Šis pavasaris ir jau įpusėjusi vasara nieko gero nežada ne tik poilsiautojams, bet ir bitininkams. Be to, pastarieji tikina, kad šiemet nebus pilnų statinių medaus ne tik dėl prasto oro, bet ir dėl to, jog gausėja pigaus, įvežtinio produkto, o tai verčia naikinti lietuviškus bitynus, nes konkuruoti tampa vis sudėtingiau – pirkėjai dažniau renkasi ne kokybišką, bet pigesnį produktą.

Žydrūnė MILAŠĖ

E. Razbadausko nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 53

Esu pokario vaikas. Tik iš patyliukais tartų tėvų pasakojimų žinojau, kad „prie Smetonos“ gyventi buvo gerai, o kai atėjo rusai, gyvenimas daug kam apsivertė aukštyn kojomis. Tas kalbas paįvairindavo liaudiški intarpai: užėję sovietų kareiviai apdergė visus pašalius, o po metų įžengę vokiečiai pirmiausiai ėmė statyti tualetus...

Pirmoji sovietinė okupacija buvo brutalus rankų išsukinėjimas lengvapėdišką neutralitetą paskelbusiai lietuviškai valdžiai. Kažkada rašiau, kad iš esmės visos Lietuvos vyriausybės buvo lepšės, nes nesugebėjo organizuoti nors menkiausio pasipriešinimo, o ieškodamos užuovėjos, iš dvejų agresyvių jėgų rinkosi tai vieną, tai kitą. Kita vertus, šiandien apie tai postringauti lengva, nes ano meto aplinkybės buvo kur kas rūstesnės. 

1939 m. spalio 10 d. pasirašius Lietuvos ir Sovietų sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, tapo aišku, jog Maskva skubės užsitikrinti SSRS vakarinių sienų saugumą. Ji turėjo kaip nors užbaigti Žiemos karą su Suomija, o 1940-ųjų birželio viduryje naciai įžengė į Paryžių. Jau prieš tai prie Lietuvos sienos buvo sutelkta apie 221 tūkst. kareivių bei karininkų. 30 tūkst. jų pagal sutartį Lietuvoje buvo dislokuota dar 1939 m. rudenį, tad reikėjo mažiausios dingsties, kad dar apie 100 tūkst. įžengtų per sieną. O tą dingstį surasti nebuvo sunku: Sovietų sąjunga apkaltino Lietuvą tariamai grobiant raudonarmiečius ir taip sulaužė sutartį. 

Toliau okupacijos režimas ėmė riedėti visu smarkumu. Lietuvos karinė žvalgyba nustatė, kad 1940 m. birželio 11 d. Maskva jau buvo parengusi okupacijos planą. Formaliai teliko Vilniui pateikti ultimatumą, ir vėlų birželio 14-osios vakarą jis buvo gautas. Iki paryčių posėdžiavusi Lietuvos vyriausybė balsų dauguma nutarė pakelti rankas, tik prezidentas Antanas Smetona siūlė atmesti ultimatumą ir ginklu priešintis agresijai, tačiau dauguma Vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę. Nusprendus nesipriešinti, buvo laikoma, jog ultimatumas priimtas.

Jau birželio 15-osios popietę, apie 15 val., Raudonosios armijos daliniai įžengė į Lietuvą. Pirmiausia jie įsiveržė į Lietuvos teritoriją netoli Eišiškių, užpuolė Švenčionėlių pasieniečius, pagrobė Vilniaus bei Alytaus pasienio barų policininkus, apšaudė pasienio policijos sargybos būstinę Ūtoje. Žuvo policininkas Aleksas Barauskas – pirmoji okupacijos auka.

Lygiai po mėnesio, 1940-ųjų liepos 14–15 d., okupantai su lietuviškaisiais kolaborantais surengė vadinamuosius rinki­mus į Liaudies seimą. Inžinierius, istorijos analitikas Kazys Blaževičius laikraštyje „XXI amžius“ išsamiai aprašė šį spektaklį.

„Rinkimų generaliniu režisieriumi buvo „tautų tėvas“ Stalinas, jo asistentais – Kremliaus emisarai Dekanozovas ir Pozdniakovas, pagrindiniais aktoriais – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Petras Cvirka, Povilas Pakarklis ir kiti okupantų pastumdėliai“, – rašė autorius.

 Sovietiniu įpročiu paskelbta, jog rinkimuose balsavo 99,16 proc. rinkėjų. Į Liaudies seimą išrinkti 79 deputatai, kurių nemažai, anot K. Blaževičiaus, į kandidatų sąrašą buvo įrašyta netgi be jų žinios. Netrukus šie ir kiti padlaižūnai, kurių nemažai buvo ir iš žinomų intelek­tualų bei rašytojų gildijos, skubėjo parvežti Stalino „saulės“, nušvitusios naujais trėmimais, kankinimais, žudymais...

Ne kartą teko girdėti: kam prisiminti šiuos prieš 85-erius metus nutikusius kataklizmus? Manau, kad būtent šiandien, kai šalia Lietuvos sienų naujai atgimęs „stalinukas“ nori sunaikinti nepriklausomą valstybę ir žudo savo brolius slavus, mums reikia mokytis priešo scenarijų. Juk, nepaisant laiko skirtumo, jie tokie panašūs...

Tariamai pratyboms pasieny­je sutelkia milžinišką kariuomenę, surengia provokaciją, Putinas skelbia, jog neva Lietuvoje engiami rusakalbiai, kuriuos reikia ginti, dar pagrindžia šį „faktą“ istoriniais prasimanymais, kurie įtikina Vakarus, ir štai mūsų miestų gat­vėse kai kas atėjūnus pasitinka su gėlėmis... 

Juoda menamų įvykių eiga. Kai kas sakytų, kad gal tas apžvalgininkas išprotėjo. Bet anais 1940-aisiais žmonės irgi patikėjo, jog vienintelis išsigelbėjimas nuo artėjančių baisiųjų nacių – rusiškasis okupantas. Atsiranda, tarkime, koks tūlas J. Paleckis, kuris pirmajame Liaudies seimo posėdyje ragina „paduoti ranką broliškai tarybų sąjungai“, t.y. Rusijai, ir jos „klestėjimo garantui draugui Stalinui“, t.y. Putinui…

Viskas paprasta. Paruoštukai Kremliuje yra. Tik ar mes mokomės iš praeities pamokų?

Česlovas IŠKAUSKAS

Būtent mūsų rajone prieš 11 metų užgimusi idėja rengti et­nokultūrines stovyklas jaunimui, šiandien jau žinoma visoje Lie­tuvoje. Stovyklos iniciatorė ir vadovė Irmina Kėblienė sako, kad tai ypatingai džiugina – vadinasi, sugebame saugoti ir puoselėti senąsias tradicijas.

Anksčiau šie jaunimo susibūrimai vykdavo prie Paršežerio, pastaraisiais metais jie rengiami Pajūrio rekreacinėje zonoje. Pokyčių priežastys – finansinės, nes, negaunant pakankamo finansavimo, tenka ieškoti nemokamų paslaugų teikėjų. Tokie pasirodė besantys Pajūrio seniūnija ir Lietuvos kariuomenė. 

„Tai – ypatingas bendradarbiavimas, nes ir brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas Pajūryje įsikūrė palyginti neseniai. Smagu, kad etnokultūros puoselėjimo tradicija Šilalėje išlieka, o į stovyklą atskuba vaikai iš visos šalies. Stebiu šios stovyklos veiklą ir šiandien tėvų būryje jau matau buvusius stovyklautojus“, – ketvirtadienį stovyklos baigiamajame renginyje kalbėjo europarlamentaro Pauliaus Saudargo padėjėjas Jonas Gudauskas.

Šiemet stovyklavę jaunuoliai sakė būtinai sugrįš ir ateinančią vasarą, vadovai irgi gyrė organizatorius bei linkėjo sėkmės, ieškant būdų gauti stovyklai finansavimą. 

I. Kėblienės teigimu, stovyklą šiemet iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, prisidėjo ir savivaldybė.

„Bet vienas žmogus nieko negalėtų įveikti ir nuveikti, viskam reikalinga komanda. Esu laiminga, kad net man nebedirbant Šilalės kultūros centro direktore, darbuotojų palaikymas išliko – laikinasis įstaigos vadovas Antanas Kazlauskas išleido į stovyklą dalį kolektyvų vadovų, admi­nistracijos darbuotojų, kurie dirbo jaunimo vadovais“, – dėkojo už pagalbą I. Kėblienė.

Ji šiltų žodžių negailėjo ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijai, 703 šaulių kuopai, informaciniam rėmėjui – „Šilalės artojo“ laikraščiui. 

Šiemet etnokultūrinėje stovykloje dalyvavo apie 200 stovyklautojų. Visus juos maitino Pajūrio gimnazijos virėjos, gimnazijos patalpose vyko ir dalis edukacijų, tarp kurių – virtua­lios realybės filmai apie M. K. Čiurlionio kūrybą „Angelų takais“ bei „Pasaulių sukūrimas“.

Tradicinė etnokultūrinė stovykla „Etnokultūros kūrybinės dirbtuvės“ atidaryta liepos 7-ąją Pajūrio reakreacinėje zonoje, baigiamasis koncertas nuskambėjo liepos 10-ąją Pajūrio artilerijos bataliono ramovėje, kuriai visiškai neseniai suteiktas šilališkio generolo Prano Liatuko vardas. 

Stovyklos dalyviai pasakojo, jog kelias dienas mokėsi bei kūrė tradicinių amatų ir muzikavimo dirbtuvėse, linksminosi, ėjo į naktinį žygį, savo mintimis dalijosi stovyk­los radijuje „Žemaitis šnek“, o bene įspūdingiausia buvo Nacionalinio kultūros cent­ro etninės kultūros skyriaus nematerialaus kultūros paveldo specialistės, etnomuzikologės, akademinio žemaičių jaunimo aktyvistės dr. Loretos Sungailienės paskaita „Lietuvių liaudies dainų metai: pažinkime regionines dainavimo tradicijas“. Šios veik­los rezultatai buvo akivaizdūs ir baigiamajame stovyklos renginyje – susirinkusieji dainomis „perbėgo“ per visą Lietuvą. Galiausiai žemaičius maloniai nustebino dzūkai – Roko Kašėtos ir grupės tarmiškai atliktos dainos. Beje, muzikantai matydami publikos reakciją, „vertė“ dainų tekstus į lietuvių kalbą. 

„Tuo mes nuo kitų ir skiriamės – nesame komercinė stovykla, mūsų tikslas yra vaikus, jaunimą įtraukti į etnokultūrinę veiklą, kad auganti karta žinotų savo tapatybę, mokėtų tarmiškai kalbėti, nepamirštų lietuvių liaudies dainų“, – sa­kė stovyklos siela I. Kėblienė.

Pasak L. Sungailienės, tikros žemaitės nuo Skuodo, Šilalėje ji jaučiasi lyg namuose. Gal dėl to ir gausiame stovyk­lautojų būryje dūko ir trys jos atžalos. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Kasmetiniame Bilionių plenere „Šimtmečio veidai ir vardai“ visada galima sutikti įdomių užsi­ėmimų turinčių žmonių. Šiemet prie tvenkinio šeimininkavo kubilininkystės amato puoselėtojas Vitalius Striuo­gaitis. Iš Marijampolės atvykęs tautodailininkas ste­bėjosi, kad  mūsų krašte dar yra žmonių, atsi­me­nančių šiuo amatu kažkada užsiėmusius meistrus. 

„Žemaitijoje yra labai daug gerų drožėjų, bet nepažįstu nė vieno šio krašto kubiliaus. Gal Žemaitijoje nebeliko tuo užsi­imančių?“ – stebėjosi Vitalius, prie Bilionių etnografinės sodybos tvenkinio smagiai ridenęs kubilus ir kubiliukus – vieną už kitą mažesnius, skirtingų formų ir skirtingiems poreikiams pagamintus. De­monst­ruodamos, kaip statinės mirkomos, vieną net į vandenį nurideno – Bilionių kaimo bendruomenės pirmininkei Virginijai Geštautienei teko pasikasoti sijoną ir bristi ištraukti gaminį.

Statinės ir kubilai – Vitaliaus pasididžiavimas. Statinei padaryti reikia mažiausiai dvejų metų. Visas jų gamybos paslaptis, dabar moderniai vadinamas technologijomis, meistras perėmė iš savo tėvo ir kitų senųjų meistrų, todėl žino, jog geros statinės iš bet kokio medžio nepagaminsi. Tinka tik ąžuolas, ir dar ne bet koks, o tik 200 metų ir būtinai miške augęs. Laukų ąžuolų mediena nebūna tokia kieta kaip pilkojo ar juodojo miško ąžuolo. Dar reikia mokėti jį išdžiovinti, o išpjautos, sudėtos ir lankais surištos statinių lentelės ilgai stovi be dugno. Jas daug sykių mirko, ant laužo degina, šutina, jog medis suminkštėtų, ir tik tada statinių vidus išdeginamas, o galai padengiami natūraliu bičių vašku.

„Jei ne tėvo pamokos, tikrai tokių dalykų nežinočiau ir tokių sudėtingų dirbinių, kaip statinės, nepagaminčiau – tam reikia ne tik daug kantrybės, bet ir tikslumo. Tai labai senos technologijos, kiek žmonės atsimena, tos pačios išliko gal kokie 3–5 tūkst. metų. Jas ne tik pas mus, bet ir Azijoje, ir Amerikoje žmonės naudojo“, – tikino V. Striuogaitis. 

Tautodailininko dirbtuvėse gami­namos ne tik statinės ir ku­bilai. Ten gimsta daugybė ūkyje reikalingų daiktų. Vitalius sakė, kad, kurdamiesi kaimo sodybose, miestiečiai pageidauja ekologiškų, rankomis gamintų, praktiškų bei ilgaamžių daiktų. O meist­ras gali pagaminti praktiškai viską: nuo medinių samčių ir sta­lo įrankių, iki kalataukų (sviestmušių), medinių duoninių ir prietaisų sūriams spausti. Kiekvienam daiktui parenkama tinkama mediena, todėl V. Striuogaičio dirbtuvėse yra klevo, uosio, beržo, alksnio, tuopos, skroblo ir daugybės kitų rūšių medienos.

Jaunystėje technologijų mokytoju dirbusiam vyrui medis pats prilipo prie rankų. Norėdamas papildomai užsidirbti, 1987 m. jis sakė pradėjęs gaminti žurnalinius staliukus. Jie tapo tokie populiarūs, jog po kelių metų atsisakęs mokytojavimo, visa galva pasinėrė į kubilininkystės amatą. Tada mugės buvo labai populiarios, žmonės pirko medinius gaminius, iš šio amato buvo galima užsidirbti ne tik duonai su sviestu. V. Striuogaitis džiaugėsi, kad jam ir anuomet, ir dabar neblogai sekasi. 

2011 m. jam buvo suteiktas tradicinių amatų meist­ro vardas, o jo kubilai, statinės, duonkubiliai, geldos ir kibirai pripažinti sertifikuotais tautinio paveldo produktais.  

Tris dešimtmečius su savo dirbiniais beveik pamiršto kubilininkystės amato puoselėtojas dalyvauja įvairiose mugėse, šventėse ir parodose, rengia edukacijas, turėjo nemažai mokinių. Per tą laiką apvažiavo ne tik visą Lietuvą, ne kartą savo gaminius vežė į Lenkiją, Norvegiją, Švediją, Estiją, Prancūziją. Keliaudamas ir bendraudamas su kolegomis amatininkais, Vitalius tikina supratęs, kad daugelyje šalių tradiciniai senieji liaudies amatai dar tik atgimsta, todėl mes, lietuviai, turime didžiuotis, jog, perduodant iš kartos į kartą, pavyko natūraliai išsaugoti savo tradicinius amatus ir galime toliau juos puoselėti. 

2016 m. V. Striuogaičio rankų darbo ąžuolinė statinė, pagaminta pagal senovines statinių tradicijas ir skirta brandinti vyną bei viskį, buvo apdovanotos prestižiniu žemės ūkio ir maisto pramonės parodos „AgroBalt“ aukso medaliu. Vitalius džiaugiasi, kad jo statines garsino kino filmo „Robinas Hudas“ kūrėjai, jos naudojamos alaus reklamoje.

Bet didžiausią pasitenkinimą jam teikia pats darbas. Paėmęs medį pasineria į kūrybos erdvę, kurioje nelieka vietos mintims apie materialius dalykus – tik noras padaryti kuo gražiau ir geriau. Formą ir dydį meistrui padiktuoja medis, todėl dviejų vienodų daiktų, net ir paprasčiausių šaukštų, nerasime.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Nuo pajūrio iki sostinės – liepos mėnuo Lie­­­tuvoje kupinas meną ir bendrystę puo­selė­jan­čių renginių. Vasaros planuose – Šiaulių, Kel­mės, Raseinių rajonuose vykstančios „Baž­ny­čių naktys“, Nidoje jau prasidėjęs Tho­mo Manno festivalis ir, aišku, mūsų rajo­ne šur­mu­liuojantys vasaros festivaliai, atlai­dai, susitikimai, intensyvus ruošimasis artė­jan­čiam Ši­lalės gimtadieniui.

Užventyje (Kelmės r.) praėjusią savaitę įvyko didžiausias Žemaitijoje akvarelės, kalvystės ir šamoto skulptūrų kūrybos festivalis „Užventis mene XVI. 2025“, šiemet kvietęs „braidžioti po laiką“. Renginio metu buvo pristatyta studentų paroda „Svoris“, vyko kalvystės kūrybinė stovykla, skirta popiežiaus Leono XIV jubiliejui, Ušnėnų kaime atidaryta paroda, o Užvenčio dvaro erdvėse eksponuoti kalvių ir akvarelininkų darbai. Šių metų kūrybą įkvėpė M. K. Čiurlionio jubiliejus, o festivalyje dalyvavo menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos.

Palangos koncertų salėje taip pat surengtas ypatingas tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio renginys, kuriame žiūrovai išvydo Jono Jurkūno šokio operą „Pasaulio sutvėrimas“, praturtintą specialiai šiam pasirodymui sukurtais, beveik valandos trukmės vaizdais iš virtualios realybės patirties „Pasaulių sutvėrimas“. 

Nidoje vyksta tarptautinis Thomo Manno festivalis – vienas svarbiausių vasaros kultūros renginių, šiemet kviečiantis apmąstyti tikėjimo temas. Prog­ramoje – lietuvių kompozitorių premjeros, pasaulinio garso kūriniai, kamerinė ir chorinė muzika, diskusijos, susitikimai su rašytojais, eseistikos konkursų pristatymai, o ypatingas dėmesys bus skiriamas 150-osioms Th. Manno gimimo metinėms. Festivalis tęsis iki liepos 19 d.

Ateinančią savaitę renginių gausa džiugins ir Žemaitijos regionas. Liepos 17–20 d. Šiaulių, Kelmės, Raseinių rajonuose ir Šiaulių mieste vyks nemokamas kultūros renginių ciklas „Bažnyčių naktys“. Prog­ramoje – koncertai, parodos, ekskursijos, kino seansai, spektakliai ir Šv. Mišios. Kryžių kalne vyks dailės plenero paroda, suplanuoti klasikinės muzikos koncertai Šiluvoje, spektakliai cerkvėje ir finalinis koncertas Girkalnyje. Tytuvėnų bažnyčia minės 390 metų sukaktį su koncertais ir kino seansu rožių sode, o Šiaulių mieste vyks sakralinės muzikos koncertai bei literatūrinės parodos.

Šeštadienį, liepos 19 d., dainuojamosios poezijos gerbėjų laukia festivalis Klaipėdoje „Žalias Ošas“. Ža­lias, nes vasara, o tema – „Smilgos ir degtukai. Dia­logai“. Būtent šios dvi priešingybės traukia ir kvepia iššūkiais, o gal net lemtingais gyvenimo posūkiais. Kartais smilgos pačios laukia kibirkšties, o kartais degtukai ieško, kur galėtų įžiebti ugnį. 

Kaip skelbia rengėjai, „Žalio Ošo“ festivalyje bardai, poezijos medžiotojai, gero oro orkestrėlis ir kiti atlikėjai sklaidys kasdieniškos rutinos mintis. Šiemet festivalis įsikurs Klaipėdos universiteto humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto parke.

Gausus renginiais ateinantis savaitgalis bus ir mū­sų rajone. Bijotų dvaro vasaros festivalis kviečia pavaikštinėti ir praleisti laiką gėrintis Baubliais – penktadienį (liepos 18 d.) žiūrovų laukia įspūdingas miuziklas, o šeštadienį nuo popietės Bijotai tiesiog skambės nuo renginių gausos. 

Ateinantį sekmadienį (liepos 20 d.) į tradicinius Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidus ir miestelio šventę kviečia ir Laukuva.

Kotryna PETRAITYTĖ

Daiva BARTKIENĖ

2020 metais pirmosios  Lietuvoje į funkcinę zoną „Tauragė+“ susijungusios Tauragės, Jurbarko, Šilalės ir Pagėgių savivaldybėms iš Europos Sąjungos paramos lėšų gavo 18,8 mln. eurų. Nemaža dalis šių pinigų buvo atseikėta mobilaus judumo sistemai sukurti, kuri turėjo sudaryti ekonomiškai silpno regiono gyventojams didesnes galimybes rinktis ar keisti darbo vietas bei prielaidas didesniam ar bent vidutiniam šalies  darbo užmokesčiui gauti. Pinigai panaudoti, regiono gyventojai į darbą bet kurioje savivaldybėje gali važinėti už eurą per mėnesį, tačiau problema ne tik neišsisprendė, atvirkščiai – atsirado naujų.  

Autobusu – tik į mokyklą ir atgal

Funkcinės zonos „Tauragė+“ plėtros strategija buvo rengiama siekiant identifikuoti gretimoms savivaldybėms svarbias problemas ir rasti bendrus veiksmus, kurie leistų užtikrinti gyventojų poreikius atitinkančių paslaugų geresnį prieinamumą. Viena didžiausių problemų – vietinis susisiekimas. Rengiant  funkcinės zonos „Tauragė +“ plėtros strategiją, buvo nustatyta, kad galimybė naudotis viešuoju transportu tinkamu laiku sudaryta tik 50 proc. gyventojų.

2019 m. vienas gyventojas Tauragės regione vidutiniškai leidosi į 14 kelionių autobusais (13 iš jų – autobusų parko autobusais), kai Lietuvoje vienas keleivis vidutiniškai vyko į 104 keliones autobusais (94 iš jų – autobusų parkų autobusais). Skirtumas siekė 7,4 karto. Tačiau padėtis skirtingose savivaldybėse skyrėsi iš esmės. 2020 m. vienas Jurbarko savivaldybės gyventojas autobusu važiavo 13 kartų, tuo tarpu Šilalės – tik 2 kartus.

Tokia situacija susiklostė dėl to, kad visa vietinio susisiekimo sistema buvo orientuota į moksleivių vežiojimą. Tik vienas iš penkių vietinio susisiekimo maršrutų nebuvo priderintas prie ugdymo įstaigų darbo laiko. Iš 29 vietinio susisiekimo maršrutų, kurie aptarnavo gyventojus, 24 buvo Tauragėje, 4 maršrutai – Jurbarko rajono savivaldybėje, 1 maršrutas Pagėgių savivaldybėje. Visi Šilalės rajono savivaldybės nustatyti vietinio susisiekimo maršrutai buvo priderinti prie pamokų laiko, o Jurbarke net nebuvo maršruto, kuriuo  gyventojai galėtų pasiekti pramonės rajoną, kuriame sukoncentruota didelė dalis darbo vietų.

Dėl neišvystytos viešojo susisiekimo infrastruktūros  regione sparčiai daugėjo  atmosferą teršiančių automobilių, kuriuos gyventojai naudoja kelionėms į darbą. 2020 m. Tauragės regione 1000 gyventojų teko 575 individualūs automobiliai, ir šis skaičius buvo didžiausias Lietuvoje (palyginimui: vidutiniškai šalyje 1000 gyventojų tenka 486 automobiliai).

Problemas sprendžia bendra įstaiga

Sprendžiant  susisiekimo problemas funkcinės zonos „Tauragė+“ strategijoje buvo numatyta sukurti integruotą regioninę viešojo transporto sistemą, įdiegti elektroninio bilieto sistemą, rekonstruoti Jurbarko ir Pagėgių autobusų stotis, o Jurbarko ir Šilalės savivaldybės dar panoro įsigyti po 3 elektrinius autobusus. Regioninei viešojo susisiekimo transporto sistemai sukurti keturios savivaldybės įsteigė viešąją įstaigą „Žaliasis regionas“.

Per keletą metų padaryta labai daug. Įdiegta elektroninio bilieto sistema, apjungusi  regiono viešąjį transportą ir suteikusi galimybę vienu  lengvatiniu bilietu keliauti Pagėgių, Jurbarko, Tauragės bei Šilalės savivaldybėse. Naudotis viešuoju transportu gyventojus skatina ir  įdiegta lengvatinė nuolatinio bilieto kaina – 1 euras per mėnesį.  

Viešoji įstaiga „Žaliasis regionas“ įgyvendina net keletą projektų, kurie turėtų  viešąjį susisiekimą padaryti patrauklesniu. Už daugiau nei 612 tūkst. eurų įrengta keleivių informacinė bei vaizdo stebėjimo autobusuose sistema, keleivių informavimo švieslentės, atliktas kasos aparatų pritaikymas  bei kiti darbai. Dar 2 mln. 265,5 tūkst. eurų  ketinama investuoti į susiekimo infrastruktūrą: visose regiono savivaldybėse bus atnaujinamos 469 autobusų stotelės,  įrengti informaciniai ženklai, švieslentės,  laukimui ir poilsiui skirti suoliukai.

Viešosios įstaigos Žaliasis regionas“ direktorė Gaiva Mačiulaitienė tikina, kad sprendimas kurti bendrą Tauragės regiono susisiekimo sistemą pasiteisino.

 „Tos priemonės, kurias diegiame, leis mums sukurti europinį lygį atitinkančią regioninę susisiekimo sistemą, tokią pačią, kokią turi daugelio ekonomiškai išsivysčiusių šalių gyventojai. Gal ne kiekvienas gyventojas tą mato, nes daugelis viešojo transporto sistema nesinaudoja, tačiau visa tai tam ir daroma, kad keliaujančių viešuoju transportu daugėtų, kad toks susisiekimas būtų patrauklus, patogus, atliktų gyventojų reikalavimus ir poreikius. Daugelio vietovių gyventojai darbo vietas jau turi galimybę pasiekti vietinio susisiekimo autobusais,  nebent dirba mažose įmonėse, kurios yra labai nutolusiose vietovėse“,- tikina viešosios įstaigos „Žaliasis regionas“ direktorė G. Mačiulaitienė.

2023 metais įvedus lengvatinį elektroninį bilietą  ir įkūrus pirmuosius maršrutus, pritaikytus prie įstaigų ir įmonių darbo valandų, viešuoju transportu besinaudojančių regiono gyventojų skaičius labai išaugo. 2024 metais regione kursuojančiuose autobusuose įdiegta sistema užfiksavo 836 792 elektroninių bilietų žymėjimus. Dažniausiai viešuoju transportu keliavo Tauragės savivaldybės gyventojai, atsižymėję net 66 proc. bilietų. Iš bendro važiuojančių skaičiaus 16,5 proc. keleivių sudarė Šilalės, apie 14 proc. - Jurbarko, ir tik maždaug 3,4 proc. – Pagėgių savivaldybių gyventojai.

Pasak G. Mačiulaitienės, ne visose savivaldybėse yra pakankamai maršrutų, neužtikrintas gyventojus tenkinantis jų dažnis, bet jis atsiras su poreikiu. „Užsienyje visiškai normalu važiuoti į darbą viešuoju transportu. Mūsų regione viešojo transporto bilietas metams kainuoja tik 12 eurų, todėl labiau apsimoka važiuoti į darbą autobusu nei nuosavu automobiliu“,- įsitikinusi  viešosios įstaigos „Žaliasis regionas“ direktorė.

Pastangos atsisuko antruoju lazdos galu

Šilalės ir Jurbarko savivaldybėms įsigijus po 3 naujus elektrobusus, už kuriuos savivaldybės sumokėjo daugiau kaip po 1 mln. eurų, atsirado ir naujų maršrutų. Šilalė įkūrė net 6 naujus maršrutus: elektrobusai kursuoja į visus didesnes savivaldybės gyvenvietes, atsirado galimybė nuvykti į Kryžkalnį, kur sustoja  daugiau tarpmiestinio ir tolimojo susiekimo autobusų.

Iš Tauragės regiono plėtrai skirtų lėšų Jurbarko savivaldybė pastatė  ištaigingą, daugiau nei 2,1 mln. eurų kainavusią autobusų stotį su 38 vietų automobilių stovėjimo aikštele ir elektromobilių įkrovimo stotelėmis. Tačiau naujieji elektrobusai susisiekimo su atokesnėmis vietovėmis nepagerino – kursuoja tik po miestą ir į regiono centrą. Nors miesto autobusų maršrutai buvo derinami su didžiosiomis pramonės rajono įmonėmis, pro kai kurias naujai įrengtas stoteles jie net nesuka.

Šilalės savivaldybės pastangos perduoti 1,1 mln. eurų kainavusius tris naujus elektrobusus kontroliuojamai bendrovei „Šilalės autobusų parkas“ taip pat atsisuko antruoju lazdos galu: antri metai iš eilės bendrovė dirba nuostolingai, o didžiąją dalį pernykščių nuostolių sudarė būtent elektrinių autobusų  eksploatavimo išlaidos.  

Norėdami išvengti konkurencijos, įmonės vadovai  kelionės elektriniais autobusais 1 km kainą sumažino iki 85 euro centrų, nors nuo pat pradžių buvo aišku, kad ši kaina nepadengs visų galimų sąnaudų. Be to, nemažai kilometrų susidaro „nulinės ridos“, kuri neišvengiama važiuojant į maršruto pradžią  ar įkrauti autobuso baterijų. Ilgai, kartais net iki mėnesio trunka ir autobusų remontas, nes  taisyti gedimų juos tenka vežti į Vilnių. Turkijoje pagamintus elektrinius autobusus žiemą reikia šildyti, ir tam naudojamas dyzelis – o tai irgi papildomos išlaidos. Už Europos Sąjungos paramos lėšas nupirktus autobusus privaloma drausti, ir vien tam  įmonė per metus išleido per 14 tūkst. eurų.

UAB „Šilalės autobusų parkas“ direktorius Vytautas Norkus neslepia, kad elektriniais autobusais nusivylė, juolab kad tikėjosi, jog sumažintą kelionės įkainį galės kompensuoti kasmet daugiau kaip po 5 proc. didėjant infliacijai. Bet neišsipildė ir šios prognozės. Pernai elektrinių autobusų sugeneruoti nuostoliai siekė net 55 tūkst. eurų, o eksploatuoti juos bendrovė turės dar ketverius metus.

Viešosios įstaigos „Žaliasis regionas“ direktorė G. Mačiulaitienė neslepia, kad iššūkių Tauragės regiono savivaldybių biudžetai turės ir daugiau.

„Ir vietinio susisiekimo maršrutų nuostolių kompensavimui, ir sistemos priežiūrai bei palaikymui reikia nemažai pinigų. Nesu politikė, todėl nebijau pasakyti savo nuomonės, kad savivaldybės turės susitarti ir pabranginti kelionių autobusu bilietą, kad ir gyventojai prie tos sistemos išsaugojimo galėtų daugiau prisidėti finansiškai.  Sistemos išlaikymas tikrai kainuoja daug, ir man neramu, kiek savivaldybės kitais metais turės prisidėti, kad ji veiktų, nes projekto finansavimas baigiasi ir  našta guls ant savivaldybių pečių“, – neslepia G. Mačiulaitienė.

Preliminariais skaičiavimais, regiono savivaldybės už sistemos palaikymą jau kitąmet turės sumokėti apie 40 tūkst. eurų.

S. Kancevyčiaus, D. Bartkienės ir VšĮ „Žaliasis regionas“ nuotr.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Rugpjūčio 14 d., 20 val. Klaipėdos festivalio klausytojai kviečiami į unikalų simfoninės muzikos koncertą „Kodas MKČ“, skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras", diriguojami vyriausiojo teatro dirigento Tomo Ambrozaičio atliks M. K. Čiurlionio simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, taip pat jo monumentalųjį kūrinį „De profundis“.

Prisidėdamas prie Vyriausybės programos, skirtos Čiurlionio metams paminėti, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato išskirtinį ir labai lauktą koncertą. Maestro Tomas Ambrozaitis džiaugiasi, kad šis koncertas klausytojams atskleis pačius ryškiausius ir emociškai galingiausius Čiurlionio kūrinius. „M. K. Čiurlionio muzika man yra labai artima. Šiemet, minint Čiurlionio metus, labai smagu, kad šios muzikos bus tiek daug, ir mes su orkestru galėsime prisidėti prie jos garsinimo. Kiekvienas Čiurlionio kūrinys turi savo unikalų skambesį ir įspūdį. Tai muzika, kuri atskleidžia ne tik tautos dvasią, bet ir pasakoja apie mūsų krašto gamtos unikalų grožį bei emocijas. Tai kone mūsų tautos paveldas“.

Simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, kurios bus atliekamos koncerte, – tai kūriniai, kuriuose Čiurlionis ypatingai susieja gamtos vaizdus su žmogaus emocijomis. „Miške“ Čiurlionis perteikia tylią miško magiją ir paslaptį, o „Jūra“ – dramatišką jūros jėgą bei neaprėpiamą begalybę. Tomas Ambrozaitis apie šiuos kūrinius pasakoja: „Tai muzika, kupina polėkio, su dramatiškomis kulminacijomis ir nepaprasta emocine galia. Žaviuosi, kaip Čiurlionis sugeba muzikos pagalba pavaizduoti gamtos elementus – mišką, jūrą, vėją, audras.“

Poema „Jūra“ bus atlikta pagal Eduardo Balsio redakciją, parengtą jau po Čiurlionio mirties. Tomas Ambrozaitis dalinasi savo įspūdžiais: „Man labai įdomu atlikti būtent šią redakciją, nes Balsio orkestruotė labai subtiliai išryškina Čiurlionio muziką. Tai labai švelni, tačiau galinga ir išraiškinga orkestruotė, kuri taip pat parodo ir Čiurlionio kūrybos išskirtinumą. Mūsų tikslas – perteikti Čiurlionio kūrybos esmę taip, kad klausytojai pajustų šio genijaus dvasią.“

Įdomu, jog „Jūra“ buvo atlikta Palangoje, ir, pasak T. Ambrozaičio, koncerte klausytojai galėjo pasidžiaugti šiuo kūriniu ne tik kaip muzika, bet ir kaip tautos dvasios išraiška. „Po koncerto profesorius Vytautas Landsbergis pasveikino mūsų orkestrą su puikiu pasirodymu ir pateikė vertingų pastabų. Tikiuosi, kad rugpjūčio 14 d. mūsų klausytojams dovanosime dar vieną puikų Čiurlionio muzikos paveikslą.“

Tomas Ambrozaitis ragina žiūrovus, kurie klausys Čiurlionio muzikos, nebijoti pasinerti į šios muzikos emocinį pasaulį. „Čiurlionio kūriniai turi ypatingą gebėjimą perteikti jausmus ir įspūdžius. Tai bus ypatingas, lietuviškas vakaras, kupinas jausmų ir emocijų.“

Bilietai į Klaipėdos festivalio koncertą sparčiai tirpsta, tad kviečiame paskubėti juos įsigyti. Nepraleiskite šio išskirtinio vakaro su Čiurlionio muzika, kuri atveria duris į lietuviškos muzikos sielą ir suteikia unikalią muzikinę patirtį.

KVMT inform.

Neteko girdėti, kad nors viena kita tauta turėtų tradiciją, minint savo Valstybės dieną, vakare sutartinai giedoti šalies himną. Tačiau lietu­viai jį gieda ne tik savo Tėvynėje, bet ir tose šalyse, kuriose tuo metu yra. Daugybė užsieniečių tuo žavisi ir netgi pavydi. Tačiau, nors Valstybės dienos vakare viešoji erdvė prisi­pildo viltingą vienybę liudijančiais vaizdais, netrukus ateina liepos 7-oji, o tada tenka vėl sugrįžti į bar­nių, patyčių, neteisybės ir net neapykantos sklidiną tikrovę...

Pastaruoju metu keisčiausias, švelniai tariant, politinis konfliktas vis dar vyksta Krašto apsaugos ministerijoje. Jau rašėme, jog karinės žvalgybos vadovui iki kadencijos pabaigos likus keliems mėnesiams, ministrė jį nušalino nuo pareigų ir perkėlė į laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą. Taip, ji tikrai neprivalo siūlyti tos pačios kandidatūros kitai kadencijai. Tuo labiau, jei yra kokių nors asmeninių „kibirkščių“. Tačiau vieno svarbiausių žvalgų atleidimas tokiu būdu, kai siekiame, kad šalies gynybinės pajėgos atrodytų stiprios ir vieningos, atrodo lyg dovana mūsų valstybės priešams. Nebent būtų paaiškėję, kad Elegijus Paulavičius nesugeba tinkamai atlikti svarbių pareigų arba, kas būtų didžiausias smūgis, yra veikiamas iš išorės. Tačiau iš įvairių partijų atstovų sudarytas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jokio realaus pagrindo, kodėl E. Paulavičius turėjo būti skubotai atleistas, nerado. Todėl nenuostabu, jog pasigirdo svarstymų, kad tokį prašymą ministrei galėjo pateikti Prezidentas, kuris esą turi planų visur „padėti“ jam paklusnius pareigūnus. Tokias versijas dar gimdo ir ministrės Dovilės Šakalienės keista konfrontacinė pozicija bei labai arogantiškas bendravimas su kolegomis Seime.

Tačiau gali būti, jog ministrė tiesiog „paslydo ant banano žievės“. Galbūt „užliūliuota“ pirmą pusmetį girdėtų palankių tiek pozicijos, tiek opozicijos vertinimų, nusprendė, kad gali nepaisyti formalių taisyklių, tuo labiau, kai turi tvirtą Prezidento užnugarį. Tačiau E. Paulavičiaus skandalas yra smūgis Lietuvos nacionaliniam saugumui ir tarptautinei reputacijai. Taip pat palieka pavojingą potencialių būsimų priešpriešų krašto apsaugos sistemoje židinį. Nes jis negęsta – ministrė pareiškė nepaisysianti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto siūlymo grąžinti į pareigas karinės žvalgybos vadą, kol, anot jos, nesibaigs tyrimas. Tad belieka laukti. 

Antradienį protesto mitingas, pasibaigęs skanduote „Paluckas bailys“ nenustebino. Prie Vyriausybės susirinkę žmonės surengė mitingą dėl Premjero Gintauto Palucko buvusio ir esamo verslo, valdančiosios koalicijos veiksmų. Maždaug 2 tūkst. žmonių reikalavo, jog Ministras Pirmininkas pateiktų aiškius atsakymus apie savo buvusį ir dabartį verslą, nutrauktų koaliciją su „Nemuno aušra“, sustabdytų iniciatyvas, kuriomis siekiama palengvinti į „čekiukų“ skandalą įsivėlusių politikų atsakomybę, o jei atsakymai nebus išsamūs ar skaidrūs, reikalavo jo atsistatydinimo. Panašūs mitingai vyko ką tik suformavus Vyriausybę. Tik tada G. Paluckas juose išdrįso pasirodyti ir net sakė, kad nieko tokio, jei kadencijos pradžia prasideda švilpimais, svarbiausia pasiekti, kad jos pabaigoje nepasitikėjimo šūksniai virstų dėkojančiais plojimais. Kol kas nepanašu, jog Premjeras artėja tokio tikslo link. Ir ne tik mitingas Vilniuje tai rodo, bet ir prastėjantys reitingai... 

Mitingai demokratinėse valstybėse yra įprastas dalykas. Deja, Lietuvos politikai turi įprotį ne bandyti suprasti protestuojančius, mėginti tirpdyti jų nepasitenkinimą, bet reaguoti sarkazmu ar net patyčiomis. Natūralu, jog Prezidentas ir jo komanda nepritaria mitinguojančių teiginiams, tačiau ar turi teisę Prezidento patarėjas Frederikas Jansonas viešai tyčiotis iš pilietinį susirūpinimą demonstruojančių žmonių? 

Praėjusioje kadencijoje valdantieji irgi panašiai reagavo į prieš juos nukreiptus protestus, o toks jų elgesys buvo vadinamas arogancija. Dabar Prezidento vardu išgirdome itin arogantiškus ir priešpriešą kurstančius teiginius. Todėl ir atrodo, kad iš Daukanto aikštės pasigirstantys raginimai susitelkti vienybei skamba veid­mainiškai...

Kol politikai riejasi ir svaidosi kaltinimais, ligoninėje mirė dar vienas paauglys, apsinuodijęs narkotinėmis medžiagomis. Skaudi tragedija ir kartu dar vienas perspėjimas, kad tikrai yra labai sudėtingų problemų, vardan kurių dera susitelkti. Ir čia nepakanka griežtesnio tėvų moralo, prevencinių pokalbių mokykloje ar vienkartinių policijos akcijų. Privaloma ieškoti konkrečių būdų, kaip užkardyti naujųjų sintetinių narkotikų pasiūlą. Yra geroji kitų valstybių patirtis, turime stiprinti jau veikiančias į paauglius orientuotas prevencines programas, investuoti į sveiko laisvalaikio infrast­ruktūrą ir kt.

Tačiau tikras problemas spręsti yra sunku, ir čia mažai padeda pozavimas prieš kameras. Todėl, deja, greičiausiai ir toliau politikoje vyraus patyčiomis sustip­rinti žodžių karai. Ir juos galima vadinti savotiška politikų priklausomybe. O sveikti priklausomi žmonės, kaip tvirtina specialistai, pradeda tik tada, kai pasiekia dugną...

Andrius NAVICKAS