Įsigaliojo naujas Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK), o kai kurie nusižengimai iš jo yra perkelti į Baudžiamąjį kodeksą.

Nuo sausio 1 d. nebelieka administracinio arešto. Neatliktos nuobaudos dalis keičiama į viešuosius darbus, vieną ad­ministracinio arešto dieną pri­ly­ginant trims viešųjų darbų valandoms. Asmeniui nesutikus ar vengiant atlikti viešuosius darbus, neatlikta administracinio arešto dalis keičiama į baudą, vieną arešto dieną prilyginant 17 Eur baudos.

Taip pat naikinama tėvų ar globėjų administracinė atsakomybė už jų 14-15 m. vaikų padarytus administracinius teisės pažeidimus. Tėvai bus traukiami administracinėn atsakomybėn tik už tėvų valdžios nepanaudojimą ar panaudojimą priešingai vaiko interesams, t. y. už kaltas veikas. Vaikams iki 16 m. už administracinių nusižengimų požymių turinčias veikas galės būti taikomi Vaikų minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme numatytos priemonės.

Daugiau administracinių nu­sižengimų bylų bus nagrinė­jama ne teisme. Apylinkių teismai pirma instancija nagrinėtų administracinių nusižengimų bylas, jeigu maksimalus baudos dydis yra daugiau kaip 1500 Eur, jeigu atsakomybėn traukiamas asmuo arba nukentėjusysis yra nepilnametis, jeigu gali būti skiriamas turto, kuriam privaloma teisinė registracija, konfiskavimas. Dar viena naujo­vė - tai įpareigojimas pažeidėjui daly­vauti prevencijos, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinį elgesį keičiančiose ir kitose programose.

Administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančios institucijos taip pat galės taikyti dar vieną naują įpareigojimą asmenims, pažeidinėjantiems viešąją tvarką renginiuose - draudimą juose lankytis.

Taip pat praplėstos administracinio nurodymo, t. y. pasiūlymo susimokėti pusę numatytos minimalios piniginės baudos už pirmą kartą per metus padarytą nusižengimą, taikymo galimybės.

„Šilalės artojo“ inform.

Niekas nėra suskaičiavęs, kiek žemėje liko naftos ir dujų, bet visi sutinka, kad jų atsargos kada nors baigsis. Ar galėtume išsiversti be iškastinio kuro, ar jį galėtų pakeisti saulės, vėjo, vandens energija? Nuo Kvėdarnos kilęs tauragiškis išradėjas Viktoras Jokubaitis tikina, jog tai yra visiškai įmanoma. Dabar jis važinėja po aplinkinius rajonus, savivaldybių vadovams bei vers­lininkams rodo du savo išradimus, kurie, autoriaus tikinimu, galėtų pakeisti uždarytą Ignalinos atominę elektrinę.

Leidžiamės į Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijos pusrūsį, einame ilgu koridoriumi iki darbų klasės, kur vaikai ant darbastalių lipdo iš molio viską, kas tik ateina į galvą. Dabar - molinukų valandos. Tačiau čia savo valandų turi ir V. Jokubaitis, kuris dirba progimnazijos neformaliojo vaikų švietimo mokytoju ir vadovauja techninės kūrybos būreliui. Bet tai - ne pagrindinis jo užsiėmimas.

- Su tuo būreliu dirbu labiau iš idėjos, - sako neformalusis mokytojas. - Be to, čia man leidžia laikyti savo išradimus.

Ant darbastalio stovi keistas agregatas, panašus gal į velomobilį, gal į invalido vežimėlį, tik su sparnais, o priekyje turi propelerį. Pasirodo, tai vienas pirmųjų jo išradimų, darytų dar anais laikais ir užpatentuotas prie anos valdžios. Aerodinaminis treniruoklis pradedančiųjų lakūnų pradiniams įgūdžiams ugdyti. Įsijungus propeleriui, treniruoklis imituoja skraidymo aparatą, ir pradedantysis lakūnas, nepakildamas nuo žemės, gali mokytis jį valdyti, o tuo pačiu lavinti savo vestibiuliarinį aparatą. 

V. Jokubaitis yra sukūręs ir sudėtingesnių treniruoklių la­kūnams. Tačiau ne treniruok­liai dabar yra jo svarbiausias rūpestis. Iš maišo jis ištraukia du nedidelius dailiai padarytus keistus modelius ir deda ant stalo.

- Štai! - sako.

Vaikai meta savo molinukus ir puola žiūrėti. Tikrai įdomu. Kas tai galėtų būti? Iš vėjo malūnėlių galima spėti, kad tai vėjo jėgainių modeliai, o tas ilgas tamsus stogas tik­riausiai yra saulės baterijos. Bet, pasirodo, ne vien baterijos! Kada lietus, jos paviršiumi bėgantis vanduo gali būti surenkamas bei panaudojamas hidroenergijai išgauti.  Kuo vandens daugiau ir kuo iš aukščiau jis tekės, tuo daugiau bus energijos.

V. Jokubaitis savo idėją pavadino „Hibridiniu saulės, vėjo ir vandens energetiniu seg­mentu“ ir Lietuvos valstybi­niame patentų biure užpatentavo 2015 metais. Jo manymu, hibridinis segmentas turėtų išspręsti vieną didelę atsinaujinančios energetikos problemą.

Saulės ir vėjo energija - labai nepastovi. Saulė tai šviečia, tai ne, o elektros tinkluose reikia išlaikyti pastovią įtampą. Vėjas irgi nepatikimas - tai pučia, tai nusiramina. Norint užtikrinti pastovų elektros energijos tiekimą, Elektrėnų elektrinėje tenka laikyti atsargines turbinas ir jas nedelsiant užkurti, kai vėjo jėgainės sustoja, o saulė užlindusi už debesų. Kaip tik užkuriant bei paleidžiant turbinas, į atmosferą patenka didžiausi teršalų kiekiai. Taigi „švarioji“ energetika pasidaro nelabai „švari“.

Mėginama suktis iš padėties, panaudojant ne vieną, bet kelias gamtos jėgas. Kai saulės nėra, gali pūsti stiprus vėjas, o kai jis nutyksta, dažniausiai šviečia saulė.

- Lietuvoje yra ir vėjo jėgainių, ir saulės elektrinių, tačiau jos išmėtytos po visą šalies teritoriją, - sako išradė­jas. - Aš siūlau į vieną ilgą grandinę sujungti visus segmentus, kurie veiktų kaip energetiniai kapiliarai. Tokį įrenginį galima įvardinti kaip kapiliarinę jėgainę, o tokios rūšies energetiką – kapiliarine.

V. Jokubaitis tvirtina, jog į vieną grandinę sujungtus seg­mentus būtų lengviau valdyti ir aptarnauti. Tokia mišri saulės, vėjo, lietaus jėgainė labai tiktų autostradai Kaunas - Klaipėdai, kuri orientuota tarp rytų bei vakarų, todėl saulės baterijos būtų nukreiptos į pietus. Tarp dviejų autostrados gyslų sumontuota energetinė grandinė neuž­imtų dirbamos žemės, o jos vėjo jėgainės netrikdytų žmonių ramybės, nes autostrada eina atokiau nuo gyvenviečių.

Kiek naudos būtų galima tikėtis iš tokios mišrios elekt­rinės?

- Vienas kilometras kapiliarinės jėgainės duotų elektros kaip ir Kauno hidroelektrinė, o 10 kilometrų prilygtų Ignalinos atominei, - tikina autorius. - Ir turėkime omenyje, kad atominė energetika labai pavojinga, o šita - nė kiek!

Viktoras yra paskaičiavęs, jog vėjas duotų daugiausiai - 70 procentų, saulė - 25 procentus, vanduo - 5 procentus elektros energijos.

V. Jokubaitis rodo kitą modelį, panašų į energetinį medį. Tie patys vėjo, saulės ir vandens segmentai sumontuoti į vieną bokštą, kuris galėtų siekti 50 metrų aukščio. Didžiausias tokio energetinio medžio pliusas turėtų būti greitas jo atsipirkimas. Juk, pastatęs vėjo jėgainę, savininkas naudos gauna tiktai iš vėjo, o čia jos dar būtų ir iš saulės bei lietaus vandens. Autorius paskaičiavo, kad toks įrenginys kainuotų 1-2 mln. eurų, generuotų 1-2 megavatus elektros energijos ir atsipirktų per 1-2 metus.

Tuos du savo išradimus V. Jo­kubaitis dabar ir reklamuoja, pristatydamas juos savivaldybių vadovams bei verslininkams. Kaip pats sako, visur sulaukia didelio dėmesio. O praktiškai? Deja, praktikoje dar nė vienas jo įrenginys nepradėtas statyti.

- Postūmį tokioms idėjoms galėtų duoti keturios jėgos: valdžia, mokslo įstaigos, verslas ir, aišku, pats autorius. Kai jos susivienys, tada tikrai proveržis bus, - tiki Viktoras.

V. Jokubaitis daugelį metų dirbo Tauragės apskrities centrinio pašto direktoriumi, o prieš keletą metų išėjęs į pensiją užsiima tik išradimais. Kartu su sūnumi Vytautu įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Globalios technologijos“, kurioje jiedu ir dirba. Sūnus - direktorius, tė­vas - išradėjas. Turėdami oficialią bendrovę, jie gauna Europos Sąjungos paramą, kuri reikalinga išradimų registravimui bei autorinių teisių apsaugai. Kaip sako autorius, tie dalykai labai brangiai kainuoja.

Petras DARGIS 

AUTORIAUS nuotr.

V. Jokubaitis tiki, kad jo idėjos bus įgyvendintos ir iš esmės pakeis mūsų energetikos ūkį

Tai tik maketas, kuriuo parodyta, kaip į vieną ilgą grandinę galėtų būti sujungti vėjo, saulės ir vandens segmentai. Tokia energetinė grandinė galėtų būti nutiesta autostrados Kaunas – Klaipėda viduriu ir savo galingumu pakeistų uždarytą Ignalinos atominę elektrinę

Pirmą kartą Lietuvoje sudarytas darbingo amžiaus gyventojų širdies ir kraujagyslių ligų sergamumo bei mirtingumo žemėlapis atskleidė, jog Šilalės rajone sergančių ir mirštančių nuo šių ligų skaičius nėra didesnis nei Lietuvos vidurkis. Tačiau jis ženkliai viršija Europos vidurkį, ligonių amžius jaunėja, o profilaktikos programomis žmonės vis dar naudojasi vangiai.

Serga rečiau, o miršta triskart dažniau

Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojo kardiologo, prof. habil. dr. Aleksandro Lau­ce­vi­čiaus, pagal Higienos instituto duo­menis sudarytas žemėlapis patvirtina skaudžią tiesą – 56 proc. žmonių mūsų šalyje miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Šilalės rajone 2015 m. (skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų) 159 moterų bei 474 vyrų gyvybes nusinešė būtent šios ligos.

„Situacija liūdna, nes dėl to miršta kas antras žmogus. Kita vertus, nėra tiesioginio ryšio tarp sergamumo ir mirtingumo. Tarkime, Visagine, kur fiksuojamas didžiausias sergamumas, mirtingumas nė­ra didesnis už vidurkį. Ki­taip tariant, kuo aktyviau žmo­nės tikrinasi, dalyvauja prevencijos programoje, tuo daugiau duomenų surenkama. Taip ga­lime anksčiau diagnozuoti problemas ir kont­roliuoti li­gą, o paskyrus tinkamą gydymą, išvengti skaudžių pasek­mių“, – sako prof. A.Laucevičius.

Iš beveik 280 tūkst. sergančiųjų daugiau nei 156 tūkst. yra moterų. Tačiau nuo širdies ir kraujagyslių ligų darbingo amžiaus vyrai miršta tris kartus dažniau.

„Moterys labiau linkusios išsitirti, dalyvauja prevencijos programose, yra įtrau­kia­mos į statistiką bei sugeba kontroliuoti savo ligą. Tuo tarpu didžiąją dalį vyrų mirtis ištinka staiga, jie nebūna jautę nei simptomų, nei išgirdę diagnozės. To išvengti galima, stebint savo sveikatos būklę, atsisakant ža­lingų įpročių (rūkymo), kei­čiant mi­tybą, didinant fizinį ak­tyvumą“, – teigia profesorius.

Kompleksinės profilaktikos priemonės

Jos širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai yra būtinos, tačiau specialistai pabrėžia, kad didžioji dalis rizikos veiksnių yra kontroliuojami.

„Nagrinėjant pagrindinių rizikos veiksnių paplitimą Lie­tu­voje 2009-2015 m., vyrauja arterinė hipertenzija, pilvinis nutukimas, cukri­nis diabetas, metabolinis sindromas bei rūkymas. Dalyvaudami šir­dies ir kraujagyslių ligų pre­vencijos prog­ramoje, vyrai nuo 40 m. ir moterys nuo 50 m. gali kartą per metus nemokamai atlikti visus reikalingus tyrimus ir, esant reikalui, gauti gydymą. Žinoma, mitybos, fizinio krūvio reguliavimas bei žalingų įpročių atsisakymas priklauso nuo pa­ties žmogaus“, – aiškina prof.  A.Laucevičius.

Valstybės kompensuojama šir­dies ir kraujagyslių ligų pre­vencijos programa leidžia kar­tą per metus išsitirti širdies bei kraujagyslių sistemos būk­lę. Jei šeimos gydytojas nustato, kad šių ligų tikimybė yra didelė, siunčia pacientą į specializuotus cent­rus ištirti išsamiau. Svarbu žinoti, jog kartą per metus nemokamai gali būti nustatoma gliukozės, cholesterolio, trigliceridų koncentracija kraujyje, atliekama elektrokardiograma bei kiti tyrimai, parodantys, ar žmogus priskirtinas didelės rizikos grupei. Jei nustatoma, jog pacientas jai priklauso, sudaromas individualus profilaktikos planas, skiriamos priemonės, esant reikalui - priešhipertenziniai vaistai.

„Kalbant apie pagrindinius rizikos faktorius, reikėtų išskirti ir ypatingą rūkymo žalą. Nustatyta, jog, kasdien surūkant pakelį cigarečių, miokardo infarkto grėsmė padvigubėja, o dar didesnis ci­garečių kiekis šią riziką net patrigubina. Rūkantiesiems širdies infarktas dažniau baigiasi mirtimi, didesnė kartotinio infarkto tikimybė. Rūkančias moteris ši liga ištinka dažniau už nerūkančias, nes susilp­nėja moteriš­kųjų hormonų estrogenų ap­­sauga. Ypač pavojingas derinys moterims – rūkymas ir kontraceptikų vartojimas. Širdies ir kraujagyslių ligų paplitimui daug įtakos turi ir nutukimas. Lietuvoje ypač pavojingu didelio ir labai didelio laipsnio nutukimu serga apie 62,6 tūkst. žmonių. Labai dažnas derinys: nutukimas, kraujo riebalų, gliukozės apykaitos sutrikimai ir arterinė hipertenzija. Tai - 21 amžiaus rykštė. Todėl kviečiame gyventojus profilaktiškai pasitik­rinti, išsiaiškinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis bei keisti gyvenseną“, – ragina prof. A.Laucevičius.

Agnė PIKELIENĖ

Kone tolimiausiame rajono kampe esančiame Žvingių kaime ruošiamasi K. Pakalniškio gatvės asfaltavimo dar­bams. Deja, ši, atrodytų, gera žinia kai kurių kaimo gy­ventojų nenudžiugino: į redakciją paskambinusi prisi­statyti nepanorusi moteris tvirtino esant ir svarbesnių asfaltavimo laukiančių objektų, nei ši neva į niekur vedanti gatvė. Tuo tarpu Pajūrio seniūnė teigė, kad lėšų šiai gatvei tvarkyti ilgai ieškota būtent žmonių pageidavimu.

„Šilalės artojas“ stengiasi rea­guoti į visus rajono gyven­to­jų pranešimus bei skundus. Todėl ir šįkart, nors pranešimas buvo anoniminis, išsirengėme jo patikrinti. Juolab, kad atvažiuoti kvietusi moteris tvirtino, esą K. Pakalniškio gatvė Žvingiuose, kurią rengiamasi asfaltuoti, niekur neveda, tad koks tikslas leisti pinigus.

Pro vienintelę gyvenvietės parduotuvę eina siauras, duobėtas žvyrkelis. Jei ne asfalto dangos, tai bent kitokių remonto darbų ši gatvė tik­rai prašyte prašosi. Užsukus pas vienus gyventojus, šie nebuvo kalbūs, tačiau nurodė kaimynus, kurie neva galėtų daugiau papasakoti.

Pavardės nenorėję viešinti ūkininkai tvirtino, jog asfaltuoto kelio laukia jau seniai.

„Vasarą čia - vien dulkės. Kad nuo jų bent kiek apsisaugotų, žmo­nės kiemus apsodino gyvatvorėmis. Poilsiautojai šia gatve nuo upės važiuoja į parduotuvę, tai dulkių tiesiog debesys kyla, vėjas neša jas į kiemus. Net skalbinių negali padžiauti. Aišku, gal ir yra nepatenkintų: tiems, kurių tvoros sumontuotos bei gyvat­vorės susodintos per arti kelio, reikės jas perkelti. Bet apie tai visi žinojo, buvo renkami parašai, jog su tuo sutinkame“, – tvirtino K. Pakalniškio gatvės gyventojai.

Žvingiškių teigimu, ir žiemą šioje gatvelėje susidaro nepavydėtina situacija. Vos tik žvyras pasidengia ledu, ne­įvažiuoja net mokyklinis autobusiukas – suka kita gatve. Esant atodrėkiui, tirpdamas vanduo daro išgraužas, kuriomis važiuoti irgi nesaugu.

Užsukome ir į gatvės pradžioje esančią parduotuvę. Joje dirbanti moteris taip pat patvirtino, kad asfalto labai laukia kone visi gatvės gyventojai, ir šie darbai yra būtinybė.

„Čia padėtis tikrai tragiška. Ir potvynių būna – vos tik užeina atlydys, gatve tiesiog upe­lis teka“, - sakė pardavėja.

Tačiau viename kieme sutikta garbaus amžiaus moteriškė prisipažino nesidžiaugianti būsimomis permainomis, mat būsimi kelio darbai kėsinasi į jos kiemą juosiančią medinę tvorą.

„Visą gyvenimą taip nugyvenau, tai kam dabar man bereikia? Vištų laikau, o jei mano tvorą nugriaus, ką tada reikės daryti? Juk jos į kelią išbėgs“, – nusiminusi kalbėjo moteris.

Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė „Šilalės artojui“ paaiškino kelio remontui lėšų prašiusi būtent gyventojų pageidavimu. Šiuo metu rengiamas techninis darbų projektas.

„Atsižvelgiant į Žvingių mies­telio gyventojų prašymus bei pageidavimus sutvarkyti K. Pa­­kalniškio gatvę, Pajūrio seniūnija kreipėsi į rajono savivaldybės administraciją, kad šios gatvės projektavimo pas­laugos būtų įtrauktos į Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų, skirtų rajono savivaldybės vietinės reikšmės keliams bei gat­vėms tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti 2016 m. objektų sąrašą. Gana intensyvus eismas, transporto priemonių keliamos dulkės, polydžio arba stip­resnio lietaus metu kelio važiuojamąja dalimi plūstantis vanduo – tai tik keletas priežasčių, dėl ko buvo apsispręsta rekomenduoti rekonstruoti būtent šią gatvę“, – teigė seniūnė.

Tad į minėtos programos 2016 m. objektų sąrašą ir buvo įtraukta K. Pa­kalniškio gat­vės, kurios ilgis – 362 metrai, rekonst­ruk­cija.

„Projektas buvo derinamas su gatvės gyventojais asmeniškai. Viskas vyko sklandžiai, išskyrus pavienius at­vejus: kai kur, pažeidžiant gatvės apsaugos zoną, yra per arti kelio ribų įrengta tvora arba užsodinti augalai. Gali būti, jog dabar šių kiemų savininkai ir nepatenkinti. Pažeidusieji kelio apsaugos zoną ir anksčiau siūlė tvarkyti ne visą, o tik dalį gat­vės, nes tada jiems nereikė­tų tų tvorų griauti. O ir kalbos apie tai, kad ši „gat­vė eina į niekur“, yra nepagrįstos, nes numatoma asfaltuoti atkarpa baigiasi ties paskutiniu 11 numeriu pažymėtu na­mu“, – užtikrino seniūnė R. Veš­čiūnienė.

Taigi, atrodo, šį kartą kaimynams pritrūko solidarumo. Tačiau kartais savo as­meninius interesus reikėtų paaukoti dėl daugumos gerovės.

Morta MIKUTYTĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Visai neseniai Jucaičių kaimo gyventojai sulaukė ne­įprastos kaimynystės – čia kartu su Renata Bud­re­vičiūte atsikraustė ir gausi įvairiaspalvių triušių šei­myna. Prieš penkerius metus gavusi du triušiukus dovanų, moteris šiuo metu augina apie 50 ilgaausių. Visais jais didžiuojasi ir nevengia demonstruoti parodose.

Pradžia - nuo vienos poros

Renata, vos pradėjus pokalbį, paaiškina, jog ne tik negyvena ūkiškai, kaip įprasta kaimuose, bet ir turi „nor­­malų“ darbą prekybos sri­tyje. Didžiulė banda triušių – pomėgis, tapęs svarbia gy­venimo dalimi bei galintis pats save išlaikyti. Dabar Jucaičiuose auga apie 50 triušių veislinė banda. O pavasarį jų paprastai padidėja iki 150-200 triušiukų.

„Pirmieji nulėpausiai namuose atsirado maždaug prieš penkerius metus, kuomet jų man padovanojo ma­ma. Tiesiog kažkada jai užsiminiau, kad norėčiau auginti, ir ji išpildė šį norą. Tad mano triušininkystė prasidėjo nuo dviejų paprastų mišrūnų“, – savo pomėgio pra­­džią prisimena R. Bud­revi­čiūtė.

Į Šilalės rajoną ji atsikėlė iš Klaipėdos. Čia jai viskas puikiai pažįstama, mat vaikystę Renata praleido Lau­kuvoje. Beje, naujuose namuose vietos užtenka ne tik triušiams - ji laiko ir dvi kates, kurios švelniakailius saugo vaikydamos peles. Kaip žinia, kur grūdai, ten ir pelės. o kur pe­lės, ten įvairios ligos. Prie tvarto teritoriją gi­na du šunys, aplink vaikštinėja pulkelis vištų bei kalakutė. Dar džiugina dvi triukšmingos papūgėlės. Nors kieme gausu gy­vūnų, paš­nekovė tikina neužsi­imanti tradiciniu ūkiu, o triušininkystė tėra tik pomėgis. Jam skirti papildomų lėšų beveik nereikia, nes už pinigus, gautus pardavus triušiukų, galima nupirkti pašaro likusiems.

Hobis padėjo rasti bendraminčių

Triušių priežiūra, nuoširdus bei atkaklus domėjimasis jų mityba, ligomis, veislių ypatybėmis padėjo susipažinti su dar dviem merginomis. Dabar visos trys tapo neišskiriamomis draugėmis.

„Su Enrika Pačėsaitė susipažinau, kai ji atvyko pas mus įsigyti triušiukų. O su Agne Petrulyte suvedė pašaras. Kurį laiką dirbau vienoje firmoje, prekiaujančia pašarais būtent triušiams. Jų nusipirkti atvažiavo Agnės mama. Įsikalbėjome, taip ir sužino­jau, kad Agnė irgi augina ilgaausius. Apsikeitėme telefono numeriais. Galiausiai su Enrika pasikvietėme ją į vieną iš triušių pa­rodų Klai­pėdoje“, – pasakoja Rena­ta.

Moteris sako, jog pag­rindinė jos veikla yra edukacinės parodos, kurių metu kartu su draugėmis stengiasi kuo daugiau žmonių supažindinti su įvairiomis triušių veislėmis, jų auginimo ypatumais. Jos labai stengiasi, jog kuo daugiau žmonių sužinotų, kad būna ne tik baltų ir pilkų triušių – jų yra daug bei įvairių veislių. Dažnas tokioje parodoje pirmąkart išvysta dekoratyvinių triušių.

Neužtenka vien šieno ir vandens

R. Bud­revi­čiūtė vardija net 13 savo turimų auginti­nių veislių: angora, havana, Vo­kietijos dėmėtieji milžinai, lūšiniai reksai, zuikiniai, dekoratyviniai Tiuringijos avinukai, satininiai Olan­dijos nykš­tukai, dekoratyviniai bal­taakuočiai ir kt. Akys net raibsta nuo kailiukų įvairovės.

„Triušius auginti nėra sunku, ypatingos priežiūros jie nereikalauja. Svarbiausia, kad narveliai būtų erdvūs, nes gyvūnui reikia laisvai išsitiesti, pasirąžyti, pasistiebti ar netgi pašokinėti. Bet reikia žinoti, kaip ilgaausius šerti – neužtenka vien šieno bei vandens. Kiekviena žolė taip pat netinka: yra tokių, kurios triušiams gali pakenkti ar net yra nuodingos. Norint pradėti auginti triušius, pirmiausia reikėtų pasidomėti jų priežiū­ra“, – teigia Renata.

„Šilalės artojui“ moteris prisipažįsta ne kartą susidūrusi su nuomone, kad jaunas triušininkas esą nieko neišmano. Net turguje girdėjusi, kaip žmonės šnabždasi, neva geriau eiti pas vyresnius prekeivius, nes šie atseit geriau žino. Tačiau, pasak nemenkos patirties šioje srityje sukaupusios triušių augintojos, tai labai ginčytina teorija, nes viskas sparčiai keičiasi ir tobulėja. Antai anksčiau visiems buvo įprasta kelti triušius už ausų, tačiau taip daryti negalima. Deja, ne kiekvienas tą žino, tad neretai tenka sudrausminti ir parodų lankytojus.

„Negalėčiau išskirti, kurios veislės augintiniai yra lepesni. Bet veislinis gyvūnas viskam yra jautresnis nei mišrūnas. Iš mano augintų veislių lepiausi buvo reksai: sunkiai kergdavosi, vargdavau su jaunikliais. Tačiau gal tik man taip pasitaikė“, – svarsto Renata.

Po parodų – nauji augintiniai

Renata džiaugiasi kiekvienu savo augintiniu, vasarą po kelis paleidžia palakstyti kieme. Ir tvirtina, jog tai yra kur kas įdomiau už televizoriaus žiūrėjimą.

„Kuo triušiukų daugėjo, tuo dar didesnis noras  kilo įsigyti įvairesnių veislių. Pradėjau domėtis. Labai daug įdomių bei nematytų veislių gali pasiūlyti mūsų kaimynai lenkai. Lietuvoje nėra didelio pasirinkimo – parodose veislių mažai. Pirma rimtesnė paroda, kurią aplankiau prieš keletą metų, irgi buvo Lenkijoje, Wielun mieste. Net galva sukosi – virš tūkstančio triušių! Tada pirmą kartą pamačiau gražuolius šokoladinius havana triušius. Jie taip pakerėjo, kad parsivežiau porelę. Nuo tada stengiuosi laikyti veislinius triušius iš parodų, su kilmės dokumentais bei įvertinimais“, – dėsto triušių augintoja.

Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Ir Renata kaskart siekia patekti į vis didesnes parodas. Štai praėjusį lapkritį vyko į Čekiją, kur parodoje buvo net 3000 triušių! Žinoma, ir paro­dos būna skirtingos: vienoje šalyje gali išvysti daug Belgijos milžinų, kitoje populiaresni Prancūzijos avinai ar įvairiaspalviai reksai.

Ji sako, kad parodose tenka save stabdyti ir žaboti norus, mat, nusipirkus visas patinkančias veisles, pritrūktų vietos. Be to, norint užsiimti veisimu, būtina įsigyti porelę, tad iš karto turi rasti vietos bent dviem augintiniams.

Žinoma, ne visi gali vykti į užsienio šalis vien tam, jog išvystų daugybę ilgaausių po vienu stogu. Tačiau smalsumą patenkinti galima ir Jucaičiuose, nes Renata su draugėmis ir čia organizuoja parodas. Jų, aišku, nepalyginsi su tokiais renginiais kaip, tarkime, Lenkijoje ar Čekijoje, bet ir jose žmonės susipažįsta su triušiais, gali juos apžiūrėti, sužinoti apie jų auginimą.

„Reikia gyvai pamatyti, kaip džiaugiasi ir dideli, ir maži, paėmę ant rankų triušiuką. Atrodo, kad tą minutę baigiasi visi rūpesčiai ir bėdos, o pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Tai tikrai be galo malonus jausmas“, – kalba moteris.

Verslo nesukūrė, bet naudos užtenka

Tiesa, Renata teigia didelio verslo iš savo pomėgio nesukūrusi. Didžiausia nau­da – kad šeima maitinasi sveika, pačių užauginta mėsa.

„Džiaugiamės, jei triu­šiukai patys save išlaiko. Už kiekvieną parduotą ma­žylį pinigus dedame atskirai, naudojame kelionėms į parodas, naujoms veislėms, pa­ša­­rams, vita­mi­nams pirkti“, – vardija R. Bud­re­vi­­čiū­­tė.

Ji negaili patarimų norintiesiems laikyti triušius. Jos teigimu, neužtenka vien pasidomėti jų auginimu ir, įsigijus narvų, čiupti visas veisles iš eilės. Vertėtų paskaičiuoti ir būsimas išlaidas vitaminams, šėrykloms bei girdyk­loms, taip pat skiepams nuo įvairių ligų. Todėl pradėti geriausia nuo dviejų-trijų veislių. O kokias rinktis, padiktuos tiks­las – ar augintinis reikalingas dėl grožio, ar dėl mėsos, ar dėl kitų priežasčių.

„Triušius laikyti labai naudinga. Pavyzdžiui, su penkiomis patelėmis ir vienu patinėliu po mėnesio galima turėti apie 35-40 jauniklių. Juos paauginus, šeima aprūpinama sveika mėsa.

Triušių kainos - labai įvairios: mišrūną galima nupirkti už 5-30 eurų, veisliniai, žinoma, yra brangesni - nuo 20 iki 150 Eur.

Kai kurie žmonės nesupranta, kodėl triušiukas toks brangus. Bet paskaičiuoji, kad jo tėvus pirkai parodoje, kainavo kelionė ir kt. Aš pati, įsigydama naują ilgaausį, įpratau nebesiderėti, nes žinau, jog jį užauginti nepigiai atsieina“, – sako žavi triušių augintoja Renata.

Morta MIKUTYTĖ

R. Budrevičiūtės asmeninio albumo nuotr.

Niekur nedirbantys bei vals­tybės lėšo­mis nedraudžiami asme­nys (taip pat gyve­­nantys ir dirbantys už­sie­nyje) turėtų pasi­tikrinti, ar nėra įsiskolinę už privalomąjį svei­ka­tos drau­dimą (PSD). Tai padaryti galima www.sodra.lt/pasitik­rink.

Laiku nesumokėjus mokesčių, bus pradedamos skolos išieškojimo procedūros. Jos vykdomos per Piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą (PLAIS) ir gali užtrukti – sistema laikinai apriboja galimybę naudotis pinigais visose sąskaitose, kol iš jų yra nuskaičiuo­jama reikiama suma.

Ar tai aktualu emigrantams? Taip!

Susimokėti skolą arba dek­laruoti išvykimą iš Lietuvos raginami ir asmenys, kurie gyvena bei dirba užsienyje. Skola gali būti perskaičiuota, jei iki gruodžio pabaigos šie asmenys pateiks gyventojo pajamų mokesčio deklaraciją Valstybinei mokesčių inspekcijai (forma GPM308), pažymėdami, jog deklaracija yra galutinai iš Lietuvos išvykstančio gyventojo.

Nuo 2017 metų „Sodra“, skai­čiuodama PSD įmokas, vadovausis tik Gyventojų registro duomenimis, t. y. VMI pateiktos ar patikslintos dek­laracijos nebebus pagrindas nutraukti įmokų skaičiavimą ar panaikinti įsiskolinimą.

Visi asmenys, iš Lietuvos išvykdami ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui, privalo tai deklaruoti. Pateikti gyvenamosios vietos deklaraciją galima seniūnijoje, savivaldybėje, Lietuvos diplomatinėje atstovybėje užsienyje ar internetu per Elektroninės valdžios vartus. Deklaracija įsigalioja nuo jos pateikimo dienos, ir, ja vadovaujantis, nutraukiamas privalomų mokesčių skaičiavimas. Išvengti susidariusios skolos išieškojimo galima ir pateikiant „Sodrai“ šalies, kurioje dirbama, institucijos, koordinuojančios socialinį draudimą, išduotą pažymą apie draustumą.

Kas turi savarankiškai mokėti PSD įmokas?

Savarankiškai susimokė­ti PSD įmokas kas mėnesį privalo visi asmenys, nevykdantys jokios ekonominės veik­los ir nedraudžiami valstybės lėšomis. Šios įmokos užtik­rina nemokamas sveikatos prie­žiūros paslaugas, o jų nesu­simokėjus, už gydymą atsiskaityti tenka patiems – neapsidraudusiems nemokamai teikiama tik būtinoji pagalba. Be to, kaupiasi įmokų įsiskolinimas, o draustumas tokiam asmeniui bus atstatytas, tik sumokėjus einamojo mėnesio įmoką bei padengus visą įsiskolinimą.

PSD mėnesio įmokos sava­rankiškai besidraudžiantiems asmenims dydis nuo šių metų liepos yra 34,2 euro (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki liepos 1 d. buvo 31,5 Eur). Įmoka turi būti sumokėta iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Labai svarbu nurodyti teisingą įmokos kodą, nes įvedus ne tą, įmokos nebus įskaitytos. Jeigu įmokos už einamąjį mėnesį mokamos laiku, turi būti nurodytas kodas 364. Jei nesumokėtos laiku ir mokamos kitą mėnesį ar vėliau, būtina nurodyti kodą 365.

Daugiau informacijos apie privalomąjį sveikatos draudimą rasite „Sodros“ interneto svetainėje www.sodra.lt, skiltyje „Įmokos“, bei paskambinę telefonu 1883.

„Sodros“ inform.

Gruodžio 15 d. Bijotų kaime pareigūnai pastebėjo jiems žinomą automobilį „Ford Galaxy“. Kadangi maždaug prieš tris mėnesius jo savininkas jau buvo įkliuvęs po­licijai su neteisėtai gabenamomis cigaretėmis, nu­spręsta patikrinti, ar ir šį kartą nevykdomi nusikalstami veiksmai.

Mašinai sustojus Kryžkal­nio autobusų stotyje (Rasei­nių r.), ji buvo patikrinta. Pa­reigūnams įtarimų sukėlė au­tomobilio gale buvusios so­fos-lovos. Jas apžiūrėjus ati­džiau, aptikta neteisėtai ga­benamų rūkalų. Vaikinas į sofą sutalpino 5700 cigarečių pakelių „Winston Blue Compact“. Policininkų patirtis pakuždėjo, kad dar daugiau rūkalų gali būti ir šalia stovinčiame krovininia­me automobilyje „Iveco Dai­ly“, kuris gabeno siuntas į Norvegiją. Patikrinus jį bei viduje taip pat buvusias dvi sofas-lovas, jų ert­mėse rasta dar 4060 cigarečių pakelių „Wins­ton Blue“.

Iš viso Tauragės AVPK pareigūnai aptiko 9760 pakelių rūkalų, kurių bendra suma siekia net 25 tūkst. 180 eurų. Tai yra didžiausias kontrabandos kiekis, šiais metais aptiktas vienoje vietoje.

Paaiškėjo, jog automobilį „Ford Galaxy“ vairavo ne prieš tai policijai su cigaretėmis įkliuvęs vaikinas, bet jo 27 metų brolis. Kaip įtariama, rūkalų „prifarširuotas“ sofas-lovas jis ketino perduoti krovininio automobilio vairuotojui ir tokiu būdu jas galimai išgabenti į Norvegiją.

Minėtų asmenų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyri­mas dėl pasikėsinimo per Lie­­tuvos Respublikos sieną ga­benti privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, neturint leidimo (LR BK 22 str. 1 d., 199 str. 1 d.) bei už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestintomis prekėmis (LR BK 199(2) str. 1 d.). Įtariamiesiems gresia baudos arba laisvės atėmimas iki 8 metų. Jiems paskirtos kardomosios prie­monės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir nebend­rauti tarpusavyje.

Rūta JANAVIČIŪTĖ

Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

Pagaliau atrasti legendiniai Pilėnai, kuriuos Lietuvos istorikai spėja galėjus būti tai ten, tai ten. Tarp ga­limų kandidatų minimi ir du piliakalniai Šilalės rajone: vie­nas - Kaltinėnuose, kitas - Bilioniuose. Ekstrasen­sas iš Plungės Bronius Mažonas istorinio paveldo sargams bei tyrinėtojams nurodė labai konkrečią Pilėnų vietą, kur neva palaidoti ir drąsieji pilies gynėjai. Jų kapavie­tė - ant paties Bilionių piliakalnio.

Sensacija po sensacijos

Savo atradimą ekstrasensas pristatė ne tik „Šilalės artojui“, bet ir savivaldybės kultūros paveldo apsaugos specialistei Jurgitai Viršilienei, Varnių regioninio parko kultūrologui Linui Šedvilui bei Klaipėdos universiteto docentui, visoje Lietuvoje gerai žinomam archeologui Gintautui Zabielai. Beje, užėjęs į „Šilalės artojo“ redakciją, B. Mažonas neprisistatė kaip ekst­rasensas. Jis sakė esąs miškininkas, kuris atseit gali rasti senovėje buvusias pilis, kapavietes bei panašius dalykus. Jau nemažai radęs.

Pažintis su atrastaisiais Pilėnais prasidėjo Bilionių piliakalnio papėdėje. Vietiniai žmonės jį dar vadina Švedkalniu, o tai, B. Mažono tvirtinimu, esą klaida.

- Iš tiesų tai Pilėnų piliakalnis, - sakė jis. - Yra laikoma, jog piliakalnis turėjo tris įtvirtinimus. Tai irgi klaida. Įtvirtinimų buvo penkiolika, jie prasidėjo nuo šlaito apačios ir vienas po kito sekė iki kalno viršūnės.

Penkiolika įtvirtinimų - tai jau būtų sensacija. Tačiau archeologas  G. Zabiela į tai nereagavo niekaip. Jis klausėsi, neskubėdamas nei pritarti, nei ginčytis. Vėliau jis paaiškins, kad Bilionių piliakalnis menkai tyrinėtas, o pilių brėžinių senovėje niekas nedarė, kryžiuočių kronikose nėra ir jų piešinių. Todėl įmanomos visos versijos. O kol nėra tikrų duomenų, archeologas negali nieko patvirtinti arba paneigti.

Užtat B. Mažonas buvo tvirtes­nės nuomonės. Dar belaukiant docento, jis išdėstė gana skeptišką požiūrį į archeologiją ir archeo­logus - jie neva rašo tą patį iš knygos į knygą, o naujų dalykų nebeatranda. Gi specialių galių turintys žmo­nės matą ir be kasinėjimų. Ir dėl tų penkiolikos įtvirtinimų ekst­ra­sensas nė kiek neabejojantis.

Pagaliau mes ant piliakalnio. Nuo čia matyti Laumėkalnis - plokščias kalnas Laumenų kaime. Vietiniai pasakoja, jog po šiuo kalnu laumės gyvenusios. Dėl to jis pramintas Laumėkalniu, kaimas - Laumenais, o jo apylinkės net Laumių karalyste vadintos. Gamtininkų teigimu, tai esąs natūralus gamtos darinys, plokščiakalnis. Tačiau B. Mažonas tikina, kad tai irgi klaida:

- Iš tiesų tai yra piliakalnis, senovės žemaičių rankomis supiltas pilies kalnas.

O dabar - pati didžiausia sen­sacija.

- Čia, kur stovime, ir buvo Pilėnų pilis. Jos gynėjai sudegė, jie čia ir palaidoti. Pagal senovės žemaičių papročius - rytų kryptimi, - ekst­ra­sensas parodė ranka į rytus. - Iš to ir nustačiau, jog tai - žemaičių kapai. Tai neaukšti, metro dvidešimties-metro pen­kiasdešimties centimetrų ūgio žmonės. Kryžiuočių kapavietė - apačioje, jie palai­doti visai kitu būdu, - aiškino B. Mažonas.

Kita sensacija - Bilioniuose yra buvęs ne vienas, bet trys piliakalniai.

- Anie du šalia - irgi piliakalniai, jie klaidingai laikomi natūraliais kalnais. Papėdėje aptikau ir šaltinį. Aš randu ir požemines upes, galiu parodyti, kur po žeme yra vanduo, kur galima kasti šulinį, - gyrėsi jis.

Dviejų kalvų papėdėje tik­rai teka šaltinis. Tačiau vietiniai žmonės, ko gero, jį žinojo dar iki ekstrasenso. O krūmais ir medžiais apaugusi kalva tikrai yra piliakalnis? Neatrodė, jog paveldo žinovai būtų tuo patikėję.

- Natūralus kalnas, ir tiek, - sakė L. Šedvilas.

Užtat kita kalva plokščia vir­šūne sudomino G. Zabielą:

- Čia iš tiesų galima apsiginti, o ta aikštelė galėjo tikti įtvirtinimui. Išoriškai tai natūralus gamtos kūrinys. plika akimi nematyti kokių nors kultūrinio palikimo ženklų, bet jų gali būti giliau po žeme. Kol neatlikta tyrimų, nieko daugiau negaliu pasakyti. Tarkime, versija...

- Ne, tai ne versija, tai tikras dalykas, - tikino B. Mažonas.

Bilionių piliakalnio bei tų dviejų kalvų papėdėje jis nurodė nemažą plotą, kur atseit buvusios senovės žemaičių kapinės. Tai žema vieta šalia iškastos kūdros, ko gero, anksčiau čia galėjo būti pel­kė.

- Laidojo pelkėje? - nu­sistebėjo L. Šedvilas.

- Vieta tikrai žema, - suabejojo ir G. Zabiela.

B. Mažonas parodė ir kryžiuočių kapavietę. Ji truputį aukščiau, pačioje piliakalnio papėdėje.

- Iš viso čia užkasta 360 žmonių palaikų, jie palaidoti pietų kryptimi, - sakė ekstrasen­sas. - Todėl ir darau išvadą, jog tai kryžiuočių kapavietė. Nustačiau, kad jie užkasti eilėmis metro-pusantro gylyje. Fak­tas!

- Parodytum bent vieną kau­lelį, tada sakyčiau, kad fak­tas, - abejojo L. Šedvilas.

- Aš negaliu kasinėti, - atšovė B. Mažonas.

O kam kasinėti, jei galima nustatyti ir taip. O kokiu būdu ekstrasensas sužino, kur buvo pilis, kur stovėjo troba, kur giliai po žeme užkasti palaikai?

- Nustatinėju taip, - B. Mažonas ištiesė į priekį abi rankas. - Jeigu po žeme kas nors yra, delnais jaučiu energiją. Kartais juos net degina. Kas? Na, kai žmogus daro ką nors - ar stato namą, ar tveria tvorą - jis po savęs palieka energiją. Aš ją ir pajuntu. Žinau šeimą, kur vyro silpna širdis, o žmona – su dirbtiniu klubo sąnariu. Nustačiau, kad jų troba stovi senoje kapavietėje. Šie žmonės neturės sveikatos, nes kapai išsiurbia jų energiją.

Taip sužinojome, jog su ener­gija vyksta keisti dalykai. Kartais žmogus po savęs palieka tokią energiją, kad ji degina delnus, o kartais ta energija siurbia kitų energiją tarsi vampyras.

- Užsienio mokslininkai tai jau įrodė, - garantavo ekstrasensas.

Specialistai daug atsargesni

Vaikštant po kalvas, B. Mažonas ne kartą atkakliai tikino, jog tai, ką jis sako, yra nustatytas faktas! Ar tikrai? Ką pasakytų žmonės, kurie savo teiginius yra įpratę pagrįsti faktais, o ne jausmais? Tad visiems trims specialistams uždaviau tuos pačius klausimus: ar tai, ką išgirdome, iš tiesų yra faktai, ar tik galima versija, o gal - viso labo tuščia fantazija? Kas iš B. Mažono teiginių labiau panašu į tiesą, o kas kelia didžiausių abejonių? Ar buvo jie anksčiau susidūrę su ekstrasensais ir turėjo iš to naudos?

Paveldosaugininkė J. Viršilienė:

- Aš nesu ekspertė, kuri galėtų nustatinėti, kur tiesa, kur ne. Todėl ir pakviečiau specialistus. Bet manau, jog reikia džiaugtis žmonėmis, kurie domisi krašto istorija bei jos paslaptimis. Štai kaltinėniškis Benjaminas Jurgelevičius šiemet pranešė miestelio apylinkėse radęs kelis piliakalnius. Jis nebuvo kategoriškas, tiktai kėlė tokią versiją. Su docentu G. Zabiela apžiūrėjome tas vietas, tačiau kaltinėniškio spėjimas nepasitvirtino.

Visgi reikia pagirti žmogų, kad jis domisi, ieško. Būtų klaida manyti, jog viskas seniai yra ištirta. Lietuvoje rasta apie 900 piliakalnių, vienas - ir mūsų rajone. Tai Kiaukų piliakalnis netoli Obelyno. Taigi tyrinėkime, nebijokime dėstyti savų versijų.

Kultūrologas L. Šedvilas:

- Faktai?.. Ar yra bent vienas realus įrodymas? Laumėkalnis - žmonių rankomis supiltas piliakalnis, ant Bilionių palaidoti metro dvidešimties centimetrų žmonės? Na, tada žmonės buvo daug mažesni, bet kodėl visi tokio vaikiško ūgio? Ir tie tikslūs skai­čiai - 360 kryžiuočių... Viena rodyta kalva gal kiek panašesnė į gynybinę vietą, tačiau yra žmonių, kuriems kiekvienas kalnas - piliakalnis. O jau tos kapinės pelkėje... Juk tai - nesąmonė! Kas laidojo žmones tokioje žemoje vietoje?

Su ekstrasensais nesu turė­jęs jokių reikalų ir nematau jokios naudos. Žinau apie juos, apie virgulininkus, tačiau apsieinu be jų. Varniuose irgi yra vienas burtininkas, bet nė ne­manau kreiptis. Kad būtų bent vienas jų galios įrodymas!

Archeologas  G. Zabiela:

- Faktas, jog buvome ten, jog išklausėme žmogų. Faktas ir tai, kad žmogus kažką jaučia. Ką, vertinti negaliu. Jausmas yra subjektyvus dalykas, o mes, archeologai, tyrinėjame materialius kultūros likučius. Arba tie materialūs dalykai yra, arba jų nėra. Kol kas jų neturime. Viena kalva su aikštele viršuje tikrai įdomi, tačiau išvadas galėtume daryti tik po tyrinėjimų. Nurodytos kapavietės tokioje žemoje, šlapioje vietoje kelia abejonių.

Su ekstrasensais reikalų esu turėjęs. Prieš kokius dvidešimt metų archeologai kartu su keliais ekstrasensais Anykščių rajone tyrinėjome piliakalnį. Mūsų tikslas buvo nustatyti, kiek ekstrasensai galėtų padėti, kiek tikslūs yra jų parodymai. Jie turėjo nustatyti, kur po žeme yra medinių statinių likučių. Vieni ekstrasensai rodė vienaip, kiti - kitaip, tačiau nė viena jų versija nepasitvirtino.

Visgi B. Mažoną kviesčiau padėti tyrinėti Medvėgalį. Čia būta nemažos gyvenvietės, turėtų būti ir kapavietė, bet jos niekaip nerandame.  Gal  B. Mažonas nurodytų bent panašesnę vietą?

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

B. Mažonas pademonstravo, kaip aptinka po žeme užkastus kaulus, pilių, pastatų liekanas ir šaltinius. „Štai taip ištiesiu abi rankas ir delnais pajuntu energiją“, - aiškino jis

J. Viršilienė