Daiva BARTKIENĖ

Nuo 2004 metų Lietuva gauna nuolatines išmokas socialiniams bei ekonominiams skirtumams tarp regionų ir jų viduje mažinti bei tvariai ir tolygiai plėtrai visoje šalyje skatinti. Praėjus dviem dešimtmečiams nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, investicijos viršijo 16 mlrd. eurų, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) skaičiuojant vienam gyventojui išaugo beveik 200 kartų, tačiau skirtumai tarp Lietuvos regionų siekia 2–3 kartus. Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Audrius Klišonis įsitikinęs, kad regioninė politika yra neefektyvi, nes savivaldybės yra įspraustos į nustatytus rėmus ir investuoja ne ten, kur labiausiai reikia, o kam gauna finansavimą.

Ekonominių skirtumų neįveikė

2007-2013 m. finansiniu laikotarpiu Lietuvai skirta daugiau kaip 6,8 mlrd. eurų (23 mlrd. litų) ES struktūrinių fondų investicijų. Didelė dalis struktūrinių fondų lėšų buvo skiriama infrastruktūrai atnaujinti – renovuotos viešosios erdvės, keliai, kiti susisiekimo tinklai ir pasenę bei energetiškai neefektyvūs pastatai.

2014-2020 finansavimo laikotarpiu ES struktūrinių ir investicinių fondų veiksmų programa, skirta įgyvendinti ES sanglaudos politiką, Lietuvai skyrė apie 6,7 mlrd. eurų investicijų, iš kurių regionų plėtrai atiteko  maždaug 16,8 proc. lėšų - 972 mln. eurų. Europos Komisijos duomenimis, Lietuva buvo  viena šalių, efektyviausiai panaudojusių jai skirtas lėšas, kurios vienam gyventojui sudarė net 2849 eurus ir buvo bene didžiausia visoje Europos Sąjungoje.

Tokios milžiniškos investicijos turėjo gerokai įtakoti ekonomikos augimą ir žmonių gyvenimo kokybę, tačiau 2014-2016 metais, kai BVP Kauno regione augo 3,3 proc., o Vilniaus regione – dar visu procentu daugiau, likusioje šalies dalyje  BVP ne tik neaugo, o dar netgi krito. Lyginant Lietuvos regionų ekonominį vystymąsi, Europos Komisija pastebėjo, kad turtingiausiame Vilniaus regione BVP buvo 2,6 karto didesnis nei skurdžiausiame Tauragės regione.

Situacija nepasikeitė ir 2021 metais: sostinės regione sukurtas BVP vienam gyventojui 1,9 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį. Kauno (20,4 tūkst. eurų) ir Klaipėdos (18,4 tūkst. eurų)  apskritys viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono vidurkį (16 tūkst. eurų). Likusios septynios apskritys nesiekė šio vidurkio, o mažiausias BVP vienam gyventojui buvo Tauragės apskrityje – 10,9 tūkst. eurų. Vilniaus apskrities BVP rodiklis daugiau nei 2 kartus viršijo Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės, Telšių ir Utenos apskričių rodiklius.

Didžioji dalis ES fondų, skirtų integruotai teritorinei plėtrai, 2014-2020 m. finansavo tris pagrindines sritis: kompleksinį miestų viešųjų erdvių atnaujinimą, viešųjų paslaugų ir jų teikimui aktualios infrastruktūros plėtrą,  darnaus judumo planų rengimą ir įgyvendinimą, miestų gatvių atnaujinimą ir plėtrą.  Vidaus reikalų ministerija pripažino, kad nors skiriamos lėšos pagerino regionų infrastruktūrą, prisidėjo prie aplinkos apsaugos projektų ir žmogiškųjų resursų vystymo, tačiau ekonominio išsivystymo, gyvenamosios aplinkos ir teikiamų paslaugų kokybės skirtumai bei socioekonominė atskirtis tarp Lietuvos regionų ir jų viduje kaip buvo, taip ir liko viena opiausių šalies problemų.

Vien investicijų nepakanka

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus patarėja Rugilė Augustaitytė informavo, kad 2007–2013 m. ES investicijas skyrė moksliniams tyrimams, verslo plėtrai, energetikai ir turizmui. Iš viso Lietuvos regionuose įgyvendinta projektų už daugiau nei 1 mlrd. eurų. Skurdžiausiose Tauragės, Marijampolės ir Alytaus apskrityse įgyvendinti 311 projektų, kurių vertė viršijo 160 mln. eurų. Tuo tarpu 2014–2020 m. laikotarpiu investicijoms Tauragės, Marijampolės ir Alytaus regionų projektams  skirta tik 50 mln. eurų. Dar 22,3 mln. eurų Ekonomikos ir inovacijų ministerija iki 2020 metų skyrė tikslinėms regionų verslų konkurencingumą, inovacijas ir socialinį verslą skatinančioms priemonėms. 

„Žvelgiant į bendrus rodiklius, Tauragės, Marijampolės ir Alytaus apskritys sukuria apie 9 proc. visos Lietuvos ekonomikos. Palyginimui, didžiausias ekonomikos variklis – Vilniaus apskritis – sukuria 44 proc. Ilgalaikės tendencijos rodo, kad bendrai visa Lietuvos ekonomika, o ypač Vilniaus apskritis, auga sparčiau nei Tauragės, Marijampolės ir Alytaus apskritys, dėl to atotrūkis tarp šių regionų ir Vilniaus toliau didės. Regionų ekonomikose didesnę dalį pridėtinės vertės sukuria pramonė, tuo tarpu didmiesčiuose – prekyba ir paslaugos“,- teigiama R. Augustaitytės parengtame Ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsakyme.

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos specialistai  stebi, kaip regionų (be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) BVP vienam gyventojui skiriasi nuo šalies vidurkio. Šis rodiklis parodo, koks yra atotrūkis tarp didmiesčių ir kitų regionų ekonomikos. Pastaraisiais metais šis skirtumas tik didėja – daugiausia dėl to, kad regionuose mažėja gyventojų ir lėčiau auga ekonomika.

„Lietuvoje reguliariai vertinama, kaip ES investicijos veikia įvairias sritis. Tyrimai rodo, kad jos padeda gerinti gyvenimo kokybę ir skatina ekonomikos augimą, bet vien investicijų nepakanka, kad pakeistų ilgalaikes tendencijas. Labai svarbu, kad pačios savivaldybės aktyviai dirbtų ir kurtų palankias sąlygas verslui – be to pokyčių regionuose nebus“,- teigia Ryšių su visuomene skyriaus patarėja R. Augustaitytė.

Tebevyksta planavimas „iš viršaus“

2007-2013 laikotarpiu Regionų plėtros programai įgyvendinti skirta 10,5 proc., 2014-2020 m. – apie 16 proc. proc. Europos Sąjungos paramos lėšų. 2022 – 2030 metais šalies regionams turėjo būti skirta trečdalis (1,810 mlrd. eurų) Lietuvai numatytų ES investicijų, tačiau Regionų plėtros programoje patvirtinta 3 procentais mažiau – 1,623 mlrd. eurų.

Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas Audrius Klišonis tvirtina, kad lėšų didėjimas  nėra esminis dalykas. Savivaldybėms svarbiausia pagal kokias taisyklės jos gali naudoti lėšas.

„Iš pradžių buvo rengiama Baltoji knyga, vėliau deklaruota, kad visas lėšų poreikis bus planuojamas iš apačios į viršų, bet tai ir liko žodžiais, kurie skyrėsi nuo darbų. Iniciatyvos ėjo ne iš savivaldybių, kaip buvo žadama, todėl norint įtilpti į ministerijų nustatytus rėmus, kartais reikia daryti tuos darbus, kurių ne visuomet reikia. Tokiais atvejais gaila, kad  dalį lėšų tenka panaudoti ne visai protingai. Čia kaip derybos su ES: arba tu susitari  dėl  visko, arba nesusitari dėl nieko. Savivaldybėms tai reiškia, kad arba imi, ką gauni, arba negauni nieko. Kompromisu to nenorėčiau vadinti, labiau tiktų sakyti, kad tai primestos taisyklės“,- tikina A. Klišonis.

Lėšų paskirstymas tarp ministerijų, pasak LSA prezidento, nėra tolygus. Savivaldybėms sakoma, kad  dabar skirstomos paskutinė parama vandentvarkos infrastruktūrai kurti, bet finansavimo intensyvumas nuo 85 proc., kaip iki šiol būdavo, sumažintas iki 50 proc. Nors lėšų poreikis didelis, tokią paramą sunku įsisavinti, nes vandentvarkos įmonės neturi tiek apyvartinių lėšų, kad galėtų įgyvendinti brangiai kainuojančius projektus.

„Jei bent kiek intensyvumas būtų didesnis,  būtų galima padaryti daugiau darbų, nes dabar projektų yra pateikta netgi mažiau, nei yra skirta lėšų paramai. Norėtųsi, kad projektų planavimas vyktų regione, o ne ministerijose. Dabar savivaldybės jungiasi į funkcines zonas, kuriose sprendžiamos bendros  turizmo, transporto, pramonės vystymo problemos. Labai gerai būtų, kad įsikūrus Regionų ministerijai, ji galėtų valdyti lėšas – tai suteiktų galimybę susėdus prie stalo planuoti jų paskirstymą  ir analizuoti, kaip kurį regioną galima būtų vystyti, kad  jis atsigautų“,- mano A. Klišonis.

2024 metais atlikusi auditą, Valstybės kontrolė konstatavo, kad 2022–2030 m. Regionų plėtros programa į regionų poreikius atliepia tik iš dalies, nes galėjo būti platesnės apimties, esamos priemonės galėjo būti patrauklesnės regionams ir savivaldybėms bei daugiau prisidėti sprendžiant jų problemas. Ministerijų nustatomos išankstinės sąlygos, finansuojamų veiklų apribojimai ir palyginti siauras siūlomų regioninių priemonių sąrašas suteikia regionams tik dalį savarankiškumo. Regionų plėtros programoje daugiau nei pusė savivaldybių pasigedo kultūros, žemės ūkio, ekonomikos ir inovacijų bei energetikos sričių priemonių, o dalis Regionų plėtros planuose nustatytų rodiklių reikšmių nerodo pokyčio poreikio ir neskatina siekti pažangos.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Autorės ir Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Liepos 10 d., 18 val., Tauragės geležinkelio stotis

Fiesta Monmartre? Tikrai taip! Jūsų laukia emocingas vakaras, prisodrintas bohemiškos dvasios, lengvo muzikinio flirto bei netikėtų programos posūkių. Nuo svajingos Prancūzijos iki spalvingosios Meksikos – leiskitės į kontrastų kupiną kelionę kartu su Perfect Nemesis!

Perfect Nemesis – tai Girmantė Bubelytė ir Mantas Ralas. Ji – akordeonistė, dievinanti Bachą, jis – gitaristas, pasišventęs rokui. Šis ekstravagantiškas derinys suteikia tik šiam duetui būdingą skambesį bei energetiką.

Įėjimas laisvas.

Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.

Daugiau informacijos https://www.youtube.com/watch?v=Jj8c13_N4rQ 

Šilalės rajono agronomų sąjunga jungia 65 narius, kurių dauguma – agronomai ir keletas kitų žem­dir­biškų profesijų atstovai. Visus juos vienija bendras noras – po darbų nors retkarčiais susieiti draugėn, pasidžiaugti pasiekimais, pasi­da­lin­ti patirtimi, pasilinksminti. To­dėl kasmet vieną vasaros dieną šios gildijos nariai skiria kelionei į kurį nors Lietuvos rajoną. Stengia­ma­si nuvažiuoti į netradicinius, mū­sų rajonui nebūdingus ūkius, pa­si­domėti įvairių Lietuvos regionų is­torija, aplankyti žymiausiais to kraš­to vietas. Šį kartą šilališkiai pasirinko gretimą Kelmės rajoną.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49

Atbukome ne tik nuo karo Uk­rainoje, nuo ukrainiečių kančių ir rusių (baškirių, tuvių, čečėnių...) motinų sielvarto, bet ir nuo Do­naldo Trumpo gražbylystės bei Pu­tino pataikavimo. O kai ta retori­ka nuolat kartojasi, pasitikėjimas smarkiai krinta...

Manau, kad šie XXI a. veikėjai vienas kito verti. Bet ne pačia blogiausia pras­me, net kalbant ir apie Putiną. Antai, D. Trumpas bent laikinai (būtent – laikinai) apramino Irano branduolines aistras, gi pradėjęs karą prieš Ukrainą Kremliaus šeimininkas privertė NATO, ES, o ir likusį pasaulį stiprinti savo gynybines pajėgas, daugiau dėmesio bei lėšų skirti gynybai. Nes nuo Šaltojo karo laikų užmigome ant „taikaus kuriamojo darbo“ pūkinių pagalvėlių...

Be D. Trumpo brutalių pastangų vargu ar būtų įvykęs toks „istorinis“ NATO viršūnių susitikimas Hagoje ir priimtas sprendimas 32 Aljanso narėms per 10 metų gynybai skirti iki 5 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai, kad iš jos Amerikos vadovas išvyko puikios nuotaikos, rodo, jog kalbėti vienas kitam komplimentus kur kas išmintingiau negu kibti į atlapus. Ir čia Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo pernelyg smerkti negalime. ES lyderiams tai suteikė optimizmo, kad liepos 9-ąją numatytos užbaigti derybos su JAV dėl didesnių muitų gali būti atidėtos. Tai reiškia, jog Briuseliui atsiranda viltis, kad ji „sutaupytus“ pinigus galės skirti gynybai... 

Bet vis tiek Lietuvoje ruošiamasi, kad JAV ir ES prekybos karas nuo šalies ekonomikos augimo gali nurėžti iki 1,3 proc. Jeigu prognozuojama, jog šiemet BVP gali augti 2,9 proc., kitąmet – 3 proc., beliktų kokie pusantro procento. Tuomet pakimba pavojus iki 2030 m. gynybai skirti bent 5 proc. O čia dar optimizmo nekelianti mokesčių pertvarka.

Sujudo NATO, 18-ąjį sankcijų Rusijai paketą svarsto priimti ES. Pajutęs, kad akla konfrontacija su Vakarais nieko neduoda, Putinas ėmė lankstytis

D. Trumpui. Štai Putinas Minske, vos už poros šimtų kilometrų nuo Vilniaus, kramtydamas Lukašenkos išgirtą baltarusišką duoną ir lašinukus, prabilo gerbiąs D. Trumpą ir esąs pasirengęs su juo susitikti. Ir tai būtų „visiškai įmanoma“. Jis netgi pripažino, kad „Trumpo dėka Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykiai tam tikra prasme pradeda stabilizuotis“

Amerikos prezidentas nepriėmė ne tik Putino pagyrų, bet ir pagalbos Irano atveju. Jis paprašė geriau „padėti su Rusija“ ir pareiškė manąs, „jog ten kažkas nutiks“. 

Jau ne pirmą kartą tokie nutylėjimai apžvalgininkus verčia spėlioti, ką gi D. Trumpas turėjo galvoje: ar prievartinį valdžios pasikeitimą Kremliuje, ar naujas sankcijas Rusijai, kurios galutinai išklibintų Putino kėdę. O gal tokias akcijas, kokių imtasi prieš Iraną?

Pataikavimo diplomatijos išmoko ir Volodymyras Zelenskis. Štai į NATO „samito“ Hagoje tribūną jis stojo ne su karine uniforma, bet vilkėdamas kažkuo panašiu į švarką, iš kurio D. Trumpui viešai šaipytis jau nekilo noras. 

Jo susitikimas su D. Trumpu irgi įvertintas teigiamai, nes esą į V. Zelenskio prašymus suteikti Ukrainai daugiau oro gynybos sistemų „Patriot“ užjūrio svečias linkčiojo galva, o po to įvertino, jog Ukrainos prezidentas buvo malonus... 

Sakoma, kad verslo rykliui patiko V. Zelenskio garantijos, jog ginkluotę Kyjivas ketina pirkti, o ne siekia gauti dovanų.

Prieš 38 metus Paryžiuje miręs kart­velų kilmės bardas Bulatas Okudžava dainavo: „Imkime sakyti vienas kitam komplimentus“... Gal jis buvo teisus, nes dar tuomet, prieš savo mirtį, spaudoje tvirtino, jog Rusijos nesuprantąs, ji pasmerkta ilgam laikui... 

Dar gerokai prieš pradėtą karą, 2019 m. pabaigoje, Putinas taip pat ir V. Ze­lenskį vadino „maloniu bei nuoširdžiu“. Nepaisant, kas nuo 2014 m. dėjosi Donbase ir aneksuoto Krymo, Ezopo kalbos specialistas iš Kremliaus Normandijos formato aukščiausiojo lygio susitikime pataikavo: „Manau, jis tikrai nori pakeisti padėtį į gera, įskaitant Donbase“. 

Neatmetama, jog jau tada Putinas kurpė karo prieš Ukrainą planus, tačiau užsidėjęs patyrusio žvalgybininko ir veidmainio kaukę. 

V. Zelenskis niekada tuo pačiu neatsakė, nes milžiniškos ukrainiečių netektys ir kančios išryškino padorumo savybes, kokių trūksta karštančiam Maskvos agresoriui.  

Tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad diplomatas – tai mokantis prisitaikyti, gudrus, išsisukinėjantis žmogus. Vargu, ar malonių žodžių ir pagyrų sakymas gali tilpti į šią sąvoką. Pasikliauti D. Trumpu taip pat per anksti. 

Tiesa, ilgą laiką Amerikoje gyvenantys lietuviai sako, jog, nepaisant jo fariziejiškų kalbų, D. Trumpas kartu su Putinu neįvykdys Lietuvai nenaudingų susitarimų. Ypač jeigu lietuviai 5 proc. savo BVP skirs gynybai ir nepuls smarkiai jo kritikuoti. Kitaip sakant, jeigu lietuviai taip pat įvaldys pataikavimo meną...

Česlovas IŠKAUSKAS

Vietos savivaldos įstatymas numato, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų skirstomi tarybos sprendimais, dėl to kone kiekvieną mėnesį tarybos nariai taiso metų pradžioje patvirtintą rajono biudžetą ir suteikia leidimą administracijai vykdyti projektus ar įsigyti brangesnius pirkinius. Tačiau šios kadencijos rajono vadovams, atrodo, sprendimus atstoja valdančiosios daugumos politikų galvų palinksėjimas.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49

Paskutinį birželio šeštadienį į jaukų Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos stadioną jau aštuntą kartą rinkosi Lietuvos meistrai (veteranai) dalyvauti Lietuvos lengvosios atletikos vasaros sezono atidarymo var­žybose.

Į Kvėdarną atvyko sporto meistrai iš Gargždų, Daugirdų, Kauno, Klaipėdos, Kvėdarnos, Leipalingio, Panevėžio, Radviliškio, Telšių, Šilalės, Vilniaus, taip pat dalyvavo kolegos iš Latvijos Liepojos, Livani, Tukums bei Ventspilio miestų.

Šiemet varžybos pasipildė dar viena nestandartine rungtimi – antikos disku. Ji buvo skirta prisiminti Kazį Vilčinską, Klaipėdos leng­vosios atletikos veteranų sporto klubo „Ąžuolas“ įkūrimo iniciatorių, balandžio mėnesį palikusį sporto bendruomenę.

Varžybas atidarė Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė, palinkėjusi dalyviams puikių startų.

Pagyrimo verta puikiai varžyboms vadovavusi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos fizinio ugdymo mokytoja Milda Galdikaitė-Mikašauskienė. Net vienuolika jos auklėtinių padėjo teisėjauti visuose varžybų rungčių sektoriuose.

Antikos disko ir ieties metimo rungtyse varžėsi šių varžybų sumanytojas, buvęs Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos kūno kultūros mokytojas 86-erių kvėdarniškis Eugenijus Ivanauskas. Jo mokinys Benas Kentra rungtyniavo 200 metrų rungtyje.

Smagu buvo stebėti šilališkio Kęstučio Lukošiaus ir dviejų jo dukryčių startus. Penkiametė Anelė bėgo 30 metrų, o dešimtmetė Anita kartu su meistrėmis (veteranėmis) varžėsi 100 metrų rungtyje, tėvelis rungėsi 1500 ir 3000 metrų rungtyse.

Varžybų me­tu pasiekti trys Lietuvos amžiaus grupių rekordai: Ernesta Karaškienė (45 m.) 80 metrų barjerinio bėgimo distanciją įveikė per 12,38 sekundžių, Genovaitė Kazlauskienė (75 m.) rutulį (2 kg) nustūmė 11,47 metrų, o Adolfas Siurbis (85 m.) 3 kg rutulį nustūmė 9,49 metrus.

Geras oras, draugiškos kovos, po visų rungčių skanūs cepelinai, kiekvienam dalyviui įteikti diplomai su varžybų rezultatais bei tradiciškai dovanotas stiklainis medaus tapo puikia sporto švente, už kurią esame dėkingi Šilalės savivaldybei, sporto veteranui E. Ivanauskui, Kvėdarnos Kazimiero Jau­niaus gimnazijos fizinio ugdymo mo­kytojai M. Galdikaitei-Mikašauskienei, gimnazijos direktorei L. Pociuvienei.

Žiedūna BIELINIENĖ

Klaipėdos miesto lengvosios atletikos sporto klubo „Ąžuolas“ pirmininkė 

AUTORĖS nuotr. 

Smagiai, prasmingai ir tiesiai į širdį – taip praėjusį savaitgalį Bijotuose surengtoje teatrų šventėje skambėjo žiūrovams siunčiama žinia apie nesenstančias tautos vertybes – žmogiškumą ir nuoširdumą. Šįkart tą žinią nešė net keturi teatrai – be vietinio Bijotų mėgėjų teatro „Savi“, po ąžuolais savo spektaklius parodė Alksnupių mėgėjų teatras „Pilnatis“ (Radviliškio r.), Kretingos kultūros centro Kurmaičių skyriaus dramos teatras ir  Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“.

Vienintelę saulėtą dieną birželio pabaiga tarsi saugojo Bijotų dvaro festivalio teatrų dienai, tad į renginį susirinko įspūdingas skaičius teatro mėgėjų. Plačiai pasklidę po Dionizo Poškos muziejaus teritoriją žmonės lankė Baublius, vaikštinėjo parko takais, gėrėjosi unikaliu malūnu, ragavo populiariųjų Skaudvilės bendruomenės verdamų kleckų, kuriuos, anot gaspadinių, gali imti ir mesti tiesiai į skrandį – nereikia nė kramtyti.

O tikra atgaiva širdžiai tapo šmaikštūs, išradingai pastatyti spektakliai, kurių aktoriams žiūrovai negailėjo aplodismentų ir pagyrų.

„Čia tiek gėrio, kiek nė viename profesionaliame teatre nerasi – širdis atsigauna bežiūrint“, –  džiaugėsi iš Šilalės atvykę žiūrovai po Skirsnemunės mėgėjų teatro „Pakeleivis“ spektaklio „Trys mylimos“ (pagal Žemaitę).

Bijotų festivalio organizatorius Valdas Latoža sako, kad kasmet į šventę prie Baublių muziejaus kviečiami vis kiti mėgėjų teatrai, bet Skirsnemunės „Pakeleivis“ ir jo vadovė Birutė Šneiderienė yra lyg Bijotų festivalio talismanas – be šio teatro pasirodymo šventė neįsivaizduojama, nes nemažai žiūrovų atvažiuoja pažiūrėti būtent jo šmaikščių ir liaudiškai gyvų pasirodymų. 

Bijotiškiai svetingai priėmė visus mėgėjų teatrų aktorius, visiems užteko krašto kulinarinio paveldo vaišių – kugelio ir giros, prie kurios spontaniškai užvirė smagios diskusijos, užsimezgė naujų draugysčių ir kilo daug žadančių idėjų kitiems smagiems renginiams.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atėjus liepai, vasara įgauna visą pagreitį – su dar daugiau saulės ir renginių po atviru dangumi. Liepos 6-ąją – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – Šilalėje ir rajono miesteliuose vyks daugybė renginių, kviečiančių 21 val. tradiciškai kartu sugiedoti Tautišką giesmę. 

Laukuvoje liepos 6-ąją, nuo 19 val., numatoma programa „Vakaro karūna tautiniais motyvais“ su kūrybinėmis dirbtuvėmis, Kaltinėnuose nuo 20 val. rengiama Auksinė vakarienė, koncertas, žaidimai. Kvėdarniškiai į iškilmingą himno giedojimą kviečiami pusvalandžiu anksčiau – nuo 20.30 val., o Šilalėje Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną prie Laisvės šauklio koncertuos Šilalės kultūros centro vaikų vokalinis ansamblis, jaunimo ir mišrus choras.

Išskirtinai liepos 6-ąją žada paminėti žadeikiškiai – gyventojai kviečiami jau nuo ryto (10 val.) dalyvauti 20 kilometrų piligriminiame žygyje Žadeikiai–Laukuva, o vakare bendrai sugiedoti valstybės himną. Tautiška giesmė sekmadienio vakarą skambės visuose miesteliuose ir gyvenvietėse. 

Vakar prasidėjo tradicinis tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai” etnografinėje Bilionių sodyboje „Gīvenėms“, kuris tęsis iki liepos 3 d. Renginys subūrė tautodailininkus, liaudies meist­rus, edukatorius ir dailininkus iš visos Lie­tuvos. 

Liepos-rugsėjo mėnesiais Vilniuje apsi­lankyti kviečia Kristupo vasaros festivalis – vienas didžiausių muzikos renginių šalyje, vykstantis nuo 1995 m. Skirtin­go­se sostinės erdvėse suplanuota daugiau nei 40 koncertų, apimančių klasikinę, džia­­­zo, pasaulio ir kitą muziką, o kai ku­rie pa­sirodymai bus nemokami. Visa prog­­ra­ma skelbiama festivalio svetainėje.

Liepos 1–6 d. Šiauliuose vyksta tarptautinis folkloro festivalis „Saulės žiedas“. Tomis dienomis miesto bulvare šurmuliuos mados, amatų ir tautodailės mugė, kurioje lankytojai ras autentiškų rankdarbių, maisto gaminių bei kitų vietinių kūrėjų dirbinių. Visi renginiai – nemokami.

Liepos 4–6 d. Kernavėje rengiamas jubiliejinis XXV tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Šiemet renginys skirtas senosioms gentims ir kultūroms – lankytojai kviečiami pažinti savo šaknis, pajusti protėvių dvasią ir paveldą. Dalyvaus apie 500 senųjų amatų meistrų, viduramžių karių, muzikantų ir mokslininkų. Bus galima stebėti kovų inscenizacijas, klausytis archajiškos muzikos, dalyvauti edukacijose, žaidimuose, paskaitose bei diskusijose. Festivalis nemokamas vaikams iki 18 metų, bilietus galima įsigyti internetu.

Jau skamba ir Tytuvėnų vasaros festivalis – pirmasis koncertas praėjo Kelmės bažnyčioje. 22-us metus organizuojamas renginys tapo svarbiu regiono kultūriniu įvykiu, apimančiu kone visus Šiaulių apskrities rajonus. Per du vasaros mėnesius suplanuota 10 koncertų, kurie vyks ne tik Kelmės, bet ir Radviliškio bei Šiaulių rajonų miesteliuose. Festivalio uždarymas numatytas rugpjūčio 17-ąją Tytuvėnuose – čia pasirodys Lietuvos kamerinis orkestras ir vienas žymiausių Europos fleitininkų iš Lenkijos Łukaszas Długoszas.

Kotryna PETRAITYTĖ

• Darius KINIULIS
•  Birželio 26, 2025

Šiemet minime 30 metų, kai mirė evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis. Žmogus, palikęs ryškų pėdsaką pirmiausia Tauragės, bet ir Lietuvos istorijoje. Ir ne tik liuteronų bendruomenei. Ką tik šventėme Jonines, todėl puikus laikas jį prisiminti. Vyskupo vardu 2013 m. Tauragėje pavadintas parkas, supantis M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčią, taip pat tokiu pat vardu įforminta autobusų stotelė. Keista, kad iki šiol nėra nė vienos gatvės jo garbei. Niekada nevėlu tokį vardą suteikti. Dar 2014 m. minėtas J. V. Kalvano gimimo šimtmetis. Ta proga Tauragės krašto muziejuje parengta jo asmeninių daiktų paroda. Šie paskolinti muziejui parodai surengti. Šventiko dukros tuomet išsakė mintį įrengti visuomenei prieinamą muziejų tėvo atminimui ant Vymerio kalno esančiame pastate. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje 2024 m. paminėtos vyskupo 110-osios gimimo metinės. Tauragės muziejuje saugoma šiek tiek fotografijų, kuriose vyskupas atlieka apeigas. Taip pat nuolat eksponuojama jo saugota stora aptraukta oda vokiška biblija, išleista 1656 m., kurią jam dovanojo Žemaičių Naumiesčio liuteronų parapijos užveizdas Martynas Bicka.

Apie itin vertingus, vyskupo išsaugotus dokumentus, menančius svarbius Tauragės liuteronų bažnyčios istorinius įvykius, rašiau tais pačiais 2014 m. Jis suprato praeities liuteronų dokumentų, leidinių, daiktų istorinę reikšmę ir juos rinko, nepaisydamas sunkių sovietinės priespaudos metų. Kaupė savo namuose Laisvės g. 68, Tauragėje. Vienas jų rašytas ranka sunkiai įskaitomu raštu senąja vokiečių kalba su įspaustu Prūsijos erelio atvaizdu ir užrašu aplink Königliche Preussische Regierung (Karališkosios Prūsijos valdžia) bei nurodytais 1778 metais. Kitas dokumentas: Tauragės kunigo Juliaus Čėsnos Karaliaučiaus universiteto baigimo diplomas su autentišku Liudviko Rėzos parašu. Pastarasis dokumentas taip pat vokiškas, dalinai spausdintas, dalinai ranka rašytas, su 1830 m. data.

Evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas 1993 m. TKM

Jaunystė

Šiemet geras laikas prisiminti šio neeilinės stiprybės vyro biografiją. Jonas Kalvanas gimė prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią 1914 m. balandžio 24 d. Ruobežiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, dabartiniame Biržų rajone. Ruobežiai – toks vardas ne veltui, nes kaimas yra prie pat Nemunėlio upės, už kurios – Latvija. Tuo metu upė vis dar skyrė Rusijos imperijos Kuršo ir Kauno gubernijas. Jis buvo pakrikštytas Biržų liuteronų bažnyčioje gegužės 20 d., kurioje pamaldos vyko latvių ir vokiečių kalbomis. 1931 m. balandžio 6 d. toje bažnyčioje ir konfirmuotas. Užaugęs daugiatautėje aplinkoje, puikiai kalbėjo lietuviškai, latviškai, vokiškai, o tapęs bažnyčios vadovu siekė palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Latvijos liuteronų bažnyčia. Puikiai mokėdamas latvių kalbą, studijų metu praktikavosi latviškai kalbančiose Lietuvos parapijose Būtingėje ir Biržuose. 1853 m. statybos Biržų liuteronų bažnyčia išdegė Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus imta atstatinėti, tačiau vietos valdžia greit šį darbą uždraudė, o 1961 m. dviem traktoriais ir gaisrinės reikmenimis užkabinus lyną bokštas nuverstas, bažnyčia išardyta. Iki šiol Biržuose plyti didelė tuščia aikštė, skaudžiai primenanti žmonių padarytas klaidas.

Tačiau grįžkime prie jaunojo Jono Viktoro. Baigęs Biržų gimnaziją, 1933–1936 m. studijavo teologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune, tačiau mokslo metų gale šis fakultetas uždarytas. Jas tęsė ir 1939 m. baigė Latvijos universiteto Teologijos fakultete Rygoje. Grįžęs namo ilsėjosi, padėjo tėvams ūkio darbuose, maudėsi Nemunėlyje. 1940 m. liepos 28 d. kartu su lietuvininku Ansu Trakiu ordinuoti kunigais Tauragėje, prieš tai įteikę Konsistorijai darbus užduotomis temomis bei atlikę praktiką. Kalvano praktika tikriausiai vyko Tauragėje. Kunigu tapo dramatišku metu, kai Lietuva buvo vos mėnesį faktiškai aneksuota Sovietų sąjungos. Dar sausio 26 d. teologijos kandidatas J. V. Kalvanas Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijai pateikė trumpą gyvenimo parašymą: „Mano tėvai (Albertas ir Edė) buvo dievoti žmonės. Jau iš seno buvo įprasta kas savaitgalį laikyti namines pamaldas, giedoti ir skaityti pamokslą. Tat iš tėvų esu gavęs religinį palinkimą ir pirmuosius religinius daigus, už ką jiems esu labai dėkingas. Sumanymas studijuoti teologiją kilo gana anksti, dar besirengiant įstoti į gimnaziją. Tačiau šį sumanymą slėpiau savyje ir niekam apie tai neprasitariau. Dabar šį savo sumanymą esu įvykdęs ir tikiu, kad Viešpats, kuris man iki šiol yra stebuklingai vadovavęs ir padėjęs, ir ateityje panaudos savam darbui“.

Dievas ir gamta, 1994 m. TKM

Suprantama, kad jaunąjį kunigą iki ordinacijos aplankydavo jaudulys. Tolokai esanti, nepažinta Tauragė, tačiau ten parapija didelė, o jos klebonas, švietėjas Augustas Vymeris plačiai žinomas. Be to, 1938 m. atstatytas per Pirmąjį pasaulinį karą nugriautas bažnyčios bokštas, tad bažnyčia jau laukia sutvarkyta. Atgautame Vilniuje 1940 m. gegužės 26–27 d. paskutinį kartą tarėsi susirinkę liuteronų ir keli reformatų kunigai, o Tauragei vietoj pasiligojusio A. Vymerio atstovavo neseniai į ją atvykęs Jonas Viktoras.

Ilgi sunkumų metai

Nesinorėjo galvoti, kad senasis ramus gyvenimas taip greit apsivers. 1941 m. sausio 10 d. Berlynas ir Maskva pasirašė susitarimą, pagal kurį vokiečiais save laikantiems asmenims leista išvykti iš Sovietų sąjungos į Vokietiją. Iš 32 evangelikų liuteronų kunigų išvyko 27, kartu su 40 tūkstančių tikinčiųjų. Iš veikusių 50 bažnyčių dauguma uždarytos, o parapijos ištuštėjo. Tauragės parapija taip pat skaudžiai nukraujavo, nes daugumą jos narių sudarė vokiečių kilmės tikintieji. Iš likusių kunigų sudaroma laikina konsistorija: Erikas Leijeris – pirmininkas, J. V. Kalvanas – pirmininko pavaduotojas, Gustavas Rauskinas – narys. Ši konsistorija vykdė parapijų registraciją ir pagal išgales jas aptarnavo, įvesdama į tarnystę kunigų padėjėjus – diakonus iš buvusių sakytojų – Ansą Baltrį ir Fridrichą Megnį. Pabrėžtina, kad tuo metu liuteroniškas Klaipėdos kraštas buvo aneksuotas ir priklausė Vokietijai. Dar pirmosios okupacijos metu, 1941 m. balandžio 27 d., po pamaldų Kretingoje jį suėmė NKVD. Pastaroji kunigą įtarė antirevoliucine veikla ir tris dienas tardė, norėdama išsiaiškinti, ką Tauragės kunigas veikia Kretingoje – pasienio zonoje. Nacistinei Vokietijai užpuolus SSRS ir frontui nusiritus į rytus, nemažai parapijų tikinčiųjų sugrįžo iki lemtingų 1944 m. rudens, kai labai daug žmonių pasitraukė į vakarus jau visiems laikams. Nepaisant nuoskaudų, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, rusų karininkų žmonos, patekusios į beviltišką padėtį, pagalbą ir globą rado klebonijoje. Puolimo metu, degant sugriautai Tauragei, kunigas, rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjo vieną šeimą nuo mirties. Prieglobstį Tauragės bažnyčioje rado paskutinis Smalininkų parapijos klebonas Vilhelmas Grodė, kuris pokariu su niekuo nekalbėdavo, tik vargonaudavo pamaldoms. Sunkiu metu Kalvanas globojo ir A. Vymerio žmoną su dukra Elena.

Bažnyčios persekiojimas

Pokarinė okupacija pradėta Liuteronų bažnyčios narių represijomis. 1945 m. gegužę dalis jų buvo ištremti į Tadžikiją vien todėl, kad išpažino šį tikėjimą. Ypač Raseinių (dab. Jurbarko) bei Šakių rajonuose vietinė valdžia nesivargino ieškoti tremiamų vokiečių tautybės žmonių, bet, sudarinėdama „vokiečių“ sąrašus, surengė „liuteronų surašymą“ ir juos pasmerkė tremčiai. J. V. Kalvanas kartu su kitais kunigais pasiuntė Lietuvos okupacinei vyriausybei aiškinamąjį raštą, kuriame įrodinėjo, jog ištremtieji yra lietuviai liuteronai, ir prašė juos grąžinti į tėvynę. Komunistinė valdžia į kunigų raštą nesiteikė atsakyti, tačiau kunigo veikla iš karto susidomėjo NKGB. Sudėtingais 1946 m. minėta ir 400 metų sukaktis nuo reformatoriaus Martyno Liuterio mirties. Ta proga skambėjo visi išlikusių evangelikų liuteronų bažnyčių varpai. Tais metais kunigas sukūrė šeimą. Jis daug kuo prisidėjo, kad 1947 m. būtų paminėtas pirmosios lietuviškos spausdintos knygos, Martyno Mažvydo katekizmo 400 metų jubiliejus, o Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia pavadinta Martyno Mažvydo vardu. Represinės struktūros buvo informuotos, kad J. V. Kalvanas nacių okupacijos metu pamoksluose garsėjo antisovietiniais pasisakymais, dokumentų neturintiems bažnyčios nariams išduodavo fiktyvias metrikų pažymas, jam artimoje aplinkoje komunistinės valdžios bei kolūkių steigimo atžvilgiu skleidė antisovietinius pareiškimus. Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais Lietuvos liuteronų bažnyčios vadovams buvo uždrausta dalyvauti tarptautinėse konferencijose ar susitikimuose su Vokietijos, Skandinavijos, JAV ar kitų liuteronų bažnyčių atstovais. Laiškas iš „kapitalistinių bažnyčių“ vadovų galėjo tapti įrodymu apie antirevoliucinę veiklą. 1948 m. gegužės 14 d. kunigo bute buvo atlikta krata, o jam atsisakius bendradarbiauti su NKGB organais, 1952 m. liepos 26 d. Valstybės saugumo ministerija (toliau MGB) perkvalifikavo jo „stebėjimo bylą“ į „bylą-formuliarą“. Nuo tol kunigas bet kada galėjo būti suimtas bei nuteistas pagal Sovietų Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už antirevoliucinę veiklą ir pasmerktas 10 metų tremčiai. Kunigas buvo intensyviai sekamas net po Stalino mirties. 24 agentai bei informatoriai stebėjo kiekvieną jo žingsnį. Kai 1949 m. gruodžio 30 d. sovietų valdžia areštavo senjorą Eriką Leijerį, o jo vieton paskirtas Ansas Baltris. Po šio mirties 1954 m. pirmininku išrenkamas Vilhelmas Burkevičius – kunigas, paruoštas jau pokariu po individualaus pasirengimo. Kalvanas iki 1955 m. gegužės 22 d. buvo pasitraukęs iš vicepirmininko pareigų. Po dviejų dienų Kretingoje įvyko pirmasis pokaryje sinodas, kurio metu priimtas Bažnyčios statutas. Tik 1958 m. KGB pripažino, kad agentų teikiama informacija nepateikė pakankamai medžiagos apie jo antisovietinę veiklą, todėl J. V. Kalvano bylą uždarė.

Vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu buvo 1947 m. įkurta Pasaulio liuteronų federacija, prie kurios Lietuvos liuteronų bažnyčia prisijungė 1968 m. Vaterle. Tam pasitarnavo jo pažintys su Vakarų Europoje gyvenančiais buvusiais kolegomis kunigais ir bendrakursiais. J. V. Kalvanas federacijos susitikimuose vengdavo kritikuoti sovietinę valdžią, nes puikiai suprato galimas pasekmes mažai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Nors vyskupas laikėsi nuosaikios pozicijos, jis aktyviai stengėsi, kad pasaulis kuo daugiau sužinotų apie Lietuvos bažnyčią ir jos gyvenimą okupacijos sąlygomis. Taip pat aktyviai dalyvavo plėtojant ekumeninius santykius tarp Lietuvos bažnyčių. Jo pastangomis 1965 m. gruodžio 5 d., minint tuometinio konsistorijos pirmininko kunigo Vilhelmo Žano Burkevičiaus 80 metų jubiliejų, Šilutės liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios Baltijos šalyse ekumeninės pamaldos. Jose dalyvavo trijų pagrindinių krikščioniškų bažnyčių – Romos katalikų, rusų stačiatikių ir liuteronų – atstovai. Latvijos ir Estijos bažnyčias atstovavo arkivyskupai Gustavs Tūrs ir Jaan Kiivit vyresnysis. Kalbų mokėjimas leido vyskupui naudotis platesniais literatūros šaltiniais ir šiltai bendrauti su daugelio valstybių aukštais dvasininkais bei valstybių veikėjais. Iš pradžių religijų reikalų įgaliotinis į ekumeninę bendrystę žiūrėjo įtariai, manydamas, kad bažnyčios siekia vienyti pastangas prieš sovietinės valstybės ateistinę propagandą.

Mirus konsistorijos pirmininkui kunigui senjorui Vilhelmui Žanui Burkevičiui, apie 26 metus išbuvęs pirmininko padėjėjo poste 1970 m. sušauktame sinode Tauragėje kunigas išrinktas konsistorijos pirmininku, o 1976 m. sinodo metu Tauragėje – vyskupu. 1974 m. Vanagų kapinaitėse dalyvavo kunigo Emilijaus Bleiweisso perlaidojime. J. V. Kalvanas buvo išrinktas septynerių metų kadencijai Pasaulinės liuteronų federacijos vykdomojo komiteto nariu. Šventikas visada atstovavo tik Lietuvą, nors tolimesnių kraštų žmonės net neįsivaizdavo, kur ji yra, o visus atstovus iš SSRS laikė tik rusais. Taip Lietuva net ir čia išliko tarptautinėje arenoje.

Tapus vyskupu

Konsekracijos į vyskupus apeigoms Tauragės bažnyčioje vadovavo Estijos evangelikų liuteronų bažnyčios arkivyskupas Alfredas Toomingas. Religijų reikalų tarybai neleidus okupuotoje Lietuvoje įsteigti liuteronų teologijos instituto J. V. Kalvanas asmeniškai parengė daugumą kandidatų dvasinei tarnystei. Teologijos pas jį mokėsi beveik visi sovietmečiu įšventinti liuteronų kunigai, įskaitant ir tuos, kurie vėliau lankė teologijos kursus Rygoje.

1977 m. naujasis vyskupas dalyvavo Pasaulinės liuteronų federacijos 6-ajame suvažiavime Dar es Salame, Tanzanijoje, kur išrinktas į Pasaulio liuteronų federacijos Vykdomąjį komitetą. Jame 7 metus atstovavo aneksuotų Baltijos šalių liuteronams. Tanzanijoje jį priėmė valstybės prezidentas Julius Nyerere – žinomas kovotojas prieš kolonializmą. Vyskupas rūpinosi naujų kunigų ruošimu, daug savo teologinių straipsnių paskelbė užsienio spaudoje. 1983 m. sinodas vyko Žvyriuose.

1987 m. prie Tauragės bažnyčios įėjimo esančiose nišose patalpinamos kalto vario pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo ir liuteronybės pradininko Martyno Liuterio skulptūros (autorius Antanas Bagdonas). Tai pirmosios pastatytos reformatorių-švietėjų skulptūros Lietuvoje. Kad skulptūros iškiltų bažnyčios nišose, vyskupas kryžiaus kelius ėjo nuo 1976 m., kadangi įteikė prašymą tuometiniam Tauragės vykdomajam komitetui. Deja, leidimas tuomet negautas. Skulptūrų statyti neleido Vilniuje veikusi Lietuvos meno taryba. Į J. V. Kalvano oficialų prašymą leisti įamžinti Mažvydo ir Liuterio atminimą tais pačiais metais neatsakė tuometinė Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Lapkritį vyskupas nuvyko į Vilnių ir asmeniškai įteikė prašymą Meno tarybai. Tačiau ir tąkart leidimo statyti paminklus negauta. 1981 m. dar kartą kreipėsi į Religijų reikalų tarybą. Tačiau atsakymas į prašymą – neigiamas. Vis dėlto 1986-ųjų pradžioje statulas Vilnius statyti leido. Tais pačiais metais tautodailininko A. Bagdono kūriniai pastatyti į bažnyčios nišas. Statulos iškilmingai pašventintos 1987-ųjų birželio 21 d. Nepriklausomybės metais jos įrašytos į Kultūros paveldo objektų sąrašą. Skulptūros ne kartą niokotos, triskart iš Mažvydo rankų pavogta vario knyga. Apie 2011 m. jos buvo išimtos restauracijai ir į vietą grąžintos 2012 m. gruodį.

Kalvano veiklą sovietmečiu apibūdino Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios naujausių laikų istorijos tyrinėtojas iš Heidelbergo universiteto Artūras Hermanas: „Jis buvo, be abejo, pats iškiliausias pokarinės bažnyčios vadovas. Santykiuose su sovietine valdžia jis laikėsi dėsnio: duoti ciesoriui, kas yra ciesorius, bet nepamiršti, kad tarnauji bažnyčiai. Jis mokėjo prisitaikyti, mokėjo laukti, bet nepamiršti savo tikslų. Jis ieškojo būdų palengvinti savo gyvenimą. Kartu vengė konfliktų su valdžia stengdamasis tausoti menkas bažnyčios jėgas. Jis mokėjo elgtis su žmonėmis ir net įsijausti į savo priešininkus“.

Evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas apie 1982 m. TKM

1990 m., minint Jono Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų jubiliejų, J. Kalvano pastangomis buvo pradėtos kasmetinės pamaldos Kristijono Donelaičio Tolminkiemio bažnyčioje, kuriose vis prisimintas Tolminkiemio kunigo bei poeto indėlis į lietuvių tautos dvasinį bei kultūrinį gyvenimą. Tradicija gyvavo iki pat 2014 m., ir su pertrūkiais net iki 2022 m., kol tapo per daug sudėtinga ir pavojinga tęsti tradiciją itin priešiška tapusioje žemėje. 1991 m. pradžioje į Tauragę atvykus trims Islandijos parlamentarams, susitikime buvęs J. V. Kalvanas, šiltai bendraudamas, paprašė perduoti linkėjimus bičiuliui Islandijos Bažnyčios vyskupui, taip paversdamas susitikimą daug šiltesniu.

1992–1994 m. jis dalyvavo steigiant Klaipėdos universiteto Evangeliškosios Teologijos centrą bei katedrą, skaitė paskaitas, rūpinosi nacionalizuoto bažnyčios turto atgavimu, užmezgė glaudžius ryšius su Vokietijos, Skandinavijos ir JAV bažnyčiomis. Pasirašė tarpbažnytinės bendrystės sutartį su Vokietijos Lipės krašto liuteronų Bažnyčia (1992 m.), JAV liuteronų bažnyčios Grand Canyon sinodu (1994 m.). Vyskupas išrinktas M. Mažvydo katekizmo 450 metų sukakties minėjimo komisijos bei paminklo pirmosios lietuviškos knygos autoriui Klaipėdoje vertinimo komisijos nariu, tačiau rezultatų 1997-aisias jau nesulaukė. J. V. Kalvanui pritarus, 1994 m. rugsėjo 9 d. pirmą kartą viešai paminėtas Mažojoje Lietuvoje sovietų vykdytas genocidas: už per karą žuvusius arba vėliau nukankintus parapijiečius laikytos pamaldos Tauragės, Šilutės, Klaipėdos, Vilniaus ir kitose evangelikų liuteronų bažnyčiose. Dalyvavo perlaidojant Vydūno (1991 m. Bitėnų kapinaitėse), Viliaus Gaigalaičio bei jo žmonos Marijos (1994 m. Elniškės kapinėse) palaikus.

Yra išlikę keletas Tauragės televizijos laidų, kuriose vyskupas užfiksuotas, laikantis pamaldas arba šventinantis atstatytus paminklus likus keliems metams iki mirties. Kelias žmonių kartas J. V. Kalvanas pasitiko prie krikštyklos, konfirmavo, tuokdamas laimino šeimyniniam gyvenimui, lankė ligos patale, išlydėjo anapilin ne tik Tauragėje, bet ir kitose Lietuvos vietose, kur nebuvo vietinio kunigo. Jo darbo kambaryje buvo įrengtas mažas altorėlis, prie kurio pakrikštyta daugybė vaikų ir sutuokta porų. Jonas Liorančas prisimena, kad turėjo stebėtinai puikią atmintį, žinojo žmonių pavardes, vardus, moterų mergautines pavardes ir net šeimų giminystės ryšius. Mokėjo pagarbiai bendrauti su kiekvienu žmogumi. Dėl to žmonės laikė jį savu ir patikimu.

Leidybinė veikla

Visi sovietmečiu išleisti Liuteronų Bažnyčios leidiniai buvo išspausdinti J. Kalvano pastangomis. Stalinizmo laikotarpiu Bažnyčiai nepavyko išleisti nė vienos publikacijos. N. Chruščiovo valdymo pradžioje krikščioniškai leidybai atsivėrė šiek tiek galimybių, tačiau „priešiškai ideologijai“ buvo sudaryta daugybė kliūčių. Nuo 1956 m. iki 1970-ųjų beveik kiekviena religinė publikacija turėjo būti išversta į rusų kalbą ir pateikta Religijų reikalų tarybai Maskvoje vertinimui. Cenzūra, kuria rėmėsi ateizmo ideologija, buvo ypač griežta. Pavyzdžiui, 1956 m. Bažnyčios kalendoriuje nebeliko jokių nuorodų į bažnyčios gyvenimą – jį sudarė tik švenčių aprašai, astronominiai duomenys ir administraciniai dokumentai. Tais metais per vargus išleista „Maldų ir giesmių knygelė“. Vėlesniais metais cenzūra šiek tiek susilpnėjo, leidžiant paminėti bažnyčios veiklą ir kunigų nekrologus.

Vyskupas J. Kalvanas per savo veiklą parengė 29 Bažnyčios kalendorių leidimus. Nemažą jų dalį saugo Tauragės krašto muziejus. 1982 m. jo dėka išleista „Giesmių – Maldų knygelė“, kurioje paskelbta 330 giesmių. 1983 m. Berlyne išleistoje knygoje „Luther und Luthertum in Ost-Europa“ paskelbė mokslinę-teologinę apžvalgą apie liuteronų Bažnyčią Lietuvoje. Redagavo giesmynus ir 1985 m. išleido pirmąjį sovietmečiu Martyno Liuterio Mažąjį katekizmą, kuris tapo svarbiu šaltiniu konfirmantams. Jo darbas buvo ne tik leidybinis, bet ir kultūrinis, mat siekė priartinti bažnytinius tekstus prie bendrinės lietuvių kalbos. Švenčiant K. Donelaičio 275-ąsias gimimo metines ir M. Mažvydo 425-ąsias mirties metines, 1988 m. Konsistorija, vadovaujama J. Kalvano, paruošė ir išleido Lietuvos evangelikų bažnyčioms skirtą „Giesmių ir maldų knygelės“ trečiąją laidą, kurioje išspausdintos 376 giesmės. Tais pačiais metais Halės universitete simpoziume „1000 metų Rusios krikštui“ darbinius posėdžius vedė J. V. Kalvanas bei skaitė pranešimą „Rusios krikšto tūkstantmetis ir Lietuvos krikštas“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vyskupas aktyviai įsijungė į Bažnyčios atgimimą, atgaivindamas laikraštį „Lietuvos evangelikų kelias“ ir išleisdamas svarbius teologinius veikalus, tokius kaip „Katekizmas“ ir „Augsburgo išpažinimas“. Su kitais protestantais tais metais dalyvavo ekumeniškai redaguojant kunigo Česlovo Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą. 1994 m. jis paskelbė studiją „Dievas ir gamta“, kurioje nagrinėjo religijos ir mokslo sąveiką. J. Kalvano indėlis į Bažnyčios ir Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą yra neįkainojamas.

Šeima

Jau minėta, kad 1946 m. kunigas Jonas Kalvanas sukūrė šeimą su mokytoja Marta Račkauskaite. Kartu jie užaugino šešis vaikus: Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją ir Mirjamą. Gausi šeima laikė karvutę.

Jų sūnus, Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1948–2003), pasiryžo palikti gydytojo neurologo bei psichiatro karjerą, kad galėtų tarnauti teologijos srityje. 1984 m. jis ordinuotas kunigu, o 1995 m. sinode išrinktas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu. Jo tėvas, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis, mirė 1995 m. sausio 15 d., sulaukęs 55-erių dvasinės tarnystės metų, ir buvo palaidotas Tauragėje, Joniškės kapinėse. Pagal jo testamentą, kuris ragino „paminklų nestatyti, tik antkapį su balta marmurine lenta“, Tauragės parapija ir vyskupo šeima jo atminimui pastatė kuklų paminklą su kryžiumi. 2003 m. šalia tėvo buvo palaidotas ir jo sūnus, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis. Sulaukė 12 anūkų, o vienas jų – Martynas Mažvydas Banys, studijavo teologiją Uppsaloje, Švedijoje.

Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko reikšmingą įspaudą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jo darbą ir asmenybę vertino ne tik liuteronų bendruomenė, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo bei kultūros organizacijų atstovai, taip pat kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugeliui jis išliks kaip apdairus, nuosaikus ir pasišventęs krikščionis, ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.

Parengta pagal Jono Liorančo, kun. Dariaus Petkūno, Alberto Juškos, Vytauto Kaltenio, Danutės Mukienės tekstus.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.