Nuo rūkytos žuvies ir mėsos delikatesų iki gurmaniškų užkandžių padėklų – vieta, kur kokybė ir skonis tampa kiekvienos šventės dalimi.

Artėjant gimtadieniui, šeimos šventei, draugų vakarui ar įmonės renginiui, daugelis ieško ne tik maisto, bet ir patikimos vietos, kur galima įsigyti kokybiškų užkandžių bei delikatesų.

Šilalėje tokią vietą atranda vis daugiau žmonių – tai „Du karališkieji gurmanai“, įsikūrę J. Basanavičiaus g. 3.

Parduotuvės išskirtinumas – kruopščiai atrinkti produktai ir dėmesys kokybei. Čia pirkėjai ras rūkytos žuvies gaminių, rūkytos ir vytintos mėsos delikatesų, marinuotos mėsos kepimui orkaitėje ar griliui, įvairių alyvuogių bei paprikų, įdarytų minkštuoju sūriu.

Didelio susidomėjimo sulaukia ir rankų darbo šaldyti pusgaminiai, desertai, pistacijų skonio tinginys, brauniai, tikro skonio rankų darbo ledai, aukščiausios rūšies kavos pupelės bei kava išsinešimui.

Tačiau vienu populiariausių pasirinkimų tampa specialiai ruošiami užkandžių padėklai.

Šventėms, kurios palieka įspūdį

„Du karališkieji gurmanai“ ruošia rūkytos mėsos ir rūkytos žuvies padėklus įvairioms progoms – gimtadieniams, jubiliejams, šeimos susibūrimams, draugų vakarams, išvykoms gamtoje ar įmonių renginiams.

Tokie padėklai leidžia šeimininkams sutaupyti laiko, o svečiams mėgautis kruopščiai parinktais skoniais ir estetišku pateikimu.

Kai svarbiausia – tikras skonis

Parduotuvės filosofija paprasta – siūlyti tai, ką patys su malonumu dėtų ant savo stalo. Todėl didelis dėmesys skiriamas produktų kokybei, skoniui ir aptarnavimui.

Neatsitiktinai vis daugiau klientų čia grįžta ne tik prieš šventes, bet ir kasdieniams pirkiniams.

Miesto skvero rekonstrukcija jau beveik baigta, bet pagrindinė problema, kur turėtų persikelti legendinio skrydžio per Atlantą jubiliejui paminėti jame stovėjęs paminklas, vis dar neišspręsta ir toliau skaldo bend­ruomenę. Vos prieš mėnesį tarybos nariams žadėjęs, jog paminklas iki liepos 15 d. bus perkeltas į Atminties aikštę, Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas praėjusią savaitę inicijavo pa­mink­lo statymo darbus Vytogaloje, prie Stasio Girėno gimtinės – muziejaus. Savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkė Rima Norvilienė dėl tokio akibrokšto kreipėsi į merą Tadą Bartkų ir administ­racijos direktorių, o jiems skirtų raštų kopijas persiuntė Generalinei prokuratūrai bei Vyriausybės atstovei Tauragės apskrityje.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Toks įspūdis, kad tolimieji, net per 85-erius metus nuo šiandienos nutolę, 1941 m. birželio sukilimo įvykiai visai arti, čia pat, jie alsuoja ta pačia spontaniško pasipriešinimo bet kokiam okupantui ir laisvės troškimo dvasia. Jie nori nenori iš­kelia gyvybiškai reikalingą klausimą, kuris puikiai išgvildentas pernai išleistoje Arvydo Sekmoko knygoje iškalbingu pavadinimu „Birželio sukilimas nėra baigtas“.

Tiesą sakant, inžinierius, parašiutų sportu besidomintis buvęs energetikos ministras savo kūriniu nustebino: ne kiekvienas politologas taip giliai ir nuosekliai išanalizuoja Birželio 22–28 d. vykusį sukilimą, pastebi sąsajas su Norilsko, Kengyro kalinių sukilimais, Romo Kalantos protestu 1972 m., Lietuvos laisvės lygos įkūrimu 1978 m. ir galų gale Sąjūdžiu, kurio aktyvioji fazė vadinama „dainuojančia revoliucija“. Šie ugningi Lietuvos žmonių valios pasireiškimai, anot A. Sekmoko, sutelpa į tebeaktualų vieno iš antinacinio pasipriešinimo vadovų Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) perspėjimą: „Akcija prieš 1941-ųjų sukilimą ir jo dalyvius rodo, jog sukilimas nėra baigtas. Eina kova dėl sukilimo moralinės ir politinės prasmės. Kova dėl šviesos, kuria gyviesiems tas sukilimas turi pašviesti iš praeities.”

Ši knyga buvo dar kartą paminėta penktadienį Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „1941 m. Lietuvos sukilimas: tarptautiniai kontekstai“. Joje siūlyta šį pasipriešinimą vadinti visos Lietuvos arba Tautos sukilimu ir net rašyti iš didžiosios raidės – Sukilimas. Jis įrašytas į visą eilę nacionalinių judėjimų, pradedant Tado Kosciučkos sukilimu prieš caro priespaudą XVIII a. pabaigoje ir baigiant Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktu. Neužmiršta liko ir partizanų vadų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narių Minaičių kaimo slėptuvėje pasirašyta Laisvės deklaracija – Birželio sukilimo rezultatas.

Vieni okupantai keitė kitus, ir visos ryžtingos lietuvių pastangos atsimušdavo į geležinę represijų sieną. Bet jos nebuvo bevaisės: reikėjo beveik penkių dešimtmečių, kad Lietuva nusimestų okupacijos pančius...

Okupacijų sandūroje surengtas sukilimas nebuvo spontaniškas. Iš pradžių jis buvo sumanytas kaip papildoma gink­luota jėga Raudonajai armijai išguiti iš Lietuvos, artėjant nacių frontui. Rusiškasis atėjūnas jau buvo pridaręs nemažai žalos lietuvių genofondui. Pasiruošimas vyko daugiausiai Kazio Škirpos dėka Berlyne, Romoje, Kaune. Bet jau 1941 m. pavasarį K. Škirpos veiklą ėmė kontroliuoti gestapas. Vokiečiai pateikė ultimatumą: jokio ginkluoto sukilimo! Jokio nepriklausomybės skelbimo! 

K. Škirpa 1940 m. lapkritį įkurto Lietuvos aktyvistų fronto pareiškime dėl sukilimo organizavimo bandė atiduoti duoklę nacių ideologijai, neva skelbdamas antisemitinius raginimus, bet nacių tai nesužavėjo. Kaltinimai Lietuvos diplomatiniam atstovui holokausto skatinimu virto sovietinės propagandos naratyvu. Jį paneigė Lietuvių informacijų biuras Berlyne, 1941 m. kovo 19 d. išleisdamas pranešimą, skirtą pavergtos Lietuvos tautiečiams. Jo 6-ajame punkte rašoma: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl, kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, jog nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų“. Kitaip sakant, K. Škirpa geranoriškai perspėjo žydus artėjant nacių holokausto bangai...

Nors ginkluotas sukilimas tęsėsi vos savaitę ir naujųjų okupantų buvo žiauriai numalšintas, jis buvo apėmęs visą Lietuvą. Neaplenkė ir Šilalės krašto, nors tikslių duomenų apie sukilimo dalyvius neradau. „Artojuje“ jau buvo rašyta, kad, 1940 m. birželį prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, svarbiausius vietinės valdžios postus už­ėmė sovietų aktyvistai Edvardas Juška, Efroimas Kaplanas, Volfas Cigleris ir kt. Likus vos savaitei iki nacių įžengimo, birželio 14-ają, iš Šilalės buvo ištremtos aštuonios šeimos. Tais pačiais metais vokiečiai, padedami grupelės bolševikams tarnavusių lietuvių, sušaudė beveik visus miestelio žydus. 1944 m. spalio 8 d. Šilalę užėmė Raudonoji armija. Portalas Partizanai.org rašo, kad sulig nauja okupacija Šilalės krašte ėmė aktyviai veikti partizanų būriai...

Dar ir šiandien Birželio sukilimo aplinkybės ir tąsa kelia daug diskusijų. Viena iš temų: ar vertėjo sudėti tiek patriotų aukų dėl savaitę trukusio ir po šešių savaičių galutinai išsikvėpusio išpuolio? Ar jo organizatoriai įvertino dviejų monstrų jėgą? 

Perkeliant šiuos ginčus į šiandieną, kartais klausiama: ar tokį sukilimą pajėgtume organizuoti, jei šalį užplūstų šiuolaikinis agresorius? Ar įveiktume vidines „penktąsias kolonas“, kurios neabejotinai tarpsta dėl radikalių politikų siautėjimo? Ar mes reikiamai įvertinome teisinį Birželio sukilimo statusą, kylant naujoms grėsmėms Lietuvai?

Šiai istorinei datai bandoma duoti naują impulsą: 49 Seimo nariai įregist­ravo rezoliuciją, reikalaujančią, jog Parlamentas patvirtintų Birželio sukilimo teisinį statusą. Kiti gi sako, kad dar 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo sukilėlių Deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Tad kai kurie politikai abejoja, ar reikalingi pakartotini žingsniai. Ką manote jūs? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Kol vieni svajoja apie gyvenimą kaime, Raminta Laurutienė savo svajonę pavertė realybe. Vaiko priežiūros atostogų metu gimusi idėja šiandien išaugo į modernų šeimos ūkį Radviliškio rajone, Karčemų kaime, kuriame dera šilauogės, šiitake grybai ir bitininkystė. Pradėjusi nuo sprendimo pasinaudoti „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ parama, Raminta kartu su šeima įrodė, kad atkak­lumas, darbas ir kūrybiškumas gali sukurti sėkmingą verslą net ir nedideliame Lietuvos kaime. 

Šiandien „Lauručių ūkis“ – tai ne tik gausus derlius ar dešimtys bičių šeimų, bet ir įkvepianti istorija apie tai, kaip viena svajonė gali išaugti į beveik šimtą natūralių produktų bei tapti pavyzdžiu kitiems jauniems žmonėms.

Viskas prasidėjo nuo svajonės 

Kai Raminta buvo vaiko priežiūros atostogose, ji nusprendė parašyti projektą ir įkurti šilauogių ūkį, nes būtent šių uogų auginimas visuomet buvo moters svajonė. Be to, ji norėjo savo vaikus maitinti kokybiška ir sveikatai palankia produkcija.

„Reikėjo rašyti projektą, nes investicijos didelės ir ne kiekvienas gali susitaupyti tam tikrą sumą ir įkurti savo ūkį. Todėl pasirinkau „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ paramą. Įkūrėme šilauogių, šiitake grybų ir bičių ūkį“, – drąsų žingsnį prisimena jaunoji ūkininkė.

Suteikta parama leido įsigyti šilauogių sodinukų, reikiamos įrangos, kitų priemonių. O sodinukų reikėjo nemažai – 2650, jais apsodino 1 ha. O kur dar aviliai, bičių šeimos, medsukis ir kiti svarbūs dalykai, be kurių ūkio veikla nebūtų įmanoma. Dabar šilauoges šeima augina 2 ha plote, šiitake grybus – 1,7 arų plote, o bičių laiko net 60 avilių. 

Vien auginimu šeima neapsiribojo, suprato, kad moderniam ūkiui būtina trumpa tiekimo grandinė – kai pats ne tik augini, bet ir perdirbi bei realizuoji. Tad šalia namo įrengė  produkcijos gamybos cechą, įsigijo liofilizavimui būtinos įrangos.

Šiandien ūkyje gaminama apie 100 skirtingų produktų. Darbštūs ūkininkai liofilizuoja savo auginamas uogas, grybus, arbatas, rankomis gamina natūralius prieskonius, įvairiausio skonio kreminį medų, o visai neseniai ėmė gaminti greitai paruošiamas avižinių dribsnių košes.  

Paklausta apie ateities planus, Raminta sako, kad svajonių visada yra, šeima planuoja jas įgyvendinti. Planuose – uogų, daržovių ir kitų produktų perdirbimas.

„Kaimuose kurti tikrai yra daug galimybių, ypač jauniems žmonėms. Modernų ūkį plėtoti galima ir nedideliame plote. Svarbiausia – turėti idėją, kurią galėtum įgyvendinti ir naudotis galimybėmis. Žmones domina tai, kas nauja, neatrasta, o svarbiausia – natūralu ir sveika. Medaus, uogų pasiūla yra tikrai didelė, todėl turi sugalvoti, kuo gali nustebinti žmogų, kad jis pas tave norėtų sugrįžti dar ir dar kartą. Niekada nebijokite, kad kažkas nepavyks. Žinoma, iššūkių būna daug, svarbu niekada nenuleisti rankų ir siekti savo svajonių toliau“, – sako Raminta. 

Startui – lengvatinės paskolos

Nuo liepos 1 d. iki metų pabaigos jauni žmonės, planuojantys pradėti ūkininkauti, galės teikti paraiškas leng­vatinėms paskoloms pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“.

Pradedantiesiems ūkininkams siūlomos itin palankios finansavimo sąlygos – investicijoms ir (arba) apyvartiniam kapitalui galima pasiskolinti iki 100 tūkst. eurų. Net 60 proc. paskolos daliai taikomos nulinės palūkanos, o likusiems 40 proc. skaičiuojama 5 proc. finansų tarpininko marža ir 6 mėn. EURIBOR.

Šiemet lengvatinėms paskoloms numatyta beveik 18,8 mln. eurų.

Paskolos gali būti naudojamos ne tik investicijoms, bet ir kasdienėms ūkio reikmėms finansuoti. Jos padeda užtik­rinti sklandų veiklos tęstinumą, valdyti pinigų srautus ir lengviau įveikti sezoninius iššūkius. Lėšomis galima apmokėti sėklų, pašarų, trąšų, augalų apsaugos ar veterinarinių priemonių įsigijimą, degalus, darbo užmokestį, mokesčius, draudimo įmokas, komunalines bei kitas su ūkio veikla susijusias išlaidas.

„Lengvatinį paskolų pobūdį lemia ne tik mažesnės nei rinkos palūkanos, bet ir paprastesni paskolos užtikrinimo reikalavimai. Investicinės paskolos atveju gali būti prašoma įkeisti tik už paskolos lėšas įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą, o gaunant paskolą apyvartiniam kapitalui dažniausiai pakanka pasirašyti vekselį. Finansų tarpininkai negali reikalauti kitų papildomų užtikrinimo priemonių“, – aiškina Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos politikos departamento Paramos verslui skyriaus patarėja Sigutė Mečkovskienė.

Norintys gauti lengvatinę paskolą pirmiausia turi pateikti paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA). Jei paraiška atitinka nustatytus reikalavimus, NMA išduoda tinkamumo gauti paskolą pažymą, su kuria pareiškėjas gali kreiptis į pasirinktą finansų tarpininką.

Artimiausiu metu planuojami ir svarbūs pokyčiai. Siekiama pailginti investicinių lengvatinių paskolų grąžinimo terminą nuo 5 iki 10 metų. Tokiam siūlymui jau pritarė Žemės ūkio ministerijos Strateginio plano stebėsenos komitetas, o galutinį sprendimą dar turės priimti Europos Komisija. Tikimasi, kad naujos sąlygos įsigalios jau šių metų rudenį.

Iš viso 2023–2027 m. strateginio plano priemonei „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, apimančiai tiek dotacijas, tiek lengvatines paskolas, numatyta 95 mln. eurų Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos bend­rojo finansavimo lėšų.

Lauručių ūkio nuotr.

Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba už nuopelnus krašto etnokultūrai šiemet įvertino tris Šilalės rajono etninės kultūros puoselėtojus. Kanklių mokytoja iš Laukuvos Jolanta Bučnienė pa­gerbta už kankliavimo tradicijų puoselėjimą, Bilionių krašto atstovė Zita Grūdienė įvertinta už dūnininkų tarmės, vietos tradicijų ir etni­nio savitumo išsaugojimą bei puoselėjimą, o šilališkis drožėjas Alfonsas Maulius – už išskirtinius medžio drožybos darbus.

Pasak Etninės kultūros globos tarybos pirmininko, kraštiečio Virginijaus Jocio, būtient šie žmonės savo kasdieniu darbu prisideda prie gyvųjų Žemaitijos tradicijų išsaugojimo ir perdavimo jaunajai kartai.

Laukuviškė J. Bučnienė prisipažįsta, kad Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos dėmesys ją nustebino.

„Mūsų rajone yra daug žmonių, vertų padėkos ir įvertinimo. Šiemet paskelbti Kanklių metai, tad džiugina, jog atsigręžta ir į šį instrumentą“,– sako ji.

Jos pažintis su kanklėmis prasidėjo dar vaikystėje, vasaras leidžiant senelių sodyboje Ivoniškių kaime. Ten atvykdavo teta Ona, studijavusi kankliavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vieną vasarą ji pasiūlė Jolantai pamėginti pagroti valsą.

„Maniau, kad nieko neišeis, bet iš trečio karto pavyko. Tada viskas ir prasidėjo“, – prisimena moteris.

Netrukus ji pradėjo mokytis Šilalės muzikos mokykloje pas mokytoją Benisę Girkontienę. Tais metais mokykla po gaisro buvo laikinai įsikūrusi Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, o atkūrus muzikos mokyklos pastatą, į jo atidarymą atvyko net Lietuvos televizija. Jolanta pamena skambinusį kanklėmis tą patį valsą, nuo kurio ir prasidėjo jos kelias į muziką.

Šiandien ji pati ugdo jaunuosius muzikantus ir vadovauja tradicinių kank­lių ansambliui. Pasak mokytojos, sudominti vaikus tradicine muzika šiais laikais nėra paprasta, tačiau tam padeda ne tik repeticijos, bet ir bendros išvykos, festivaliai bei stovyklos.

„Vaikams tai galimybė pakeliauti, susipažinti su naujomis vietomis ir žmonėmis. Bet pasilieka tie, kuriems kank­lės iš tikrųjų patinka“, – sako ji.

J. Bučnienės vadovaujamame ansamblyje svarbi ne tik muzika. Mokytoja siekia ugdyti atsakomybę, pagarbą tautiniam kostiumui, instrumentui ir vienas kitam.

„Jaučiu atsakomybę už mokinių kultūrinį ugdymą. Važiuodami į renginius jie mokosi bendravimo, pagarbos tradicijoms“, – teigia ji.

Šiemet jos ugdytiniai dalyvaus Lietuvos moksleivių dainų šventėje „Laiku ratu kartu“, vyksiančioje liepos 3–6 d. Vilniuje.

Dar viena šių metų laureatė Z. Grūdienė įvertinta už ilgametį darbą, puoselėjant dūnininkų tarmę, vietos tradicijas ir etninį savitumą bei aktyvią veiklą Bilionių liaudies teatre. Su teatru ji susijusi nuo mokyklos laikų, o 2003 m. prisidėjo ir prie Bilionių liaudies teatro veiklos. Anksčiau buvo jo režisierė, dabar – viena aktyviausių aktorių.

„Dažniausiai vaidiname komedijas. Mes – kaimo žmonės, todėl toks žanras mums artimesnis“, – šypsosi Zita.

Vis dėlto ji pripažįsta, jog išlaikyti mėgėjų teatrą tampa vis sunkiau.

„Anksčiau turėjome apie dvylika aktorių. Dabar žmonių surinkti labai sudėtinga – nebėra mokyklos, kaimas sensta, dalis gyventojų išvyko. Nežinau, kiek ilgai teatras dar gyvuos“, – neslepia moteris.

Tačiau teatro scena – tik dalis jos veik­los. Z. Grūdienė dainuoja, šoka, yra Šilalės „Bočių“ ansamblio narė, dalyvauja pasakotojų konkursuose ir renginiuose, kuriuose skamba dūnininkų tarmė.

„Jeigu savo tarmės nesaugosime, ji tiesiog išnyks“, – įsitikinusi etnokultūros puoselėtoja.

Svarbi jos veiklos dalis – ir tautinis kostiumas.

„Jį dėvėti – išskirtinis jausmas. Tai ne tik drabužis, bet ir pagarba savo kraštui“, – neabejoja bilioniškė.

Žodinė tautosaka Zitą lydi daugelį metų. 2017-aisiais, minint Piliakalnių metus, ji laimėjo pirmąją vietą pasakotojų konkurse, papasakojusi padavimą apie Bilionių piliakalnį.

„Istorijas renkuosi iš knygų, tėvų pasakojimų, o kartais šiek tiek papildau ir savo vaizduote“, – šypsosi ji.

Šilališkis A. Maulius yra iš tų kūrėjų, apie kurio kūrybą bent viena ausimi yra girdėjęs kiekvienas kraštietis. Ir ne tik – įspūdingus dirbinius gaminantis medžio drožėjas yra nuolatinis įvairiausių parodų dalyvis ir laimėtojas, ne kartą reprezentavęs Šilalę respublikiniuose konkursuose, pelnęs daugybę apdovanojimų ir dip­lomų, jis aktyviai dalyvauja edukacinėse veik­lose, perduodamas tradicinius amatus jaunajai kartai ir pan.

Bijotuose už medžio drožybos darbus jam buvo įteikta išskirtinė, nekonkursinė Etninės kultūros globos tarybos pirmininko V. Jocio padėka. 

Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba kasmet pagerbia žmones, savo darbu saugančius ir puoselėjančius krašto kultūros paveldą. Kiekvienais metais yra apdovanojami ne daugiau kaip devyni Žemaitijos etnokultūros puoselėtojai. Šiemet tarp laureatų – atstovai iš Telšių, Rietavo, Kelmės, Šiaulių rajono ir Šilalės. Mūsų rajonui skirti net trys įvertinimai rodo, jog čia gyvos ne tik tradicijos, bet ir tai, jog turime žmonių, kurie kasdien rūpinasi, kad jos nenugrimztų į praeitį.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tobulų vaikų ne­bū­na. Nebūna ir to­bulų jų tėvų ar glo­bėjų. Būtent ši mintis tapo pagrindine šių metų Vaikų globos savaitės žinute. Visoje Lietuvoje ji rengiama jau septintą kartą, o Šilalėje – tre­čiąjį.

Praėjusį savaitgalį Šilalės bendruomenių parką užpildė vaikų juokas ir šurmulys, tačiau organizatoriai kviečia gy­ventojus į parką už­sukti ir artimiausias dvi savaites. Gal­būt viena perskaityta is­torija pakeis ne tik jūsų, bet ir dar ne­pažįstamo vaiko gy­venimą.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir organizatorių nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Šilalėje pristatytas VšĮ „Pokyčių iniciatyvos centras“, kurį įkūrė ilgametę patirtį turinčių psichosocialinių paslaugų specialistų ko­manda. Ir nors veiklą jis pradėjo pavasarį, o centre jau yra tei­kia­mos psichologinės ir socialinės pagalbos paslaugos, oficialiai visuomenei naujoji įstaiga pristatyta praėjusią savaitę. Ji įsikūrė Užimtumo tarnybos patalpose, konsultacijos teikiamos tik iš anks­to užsiregistravus.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Šiuolaikiniame pasaulyje vaikams išlaikyti dėmesį tampa tikru iššūkiu – juos greitai išblaško spalvoti ekranai, garsai ir informacijos gausa. Todėl gebėjimas susikaupti tampa vienu svarbiausių įgūdžių, padedančių vaikui mokytis, kurti, spręsti problemas ir geriau suprasti save bei kitus. Specialistai pabrėžia, kad dėmesingumas nėra įgimta savybė – jis ugdomas kasdieniais įpročiais, o viena veiksmingiausių priemonių tam yra skaitymas.

Dėmesys prasideda nuo ryšio

Harvardo psichologas Jerome’as Kaganas, tyrinėjęs vaikų kalbos raidos ir ugdymo procesus, nustatė[1], kad ugdymo procese intensyvus asmeninis dėmesys yra ypač svarbus. Būtent artimas ryšys, bendravimas ir įsitraukimas padeda vaikui geriau mokytis, suprasti kalbą ir ilgiau išlaikyti dėmesį.

Vienas paprasčiausių būdų tokį ryšį stiprinti – bendras skaitymas. Kai suaugęs ne tik skaito tekstą, bet ir kalbasi su vaiku, klausia jo nuomonės, leidžia įsitraukti į pasakojimą, vaikas natūraliai mokosi susikaupti, sekti mintį ir išbūti su viena veikla ilgiau.

Skaitymo įprotis formuojasi nuo pirmųjų dienų

Ankstyva pažintis su knygomis vaikui padeda skaitymą priimti kaip natūralią kasdienybės dalį. Prie ankstyvojo skaitymo skatinimo Lietuvoje prisideda Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamas projektas „Knygų startas“. Šios, tarptautine patirtimi paremtos iniciatyvos tikslas – ugdyti pirmąją vaikų kartą Lietuvoje, kurios pažintis su knygomis prasideda nuo kūdikystės.

Nuo 2021 metų visi Lietuvoje gimę kūdikiai ligoninių gimdymo skyriuose gauna ankstyvojo skaitymo lauknešėlį. Pirmąjį rinkinį papildė Indrės Pliuškytės-Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt“, pritaikyta 0–3 metų vaikų raidos poreikiams. Projektas mažiesiems skaitytojams taip pat dovanoja Evelinos Daciūtės ir iliustruotojos Ingos Dagilės knygelę „Drambliai ėjo į svečius“. Joje vaikai gali ne tik sekti istoriją, bet ir mokytis skaičiuoti. Knygelę gali gauti visi iki penkerių metų vaikai, pirmą kartą registruojami Lietuvos viešosiose bibliotekose. Tėvams, kurie vaiką bibliotekoje jau buvo užregistravę anksčiau, siūloma elektroninė knygelės versija.

Specialistė pataria: kokias knygas rinktis vaikams ugdant dėmesingumą?

Tinkamai parinktos knygos ir pats skaitymo procesas gali tapti svarbiu dėmesingumo, emocinio sąmoningumo ir vidinės koncentracijos ugdymo įrankiu. Apie tai, kaip skaitymas gali padėti ugdyti dėmesingumą, pasakoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro vyriausioji tyrėja prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė.

Mažyliams svarbiausia – ramybė ir artumas

Pasak tyrėjos, 0–3 metų vaikams itin svarbi rami aplinka ir lėtas skaitymo tempas. Mažyliai dėmesį sutelkia į balsą, ritmą, garsus, spalvas ir pasikartojimus, todėl šiame amžiuje geriausiai tinka trumpos, ritmingos knygelės bei dainelės.

Specialistė rekomenduoja Indrės Pliuškytės-Zalieckienės „Kapt kapt kapt“, lietuvių liaudies dainelę „Du gaideliai“ bei kitas „Knygų starto“ rekomenduojamas knygas.

Darželinukams – trumpos ir aiškios istorijos

4–6 metų vaikų dėmesį stiprina aiškios, nesudėtingos istorijos, kurias lengva sekti nuo pradžios iki pabaigos. Šio amžiaus vaikams puikiai tinka animalistinės pasakos, trumpi eilėraščiai ir paveikslėlių knygos.

Prof. dr. Dž. Maskuliūnienė išskiria Jurgos Vilės ir Linos Sasnauskaitės „Chameleono sapnai“, kurie padeda vaikui mokytis išklausyti istoriją iki galo, atpažinti emocijas ir ilgiau išlaikyti dėmesį. Naudinga mokytis ir trumpų eilėraščių atmintinai – tai lavina atmintį, plečia žodyną ir ugdo pasitikėjimą savimi.

Pradinukams – istorijos, ugdančios empatiją

7–10 metų vaikai jau geba ilgiau sekti siužetą, įsijausti į veikėjų išgyvenimus ir analizuoti jų poelgius. Skaitymas šiame amžiuje padeda mokytis kantrybės, geriau suprasti kitus ir valdyti emocijas. Šiam amžiui rekomenduojamos Kate DiCamillo „Jei ne Vinis Diksis“, Angelos Nanetti „Mano senelis buvo vyšnia“, Violetos Palčinskaitės „Muzika troliui“.

Pasak specialistės, dėmesio koncentraciją šiame amžiuje stiprina ir naujų žodžių įsiminimas bei ritminga poezija.

Jaunesni paaugliai pasirengę sudėtingesnėms temoms

11–14 metų skaitytojai jau geba gilintis į veikėjų motyvus, suprasti potekstes ir ilgiau išlaikyti dėmesį sudėtingesniame pasakojime. Todėl verta rinktis ne tik grožinę, bet ir pažintinę literatūrą. Prof. dr. Dž. Maskuliūnienė rekomenduoja Sigitos Mikšaitės knygą „Istorija vizgina uodegą. Trumpos istorijos apie ilgą žmogaus ir šuns draugystę Lietuvoje“.

Taip pat tinka Michaelio Morpurgo „Gimęs bėgti“, Kotrynos Zylės „Siela sumuštinių dėžutėje“, Katherine Paterson „Tiltas į Terabitiją“. Tokios knygos ugdo empatiją, vaizduotę ir gebėjimą susikaupti ilgesniam laikui.

Vyresniems paaugliams svarbios diskusijos

14–18 metų jaunuoliams skaitymas tampa būdu pažinti save, formuoti vertybes ir kritiškai vertinti pasaulį. Specialistė rekomenduoja problemų prozą, distopijas ir kūrinius, nagrinėjančius paauglių patirtis, pavyzdžiui, Justinos Kapeckaitės „Sono Electrum“.

Svarbi skaitymo dalis šiame amžiuje – pokalbiai apie knygas. Diskusijos mokykloje, šeimoje ar skaitymo klubuose padeda ugdyti kritinį mąstymą, sąmoningumą ir gebėjimą susitelkti į sudėtingesnes temas.

Skaitymas – ne tik įprotis, bet ir emocinis ryšys

Prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė pabrėžia, kad laikas kartu su vaikais ne tik stiprina jų skaitymo įgūdžius, bet ir kuria artimą ryšį tarp suaugusiojo ir vaiko bei skatina gilesnį pasaulio pažinimą.

„Visose amžiaus kategorijose verta knygas skaityti drauge su vaiku (taip pat ir garsiai), perskaičius (ar ir skaitymo metu) kalbėtis apie jas, dalintis įspūdžiais. Šie pokalbiai, taiklūs suaugusiojo komentarai, pastebėjimai  ugdo vaiko, paauglio, jaunuolio sąmoningumą, dėmesingumą  knygai,  pasauliui ir sau. Tai prasminga suaugusiojo ir vaiko, paauglio bendravimo forma“, – sako specialistė.

Ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“ vykdomas įgyvendinant Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų planą. Projektą vykdo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, informacinis partneris LRT.

Nuo pat Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios Lietuvos gyventojai nuolat raginami ruoštis vadinamajai dienai X. Valstybės institucijos organizuoja civilinės saugos pratybas, savivaldybės ir įstaigos bei įmonės rengia ekstremaliųjų situacijų planus, politikai be perstojo kartoja, kad kiekvienas turime būti pasirengę netikėtumams ir pan. Toks pasirengimas nėra grindžiamas vien prielaidomis. Kiekvienoje savivaldybėje galimi pavojai nustatomi atliekant situacijų rizikos analizę pagal specialią metodiką. Vertinant šias rizikas remiamasi specialistų bei ekspertų išvadomis, kitų šalių patirtimi. Būtent tai leidžia nustatyti, kokios grėsmės konkrečioje teritorijoje yra labiausiai tikėtinos ir kokiems scenarijams būtina ruoštis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Spaudžiant konkurencijai iš Olandijos ir Lenkijos, imtis auginti skintas gėles – drąsus žingsnis. Tačiau Salomėjos Bernotienės ūkyje Tūbinėse jau trečias birželis klestintys bijūnai džiugina ne tik pirkėjus, bet ir jai pačiai sukuria laimės bei džiaugsmo pripildytą kasdienybę. Kalbėtis su Salomėja nepaprastai malonu – ji spinduliuoja gerą energiją, optimizmą bei šiltą požiūrį į gyvenimą. O už visą šią pilnatvę ji sako esanti dėkinga savo penkiametei dukrytei Godai.

„Pasikeitė mano gyvenimas visai į kitą pusę”, – švyti laime Salomėja ir Artūras Bernotai.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45