Antros Šv. Velykų dienos rytą, spė­jęs paskutinį kartą palaiminti į Vatikaną susirinkusius tikinčiuosius ir pali­kęs trumpą testamentą, kuriame nuosekliai tęsė kovą su prabanga, po­piežius Pranciškus baigė šią že­miš­ką kelionę. Kuo išskirtinė ji buvo? Prabanga į popiežiaus ins­tituciją įsimetė monarchijų kles­tėjimo laikotarpiu, kai ji esą tu­rė­jo pabrėžti šv. Petro įpėdinio išskir­tinumą. Tačiau popiežius Pran­ciš­kus visada akcentavo, jog po­piežius tėra vienas iš tikinčiųjų bend­ruomenės narių. Pir­mą kartą pri­sistatydamas tikintie­siems, pirmiau­siai jis paprašė visų pasimelsti už jį, kad galėtų deramai įgyvendinti labai atsakingą misiją...

Maždaug po poros savaičių prasidės daug smalsumo keliančių naujo popiežiaus rinkimų, kurie vadinami konk­lava (tiesioginis vertimas – su užraktu), procedūra. Toks pavadinimas kilo dėl to, kad naująjį popiežių renkantys kardinolai būtų atriboti nuo išorės įtakų ir kad greičiau pasiektų sutarimą, todėl renkasi už užrakintų durų. Šiandien net sunku patikėti, bet Bažnyčios istorijoje nereti atvejai, kai galingi Europos monarchai tiesiog šeimininkavo rinkimuose ir iš esmės paskirdavo sau palankų popiežių. Kitas kraštutinumas – niekaip nesibaigiantys rinkimai, kurie kartais užsitęsdavo net ne savaites ar mėnesius, bet visus metus. Todėl, siekiant lengviau atrasti sutarimą, XI a. buvo įvesta taisyk­lė, kad pakanka, jog už naują popiežių balsuotų 2/3 rinkikų. Taip pat rinkikų kompromisas buvo skatinamas, ribojant jiems maistą, jei konk­lava užsitęsdavo...

Nors teoriškai popiežiumi gali būti išrinktas bet kuris krikštytas vyras, net ir pasaulietis, niekam nekyla abejonių, kad rinkikai kardinolai rinksis vieną iš konklavos dalyvių. Svariausia priežastis – balsuojama už tą, kurį gerai pažįsta. Bet reikia pripažinti ir tai, jog popiežius nėra vien dvasinis lyderis, jis dar turi gerai susigaudyti ir sudėtingose institucinės Bažnyčios realijose.

Kardinolo titulą paprastai (bet nebūtinai) vyskupui suteikia popiežius. Kardinolai neturi kadencijų ir išlaiko šį titulą iki gyvenimo pabaigos. Tiesa, nors šiandien turime apie pustrečio šimto kardinolų, tarp jų tik trys lietuviai – Audrys Juozas Bačkis, Sigitas Tamkevičius ir Rolandas Makrickas. Konklavoje dalyvaus tik pastarasis. Priežastis paprasta – kardinolas, sulaukęs 80-ies, yra išbraukiamas iš rinkikų sąrašo. Tai reiškia, kad naująjį popiežių rinks 140 kardinolų (skaičius yra apytikslis, nes jis bus patikslintas po popiežiaus laidotuvių).

Popiežiui nėra jokio amžiaus, tautybės, rasės cenzo. Jei beveik per visą Bažnyčios istoriją konklavoje dominuodavo italai ar bent jau europiečiai, tai būsimi rinkimai bus unikalūs tuo, jog nemenką įtaką juose turės ir Azijos, Afrikos, Amerikos atstovai. 

Primenu, kad būtent popiežius Pranciškus buvo pirmasis šv. Petro įpėdinis iš Pietų Amerikos. Tiesa, pripažįstama, kad tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl jis susidūrė su gana dideliu kultūriniu bei intelektualiniu pasipriešinimu. Nors Pranciškus pelnė labai daug pagarbos dėl savo paprastumo ir rūpesčio vargstančiaisiais, jis ne visada buvo suprastas, kai rėmėsi jo gimtoje Argentinoje populiaria išsilaisvinimo teologija, kurią europiečiai priima kaip pernelyg kairuolišką. Todėl daugiau galimybių, kad kitas popiežius greičiausiai bus europietis. Be to, prog­nozuojama, kad turėtume tikėtis jaunesnio popiežiaus, nes Pranciškui daug problemų kėlė tiek jo solidus amžius, tiek sveikatos bėdos.

Tačiau nepamirškime ir nerašytos taisyklės, kuri pasitvirtina daugumoje konklavų – tas, kuris į ją žengia kaip favoritas, retai tampa popiežiumi. Išimtimi galima vadinti nebent Benedikto XVI išrinkimą. Kodėl? Nes konklavoje, jei nepavyksta sutarti labai greitai, pradedama ieškoti kompromisinės figūros. Ir nebūtinai ryškiausios – svarbiau tokios, kuri gali susikalbėti su konkuruojančiomis kardinolų grupėmis.

Ar tokia figūra gali būti kardinolas R. Makrickas? Kol kas jis nėra minimas labiausiai tikėtinų kandidatų sąrašuose, tačiau yra santykinai jaunas (jam 53 metai), puikiai pažįsta Vatikano gyvenimą, taip pat jį labai vertino popiežius Pranciškus, netgi pavedęs rūpintis jo laidotuvėmis.

Pati konklava vis dar apgaubta mitais, o vaizduotę labiausiai kaitina tai, jog griežtos taisyklės reikalauja, kad viskas, kas joje vyksta, liktų slėpiniu. Rinkikai prisiekia nepasakoti detalių, diskusijų turinio, mes tik galime žinoti, kelintoje sesijoje yra sutariama dėl naujo popiežiaus. Tada iš Siksto koplyčios pasirodo balti dūmai. Yra nustatyti rinkimų sesijų laikai ir po kiekvienos iš jų balsavimo biuleteniai sudeginami. Jei popiežius neišrenkamas, įmaišoma specialių chemikalų, tada iš kamino ir pakyla tamsūs dūmai.

Išlaikyti slaptumą dabartinių technologijų laikais yra labai sudėtingas uždavinys. Ir šįkart bus smalsių žurnalistų, kurie bandys ieškoti būdų, kaip gauti slaptą informaciją. Beje, kalbant apie informaciją – svarbu yra tai, kokį vardą pasirenka naujas popiežius. Tiems, kas įdėmiau domisi Bažnyčios reikalais, tai yra informacija apie tai, su kokiais prioritetais pradedamas pontifikatas. Pavyzdžiui, Pranciškaus vardas buvo pasirinktas pirmą kartą, jis reiškė popiežiaus norą, kad Bažnyčia nusigręžtų nuo prabangos ir galios siekio. Jono vardas susijęs su dėmesiu sielovadinei veik­lai, Pijaus vardą paprastai renkasi tie, kurie akcentuoja tikėjimo stiprinimą ir doktrinos puoselėjimą, Paulius labiau siejamas su misijomis, o Benediktas – su Bažnyčios vidiniu auginimu.

266-asis Romos popiežius Pranciškus buvo išrinktas pakankamai greitai. Tačiau prisiminkime, jog kardinolai turėjo daugiau laiko diskusijoms iki konklavos, nes Benedikto XVI pontifikatas baigėsi atsistatydinimu.

Tikėtina, kad po popiežiaus Pranciškaus laidotu­vių prasidėsiančios diskusijos, renkant jo įpėdinį, bus intensyvios. Kaip pabrėžė popiežius Pranciškus, Bažnyčia privalo ieškoti kiekvieno žmogaus ir bū­ti gailestingumo, o ne pasmerkimo ar sumenkinimo versme. Tuo pat metu Bažnyčia privalo įsijungti į svarbiausių žmonijos iššūkių, tokių kaip klimato kaita, karai, ryški turto nelygybė sprendimą. Be to, vis didesne prob­lema tampa smurtas, kuris grindžiamas esą krikščioniškų vertybių gynimu. Galima dar pridėti ir tai, jog ir pačioje Bažnyčioje yra susiformavusios tarpusavyje susipriešinusios grupės, o sinodiškumo (kalbėjimosi, vienas kito priėmimo) kelionė dar tik prasideda...

Kol kas visos detalės dėl tikslios konklavos datos nėra sudėliotos, neaišku, kuriam teologui bus patikėta įvadinė paskaita, kuri neretai padeda įrėminti diskusijas. Tačiau esu tas katalikas, kuris nepraranda tikėjimo, jog konklavoje ne tik kovoja skirtingos grupės bei interesai, bet ir veikia Šventoji Dvasia, kuri padeda popiežiumi pasirinkti būtent tą, kurio šiuo metu mūsų Bažnyčiai reikia labiausiai. Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad kiekvieno iš mūsų santykis su Dievu priklauso ne nuo vietos klebono, vyskupo ar net popiežiaus – jie yra tik Dievo siųsti pagalbininkai, nebūtinai patogūs, žavūs ar visiems įtinkantys. Viskas priklauso nuo to, ar mes leidžiame Dievui įaugti į mūsų gyvenimus, ar patys stengiamės sekti paskui Kristų, o ne tik piktinamės, kad visi kiti galėtų pasistengti labiau...

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas

Iki gegužės 30 d. priimamos paraiškos paramai pagal­ Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (Strateginis planas) intervencinę priemonę „Trumpos tiekimo grandinės“ (2025 m. I).

Vaikams maitinti – švieži produktai

„Kai atsirado galimybė gauti paramą ikimokyklinio amžiaus vaikams maitinti ekologišku maistu, pagrindinius produktus ir perkame tiesiai iš gamintojų. Taigi daugiau kaip penkerius metus mūsų vaikai gauna įvairų, šviežią, o svarbiausia – kokybišką maistą. Iniciatyvą pirkti produktus iš savo rajono ūkininkų labai palaikė ir mūsų rajono­ savivaldybės merė Ausma Miš­­kinienė, akcentuodama ga­­limybę užsitikrinti šviežių­ maisto produktų tiekimą be­ tarpininkų, be jų keliavimo po sandėlius ir parduotuves.­ Tačiau tada rajone nebuvo­ daug ūkių, galinčių tiesiai mū­sų įstaigai tiekti maisto produktus. Mes pradėjome bendradarbiauti su žemės ūkio kooperatyvu „Nemuno slė­nio­ pavel­das“. Iš jų perkame­ pagrindi­nę produkciją: na­cionaliniu kokybės produkto (NKP) ženklu paženklintą vištieną  ir kiaušinius bei ekologišką kalakutieną“, – patirtimi dalijasi Lazdijų ra­jono­ Seiri­jų Antano Žmui­dzin­avi­čiaus gim­nazijos direktorė Zi­ta Ščer­­bet­kienė.

Mokyklos vadovė pabrėžia,­ kad būtų gerai, jei tiesiai iš ūki­ninkų būtų galima nusipirkti šviežių daržovių, bulvių, bet įstaigai perkant nedi­delius kiekius, ūkininkams prireikia papildomų resursų šiai veiklai reikalingiems dokumentams tvarkyti.

Paskata ūkininkams

„Kai darželiai pradėjo naudotis parama vaikams maitinti ekologišku maistu, tada laikėme dedekles vištas ir nutarėme įsitraukti į šią veiklą. Mūsų kooperatyvo kiaušinių kokybė buvo įvertinta NKP ženk­lu. Taigi pirmiausia švietimo įstaigoms pradėjome tiekti kiaušinius. Paskui pamatėme, kad yra vištienos poreikis. Vienas mūsų kooperatyvo narys augina vištas, kitas turi įsirengęs europinio lygio skerdyk­lą, ku­rioje jas paskerdžia. Pas šį ūkininką ir laikome užšaldytą skerdieną. Kadangi turi­me geras sąlygas, darželiams­ ga­lime tiekti NKP produkciją. Paukštieną tiekiame Lazdijų rajono ir Druskininkų savival­dybių ikimokyklinio ugdymo­ įstaigoms. Šiek tiek tiekiame­ Šiaulių ir Tauragės švietimo įs­taigoms bei vienam Kau­no­ darželiui. Taip pat tiekiame­ ir ekologišką kalakutieną. Pro­dukcijos pardavimas tiesiai vartotojui labai naudingas ūkininkams, nes jie gali susiplanuoti, kiek produkcijos reikia užauginti. Be abejo, kooperatyvui­ lengviau tiesiogiai vartotojui­ tiekti produkciją negu pavieniam ūkininkui“, – mintimis dalijasi žemės ūkio kooperatyvo „Nemuno slėnio tradicijos“­ narė Greta Labalaukienė. Jos manymu, finansinė parama trumpų maisto tiekimo grandinių plėtrai paskatins į šią veiklą įsitraukti ir daugiau ūkininkų.Juolab, kad vis daugiau Lietuvos gyventojų mieliau renkasi vietinę šviežią ir kokybišką produkciją, kurioje išsaugota didžioji dalis maistinių medžiagų ir skonio. Vietiniai ūkininkai dažniau naudoja tradicinius ūkininkavimo metodus ir vengia cheminių priedų, todėl jų produktai būna natūralesni ir sveikatai palankesni. Trumpos maisto tiekimo grandinės suteikia galimybę atrasti unikalius, sezoninius produktus, kurių gali ir nebūti dideliuose prekybos centruose.

Parama trumpų grandinių plėtrai

Įvertinant maisto produktų tiekimo tiesiai vartotojui naudą, trumpoms maisto tiekimo grandinėms  ypatingas dėmesys skiriamas ir Strateginiame plane. Jame numatytai intervencinei priemonei „Trumpos tiekimo grandinės“ įgyvendinti skirta 10 mln. Eur paramos.

Iki gegužės 30 d. besitę­siančiam kvietimui numatyta­ 5 128 913 Eur. 

Paramos lėšos gali būti naudojamos naujos arba jau veikiančios trumpos tiekimo grandinės naujai veiklai ir (ar) plėt­rai (pavyzdžiui, asortimento ir galimų pirkėjų ratui plėsti, naujų pardavimo kanalų paieškai, taip pat skatinant taikyti daugiau produktų apdorojimo, perdirbimo ir re­a­lizavimo būdų), apimančiai di­desnę žemės ūkio ir maisto produktų asortimento pasiūlą, skatinančiai tiesioginio žemės ūkio ir maisto produktų pardavimą vietinėje rinkoje ir maisto produktų realizavimo tinklų (logistikos centrų) kūrimą. 

Trumpos tiekimo grandinės pagal šią intervencinę priemonę gali būti kuriamos ir (ar) plėtojamos pagal tris modelius:

• tiesioginis žemės ūkio ir maisto produktų pardavimų skatinimas (1 paramos modelis);

• žemės ūkio ir maisto produktų pardavimų skatinimas, orientuotas į didesnės apimties realizavimą vietos lygmeniu (2 paramos modelis);

• žemės ūkio ir maisto produktų realizavimo tinklų (logistikos centrų) kūrimas (3 paramos modelis).

Galimi pareiškėjai

Paraiškas paramai gauti gali teikti tiek fiziniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio, maisto produktų gamyba ir (arba) perdirbimu, tiek privatūs juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio ir (ar) maisto produktų gamybos, ir (ar) perdirbimo, ir (ar) rinkodaros, ir (ar) maisto produktų realizavimo (prekybos jais) veikla, kurie atitinka labai mažai, mažai ir vidutinei įmonei keliamus reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. 

Trumpos tiekimo grandinės projektas turi būti įgyvendinamas kartu su projekto partneriu (-iais). Projekto partneriais laikomi visi trumpos grandinės projekto dalyviai, tarp jų ir tarpininkas, kuriuo gali būti ir viešieji juridiniai asmenys, t. y. asociacijos, kaimo bendruomenės, VVG  ar kt. pelno nesiekiančios organizacijos, kurios jau turi projektų administravimo patirties, o jų įsitraukimas palengvina ūkininkams trumpos tiekimo grandinės projekto inicijavimo, koordinavimo ir vystymo procesus.

Paramos dydis ir intensyvumas

• pagal 1 paramos mo­delį didžiausia para­mos suma vienam projektui negali vir­šyti­ 150 000 Eur;

• pagal 2 paramos modelį didžiausia paramos suma vienam projektui negali viršyti 250 000 Eur;

• pagal 3 paramos modelį:

• 700 000 Eur be PVM, naudojant esamos logistikos infrastruktūrą ilgalaikės nuomos, panaudos ar paslaugų sutarčių pagrindu; vienam projekto grandinės dalyviui gali būti suteikiama iki 200000 Eur su­ma;

• 1500 000 Eur be PVM, vykdant statinio (-ių) statybą, statinio (-ių) rekonstravimą, statinio (-ių) kapitalinį remontą; vienam projekto grandinės dalyviui gali būti suteikiama iki 500 000 Eur suma.

Verslo plano išlaidoms pagal 1 ir 2 paramos modelius paramos intensyvumas yra 60 proc. 100 proc. paramos intensyvumas, nustatytas pro­jekto bend­rosioms, einamosioms bend­radarbiavimo, einamosioms projekto įgyvendinimo ir skatinamosios veik­los, susijusios su trumpos tiekimo grandinės plėtra, išlaidoms.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos projekto „Mokyklos – Europos Parlamento ambasadorės“ (MEPA) jaunesnieji ambasadoriai lankėsi Europos Parlamente Strasbūre (Prancūzijoje).

Mokiniai iš visų Europos Sąjungos ša­lių dalyvavo tarptautiniame „Euro­scola“ renginyje, ku­ris prasidėjo Euro­pos Parlamento pir­mininkės Roberta Metsola sveikinimu. Vėliau vy­ko debatai, interaktyvios veik­los ir Parlamento darbo simuliacija, jos metu netgi buvo galima balsuoti. Jaunuoliai susipažino su europarlamentarų darbu, mokėsi priimti sprendimus bei dalyvauti debatuose kaip tikri politikai. Jaunieji MEPA nariai galėjo viešai užduoti arba rašyti per platformą „Slido“ įvairias temas apimančius klausimus Europos Parlamento viceprezidentui Victor Negrescu, taip pat vyko interviu su aplinkos politikos analitiku Camille Siefridt apie tikslą pasiekti nulinę taršą pasaulyje. 

Šitoks renginys buvo puiki proga lavinti ne tik politinius įgūdžius, bet ir bendradarbiauti bei diskutuoti su mokiniais iš kitų pasaulio šalių, tokiu būdu plečiant ir tobulinant anglų kalbos žinias. Tai neįkainojama patirtis bei nepamirštami įspūdžiai jauniesiems MEPA ambasadoriams!

Gedmina LIUTKUTĖ 

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos IVg klasės mokinė

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo mokytojos Simona Jo­nikienė ir Sandra Vaičiulytė dalyvavo antrajame „Nord­plus Junior“ projekto „Learning gardens“ partnerių susitikime Latvijoje, Gulbenėje. Kartu su pajūriškėmis pedagogėmis šiame projekte susitinka Latvijos ikimokyklinio ugdymo įstaiga „Rūkītis“, Alytaus lop­šelis – darželis „Volungėlė“ ir Švedijos ikimokyklinio ugdymo įstaiga. Projekto tikslas – pasidalyti trijų šalių (Latvijos, Lietuvos ir Švedijos) ikimokyklinio ugdymo įstaigų pa­tir­timi bei metodika, aptarti, kaip kasdienėje veikloje lauko erdvėse vaikams suteikti sen­sorinę bei patyriminę mokymosi patirtį.

Įgytos žinios neabejotinai padeda pedagogams tobulinti ug­­dymo procesą bei kurti vaikams palankią aplinką, o šio vizito metu mokytojos aplankė tarptautinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą „Rū­kītis“, susipažino su jos vidaus ir lauko erdvėmis, stebėjo ugdomąsias veiklas, analizavo taikomas priemones, metodus bei ugdymo programas. Kartu su kitomis ikimokyklinio ugdymo mokytojomis buvo suplanuoti tolimesni projekto rezultatų įgyvendinimo žingsniai.

Vizito metu mokytojos dalijosi gerąja darbo patirtimi, įžvalgomis bei idėjomis. Šis susitikimas įkvėpė naujų minčių, kaip tobulinti savo įstaigos vidaus ir lauko aplinkas bei dar veiksmingiau jas pritaikyti patyriminių veiklų vykdymui. Dalyviai diskutavo apie lauko erd­vių kūrimo privalumus ir kylančius iššūkius Latvijoje. 

Mokytojos taip pat tyrinėjo ir šios šalies kultūrą bei gamtą – aplankė istorinius Stamerienos rūmus, Gulbenės miestą. 

Po kelionės ikimokyklinio ugdymo mokytojos Simona ir Sandra pasidalijo išvykos įspūdžiais su gimnazijos administracija, kolegėmis bei savo ugdytiniais, pristatė Latvijos darželio „Rūkītis“ erdves ir papasakojo apie aplankytas vietas. Norėdamos įtraukti vaikus į kūrybinį procesą, mokytojos pakvietė mažuosius pagalvoti, ko jie norėtų savo darželio lauko erdvėse. Buvo smagu matyti, kaip aktyviai ir kūrybiškai vaikai įsitraukė į diskusiją – jie pasiūlė įrengti lauko klasę, virtuvėlę bei piešimo zoną.

Tarptautinis projektas „Learning Gardens“ (Nr. NPJR-2024/10024) finansuojamas „Nordplus Junior” programos lėšomis.

Simona JONIKIENĖ

Sandra VAIČIULYTĖ, 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo mokytojos

AUTORIŲ nuotr.

Belaukiant Velykų, Šilalėje skambėjo dainos – Šilalės rajono vokaliniai ansambliai bei kolektyvai iš Pagramančio rinkosi jau į III-iąjį vokalinių ansamblių festivalį „Dainuže, suskambėk 2025“! 

Šie metai – lietuvių liaudies dainų metai, todėl festivalio idėja buvo išpildyta su kaupu. Rengiamas jis kas du metai, ir išsiskiria iš kitų rajone bei Lietuvoje rengiamų tokių festivalių tuo, jog jame skamba harmonizuotos, aranžuotos, įvairia stilistika atliekamos liaudies dainos. Svarbu tai, kad nenaudojamos fonogramos, o pritarti gali tik akustiniai instrumentai.

Šilalėje skambėjusiam festivaliui šilumą ir jaukumą dovanojo jo vedančioji, Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai) Ilona Raudonienė, o nuskambėjus vokalinių ansamblių dainoms, nuotaikingą atmosferą kūrė renginio svečiai – profesionali liaudiškos muzikos kapela ,,Joldija“ iš Nidos. Neliko, ko gero, nė vieno, kurio nebūtų sužavėjęs kapelos dalyvių linksmi pašmaikštavimai, bendrai atliekamos dainos.

Laima SAROČKIENĖ

Šilalės kultūros centro dirigentė, festivalio organizatorė 

Šilalės kultūros centro nuotr.

Artėjant Lietuvos medicinos darbuotojų dienai, Šilalės kultūros centre pagerbti labiausiai nusipelnę, daugiausiai ligonių padėkų sulaukiantys rajono medikai. Kelis šimtus savo profesijai atsidavusių gydytojų, slaugytojų, įvairiausių sričių medicinos darbuotojų, be kurių neįsivaizduojame šiandieninių sveikatos priežiūros įstaigų darbo, pasveikino Šilalės savivaldybės vadovai.

Daiva BARTKIENĖ

Šilalės kultūros centro nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 31

„Į mūšį, kuriame žuvo jūsiškis Tomas, pagal pirminį planą turėjau eiti ir aš, tačiau vadas man skyrė kitą užduotį“, – per atsisveikinimo ceremoniją su Tomo Valentėlio palaikais sakė latvis karys Raivis Marcencas. 51-erių rygietis ne tik keturis mėnesius kartu gyveno su 20-mečiu biržiečiu, bet ir buvo sunkiai sužeistas, bandant išgabenti žuvusio lietuvio kūną iš mūšio lauko. Tomas žuvo kovo 13-ąją, tačiau jo kūną iš priešo užvaldytos zonos išgabenti pavyko tik per pakartotiną operaciją praėjus trims savaitėms po žūties.

Po kelių dienų bandant paimti žuvusio lietuvio palaikus, buvo sužeisti keturi į šią užduotį pasiųsti užsieniečių legio­no kariai. Sunkiausią sužeidimą patyrė Raivis, kuriam praėjusį ketvirtadienį Kyjive turėjo būti atlikta jau trečia ope­racija, kuri nulems, ar ateityje jis galės vaikščioti be ramentų.

Su Raiviu susipažinau prieš penkias savaites, tą pačią dieną, kai prasilenkiau su T. Valentėliu. Rytą degalinėje šalia Charkivo laukiau Latvijos Uog­rės miestelio mero Egilio Helmanio, atvežusio 30 automobilių ukrainiečių kariams. Mero laukė ir du latvių kariai, su vienu iš kurių, slapyvardžiu „Šešėlis“, buvau susipažinęs prieš metus. Tąsyk su juo kartu buvęs R. Marcencas prisipažino neseniai atvykęs iš Vokietijos ir dar nedalyvavęs mūšiuose. Jis prašė nefotografuoti jo, nes prisibijojo, kad šeima Latvijoje nesulauktų keršto iš rusakalbių kaimynų. Dabar, per atsisveikinimo ceremoniją su žuvusiu Tomu, Raivis pareiškė, kad jau galiu jį fotografuoti, nes Maskvos žiniasklaida jį demaskavo, paviešino nuotrauką. 

Deja, su Tomu susipažinti nespėjau, tik prasilenkiau, kai lankiausi kaime šalia Kupiansko, kur biržietis buvo dislokuotas – tada į namą, kuriame gyveno ir lietuvis, iš Charkivo ligoninės atvežiau pasveikusį kitą užsieniečių legiono karį. Pastarasis laikėsi visų nurodymų ir nepasakojo, nei su kuo gyvena, nei kokiuose mūšiuose dalyvavo, nei kur treniruojasi. Kadangi duobėtais pafrontės keliais manęs laukė 3 valandų kelionė atgal, atsisakiau kario siūlymo išgerti arbatos ir išskubėjau į Charkivą, kad suspėčiau grįžti iki komendanto valandos. Dėl to ir nesusitikau su T. Valentėliu, kuris, pasirodo, tame name gyveno.

„Su Tomu nebuvome labai artimi, tačiau su juo kalbėjausi dažniau nei su prancūzu, amerikiečiu ar vengru. Tomas buvo uždaras, be to, jam tebuvo vos 20 metų, o man per 50, tad interesai irgi kiti. Tačiau pradžiugau, kad jis iš Biržų, nes į Rygą grįždamas iš Vokietijos, o ten gyvenau pastaruosius penkerius metus, dažnai pravažiuodavau šį miestą, esu ne kartą sustojęs”, – pasakojo Raivis. 

Latvis su lietuviu sakė kalbėdavę rusiškai ir angliškai, nes pastarają kalbą biržietis žinojo neblogai, mat paskutiniu metu gyveno Jungtinėje Karalystėje.

„Likimas mudu sujungė – jis metė darbą Jungtinėje Karalystėje, aš Vokietijoje, kad padėtume ukrainiečiams kovoti su Maskvos okupantais, kad šie, juos įveikę, neatsibelstų į mūsų tėvynes. Tomui buvo lemta žū­ti, o aš likau gyvas, nors irgi nedaug trūko”, – kalbėjo Raivis.

Tomo kūno pargabenimo operacija vos nesibaigė tragiškai ne tik jam, bet ir dar trims kariams, mat priešo dronai ėmė persekioti ir atakuoti juos vežusį šarvuotą karinį automobilį „Humer”. Kūną bandę paimti kariai patyrė skeveldrinius sužeidimus, o rimčiausiai sužalotas buvo būtent Raivis. Latvio teigimu, per dronų atakas buvo prakiurdyti „Humerio” ratai, tačiau mašina sugebėjo karius išvežti tolėliau nuo priešo zonos, kol sužeistuosius perėmė kitas automobilis, kuriuo jie buvo nugabenti į pirminę fronto ligoninę. 

Praėjusį trečiadienį Kyjive Uk­rainoje žuvęs lietuvis karys savanoris T. Valentėlis išlydėtas į gimtinę. Į Kyjivą jis atvyko prieš 5 mėnesius, lankė pratybas užsieniečių legiono treniruočių stovyklose. Žuvo šalia Kupiansko esančiame Zapadnės kaimelyje, kuriame iki karo gyveno apie 350 žmonių. Tomą neblogai pažinojęs lietuvis karys, fronto medikas, pravarde „Jaras”, sakė, kad biržietis drausmingai lankė pratybas, vykdė visus nurodymus ir kasdien darėsi vis labiau savimi pasitikinčiu kariu. Tačiau po atsisveikinimo su Tomu ceremonijos teko bendrauti ir su lietuvio kūno išgabenimą iš mūšio lauko organizavusiu karininku ukrainiečiu bei jam talkinusiu lietuviu karo instruktoriumi. Vyrai spėjo, kad per susišaudymą Tomui galbūt pritrūko šaltakraujiškumo, dėl užvaldžiusių emocijų per daug atsidengė, todėl neišvengė kulkų. Per tokius mūšius žūva ir labai patyrę kariai, nes ugnies zonoje kulkos lekia visomis kryptimis.

„Tomas žuvo didvyrio mirtimi, džiaugiuosi, kad pavyko jo kūną atkovoti per antrą operaciją, kuriai ruošėmės net 10 dienų, per ją niekas nebuvo sužeistas, nors operacija buvo priskirta prie ypatingai pavojingų”, – pripažino ukrainiečių karininkas.

Jis viliasi, kad Lietuvos Vyriausybė apdovanos Tomo kū­ną išgebenusius karius, tačiau prašė jo pavardės kol kas neminėti.

Atsisveikinimo su lietuviu ceremonija vyko Maidano aikš­tėje Kyjive, kur plėvesuoja tūkstančiai vėliavėlių su užrašytais žuvusių karių vardais. Šioje vėliavėlių jūroje buvo ir prieš metus žuvusio lietuvio savanorio Tado Tumo trispalvė, o nuo šiol čia plazdės ir T. Va­lentėliui skirta mūsų tautinė vėliava.

Prie Tomo karsto Maidano aikštėje kalbą sakė Lietu­vos ambasadorė Ukrainoje Inga Sta­nytė-Toločkienė, užsieniečių legione tarnaujantys Tomo bendražygiai, paramą Ukrainai vežantys lietuviai savanoriai, Ukrainos kariuomenės atstovai. Lietuvio palaikai vėliau buvo pervežti į katalikišką šv. Aleksandro katedrą, kur buvo aukojamos šv. Mišios. Jose šalia vienas kito sėdėjo sužeistas lat­vis karys R. Mencenas bei mūšyje Kursko srityje sužeistas lietuvis Osvaldas Guokas.

Šią savaitę lietuvis karys palaidotas savo gimtinėje Biržuose.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Balandžio 26-ąją, dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos programa „Hommage à Čiurlionis“, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) simboliškai pradeda antruosius savo gyvavimo naujame pastate metus. Vakarą, dedikuotą M. K. Čiurlionio 150-ajam jubiliejui ir minint Tarptautinę šokio dieną, teatro scenoje atvers choreografės Editos Stundytės ir kompozitoriaus Arvydo Malcio vienaveiksmis šokio spektaklis „PraRegėjimai“, kurį diriguos KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Menininkas, Mūza ir Minia

Choreografė Edita Stundytė ir kompozitorius Arvydas Malcys pasakoja, kad kurdami šokio spektaklį rėmėsi keliais juos ypač sudominusiais M. K. Čiurlionio gyvenimo momentais. Spektaklyje kuriamas abstraktus, savo pašaukimui atsidavusio Menininko paveikslas, įkvėptas tiek genijaus asmenybės, tiek tikrų biografinių faktų: pažinties su būsima žmona Sofija Kymantaite bei 1906 metais Vilniuje įvykusios Pirmosios lietuvių dailės parodos.

Tai spektaklis apie menininko pasaulėjautą, jo išgyvenimus, kūrybines kančias ir meilę. Veiksmas vyksta tarp realybės ir sapno, tarp tamsos ir nerimo, skaudaus Minios nesupratimo bei kūrėją aplankančių šviesos blyksnių – praregėjimų: įgyvendinus kūrybinį sumanymą arba sutikus mylimąją – Mūzą.

„Pagrindiniai spektaklio veikėjai – Menininkas, Mūza ir Minia. Pirmieji du atstovauja šviesos jėgoms, o pastaroji – tamsesnei pusei. Vis dėlto spektaklio finalas išlieka šviesus“, – pozityviai nuteikia choreografė.

Daugiasluoksnis spektaklis

Kompozitorius A. Malcys išskiria tris pagrindines temas, atsispindinčias jo šokio spektakliui sukurtoje muzikoje: miestas ir žinia apie parodą, studija su joje tvyrančiu vargu ir šalčiu bei paroda ir minios reakcijos – kur vieni reiškia pasipiktinimą, kiti – susižavėjimą.

A. Malcys yra redagavęs ir instrumentavęs keletą M. K. Čiurlionio nebaigtų klavyrų, taip pat parengęs keliolika fortepijoninių preliudų, pritaikytų simfoniniam ir styginių orkestrams. Visgi, kaip pats sako, tai – pirmas kartas, kai kūrinys tiesiogiai skirtas M. K. Čiurlioniui ir apie Čiurlionį. „Per muziką bandžiau išreikšti menininko jausmus ir mintis, svajones ir nusivylimus, kančias ir džiaugsmus. Mano tikslas – panardinti klausytoją į nevaldomą emocijų tėkmę, pažadinti svajones ir fantazijas, pakylėti ir suteikti tikėjimą…“ – sako kompozitorius.

Spektaklio vizualiąją dalį kūrė scenografė ir kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė, vaizdo projekcijų dailininkas Marius Vilčinskas bei šviesų dailininkas Edvardas Osinskis.

J. Jankutė pasakoja, kad kelias nuo pirmųjų apmąstymų iki scenos vizijos buvo ilgas ir daugiasluoksnis: „Pradžioje scenoje tu bandai atkurti genijaus gyvenimą. Tačiau ilgainiui suvoki, kad „PraRegėjimai“ pasakoja kone apie kiekvieną kūrybinės komandos narį – o gal net apie mane pačią. Mes visi esame tarsi Čiurlionio tąsa šiandien, ir tikiu, kad tai tęsis dar daug amžių ateityje. Muzika ir tapyba gimsta ir šiandien, tačiau menininkai vis dar išgyvena, ar bus suprasti, pripažinti?“ – sako J. Jankutė.

Čiurlionį pažinti per šiuolaikinę muziką ir šokį

Antrojoje vakaro dalyje tarptautinė KVMT baleto šokėjų-choreografų komanda – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernat Blay Bosch (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys autorines šokio kompozicijas, sukurtas bendradarbiaujant su muzikos kūrėjais Yana Shliabanska (Ukraina), Dylanu Iuliano (Italija), Kristijonu Lučinsku, Donatu Bielkausku, Jonu Raudonium ir Andriumi Stakele (Lietuva).

KVMT baleto vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas džiaugiasi, kad šiemet naujai skleidžiasi tradicinis, Tarptautinei šokio dienai skirtas projektas. „Tai puiki proga supažindinti tarptautinę KVMT baleto trupę su M. K. Čiurlionio kūryba, o publikai – atrasti šį menininką per šiuolaikinio šokio prizmę“, – sako A. Liškauskas.

Spaudos konferencijoje dalyvavusi kompozicijos „Pasaka II“ autorė, italų choreografė Aurora Ruvoletto pasakojo įkvėpimo sėmusis iš paveikslo, kuriame vaizduojamas kūdikis, sėdintis ant aukštos kalvos ir tiesiantis rankytes į pienės pūką. Virš jo sklendžia erelis. „Nusprendžiau sukurti duetą – vyras įkūnija erelį, moteris – kūdikį. Kiekvienam veikėjui kūriau savitą kūno kalbą, stengiausi atspindėti Čiurlionio darbams būdingą statiškumą, kuris čia išsilieja per judesį,“ – sako jaunoji choreografė.

KVMT baleto trupės šokėja ir choreografė Elly Bruno pasakojo, kad „jos choreografija vaizduoja gyvybę, slypinčią M. K. Čiurlionio „Miške“ – vietoje, kur gamta dar tebesaugo senųjų dvasių energiją. Kompoziciją atlieka trys šokėjos, skleidžiančios moterišką energiją – gaivališką, nesutramdomą, susijusią su gamtos ritmais. Jų judesiai įkūnija šią transformuojančią galią.“

Pagarba Menininkui

Apibendrindama pristatymą, KVMT vadovė Goda Giedraitytė teigė, jog žiūrovų laukia kupinas atradimų vakaras – tai galimybė šiuolaikinių menininkų akimis pažvelgti į prieš daugiau nei šimtmetį kūrusio genijaus gyvenimą ir kūrybą. Kartu vadovė džiaugėsi, kad KVMT parengta žanriškai įvairi, M. K. Čiurlionio jubiliejui paminėti skirta programa yra įtraukta į LR Vyriausybės kuruojamą renginių programą. Anot jos, 2025-aisiais žiūrovų laukia ne tik M. K. Čiurlionio simfoninės muzikos koncertai, specializuota styginių kvarteto edukacija, bet ir įtraukus tarpdisciplininis projektas „Misterija Rex“ Klaipėdos skulptūrų parke, kiti renginiai.

„O šį savaitgalį pristatoma dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos programa „Hommage à Čiurlionis“ – dedikacija ne tik M.K. Čiurlioniui. Tai pagarba Menininkui iš didžiosios raidės, tiek praeities, tiek dabarties, tiek būsimiems kūrėjams. Jos pagrindas – dialogas tarp praeities ir dabarties, tarp skirtingų kartų, meninių tradicijų, tarp muzikos, dailės ir šokio. Dalyvauti kūrybiniame procese tikslingai buvo pakviesti įvairaus amžiaus ir kultūrinių patirčių kūrėjai iš skirtingų šalių. Kai kurie jų užaugo su M. K. Čiurlionio kūryba, kiti ją pažino tik atvykę į Lietuvą ar įsilieję į šį projektą. M. K. Čiurlionis šioje programoje – ir įkvėpėjas, ir centrinis motyvas, ir visgi pristatoma šokio programa – jau šiandienos refleksija. Tai – duoklė genijui, kurio kūryba peržengia laiko ribas ir vis dar kalba su mumis – šiuolaikiniais žmonėmis“, – įžvalgomis dalinosi teatro vadovė.

KVMT inform. 

Brangūs Lietuvos žmonės,

džiugu Jus vėl sveikinti šv. Velykų proga. Tai metas, kai brandesnis, gilesnis dvasinis pabudimas pabeldžia į mūsų širdis prisikėlimo šventei, teiraudamasis apie mūsų stiprybes.

Ši diena kviečia kiekvieną sustoti, apmąstyti būties šioje Žemėje prasmę ir įvertinti tai, kas mus saugojo tamsoje. Prisiminti vertybes, kurios per amžius stiprino mus visus neramiais laikais ir kurios kaskart kėlė mūsų bendruomenių dvasią atgimimui.

Tegul Velykos tampa šviesa, kuri įkvepia iš naujo tikėti vienas kitu. Atsiremkime į mūsų šeimų stiprybę, dalinkimės Žodžiais, kurie gydo.

Tegul gerumas tampa pagrindu viskam, ką kuriame, – namuose, bendruomenėje, valstybėje.

Mielieji,

tegu tikėjimas gėriu ir žmonėmis šv. Velykų rytą šviečia mūsų vaikų akyse. Tegu čiurlena jų juokas, primindamas mums visiems, kad kiekviena diena gali būti nauja, nuostabi pradžia. Tegu mūsų namai būna ateities švyturiai, kupini tėvų išminties ir meilės, švelnumo, dėmesio ir ramybės. Tegu šv. Velykos pripildo mūsų sielas dėkingumo ir artumo.

Tesaugo Dievas Lietuvą. Laimės ir džiaugsmo šv. Velykų rytą, Mielieji!

Šiemet Velykos atkeliauja su vasariškais orais, kurie tarsi patvirtina, kad šviesa gali įveikti tamsą, šiluma gali pašalinti įšąlą. Vien jau dėl skaistesnės ir šiltesnės saulės taisosi nuotaika ir viskas atrodo kiek viltingiau. Tiesa, esame būtybės, kurios visada sugeba atrasti, kas negerai. Kai šviečia saulė, skundžiamės, kad trūksta lietaus, kai pradeda lyti, piktinamės, jog norėtume saulės. Kai darbas veja darbą, alkstame poilsio valandėlės, o atradus laiko pailsėti, tampa nuobodu, nerimstame, kad jis teka tuščiai...

Šventos Velykos ir tradicinis pasveikinimas „Kristus prisikėlė, tikrai prisikėlė“ – būtent apie tai. Jei savo viduje nešiojamės žaizdą, tai viskas, prie ko prisiliečiame, kels skausmą. Susibarti, susipykti, pasijusti vienišam, nesuprastam ar išduotam galima ir prie šventinio Velykų stalo, ir margučių grožis čia nepadės.

Įpratome apie didžiąsias krikščioniškas šventes kalbėti skambiais žodžiais, pabrėžti tikėjimo, iš kartos į kartą perduodamų tradicijų svarbą. Tačiau esmė yra kiek giliau. Ji nėra sudėtingas slėpinys, nereikalauja teolo­ginio išmanymo, tik primena, jog ši šventė pirmiausia yra apie kiekvieną iš mūsų. Prisikėlimas yra tai, kas vyksta kiekvieno širdyje. O pasirin­kimas paprastas: priimti jį arba žiūrėti į kitą pusę ir toliau likti muse, kuri pirmiausia pastebi nešvarumus. Prisikėlimas nėra lengvabūdiškas numojimas ranka į visus rūpesčius, išbandymus, netektis. Tai veikiau persikeitimas iš musės į bitę, kuri pakyla skrydžiui, nes tiki gėlių egzistavimu, nes yra pasiryžusi ieškoti nektaro, o ne trūnėsių.

Šv. Velykos krikščioniui yra žinia, jog gyvenimas, su visais žiedais ir spyg­liais, yra dovana, o ne spąstai. Žinia, labai daug kas priklauso nuo to, kokiomis akimis žiūrime, kokia širdimi vertiname. Tikrovė yra labai įvairi ir nuo kiek­vieno mūsų pasirinkimo gyvenimas keičiasi. 

Gal egzotiškai skamba pasakėčia apie du vilkus – gerą ir blogą – kurie gyvena žmogaus prigimtyje. Galiausiai laimi tas, kurį maitiname savo mintimis ir veiksmais. Velykų kontekste galima pridurti: net tada, kai gyvenime tamsa vis plečiasi, o akyse vis daugiau nevilties, tai nėra pabaiga. Vienintelė akimirka, kai galime iš tiesų kažką pakeisti, yra čia ir dabar. 

Tikri pokyčiai nebūna labai greiti. Būtent apie tai mums sufleruoja gavėnia. Tai kelionė, ruošianti širdį Prisikėlimui. Išvalyti akis ir širdį nėra paprasta. Gali prireikti laiko, tačiau net ilgiausia kelionė visada prasideda nuo pirmo žingsnio. Savąją gavėnią kiekvienas galime pradėti nuo dabar, o Velykų stalas, brangūs žmonės prie jo, bendrystės dovana – labai svarbi pagalba.

Kristus prisikėlė. Jis stipresnis už mirtį, todėl ir Velyknakčio vigilija prasideda degančios žvakės įnešimu į tamsią šventovę. Viena žvakė įveikia tamsą. Nuo jos uždegamos kitos ir šviesa stip­rėja. Tas pats gali vykti ir kiekvieno iš mūsų širdyje, svarbiausia – priimti tai, jog Velykos yra mums, o ne tik prieš 2 tūkstančius metų vykusio stebuklo prisiminimas, sudabartinamas ritualizuotu spektakliu.

Nuoširdžiai sveikinu visus su šv. Velykomis, Prisikėlimo švente. Tegu džiugina ne tik gausus stalas, bendrystė, tačiau ir augantis pasitikėjimas tikrovės grožiu ir prasme, tuo, kad visos negandos yra žaizdras, kuris augina mūsų tik­rumą. Linkiu, jog kiekvieno gyvenime subręstų akimirka, kai visa esybe su džiaugsmu galėtume pasakyti: dabar tikrai žinau ir išgyvenu tai, kad Kristus prisikėlė.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas