju dirbęs Nerijus Jocys. Deja, prabėgo geras pusmetis, ir, artėjant mokslo metams, jis taip pat paliko Žadeikius – iškeitė juos į Skaudvilę. Šią savaitę paskelbta, jog N.Jocys laimėjo konkursą (pranešama, kad buvo jame vienintelis kandidatas) Skaudvilės gimnazijos direktoriaus pareigoms eiti. 40-metis pedagogas yra įgijęs geografijos ir technologijų mokytojo specialybę, priklauso Konservatorių partijai, kurios sąrašuose yra dalyvavęs ne tik savivaldos, bet ir Seimo rinkimuose. Tiesa, nesėkmingai.

O be pagrindinių kaimo institucijų – mokyklos ir seniūnijos – vadovų gyvenantys žadeikiškiai baiminasi, jog šitokia situacija vieną dieną gali būti išspręsta labai paprastai: panaikinant ir mokyklą, ir seniūniją, prijungus jas prie didesnių. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ