Kaip atrodo literatūros festivalis, kurį organizuoja patys mokiniai? Kokią knygą paaugliai rekomenduotų savo bendraamžiams ir kaip ją reklamuotų socialiniuose tinkluose? O svarbiausia – ką jauni žmonės iš tiesų nori kalbėti apie knygas?

Į šiuos ir kitus svarbius klausimus atsakymų ieškos nauja programa „Knygų laboratorija: nuo idėjos iki veiksmo“, kurią inicijuoja ir įgyvendina Skaitymo ambasadorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Tai praktinis kūrybiškumo, komunikacijos ir kultūrinių iniciatyvų projektas, skirtas 8–10 klasių mokiniams. Pasak skaitymo ambasadorės, šios iniciatyvos tikslas – parodyti jaunimui, kiek daug įvairių ir prasmingų kelių gali prasidėti nuo literatūros.

Kai knygos tampa veiksmu: moksleiviai skatinami kurti

Rūta pasakoja, kad programos idėja gimė svarstant apie ateitį ir vis mažėjantį jaunų žmonių susidomėjimą profesijomis, susijusiomis su kalba, literatūra ir kultūros sklaida. Kalbos redaktoriai, vertėjai, knygų iliustruotojai, bibliotekininkai ir kiti literatūros lauko profesionalai atlieka svarbų vaidmenį puoselėjant kalbą ir stiprinant visuomenės ryšį su kultūra. Jie padeda knygoms pasiekti skaitytojus, o literatūrai – išlikti gyvai ir aktualiai.

Programa siekia atskleisti šių profesijų įvairovę ir parodyti jaunimui, kad literatūros pasaulis neapsiriboja vien skaitymu. Tai erdvė kūrybai, komunikacijai, idėjų įgyvendinimui ir bendradarbiavimui. Projekto dalyviai bus skatinami atrasti savo stipriąsias savybes, išbandyti įvairius vaidmenis, įgyti praktinės patirties ir patirti, kaip jų iniciatyvos gali tapti prasmingais kultūriniais pokyčiais mokyklos bendruomenėje.

Nuo literatūros festivalio iki reklamos kampanijos

Programos dalyviai galės rinktis vieną iš trijų praktinių veiklų krypčių, kurios skatins ne tik skaityti, bet ir patiems tapti kūrėjais, organizatoriais ir idėjų įgyvendintojais.

Pirmoji kryptis – „Literatūros festivalis“ – skirta mokiniams, norintiems organizuoti renginius, bendradarbiauti su rašytojais ir savo mokykloje sukurti literatūros festivalį nuo pirmos idėjos iki galutinio įgyvendinimo. Antroji kryptis – „Knygų klubas“ – kvies burti skaitytojų bendruomenes, kartu aptarti knygas, mokytis moderuoti diskusijas ir dalintis skaitymo patirtimis. Pasirinkusieji „Reklaminės kampanijos“ kryptį kurs kūrybines komunikacijos idėjas knygoms ar leidykloms, gilinsis į reklamos principus ir ieškos originalių būdų, kaip sudominti auditoriją.

Šis projektas orientuotas į praktiką, todėl moksleiviai susitiks su įvairių sričių profesionalais – festivalių organizatoriais, leidėjais, dizaineriais, komunikacijos specialistais ir knygų klubų moderatoriais. Tokie susitikimai suteiks galimybę iš arčiau pažinti skirtingas profesijas, suprasti, kaip gimsta kultūriniai projektai ir knygų pasaulio iniciatyvos, o kartu įgyti praktinių žinių, kurios gali padėti drąsiau galvoti apie savo ateities kelią, kūrybinius interesus ir profesinius pasirinkimus.

Pasak R. Elijošaitytės-Kaikarės, svarbiausia šioje kultūrinėje programoje ne tai, kiek knygų mokiniai yra perskaitę, o jų smalsumas, noras bendradarbiauti, eksperimentuoti ir kurti idėjas, galinčias įtraukti visą mokyklos bendruomenę.

Kviečia burti ir registruoti mokinių komandas

Projektas „Knygų laboratorija: nuo idėjos iki veiksmo“ kviečia dalyvauti 8–10 klasių mokinių komandas, kurias gali sudaryti iki dešimt mokinių ir bent vienas mokytojas palydovas. Kiekviena mokykla gali registruoti po vieną komandą, o paraiškų laukiama iki birželio 15 dienos. Registracijos forma: https://forms.gle/7FTyXSTusDmY9fWn9.

Planuojama atrinkti šešias komandas – po dvi kiekvienai veiklos krypčiai. Atrinktų dalyvių sąrašas bus paskelbtas birželio 18 dieną. „Knygų laboratorija“ – ilgalaikė iniciatyva, todėl ir šiemet nepatekusioms jaunųjų literatūros entuziastų komandoms galimybė dalyvauti išliks ateityje.

Kilus klausimų organizatoriai kviečia kreiptis el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Komunikacinė kampanija „Skaitymo ambasadorius“ yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Iniciatyvą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Gegužės 19 d. Šilalėje vykusio se­minaro „Seksualinis smurtas: atpažinti, supras­ti, reaguoti“ tikslas buvo ne tik suteikti informaciją, bet ir paskatinti visuomenę garsiau kalbėti apie tai, kas dažnai sle­piama. Seminaro dalyviai buvo kviečiami geriau suprasti sek­sualinio smurto problematiką, atpažinti jo ženklus, sužinoti, kaip reaguoti ir kur kreiptis pagalbos, nutikus tokiam dalykui. Šis renginys – dalis projekto „Nematomi paukščiai“, vienijančio kelis socialinius partnerius ir siekiančio atkreipti dėmesį į seksua­linio smurto prieš moteris problemą.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Šiemet demokratijos žinių konkurso finale Vilniuje dalyvavo gimnazijos IIag klasės mokinė Audronė Skurdelytė. Į Seimo rūmus susirinko geriausiai atrankiniuose etapuose pasirodę dalyviai iš visos šalies, jauni žmonės, kuriems rūpi valstybė, jos valdymas bei demokratijos principai. 

Audronė teisę dalyvauti finale iškovojo tada, kai gimnazijoje lankėsi Seimo kanceliarijos atstovės ir vyko atrankinis etapas. Sėkmingai įveikusi užduotis ir pademonst­ravusi puikias žinias, ji užsitikrino vietą tarp stipriausiųjų. Finalas vyko Kovo 11-osios salėje, kur dalyviai pirmiausia atliko testą, o Seimo posėdžių salėje išbandė save parlamentinio darbo aplinkoje. Jaunuoliai diskutavo, dirbo komitetuose, sprendė įvairias užduotis ir demonstravo ne tik teori­nes žinias, bet ir gebėjimą kritiškai mąstyti, bendradarbiauti bei argumentuotai reikšti savo nuomonę. Mokiniai gilinosi į Lietuvos politinę sistemą, Konstituciją, pilietines teises ir pa­reigas, aktyviai įsitraukė į diskusijas, drąsiai reiškė savo idėjas ir jas grindė faktais.

Pasak Audronės, jai tai buvo ne tik iššūkis, bet ir labai vertinga patirtis: „Buvo įdomu pajausti, kaip vyksta Seimo darbas, dirbti komandoje ir išgirsti kitų dalyvių požiūrius“. 

Tokie renginiai atskleidžia, jog jaunimas domisi valstybės gyvenimu ir nori prisidėti prie jos ateities kūrimo. 

Aušra LETUKIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Gegužės 11-oji Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos trečiokams tapo istorine diena – sėkmingai įveikę varžovus rajoniniame etape, jie iškovojo teisę atstovauti Šilalės rajonui Lietuvos pradinių klasių šachmatų čempionato finale, kuris vyko Prezidentūroje. Mokinius į finalą lydėjo direktoriaus pavaduotoja ugdymui Regina Rimkutė, 3 klasės mokytoja Inga Makarė ir tėvų atstovė Rasita Damulienė.

Kelionė į Vilnių ir gali­mybė susirungti dėl Pre­zidento taurės – didžiulis įvertinimas jau­niesiems šachmatinin­kams. Į šį iškilmingą renginį susirinko patys stip­riausi Lietuvos mokyklų atstovai, net 125 pradinukai iš visos šalies. Mūsų kraštui ir gimnazijai atstovavo pajūriškiai Viltė Bendžiūtė, Luk­recija Capaitė, Emilis Raščauskas, Aronas Vilkauskas, Adomas Domb­rauskas. 

Po oficialaus atidarymo Baltojoje salėje prasidėjo įtemptos 5 ratų varžybos, prie šachmatų lentų virė rimtos strateginės kovos, reikalavusios kantrybės ir aštraus proto, o pertraukos metu dalyviai lankėsi Valstybės pažinimo cent­re, dalyvavo išmaniose edukacijose, vaišinosi ska­niais užkandžiais. 

Renginio kulminacija – susitikimas su šalies va­dovu Gitanu Nausėda. Susitikimas su Prezidentu vaikams paliko neišdildomą įspūdį – jų degančiose akyse atsispindėjo džiaugsmas, smalsumas ir įkvė­pimas siekti dar daugiau.

Tai buvo ne tik sportinis renginys, bet ir šventė, skatinanti vaikus siekti aukštų tikslų bei ugdyti logines įžvalgas, kurios pravers ne tik prie šachmatų lentų, bet ir gyvenime.

Džiugu, kad mūsų gimnazijos mokiniams yra suteikta galimybė domėtis šiuo intelektualiu žaidimu.

Nuoširdžiai dėkojame gimnazijos direktoriui Juozui Žymančiui už suteiktas puikias sąlygas mokiniams mokytis šachmatų gimnazijoje ir galimybę dalyvauti čempionate Prezidento taurei laimėti, už šachmatų kultūros puoselėjimą gimnazijoje dėkojame neformaliojo ugdymo mokytojui Tomui Veščiūnui, už galimybę nuvykti į sostinę – direktoriaus pavaduotojui administracijos ir ūkio reikalams Sauliui Macui.

Inga MAKARĖ, Regina RIMKUTĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojos

Tarptautinės muziejų nakties proga Lietuvos aviacijos muziejaus pa­daliniai – Stepono Dariaus gimtinė-muziejus ir Stasio Girėno gimti­nė-mu­ziejus – gegužės 23 d. kviečia lankytojus į išskirtinius renginius, skir­tus aviacijos istorijai, kelionėms bei gyvai pažinčiai su legendinių „Lituani­cos“ lakūnų gimtinėmis.

Šių metų Muziejų naktis kviečia sustoti keliaujant po Žemaitiją ar vykstant pajūrio link ir atrasti autentiškas vietas, kuriose prasidėjo S. Dariaus ir S. Girėno gyvenimo kelias. Nuo žygio iki negirdėtų istorijų ir jaukaus vakaro gamtos apsuptyje – išskirtinei nakčiai lakūnų gimtinės-muziejai paruošę ypatingas programas. Tiek keliautojai jūros link, tiek vietos gyventojai kviečiami dalyvauti orientaciniame žygyje „Iš gimtinės – į gimtinę“: nuo 10 iki 19 val. vyksiantis žygis sujungs abi gimtines ir kvies savarankiškai žingsniuoti maždaug 50 km maršrutu po Žemaitijos istorines, kultūrines bei gamtines vietas. Dalyviai gali rinktis kelionę automobiliu, motociklu, dviračiu ar pėsčiomis, aplankyti maršrute pažymėtus objektus, fotografuoti juos bei rinkti kelionės taškus. Finišavusiųjų lauks simbolinės dovanos ir nemokamos Muziejų nakties veiklos.

Muziejų naktį Vytogaloje, S. Girėno gimtinėje, nuo 18 iki 22 val., vyks nemokamas muziejaus ekspozicijos lankymas, virtualios realybės turas po lėktuvų interjerus, netradicinė ekskursija po S. Girėno šeimos istoriją bei piknikas muziejaus sode.

S. Dariaus gimtinėje Judrėnuose lankytojai taip pat kviečiami nuo 18 iki 22 val. nemokamai aplankyti ekspoziciją, išbandyti turą po lėktuvus ir dalyvauti vakarinėje programoje prie laužo. Vakaro metu skambės autentiški lakūnų balsai, bus pristatyta archyvinė garso technika ir pasakojamos istorijos apie lakūnų gyvenimą bei legendinį jų skrydį.

Pasak muziejininkų, Muziejų naktis – tai reta galimybė šias vietas patirti ne kaip įprastus muziejus, o kaip gyvas istorines erdves, kuriose vakarėjant atgyja pasakojimai, prisiminimai ir legendinio skrydžio dvasia.

Visą informaciją apie žygį ir Muziejų nakties programas gimtinėse galima rasti Lietuvos aviacijos muziejaus interneto svetainėje ir socialinio tinklo „Facebook“ Lietuvos aviacijos muziejaus paskyroje.

Lietuvos aviacijos muziejaus inform. ir nuotr.

Pažinti savo kraštą, o ypač gimtąsias vietas, regis, turėtų būti kiekvieno žmogaus savotiška pareiga. Galbūt todėl pastaraisiais metais vis labiau populiarėja pėsčiųjų žygiai, leidžiantys ne tik aktyviai leisti laiką, bet ir iš naujo atrasti pažįstamas vietoves.

Iš Šilalė kilęs, dabar Klaipėdoje gyvenantis Steponas Dabulskis save vadina istorijos entuziastu ir neslepia, kad kiekvienas pasivaikščiojimas istoriškai įdomiose vietose jam tampa naujų atradimų kelione. Net ir gerai pažįstamose apylinkėse jis vis atranda detalių, kurios anksčiau buvo praslydusios pro akis, todėl šią vasarą vėl planuoja pasižvalgyti ten, kur seniai buvo įkėlęs koją, o gali būti, kad į kompaniją pakvies ir visus, norinčius prasmingai praleisti laiką. 

Steponas užaugo Šilalėje, tačiau noras giliau pažinti savo kraštą atsirado visai netikėtai – tyrinėjant mamos paveldėtą pievą netoli Pagramančio. Ten jis aptiko dotą su šaudymo anga, o šis radinys taip sužadino smalsumą apie Antrąjį pasaulinį karą, kad, laikui bėgant, nustelbė kitus pomėgius ir interesus.

Subūręs „Istorijos sekėjų“ klubą – aktyvaus laisvalaikio ir kraštotyros entuziastų bendruomenę – Steponas dabar organizuoja žygius istorinėmis ir aktualiomis temomis. Jo tikslas – ne tik pakviesti žmones į kelionę, bet ir padėti jiems pažinti vietovių istoriją, atrasti mažiau žinomas vietas bei išgirsti pasakojimus, kurių nerasi vadovėliuose.

Nors pagal išsilavinimą S. Dabulskis nėra istorikas – baigė socialinių mokslų krypties studijas, tačiau pagal specialybę niekada nedirbo. Dabar jis sako, jog istorija atvėrė daugybę naujų pasaulių, o idėjų naujiems maršrutams ir tyrinėjimams užtektų dar ne vieniems metams. Dažnai jos gimsta vartant storą Lietuvos kelių atlasą, kurį Steponas vadina neįkainojamu keliautojo žinynu. Nors šiandien daugelis informacijos ieško internete, atlasas jam vis dar išlieka nepakeičiamas, mat jame pažymėti net mažiausi keliukai bei lankytinos vietos. Tiesa, ne visos: keliaudamas jis vis atranda ir žemėlapiuose nepažymėtų objektų, vertų parodyti kitiems.

Buvusio šilališkio organizuojami žygiai skiriasi nuo įprastų pėsčiųjų išvykų. Prieš pakviesdamas bendraminčius kartu, Steponas specialiai netikrina maršruto ir iš anksto nevertina, kokiais takais teks eiti, kokius griovius ar pelkes kirsti.

„Mūsų tikslas ir yra ieškoti atradimų – išsinagrinėjame žemėlapį ir leidžiamės į kelią, o einant visko pasitaiko. Man pačiam norisi ir kitiems linkiu patirti atradimo džiaugsmą. Sunkumų nereikia bijoti – jie grūdina charakterį“, – sako S. Dabulskis.

Paprastai „Istorijos sekėjų“ klubo žygiai neviršija 30 kilometrų. Vienos dienos maršrutams svarbu, jog dalyviai dar spėtų grįžti namo, todėl iš Klaipėdos toliau nei iki Kulautuvos ar Šeduvos jie dažniausiai nekeliauja. Šilalė ir jos apylinkės tokiems žygiams, pasak Stepono, itin tinkamos – daug istorinių vietų yra išsidėsčiusios netoli viena kitos.

Vienu įdomiausių ir kasmet kartojamų žygių jis vadina keliones Lietuvos ir Prūsijos pasienio vietovėmis. Ten vis dar galima rasti griuvėsių, geležinkelio pylimų, karo įtvirtinimų bei kitų istorijos ženklų.

„Šilalėje, atrodo, viską žinau – tyrinėjau ir bunkerius. Man patinka kelti sau tikslą kažką naujo sužinoti, išsiaiškinti. O bendraujant su vietiniais žmonėmis atsiveria tikri lobiai. Gal net žemėlapyje būtų galima pažymėti naujas lankytinas vietas“, – svarsto Steponas, planuojantis apie žygius po Šilalės kraštą kurti kelionių reportažus.

Jo įsitikinimu, pasakojimai apie įdomias vietas ir iš kartos į kartą perduodamos legendos gali sudominti istorija kur kas labiau nei vien faktų išvardijimas.

„Daugelis gal net nėra girdėję apie Molotovo gynybos liniją – įspūdingą Antrojo pasaulinio karo laikų gynybinę sistemą, besidriekiančią nuo Palangos per visą Lietuvą ir Lenkiją. Lietuvoje bunkeriai pradėti statyti 1941-aisiais, tačiau daug kur nespėta jų užbaigti, todėl praktiškai jie nebuvo naudojami. Kiek žinau, ties Pajūriu ir Žvingiais vietiniai gyventojai juose slėpėsi nuo bombardavimo, tad tam tikrą paskirtį jie vis dėlto atliko“, – pasakoja žygeiviu save vadinantis kraštietis. 

Steponas buvo vienas iniciatorių, prisidėjusių įrengiant „Memel Nord“ muziejų netoli Girulių. Jame dabar galima pajusti istorijos alsavimą – tai pakrančių apsaugos baterijos kompleksas, leidžiantis lankytojams tarsi persikelti į XX a. vidurį ir pajusti karo nuotaiką.

Nors po Šilalės rajoną S. Dabulskis galėtų keliauti vienas ar su artimiausiais bičiuliais, jam svarbu, kad istoriją atrastų kuo daugiau vietinių žmonių. Pasak jo, nors kai kam gali atrodyti, kad visi piliakalniai yra vienodi, jis pats neabejoja, jog kiekvienas jų slepia savitą pasakojimą.

„Įdomus pats kelionių ir atradimų procesas, o ne skaičiai ar faktai, kuriuos galima perskaityti internete. Istorija yra savotiškas detektyvas – įminęs jos mįsles, pats tampi turtingesnis, nes pasikeičia požiūris į daugelį dalykų“, – sako Steponas, žadantis, kad istorijos entuziastams artėjanti vasara bus kupina naujų atradimų.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo

„Būk atsargus, nevaikščiok Kyjivo gatvėmis, geriau pasėdėk metro požemiuose ar slėptuvėse, nes tiek dronų, kaip šiandien, lekiančių sostinės link, dar nebuvau regėjusi“, – perspėjo buto Kyjive šeimininkė Svitlana, gyvenanti savo name šalia Bučos. 

Karo pradžioje šiame mieste okupantai išžudė tūks­tančius civilių gyventojų, o dabar jie girdi nuolatinį dun­desį danguje. Mat Kyjivo priemiesčiuose yra išsi­dėsčiusi pirmoji sostinės apsaugos artilerinė linija, pri­valanti naikinti į didmiestį skrendančius priešo dronus ir raketas.

Svitlana kelis kartus per mėnesį įspėja dėl sustiprėjusio šaudymo ir dronų – praėjusią savaitę per vieną parą į Ukrainos erdvę jų įskrido daugiau nei pusantro tūkstančio. Tai nau­jas terorizmo rekordas – to­kio jų skaičiaus per parą Mask­va iki šiol nebuvo pasiuntu­si. Iš tikrųjų tai buvo gudriai suplanuotos kombinuotos atakos dalis, kad, numušinėdami dronus, gynėjai pavargtų ir išeik­votų šaudmenis.

Prasidėjus antrai rusų operacijos daliai, į sostinę kartu su dronais ėmė lėkti raketos bei bombos, o dėl jų gausybės gynėjai visų nebeįstengė numušti. Buvo pataikyta į energetikos bei karinius objektus, degalines, pusę trijų nakties raketa „X-101“ smogė į devynių aukštų namą Darnycios mikrorajone. Per sprogimą nugriuvo 18 penktosios laiptinės butų kartu su jų gyventojais. Kai penktą valandą ryto atvykau į įvykio vietą, gelbėtojai iš griuvėsių jau buvo ištraukę 14 sužeistų ir vieną žuvusį žmogų. Regėdamas didžiulį gelžbetonio blokų bei cemento nuolaužų kalną iš karto supratau, jog aukų bus gerokai daugiau, nes anksčiau tokias tragedijas jau buvo tekę matyti. Tokį spėjimą sustiprino ir pokalbiai su kieme stovinčiais tragedijos liudininkais.

26-erių Irina Ševčiuk su ašaromis akyse pasakojo, kad po griuvėsiais yra jos 54-erių teta Anastasija su vienmečiu vyru Anatolijumi. Mergina su tėvais gyveno per kelis namus toliau, bet, sakė, kad lankydamasi pas tetą, buvo susidariusi nuomonę, jog tuščių butų laiptinėje nėra. Todėl spėjo, jog po griuvėsiais gali būti daugybė kaimynų.

Kito apgriuvusio namo laiptinėje gyvenanti 40-metė Darija Cisko teigė, kad apie pusė namo gyventojų karo metu išvyko į užsienį ar Vakarų Ukrainą, o butus išnuomojo. Darija prisipažino, jog tą naktį patingėjo su vyru ir dukrele eiti slėptis į metro požemį, todėl, raketai atskridus, išgyveno tik­rą košmarą. Jų bute suskilo sienos, išdužo langai ir nuvirto baldai. Moteris dėkojo Dievui, kad šeima liko gyva, ir prisiekė ateityje visada slėptis netoli esančiame metro.

Sužeistas Olehas Kipasto tei­gė nesuvokiantis, kaip liko gyvas, nes gyvena laiptinėje, į kurią ir pataikė raketa. Smūgio banga jį pargriovė, galva trenkėsi į spintos kampą ir prarado sąmonę. Iš nuolaužų jį išvadavo gelbėtojai, išvedę į kiemą.

69-erių Jurijus Kolomyjus susižalojo palyginti nestipriai, tačiau vis dar buvo šoko būsenos – vaikščiojo ir klausinėjo, ar niekas nematė jo bičiulio Vitalijaus.

„Jo telefonas neatsako, bet juk galėjo ir išsikrauti ar nusimesti kažkur, ar ne taip?“ – Jurijus negalėjo patikėti, jog bičiulis guli po griuvėsiais, ir tarsi prašė paliudyti, kad šiam nieko blogo negalėjo atsitikti... Po kelių valandų gelbėtojai pranešė atradę antrą žuvusįjį, vėliau informavo apie trečią, penktą auką, o galiausiai paaiškėjo, jog žuvo 24 namo gyventojai, iš kurių 3 buvo nepilnamečiai. Labiausiai visus sukrėtė Tetjanos Jakovlevos pasakojimas. Moteris po sprogimo pamatė, kad vaikų kambario, kuriame miegojo dvi dukros, nebėra – nugarmėjo žemyn.

„Fronte prieš trejus metus žuvo sutuoktinis Jevgenas, dukros buvo mano gyvenimo prasmė, meldžiuosi, kad Dievas būtų gailestingas ir jos išgyventų, nes kitaip ką man veikti šiame pasaulyje“, – raudojo moteris. 

Deja, 12-metei ir 17-metei nebuvo lemta išgyventi šio Maskvos teroro akto... 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Kviečiame visus krepšinio entuziastus, pasiilgusius įtemptų kovų ir geros atmosferos, jau netrukus išbandyti jėgas tradiciniame 3x3 krepšinio turnyre „Už pergalę gyventi“.

Kasmet šis turnyras suburia didžiulę sporto bendruomenę ir tampa tikra krepšinio švente!

Šis turnyras – tai ne tik sportas, bet ir bendrystė. Susivienijame bendram kilniam tikslui – prisidėti prie sunkiai sergančių vaikų gerovės. Gera žinoti, kad dalyviai savo pergales skiria fondo globojamiems mažiesiems pacientams, taip kiekvieną žaidimą paversdami dar prasmingesniu.

Renginio metu laukia įtemptos 3x3 krepšinio kovos, konkursai, DJ muzika, aktyvios veiklos ir gera nuotaika visai šeimai.

Prizininkų lauks vertingi apdovanojimai, o visiems dalyviams – „Puma“ įsteigti marškinėliai.

Pasimatome birželio 14 d., sekmadienį, sporto aikštyne prie Baltojo tilto, Vilniuje.

 Rimanto Kaukėno paramos grupė

Savanorių pr. 363-311, Kaunas

Lithuania

Jau netrukus vienas ilgaamžiškiausių ir ryškiausių Lietuvos vaikų ir moksleivių muzikinių konkursų „Dainų dainelė“ pasieks kulminaciją – birželio 7 d. finalinis laureatų koncertas vyks Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Šiemet projekto vedėjų komandoje ypatingas duetas: vyras ir žmona I. Andriukevičius bei S. Lebrikaitė, kuriems „Dainų dainelė“ tapo ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir jautria patirtimi šalia jaunųjų Lietuvos talentų.

Tiesioginis eteris – mokykla abiem

Sandros teigimu, nors renginių vedimo patirties ji jau turėjo, televizija pasirodė esanti visai kitokia erdvė. Čia svarbu ne tik tekstas ar buvimas scenoje, bet ir kameros, ritmas, partnerio pajautimas, gebėjimas reaguoti čia ir dabar. Ji sako, kad per sezoną išmoko daugybę televizijos darbo subtilybių – nuo žvilgsnio į kamerą iki tikslaus momento, kada perimti mikrofoną ar reaguoti į partnerio tekstą.

„Neseniai žiūrėjau vieną iš pirmųjų laidų ir galvojau: negaliu patikėti, kiek daug išmokau. Tokie, atrodo, elementarūs dalykai: tiksliai žiūrėti į kamerą, žinoti, kada Ignas baigė savo tekstą, kada paimti mikrofoną. Žiūrovas gal to ir nepastebi, bet aš jaučiuosi labai daug išmokusi. Visa komanda padėjo – patardavo, kaip susižymėti tekstą, į ką atkreipti dėmesį. Atrodo, kad per šias laidas turėjau geriausius vedėjų kursus“, – sako Sandra.

Ignas pripažįsta, jog šįkart jo vaidmuo scenoje taip pat buvo kitoks nei įprastai. Vedant koncertą kartu su žmona, teko rūpintis ne tik savo dalimi, bet ir bendru jų vaizdu.

„Jeigu iki šiol ką nors vesdavau, labiau rūpindavausi savo tekstu, suprasdamas, kad partneris atsakingas už savo. Šį kartą norėjosi matyti bendrą mūsų abiejų vaizdą – kaip atrodysime kartu, kaip pasiskirstysime pagal logiką, norus ar nenorus. Pirmiausia norėjau suprasti visumą, o tada jau viską skaidyti mažesniais gabaliukais“, – pasakoja Ignas.

Vyras ir žmona scenoje: daugiau saugumo

Vedėjai neslepia – darbas kartu tiesioginiame eteryje galėjo tapti ir išbandymu, tačiau abiem jis suteikė daugiau pasitikėjimo. Sandra prisipažįsta, jog šalia Igno jautėsi saugiau.

„Man labai patiko dirbti su Ignu. Jaučiausi saugesnė, nes žinojau, kad jam rūpi, jog ir man viskas būtų gerai. Tai buvo pliusas, kad esame šeima. Nežinau, gal Ignui kitaip, bet man tai tikrai padėjo“, – sako Sandra.

Ignas šypsosi, jog artimas ryšys leido scenoje būti spontaniškesniems. Jis kartais specialiai nepasakydavo Sandrai, ko ketina paklausti ne pagal scenarijų, nes norėdavo tikros, nesurepetuotos reakcijos.

„Kartais net nesakydavau, ko jos paklausiu ne pagal scenarijų, nes norėjau matyti tikras jos išraiškas. Žinojau, kad jei ji ir pasimestų, vis tiek būtų gyva ir įdomu. Kartais surepetuoti dalykai tampa labai nuspėjami, o čia norėjosi tikrumo. Visada prisigalvodavau, kuo ją nustebinti, ir, tikiuosi, pavyko“, – pasakoja Ignas.

Svarbiausi scenoje – vaikai

Abu vedėjai pabrėžia, jog „Dainų dainelėje“ jų vaidmuo tik dalis didesnio paveikslo. Svarbiausi šiame konkurse – jaunieji atlikėjai, jų emocijos, jaudulys, pastangos ir džiaugsmas.

„Jeigu lydėdavau vaiką į sceną, visada pasakydavau ką nors padrąsinančio: kad jis labai gražiai atrodo, kad nuostabiai dainuos, kad viskas bus gerai, kad tik nusišypsotų. O kai vaikai pabaigoje sužinodavo rezultatus ir kai kurie nusimindavo, norėdavosi jiems parodyti, kad čia nėra pabaiga. Sakydavau, jog dabar mūsų darbas – balsuoti, kviesti klasę, mokytojus, kaimynus, kad visi palaikytų. Norėjau, kad jie nenuliūstų, nes pati žinau, ką reiškia stovėti scenoje“, – teigia Sandra.

Ignas priduria, jog nuo pat pirmųjų laidų norėjo, kad konkursas neatrodytų šaltas ar pernelyg griežtas. Jam svarbu, kad „Dainų dainelė“ išliktų draugiška ir palaikanti.

„Nuo pat pirmos laidos turėjau lūkestį, kad atliepsime vaikų poreikius ir nesukursime labai griežto akademinio konkurso, kur sėdi rimta komisija, visi susikaupę ir tik vertina, tu geras ar blogas. Norėjosi sukurti ryšį. Vaikams atvažiuoti, repetuoti, laukti, pasirodyti – didelis krūvis, ypač mažesniems. Mūsų tikslas buvo ne tik būti vedėjų zonoje, bet ir apskritai kurti bendrą konkurso nuotaiką“, – tikina Ignas.

„Dainų dainelė“ – konkursas, kuriame auga ateities atlikėjai

Ignui „Dainų dainelė“ nėra nauja scena – jis yra vedęs šį konkursą ir anksčiau. Dabar matydamas jau užaugusius buvusius dalyvius, tapusius žinomais atlikėjais, jis jaučia ypatingą ryšį su jų muzikiniais keliais.

„Labai keistas jausmas, kai pamatai vaikus, kurie užaugo ir tapo žinomais. Tada pagalvoji: taigi aš vedžiau tą konkursą, aš tave mačiau. Aišku, juokais galima sakyti, jog truputį juos saviniesi, bet yra toks jausmas – matėme, kaip tu augai šiame muzikiniame kelyje, o dabar žiūrėk, koks esi“, – sako Ignas.

Pasak jo, „Dainų dainelė“ yra daugiau nei dar vienas muzikinis projektas. Tai ilgametė tradicija, kuri laikosi ne dėl trumpalaikio populiarumo, o dėl gilesnės prasmės.

„Atrodo, kad aplink šį konkursą limpa visi kiti konkursai. Jie gali būti populiaresni, trumpam sublizgėti ir atsitraukti, o „Dainų dainelė“ kaip prasidėjo prieš dešimtmečius, taip sėkmingai eina toliau. Iš esmės – tai mūsų jaunimas ir ateitis“, – neabejoja Ignas.

Sandros nuomone, šiame konkurse matyti ne tik vaikų balsai, bet ir didžiulis mokytojų, tėvų, vadovų darbas. Pasak jos, „Dainų dainelė“ aiškiai parodo, kaip Lietuvoje keičiasi muzikinis ugdymas.

„Dainų dainelė“ labai gerai atspindi neformalųjį muzikinį ugdymą Lietuvoje. Juk šešerių metų vaikas ne pats sugalvoja, kaip atrodys scenoje. Matyti komanda: tėvai, mokytojai, vadovai. Žmonės sako, kad kai pasibaigia viena „Dainų dainelė“, jie jau pradeda ruoštis kitai. Vadinasi, dvejus metus galvojama apie kūrinius, pasirodymą, kas tiktų, kas ne. Šiemet mačiau gražių, šiuolaikiškų, modernių pasirodymų – net liaudies dainos paverčiamos nuostabiais sceniniais kūriniais“, – džiaugiasi Sandra.

Finalas LNOBT: svajonės išsipildymas jauniesiems atlikėjams

Artėjantis finalas vedėjams kelia ypatingą jausmą. Sandra sako labai laukianti šio vakaro, nes daugeliui vaikų pasirodymas tokioje scenoje taps svajonės išsipildymu.

„Man atrodo, kad „Dainų dainelę“ atvesti į Operos ir baleto teatrą labai gražu. Daugeliui vaikų tai tikrai bus svajonės išsipildymas – orkestras, grupė, didelė, prestižinė salė. Oho“, – įsitikinusi Sandra.

Ignas pripažįsta, jog finalo laukimas skiriasi nuo įprastų laidų filmavimo. Jam LNOBT scena siejasi su iškilmingu konkurso užbaigimu ir pasididžiavimu tuo, ką pavyko sukurti per visą sezoną.

„Jausmas yra kitoks, nei filmuojant laidas. Operos teatras – tai pabaigos koncertas, į kurį visi ateiname su pasididžiavimu. Tokiu lūkesčiu ir laukiu finalinio koncerto – jis bus ilgas, bet tikiu, jog labai vertingas, apžvelgiantis visą šių metų „Dainų dainelės“ konkursą“, – sako Ignas.

Finalininkams – palinkėjimas pasimėgauti scena

Prieš didįjį finalą Sandra jauniesiems atlikėjams linki nepamiršti, kad tokia patirtis gali tapti vienu gražiausių vaikystės prisiminimų.

„Nežinau, ar čia gali būti kokia nors techninė rekomendacija – tą labiau pasako mokytojai. Tik norėčiau visiems palinkėti pasimėgauti ir pabūti toje akimirkoje. Tai tikrai įsimins ilgam ir bus vienas gražiausių vaikystės prisiminimų“, – neabejoja Sandra.

Ignas linki finalininkams į didžiąją sceną žengti su džiaugsmu, bet be per didelės įtampos.

„Linkėčiau neįsitempti. Tegul tai būna vienas iš pasirodymų didžiosiose scenose, gera repeticija prieš ateities didžiuosius koncertus. Ateikime, pasidžiaukime, padarykime taip, kaip suplanavome ir surepetavome“, – sako Ignas.

„Dainų dainelės 2026“ finalinis laureatų koncertas vyks birželio 7 d.

Karolina BIELIAUSKAITĖ