Balandį savivaldybės tarybos nariams svarstant Šilalės sveikatos centro 2024 m. veiklos ataskaitą, paaiškėjo, kad nuostolingiausiai dirba Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyrius, nes medikai turi budėti visą parą, o pacientų esą ateina labai mažai. Tarybos narė Raimundė Gečienė paprašė Sveikatos centro vadovo pasikalbėti su skyriuje dirbančiu personalu, kad būtų priimami visi atvykusieji ir „greitosios“ darbuotojų atvežti pacientai. Tačiau toks pa­stebėjimas, regis, labai nepatiko laikinai Priėmimo ir skubio­sios pagalbos skyriaus vedėjo pareigas laikinai einančiam gydytojui Lukui Mikelioniui, kuris raštu kreipėsi į tarybą ir Sveikatos reikalų bei so­cia­linės apsaugos komiteto narius, teigdamas, jog neva medikai buvo nepagrįstai apkaltinti.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Taip suformulavo savo mintį kraštietė Irena, parvykusi į tėviškę aplankyti artimųjų kapų. Moteris sako, kad šitokia infrastruktūra pa­rodo tikrąjį požiūrį į mirusiuosius, ir vadina tai nedovanotina klaida. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Atrodo, sovietmečio „tradicijas“ jau turėjome pamiršti – juk daugiau nei 30 metų gyvename kitoje santvarkoje, užaugo nauja karta su kitokiais įgūdžiais ir įpročiais, lyg ir turinti jausti atsakomybę už savo poelgius. Deja, vis dar gausu atvejų, kai gyventojų mąstymas ir veiksmai tebedvelkia gūdžia praeitimi, o įsitikinimas, kad už viską yra atsa­kingas kažkas kitas, niekur nedingo...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

Tauragės apskrities ekonomika – viena greičiausiai augančių Lietuvoje. Tokią viltingą žinią Tauragės regiono tarybos nariams pranešė verslo investicinę aplinką tyrusios konsultacijų įmonės „Impact Advisory“ ekspertai. Tačiau tai nereiškia, kad regionas  netrukus suklestės, o žmonių gyvenimas staiga ims gerėti. Tauragės apskrities ekonomiką augina didžiosios transporto įmonės, dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo įdarbinančios ne vietinius gyventojus, o emigrantus, dažniausiai atvykusius iš trečiųjų šalių. 

Siekė identifikuoti problemas

Investicinės aplinkos tyrimą užsakė viešoji įstaiga „Žaliasis regionas“. Keturių Tauragės apskrities savivaldybių sukurtai įstaigai vadovaujanti Gaiva Mačiulaitienė įsitikinusi, kad didžiausia Tauragės regiono problema – mažas investicinis patrauklumas. 

„Siekiant užtikrinti ekonominį stabilumą ir esamo potencialo išsaugojimą, svarbiausia yra darbo vietų kūrimas. VšĮ „Žaliasis regionas“ uždavinys yra didinti regiono investicinį patrauklumą. Prieš ko nors imantis, svarbu įsivertinti esamą situaciją, nes kai žinai, kur esi, gali planuoti, kaip pasiekti tikslą. Todėl regiono ekonomines problemas aiškintis pradėjome nuo investicinės aplinkos analizės“, – teigia G. Mačiulaitienė. 

Projekte dalyvauja visos keturios re­giono savivaldybės, bet investicines veik­­las nusimatė tik Jurbarko rajonas, į kurio pramoninės zonos atnaujinimą iki 2029 m. yra suplanuota investuoti per 5 mln. eurų, o dalis Europos Sąjungos paramos jau panaudota. 

Su investicijų badu susiduria visos aps­krities savivaldybės, todėl tikėtasi, kad atlikus investicinės aplinkos tyrimą, bus identifikuotos svarbiausios jų atėjimui trukdančios problemos.

„Verslui renkantis, kur vykdyti investicinius projektus, didelę reikšmę turi tiek tinkamai išvystyta infrastruktūra, tiek bendra investavimo rajone kultūra, dėl to svarbu žinoti investuotojų lūkesčius bei suteikti priemones į regioną ateiti ketinančiam verslui“, – sako G. Mačiulaitienė. 

Pasak „Žaliojo regiono“ direktorės, svarbu inventorizuoti Tauragės apskrities savivaldybių turimus investicinius sklypus, sukurti jų žemėlapį, parengti investitorių pritraukimo strategiją ir sukurti patrauklias sąlygas investuoti. 

„Tai yra savivaldybių uždavinys. Šiuo metu tam savivaldybėse neskiriama pakankamai dėmesio, todėl ir buvo sumanytas šis projektas. Būtų labai gerai, jei rajonų vadovai, tarybų nariai ir verslininkai atidžiai įsigilintų į investicinės aplinkos tyrimo ataskaitą ir ekspertų rekomendacijas”, – tikina G. Mačiulaitienė. 

Nustebino ekonomikos augimo greitis

Investicinės aplinkos tyrimą­ atlikusios įmonės „Impact Advisory“ ekspertai įsitikinę, kad Tauragės apskrities nebegalima vadinti ekonomiškai at­si­likusia, nors anksčiau tokia nuomonė ir buvo paplitusi. Pasirodo, per pastaruosius me­tus regionas yra tarp augančių greičiausiai ir labiausiai visoje Lietuvoje. Šiuo metu pagal pridėtinės vertės apimtį vienam dirbančiajam regionas užima penktą vietą ir nusileidžia tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bei Telšių apskritims. Pagrindinę pridėtinę vertę kuria transportas, pramonė­ ir ypatingai apdirbamoji gamyba, viešosios paslaugos bei žemės ūkis. Pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gy­ventojui Tauragės apskri­tis 2023 m. aplenkė Alytaus bei Utenos apskritis ir susilygino su Marijampolės apskritimi. BVP augimo greičiu Tauragės apskritis greičiausiai vejasi Lietuvos vidurkį, o šį augimą lemia didžiųjų verslo įmonių­ plėtra ir sėkmingi rezultatai. Tokia žinia turėtų džiuginti, tačiau investicinę aplinką tyręs konsultacijų kompanijos „Impact Advisory“ strategas Domas Zdanevičius įžvelgė, jog 2023 m. viso Tauragės regiono ekonomikos augimą lėmė fenomenalus transporto įmonių augimas: 73 proc. visų materialinių investicijų regione atiteko didmeninės ir mažmeninės prekybos, transporto, ap­gy­vendinimo ir maitinimo paslaugų­ veik­loms, o net 93 proc. investicijų šioje ekonominės veiklos rūšių grupėje sudarė investicijos transporto sektoriuje. 

„Tai reiškia, kad regiono sėk­mė stip­riai priklauso nuo šių įmonių rezultatų. Tauragės ap­skritis išsiskiria vienu žemiausių aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalimi Lietuvoje, o tai riboja gebėjimą kurti aukštą pridėtinę vertę”, – pastebėjo investicinę aplinką tyręs D. Zdanevičius. 

Šilalės verslai dydžiu nepasižymi

„Galima teigti, kad Tauragės apsk­ritis yra maždaug „40-ies ūkio sub­jektų apskritis“,– rašoma investicinės aplinkos tyrimo ataskaitoje, nes visos keturios savivaldybės turi maždaug po 10 reikšmingiausią pridė­ti­nę vertę kuriančių verslo­ „flag­manų“. Iš 10 didžiausių Ši­la­lės rajone veikiančių įmonių mažiausiai pusė veiklą vykdo ir darbuotojų turi visoje Lietuvoje. Pirmauja UAB „Jozita“, turinti 225 darbuotojus ir 2023 m. padidinusi apyvartą 17 proc. iki 115,3 mln. eurų. Tiesa, antrai pagal dydį „Šilalės medienai“, turinčiai 157 darbuotojus, 2023-ieji nebuvo sėkmingi: įmonės apyvarta krito 36 proc. – nuo beveik 65 iki 41,6 mln. Eur.

Didžiausią apyvartos prieaugį (kone 50 proc.) pasiekė trečioje vietoje pagal veiklos apimtis  esanti UAB „Marijonas“, užsiimanti gyvulių didmenine prekyba. Nors šioje įmonėje dirba tik 9 darbuotojai, 2023 m., kurie buvo itin nepalankūs žemės ūkiui, bendrovė supirko gyvulių už 11,7 mln. Eur. Pašarų gamyba ir didmenine prekyba užsiimančios UAB „Raudoniai“ apyvarta tais metais krito 14 proc. Nepalankūs 2023-ieji buvo ir „Kvėdarstai“, praradusiai 18 proc. apyvartos, bei medienos apdirbimo verslu užsiimančiam kooperatyvui „Pynauja“, apyvartą sumažinusiam 12 proc. 

Tarp didžiausią apyvartą auginančių rajono įmonių yra ir „Eurobiuras“, „Senoji kepyklėlė“,­  „Avirginida“ bei „Meduolis“. Viso dešimtuko bendra apyvar­ta – 213 mln. Eur. 

Gerokai solidesnę – net 545 mln. Eur – apyvartą 2023 m. pasiekė Tauragės de­šimtukas, kuriame yra 4 di­delės transporto bend­rovės bei dvi pieno perdirbimo įmonės. 

Didžiausių Jurbarko savi­val­dy­bės įmonių bendra apy­varta nesiekia 400 mln. Eur, ir daugiau nei pusę jos – 258,3 mln. Eur į rajoną „atveža“ krovinių pervežimo įmonė „Manvesta“, samdanti kone 2 tūkst. užsieniečių.  

Didesnė nei Šilalės yra ir Pagėgių savivaldybės verslo­ subjektų apy­varta, siekianti 268,4 mln. Eur, tačiau ir ją lemia vienos įmonės rezultatai: 2023 m. vien „Vilkyškių pieninė“ pagamino ir pardavė produkcijos už 245 mln. Eur.

„Akivaizdu, kad regione trūks­ta verslumo, nes atėmus didžiąsias regiono įmones ir viešąjį sektorių, lieka nedideli verslai, kuriantys lokalią pridė­tinę vertę, susiduriantys su baime­ au­ginti verslą, nenorintys rizikuoti,­ susikoncentravę­ į vertės sau ir artimiausiai ap­linkai sukūrimą“, – teigiama Tauragės regiono investicinės aplinkos analizės ataskaitoje. 

Mažiau dirbančių savarankiškai

Konsultacinės įmonės ekspertų analizė rodo, jog 25,3 proc. regione esančių darbo vietų yra prekybos, transporto, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų įmonėse. Jose dirbantys žmonės sukuria 36,5 proc. pridėtinės vertės. Nerimą kelia tai, kad didžioji dalis šią pridėtinę vertę kuriančių transporto įmonių darbuotojų yra emigrantai iš trečiųjų šalių, kurių apskrityje dirba per  3300. D. Zdanevičiaus duomenimis, tokia praktika įprasta visose šalies transporto įmonėse. 

„Tačiau tai kelia klausimų apie regiono žmogiškųjų ištek­lių bazę. Dar­buotojų pritraukimas iš trečiųjų šalių rodo vietinės darbo jėgos trūkumą ir silpną integraciją tarp vietinių gyventojų ir aukštesnę vertę kuriančių sektorių. Taip pat pastebima tendencija, jog atskiri regionai turi priklausomybę nuo juose veikiančių didžiųjų įmonių. Pavyzdys – Telšių apskritis, kurios makroekonominiai rodikliai labai priklausomi nuo „Orlen Lietuva” rezultatų”, – sakė ekspertas. 

Antras pagal darbo vietų skaičių – viešasis sektorius, apimantis valdymo,­ švietimo, ­sveikatos apsaugos ir socia­linio darbo įstaigas. Tauragės ap­skrityje yra net 7287 iš biudžeto finansuojami darbuotojai, kurie sudaro 19 proc. visų užimtų asmenų. Dideliam iš biudžeto išlaikomų įstaigų darbuotojų skaičiui įtakos turi ir didžiausios apskrities savivaldybėms skiriamos valstybės dotacijos. Jos sudaro net 46 proc. savivaldybių biudžeto. Tiesa, Šilalės savivaldybė, palyginus su kitomis apskrities savivaldybėmis, 2023 m. gavo mažiausią dotaciją – 17,5 mln. Eur (41 proc. rajono biudžeto lėšų).

Tuo tarpu žemės ūkyje mūsų regione nuolat dirba tik apie pust­rečio tūkstančio žmonių, nors sezono metu jiems talkina dar bent 12 tūkst. regiono gyventojų.

„Visoje Lietuvoje stebima tendencija, kad užimtumas žemės ūkio sektoriuje drastiškai mažėja: lyginant su 2020 m.,

­jis yra sumažėjęs 25 proc. Tai gali būti ir viena svarbiausių priežasčių gyventojų migracijai iš kaimiškų vietovių. Tokių darbuotojų, ypač su žemesniu išsilavinimu, poreikis mažėja ir dėl naujų žemės ūkio technologijų“, – teigia analizę atlikęs konsultacijų kom­pa­nijos „Impact Advisory“ strategas­ D. Zda­­nevičius. 

Problemų priežastis – gyventojų savivertė

Tauragės apskritis pasižymi mažesniu nei visos Lietuvos bei Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono vidurkiai savarankiškai dirbančių asmenų skaičiumi, skaičiuojant nuo visų užimtų gyventojų. Nors 2019 –­ 2023 m. savarankiškai dirbančių gyventojų padaugėjo iki 6302, verslumo lygį galima laikyti pakankamai vidutinišku ar vos žemesniu nei vidutiniškas. 2019 – 2023 m. vidutiniškai apskrityje užimtumą turėjo apie 68 – 69 proc. gyventojų. Daugiausiai – 73,1 proc. jų buvo Pagėgiuose ir Šilalė­je (72,4), mažiausiai – 65,7 proc. Jurbarke. Tauragės savivaldybėje darbą turėjo 66 proc. gyventojų.

Analizę atlikę ekspertai atkreipė dėmesį, jog regione pakankamai ženklią dalį sudaro žmonės, kurie dirba šešėlyje ir neprisideda prie oficialaus ekonominio rezultato. Tie asmenys piktnaudžiauja savo socialiniu statusu, bet lygiai su visais naudojasi viešąja infrast­ruktūra bei paslaugomis.

Ekspertė mato vienintelę priežastį – Tauragės regiono gyventojų išsilavinimas yra žemesnis nei kitų regionų gyventojų, dėl to jie negali dirbti kvalifikuotų darbų ir gauti didesnių atlyginimų. Su tuo susijęs ir menkas verslumas. 

„Verslumas dažniausiai siejamas su žmogaus savivertės lygiu – tikėjimu, jog jis gali ko nors pasiekti. Žemesnis išsilavinimas trukdo kokybiškai orientuotis verslo ar sociokultūrinėje aplinkoje ir pasirinkti teisingas veikimo strategijas. O dėl žemo išsilavinimo gaunamos menkesnės pajamos nesukuria galimybių kaupti startinio kapitalo”, – įsitikinęs D. Zdanevičius.  

Pasak ekspertės, išsilavinę ir aukštesnės kvalifikacijos gyventojai iš re­giono išvyksta dėl kelių priežasčių. Jiems trūksta tinkamų darbo vietų, nėra pakankamai ambicingų verslų ar organizacijų, mažai galimybių savirealizacijai. Siekiant stabdyti šį procesą, savivaldybės turėtų aktyviai investuoti į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų pritraukimą, plėtoti švietimo pasiūlą ir sukurti sistemingą investicijų aptarnavimą regione. 

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovų nuotr.

Šią savaitę Šilalės rajono mažosioms seniūnijoms – Žadeikiams, Palentiniui, Didkiemiui, Bilioniams ir Teneniams sukako lygiai 30 metų. Todėl ta proga susitinkame su jas kuriančiais žmonėmis, klausomės krašto legendų, istorijų ir dalijamės jomis su „Šilalės artojo“ skaitytojais. Šįkart – iš Tenenių.

Kaip ir kitos mažosios rajono seniūnijos, Teneniai įsikūrė 1995-ųjų gegužės 5 d. tuometinės rajono merės Zitos Lazdauskienės įsakymu. Tikslas buvo vienas – priartinti valdžią prie gyventojų, nors, kaip pasakoja pirmieji seniūnai, anuomet tokiam žingsniui nebuvo tinkamai pasirengta, nebuvo seniūnijos administ­racijai skirtų patalpų, nekalbant apie baldus ar darbuotojus. Todėl veikla prasidėjo visiškai nuo nulio. Tą patvirti­na ir pirmasis­ Tenenių seniūnas Bronius Gra­bauskas.

„Buvau veteri­narijos gydytojas, neturėjau net minčių tapti seniūnu ir į susirinkimą tąsyk nėjau, tik po to sužinojau, kad esu išrinktas, nes taip nusprendė gyventojai“, – šiandien prisimena pirmasis seniūnijos vadovas.

Net ketverius metus Tenenių seniūnija veikė B. Grabausko namuose. Jis juokiasi prisiminęs, jog pirmąjį inventorių padovanojo Pajūrio seniūnija, Te­neniams atidavusi seną stalą ir kelias kėdes. 

„Bet tada svarbiausia buvo, kad visi norėjome dirbti, o ne­ politikuoti, kibome į darbus su entuziazmu ir kūryba. Vertinome šį rajono valdžios žingsnį labai pozityviai, nes iki tol mus mažiukus labai skriausdavo, atiduodavo tik trupinius – nei mūsų keliai būdavo prižiūrimi kaip kitų seniūnijų, nei kita infrastruktūra, o prieiti prie že­mės ūkio ar kitų specialistų Tenenių gyventojams būdavo itin sunku, tekdavo laukti ilgiausiose eilėse. Viskas pasikeitė, įsikūrus seniūnijai – kiekvienas žmogus galėjo rasti sprendimus, gauti atsakymus čia pat“, – tikina B. Grabauskas, vadovavęs seniūnijai net 15 metų. 

Pašnekovo teigimu, anuomet gyventojų buvo kelis kartus daugiau nei dabar, kūrėsi, o ne naikinosi darbo vietos. Lygindamas situaciją su dabartine, buvęs seniūnas sako, jog norint, kad Teneniuose gyvenimas iš naujo atgytų, reikėtų kone stebuklo.

„Žmonės išsivažinėjo, nes ne­beliko darbo, tad pirmiausia ir reikėtų nuo to pradėti – darbo vietų kūrimo. Šiuo metu pas mus dirba tik tie, kurie geba susikurti darbo vietą patys. Iš kitos pusės, jeigu darbų ir atsirastų, iš kur reikėtų gauti žmonių? Darbingo amžiaus gyventojų, specialistų nėra. Net seniūnijoje liko faktiškai viena seniūnė ir tokia situacija, deja, ne tik mūsų rajone – tuštėja sodybos visoje šalyje“, – apgailestauja buvęs Tenenių seniūnas.

Jo žodžius patvirtina ir seniūno pareigas iš B. Grabausko perėmusi dabartinė seniūnė­ Loreta Petravičienė. Ji paskaičiavo, jog seniūnijos plotas užima nepilnai 4 tūkst. hektarų, kuriuose išsidėstę kaimai­ nyksta, o gyventojų gretos sparčiai retėja.

„Seniūnijoje be Tenenių gyvenvietės yra dar šeši kaimai: Adomavo, Barsukinės, Kal­niš­kių II, Mažųjų Girininkų, Pa­kal­niškių II ir Šusčių. Kiek gyventojų buvo 2010-aisiais, kai pradėjau dirbti, negaliu atsakyti,­ bet 2008 m. seniūnijoje gyve­no 601 žmogus, o šių metų sau­sį gyvenamąją vietą čia bu­vo­ deklaravę 390 gyventojų. Realiai tokių, kurie čia kiekvieną rytą kelia, vakare gula, yra dar mažiau, o gyventojų amžiaus vidurkis – daugiau nei 50 metų. Jaunos šeimos pas mus kuriasi vangiai, šiemet dar neturime nė vieno naujagimio, o pernai ir užpernai Tenenių seniūnijoje gimė po penkis naujagimius. Galėtume džiaugtis, jeigu būtų galima prognozuoti, kad ir ateityje ši tendencija išsilaikys.

Bet vargu, nes Teneniai tapo savotišku užkampiu, susisiekimas su rajono centru ar kitais miestais yra siaubingas“, – pripažįsta seniūnė L. Petravičienė.

Jos mintį palaiko ir trijų mažamečių mama, Tenenių bend­ruomenės pirmininkė Liuda Aistė Trakšelienė, kurios sutuoktinis gavo darbą Plungėje. 

„Vasarą dar šiaip taip galima žvyrkeliu į Pajūralį išvažiuoti,­ bet vos palyja, kelias tampa nepravažiuojamas ir tenka kasdien sukti ratus pro Šilalę. Dar­bų Teneniuose nėra, mokyk­los, vaikų darželio, medicinos punkto taip pat neturime, tad net klausti neverta, kur linkėčiau gyventi savo vaikams – tik mieste ar priemiestyje.­ Ir kiti teneniškiai darbų­ ieško Šilalėje, Šilutėje, Klaipėdoje – kasdien lekia pirmyn – atgal po keliasdešimt kilometrų. Tad reikia gerai paskaičiuoti, ar negeriau išsikelti arčiau darbovietės arba mesti darbą ir pradėti ūkininkauti“, – jaunos šeimos rūpesčius dėsto Liuda Aistė.

Pasak Pakalniškių se­niū­naitijai atstovaujančio Algi­manto Grikšo, kelias į Pajūralį yra nutiestas labai seniai, o problemų dėl jo buvę net tada, kai juo dardėdavo dar arklių tempiami vežimai. 

„Mano žiniomis, tą žvyrkelį dar Smetonos laikais bandė suremontuoti ir per pelkėtas vietas klojo ąžuolo rastų grindinį. Jis kai kur tebėra išlikęs, o žvyrkelio danga tik ant jo ir tesilaiko. Dėl to kelio neįmanoma nei nugreideriuoti, nei kelkraščių suformuoti“, – tikina seniūnaitis.

Vieškelis yra įtrauktas į 100 blogiausių Lietuvos žvyrkelių sąrašą, bet kada ateis eilė jį asfaltuoti, niekas pasakyti negali. O kol nėra padoraus susisiekimo, stoja ir kiti užmanymai. 

A. Grikšas, kurį kaime visi vadina Steponu, su pasididžiavimu sako, kad yra baigęs net tris Tenenių mokyklas: pirmoji stovėjusi greta Šv. Barboros bažnyčios (jos vietą dabar mena ant kalvelės iškeltas kryžius), ant­rosios medinis pastatas tebekėpšo greta stadiono, teko mokytis ir naujausioje – mūrinėje, statytoje 1970 m. Tenenių pagrindinėje mokėsi maždaug 200 vaikų, bet apie 2015-uosius­ mokykla buvo uždaryta, dabar ten svarstoma įkurti privačius senelių globos namus. Tokius planus teneniškiai vertina teigiamai – vis atsirastų kelios darbo vietos, o ir gyvenimo šurmulio miestelyje padaugėtų. Bet investuotojai, regis, neskuba dėl tos pačios priežasties – prastas susisiekimas. 

Kita vertus, nors bėdų yra, vietiniai stengiasi išlaikyti savo kaimų autentiškumą.

„Kai pradėjau dirbti, buvo kilę kalbų esą kaimų vietovardžius, kur nebėra gyventojų, reikia panaikinti. Nesutikau, visus išsaugojau, o tuos, kur gyventojų nebeliko, įamžinome kitu bū­du – 2015-aisiais įkūrėme specialiai išnykusiems kaimams atminti skirtą skulptūrų parką: kol kas čia keturios skulptūros ir metalinės lentelės. Niekas nežino, kas nutiks rytoj, bet bent jau žinosiu, jog padariau, ką galėjau, kad Tenenių vietovardžiai išliktų gyvi“, – pasakoja seniūnė L. Petravičienė. 

Antrapus Melmento g. seniūnija įrengė paminklinį akmenį iš Tenenių kilusio muzikanto, kompozitoriaus Juozapo Kairio atminimui (1938 – 2008). Čia užrašyti ir paties neregio kom­pozitoriaus žodžiai: „Muzika – tai tikėjimas, meilė ir viltis“.­ Abi šias erdves sujungė L. Pe­t­ravičienės pastangomis atnaujintas pėsčiųjų takas – teneniškiai viliasi, kad jis tarnaus mažiausiai tris dešimtmečius. 

„Mes nebesitikime, kad pas mus atsikels gyventi žmonės iš miestų, norime kad bent teneniškiai neišvažiuotų. Laimei, kai kurie, ypač nusivylę „užsieniais“, grįžta. Gaila, bet nebeišauklėjom savo vaikų taip, kaip patys buvome auklėjami – gerbti tėvus, dėl jų aukotis. Juk anksčiau kaip būdavo – vienas kuris iš atžalų privalėjo prisiimti už tėvus atsakomybę ir, šiems pasiligojus, grįžti į tėviškę. Taip gyveno daug kartų. Ir aš pats senus tėvus vežiodavau pas daktarus, o dabar net ir to nebėra – seni tėvai patys savimi rūpinasi, niekas jų niekur nebevežioja“, – apgailestauja seniūnaitis A. Grikšas.

Jis didžiuojasi gyvenantis Adomave, iš kur kilusi garsiojo Lenkijos valdovo Juozapo Pilsudskio motina Marija Bi­levičiūtė. Seniūnė, kaip to fakto įrodymą, akimirksniu ištraukia 1863-iųjų bažnytinį dokumentą – Pilsudskių santuokos liudijimą. Marijos tėvas Adomas Bilevičius 1782-aisiais pastatė iki šiol Tenenius garsinančią Šv. Barboros bažnyčią, tad Adoma­vo gyventojai didžiuojasi ne be pagrindo, o seniūnaitis gyvena išties istorinius­ laikus­ me­nančioje trobo­je – ji pastatyta 1780-ai­siais ir tebėra autentiška, su tais pačiais sienų rąstais. 

„Manoma, jog Ado­mave kurį laiką po trem­ties Sibire gyveno­ ir pats Lenkijos valdovas J. Pil­sudskis. Gaila, bet nežinoma tiksli buvusio dvaro vieta, apie buvusią dvarvietę byloja tik jos link vedantys pakelės medžiai“, – rodo įspūdingo stoto ąžuolus lauko keliuke seniūnė.

Yra Teneniuose ir didžiulis paminklas uždraustos lietuviškos spaudos knygnešiui Vin­centui Birbalui atminti, kapinėse ir bažnyčios šventoriuje į dangų remiasi iš granito ištašyti Bonifaco Norvaišos koplytstulpiai (1860-1874). 

„Gaila, bet muziejaus, kur turėtume savo krašto autentiškų daiktų, neįkūrėme. Žinoma, gal dar ir galėtume tai padaryti, bet reikėtų gerai pasukti galvą, kur, nes laisvų patalpų nelabai turime“, – tikina seniūnė.

Neturi teneniškiai ir savų muzikantų, tad didžiuojasi kitokiais kūrėjais. Viena tokių – 69-erių Audronė Zeleckienė. Moteris į kūrybą pasinėrė tik tada, kai išėjo į pensiją, palaidojo iki tol slaugytą mamą ir dėl pašlijusios sveikatos atsisakė ūkininkavimo. 

„Piešti mėgau nuo mažų dienų, bet tėvai neleisdavo, sakydavo, kad tai tuščias laiko leidimas, todėl piešiau pasislėpusi. Tačiau, laikui bėgant, šis pomėgis pasimiršo, bet gana ilgai grojau įvairiais instrumentais, dirbau vaikų darželyje, globos namuose. Į Tenenius grįžau po 40 metų pertraukos ne dėl to, kad to pati norėjau, o todėl, kad teko rūpintis senstančia mama“, – pasakoja A. Zeleckienė.

Moteris su tapyba iš naujo­ susipažino visiškai atsitiktinai,­ kai gretimą sodybą įsigijo Ši­lalės meno mokyklos mokytoja Dainora, kuri ir pasiūlė pabandyti pasimokyti pas dailės mokytoją Andrių Zaikauską. Audronė mokėsi dvejus metus ir būtų mokslus dar tęsusi, bet dėl sveikatos teko ir tai pristabdyti. Pašnekovė juokauja,­ jog ketinusi molbertą su dažais gabentis į ligoninę, bet vaikai atkalbėję. Tačiau planų dar turi – drobėje turi atsirasti jos tėviškės Kalniškių II k. sodyba ir dabartiniai namai, kurie yra jos vaikų tėviškė.

Kalbinti žmonės negaili pagyrų ir savo seniūnei.

„Kitos seniūnijos gali mums pavydėti, nes mūsų šventės organizuojamos taip, kad kiekvienas jaučiamės lyg atėję į giminės suėjimą. Dabar seniūnija yra ir visos bendruomenės branduolys, kur visada sulauksi patarimo, būsi pakviestas arbatos puodelio. O neseniai sulaukėme dar vienos džiugios naujienos – seniūnei pavyko iškovoti, kad Tenenių miestelio parkas nebūtų privatizuotas, kad jis būtų perleistas mūsų žmonėms“, – džiaugiasi bendruomenės narė A. Zeleckienė.

Pasak bendruomenės vadovės L. A. Trakšelienės, puiku, kad pavyko laimėti konkursą ir šiek tiek pinigų, už kuriuos parke atsiras dar viena pavėsinė ir lauko baldai. Ir nors dalis parko infrastruktūros jau yra sukurta seniūnijos lėšomis bei gyventojų pastangomis, darbų laukia dar daug ir prie jų galės prisidėti kiekvienas. 

„Tai – labai senas parkas su istoriniais medžiais, niekas nežino, kas juos čia pasodino. Vien tik gegužinės čia vykdavo bent 100 metų: iš pradžių grodavo patys teneniškiai, vėliau – mag­netofonai. Būtent ir aš pati su vyru čia susipažinau“, – juokiasi seniūnė.

Šiame parke anksčiau vykdavo ir garsieji Tenenių Por­ciunkulės atlaidai, tik vėliau, kai mokykla susitvarkė stadioną, šventiniai sambūriai persikėlė ten. Šiame parke esą kažkada stovėjęs ir Lurdas, jo vietoje dabar yra keli akmenys ir merginos skulptūra. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad Tenenių parko medžiai yra, ko gero, seniausi Šilalės rajone. Labiausiai išsiskiria du vienas į kitą įaugę skirtingų rūšių medžiai. 

O seniūnė, pasirodo, iš savo asmeninių lėšų rengia atrakcijas vaikams, vilioja juos pasivaikščioti: parko teritorijoje galima aptikti mažų nykštukų figūrėlių, prie kiekvienos jų yra vardas ir trumpas aprašymas, o kai kurie nykštukai slepia ir gardumynų, kuriuos mažieji teneniškiai gali skanauti į valias. Kiek vyresniems įrengtos karstyklės, veikia dvasininko Sebastiano Kneipo terapijos takas, yra suoleliai, pavėsinės ir t.t.  

„Turime ir legendų, o gal ir tikrų faktų, kurių niekas netik­rino. Girdėjau, kad per durpyną buvę nutiesti geležinkelio siauruko bėgiai, kiti pasakoja, kad tame durpyne yra nuskendęs tankas. Tačiau  tikras faktas yra tai, jog turime išskirtinę bažnyčią, kurios langai yra išlikę nuo 18 amžiaus. Kadangi jie yra kultūros paveldas, jų negalima keisti šiuolaikiškais. Gal ir nėra labai gerai, nes jiems jau reikia remonto, bet į bažnyčios turtą seniūnija kištis negali, tad mes galime tik didžiuotis istoriniu paminklu“, – pasakoja seniūnė L. Petravičienė.

Beje, šiame miestelyje peri gausybė gandrų – nelabai įmanoma rasti medžio, sodybos, kur nebūtų susukta bent po vieną gandralizdį. O liaudies išmintis juk sako, kur gandrai, ten ir vaikai. Tad dar yra vilties, jog miestelis išliks.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Bene prieš 300 metų anglų filosofas Bernardas Mandevilis rašė, kad būtent egoizmas, o ne simpatijos yra tai, kas sukuria tvirčiausias sąjungas. Taip pat – ir politikoje. Kodėl? Nes interesas gauti iš kito naudos yra geriausias bendros veiklos motyvas.  

Dabartinė Seimo valdančioji koalicija yra geriausia to iliustracija. Nuo pat pirmos jos gyvavimo dienos tarpusavio simpatijos ar net pagarbos čia nė ženklo. Jau išgirdome daugybę priekaištų, kaltinimų ir net tvirtinimų, kad toks bendravimo formatas yra klaida, o kai kuriems koa­licijos partneriams ir kantrybė jau esą visiškai baigia išsekti. Nepaisant to, koalicija kol kas pakankamai tvari, nes kiekvienas iš jos narių sugeba pasiekti to, ko labiausiai nori.

Socialdemokratai nuosekliai įsitvirtina įvairiuose valstybės tarnybos lygmenyse. Partijos pirmininkas, kuris tuo pat metu vadovauja ir Vyriausybei, spėja pagalvoti ir apie šiltnamį Turniškėse, ir apie bendravimą su bičiuliais, o ir atostogas jau ramiai planuoja. Jam net mintis nekyla kovoti su Prezidentu dėl to, kas atstovaus Lietuvai Europos vadovų taryboje ir pan. 

Nesureikšmina jis ir to, jog Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis ir vienas iš valdančiosios koalicijos partnerių Remigijus Žemaitaitis vis pasikeičia politiniais smūgiais. Nes Gintautas Paluckas puikiai supranta, kad niekam nėra naudinga šiuo metu dramatiškai trenkti durimis. Gal apie tai bus galima pagalvoti, bet vėliau, kai artės nauji rinkimai ir reikės padaryti įspūdį būsimiems rinkėjams, o dabar reikia naudotis atsivėrusiomis galimybėmis. Socialdemokratų pragmatizmo pergalės pavyzdžiu gali būti balsavimas dėl parlamentaro Arūno Dudėno teisinės neliečiamybės išsaugojimo. Žurnalistai, politikos apžvalgininkai, opozicija pasipiktino, pamosavo kumščiais ir nurimo. O štai eiliniai socialdemokratai dar kartą buvo patikinti, kad niekas „savų nepalieka“. 

Beje, tai svarbi žinia ir R. Žemaitaičiui – šiame Seime mandato atėmi­mas jam negresia. Netgi ir negavus teisės dirbti su slapta informaci­ja, palikta teisė atstovauti Lietuvai NATO Asamblėjoje. Galės šis politikas ir toliau susitikimuose su žmonė­mis pasakoti tai, kas šauna į galvą, ir ruoštis būsimiems Prezidento rinkimams. 

Kadangi jam akivaizdžiai trūksta stiprios politinės komandos, jo interesas yra bet kokia kaina išsilaikyti valdančiojoje koalicijoje ir pasistengti, jog „Nemuno aušros“ parlamentarai kauptų politinę patirtį. Žinoma, R. Žemaitaitis labai troško tapti Seimo vicepirmininku – tai būtų suteikę didesnį politinį svorį ir jo partijai. Tačiau šiuo metu tenka tenkintis planu B – galimybe save vaizduoti kaip auką, kovotoją su sistemą, taip užsitikrinant, kad jo pavardė neišnyktų iš žiniasklaidos.

Tik keista, kad rinkėjai vis dar nemato, kad tuo pat metu jis ir neva kritikuoja dabartinę valdančiųjų siūlomą mokesčių reformą, ir jai pritaria. Nes tiesiog neturi kito pasirinkimo – nori išlikti valdžioje. 

Dabartinė situacija puikiai atitinka ir S. Skvernelio bei jo partijos interesus. Viena vertus, jos atstovai gali džiaugtis Seimo Pirmininko, svarbios ministerijos bei Seimo komitetų vadovų pareigomis, kurios leidžia būti matomais, kita vertus, gera proga kurti politi­nius spektaklius, piktinantis part­nerių veiksmais ir bandant pamažu persivilioti tuos rinkėjus, kurie daugiau tikėjosi iš socialdemokratų, bet vis dar nenori pagalvoti apie konservatorius.

Patogi ši situacija netgi Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris gali atsipalaidavęs baigti antrąją kadenciją. Šiuo metu jis be konkurencijos atstovauja Lietuvai užsienyje, nėra jokių nesutarimų su Vyriausybe, užsienio reikalų ministras spinduliuoja lojalumu. O ir kiti ministrai į Prezidentūrą eina su nuolankia šypsena. Prezidentas pagaliau turi galimybę pademonstruoti savo tvirtą poziciją. Pavyzdžiui, bent kartą per mėnesį pareikšti, kad dabartinė valdančioji koalicija yra klaida, o R. Žemaitaitis daro gė­dą valstybei. Tai tapo netgi savotišku ritualu, po kurio, praėjus maždaug sa­vaitei, Prezidentas nepamiršta pa­brėžti, kad jis esąs patenkintas Vy­riausybės ir Seimo darbu...

Šią savaitę ir vėl buvo skelbiama neva S. Skvernelio ir R. Žemaitaičio konfliktas itin paaštrėjo. Tikrai? Pažvelkime į balsavimą Seime: svarstant siūlymą išbraukti klausimą dėl delegacijos sudėties NATO Asamblėjoje, į kurią numatytas ir R. Žemaitaitis, nė vienas demokratas nebalsavo prieš. Akivaizdu – interesai svarbiau nei tarpusavio simpatijos.

Europos Parlamentas panaikino europarlamentaro Petro Gražulio teisinę neliečiamybę. Viltingiausiai tai skamba Nagliui Puteikiui, kuris, jei Petrui tektų palikti Europos Parlamentą, galėtų padaryti svaiginančią europarlamentaro karjerą. Panašu, kad P. Gražuliui labiau reikėtų nerimauti ne dėl to, kad gali prarasti galimybę Briuselyje sakyti pamokslus, bet tai, jog pastaraisiais metais Lietuvoje atsirado labai daug konkurentų į karingą jo vaid­menį. Esmė paprasta – politikoje, kaip ir Eurovizijoje, kai tik kas nors sulaukia palaikymo, netrukus  atsiranda daug mėgdžiotojų. Kaip sakoma, šilta vieta ilgai tuščia nebūna...

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Pirmiausia, tai – muzikaliai triukšmingas, neįprastai spalvingas mušamųjų ir elektronikos, moters ir vyro, Aistės Kalvelytės ir Juliaus Čepukėno, duetas. Kaip teigia patys atlikėjai, jų muzika – nuolatos kintanti, nenuspėjama ir žaisminga, tačiau ne pernelyg rimta, kaip ir pats pavadinimas.

– Šią sinergiją pasiūlė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kolektyvas. Kodėl gi ne? Juk reikia festivaliui parodyti inovatyvius muzikinius dalykus ir „neužsibūti“ klasinio džiazo rėmuose, – sakė džiazo festivalio organizatorius Valdas Latoža. – Juk vienas iš mūsų festivalio tikslų ir yra edukuoti, o tiksliau, festivalio misija ir yra edukacija. Tauragiškius norime supažindinti su nauja muzikine srove, su kolektyvu, šiuo metu esančiu „ant bangos“. Duetas „Keista bjauri žuvis“ – novatoriški, drąsūs, žanrų ribas laužantys ir savas taisykles lietuviškoje muzikoje kuriantys. Dabar geriausias laikas juos pristatyti mūsų miesto visuomenei – Muziejų naktyse ir Gatvės muzikos dienos proga.

Koncerto organizatoriai pabrėžė, kad muzika, kaip vienijantis akcentas, praturtina bet kurį renginį, o džiazas, kaip ypatingai laisvas žanras, skatina menų sintezę.

– Perkeltine prasme „džiazuojančiu“ muziejumi mes jau esame, turiu mintyje Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ veiklos formų įvairovę, – sakė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė Eglė Červinskaitė. – O ir apskritai, muziejai tampa atvira bendruomenės susibūrimo vieta, kviečiančia įvairiems potyriams, tad muzika, be abejo, dažnai tampa vienu iš būdų pritraukti auditoriją. Muziejų naktį lankytojams palepinti visada sugalvojame kokią nors staigmeną. Pernai tai buvo šokantys lazeriai, šiemet – muzika, kitąmet – pagyvensim, pamatysim.

Paklausta, kaip kilo mintis susijungti su Tauragės džiazo festivaliu, Eglė pasakojo:

– Šiemet Muziejų naktis ir Tarptautinė muziejų diena nutiko šeštadienį, o miestas aidės nuo muzikos visą dieną, kadangi gegužės 18-ąją minima ir Gatvės muzikos diena. Tad supratome, jog neturime kitos išeities, kaip Muziejų naktį švęsti su muzika, tuo pačiu užsitikrindami gerą nuotaiką ir muzikuojančius tauragiškius kviesti į Pilį finaliniam akordui. Galvodami, kokį žanrą pasirinkti, nusprendėme susivienyti su Tauragės džiazo festivaliu, nes džiazas yra muzika, kuri ne tik sujungia, bet ir kviečia improvizuoti.

Kodėl pasirinkta „Keista Bjauri žuvis“?

– Šį duetą pasiūlė festivalio „Tauragė Jazz“ siela Valdas, – prisiminė muziejaus direktorė. – Muziejininkams patiko „Keistos bjaurios žuvies“ pristatomų žanrų įvairovė ir polinkis eksperimentuoti. Jų atliekamas muzikinis avangardas praturtins ir papildys vakaro programą, kadangi kiti vakaro atlikėjai – Tauragės kultūros centro jaunimo džiazo orkestras bei Agnės Sabulytės ir Povilo Jaramino duetas, – atstovaus klasikinei, „auksinei“ džiazo mokyklai.

Dueto „Keista bjauri žuvis“ atlikėjai, paklausti, kuo ir kaip jie gali patraukti, suintriguoti Tauragės džiazo festivalio ir Muziejaus naktų klausytojus ir lankytojus, atsakė, kad labiausiai turėtų intriguoti jų muzika, kurioje persipina daugybė srovių ir stilių. Šio muzikinio dueto auditorija labai įvairi: džiazo, pankroko, eksperimentinės elektroninės muzikos, noizo, ambiento, metalo ir daugybės kitų žanrų gerbėjai.

Nors Tauragėje atlikėjai pasirodys pirmą kartą, jie tikisi, kad sudomins įvairios, skirtingų žanrų muzikos besiklausančius žmones:

– Džiaugiamės, kai galime groti labai įvairiose vietose, nes naujus grupės gerbėjus dažnai atrandame pačiose netikėčiausiose vietose,– sakė „Keista bjauri žuvis“ narė Aistė Kalvelytė.

Gegužės 18 d., 21 val. (šeštadienis)

Tauragės Pilies kiemelis

Įėjimas laisvas

Rytčio Šeškaičio nuotrauka

Gegužės 23, 24 ir 29 dienomis, minint „valso karaliaus“ Johanno Strausso jaun. 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Lietuvoje pirmą kartą statomą operetę „Tūkstantis ir viena naktis“. Operetės siužetas nukels į rytietiškų pasakų pasaulį, kur meilė, kaip ir dera operetėje, triumfuoja nepaisant jokių kliūčių.

Turbūt mažai kam girdėta Strausso operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ iš tiesų yra pirmosios kompozitoriaus sukurtos operetės „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“, su kuria jis debiutavo 1871 metais Vienos teatre, perdirbinys. Parašyti visiškai naują libretą šiai dviejų veiksmų su išplėtotu prologu operetei buvo patikėta patyrusiems dramaturgams Leo Steinui ir Karlui Lindau, o muziką iš originalios Strausso operetės jau po kompozitoriaus mirties perdėliojo bei aranžavo šio teatro dirigentas ir operečių kūrėjas Ernstas Reitereris. 1906 m. birželio 15 d. Vienos teatro scenoje pastatyta „naujoji“ Strausso operetė tokiu būdu įgijo ir naują pavadinimą – „Tūkstantis ir viena naktis“. Publikai ji buvo aptakiai pristatyta kaip „rytietiška operetė fantastiniu, sapnišku siužetu su ištaigingomis baletinėmis scenomis ir dainomis.“

Operetę Lietuvos publikai pristatys tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonardas Charlas Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.

Apie pasiruošimą premjerai ir scenos užkulisių paslaptis pasakoja scenografas Carlos Santos Cabrera.

Kokie pagrindinių vizualinių elementų prireiks norint pristatyti operetės atmosferą?

Kuriamame scenografijos projekte siekiu ne tik perkelti žiūrovą į konkretų laiką ar vietą bei perteikti svarbią informaciją, bet ir praturtinti pasakojimą, sustiprinti dramaturginę idėją. Ruošdamasis operetei „Tūkstantis ir viena naktis“, daugiausia dėmesio skyriau būtent magiškos, sapniškos atmosferos kūrimui. Tai esminė šio kūrinio dvasia – pasakojimų ir istorijų žavesys, kur vaizduotė tampa pagrindiniu, nors ir nematomu, veikėju.

Iš šios idėjos kilo visa sceninės estetikos koncepcija: norėjau panardinti žiūrovą į pasakojimą taip, kad jį vestų jo paties vaizduotė. Nesvarbu, ar esame Arabijos dykumose, paslaptinguose Rytų miestuose ar svajonių pasaulyje – tai kelionė, kurioje vieta nėra svarbi, nes tikroji erdvė gimsta žiūrovo vaizduotėje.

Kaip pavyko subalansuoti siužeto istorinius ir kultūrinius aspektus?

Per sintezę. Viskas prasideda nuo raktinių reikšmių paieškos. Šiuo atveju itin svarbios yra estetinės ir architektūrinės nuorodos. Ieškodamas būdų, kaip perteikti istorinius ar kultūrinius aspektus, stengiuosi vengti nusistovėjusių stereotipų, kurie dažnai lydi mūsų suvokimą apie, tarkime, arabų estetiką. Vietoj to stengiuosi integruoti šias nuorodas su mūsų dramaturgine vizija, siekdamas sukurti erdvę, kuri ne tik vizualiai patraukli, bet ir palaiko pasakojimą bei žiūrovą nukelia į prasmingą, emocinę vietą.

Norint kurti scenografiją, kuri vyksta fantastiniame pasaulyje, reikia pačiam turėti lakią vaizduotę? Kokie didžiausi iššūkiai?

Viskas prasideda nuo scenarijaus skaitymo ir operetės muzikos klausymo – taip susidaro pirmasis emocinis ir estetinis įspūdis. Vėliau vyko diskusijos su režisieriumi Leonardu Prinsloo, kur dalijomės idėjomis, emocijomis, nuojautomis, kol susiformavo aiški vizija, ką norime perteikti. Tada prasideda nuorodų paieška, istorijos studijavimas, eskizų kūrimas, erdvės ir sceninių elementų dizainas.

Operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ siužetas vyksta keliose skirtingose vietose, tačiau daugumai scenų užtenka vienos transformuojamos erdvės – rūmų. Vienas didžiausių iššūkių buvo sukurti „kalnų“ erdvę, kuri savo prigimtimi visiškai skiriasi nuo rūmų ir, atrodytų, reikalauja radikalaus scenos perstatymo. Tačiau pasitelkę savo magišką ginklą – vaizduotę – sukūrėme sprendimą, leidžiantį žiūrovus perkelti į tas kalvas be didelių fizinių pokyčių scenoje.

Operoje scenografija atlieka svarbų vaidmenį palaikant muzikos ir pasakojimo nuotaiką.

Ieškodamas tos magiškos atmosferos per spalvas ir formas, pasirinkau aukso, baltos ir juodos spalvų paletę. Šie tonai suteikia prabangos, grynumo ir erdvės efektą – tarsi kvėpuojanti aplinka žiūrovo vaizduotei. Jie rezonuoja su operetės muzika – kontrastinga, emocionalia, kartais lengva, kartais dramatine – ir padeda sustiprinti bendrą nuotaiką.

Kaip scenografas dirbate įvairiose šalyse. Kuo išskirtinis darbas su kūrybine komanda Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Patirtis – labai teigiama. Darbas šiame teatre pasižymi aukšta kokybe techniniu ir žmogišku aspektais. Bendradarbiauti su režisieriumi Leonardu Prinsloo visada yra malonu. Tai jau trečiasis mūsų bendras projektas, tad tarpusavio supratimas paverčia darbą sklandžiu ir kūrybiškai atviru.

Kaip režisieriaus vizija paveikė scenografiją, kurią sukūrėte scenoje?

Visada paveikia. Scenografui bendrystė su režisieriumi yra labai svarbi – mes dirbame tam, kad pasakotume vieną istoriją. Nors tiesioginės režisieriaus įtakos vizualiniams sprendimams nėra, nuolatiniai pokalbiai ir diskusijos veda link bendro rezultato, net mums to sąmoningai nesiekiant (juokiasi). Tas kūrybinis dialogas leidžia mums kurti ne tik vaizdą, bet ir atmosferą, kuri kvėpuoja kartu su pasakojimu.

Ši operetė apjungia lengvus momentus ir dramatiškus išgyvenimus. Kaip viskas susijungia scenografijoje?

Šiuo atveju labai svarbų vaidmenį atlieka apšvietimas kuriamas šviesų dailininko Edvardo Osinskio. Gera scenografija yra neatsiejama nuo gero apšvietimo dizaino. Kaip dramaturginis elementas, apšvietimas tampa galingu įrankiu, kuris leidžia perkelti žiūrovą iš vienos atmosferos į kitą. Taip pat pačioje scenografijoje gausu šviesesnių ir tamsesnių erdvių – tai suteikia galimybę stipriau išryškinti dramatinius momentus ir kurti emocinius perėjimus tarp scenų.

Kokie buvo patys įdomiausi ar smagiausi elementai, kuriuos įtraukėte į scenografiją?

Vienas maloniausių kūrybos momentų man buvo scenos erdvės komponavimas remiantis geometriniais raštais. Man labai artimas toks dizainas – ypač įkvėptas arabų architektūros estetikos. Taip pat labai džiaugiuosi „kalnų“ scena – ji man pačiam kelia stiprių emocijų ir tikiuosi, kad sužavės ir žiūrovus.

Kaip nusprendžiate, kokias spalvas, tekstūras ir mastelį naudoti scenoje?

Tai visada susiję su tuo, ką norime pasakyti ir perteikti žiūrovui. Šios operetės scenografijoje siekiau sukurti estetinę arabų architektūros sintezę, pasitelkdamas geometriją, spalvas ir medžiagas – ypač baltą ir auksinę. Šios spalvos padeda perteikti turto, prabangos ir socialinės klasės temas. Mastelio žaismas ypač ryškus „kalnų“ scenoje – jis leidžia žiūrovui pasinerti į erdvią, vizualiai kvėpuojančią sceninę aplinką, kuri juntama viso kūrinio metu.

Kaip pavyksta sklandžiai pereiti iš vienos scenos į kitą?

Visada iššūkis rasti tinkamus, tačiau nematomus perėjimus tarp scenų, ypač kai keičiasi vaizduojamos erdvės. Šioje operetėje daugelis scenų vyksta viduje – rūmuose, todėl pagrindinės erdvės buvimas leidžia sukurti sklandžius perėjimus, įtraukiant į kiekvieną mažą erdvę ją charakterizuojančius elementus. Pagrindinės erdvės universalumas taip pat suteikia galimybę lengviau pereiti nuo uždarų, intymių erdvių prie platesnių, didingesnių vietų.

Kokias patirtis žiūrovams turėtų suteikti šios operetės vaizdai? Ko tikitės?

Tikiuosi, kad žiūrovai įsitrauks į istoriją ir mėgausis vaizdu scenoje, kuris pažadina vaizduotę ir perkelia mus į magišką, simbolių kupiną arabų pasaulį. Noriu, kad šie vaizdai suteiktų žiūrovams jausmą, jog jie yra ne tik stebėtojai, bet ir šio magiško pasaulio dalyviai.

Kalbino Žaneta Skersytė

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje po Šv. Mišių už motinas vyko sakralinės muzikos koncertas, skirtas pagerbti visas krašto mamas bei padėkoti už jų pasišventimą motinystei.

Sveikinimo žodį susirinkusiems tarė Šilalės rajono savivaldybės meras Tadas Bartkus, nuostabias dainas dovanojo atlikėjos Kristina Siurbytė ir Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė, prasmingus ir gilius žodžius į pasirodymą įpynė aktorius Henrikas Savickis, o visą bažnyčią muzika užliejo pianistė Paulė Galinienė. Koncertą vedė Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro režisierius Antanas Kazlauskas.

Nuoširdžiai dėkojame už bendradarbiavimą Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos dekanui kun. Sauliui Katkui.

Ieva TVARONAVIČIŪTĖ

Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro kultūrinės veiklos sklaidos specialistė

AUTORĖS nuotr.

Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos die­na. Tai ne tik proga prisiminti svarbius istorinius įvykius, bet ir galimybė iš naujo įvertinti kalbos, knygos bei laisvos spaudos reikšmę mūsų tautinės tapatybės ir demokratinės visuomenės formavimuisi. Deja, nors šiandien galime laisvai kalbėti, rašyti ir skaityti gimtąja kalba, vis tik dažnai susiduriame su naujais iššūkiais – kalbos iškraipymu, žargonu, svetimybių bei netaisyklingų formų plitimu, ypač socialiniuose tinkluose, internetinėje žiniasklaidoje ir kasdienėje šnekamojoje kalboje. Moderniame, greitame gyvenimo ritme dažnai pamirštame apie kalbos kultūrą, o trumpinimai, barbarizmai ar anglicizmai neretai tampa norma. O juk kalba – ne tik bend­ravimo priemonė, bet ir mūsų asmenybės atspindys. Ji parodo, kiek dėmesio skiriame detalėms, kiek pagarbos turime kitiems ir sau. inti svarbų mūsų istorijos tarpsnį – spaudos draudimo laikotarpį (1864–1904 m.), kai carinės Rusijos valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Tai buvo bandymas nutautinti lietuvius, užgniaužti jų kultūrinį savitumą ir kalbinę savimonę. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis lietuvių dvasia nebuvo palaužta – tūkstančiai knygnešių rizikavo savo laisve ir gyvybe, gabendami lietuviškas knygas ir laikraščius iš Prūsijos. 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas, tai tapo svarbiu laimėjimu ir žingsniu tautinio atgimimo link, prasidėjo intensyvus lietuvių literatūros, periodinės spaudos bei švietimo augimo etapas. Lietuvių kalba, viena seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, tapo pagrindu tautinei tapatybei, kultūriniam atsparumui bei pasipriešinimui okupacinėms valdžioms. 

Kalba jungia kartas, saugo mūsų istoriją ir leidžia kurti šiuolaikinę Lietuvą, kuri puoselėja tiek tradicijas, tiek pažangą. Ji yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir mūsų mąstymo būdas. Kai nyksta kalbos grynumas, skursta ir mąstymas: prarandame gebėjimą argumentuoti, vaizdingai pasakoti, išraiškingai kurti. Todėl labai svarbu ne tik didžiuotis lietuvių kalba, bet ir sąmoningai ją puoselėti – skaityti kokybišką literatūrą, domėtis kalbos normomis, skatinti taisyklingą kalbėjimą ir rašymą. Tačiau kai tekstus rašome atmestinai, kai pametame nosines, skyrybos ženklus, kartais net ir tašką sakinio gale, tai rodo ne tik išsilavinimo trūkumą, bet ir nenorą stengtis rašyti bei kalbėti taisyklingai. Deja, tokių nepagarbos savo kalbai ženklų gausu viešuosiuose užrašuose, net oficialiuose valdžios institucijų ar jų vadovų tekstuose. Ir nors neretai daugelis yra linkę į tokius dalykus numoti ranka, vis tik tai galima vertinti ir kaip nepagarbą skaitytojui. O juk kalba – tiltas į kitą žmogų. Ir jei jį statome iš brokuotų plytų, ar galime tikėtis tvirto ryšio?

Reikia pripažinti, jog ypatingai „akį rėžia“ kartais dėl klaidų gausos net sunkiai suvokiami tekstai, skelbimai, komentarai ar įrašai socialiniuose tink­luose. Vos kelios elementarios klaidos gali sumažinti teksto patikimumą net ir tada, kai siūloma kokybiška paslauga ar išsakoma svarbi mintis. Tai leidžia manyti, kad autoriui nėra svarbu, kaip jis save pateikia per kalbą. Galbūt skaitytojas ne visuomet sąmoningai vertina kalbą, tačiau pasąmoninis įspūdis išlieka. Tuo tarpu tvarkingai parašytas tekstas sukuria pasitikėjimą, rodo atsakomybę, dėmesingumą ir pagarbą tiek sau, tiek kitiems. Kartais pakanka vos kelių sekundžių peržiūros, kad žinutė būtų ne tik pastebėta, bet ir rimtai vertinama.

Peržvelgus įrašus socialiniuose tink­luose, pavyzdžiui, grupėse „Šilalės turgelis“ ar „Šilalės skelbimai“ pastebimos elementarios rašybos, skyrybos ir stilistikos klaidos: štai vietoj žodžio „važiuoja“ vienas rašo „važioja“, kitas „pardoda veikenti saldituva“ („parduoda veikiantį šaldytuvą“), trečias komentuoja „kas cia per nesamone“ („tai yra nesąmonė“)...

Kalbos tyrinėtojai vis dažniau atkreipia dėmesį ir į tai, kaip plačiai mūsų kalboje plinta žargonas ir ypač – anglicizmai. Tokie žodžiai kaip „feilinti“ (angl. fail – nesėkmingai atlikti), „dydinti“ (angl. to increase), „apgreidinti“ (angl. upgrade), „heiteris“ (angl. hater – nemėgstantis ar pavydintis žmogus) ar pan. tampa įprasti ne tik jaunimo kalboje, bet vis dažniau patenka ir į viešąją erdvę. Žinoma, kalba natūraliai kinta ir skoliniai galbūt praturtina žodyną, tačiau problema atsiranda tada, kai svetimybės pradeda keisti taisyklingus lietuviškus atitikmenis. Užuot sakę „atnaujinti“, „padidinti“, „nesėkmingai pasielgti“ kažkodėl renkamės svetimus žodžius. 

Tiesa, kalbininkė Loreta Vaicekauskienė atkreipia dėmesį, kad nereikėtų vien tik smerkti šnekamosios kalbos įvairovės. Pasak jos, natūralu, jog kalba gyva ir nuolat kinta, tačiau kartu ji pabrėžia, kad būtina atskirti viešąją ir privačią kalbos vartoseną: „Jei viską, ką girdime šnekamojoje kalboje, perkelsime į rašytinę viešąją erdvę, prarasime aiškumo, tikslumo ir prestižo kriterijus, kurie būtini kultūrinei ir akademinei komunikacijai.“

Kalbininko Antano Smetonos įsitikinimu, kalbos vartosena yra ir vertybinis klausimas: „Kalba – tai ne vien žodžiai. Tai ir pagarba sau, savo tautai, savo kultūrai. Kai kalbame netaisyklingai, iš tiesų rodome, jog mums nerūpi nei mūsų paveldas, nei tie, kurie stengėsi šią kalbą išsaugoti.“

Taigi kalba – daugiau nei žodžiai. Ji parodo, kiek skiriama dėmesio ir kaip vertinami tie, su kuriais bend­raujama. Todėl labai svarbu ne tik ja didžiuotis, bet ir ją puoselėti, padėti išlikti gyvai, taisyklingai ir oriai net ir skaitmeniniame amžiuje. Taisyklinga kalba nėra puikybės ženklas – tai pagarba. Sau ir kitiems.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto 

lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 

4 kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė