Jau spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau - KVMT) scenoje žiūrovų laukia išskirtinė Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris“ premjera, kurioje dainuos žinoma baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaitė, išsiskirianti ne tik savo balsu, bet ir intelektualiniu bei meniniu universalumu.

Dainininkė, kurios kūrybinis kelias driekiasi nuo akademinės menotyros iki tarptautinių senosios muzikos scenų, šiandien yra viena ryškiausių baroko kūrinių atlikėjų Lietuvoje. Ilgametė patirtis, bendradarbiavimas su prestižiniais ansambliais ir pasirodymai visoje Europoje leidžia ją vadinti ne tik brandžia, bet ir itin paklausia atlikėja.

Naujausias jos vaidmuo – Sesto operoje „Julijus Cezaris“ žada dar vieną stiprų meninį pareiškimą. Plačiau apie kūrybą, patirtis ir šį išskirtinį vaidmenį – šiame interviu.

Kuo jums, kaip patyrusiai baroko atlikėjai, ypatingas F. Händelio „Julijus Cezaris“? Ar esate su juo susidūrusi anksčiau, galbūt turite asmeninių prisiminimų iš kitų pastatymų?

Šis „Julijus Cezaris“ bus pirmasis mano gyvenime, todėl pasitinku šį pastatymą su dideliu jauduliu ir džiaugsmu. „Julijus Cezaris“ neabejotinai priklauso deimantiniam baroko operų dešimtukui ar net penketukui. Nors Lietuvoje gyvai išgirsti baroko operą yra visiška retenybė, o ypač – atliekamą istoriškai, tačiau dauguma muzikos profesionalų Kleopatros arijas galės niūniuoti kartu su soliste, o žiūrovai pagalvos: „ši melodija tikrai kažkur girdėta!“. Tuo pačiu, mums tenka labai didelė atsakomybė, nes tai pirmasis Lietuvoje baroko operos repertuarinis pastatymas, besiremiantis istoriškai pagrįstais muzikos atlikimo principais. Mes privalome padaryti viską, kad publika iškart pajustų, kuo šis pastatymas yra kitoks nei modernus baroko operų interpretavimas moderniais instrumentais. Tikiuosi, kad mums visiems ir man asmeniškai pavyks pademonstruoti specializacijos baroko muzikoje vertę ir grožį. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad klausytojai įsimylės šios epochos muziką.

Šioje operoje emocijos yra hiperbolizuotos. Kaip Jūs, kaip atlikėja, randate balansą tarp stilizuoto baroko ir šiandieninio žmogaus jautrumo?

Pirmiausia noriu sureaguoti į sąvoką „stilizuotas barokas“. Kiekviena muzikos epocha ar laikotarpis turi savą stilių, taigi ir stilizuotą, jam charakteringą būdą perteikti emocijas, savitą muzikinę kalbą. Šia prasme stilizuotas yra ir klasicizmas, ir romantizmas, ir impresionizmas, ir minimalizmas, ir visi kiti stiliai. Ar vagneriškas stilius yra kažkaip objektyviai artimesnis XXI amžiaus žmogaus jautrumui nei baroko? Man atrodo, kad ne. Pavyzdžiui, aš niekada nesugebėjau pamilti Richardo Wagnerio muzikos, o įtaigiai atliekamas barokas pagauna mane iškart ir konkrečiai, fiziologiškai – man oda nueina pagaugais, įeinu į apnėją, sutankėja pulsas, kyla graudulys. Tai gali būti labai individualu, panašiai kaip žmonių santykyje su tam tikrais garso tembrais ar kvapais. Juk neįmanoma paaiškinti, kodėl vieni kvepalai tave tiesiog skraidina, o kiti – dusina. Ir vieni, ir kiti yra puikūs kvapai, bet vienas iš jų – nesukalibruotas tavo kūnui. Tačiau tiesa ir tai, kad barokas Lietuvoje skamba žymiai rečiau nei kitų epochų, todėl jo muzikinė kalba mums mažiau pažįstama, mūsų receptoriai yra mažiau prisitaikę ją priimti. Kuo daugiau klausysimės baroko muzikos, tuo labiau tikėtina, kad didės ir jautrumas jai.

O baroką gali padėti suprasti kontrastų, priešybių vienybės idėja. Pavyzdžiui, jis mums asocijuojasi su perukais, iki beprotybės išpūstais sijonais ir be galo puošnia, dekoratyvia visa ko išvaizda. Bet greta polinkio į maksimalų dirbtinumą, barokas turėjo ir priešingą polinkį – į visišką natūralizmą ir kūniškumą. Natūralizmas ryškiai atsispindi baroko menų siekyje kuo ryškiau perteikti afektus. Afektas – tai ne šiaip nuotaika, o labai stipri emocinė būsena, kuri staiga užvaldo. Baroko mokslas aiškino, kad afektus sukelia tam tikros dvasios, cirkuliuojančios mūsų kūno skysčiuose. Taigi, tai galingas psichologinis impulsas, veikiantis per fiziologiją. Baroko muzika siekė ne tik perteikti tokius afektus, bet ir juos sukelti klausytojams – priversti juos verkti, juoktis, pykti, liūdėti. Šiandienos moksle afektas kartais suprantamas kaip pirminė, kūniška emocijos dalis, prieš ją „interpretuojant“ sąmoningai. Todėl teisingai sakote, kad tai yra tarsi hiperbolizuotos emocijos, didesnės nei gyvenimas, nes jos perteikiamos dar neprafiltruotos protu – savo natūralistiniu, prigimtiniu, fiziologiniu pavidalu, stipraus pirminio impulso stadijoje. Kaip tik dėl to aš manau, kad barokas gali labai tiesiogiai pasiekti ir paveikti šiuolaikinį žmogų. Kadangi pati labai kūniškai jaučiu baroko muzikos afektus, tikiu, kad ir kiti klausytojai gali patirti tokią dovaną.

Kuo Jums įdomi Jūsų kuriama personažo linija šiame pastatyme? Ar joje atrandate paralelių su šiuolaikiniu žmogumi ar net savo išgyvenimais?

Seniai laukiau galimybės atlikti Sesto vaidmenį, tarsi parašytą specialiai mano balsui, jo spalvai bei judrumui, ir leidžiantį išlaisvinti „vidinius demonus“. Įsimylėjusi baroko muziką, pirmiausia buvau suviliota jos karšto temperamento, ugningumo, netramdomų emocijų. Man tai buvo kažkas naujo ne tik muzikos srityje, bet ir savęs pažinime – pamenu, kaip stebėjausi, kodėl tokį ramų žmogų kaip aš, taip traukė būtent ta baroko muzikos dalis, kurioje absoliučiai apnuoginamas pyktis, skausmas, keršto troškimas. Matyt to labai reikėjo, kad išsilaisvintų kažkokios užspaustos emocijos – tai saugus ir netgi žavingas būdas „nuleisti garą“. Baroko muzikoje negatyvios emocijos tiesiog išsprogsta fejerverkais, greitas tempas ir ryškiai išreikštas ritmas užvirina kraują. Sesto yra būtent tas personažas, kurio vienintelis tikslas vedantis visos operos metu yra atkeršyti už tėvo nužudymą. Nors racionaliai mąstant keršto idėja man yra visiškai svetima, bet į keršto muziką galima sudėti savo gilų įsiūtį už visas šio pasaulio neteisybes. Dauguma mūsų, ačiū Dievui, nėra patyrę Sesto išgyvenimų – jų artimieji nebuvo nužudyti, tačiau kam iš mūsų nepažįstamas gedulo, netekties jausmas? Arba noras apginti, apsaugoti savo šeimos narį? Arba kova su savo baimėmis ir abejonėmis? Tai bendražmogiški jausmai, su kuriais gali susitapatinti bet kurios epochos žmogus.

Klaipėdos „Julijus Cezaris“ apibūdinamas kaip emocinis ir politinis trileris. Kaip šis konceptas atsiskleis spektaklyje? Gal jau gimė netikėtų sprendimų ar kolegų pasiūlytų interpretacijų?

Kol mes, dainininkai, nesusitikome su pastatymo komanda, dar nežinome, kaip ji interpretuos šį darbą. Bet žinau, kad dirigentas pageidavo, jog nebūtų daug nutolta nuo operos pasakojimo, išgalvojant alternatyvią istoriją (pvz. esu mačiusi, kaip Handelio Dzeusas buvo paverstas Billu Clintonu, o Semelė – Monika Lewinski...). Viena ausimi girdėjau, kad judesys, choreografija, bus svarbi ir integrali šio pastatymo dalis. Man tai labai artima, nes daugybę metų šokau pramoginių šokių kolektyve „Žuvėdra“ ir jausmų perdavimas kūno judesiais man atrodo labai galinga priemonė. Viena vertus, dainuoti ir tuo pačiu metu judėti yra didelis iššūkis, bet šokis, judesys gali labai sustiprinti dainavimu perteikiamas emocijas. Jau pats dainavimas yra įkūnytas, bet choreografija suteiks operos afektams dar ryškesnę kūniškumo dimensiją.

Ko palinkėtumėte žiūrovui, kuris galbūt pirmą kartą ateina į barokinę operą? Kaip jam „atsirakinti“ šį muzikos ir teatro pasaulį?

Klausytojams labiausiai linkiu visa savo esybe patirti baroko afektus, stiprias emocijas, kurios yra virš siužeto, virš laiko, virš muzikos stiliaus. Siūlyčiau tiesiogiai neprisirišti prie kiekvieno pasakojimo vingio, nes operos žanre siužetai dažnai būna savotiški. Jie tiesiog tarnauja operos kūrėjams kaip pagrindas koncentruotai atskleisti įvairiausius žmogiškumo pavidalus ir jausmus, kad ir mes galėtume su jais susitapatinti bei juos išgyventi kartu. Geriausia pasiūlyti protui pailsėti, išjungti viską racionaliai vertinančias ir kritikuojančias jo funkcijas, ir vietoje to visiškai atsiduoti muzikai ir jos keliamiems jausmams. Tegu ji jus nuneša taip toli, kad išeitumėte iš spektaklio kitokie, perkeisti patirtų išgyvenimų.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Atėjus vasarai, poilsį prie vandens telkinių mėgstantys šilališkiai vis dažniau domisi rajono ežerų, upių ir prie jų įrengtų poilsiaviečių infrastruktūra, galimybėmis čia praleisti dieną ar apsistoti ilgesniam laikui. Tarp šiemet daugiausiai dėmesio sulaukian­čių vietų – Didkiemis, kur pernai buvo pradėtas įgyvendinti poilsiavietės atnaujinimo projektas. Jam įgyvendinti 50 tūkst. eurų finansavimas buvo skirtas iš dalyvaujamojo biudžeto programos.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Metams  dar neįpusėjus, antrą kartą pataisytas Šilalės rajono biudžetas. Per mėnesį jis paaugo nuo beveik 56 iki kone 60 mln. eurų. Nors pinigų biudžete daugėja, jokių papildomų darbų nesuplanuota, todėl paskutinę gegužės savaitę posėdžiavę politikai daugiausiai gilinosi į praėjusių metų išlaidų pagrįstumą ir svarstė, kas labiau tikėtina: rajono valdžia taupo ar atvirkščiai – leidžia mokesčių mokėtojų pinigus nestabdomai.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Netrukus švęsime Tėvo dieną. Esu laimingas, kad vis dar galiu apkabinti neseniai 90-metį atšventusį savo tėtį. Taip pat esu dėkingas už galimybę pačiam patirti tėvystės stebuklą – tą nepakartojamą akimirką, kai pirmą kartą paimi ant rankų naujagimę dukrą ir tave užlieja džiaugsmas bei nuostaba: aš esu tėvas...

Būti tėvu yra savotiškas paradoksas – jei mamos ir kūdikio ryšys nuo pirmųjų gyvenimo dienų yra natūralus ir savaiminis, tai tėvui tenka kitokia misija. Jis tampa tuo žmogumi, kuris vaikui padeda atrasti pasaulį už mamos glėbio ribų. Tėvas turi drąsinti, palaikyti ir padėti skleistis unikaliam vaiko asmenybės pasauliui. Jis yra ramstis, kuris suteikia pasitikėjimo savimi, moko atsakomybės ir kartu leidžia augti savarankišku žmogumi. 

Didžiausias tėvystės iššūkis – būti pavyzdžiu, tačiau kartu gebėti laiku atsitraukti, paliekant vaikui atsakingos laisvės erdvę. Tai nėra lengva užduotis.

Tėvystę dažnai apsunkina ne tik kasdieniai rūpesčiai, bet ir iš praeities atsineštos patirtys. Daugelyje šeimų kartojasi neišgydytos traumos, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Prie to prisideda ir vis dar gajūs stereotipai, esą tėvas neturi rodyti švelnumo, kalbėti apie jausmus ar skirti laiko nuoširdiems pokalbiams.

Mano paties tėvas daug dirbo ir buvo įsitikinęs, jog svarbiausia jo pareiga – finansiškai aprūpinti šeimą. Jis labai anksti neteko savo tėvo, todėl jam buvo sunku suprasti, kiek man reiškė paprastas bendravimas, pokalbiai ar padrąsinantis žodis. Vaikystėje man dažnai trūko jo pasakymo: „Aš tavimi tikiu.“

Tik tėčiui išėjus į pensiją tapome gerokai artimesni. Ši patirtis man tapo svarbia pamoka. Ji primena, kad nė vienas profesinis pasiekimas ar didesnės pajamos negali pakeisti laiko, praleisto su šeima.

Žinoma, gyvenimas nėra toks paprastas. Daugybė tėvų neturi galimybės dirbti mažiau vien todėl, kad daugiau laiko skirtų vaikams, nes tenka rūpintis elementariais šeimos poreikiais. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis svarbu ieškoti galimybių būti kartu. Psichologai vieningai pabrėžia, jog kasdienis tėvų ryšys su vaikais yra viena veiksmingiausių socialinių problemų prevencijos priemonių.

Lietuvoje netrūksta iširusių šeimų. Deja, ši statistika nenuteikia optimistiškai. Tačiau neabejoju, jog ir po skyrybų būtina prisiminti paprastą tiesą – išsiskyrė sutuoktiniai, bet ne tėvai. Tėvystė yra neatšaukiamas įsipareigojimas, reikalaujantis lai­ko, jėgų ir atsakomybės.

Kita vertus, tai ir neapsakomas džiaugsmas. Prisimenu, kaip dukra kartą paklausė, ar nesigailime tiek laiko, pastangų, nervų ir lėšų skyrę jos auginimui. Abu su žmona nedvejodami atsakėme: būtent tėvystė visiems šiems išbandymams suteikia prasmę. Vaikai pakeičia viską. Todėl kartais su liūdesiu klausausi jaunų žmonių svarstymų, kad jie nori „pagyventi sau“, mieliau renkasi augintinius ar mano, jog šiais laikais auginti vaikus yra pernelyg sudėtinga. Žinoma, kiekvienas turi teisę rinktis savo gyvenimo kelią. Tačiau, mano nuomone, tokie argumentai atrodo menkai įtikinami.

Ne kartą teko skaityti mokslinius tyrimus apie vadinamąją „betėvystės kultūrą“ Vakaruose. Tyrėjai perspėja, kad vartotojiškoje visuomenėje silpsta tėvo, kaip autoriteto ir emocinio ramsčio, vaidmuo. Tėvai vis dažniau atsakomybę už vaikų ugdymą perleidžia mokyk­loms ar kitoms institucijoms. Šeimos pamažu praranda bendruomeniškumą, o nuolatinis skubėjimas išstumia vadinamuosius lėtus santykius – laiką, skirtą tiesiog būti kartu. Todėl visada nuoširdžiai džiugina vaizdas, kai matau tėčius, stumiančius vaikiškus vežimėlius, kartu leidžiančius laiką su visa šeima ar išsiruošusius savaitgalio išvykai. Tai nėra vyrų „sumoteriškėjimas“, kaip kartais mėginama teigti. Tai brandžios ir stiprios šeimos ženklas.

Jei norime, kad tėvystė būtų vertinama, pirmiausia turime gerbti savo tėvus. O jei jų jau nebėra tarp mūsų, Tėvo diena gali tapti proga prisiminti jo gyvenimą, pasidalyti prisiminimais su artimaisiais ir perduoti istoriją jaunesnėms kartoms. Taip pat neturėtume bijoti garsiai pasakyti, kad didžiuojamės būdami tėvais.

Taip, tėvystė reikalauja daug pastangų. Tačiau juk ir pats gyvenimas nėra paprastas. Nors yra daugybė būdų jį įprasminti, man viena didžiausių dovanų, pakeitusių viską, tapo būtent tėvystė. 

Dukra jau suaugusi. Tačiau kai ji pasakoja apie savo rūpesčius ar iššūkius, viskas rūpi taip pat, kaip tada, kai ji buvo maža. Ar norėčiau, kad būtų kitaip? Tikrai ne.

Todėl artėjančios Tėvo dienos proga nuoširdžiai sveikinu visus tėčius, senelius ir prosenelius. Nors visi darome klaidų ir ne viską galime pakeisti, drąsiai priimkime tėvystės iššūkį. O svarbiausia – nepamirškime, kas jame iš tiesų svarbu.

Andrius NAVICKAS

Ne kiekvienam vaikystėje teko patirti tėvo meilę, rūpestį ir globą. Ir atrodytų, kad be tėvo užaugę ber­niukai negali būti geri tėvai, nes neturi pavyzdžio. Šios dienos pašnekovas purto galvą – jį išaugino dvi moterys, bet vyriškos tvarkos, drausmės ir rūpestingumo niekada netrūko.

Šeimos vertybės perduodamos iš kartos į kartą 

Aurimą Lukoše­vičių dauguma pažįsta kaip Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūną. Kurį laiką jis dirbo Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriuje, o šiuo metu eina tarnybos vyriausiojo specialisto pareigas. Tačiau šįkart jį kalbiname ne kaip pareigūną, o kaip atsakingą ir rūpestingą trijų vaikų tėtį. Kartu su žmona Indre Aurimas augina aštuonerių Aurėją, septynerių Ąžuolą ir dvejų Taurą. Paklaustas apie vaikų vardų kilmę, Aurimas nusišypso ir prisipažįs­ta, kad daugelis jų atsirado gana netikėtai.

„Aurėjos vardą buvau sugalvojęs dar gerokai prieš vestuves. Visada svajojau, kad jei turėsiu dukrą, ji bus Aurėja“, – juokiasi vyras.

Tuo tarpu Indrė visada norėjo sūnų pavadinti Ąžuolu – vardu, simbolizuojančiu lietuviškumą, stiprybę bei tvirtumą. Na o jauniausiojo vardas gimė kartu su jo atėjimo į pasaulį istorija. Nors berniukas turėjo gimti Avino ženk­le, sulaukė Jaučio laikotarpio, todėl buvo pavadintas Tauru – dar vienu lietuvišku vardu, simbolizuojančiu jėgą, stiprybę ir tvirtą charakterį.

Kokį vaidmenį šeimoje turi atlikti tėvas, Aurimas sako supratęs ne iš knygų ar kitų pasakojimų, o stebėdamas žmo­nes, kuriuos sutiko savo gyvenime.

„Pats augau be tėvo, todėl savo vaikams stengiuosi duoti viską, ką galiu. Noriu būti toks tėvas, kurį jie mylėtų, prisimintų perduotas gyvenimo pamokas, o vėliau tą sukauptą išmintį perduotų savo vaikams“, – sako Aurimas.

Nors jo mamos santuoka nesusiklostė ir ji su trim vaikais iš Raseinių grįžo į gimtąsias Tūbines, vaikų auklėjimui dėmesio niekada netrūko. Pasak Aurimo, namuose buvo daug rūpesčio bei meilės, tačiau netrūko ir drausmės. Didelę įtaką tam turėjo ir močiutė, kurią jis iki šiol vadina taip, kaip vaikystėje – babyte.

„Augome su dviem mote­rimis, bet buvome auklėjami gana griežtai. Visi trys turėjome savo pareigas, o sek­madieniais bažnyčios lan­kymas buvo privalomas. Vai­kystėje tai atrodė kaip prie­volė, vėliau tapo įprasta gyvenimo dalimi, o dabar, kai visi esame sukūrę savo šeimas, suprantame, jog tas principingas požiūris į auklėjimą buvo labai svarbus. Jis išmokė atsakomybės, pagarbos ir pareigos jausmo. Esu įsitikinęs, kad didžioji dalis to, kuo tampame užaugę, ateina iš šeimos. Būtent joje formuojasi žmogaus vertybės ir charakteris, o mokykla ar universitetas yra tik papildoma pagalba“, – įsitikinęs trijų vaikų tėtis.

Vyriškumo, atsakomybės ir šeimos galvos pavyzdžiu Aurimui tapo ir dėdė, mamos brolis – vyresniojo jo brolio krikštatėvis. Nors „oficialiu kūminu“ jis buvo tik vienam iš jų, taip jį vadino visi trys Lukoševičių vaikai. Ir ne tik todėl, jog buvo artimas šeimos žmogus. Pasak Aurimo, mama po skyrybų pavardės nekeitė, liko Lukoševičienė, o jos mergautinė pavardė buvo Lukošiūtė, tad visi šeimoje buvo „Lukošiukai“.

„Kūminas mokėjo visus ūkio darbus, buvo puikus vyras, tėvas ir šeimininkas. Matyt, dar būdamas vaikas supratau, kad užaugęs norėčiau būti panašus į jį. Mama ir babytė taip pat buvo labai darbščios, rūpestingos ir reiklios. Jos mums įskiepijo supratimą, jog šeimoje svarbiausia yra vienybė. Galbūt būtent dėl to nė vienas iš mūsų neišsibarstėme po pasaulį – visi trys likome Lietuvoje, sukūrėme šeimas ir gyvename Šilalės rajone“, – pasakoja A. Lukoševičius.

Šiandien Aurimas tikina, kad daugelį vaikystėje išmok­tų dalykų stengiasi perduoti ir savo vaikams. Jo įsitikinimu, svarbiausia jiems yra ne brangios dovanos ar pramogos, o tėvų skiriamas laikas, dėmesys ir nuoširdus bend­ravimas. Todėl net ir dirbdamas atsakingą darbą jis stengiasi rasti laiko šeimai – būti kartu, kalbėtis, žaisti, mokyti ir tiesiog dalyvauti vaikų kasdienybėje.

„Jiems labai svarbu jausti, jog tėtis yra šalia. Ne tik tada, kai reikia pagirti ar kažką nupirkti, bet ir tuomet, kai reikia padėti, paaiškinti ar tiesiog išklausyti. Man atrodo, kad tik taip ir kuriamas tik­ras ryšys“, – sako Aurimas.

Klasiokai tapo gyvenimo bendrakeleiviais

„Su Indre kartu esame jau devynerius metus ir kuo toliau, tuo labiau suprantame, jog vienas kitam tinkame beveik idealiai. Aš esu žmogus, kuris dažniausiai mato vieną aiškią kryptį, o Indrė, kaip menininkė, į viską žvelgia daug plačiau. Ji pastebi įvairias situacijos puses, jai rūpi kone visas pasaulis. Todėl labai papildome vienas kitą – ji praplečia mano akiratį, o aš padedu jos mintis ir idėjas sutelkti į vieną kryptį“, – šypsosi Aurimas.

Vis dėlto, jo nuomone, tik­roji šeimos santarvės pas­laptis slypi kitur. Dar prieš tapdami pora, jiedu, pasirodo, buvo geri klasės draugai Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. Tuomet apie bendrą ateitį nė vienas negalvojo. Baigę mokyklą, abu pasuko skirtingais keliais. Aurimas studijavo miškininkystę ir verslo vadybą, ūkininkavo, dirbo savivaldybėje žemės ūkio specialistu. Indrė pasirinko menų studijas Klaipėdoje, o grįžusi į gimtąjį kraštą pradėjo dirbti dailės mokytoja Laukuvoje. Likimas juos suvedė iš naujo gerokai vėliau, jaunuolių keliai susikirto tada, kai Ind­rė pradėjo dirbti policijos raštinėje (šiuo metu moteris dirba Šilalės švietimo pagalbos tarnyboje metodininke). O tuomet, pa­sak Aurimo, vienas į kitą pa­žvelgė jau visai kitomis akimis.

„Iš pradžių buvome tiesiog draugai. Man atrodo, tai labai svarbu. Kai žmogų pažįsti ne iš pasimatymų ar gražių istorijų, o iš kasdienybės, daug geriau supranti, koks jis yra iš tikrųjų“, – įsitikinęs jis.

Pasak Aurimo, susituokus nebuvo kruopščiai planuojama ar skaičiuojama, kiek vaikų turės.

„Niekada nesvajojome tapti daugiavaike šeima ir nieko specialiai neplanavome. Tiesiog viskas vyko natūraliai. Susituokėme, po kelių mėnesių jau sūpavome pirmagimę. Aš galvojau, kad auginsime du vaikus, tačiau kai jie ūgtelėjo, Indrė prasitarė, kad galbūt galėtų atsirasti ir trečias“, – juokiasi vyras.

Jis svarsto, jog tam įtakos galėjo turėti ir jų pačių patirtys, mat abu augo trijų vaikų šeimose ir abu buvo jauniausi.

„Aš augau su broliu ir sese, Indrė – su dviem broliais. Abu esame pagrandukai. Gal todėl ir mums atrodė natūralu, jog šeimoje vaikų gali būti daugiau nei vienas ar du“, – svarsto pašnekovas.

Kalbėdamas apie savo šeimą, Aurimas prisimena ir tėvą. Nors jiedu su mama buvo išsiskyrę, ryšys su juo nenutrūko.

„Bendravome iki pat jo mir­ties. Važiuodavome į Be­ty­galą, kur jis gyveno su nauja šeima, iki šiol per Tėvo dieną vykstame prie jo kapo, uždegame žvakę ir prisimename“, – pasakoja jis. 

Per tuos santuokos metus judviejų su Indre šeimoje susiformavo graži Tėvo dienos šventės tradicija. Kadangi Tūbinėse gyvena mama, kapinėse palaidota babytė, o būtent per Tėvo dieną Tūbinėse vyksta Dievo Apvaizdos atlaidai, šventė tapo proga susiburti visai giminei.

„Jau neberašyta taisyklė, jog Tėvo dieną švenčiame mūsų namuose. Atvyksta brolių ir sesers šeimos, namuose būna daug šurmulio, juoko ir vaikų balsų. Mažieji priskina lauko gėlių, dovanoja savo piešinius, rankdarbius. Tokios akimirkos yra pačios vertingiausios“, – neabejoja Aurimas.

Jo nuomone, Tėvo dienos esmė slypi ne dovanose ar iškilminguose sveikinimuose. Svarbiausia – laikas kartu ir jausmas, kad šeima yra šalia.

„Vaikai labai greitai auga. Todėl stengiuosi nepraleisti progų būti kartu, kalbėtis, kažką veikti. Tėvystė man nėra pareiga ar atsakomybė, kurią reikia atlikti. Tai dovana, kurios vertę suprantu vis labiau su kiekvienais metais“, – prisipažįsta trijų vaikų tėtis.

Vaikystės patirtys – savo atžaloms

Nuo dvejų metukų Tūbinėse augęs Aurimas ir pats čia sukūrė namus. Jis neabejoja – vaikams auginti geresnės vietos sunku būtų ieškoti. Sodyba, kurioje gyvena I. ir A. Lukoševičiai, kadaise priklausė Aurimo senelio broliui. Kadangi šis savo vaikų neturėjo, turtą paliko Aurimo mamai. Tiesa, per daugelį metų sodyba gerokai pasikeitė. Todėl ir vaikai čia auga visai kitokiomis sąlygomis nei kadaise augo jų tėtis.

„Mano vaikai gyvena beveik miestietiškai. Nereikia nei malkų skaldyti, nei pelenų nešioti, nei vandens iš šulinio semti. Daugelis dalykų, kurie mums vaikystėje buvo kasdienybė, jiems jau yra tik pasakojimai“, – šypsosi pa­šne­kovas.

Tačiau Tūbinės, jo nuomone, išsaugojo tai, ko dažnai trūksta miestuose – bend­ruo­meniškumą ir saugumo jausmą.

„Dabar čia kuriasi nemažai jaunų šeimų, yra net iš kitų vietovių atsikėlusių žmonių. Vieta labai patogi – iki magist­ralės vos keli šimtai metrų, o jūrą galima pasiekti per gerą pusvalandį. Svarbiausia, jog bendruomenė išliko draugiška ir kaimyniška. Jei žmogų ištinka bėda, jis nelieka vienas“, – sako Aurimas.

Ne mažiau svarbi jam atrodo ir Šilalė, kur šeima leidžia didelę dalį savo kasdienybės.

„Šilalė yra saugi vieta auginti vaikus. Čia galima juos mokyti savarankiškumo ir atsakomybės. Užtenka kartu pasivaikščioti mieste, ir vaikai jau žino, kur saugiai pereiti gatvę, kur yra viena ar kita įstaiga. Mūsų vyresnieji jau gana savarankiški, bet jei kur nors eina, visada paskambina ar parašo“, – pasakoja trijų vaikų tėtis.

Tą akimirką jo žodžius patvirtino netikėtai suskambęs telefonas ir jame sušvitęs Ąžuolo vardas.

„Labas, tėti, mes dabar su draugais kavinėje. Aš užsi­sakiau kebabą, o draugai kažką kitą valgys“, – vienu ypu išbėrė berniukas, nė nepalikdamas tėčiui progos įsiterpti.

Aurimas tik šyptelėjo. Tokių skambučių, kai vaikai tiesiog nori pasidalinti dienos įspūdžiais, jis laukia ir jais džiaugiasi.

Kad yra šeimos galva ir tėvas, į kurį vaikai žvelgtų taip, kaip jis pats vaikystėje žvelgė į savo kūminą, Aurimas sako suvokęs dar prieš gimstant pirmagimei Aurėjai. Tačiau tik­rasis pokytis atėjo tada, kai dukra išvydo pasaulį.

„Atrodė, jog viskas pasikeitė. Pasaulis nusidažė kitomis spalvomis. Net svetimi vaikai, jų juokas ar verksmas man tapo kažkaip artimi. Tarsi pradedi viską matyti kitomis akimis“, – tikina vyras.

Dabar, augindamas tris atžalas, jis vis geriau supranta ir savo mamą bei babytę.

„Tik pats tapęs tėvu iki galo suvokiau, kokia didelė buvo jų atsakomybė. Dvi moterys užaugino tris vaikus, todėl ir mes neturime teisės skųstis. Jei joms pavyko, turi pavykti ir mums“, – neabejoja jis.

Vis dėlto Aurimas įsitikinęs, kad meilė vaikams nereiškia gyvenimo be pareigų ir atsakomybės.

„Nenoriu būti neteisingai suprastas, bet vaikų negalima auginti pūkuose. Jie turi žinoti, iš kur atsiranda daiktai, kiek dirbti reikia, jog kažką pasiektum ar užsidirbtum. Mes vaikams nuo­lat nepasakojame, kaip sunkiai gyvenome ar kiek dirbome, tačiau tam tikras vertybinis pagrindas turi išlikti. O jį išsaugoti labai padeda ir vaikų močiutės“, – sako Aurimas.

Pasak jo, jau dabar ryškėja skirtingi mažųjų charakteriai ir pomėgiai. Aurėją traukia menai – mergaitė mėgsta piešti ir šokti, Ąžuolas vis dažniau domisi technika ir ūkiu, jam smalsu viskas, kas susiję su darbais kieme, todėl mielai lipa ir į traktoriaus kabiną, o mažasis Tauras dar tik pradeda atrasti pasaulį, tačiau tėvai neabejoja, kad ir jis netrukus parodys savo charakterį.

„Berniukai apskritai yra judresni, energingesni. Tik­riausiai ateityje jų energijai nukreipti tinkama linkme reikės daugiau ir mano pastangų“, – juokiasi Aurimas.

Tačiau šiuo metu jam didžiausias džiaugsmas yra tai, jog su vaikais jau galima daug ką veikti kartu.

„Man labai patinka, kad jiems įdomu, ką veikia tėvai. Jie nori dalyvauti, padėti, išbandyti. Tokios akimirkos yra neįkainojamos“, – sako jis.

Ar vaikai ateityje liks gimtajame krašte, kaip kadaise nusprendė jis ir Indrė, Aurimas nesiryžta spėlioti.

„Tai bus jų gyvenimai ir jų pasirinkimai. Mes galime perduoti vertybes, parodyti pavyzdį, bet negalime nugyventi gyvenimo už juos. Kad ir kokį kelią jie pasirinks, stengsimės jį gerbti ir palaikyti. Juk ir patys ne kartą įsitikinome, jog gyvenimas retai klostosi tiksliai pagal planą. Dažniausiai jis pasuka savais, netikėtais vingiais“, – sako trijų vaikų tėtis, kuriam svarbiausia, kad ir kur gyvenimas nuvestų jo vaikus, jie visada žinotų, kur yra jų namai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo šeimos archyvo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Į Baublius atvykę lankytojai daž­niausiai pirma pamato ne gar­siuosius Dionizo Poškos išsaugo­tus tūkstančio metų senumo ąžuolo kamienus, bet dvi pilaites. Viena jų skirta Vytautui Didžiajam, kita – D. Poškai. Taip jau likimo buvo lemta, kad šių iškilių asmenybių gyvenimo pabaigą žymi kažkiek panašūs metai: vieno – 1430, kito – 1830-ieji. 

Nepriklausomoje Lietuvoje buvo surengta daugybė iškilmingų renginių, skirtų Vytautui Didžiajam atminti – juk prabėgo 500 metų! Tuomet Tauragės apskrities pradžios mokyklų mokytojų susirinkime buvo iškelta mintis pažymėti ir iškilaus žemaičių šviesuolio D. Poškos 100-ąsias mirties metines. Tuo būdu po metų Baubliuose iškilo dvi pilaitės abiem asmenybėms, kuriuos norėta išskirtinai pagerbti.

Nesiimu spėlioti, kas iškėlė tokią mintį. Vis tik yra pagrindo manyti, jog iniciatoriumi galėjo būti Tauragės apskrities pradžios mokyklų inspektorius Konstantinas Jankauskas. Jis mūsų kraštui daug pasitarnavusi asmenybė –

caro laikais mokytojaudamas platino draudžiamą lietuvišką spaudą, bend­radarbiavo su Jonu Basanavičiumi, Martynu Jankumi ir kitais to meto lietuvių tautinio judėjimo veikėjais. Nuo 1918 m. paskirtas Tauragės apskrities pradžios mokyklos inspektoriumi ir ėjo tas pareigas iki 1933 m. Nors buvo didelis Lietuvos patriotas, tačiau nukentėjo nuo „didesnių patriotų“: teigiama, kad jis tuomet atsisakė stoti į tautininkų partiją, todėl buvo nušalintas nuo inspektoriaus pareigų. Lietuvos valstybės archyve kitados į mano rankas pakliuvo K. Jankausko 1931 m. ranka rašytas raštas, adresuotas Švietimo ministerijai, kuriame jis informuoja apie Baubliuose surengtas iškilmes, skirtas pilaičių atidengimui.

„1931 m. gegužės 25 d. Bijotų D. Poš­kos vardo pradžios mokyklos Baublių aikštėj, apsuptoj upeliu Pela, dar D. Poš­kos ranka apsodintoj, dabar jau didžiuliais klevais, liepomis ir kt. medžiais apaugusioj, kur nuo 1812 m. stovi isto­riniai Baubliai, įvyko nepaprasta dviejų paminklų: Vytauto Didžiojo 500 m. sukaktuvėms ir D. Poškos 100 m. sukaktuvėms minėti iškilmės ir Skaudvilės bei Batakių valsčiaus pradžios mokyklų mokinių dainų šventė su lošimu ir plastikos dalykais. Iškilmėse dalyvavo Švietimo Ministerijos I Departamento direktorius p. Vokietaitis, Tauragės apskr. viršininkas p. Draugelis, I ir II rajonų pradžios mokyklų inspektorius K. Jankauskas ir A. Venclauskas, savivaldybių atstovai, pradžios mokyklų mokytojai su mokiniais ir įvairių apskrities kampų inteligentai bei šiaip žmonės. Aplink aikštę stovėjo virtinės vežimų, autobusų ir automobilių. Į iškilmes susirinko apie 3000 žmonių. Pažymėtina tai, kad į šventę atvyko įvairių luomų ir užsiėmimo žmonių, tarpe kurių buvo ir keletas kunigų.

Šventė vyko tokia tvarka.

K. Jankauskas pasakė įžanginę kalbą ir pasveikino Švietimo Ministerijos I Departamento Direktorių, Savivaldybių atstovus, svečius, mokytojus, mokinius, ir padėkojo už taip gausingą atsilankymą į iškilmes.

Švietimo Ministerijos I Departamento Direktorius p. Vokietaitis, nukirpdamas kaspinėliais papuoštą šniūrelį, atidarė įėjimą į Baublių aikštę ir, užlipęs ant paminklo pilaitės, pasakė pritaikintą iškilmėms prakalbą ir nuo Vytauto Didžiojo paminklo, šalimais stovinčio ant pilaitės, nutraukė uždangą ir parodė publikai gražiai nušlifuotame akmenyje užrašą „Vytauto Didžiojo atminimui 1430-1930“. Tuo pat žygiu buvo atskleistas paminklas ir antroje pilaitėje su užrašu „Dionizo Poškos atminimui 1830-1930“. Baigdamas savo kalbą, p. Direktorius pasiūlė Vytauto Didžiojo ir Dionizo Poškos garbei sušukti po tris kartus „Valio“.

Paminklų atidarymo aktus skaitė K. Jankauskas ir atminčiai į 6 metrų gilumo pilaites per tam tikslui paliktas skyles buvo užlieti indai su pergamento lapu-užrašu, Vytauto Didžiojo didžiuoju medaliu ir serija sidabrinių bei nikelinių pinigų. Stiklinę su minėtais priedais į Vytauto Didžiojo pilaitės dugną įleido Tauragės apskrities viršininkas p. Draugelis, į kitą pilaitę tokius pat daiktus, tik su mažuoju Vytauto Didžiojo medaliu įleido Tauragės Mokytojų Seminarijos Direktorius p. Mačernis, po to vėliau atviras pilaičių vietos buvo užpiltos žemėmis.

Pilaites pašventino gyvenęs 5 km. atstume, tam tikslui į Bijotus atvykęs Girdiškės kun. Andriukaitis, po to pasakė ilgą ir gražią momentui pritaikintą prakalbą. Šis klebonas tik pirmi metai Girdiškės parapijoj klebonauja, bet per tą laiką pagražinimui vietos tiek padarė, kiek daugelis per ilgus metus nepadaro. Jis ir prie pagražinimo Baublių aikštės savo sveikais patarimais yra prisidėjęs. 

K. Jankauskas nusakė apverktiną Baublių likimą po vokiečių okupacijos, vokiečių nekultūrišką pasielgimą su Baubliais, pažymint, kad Baubliai buvo paversti kumečių kiaulininkais ir tik dėka mylinčio senovės liekanas Normanto, gyvenančio tos aikštės bakūžėlėje, buvo išvestos kiaulės ir išvežtas iš Baub­lių mėšlas. Tas žmogus nuo okupacijos laikų stovi sargyboje Baublių ir tvarko aikštę. 

Vėliau, 1930 m., valsčių mokytojų konferencijoje buvo pasiūlyta mokytojams susirūpinti Baubliais ir iškeltas klausimas, kad 1930 m. – Vytauto Didžiojo metais – pastatyti paminklus Vytautui Didžiajam ir Dionizui Poškai. Su tokiu pasiūlymu mokytojai sutiko ir paaukojo 255 lt. Čia ir yra pradžia sumanymo paminklų pastatymo ir kapitalinio Baublių aikštės sutvarkymo. Šiame reikale jį parėmė Švietimo Ministerija, Tauragės apkr.

ir Skaudvilės vls. savivaldybės ir, kad be šios paramos užsibrėžtų darbų jokiu būdu nebūtų galima buvę nuveikti ir už ką pasiūlė išreikšti Vyriausybei padėką, sušunkant Respublikos Prezidentui p. A. Smetonai, Ministrui Pirmininkui p. J. Tūbeliui ir Švietimo Ministrui p. K. Šakeniui po triskart „Valio“.

Užbaigus šią kilmingąją programos dalį prasidėjo dainos, vaidinimas ir sporto bei plastikos dalykai.

Bijotų D. Poškos vardo, Skaudvilės, Upynos, Batakių ir Varlaukio pradžios mokyklų mokinių jungtinis choras pagiedojo Tautos Himną ir tris daineles, po ko sekė atskirų mokyklų chorų dainos, plastikos dalykai ir Skaudvilės pradžios mokyklos mokinių vaidinimas „Mėlynas drugelis“. Dainos, plastika ir vaidinimas pavyko labai gerai. Nepaprastu sugebėjimu vaidinti pasižymėjo Skaudvilės pradžios mokykla Nr. 1, už ką tenka pasakyti karštą „Ačiū“ mokytojams: Vilčinskui, Kriūkai, Kojelytei, Kučinskienei, Zmitrytei ir ypatingai Gurevičaitei Magdelenai už jos „Mėlyną drugelį“.

Švenčių iškilmių publika, o ypatingai mokiniai buvo labai patenkinti.

Po iškilmių apie pavakarę 3 žmonių dūdų orkestrui grojant buvo šokama ir žaidžiama“. (Tekstas mažai redaguotas – red. pastaba.)

Keliais sakiniais dera užsiminti ir apie dar vieną asmenį, kuris labai pasistengė ne tik besirūpindamas pilaičių supylimu, bet ir apskritai Baublių priežiūra maždaug du dešimtmečius. Tai – Antanas Normantas. Iki mirties 1939 m. jis rūpinosi D. Poškos Baub­liais – sodino medžius, tvarkė aplinką, priimdavo svečius, surinko pagonybės laikus menančius akmenis, prileido žuvų į šalia esantį tvenkinį ir kt. Sūnaus Aniceto liudijimu, A. Normantas labai stengėsi Baubliuose užveisti žalčių. Neatsitiktinai, juk žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė, jis buvo laikomas gerąja namų dvasia. Tik nepavyko sužinoti, ar šis sumanymas buvo įgyvendintas.

Beje, du dešimtmečius A. Normantas pašventė Baubliams, už tai negaudamas jokio atlygio. Priešingai, jis iš savo lėšų samdydavo kaimo vyrus, kad jie išardytų varnų lizdus medžiuose ar atliktų kitus darbus. Jam nuolat talkino žmona bei du sūnūs, padėdavo ir dukra.

Lankantis Baublius ir grožintis pilaitėmis, derėtų prisiminti tuos, kurių dėka D. Poškos įkurtas muziejus išliko iki mūsų dienų, o jų aplinka tapo dar gražesnė ir jaukesnė.

Dr. Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS archyvo nuotr.

Birželio 6 d., šeštadienį, 20 val., Tauragės vasaros estradoje vyks jaunimo rezidencijos „Džiazo jūra 2026“ baigiamasis koncertas. Renginys suburs jaunuosius muzikantus ir atlikėjus iš Šilalės, Tauragės ir Jurbarko.

Bendroje programoje pasirodys Šilalės meno mokyklos jungtinė komanda (mokyt. Mikas Karosas, Tadas Zakarauskas ir Austėja Karosienė), Tauragės kultūros centro jaunimo džiazo orkestras, vadovaujamas Tomo Altaravičiaus, bei Tauragės meno mokyklos vokalinio meno studija „Adagio“, taip pat Jurbarko kultūros centro jaunimo bigbendas „Jada“, kuriam vadovauja Gytis Gvozdas ir Vytis Binkauskas.

Scenoje taip pat skambės jaunųjų solisčių Viltės Patricijos Kirstukaitės, Lukrecijos Marijos Petraitytės, Atėnės Kiliokaitytės, Austėjos Jakštytės, Gabijos Petravičiūtės, Brigitos Jonelytės, Gustės Linkytės ir Austėjos Karosienės atliekami kūriniai. Solistes rengė mokytojai Aistė Tomkevičiūtė-Pajaujienė, A. Karosienė ir Ignas Novikovas.

Kaip sako projekto „Džiazo jūra“ iniciatorius Valdas Latoža, džiazo pažinimas ir mokymasis gabiems jaunuoliams suteikia galimybę išbandyti save pramoginės muzikos srityje, nes muzikos mokyklų auklėtiniai dažniausiai atlieka tai, kas numatyta ugdymo programose.

„Jie turi galimybę pamatyti, kad egzistuoja ne tik akademinis ar folkloro muzikavimas, bet ir laisvas, improvizacijos bei netikėtumų kupinas muzikinis pasaulis. Svarbiausias festivalio tikslas ir yra edukuoti publiką, ugdyti jaunimą bei auginti savo auditoriją. Auginti klausytoją, kuris gebėtų suprasti muziką, gerai jaustųsi džiazo, akademinės ar bet kurios kitos muzikos koncerte. Jaustų muziką, norėtų kurti ir laisvai reikšti savo muzikines mintis. Kas žino, galbūt ateityje tarp garsiausių džiazo ar pramoginės muzikos atlikėjų išvysime ir šios rezidencijos dalyvių. Tikiu, kad džiazo dvasios pajautimas jaunuosius atlikėjus įkvėps ir motyvuos siekti aukštumų“, – sakė V. Latoža.

Tarp programoje numatytų kūrinių – ne vienas gerai žinomas hitas. Skambės 7-ojo dešimtmečio funk muzikos atlikėjo Jameso Browno kūrinys „I Got You (I Feel Good)“, Stevie Wonderio „I Wish“, Amy Winehouse „Back to Black“ ir kiti kūriniai, kurie publikai bus pristatyti nauju amplua ir džiazo stiliuje.

Akomponuojant beveik 50 jaunųjų atlikėjų orkestrui, Šilalės meno mokyklos auklėtinė B. Jonelytė atliks grupės „Saulės kliošas“ kūrinį „Pasivaikščiojimas“, G. Linkytė – Vytauto Kernagio dainą „Žiemą vasarą“, o jaunųjų solisčių mokytoja A. Karosienė – grupės „Scary Pockets“ kūrinį „I Believe in a Thing“.

Po „Džiazo jūra 2026“ koncerto tęsis Tauragės miesto šventės programa – scenoje pasirodys grupė „Dinamika“ ir Marijonas Mikutavičius.

Birželio 6 d., 20 val., Tauragės vasaros estrada. Įėjimas laisvas.

Organizatorių inform.

Akimirkos iš praėjusių metų festivalio

,

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausioji patarėja Audronė Juozauskaitė dalyvavo Taline vykusios Tarptautinės atlikėjų vadybininkų asociacijos (IAMA) konferencijos diskusijoje, skirtoje jaunųjų operos solistų vadybos aktualijoms Baltijos šalyse aptarti. Estijos nacionalinės filharmonijos scenoje ji kartu su kolegomis iš Estijos ir Latvijos dalijosi patirtimis apie talentų ugdymo sistemas bei iššūkius, su kuriais susiduria jauni atlikėjai, žengdami į profesionalią sceną.

Diskusijoje buvo aptarti skirtingų šalių talentų ugdymo modeliai, jų efektyvumas ir galimybės kurti bendrą Baltijos šalių ekosistemą, padedančią jauniems atlikėjams kurti tvarias profesines trajektorijas.

Audronė Juozauskaitė diskusijos dalyviams pristatė ir savo mokslinio darbo apie operos solistų vadybą Lietuvoje įžvalgas – nuo istorinių prielaidų iki šiandienos tendencijų. Diskusijoje daug dėmesio skirta tam, kaip padėti jauniems atlikėjams po studijų patekti į profesionalią sceną.

Neseniai Taline vykusioje IAMA konferencijoje diskutavote apie jaunųjų operos solistų vadybą Baltijos šalyse. Kokias pagrindines problemas šiandien patiria jauni atlikėjai, žengdami pirmuosius žingsnius profesinėje scenoje?

Labai džiaugiuosi, kad tarptautinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo atlikėjų vadybininkai iš viso pasaulio, buvo atkreiptas dėmesys į jaunųjų operos solistų karjeros iššūkius būtent Baltijos šalyse. Palyginti su Vakarų Europa, mūsų šalių demokratija yra gana jauna, todėl yra nemažai sričių, kurių ekosistemos dar tik formuojasi, ieškant optimaliausios formos, kuri būtų aktuali mūsų kultūriniam kontekstui. Jaunųjų operos solistų karjeros formavimas yra viena iš jų. Be abejonės, mūsų regionas šiuo metu susiduria su labai rimtais geopolitiniais iššūkiais, palyginus su kuriais solistų ugdymo klausimų svarba tikrai nublanksta. Tačiau skirdami dėmesį svarbiausiems valstybės prioritetams, negalime pamiršti tų, kurie yra vienas didžiausių valstybės turtų – jaunųjų talentų. Tai jie bus ateities kultūros ambasadoriai ir garsins savo šalį pasaulyje. Nes būtent kultūra yra vienas pamatinių valstybės identiteto, tęstinumo ir gyvybingumo ramsčių. Todėl jaunųjų talentų ugdymas yra misija, kurios tikslas – kurti papildomą vertę, pranokstančią vien ekonominę naudą.

Jauno atlikėjo – šiuo atveju profesionalaus solisto – karjera neužauga per naktį. Ją reikia kantriai puoselėti ir kryptingai kurti. Idealu, jei jaunas talentingas žmogus iš karto patenka į terpę, kurioje jo talentas gali skleistis. Tačiau tai pasiseka nedaugeliui. Solisto parengimas yra labai sudėtingas procesas. Jauną talentingą žmogų reikia ne tik išmokyti dainuoti – visų pirma jam reikia padėti susikurti instrumentą, išmokti tinkamai valdyti savo kūną, ir tik po to mokyti, kaip tuo instrumentu naudotis. Nenuostabu, kad tai yra viena brangiausių aukštojo muzikos mokslo studijų krypčių. Kiekvieno solisto parengimas reikalauja didžiulių investicijų – tiek finansinių, tiek žmogiškųjų.

Aukštojoje muzikos mokymo įstaigoje viskas puikiai sustyguota: sukurta ugdymo sistema, dirba patyrę pedagogai, gerai išmanantys dainavimo meną, parenkantys tinkamą repertuarą. Studentai yra mokomi, globojami ir turi visas galimybes ugdyti savo talentą. Tačiau studijos baigiasi, ir jaunas žmogus, pilnas gražiausių ketinimų ir svajonių, patenka į erdvę, kurioje veikiama pagal kitus, jam ne visuomet suprantamus principus.

Šiuo pereinamuoju laikotarpiu reikia patyrusio vedlio, kuris padėtų susigaudyti sistemoje, patartų, kaip būti „matomam“, kaip susikurti savo vardą – savo prekės ženklą, kaip save pristatyti potencialiems darbdaviams, kaip susikurti vaidmenų strategiją, atitinkančią jo balso galimybes ir t. t. O gavus pirmuosius vaidmenis teatre – išmokti susigaudyti teatro sistemoje ir suprasti, kokie dėsniai joje veikia. Pradžia visuomet yra pati sudėtingiausia, vėliau atsiranda patirtis ir tampa šiek tiek lengviau.

Deja, yra nemažai jaunų, talentingų žmonių, kurie, baigę studijas, šio etapo neįveikia ir galiausiai pasirenka kitą profesiją. Ne todėl, kad jiems trūktų gabumų, bet todėl, kad jie neranda savo vietos scenoje.

Konferencijoje ir buvo diskutuojama apie tai, kaip spręsti šiuos Baltijos šalių jauniesiems talentams svarbius klausimus. Mes esame gana specifiniame kultūriniame lauke, todėl apie šias problemas, aktualias visoms trims Baltijos šalims, reikia kalbėti garsiai ir ieškoti realių sprendimų.

O kuo Baltijos šalys šioje srityje yra išskirtinės?

Kadangi savo vadybos studijų magistrinio darbo tema buvau pasirinkusi operos solistų vadybos Lietuvoje analizę, teko nemažai gilintis į mūsų regiono specifiką. Mūsų išskirtinumas pirmiausia yra istorinis.

Žinia, Baltijos šalių demokratija, palyginti su senosiomis Europos valstybėmis, yra gana jauna. Mūsų šalių nepriklausomybei – beveik keturi dešimtmečiai. Ką tai reiškia atlikėjų kontekste? Tai, kad laisvai samdomo atlikėjo – freelancerio – terminas ir vadybininko poreikis pas mus egzistuoja tik nuo 1990 metų.

Vakarų Europoje operos solistų vadybos sistema pradėjo formuotis XVII a. Per kelis šimtmečius natūraliai susiklostė antreprenerių, vadybininkų funkcijos, susiformavo atlikėjų agentūros, kuriose tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Lietuvoje iki nepriklausomybės paskelbimo tokio modelio nebuvo. Iki nepriklausomybės jaunieji atlikėjai, baigdami tuometinę konservatoriją, gaudavo paskyrimus į darbovietes, todėl pereinamasis etapas po studijų faktiškai neegzistavo – esminis klausimas, ką daryti gavus aukštojo mokslo diplomą, būdavo išspręstas. Po konservatorijos vadybines funkcijas perimdavo teatrai arba, visos šalies mastu, kitos institucijos (kaip tai buvo daroma – jau atskira tema).

Po 1990-ųjų visa ši sistema nebefunkcionuoja. Paskyrimų nebeliko, tačiau tarpinė grandis, kuri padėtų jaunam atlikėjui pradėti savarankišką kelią, taip ir neatsirado.

Ir čia aš įžvelgiu didžiausią problemą. Kadangi pati dirbau tiek LMTA Dainavimo katedros koncertmeistere asistente, tiek LNOBT Kūrybinės veiklos planavimo skyriaus vedėja, galiu užtikrintai teigti, kad Lietuvoje turime puikių pedagogų, stiprią dainavimo mokyklą ir daug talentingų atlikėjų. Tačiau jaunas žmogus, baigęs akademiją, dažnai lieka vienas. Ne visi patenka į teatrus, ne visi žino, kaip orientuotis rinkoje.

Todėl šiandien svarbu ugdyti ne tik atlikėją, kuris geba gerai dainuoti, bet ir atlikėją, kuris turi kompleksinį mąstymą: kaip save pateikti, kaip komunikuoti su teatrais, kaip dalyvauti perklausose ir nenuleisti rankų, jei pirmas bandymas nesėkmingas, kaip kurti sėkmingą, tvarų profesinį gyvenimą. Ir ypač svarbu kalbėti ne tik apie talentų ugdymą, bet ir apie sistemą, kuri padėtų jaunam žmogui pereiti iš studijų į profesionalią sceną.

O kokia situacija Lietuvoje dabar?

Lietuvoje šiandien turime dvi pagrindines aukštąsias muzikos mokyklas, rengiančias solinio dainavimo specialistus – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bei Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją Kaune. Kiekvienais metais šios institucijos parengia naujus absolventus, kurie išeina į muzikinio teatro rinką.

Šių jaunų žmonių potencialūs darbdaviai – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, valstybiniai muzikiniai teatrai Klaipėdoje ir Kaune, savivaldybės muzikinis teatras Panevėžyje bei trys valstybiniai chorai. Tokiu skaitlingu sąrašu galime džiaugtis ir didžiuotis. Kolegos konferencijoje buvo nustebę pasirinkimo gausa, kurios neturi nei Latvija, nei Estija. Iš vienos pusės tai reiškia, kad gyvename tikrai neblogai. Tačiau problema išlieka – vis dar trūksta tarpinės grandies, kuri padėtų jaunam atlikėjui pereiti iš studijų į profesionalią sceną.

Taigi turime talentingą jauną žmogų, turime potencialius darbdavius ir… realius skaičius. Preliminariais skaičiavimais, apie 50 procentų solinio dainavimo specialybės absolventų, gavę diplomą, galiausiai pasirenka kitą profesinį kelią. Taip, tai labai sudėtinga profesija, reikalaujanti ne tik talento, bet ir milžiniško psichologinio atsparumo, emocinės brandos, fizinės ištvermės ir nuolatinio tobulėjimo. Ne kiekvienas žmogus gali atlaikyti tokį krūvį. Pagaliau turėti „atsarginę“ specialybę gali būti net rekomenduotina, nes niekada nežinai, kaip susiklostys profesinė karjera. Tačiau šiuo atveju kalbame apie žmones, kurie keičia profesiją ne todėl, kad neturi talento ar gebėjimų, bet todėl, kad neranda galimybės realizuoti savęs profesinėje sistemoje.

Ir baigę studijas jie supranta, kad negali dainuoti?

Kai kuriais atvejais – taip. Tikrai ne visi gali stovėti didžiojoje scenoje (ir tikrai ne visi turėtų tai daryti!). Vieni pasirenka kamerinio dainavimo kryptį, kiti - tampa pedagogais, o kartais karjerą pakoreguoja sveikatos problemos.

Be to, ši profesija yra ne tik apie balso galimybes ar jo saugojimą, bet ir apie psichofizinius resursus, drąsą, emocinį ir psichologinį atsparumą, gerą fizinę sveikatą bei didžiulę discipliną.

Įsivaizduokite situaciją, kuri yra operos solisto kasdienybė: tu vienas atsistoji prieš kelių šimtų ar tūkstančio auditoriją, priešais – maždaug 70–100 žmonių orkestras, už tavęs scenoje – dar 50–60 choristų ir kolegų solistų. Daugeliui žmonių net paprastas kalbėjimas prieš auditoriją kelia stresą, o čia reikia ne kalbėti, bet laisvai ir užtikrintai dainuoti, vaidinti, judėti, šokti – ir tai daryti dvi ar tris valandas.

Tai labai daug iššūkių kelianti specialybė. Jau nekalbant apie tai, kad prieš išeinant į sceną reikia nuolat palaikyti vokalinę ir sceninę formą, mokytis didžiulės apimties muzikinę medžiagą – klavyrus, kuriuose būna dešimtys ar net daugiau nei šimtas puslapių. Visa tai reikia ne tik išmokti mintinai, bet ir išanalizuoti kūrinio kontekstą, vaidmens dramaturgiją ir vėliau tai profesionaliai perteikti scenoje.

Vakarų šalyse jau seniai egzistuoja išplėtota ekosistema. Vieni jauni atlikėjai dar studijų metais dalyvauja konkursuose, perklausose ir patenka į agentūrų akiratį, kiti įsilieja į jaunųjų menininkų programas ar pereinamojo laikotarpio sistemas, padedančias iš akademinės aplinkos pereiti į profesionalią rinką. Tai gali būti agentūros, duomenų bazės, mentorystės programos ar kiti modeliai – kiekvienoje šalyje jie šiek tiek skiriasi. Tačiau svarbiausia, kad jaunas žmogus nelieka vienas.

Baltijos šalyse situacija kitokia. Tikrai nenoriu sakyti, kad baigęs akademiją žmogus atsiduria „niekur“, tačiau mums vis dar trūksta amortizuojančios ekosistemos, padedančios daugumai jaunų atlikėjų pereiti į profesinį lauką. Lietuvoje galime pasidžiaugti LNOBT jau daugiau nei du dešimtmečius veikiančia operos studija, kurioje jaunieji solistai turi galimybę ugdyti savo talentą praktikoje – rengdami vaidmenis, dirbdami su dirigentais ir režisieriais. Panašią studiją Latvijoje įsteigė mecosopranas Elīna Garanča. Tačiau konkursas į šias programas yra milžiniškas – 7–10 žmonių į vieną vietą.

Ir apskritai šioje srityje konkurencija yra didžiulė ne tik Baltijos šalyse, bet ir visame pasaulyje – nes baigiančiųjų dainavimo studijas yra daug, o galimybių realizuoti save – gerokai mažiau.

O kur slypi problema ir kokius sprendimo būdus siūlote?

Vien agentų (vadybininkų) atsiradimas savaime problemos neišspręs. Jų poreikis Baltijos šalyse egzistuoja, tačiau, grįžtant prie mano mokslinio darbo, akivaizdu, kad jis dar nėra iki galo išsigryninęs. Kaip ir kuriant bet kurią sistemą, reikia išbandyti skirtingus modelius, stebėti, kas veikia, kas ne, ir tik tada kurti tvarius sprendimus.

Rašydama savo darbą atlikau tyrimą, kuris parodė, kad solistai Lietuvoje potencialiam vadybininkui kelia kiek kitokius reikalavimus nei įprasta užsienyje. Kadangi praėjo keleri metai, labai norėčiau tyrimą pakartoti ir pažiūrėti, kaip pasikeitė (ar atvirkščiai - nepasikeitė) situacija ir solistų lūkesčiai. Būtų idealu jį išplėsti ir į kitas Baltijos šalis.

Bet ar tikrai reikalingi agentai? Ar teatrui jų reikia?

Jei imtume vakarietišką modelį, tai įprasta teatro veiklos sistema: yra teatras, yra atlikėjas ir yra agentūra kaip tarpininkas. Kai atstovaudami teatrą, ieškome atlikėjo konkrečiam vaidmeniui ir žinome, kad tokių balsų Lietuvoje neturime, dažniausiai kreipiamės į agentūras, nes fiziškai neįmanoma pažinoti visų solistų milžiniškoje operos rinkoje – Europoje, Amerikoje ir kitur. Agentūra teatrui siūlo atlikėjus ir sprendžia juridinius bei logistinius klausimus, o solistui lieka rūpintis menine atlikimo dalimi. Tai įprasta praktika, kurios nereikėtų kvestionuoti.

Lietuvoje ir Baltijos šalyse situacija kitokia – rinka yra maža. Jei automatiškai perkeltume vakarietišką modelį, jis nebūtinai veiktų taip pat efektyviai.

Todėl vienas iš klausimų, kurį kėliau savo darbe, buvo: ar mums reikalingi solistų vadybininkai ir kokia jų funkcija turėtų būti? Atsakymas gana paprastas – mūsų šalyse kolegos vieni kitus pažįsta ir bendrauja tiesiogiai, todėl susitarimai dažniausiai vyksta be tarpininkų. Vidiniame lauke vadybininko kaip tarpininko beveik nereikia – užtenka domėtis operos ar muzikinio teatro aktualijomis, dalyvauti perklausose, žiūrėti spektaklius, ir greitai galima pamatyti, kuris solistas kuriam vaidmeniui tinkamas..

Visai kas kita yra tarptautinė rinka. Ten tarpininkas tampa būtinas, nes informacijos, kontaktų ir atlikėjų kiekis yra milžiniškas. Be agento orientuotis būtų beveik neįmanoma.

Ar šiandien jaunam atlikėjui pavyks sukurti sėkmingą karjerą nebūnant socialiniuose tinkluose? Ar visgi jis turi būti savotiškas savo srities influenceris? Ar galima užsidaryti tik teatro scenoje ir daugiau jokio viešinimo nereikia?

Sakyčiau, kad, kaip ir visame kame, šioje srityje reikia išlaikyti pusiausvyrą. Taip, būtina būti matomam, būti viešoje erdvėje. Pagaliau, ši specialybė apskritai yra apie buvimą scenoje ir buvimą matomu. Tačiau kartu nereikėtų pamiršti, kad iš solisto klausytojas visų pirma tikisi kokybiško ir širdį paliečiančio dainavimo. Scenoje už „storių“ nepasislėpsi.

Yra daugybė kelių į sėkmę – svarbiausia atrasti savąjį. Galima puikiai dainuoti ir nebūti aktyviam socialiniuose tinkluose, nedalyvauti televizijos projektuose ir vis tiek būti vertinamam už sceninius pasirodymus, būti pastebimam ir girdimam. Tačiau jei talentingas žmogus jaučia poreikį plėtoti savo veiklą, dalintis savo talentu įvairiomis formomis, natūralu, kad anksčiau ar vėliau jis taps matomas ir galės būti savo srities influenceris.

Tačiau tas viešinimas vis tiek padėtų greičiau ir lengviau pasiekti tikslų?

Tai labai priklauso nuo to, kokie tie tikslai yra. Jei siekiama tik būti matomam ir žinomam – yra ir lengvesnių būdų tai pasiekti. Tačiau jei kalbame apie savo profesiją, apie mylimą darbą ir šalia kalbų nuolat tobuliname profesinius įgūdžius  – kodėl gi ne?

Pažįstu ne vieną savo profesijos aukštumų pasiekusį solistą. Ir drįstu teigti, kad jų sėkmės paslaptis slypėjo ne begaliniame nore išgarsėti, o besąlygiškame atsidavime savo profesijai. Štai neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau Asmik Grigorian citatą: „Niekada nebandžiau apsimetinėti kažkuo kitu. Aš visada esu savimi. Galbūt tai yra ta ypatinga jėga, kuri sukuria stiprų ryšį, jungiantį mane su mano klausytoju“.

Juk atlikėjo kelias yra nuolatinis tobulėjimas, nepaliaujamos kokybės paieškos ir saviugda. Mano dėstytoja doc. Erika Laima Dineikaitė nuolat kartodavo, kad „tą dieną, kai išėjęs iš scenos pasakysi, jog tai buvo tobulas pasirodymas, mirsi kaip menininkas“.

O gal galima jaunam atlikėjui pateikti kokį trumpą planą? Kažką tokio: nori būti žvaigžde – daryk tai ir tai?

Na, nežinau, ar verta taip eskaluoti tą norėjimą būti žvaigžde. Galima bandyti sudaryti karjeros kūrimo rekomendacijų sąrašą, tačiau jis niekada nebūtų baigtinis. Pradėčiau nuo didelės meilės savo profesijai ir jos suvokimo kaip savo misijos, nuo asmenybės turtinimo, akiračio plėtimo, gero pedagogo paieškos, nuolatinio vokalinės ir fizinės formos palaikymo, kasdienės disciplinos, profesinės intuicijos lavinimo, sceninės patirties kaupimo, taip pat sėkmės ir gebėjimo pasinaudoti tinkamomis progomis… Sąrašą būtų galima tęsti, ir jis kiekvienam būtų individualus.

Nes kiekvienas jaunas atlikėjas, kiekvienas solistas yra unikali asmenybė – kiekvienas turi savo kelią ir savo žydėjimo laiką.

Svarbiausia – ne receptai ir taisyklės, o tikslai, kurių nori pasiekti ir palanki aplinka.

O „žvaigždės“ dažniausiai atsiranda ne tada, kai sąmoningai siekiama jomis tapti, o tada, kai nuosekliai ir kokybiškai dirbi savo darbą ir sieki savo užsibrėžto tikslo.

Kita vertus, ar negaila, jeigu jaunimas išvažiuoja, „pabėga“ į Europą?

Ne. Aš visada sakau, kad šioje specialybėje negalima užsidaryti tarp keturių sienų ar apsiriboti viena scena. Reikia norėti daugiau, siekti daugiau ir dalintis savo talentu su platesniu pasauliu.

Tai neišvengiama – net ir tie, kurie dirba viename teatre, vis tiek važiuoja į gastroles, koncertuoja, dalyvauja projektuose. Tai nuolatiniai mainai ir bendravimas su klausytojais, kurie augina atlikėją.

Kalbant apie „pabėgimą“ į Europą – sąvoka šiandien labai reliatyvi. Visuomet prisimenu man pasakytus šviesios atminties Latvijos nacionalinės operos vadovo Andrejs  Žagars žodžius: „Labai noriu mūsų solistams padėti išvažiuoti į užsienio teatrus, nes ten dainuodami jie patobulės, bus laimingesni ir tuomet sugrįš namo pasidalinti savo džiaugsmu ir talentu. Man svarbu, kad mano atlikėjai augtų“.

Šie žodžiai man tapo savotišku profesiniu moto. Nes nėra nieko gražiau už žmogų, kuris leidžia skleistis jam duotoms dovanoms ir per jas neša šviesą kitiems.

Žaneta SKERSYTĖ

Spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau - KVMT) scenoje žiūrovų laukia išskirtinis įvykis - bus pastatyta Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris“. Šiuo pastatymu KVMT repertuaras pasipildys autentiškai atliekamu baroko scenos veikalu, atveriančiu naują teatro meninę kryptį. Operos pastatymui jėgas suburs KVMT bei kviestiniai solistai iš Lietuvos ir kitų šalių, senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito” pakviesti istorinių instrumentų atlikėjai iš užsienio, Klaipėdos koncertų salės Kamerinis orkestras, KVMT baleto trupė.

Kūrybinėje komandoje pasaulyje pripažinti baroko profesionalai: „Canto Fiorito” ir šios operos muzikos vadovas bei dirigentas Rodrigo Calveyra iš (Brazilijos/Prancūzijos), režisierius Tristan Braun (Vokietija), scenografas ir kostiumų dailininkas Sebastian Ellrich (Vokietija) bei choreografas Nicola Mascia (Italija). Julijaus Cezario vaidmenį atliks kontratenoras Christopher Lowrey (JAV/Anglija), pagrindinius vaidmenis kurs Lina Dambrauskaitė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Ivo Posti (kontratenoras, Estija), Wiktoria Wizner (mecosopranas), Vilius Trakys (bosas) ir kiti.

Rodrigo Calveyra pabrėžia šio pastatymo ambiciją: pilnai sceninis operos „Julijus Cezaris“ pastatymas su istoriniais instrumentais yra didžiulis iššūkis net ir didelėms Europos meno institucijoms, turinčioms ilgametes baroko tradicijas. Tačiau, pasak dirigento, šis projektas nesiekia sekti Vakarų scenų pavyzdžiais – priešingai, jis kuria savitą, autentišką meninę tapatybę.

Plačiau apie šį išskirtinį pastatymą – pokalbyje su Rodrigo Calveyra.

Opera „Julijus Cezaris“ - vienas iš barokinės operos šedevrų. Kaip jūs apibūdintumėte šio kūrinio išskirtinumą ir jo aktualumą šiandienos kontekste?

„Julijus Cezaris“ mano nuomone yra vienas aukščiausių ne tik barokinės operos, bet ir visos operos meno viršūnių. Šiam kūriniui išskirtinumo suteikia kone stebuklinga pusiausvyra tarp formos rafinuotumo ir tiesioginės emocinės jėgos.

Dažnai barokinę operą siejame su tam tikromis konvencijomis – da capo arijomis, mitologiniais ar istoriniais siužetais, vokaliniu virtuoziškumu, tačiau G. F. Händelio operoje „Julijus Cezaris“ šios konvencijos yra peržengiamos. Händelis sukuria giliai žmogiškus personažus: Cezaris yra galingas, bet kartu pažeidžiamas; Kleopatra – politiškai sumani, tačiau emociškai atvira; Kornelija įkūnija gedulą su nepaprastu orumu, o Sesto išgyvena vieną įtaigiausių transformacijų šioje operoje – iš traumuoto sūnaus, siekiančio keršto – į žmogų, pasiekusį nepaprastą emocinę brandą ir drąsą.

Šiuolaikiškumą šiam kūriniui suteikia būtent šis emocinis daugiaplaniškumas. Personažai čia susiduria su valdžia, manipuliacija, karu, troškimu, netektimi ir tapatybės paieškomis – temomis, kurios šiandien išlieka itin aktualios. Händelis tarsi pasitelkia muziką kaip psichologinį didinamąjį stiklą: jis leidžia mums pažvelgti į vidinį emocinį pasaulį nematomą viešai.

Ir galbūt būtent todėl ši opera išlieka tokia paveiki ir šiandien: triukšmingame pasaulyje barokinė opera kviečia mus ne skubėti, o įsigilinti į emociją, ją stebėti ir išgyventi neįprastu gyliu.

Šiame pastatyme dalyvauja tiek lietuvių, tiek iš užsienio atvykę baroko muzikantai, taip pat naudojami istoriniai instrumentai. Kaip tai veikia orkestro skambesį ir bendrą muzikinę dramaturgiją?

Istorinių instrumentų naudojimas iš esmės keičia garso pasaulį! Barokiniai strykai, teorba, klavesinas, istoriniai pučiamieji – jie sukuria daug artikuliuotesnį, skaidresnį ir retoriškesnį skambesį. Šiuolaikiniai orkestrai dažnai formuoja didelę simfoninę garso masę, o barokinis orkestras skamba labiau teatrališkai, retoriškai, tarsi kalbėtų. Tai Händelio muzikos esmė, nes orkestras čia niekada nėra tik akompanuojantis. Jis komentuoja, kvėpuoja, provokuoja, vilioja, gedi.

Istoriškai pagrįstas atlikimas – tai, ką vadiname HIP (angl. historically informed performance) – dažnai klaidingai suprantamas kaip bandymas archeologiškai atkurti praeitį. Aš tai suprantu visiškai priešingai. Man tai bandymas atkurti pirminę šios muzikos raiškos gramatiką: teksto ir gesto santykį, improvizaciją, ornamentiką, tempo lankstumą, retoriką.

Lietuvos ir užsienio muzikantų bendradarbiavimas šiame kontekste taip pat yra labai prasmingas. Lietuvos senosios muzikos scena per pastaruosius metus smarkiai išaugo, ir šis pastatymas tampa gražiu dialogo pavyzdžiu tarp vietinio augimo ir tarptautinės patirties.

Barokinėje operoje kiekvieną įvykį lydi arija, kurioje tarsi sustoja laikas ir atsiskleidžia emocijos. Kaip padedate atlikėjams ir orkestrui išlaikyti tą įtampą bei vientisą muzikinį pasakojimą?

Tai vienas didžiausių barokinės operos iššūkių. Šiuolaikiniams klausytojams rečitatyvo ir arijos kaita iš pradžių gali pasirodyti statiška. Tačiau iš tiesų ši struktūra yra itin rafinuota. Rečitatyvas stumia į priekį išorinį veiksmą, o arija atskleidžia vidines to veiksmo pasekmes. Didžiausia klaida – traktuoti arijas kaip atskirus vokalinius „numerius“. Tai nėra koncertiniai intarpai operoje – tai psichologinės būsenos.

Mano darbas – išlaikyti tęstinę dramaturginę architektūrą: kruopščiai parinkti tempus, kurti ryškius kontrastus, užtikrinti, kad rečitatyvai išliktų gyvibingi ir teatrališki, ir skatinti dainininkus ornamentiką suvokti kaip dramaturginę kalbą, o ne vien vokalinę puošybą.

Net ir sustojimo akimirkose turi pulsuoti dramaturginė įtampa.

Jūsų nuomone, kuo Klaipėdos „Julijus Cezaris“ bus išskirtinis tarptautiniame kontekste? Ar jau galite atskleisti, kas žiūrovus gali labiausiai nustebinti?

Manau, kad šio pastatymo išskirtinumas slypi jo ambicijoje. Pilnas sceninis operos „Julijus Cezaris“ pastatymas su istoriniais instrumentais – didžiulis iššūkis net ir didesnėms Europos meno institucijoms, turinčioms ilgametes baroko tradicijas. Todėl tai, kad toks projektas įgyvendinamas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, yra itin reikšminga.

Įdomiausia tai, kad šis pastatymas nesiekia imituoti didžiųjų Vakarų meno institucijų – jis kuria savitą tapatybę.

Neatskleidžiant per daug, manau, žiūrovus gali nustebinti, kokia fiziškai artima ši opera. Daugelis barokinę operą įsivaizduoja kaip tolimą ar muziejinį reiškinį. Tačiau čia gali atrasti itin jautrų, dramatišką ir emociškai stiprų sceninį vyksmą. Ir, žinoma, Kleopatra visuomet pateikia staigmenų.

Ką žiūrovams svarbu žinoti prieš ateinant į šią operą? Kaip jie galėtų pasiruošti, kad patirtis būtų gilesnė?

Visų pirma, žiūrovai neturėtų jausti, kad šiai operai suprasti būtinos specialios žinios – jos emocinė kalba yra nepaprastai aiški ir paprasta.

Vis dėlto juos praturtintų galimybė prieš apsilankymą teatre skirti šiek tiek laiko skaitymui, t.y. gilesnei pažinčiai su istorinėmis asmenybėmis kaip Julijus Cezaris ir Kleopatra. Georg Frideric Händel ir jo libretistas Nicola Francesco Haym tikrą politinių įvykių istoriją paverčia itin rafinuota muzikine drama, todėl istorinio konteksto – Romos pilietinio karo, Egipto politinio trapumo, Cezario ir Kleopatros sąjungos – supratimas gali dar labiau praturtinti operos patirtį. Kita vertus, svarbu prisiminti, kad tai nėra istorijos pamoka. Tai kūrinys apie žmogaus jausmus: ambiciją, gundymą, sielvartą, kerštą, švelnumą, galią ir pažeidžiamumą.

Taip pat kviesčiau priimti kitokį laiko pojūtį. Barokinė opera neskuba – ji kviečia į susikaupimą. Arijos leidžia emocijoms skleistis taip, kaip šiuolaikinis pasakojimas retai leidžia. Jei žiūrovai ateis vedini smalsumo ir atvirumo, jie gali patirti netikėtą atradimą: už monumentalaus istorinio fono slypi nepaprastai intymi ir giliai žmogiška opera.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Ar kokybišką aukštąjį išsilavinimą šiandien galima įgyti Tauragėje? Apie studijų prieinamumą regione, bendradarbiavimą su mokyklomis ir verslu bei jaunų žmonių ateities perspektyvas kalbėta Tauragės radijo laidoje su Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms Jolanta Bareikiene.

Pasak pašnekovės, aukštojo mokslo institucijos veikla regione yra svarbi ne tik dėl studijų galimybių, bet ir dėl platesnės įtakos bendruomenės gyvenimui.

„Aukštojo mokslo institucija mieste yra labai svarbi, nes tai ne tik mokslo, bet ir kultūros židinys. Ji suteikia galimybę žmonėms studijuoti, dirbti, auginti vaikus, kurti šeimas ir savo gyvenimą gimtajame mieste“, – sakė J. Bareikienė.

Šiais metais Kauno kolegijos Tauragės skyriuje stojantieji gali rinktis tris studijų programas – organizacijų vadybą, socialinį darbą bei ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą. Anot pašnekovės, studijos organizuojamos lanksčiai, derinant kontaktinį ir nuotolinį mokymąsi, todėl jas gali rinktis ne tik ką tik mokyklą baigę jaunuoliai, bet ir dirbantys, šeimas sukūrę ar profesinę kryptį keičiantys žmonės.

Didelis dėmesys skiriamas ir partnerystei su savivalda bei verslu. Pasak J. Bareikienės, būtent glaudus aukštosios mokyklos, verslo ir savivaldos bendradarbiavimas leidžia rengti specialistus, kurių labiausiai reikia regionui. Bendradarbiaujama su Tauragės rajono mokyklomis. Kauno kolegija nuolat organizuoja susitikimus su moksleiviais, kviečia juos į įvairius renginius ir siekia kuo anksčiau supažindinti su studijų bei karjeros galimybėmis.

„Verslas, savivalda ir aukštoji mokykla kartu gali sukurti geriausią rezultatą – žmogus įgyja reikalingą kvalifikaciją ir sėkmingai įsilieja į darbo rinką“, – teigė ji.

Pašnekovė pastebėjo, kad dauguma regioniniuose padaliniuose studijas baigusių absolventų lieka dirbti savo krašte. Tai, anot jos, prisideda prie regiono augimo, stiprina vietos bendruomenes ir sudaro prielaidas tvariai plėtrai.

J. Bareikienė linkėjo regiono gyventojams neprarasti noro mokytis ir tobulėti. Jos teigimu, mokymasis visą gyvenimą ne tik suteikia naujų galimybių profesinėje srityje, bet ir padeda išlikti aktyviems, smalsiems bei kurti stiprų ir gyvybingą regioną.

Daugiau informacijos https://www.tauragesradijas.lt/naujiena/jolanta-bareikiene-studijos-regione-galimybe-kurti-ateiti-neisvykstant-is-namu-3602

Tauragės radijo inform.