Stiprios emocijos turi stiprų poveikį žmogui, jo priimamiems sprendimams ir veiksmams. O jeigu pavyksta sukelti stiprias emocijas visai visuomenei arba bent reikšmingai jos daliai, tai tampa pagrindu vadinamajai socialinei inžinerijai. Galima sakyti, kad šie principai apibrėžia Rusijos siekius daryti įtaką kaimyninių valstybių gyventojams. Ir tai yra ne trumpalaikiai epizodai, o apgalvotas, sisteminis veikimas.

Atsitiktinė klaida?

Rugsėjo pabaigoje Rusijos valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ publikavo Aleksandro Nosovičiaus tekstą „Rusijos laukia dar viena specia­li karinė operacija. Ji bus labai trumpa“. Jame buvo aptariami procesai, susiję su galimu vakarietiško branduolinio ginklo dislokavimu Rytų Europoje. Tokie svarstymai iš tikrųjų vyksta, bet tik kaip atsakas į pačios Rusijos vykdomą vadinamąjį branduolinį šantažą. A. Nosovičius savo tekste atkreipė dėmesį į Lietuvoje vykstančius politinius debatus apie galimybę atsisakyti konstitucinės nuostatos, pagal kurią šalyje negali būti dislokuotas branduolinis ginklas, ir negaili propagandinių manipuliacijų bei atitinkamų epitetų Lietuvai. Mūsų valstybė buvo išvadinta „savižude be smegenų“, „naudinga idiote“ ir pan. Teksto autorius pamatė galimame sprendime dėl Lietuvos teritorijos atvėrimo vakarietiškam branduoliniam ginklui tiesioginę „grėsmę“ Rusijai ir pasiūlė savo sprendimą – jo teigimu, juo taptų branduolinis smūgis Lietuvai.

Tiesa, minėtas tekstas po kelių valandų buvo pašalintas iš viešosios erd­vės, vietoje jo paskelbtas paaiškinimas, kad publikacija „neatitinka redakcijos nuomonės, redakcinės politikos ir Rusijos Federacijos valstybinės politikos“. 

Vėliau „RIA Novosti“ vadovas Dmitrijus Kiseliovas, kuris ir pats yra reikšminga figūra Kremliaus valstybės remiamos propagandos sistemoje, pareiškė, jog tekstas buvo publikuotas dėl techninės klaidos ir iš viso neturėjo pasirodyti, nes, kaip ir minėta, neatitinka naujienų agentūros politikos. 

A. Nosovičius yra kito, gana aršaus propagandinio tinklalapio „RuBaltic.ru“ redaktorius. Tai taip pat buvo ne pirmas jo tekstas, publikuotas naujienų agentūroje „RIA Novosti“ – jis yra nuolatinis šios agentūros bendradarbis, paskelbęs čia ne vieną dešimtį tekstų.

Atrodytų, galima pasidžiaugti, kad provokuojančio pobūdžio straipsnis buvo pašalintas, o ir net pats jį paskelbęs resursas, finansuojamas iš Rusijos biudžeto, pripažino, jog svarstyti branduolinio smūgio kaimyninei šaliai galimybę yra nepriimtina. Tačiau jis vis tiek paliko tam tikrą pėdsaką informacinėje erdvėje ir, galima sakyti, padarė efektą.  

Pasitikėjimo stoka

Į Kremliaus propagandos tekstus kartais žiūrima kaip į tam tikrus rebusus, kuriuos išsprendus, galima sužinoti tikruosius Maskvos ketinimus. Akivaizdu ir tai, jog Rusijos propagandos sistema yra naudojama Kremliaus kaip savotiškas strateginės komunikacijos kanalas, per kurį siunčiamos žinutės ir įspėjimai tiek savo auditorijai, tiek ir kitų valstybių visuomenėms bei politiniams elitams. 

Viena vertus, A. Nosovičiaus teksto pašalinimas savotiškai parodo, jog Rusija neturi intencijos panaudoti branduolinio ginklo prieš Lietuvą, ši mintis net pačiai Maskvai yra pernelyg radikali. Bet gal tiek teksto paskelbimas, tiek jo išėmimas buvo tam tikru apgaulingu manevru? 

Verta prisiminti ir tai, kad tiek Lietuva, tiek kitos Rusijos kaimyninės valstybės yra sulaukusios netiesioginių branduolinių grasinimų. Tarkime, galima prisiminti Rusijos prezidento atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo rugsėjo pradžioje nuskambėjusį pareiškimą, kad jeigu Lietuvoje būtų dislokuotas branduolinis ginklas, šalis taptų Rusijos galimo branduolinio smūgio taikiniu. Kiti netiesioginiai grasinimai skambėjo dėl hipotetinio scenarijaus apie Kaliningrado teritorijos izoliavimą potencialaus Rusijos ir NATO konflikto atveju. Pats Rusijos prezidentas Putinas Valdajaus forumo metu pareiškė, jog tokiu atveju būtų panaudoti visi šalies turimi ginklai. Čia irgi galima įžvelgti labai aiškią užuominą į branduolinį grasinimą.

Kita problema yra susijusi su tuo, kad net oficialūs Rusijos pareiškimai nėra verti pasitikėjimo. Galima pastebėti, jog Kremlius visus juos išsuka kaip gynybinę retoriką. Net ir tas A. Nosovičiaus tekstas atitinka šią logiką – jame kalbama apie branduolinį smūgį, reaguojant į galimą branduolinio ginklo dislokavimą Lietuvoje (ignoruojant faktą, jog pati Rusija dar 2023 m. dislokavo savo branduolinį ginklą kaimyninėje Baltarusijoje). Tačiau net tais atvejais, kai aukščiausi Rusijos vadovai, įskaitant ir Putiną, pareiškia, jog neturi planų pulti Lietuvą ar kurią nors kitą Europos valstybę, – tai mažai guodžia. Čia galima prisiminti daugybinius politinius Rusijos pareiškimus iki 2014 m., kad Maskva esą neturi teritorinių pretenzijų Ukrainai dėl Krymo. Vėliau taip pat buvo tikinama, jog neva Rusija tikrai neplanuoja karo, tačiau tai neužkirto kelio 2022 m. vasario užpuolimui.

Maskvos agresija prieš Ukrainą tęsiasi iki šiol. Tad kai Rusija skelbia, jog neplanuoja agresijos prieš kurią nors NATO valstybę, į tai reikia žiūrėti su tam tikru nepasitikėjimu. Juo labiau, kad agresyvios retorikos iš Maskvos pusės irgi skamba pakankamai daug. 

Neapibrėžtumo nerimas

Reikia suprasti ir tai, jog savo vykdomame informaciniame – psichologiniame kare Rusija naudojasi ir nestabilia geopolitine situacija (prie kurios ji, beje, pati ir prisidėjo). Prieštaringos žinutės – viena vertus, neigiamas galimas branduolinis puolimas, kita vertus, prastai užmaskuoti atitinkamo pobūdžio grasinimai – formuoja neapibrėžtumo situaciją ir su tuo susijusį nerimą. 

Tokioje logikoje galima interpretuoti ir A. Nosovičiaus tekstą. Iš vienos pusės paskelbtas straipsnis piešia baisų scenarijų Lietuvai, iš kitos – po kelių valandų tekstas ištrinamas ir skelbiamas pareiškimas, jog jo turinys „neatitinka Rusijos Federacijos valstybinės politikos“. Tačiau A. Nosovičiaus straipsnis jau tapo informacinio lauko reiškiniu, tiek jis pats, tiek jo pašalinimas yra aptariamas, į viešosios erdvės darbotvarkę įeina branduolinės agresijos tema. Lietuvos visuomenei tai gali kelti nerimą ar net baimes. 

Stiprios emocijos turi stiprų poveikį. Neįmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, ar Kremlius iš tikrųjų neplanuoja agresijos prieš Lietuvą ar kitas Vakarų pasaulio valstybes, bet akivaizdu, jog savo informacinį karą su mumis Maskva kariauja jau ne pirmus metus. Baimės kėlimas, nerimo ir neapibrėžtumo puoselėjimas yra tiesioginės jo priemonės. 

Čia galėtų nuskambėti neguodžianti išvada, jog Rusija pasiekia savo tikslų, tačiau su tokiu teiginiu galima sutikti tik tuo atveju, jeigu mes patys leidžiame tam įvykti. Gyventi neapibrėžtumo situacijoje nėra lengva, bet nuolatinio informacinio puolimo ir manipuliacijų akivaizdoje būtent mums patiems svarbu neprarasti pusiausvyros bei nepasiduoti baimei. Gebėjimas veikti ir priimti pamatuotus sprendimus, nežiūrint į nerimą, ir yra visuomenės atsparumo pagrindas tiek informacinių, tiek hibridinių grėsmių akivaizdoje. 

Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo irgi neturėtume pamiršti – Kremlius irgi susiduria su neapibrėžtumu. Pavyzdžiui, Rusijos valdžia tiksliai nežino, kaip NATO (o visų pirma JAV) reaguotų į branduolinio ginklo panaudojimą, tarkime, kad ir ne prieš NATO teritoriją. O kaip reaguotų Kinija, kuri suinteresuota prekyba ir tam tikra pusiausvyra pasaulyje? Vargu ar ji norėtų Rusijos ir NATO karo savo pašonėje? Ko gero, tas neapibrėžtumas lemia ir tai, jog Kremliaus branduoliniai grasinimai išlieka netiesioginiai ir kol kas yra tik vadinamojo branduolinio šantažo priemonė. 

Viktor DENISENKO

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto 

Informacinių įtakų ir propagandos tyrimų centro vadovas

Šilalės rajono savivaldybė rengia naują apleisto ir neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą, pagal kurį kitąmet jų savininkai mokės maksimalų 5 proc. mokestį. Taip tikimasi paskatinti juos geriau rūpintis savo turtu. Tuo tarpu pati savivaldybė už savo pastatus nekilnojamojo turto mokesčio nemoka, nors irgi turi apleistų bei nenaudojamų statinių. Vienas toks – buvusi Naujojo Obelyno kolūkio kontora, kurią nesėkmingai bandoma parduoti elektroniniame aukcione.

Daiva BARTKIENĖ

A. AUGUSTIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Kyjivo centre laukiau troleibuso grįžti į nuomojamą bu­tą. Pro šalį, prisilaikydamas ramentais, ėjo barzdotas vyriškis iki kelių amputuota koja. Tokių galūnių ne­te­kusių karo veteranų dabar yra daug, bet šį kažkodėl nusprendžiau užkalbinti. Gal dėl to, kad kaip tik tuo metu įsijungė oro pavojaus sirenos ir tapo aišku, kad troleibu­sas greitai neatvažiuos. Paaiškėjo, kad mano pašnekovas yra lenkas, 2023 m. gruodį atvykęs į Ukrainą, dabar tarnaujantis Specialiųjų pajėgų dalinyje. 41-erių Piot­rekas W. tarnauja Ukrainoje prisidengęs šaukiniu Be­baimis. 

– Kodėl nusprendei vykti kariauti į Ukrainą? 

– Kai 2022 metų vasario 24-ąją Maskva pradėjo plataus masto puolimą ir ėmė supti Kyjivą, iš karto supratau, kad noriu ten vykti. Pagalvojau, jog tai panašu į 1939-uosius, kai Lenkiją užpuolė fašistinė Vokietija, o niekas neatėjo į pagalbą. Tuo metu visa Lenkija užjautė Ukrainą, kaip ir daugelis bičiulių, rinkau  paramą, daug žmonių apgyvendino pabėgėlius. Nuo impulsyvaus sprendimo sulaikė tik supratimas, kad fronte neduosiu jokios naudos, nes nesu nei kariškis, nei medikas, tad pirmiausia nusprendžiau išmokti šių dalykų. Įstojau į Teritorinės gynybos organizaciją, praėjau bazinį apmokymą. Vėliau tobulinausi sukarintose organizacijose ir privačiose karinėse mokyklose. Įgijau ir karo mediko bei greitosios pagalbos darbuotojo pažymėjimus. Maniau, kad jei karas Ukrainoje per tą laiką pasibaigs, galėsiu sąžiningai pasakyti, kad nelikau abejingas – ruošiausi padėti.

– Kur teko kovoti, prisijungus prie Užsieniečių legiono? 

 – Daugiau nei pusę tarnybos laiko praleidau Užsieniečių legione. Iš jo perėjau į specialiųjų pajėgų dalinį, paskui – į kitą šio dalinio skyrių, kuriame tarnauju ir dabar. Be vadovybės leidimo negaliu bendrauti su žurnalistais, tad nesakysiu, kur tarnauju, nerašykit mano vardo ir pavardės. Kariauti teko Donecko, Charkivo ir Zaporižios srityse. 2023 metais, man, užsieniečiui, padarė išimtį – leido dirbti mediku, nes kiti nemokėjo ukrainiečių kalbos ir galėjo vykdyti tik kovines užduotis. Prieš atvykdamas buvau pasisamdęs mokytoją ir neblogai pramokau kalbos, nors iki tol net nebuvau lankęsis Ukrainoje. Kovinių medikų labai trūksta, nes dauguma apsiriboja mažiau rizikingu darbu stabilizaciniame punkte arba evakuacinėje grupėje.  Formaliai buvau medikas, tačiau teko ir šaudyti, nes kartu su pėstininkais vykau į  užduotis.

– Ar nebijojai, kad šiame kare žūsi?

– Bijojau, bet norėjau viską išbandyti – juk tam ir ruošiausi. Legiono vadovybė neprieštaravo, kad pritrūkus pėstininkų, prisijungčiau prie jų ir kovočiau su ginklu rankose. 2023 metais ir karas, ir legionas buvo kitokie. Iš Vakarų šalių tuomet atvykdavo daugiausia kariai profesionalai, dabar atvyksta daug mažiau užsieniečių ir beveik niekas neturi kovinės patirties. Vakarų profesionalai žuvo, buvo sužeisti arba po kurio laiko grįžo namo ir nebenori Ukrainoje kariauti, nes karas tapo labai pavojingas – visur skraido dronai. Kartą mes, pėstininkų grupė, ilgiau nei mėnesį pratūnojome slėptuvėje po žeme ir tik sykį sugebėjome surengti nedidelę ataką, nes kitu metu, išlindę į paviršių, būtume iš karto sunaikinti dronų. Todėl Užsieniečių legioną daugiausiai papildo tik Lotynų Amerikos piliečiai. 

– Kas atsitiko, kad netekai dalies kojos? 

– Tai įvyko prieš pusmetį, netoli Zaporižios. Buvo pavasaris, grįžinėjome iš užduoties, kurią vykdėme kelias savaites. Per tą laiką sužėlė žolė, rusai dronais primėtė daugybę minų, kurias buvo sunku pastebėti. Bendražygis uždėjo turniketą, bet turėjau pats nueiti dešimt kilometrų, nes minų buvo tiek daug, kad manęs negalėjo nešti. Ėjome visą savaitę, nes reikėjo slėptis nuo dronų. Šešiese slinkome nuo vienos slėptuvės iki kitos, o naktį nelįsdavome į viršų, nes dronai turi termovizorines kameras – iš karto mus būtų pastebėję. 

Jei atvirai, normalios evakuacijos dabar beveik neliko. Nebeįmanoma, kaip karo pradžioje, per kelias valandas privažiuoti prie sužeistojo. Dabar jis pats arba padedamas bičiulių turi nusigauti iki evakuacijos punkto, esančio už keliolikos kilometrų.

– Ar pasikeitė ukrainiečių požiūris į tave po to, kai Lenkijos prezidentas atėmė ordiną iš V. Zelenskio, o tavo gimtinėje padaugėjo ag­resijos aktų prieš ukrainiečius?

– Požiūris į Lenkiją šiek tiek pasikeitė. Nieko blogo nepatyriau, tačiau žmonių atšalimą pajutau. 2023 metais išgirdę, kad esu lenkas, ukrainiečiai nuoširdžiai dėkodavo už karo pradžioje suteiktą paramą, o dabar reaguoja santūriai. Manau, kad Lenkijos politikai, atgaivinę 1943 m. Volynės žudynių temą, padarė didžiulę kvailystę, nes tokioms diskusijoms dabar visiškai netinkamas metas. Neišsilavinusiai visuomenės daliai didelę įtaką vis dar daro kiršinanti Rusijos propaganda.

– Ar daug lenkų kariauja Ukrainoje?

– Pradžioje sutikdavau daugiau savo tautiečių, dabar – jau retai. Gal jų nematau ir todėl, kad nuo pat pradžių tarnauju anglakalbiuose daliniuose kartu su amerikiečiais, kanadiečiais arba ukrainiečių būriuose. Su dviem tautiečiais buvau artimiau susipažinęs. Gaila, abu žuvo. Tomekas buvo pėstininkas, o Peteris, gimęs lenkų emigrantų šeimoje Vokietijoje, kaip ir aš – karo medikas.

– Ar fronto bičiulių žūtys tavęs neišgąsdino, nekilo noras išvykti iš Ukrainos?

– Mano supratimu, tai būtų bendražygių išdavystė ir reikštų, kad jų gyvenimas neturėjo prasmės. Visi, atvykę padėti Ukrainai, tikėjo, kad bus naudingi, ir tokie buvo, tad privalome tęsti jų darbus. Kai po kelių savaičių man pritaikys kojos protezą, būtinai grįšiu į savo dalinį – jau susitariau su vadais.

– Bendraujant su kitais kariais, girdėjau sakant, kad fronte patiriamas adrenalinas jiems tapo tarsi narkotiku. Ar tu irgi tai patiri?“

– Mano atvejis kitoks. Sąmoningai ruošiausi būti naudingas Ukrainai ir atvykau padėti. Neslepiu – kare įdomiau nei įprastame gyvenime, tačiau čia yra ir blogybių. Viena jų – galimybė žūti.

– Kokią įsivaizduoji karo pabaigą?

– Manau, kad karo baigtimi bus nepatenkintos abi pusės ir išliks potenciali kovų atsinaujinimo grėsmė.

– Gal teko tarnauti kartu su lietuviais?

– Neteko, bet per mokymus buvau sutikęs lietuvį instruktorių. Gera žinoti, kad Lietuva yra viena iš labiausiai Ukrainą remiančių šalių. Ir lenkai, ir lietuviai turi padėti Kyjivui, nes mūsų tautoms šio karo baigtis yra gyvybiškai svarbi.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIUS nuotr.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre susitikę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Švedijos muzikinių teatrų atstovai dalijosi patirtimi, kaip šiandien pritraukti naujų žiūrovų, išlaikyti jų dėmesį, užmegzti ilgalaikius ryšius su rėmėjais ir padaryti teatrą prieinamą kuo platesnei visuomenės daliai. Tarptautinėje rinkodaros konferencijoje aptarti skirtingose šalyse pasiteisinę sprendimai, netikėtos sėkmės istorijos ir iššūkiai, su kuriais susiduria tiek didieji nacionaliniai, tiek mažesni muzikiniai teatrai.

Praėjusiais metais Latvijos nacionalinė opera ir baletas pasiūlė Baltijos regiono muzikinių teatrų rinkodaros specialistams reguliariai susitikti ir dalytis profesine patirtimi. Šiemet konferenciją organizavo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), sulaukęs kolegų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Švedijos.

Nors teatrai skiriasi savo dydžiu, repertuaru ir veiklos sąlygomis, daugeliui jų rūpi tie patys klausimai. Kaip į operą ar baletą pakviesti žmogų, kuris ten dar niekada nesilankė? Ką daryti, kad pirmasis apsilankymas nebūtų paskutinis? Kaip surasti rėmėjų, užmegzti ilgalaikes partnerystes ir neatsilikti nuo besikeičiančių žiūrovų įpročių? Apie tai konferencijos dalyviai diskutavo dalydamiesi savo teatrų patirtimi ir praktiniais patarimais.

Pranešimus skaitė Švedijos Geteborgo operos komunikacijos vadovė Lena Jaksch, kultūros komunikacijos ekspertė Agnė Pinigienė ir Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) Klaipėdos skyriaus tarybos pirmininkė Indrė Razbadauskaitė.

Švedijos Geteborgo operos komunikacijos vadovė Lena Jaksch pasakojo, kaip jų teatre stengiamasi geriau pažinti žiūrovus. Maždaug prieš dešimtmetį pastebėjusi mažėjančią abonementų paklausą, ji pradėjo keisti darbo organizavimą. Šiandien čia kartu dirba komunikacijos, bilietų pardavimo, duomenų analizės ir kitų padalinių specialistai. Analizuojama visa žiūrovo patirtis – nuo pirmą kartą pamatytos reklamos iki apsilankymo restorane, bendravimo su darbuotojais ir įspūdžių po spektaklio.

Švedai neslėpė, kad iš pradžių persistengė rinkdami informaciją. Mėnesinės ataskaitos išaugo iki kelių dešimčių puslapių, o duomenų gausa ne visada padėdavo suprasti, ką reikėtų keisti. Ilgainiui atsirinkti svarbiausi rodikliai, daugiau dėmesio pradėta skirti skirtingoms žiūrovų grupėms. Pirmą kartą apsilankiusiam žmogui reikia vienokio dėmesio, nuolatiniam lankytojui – kitokio. Geteborgo operoje žiūrovų patirtimi rūpinasi ne vien rinkodaros specialistai, bet ir kitų padalinių darbuotojai.

Kultūros komunikacijos ekspertė Agnė Pinigienė atkreipė dėmesį, kad šiandien kultūros renginiai dėl žmonių dėmesio konkuruoja ne tik tarpusavyje. Vos į rankas paėmęs telefoną, žmogus pamato naujienas, draugų nuotraukas, juokingus vaizdo įrašus, reklamas ir daugybę kitų pranešimų. Kvietimas į spektaklį tėra vienas jų. Todėl vien informuoti apie premjeros datą, kūrybinę komandą ar repertuarą nebepakanka. Žmonėms įdomu, kas vyksta užkulisiuose, kaip gimsta spektaklis, su kokiais sunkumais susiduria atlikėjai. Asmenybės ir jų istorijos dažnai sulaukia daugiau dėmesio nei oficialūs institucijų pranešimai.

Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) Klaipėdos skyriaus tarybos pirmininkė Indrė Razbadauskaitė konferencijoje kalbėjo apie tai, kad nuolatinis buvimas internete žmones vis labiau skatina ieškoti veiklų, kurioms nereikia ekranų. Populiarėja knygų klubai, rankdarbiai, vintažiniai fotoaparatai. Tai, ką įvairūs prekės ženklai mėgina pasiūlyti kaip išskirtinę patirtį, teatras turi jau seniai.

Klaipėdoje surengta konferencija – dar viena KVMT tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyva. Bendrystė suteikia galimybę teatrams mokytis vieniems iš kitų, pasinaudoti kolegų patirtimi ir ieškoti savo žiūrovams tinkamiausių sprendimų.

KVMT inform.

Toliau judame labirintu, kuriame atsiduria kiekvienas, bandantis susigaudyti ir giliau apmąstyti, ko galime tikėtis, kai Seimui pateiktas kitų metų valstybės biudžeto projektas. Panašu, jog nebeverta to­liau vynioti valstybės skolos gijos. Ji itin ilga ir, regis, palieka tik dvi vertinimo alternatyvas: neatsakin­ga fiskalinė politika, kaip teigia opozicija, arba geriausias sprendimas itin komplikuotoje situacijoje, kaip tikina Premjeras ir Prezidentas. Nebeliko abejonių, jog kitos kadencijos valdantiesiems teks itin sunkus palikimas. Tačiau svarbiau­sia, kad valstybė galėtų funkcionuoti ne tik iki savivaldos rinkimų, bet ir po jų.

Norėčiau būti optimistas, tačiau turiu pasidalyti tuo, kas šią savaitę nuliūdino. Pirmiausia sužinojome, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nustebino net koalicijos partnerius. Paskelbta, kad plačiai reklamuotos Paramos šeimai paketo dalies – vaiko priežiūros išmokų didinimo šeimoms, pasirinkusioms pusantrų metų trukmės vaiko priežiūros atostogas, – įgyvendinimas atidedamas metams. Esą dėl techninių priežasčių. Seimas gali tokiam atidėjimui nepritarti, tačiau akivaizdu, jog dabartiniame kitų metų biudžeto projekte šioms papildomoms išlaidoms lėšų nenumatyta.

Kelis kartus perklausiau ir kultūros ministro Luko Alsio žinią. Jis džiaugiasi, kad kultūros sričiai bus skirta nemažai lėšų, tačiau taip ir lieka neaišku, kaip konkrečiai bus papildomai finansuojamas, pavyzdžiui, Medijų rėmimo fondas. Bent jau kol kas ministerijos numatytas finansavimas šiam fondui nenuteikia itin optimistiškai, nors minist­ras tikina, jog „viskas bus gerai“. Be to, jis pripažįsta, kad kitais metais gali pritrūkti lėšų ir kultūros infrastruktūros projektams, kuriems renovacija verkiant reikalinga.

Galima sutikti su ministru, jog svarbu yra „investuoti į žmones“, tačiau kol kas sunku patikėti, kad kultūros sektoriui iš tiesų bus skiriamas deramas dėmesys. Nepaprastai sunku atsikratyti įspūdžio, jog kultūrininkai vis dar „baudžiami“ už protestus ir prieštaravimą valdžiai.

Bene liūdniausia buvo klausytis Seime vykusios spaudos konferencijos, kurioje dalyvavo medikai, specialistai ir pacientų organizacijų atstovai. Ją surengė opozicija, nesulaukianti žadėto Ilgalaikės priežiūros įstatymo projekto, bet išgirdusi specialistų nuogąstavimus, kad už, regis, patrauk­liai skambančių pažadų gali slypėti skaudi tikrovė. Apmaudžiausia tai, jog, džiaugiantis pavykusiu dialogu tarp dviejų ministerijų, atrodo, nepasivarginta į šį dialogą įtraukti tų, kurie šiandien dirba ambulatorinės slaugos srityje ir teikia paslaugas 70 tūkst. pacientų. Beje, dar visai neseniai viltingai rašiau, kad svarbiausia bent jau pradėti judėti teisinga kryptimi. Pasirodo, judama itin lėtai, o dėl pasirinktos krypties jau kyla abejonių.

Slauga ir socialinės paslaugos žmonėms, susiduriantiems su įvairiais sunkumais, yra būtina gerovės valstybės sąlyga. Jei opozicijos politikas pareikštų, kad, tarkime, kyla reali grėsmė, jog ši reforma gali sumažinti slaugos namuose prieinamumą arba tapti papildoma našta pacientų artimiesiems bei ligoninėms, būtų galima įtarti politinį šališkumą. Tačiau kai apie tai kalba šioje srityje dirbantys medikai, būtina suklusti.

Ne mažiau svarbus ir jų perspėjimas, kad, užuot stiprinę jau veikiančią sistemą, galime ją išardyti ir pasiūlyti naujų, neaišku, kaip tarpusavyje suderintų sprendimų. Gal vis tik Sveikatos apsaugos ministerija į šiuos sveikatos srities specialistų nuogąstavimus reaguos ir į juos bus atsižvelgta?

Visi šie atvejai tik sustiprina bendrą įspūdį, kuris susidaro nagrinėjant biudžeto projektą ir klausantis ginčų dėl jo: velnias slypi detalėse. Žinoma, yra dalykų, kurių keisti neįmanoma arba kuriems alternatyvų nedaug. Pavyzdžiui, krašto apsaugos finansavimas. Taip pat reikia vykdyti įsipareigojimus pensininkams, pareigūnams, pedagogams, o socialinei sričiai, kaip įprasta, būtina skirti vis daugiau investicijų. Beje, galima pasidžiaugti, jog kitais metais didelė dalis socialinių išmokų bus indeksuojamos.

Kita vertus, vos pradedi gilintis į kurią nors sritį, kyla klausimų: tarkime, galima mažinti keliams skiriamą finansavimą, motyvuojant tuo, kad ministerija nespėja įsisavinti didesnių lėšų, bet prisiminkime, kiek metų jau triukšmaujama, jog kelių sektorius finansuojamas nepakankamai. Dar viena sritis – švietimas ir sveikata: ar po metų vėl nekalbėsime apie dar didesnį medikų bei pedagogų trūkumą ir vėl nekartosime, jog „reikia kažką daryti“?

Amžina tema – pavėžėjimo paslauga regionuose: nemaža dalis jos finansavimo ir prevencinių projektų tyliai numarinti. Suprantu, kad prevencija yra sritis, kurioje negalima tikėtis greito rezultato. Čia reikia kantriai sėti ir laistyti, o vaisius gali nuraškyti jau kiti politikai. Tačiau apleidus prevenciją, už kovą su padariniais tenka mokėti gerokai daugiau.

Kelionė biudžeto labirintu tęsiasi. Jis, žinoma, bus patvirtintas. Tačiau norėtųsi, kad būtų kuo aiškiau pasakyta, kaip iš tiesų gyvensime kitais metais ir kokių sprendimų galime tikėtis. Nes dabar atrodo, jog nemaža dalis pareiškimų esą biudžetas parengtas išskirtinai rūpinantis „paprasto žmogaus interesais“, labiau primena rek­laminius blizgučius nei aiškų atsakymą į klausimą, kaip iš tikrųjų bus.

Andrius NAVICKAS

Kelionė iš Šilalės į Tauragę – Policijos departamento Teisės sky­riaus patarėjos Jolitos Lelė­nie­nės darbinė kasdienybė. Šias pareigas ji eina Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisa­ria­te. Kaip mediatorės šilališkės laukas kur kas platesnis ir apima visą Lietuvą. O spręsdama šeimos ginčus tiek didmiesčiuose, tiek nuošaliose vietovėse, Jolita susiduria su nepagražinta rea­lybe, kuri prieš ją atsiveria netikėtais rakursais. Visi žinome, kad žmonės skiriasi, tačiau tai, jog skyrybų priežastimi vis daž­niau tampa priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų, net ir pa­čiai mediatorei buvo netikėta. Girdėti, matyti tenka visko: ir pykčio protrūkių, ir ašarų, ir širdį veriančių išpažinčių.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Mus labai domina žurnalisto darbas, todėl šiemet pradėjome lankyti Jaunųjų žurnalistų būrelį. Jo vadovė, lietuvių kalbos mokytoja Zita Kasiliauskienė, pakvietė apsilankyti „Šilalės artojo“ redakcijoje. Šis vizitas buvo ypatingas ir tuo, kad sužinojome, jog mūsų rajono laikraštis šiemet švenčia jau 75-ąjį gimtadienį!

Laikraščio redakcijoje sužinojome, kaip jis gimsta, kaip yra maketuojamas ir tai, kad reikia labai daug dirbti, kol naujas numeris pasiekia skaitytojus. Supratome, jog žurnalisto darbas – ne vien rašyti straipsnius, bet ir aiškintis įvairias situacijas, atsakyti į gyventojams rūpimus klausimus. Pasirodo, norint sužinoti tiesą ir gauti reikalingos informacijos, reikia ne tik žinių, bet ir ryžto, drąsos bei kantrybės.

Redakcijos darbuotojai parodė jau atspausdintus laikraščius ir papasakojo, kur jie spausdinami – „Šilalės artojas“ siunčiamas į „Vakarų spaustuvę“ Kretingoje, kurioje spausdinama ir didelė dalis kitų Žemaitijos rajonų laikraščių. O iš jos spauda grįžta į Šilalę ir keliauja net į kelių tūkstančių skaitytojų namus. 

Iš redakcijos visi būrelio nariai išėjome kupini naujų įspūdžių, sužinoję daug įdomių dalykų apie žurnalistų kasdienybę, supratę, kiek pastangų reikia, kad skaitytojus pasiektų naujienos ir jiems svarbi informacija.

Jei ir jus domina žurnalistika, kviečiame prisijungti prie Jaunųjų žurnalistų būrelio Dariaus ir Girėno progimnazijoje – mes irgi leidžiame savo laikraštį, arba apsilankyti „Šilalės artojo“ redakcijoje.

Enrika KRASAUSKAITĖ, 

Liepa KINDERYTĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 5C klasės mokinės, 

Jaunųjų žurnalistų būrelio narės

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

„Mokyklos – Europos Parlamento ambasadorės (MEPA)” – tai nuo 2016 m. Lietuvoje sėkmingai veikianti tarptautinė švietimo programa, kurios tikslas yra ugdyti jaunuosius europiečius, supažindinti moks­leivius su Europos Sąjungos (ES) veikla, jos teikiama nauda bei paskatinti jaunimą tapti aktyviais, pilietiškais savo visuomenės ir visos Europos bendruomenės nariais.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija MEPA projekte dalyvauja jau 10 metų, o toms mokykloms, kurios yra aktyvios ir kokybiškiausiai įgyvendina prog­ramos veiklas bei projektus, suteikiamas ypatingas įvertinimas – galimybė atstovauti Lietuvai tarptautiniame „Euroscola” renginyje Europos Parlamente (EP) Strasbūre. Ši pažintinė kelionė, aplankant ir kitus istorinius Europos miestus, yra aukščiausias pasiektų rezultatų įprasminimas. Šiemet Parlamento didžiojoje pasėdžių salėje vyko sesija, kur dalyvavo moksleivių komandos iš 27 ES šalių. Tarp jų buvome ir mes, Šilalės gimnazijos atstovai.

EP Pirmininkė Roberta Metsola savo pranešime teigė, jog demokratija nėra savaime suprantama ir reikalauja kasdienio piliečių įsitraukimo, su EP vicepirmininku diskutavome apie žmogaus teises ir jaunimo ateitį ES, taip pat vyko debatai, interaktyvios dirbtuvės ir kt.

Po šių susitikimų MEPA jaunieji ambasadoriai teigė pajutę realią atsakomybę, priimant sprendimus, kuriems pritaria arba prieštarauja kiti kolegos. Be to, net ir kalbos barjeras greitai išnyksta, kai vienija bendras tikslas rasti kompromisą. Taip pat tokie susitikimai yra puiki proga užmegzti ryšius būsimiems tarptautiniams mokyklų projektams ir mainams.

Tiesa, šešių dienų kelionė autobusu kartais vargino, tačiau aplankytų miestų grožis ir neįkainojama patirtis Parlamente visiškai atpirko nuovargį. Grįžome daug sužinoję apie Europos kultūrą, artimiau susidraugavę, suradę naujų bičiulių.

Dalyvavimas „Euroscola“ programoje, kurioje buvo diskutuojama tema „Demokratijos ir pagrindinių teisių apsauga Europoje“ („Protecting democracy and fundamental rights in Europe“), leido moksleiviams išreikšti savo nuomonę ir suprasti, kad jaunų žmonių balsas Europoje yra iš tiesų girdimas. Tai suteikė galimybę pasijusti tikra ir pilnaverte Europos bendruomenės dalimi ir paskatino su dar didesniu noru toliau keliauti bei tyrinėti pasaulį.

Dalia KUBAITIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos MEPA vyresnioji ambasadorė

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 21–28 d. turėjau puikią galimybę dalyvauti mokytojų stažuotėje saulėtoje Larnakoje. Stažuotė Kipre vyko Nacionalinei švietimo agentūrai įgyvendinant projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“, o mokymus „Collaborative Teamwork for Inclusive Education“ organizavo „Educat Ltd“.

Mokymų metu buvo gilinamos pedagogų žinios ir kompetencijos įtraukiojo ugdymo, pozityvios klasės aplinkos kūrimo, komandinio darbo organizavimo bei bendradarbiavimo srityse. Programa orientuota į teorinių žinių ir praktinių įgūdžių derinimą, todėl didelė mokymų dalis buvo skirta aktyviam dalyvių įsitraukimui, praktinių situacijų analizei, diskusijoms, refleksijoms bei bendradarbiavimu grįstoms veikloms. Mokymų metu juose dalyvavę pedagogai ne tik susipažino su naujais metodais, bet ir praktiškai išbandė jų taikymą ugdymo procese. 

Stažuotė neapsiribojo vien mokymais. Laisvu metu turėjome galimybę geriau pažinti Kiprą – aplankyti sostinę Nikosiją, pasivaikščioti po Larnaką ir kitas salos vietoves, susipažinti su kipriečių kultūra bei paragauti tradicinių patiekalų. 

Viena smagiausių patirčių buvo apsilankymas asiliukų fermoje ,,Golden Donkeys Farm“, kur dalyvavome edukaciniame užsiėmime ir iš arčiau susipažinome su vietos tradicijomis. 

Savaitė Kipre prabėgo labai greitai – parsivežiau ne tik naujų profesinių žinių ir praktinių idėjų, bet ir naujų pažinčių, kultūrinių patirčių, įspūdžių bei motyvacijos naujas idėjas išbandyti Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje. 

Nuoširdžiai dėkoju „Educat Ltd“ vadovei ir mokymų lektorei Liuda Savva ne tik už profesionaliai ir įdomiai vestus mokymus, bet ir už svetingumą, nuoširdų rūpestį visos stažuotės metu. Džiaugiuosi, jog Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos administracija suteikė galimybę dalyvauti šiuose kursuose.

Loreta GEDEIKIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos pradinio ugdymo vyr. mokytoja

Nuotr. iš asmeninio albumo