Birželio 13-ąją Šilalė taps viso Tauragės regio­no kultūrinės bendrystės centru – čia vyks dainų šventė, subursianti apie pustrečio tūkstančio dainininkų, šokėjų, muzikantų ir kitų meno mėgėjų iš Šilalės, Tauragės ir Jurbarko rajonų bei Pagėgių savivaldybės. Šventė ne tik primins turtingas regiono dainų švenčių tradicijas, bet ir dar kartą įrodys, kad lietuviška daina, šokis ir muzika tebėra gyva jėga, vienijanti skirtingų kartų bei kraštų žmones.

Įspūdingi ir šventės mastai – Šilalėje susiburs apie 2400 meno mėgėjų. Gausiausia bus šeimininkų delegacija – net 1065 šilališkiai. Iš Jurbarko rajono atvyks 620 dalyvių, Tauragei atstovaus 555 meno mėgėjai, o Pagėgių savivaldybei – 155 kultūros puoselėtojai. Toks dalyvių skaičius liudija, jog dainų švenčių tradicija mūsų regione ne tik gyva, bet kasmet suburia vis daugiau žmonių, norinčių dainuoti, šokti, muzikuoti bei puoselėti savo krašto kultūrinį paveldą.

Šventė prasidės Šilalės Dariaus ir Girėno skvere, kur žiūrovus pasitiks linijinių šokių programa, o netrukus miesto gatvėmis nusidrieks iškilminga eisena. Spalvinga kolona, lydima muzikos ir geros nuotaikos, keliaus į miesto pušyną, kuriame vyks pagrindiniai renginiai. Vien eisenoje žengs daugiau kaip 2 tūkst. įvairaus amžiaus žmonių – nuo pirmą kartą dainų šventėje dalyvaujančių vaikų iki ilgamečių tradicijų puoselėtojų.

Šiųmetė šventė ypatinga ir tuo, kad primena svarbų istorinį faktą – būtent Šilalėje 2004-aisiais įvyko pirmoji Tauragės apskrities dainų šventė. Tad po daugiau nei dviejų dešimtmečių regiono kolektyvai vėl susitiks ten, kur prasidėjo graži tradicija, tapusi svarbia kultūrinio gyvenimo dalimi.

Renginio programa atskleis lietuviškos kultūros įvairovę. Žiūrovai išgirs vaikų ir jaunimo chorus, pučiamųjų orkest­rus, mišriuosius bei moterų chorus, folkloro ansamblius, liaudiškos muzikos kapelas, išvys įvairiapusę šokių prog­ramą. Skambės tiek lietuvių liaudies kūriniai, tiek šiuolaikinių autorių muzika.

Netrūks ir ypatingų svečių: šilališkiai ir svečiai turės galimybę išgirsti operos solistą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Vytautą Juozapaitį, mums jau puikiai pažįstamą solistą And­rių Apšegą bei jaunąją atlikėją šilališkę Liepą Gedvilaitę. Jų atliekami kūriniai neabejoti­nai taps vienomis įsimintiniausių šventės akimirkų.

Ypatingas dėmesys bus skir­tas krašto šviesuolei, tremti­nei, poetei, Šilalės rajono gar­bės pilietei Teresei Rubšy­tei-Ūksienei. Jos kūrybos muzikinis pagerbimas primins, kokią svarbią vietą kultūroje užima žmonės, paliekantys ryškų pėdsaką ateities kartoms.

Dainų šventės pavadinimas „Siekiai suartina“ kalba apie tai, kas šiandien ypač svarbu – gebėjimą būti kartu, nepaisant skirtingų gyvenimo kelių, kartų ar gyvenamosios vietos. Kai vienoje erdvėje susitinka vaikai ir senjorai, mokiniai ir mokytojai, choristai, šokėjai bei muzikantai, gimsta svarbiausia – bendruomeniškumas.

Birželio 13-ąją Šilalė taps regiono kultūros sostine, kur bus akcentuojama, jog lietuviška daina tebėra gyva, o tradicijos išlieka tol, kol jas perduodame vieni kitiems. Tad kviečiame visus ateiti, išgirsti, pamatyti ir pajusti. 

Antanas KAZLAUSKAS

Šilalės kultūros centro direktorius, laikinai einantis pareigas

Nuotr. iš dainų šventės archyvo

Savivaldybė paslaugas gyventojams turėtų teikti nepaisant specialistų atostogų ar  nedarbingumo, tačiau tų paslaugų prašantys žmonės neretai susiduria su neįveikiamais biurokratiniais trukdžiais. Taip atsitiko ir Šilalės savivaldybėje – Kaimo reikalų ir aplinkosaugos skyriuje dar dvi savaites niekas neregistruos žemės ūkio technikos, nes tai darantis specialistas atostogauja, o jo pavaduoti niekas nepaskirtas. Todėl nusipirkę traktorių ar kitą žemės dirbimo mašiną, ūkininkai priversti ją laikyti pastatytą kieme ar dirbtuvėse, nes nere­gistruota į laukus išvažiuoti negali.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Dėl inventorizacijos metu Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje nustatyto baldų ir archeologijos kolekcijos eksponatų trūkumo iš pareigų atleista direktorės pavaduotoja ir vyriausioji muziejinių rinkinių kuratorė Rita Dirškuvienė kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginčų komisiją, o Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai aiškinasi galimo nusikaltimo požymius ir į apklausas kviečia muziejaus darbuotojus. Kol kas atsakymų, kur dingo inventorius ir ar ilgametė muziejaus darbuotoja pagrįstai neteko darbo, nėra. Tačiau galima numanyti, jog tokia neįprasta situacija yra ir ilgus metus muziejuje kauptis galėjusių sisteminių problemų pasekmė.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Šiemet Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanota Kauno klinikų Neonatologijos klinikos vadovė profesorė Rasa Tamelienė sulaukė ne tik medikų bendruomenės sveikinimų. Gražūs žodžiai plaukė ir iš gimtųjų Bijotų – kraštiečiai linkėjo profesorei sėkmės, džiaugėsi jos pasiekimais.

„Mano širdis šią vietą visada prisimena kaip pačią šilčiausią, pačią gražiausią Lietuvoje”, – sentimentų tėviškei neslepia R. Tamelienė, užaugusi šalia garsiųjų Dionizo Poškos Baublių, pirmojoje savo mokykloje Bijotuose išmokusi tikėti žinių galia ir supratusi, jog nuoširdus darbas gali keisti žmonių gyvenimus.

Senasis namas atgyja sapnuose

„Bijotai man buvo visas pasaulis. Tai ir šviesūs vaikystės prisiminimai, ir tėveliai, brolis, klasiokai, mokykla, kaimynai, tai ir saugumo jausmas. Augau labai gražioje šeimoje, buvau mylima, man tai buvo pati nuostabiausia aplinka”, – paklausta, kokie vaikystės Bijotai išlikę atmintyje, prisiminimais dalijasi R. Tamelienė. 

Šeimyna buvo nemaža. Saugią namų aplinką kūrė ne tik tėveliai, bet ir kartu gyvenusi močiutė, tėčio mama, taip pat mamos tėvai, vėliau išsikraustę į Kauną. Rasa tebeprisimena visus kaimynus, ryškiai iškyla gimtasis namas, kiemas, išvaikščioti vaikystės takeliai.

„Kartkartėmis vis pravažiuoju pro mūsų kaimą. Pastoviu prie savo namo, nors jis dabar jau apleistas ir griūvantis. Pasidairau į tuos pačius medžius, kur leisdavome sulą. Priešais namą mama turėjo didžiulius gėlynus. Pats namelis nebuvo labai senas, statytas, matyt, jau sovietiniu periodu, atsimenu, jį vis reikėdavo perdažyti. Čia prabėgo mano vaikystė. Vėliau išsikraustėme į butą Tauragėje, tuomet man buvo 15 metų. Namas liko – jame gyveno kiti žmonės, paskui dar kiti”, – pasakoja kraštietė. 

Sentimentai traukia sugrįžti, nors gimtosiose vietose daug kas pasikeitę. Vaikystės namai šiandien nebegyvenami, tik aplink juos kaimynai susistatę bičių avilius. Tiesa, ir kaimynai nebe tie – kiti žmonės, kiti gyvenimai, bet, atrodo, tebesklando senoji kaimo dvasia, išsaugota ryškiuose atminties paveiksluose. Pašnekovė prisipažįsta net sapnuojanti šiuos namus, aiškiai regi visa, kaip buvę jų viduje – paveikslas neišsitrynęs, širdžiai mielas, kartais keliantis minčių, kaip smagu būtų čia sugrįžti, susikurti sodybą. 

Kas žino, galbūt senasis namas dar atgims?

Vaikystė – Baublių pašonėje

Nuo namų – per tiltelį, ir D. Poškos Baubliai ranka pasiekiami. Lankydamasi Bijotuose R. Tamelienė kaskart pasidairo ir po vaikų žaidimų erdve anuomet buvusias vietas. 

„Ten buvo mūsų žaidimų aikštelė. Lakstydavome po tuos Baublius, sėdėdavome ant ak­menų, karstydavomės. Tai bu­vo tarsi mūsų gyvenamasis plotas. Mokykloje, kuri irgi šalia, per pertraukas eidavome pasivaikščioti aplink muziejų. Jie buvo neatskiriami, tas pats vienetas”, – tai, kad teko augti išskirtinėje vietoje, ji vertina kaip likimo dovaną. 

Su Baubliais susiję ir keli į atmintį įsirėžę įvykiai. Pavyzdžiui, vaikams daug džiaugsmo suteikė atvykę gaisrininkai, kurie stipria vandens srove bandė išvaikyti medžiuose virš Baub­lių įsikūrusias varnas. Matyt, nesėkmingai, nes ir vėliau jų gaubtai būdavo nuolat apteršti. Įsiminė ir kitas vizitas – amerikiečių delegacijos. Svečiai vaikus apdalijo kramtomąja guma – anuomet tai buvo kažkas ypatingo!

Šalia Baublių tekantis Pelos upelis, anąpus žemyn, parduo­tuvės link, besileidžianti dabartinė Muziejaus gatvė bū­davo smagių žiemos pramogų vieta. Nuolydis, vaikystėje atrodęs kaip visas kalnas, buvo puiki slidinėjimo trasa, o ant kalnelių šalia Baublių visi traukdavo su rogutėmis. Dar viena kaimo vaikų susibūrimų vieta – prie mokyklos, šalia prūdų, kur buvo smagu lakstyti, žaisti įvairius žaidimus. 

Mokykla paruošė gyvenimui

Bijotų aštuonmetei mokyk­lai, kurioje mokėsi Rasa, kurį laiką vadovavo jos tėtis Vitalius Giedraitis. Jis greičiausiai vedė ir fizinio lavinimo pamokas, mat tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute buvo įgijęs fizinio lavinimo ir geografijos mokytojo specialybę. 

Mokyklą paliko, kai buvo išrinktas Girdiškės kolūkio pirmininku. Mama, mokiusi rusų kalbos, turėjusi ir pradinukų klases, Bijotų mokykloje dirbo, kol Rasa čia baigė aštuonias klases. 

Atvykę į Bijotus kaip jauni specialistai, tėvai kurį laiką ir gyveno mokyklos pastate. Ant­rame aukšte, virš mokyklinės erdvės, jiems buvo įrengtas atskiras butas. 

„Nuo kokių penkerių metų nesiskyriau su knyga. Skaityti išmokau anksti, dar prieš pradėdama eiti į mokyklą. Bijotų kolūkio kontoros patalpose buvo biblioteka, rasdavau ten įdomių knygų, visas jas buvau perskaičiusi. Be knygų neįsivaizdavau laisvalaikio, bu­vau kaip reikiant į jas įnikusi, Įprotis skaityti išliko, kur tik važiuoju, vežuosi ir knygą. Skai­tymas – kasdienybės dalis, kaip dantų valymas”, – šypsosi pašnekovė. 

Mokykla taip pat formavo įpročius. Mokyklos suole išsiugdytas darbštumas, atkak­lumas, tikslo siekimas labai padėjo ir studijų metais, ir tolesniame profesiniame kelyje. Rasa prisimena, jog, ruošdama namų darbus, prisėsdavo tik prie rašto darbų. „Kalti” teorijos iš vadovėlių nereikėjo, nes įdėmiai klausydama per pamokas, būdavo viską įsidėjusi į galvą. 

Geru žodžiu ji mini lietuvių kalbos mokytoją Tatjaną Račienę, matematikos ir fizikos mokiusį Alfonsą Martinėną. Šie mokytojai skatino domėtis, neapsiribojo vien mokyk­line programa, vėrė kur kas platesnį akiratį. Klasės auklėtoja Dalia Ruzgienė, taip pat matematikė, lenkė prie knygų, ugdė darbštumą. 

„Prisimenu juos su didele pagarba ir dėkingumu”, – sako R. Tamelienė. 

Beje, tuometė Bijotų mokyk­la nepriminė kuklios kaimo mokyklėlės. Kartu su Rasa klasėje mokėsi trisdešimt vaikų, visoje mokykloje – apie du šimtus. Ji tebepuoselėja mokyklos suole užsimezgusias draugystes. Pavyzdžiui, artimi santykiai išliko su suolo drauge Danute Latožaite, tapusia Valeišiene, dabar gyvenančia Vilniuje. Rasa skaičiuoja, kad šiai draugystei – jau per 50 metų. 

„Mano širdis šią vietą visada prisimena kaip pačią šilčiausią, pačią gražiausią Lietuvoje”, – apie gimtinei puoselėjamus jausmus kalba pašnekovė, svarstydama, kad toks santykis leidžia matyti tik gražiąsias puses, nepastebint problemų. 

Kita vertus, anot jos, socia­liniuose tinkluose skelbiamos žinutės džiugina, verčia didžiuotis „Bijotaičiais”, kurių kūriniai skamba eteryje, daugybę žmonių sutraukia čia vykstančios teatro, kraštiečių šventės, Sniegenos atlaidai.

Klinikoje kasdien vyksta stebuklai

Profesorė R. Tamelienė – ilgametė Kauno klinikų Neonatologijos klinikos vadovė, viena ryškiausių Lietuvos naujagimių medicinos specialistų. Jos profesinė veikla siejama su neišnešiotų naujagimių priežiūros pažanga Lietuvoje, pirmojo motinos pieno banko Kauno klinikose įsteigimu bei aktyvia moksline ir šviečiamąja veikla vaikų sveikatos srityje. 

Pasirodo, medikės profesiją ji pasirinko dėl labai žemiškos priežasties – vaikystėje dažnai lankydavosi gydymo įstaigose, su vaikišku smalsumu iš arti stebėjo medikų darbą. 

„Daug skaičiau, akims tas nebuvo į naudą – tėtis ir mama mane vežiodavo profilaktiniams patikrinimams pas okulistus. Gydytojo profesija man pasirodė visai įdomi. Prisidėjo dar vienas dalykas. Nors mokiausi labai gerai, mokyklą baigiau aukso medaliu, nuolat girdėjau, jog į mediciną tai jau tikrai neįstosiu. Labai norėjau įrodyti, kad aš galiu”, – Rasa tai įrodė, į tuometį Kauno medicinos institutą įstojusi pačiais pirmais metais, vos baigusi Tauragės 4-ąją vidurinę mokyklą.

Ilgos medicinos studijos, vainikuotos pediatrijos rezidentūra ir papildomai neonatologijos rezidentūra, jas baigus darbas ką tik susikūrusioje Neonatologijos klinikoje ir vadovavimas jai, trunkantis jau 15 metų. Per R. Tamelienės rankas perėjo šimtai kūdikių, pasibeldusių į šį pasaulį per anksti, nuo pirmųjų dienų lydimų didžiulio motinų nerimo ir dar didesnės vilties, kad viskas bus gerai. 

Profesorė pateikia statistiką: Lietuvoje kasmet gimsta 5-6 proc. neišnešiotukų (šiuo metu naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje užpildytos visos 15  lovų). Kauno klinikų Neonatologijos klini­koje, aptarnaujančioje tris penk­tadalius Lietuvos – Kauno, Klai­pėdos ir Šiaulių regionus, – kasmet apsilanko apie 3,5 tūkst. vaikų, tarp jų ir gimę laiku, bet sergantys sunkiomis naujagimystės ligomis. 

„Kiekvienai šeimai vaikelio gimimas yra stebuklas. Tad pas mus įvyksta 3 tūkst. stebuklų per metus. Jei klausiate apie patį mažiausią vaikutį, kurį pavyko mūsų komandai užauginti, tai buvo 22 savaičių mergytė, svėrusi vos 350 gramų. Šiandien tai mergytei – jau šešeri. Tokių stebuklų būna, ir jeigu žmonės kartais sako, kad 3,5 kilogramo naujagimis labai mažas, tai pagalvokite apie dešimt kartų mažesnį vaikelį”, – vaizdžiai pasakoja profesorė. 

Pasak jos, svarbiausia yra komanda, žmonės, kurie dirba kartu, – kalbėdama apie šalies naujagimių intensyviosios terapijos skyrius, apsirūpinusius moderniau­sia įranga, atsirandančias naujas gali­mybes, padedan­čias palaikyti neišnešiotukų gyvybę, prioritetinį Kauno klinikų dėmesį motinos ir vaiko apsaugai, – R. Tamelienė vis pabrėžia kiekvieno komandos nario indėlį. 

Šiame darbe, šioje misijoje – išsaugoti pasauliui trapią gyvybę – nuo jausmų atsiriboti neišeina. Kiekviena akimirka klinikoje yra jautri. 

„Kažkiek prie to pripranti, tačiau kai pastatai save į konk­retaus paciento batus, negali visiškai atsiriboti”, – pripažįsta gydytoja. 

Šeimai reikia galingos reklamos

Širdį jai skauda ne tik dėl gyvenimiškas dramas klinikoje išgyvenančių tėvų, bet ir dėl demografinės šalies situa­cijos. Jei išsilaikys dabartinės gimstamumo tendencijos – kasmet 1000–1500, kartais ir 2000 gimdymų mažiau nei ankstesniais metais – mūsų tauta išnyks. 

„Lietuviai niekada taip gerai negyveno kaip dabar. Pinigų turime daug, ir jokios išmokos čia nepadės. Nėra vidinio noro turėti vaikų, viskas nukreipta į karjerą, mokslą. Turbūt mes patys savo vaikus to išmokėme – pirma atsistoti ant kojų, tada rūpintis vaikais. 

Dar viena problema, kurią įvardijo prof. Vytautas Landsbergis: žemėje atsirado labai daug neapykantos, nebeliko meilės”, – apie menkstančio gimstamumo priežastis kalba R. Tamelienė. 

Ji nemano, kad diskotekos ar kiti dirbtiniai dalykai galėtų padėti susilaukti vaikų. Reikia galingos reklaminės kampanijos šeimai – skleisti žinią apie tai, koks gėris yra šeima, koks turtas yra vaikai. Galbūt net įtraukiant nuomonės formuotojus, aiškinančius, jog su vaikais įmanoma ir dirbti, ir siekti karjeros, ir keliauti. Vaikai yra meilė, nauda tėvams, seneliams, visuomenei. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės albumo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Vasara įsibėgėja pilnu tempu, kartu atsinešdama daugybę progų pasinerti į muziką ir meną atvirose erdvėse. Tiems, kuriems po įspūdžių kupinos dienos malonu grįžti prie įtrau­kiančios, geros knygos, tam įkvėps jau vienuoliktą kartą Lietuvos bibliotekų organizuojamas skaitymo iššūkis „Vasara su knyga“ – šiemet skaitytojus jis pasitinka su šūkiu „Triskart daugiau įspūdžių“. Dalyviai kviečiami įveikti tris skaitymo užduotis: perskaityti knygą, kurios pavadinimą sudaro trys žodžiai, perskaityti knygą apie drąsą bei perskaityti draugo ar draugės mėgstamiausią knygą (registracija vasarasuknyga.lt). 

Tauragės miesto viešosios erd­vės praėjusios savaitės pabaigoje virto atvira meno galerija. Tauragės festivalis „Kvadratu“ kviečia leistis į meninį maršrutą po miestą ir aplankyti festivalio lauko parodas: Arūno Morozovo „Jūra teka“, Marcus DeSieno „Išnykimo geografija: migrantų mirtys JAV ir Meksikos pasienyje”, Anya Tsaruk „Tikiuosi, kad tavo šeima saugi“ (Bažnyčių g., Atgimimo ir Pilies aikštės). Festivalis „Kvadratu“ vyks iki spalio 31 d. (programa – tauragesmuziejus.lt).

Šią savaitę tauragiškiai kviečia į dar vieną išskirtinį susitikimą – birželio 11 d., 17 val., Tauragės muziejuje „Santaka” lankysis To­mas Šernas – vienintelis gyvas 1991 m. Medininkų žudynių liudininkas. Tų metų liepos 31-osios naktį Medininkų pasienio poste buvo nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai, sunkiai sužeistas T. Šernas išgyveno. 

Iki birželio 12 d. Vilniuje vyksta tūkstančius piligrimų iš daugiau nei 50 šalių sutraukęs Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas, kurio metu rengiama tarptautinė konferencija, dešimtys susitikimų mieste, koncertai, maldos renginiai. Iš viso laukia daugiau nei 130 renginių. 

Birželio 12–14 d. Lietuvoje aštuntą kartą vyks Europos archeologijos dienos, kviečiančios pažinti archeologiją ne tik per muziejų vitrinas, bet ir per gyvą patirtį. Įvairūs šalies muziejai, universitetai, kultūros įstaigos ir ekspertai sieks parodyti, kad archeologija – ne tik senoviniai radiniai, bet ir pasakojimai apie žmones, jų kasdienybę, įpročius, tikėjimus bei gyvenimo būdą.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus taip pat kviečia dalyvauti archeologiniuose tyrimuose Kazimiero Jauniaus muziejuje Lembo k. birželio 12 d. (15–18 val.), birželio 13 ir 14 d. (10–18 val.). Renginio metu dalyviai galės susipažinti su archeologinių tyrimų darbu, kasti, sijoti gruntą, dirbti su metalo ieškikliu.

Birželio 13-ąją Šilalės miesto pušyne suskambės Tauragės regiono dainų šventė „Siekiai suartina 2026“, kurios programoje susijungs skambios melodijos ir energingi judesiai. 

Kitą dieną, birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, visoje Lietuvoje planuojami Atminimo renginiai. Šilalėje minėjimas prasidės 10 val. prie skulptūros „Laisvės šauklys“ skaitant tremtinių bei politinių kalinių vardus. Po 12 Šv. Mišių 13 val. eisena į Šilalės miesto kapines prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyje ir kalėjimuose“, o 14 val. Nevočiuose, prie pamink­linio kryžiaus, skirto Traksėdžio seniūnijoje ir aplinkiniuose kaimuose gimusiems bei žuvusiems Lietuvos partizanams, bus minimos šviesios atminties politinės kalinės, ilgametės Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo pirmininkės, poetės Teresės Ūksienės 95-osios gimimo metinės. 

Tą pačią dieną Upynoje vyks Šv. Antano atlaidai ir miestelio šventė, kuri tradiciškai prasidės Šv. Mišiomis (10 val.), o po jų rengiamas pėsčiųjų žygis „Miegės (Kalvalių) kalno paslaptys“. Vakare upyniškiams ir jų svečiams bus pristatyta Upynos kultūros namų mėgėjų meno kolektyvo teatralizuota programa „Susitikime Karčemoje“, gros kapela „Gatunkas“ bei grupė „Popkultūra“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pajūrio miestelio rekreacinėje teritorijoje Šilalės rajono specialiųjų pedagogų ir logopedų metodinis būrelis surengė sporto šventę „Judėk, žaisk ir džiaukis“ Šilalės rajono bendrojo ir specialiojo ugdymo įstaigų mokiniams. Vaikai išbandė naujas veiklas ir smagiai praleido laiką gamtoje.

Sporto šventę atidarė ir sveikinimo žodį tarė Šilalės švietimo pagalbos cent­ro direktorė Birutė Jankauskienė ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius. Jie linkėjo mokiniams energijos, fizinės ištvermės ir gražioje vietoje, prie Jūros upės, pasidžiaugti žydinčiu pavasariu.

Renginį vedė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos specialioji pedagogė, logopedė Inga Bendžiuvienė, sportines veiklas organizavo Pajūrio 710 kuopos jaunųjų šaulių vadas Algimantas Dragūnas, neformaliojo ugdymo mokytojas Rimantas Bendžius bei jaunieji šauliai Andrius Noreika ir Mantas Bagdonas. Iš įvairių rajono mokyklų susirinkę vaikai sportavo, linksminosi ir  daug bendravo – draugiškai palaikė vieni kitus estafetėse ir drąsiai dalyvavo visose rungtyse.

Mokiniai išbandė ir aktyvias šauliškas veiklas: nešė neštuvais „nukentėjusiuosius“, mėtė imitacines granatas. 

Visiems buvo įdomu susipažinti su įvairiomis gynybai reikalingomis veik­lomis ir patiems jas išbandyti. Tokios veiklos suteikia galimybę stiprinti pasitikėjimą savimi, mokytis veikti komandoje ir patirti judėjimo džiaugsmą, todėl niekam nepritrūko energijos, susidomėjimo ir drąsos išbandyti tai, ko niekada anksčiau nedarė.  

Po aktyvių užsiėmimų vaikai draugiškai žaidė, suposi sūpynėmis, išbandė lauko treniruoklius, vaišinosi užkandžiais. Pralaimėjusių sporto šventėje nebuvo, todėl visi dalyviai gavo padėkas, medalius už dalyvavimą ir saldžias dovanėles, kuriomis pasirūpino Šilalės rajono savivaldybė. Nuoširdžiai dėkojame mokyklose dirbančioms specialiosioms pedagogėms, logopedėms, mokinio padėjėjoms ir visiems, kurie prisidėjo prie šios gražios šventės kūrimo.

Inga BENDŽIUVIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vyr. specialioji pedagogė, logopedė

AUTORĖS nuotr.

Praėjusią savaitę Šilalės viešojoje bibliotekoje atidaryta jaunųjų kūrėjų darbų paroda „Žydėjimas“. Ją surengė Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja ekspertė Laimutė Rupšytė. 

Renginio metu vaikų skaityklos erdvės prisipildė spalvų ir vasariškos nuotaikos, o pasak bibliotekininkės Henrikos Jokubauskienės, bibliotekoje pražydo ne tik paveiksluose vaizduojami augalai, bet spalvingi jų darbai atskleidžia ir tikrąjį žydėjimą vaikų širdelėse. 

Mokytoja L. Rup­šytė sakė, jog šioje ekspozicijoje pristatomi įvairaus formato darbai tapyti guašu, sukurti mišria technika, derinant akvarelę ir grafines linijas, kurios išryškina augalų žiedų bei lapų grožį. Darbų autoriai – taip pat įvairaus amžiaus: jauniausiam kūrėjui Jokūbui vos šešeri, o vyriausiesiems – penkiolika metų.

Anot pedagogės, jaunųjų dailininkų darbų parodos organizuojamos kiekvienu metų laiku. Pavasarinė ekspozicija buvo surengta vaikų lopšelyje – darželyje „Žiogelis“.

„Nors erdvių vaikų kūrybai eksponuoti rajone nėra daug, stengiamės neapsiriboti vien meno mokyklos sienomis. Norisi, jog jaunųjų kūrėjų darbus pamatytų kuo daugiau žmonių“, – sakė pedagogė.

Į vaikų parodos atidarymą atėję suaugusieji pastebėjo, kad kiekvieno autoriaus braižas, spalvų pojūtis ir pasaulio matymas yra savitas, tačiau būtent tai ir suteikia kūrybai žavesio. Patys jaunieji dailininkai neslėpė, jog vienam piešiniui sukurti prireikė trijų pamokų, o norimą rezultatą pasiekti padėjo mokytojos patarimai.

Kai kuriems vaikams ši paroda tapo pirmąja, todėl netrūko jaudulio prieš pristatant savo kūrinius. Vis dėlto netrukus jį pakeitė džiugus šurmulys. Tikėkimės, kad pirmieji kūrybiniai žingsniai ateityje virs dar solidesniais meniniais pasiekimais.

Parodą „Žydėjimas“ Šilalės viešosios bibliotekos vaikų skaitykloje galima aplankyti iki rugpjūčio 28 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

„Jeigu būtų mano valia, Volodymyrui Zelenskiui Nobelio taikos premiją įteikčiau nelaukdamas gruodžio“, – prasitarė vienas politologas. 

Tokią jo nuomonę lėmė ne tik Uk­rainos atsparumas Rusijos agre­si­jai fronte, bet ir neįtikėtini Kyjivo diplomatiniai manevrai. 

Politologas vardija: Ukrainos prezidentas kilniaširdiškai leido saugiai surengti pergalės paradą Raudonojoje aikštėje, gerokai įbaugino Putino kariauną atakavęs Sankt Peterburgo prieigas per vadinamojo „rusiškojo Davoso“ forumą, galų gale paskelbė atvirą laišką Putinui, siūlydamas susitikti ir nutraukti beprasmį karą.

Galbūt visa tai netelpa į tradicinės diplomatijos rėmus, tačiau visam pasauliui pademonstravo, kas yra kas. Buvęs kandus humoristas savo televizijos projekte „Kvartal – 95“ (pas mus šios laidos ir šiandien kartojamos per kabelinę televiziją) V. Zelenskis griebėsi tokių diplomatinio spaudimo priemonių Kremliaus diktatoriui, kurios pasiteisino su kaupu. Štai kad ir pastaroji: atviras kreipimasis į Putiną nutraukti brolžudišką karą. 

Laiškas buvo paskelbtas birželio 4-ąją – Putino kalbos Sankt Peterburgo ekonomikos forume išvakarėse. V. Zelenskis siūlė be išankstinių sąlygų su juo susitikti ir susitarti nutraukti agresiją. Apžvalgininkai mano, jog iš tikrųjų šis laiškas daugiau skirtas Putino aplinkai, kurioje pastebimas nepasitenkinimas ilgai užsitęsusiu ir bevaisiu karu, alinančiu Rusijos ekonomiką. 

Putinui neliko kur dingti: nei nutylėti šį pasiūlymą, nei jį priimti. Niekas pernelyg ir nesitikėjo, kad su juo Kremliaus vadovas sutiks: tokiu atveju jis būtų saviškių nulinčiuotas kaip nepasiekęs jau 1566 dienas užtrukusio karo tikslų.

Tiesa, V. Zelenskis laiške nevengė dygios retorikos apie Putino amžių bei galimą politinį neįgalumą. Psichologai mano, jog taip buvo patikrintas jo jaut­rumo laipsnis. Nors 73-ejų Putinas ir neparodė įsižeidęs, forume pasakytoje kalboje, vengdamas minėti V. Zelenskio pavardę, sakė, kad „svarbiausia, būnant valdžioje, – veiksnumas“, ir esą jis – ne uzurpatorius kaip priešininkas. Galų gale Putinas pareiškė, kad laiškas esąs „chamiškas“, jis nemato prasmės susitikti ir, kreipdamasis į kariaujančius fronte, paragino: dirbkite, broliai! 

Tai reiškia, jog Kremlius atmeta bet kokias taikos derybas. O Londono „The Independent“ mano, kad tai blogėjančios Putino fizinės bei psichinės sveikatos pasekmė...

Kaip ir pasitinkant forumą, taip ir paskutinę jo dieną, sekmadienį, atsiliepiant į Putino demaršą, daugiau kaip 1000 km įveikę Ukrainos bepiločiai vėl atakavo kadetų korpusą Kronštate, Peterburgo naftos terminalą, Jūrų technikos institutą Lomonosove, karinį jūrų terminalą Ižore. V. Zelenskis tai pavadino geriausiomis sankcijomis agresijai.

Sankt Peterburgo gubernatorius A. Beglovas pirmą kartą nuo karo pradžios patarė gyventojams neišeiti iš namų ir saugotis naujų antskrydžių. Putino gimtasis miestas pakraupęs: karas pasiekė ir antrąjį pagal dydį Rusijos miestą, kurio žmonės yra išgyvenę nacių blokadą 1941–1944 m. Jo augintinis Putinas nesugeba susidoroti su paties iškeltais uždaviniais? Turint galvoje, jog Sankt Peterburgas nuo senų laikų turėjo savo ne tik kultūrinę, bet ir politinę aurą, buvo dažnai nesutinkantis su Maskvos elito sprendimais, nusivylimas Kremliumi dar didesnis. 

Dar galima prisiminti neseniai atliktą Rusijos gyventojų apklausą, pagal kurią pozityvumo valdžios atžvilgiu indeksas šalyje nukrito iki 35 proc, tik tarp jaunimo jis didesnis – 44 proc. Putino reitingai irgi pamažu leidžiasi. Kaip besuksi, jam ši situacija nepalanki.

V. Zelenskio laiškas netiesiogiai buvo skirtas ir Donaldui Trumpui, kuris iš pradžių išreiškė pasitenkinimą Kyjivo kreipimusi, o po Putino atsakymo tik numojo ranka ir vietoj vertinimo dar kartą pasigyrė savo pastangomis. Tai tik įrodo, kad Vašingtonas atsiriboja nuo Europos, o ar tai yra teisinga pozicija, D. Trumpą rinkėjai įvertins tarpiniuose rinkimuose lapkritį. 

Kaip jau įsitikinta ne kartą, Kyjivui belieka sunkiausias variantas – priešintis iki galo. 

V. Zelenskis nenuilsta. Sekmadienį Londone jis susitiko su Emmanueliu Macronu, Keiru Starmeriu ir Friedrichu Merzu, jog suteiktų naują impulsą bandymams užbaigti karą.

Ne be reikalo į Kyjivą buvo užsukęs NATO generalinis sekretorius Markas Rutte – Aljanso valstybės narės diskutuoja apie naują 70 mlrd. eurų karinės pagalbos Ukrainai paketą ir apie jį gali pranešti jau kitą mėnesį Ankaroje įvyksiančiame NATO viršūnių susitikime.

Taigi, įkaitusioje šachmatų lentoje Ukrainos vadovas laimėjo bent pėstininką, tačiau jis labai svarbus visoje partijoje. Kalbama, kad viešą laišką Putinui padėjo redaguoti Ukrainoje esantis mirtinu Putino priešu virtęs, 2023 m. balandį į „užsienio agentų“ sąrašą įtrauktas Aleksandras Nevzorovas. Tiesa, neverta abejoti, jog skaudžiai įgelti sugeba ir pats buvęs satyros specialistas.

Tokie unikalūs Ukrainos lyderio ėjimai gal ir neatneša apčiuopiamos naudos šiandien, bet jie atskleidžia tikrąją priešininko grobikišką esmę.

Česlovas IŠKAUSKAS

Jau spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau - KVMT) scenoje žiūrovų laukia išskirtinė Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris“ premjera, kurioje dainuos žinoma baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaitė, išsiskirianti ne tik savo balsu, bet ir intelektualiniu bei meniniu universalumu.

Dainininkė, kurios kūrybinis kelias driekiasi nuo akademinės menotyros iki tarptautinių senosios muzikos scenų, šiandien yra viena ryškiausių baroko kūrinių atlikėjų Lietuvoje. Ilgametė patirtis, bendradarbiavimas su prestižiniais ansambliais ir pasirodymai visoje Europoje leidžia ją vadinti ne tik brandžia, bet ir itin paklausia atlikėja.

Naujausias jos vaidmuo – Sesto operoje „Julijus Cezaris“ žada dar vieną stiprų meninį pareiškimą. Plačiau apie kūrybą, patirtis ir šį išskirtinį vaidmenį – šiame interviu.

Kuo jums, kaip patyrusiai baroko atlikėjai, ypatingas F. Händelio „Julijus Cezaris“? Ar esate su juo susidūrusi anksčiau, galbūt turite asmeninių prisiminimų iš kitų pastatymų?

Šis „Julijus Cezaris“ bus pirmasis mano gyvenime, todėl pasitinku šį pastatymą su dideliu jauduliu ir džiaugsmu. „Julijus Cezaris“ neabejotinai priklauso deimantiniam baroko operų dešimtukui ar net penketukui. Nors Lietuvoje gyvai išgirsti baroko operą yra visiška retenybė, o ypač – atliekamą istoriškai, tačiau dauguma muzikos profesionalų Kleopatros arijas galės niūniuoti kartu su soliste, o žiūrovai pagalvos: „ši melodija tikrai kažkur girdėta!“. Tuo pačiu, mums tenka labai didelė atsakomybė, nes tai pirmasis Lietuvoje baroko operos repertuarinis pastatymas, besiremiantis istoriškai pagrįstais muzikos atlikimo principais. Mes privalome padaryti viską, kad publika iškart pajustų, kuo šis pastatymas yra kitoks nei modernus baroko operų interpretavimas moderniais instrumentais. Tikiuosi, kad mums visiems ir man asmeniškai pavyks pademonstruoti specializacijos baroko muzikoje vertę ir grožį. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad klausytojai įsimylės šios epochos muziką.

Šioje operoje emocijos yra hiperbolizuotos. Kaip Jūs, kaip atlikėja, randate balansą tarp stilizuoto baroko ir šiandieninio žmogaus jautrumo?

Pirmiausia noriu sureaguoti į sąvoką „stilizuotas barokas“. Kiekviena muzikos epocha ar laikotarpis turi savą stilių, taigi ir stilizuotą, jam charakteringą būdą perteikti emocijas, savitą muzikinę kalbą. Šia prasme stilizuotas yra ir klasicizmas, ir romantizmas, ir impresionizmas, ir minimalizmas, ir visi kiti stiliai. Ar vagneriškas stilius yra kažkaip objektyviai artimesnis XXI amžiaus žmogaus jautrumui nei baroko? Man atrodo, kad ne. Pavyzdžiui, aš niekada nesugebėjau pamilti Richardo Wagnerio muzikos, o įtaigiai atliekamas barokas pagauna mane iškart ir konkrečiai, fiziologiškai – man oda nueina pagaugais, įeinu į apnėją, sutankėja pulsas, kyla graudulys. Tai gali būti labai individualu, panašiai kaip žmonių santykyje su tam tikrais garso tembrais ar kvapais. Juk neįmanoma paaiškinti, kodėl vieni kvepalai tave tiesiog skraidina, o kiti – dusina. Ir vieni, ir kiti yra puikūs kvapai, bet vienas iš jų – nesukalibruotas tavo kūnui. Tačiau tiesa ir tai, kad barokas Lietuvoje skamba žymiai rečiau nei kitų epochų, todėl jo muzikinė kalba mums mažiau pažįstama, mūsų receptoriai yra mažiau prisitaikę ją priimti. Kuo daugiau klausysimės baroko muzikos, tuo labiau tikėtina, kad didės ir jautrumas jai.

O baroką gali padėti suprasti kontrastų, priešybių vienybės idėja. Pavyzdžiui, jis mums asocijuojasi su perukais, iki beprotybės išpūstais sijonais ir be galo puošnia, dekoratyvia visa ko išvaizda. Bet greta polinkio į maksimalų dirbtinumą, barokas turėjo ir priešingą polinkį – į visišką natūralizmą ir kūniškumą. Natūralizmas ryškiai atsispindi baroko menų siekyje kuo ryškiau perteikti afektus. Afektas – tai ne šiaip nuotaika, o labai stipri emocinė būsena, kuri staiga užvaldo. Baroko mokslas aiškino, kad afektus sukelia tam tikros dvasios, cirkuliuojančios mūsų kūno skysčiuose. Taigi, tai galingas psichologinis impulsas, veikiantis per fiziologiją. Baroko muzika siekė ne tik perteikti tokius afektus, bet ir juos sukelti klausytojams – priversti juos verkti, juoktis, pykti, liūdėti. Šiandienos moksle afektas kartais suprantamas kaip pirminė, kūniška emocijos dalis, prieš ją „interpretuojant“ sąmoningai. Todėl teisingai sakote, kad tai yra tarsi hiperbolizuotos emocijos, didesnės nei gyvenimas, nes jos perteikiamos dar neprafiltruotos protu – savo natūralistiniu, prigimtiniu, fiziologiniu pavidalu, stipraus pirminio impulso stadijoje. Kaip tik dėl to aš manau, kad barokas gali labai tiesiogiai pasiekti ir paveikti šiuolaikinį žmogų. Kadangi pati labai kūniškai jaučiu baroko muzikos afektus, tikiu, kad ir kiti klausytojai gali patirti tokią dovaną.

Kuo Jums įdomi Jūsų kuriama personažo linija šiame pastatyme? Ar joje atrandate paralelių su šiuolaikiniu žmogumi ar net savo išgyvenimais?

Seniai laukiau galimybės atlikti Sesto vaidmenį, tarsi parašytą specialiai mano balsui, jo spalvai bei judrumui, ir leidžiantį išlaisvinti „vidinius demonus“. Įsimylėjusi baroko muziką, pirmiausia buvau suviliota jos karšto temperamento, ugningumo, netramdomų emocijų. Man tai buvo kažkas naujo ne tik muzikos srityje, bet ir savęs pažinime – pamenu, kaip stebėjausi, kodėl tokį ramų žmogų kaip aš, taip traukė būtent ta baroko muzikos dalis, kurioje absoliučiai apnuoginamas pyktis, skausmas, keršto troškimas. Matyt to labai reikėjo, kad išsilaisvintų kažkokios užspaustos emocijos – tai saugus ir netgi žavingas būdas „nuleisti garą“. Baroko muzikoje negatyvios emocijos tiesiog išsprogsta fejerverkais, greitas tempas ir ryškiai išreikštas ritmas užvirina kraują. Sesto yra būtent tas personažas, kurio vienintelis tikslas vedantis visos operos metu yra atkeršyti už tėvo nužudymą. Nors racionaliai mąstant keršto idėja man yra visiškai svetima, bet į keršto muziką galima sudėti savo gilų įsiūtį už visas šio pasaulio neteisybes. Dauguma mūsų, ačiū Dievui, nėra patyrę Sesto išgyvenimų – jų artimieji nebuvo nužudyti, tačiau kam iš mūsų nepažįstamas gedulo, netekties jausmas? Arba noras apginti, apsaugoti savo šeimos narį? Arba kova su savo baimėmis ir abejonėmis? Tai bendražmogiški jausmai, su kuriais gali susitapatinti bet kurios epochos žmogus.

Klaipėdos „Julijus Cezaris“ apibūdinamas kaip emocinis ir politinis trileris. Kaip šis konceptas atsiskleis spektaklyje? Gal jau gimė netikėtų sprendimų ar kolegų pasiūlytų interpretacijų?

Kol mes, dainininkai, nesusitikome su pastatymo komanda, dar nežinome, kaip ji interpretuos šį darbą. Bet žinau, kad dirigentas pageidavo, jog nebūtų daug nutolta nuo operos pasakojimo, išgalvojant alternatyvią istoriją (pvz. esu mačiusi, kaip Handelio Dzeusas buvo paverstas Billu Clintonu, o Semelė – Monika Lewinski...). Viena ausimi girdėjau, kad judesys, choreografija, bus svarbi ir integrali šio pastatymo dalis. Man tai labai artima, nes daugybę metų šokau pramoginių šokių kolektyve „Žuvėdra“ ir jausmų perdavimas kūno judesiais man atrodo labai galinga priemonė. Viena vertus, dainuoti ir tuo pačiu metu judėti yra didelis iššūkis, bet šokis, judesys gali labai sustiprinti dainavimu perteikiamas emocijas. Jau pats dainavimas yra įkūnytas, bet choreografija suteiks operos afektams dar ryškesnę kūniškumo dimensiją.

Ko palinkėtumėte žiūrovui, kuris galbūt pirmą kartą ateina į barokinę operą? Kaip jam „atsirakinti“ šį muzikos ir teatro pasaulį?

Klausytojams labiausiai linkiu visa savo esybe patirti baroko afektus, stiprias emocijas, kurios yra virš siužeto, virš laiko, virš muzikos stiliaus. Siūlyčiau tiesiogiai neprisirišti prie kiekvieno pasakojimo vingio, nes operos žanre siužetai dažnai būna savotiški. Jie tiesiog tarnauja operos kūrėjams kaip pagrindas koncentruotai atskleisti įvairiausius žmogiškumo pavidalus ir jausmus, kad ir mes galėtume su jais susitapatinti bei juos išgyventi kartu. Geriausia pasiūlyti protui pailsėti, išjungti viską racionaliai vertinančias ir kritikuojančias jo funkcijas, ir vietoje to visiškai atsiduoti muzikai ir jos keliamiems jausmams. Tegu ji jus nuneša taip toli, kad išeitumėte iš spektaklio kitokie, perkeisti patirtų išgyvenimų.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ