Dar nuo Klondaiko laikų (tai upė dabartinės Kanados teritorijoje, Ju­kono dešinysis intakas, nuo XIX a. įgijusi aukso karštinės įvaizdį) Amerika visam pasauliui buvo ne­ribotų galimybių šalis, kurioje gali ne tik praturtėti, bet ir įgyvendinti visas kitas savo svajones. Šian­dien, kai beveik prieš 100 dienų JAV pradėjo vadovauti Donaldas Trum­pas, šios viltys dūžta...

Birželio 14-ąją 79-erių sulauksiantis verslininkas, buvęs televizijos laidų vedėjas, iš trijų santuokų turintis penkis vaikus, daugumos apžvalgininkų nuomone, veda Ameriką į pražūtį. Pasak jų, D. Trumpo kone visi planai yra ties žlugimo riba. 

„Signalgeitu“ pavadintas skandalas, ardantis naująją administraciją, gali įsisiūbuoti kaip reikiant. Derybos tarp Rusijos, Ukrainos ir JAV atsidūrė aklavietėje. D. Trumpas Iranui grasina bombardavimais. Jo santykiams su Saudo Arabija ir kitomis arabų valstybėmis iškilo grėsmė –Er Rijadas D. Trumpo laukia tik po paliaubų tarp Rusijos ir Ukrainos sudarymo, nors ten nuvykti jis žadėjo šią savaitę. Izraelio susitarimas su „Hamas“ subyrėjo. Europos Sąjungos narėms, 22 paminėtoms šalims ir daugeliui nepaminėtų jis įvedė naujus muitų tarifus, taip įžiebdamas ekonominį karą pasaulyje ir izoliuodamas Ameriką. Kai kurių „nubaustų“ kraštų D. Trumpas net nežino, pavyzdžiui, Lesoto, o kai kuriems jis pritaikė drakoniškus tarifus, nors tose salose gyvena vien pingvinai...

Kaip nors išgyvensim, sako taikūs Europos ir Lietuvos ekonomistai bei poli­tologai. Juk išgyvenome ir per 2008 m. pasaulinę ekonomikos krizę, ir per COVID-19 pandemiją. Suradome naujas mūsų produkcijos tiekimo galimybes, o eksportas netrukus net atsigavo. Muitų tarifų padidinimas vidutiniškai 10 proc. Lietuvos ekonomikos nesužlugdys. 

Šiomis sąlygomis politinės aplinkybės yra daug svarbesnės. Mūsų užmojai, reaguojant į JAV reikalavimus NATO šalims padidinti išlaidas gynybai iki 5–6 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP), dabar tampa dar sunkiau įgyvendinami. Dėl to mūsų Vyriausybei būtina suktis dar smarkiau ir nesikliauti nuolatiniais Premjero raminimais.

Nacionalinis saugumas tampa kertine mūsų valstybės išlikimo sąlyga. Vis agresyvesnis ir žiauresnis Rusijos karas prieš Ukrainą, nepaisant žodinio paliaubų susitarimo, pavojingas ir mums. Seimo narys Žygimantas Pavilionis nevynioja žodžių į vatą: netgi nesenas Rusijos prezidento patarėjo vizitas į Vašingtoną tą pačią dieną, kai D. Trumpas paskelbė naujus tarifus, mums, pafrontės valstybėms, nežada nieko gero. 

Gali būti, jog tarp D. Trumpo administ­racijos ir Putino vis dėl to yra kažkoks susitarimas atkurti santykius. Tai reiškia, kad visa kita – nei karas Ukrainoje, nei pasaulio reakcija, nei nerangus Europos Sąjungos bruzdesys – Vašingtonui bei Maskvai nesvarbu. Kaip nepritarsi į sąmokslo teoriją panašiam faktui, kad dar 1987 m. 40-metis verslininkas D. Trumpas, lankydamasis Maskvoje, buvo užverbuotas KGB ir jam suteiktas slapyvardis „Krasnov“, kilęs nuo žodžio „raudonas“...

Kaip atsitinka, jog nuo vieno žmogaus priklauso visa didžiulės valstybės strategija? Ne be reikalo politologai į vieną gretą rikiuoja Hitlerį, Staliną, Putiną ir kitus diktatorius. Atrodo, tarp jų vietą randa ir 45-asis bei 47-asis JAV prezidentas D. Trumpas. Žurnalistas ir tyrėjas, Pulitzerio premijos laureatas, Ročesterio technologijų universiteto profesorius ir kelių knygų apie D. Trumpą autorius Davidas Cay Johnstonas yra negailestingas: „Donaldas Trumpas ne politikas. Jis – trečiosios savo kartos nusikaltėlių klano, gyvuojančio jau keturias kartas, galva. Jis profesionalus nusikaltėlis ir apgailėtinas neišmanėlis...“ Beje, profesorius renka dokumentus apie D. Trumpą būtent nuo 1987 m...

Gali būti, bet faktas, kad tokie veikėjai tampa lemiamos pasaulinės jėgos turinčių valstybių vadovais, o Amerikoje, kurios vyriausybė neturi premjero ir yra pavaldi prezidentui, apsupti jiems palankių simpatikų, diktuoja savo valią visai planetai.

Lietuva – toks mini diktatorių įsigalėjimo variantas, tam galimybės irgi bręsta. Pastebėjote, kad tuos radikalius politikus vis labiau supa įvairaus plauko proputiniški veikėjai, dažnai vadinami „penktąja kolona“? Jie turi neblogą propagandistų iš TV programų, leidinių, atskirų žurnalistų ir politikų palaikymą, nevaržomi pučia į tą pačią Putino ar Lukašenkos dūdą, galimai yra išlaikomi kaimyninių režimų. O valstybės tarnybos vis dar ištikimai ir aklai laikosi pasenusių, tikrovės neatitinkančių demokratijos, žodžio bei nuomonių laisvės kanonų...

Česlovas IŠKAUSKAS

Naminiai gyvūnėliai mūsų namuose užima reikšmingą vietą, o neretai keturkojai draugai sukelia džiaugsmą vos vienu uodegos mostu. Sakoma, jog šuniukai neturi gėdos jausmo, tačiau šunelio elgesys, gavus pylos už išdraskytą pagalvę, katino miauksėjimas į sieną ar kojų kandžiojimas praeinant rodo, kad jiems, kaip ir žmonėms, reikia dėmesio. 

Žemės ūkio duomenų cent­ro duomenimis, Šilalėje 2024 m. oficialiai įregist­ruota 491 katė ir 2536 šunys – gerokai mažiau, nei iš tikro šių augintinių yra rajone. Kadangi nuo 2021 m. gegužės 1 d. ženklinti naminius augintinius yra privaloma, veterinarijos spe­cialistai nėra užtik­rinti, ar tie, kurie nėra apskaitoje, yra tinkamai prižiūrimi.

„Pernai iš viso Lietuvoje bu­vo patikrinti 442 veisėjai tiek planine tvarka, tiek pagal gautus pranešimus. Ir net 84 proc. visų nustatytų pažeidimų buvo dėl augintinių ženklinimo ar pavėluoto registravimo Gyvūnų augintinių registre“, – situaciją komentuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). 

Nesvarbu, gyvūnėlis gauruotas kaip šepetys ar plikas kaip persikas, kiekvienas reikalauja ne tik paglostymo ir maisto, bet ir ypatingos priežiūros. Tačiau situacija gyvūnų prieglaudose liudija, jog kol kas visuomenės atsakingumo dar stinga. Daugelis kaimo vietovėse gyvenančių kačių, o neretai ir šunų vaikšto palaidi. Nors gyvūnams tokia laisvė galbūt ir patinka, tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės jų šeimininkų. Specialistai įspėja, jog pirmiausia reikia pasirūpinti juos kastruoti ar sterilizuoti, nes nevaldomas prieaugis kelia nemažai problemų: mažų kačiukų ir šunelių greitai neišdalinsi, taip pildosi prieglaudos, o blogiausiu atveju susiduriame su žiauraus elgesio gyvūnų atžvilgiu protrūkiais. 

„Tenka pripažinti, kad kasmet atvedamų jauniklių skaičius yra gerokai didesnis, negu atsiranda žmonių, norinčių ir galinčių juos auginti. Dėl to tūkstančiai sveikų gyvūnų yra sunaikinami arba tiesiog išmetami valkatauti. Todėl kastravus ar sterilizavus gyvūną, prisidedama prie beglobių šunų ir kačių skaičiaus mažinimo. Šios procedūros yra vienas paprasčiausių ir saugiausių būdų išvengti naminio augintinio sveikatos problemų“, – teigia gyvūnų gerovės iniciatyvos veterinarijos gydytojas Saulius Laurusevičius. 

Manančius, jog kast­racija ar sterili­za­cija gali paveikti gyvūno elgesį neigiamai, galima nuraminti – Italijos mokslininkai Simona Cafazzo, Roberto Bonanni ir Eugenia Natoli, tirdami lauke gyvenančias kates, padarė išvadą, jog sterilizuotos jos tampa mažiau agresyvios ir rečiau žymi teritoriją. Panašūs tyrimai yra atlikti ir su šunimis.

Kita vertus, nors ir gali atrodyti, kad gyvūnai, kurie patenka į prieglaudas, yra išgelbėti, deja, realybė yra liūdnesnė. Išteklių trūkumas – viena didžiausių bėdų, su kuriomis jos susiduria, todėl nereti atvejai, kai šiose įstaigose pažeidinėjami įstatymai ir tvarka. 

„Šiuo metu Lietuvoje veiklą vykdo 86 oficialiai registruoti gyvūnų globėjai – tiek įstaigos, tiek gyventojai. Šiemet jų patikrinta daugiau nei pusė, deja, nustatyta nemažai trūkumų – net 41 proc. prieglaudų yra perpildytos, tačiau į kai kurias vis tiek gabenami gyvūnai iš trečiųjų šalių. Daugiau kaip penktadalyje gyvūnų globos įstaigų nustatyta gyvūnų ženklinimo bei registravimo pažeidimų, taip pat fiksuoti vakcinavimo pažeidimai, dalis prieglaudų nesilaikė bendrųjų gyvūnų priežiūros reikalavimų, kai kuriose naudoti pasibaigusio galiojimo vaistai ar pašarai ir pan.“, – pasakoja VMVT atstovai.

Veterinarijos specialistai primena, jog tiek lauke, tiek viduje laikomus naminius augintinius privaloma skiepyti. Pasak veterinarijos klinikų tinklo „8 drambliai“ specialistų, kates privalu skiepyti tik nuo pasiut­ligės, tačiau tokios ligos kaip virusinis rinotracheitas, kalicivirozė ir kačių maras yra itin pavojingos miauklėms, todėl verta jas nuo šių ligų paskiepyti kombinuota vakcina. 

„Pagrindiniai skiepai turi bū­ti kartojami, kai augintinis yra nuo 12 iki 16 savaičių. Po to skiepus reikia reguliariai kartoti praėjus metams po ant­ro­sios injekcijos ir kas metus po to“, – nurodo kačių ir šunų maisto įmonė „Royal Canin“.

Šunims rekomenduojamas pagrindinis privalomas skiepas nuo pasiutligės, taip pat nuo maro ir parvoviruso. 

„Šunų parvovirusas – virusinė liga, itin lengvai užkrečiama, todėl dažnai vadinama šunų giltine. Ji gali būti mirtina ir yra ypač pavojinga jauniems šuniukams. Liga yra platinama per sergančio gyvūno išmatas. Pagrindiniai parvoviruso simptomai yra karščiavimas, vėmimas, viduriavimas, dehid­ratacija, didelis svorio netekimas, mieguistumas. Kadangi dėl šios ligos augintinis gali žūti, skiepai nuo jos yra privalomi“, – įspėja klinikų tinklas „8 drambliai“. 

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos sako, jog privalomas gyvūnų ženklinimas yra geriausias būdas, norint sudrausminti neatsakingus augintojus, nes dabar dažnai nėra galimybių nustatyti, kam priklauso nuskriaustas ar pavojingas gyvūnas. Taip pat privalomas augintinių ženklinimas bei registravimas gali padėti apsaugoti visuomenę ir kitus gyvūnus nuo pasiutligės, nes registre nurodomi gyvūnų augintinių vakcinavimo nuo pasiutligės duomenys, savininkas turi visą reikalingą informaciją dėl skiepijimo pabaigos termino ir kt. Be to, tai, ko gero, yra viena iš  efektyviausių priemonių mažinti beglobių gyvūnų skaičių.

Remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo cent­ro duomenimis, Lietuvoje iš viso galėtų būti daugiau nei 0,5 mln. šunų ir apie 600 tūkst. kačių. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Pavasaris – aplinkos tvarkymo metas, tad vos nušvitus saulėtai dienai, visi skuba į kiemus, sodus ir daržus,  sugrėbia vėjo suneštus lapus, nuplėštas medžių šakeles, seną žolę į krūvas ir svarsto, ką su tokiomis atliekomis daryti. Nors jau daugybę metų girdime įspėjimus, kad sodų atliekas deginti pavojinga, vis dar atsiranda klausiančių, ar nebūtų galima užkurti sode laužiuką.   

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Nors pernai gyventojams buvo uždrausta naudotis Šilalės miesto seniūnijai priklausančia daržų žeme, pa­našu, kad artimiausiais metais ji vis tik bus nenaudojama. Kovo pabaigoje vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje rajono meras Tadas Bartkus pripažino, jog socialinio daugiabučio, kuriame numatyta įrengti 30 būstų, socialines dirbtuves ir vaikų dienos centrą, statybos įstrigo.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Šilalės rajono savivaldybė yra išskirtinė – gyventojų pas mus kasmet mažėja, o teri­torinio administravimo tvarka nesikeičia: turime daugiau seniūnijų, nei kiti Tauragės regiono rajonai. Dalis šių administracinių vienetų buvo įkurta lygiai prieš 30 metų – 1995-ai­siais. Tai – mažosios mūsų seniūnijos Teneniai, Žadeikiai, Palentinis, Didkiemis, Bilioniai. Tuomet sakyta, kad tokiu būdu valdžia „artinama“ prie žmogaus. O kaip šių seniūnijų žmonės gyvena šiandien, prabėgus 30 metų nuo jų įsikūrimo? 

Gimė, nes reikėjo valdžios

Per tris dešimt­mečius Didkiemio seniūnija turėjo tik du vado­vus: Gintarą Kas­nauską ir Vilmą Kas­nauskienę. Pavardžių sutapimas ne atsi­tiktinis, jiedu – sutuoktiniai. Tik Gintaro jau šešerius metus tarp mū­sų nebėra, jis didkiemiškių gyvenimu ga­li džiaugtis iš aukštybių.

„Gintarui Did­kiemis buvo gimtinė, kur jis gimė ir užaugo. Abu buvome mokytojai, jo mama dirbo Didkiemio pag­rin­dinės mokyk­los direktore. Pačioje nepriklausomybės pradžioje mere tapusi dabar jau mirusi Zita Lazdauskienė užsimojo valdžią priartinti prie gyventojų. Taip 1995 m. gegužės 5 d. buvo įkurta Didkiemio seniūnija, jos seniūnu paskirtas 27-erių Gintaras. Skamba solidžiai, bet tas įkūrimas anuomet buvo tik popieriuje. Juk Did­kiemio seniūnija buvo suformuota iš sovietmečio laikų kolūkio, seniūnijos administracijai tinkamų patalpų gyvenvietėje neatsirado, tad pirmąsias darbo dienas Gintaras leisdavo mokykloje, t. y. dabartiniame seniūnijos pastate“, – pasakoja dabartinė seniūnė V. Kasnauskienė.

Po kurio laiko pirmuoju seniūnijos administracijos pasta­tu buvo paverstas vienas iš „alytnamių“ Kalisto Kasakausko gatvėje. Žinoma, pastatas nebuvo pritaikytas oficia­liai įstaigai, nebuvo nei baldų, nei stalų, net kėdžių trūko. Iki tol Didkiemis priklausė Šilalės apylinkei ir didkiemiškiai visus žemės, nuosavybės, gimi­mo ar mirimo dokumentus tvarkyti vykdavo į Šilalę.

„Tai tikrai buvo labai nepato­gu: žmonės tiek automobilių, kiek dabar, neturėjo, o autobu­sas važiuodavo gal tik kartą per dieną. Tad išvykai į Šilalę ar į „apylinkę“ (seniūniją) turėdavome ruoštis iš anksto, susiplanuoti laiką taip, kad visur spėtume, kuo daugiau reikalų atliktume ir dar nepavėluotume į autobusą. O kai susikūrė Did­kiemio seniūnija, gyventojams buvo neapsakomai didelė šventė – turėjome savo „apylinkę“, – seniūnei pritaria seniūnaitės Zita Samoškienė ir Vida Jakštienė.

Seniūnui svarbiausia yra turėti komandą 

Zita, Vilma ir Vida

Šias dvi pagalbininkes seniū­nė įvardija pačiais svarbiausiais žmonėmis visai Didkiemio bend­ruomenei. Abi mote­rys ne tik gyvena Didkiemyje, jos visą gyvenimą aktyviai dalyvauja visuomeninėje veik­lo­je, jei reikia, visada atbėga į pagalbą, puošia gyvenamąją aplinką ir tvarko viešąsias erd­ves.

„Bent jau man, kaip seniūnei, Vida ir Zita yra tarsi dar dvi dešiniosios rankos. Be to, Vida – ilgametė mūsų medikė, o Zita buvo ir Gintaro bendražygė – ji dirbo seniūnijos buhaltere. Tad apie pirmuosius seniūnijos kūrimosi žingsnius prisimena ne mažiau nei aš. Anuomet seniūnai buvo politinio pasitikėjimo pareigūnai, kurie keisdavosi kartu su rajono meru. Tad savotiška likimo dovana buvo tai, kad mano vyras seniūnu dirbo taip ilgai. Kita vertus, žmonės Gintarą labai mylėjo“, – prisimena V. Kasnauskienė.

„Pirmajam seniūnui dirbti bu­vo ypač sunku. Tai buvo visai šaliai nelengvi laikai, o ką jau kalbėti apie mažas, naujai besikuriančias seniūnijas. Pamenu, G. Kasnauskas vis lėkdavo į Šilalę ir prašydavo atiduoti senų baldų: iš taip pat šviesios atminties Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūno Stasio Lidžiaus parsivežė stalą, kėdę ir sekciją dokumentams. Mobiliųjų telefonų tais laikais beveik niekas neturėjo, o ir kainavo jie brangiai, bet mūsų seniūnas tokį įsigijo – norėjo, kad gyventojai ar valdžia jį visada surastų“, – sako viena pirmųjų Didkiemio seniūnijos buhalterių Z. Samoškienė.

V. Kasnauskienė juokiasi, jog pirmasis Gintaro mobilusis telefonas buvo kelis kilogramus sverianti plytos dydžio „Nokia“. Už jį jauna šeima paaukojo kone visą abiejų mėnesio atlyginimą – 400 litų (dabar tai galėtų būti 3000–4000 Eur). 

Be finansinių iššūkių, pirmojo seniūno laukė ir kitas nemenkas galvos skausmas – komandos surinkimas: reikėjo vi­sų sričių specialistų, kad didkiemiškiai į seniūniją galėtų ateiti susitvarkyti būtiniausių reikalų. Privačiame pastate seniūnija gyvavo tol, kol 2008-aisiais buvo nuspręsta uždaryti net nuo 1918-ųjų veikusią Didkiemio mokyk­lą. Tada seniūnija ir persikėlė į mokyklos pastatą, kuriame veikia iki šiol. Be to, tame pačiame pastate buvo įkurdinta biblioteka, medicinos punktas.

„Tada seniūnijoje dirbo ir žemės ūkio specialistas, ir socia­linis darbuotojas, turėjome daug darbininkų – bet žmonių ir veiklos čia netruko“, – prisimena dar ne taip seniai medicinos punkte bendruomenės slaugytoja dirbusi Vida.

Gyventojų mažėja, namų trūksta

Laikui bėgant, visos viešosios paslaugos traukėsi ir, deja, tebesitraukia, tad mokyklos pastate, tapusiame seniūnijos buveine, dabar spengia visiš­ka tyla. Biblioteka dirba ne visą dieną, medicinos punktas jau uždarytas, nebeliko seniūnijo­je nei socialinių darbuotojų, nei kitų specialistų.

„Jau baigiu pamiršti, kad turėjau pavaduotoją. Dabartinis seniūnijos administracinis apa­ratas yra visiškai mažas, tik aš ir keli pagalbiniai darbininkai. Štai todėl seniūnaičių pagalba, jų indėlis yra toks svarbus“, – sako nuo 2012-ųjų Did­kiemio seniūnijai vadovaujanti V. Kasnauskienė. 

Dabar, kelis pastaruosius me­tus keičiantis valdžioms, vis pasigirsta priešingų svarstymų: planuojama mažąsias seniūnijas naikinti. Tačiau, pasak pašnekovių, perspektyva jungtis su kita seniūnija nieko gero neatneštų, o ir gyventojai, kad ir kiek mažai jų bebūtų, tam priešinasi. 

Moterys tikino, kad didkiemiškiai yra atkaklūs savo krašto patriotai. Seniūnė skaičiuoja, kad tų „kovotojų“ visoje Did­kiemio teritorijoje (3848 hek­tarų plote) liko vos apie 250. Kita vertus, nors gyventojų ma­žėja, bet kai kurie išnykę kai­mai atgimsta, pavyzdžiui, Ger­viškėje, kur kelis dešimtmečius nebuvo gyventojų, dabar įsikūrė penki žmonės.  

„Daug metų Didkiemis nebu­vo patrauklus jaunimui dėl pras­to susisiekimo su rajono centru. Dabar tos problemos nebėra – turime vieną geriausių rajone kelių, tik juo važinėti faktiškai nebeliko kam. Kaip ir kituose kaimuose, pas mus daugėja tuščių sodybų. Tiesa, reta kuri jų yra parduodama. Paieškoti reikėtų ir sklypų naujoms statyboms. Didkiemis pamažu keičia savo statusą: ūkininkaujančių žmonių nebelieka, jų vietą pradeda užimti turizmas. Tad į did­miesčius išsikėlę buvę didkiemiškiai, jų vaikai, anūkai vertina čia likusį nekilnojamąjį turtą ir stebi rinką, tikėdamiesi, kad ateityje ši vietovė ir joje esantis turtas įgaus didesnę vertę“, – netikėtą Didkiemio ateities viziją įsivaizduoja seniūnė.

Dar, atrodytų, visai neseniai, kai V. Kasnauskienė pradėjo eiti seniūnės pareigas, Didkiemyje gyveno 340 žmonių. Per 13 metų gyvenvietė neteko beveik trečdalio gyventojų. Seniūnė skaičiuoja, kad daug didkiemiškių mirė, bet dar daugiau jų išvyko: kas į miestus, kas sukūrė svetur šeimas, jaunimas nebegrįžta po studijų... Dėl to ir anksčiau garsėjusią Didkiemio vyrų kapelą dabar primena tik muziejuje likusios bandonijos. Nors vyresnioji karta dar puikiai mena tuos laikus, kai kapelai vyrų netrūko, jų mikliais pirštais skleidžiamos melodijos garsino Didkiemio kraštą. Moterys apie visus juos iki šiol kalba su pasididžiavimu, atsimena vardus ir pavardes, tik apgailestauja, kad muzikavimo neperėmė nei jų vaikai, nei vaikaičiai. Paskutinis Didkiemio kapelos pasirodymas įvyko minint mokyklos 85-mečio jubiliejų. 

Vokalinis ansamblis (2016–2017 m.)

„Gintaras irgi grojo kapeloje akordeonu, net kontrabosu. Tad mudu nusprendėm muzi­kos neapleisti, įkūrėme ansamb­lį, kuris gyvuoja iki šių dienų. Mūsų gretos išretėjusios, bet saviems renginiams pakanka“, – nusijuokia seniūnė.

Seniūnaitė V. Jakštienė bend­rosios praktikos slaugytoja dirbo net 45 metus, turi tris kvalifikacijas, tad didkiemiškiams visada buvo pirmoji pagalba. 

„Kiek toliau nuo rajono cent­rų įsikūrusiems gyventojams visada buvo labai reikalingi medicinos punktai su vietiniais medikais. Jų reikėtų ir dabar, su tuo susiduriu kone kiek­vieną dieną: žmonės iki šiol man skambina, prašo pagalbos. Vienam prireikia pastatyti lašinę, kitas prašo suleisti vaistų, užtvarstyti ar perrišti žaizdą. Gaila, bet negaliu kaimynams padėti: tokia dabar sveikatos apsaugos tvarka, oficialiai pasakyta, jog neturime teisės eiti pas žmones. Tai sunkiai suvokiama, nes mūsų, medikų, pašaukimas ir yra padėti kiek­vienam, atsidūrusiam bėdoje. Tuo labiau, kad bendruomenės sensta, gimstamumas mažėja, o ligonių daugėja“, – stebisi dabartine vadžios politika 17 metų Laumenų seniūnaite renkama V. Jakštienė.

Turistams Didkiemis vis įdomesnis

Mažoje seniūnijoje net 5 dotai

Ne tik ji, o ir kiti vietos gyventojai mato, jog turistai automo­biliais į Didkiemį traukia ir žiemą, ir vasarą, o šiltesnėmis dienomis tie srautai juda nenu-

trūkstamai, todėl vietiniai gyventojai palei Jūrą sunkiai suranda laisvos vietos. Atvykėliai,

anot V. Kasnauskienės, žavisi istoriniais paminklais, dažniausiai sustoja nusifotografuo­ti prie antrojo pasaulinio karo apsaugos linijos statinių (dotų), vasarą leidžia laiką seniūnijos įrengtose rekreacinėse zonose. Bet šios vietovės ypatingą grožį vertina ne tik svečiai, o ir vietiniai, kuriems Jūros slėniai reiškia dar daugiau nei turistams. 

„Kai pastatė užtvanką, upė pasiėmė aplink augusius medžius. Sovietmečiu buvo daroma taip: pirmiau užtvanka, po to – medžių šalinimas. Tad kai vanduo pakilo sulig medžių viršūnėmis, nuspręsta laukti žiemos. Tik tada, kai Jūra pasidengė storu ledu, buvo nupjautos iš vandens kyšančios medžių viršūnės. Visa kita taip ir liko po vandeniu. Narai sako, kad tie medžiai stovi, kaip stovėję. Štai todėl mūsų užtvanka yra tokia pavojinga“, – pasakoja didkiemiškiai.

Du muziejai – vadovo nė vieno

Išlikusiame Merkelių krautuvės pastate ilgus metus veikė paštas

Savo protėvių atminimui išsaugoti vietiniai kaupia istorinę medžiagą. Seniūnija turi net dvi patalpas, kuriose saugomi reliktai, istorinės vėliavos, senųjų vietos gyventojų nuot­raukos. Kadangi jų veidai dabartinei kartai jau nieko nebesako (fotografijoms – tik apie 100 metų), galerijai sugalvotas pavadinimas „Taip anuomet rengėsi didkiemiškiai“. Dalis Didkiemio istorijos saugoma Bendruomenės namuose, dalis – seniūnijoje, kur ekspoziciją įkūrė buvusi ilgametė šviesios atminties bibliotekininkė Antanina Gumuliauskienė. 

Seniūnė apgailestauja, kad neturi žmonių istoriniam archyvui kaupti, skaitmenizuoti, prižiūrėti, o pačiai viską aprėpti tiesiog nebeužtenka laiko.

„Seniūnas tik vienas, o darbo sričių – labai daug. Tad viskam neužtenka laiko, nors man pačiai krašto istorijos išsaugojimas yra labai svarbus. Juk po to, kai buvo uždaryta Didkiemio mokykla, kuriai vadovavau paskutiniais metais, penkerius metus dirbau savivaldybėje kultūros paveldo specialiste. Tik po to nusprendžiau dalyvauti seniū­no konkurse. Gintaras dalį darbo parsinešdavo į namus ir aš neiš­vengiamai iš pirmų lūpų girdėjau apie visus naujai įkurtos ma­žosios seniūnijos rūpesčius bei džiaugsmus. Pradėjusi dirbti seniūne, nenorom vis lygindavau savo ir Gintaro patirtis, bet viskas ženkliai skyrėsi ir tebesiski­ria. Didkiemis, Šilalė, Lietuva prog­resuoja, gyvenimas gerėja, bet tai nereiškia, jog nėra prob­le­­mų.

Tiesiog dabartinis laikas yra ki­toks, su savais rūpesčiais ir džiaugsmais“, – vedžiodama po apylinkes pasakoja V. Kasnauskienė.

Planai ateities kartoms

Seniūnės planuose turizmo plėtra

Didkiemio seniūnė ir seniūnaitės paskaičia­vo, kad seniūni­jos gyventojų am­žiaus vidurkis sudaro maždaug 50 metų. Tad natūraliai kyla klausimas, kas toliau, kokia Didkiemio ateitis. Seniūnės komanda įsitikinusi, kad šioje išskirtinėje gamtos vietovėje galėtų ir norėtų gyventi dar ne viena karta žmonių, būtų norinčiųjų čia atvykti ne tik pailsėti, bet ir auginti vaikus. Tik reikia drąsių sprendimų.

„Jau suprantu, kad daug ūkininkų pas mus greičiausiai nebebus, tad svarstome planus apie turizmą, savivaldybės ne kartą prašėme lėšų turizmui plėtoti. Buvau pasikvietusi rajono vadovus, kad savo akimis įsitikintų ir labiau suprastų mūsų planus bei vizijas ir padėtų jas įgyvendinti. Palei Jūrą liko maža dalis dar neprivatizuotos ar parduodamos žemės. Reikia kuo skubiau apsispręsti, kad visko neatiduotume verslininkams iš Tauragės, ir patys turėtume galimybę puoselėti savo kraštą. Tačiau koks bus savivaldybės pasirinkimas, priklauso ne nuo manęs“, – rodydama Jūros pak­rantės laisvus sklypus, pasakoja V. Kasnauskienė.

Įsitikinti jos žodžiais nesunku: po seniūnijos pastato langais plyti kelių tauragiškių privatizuoti sklypai. Tarp jų įsiter­pusi šiuo metu parduodama pri­vataus asmens žemė, gre­ta jos – seniūnijos rekreacinė zona. Būtent čia seniūnė ir norėtų investuoti, svajoja pradėti kurti tai, kas vėliau duotų vaisių, o kartu ir užkirstų kelią verslininkų užmačioms.  

„Norime palei tvenkinio krantą pastatyti pėsčiųjų apžvalgi­nį taką. Šiuo metu priėjimas prie Jūros yra labai siauras, tik 38 metrų, o ir ne visur patogu į vandenį įbristi. Parengėme liepto ir poilsio zonos įrengimo projektą, tikėjomės gauti jam finansavimą. Žinoma, seniūnijos negali verstis komercija, bet savivaldoje būtų naudinga pakalbėti apie rink­liavos galimybę, tokiu būdu naujasis turtas, moderni infrastruktūra tarnautų ilgiau, o ir būtų lėšų jai atkurti, remontuoti, prižiūrėti“, – savo planus atskleidžia Didkiemio seniūnė.

Pagal jos projektą, kurio vertė, seniūnės teigimu, 50 tūkst. eurų, turėtų būti įrengtas pontoninis daugiau nei 28 metrų lieptas su turėklais. Ant jo norima sumontuoti gultus, kopėtėles, kuriomis būtų saugu nusileisti į vandenį. Tuo pačiu reikėtų sutvarkyti ir išvalyti žolėmis apaugusią Jūros krantinę, įrengti apšvietimą, kuris leistų grožėtis gamta ir tamsesniais vakarais. Pontoninį lieptą seniūnė įsivaizduoja ne tik gerokai „įbridusį“ į Jūrą, bet ir su šoniniu švartavimosi „pirštu“, kad naujoji infrastruktūra būtų patogi baidarininkams. 

„Tai ne visi mano sumanymai. Turime dar vieną, kiek mažesnę poilsiavietę Vartulėnuose, ten tiltą jau įrengėme, yra ir visa reikalinga infrastruktūra. Dar pastebėjau, jog į Didkiemį užsuka net užsienio turistai, kurie atvyksta kemperiais, tad reikėtų jiems įrengti specia­lią stovėjimo aikštelę. Reikia ir zonos poilsiautojams, mėgstantiems turistauti su palapinėmis. Sumanymų gali būti įvairių, bet viskam reikia finansavimo. Veiklos kryptis turėtų nustatyti savivaldybė. Jei būtų strategija, būtų aiškesnės ir finansavimo galimybės bei šaltiniai. Dabar visi žino, kas yra Balskų užtvanka, bet ją sieja su Taurage, o apie tai, kad kitame krante yra Didkiemis, žino tik tie, kurie yra suinteresuoti pas mus nusipirkti žemės“, – apgailestauja seniūnė. 

Seniūnaitėms skaudžiausia, kad kiekvienas jų pasiūlymas sulaukia tik kritikos. Jų manymu, kiekvienas gali kritikuoti, bet viena yra kalbėti, kitą – konkrečiai kažką padaryti. 

„Valdžia yra laikinas dalykas, o būti žmogumi reikia visada. Kiekvienas valdininkas turėtų tai atsiminti, kad net pabuvus valdžioje, teks grįžti į buvusį ar kitą kolektyvą, vėl tapti eiliniu bendruomenės nariu. Tad išlaikyti žmogiškumą, ko gero, ir yra svarbiausias seniūno uždavinys“, – neabejoja Didkiemio seniūnė V. Kasnauskienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir seniūnijos archyvų nuotr.

Praėjusį savaitgalį Šilalė trumpam buvo tapusi Regionų krepšinio lygos (RKL) sostine – čia atvyko pajėgiausios komandos, taip pagerbiant aistringiausius sirgalius, o krepšininkams suteikiant progą pakovoti „poilsio“ metu.

Šiame sezone Šilalės „Lūšis“ demonstruoja neįtikėtiną ištvermę ir žemaitišką atkaklumą – komanda, kovojanti RKL lygos A divizione, šiuo metu yra iškopusi į antrąją poziciją (pirmoje – Kėdainių sporto centro komanda, trečioje – Biržų, ketvirtoje – Birštono ekipos). 

„Šiuo metu lyderiams, pirmų­jų keturių vietų laimėtojams, buvo šiokia tokia pertrauka.

RKL vykdomasis komitetas sprendė, kaip patobulinti ly­gos lyderių žaidimą. Pasibaigus reguliariajam sezonui, pirmojo ketvertuko komandos yra priverstos gana ilgai laukti, kol baigsis aštuntfinaliai ir paaiškės jų varžovai ketvirtfinalių kovose. Kad krepšininkai neprarastų įgūdžių, vien treniruočių nepakanka, tad sugalvojome organizuoti Lyderių taurės turnyrą. Manau, kad juo liko patenkinti tiek žaidėjai, tiek sirgaliai“, – „Šilalės artojui“ sakė RKL prezidentas Vidas Butkus.

Susitikimą su Biržų ekipa šilališkiai pralaimėjo, tad galėjo kovoti tik dėl 3 – 4 vietos. Nežiūrint to, į finalines Lyderių taurės kovas sirgaliai atvyko nusiteikę kovingai, o „Lūšiai“ šįkart padėjo ir Šilalės meno mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras „Šilas“ (vad. Mikas Karosas). Pastangos davė vaisių – „Lūšis“ įtampą išlaikė iki paskutinių susitikimo sekundžių, tad netrukus ekipos narių krūtines papuošė simboliniai bronzos medaliai. Lyderių taurė iškeliavo į Kėdainius. 

„Pasirinkome jūsų miestą, įvertinę, kad Šilalė turi ne tik naują, bet ir puikiai įrengtą salę. Sumanymas pateisino lūkesčius, tad Lyderių taurė greičiausiai taps tradiciniu renginiu ir kituose sezonuose“, – kalbėjo V. Butkus.

Kėdainių sporto centrą Lyderių taurė puoš visus šiuos metus, kitą sezoną dėl jos kovos kiti lyderiai, o kėdainiečiams (jeigu jie netaps taurės laimėtojais dar kartą) bus pagaminta taurės replika ir liks atsiminimui visam laikui.

Šilalės „Lūšies“ komandos vadovas Ernestas Aušra džiaugėsi, jog turnyras pavyko ir tapo tikra švente sirgaliams. 

„Puiku, kad sirga­lių susirinko taip gau­siai, sulaukėme daug garbingų svečių, tad tikimės palaikymo

ir nuo trečiadienio prasidėsiančiuose RKL ketvirtfinalio susitikimuose“, – sakė komandos vadovas.

Jis ypatingai dėkoja Šilalės sporto mokyklos direktorei Gitanai Jurgutienei bei visam kolektyvui, sa­vanorių komandai, taip pat Šilalės Sta­sio Girėno šaulių 703-iosios kuopos

nariams, Aušrai Danisevičienei ir jos vadovaujamam šokių kolektyvui „Salto“, Šilalės meno mokyklos direktoriui Arūnui Goštautui bei orkestrui „Šilas ir jo vadovui M. Karosui, taip pat visiems kitiems, be kurių pagalbos ši sporto šventė nebūtų buvusi tokia įspūdinga.

Vyresnysis „Lūšies“ treneris, krepšininkas Linas Lekavičius irgi teigė esąs patenkintas vyrų žaidimu bei trečiąja vieta Lyderių rungtynėse.

„Per pastaruosius penkis me­tus ši „Lūšies“ pergalė – pirmoji, tad išties turime kuo didžiuotis. Man, kaip pradedančiam treneriui, tai ypatinga dovana“, – dėkojo komandai treneris L. Lekavičius.

Pasak jo, „Lūšies“ ekipos sudėtis iki RKL čempionato pabaigos išliks nepakitusi.

„Neseniai paaiškėjo ketvirtfi­nalių komandos, „Lūšis“ susi­tiks su Raseinių krepšininkais, Biržai su Taurage, Kėdainiai rungtyniaus su Kupiškiu, Birš­tono komanda – su Vytauto Didžiojo universiteto krepšininkais. Kiek­viena šių komandų tarpusavyje žais tol, kol viena jų surinks tris pergales. Taip bus suformuotas stipriausių šio čempionato RKL ketvertas. Mūsų tikslas – patekti į jį“, – neslėpė ambicijų treneris.

Pirmasis Šilalės „Lūšies“ susitikimas su Raseinių „Raseiniais“ įvyks balandžio 9 d., 19.30 val., Šilalėje. Tad treneris ir komandos vadovas kviečia sirgalius kuo gausiau dalyvauti ir palaikyti saviškius. Šeštadienį šilališkių lauks atsakomosios varžybos Raseiniuose, po savaitės – vėl rungtynės namuose. Jeigu „Lūšiai“ pasiseks iškovoti tris pergales, gegužės pirmosiomis dienomis jie rungtyniaus stipriausiųjų pusfinaliuose Kėdainių sporto arenoje. 

„Jeigu mus lydės sėkmė, pasižadame nuvežti į varžybas Kėdainiuose sirgalius organizuotai“, – sakė komandos vadovas E. Aušra.

Žydrūnė MILAŠĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Balandžio 3–4 d. užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys dalyvavo NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje. NATO šalių diplomatijos vadovai daugiausiai dėmesio skyrė gynybos finansavimo, paramos Ukrainai, teisingos ir ilgalaikės taikos siekiui aptarti.

Prie atskirų susitikimo sesijų taip pat prisijungė Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha, Europos Sąjungos užsienio politikos įgaliotinė Kaja Kallas, NATO partneriai iš Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono.

Lietuvos diplomatijos vadovas, kreipdamasis į NATO sąjungininkus, pabrėžė, kad transatlantinis ryšys išlieka gyvybiškai svarbus euroatlantinės erdvės saugumui. K. Budrys akcentavo būtinybę Europai didinti gynybos išlaidas ir prisiimti daugiau atsakomybės už Europos saugumą, taip stiprinant visą NATO.

„Rusija yra ir išliks ilgalaike grėsme euroatlantiniam saugumui. Turime dvigubinti išlaidas, norėdami užtikrinti reikiamus gynybinius pajėgumus Europoje bei išlaikyti stiprią paramą Ukrainai“, – teigė ministras.

Ministras taip pat akcentavo, jog artėjančiame NATO viršūnių susitikime Hagoje būtina sutarti dėl aukštesnės kartelės gynybos išlaidoms. Pasak K. Budrio, dabartinis 2 proc. nuo BVP skaičius neatitinka saugumo aktualijų ir yra nepakankamas siekiant užtikrinti NATO būtinus pajėgumus. Ministras teigė, kad Hagoje turėtų būti siekiama sutarti dėl 4 proc. nuo BVP išlaidų gynybai žemiausios ribos.

Lietuvos diplomatijos vadovas NATO susitikime išreiškė palaikymą JAV diplomatinėms pastangoms, siekiant teisingos ir ilgalaikės taikos Ukrainoje. Ministras pabrėžė, jog šiuo metu yra akivaizdu, kad Ukraina, Europa ir JAV nori taikos, o vienintelis jos nenorintis yra Putinas, sąmoningai vilkinantis procesą ir keliantis vis naujus reikalavimus. K. Budrys akcentavo būtinybę didinti paramą Ukrainai ir išlaikyti Ukrainos narystės NATO perspektyvą ant stalo.

„Rusijos karo prieš Ukrainą baigtis turės pasekmių ne tik Ukrainos ir Europos saugumui, tačiau visai globaliai saugumo architektūrai. Mūsų visų bendras interesas – užkardyti kelią Rusijos agresijai toliau plisti. Ji turi būti sustabdyta visiems laikams“, – kalbėjo ministras.

Sesijoje su NATO partnerėmis iš Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono NATO ministrai aptarė bendrus saugumo klausimus, paramos Ukrainai iniciatyvas, bendradarbiavimą vystant naująsias technologijas bei gynybos pramonę.

NATO užsienio reikalų ministrų susitikimai vyksta du kartus per metus.

Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento Visuomenės informavimo skyriaus inform. ir nuotr.

Pokalbiuose apie bendravimą su paauglystės link žengiančiais vaikais ir tuo metu ryškiau pajuntamais komunikaciniais sunkumais Klaipėdos dramos teatro aktoriams išsivystė idėja nesusikalbėjimą paversti centrine naujausio šio teatro spektaklio jauniesiems žiūrovams tema. Aktoriaus Karolio Maiskio režisuojamas spektaklis „Ką sakai?“ pasakoja labai smagią, šiek tiek grėsmingą ir labai laimingai pasibaigiančią istoriją apie mergaitę, kuri vieną rytą staiga ima nebesuprasti, ką kalba aplinkiniai – iš jų gerklių sklinda tik keisti marmalai. Spektaklio augimo procesą stebės ir su jo kūrėjais įžvalgomis dalinsis sveikatos psichologė, psichoterapeutė Aušra Gudjonytė, savo praktikoje daug dėmesio skirianti būtent vaikų ir tėvų santykiams. Pasak jos, ydinga kaltę dėl prarasto ryšio su vaikais suversti tiktai paauglystei ar manyti, kad visi kylantys bendravimo nesklandumai savaime išaugami.

Teatras savęs ir kitų pažinimui

A. Gudjonytei įsijungimas į „Ką sakai?“ proceso stebėseną nėra pirma patirtis teatre. Ji konsultavo „Taško teatre“ Agnijos Šeiko kurtą spektaklį „Trijulė aukštyn kojomis“, gal dėl to sulaukusi kvietimo iš Klaipėdos dramos teatro sutiko nedvejodama. K. Maiskio kuriamo spektaklio tema jai atrodo ir įdomi, ir aktuali, o pats teatras – puiki terpė lavinti bendravimo įgūdžius, „spektaklius mes, žiūrovai, stebime šiek tiek atsitraukę, saugiai, su mažesniu gynybiniu barjeru, patys nesikišdami į procesą, bet dalyvaujame stebėdami ir klausydami, bandydami pajausti ir suprasti, ką mums norima parodyti procesu scenoje. Tapatinamės su veikėjais ir jų išgyvenamomis situacijomis, atpažįstame panašumų su savo gyvenimo aplinkybėmis ir tai gali padėti normalizuoti, kai kurias problemas ar lengviau rasti joms sprendimus“. A. Gudjonytė minėjo, kad kartais ir savo klientams – tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems – rekomenduoja teatro užsiėmimus, nes jie padeda ugdyti gebėjimą aiškiai reikšti mintis, kūrybiškumą, gerina gebėjimą suprasti aplinkinių kūno kalbą, komandinio darbo įgūdžius, didina pasitikėjimą savimi, verčia peržengti save ribojančius įsitikinimus.

Spektaklyje „paukščių kalba“

Kuriamas spektaklis paliečia labai universalią ir kartu fundamentalią temą – nesusikalbėjimą, o kūrėjų pasirinktas būdas jį išreikšti per „paukščių kalbą“, glosolaliją – kalbėjimą beprasmiais garsais, skambesiu primenančiais rišlią kalbą, leidžia pajusti bejėgiškumą ir atskirtį, kuomet neišeina palaikyti ryšio su aplinka. „Aiškios prasmės neturinti kalba labai ironiškai atspindi ir mūsų pasaulį, kartais juk būna, kad stovime vieni prieš kitus, bandome vieni kitus suprasti, išgirsti, patys būti suprasti, bet tai neįvyksta. Kartais net ir kalbamės apie tuos pačius dalykus, bet lyg iš atskirų pasaulių. Glosolalijos pasirinkimas spektaklyje atitinka pagrindinius vaikų ir tėvų bendravimo sunkumus, labiausiai išryškėjančius paauglystės tarpsnyje“, – svarstė psichologė. Spektaklio pagrindinei veikėjai Emai (akt. S. Pinaitytė) praradus gebėjimą suprasti aplinkinius – ji iš jų lūpų girdi tik beprasmius garsus. Žiūrovams bus sudarytos sąlygos perprasti „Ką sakai?“ personažų pokalbius, bet ir jie turės galimybę pasipraktikuoti intonacijų skaitymo ir neverbalinės komunikacijos perpratimo įgūdžius.

Nesusikalbėjimas – ne augimo tarpsnis

„Buitiškai sakant, nesusikalbėjimas yra bendravimo problema, kuomet žmonės neteisingai vieni kitus interpretuoja. Kartais bendraujant koją pakiša viena kitai prieštaraujanti verbalinė ir neverbalinė kalba, turimi išankstiniai nusistatymai, prasta emocinė būsena, nuovargis – visa tai ir daugiau gali trukdyti efektyviam bendravimui“, – klausiama, ar nesusikalbėjimą kaip rimtą problemą identifikuoja žmogaus psichologijos specialistai, tai patvirtino A. Gudjonytė. Pasak jos, tai aktualu visada – žmonės bendrauja nuolat – patys su savimi, su bendraklasiais, draugais, kolegomis, šeimos nariais, nepažįstamaisiais. „Tam tikrais gyvenimo tarpsniais bendrauti su aplinka gali būti sunkiau, bet tai nereiškia, kad bendravimo sunkumai praeina savaime ar yra išaugami, – vieną su paauglystės laikotarpių siejamų mitų atmetė psichologė. – Mes nuolat mokomės lavinti bendravimo įgūdžius, ne išaugame trikdžius, bet turime įgyti tam tikrus gebėjimus, kad bendravimas su aplinkiniais taptų lengvesnis. Ir pradėti visada reikia nuo savo vidaus, vidinės šeimos sistemos, kai mokomės išgirsti patys save, atpažinti, kas vyksta mūsų viduje, kokie vidiniai konfliktai mus kamuoja. Bendravimo sunkumai iš tiesų suaktyvėja paauglystės laikotarpiu, kai norima ir įtikti tėvams, ar aplinkiniams, ir laužyti taisykles, siekti laisvės, maištauti. Bet tai nėra tik paauglystės problema.“

Psichologės praktikoje nemažai atvejų, kai įsisenėjusios bendravimo problemos suaugusiems žmonėms trukdo megzti darnius santykius tiek darbo aplinkoje, tiek šeimoje, kai jos tampa konfliktų ir nesusikalbėjimo priežastimi. „Suaugę mes tampame dar labiau rigidiški, mažiau lankstūs, mūsų asmenybė susiformuoja, atrodo, kad jau viską žinome ir esame teisūs, mums komfortiška tame žinojime. Taigi nesusikalbėjimas gali būti aktuali tema visais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Kalbant apie suaugusiuosius tiesiog labiau tikėtina, kad jie jau geriau save pažinę, jų hormonai mažiau svyruoja, jie turi patirties lengviau susidoroti su kylančiais sunkumais“, – apibendrino A. Gudjonytė.

Pavojus prarasti ryšį

„Bendravimo sunkumai su savo vaikais gali kilti dar kūdikystėje, kuomet tenka atpažinti mažylio poreikius iš jo verksmo ar neverbalinės kalbos. Kaip ryškiausius etapus psichologė išskyrė „ne“ laikotarpį, amžių tarp dviejų ir keturių, kuomet vaikai per „ne“ testuoja savo ribas, o taip pat paauglystę ir jaunystę, laikotarpį, apimantį maždaug nuo 12-ųjų iki pat 30-ųjų gyvenimo metų, siejamą su savo tapatumo paieškomis, nepriklausomybės siekiu. „Šie laikotarpiai vieni iš sunkesnių ne tik tėvams, bet ir patiems vaikams bei jauniems suaugusiems. Tėvams tuo metu svarbu po truputį saugiai paleisti kontrolę, bet išlaikyti sveikas ribas, skatinti ir palaikyti savo vaiko saviraišką, savarankiškumą. Kai tai padaryti sunku, seka konfliktai ir atitolimas“, – sakė psichologė.

A. Gudjonytė pabrėžė, kad impulsas šeimoje atsirandančius bendravimo sunkumus nurašyti paauglystei ir tiesiog juos išlaukti nėra pats geriausias pasirinkimas, „paauglys gali po truputį vis labiau atsiriboti, neatsakyti, kai į jį kreipiamasi, vis daugiau laiko leisti užsidaręs savo kambaryje, prieštarauti bet kokiems prašymams, visi pokalbiai gali pradėti vesti į konfliktus. Tėvai gali pastebėti, jog nebežino, su kuo jų vaikas bendrauja, suprasti, kad jis meluoja, bėga iš pamokų. Kalbant apie visiškus kraštutinumus, paauglys gali pradėti vartoti psichiką veikiančias medžiagas, užsiimti rizikinga, gyvybei pavojinga veikla, kilti rimtų sunkumų mokykloje“. Pasak specialistės, liūdina, kad tėvai susiima ir savo vaikus pas psichologą dažnai atveda jau įsisenėjus problemoms ir tuomet psichologas ieško ryšio su vaiku, kurį prarado jo tėvai.

Svarbiausia meilė ir įsiklausymas

Klausiama, ką iš savo pusės galėtų daryti į paauglystę žengiančius vaikus auginantys tėvai, A. Gudjonytė dalinosi, kad patarimai apima labai paprastus, bet kartu esminius dalykus, „svarbu nuoširdžiai norėti bendrauti su savo vaiku, mokėti išklausyti jį be vertinimų ir patarimų, jei jie neprašomi, neprimetinėti savo nuomonės. Svarbu ne žiūrėti į vaiko pasaulį iš eksperto pozicijos, bet priimti vaiko gyvenimą ir jo sprendimus pagarbiai. Svarbu nepamiršti leisti laiko kartu. Labai svarbu rasti progų juoktis kartu. Tarpusavio santykis, grįstas meile, pagarba, nuoširdumu, padeda išlaikyti ryšį ir sunkesniais laikotarpiais. Miniu nuoširdumą ir tai reiškia, kad bendravimas su vaiku neturėtų būti pastanga per manipuliaciją patenkinti savo pačių norus ar lūkesčius vaiko sąskaita. Nesvarbu, vaikas, paauglys, suaugęs – visi mes jaučiame kito žmogaus intencijas, jaučiame, kada ryšys tikras, o kada mezgamas dėl kažkokių priežasčių“.

„Ką sakai?“ atspirties tašku tampa šeimos situacija, kuomet, kad ir nepiktybiškai, bet neįsiklausoma į vienas kitą – nesusikalbėjimas tarp personažų užaštrinamas iki absoliučiai dingstančio gebėjimo bendrauti. Šeimos santykių mikrokosmose tokie tarpsniai gali atrodyti katastrofiški, tačiau ramybės gali suteikti ne tik kantrios ir meile pagrįstos pastangos neprarasti ryšio, bet ir žinojimas, kad tai – labai universalu. A. Gudjonytė priminė, kad jau iš Antikos laikų pasiekia nusiskundimai apie nesusikalbėjimą šeimoje, esą vaikams niekas neįdomu, jie negerbia tėvų, jų vertybės prastos ir jie visi tingūs. „Kažką panašaus paaugliai girdi visais laikais. Keičiasi tik požiūris į bausmes, šiandien auginant vaikus orientuojamasi į jų emocinę sveikatą, kritinį mąstymą, savarankiškumą, o ne aklo paklusnumo ugdymą. Nebegalime naudoti fizinių bausmių, jos laikomos traumuojančiomis, o ne ugdančiomis. Pakitusi ir autoriteto samprata, ji grindžiama pokalbiu, dialogu. Šiuolaikiniai tėvai turi įdėti daugiau pastangų, kad būtų išgirsti, be to, ir vaikai, turėdami didelį informacijos prieinamumą internete, turi daugiau argumentų bendraudami su tėvais, kai kuriuos dalykus žino geriau nei jų tėvai ar mokytojai“, – sakė psichologė. Jos nuomone, vaikai seniau buvo labiau veikiami fizinių bausmių baimės, o tai paliko jų psichikoje pėdsaką, „dabar tie vaikai patys yra tėvai, užaugę veikiami griežtų bausmių, jie dažnai nenori būti tokie, kaip jų tėvai, nori būti geresni, tad kartais tai nuveda į kitą kraštutinumą – vaikams leidžiama per daug, pasiduodama ribas išbandančio vaiko manipuliacijoms“.

Spektaklyje bendravimo gairės šeimai

Į paauglystę žengiantiems vaikams skirtame spektaklyje, pasak jo kūrėjų, laiką smagiai praleis tiek patys vaikai, tiek jų tėvai. O dovanų apsilankiusieji „Ką sakai?“ išsineš tarpusavio bendravimui palengvinti skirtų gairių rinkinį. Jis bus sudarytas iš dviejų dalių – viena skirta vaikams, kita – tėvams. Nuoširdumas, atvirumas, meilė – gražių šeimos santykių pamatas atrodo labai paprastas. Paprastas ir A. Gudjonytės palinkėjimas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms, „visiems mums noriu palinkėti nesustoti augti, išlikti smalsiems, stiprinti gerą santykį su savimi, o tai padės kurti harmoningą ryšį su aplinka ir aplinkiniais. Reikliame pasaulyje pirmiausia būkime švelnesni ir patys sau, išmokime atleisti sau ir atjausti save. Tobulų žmonių nėra, visi esame unikalūs.“

„Ką sakai?“ premjera Klaipėdos dramos teatre balandžio 26 ir 27 dienomis.

Premjeros dienomis ir gegužės 10 d. spektaklis bus rodomas su vertimu į gestų kalbą.

Tokiais žodžiais paskutinį savo vizitą į savivaldybės Sveikatos centrą (ligoninę) apibūdino viena miesto gyventoja (vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Iki šiol moteris sako rajone dirbančius medikus tik gyrusi, bet šįkart jai nutikusia istorija norinti įspėti kitus, kad, atsitikus nelaimei, Šilalėje pagalbos gali ir nesulaukti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Nuo gegužės 1 d. visose prekybos bei paslaugų teikimo vietose galutinė pirkinių krepšelio suma, kai vartotojas ją norės sumokėti grynaisiais pinigais, bus apvalinama, t. y. bendra mokėtina suma apvalinama į mažesnę arba į didesnę pusę iki artimiausių 5 centų, priklausomai nuo to, ar paskutinis skaitmuo bus arčiau 0, 5 ar arčiau 10. Lietuvos bankas įspėja, jog šis reikalavimas bus taikomas visiems be išimties, parduodant prekes ir paslaugas.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26