Rugsėjo 5-ąją 21 valandą Klaipėdos festivalį vainikuos vienas ryškiausių britų kompozitoriaus Karl Jenkins kūrinių – „Symphonic Adiemus“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salė „Jūra“ vienam vakarui taps didžiule scena, kurioje susitiks KVMT simfoninis orkestras ir gausios Vakarų Lietuvos chorinės pajėgos. Tai nemokamas festivalio renginys, dovanojamas Klaipėdos bendruomenei, kviečiantis patirti muziką kaip bendrystę.
Šiame interviu su KVMT vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu pasakojame apie „Symphonic Adiemus“ mastą, jo muzikinę ir emocinę architektūrą, dirigento atsakomybę valdant didžiules atlikėjų pajėgas bei šio kūrinio svarbą Klaipėdos festivaliui.
Klaipėdos festivalis kasmet tampa svarbia Vakarų Lietuvos, o ypač miesto, kultūrine platforma. Kokią žinutę šiemet siunčiate Klaipėdos bendruomenei?
Reikėtų nepamiršti, kad „Klaipėdos festivalis“ nėra toks jau naujadaras uostamiesčio kultūriniame gyvenime – daugelį metų KVMT, vadovaujamas maestro Stasio Domarko, rengė tarptautinį festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kurio metu klaipėdiečiams ir miesto svečiams buvo siūlomi simfoninės muzikos vakarai, operečių bei operų premjeros. To meto festivaliuose pasirodė ne tik žymūs Lietuvos atlikėjai – dainininkai, solistai, dirigentai, bet ir menininkai iš užsienio.
Šiuo metu tai „Klaipėdos festivalis“, pasikeitus pavadinimui, daugeliui ilgamečių klausytojų ir žiūrovų asocijuojasi su „Muzikiniais rugpjūčiais pajūryje“ – ir tai visiškai natūralu. Festivalis kasmet keičiasi, ir tai yra įdomu. Kiekvienas festivalis, tikiu, atneša mūsų miestui naujo vėjo, naujų įspūdžių, pažinčių ir susitikimų ne tik scenoje, bet ir klausytojų gretose.
Kviečiu visus, kurie atvyksta pasisvečiuoti į Klaipėdą – tiek lietuvius, tiek užsieniečius – pasinerti į mūsų gražiojo uostamiesčio pulsą! Linkiu kiekvienam pamaitinti savo protą, sielą ir širdį muzika ir vaizdu!
„Symphonic Adiemus“ yra kūrinys, išaugęs į pasaulinį fenomeną. Kas Jums, kaip dirigentui, šiame kūrinyje atrodo esmingiausia – muzikinė, emocinė ar filosofinė jo dimensija?
Šis Karlo Jenkinso opusas – vienas žinomiausių jo kūrinių, drįsčiau teigti, pasaulyje. Negalėčiau išskirti, kuri iš šių dimensijų yra esmingiausia ar svarbiausia. Visą kūrinį matau kaip vientisą istoriją, kurioje telpa ir atsiskleidžia žmogaus bei žmonijos gyvenimo patirtis – su visomis emocijomis, neaplenkiant ir maldos reikšmės.
K. Jenkinsas sukūrė savitą „kalbą“, paremtą melodija, o ne žodžiais. Kaip toks sprendimas keičia choro ir orkestro užduotis?
Kompozitoriaus sukurtą muziką atskleisiu per jos komponavimo formą, dinaminę bei emocinę kardiogramą. Ji yra labai plataus spektro – nuo subtilių melodinių linijų iki griaudėjančių visų atlikėjų kulminacijų. Tikiuosi, kad pavyks klausytojams perteikti kompozitoriaus sumanymus per teisingai perskaitytą partitūrą.
Kūrinio pavadinimas siejamas su lotynišku „adeamus“ – „priartėjimu“?
Gyvename nuolat besikeičiančiame pasaulyje – gaila, kad ne visi pokyčiai geri…
Šiam koncertui suburti chorai iš Vakarų Lietuvos regiono. Kodėl pasirinkta būtent tokia jungtinė atlikėjų struktūra ir ką ji leidžia pasiekti muzikine prasme?
Tai kolektyvai iš arčiausiai esančių miestų – Palangos, Kretingos ir, žinoma, Klaipėdos.
Jungtinio, masyvaus choro reikalauja kūrinio partitūra, parašyta pilnam simfoniniam orkestrui su gausia perkusijos grupe – tam, kad būtų pasiektas tinkamas garsinis balansas. Choras turi būti stiprus tiek balso emisijos prasme, tiek fizinės ištvermės požiūriu.
Kuo, Jūsų manymu, išsiskiria kiekvienas iš dalyvaujančių chorų – „Aukuras“, „Cantare“, „Kristalė“ ir Palangos kamerinis choras – ir kaip jų skirtingos tapatybės susilies bendrame skambesyje?
Chorai iki pirmojo susitikimo su orkestru turės bendrą repeticiją, kurioje visų chorų dainininkų balsai ir jungsis į vieną, spalvingą skambesį. Šie kolektyvai ankstesniuose savo koncertuose jau yra susitikę, tad šis bendras darbas nebus pirmas.
Ko „Symphonic Adiemus“ reikalauja iš dirigento – tai techninis ar emocinis iššūkis?
Kaip ir kiekvienas darbas su dideliu atlikėjų skaičiumi, „Symphonic Adiemus“ iš dirigento reikalauja visų jėgų – maksimalios koncentracijos, blaivaus, šalto proto ir kartu karštos, degančios širdies.
Kaip vyksta pasiruošimas tokio didžiulio kūrinio atlikimui – kai scenoje susitinka simfoninis orkestras ir keli chorai? Kur slypi didžiausi organizaciniai ir muzikiniai suderinimo iššūkiai?
Pasiruošimas – kiekvieno dalyvaujančio kolektyvo vadovo ir jo narių atsakomybė. Visi žinome, ką ir kaip daryti: kiekvienas vadovas, įvertinęs savo kolektyvo pajėgumą, suplanuoja laiką, per kurį šis opusas turi būti surepetuotas ir parengtas pirmajai bendrai repeticijai bei pagrindiniam įvykiui – koncertui. Organizaciniai reikalai sprendžiami gerokai anksčiau, o muzikiniai – visiems susitikus kartu.
Ko reikėtų palinkėti?
O kalbant apie palinkėjimus – atlikėjams visada galima palinkėti geros nuotaikos, klausytojams - gerų emocijų, o visiems kartu ramaus, šilto rugsėjo vakaro.
Kuo, Jūsų manymu, Klaipėdos festivalio nemokami, bendruomenei skirti renginiai yra svarbūs miesto kultūriniam gyvenimui?
Manau, kad tokie susitikimai labai artina ir jungia miestiečius, o atvykusiems svečiams leidžia pajusti Klaipėdos dvasią. Linkėčiau tokių susitikimų kuo daugiau.
Kaip šis koncertas įsirašo į Jūsų, kaip KVMT vyriausiojo dirigento, kūrybinę liniją?
Aš nerašau savo metraščio – visus darbus, kuriuose dirbu, į kuriuos esu paskiriamas ar pats apsiimu kurti, atlieku pilna jėga, iki galo, „iki dugno“. Dirbu taip, kad galėčiau ir turėčiau kuo pasidžiaugti, kad galėčiau sau pasakyti: „ne tik Elbės filharmonijoje ar Vilniuje, Kaune skamba geri koncertai, o teatruose gražūs pastatymai – Klaipėda taip pat skamba! Ir skamba pilna širdimi, keldama žmogų to amžinojo gėrio link!
Kalbino Žaneta Skersytė
