Šį pavasarį apie 500 Telšių vyskupijos tikinčiųjų gyvena ypatinga nuo­taika. Kovo pradžioje jiems nusišypsojo laimė dalyvauti jubiliejinėje piligrimystėje, praeiti per Šventąsias bazilikų duris, atveriamas tikintie­siems tik Jubiliejiniais metais, ir melstis svarbiausiose Romos katalikų šventovėse. Tarp piligrimų buvo ir būrelis Šilalės krašto tikinčiųjų, į kelionę vykusių su skirtingomis keliautojų grupėmis.  

Popiežius Pranciškus 2025-uosius yra paskelbęs Jubiliejiniais metais ir suteikęs jiems Vilties piligrimų pavadinimą, vildamasis, kad jie taps reikšmingu evangelizaciniu įvy­kiu kiekvienai katalikų bendruomenei. Jubiliejus – metus trunkantis laikotar­pis, per kurį Bažnyčia suteikia ypatingus atlaidus tiems, kurie leidžiasi į piligrimines keliones, atlieka artimo meilės darbus, atsideda maldai ir atgailai arba praeina pro vienas iš popiežiaus paskelbtų Šventųjų durų. Šios durys, paprastai uždarytos, atveriamos tik Jubiliejaus proga, kai pro jas galima praeiti ir gauti visuotinius atlaidus.

Seniausi šiandien žinomi Jubiliejiniai metai yra įs­teigti popiežiaus Kaliksto II ir švenčiami nuo 1126 m.

Pirmieji Romos piligrimai lankė apaštalų ir kankinių kapus, o šventą kelionę jie pradėdavo Šv. Petro bazilikoje, paskui pagal Tiberį traukdavo Šv. Pauliaus bazilikos link. Jubilieji­niai metai įprastai minimi kas 25-erius metus, o piligrimystė išliko esminiu jų elementu. Todėl ir šiemet tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio keliauja į Romą žengti pro Šventąsias duris, kad pelnytų visuotinius atlaidus ir pripildytų širdį gyvuoju tikėjimu.

Kovo pirmosiomis dienomis Romoje surengtose Lietuvių dienose dalyvavo apie pustrečio tūkstančio tikinčiųjų iš beveik visų šalies parapijų.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos Dievo žodžio grupelės moterys su vadove vienuole Darute Šlušnyte (kairėje)

„Atrodė, jog visa Lietuva suvažiavo į šventąjį miestą. Pasipuošę įvairiaspalvėmis skarelėmis, lietuviai užplūdo gat­ves, šypsodamiesi vieni kitiems, sveikinosi – tokios bendrystės nebuvau patyrusi. Tai nuostabus jausmas“, – sakė šilališkė Lina Petkevičienė, į piligriminę kelionę vykusi kartu su parapijos maldos grupės draugėmis Laima Petkevičiene ir Irena Vasiliauskiene. Šiai grupei vadovavo Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonas kun. Viktoras Daujotis. 

Piligrimams iš Lietuvos buvo parengta įspūdinga maldos ir pažinimo prog­rama. Pirmąją dieną jie žengė pro Romos katedros – Laterano Šv. Jono bazilikos Šventąsias duris ir didingoje bazilikoje šventė Eucharistiją. Būtent joje pirmą kartą buvo įrengtos ir atvertos Šventosios durys. Vėliau, siekiant priimti visus piligrimus, jos buvo įrengtos ir kitose popiežiškosiose bazilikose, o naujajai Šv. Petro bazilikai tapus pagrindine katalikiško pasaulio šventove, Šventosios durys pradėtos atidarinėti pirmiausia joje.

Antrąją viešnagės Romoje dieną lietuviai piligrimai ėjo pro Šv. Pauliaus už Romos miesto Mūrų bazilikos duris. Bazilika įspūdinga savo pločiu, tačiau piligrimai tiesiog užplūdo pagrindines bazilikos erdves. Šv. Mišioms vadovavo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, priminęs, jog kiekvienas tikintysis yra kviečiamas tapti vilties misionieriumi, kaip apaštalas Paulius, keliavęs į įvairiausius pasaulio kraštus, mokęs kalbėti tiesą, veikti su meile ir dovanoti padrąsinimą kitiems.

Kun. V. Daujotis

Kovo 3-iąją piligrimų grupės rinkosi prie Angelo pilies, gavo piligrimų kryžių ir su malda, giesme, lydimos orkest­ro ėjo iki Šv. Petro bazilikos Vatikane, kad žengtų per Šventąsias Šv. Petro duris. Jas sudaro 16 stačiakampių skydų, pasakojančių žmonijos istoriją nuo jos aušros iki šių dienų. Skydų apačioje kaip linkėjimas kiekvienam piligrimui tarp raižinių užrašyta: „Tegul iš čia gausiai trykšta dieviškosios malonės šaltiniai ir apvalo visų įeinančiųjų sielas, grąžina joms šventą ramybę, puošia krikščioniškomis dorybėmis“.

Romoje, vienoje iš keturių popiežiškųjų Švenčiausios Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje piligrimus iš viso pasaulio priima lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas, kuris kovo 4-ąją vadovavo Šv. Kazimiero garbei skirtoms iškilmėms. Po jų buvo perskaitytas lietuvių piligrimų laiškas popiežiui Pranciškui, prašoma palaiminti visą mūsų tautą, kad pasitikėtume nenuviliančia viltimi. Laišką pasirašė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas. 

Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos Šventųjų durų plyta nuo šiol saugoma Žemaičių Kalvarijoje

Šioje bazilikoje įvyko ir dar vienas visai Žemaitijai svarbus įvykis – kardinolas R. Makrickas Telšių vyskupijai padovanojo plytą iš bazilikos Šventųjų durų. Pagal seną paprotį, Šventosios bazilikos durys yra užmūrijamos specialiai ženk­lintomis plytomis, tačiau prasidėjus Jubiliejaus metams, mūras išardomas, o plytos pasklinda po visą pasaulį. Ši plyta, kurios autentiškumą patvirtina kardinolo R. Makricko išduotas sertifikatas, paimta iš mūro, kuriuo buvo užtaisytos Šventosios durys po Gailestingumo jubiliejaus (2015–2016 m.). Prasidedant Šventiesiems 2025 m., mūras buvo išardytas, o kardinolo padovanota Šventųjų durų plyta nuvežta į Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergeles Marijos Apsilankymo mažąją baziliką.   

„Nesu didelis keliauninkas, Romoje iki šiol nė karto nebuvau buvęs, todėl ši kelionė man buvo Dievo dovana. Iš­girdęs bažnyčioje kunigo skelbiamą kvie­timą į piligrimų kelionę, neabejojau – nebėra laiko jos atidėti kitam kartui“, – „Šilalės artojui“ sakė į septintą dešimtį įžengęs šilališkis Stasys Krasauskas.  

Prisijungęs prie Taura­gės Švč. Trejybės parapi­jos tikinčiųjų, į kelionę jis vyko autobusu. Ir nors joje piligrimai užtruko tris dienas, laikas neprailgo: pokalbiai su bend­raminčiais, maldos, bend­ros giesmės nepastebimai ištirpdė laiką. 

Šilališkis džiaugėsi, kad pamatė tiek relikvijų, kiek niekada nesitikėjo pamatyti, pabuvojo tokiose vietose, kurias svajoja pamatyti kiekvienas tikintysis. Laimė, anot jo, buvo praeiti per Laterano Šv. Jono bazilikos Šventąsias duris, melstis klūpomis kopiant marmuriniais laiptais, kuriais Kristus buvo vedamas pas Poncijų Pilotą pasitikti savo nuosprendžio. Nepamirštamą įspūdį paliko ir Šv. Petro bazilika, kurioje iškilmingai buvo švenčiama Eucharistija. 

„Sunku ir atsiminti viską, ką pamatėme bei išgirdome. Kiekvieną dieną lankėmės ir meldėmės vis kitoje ir kitoje bažny­čioje, o jų Romoje net 1000. Per dieną nueidavome po 16–20 tūkstančių žingsnių. Ir nepavargdavome, nes žinojome, ko atvykome“, – tikino S. Krasauskas, į viso gyvenimo kelionę vykęs su kun. Kęstučiu Pajauju. 

Lietuvių dienose Romoje dalyvavusi šilališkė L. Petkevičienė irgi neslepia, jog piligriminė kelionė jai buvo tarsi stebuklas. Išgirdo apie ją Šiluvos atlaiduose ir sako negalėjusi patikėti, kai kartu buvusi vyro brolio žmona Laima pakartojo jos mintį – kaip gerai būtų dalyvauti. 

„Žiūriu nuotraukas, televizijos laidas ir iki šiol negaliu patikėti, kad ten buvau, viską mačiau ir tą neapsakomą jausmą širdimi patyriau. Tai žodžiais neapsakoma patirtis visam gyvenimui ir visomis prasmėmis – nepamatuojamai didelė dvasinė nauda, kurią gavau, viską manyje pakeitė, jaučiuosi tapusi kitu žmogumi“, – tikino moteris.

Šilališkei patį didžiausią įspūdį paliko ėjimas pro bazilikų Šventąsias duris, simbolizuojančias ribą tarp šio, žemiškojo, ir anapusinio sielų gyvenimo.

„Labai stiprus tas jausmas – atrodo, įžengiau į kažkokį naują, vilties pripildytą pasaulį, kur svarbūs ne mano, o Aukščiausiojo lūkesčiai. Širdyje tapo lengva ir ramu, užplūdo jausmas, jog viskam yra Dievo valia ir ne žmogus sprendžia, kas jam yra geriausia. Per tas Šventąsias duris širdyje nešiausi visus artimus ir brangius man žmones, mirusius ir dar gimsiančius, visiems, ką pažįstu, linkėdama dvasios stiprybės, ramybės, palaimos. Manęs neapleido mintis, kad į tokią šventą vietą atvykau ne vien dėl savęs, dėl to turiu kuo daugiau žmonių pernešti širdyje pro tuos gailestingumo vartus, atleidžiančius žmonėms visas nuodėmes, suteikiančius nesibaigiančius atlaidus visam gyvenimui. Įsitikinau, kad mano gyvenime įvyko stebuklas – ir ne vien aš, bet ir visi kiti, kurie ten buvo, teigė jį patyrę“, – sakė L. Petkevičienė. 

Šilališkių Linos, Irenos ir Laimos kelionę papuošė bend­rystė su grupę lydėjusiu kun. V. Daujočiu, kuris geranoriškai vedžiojo piligrimes po šventąjį miestą, rodė studijų metais pamėgtas vietas, leido pasijusti italėmis, skanaujant tradicinius šios šalies patiekalus. Iš Upynos parapijos kilęs kunigas pats yra aistringas keliautojas, 3 metus studijavęs Romoje ir kiekviena proga ten grįžtantis bei visiems, kurie atvyksta į šį miestą, su malonumu rodantis pačias įspūdingiausias bei svarbiausias  Romos vietas.

„Visada džiaugiuosi, kai žmonėms, kurie atvyksta į Romą, pavyksta kažką ypatingo atrasti ir pamatyti, pajusti širdimi tai, kas tame mieste ir man yra brangu“, – „Šilalės artojui“ sakė kun. V. Daujotis. 

Pasak jo, į piligriminę kelionę vyko skirtingi žmonės ir ne visiems ji buvo lengva, bet juos vienijo bendras tikslas ir malda. Ir nors piligrimams iš Lietuvos nepavyko gauti popiežiaus Pranciškaus audiencijos, nes jis tuo metu gydėsi ligoninėje, piligrimystė palietė kiekvieno širdį ir paliko įspūdį visam gyvenimui. Kun. V. Daujotis įsitikinęs, jog labai svarbu, kad ta patirtimi kiekvienas dalintųsi kasdieniame gyvenime – šeimose, artimųjų rate, su bendradarbiais, parapijos tikinčiaisiais.

„Vakarų pasaulis skaičiuoja metus nuo Kristaus gimimo, bū­tent 2025-ieji ir yra Kristaus gimimo jubiliejiniai metai, o mes, katalikai, juos švenčiame taip, kaip ir savo gyvenimo jubiliejus. Ta proga popiežius Pranciškus pakvietė piligrimus aplankyti Romą, joje esančias švęntąsias vietas, prisiminti tikėjimą skleidusius apaštalus. Ir ne tik pakeliauti, nusifotografuoti, bet ir pajusti visuotinės Bažnyčios bendrumą, pasisemti Dievo malonės, pastiprinti savo tikėjimą ir jaustis labiau pakylėtiems“, – sakė piligrimus lydėjęs kun.V. Daujotis.  

Daiva BARTKIENĖ

Piligrimų asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio 26-ąją, minint Tarptautinę šokio dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) bus pristatytas dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakaras „Hommage à Čiurlionis“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui.

Pirmoje dalyje publika išvys choreografės Editos Stundytės pagal kompozitoriaus Arvydo Malcio muziką sukurtą vienaveiksmį šokio spektaklį „PraRegėjimai“. KVMT orkestrui diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Antroje vakaro dalyje KVMT baleto artistai – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernatas Blay Boschas (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys autorines šokio kompozicijas pagal specialiai jiems Yanos Shliabanskos (Ukraina), Dylano Iuliano (Italija), Kristijono Lučinsko, Donato Bielkausko, Jono Raudoniaus, Andriaus Stakelės (Lietuva) sukurtus elektroninės muzikos garso takelius.

Tiek baleto artistai, tiek ir kompozitoriai įkvėpimo sėmėsi iš M. K. Čiurlionio kūrybos: paveikslų ir muzikos. Įdomi ir pačių kūrėjų sąveika – skirtingos tautybės, kūrybinės patirtys ir santykis su Lietuvos genijumi. Meniniam dialogui norėta pakviesti tiek jaunus, savo karjerą tik pradedančius, tiek jau įvertintus, pripažintus Lietuvos ir užsienio kūrėjus.

Nuo minties iki ramybės

„Kompozicijoje, kurią pavadinau „Mindscapes“ (Minčių peizažai), noriu parodyti žiūrovams minties transformacijos procesą – nuo idėjos, gimstančios žmogaus galvoje, iki kažko „materialaus“ – teigia Roman Semenenko. Atspirties tašku man tapo paveikslas „Mintis“, priklausantis paveikslų ciklui, kurį M. K. Čiurlionis sukūrė intensyvių dvasinių ir meninių ieškojimų laikotarpiu. Šis paveikslas perteikia minties koncentracijos, meditacijos ir perėjimo iš materialaus į dvasinį pasaulį idėją. Apšviesta forma gali simbolizuoti žmogaus sąmonę, sielą ar idėją.

Kaip M. K. Čiurlionis anuomet, taip ir aš jaučiuosi esantis savo dvasinių ir meninių ieškojimų kelyje. „Mintis“ skatina mane apmąstyti patį mąstymo procesą: kaip nematoma įgauna formą, kaip gimsta idėja ir tampa pasaulio dalimi. Būtent tuo noriu pasidalinti su žiūrovais – savo mintimis. Tik jei M. K. Čiurlionis tai darė tapydamas, aš tai darau kurdamas choreografiją. Noriu pristatyti savo šokio viziją: kokį šokį regiu savo mintyse, kokias emocijas jis manyje sukelia ir kokia energija mane užpildo.“

Tuo tarpu choreografę Daria Verovka įkvėpė gerai žinomas M. K. Čiurlionio paveikslas „Ramybė“. Jame kalno papėdėje regime akis, žvelgiančias į ramų vandenį, kuriame atsispindi kalnas. Atliepdama paveikslą, savo šokio kompoziciją Daria pavadino „Vidujinis žvilgsnis“, kviesdama pažvelgti į savo vidų ir išvysti savo tikrąjį „aš“. Pasak choreografės, kompozicijos idėja kilo iš minčių apie tai, jog kiekvienas žmogus, turi savo šešėlinę pusę – pasąmonę. Tik pripažindamas, priimdamas ir išmokdamas su ja sugyventi, žmogus pasiekia harmoniją su savimi ir pasauliu, galiausiai atrasdamas ramybę. O tai ir yra tiesioginė nuoroda į paveikslo pavadinimą.

Angelo pasaka

„Mano choreografijos „Gyvybės kurjeris“ pagrindu tapo paveikslas „Angelas (Angelo preliudas)“, - pasakoja Mantas Ūsas.  Sakydamas „pagrindu“, turiu omenyje atspirties tašką savo šokiui, nes kiekvienas išgyvename ir interpretuojame kūrinius savaip. Nesiekiau nieko iliustruoti, tiesiog norėjau įgyvendinti viziją, kurią man sužadino paveikslas – jo nuotaiką, personažus, istoriją ir t. t. M. K. Čiurlionio paveikslo mistiškumas neišvengiamai diktavo ir tam tikrą šokio simbolizmą. Tačiau be abejonės, įkūnydami savo choreografines idėjas kiekvienas pridedame savo „prieskonių“.

Aurora Ruvoletto įkvėpimo savo kūriniui sėmėsi iš paveikslo „Pasaka II“, kuriame vaizduojamas kūdikis, sėdintis ant aukštos kalvos ir tiesiantis rankytes į pienės pūką. Virš jo sklendžia erelis, kuris choreografės vizijoje jis stengiasi apsaugoti vaiką. Šią sceną gaubia paslaptinga saulėlydžio šviesa, juntamas švelnus vėjelis, judinantis žolę ant kalvos.

„Šokio kompozicijoje nusprendžiau sukurti duetą: vyras įkūnija erelį, o moteris – kūdikį. Kiekvienam stengiausi sukurti savitą kūno kalbą ir perteikti atmosferą, kuri būtų tokia pat švelni kaip paveikslo fonas. Sekant muzikos harmonijos eiga, šokiu pasakojama, jog iš pradžių erelio bijojęs vaikas palaipsniui ima vis labiau juo pasitikėti, nes supranta, kad paukštis nėra jo priešas, o sergėtojas. Savo kompozicijoje mėginau perteikti M. K. Čiurlionio paveikslams būdingą statiškumą, kuris užpildo drobę, o šiuo atveju – mano choreografiją – įžvalgomis dalinosi choreografė.

Transcendentinė mistika

Kompoziciją „Paskutinis šviesos blyksnis“ Bernat Blay Boch kūrė, remdamasis antruoju paveikslu iš ciklo „Laidotuvių simfonija“. „Tai, kaip M. K. Čiurlionis perteikia paskutinį žmogaus saulėlydį, įkvėpė mane naujai interpretuoti šią perėjimo į anapusybę, mirtes akimirką – ne kaip kažką bauginančio, bet kaip gražų reiškinį. Per susitaikymą su mirtimi galima rasti vidinę ramybę – mintimis dalinosi choreografas.

Šokio kompozicijoje vaizduoju moterį gyvenimo pabaigoje. Ją lydi trys vyrai, simbolizuojantys mirtį. Kartu jie keliauja per jos paskutinį saulėlydį. Tai nėra pabaiga, o virsmo momentas. Saulė ir saulėlydis yra pagrindiniai M. K. Čiurlionio paveikslo elementai, todėl siekiau perkelti tą pačią energiją į šokį, atskleisdamas melancholijos ir švelnaus švytėjimo jausmą.“

Elly Bruno sukurta šokio kompozicija „Neregimųjų aidai“ vaizduoja gyvenimą, slypintį M. K. Čiurlionio „Miške“ – vietoje, kur gamta vis dar saugo paslaptingą senųjų dvasių energiją. Įkvėpta unseelie fae – škotų folklore minimų tamsiųjų fėjų, autorė atgaivina būtybes, gyvenančias miško šešėliuose – sunkiai pastebimas, pavojingas, bet sykiu trapias bei jautrias. Miškas yra jų pasaulis, kuriame sugyvena grožis ir paslaptis.

Choreografiją atlieka trys baleto šokėjos, skleidžiančios moterišką energiją – gaivališką, nesutramdomą, giliai įsišaknijusią gamtos ritmuose. Šokėjų judesiai įkūnija šią stebuklingą, transformuojančią galią. „Mano tikslas – kad muzika ir choreografija įtrauktų žiūrovus į užburiantį pasaulį, kuriame galima patirti miško paslaptį ir grožį“ – teigia Elly.

KVMT inform.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Gdansko Baltijos operos (Opera Bałtycka) draugystės dėka pristatytas lenkų kompozitoriaus modernisto Karolio Szymanowskio (1882–1937) žymiausias sceninis veikalas – opera „Karalius Rodžeris“ (1924), kurią šalies publika savaitgalį pirmą kartą išvydo Klaipėdoje. Ją Klaipėdoje atliko Gdansko Baltijos operos (Opera Bałtycka) trupės solistai, choras, baleto šokėjai, simfoninis orkestras ir Klaipėdos Eduardo Balsio gimnazijos vaikų choras.

Prieš spektaklį su žiūrovais bendravo ir apie sumanymą pristatyti operą Klaipėdoje bei pasiruošimą pasakojo KVMT vadovė Goda Giedraitytė, Lenkijos instituto direktorius ir Lenkijos Respublikos ambasados įgaliotasis ministras dr. Piotras Drobniakas, Baltijos operos direktorius, operos režisierius Romualdas Wicza-Pokojskis, operos choreografė Sayaka Haruna-Kondracka, Eduardo Balsio gimnazijos vaikų choro vadovė Erlanda Tverijonienė. Susitikimą vedė operos kritikė, muzikologė Beata Baublinskienė.

Anot G. Giedraitytės, sumanymas pristatyti operą „Karalius Rodžeris“ Klaipėdoje kilo prieš kelerius metus, o šio veikalo parodymas Lietuvoje sutapo su gražia misija – 2025 m. pradžioje Lenkija pradėjo šešis mėnesius truksiantį pirmininkavimą Europos Sąjungos (ES) Tarybai. „Gdansko Baltijos operos gastrolės – puiki proga pažinti Lenkijos kultūrą, juo labiau, kad iki šiol Lietuvoje „Karalius Rodžeris“ buvo sulaukęs tik koncertinių atlikimų“, – sakė G. Giedraitytė.

Lenkijos instituto direktorius Dr. Piotras Drobniakas džiaugėsi, kad publikos tą vakarą laukė reikšmingas meno įvykis, įtrauktas į Lenkijos pirmininkavimui ES Tarybai skirtų renginių sąrašą. E. Balsio gimnazijos vaikų choro vadovė Erlanda Tverijonienė didžiavosi ir džiaugėsi jos auklėtiniams tekusiu iššūkiu bei galimybe įsijungti į spektaklio profesionalių atlikėjų būrį, o ypač – dainuoti lenkų kalba. „Su scenos kolegomis gyvai susitikome tik generalinės repeticijos metu, iki tol repetavome atskirai. Balsiukams šis pasirodymas – labai svarbus“, – pabrėžė E. Tverijonienė.

Dėl unikalios meninės vertės ir plačių interpretavimo galimybių, traukiančių viso pasaulio operos režisierius, „Karalius Rodžeris“ priskiriamas prie svarbiausių XX amžiaus operų. Po premjeros Varšuvos Didžiajame teatre 1926 metais šis kritikų išliaupsintas, tačiau publikos gan santūriai dėl muzikinės kalbos naujumo ir sudėtingumo sutiktas K. Szymanowskio kūrinys ilgainiui tapo dažniausiai pasaulio scenose skambančia lenkiška opera.

KVMT scenoje pirmą kartą parodyta sceninė operos versija – Gdansko Baltijos operos teatre 2022 m. spalio 1 d. pastatytas spektaklis, režisuotas šio teatro vadovo Romualdo Wicza-Pokojskio. Publika gėrėjosi žinomų solistų balsais. Ukrainiečių kilmės lenkų sopranas Olga Pasiecznik (Olha Pasichnyk), laikoma geriausia Roksanos vaidmens atlikėja pasaulyje. Rodžerį įkūnijo puikus baritonas Leszekas Skrla, o Andrzejus Lempertas, vienas įdomiausių lenkų tenorų, tądien atliko Piemens vaidmenį. Orkestrui dirigavo iš Ukrainos kilęs Yaroslavas Shemetas – Katovicų Silezijos filharmonijos orkestro meno vadovas ir Baltijos operos muzikos vadovas.

Gdansko Baltijos operos teatre gastrolės Lietuvoje vyko bendradarbiaujant su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Gastrolės finansuotos iš Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos programos „Įkvepianti kultūra“, kuria siekiama populiarinti įdomiausius lenkų kultūros reiškinius užsienyje.

Gdansko Baltijos operos parodytą „Karalių Rodžerį“ publika pasitiko ir išlydėjo audringais plojimais: operos kūrėjai, solistai ir dirigentas žiūrovams pasirodė kelis kartus bei buvo palydėti emocingais šūksniais „bravo“!

KVMT inform.

Būtinybė kurti įtraukią kultūrinę aplinką, kurioje kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo galimybių, jaustųsi priimtas, vertinamas ir galėtų išreikšti save bei patirti kultūros teikiamus džiaugsmus. Apie tai Molėtuose surengtame nacionaliniame forume „#Talentinga (ne)galia“ kalbėjo kultūros ministras Šarūnas Birutis, skaitęs pranešimą tema „Kultūros politika – KUR joje vaikai su negalia“.

Ministras akcentavo, kad kultūra yra fundamentali žmogaus teisė patirti grožį bei dalyvauti visuomenės gyvenime, todėl valstybės pareiga – sistemingai šalinti barjerus, su kuriais vis dar susiduria vaikai ar asmenys su ypatingais poreikiais, užtikrinti lygias galimybes visiems dalyvauti kultūroje ir kurti. Nors teisinis reglamentavimas šioje srityje gali būti vertinamas įvairiai, ministro teigimu, kryptis yra aiški, todėl svarbiausia yra sutelkti dėmesį į konkrečius darbus ir priemones.

„Poslinkis didinant kultūros prieinamumą yra, tačiau jis dar nėra pakankamas. Todėl šioje kadencijoje sutelksime dėmesį į kelias kryptis. Pirma – kultūros prieinamumas: nuo fizinės infrastruktūros pritaikymo iki turinio – renginių, programų, skaitmeninių išteklių – prieinamo visiems, nepriklausomai nuo gebėjimų. Antra – kūrybinės saviraiškos skatinimas: remsime specializuotus projektus, meno terapijos programas, įtraukiosios edukacijos iniciatyvas, kurios ne tik integruoja, bet ir leidžia atsiskleisti vaikų ir asmenų su ypatingais poreikiais talentams. Trečia – stiprinsime bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurių žinios ir patirtis yra neįkainojamos kuriant įtraukią kultūrinę aplinką ir auginant visuomenės supratimą, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertingas“, – kalbėjo ministras Š. Birutis.

Savo pranešime ministras taip pat apžvelgė jau veikiančias iniciatyvas, reikšmingai prisidedančias prie vaikų su negalia įtraukties: plačias pritaikytų paslaugų galimybes siūlantį „Kultūros pasą“, aktyviai prieinamumą didinančius šalies muziejus, augančias kino meno pritaikymo žmonėms su regos ir klausos negalia apimtis bei per Lietuvos kultūros tarybą remiamus nevyriausybinių organizacijų projektus, griaunančius stereotipus apie asmenis su ypatingais poreikiais.

Renginyje savo patirtimi dalijosi menininkai, dirbantys su negalią turinčiais vaikais, o politikai, ministerijų bei savivaldybių atstovai, socialinės, švietimo, kultūros sričių ekspertai diskutavo apie socialinių paslaugų lygio kėlimą, lygių galimybių užtikrinimą talentams skleistis ir įtraukiojo ugdymo iššūkius, galimybes bei sėkmes.

Kultūros ministerijos

Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus inform.

Molėtų r. savivaldybės nuotr.

Dar nuo Klondaiko laikų (tai upė dabartinės Kanados teritorijoje, Ju­kono dešinysis intakas, nuo XIX a. įgijusi aukso karštinės įvaizdį) Amerika visam pasauliui buvo ne­ribotų galimybių šalis, kurioje gali ne tik praturtėti, bet ir įgyvendinti visas kitas savo svajones. Šian­dien, kai beveik prieš 100 dienų JAV pradėjo vadovauti Donaldas Trum­pas, šios viltys dūžta...

Birželio 14-ąją 79-erių sulauksiantis verslininkas, buvęs televizijos laidų vedėjas, iš trijų santuokų turintis penkis vaikus, daugumos apžvalgininkų nuomone, veda Ameriką į pražūtį. Pasak jų, D. Trumpo kone visi planai yra ties žlugimo riba. 

„Signalgeitu“ pavadintas skandalas, ardantis naująją administraciją, gali įsisiūbuoti kaip reikiant. Derybos tarp Rusijos, Ukrainos ir JAV atsidūrė aklavietėje. D. Trumpas Iranui grasina bombardavimais. Jo santykiams su Saudo Arabija ir kitomis arabų valstybėmis iškilo grėsmė –Er Rijadas D. Trumpo laukia tik po paliaubų tarp Rusijos ir Ukrainos sudarymo, nors ten nuvykti jis žadėjo šią savaitę. Izraelio susitarimas su „Hamas“ subyrėjo. Europos Sąjungos narėms, 22 paminėtoms šalims ir daugeliui nepaminėtų jis įvedė naujus muitų tarifus, taip įžiebdamas ekonominį karą pasaulyje ir izoliuodamas Ameriką. Kai kurių „nubaustų“ kraštų D. Trumpas net nežino, pavyzdžiui, Lesoto, o kai kuriems jis pritaikė drakoniškus tarifus, nors tose salose gyvena vien pingvinai...

Kaip nors išgyvensim, sako taikūs Europos ir Lietuvos ekonomistai bei poli­tologai. Juk išgyvenome ir per 2008 m. pasaulinę ekonomikos krizę, ir per COVID-19 pandemiją. Suradome naujas mūsų produkcijos tiekimo galimybes, o eksportas netrukus net atsigavo. Muitų tarifų padidinimas vidutiniškai 10 proc. Lietuvos ekonomikos nesužlugdys. 

Šiomis sąlygomis politinės aplinkybės yra daug svarbesnės. Mūsų užmojai, reaguojant į JAV reikalavimus NATO šalims padidinti išlaidas gynybai iki 5–6 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP), dabar tampa dar sunkiau įgyvendinami. Dėl to mūsų Vyriausybei būtina suktis dar smarkiau ir nesikliauti nuolatiniais Premjero raminimais.

Nacionalinis saugumas tampa kertine mūsų valstybės išlikimo sąlyga. Vis agresyvesnis ir žiauresnis Rusijos karas prieš Ukrainą, nepaisant žodinio paliaubų susitarimo, pavojingas ir mums. Seimo narys Žygimantas Pavilionis nevynioja žodžių į vatą: netgi nesenas Rusijos prezidento patarėjo vizitas į Vašingtoną tą pačią dieną, kai D. Trumpas paskelbė naujus tarifus, mums, pafrontės valstybėms, nežada nieko gero. 

Gali būti, jog tarp D. Trumpo administ­racijos ir Putino vis dėl to yra kažkoks susitarimas atkurti santykius. Tai reiškia, kad visa kita – nei karas Ukrainoje, nei pasaulio reakcija, nei nerangus Europos Sąjungos bruzdesys – Vašingtonui bei Maskvai nesvarbu. Kaip nepritarsi į sąmokslo teoriją panašiam faktui, kad dar 1987 m. 40-metis verslininkas D. Trumpas, lankydamasis Maskvoje, buvo užverbuotas KGB ir jam suteiktas slapyvardis „Krasnov“, kilęs nuo žodžio „raudonas“...

Kaip atsitinka, jog nuo vieno žmogaus priklauso visa didžiulės valstybės strategija? Ne be reikalo politologai į vieną gretą rikiuoja Hitlerį, Staliną, Putiną ir kitus diktatorius. Atrodo, tarp jų vietą randa ir 45-asis bei 47-asis JAV prezidentas D. Trumpas. Žurnalistas ir tyrėjas, Pulitzerio premijos laureatas, Ročesterio technologijų universiteto profesorius ir kelių knygų apie D. Trumpą autorius Davidas Cay Johnstonas yra negailestingas: „Donaldas Trumpas ne politikas. Jis – trečiosios savo kartos nusikaltėlių klano, gyvuojančio jau keturias kartas, galva. Jis profesionalus nusikaltėlis ir apgailėtinas neišmanėlis...“ Beje, profesorius renka dokumentus apie D. Trumpą būtent nuo 1987 m...

Gali būti, bet faktas, kad tokie veikėjai tampa lemiamos pasaulinės jėgos turinčių valstybių vadovais, o Amerikoje, kurios vyriausybė neturi premjero ir yra pavaldi prezidentui, apsupti jiems palankių simpatikų, diktuoja savo valią visai planetai.

Lietuva – toks mini diktatorių įsigalėjimo variantas, tam galimybės irgi bręsta. Pastebėjote, kad tuos radikalius politikus vis labiau supa įvairaus plauko proputiniški veikėjai, dažnai vadinami „penktąja kolona“? Jie turi neblogą propagandistų iš TV programų, leidinių, atskirų žurnalistų ir politikų palaikymą, nevaržomi pučia į tą pačią Putino ar Lukašenkos dūdą, galimai yra išlaikomi kaimyninių režimų. O valstybės tarnybos vis dar ištikimai ir aklai laikosi pasenusių, tikrovės neatitinkančių demokratijos, žodžio bei nuomonių laisvės kanonų...

Česlovas IŠKAUSKAS

Naminiai gyvūnėliai mūsų namuose užima reikšmingą vietą, o neretai keturkojai draugai sukelia džiaugsmą vos vienu uodegos mostu. Sakoma, jog šuniukai neturi gėdos jausmo, tačiau šunelio elgesys, gavus pylos už išdraskytą pagalvę, katino miauksėjimas į sieną ar kojų kandžiojimas praeinant rodo, kad jiems, kaip ir žmonėms, reikia dėmesio. 

Žemės ūkio duomenų cent­ro duomenimis, Šilalėje 2024 m. oficialiai įregist­ruota 491 katė ir 2536 šunys – gerokai mažiau, nei iš tikro šių augintinių yra rajone. Kadangi nuo 2021 m. gegužės 1 d. ženklinti naminius augintinius yra privaloma, veterinarijos spe­cialistai nėra užtik­rinti, ar tie, kurie nėra apskaitoje, yra tinkamai prižiūrimi.

„Pernai iš viso Lietuvoje bu­vo patikrinti 442 veisėjai tiek planine tvarka, tiek pagal gautus pranešimus. Ir net 84 proc. visų nustatytų pažeidimų buvo dėl augintinių ženklinimo ar pavėluoto registravimo Gyvūnų augintinių registre“, – situaciją komentuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). 

Nesvarbu, gyvūnėlis gauruotas kaip šepetys ar plikas kaip persikas, kiekvienas reikalauja ne tik paglostymo ir maisto, bet ir ypatingos priežiūros. Tačiau situacija gyvūnų prieglaudose liudija, jog kol kas visuomenės atsakingumo dar stinga. Daugelis kaimo vietovėse gyvenančių kačių, o neretai ir šunų vaikšto palaidi. Nors gyvūnams tokia laisvė galbūt ir patinka, tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės jų šeimininkų. Specialistai įspėja, jog pirmiausia reikia pasirūpinti juos kastruoti ar sterilizuoti, nes nevaldomas prieaugis kelia nemažai problemų: mažų kačiukų ir šunelių greitai neišdalinsi, taip pildosi prieglaudos, o blogiausiu atveju susiduriame su žiauraus elgesio gyvūnų atžvilgiu protrūkiais. 

„Tenka pripažinti, kad kasmet atvedamų jauniklių skaičius yra gerokai didesnis, negu atsiranda žmonių, norinčių ir galinčių juos auginti. Dėl to tūkstančiai sveikų gyvūnų yra sunaikinami arba tiesiog išmetami valkatauti. Todėl kastravus ar sterilizavus gyvūną, prisidedama prie beglobių šunų ir kačių skaičiaus mažinimo. Šios procedūros yra vienas paprasčiausių ir saugiausių būdų išvengti naminio augintinio sveikatos problemų“, – teigia gyvūnų gerovės iniciatyvos veterinarijos gydytojas Saulius Laurusevičius. 

Manančius, jog kast­racija ar sterili­za­cija gali paveikti gyvūno elgesį neigiamai, galima nuraminti – Italijos mokslininkai Simona Cafazzo, Roberto Bonanni ir Eugenia Natoli, tirdami lauke gyvenančias kates, padarė išvadą, jog sterilizuotos jos tampa mažiau agresyvios ir rečiau žymi teritoriją. Panašūs tyrimai yra atlikti ir su šunimis.

Kita vertus, nors ir gali atrodyti, kad gyvūnai, kurie patenka į prieglaudas, yra išgelbėti, deja, realybė yra liūdnesnė. Išteklių trūkumas – viena didžiausių bėdų, su kuriomis jos susiduria, todėl nereti atvejai, kai šiose įstaigose pažeidinėjami įstatymai ir tvarka. 

„Šiuo metu Lietuvoje veiklą vykdo 86 oficialiai registruoti gyvūnų globėjai – tiek įstaigos, tiek gyventojai. Šiemet jų patikrinta daugiau nei pusė, deja, nustatyta nemažai trūkumų – net 41 proc. prieglaudų yra perpildytos, tačiau į kai kurias vis tiek gabenami gyvūnai iš trečiųjų šalių. Daugiau kaip penktadalyje gyvūnų globos įstaigų nustatyta gyvūnų ženklinimo bei registravimo pažeidimų, taip pat fiksuoti vakcinavimo pažeidimai, dalis prieglaudų nesilaikė bendrųjų gyvūnų priežiūros reikalavimų, kai kuriose naudoti pasibaigusio galiojimo vaistai ar pašarai ir pan.“, – pasakoja VMVT atstovai.

Veterinarijos specialistai primena, jog tiek lauke, tiek viduje laikomus naminius augintinius privaloma skiepyti. Pasak veterinarijos klinikų tinklo „8 drambliai“ specialistų, kates privalu skiepyti tik nuo pasiut­ligės, tačiau tokios ligos kaip virusinis rinotracheitas, kalicivirozė ir kačių maras yra itin pavojingos miauklėms, todėl verta jas nuo šių ligų paskiepyti kombinuota vakcina. 

„Pagrindiniai skiepai turi bū­ti kartojami, kai augintinis yra nuo 12 iki 16 savaičių. Po to skiepus reikia reguliariai kartoti praėjus metams po ant­ro­sios injekcijos ir kas metus po to“, – nurodo kačių ir šunų maisto įmonė „Royal Canin“.

Šunims rekomenduojamas pagrindinis privalomas skiepas nuo pasiutligės, taip pat nuo maro ir parvoviruso. 

„Šunų parvovirusas – virusinė liga, itin lengvai užkrečiama, todėl dažnai vadinama šunų giltine. Ji gali būti mirtina ir yra ypač pavojinga jauniems šuniukams. Liga yra platinama per sergančio gyvūno išmatas. Pagrindiniai parvoviruso simptomai yra karščiavimas, vėmimas, viduriavimas, dehid­ratacija, didelis svorio netekimas, mieguistumas. Kadangi dėl šios ligos augintinis gali žūti, skiepai nuo jos yra privalomi“, – įspėja klinikų tinklas „8 drambliai“. 

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos sako, jog privalomas gyvūnų ženklinimas yra geriausias būdas, norint sudrausminti neatsakingus augintojus, nes dabar dažnai nėra galimybių nustatyti, kam priklauso nuskriaustas ar pavojingas gyvūnas. Taip pat privalomas augintinių ženklinimas bei registravimas gali padėti apsaugoti visuomenę ir kitus gyvūnus nuo pasiutligės, nes registre nurodomi gyvūnų augintinių vakcinavimo nuo pasiutligės duomenys, savininkas turi visą reikalingą informaciją dėl skiepijimo pabaigos termino ir kt. Be to, tai, ko gero, yra viena iš  efektyviausių priemonių mažinti beglobių gyvūnų skaičių.

Remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo cent­ro duomenimis, Lietuvoje iš viso galėtų būti daugiau nei 0,5 mln. šunų ir apie 600 tūkst. kačių. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Pavasaris – aplinkos tvarkymo metas, tad vos nušvitus saulėtai dienai, visi skuba į kiemus, sodus ir daržus,  sugrėbia vėjo suneštus lapus, nuplėštas medžių šakeles, seną žolę į krūvas ir svarsto, ką su tokiomis atliekomis daryti. Nors jau daugybę metų girdime įspėjimus, kad sodų atliekas deginti pavojinga, vis dar atsiranda klausiančių, ar nebūtų galima užkurti sode laužiuką.   

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Nors pernai gyventojams buvo uždrausta naudotis Šilalės miesto seniūnijai priklausančia daržų žeme, pa­našu, kad artimiausiais metais ji vis tik bus nenaudojama. Kovo pabaigoje vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje rajono meras Tadas Bartkus pripažino, jog socialinio daugiabučio, kuriame numatyta įrengti 30 būstų, socialines dirbtuves ir vaikų dienos centrą, statybos įstrigo.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 27

Šilalės rajono savivaldybė yra išskirtinė – gyventojų pas mus kasmet mažėja, o teri­torinio administravimo tvarka nesikeičia: turime daugiau seniūnijų, nei kiti Tauragės regiono rajonai. Dalis šių administracinių vienetų buvo įkurta lygiai prieš 30 metų – 1995-ai­siais. Tai – mažosios mūsų seniūnijos Teneniai, Žadeikiai, Palentinis, Didkiemis, Bilioniai. Tuomet sakyta, kad tokiu būdu valdžia „artinama“ prie žmogaus. O kaip šių seniūnijų žmonės gyvena šiandien, prabėgus 30 metų nuo jų įsikūrimo? 

Gimė, nes reikėjo valdžios

Per tris dešimt­mečius Didkiemio seniūnija turėjo tik du vado­vus: Gintarą Kas­nauską ir Vilmą Kas­nauskienę. Pavardžių sutapimas ne atsi­tiktinis, jiedu – sutuoktiniai. Tik Gintaro jau šešerius metus tarp mū­sų nebėra, jis didkiemiškių gyvenimu ga­li džiaugtis iš aukštybių.

„Gintarui Did­kiemis buvo gimtinė, kur jis gimė ir užaugo. Abu buvome mokytojai, jo mama dirbo Didkiemio pag­rin­dinės mokyk­los direktore. Pačioje nepriklausomybės pradžioje mere tapusi dabar jau mirusi Zita Lazdauskienė užsimojo valdžią priartinti prie gyventojų. Taip 1995 m. gegužės 5 d. buvo įkurta Didkiemio seniūnija, jos seniūnu paskirtas 27-erių Gintaras. Skamba solidžiai, bet tas įkūrimas anuomet buvo tik popieriuje. Juk Did­kiemio seniūnija buvo suformuota iš sovietmečio laikų kolūkio, seniūnijos administracijai tinkamų patalpų gyvenvietėje neatsirado, tad pirmąsias darbo dienas Gintaras leisdavo mokykloje, t. y. dabartiniame seniūnijos pastate“, – pasakoja dabartinė seniūnė V. Kasnauskienė.

Po kurio laiko pirmuoju seniūnijos administracijos pasta­tu buvo paverstas vienas iš „alytnamių“ Kalisto Kasakausko gatvėje. Žinoma, pastatas nebuvo pritaikytas oficia­liai įstaigai, nebuvo nei baldų, nei stalų, net kėdžių trūko. Iki tol Didkiemis priklausė Šilalės apylinkei ir didkiemiškiai visus žemės, nuosavybės, gimi­mo ar mirimo dokumentus tvarkyti vykdavo į Šilalę.

„Tai tikrai buvo labai nepato­gu: žmonės tiek automobilių, kiek dabar, neturėjo, o autobu­sas važiuodavo gal tik kartą per dieną. Tad išvykai į Šilalę ar į „apylinkę“ (seniūniją) turėdavome ruoštis iš anksto, susiplanuoti laiką taip, kad visur spėtume, kuo daugiau reikalų atliktume ir dar nepavėluotume į autobusą. O kai susikūrė Did­kiemio seniūnija, gyventojams buvo neapsakomai didelė šventė – turėjome savo „apylinkę“, – seniūnei pritaria seniūnaitės Zita Samoškienė ir Vida Jakštienė.

Seniūnui svarbiausia yra turėti komandą 

Zita, Vilma ir Vida

Šias dvi pagalbininkes seniū­nė įvardija pačiais svarbiausiais žmonėmis visai Didkiemio bend­ruomenei. Abi mote­rys ne tik gyvena Didkiemyje, jos visą gyvenimą aktyviai dalyvauja visuomeninėje veik­lo­je, jei reikia, visada atbėga į pagalbą, puošia gyvenamąją aplinką ir tvarko viešąsias erd­ves.

„Bent jau man, kaip seniūnei, Vida ir Zita yra tarsi dar dvi dešiniosios rankos. Be to, Vida – ilgametė mūsų medikė, o Zita buvo ir Gintaro bendražygė – ji dirbo seniūnijos buhaltere. Tad apie pirmuosius seniūnijos kūrimosi žingsnius prisimena ne mažiau nei aš. Anuomet seniūnai buvo politinio pasitikėjimo pareigūnai, kurie keisdavosi kartu su rajono meru. Tad savotiška likimo dovana buvo tai, kad mano vyras seniūnu dirbo taip ilgai. Kita vertus, žmonės Gintarą labai mylėjo“, – prisimena V. Kasnauskienė.

„Pirmajam seniūnui dirbti bu­vo ypač sunku. Tai buvo visai šaliai nelengvi laikai, o ką jau kalbėti apie mažas, naujai besikuriančias seniūnijas. Pamenu, G. Kasnauskas vis lėkdavo į Šilalę ir prašydavo atiduoti senų baldų: iš taip pat šviesios atminties Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūno Stasio Lidžiaus parsivežė stalą, kėdę ir sekciją dokumentams. Mobiliųjų telefonų tais laikais beveik niekas neturėjo, o ir kainavo jie brangiai, bet mūsų seniūnas tokį įsigijo – norėjo, kad gyventojai ar valdžia jį visada surastų“, – sako viena pirmųjų Didkiemio seniūnijos buhalterių Z. Samoškienė.

V. Kasnauskienė juokiasi, jog pirmasis Gintaro mobilusis telefonas buvo kelis kilogramus sverianti plytos dydžio „Nokia“. Už jį jauna šeima paaukojo kone visą abiejų mėnesio atlyginimą – 400 litų (dabar tai galėtų būti 3000–4000 Eur). 

Be finansinių iššūkių, pirmojo seniūno laukė ir kitas nemenkas galvos skausmas – komandos surinkimas: reikėjo vi­sų sričių specialistų, kad didkiemiškiai į seniūniją galėtų ateiti susitvarkyti būtiniausių reikalų. Privačiame pastate seniūnija gyvavo tol, kol 2008-aisiais buvo nuspręsta uždaryti net nuo 1918-ųjų veikusią Didkiemio mokyk­lą. Tada seniūnija ir persikėlė į mokyklos pastatą, kuriame veikia iki šiol. Be to, tame pačiame pastate buvo įkurdinta biblioteka, medicinos punktas.

„Tada seniūnijoje dirbo ir žemės ūkio specialistas, ir socia­linis darbuotojas, turėjome daug darbininkų – bet žmonių ir veiklos čia netruko“, – prisimena dar ne taip seniai medicinos punkte bendruomenės slaugytoja dirbusi Vida.

Gyventojų mažėja, namų trūksta

Laikui bėgant, visos viešosios paslaugos traukėsi ir, deja, tebesitraukia, tad mokyklos pastate, tapusiame seniūnijos buveine, dabar spengia visiš­ka tyla. Biblioteka dirba ne visą dieną, medicinos punktas jau uždarytas, nebeliko seniūnijo­je nei socialinių darbuotojų, nei kitų specialistų.

„Jau baigiu pamiršti, kad turėjau pavaduotoją. Dabartinis seniūnijos administracinis apa­ratas yra visiškai mažas, tik aš ir keli pagalbiniai darbininkai. Štai todėl seniūnaičių pagalba, jų indėlis yra toks svarbus“, – sako nuo 2012-ųjų Did­kiemio seniūnijai vadovaujanti V. Kasnauskienė. 

Dabar, kelis pastaruosius me­tus keičiantis valdžioms, vis pasigirsta priešingų svarstymų: planuojama mažąsias seniūnijas naikinti. Tačiau, pasak pašnekovių, perspektyva jungtis su kita seniūnija nieko gero neatneštų, o ir gyventojai, kad ir kiek mažai jų bebūtų, tam priešinasi. 

Moterys tikino, kad didkiemiškiai yra atkaklūs savo krašto patriotai. Seniūnė skaičiuoja, kad tų „kovotojų“ visoje Did­kiemio teritorijoje (3848 hek­tarų plote) liko vos apie 250. Kita vertus, nors gyventojų ma­žėja, bet kai kurie išnykę kai­mai atgimsta, pavyzdžiui, Ger­viškėje, kur kelis dešimtmečius nebuvo gyventojų, dabar įsikūrė penki žmonės.  

„Daug metų Didkiemis nebu­vo patrauklus jaunimui dėl pras­to susisiekimo su rajono centru. Dabar tos problemos nebėra – turime vieną geriausių rajone kelių, tik juo važinėti faktiškai nebeliko kam. Kaip ir kituose kaimuose, pas mus daugėja tuščių sodybų. Tiesa, reta kuri jų yra parduodama. Paieškoti reikėtų ir sklypų naujoms statyboms. Didkiemis pamažu keičia savo statusą: ūkininkaujančių žmonių nebelieka, jų vietą pradeda užimti turizmas. Tad į did­miesčius išsikėlę buvę didkiemiškiai, jų vaikai, anūkai vertina čia likusį nekilnojamąjį turtą ir stebi rinką, tikėdamiesi, kad ateityje ši vietovė ir joje esantis turtas įgaus didesnę vertę“, – netikėtą Didkiemio ateities viziją įsivaizduoja seniūnė.

Dar, atrodytų, visai neseniai, kai V. Kasnauskienė pradėjo eiti seniūnės pareigas, Didkiemyje gyveno 340 žmonių. Per 13 metų gyvenvietė neteko beveik trečdalio gyventojų. Seniūnė skaičiuoja, kad daug didkiemiškių mirė, bet dar daugiau jų išvyko: kas į miestus, kas sukūrė svetur šeimas, jaunimas nebegrįžta po studijų... Dėl to ir anksčiau garsėjusią Didkiemio vyrų kapelą dabar primena tik muziejuje likusios bandonijos. Nors vyresnioji karta dar puikiai mena tuos laikus, kai kapelai vyrų netrūko, jų mikliais pirštais skleidžiamos melodijos garsino Didkiemio kraštą. Moterys apie visus juos iki šiol kalba su pasididžiavimu, atsimena vardus ir pavardes, tik apgailestauja, kad muzikavimo neperėmė nei jų vaikai, nei vaikaičiai. Paskutinis Didkiemio kapelos pasirodymas įvyko minint mokyklos 85-mečio jubiliejų. 

Vokalinis ansamblis (2016–2017 m.)

„Gintaras irgi grojo kapeloje akordeonu, net kontrabosu. Tad mudu nusprendėm muzi­kos neapleisti, įkūrėme ansamb­lį, kuris gyvuoja iki šių dienų. Mūsų gretos išretėjusios, bet saviems renginiams pakanka“, – nusijuokia seniūnė.

Seniūnaitė V. Jakštienė bend­rosios praktikos slaugytoja dirbo net 45 metus, turi tris kvalifikacijas, tad didkiemiškiams visada buvo pirmoji pagalba. 

„Kiek toliau nuo rajono cent­rų įsikūrusiems gyventojams visada buvo labai reikalingi medicinos punktai su vietiniais medikais. Jų reikėtų ir dabar, su tuo susiduriu kone kiek­vieną dieną: žmonės iki šiol man skambina, prašo pagalbos. Vienam prireikia pastatyti lašinę, kitas prašo suleisti vaistų, užtvarstyti ar perrišti žaizdą. Gaila, bet negaliu kaimynams padėti: tokia dabar sveikatos apsaugos tvarka, oficialiai pasakyta, jog neturime teisės eiti pas žmones. Tai sunkiai suvokiama, nes mūsų, medikų, pašaukimas ir yra padėti kiek­vienam, atsidūrusiam bėdoje. Tuo labiau, kad bendruomenės sensta, gimstamumas mažėja, o ligonių daugėja“, – stebisi dabartine vadžios politika 17 metų Laumenų seniūnaite renkama V. Jakštienė.

Turistams Didkiemis vis įdomesnis

Mažoje seniūnijoje net 5 dotai

Ne tik ji, o ir kiti vietos gyventojai mato, jog turistai automo­biliais į Didkiemį traukia ir žiemą, ir vasarą, o šiltesnėmis dienomis tie srautai juda nenu-

trūkstamai, todėl vietiniai gyventojai palei Jūrą sunkiai suranda laisvos vietos. Atvykėliai,

anot V. Kasnauskienės, žavisi istoriniais paminklais, dažniausiai sustoja nusifotografuo­ti prie antrojo pasaulinio karo apsaugos linijos statinių (dotų), vasarą leidžia laiką seniūnijos įrengtose rekreacinėse zonose. Bet šios vietovės ypatingą grožį vertina ne tik svečiai, o ir vietiniai, kuriems Jūros slėniai reiškia dar daugiau nei turistams. 

„Kai pastatė užtvanką, upė pasiėmė aplink augusius medžius. Sovietmečiu buvo daroma taip: pirmiau užtvanka, po to – medžių šalinimas. Tad kai vanduo pakilo sulig medžių viršūnėmis, nuspręsta laukti žiemos. Tik tada, kai Jūra pasidengė storu ledu, buvo nupjautos iš vandens kyšančios medžių viršūnės. Visa kita taip ir liko po vandeniu. Narai sako, kad tie medžiai stovi, kaip stovėję. Štai todėl mūsų užtvanka yra tokia pavojinga“, – pasakoja didkiemiškiai.

Du muziejai – vadovo nė vieno

Išlikusiame Merkelių krautuvės pastate ilgus metus veikė paštas

Savo protėvių atminimui išsaugoti vietiniai kaupia istorinę medžiagą. Seniūnija turi net dvi patalpas, kuriose saugomi reliktai, istorinės vėliavos, senųjų vietos gyventojų nuot­raukos. Kadangi jų veidai dabartinei kartai jau nieko nebesako (fotografijoms – tik apie 100 metų), galerijai sugalvotas pavadinimas „Taip anuomet rengėsi didkiemiškiai“. Dalis Didkiemio istorijos saugoma Bendruomenės namuose, dalis – seniūnijoje, kur ekspoziciją įkūrė buvusi ilgametė šviesios atminties bibliotekininkė Antanina Gumuliauskienė. 

Seniūnė apgailestauja, kad neturi žmonių istoriniam archyvui kaupti, skaitmenizuoti, prižiūrėti, o pačiai viską aprėpti tiesiog nebeužtenka laiko.

„Seniūnas tik vienas, o darbo sričių – labai daug. Tad viskam neužtenka laiko, nors man pačiai krašto istorijos išsaugojimas yra labai svarbus. Juk po to, kai buvo uždaryta Didkiemio mokykla, kuriai vadovavau paskutiniais metais, penkerius metus dirbau savivaldybėje kultūros paveldo specialiste. Tik po to nusprendžiau dalyvauti seniū­no konkurse. Gintaras dalį darbo parsinešdavo į namus ir aš neiš­vengiamai iš pirmų lūpų girdėjau apie visus naujai įkurtos ma­žosios seniūnijos rūpesčius bei džiaugsmus. Pradėjusi dirbti seniūne, nenorom vis lygindavau savo ir Gintaro patirtis, bet viskas ženkliai skyrėsi ir tebesiski­ria. Didkiemis, Šilalė, Lietuva prog­resuoja, gyvenimas gerėja, bet tai nereiškia, jog nėra prob­le­­mų.

Tiesiog dabartinis laikas yra ki­toks, su savais rūpesčiais ir džiaugsmais“, – vedžiodama po apylinkes pasakoja V. Kasnauskienė.

Planai ateities kartoms

Seniūnės planuose turizmo plėtra

Didkiemio seniūnė ir seniūnaitės paskaičia­vo, kad seniūni­jos gyventojų am­žiaus vidurkis sudaro maždaug 50 metų. Tad natūraliai kyla klausimas, kas toliau, kokia Didkiemio ateitis. Seniūnės komanda įsitikinusi, kad šioje išskirtinėje gamtos vietovėje galėtų ir norėtų gyventi dar ne viena karta žmonių, būtų norinčiųjų čia atvykti ne tik pailsėti, bet ir auginti vaikus. Tik reikia drąsių sprendimų.

„Jau suprantu, kad daug ūkininkų pas mus greičiausiai nebebus, tad svarstome planus apie turizmą, savivaldybės ne kartą prašėme lėšų turizmui plėtoti. Buvau pasikvietusi rajono vadovus, kad savo akimis įsitikintų ir labiau suprastų mūsų planus bei vizijas ir padėtų jas įgyvendinti. Palei Jūrą liko maža dalis dar neprivatizuotos ar parduodamos žemės. Reikia kuo skubiau apsispręsti, kad visko neatiduotume verslininkams iš Tauragės, ir patys turėtume galimybę puoselėti savo kraštą. Tačiau koks bus savivaldybės pasirinkimas, priklauso ne nuo manęs“, – rodydama Jūros pak­rantės laisvus sklypus, pasakoja V. Kasnauskienė.

Įsitikinti jos žodžiais nesunku: po seniūnijos pastato langais plyti kelių tauragiškių privatizuoti sklypai. Tarp jų įsiter­pusi šiuo metu parduodama pri­vataus asmens žemė, gre­ta jos – seniūnijos rekreacinė zona. Būtent čia seniūnė ir norėtų investuoti, svajoja pradėti kurti tai, kas vėliau duotų vaisių, o kartu ir užkirstų kelią verslininkų užmačioms.  

„Norime palei tvenkinio krantą pastatyti pėsčiųjų apžvalgi­nį taką. Šiuo metu priėjimas prie Jūros yra labai siauras, tik 38 metrų, o ir ne visur patogu į vandenį įbristi. Parengėme liepto ir poilsio zonos įrengimo projektą, tikėjomės gauti jam finansavimą. Žinoma, seniūnijos negali verstis komercija, bet savivaldoje būtų naudinga pakalbėti apie rink­liavos galimybę, tokiu būdu naujasis turtas, moderni infrastruktūra tarnautų ilgiau, o ir būtų lėšų jai atkurti, remontuoti, prižiūrėti“, – savo planus atskleidžia Didkiemio seniūnė.

Pagal jos projektą, kurio vertė, seniūnės teigimu, 50 tūkst. eurų, turėtų būti įrengtas pontoninis daugiau nei 28 metrų lieptas su turėklais. Ant jo norima sumontuoti gultus, kopėtėles, kuriomis būtų saugu nusileisti į vandenį. Tuo pačiu reikėtų sutvarkyti ir išvalyti žolėmis apaugusią Jūros krantinę, įrengti apšvietimą, kuris leistų grožėtis gamta ir tamsesniais vakarais. Pontoninį lieptą seniūnė įsivaizduoja ne tik gerokai „įbridusį“ į Jūrą, bet ir su šoniniu švartavimosi „pirštu“, kad naujoji infrastruktūra būtų patogi baidarininkams. 

„Tai ne visi mano sumanymai. Turime dar vieną, kiek mažesnę poilsiavietę Vartulėnuose, ten tiltą jau įrengėme, yra ir visa reikalinga infrastruktūra. Dar pastebėjau, jog į Didkiemį užsuka net užsienio turistai, kurie atvyksta kemperiais, tad reikėtų jiems įrengti specia­lią stovėjimo aikštelę. Reikia ir zonos poilsiautojams, mėgstantiems turistauti su palapinėmis. Sumanymų gali būti įvairių, bet viskam reikia finansavimo. Veiklos kryptis turėtų nustatyti savivaldybė. Jei būtų strategija, būtų aiškesnės ir finansavimo galimybės bei šaltiniai. Dabar visi žino, kas yra Balskų užtvanka, bet ją sieja su Taurage, o apie tai, kad kitame krante yra Didkiemis, žino tik tie, kurie yra suinteresuoti pas mus nusipirkti žemės“, – apgailestauja seniūnė. 

Seniūnaitėms skaudžiausia, kad kiekvienas jų pasiūlymas sulaukia tik kritikos. Jų manymu, kiekvienas gali kritikuoti, bet viena yra kalbėti, kitą – konkrečiai kažką padaryti. 

„Valdžia yra laikinas dalykas, o būti žmogumi reikia visada. Kiekvienas valdininkas turėtų tai atsiminti, kad net pabuvus valdžioje, teks grįžti į buvusį ar kitą kolektyvą, vėl tapti eiliniu bendruomenės nariu. Tad išlaikyti žmogiškumą, ko gero, ir yra svarbiausias seniūno uždavinys“, – neabejoja Didkiemio seniūnė V. Kasnauskienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir seniūnijos archyvų nuotr.

Praėjusį savaitgalį Šilalė trumpam buvo tapusi Regionų krepšinio lygos (RKL) sostine – čia atvyko pajėgiausios komandos, taip pagerbiant aistringiausius sirgalius, o krepšininkams suteikiant progą pakovoti „poilsio“ metu.

Šiame sezone Šilalės „Lūšis“ demonstruoja neįtikėtiną ištvermę ir žemaitišką atkaklumą – komanda, kovojanti RKL lygos A divizione, šiuo metu yra iškopusi į antrąją poziciją (pirmoje – Kėdainių sporto centro komanda, trečioje – Biržų, ketvirtoje – Birštono ekipos). 

„Šiuo metu lyderiams, pirmų­jų keturių vietų laimėtojams, buvo šiokia tokia pertrauka.

RKL vykdomasis komitetas sprendė, kaip patobulinti ly­gos lyderių žaidimą. Pasibaigus reguliariajam sezonui, pirmojo ketvertuko komandos yra priverstos gana ilgai laukti, kol baigsis aštuntfinaliai ir paaiškės jų varžovai ketvirtfinalių kovose. Kad krepšininkai neprarastų įgūdžių, vien treniruočių nepakanka, tad sugalvojome organizuoti Lyderių taurės turnyrą. Manau, kad juo liko patenkinti tiek žaidėjai, tiek sirgaliai“, – „Šilalės artojui“ sakė RKL prezidentas Vidas Butkus.

Susitikimą su Biržų ekipa šilališkiai pralaimėjo, tad galėjo kovoti tik dėl 3 – 4 vietos. Nežiūrint to, į finalines Lyderių taurės kovas sirgaliai atvyko nusiteikę kovingai, o „Lūšiai“ šįkart padėjo ir Šilalės meno mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras „Šilas“ (vad. Mikas Karosas). Pastangos davė vaisių – „Lūšis“ įtampą išlaikė iki paskutinių susitikimo sekundžių, tad netrukus ekipos narių krūtines papuošė simboliniai bronzos medaliai. Lyderių taurė iškeliavo į Kėdainius. 

„Pasirinkome jūsų miestą, įvertinę, kad Šilalė turi ne tik naują, bet ir puikiai įrengtą salę. Sumanymas pateisino lūkesčius, tad Lyderių taurė greičiausiai taps tradiciniu renginiu ir kituose sezonuose“, – kalbėjo V. Butkus.

Kėdainių sporto centrą Lyderių taurė puoš visus šiuos metus, kitą sezoną dėl jos kovos kiti lyderiai, o kėdainiečiams (jeigu jie netaps taurės laimėtojais dar kartą) bus pagaminta taurės replika ir liks atsiminimui visam laikui.

Šilalės „Lūšies“ komandos vadovas Ernestas Aušra džiaugėsi, jog turnyras pavyko ir tapo tikra švente sirgaliams. 

„Puiku, kad sirga­lių susirinko taip gau­siai, sulaukėme daug garbingų svečių, tad tikimės palaikymo

ir nuo trečiadienio prasidėsiančiuose RKL ketvirtfinalio susitikimuose“, – sakė komandos vadovas.

Jis ypatingai dėkoja Šilalės sporto mokyklos direktorei Gitanai Jurgutienei bei visam kolektyvui, sa­vanorių komandai, taip pat Šilalės Sta­sio Girėno šaulių 703-iosios kuopos

nariams, Aušrai Danisevičienei ir jos vadovaujamam šokių kolektyvui „Salto“, Šilalės meno mokyklos direktoriui Arūnui Goštautui bei orkestrui „Šilas ir jo vadovui M. Karosui, taip pat visiems kitiems, be kurių pagalbos ši sporto šventė nebūtų buvusi tokia įspūdinga.

Vyresnysis „Lūšies“ treneris, krepšininkas Linas Lekavičius irgi teigė esąs patenkintas vyrų žaidimu bei trečiąja vieta Lyderių rungtynėse.

„Per pastaruosius penkis me­tus ši „Lūšies“ pergalė – pirmoji, tad išties turime kuo didžiuotis. Man, kaip pradedančiam treneriui, tai ypatinga dovana“, – dėkojo komandai treneris L. Lekavičius.

Pasak jo, „Lūšies“ ekipos sudėtis iki RKL čempionato pabaigos išliks nepakitusi.

„Neseniai paaiškėjo ketvirtfi­nalių komandos, „Lūšis“ susi­tiks su Raseinių krepšininkais, Biržai su Taurage, Kėdainiai rungtyniaus su Kupiškiu, Birš­tono komanda – su Vytauto Didžiojo universiteto krepšininkais. Kiek­viena šių komandų tarpusavyje žais tol, kol viena jų surinks tris pergales. Taip bus suformuotas stipriausių šio čempionato RKL ketvertas. Mūsų tikslas – patekti į jį“, – neslėpė ambicijų treneris.

Pirmasis Šilalės „Lūšies“ susitikimas su Raseinių „Raseiniais“ įvyks balandžio 9 d., 19.30 val., Šilalėje. Tad treneris ir komandos vadovas kviečia sirgalius kuo gausiau dalyvauti ir palaikyti saviškius. Šeštadienį šilališkių lauks atsakomosios varžybos Raseiniuose, po savaitės – vėl rungtynės namuose. Jeigu „Lūšiai“ pasiseks iškovoti tris pergales, gegužės pirmosiomis dienomis jie rungtyniaus stipriausiųjų pusfinaliuose Kėdainių sporto arenoje. 

„Jeigu mus lydės sėkmė, pasižadame nuvežti į varžybas Kėdainiuose sirgalius organizuotai“, – sakė komandos vadovas E. Aušra.

Žydrūnė MILAŠĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.