Iš Dirkintų kilęs fotomenininkas Petras Ugarenka tikisi, kad šiuo metu Vlado Statkevičiaus muziejuje pristatomus jo kūrinius pamatys dėdė Vytas, su kuriuo susiję vieni ryškiausių vaikystės prisiminimų. Vienkiemio tamsoje, spingsint raudonai lempelei, ryškėjančių nuotraukų magija nulėmė P. Ugarenkos kūrybinį kelią: pro Vilnių, Klaipėdą į Kolčesterį, miestą Didžiojoje Britanijoje, jau antrą dešimtmetį atstojantį jam namus. Gimtinėn menininką sugrąžino kvietimas dalyvauti grupinėje parodoje „Gentinis mąstymas” – joje eksponuojamos nuotraukos perteikia pasaulio grožį, kurį įžvelgti autorius mokėsi Šilalėje. 

Dalijasi grožiu, kurį pats pamato

Šiomis dienomis Šilalėje viešintis P. Ugarenka viešai savo kūrybą pristato pirmą kartą, nors su fotoaparatu jis nesiskiria jau keletą dešimtmečių ir yra sukaupęs solidų meninių, reportažinių, komercinių nuotraukų archyvą.  

Tiesa, kadaise jau būta išėji­mo į viešumą. Petras buvo paminėtas „Šilalės artojuje” –  straipsnelyje prie nuotraukos, kurioje puikavosi pusę kilogramo svėręs ridikas milžinas iš močiutės daržo. Atsimena, kad jam, vaikui, buvęs didžiulis įspūdis apsilankyti redakcijoje, pabendrauti su fotografu Algimantu Ambroza. Ta laikraščio iškarpa iki šiol saugoma šeimos archyve. 

Atsigręždamas į praeitį, P. Uga­renka svarsto, kad jau  tada fotografija buvo jį užvaldžiusi. Simboliška, kad pirmoji galimybė prisistatyti parodoje atsirado gimtajame krašte, erdvėje, kurioje telpa ir asmeninės atminties pėdsakai, ir savosios tapatybės paieškos. 

„Kelionėse kamera visada būna su manimi, daugiausia fotografuoju peizažus, kalnus, pasitaiko ir koks netikėtas reportažas. Darbus šiai parodai atrinkau vadovaudamasis paprasta idėja: kadras nebūtinai turi būti tobulas – jei pamatei, nufotografavai, kas tau patinka, dalinkis, tegul kiti tuo džiaugiasi. Noriu parodyti, ką aš matau, kaip matau”, – sako parodai „Gentinis mąstymas” 20 nuotraukų, parsivežtų iš kelionių po Norvegiją, Anglijos šiaurę, bet ir netikėtai parke prie pat namų pagautų momentų – voverė, žiūrinti pro fotoaparato objektyvą, – pateikęs P. Ugarenka. 

Jam, kaip fotomenininkui, kraštovaizdis – geriausiai suprantamas, savas objektas, atsiskleidžiantis subtiliais niuansais, prabylantis jautriais, dar vaikystėje pažintais estetiniais potėpiais. Petras neabejoja, kad šią dovaną išsinešė iš aplinkos, kurioje augo – gamtos apsupties, tylos, ramybės. „Gyvenau gryname kaime, vienkiemyje“, – sako jis. 

Pirmuosiuose kadruose – lankos ir karvės

Ir pirmoji jo pažintis su fotografija – taip pat iš vienkiemio. 

„Tais laikais daug kas domėjosi fotografavimu, užsiėmė nuotraukų ryškinimu. Ir mano dėdė turėjo didintuvą, tokį buitinį, neprofesionalų. Atsimenu užtamsintus langus, ryškalų, fiksažo kvapą, raudoną lempos šviesą”, – tai, kas septynmečiui darė įspūdį, atmintyje išliko iki šių dienų. 

Jau gerokai vėliau spintelėje radęs dėdės fotoaparatą, Pet­ras užsidegė jį išbandyti. Dėdė paaiškino pagrindus: kaip žiūrėti per akutę, kaip pagal apšvietimo sąlygas parinkti nustatymus „saulėta“, „debesuota“. Nusipirko juostelę – ir į lankas, pas karvių. Dėdės FED-5B veikė puikiai, ir nors iš pirmosios juostelės 36 kadrų pavyko vos keli, fotografavimas užkabino, tapo rimtu paauglystės pomėgiu. Buvo ir pasiekimų: 14-metis „Šilalės artojo” paskelbtame fotografijos konkurse laimėjo antrąją vietą! 

„Supratau, kad esu savo vietoje“

„Nesvajojau apie fotografiją. Linkau į meninę pusę, svarsčiau apie teatrą, režisūrą, bet taip išėjo, kad paskutinėse klasėse pasirinkau ją. Įstojau į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. Kurse vienintelis buvau iš Žemaitijos krašto, dauguma – vilniečiai, kauniečiai, viskas labai nauja, labai įdomu. Supratau, kad esu savo vietoje”, – prisimena pašnekovas, fotografijos technologijos diplomą gavęs 2005 m. 

Vis tik su sostine ir visomis jos galimybėmis teko atsisveikinti. Iš fotolaboratorijos, kur įsidarbino dar studijuodamas, algos pragyventi buvo sunku. Atrodė, bus saugiau įsikurti Klaipėdoje, arčiau gimtojo krašto. 

„Čia pradėjau fotografuoti vestuves. Matyt, pataikiau ant bangos – pradžioje būdavo 2–3 vestuvės per vasarą, o įsivažiavęs dirbdavau kiekvieną savaitgalį, po 4–5 vestuves per mėnesį. Susikūriau internetinį puslapį, susipažinau su renginių vedėjais, jie pasiūlydavo įvairesnių renginių – esu fotografavęs įmonių vakarėlius, sąskrydžius, konferencijas”, – apie darbus, byrėjusius it iš gausybės rago, pasakoja P. Ugarenka. 

Per vieną renginį pamatęs kolegą, vaidinantį vaikams, Petras nustebo – kaip įmanoma lipti į sceną neturint aktoriaus išsilavinimo? Jam pačiam buvimas scenoje atrodė nuostabus dalykas, tą buvo patyręs dar mokyk­loje, tačiau apie tai net nedrįso svajoti. Paaiškėjo, kad kolega vaidina mėgėjų teatre, ir pakvietė Petrą prisijungti. 

Žvejų kultūros rūmų teatras „Be durų“ Petrą priėmė išskėstomis rankomis. Kelias savaites spektaklyje „Panama labai graži“ pastypinėjęs kiškio ir lapino vaidmenimis, netrukus sulaukė pasiūlymo vaidinti Buratiną naujame pastatyme. Vėliau režisierė atnaujino ne vieną spektaklį, pagrindinius vaid-

menis pritaikydama naujajam aktoriui. P. Ugarenka tapo tikra vaikiškų spektaklių žvaigžde. 

„Kai fotografuodamas sulauki teigiamų žiūrovų atsiliepimų, o vaidindamas girdi aplodismentus, apima tas pats užburiantis azartas. Norisi jį išgyventi dar ir dar kartą. Aktorystė man padovanojo daugybę tokių gražių akimirkų“, – pripažįsta P. Ugarenka, vaikų teatrui atidavęs aštuonerius metus, tuo pačiu dirbęs fotolaboratorijoje, fotografavęs šventes bei renginius, dėstęs fotografijos meną Klaipėdos kolegijoje. 

Į Angliją – emigranto keliu

Po itin intensyvių Klaipėdoje praleistų metų atėjo sudėtingesnis gyvenimo etapas. Įsimylėjęs išvyko paskui merginą į Vilkaviškį, tačiau ten įsitvirtinti nepavyko, o netrukus nutrūko ir santykiai. Grįžus į Šilalę, darbo galimybių taip pat neatsirado. Tai buvo metas, kai daugelis ieškojo geresnio gyvenimo svetur – Norvegijoje, Švedijoje ar Anglijoje. P. Ugarenka pasuko tuo pačiu keliu.

„Į Angliją 2010  metais atvykau kaip tipiškas emigrantas – ieškojau geresnio pragyvenimo, didesnės algos”, – prisipažįsta pašnekovas, emigranto kelią kaip ir daugelis tautiečių pradėjęs vadinamajame „vištyne”. Sunkų ir nuobodų darbą praskaidrino vienos kitos vestuvės, kurių fotografuoti grįždavo į Lietuvą. 

Įsikūręs Kolčesteryje, Esekso grafystėje, rytinėje Anglijos dalyje, P. Ugarenka pamažu iš naujo kabinosi į gyvenimą. Pastaruosius trejus metus Pet­ras darbuojasi logistikos bend­rovėje, užsiimančioje krovinių gabenimu.

Atsiduoti vien fotografijai ir bandyti iš jos pragyventi P. Ugarenka kol kas nesiryžta. Tai reikštų ne tik atsisakyti finansinio stabilumo, bet ir prisiimti nemažą ekonominę riziką – patalpų nuoma, studijos išlaikymas pareikalautų didelių išlaidų, bet negarantuotų nuolatinių, dabartiniam atlyginimui prilygstančių pajamų. Petras pažįsta kelis kolegas lietuvius Londone, kurie gyvena vien tik iš fotografijos, tačiau, priduria, Kolčesteris – tai ne Londonas. Vis tik fotoaparato ant lentynos jis nepadeda.

Mūzos įkvėpta kūryba

P. Ugarenka gerai žinomas Lietuvių bendruomenėje – tautiečiai kviečiasi jį įamžinti vestuves, krikštynas, jubiliejus, patiki komercinius užsakymus ir kviečia fotografuoti bendruomenės renginius. Dažniausiai jam tenka darbuotis Esekso grafystėje, tačiau užsakymų sulaukia ir iš kitų Anglijos vietovių. Jo paslaugomis naudojasi ir Lietuvos ambasada Londone. Čia yra fotografavęs įvairius renginius dalyvaujant šalies įžymybėms, teko darbuotis prezidento Gitano Nausėdos apsilankymo metu. Užsakovai jį susiranda vieni per kitus, pagal žodines rekomendacijas. 

„Taip užsimezgė ir ryšys su ambasada. Kolčesteryje fotografavau lietuvių bendruomenės renginį, kurį rėmė lietuviškų maisto produktų parduotuvė „Lituanica”. Jiems patiko mano nuotraukos, vėliau sulaukiau klausimo, ar galėčiau įamžinti jų remiamą renginį ambasadoje, Londone. Čia užsimezgė naujos pažintys – jau trejus metus esu kviečiamas į Londono Sičio lietuvių klubo sąskrydžius, šiemet fotografavau klubo įkūrimo 20-mečiui skirtas iškilmes”, – vardija P. Ugarenka, neslėpdamas, kad dalyvauti tokiuose renginiuose įdomu ne tik iš profesinės pusės. Džiugina ir galimybė pabendrauti su žinomais asmenimis, kartu su jais įsiamžinti. 

Toks gyvenimo ritmas Petrui patinka: „žemiškas“ darbas padeda išlaikyti pusiausvyrą, neprarasti fotografui būtino pastabumo ir išvengti kūrybinio perdegimo.

„Kai šiek tiek atsitrauki, mintys kitaip dėliojasi. Užsiimant vis tuo pačiu jos kažkiek nudūlėja. Žinau, ką reiškia perdegimas, kai tenka spausti save, nebematai to, ką nori matyti. Tada leidžiu fotografijai pailsėti ir tai padeda”, – tikina menininkas, išmokęs trumpomis kūrybinėmis pertraukomis išlaikyti „šviežias akis”.

Jis rado būdą ir kaip išvengti alinančio skubėjimo, įsibrovusio į šią sritį kartu su skaitmeninės fotografijos atsiradimu. Neseniai įsigijęs juostinį fotoaparatą atgaivino senus įgūdžius ir tą jausmą, kai kiekvienas kad­ras vertingas. Artimiausiuose kūrybiniuose planuose – išbandyti skirtingas juostas, galbūt įsigyti jų ryškinimo įrangą. 

„Lieka tik laukti įkvėpimo“, – juokiasi pašnekovas, tikintis Mūzos galia.  

P. Ugarenka įsitikinęs, kad meno per prievartą nesukursi. Jei paties nedžiugina rezultatas, vargu ar tai patiks kitiems. 

Darbai, kuriuos jis atrinko pa­rodai „Gentinis mąstymas”, sukurti įkvėpimo akimirką. Menininkas viliasi, kad jie palies žiūrovą, paskatins sustoti, įsiklausyti į save ir galbūt atrasti kažką artimo savai patirčiai. „Premjerinis” pasirodymas Šilalės visuomenei jam labai svarbus.  

„Jaučiuosi taip, tarsi krūtinėje skraidytų žvirbliukai. Apima pasididžiavimas, džiaugsmas, kad galiu savo mamai, artimiesiems parodyti, kuo gyvenu, kas man svarbu. O gal apsilankys ir dėdė – parodysiu jam, kur nuvedė ta raudona ryškinimo lempelė iš vaikystės prisiminimų”, – šypsosi P. Ugarenka. 

Jūratė KIELĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus nuotr.

Mirtis ir laidotuvės yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Per daug metų kai kurios laidojimo ir kapų priežiūros tradicijos kito, o pastaraisiais metais Vėlines – mirusiųjų pagerbimo šventę vis dažniau užgožia Helovinas. Kaip Lietuvoje formavosi mirusiųjų pagerbimo tradicijos Vlado Statkevičiaus muziejaus surengtoje paskaitoje „Kapinių kultūra Lietuvoje“ kvėdarniškiams pasakojo protėvių kultūros pažinimo puoselėtoja Evelina Viktorija Žemeikytė.

Laidotuvių tradicijas keitė laikas

Laidotuvių papročiai Lietuvoje pradėjo keistis priėmus krikščionybę – nebeleista deginti palaikų, į įkapes nustota dėti daiktus, ant kapų pradėti statyti kryžiai. Pamažu nusistovėjo ir laidotuvių eiga. Laidotuvėms pradėta ruoštis artimajam mirus ir apie jo mirtį pranešus kaimynams. Jie padėdavo pasiruošti šermenims, pavyzdžiui, paskersti kiaulę ir paruošti maistą, sutvarkyti namus: kambarių sienas iškabindavo divonais – tradicinėmis rankų darbo austinėmis lovatiesėmis, kilimais arba patiesalais, uždengdavo namų veidrodžius.

Senesni žmonės prisimena, kad pašarvojus mirusįjį, prie jo budėta tris paras. Vėliau budėjimo laikas sutrumpėjo iki dviejų naktų, o trečią dieną žmogus jau būdavo laidojamas. Šermenų metu buvo įprasta giedoti raudas. Giedoti giesmes arba Žemaičių Kalvarijos kalnus, kalbėti rožinį pradėta gerokai vėliau. 

Atsiradus fotoaparatams, išpopuliarėjo ir laidotuvių fotografavimas, senosiose nuot­raukose dar galima išvysti, kaip anksčiau moterys per laidotuves puošdavosi baltomis skarelėmis. 

„Juoda, kaip gedulo spalva, nėra toks senas dalykas. Per laidotuves žmonės rengdavosi geriausia, ką turėjo – kas sek­madienio mišioms buvo skirta, tas ir laidotuvėms“, – sako E. V. Žemeikytė.

Daugelis iki šiol bijo žiūrėti į laidotuvių nuotraukas, nors jos yra svarbus istorinis šaltinis.

„Aš laidotuvių nuotraukas renku todėl, kad kartais žmogaus nebūna užfiksuota niekur kitur, tik laidotuvių nuotraukose. Tačiau Viktorijos laikų pomirtinės fotografijos originali forma, kai mirusį žmogų pasodindavo, atverdavo jam akis ir jį fotografuodavo, iki mūsų neatėjo. Lietuvoje nusistovėjo kitokia pomirtinės fotografijos forma – būdavo įamžinamas visas laidotuvių procesas“, – sakė lektorė.

Kapinėse laužų nebedeginame

Parapijinės kapinės atsirado gana vėlai, dažniausiai miestelių pakraščiuose, o miesto dalimi jos tapdavo plečiantis gyvenamosioms teritorijoms. Parapijines kapines šiandien galima atskirti pamačius masyvią, dažniausiai akmeninę tvorą. 

„Kapinės anksčiau buvo paprastesnės, vyravo mediniai kryžiai, kurie neišliko. Paskui pradėti statyti paminklai, vėliau atsidaro noras „išdidinti“ kapus. Dabar kalbame apie tai, kad reikėtų kapą sumažinti, siekti natūralumo, įsilieti į gamtą – atrodo, kad tai ir įvyks“, – teigia E. V. Žemeikytė.

Lektorė tikina, kad tradicija kaupinėse deginti žvakes į mūsų kraštą atėjo XIX a. II pusėje. Tuo tarpu Margionių (Dzūkijos raj.) ir aplinkinių kaimų gyventojai dar ir dabar su maldomis, giesmėmis ir liepsnojančiu laužu pagerbia visus, atgulusius kapinėse. Pasak lektorės, tai viena gražiausių Vėlinių tradicijų Lietuvoje. 

„Labai norėtųsi, kad ta tradicija išliktų, bet yra likęs tik vienas kaimas Dzūkijoje, kur Vėlinių laikotarpiu yra kuriami laužai. Vėlinės svarbios ir tuo, kad kapinėse susitinka giminė, vėliau keliaujama pas artimuosius į namus, vyksta bendravimas, žiūrimi albumai, prisimenami mirusieji“, – sako E. V. Žemeikytė. 

Vengiame susimąstyti apie netektį

Nors Vėlinės yra svarbi tautos kultūros ir istorijos dalis, pasak lektorės, mokyklose apie jas kalbama rečiau, dėl to žmonės nebežino jų prasmės, mano, kad tai dar viena liūdna proga. Tačiau istoriškai Vėlinės nebuvo liūdnos – tai pagarbus, ramus mirusiųjų minėjimas. Dabar norime, kad mums būtų linksma, o progų, kai reikia susimąstyti apie netektį, vengiame“, – tikina lektorė, mananti, jog Helovinas vien todėl ir išpopuliarėjo, kad mokyklose buvo vengiama kalbėti apie Vėlines. 

Helovinas yra kildinamas iš senųjų keltų genties tradicijų. Jie švęsdavo Semhain šventę, skirtą pagerbti dvasias – užsidėdavo kaukes, degindavo laužus, kad gerosios vėlės ateitų pasišildyti, o piktosios atšoktų nuo ugnies. 

„Prasidėjus masinei emigracijai į Ameriką, škotai ir airiai atsivežė savo tradiciją. Manoma, kad atvykėliai norėjo pagąsdinti vietinius gyventojus, tačiau jų atvežta tradicija susidomino verslininkus, kurie pradėjo pardavinėti Helovino atributiką. Dabar ši šventė yra laikoma antrąją industrija, kuri pasiekia didžiausią pelną“, – sakė E. V. Žemeikytė, apgailestaujanti, kad leidžiame savo tradicijas užgožti svetimoms šventėms. 

Pasak jos, nenoras kalbėti apie Vėlines ir mirusiųjų pagerbimą, rodo, kad bijome mirties, kaip natūralaus žmogaus gyvenimo proceso. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS ir Luko Čerkausko nuotr.

Šiemet valstybės lėšomis perkamos sezoninio gripo vakcinos gydymo įstaigas pasieks gerokai vėliau nei įprasta – jų tiekimas Lietuvoje numatomas tik lapkričio viduryje. Šilalėje vakcinos greičiausiai teks palaukti dar ilgiau. Pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) pacientai bus pradėti skiepyti kito mėnesio pabaigoje, o gal ir dar vėliau. 

Jūratė KIELĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Pasaulinį pripažinimą pelniusi belgų ir kolumbiečių kilmės choreografė Annabelle Lopez Ochoa Klaipėdoje stato savo choreografiją „Mammatus“. Pirmą kartą Lietuvoje dirbančios choreografės  kūrybinėje biografijoje – daugiau nei šimtas choreografinių kūrinių, sukurtų garsiausioms pasaulio šokio trupėms, prestižiniai apdovanojimai ir spektakliai apie tokias išskirtines asmenybes kaip Frida Kahlo, Coco Chanel ar Eva Perón.

Prieš dešimtmetį Čikagos Joffrey Ballet trupei sukurtas „Mammatus“ netrukus įsilies į KVMT baleto repertuarą. Su šiuo darbu choreografė kviečia pažvelgti į gamtos pasaulį: spektaklyje šokėjai virs juodų paukščių būriu, kuriame kiekvienas kovoja už savo vietą po saule.

Šokio spektaklių triptiko „Ugnis viduje“ premjera – lapkričio 13 ir 14 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje „Jūra“.

Gamtos galia ir paukščių instinktai

Annabelle Lopez Ochoa „Mammatus“ choreografijoje susipina gamtos stichija, paukščių gyvenimas būryje ir kiekvieno individo kova už savo vietą. „Mane įkvėpė Michaelo Gordono kūrinys „Weather One“ iš albumo „Weather“. Muzika nuolat artėja ir tolsta bangomis, primindama pačią gamtą – nesustabdomą jėgą, kuri juda ir keičiasi. Šią laukinę gamtos energiją sujungiau su juodų paukščių būrio įvaizdžiu“, – pasakoja choreografė.

Pasak Annabelle Lopez Ochoa, šiandien ji į savo kūrinį žvelgia ir per pastarųjų metų patirtį. „Per pastarąjį dešimtmetį, stebėdama vis akivaizdesnius klimato kaitos padarinius, dar labiau suvokiau, kokia nepaprastai galinga ir kartu trapi yra gamta. Šiame prieštaravime slypi savotiška poezija, kuri, mano manymu, puikiai atsiskleidžia per šokį ir muziką.“

Choreografę domina, kaip paukščiai veikia išvien, bet kartu ir atskirai. „Mane žavi kolektyvinė paukščių stiprybė. Tai, kaip jie gyvena, laikosi drauge ir migruoja būriais, tarsi visi būtų vedami vieno bendro supratimo. Tačiau kartu kiekvienas paukštis atskirai kovoja už savo vietą pasaulyje, kuriame elgesį diktuoja stipriausiųjų išlikimo taisyklės“, – aiškina menininkė.

Choreografė pasakojimą papildo ir asmenine patirtimi: „Kartą man pačiai teko patirti, kokie stiprūs gali būti paukščių instinktai. Perėjimo laikotarpiu pernelyg priartėjau prie varnos lizdo ir ji mane užpuolė. Šis nutikimas leido tiesiogiai pajusti instinktų galią ir geriau suprasti gyvūnų elgesį.“

O ko choreografė tikisi iš susitikimo su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjais? „Kaskart grįždama prie anksčiau sukurto darbo esu atvira naujiems judesio ieškojimams ir kitokioms kūrinio interpretacijoms. Man įdomu kartu su jais atrasti, kur mus gali nuvesti šis kūrinys, praėjus vienuolikai metų nuo jo sukūrimo“, – sako choreografė.

Apie choreografę Annabelle Lopez Ochoa

Belgų ir kolumbiečių kilmės Annabelle Lopez Ochoa – viena ryškiausių šiuolaikinio baleto choreografių, kurios kūriniai rodomi garsiausiose pasaulio scenose. Per daugiau kaip du kūrybos dešimtmečius Annabelle Lopez Ochoa sukūrė daugiau nei šimtą baletų aštuoniasdešimčiai pasaulio šokio trupių, tarp jų – Nyderlandų, San Fransisko, Niujorko, Kvynslando, Goteburgo, Ženevos ir daugelio kitų pasaulio trupių. Jos kūryba aprėpia trumpas šokio kompozicijas, baletus ir šokio filmus. Nuo 2019 metų ji vadovauja garsiojo JAV šokio festivalio „Jacob’s Pillow“ šiuolaikinio baleto vasaros programai. Net per COVID-19 pandemiją choreografė nenutraukė darbo – nuotoliniu būdu sukūrė ir internete pristatė 22 šokio kūrinius.

Ypatingą vietą jos kūryboje užima išskirtinių moterų gyvenimo istorijos. Tarp žinomiausių darbų – baletai „Frida“ apie meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo, „Coco Chanel: The Life of a Fashion Icon“ apie garsiąją prancūzų mados kūrėją, „Doña Perón“ apie Evą Perón, „Callas, La Divina“ apie operos primadoną Marią Callas ir pagal Tennessee Williamso pjesę sukurtas „Geismų tramvajus“. 2025 metų balandį Majamio miesto baletas pristatė jos naują baletą „Karmen“, o 2026-ųjų kovą Didžiojoje Britanijoje įvyko „Gentleman Jack“ premjera – pasakojimas apie XIX amžiuje gyvenusią Anne Lister.

Choreografės kūryba pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų. Ji yra Hanoverio ir Bornemo choreografijos konkursų laureatė, apdovanota „Villanueva“, „South Bank Sky Arts“ ir „Jacob’s Pillow Dance Award“ premijomis. Už geriausią klasikinį baletą įvertinta Jungtinės Karalystės nacionaliniu šokio apdovanojimu, o 2025 metais jos kūryba įvertinta „Dance Lab New York“ apdovanojimu ir FEDORA – VAN CLEEF & ARPELS šokio premija. Nuo 2025–2026 metų sezono Annabelle Lopez Ochoa kartu su Edwardu Clugu yra Dortmundo baleto choreografė.

Su Lietuva Annabelle Lopez Ochoa sieja ne tik šokio spektaklio „Mammatus“ premjera Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro triptike „Ugnis viduje“. Netrukus ji imsis baleto „Dama su kamelijomis“ pastatymo Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, kurio pasaulinė premjera numatyta 2027 metų pavasarį.

Žaneta SKERSYTĖ

Mūsų savaitės komentaruose nėra svarbesnės temos, kaip taikos galimybės Rusijos kare prieš Ukrainą. Tai suprantama: pasiekus bent paliaubas šiame brolžudiškame kare lengviau at­sikvėptume visi – žalojama Uk­raina, krūpčiojanti Europa, na ir pati vargstanti Rusija. Bet ar šito vildamiesi mes nesitikime matyti ryškios šviesos tunelio gale, kai ten mirksi vos pastebima švieselė?

Pasirinkimas sunkus – tiek Kyjivui, tiek Maskvai. Tik Donaldas Trumpas žaidžia savo rinkiminius ir įvaizdžio žaidimus, tarsi iliuzionistas į pasaulinį laužą vis berdamas po žiupsnį Bertoleto druskos. Jam nuo žiežirbų smagu, jis tuo gyvena. Prezidentui įsiteikianti komanda kas rytą ant stalo deda tik tuos pranešimus, kurie pagrindžia jo vertelgišką užmojų: Ukraina vėl bombarduoja Rusijos naftos objektus, o tai kelia dyzelino kainas Amerikos ūkininkams. Jis skambina Elonui Muskui ir prašo jo apriboti „Starlink“ bei „Starshield“ teikiamą žvalgybinę informaciją. 

Neturintis supratimo apie amžinąsias demokratines vertybes (laisvė, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas) verslo ryklys D. Trumpas leng­vai pasimauna ant Putino kabliuko. Manoma, kad būtent apie abipusius prekybinius mainus buvo kalbama neviešame susitikime Sankt Peterburge, kai D. Trumpo pasiuntinys atvyko iš Oslo perduoti Putinui, kas Norvegijos sostinėje buvo kalbama Volodymyro Zelenskio, Steve‘o Witkoffo bei Europos lyderių derybose. 

Taigi, koks pasirinkimas? Putinas jo neturi. Pagal pirmą scenarijų tęsti karo jis negali, nes Rusijos ekonomika smunka, išlaidos karo mašinai auga, o pažanga fronte menkutė. Nors ir atplėšę Donbaso regioną, rusai toliau nenužengs, o juo labiau konflikto su kitomis šalimis nebus pajėgūs įžiebti.

Be to pačiam rusiškajam „dučei“ jau 74 – ri... Visa viltis – palaužti Ukrainą šią žiemą, todėl taikos planai Mask­vai nerūpi. 

Apskritai taika Putinui ypač pavojinga. Pajutę jo silpnumą Kremliaus „vanagai“ tik ir laukia, kol agresorius neištesės savo žodžio ir turės nueiti į užmarštį arba būti atiduotas Hagos tarptautiniam teismui. Maskva silp­nadvasiams negailestinga, ji tiesiog „netiki ašaromis“... Putiniškos partijos „Vieningoji Rusija“ pergalė Dūmos rinkimuose nieko nereikš. 

Tačiau dar sunkesnis V. Zelenskio pasirinkimas: atiduoti priešui visą Donbasą ar kovoti iki galo? Daugelis nuo karo pavargusių ukrainiečių, o ir jų rėmėjų Vakaruose, sutiktų palikti visą keturių savo sričių teritoriją, kaip reikalauja Putinas. 

Generolo Davido H. Petraeuso įkurtas tarptautinis Karo studijų institutas (Institute for the Study of War, ISW) skelbia, kad Ukraina dar išlaiko 20,4 proc. arba 5530 ha vadinamosios Donecko liaudies respub­likos teritorijos. V. Zelenskis televizijai „Fox News“ sakė, kad sutiktų su teritorinėmis nuolaidomis, nes, esą, liktų dar apie 75 proc. visos šalies teritorijos, tačiau su sąlyga, kad būtų įšaldyta dabartinė fronto linija. 

Jeigu jis nesieks Ukrainai skaudžių kompromisų, Rusija taip pat sukandus dantis tęs jos naikinimą. Kapituliacijai Kyjivą spaudžia kai kurie Vakarų lyderiai, ypač D. Trumpo administracija. Leidinys „The Atlantic“ pastebi, kad V. Zelenskis gali neatlaikyti šio spaudimo, kuris dar sustip­rės, jei JAV vidurio kadencijos (tarpinius) Kongreso rinkimus laimės respublikonai, ir jis turės pasitraukti iš savo posto.  Likus savaitei iki jų, prognozuota, kad vis tik Demokratų partija perims Atstovų Rūmų kont­rolę, bet Senato rezultatai bus nulemti „metant monetą“, t.y. abiejų partijų šansai yra apylygiai.

Kad D. Trumpas turi planą, nėra blogai. Be rinkimų dedamosios jis siūlo Putino ir Xi Jinpingo susitikimą nedalyvaujant Ukrainos atstovams. Kita vertus, jis nori, kad per G20 viršūnių susitikimą D. Trumpo golfo kurorte Majamyje Rusija ir Ukraina jau pasirašytų taikos susitarimą. Kaip jis tai pasieks, lieka paslaptis, bet niekas į šias priemones vilčių daug nededa. Be to juk Europa lieka nuošalyje.

Šiaip ar taip nenuspėjami D. Trumpo veiksmai sudaro sąlygas jei ne realiems pokyčiams, tai bent spėlionėms, kas iš to gali išeiti. Apmaudžiausia, kad mes nežinome, kokiais išskaičiavimais grįsti tolesni Maskvos ir Vašingtono santykiai, prie kurių tarsi balastas „prikabinta“ Ukraina. Bet ženklų, kad tiek Putinas, tiek V. Zelenskis linksta į mig­lotus kompromisus, jau yra.

Tarsi razina į viešąją erdvę įkrito žinia, kad į diplomatijos lauką staiga triukšmingai įsiveržė moteris: D. Trumpo sutuoktinė Melania iškiliems vyrams nušluostė nosis, pasiūliusi spręsti humanitarinę problemą Oleškuose (rusiškai – Alioškuose). Miestas yra Rusijos okupuotoje pelkėtoje teritorijoje kitąpus Dniep­ro priešais Charkivą. Ten viskas užminuota, žmonės badauja. Nuo spalio 27 d. čia turi įsigalioti paliaubos ir per humanitarinį koridorių kolonomis žmonės bus išvesti į saugias vietas...

Česlovas IŠKAUSKAS

Ilgametę verslo istoriją kuria ne vien gebėjimas įsitvirtinti rinkoje. Ne mažiau svarbu suprasti klientų poreikius, prisitaikyti prie jų pokyčių ir išlaikyti pasitikėjimą. Tauragės verslininkų Vido Riepšo ir Linvydo Survilos įkurta bendrovė „Vidlinas“ Šilalėje veikia nuo 1995 m. Per daugiau nei tris dešimtmečius įmonės veikla gerokai pasikeitė – nuo naudotų automobilių prekybos ji išaugo iki plataus automobilių dalių, priežiūros priemonių ir kitų prekių asortimento. O pastaruoju metu įmonė persikėlė į naujas patalpas ir dar labiau išsiplėtė.

Naujomis ir naudotomis automobilių detalėmis, priežiūros priemonėmis, įvairiomis medžiagomis, aksesuarais, padangomis bei naudotais automobiliais prekiaujanti bendrovė savo veiklą pradėjo Šilalėje. Čia dirbantis pardavėjas Andrius Vismantas pasakoja, kad pats įmonėje darbuojasi jau daugiau nei 12 metų, todėl gerai žino tiek parduotuvės istoriją, tiek nuolatinių klientų poreikius.

„Būtent Šilalėje buvo atidaryta pirmoji įmonės parduotuvė. Tik gerokai vėliau, apie 2010-uosius, verslas persikėlė ir į Tauragę. Pirmoji parduotuvė veikė „Šarūnkalnio“ teritorijoje, vėliau plėtėsi patalpos, o neseniai įsikūrėme kitame, kur kas erd­vesniame ir šiam verslui labiau pritaikytame pastate“, – pasakoja And­rius.

Bendrovės direktoriaus pavaduotojas V. Riepšas primena, jog verslo pradžia buvo susijusi ne su automobilių detalėmis, o su prekyba automobiliais.

„Veiklą pradėjome nuo naudotų automobilių iš Prancūzijos pardavimų. Praėjus keletui metų, ėmėme plėstis: 1997 m. atidarėme naudotų automobilių demontavimo aikštelę ir pradėjome prekiauti naudotomis automobilių detalėmis. Vienu metu mūsų įmonė teikė ne tik automobilių remonto ir techninės priežiūros, bet ir draudimo paslaugas“, – prisimena V. Riepšas.

Naujomis automobilių detalėmis „Vidlinas“ pradėjo prekiauti 2004 m. Plėtojant šią kryptį, Šilalėje bendrovė ne vienerius metus galėjo pasiūlyti vieną didžiausių prekių asortimentų. Pasak A. Vismanto, pasirinkimas platus ir šiandien – paprasčiau pasakyti, ko parduotuvėje nėra, nei išvardyti viską, ką galima rasti lentynose.

Ilgametė patirtis ir verslo partneriai Lietuvoje bei užsienyje leidžia klientams pasiūlyti skirtingų gamintojų produkciją ir rinktis pagal kokybės bei kainos santykį. Parduotuvėje galima įsigyti ne tik kasdienei automobilio priežiūrai reikalingų prekių, bet ir įvairių įrankių, aksesuarų, iškyloms ar buičiai skirtų gaminių.

Naujosios patalpos suteikė galimybę išplėsti savitarnos prekybos salę. Dabar klientai gali patys apžiūrėti prekes, palyginti ir išsirinkti tai, ko reikia. Ypač platus YATO

gamintojo įrankių asortimentas. Jame – įvairūs raktai ir specializuoti įrankiai automobiliams remontuoti, tinkami tiek šios srities profe­sionalams, tiek savo transporto priemonėmis savarankiškai besirūpinantiems vairuotojams.

Parduotuvės persikėlimas, pasak Andriaus, nuolatinių klientų neatbaidė. Naujoji vieta yra visai greta buvusių patalpų, todėl pirkėjai ją nesunkiai randa. Tiesa, ne visi iš karto ir pastebėjo pasikeitusią vietą.

„Pro dabartinės parduotuvės langus puikiai matome buvusias patalpas ir į jas bandančius įeiti pirkėjus“, – juokiasi pašnekovas ir sako, jog ne kartą teko kviesti klientus, kurie iš įpročio vis dar ieško  senosios parduotuvės.

Nors šiuo metu bendrovė ir toliau įsiveža naudotų dalių iš Prancūzijos, kurios parduodamos OVOKO internetinėje platformoje ir siunčiamos pirkėjams visoje Europoje. Šilalės parduotuvėje paklausiausios išlieka eksploatacinės automobilių dalys ir priežiūros priemonės. Artėjant šaltajam sezonui, daugėja žieminių padangų užsakymų, klientai užsuka pasikeisti variklio tepalų ar įsigyti kitų automobiliui reikalingų prekių.

Tepalų pasirinkimas priklauso nuo konkretaus automobilio, todėl parduotuvėje jų reikia turėti įvairių rūšių. Andrius dirba tiek Šilalėje, tiek Tauragėje, tad gali palyginti abiejų miestų klientų įpročius.

„Skiriasi ne tik žmonių tarpusavio bendravimas, bet ir jų pasirinkimai. Pavyzdžiui, Šilalės vairuotojai per ilgus metus pamėgo ir vertina „Castrol“ tepalus. Be to, Šilalėje jaučiama mažiau pykčio ir skubėjimo. Moterims klientėms dažnai ne tik parduodame jų pageidaujamą prekę, pavyzdžiui, stiklo valytuvus ar lemputes, bet ir pasiūlome nemokamai pakeisti“, – pasakoja pardavėjas.

Parduotuvėje galima rasti tepalų ne tik automobiliams, bet ir motoroleriams bei žoliapjovėms. Tai rodo, kad asortimentas orientuotas ne vien į automobilių remonto specialistus, bet ir į kasdienius įvairių transporto priemonių bei technikos naudotojų poreikius.

Šiuo metu „Vidlino“ parduo­tuvė Šilalėje veikia Parko g. 2 esančiame pastate. Darbo laikas nepasikeitė: pirmadieniais–penktadieniais dirba nuo 9 iki 17 val., šeštadieniais – nuo 9 iki 13 val., sek­madieniais nedirba. Norimą prekę galima užsisakyti arba pasiteirauti dėl jos tel. (+370-449) 5-12-44 ir (+370-655) 5-03-83.

Kai kurių prekių, pavyzdžiui, padangų, parduotuvė nelaiko vietoje – jos pristatomos pagal išankstinį užsakymą. Todėl vairuotojams patariama jų paieška pasirūpinti iš anksto. Tuo labiau, artėjant jų keitimo laikui, sandėliuose pasirinkimas gali sumažėti, tad, atidėliojant sprendimą, gali būti sunkiau rasti tinkamą variantą.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Paskaičiuota, kad patogiam keturių asmenų šeimos gyvenimui Vilniuje reikia 3,5–4,5 tūkst. eurų per mėnesį. Šilalėje su tokiais pinigais būtum turtuolis? Išties regionuose kone visus pagrindi­nius poreikius – nuo būsto iki vaikų būrelių – galima patenkinti išleidžiant mažiau. Bet čia ir algos mažesnės nei didmiesčiuo­se, o šilališkiai uždirba kukliau net lyginant su aplinkinėmis savivaldybėmis. Kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacijos eko­nomiste, socialinių mokslų daktare Živile Simonaityte-Vasiliauskiene aiškinamės, kiek skiriasi Šilalės ir Vilniaus gyventojų piniginė ir nuo jos turinio priklausanti gyvenimo kokybė.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Prieš porą mėnesių skaitytojams pristačiau, atrodytų, neįtikėtinus faktus: pasirodo, Šilalės vardą galime atrasti net Afrikoje („Šilalės pėdsakai Afrikoje“, „Šilalės artojas“ Nr. 64, 2026 m. rugpjūčio 28 d.). Šįkart žvilgsnis krypsta už Atlanto, kur gyvena žmonių, kurių pavardė – Shilale – taip pat primena miesto vardą. Tarp jų yra įvairių profesijų atstovų: architektų, fotografų, kino kūrėjų, finansų specialistų. Vieni savo veikloje yra pasiekę profesinių aukštumų, kiti paliko gerokai mažiau viešai prieinamos informacijos. Todėl ar jų pavardė kaip nors susijusi su Šilale, atsakyti sunku, tačiau paieškos atveria įdomių istorinių ir genealoginių detalių.

Ką pasako skaičiai?

Prieš ieškant galimų sąsajų su Lietuva, verta pažvelgti į genealoginiuose šaltiniuose ir pavardžių duomenų bazėse skelbiamą informaciją. Pagal vienos jų duomenis, Shilale pavardė JAV aptinkama nuo 1920 m. Tų metų įrašuose nurodyta viena šią pavardę turėjusi šeima, gyvenusi Masačusetso valstijoje. Panašios rašybos pavardės, pavyzdžiui, Shilala ir Shilalie, įvairiuose JAV surašymo įrašuose taip pat pasitaiko, tačiau vien rašybos panašumas neleidžia teigti, jog visos jos turi bendrą kilmę.

Duomenų bazėje „Forebears“ nurodoma, kad Shilale yra itin reta pavardė: pasaulyje ji užima 1 mln. 907 tūkst. 068-ąją vietą pagal paplitimą ir tenka maždaug vienam žmogui iš 76 mln. 711 tūkst. 010 žmonių. JAV šią pavardę, aišku, neoficialiais duomenimis, turi apie 70 žmonių. Daugiausia jų gyvena Masačusetse – apie 63 proc., Niujorko valstijoje – 14 proc., Floridoje – 11 proc. Duomenų bazėje ši pavardė taip pat nurodoma Indijoje ir Tanzanijoje.

Šie skaičiai leidžia susidaryti vaizdą apie pavardės retumą, tačiau jų nereikėtų laikyti išsamia visų šią pavardę turinčių žmonių apskaita. Skirtingose duomenų bazėse gali būti naudojami nevienodi šaltiniai, skaičiavimo metodai ir laikotarpiai.

Ar Shilale pavardė galėjo atsirasti iš Šilalės vardo?

Kaip žinoma, Šilalės pavadinimas siejamas su bendriniu žodžiu, reiškiančiu nedidelį šilą, pušynėlį arba smėlėtą, pušimis apaugusią vietą. Tačiau ar amerikietiška Shilale pavardė turi ką nors bendra su šiuo žodžiu? Vienareikšmio atsakymo kol kas nėra. Pavardžių kilmę nustatyti sudėtinga, ypač kai trūksta ankstyvųjų dokumentų, o į kitą kalbinę aplinką patekusios pavardės, laikui bėgant, keičia rašybą ir tarimą.

Internete galima rasti įvairių bendro pobūdžio aiškinimų apie panašiai skambančių pavardžių kilmę. Kai kuriuose jų Shilale siejama su Europos regionais, kuriuose susidūrė anglosaksų ir keltų kultūros, taip pat keliamos sąsajos su vietovardžiais ar žodžiais, apibūdinančiais geografines ypatybes. Minimi ir galimi rašybos variantai – Shillaley ar Shillaly.

Vis dėlto šie aiškinimai nėra pakankamas pagrindas Shilale pavardės kilmę sieti su konkrečiu Europos regionu. Tam reikėtų patikimų kalbotyros šaltinių bei istorinių dokumentų, leidžiančių atsekti pavardės raidą.

Kita galima kryptis – emig­racijos istorija. Iki Antrojo pasaulinio karo Šilalės krašte gyveno nemaža žydų bendruomenė, o nuo XIX a. pabaigos dalis vietos žydų emigravo į Jungtines Valstijas ir Pietų Afriką. Todėl savaime suprantama, kad, ieškant galimų pavardės sąsajų su Šilale, verta pasidomėti ir šiais migracijos procesais.

Tačiau kol kas nėra pagrindo teigti, kad Shilale pavardę turintys amerikiečiai yra kilę būtent iš Šilalės žydų šeimų arba kad emigrantai sąmoningai pasirinko savo gimtojo miesto pavadinimą kaip naują pavardę. Tokią versiją būtų galima patikrinti, tik radus konkrečių žmonių emigracijos, gimimo, santuokos ar kitus genealoginius dokumentus.

Netikėtas radinys – 1930 m. į JAV atvykęs lietuvis

Ir vis dėlto, ieškant Shilale pavardės pėdsakų, pasitaikė netikėtas radinys. Tarp praėjusio amžiaus pirmosios pusės imigrantų į JAV buvo daug lietuvių. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1939 m. JAV jų gyveno apie 650 tūkst. Amerikos imigracijos ir gyventojų apskaitos dokumentai šiandien leidžia aptikti konkrečių žmonių vardus, amžių, kilmės vietas ir šeimos narius. Būtent tokioje paieškoje ir iškilo Anthony Shilale vardas. 1930 m. įraše nurodoma, kad į JAV atvyko 42 metų Lietuvoje gimęs A. Shilale su šeima. Kartu minimi Antony Nikas, Francis, Džo, Wiljamas, Ana ir Helen. Šie vardai pateikiami taip, kaip jie užrašyti turimoje informacijoje, tačiau be originalaus dokumento neįmanoma patikimai nustatyti visų jų tapatybės, giminystės ryšių ar tikslios vardų rašybos.

Ar šis A. Shilale galėjo būti Antanas Šilalė? Toks spėjimas kyla natūraliai, tačiau vien vardo ir pavardės panašumo nepakanka tapatybei patvirtinti.

Papildomų užuominų galėtų suteikti šeimos duomenys. Pagal turimą informaciją, Anthony pirmosios santuokos amžius nurodytas 22 metai. Taip pat minimi 18, 17 ir 11 m. paaugliai, kurie, sprendžiant iš rastų duomenų, jau buvo gimę Amerikoje. Visi jie įrašyti Shilale pavarde.

Šis įrašas gali tapti svarbia užuomina tolesniems tyrimams.  

Architektas, kuriantis tvaresnę aplinką

Bene garsiausias tarp užjūrio šilališkių – architektas Michaelas Shilale (Maiklas Šilalė), šioje srityje dirbantis daugiau nei 25 metus. Jo 1991 m. įkurta bendrovė „Michael Shilale Architects, LLP“ įgyvendino daugiau nei 2000 projektų, 2004 m. įmonė gavo LEED (Leadership in Energy and Environmental Design) sertifikatą – vieną žinomiausių tvarių pastatų projektavimo ir vertinimo sistemų pasaulyje. Pats M. Shilale taip pat aktyviai dalyvauja profesinėje veikloje, yra skaitęs pranešimus inžinerijos, projektavimo ir planavimo draugijose, dėsto tvaraus projektavimo bei statybos technologijų kursus nekilnojamojo turto specia­listams. Jo įmonė pelnė ne vieną apdovanojimą už projektus ir jų architektūrinius sprendimus, o 2011 m. Niujorko valstijos profesionalių inžinierių draugija M. Shilale pripažino „Metų piliečiu“. 

Kitas žinomas kūrybinių industrijų atstovas – 1969 m. gimęs Davidas Shilale, fotografas ir prodiuseris, sukaupęs daugiau nei 20 metų patirties kino gamybos ir rinkodaros srityse. Per savo karjerą jis dirbo su įvairiomis įžymybėmis, sportininkais, bendradarbiavo su tokiais klientais kaip „Animal Planet“, „Blender Bottle“, „Disney“, HBO, „Reebok“ ir kt. Davidas kuria įvairaus pobūdžio vaizdo turinį – nuo dokumentinių pasakojimų iki reklamų ir socialinių tinklų kampanijų. Jo režisuota ir prodiusuota dokumentinė serija „Worcester 6 – Heroes Remembered“ sulaukė pripažinimo daugiau nei dvidešimtyje tarptautinių kino festivalių.

Davidas turi savo fotografijos studiją, bendradarbiauja su komanda „Haydenettes“ ir kuria vaizdo įrašų seriją „Dinastija judesyje“ („Dynasty In Motion“), kurioje pasakojama apie pasirengimą 2025–2026 m. dailiojo čiuožimo sezonui.

Lieka tikėtis, kad kada nors jo kamera užfiksuos ir bendrapavardį Lietuvos miestą – Šilalę.

Tarp Shilale pavardę turinčių amerikiečių minima ir Masačusetse gyvenanti finansų analitikė Elizabeth Shilale. Ji dirba tarptautinėje rinkodaros ir komunikacijos grupėje „Havas Media“, veikiančioje skait­meninės ir spausdintinės žiniasklaidos srityse. Bendrovės būstinė yra Niujorke, tačiau ji dirba įvairiose pasaulio šalyse. Klientams paslaugas teikia skirtingų sričių specialistai, dirbantys žiniasklaidos, strategijos, skaitmeninės komunikacijos, duomenų analizės, programinio reklamos pirkimo, efektyvumo rinkodaros, mobiliosios reklamos, lauko reklamos, socialinių tinklų, patirtinės rinkodaros, pramogų ir sporto srityse.

Dar vienas šios pavardės nešiotojas – Geraldas Michaelas Shilale vyresnysis – dalyvavo Vietnamo kare. Grįžęs iš jo, 30 metų dirbo JAV pašto tarnyboje, o vėliau dar du dešimtmečius savo profesinę veiklą siejo su „Walt Disney World“ bend­rove.

Tai tik keli pavyzdžiai iš už Atlanto, susiję su Šilale – Shilale. Tikėtina, jog tokių pavardžių yra kur kas daugiau. 

Alvidas JANCEVIČIUS,

istorikas, žurnalistas

Šilalės, Kvėdarnos bei Upy­nos susibūrimų vietos ar­ti­miausiomis dienomis pri­sipildys jaunatvišku šur­­muliu, knygų puslapių šna­rė­ji­mu ir muzikos garsais. Šią savaitę rajone vyks net keli ren­giniai jaunimui ir suaugusiems.

Visus, norinčius aktyviai praleisti laiką bei daugiau sužinoti apie medijų ir informacinį raštingumą, pirmiausia smagiai ir prasmingai praleisti laiką pakvies Šilalės bib­lioteka. Šiandien, spalio 27 d., nuo 10 val., bus galima dalyvauti Lietuvos bibliotekų organizuojamame masiniame medijų ir informacinio raštingumo savaitės „Mirkt“ orientavimosi žygyje „Taigi viską žinau…“. Visų žygio dalyvių laukia specialus „Mirkt“ savaitei išleistas suvenyras. Žygiui reikalingas telefonas, internetas bei rašiklis. 

Popiet, 15 val., 14–29 m. jaunimas kviečiamas susiburti Šilalėje arba Pajūryje, kur vyks dvi nuotaikingos kulinarinės popietės. Atvirame jaunimo centre vyks „Maisto gaminimo popietė“ kartu su Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistėmis. Tuo pačiu metu Pajūrio paramos šeimai padalinyje (Ateities g. 4, Pajūris) jaunuolių lauks gardi „Sushi popietė“.  

Spalio 28-ąją, 17 val. Šilalės biblio­tekoje vyks renginys „Tiesa su nuolaidos kodu“. Jame dalyvaus komunikacijos kampanijų strategas ir viešosios nuomonės formavimo ekspertas Mindaugas Lapinskas. 

Kvėdarnos kultūros namai tą pačią spalio 28-ąją,18 val., pakvies į aktorės Violetos Mičiulienės monospektaklį „Pabaisų nebus“. Bilietus platina ticketmarket.lt. 

Spalio 29-ąją, nuo 11 val., Tauragės arenoje vyks Studijų mugė jaunimui. Kauno technologijos universiteto doc. dr. Ainius Lašas skaitys pranešimą „Ką man studijuoti? Geriausiai žino tėvai, draugai ar ChatGPT?“, Kauno kolegijos Alytaus fakulteto dekanas dr. Mindaugas Samuolaitis kalbės tema „Likti nereiškia likti vietoje“, Vilniaus Gedimino technikos universiteto atstovai kvies kalbėtis „Ką po mokyklos? (GEDAS. (NE)SĖKMĖS istorija)“. Toma Mockuvienė ir Agnė Gailienė pristatys projektą „Jungtys“ bei jaunimo galimybes iniciatyvose „TAPK-Tauragės Apskrities Pokyčių Kūrėjai“ ir „Jaunimas sprendžia“. 

Penktadienį praleisti bend­ruomeniškai pakvies Upyna. Spalio 30 d., 19 val. miestelio kultūros namuose vyks rudeninė vakaronė „Rudens taku“. Skaudvilės kultūros centras pristatys spektaklį „Atodanga“, susirinkusius linksmins smagi muzika, vyks gaspadinių sūrių varžytuvės.

Kotryna PETRAITYTĖ

Europos dviračių sporto čempionate Liublianoje (Slovėnija) po 21 metų pertraukos aštuoniolikmetės dvyliktokės Augustės Mikutytės iškovota istorinė pergalė atkreipė Lietuvos sporto visuomenės dėmesį į Kvėdarną, kur Šilalės sporto mokyklos treneris Kęstutis Česaitis augina naują čempionų kartą. 

Praėjusią savaitę čempionato dalyves – bronzos medalį Lietuvai iškovojusią A. Mikutytę ir 25 vietą užėmusią Augustę Audinytę pasveikino Šilalės savivaldybės vadovai, o čempionę su treneriu šiltai priėmė ir sostinės savivaldybės meras Valdas Benkunskas. 

Kartu su Europos dviračių sporto čempionato dalyvėmis Šilalės savivaldybėje apsilankė ir Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentas Darius Levickis. Pokalbyje su Šilalės savivaldybės vadovais daug dėmesio skirta sportininkių techninei įrangai. Konkurencingas, pasaulinius standartus atitinkantis sporto inventorius reikalauja didžiulių finansinių išteklių, todėl jo įsigijimas mažiems regionų sporto centrams tampa esminiu iššūkiu. Kai visos varžovės čempionate važiavo su naujos kartos dviračiais, stabdančiais diskiniais stabdžiais, Lietuvos atstovės buvo priverstos rungtyniauti naudojant senesnės technologijos „V-Brake“ stabdžių sistemą. Gali būti, kad dėl to 22,1 km trasoje A. Mikutytė nuo čem­pionės atsiliko 10 sek.

Jaunajai kvėdarniškei ypač ilgam įsimins susitikimas su sostinės meru V. Benkunsku, pakvietusiu sportininkę į priėmimą be išankstinio susitarimo. Čempionę ir jos trenerį K. Česaitį sostinės savivaldybėje pasitiko administracijos direktorius Adomas Bužinskas, vicemerė Simona Bieliūnė, organizacijų vadovė Lina Koriznienė, jaunimo skyriaus vadovas Vidmantas Mitkus. Toks Vilniaus miesto savivaldybės mero komandos rodomas dėmesys, pagarba ir supratimas apie sporto įrangos svarbą suteikė vilties turėti ne tik savo kraštiečių, bet ir sostinės savivaldybės palaikymą pačiuose svarbiausiuose pasaulio dviračių sporto renginiuose. 

„Šilalės artojo“ inform.

Šilalės ir Vilniaus miesto savivaldybių nuotr.