Visa Europa dūsta karštyje. Ta­čiau neatrodo, kad tai taptų pakankamu sukrėtimu imtis veiksmų, kurie dar galėtų bent pristabdyti pražūtingą klimato kaitos procesą. Žmogus linkęs ignoruoti tai, kas nepatogu, kas reikalauja pastangų ir disciplinos. Taip jau buvo. Įsi­smarkavus koronaviruso pande­mijai, pasaulio lyderiai vienas per kitą kartojo, kad ši krizė taps lūžiu: esą bus iš pagrindų peržiūrėtas vartotojiškas gyvenimo būdas, dau­giau lėšų keliaus mokslui, sveikatos apsaugai, pasirengimui ateities grėsmėms. Pandemija pasibaigė, pasigirdo balsų, jog ji gal ir nebuvo tokia baisi, kaip manyta, o visi radikalių pokyčių planai ramiai nugulė kompiuterių laikmenose. Ki­taip tariant, pasaulis grįžo prie to, ką moka geriausiai – apsimesti, kad pamoką išmoko, nors iš tiesų niekas nepasikeitė.

Ar kitaip bus su gimstamumo skatinimo priemonėmis, apie kurias dabar kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje? Gal karštis tirpdo mano optimizmą, tačiau nematau ženklų, jog būtume pribrendę tikram mąstymo pokyčiui ir besąlygiško gyvybės vertinimo kultūrai. Juolab, kad demografijos ekspertai nuolat primena paprastą dalyką: sprendimą susilaukti vaiko lemia ne vien išmokos ar lengvatos. Vienas svarbiausių veiksnių yra saugumo jausmas bei tikėjimas ateitimi. O būtent šių dviejų dalykų šiandien Europoje, taip pat ir Lietuvoje, stinga labiausiai.

Rusijos generolai gali kartoti savo cinikų mantrą, kad jokie nuostoliai nebaisūs – esą rusų moterys prigimdys daugiau vaikų. Tačiau realybė propagandai nepaklūsta. Gimstamumas Rusijoje mažėja, nors netrūksta nei išmokų, nei agresyvios agitacijos. Viena vertus, vis labiau jaučiamas vyrų trūkumas, kita vertus, reta moteris svajoja, kad jos vaikas augtų valstybėje, kuri grimzta į smurtą, militarizmą ir chaosą. Karas naikina ne tik žmones. Jis naikina ir ateities vaizdinį. O be jo jokios demografinės programos neveikia.

Lietuva, žinoma, daro viską, jog karo išvengtų. Tačiau nuolatiniai perspėjimai ruoštis blogiausiam scenarijui, raginimai kaupti atsargas, ir pan., nekuria nei stabilumo, nei optimizmo. Kaip jo nekuria ir prognozės, kad vis labiau trūks žmonių, galinčių mokyti bei gydyti mūsų vaikus. Galima suprasti naująją Vyriausybę, demografiją įvar-

dijančią vienu svarbiausių prioritetų. Tačiau kai pats būsimasis Premjeras Mindaugas Sinkevičius pripa­žįsta, jog per likusius daugiausia dvejus metus vargu ar pavyks įgyvendinti ambicingus tikslus, bet vis tiek ramina, kad svarbu svajoti, norisi paklausti: ar tikrai valstybės valdymas yra vieta svajoms? Man atrodo priešingai. Šiandien Lietuvai labiausiai reikia ne svajonių, o realios, racionaliais finansiniais skaičiavimais paremtos veiksmų programos. Nes grandiozinės iniciatyvos, kurios po kelių mėnesių subliūkšta, paaiškėjus, kad joms nėra pinigų, nėra nei politika, nei atsakomybė. Tai tiesiog pažadų gamyba.

Niekas nesiginčija, jog visuomenės senėjimas ir gimstamumo mažėjimas yra sudėtinga, ilgalaikė ir destruktyvi problema. Tačiau dėl to dar svarbesnis tampa kitas klausimas: ar pasirinktas receptas apskritai yra realistiškas? Ar valstybė turi lėšų politikai, grindžiamai lengvatomis, išmokomis ir vis naujomis finansinėmis paskatomis? Opozicija perspėja, jog vien koalicijos sutartyje surašytiems tikslams įgyvendinti reikėtų milijardų, nors jokie nauji fi­nan­savimo šaltiniai taip ir neįvardijami. Valdantieji atkerta, kad tokie skaičiavimai išpūsti, tačiau kartu pripažįsta: jei norime bent menko demografi­nio impulso, pinigų reikės labai daug. Taigi esmė lieka ta pati – kalbama apie ambicijas, kurių kaina kol kas miglota, o finansinis pagrindas neaiškus.

Skamba gražiai: daugiau laisvadienių darbuotojams, auginantiems nepilnamečius vaikus, sparčiau indeksuojamos išmokos, finansuojamas neformalusis ugdymas, pertvarkoma pirmojo būsto sistema. Visa tai iš pirmo žvilgsnio atrodo socialiai jautru ir politiškai patrauklu. Tačiau valstybės biudžetas nėra pageidavimų koncertas. Dar visai neseniai gydymo įstaigos įvairiuose regionuose buvo priverstos stabdyti paslaugų teikimą, nes pritrūko finansavimo. Ir toliau stringa pavėžėjimo sistema. Pareigūnai, kuriuos prieš metus vidaus reikalų ministras bandė raminti dainomis, netrukus vėl reikalaus papildomų lėšų. Nėra jokio pagrindo manyti, jog bus galima mažinti išlaidas krašto apsaugai. Priešingai – kalbama apie būtinybę didinti finansavimą civilinei saugai ir jos infrastruktūrai. Tad, prieš dalijant naujus pažadus, verta sąžiningai atsakyti: iš ko visa tai bus apmokėta?

Šioje situacijoje Vyriausybė privalo parodyti ne fasadinę, o tikrą lyderystę – ne vardyti gražias intencijas, o aiškiai sudėlioti prioritetus ir pasakyti konkrečius finansavimo šaltinius. Kitaip turėsime tai, ką Lietuva jau ne kartą yra mačiusi: artėjant savivaldos rinkimams pasipils pažadų ir naujų iniciatyvų antplūdis, o rinkimams pasibaigus seks ciniškas skėsčiojimas rankomis, kad pinigų vis dėlto nėra. 

Jei politikai iš tiesų nori atkurti žmonių pasitikėjimą, jie pirmiausia turi pradėti nuo savęs. Taupumas ir ūkiškumas negali likti tik pamokymais visuomenei. Pasitikėjimas neatsiranda iš lozungų, o gimsta tada, kai valdžia pati sau taiko tuos standartus, kuriuos taip lengvai primeta kitiems.

Jau esu rašęs, jog stebina politikų džiugesys pasirašant naujos koalicijos sutartį. Tarsi aplinkybės būtų šventinės. Kol nesibaigs karas Ukrainoje ir neišsikvėps Rusijos imperialistinės ambicijos, milijardus teks investuoti į saugumo „raumenis“. Valstybės skola jau dabar tokia išsipūtusi, kad būtų fantasmagoriška skolintis dar ir gimstamumo skatinimui, paskui ramia sąžine paliekant šią naštą vaikams ir vaikaičiams. 

Karščiai jau aprimo. To, deja, negalima pasakyti apie naujojo Ministro pirmininko pažadus. Gyvename žodžių infliacijos laikais – kai pažadų daugėja greičiau nei pinigų, o ambicijų daugiau nei valstybės galimybių. Bet atlaikėme karščius, atlaikysime ir dar vieną Vyriausybę, pasiryžusią „išmokyti“ visus gimdyti. Svarbiausia, kad ji pati sugebėtų pagimdyti tai, ko šiandien labiausiai stinga, – visuomenės pasitikėjimą. O tai gali pasirodyti gerokai sunkiau, nei laimėti byloje dėl esą neteisėtai įsigytų televizorių.

Andrius NAVICKAS

Šilalės kraštas Lietuvai išaugino ne vieną asmenybę, kurios gyvenimo kelias prasidėjo paprastame Žemaitijos kaime, o vėliau nuvedė į svarbiausias valstybės institucijas. Vienas jų – prieš 136 metus Šiauduvoje gimęs mokytojas, teisininkas, Apeliacinių rūmų pirmininkas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministras Jonas Gudauskis. Šeimos dokumentuose ir artimųjų prisiminimuose jo pavardė kartais minima ir kaip Gudauskas. Man, kaip J. Gudauskio giminaičiui, svarbu, kad jo gyvenimo istorija sugrįžtų ten, kur prasidėjo – į Šiauduvą, Laukuvą ir Šilalės kraštą, iš kurio jis išėjo į platųjį pasaulį.

Šiauduvos vaikas

J. Gudauskio biografija – tai ne vien užimtų pareigų sąrašas. Jo gyvenimas tarsi atspindi dramatišką XX a. Lietuvos istoriją: carinės Rusijos laikotarpį, Pirmąjį pa­saulinį karą, nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą, sovietinę okupaciją, įkalinimą, pasitraukimą į Vakarus ir gyvenimą lietuvių bend­ruomenėje Čikagoje. O už aukštų valstybės pareigų slypi ir asmeninis gy­veni­­mas – žmona Stasė Makauskaitė-Gudauskienė, dukros Atėnė Ona ir Laima Sofija, artimieji, kuriems taip pat teko išgyventi sudėtingus Lietuvos istorijos lūžius. Tai pasakojimas ne tik apie vieną iškilų žmogų, bet ir apie visą kartą, kuriai teko kurti valstybę, ją ginti ir išgyventi skaudžius istorijos išbandymus.

Gimė J. Gudauskis 1890 m. vasario 15 d. Fortunato Gudauskio ir Apolionijos Pudžemaitės-Gudauskienės šeimoje. Kai kuriuose viešuose šaltiniuose nurodoma ir vasario 2-osios gimimo data. Šiaudu­va jo biografijoje nėra tik geografinė pradžia. Tai vieta, kur formavosi šio žmogaus tapatybė. Ir būtent iš šio kaimo skirtingais keliais pasklido visos giminės šakos – vieni liko Lietuvoje, kitų palikuonys įsikūrė Argentinoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Jonas augo valstietiškoje, katalikiškoje, žemaitiškoje aplinkoje. To meto kaimo vaikui mokslas buvo galimybė prasiskinti kelią į platesnį pasaulį. Būtent išsilavinimas tapo jo keliu iš gimtosios Šiauduvos į visuomeninį ir valstybinį gyvenimą. Archyviniuose ir biografiniuose šaltiniuose nurodoma, kad J. Gudauskis mokėsi Telšiuose, 1908 m. baigė keturklasę miesto mokyklą, 1910 m. Peterburge išlaikė egzaminus pradžios mokyklos mokytojo teisėms gauti, vėliau mokytojavo Švendriškių ir Skaudvilės pradinėse mokyklose.

Šis gyvenimo etapas svarbus ne tik kaip biografijos faktas. To meto Lietuvoje mokytojas buvo ne vien pamokų vedė­-

jas – jis ugdė raštingumą, tau­tinę savimonę, telkė bendruomenę ir buvo jos autoritetas. Ši patirtis neabejotinai pravertė J. Gudauskiui vėliau dirbant valstybės administracijoje ir teismuose.

Teisininko kelias

1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas pakeitė daugelio Lietuvos vyrų likimus. Kaip rodo paties J. Gudauskio pildyta tarnybos anketa, 1914 m. liepos 18 d. jis buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę. Šis faktas leidžia jį priskirti tai kartai, kuri jaunystėje patyrė imperinės kariuomenės mobilizaciją, karo sumaištį, o vėliau grįžo kurti nepriklausomos Lietuvos.

Į Lietuvą J. Gudauskis sugrįžo 1918 m. kovo 6 d. Tuo metu valstybė dar tik kūrėsi – formavosi jos institucijos, reikėjo išsilavinusių, atsakingų ir administracinio darbo patirties turinčių žmonių. Netrukus jis buvo išrinktas į Laukuvos valsčiaus tarybą, vėliau dirbo Skaudvilės valsčiaus taryboje.

Valstybės kūrimo tarnyboje

1919 m. rugsėjo 9 d. J. Gudauskis paskirtas Raseinių apskrities viršininku. Tai buvo itin atsakingos pareigos. Jaunai Lietuvos valstybei reikėjo ne tik kariuomenės ir diplomatijos, bet ir veiksmingos administracijos, savivaldos, teisėsaugos bei viešosios tvarkos sistemos. Raseinių apskrities viršininko pareigos liudija valstybės pasitikėjimą, tai buvo pirmasis ryškus jo žingsnis iš vietos bendruomenės veikėjo į aukštesnę valstybės tarnybą.

1922 m. gruodžio 1 d. Jonas buvo paskirtas jaunesniuoju teismo kandidatu. Nuo šio momento prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas – teisininko kelias, atvedęs į aukščiausias Lietuvos teisingumo sistemos pareigas. Teisininko karjera buvo nuosekli – jis dirbo Teisingumo ministerijoje, įvairiuose teismuose, ėjo teisėjo pareigas ir palaipsniui kilo teismų sistemos pakopomis. Šeimos archyviniuose šaltiniuose minimos jo darbo vietos Tauragėje, Šiauliuose, Telšiuose, Panevėžyje ir Kaune. 

Vėliau jis tapo Apeliacinių rūmų pirmininku – viena svarbiausių tarpukario Lietuvos teismų sistemos pareigybių, tad šis paskyrimas rodė didelį profesinį pasitikėjimą, autoritetą ir pripažinimą teisininkų bendruomenėje. Taip pat jis ėjo Lietuvos teisininkų draugijos pirmininko pareigas, aktyviai dalyvavo teisininkų bendruomenės veikloje.

1938 m. gruodžio 5 d. J. Gudauskis paskirtas teisingumo ministru Vlado Mirono Vyriausybėje. Tai buvo vienas aukščiausių jo karjeros taškų – iš Šiauduvos kilęs žmogus, pradėjęs nuo mokytojo ir administracinio darbo, tapo ministru, atsakingu už visą Lietuvos teisingumo sistemą. Teisingumo ministro pareigos tarpukario Lietuvoje apėmė teismų sistemos priežiūrą, teisinės politikos formavimą ir valstybės teisinės tvarkos užtikrinimą. J. Gudauskis šias pareigas ėjo sudėtingu laikotarpiu, kai Europoje augo įtampa ir artėjo Antrasis pasaulinis karas, o Lietuvai reikėjo saugoti valstybingumą ir institucijų stabilumą.

Šeimos istorija

Tačiau už pareigų ir dokumentų visada slypi žmogaus gyvenimas. J. Gudauskis buvo vedęs S. Makauskaitę, gimusią 1893 m. Raseinių valsčiuje. Šeima susilaukė dukrų Atėnės Onos ir Laimos Sofijos. Atėnė Ona gimė 1921 m. rugpjūčio 14 d. ir mirė 1943 m., Laima Sofija, gimusi 1925 m., nugyveno ilgą gyvenimą ir tapo svarbia šeimos atminties saugotoja išeivijoje. Šeimos fotografijos leidžia J. Gudauskį matyti ne tik kaip teisininką ar minist­rą, bet ir kaip vyrą, tėvą, šeimos žmogų. Tačiau jo šeimai taip pat teko patirti sudė-­

tingus istorijos lūžius – sovietinę okupaciją, suėmimus, karo grėsmę, pasitraukimą iš Lietuvos ir emigraciją. Todėl Gudauskių šeimos istorija yra neatskiriama nuo Jono valstybinės biografijos.

Sovietinė okupacija, NKVD ir pasitraukimas į Vakarus

1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, buvę valstybės pareigūnai tapo represijų taikiniu. Į šią grupę pateko ir J. Gudauskis – buvęs ministras, teisėjas ir valstybės veikėjas buvo suimtas 1940 m. lapkričio 8 d. NKVD dokumentuose jis figūruoja kaip buvęs Lietuvos valstybės pareigūnas, o byla yra vienas svarbiausių jo biografijos šaltinių, atskleidžiantis ne tik asmeninį likimą, bet ir sovietinės okupacijos represinį mechanizmą. 1941 m., prasidėjus karui ir pasikeitus aplinkybėms, J. Gudauskis buvo paleistas iš Kauno kalėjimo ir išvengė tremties į Rusijos gilumą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Gudauskių šeima, kaip ir daugelis Lietuvos inteligentijos bei valstybės žmonių, pasitraukė į Vakarus. 1944 m. jie atsidūrė Vokietijoje, vėliau gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, o 1949 m. emigravo į JAV. Šeima įsikūrė Čikagoje – viename svarbiausių lietuvių išeivijos centrų. Čia J. Gudauskis praleido paskutinius gyvenimo dešimtmečius, likdamas gyva Lietuvos valstybingumo istorijos dalimi.

Mirė buvęs šiauduviškis 1980 m. balandžio 4 d. Čikagoje, jo žmona Stasė – 1983 m. Jų palaikai ilsisi Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. Jų gyvenimo pabaiga toli nuo Lietuvos simbolizuoja išeivijos kartos likimą – gyvenimą svetimoje žemėje, bet išlikusį ryšį su Lietuva.

Atmintis grįžta į Šiauduvą

J. Gudauskio gyvenimo istorija šiandien į Šilalės kraštą grįžta per šeimos atmintį, archyvinius dokumentus, fotografijas, giminės tyrimus bei siekį istorinius faktus pristatyti platesniam kraštiečių ratui. Šie istoriniai faktai yra svarbūs ne tik Gudauskų giminei – esu įsitikinęs, jog jie reikšmingi visam Šilalės kraštui. Tai pavyzdys, kad žmogus iš nedidelio Žemaitijos kaimo savo atkaklumu ir darbu pasiekęs aukščiausias valstybės pareigas, išliko glaudžiai susijęs su savo ištakomis, šeima bei gimtine. 

Todėl J. Gudauskis turėtų būti prisimenamas ne tik kaip buvęs teisingumo ministras –  Šiauduvos sūnaus prasmingas ir turiningas gyvenimo kelias tapo tiltu tarp mažo Žemaitijos kaimo, Kauno ir Čikagos. 

Jonas GUDAUSKAS,

Fortunato ir Apolionijos Gudauskių proanūkis

Nuotr. iš šeimos archyvo

Panevėžyje keturias dienas vyko Lietuvos dviračių sporto ir Baltijos šalių čempionatas, kuria­me puikiai pasirodė buvę ir esami Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai iš Kvėdarnos.

Asmeninėse lenktynėse Lietuvos vyrų elito čempiono titulą iškovojo Aivaras Mikutis, atstovaujantis Šveicarijos profesionalų komandai „Tudor Pro Cycling Team“. Jaunių merginų čempione tapo Augustė Mikutytė, o jaunių vaikinų čempiono titulą pelnė Matas Kubilius.

Vicečempionų vardus iškovojo moterų elito grupėje startavusi Skaistė Kamilė Mikašauskaitė, jaunių grupės atstovė Augustė Audinytė bei vyrų V40 amžiaus grupėje lenktyniavęs Marius Zaleskis.

Grupinėse lenktynėse dar kartą nepralenkiamas buvo A. Mikutis, triumfavęs 160 km vyrų elito distancijoje. 80 km jaunių merginų lenktynėse čempione tapo A. Mikutytė, o V40 grupėje aukso medalį iškovojo M. Zaleskis.

Sidabro medalius grupinėse lenktynėse jaunių grupėje pelnė A. Audinytė ir M. Kubilius bei Hubertas Zaleskis jaunučių grupėje. Vos per žingsnį nuo apdovanojimų liko Neimantas Žiogas, užėmęs ketvirtąją vietą.

Moterų elito grupės lenktynėse bronzos medalį iškovojo S. K. Mikašauskaitė.

Šių metų čempionatas sportininkams tapo rimtu išbandymu – teko pademonstruoti ne tik puikų fizinį ir taktinį pasirengimą, bet ir prisitaikyti prie sudėtingų varžybų sąlygų, kurias lėmė itin karšti orai. Džiugu, jog Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai su šiais iššūkiais susitvarkė nepriekaištingai ir į savo kraštą parvežė gausų medalių derlių.

Kęstutis ČESAITIS, 

treneris

AUTORIAUS nuotr.

„Šilalės artojo“ bendraamžę, liepos 6-ąją 75-ąjį gimtadienį švęsiančią Stasę Pet­ra­vičienę kaimynai Iždonuose lygina su uraganu – jos energija vis dar veržiasi per kraštus, o jaunatviškumo, sugebėjimo džiaugtis kiekviena diena, pavyzdinės tvarkos namuose pavydi net ir gerokai jaunesnės draugės. Kas rytą, kad ir kaip besijaustų, buvusi mokyklos direktorė įsako sau: „Petravičiene, kelkis ir krutėk – turi abi kojas, abi rankas, gali dirbti“. Moteris įsitikinusi, jog blogiausia, kas gali nutikti žmogui, yra savigaila. 

Rytinis ritualas: pokalbis su „protingu žmogumi“

Kiekvienas rytas S. Petravičienės namuose prasideda ne nuo kavos puodelio, o nuo griežto pačios savęs paraginimo keltis iš lovos ir imtis darbų. Stasė juokauja, kad su protingu žmogumi visada gera pasikalbėti, o toks savęs išvertimas iš lovos padeda įveikti visas ligas ir blogą nuotaiką. Šią geležinę discipliną ji paveldėjo iš mamos, kuri niekada nepalikdavo nepaklotos lovos ar neplautų indų, kad ir kiek darbų būdavo ūkyje. Šiandien ir ji laikosi tos pačios taisyk­lės: įprasta darbų rutina bei tvarka namuose yra geriausia apsauga nuo niūrių minčių. Net jei niekas neužeina, viskas privalo būti sutvarkyta, nes, pasak iždoniškės, tai orumo ir vidinės tvarkos dalykas.

Už Sibiro baimę stipresnė svajonė

S. Petravičienė gimė pačiais sunkiausiais pokario metais, kai miškuose liejosi kraujas, tačiau jos tėvai žinojo, jog geriausias kelias į laimingą gyvenimą yra mokslas. Todėl šeima iš paskutiniųjų stengė­si, kad visi šeši vaikai įgytų profesijas. Tais laikais kaimo vaikai, įstoję į aukštąsias mokyklas, būdavo skaičiuojami ant pirštų. Stasė svajojo tapti mokytoja, bet mamai ir tėvui atrodė, kad ši dukros svajonė yra pernelyg rizikinga – pokariu daugybė mokytojų buvo ištremti į Sibirą, tokios dalios neišvengė ir keli giminaičiai. Todėl mergina pakluso tėvų valiai ir įstojo studijuoti mašinų gamybos technologijos į Politechnikos institutą. Tačiau iškentė vos dvejus metus, o kad galėtų mokytis to, prie ko linksta širdis, pasiryžo pati užsidirbti duoną. 

„Niekada nesigailėjau, kad dirbau mokytoja. Visą laiką aplink mane buvo jauni žmonės, vaikų klegesys, daug šypsenų. To man pavydėjo medike tapusi sesuo, kuri kasdien matė tik skausmą ir ašaras“, – sako iždoniškė.  

Didžiausias turtas – vaikai

Iždonuose niekam ne paslaptis, kad mokytoja S. Pet­ravičienė garsėjo griežtumu. Ir ne tik mokykloje. Tokia pat tvarka buvo ir namuose. Ji įsitikinusi, jog vaikų gyvenimas turi turėti aiškius rėmus: darbas, mokslas, o tik tada pramogos.

„Iš kur tos depresijos atsiranda? Mes pareidavom iš mokyk­los, o namuose antras etatas: gyvuliai, daržai. Ir vaikai kartu dirbdavo“, – prisimena moteris.

Stasė džiaugiasi, kad griežtas vaikų auklėjimas davė vaisių. Visi trys užaugo darbštūs ir tvarkingi, taip pat auklėja ir savo vaikus. Sūnus Marijonas, tapęs garsiu krepšininku, dabar gyvena Arizonoje (JAV), tačiau įsigijo sodybą netoli gimtųjų Iždonų ir kasmet grįžta, kad kartu su šeima liepos 6-ąją atšvęstų mamos gimtadienį – šįkart jubiliejinį. Tai, jog liepos 6-oji yra išskirtinė Lietuvos valstybės diena, kai minimas Mindaugo karūnavimas, Stasė laiko jai gyvenimo įteikta dovana. 

Bet daug labiau nei šventės ji laukia ne tik abiejų sūnų ir duk­ros – energija bei gyvybingumu ją užkrečia anūkai. Penkiolik­metė, tokia pat aukšta kaip tėtis, Marijono dukra Arizonoje jau yra garsi sportininkė, bet auklėjama, pasak Stasės, jos pačios sūnui įdiegtais principais. Diskutuodama su Kaune gyvenančiu anūku apie gyvenimą, ji nebijo paliesti ir politinių temų – rūpi, kaip keičiasi jaunimo požiūris į tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Nors nuomonės dažnai ne­sutampa, Stasei tik įdomiau – norėdama argumentuoti savo požiūrį, turi nuolat viskuo domėtis, neatsilikti nuo gyvenimo. 

Ryšys su pasauliu – per bendruomenę

Stasė tikina, jog abiems jos sūnums ir dukrai smalsu, kas vyksta Šilalėje, kaip gyvena buvę kaimynai, nes Iždonuose jie visada buvo bendruomenės dalimi. Nors žmonės sensta, šiame kaime tebegalioja nerašytas susitarimas saugoti ir rūpintis vieniems kitais, todėl Stasė juokiasi, kad net jei nieko nereikia, rytą nueina iki šiltnamio, kad kaimynai matytų, jog ji yra gyva ir sveika. O tai, jog į kaimą atsikelia jaunimas, kaimynystėje kuriasi buvę jos mokiniai, pasak S. Pet­ravičienės, yra garantija, kad Iždonai neišnyks iš žemėlapio.

„Man visko gana“, – šypsosi ne vieną mokinių kartą į gyvenimą išleidusi buvusi Iždonų mokyk­los direktorė. 

Kiekvieną dieną ji pasitinka kaip Dievo dovaną, o jos neišsenkanti energija ir šviesus žvilgsnis į pasaulį primena, kad laimė slypi ne dideliuose stebukluose. Ji prasideda nuo paprasto sprendimo atsikelti, išeiti į kiemą ir su dėkingumu pasitikti naują dieną.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Liepos 21 dieną, antradienį, 18 val., atnaujintame Šilalės miesto skvere skambės temperamentingi Lotynų Amerikos ritmai – čia koncertą surengs tarptautinio pripažinimo sulaukusi grupė „Orkesta Mendoza“ iš Meksikos ir Arizonos.

„Orkesta Mendoza“ – tai Tuksone (Arizona, JAV) gyvenančio prodiuserio, kompozitoriaus ir multiinstrumentalisto Sergio Mendozos kūrybinis projektas, pelnęs išskirtinį vardą šiuolaikinės Lotynų Amerikos muzikos scenoje. Muzikanto kūrybos šaknys glūdi pasienio regione tarp Meksikos ir JAV, kur susipina skirtingos kultūros, tradicijos ir muzikos stiliai.

Užaugęs tarptautinėje Ambos Nogaleso vietovėje, Sergio Mendoza nuo mažens buvo apsuptas įvairiausių muzikinių įtakų. Pasienio radijo stotys, kuriose skambėjo tiek Lotynų Amerikos muzika, tiek rokas, bliuzas ar alternatyvūs žanrai, suformavo jo muzikinį pasaulėvaizdį. Būtent šių skirtingų kultūrų ir garsų sintezė tapo pagrindu unikaliam „Orkesta Mendoza“ skambesiui. Šiandien grupė drąsiai jungia indie roko energiją su Lotynų Amerikos muzikos tradicijomis, cumbia, mambo, mariachi, džiazo ir šiuolaikinės pasaulio muzikos elementais. Rezultatas – gyvas, spalvingas ir sunkiai į vieną žanrą sutalpinamas skambesys, pelnęs klausytojų ir kritikų pripažinimą tiek JAV, tiek už jos ribų.

Per daugiau nei dešimtmetį trunkančią kūrybinę veiklą Sergio Mendoza bendradarbiavo su žinomais muzikantais ir kolektyvais iš įvairių pasaulio šalių. Jis kūrė aranžuotes legendinei Meksikos grupei „Los Ángeles Azules“, bendradarbiavo su grupės „Calexico“ nariais Joey Burnsu ir Johnu Convertino bei nuolat ieško naujų muzikinių jungčių tarp skirtingų kultūrų ir tradicijų.

Į Šilalę atvykstanti grupė klausytojams pristatys energingą koncertinę programą, kupiną aistringų ritmų, improvizacijų ir pozityvios energijos. Organizatoriai neabejoja, kad šis pasirodymas taps vienu ryškiausių vasaros kultūrinių akcentų mieste.

„Festivalis plečia savo veiklą ir pirmą kartą organizuoja išvažiuojamąjį festivalio koncertą Šilalėje. Jau turime tradiciniais tapusius festivalio koncertus Smalininkuose ir Bitėnuose. Tikimės, kad šilališkiai palankiai priims mūsų siūlomą kultūrinį reginį. Džiaugiuosi, kad Šilalės rajono savivaldybės administracija yra atvira iniciatyvoms ir labai padeda spręsti organizacinius klausimus. Patikėkite, žiūrovų laukia toks vakarėlis, kad bus sunku nusėdėti vietoje“,- sako festivalio „Tauragė Jazz“ vadovas Valdas Latoža ir džiaugiasi, kad  koncertas Šilalėje žymi naują festivalio plėtros etapą.

Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančiauskas taip pat džiaugiasi galimybe Šilalėje pristatyti tarptautinio lygio muzikos projektą.

„Tarptautinio lygio atlikėjai į Šilalę užsuka ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Festivalio „Tauragė Jazz“ koncertas miesto skvere – puikus įrodymas, kad kaimynai ir muzikoje yra kaimynai. Labai tikiu, kad koncertas sulauks pačių geriausių atsiliepimų ir turės tęstinumą, – sako Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančiauskas.

Koncerte Šilalėje pasirodys:

• Oscar Acosta – kongai, pagrindinis vokalas;
• Sergio Mendoza – klavišiniai, akordeonas, plieninių stygų gitara, vokalas;
• Quetzal Guerrero – smuikas, vokalas, plieninių stygų gitara, perkusiniai instrumentai;
• Victor Villegas – būgnai;
• Leon Lugo – bosinė gitara, gitara.

ORKESTA MENDOZA (Meksika–Arizona, JAV)

• Liepos 21 d. (antradienis)
• 18.00 val.
• Šilalės miesto skveras
• Įėjimas laisvas

Projektą finansuoja - Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.

Pagrindinis rėmėjas – UAB Solorina – oficialus Toyota atstovas Klaipėdoje.

Koncerto partneriai: Šilalės rajono savivaldybė ir Šilalės kultūros centras.

Informaciniai rėmėjai: Šilalės artojas, Tauragės radijas, Tauragės žinios.

Pasibaigus jubiliejiniam teatro festivaliui „TheATRIUM“, Klaipėdos dramos teatre nuslopo šventiškas ir daugiakalbis šurmulys. Vasara teatre – tylesnis metas, nerodomi spektakliai, ruošiamasi naujam sezonui, bet žiūrovai kviečiami jau dabar planuotis savo grįžimą į rudenį, dovanoti sau ar artimiesiems apsilankymus teatre. Jau paskelbta ir dalis pirmojo sezono pusmečio repertuaro.

91-asis sezonas kaip ir kasmet Klaipėdos dramos teatre prasidės teatro mylėtojų bendruomenės švente, kurios metu netruks įvairių siurprizų ir bus pristatytos pagrindinės šio teatro naujienos bei su sezonu supažindinantis leidinys. Laukiamiausi naujojo sezono epizodai – premjeros. Pirmojoje sezono pusėje jos numatomos net dvi.

Rugsėjo 18 d. vyks Žilvino Vingelio režisuojamo spektaklio „Naujasis nuomininkas“ premjera. Pagal absurdo klasiko Eugène Ionesco pjesę kuriamas spektaklis dovanos sapnišką patirtį, kurioje netrūks humoro, stebuklo jausmo ir net nuostabą keliančių cirko triukų. Spektaklio centre – vyras, atsikraustantis į naują butą. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip įprastas kaupikas, tačiau spektaklio eigoje daiktai perima pasakojimo vadeles ir atskleidžia tai, ką iš tiesų saugo. E. Ionesco yra vienas žymiausių XX a. prancūzų avangardo menininkų. Jo pjesė „Naujasis nuomininkas“ nagrinėja daiktų valdžią prieš žmogų – objektų fašizmą, įsigalintį su mūsų pačių sutikimu. Amžininkų „daiktų pjese“ vadintas kūrinys atskleidžia, kaip daiktai ima reguliuoti mūsų kasdienybę, atimti iš mūsų iniciatyvą, nustatyti naujas elgesio taisykles ir tuo pat metu išlikti mįslingais asmeninės atminties saugotojais.

Gruodžio 4 d. žiūrovai susitiks su vieno iš savo kartos Ukrainoje ryškiausių režisierių Davido Petrosyano premjera „Koriolanas“, kuriama pagal to paties pavadinimo Viljamo Šekspyro tragediją. D. Petrosyanas išsiskiria rafinuotu skoniu, ypatingu dėmesiu vizualinei spektaklio raiškai ir stipriai koncepcinei idėjai, kuri vienija visus jo darbus. Su jo režisūriniu braižu klaipėdiečiai jau galėjo susipažinti 2025 m. „TheATRIUM“ festivalyje, kuomet buvo rodomas publikos favoritu tapęs D. Petrosyano spektaklis pagal Franzą Kafką „Procesas“. Šis Ukrainoje itin gerai žinomas režisierius karo pradžioje sąmoningai pasirinko likti bei kurti savo šalyje, tad kol kas yra mažiau žinomas už jos ribų. Jo darbas Klaipėdos dramos teatre ypatingas ir dėl to, kad per jį režisierius atsiskleidžia platesnei Europos teatro bendruomenei.

91-asis sezonas išsiskirs ir nemažu dėmesiu gastrolėms – prieš pat naujojo sezono pradžią, rugpjūčio mėnesį planuojama, kad Nauberto Jasinsko „Sugrįžimas“ vyks į Liepoją kaimyninėje Latvijoje, o spalio mėnesį Igorio Reklaičio režisuotas spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“ keliaus į Varėną ir į Vilnių, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikai“ tą patį mėnesį vyks į Mažeikius. Lapkritį numatomos ir tolimesnės gastrolės – į Stambulą Turkijoje keliaus Dmitrij Krymovo „Requiem“.

Šventėmis alsuojantis gruodis taip pat skirs didesnį dėmesį jauniesiems teatro žiūrovams, bus pristatomas jau trečias aktoriaus Karolio Maiskio kuriamas pasakojimas apie vaikų pamirštus žaisliukus – linksmas, įtraukiantis ir didžiulio vaikų palaikymo sulaukiantis spektaklis tapo neatsiejama šventinio laikotarpio dalimi. Tuo tarpu suaugusieji link švenčių galės artėti su rečiau rodomais didelės apimties teatro bestseleriais – Elmārs Seņkovs „Mane vadina Kalendorium“ bei Oskaro Koršunovo „Pašaliniams draudžiama“.

Antrasis 91-ojo sezono pusmetis pristatys dar vieną premjerą. Mažojoje scenoje vyks Aliaus Veverskio režisuojamas spektaklis pagal lenkų dramaturgo Michało Walczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“. Egzistencine komedija režisieriaus įvardijamas kūrinys susitelks į šiuolaikiniam individui gerai pažįstamas būvio problemas – pasirinkimų daugį ir su juo ateinantį bejėgiškumo jausmą, nesugebėjimą ryžtingai pasirinkti gyvenimo krypties ir saviizoliaciją.

Žiūrovai jau dabar gali planuotis apsilankymus teatre pirmojoje 91-ojo sezono pusėje. Svarbu atkreipti dėmesį, kad į kai kuriuos spektaklius bilietai ištirpsta labai anksti, tad net jei atrodo, kad laiko iki spalį rodomo kultiniu tapusio Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ yra pakankamai – norint gauti geras vietas žiūrovų salėje jau dabar reikia skubėti.

Repertuaras: www.kdt.lt

Nei Donaldo Trumpo nesėkmės atkuriant taiką aplink Hormuzo są­siaurį, nei Rusijos ekonomi­kos nuopuolis ir krintantis Putino po­puliarumas artėjant Dūmos rin­ki­mams rugsėjį, net nei pasaulio fut­bolo čempionatas negali pritraukti tiek dėmesio, kiek pastarieji įvykiai aplink Lietuvą. Turiu galvoje keistus „paskutinio Europos diktatoriaus“ Lukašenkos viražus bei „medalių konfliktą“ Ukrainos ir Lenkijos santykiuose.

Lukašenka penktadienį ne šiaip sau išskubėjo į Valdajų susitikti su Putinu. Gerai apsaugota Rusijos prezidento rezidencija, kurioje įsikūrusi ir jo meilužė Alina Kabajeva su dviem jų sūnumis, tėra beveik už 800 km nuo Minsko, ir Baltarusijos vadovas čia dažnas svečias. Tačiau ukrainiečių raketos jau skrenda ir pusantro tūkstančio kilometrų, tad ir šioje ištaigingoje rezidencijoje, kurioje Putinas paprastai pasaulio lyderių nepriima, gali būti nesaugu. Iki paskutinės minutės buvo slėptas ir šio svečio atvykimo laikas bei oro uostas, kol galų gale paaiškėjo, jog lėktuvas nusileido Tverės srities oro uoste „Chotilovo – 2“. Žiniasklaida pastebėjo, kad baimė atsispindėjo ir Lukašenkos veide: trapu jis lipo susirūpinęs ir įsitempęs.

Putinas su Lukašenka net keturias valandas kalbėjosi „akis į akį“, tačiau apie ką – nepranešama. Šeštadienį susitikimas pratęstas platesnėje apimtyje. Bet vėl jokio pareiškimo nepaskelbta. Manoma, jog Putinas savo bendrininkui davė pylos už emocingus pasisakymus Kyjivo atžvilgiu ir retransliatorių uždarymą. Kita vertus, mažai tikėtina, kad Lukašenka savo pasisakymų nederina su Putinu. Apžvalgininkai mano, jog savo sėbro pagalba Kremliaus valdovas siunčia ženklus Vakarams, siekdamas pavaizduoti „taikos balandį“ ir D. Trumpo palankumo. 

Lukašenkos darbo vizitas į Valdajų gali turėti ir kitą tikslą: abu diktatoriai gali būti susitarę smogti Ukrainos vakariniams rajonams, o keturių retransliatorių, koordinuojančių rusiškų dronų atakas, uždarymas tėra apgaulingas manevras. Kalbama ir apie ketinimus suduoti branduolinį smūgį. Tad Lukašenkos garantijos, kad Baltarusija neketina įsitraukti į Rusijos karą gali būti tik gražbyliavimas prieš audrą. 

Galima ir kita, nors mažai tikėtina versija: Lukašenka įkalbės Putiną sutikti su Kyjivo pasiūlymais skelbti paliaubas ties dabartine fronto linija.

Todėl tokie keisti LuPu (taip sutrumpintai vadinamas abiejų diktatorių tandemas) viražai neturėtų apakinti naujosios Lietuvos koalicijos, kurios atskiri veikėjai teberagina žemai nusilenkti Minskui. Lenksimės Minskui, paskui Pekinui, o vėliau – ir Maskvai?

***

Vilnius nutarė nelikti nuošalyje sprendžiant vadinamąjį Ukrainos ir Lenkijos „medalių konfliktą“. Prezidentas Gitanas Nausėda, šeštadienį kartu su kitų keturių šalių vadovais dalyvavęs Ukrainos atstatymui skirtoje konferencijoje Juratos kurorte, pasiūlė savo tarpininkavimą. Lietuva jau turi patirties aktyviai dalyvaujant Maidano įvykiuose bei neramumuose Sakartvele. Tiesa, ne viskas čia sekėsi...

Konfliktas tarp Lenkijos ir Ukrainos prezidentų kilo dėl istorinės atminties. Jį iš dalies išprovokavo Volodymyro Zelenskio sprendimas pavadinti didvyrišku vieną Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) karinį dalinį – Antrojo pasaulinio karo laikų sukilėlių grupės, atsakingos už Voluinės žudynes 1943-iųjų liepą, per kurias žuvo iki 100 tūkst. etninių lenkų. Dėl to Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis praėjusį penktadienį atėmė iš V. Zelenskio Baltojo erelio ordiną – aukščiausią Lenkijos valstybinį apdovanojimą. V. Zelenskis grąžino apdovanojimą, be to, šio ordino atsisakė ir trys buvę Ukrainos prezidentai.

Įtampa ėmė augti ir apėmė jau ne tik diplomatinius santykius. Tuo naudojasi Maskva, kuri tikisi taip sumažinti karinius tiekimus Ukrainai per Lenkiją. Bet Lenkijos užsienio reikalų mi­nist­ras Radoslawas Sikorskis pareiškė, jog kol kas abi šalys deklaruoja norą spręsti diplomatinį konfliktą be tarpininkų, savo pastangomis. Taigi, nei Varšuvos, nei Kyjivo sutikimo Vilnius dar negavo. Bet iniciatyva girtina.

Ambicijų karas tarp dviejų kaimyninių šalių lengvai nėra užbaigiamas. Etniniai konfliktai palieka ilgalaikę žymę tautų istorijoje. Nerasime valstybės, kuri dėl to nereikštų pretenzijų viena kitai. Lietuvoje taip pat gaji šimtametė istorinė atmintis, siekianti pilsudskinės Lenkijos vykdytą pietryčių Lietuvos okupaciją 1920 – 1939 m. Ne, mes jos nelaidosime, tačiau istorinėmis nuoskaudomis grįsti dabartinių santykių nėra prasmės. Ypač, kai visa tai akylai stebi nuožmaus agresoriaus akis.

Česlovas IŠKAUSKAS

Prieš metus nusprendę leisti savivaldybės administracijai imti 1,5 mln. eurų paskolą Europos Sąjungos paramą gaunantiems investiciniams projektams finansuoti, Šilalės politikai tikėjosi paskatinti rajone permainas ir suteikti postūmį visa regioną apimančios funkcinės zonos „Tauragė +” kūrimui. Tačiau daugeliui projektų finansavimo neprireikė pernai, neprireiks, regis, ir šiemet, todėl savivaldybės administracija paprašė perskirstyti paskolos lėšas, beveik visas nukreipiant dviem projektams. 

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Šilalė yra viena iš sparčiai senstančių ir tuo pačiu nespėjančių patenkinti didėjančių socialinių paslaugų poreikių savivaldybių. Ilgalaikės globos paslaugų Kaltinėnų ir Kvėdarnos senelių globos namuose laukia trys dešimtys vienišų bei sunkiomis ligomis sergančių žmonių. Daugelis gyventojų kaip išgelbėjimo laukia Bijotų senelių globos namų atidarymo. Tačiau nors finansavimo sutartis su Centrine projektų valdymo agentūra savivaldybė pasirašė dar kovą, viešieji pirkimai iki šiol nepaskelbti. Tuo tarpu kaimynai nesnaudžia – Tauragės savivaldybė jau pradėjo buvusios Lauksargių mokyklos pastato pritaikymą senelių globos namams ir planuoja darbus atlikti per pusantrų metų.  Tuo tarpu pas mus vien projektavimas tęsiasi jau daugiau nei penkerius...

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Sovietmečiu buvo populiari turistinė daina „Na ką tau, mielas drauge, papasakoti apie Sachaliną“. Ją dainuodavo ir tie, kuriems taip ir neteko pasiekti tos tolimos salos. Prisiminiau ją sėdėdamas patogiame „Airbus“ lėktuvo salone. Ne todėl, kad jau nebeturėčiau galimybės pamatyti išsvajotų kraštų. Šiandien pasaulyje liko nedaug valstybių, kurio­se dar nebūtų apsilankę lietuviai. Nieko nebenustebinsi pasakęs, jog šimtai šilališkių ne kartą atostogavo Egipte, Turkijoje, Maljorkoje ar dar tolimesnėse šalyse. Šiandien noriu papasakoti „Šilalės artojo“ skaitytojams apie Bulgariją. Ir iš karto pasakysiu – tai ne reklaminis straipsnis ir jo neužsakė jokia kelionių agentūra. Tiesiog buvo smalsu po daugiau kaip penkių dešimtmečių sugrįžti į jaunystės vietas – į šalį, kuri anuo­met tapo mano pirmąja pažintimi su užsieniu. 

Šiek tiek statistikos

Karas Ukrainoje, įtampa Artimuosiuose Rytuose ir konfliktai tarp Irano, Izraelio bei JAV iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją, o kartu – ir turistinių kelionių kryptis. Atidesni keliautojai turbūt pastebėjo, kad vis daugiau dėmesio sulaukia artimesnės, bet ne mažiau įdomios šalys. Kaip ir kasdieniame gyvenime – kartais lengviau nusigauti iki Islandijos ugnikalnių nei pasakyti, kur Lietuvoje yra Stelmužė.

Prieš 53 metus, dar būdamas studentas, beveik mėnesį su Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamb­liu keliavau po tuometinę Bulgarijos liaudies respubliką – vieną artimiausių Sovietų sąjungos sąjungininkių. Tais laikais kelionės vyko su vizomis, pasienio patikromis ir kitais suvaržymais. Šiandien Bulgarija – visai kitokia valstybė. 2004 m. ji, kartu su Lietuva, įstojo į NATO, 2007-aisiais tapo Europos Sąjungos nare, o nuo 2026 m. sausio 1 d. oficialia šalies valiuta tapo euras. Bulgarija taip pat visiškai prisijungė prie Šengeno erdvės – sausumos sienų kontrolė panaikinta 2025 m. sausio 1 d., oro ir jūrų sienose – nuo 2024 m. kovo 31 d.

Ši Balkanų pusiasalio valstybė ir šiandien vilioja poilsiautojus: čia vidutiniškai per metus saulė šviečia apie 2200 valandų, todėl Bulgarija išlieka viena saulėčiausių ir populiariausių atostogų krypčių Europoje.

Gyvendami Lietuvoje dažnai neįvertiname to, kas mums tapo įprasta, nors dar visai neseniai atrodė nepasiekiama. O atvykęs į vynuogynų ir auksinio smėlio kurortų šalį tarsi sugrįžti į jau primirštą praeitį.

Įspūdingi paplūdimiai ir maloni šiluma

Apsistojome pasaulinio garso Saulės kranto kurorte, kurio beveik aštuonių kilometrų ilgio, 30–100 metrų pločio paplūdimiai pažymėti Mėlynąja vėliava. Greta – ne mažiau žinomi Auksinės kopos, ramusis Šventasis Vlasas, garsėjantis modernia jachtų prieplauka, Obzoras, Sozopolis ir daugelis kitų kurortų.

Po Turkijos, Egipto ar net Juodkalnijos akmenuotų paplūdimių švarus Bulgarijos smėlis tapo tikra atgaiva ir priminė Palangą bei Kuršių neriją. Tiesa, norintiems rimčiau paplaukioti teks apsišarvuoti kantrybe – iki tinkamo gylio tenka bristi beveik 100 met­rų lygiu dugnu. Užtat toks krantas itin saugus ir vaikams, ir vyresnio amžiaus poilsiautojams.

Atvykome birželio pradžioje, kai sezonas dar tik įsibėgėjo. Iš pradžių nustebino beveik negirdima rusų kalba ir nė vieno tiesioginio reiso iš Rusijos Burgaso oro uoste. Tai suprantama – dėl sankcijų tiesioginis oro ir geležinkelio susisiekimas tarp Rusijos ir Bulgarijos nevyksta. Tačiau netrukus paaiškėjo, jog rusų turistų netrūksta – dauguma jų atvyksta per Stambulą, o iš ten kelionę tęsia lėktuvais arba autobusais.

Tačiau mūsų viešbutyje laukė ir kitas netikėtumas – čia buvo apsistojęs gausus būrys iš Ukrainos atvykusių paaug­lių bei moterų. Ir, deja, beveik visi jie tarpusavyje bendravo rusiškai. Kam nors toks pastebėjimas gali nepatikti, tačiau tai buvo akivaizdus faktas...

Grįžtant prie poilsio sezono pradžios, ne vienas dar prieš kelionę klausė, ar verta į Bulgariją vykti birželio pradžioje. Šiandien galiu atsakyti nedvejodamas – verta. Poilsiautojų dar nėra tiek daug, kad gatvėse ar paplūdimiuose jaustųsi grūstis, oro temperatūra siekia 25–29 laipsnius, o Juodoji jūra įšyla iki 23–24 laipsnių. Bet kuriuo metu prie jūros nesunku rasti laisvą gultą. Kitaip tariant, tai vienas komfortiškiausių laikotarpių ramiam poilsiui.

Pigios šalies mitas ir kasdienybės realybė 

Dar prieš išvykstant internete netrūko informacijos, o kelionių agentūros vienu balsu tikino, kad Bulgarija – skurdžiausia ES šalis, kurioje esą viskas neįtikėtinai pigu. Nuo šių metų ji įsivedė eurą, todėl kainos žymimos eurais ir levais. Oficialiai teigiama, jog ryškesnio kainų šuolio nejaučiama. Visai kaip prieš vienuolika metų Lietuvoje, kai vienas žinomas ekonomistas ramino: „Garbės žodis, niekas nebrangs...“

Tačiau susidūręs su Bulgarijos kasdienybe ir pabend­ravęs su vietos žmonėmis supranti, kad mūsų prob­lemos – laikinos, o dažnai net nesuvokiame, kaip gerai gyvename. Pasikalbėjau su moterimi, valdančia penkias vaistines. Atrodytų, farmacijos verslas turėtų būti pelningas. Vis dėlto bulgarės akyse optimizmo nebuvo – ji prisipažino vos sudurianti galą su galu. Ir vaistų kainos čia visai ne tokios, kokias nurodo turistams skirti portalai. Vienas kitas preparatas pigesnis vos euru ar keliasdešimt centų. Maisto produktai irgi kainuoja labai panašiai, kaip pas mus, nebent kiek pigesnis vietinis gana silpnas alus.

Įvedus eurą, Bulgarijos minimalus mėnesinis atlyginimas siekia 620,20 euro, o vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius – apie 1290 – 1475 Eur. Lietuvoje šie rodikliai atitinkamai sudaro 1153 ir 2312 Eur. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Bulgarija pagal pensijų dydį yra paskutinė ES, Lietuva – penkta nuo galo.

Tarp pažangos ir sąstingio 

Per beveik 20 narystės ES metų Bulgarija pasiekė nemažai, tačiau kartu išsaugojo ir tai, kas daugeliui kelia prieštaringus jausmus. Greta vakarietiškų logotipų, naujų pastatų ir mirgančių reklamų plyti apleisti, nesuarti laukai, apžėlę vynuogynai. Net didžiųjų kurortų ar Burgaso centre galima pamatyti aukštas balandas, sumedėjusius stagarus, net Sosnovskio barščius. Vienur juos bandoma paslėpti suplyšusiais skydais ar vielos tvoromis, kitur – palikta likimo valiai.

Puikūs keliai kontrastuoja su visišku informacijos stygiumi autobusų stotyse ir stotelėse. Tvarkaraščiai – ant atsitiktinių lapelių, todėl be vietinių pagalbos sunku susigaudyti. Autobusuose nerasite nei elektroninių, nei mechaninių komposterių – prie keleivių prieina konduktorė, surenka pinigus ir išspausdina bilietą. Tarsi sugrįžtum ne 30, o dar daugiau metų atgal. Tiesa, geriau turėti smulkių pinigų – bandymas atsiskaityti 50 Eur kupiūra už dviejų eurų vertės bilietą gali sukelti nemažai rūpesčių. 

Vieną apniukusią dieną nusprendėme aplankyti už maždaug 35 kilomet­rų esantį Burgasą – didelį uostamiestį ir regiono centrą. Tai gražus, kiek didesnis už Klaipėdą miestas su beveik dviejų kvadratinių kilometrų Jūros parku, skiriančiu jį nuo plačių paplūdimių. Parke – paminklas žuvusiems jūreiviams, Antifašistų panteonas, Vasaros teatras, vaikų pramogų erdvės. Vietos garsenybių biustai čia draugiškai kaimynystėje stovi su rusų klasiko Aleksandro Puškino paminklu.

Centrinėje Trejkatos (Troikata) aikštėje stovi Nežinomo kareivio pamink­las – tiksli netoli Plovdivo esančio garsiojo sovietų kariams skirto paminklo „Alioša“ kopija. Nors jau daugelį metų dėl jo verda politinės diskusijos, monumentas tebestovi. O visai šalia įreng­­tas memorialas komunistinio 1945–1989 m. režimo aukoms.

Istorijos slėpiniai Nesebare

Burgase išlikusios ir skirtingų konfesijų šventovės. Armėnų Šventojo Kryžiaus bažnyčia pastatyta dar 1673 m., o didingiausia miesto šventovė – šventųjų Kirilo ir Metodijaus bažnyčia – įtraukta į šimto svarbiausių Bulgarijos paminklų sąrašą. Aleksand­rovskos alėjoje viename kvartale veikia net trys teatrai. Tiesa, operos teat­ro interjerai ir šviestuvai jau gerokai nusidėvėję. Greta modernių fontanų vilioja iškaba, kviečianti paragauti „tikrų bulgariškų patiekalų“, tačiau maistas ten tiesiog pašildomas mikrobangų krosnelėje...

Beje, 35 kilometrų kelionė dviem žmonėms „Burgasbus“ autobusu kainavo 9 Eur. Tiek pat už kelionę atgal paprašė privataus mikroautobuso vairuotojas, tik bilieto neišdavė. Įdomu, kiek tokia kelionė kainuotų Lietuvoje?

Ir, žinoma, viešnagė Bulgarijoje nebūtų visavertė neaplankius Nesebaro – vieno seniausių Europos miestų, skaičiuojančio apie 3000 metų istoriją. Vos už eurą iš Saulėtojo Kranto į jį nuvažiuoti galima per keliolika minučių. 1956 m. Nesebaras paskelbtas miestu-muziejumi, o nuo 1983-iųjų įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vaikštant siauromis jo gatvelėmis stebina, kaip natūraliai čia susilieja senovė ir dabartis. Net suvenyrų parduotuvės ne erzina, o kviečia užsukti – jei nieko neperki, esi maloniai sutinkamas ir draugiškai išlydimas, o parduodami suvenyrai ir prekės – beveik vien bulgarų gamybos.

Šalis, kuri palieka dvejopą įspūdį 

Agentūros autobusas su malonia palydove kviečia važiuoti į oro uostą. Dar kartą pro langą peržvelgi per atostogas įprastais tapusius vaizdus. Ir staiga akis užkliūva už detalės, kurios pasigedau visos viešnagės metu – nei kurorte, nei aplankytuose miestuose beveik nepamačiau Ukrainos vėliavų. Dažniausiai plevėsavo tik Bulgarijos ir ES vėliavos. Tiesa, teigti, kad Ukrainos vėliavų Bulgarijoje nėra visai, būtų neteisinga. Jos kabo prie valstybinių institucijų, Ukrainos ambasados ar kai kurių viešųjų įstaigų. Tačiau privačios įmonės, viešbučiai, ypač kurortuose, vengia viešai demonstruoti paramą, nenorėdami supriešinti klientų ar vietos gyventojų. Bulgarijos visuomenė iki šiol išlieka susiskaldžiusi – vieni tvirtai remia europietišką kryptį, kiti dėl istorinių bei kultūrinių ryšių simpatizuoja Rusijai arba pasisako už vadinamąjį neutralumą.

Nepaisant to, būdama NATO ir ES nare, Bulgarija remia Ukrainą. Pirmaisiais karo mėnesiais šalis slapta tiekė sovietinio standarto ginkluotės komponentus ir degalus, o ši parama buvo itin svarbi Kyjivui. Skelbiama, jog karo pradžioje maždaug trečdalis Ukrainai reikalingos amunicijos atkeliavo būtent iš Bulgarijos, o dyzelino tiekimas kai kuriais laikotarpiais tenkino net iki 40 proc. Ukrainos poreikių. Tokia pagalba ilgą laiką nebuvo viešinama, siekiant išvengti vidaus politinių konfliktų.

Buvęs Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas ne kartą kritikavo ginklų tiekimą Ukrainai ir pasisakė už atsargesnę šalies poziciją Rusijos atžvilgiu. Tokios nuostatos atspindi ir dalies visuomenės požiūrį. Vis dėlto kas­dieniame gyvenime apie karą čia kalbama gerokai mažiau nei Baltijos šalyse – žmones labiau jaudina augančios kainos, ekonominiai sunkumai ir kasdienės buities problemos.

Korupcija tebėra viena didžiausių Bulgarijos socialinių ir ekonominių bėdų. Dar 2018 m. šalis buvo įvardyta korumpuočiausia ES nare. Nors šiandien situacija kiek pasikeitusi ir atsirado daugiau „konkurenčių“, ši problema išlieka opi.

Tačiau laikas bėga taip pat greitai, kaip pro įsibėgėjančio „Airbus“ iliuminatorių tolstantys Burgaso oro uosto vaizdai. Iš Bulgarijos išskrendi su dvejopu jausmu. Tai nuostabi vynuogynų, rožių ir svetingų žmonių šalis, sauganti turtingą istoriją bei savitą kultūrą. Tačiau kartu tai valstybė, kuriai dar teks įveikti ne vieną rimtą ekonominį, politinį ir visuomeninį iššūkį.

Alvidas JANCEVIČIUS, 

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija