Šilalėje įsikūrusi UAB „T&G Lithuania“ gamina kabelius ir jų sistemas, skirtas gynybos pramonei. Įmonės akcininkas ir operacijų direktorius Rokas Šlabaševičius šioje srityje dirba jau dvylika metų, o sukauptą patirtį nusprendė panaudoti gimtajame mieste. Kol kas įmonės padalinyje dirba devyni žmonės, tačiau jos vadovas turi ambicingų planų – iki 2027-ųjų pabaigos kolektyvą ketinama išplėsti iki daugiau kaip 40 darbuotojų.

Įmonėje nuo praėjusių metų gruodžio dirbančios Vaida ir Jūratė į „T&G Lithuania“ atėjo neturėdamos darbo patirties šioje srityje. Tačiau reikiamų įgūdžių jos jau įgijo ir šiandien džiaugiasi galimybe dirbti arti namų. Moterų teigimu, Šilalėje tokių darbo vietų reikėtų daugiau.

Su R. Šlabaševičiumi kalbamės apie sprendimą verslą kurti būtent Šilalėje, darbuotojų paiešką ir rengimą, gynybos pramonės rinką, bendradarbiavimą su užsienio partneriais bei įmonės plėtros planus. Verslininkas atvirai pasakoja ir apie iššūkius, su kuriais susidūrė, ir teigia iki šiol pasigendantis didesnio savivaldybės bei valstybės institucijų dėmesio ir paramos.

– Kaip pristatytumėte UAB „T&G Lithuania“ veiklą?

– Gaminame nuo paprasčiausių laidų iki sudėtingų kabelių sistemų, skirtų gynybos pramonei, šarvuočiams, raketų sistemoms bei kitai karinei technikai. Šiuo metu Lietuvoje dar negaminame komponentų F-35 naikintuvams, tačiau ateityje tikimės prisiliesti ir prie didesnių projektų.

– Kaip kilo mintis imtis tokios veik­los ir ryžtis tiekti komponentus karinei pramonei?

– Šioje srityje esu jau 12 metų, Norvegijoje dirbau tokį pat darbą, pamačiau perspektyvą tokį verslą kurti Lietuvoje ir kilo mintis panaudoti sukauptas žinias. Mane labai domina ši sritis, nes kiekvieną dieną kyla iššūkių dėl kasdien atsinaujinančios ir prog­resuojančios technikos. Tiesa, tai sukelia ir nemažai streso, nes turime prisitaikyti prie rinkos, bet žinau, jog tai yra daroma dėl visų mūsų gerovės. 

Šiuo metu gynybos pramonės produkcijos paklausa yra didelė. Taip pat reikia suprasti, kad viskas, ką gaminame, turi veikti 100 procentų – jeigu karys paspaudžia mygtuką, įranga turi tiksliai veikti, nes nuo to gali priklausyti žmogaus gyvybė.

– Gyvenate Kaune. Kodėl verslo veiklai pasirinkote būtent Šilalę?

– Visų pirma todėl, jog Šilalė yra mano gimtasis ir mylimas miestas. Kaune gyvenu, nes kažkada norėjosi pabėgti į didesnį miestą, tačiau kalbant apie verslą, Šilalėje jį kurti, mano vertinimu, yra daug naudingiau. Kaune ar Vilniuje sudėtingiau rasti darbuotojų, kurie būtų pasiruošę vienoje darbo vietoje išlikti ilgą laiką. Mūsų versle darbuotojų kaita būtų viena didžiausių problemų. Darbuotoją reikia mokyti mažiausiai pusmetį, tik po to jis gali savarankiškai dirbti. Jeigu investuojame į mokymus, o žmonės keičiasi, sakykime, kas metus, būtų ne­įmanoma išgyventi kaip verslui. Todėl siekiame kuo mažesnės darbuotojų kaitos.

– Ką apskritai reiškia tokį verslą kurti mažame mieste? Ar jau pastebite ir trūkumų?

– Kol kas jokių didelių trūkumų nematau, darbuotojų taip pat nesudėtinga rasti.

– Kokius reikalavimus keliate žmonėms, norintiems čia įsidarbinti?

– Jokių ypatingų reikalavimų nėra, svarbiausia – atsakomybė, noras stengtis ir išmokti. Aukštojo išsilavinimo turėti nebūtina, tačiau pageidautina bent minimaliai išmanyti apie elekt­rą, nes net mažiausia klaida gali kainuoti labai daug tiek mums, tiek klientui.

Kita vertus, pageidautinas ne tik techninis supratimas, bet ir estetinis matymas, nes galutinis produktas turi ir veikti, ir atrodyti kokybiškai.

Šiuo metu įdarbiname moteris, nes tai yra labai kruopštus darbas. Iš patirties galiu drąsiai pasakyti, kad moterys yra daug kruopštesnės už vyrus. Tą patį darbą vyras gal ir gali padaryti greičiau, bet moteris jį atlieka daug kokybiškiau. Todėl mūsų nuostata geriau produktą gaminsime lėčiau, bet kokybiškai.

– Kiek žmonių šiuo metu dirba gamyboje ir kokią plėt­rą planuojate?

– Šiuo metu turime 16 darbo vietų, devynios iš jų jau yra užimtos. Statome papildomą priestatą, todėl tikimės iki 2027 m. pabaigos turėti daugiau nei 40 gamybos darbuotojų. 

– Su kokių šalių užsakovais daugiausia bendradarbiaujate?

– Šiuo metu bendradarbiaujame su Švedija, Suomija ir Norvegija. Lietuvoje gynybos pramonė dar nėra taip išvystyta, daug ką perkame iš užsienio valstybių, tačiau Lietuva po truputį pradeda daugiau prisidėti ir savo darbais. Šiuo metu konkurencijos Lietuvoje nejaučiame.

– Neseniai įmonėje lankėsi Pietų Korėjos bendrovės „Hanwha Aerospace“ atstovai. Koks buvo šio vizito tikslas?

– Lietuva yra susidomėjusi vienu jų produktu, tačiau šiuo metu negaliu atskleisti, kokiu. Įmonė ieško partnerių Lietuvoje. Jeigu būtų nuspręsta pirkti jų įrangą, dalis su produkcija susijusių darbų galbūt vyktų ir Šilalėje. Susitikimą vertiname gerai, tačiau šiuo metu sunku kažką konkretaus pasakyti, nes tai buvo tik pirmasis apsilankymas.

– Gynybos pramonė Lietuvoje dabar sparčiai auga. Į šią rinką žengėte matydamas ilgalaikę verslo perspektyvą ar tam įtakos turėjo ir dabartinė geopolitinė situacija?

– Visų pirma tikrai matėme verslo perspektyvą, tačiau, kaip ir minėjau, mums svarbu, kad Lietuva ir mūsų sąjungininkai galėtų kuo greičiau apsirūpinti reikalinga ginkluote. Lietuva ir kitos Europos šalys jau yra pateikusios daug užsakymų, tačiau jie vėluoja dėl to, kad trūksta karinių komponentų gamybos pajėgumų. Europoje ši pramonė ilgą laiką buvo nuslopusi, nes tokio masto Rusijos agresijos jau seniai niekas nebuvo matęs.

– Ar sudėtinga Lietuvoje pradėti su gynybos pramone susijusį verslą?

– Taip, kriterijai ir reikalavimai yra labai aukšti, todėl pradžia nebuvo lengva. Be to, labai svarbu turėti žmonių, galinčių patarti įvairiais klausimais. Tarkime, mes šiuo metu siekiame gauti mūsų veiklai būtiną sertifikatą. Spalio 20 d. bus paskutinis įmonės auditas, tikiuosi, jog esame jam pasiruošę ir atitiksime visus kriterijus.

– Ar įmonė, pradėdama veiklą Šilalėje, gavo savivaldybės, valstybės ar kitų institucijų finansinės paramos?

– Iki šios dienos jokios paramos negavome. Manau, kad trūksta finansinio palaikymo tiek iš savivaldybės, tiek iš Krašto apsaugos ministerijos. Mano nuomone, tokias įmones reikėtų skatinti. Važiuojame į parodas, esame matomi. Ne kartą teko susitikti su krašto apsaugos ministru, kuris žino apie mūsų veiklą ir yra pažadėjęs mus aplankyti. Tačiau jeigu ateityje nematysime iniciatyvos iš valdžios, turėsime patys galvoti, kaip užtsitikrinti stabilų funkcionavimą. 

– Kur norėtumėte matyti įmonę po penkerių metų? Ar nepaliksite Šilalės?

– Kol kas visas mūsų dėmesys sutelktas į Šilalę, čia iš viso planuojame statyti tris priestatus. Tačiau neatmetame galimybės plėstis ir į kitą miestą, bet tai priklausys nuo poreikio.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Šie metai itin palankūs sodininkams – obelys apsipylusios vaisiais, tik spėk juos rinkti. Geras derlius pildo ne tik sodininkų aruodus, bet ir verčia greičiau suktis sulčių spaudėjus. Papras­tai dėl nedidelių uždarbių linkę pasiskųsti šio verslo atstovai šiemet trina rankas – klientai jau beldžiasi į duris, po savaitės kitos tikimasi dar didesnio antplūdžio.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Penktaisiais Rusijos karo prieš Ukrainą metais Vakarų žvalgybos ekspertai ir įvairūs šaltiniai vis dažniau kalba apie augančią Maskvos grėsmę Baltijos jūros regionui. Amerikos pasiuntiniai su slaptomis misijomis lankydamiesi pas Putiną jį tik padrąsina tolesnei agresijai. Istorikai tvirtina, jog kartojasi Ant­rojo pasaulinio karo aplinkybės. 

O štai ką kalba pats Putinas: „Bet juk nėra jokios grėsmės ir niekada nebuvo. Mes negrasiname, net nesiruošiame grasinti Europos šalims, kodėl tai turime daryti? Niekas net nesvarsto, kad mes turime kažkokį pagrindą konfliktui su Europa. Visi klausimai išspręsti pagal Antrojo pasaulinio karo rezultatus.“ 

Pasak jo, būtent Europa nori pakeisti tvarką, susiklosčiusią po SSRS žlugimo, todėl perspėja, jog „galimas kitų šalių karinių pajėgų įvedimas į Ukrainą reikš karą su Rusija“. 

Šių metų pradžioje buvo svarstoma įvesti Europos kontingentą į Ukrainą. Tuomet Ukraina, Didžioji Britanija ir Prancūzija pasirašė ketinimų deklaraciją, tačiau joje buvo kalbama apie taikdarių dislokavimą, atkūrus taiką tarp Maskvos bei Kyjivo. Vėliau, kai taikos derybos nutrūko, tokios diskusijos išblėso. 

Sunku suprasti, ką turėjo galvoje Kremliaus šeimininkas. Bet jo perspėjimas rimtas ir grėsmingas, o garantijų dėl nepuolimo nėra jokių. Atvirkščiai: buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė per TV sakė, kad yra paskaičiavusi, jog Rusija, nuo seniausių laikų net 16 kartų žadėjusi nekelti agresijos, vidutiniškai po keleto mėnesių ją pradėdavo. Paskutinis pavyzdys – plataus masto Ukrainos teritorijos puolimas 2022 m. vasarį. O juk dar išvakarėse Putinas tvirtino, jog prie kaimynės sienų šimtatūkstantinė kariuomenė telkiama pratybų tikslais ir esą nieko neketina pulti...

Todėl Latvija, Estija, Lietuva, Lenkija ir Suomija rimtai susirūpino kolektyvine gynyba. Portalas Meduza.io primena, kad ir prieš kokį 100 metų Baltijos valstybės stengėsi susivienyti prieš bendrą „dvigubą“ priešą, tačiau joms nepavyko: planus išardė klastingos 1939-ųjų SSRS ir Vokietijos sutartys. Vien tik 1919 – 1925 m. šalys surengė 15 konferencijų, o pati svarbiausia vyko 1920 m. vasarą Latvijos Buldurių kurorte. Tačiau sudaryti aljanso penkioms šalims nepavyko: Lietuva susitarimą pasirašyti atsisakė, prieštaravusi, kad prisijungtų Ukraina, o Lenkija ir Suomija vėliau jo neratifikavo. Gi tuometį spalį lenkų generolas Lucjanas Żeligowskis užėmė Vilnių ir visą rytinę Lietuvos dalį. Kitos Baltijos kaimynės visa tai abejingai stebėjo. Štai kuo baigėsi vienybės paieškos. 

Visgi 1922 m. kovą Varšuvoje buvo pasirašytas bendras komunikatas, kurį istorikai vertina kaip kur kas vėliau priimto NATO įstatų 5-ojo straipsnio atitikmenį: jei prieš bet kurią iš tų šalių vykdoma agresija, likusios privalo koordinuoti savo veiksmus užkertant tam kelią, nors tiesioginio karinio atkirčio imtis nebuvo numatyta. Vėliau taip pat buvo mėginta imtis vienijimosi veiksmų, tačiau, kaip portale rašo istorikas Aleksėjus Uvarovas, labiau stengėsi Suomija ir Estija, apsaugant Suomių įlanką nuo bolševikų, o Lietuva, dairydamasi tai į bolševikinę Sovietų sąjungą, tai į nacistinę Vokietiją, stengėsi likti nuošalyje. Galų gale tas pastangas užbaigė 1939 ieji...

Naujausiais laikais taip pat buvo mėginimų Baltijos šalis sujungti į vieną kumštį. Popieriuose teliko Baltbato – bendros Baltijos šalių kariuomenės idėja, nes esą NATO įstatai neleidžia kurti vidinių karinių struktūrų. Gražiu prisiminimu tėra ir prieškariu puoselėta Baltijos Antantė. Beliko formalus, nebent šampano kilnojimui skirtas sumanymas – rugsėjo 22-ąją pažymėti Baltų vienybės dieną, prisimenant 1236 m. įvykusį Saulės mūšį.

2012-ųjų vasarą, turėdamas galvoje naujas grėsmes Baltijos šalims, jas skausmingai įvertino tuometis Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis, pareiškęs, kad „jei per artimiausius 10 metų nerasime būdų suartėti, šios šalys neegzistuos! Jei norime išgyventi pasaulyje, turime suvienyti savo jėgas“.

Tuo metu Putinas kaip reikiant įsisiautėjo. Jo ideologinis buldogas (taip Kremliaus veikėją vadina politologai), Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas grasina, jog „Lietuva išnyks iš pasaulio žemėlapio“, jeigu jos teritorijoje bus dislokuota bet kokia ginkluotė, įskaitant branduolinę, o NATO neva negins Lietuvos, nepadės ir jo 5-asis straipsnis.

Gali būti, kad tai tėra tušti grasinimai, kaip ir Putino užuomina, jog Rusija privalo išsaugoti visus Antrojo pasaulinio karo „rezultatus“, t.y. didžiąją sovietinę imperiją. Tai jis kartojo 2000-aisiais, perimdamas iš Boriso Jelcino prezidentinį postą, skelbdamas savo programinį pažadą atkurti SSRS galybę. Tai rusiškasis variantas Donaldo Trumpo šūkio „America great again!“ („Amerika vėl bus didi!“).

Tačiau šių grasinimų nevalia ir nepaisyti. Putinas skuba. Netrukus jam sukaks 74-eri. Ateinantį savaitgalį – rinkimai į Dūmą. Kremliaus „vanagai“ nepatenkinti neefektyviu karu prieš Ukrainą. Siekdama pakelti rusų kovinę ir socialinę dvasią, Putino komanda skelbia vis drąsesnius reikalavimus. Vakarai, kuriuose vis aktyviau reiškiasi radikalios jėgos, susigūžę laukia... Kol pasikartos 1939-ieji? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Itin retas žmogus visą gyvenimą išsiverčia be gydytojų, socialinių ar slaugos paslaugų. O šeimai si­tuacija tampa ypač sudėtinga, kai namuose atsiranda artimasis, ku­riam reikalinga nuolatinė priežiūra. Sunki liga ar su amžiumi atsirandančių negalavimų našta paliečia ne tik patį žmogų – ji keičia visos šeimos gyvenimą, riboja galimybes dirbti, didina išlaidas ir dažnai reikalauja artimųjų atsisakyti dalies savo gyvenimo.

Lietuva turi profesionalių gydytojų, tačiau vien geros medicinos nepakanka. Žmogui, kuriam dėl ligos, negalios ar amžiaus reikia kasdienės pagalbos, ne mažiau svarbios yra kokybiškos slaugos ir socialinės paslaugos. Tačiau bū­tent šioje srityje Lietuva problemų turi jau ne vieną dešimtmetį.

Moksliniai tyrimai rodo, kad kokybiška slauga yra ne mažiau svarbi nei medicinos paslaugos. Deja, sovietmečiu Lietuvoje įsitvirtino medikalizuotas sveikatos apsaugos modelis. Daug dėmesio buvo skiriama gydytojams ir gydymui, tačiau visavertė slauga, prevencija, sveikimo procesas ir pagalba žmogui namuose liko nuošalyje. Net ir šiandien slaugytojai vadinami „seselėmis“ ar „broliukais“ ir suvokiami tik kaip gydytojų pagalbininkai. Tačiau gydytojas ir slaugytojas – dvi skirtingos profesijos, kurios viena kitą papildo. Kokybiškas gydymas neatsiejamas nuo profe­sionalios slaugos, ypač, kai žmogui pagalbos reikia ne tik gydymo įstaigoje, bet ir namuose.

Apie būtinybę stiprinti slaugos sistemą Lietuvoje kalbama jau kelis dešimt­mečius. Ilgą laiką tai buvo daugiau dek­laracijos nei realūs pokyčiai, pastaraisiais metais situacija lyg ir pradėjo keistis. Dabartinis sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis pripažįsta, jog slaugytojų trūkumas Lietuvoje didėja, o neturint galimybių radikaliai didinti šios srities finansavimo, problemos išspręsti greitai nepavyks.

Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad pagaliau bandoma užbaigti tai, ko ilgai trūko – sujungti socialines ir slaugos paslaugas žmogaus namuose. Apie tokio „tilto“ būtinybę prieš daugiau nei dešimtmetį, dar vadovaudamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kalbėjo ir L. Kukuraitis.

Jau šioje rudens sesijoje Seimą turėtų pasiekti Ilgalaikės priežiūros paslaugų įstatymo projektas. Jis turėtų palengvinti gyvenimą žmonėms, kuriems kasdien reikia socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugų. Opozicija jau pastebėjo, kad toks projektas yra reikalingas ir nuosekliai tęsia ankstesnėse Seimo kadencijose pradėtus darbus, todėl galima tikėtis, jog įstatymas bus priimtas. Tačiau numatoma, kad jis įsigaliotų tik nuo 2029 m. pradžios. Būtent tai, kad ilgalaikės priežiūros „tiltas“ statomas ne vienerius metus ir dar porą metų bus ruošiamas realiam naudojimui, gerai parodo, kaip lėtai politinės institucijos reaguoja į sparčiai augančius visuomenės poreikius. 

Viena didžiausių problemų – sistemos suskirstymas ministerijų ir institucijų ribomis. Toks darbų pasidalijimas būtinas, tačiau sudėtingos socialinės problemos dažnai netelpa į vienos ministerijos kompetencijos ribas. Socialinė pagalba ir slauga yra akivaizdžiai susijusios sritys, ypač, kai kalbame apie ilgalaikę žmogaus priežiūrą. Todėl svarbiausia, jog žmogus visą jam reikalingą pagalbą galėtų gauti kuo paprasčiau – pagal taip vadinamą „vieno langelio“ principą, o ne vaikščiodamas po skirtingas institucijas ir aiškindamasis, kas už ką atsakingas.

Gyvename senstančioje visuomenėje, todėl daugėja žmonių, kuriems reikalinga nuolatinė specialistų pagalba. Bet šiandien labai dažnai artimieji yra priversti patys atlikti socialinio darbuotojo ar slaugytojo vaidmenį. Jie negali visavertiškai pakeisti profesionalų, o tokia priežiūros našta neretai smarkiai apriboja galimybes dirbti ir tampa finansine našta šeimai.

Kokybiška ilgalaikė priežiūra galėtų padėti artimiesiems nebesirinkti tarp darbo ir būtinybės rūpintis sergančiu ar senyvu šeimos nariu. Ne mažiau svarbus ir glaudesnis slaugytojų bei socialinių darbuotojų bendradarbiavimas, kurio iki šiol trūksta.

Dėl būsimo Ilgalaikės priežiūros įstatymo turinio dar neabejotinai bus diskutuojama. Vienas klausimų – ar neturėtų būti atsisakyta dabar galiojančio keturių mėnesių maksimalaus pagalbos termino, kuris kai kurioms šeimoms tampa itin skaudžia problema. Taip pat teks susitarti, kokias paslaugas žmonėms iš tiesų bus galima pasiūlyti.

Būtent žodis „iš tiesų“ čia labai svarbus. Lietuvoje ne kartą teko susidurti su situacija, kai teisės aktuose numatytos paslaugos realybėje prieinamos gerokai siauriau. Dažniausia priežastis paprasta – nepakanka pinigų prisiimtiems įsipareigojimams įgyvendinti.

Ilgalaikės priežiūros sistemai reikės tvirto finansinio pagrindo, nes kalbame apie brangias ir ilgalaikes paslaugas. Įstatymo rengėjai numato, kad prie jų finansavimo turės prisidėti ir savivaldybės, o tam tikrais atvejais, pagal galimybes, ir patys paslaugų gavėjai.

Tiesa, nors žadama savivaldybėms skirti tikslines lėšas įstatymui įgyvendinti, nereikėtų pamiršti vienos paprastos taisyklės: politikoje pinigus dažnai pažada vieni, o vėliau juos turi rasti jau kiti. Todėl bet kokie nauji įsipareigojimai turėtų būti pagrįsti realiais ir ilgalaikiais finansiniais ištekliais.

Kitas klausimas, ar turėsime pakanka­mai specialistų. Ilgalaikės priežiūros poreikis visuomenėje auga sparčiai, tačiau slaugytojų ir kitų specialistų jau dabar trūksta. Iš geriat­rijos skyrių diegimo lyg ir turėtume būti pasimokę: su fanfaromis paskelbus apie naują paslaugą, netrukus paaiškėjo, kad pasiūla gerokai atsilieka nuo realaus poreikio.

Optimizmo teikia tai, jog pagaliau girdime ne vien deklaruojamą, bet ir realų bandymą kurti gerovės valstybę. Net jeigu dėl specialistų ir lėšų trūkumo greitai nepavyks sukurti plačiai prieinamos, veiksmingos ir kokybiškos ilgalaikės priežiūros sistemos, svarbu bent jau pradėti judėti ta kryptimi.

Andrius NAVICKAS

Rugsėjo 5-ąją Jurbarke vyko Lietuvos seniūnijų sporto žaidynių II-ojo etapo atrankinės varžybos, į kurias susirinko geriausios Tauragės, Jurbarko, Šilalės rajonų ir Pagėgių savivaldybės komandos, savo jėgas įrodžiusios seniūnijų žaidynių I-jame etape savo rajonuose. Iš viso Jurbarke, šio rajono Sporto centro duomenimis, susirinko apie 130 dalyvių, kurie varžėsi krepšinio, tinklinio, stalo teniso, smiginio, virvės traukimo, šaškių, šachmatų, futbolo bei seniūnų ir vadovų trikovės rungtyse. Tarp jų sėkmingai pasirodė ir Šilalės rajono seniūnijų komandos.

Kaip skelbia Jurbarko sporto cent­ras, krepšinio varžybose vyrų ir moterų grupėse Pajūrio seniūnijos komandos užėmė antrąją vietą, tarp krepšinio meistrų pirmąją vietą iškovojo Šilalės miesto seniūnija.

Paplūdimio tinklinio vyrų varžybose nugalėjo Tenenių seniūnijos komanda, o moterų parko tinklinio rungtyse pirmąją vietą iškovojo Šilalės miesto seniūnija.

Sėkmingai Šilalės rajono atstovai pasirodė ir individualiose bei komandinėse rungtyse. Stalo teniso varžybose trečiąją vietą užėmė Šilalės miesto seniūnijos, tenisininkų komanda, smiginio rungtyje šios seniūnijos atstovai tapo nugalėtojais.

Virvės traukimo rungtyje antrąją vietą „ištraukė“ Kaltinėnų seniūnijos komanda.

Neatsiliko ir šaškių bei šachmatų sporto mėgėjai – Kvėdarnos seniūnijos atstovai prie šaškių lentos buvo antri, o šachmatų varžybose antrąją vietą pelnė Pajūrio seniūnijos komanda.

Dar viena pergalė Šilalės rajonui atiteko futbolo rungtyje – pirmąją vietą iškovojo Šilalės miesto seniūnijos komanda.

Seniūnų trikovėje vyrų grupėje sėk­mė lydėjo Upynos seniūnijos seniūną Kęstutį Ačą, užėmusį antrąją vietą.

Taigi Šilalės rajono seniūnijos iš Jurbarke vykusio II-ojo etapo parsivežė ne vieną apdovanojimą – iškovotos šešios pirmosios vietos ir nemažai kitų prizinių vietų medalių. Dabar komandų laukia paskutinis etapas – Lietuvos seniūnijų sporto žaidynių finalas rugsėjo 12-ąją vyks Jonavoje. 

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Luko PILECKO, Deivido KASPERAVIČIAUS nuotr.

46-ajame Šilalės rajono savivaldybės tarybos posėdyje patvirtinta nauja studentų rėmimo tvarka. Mūsų rajonui reikalingas specialybes studijuoti pasi­rinkę studentai 10 mėnesių per metus turės galimybę gauti 500 eurų stipendiją arba studijų kainos kompensaciją, tačiau už kiekvienus paramos gavimo metus jie turės įsipareigoti tiek pat metų po studijų dirbti Šilalės rajone. 

Šilalės rajono mero Tado Bartkaus teigimu, savivaldybė savo ruožtu įsipareigoja užtikrinti, kad paramą gavęs studentas po studijų turėtų darbo vietą.

„Jeigu įstaigoje, kurioje jaunas specialistas buvo įsipareigojęs dirbti, darbuotojų poreikis iki studijų baigimo pasikeistų, savivaldybė privalės surasti darbo vietą kitoje panašioje įstaigoje“, – aiškina T. Bartkus. 

Pasak mero, rajone šiuo metu ypač trūksta medicinos, pedagogikos, meno ugdymo, sporto trenerių bei kai kurių inžinerijos sričių specialistų. 

„Ne visi renkasi studijuoti šias specialybes, todėl tikimės, jog stipendija paskatins jaunuolius rinktis šiuos mokslus ir grįžti į mūsų rajoną“, – teigia jis.

Mero duomenimis, susidomėjusių nauja studentų rėmimo tvarka yra, šiuo metu savivaldybei pateikti 2–3 prašymai.

Kalbinti iš Šilalės kilę studentai savivaldybės sprendimą remti studentus vertina teigiamai, tačiau taip pat atkreipia dėmesį į karjeros perspektyvų prob­lemą rajone. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto trečio kurso slaugos studijų studentė Gabrielė Bukauskytė neatme­ta, kad stipendija galbūt ir skatintų ją svarstyti galimybę grįžti į gimtąjį kraštą, tačiau ji vis tik pripažįsta, jog jai svarbesnės yra profesinio tobulėjimo galimybės ir atlygis už darbą rajono ligoninėse.

„Dirbant mažoje rajono ligoninėje nėra tiek daug galimybių tobulėti ir augti kartu su pačia medicina, kaip didmiesčio klinikose. Šių laikų slaugytojas nebėra vien tik gydytojo padėjėjas, jis yra lygiavertis komandos narys ir sudaro reikšmingai didelę dalį paciento gijimo procese, todėl, man kaip būsimai slaugytojai, kyla klausimas, kodėl slaugytojo atlyginimas yra juokingai mažas“, – mintimis dalijasi studentė.

G. Bukauskytės teigimu, jos požiūrį į darbą rajono ligoninėje galėtų pakeisti geresnės profesinės sąlygos. 

„Didesnis kiekis tyrimams ir gydymui reikalingos įrangos bei išaugęs skaičius jaunų, motyvuotų gydytojų Šilalės ligoninėje galbūt priverstų mane pakeisti savo nuomonę“, – sako studentė.

Tuo tarpu Lietuvos sporto universiteto treniravimo sistemų antro kurso studentas Kajus Gedeikis neabejoja, kad tokia finansinė paskata jam būtų pakankama priežastis po studijų rinktis Šilalę. 

„Manau, tokia stipendija tik­rai būtų pakankamas motyvas. Be to, mano srities specialistų rajone labai trūksta. Įtakos tam gali turėti ir gyvenimo sąlygos – mūsų miestas jaukus ir pakankamai patogus čia įsikurti“, – kalba K. Gedeikis.

Studentui Vykintui Mylimui abejonių kelia ne stipendijos dydis, o įsipareigojimas dar studijų pradžioje nuspręsti, kur gyvens ir dirbs po kelerių metų. Šiemet Vilniaus universitete informacinių sistemų inžineriją pradėjęs studijuoti šilališkis teigia, jog šiuo metu tokia sąlyga jį nuo stipendijos atbaidytų.

„Dabar įsipareigoti, kad po ketverių metų tikrai grįšiu į Šilalę, man tikrai būtų sudėtinga – vos pradedu kurti savo gyvenimą Vilniuje. Galbūt vėlesniuose kursuose tą galimybę ir apsvarstyčiau plačiau“, – sako V. Mylimas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į finansinės pagalbos svarbą jaunam žmogui ne tik studijų metu, bet ir grįžus gyventi į Šilalę.

„Tai, jog stipendiją gaučiau būtent tik studijuodamas, irgi atbaido mane nuo tokio įsipareigojimo, nes pradedant įsikurti lėšų tikrai reikėtų dar daugiau. Manau, viena iš skatinamųjų idėjų galėtų būti stipendijos ar paramos suteikimas studentams po grįžimo į Šilalę“, – svarsto Vykintas.

Kalbėdamas apie tai, kas galėtų paskatinti jaunus žmones po studijų vis tik rinktis savo kraštą, dvyliktokas Jonas Kėbla išskiria ne tik darbo galimybes, bet ir prieinamą gyvenamąjį būstą. 

„Mano nuomone, darbo vietos ir būstas yra svarbiausi faktoriai, norint pritraukti jaunimą į Šilalę“, – teigia J. Kėbla.

Būtent būsto ir darbo vietų svarbą pabrėžia ir Šilalės rajono verslininkų sąjungos pirmininkas Singaras Vytartas. Jo įsitikinimu, stipendija gali tapti viena iš paskatų, tačiau vien tai specialistų trūkumo problemos neišspręs.

„Manau, šis sprendimas nepadės įveikti masinės problemos, bei jei nors kelis jaunus žmones tai paskatins po studijų grįžti į Šilalę, galiu tik pasveikinti tokį sprendimą“, – sako S. Vytartas. Verslininkų sąjungos pirmininko nuomone, jaunų specialistų pritraukimui reikėtų ir ekonominių sprendimų. Pavyzdžiui, pagalbos įsigyjant būstą.

„Turėtų būti ne tik studentų skatinimo stipendijos, bet ir pirmojo būsto parama. Mano nuomone, tik taip susigrąžinsime specialistus į savo rajoną“, – teigia S. Vytartas.

Verslininkas taip pat pabrėžia, jog, norint pritraukti jaunus žmones į Šilalės rajoną, ypatingai svarbu yra kurti daugiau darbo vietų ir skatinti įmonių plėtrą.

„Kai verslas turi sąlygas plėstis, automatiškai vyksta ir darbuotojų migracija, žmonės noriai atvažiuoja net iš kitų miestų. Deja, šiuo metu Šilalės rajone tokio pokyčio nematau“, – apgailestauja S. Vytartas.

Šilalės rajono meras T. Bartkus taip pat sutinka, kad jaunimui svarbios ne tik darbo vietos, bet ir būstas, todėl, pasak jo, idėjos, kaip suteikti tokią pagalbą jauniems specialistams, bus svarstomos. 

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

Asociatyvi nuotr.

Šią vasarą Šilalės rajoną aplankė piligrimai iš įvairių Lietuvos regionų. Keliautojai čia atrado ne tik gražų kraštovaizdį ir vietinių žmonių svetin­gumą, bet susidūrė ir su maršruto iššūkiais. Paaiškėjo, jog šiandien „Camino Lituano“ kelio atkarpos Šilalės rajone gyvybingumas nemaža dalimi priklauso nuo savanorių, kurie rūpinasi jo ženk­linimu, maršrutų aprašymais bei keliautojų priėmimu.

Grožėjosi slėniais ir atodangomis

Šią vasarą žygeivė ir kelionių tinklaraščio „Check in Lithua­nia“ autorė Diana ryžosi keliauti „Camino Lituano“ keliu. Ji pasirinko Žemaitijos atšaką dėl dviejų priežasčių: norėjo geriau pažinti šiaurinę Žemaitijos dalį ir išbandyti kelią nuo Varnių Šilalės bei Tauragės link, taip pat patraukė išskirtinis šių apylinkių gamtos grožis. Be to, nors žygeivė gimė ir gyvena Vilniuje, Šilalės kraštas jai gerai pažįstamas nuo vaikystės.

„Šilalės rajone, pas žemaitę močiutę kaime, prabėgo daugybė mano vaikystės vasarų. Šią vasarą grožėjausi nuo kalvų atsiveriančiais nedidukais slėniais, plačiomis pievomis, atodangomis bei Pagramančio panorama nuo piliakalnio viršūnės“, – dalijasi prisiminimais Diana.

Pasak jos, Šilalėje keliautojai gali rasti įvairių nakvynės galimybių – tiek paprastesnių, pritaikytų piligrimams, tiek ir komfortiškesnių. Tačiau planuojant kelionę reikėtų apie tai iš anksto pagalvoti. Kaip ir apie maitinimą.

„Prieš kelionę Pagramančio link Šilalėje įsigijusi kibinų, juos suvalgiau gražiajame Lakštingalų slėnyje, kurį savo žemaitiškoje giminėje nuo seno vadiname Lakštingaline“, – pasakojo Diana.

Bendražygių draugija padėjo įveikti iššūkius

Airina iš Garliavos su keliomis draugėmis ir bendražygėmis taip pat šią vasarą leidosi į žygį per Žemaitiją. Piligrimės keliavo ir per mūsų rajoną. Nors, pasak Airinos, Šilalėje viskas buvo gerai, vis tik kelionėje netrūko ir išbandymų.

„Buvo košmariška patirtis eiti per mišką be tako iki Medvėgalio“, – dalijosi patirtimi piligrimė.

Vis dėlto sunkumus padėjo įveikti bendrakeleivių draugija. Keliautojoms labiausiai įsiminė Dalios Grinkevičiūtės muziejus Laukuvoje ir svetinga nakvynė Žadeikiuose, pas Gražvydą ir Renatą.

„Nakvynes reikėjo derinti iš anksto. Bet visi sunkumai įveikiami, o vandens buvo galima gauti sodybose“, – pridūrė Airina.

Pasitaiko ir klaidžiojimo

Kita piligrimė pasakojo apie iškilusius sunkumus keliaujant prie Indijos piliakalnio. Pasak klaipėdietės Alicijos, kuri keliavo kartu su trim draugėmis, šioje vietoje ne visada buvo lengva suprasti, kuria kryptimi tęsti kelionę.

„Rodyklė rodė lyg miesto link, bet jokio aprašymo nėra. Einam, einam, rodyklių nerandam, tai teko sugrįžti atgal. Labai priklauso nuo žmonių, kurie rūpinasi ruožu. Vieni aprašymus labai tikslius padaro, o kitur informacijos pritrūksta“, – apgailestavo Alicija.

Jos pastebėjimas atskleidžia vieną svarbesnių maršruto problemų – kelio ženklinimo ir informacijos kokybė skirtingose atkarpose nėra vienoda.

Maršrutus dėlioja ir naktimis

Šiuo metu piligrimų kelio gyvybingumas Šilalės rajone priklauso nuo vietinių žmonių. Senjorų dienos centro „Šventai“ vadovės Gražvydos Karalevičienės iniciatyva piligrimų kriauklėmis pažymėtas kelias driekiasi ir per Žadeikių kaimą. Čia norintieji gali apsistoti už simbolinę sumą. Maršrutus Gražvyda su vyru dėliojo savanoriškai, tam skirdami ne vieną vakarą ir naktį.

„Vyras dirba, tad sėdėjo naktimis, skaitė knygas, rinko medžiagą ir sudėliojo visus maršruto aprašymus. Kai žmonės ateina, mes vakarojame, pasakojame istorijas, jie dalijasi, su kokia intencija ateina. Kartais, jei nespėjo aplankyti, nuvežame juos iki Medvėgalio ar Padievaičio piliakalnių“, – pasakojo Gražvyda.

Piligrimus kelyje pasitinkantį specialų ženklinimą – geltoną kriauklę mėlyname fone – Gražvyda su vyru taip pat klijavo savo iniciatyva.

„Net iki Pagramančio klijavome ženklus. Juos nuplėšia, kartais išvarto – kartais tyčia, kartais netyčia. Tai savanoriška veikla, bet mums tai rūpi ir mes tai darome“, – teigė Gražvyda.

Keliautojai atsineša savo istorijas

Etnografinės Bilionių sodybos „Gīvenėms“ šeimininkai sako, jog vietos piligrimams gali pasiūlyti pakankamai. Šiais metais čia apsilankė apie penkiolika tokių keliautojų – panašiai tiek pat, kiek ir pernai.

„Norisi pasidalinti autentiška sodyba su visais. Kiekvienas, einantis keliu, atsineša savo istorijas, mintis, kurios mus papildo ir motyvuoja, o mes jiems suteikiam ramybę ir atgaivą“, – teigė sodybos šeimininkai.

Visai šalia Medvėgalio piliakalnio, praėjus pro kitą lankytiną vietą – partizanų žeminę, galima išvysti Karūžiškės dvarą. Jo aplinka sutvarkyta, prie durų galima rasti telefono numerį, kuriuo keliautojai gali susisiekti dėl nakvynės. Dabartinis Karūžiškės dvaro valdytojas, muziejininkas Antanas Ivinskis pasakojo, jog šiemet dvare taip pat apsilankė grupelė piligrimų. 

„Iš jų esame girdėję, kad atkarpa tarp Varnių ir Bilionių jiems yra tarsi per ilga, per daug išvarginanti. Jie norėtų atstumą padalinti, tad Karūžiškės dvaras išlieka kaip tarpinės nakvynės galimybė“, – sakė A. Ivinskis.

Tikimasi daugiau dėmesio iš savivaldybės

Šiandien „Camino Lituano“ kelias per Šilalės rajoną iš esmės gyvuoja savanorystės pagrindu. Vis dėlto, pasak A. Ivinskio, asociacija planuoja šį klausimą kelti ir savivaldybės lygmeniu.

„Bręsta ir netrukus bus pasiūlyta memorandumo tarp „Camino Lituano“ asociacijos ir savivaldybės idėja. Kaip sa­vivaldybė į šį

judėjimą pažvelgs – mums dar nežinoma“, – kalbėjo A. Ivinskis.

Tačiau, pasak jo, toks bendradarbiavimas galėtų tapti svarbiu žingsniu, stiprinant maršrutą Šilalės rajone, nes šiuo metu dalis jo priežiūros ir informacinio aprūpinimo gula ant pavienių žmonių pečių.

Nauda – ne tik piligrimams

Šilalės turizmo informacijos centro kultūrinės ir turistinės veiklos koordinatorė Judita Noreikienė taip pat mato piligrimystės naudą rajonui. Anot jos, piligrimai kreipiasi į Turizmo informacijos centrą klausdami apie kelio ženklinimą bei apgyvendinimo galimybes.

„Žmonės eina pro mūsų kraštą, jį mato, aplanko objektus, užsuka į muziejų, kur sužino mūsų rajono istoriją. Tai yra Šilalės krašto viešinimas“, – sakė J. Noreikienė.

„Camino Lituano“ maršrutas Šilalės rajonui suteikia galimybę pritraukti kitokį lankytoją – žmogų, kuris ne tik keliauja pėsčiomis, bet ir domisi vietos istorija, kultūra, gamta bei žmonėmis. Tačiau tam, jog ši galimybė būtų išnaudota, vien savanoriškų pastangų gali nepakakti. Kelio ženklinimas, aiškūs maršrutų aprašymai, patogios nakvynės vietos ir savivaldybės dėmesys galėtų tapti pagrindu, kad Šilalės kraštas piligrimų žemėlapyje būtų ne tik praeinama atkarpa, bet ir vieta, kurioje norisi sustoti.

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė,

„Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS ir kelionių tinklarasčio „Check In Lithuania“ nuotr.

Gimtojo krašto grožis dažnai atsiskleidžia tuomet, kai į jį pažvelgiame keliautojo akimis. Pažintinės išvykos leidžia ne tik aplankyti naujas vietas, bet ir geriau suprasti savo krašto istoriją, kultūrą bei žmones. Tuo įsitikino ir Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos nariai, vasaros pabaigoje leidęsi į turiningas pažintines išvykas po Šilutę bei Varnius. Šios kelionės buvo surengtos įgyvendinant projektą „Draugaukime, keliaukime, pažinkime kartu“, kurį iš dalies finansavo Šilalės rajono savivaldybė.

Violeta KASNAUSKAITĖ

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Lietuvoje toliau plečiamas viešasis elektromobilių įkrovimo tinklas. Vien per rugpjūtį Vakarų Lietuvoje įrengta 12 naujų „Enefit“ įkrovimo stotelių. Ekspertų teigimu, augant naujų elektromobilių registracijų skaičiui, infrastruktūros plėtrą vis labiau lemia vairuotojų poreikiai.

Tadas VAITELĖ 

„Enefit“ komunikacijos partneris

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68