Keturiolika metų puoselėta Šilalės maltiečių tradicija nuvežti neįgaliuosius ir sunkiai gyvenančius senjorus į Didžiuosius Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus Šiluvoje šiemet ir vėl sulaukė Šilalės savivaldybės kliūčių. Valdininkai dangstosi įstatymais ir siūlo maltiečiams rašyti projektus, puikiai žinodami, kad Maltos ordino pagalbos tarnybai priklausantys entuziastai neturi sąskaitos banke ir pagal savivaldybės nustatytą tvarką paramos iš Nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondo gauti negali.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Lietuvos paštas skelbia paštomatų tinklo plėtrą. Žadama, jog ji pasieks ir Šilalę. Paštomatai įrengiami vie­toj pašto skyrių, kurių rajone, išskyrus pačią Šilalę, neliko dar 2022 m. Tačiau fizines viešąsias paslaugas keičiančios skaitmeninės ar automatizuotos alternatyvos ne visiems gyventojams reiškia patogumą ir pažangą. Daliai jų, ypač vyresnio amžiaus, gyvenantiems kaime, modernizavimas tampa dar viena atskirties forma.

Jūratė KIELĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Torpėmio darbai neapsiribojo vien durpių iškasimu. Kad visa dienos eiga nesustotų, reikėjo iš anksto suderinti žmones, arklius, vežimus, padargus ir, svarbiausia, tinkamai parinkti laiką. Nuo to priklausė ne tik darbo sparta, bet ir iškastų durpių kokybė.

Kad darbas nesustotų 

Paskleista ant dirvono ir gerai išminta torpių masė ilgai džiūsta, todėl jų kasimu dažniausiai buvo užsiimama ant­roje birželio pusėje, kai Lietuvoje paprastai būna vienas šilčiausių laikotarpių. Tuo metu apsausėdavo pelkės, išdžiūdavo upeliukai, net Traukšlyje vandens likdavo tik gilesnėse vietose – duburkėse, kur vaikų ir paauglių džiaugsmui susitelkdavo žuvys.

Dažniausiai torpėmis vykdavo vieną dieną: iki pietų buvo kasamos ir vežamos torpės, po pietų jos minamos, o vakare vykdavo patalkė. Mat tokiam darbui reikėdavo nemažos talkos – beveik dešimties žmonių. Ne kiekvienam ūkyje ir visi reikalingai padargai būdavo: vieni turėjo lovį, kiti – volą. Ne visi laikė ir porą arklių, nors torpių kasimo sparta reikalavo mažiausiai dviejų dvikinkių vežimų, taigi keturių arklių. Todėl darbams reikėjo ne tik pasirengimo, bet ir kaimynų susitarimo. Mūsų šeimai dėl to prob­lemų nekildavo – kaimynystėje gyveno trys tėvo brolių šeimos ir mamos motinos šeima, tad talkininkų netrūko. Gal todėl kasmet, birželio 28-ąją, Pet­rinių išvakarėse, mat tėvas buvo Petras, užvirdavo darbas.

Beje, derkintiškiai gimtadienių praktiškai nešvęsdavo – labiau buvo paplitę vardadieniai, o šventė prasidėdavo išvakarėse, kai varduvininko namų durys būdavo puošiamos vainiku ar beržo šakomis. Daugelis net nežinodavo tikslios savo gimimo dienos, o vardadienį žinojo visi.

Nuo šachtos iki vežimo

Birželio ir liepos sandūroje tiek dirbama žemė, tiek drėg­nos ar pelkėtos vietos būdavo santykinai sausesnės. Nors abu šie mėnesiai Lietuvoje nėra patys sausiausi kritulių požiūriu, torpėmiui tai buvo tinkamiausias laikas. Kad kasimas vyktų be pertraukų, optimalu buvo turėti bent du dvikinkius vežimus su stipriais arkliais: kol vienu nuveždavo iškastas torpes ir jas išversdavo ant dirvono, kitas būdavo pripildomas. Vis dėlto kartais tekdavo vežti ir 200–300 metrų. Tokiu atveju prireikdavo net trijų dvikinkių, kad kasimas nesustotų ir iki pietų dirvonas būtų padengtas reikiamo storio torpių sluoksniu.

Tėvų torpynėliuose šachtos siekdavo maždaug 1,5–2 metrų gylį. Baigus kasti vieną, slenkstis taip pat būdavo nukasamas kiek įmanoma daugiau, o vanduo netrukus pripildydavo naująją šachtą. Laikui bėgant, slenksčio likučius suardydavo vanduo, ir torpynė tapdavo vientisu baseinu. Vaikai, žinoma, nepraleisdavo progos tuo pasinaudoti ir torpynėse kartais pasimaudyti. Pamenu, skaidraus vandens maudynvietę buvome susiformavę kaimyno Pranciškaus Šidlausko torpynėje. Ji mums tarnavo net kelerius metus.

Durpes mindavo visas kiemas 

Pradedant pasakojimą apie mynimo etapą, verta dar kartą grįžti prie žodžių kilmės. Kodėl derkintiškių torpėmio procesas vadinamas mynimu? Atsakymas paprastas – nuo žodžio minti. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne pateikiama net 12 šio žodžio reikšmių, o mums svarbi šeštoji – kojomis maišyti molį ar durpes. Ant durpėmis padengto ploto sueidavo suaugusieji, vaikai, paaugliai, kartais būdavo pasitelkiami ir ark­liai. Taip vaikščiojant durpių masė būdavo minkoma. Kai kada papildomai naudoti ir mediniai mintuvai – į grūstuvę panašūs įrankiai. Vėliau atsirado specialus volas.

Beje, panašiai senovės vyndariai traiškydavo vynuoges – manau, skaitytojai prisimena, kaip tai buvo vaizduojama Homero „Odisėjoje“.

Žodį mynimas derkintiškiai vartojo dviem prasmėmis, kurios skyrėsi kirčio vieta. My­ni̇̀mas reiškė durpių smulkinimo, homogenizavimo ir volavimo, pilant vandenį, procesą, o mýnimas – visą sumintomis torpėmis padengtą plotą. Vaikus labai masindavo į gražiai išlygintą masę įbristi ar bent kyštelėti koją. Išgirsdavome: „Šalin nuo mýnimo mynimo, nelipkit į mýnimą!“

Mynimu darbas nesibaigdavo – laukdavo ilgas ir nuo oro priklausantis džiovinimo etapas. Saulėtu ir vėjuotu oru torpės džiūdavo gana greitai. Maždaug po savaitės, priklausomai nuo oro, briketai jau atsiskirdavo vienas nuo kito, tačiau dar būdavo per minkšti vežti ar krauti į didesnes krūvas. Todėl juos tekdavo apversti ant šono ir palikti toliau džiūti. Tas vartymas daugiausia tekdavo vaikams ir paaugliams.

Po darbo – dainos ir zorė 

Daugelis kaimo darbų – rugiapjūtė, javų kūlimas iki kombainų atsiradimo, kartais ir šienapjūtė, linų mynimas, bulviakasis bei torpėmis – būdavo atliekami ne vienos šeimos jėgomis. Į talką pasikviesdavo kaimynus. Bet talkos keldavo nemažai rūpesčių šeimininkėms, nes sunkus fizinis darbas reikalavo sočiai ir dažnai pavalgyti. Per torpėmį darbininkai būdavo maitinami mažiausiai penkis kartus, pradedant pusryčiais 6–7 val., ir vakariene apie 19 val., kuri  pereidavo į patalkės vaišes. Karštą dieną dirbant sunkų darbą reikėdavo ir daug gerti. Iš anksto būdavo paruošiama duonos gira arba vėsus vanduo, paskanintas džiovinta duona, atšaldytas pienas, rūgpienis, limonadas. Pietums svarbiu patiekalu būdavo cepelinai su mėsos, varškės ar morkų įdaru. Bent kartą talkininkai būdavo vaišinami troškinta mėsa su bulvėmis. Kai kada kepdavo ir kugelį ar vėdarus.

Vaikams torpėmis buvo svarbus įvykis, tačiau smagiausia jo dalis prasidėdavo vakare, per patalkę. Būdavo skanėstų, talkininkams kiek išgėrus pasigirsdavo dainos, o neretai atsirasdavo ir muzikantas. Prasidėdavo zorė – kaimo šokiai. Beje, Derkintų ir aplinkinių kaimų žmonės mėgo dainuoti ir šokti, reikalui esant, susiburdavo ir muzikantų grupė. Zorių vieta keisdavosi – vieną savaitgalį vykdavo viename ūkyje, kitą – kitame, vasarą visi šokdavo lauke, o žiemą – stipresnių ūkių didesnėse trobose.

Talkos, šokiai, žmonių susibūrimai giedant kalnus ar mojus (mojavos – gegužinės maldos) buvo ne vien pramoga. Jie, mano manymu, turėjo didelę reikšmę augančiam jaunimui. Vaikai ir paaugliai iš bend­ro darbo, šventimo ir linksminimosi parsinešdavo stiprų bend­rystės bei saugumo jausmą. Tas jausmas nebuvo nuslopęs net neramiais pokario metais, kai dar buvo gyvas neseniai praūžusio karo prisiminimas, kai vyko trėmimai, partizanų susirėmimai su stribais (jų Šilalėje santykinai buvo nedaug). Galvoju, jog toks gyvenimas ir jo perturbacijos padėjo mums, kaimo vaikams, tuos neramius laikus išgyventi ramiau, o gal ir tapti atsparesniems vėlesniems išbandymams.

Albinas BAGDONAS

Archyvų iliustracijos

Tokių košmariškų oro atakų kaip pastarosiomis dienomis Ukrainos sostinė per visą karą  dar nebuvo patyrusi. Keturias paras, naktį ir dieną, Kyjivas buvo tero­rizuojamas reaktyviniais dronais, sostinės priemiesčiuose degė keliasdešimt didžiųjų prekybos įmonių sandėlių, o dėl pasklidusių tirštų dūmų buvo prašoma neiti į lauką, neatidaryti langų. 

Tai, kas Kyjive dėjosi praėjusią savaitę, reikėtų vadinti miesto paralyžiumi. Dėl sprogimų ir gaisrų sostinės pakraščiuose esančiuose sandėliuose buvo uždaryta viena met­ro linija, o kitos dvi sutrumpintos. Tai sukėlė milžiniškas grūstis autobusų stotelėse, formavosi didžiuliai eismo kamščiai. Susisiekimas dar labiau komplikavosi, uždarius autostradą bei sustabdžius traukinių eismą. Kai kurie traukiniai vėlavo net 17 valandų, o artimuosius stotyse norėję pasitikti žmonės negalėjo iki ten nusigauti. Kitą dieną situacija kiek pagerėjo, tačiau vakare dėl sprogimų šaudmenų saugykloje Mylos kaime, šalia Kyjivo, vėl buvo uždaryta autostrada, jungianti sostinę su Vakarų Ukraina.

Sprogimai Myloje, nutolusioje apie 25 kilometrus nuo sostinės, tęsėsi visą parą ir apgadino arba visai sudegino beveik 200 namų. Liūdniausia, jog ugnyje žuvo 38 žmonės, 4 laikomi dingę be žinios, o daugiau kaip pusšimtis gydomi ligoninėse. Faktą, jog pažeisdami įstatymus, šalia gyvenamųjų namų, buvusioje vaisių bei daržovių saugyk­loje, vienos karinės brigados atstovai įrengė slaptą šaudmenų sandėlį, pasmerkė prezidentas Volodymyras Zelenskis, o prokuratūra pradėjo baudžiamąją bylą. Anot prezidento, panaši tragedija, liepos 6 d. įvykusi Vyšnevės kaime, šalia Kyjivo, turėjo tapti perspėjimu, kad taip negalima elgtis, tačiau iš to nebuvo pasimokyta.

Vyšnevėje priešo dronams pataikius į vienos gamyklos sandėliuose neteisėtai laikomus šaudmenis, sudegė beveik 300 namų, žuvo 9 civiliai. Mylos kaime dauguma žuvusiųjų buvo sunkiai vaikštantys arba gulintys pensininkai, gyvenę pensionate „Gerieji namai“. Paaiškėjo, kad iš 42 pensionato gyventojų sudegė 31. Dar 3 žuvo name priešais, 3 – gatvėje, vienas – automobilyje. Žuvo ir Dmitrivkos apylinkės, kuriai priklausė Milos kaimas, seniūnas Sergijus Koreckis. Vyriškis į nelaimės vietą atskubėjo vienas pirmųjų ir didvyriškai puolė į pensionato vidų gelbėti senolių, tačiau ugnyje žuvo pats.

Už neleistiną šaudmenų sandėliavimą šalia gyvenamųjų namų atsakingi asmenys bus nubausti, tačiau visiems akivaizdu, jog tikrieji tragedijos kaltininkai yra Kremliaus valdovai. Mat jeigu ne jų pradėtas ir penktus metus vykdomas Ukrainos bombardavimas, ši nelaimė nebūtų nutikusi. Ukrainoje civiliai žūva kasdien. Kyjive šeštadienį žuvo 2 ir 14 metų mergaitės. Pirmoji žuvo nuo skeveldrų, kai su mama vaikščiojo parke Obolonės mikrorajone, o šalia smogė dronas. 14-metė paauglė žuvo, dronui pataikius į privatų namą. Tuo tarpu Chersono mieste dronas pražudė dviračiu į parduotuvę važiavusį jaunuolį.

Sekmadienį, ketvirtą nesibaigiančių atakų dieną, tik sąlygiškai galima vadinti ramesne. Mat oro sirenos gaudė kelias valandas, aidėjo gynėjų šūviai į dronus bei pastarųjų sukelti sprogimai. Degė 12 aukštų namas ir pastatai keturiuose mikrorajonuose. Iki tol panašias nesibaigiančias atakas išgyvendavo didieji pafrontės miestai – Charkivas, Chersonas, Sumai, Zaporižė. Ukrainos karo ekspertai spėja, kad, pasinaudodama tuo, jog Kyjvui pritrūko gynybinių raketų, Maskva nusprendė nesibaigiančiomis atakomis į sostinę sukelti gyventojų paniką bei savo vadovybės kritiką. Negalėdama fronte įveikti gynėjų, Maskva nusprendė Ukrainą „parklupdyti“ teroro atakomis.

Šalies žemės ūkio ministras Tarasas Vy­sockis penktadienį pripažino, jog okupantai sunaikino 90 proc. logistikos sandėlių. Dėl to kai kurie prekybos tinklai ėmė riboti maisto prekių pardavimą. Populiariose žemų kainų parduotuvėse ATB nuo praėjusios savaitės galima įsigyti ribotą kiekį aliejaus, acto, kiaušinių, konservų, kruopų, miltų gaminių ir t. t. Lietuviško kapitalo parduotuvėse „Novus“ ant tuščių lentynų pasirodė lentelės su užrašu „Šiuos produktus sunaikino Rusija, bet netrukus vėl pristatysime”. Po to, kai praėjusį savaitgalį buvo sudeginta keliasdešimt didelių sandėlių prie Kyjivo, prekių deficitas parduotuvėse gali ne mažėti, bet didėti.

Radijo stotyje „Suspilne“ pasisakęs žvalgybos karininkas, buvęs policijos majoras Denisas Jaroslavskis paaiškino, kokia yra nauja Maskvos taktika, atakuojant Kyjivą. Analitiko teigimu, anksčiau sostinė buvo apšaudoma 2–3 kartus per mėnesį, pasiunčiant po 300–600 dronų bei 15–40 raketų. Dabar ji terorizuojama kas porą valandų, pasiunčiant po 15–20 reaktyvinių dronų. 

D. Jaroslavskio teigimu, Kyjivą praėjusią savaitę Maskva terorizavo patobulintais penktosios kartos reaktyviniais dronais „Geran“, kurie skrenda 3–3,5 km aukštyje vidutinišku 500 km per valandą greičiu, o po to staiga sminga žemyn. Mobilios gynėjų grupės, apginkluotos tanketėmis bei specialiais šautuvais, nebepajėgia jų numušti. Numušimui reikėtų raketų, tačiau jos yra keliolika kartų brangesnės ir jų trūksta.

D. Jaroslavskis priminė, kad Ukrainos kariai fronte ne tik sustabdė priešo puolimą, bet ir po truputį atsiima užgrobtas žemes. Be to, ukrainiečiai dronais sėkmingai naikina Rusijos naftos bei karo pramonės įmones, o tai siutina Maskvą. Tačiau jis pripažino, kad Rusija dronų pasigamina daugiau ir sugeba juos kas kelis mėnesius modernizuoti, o tai apsunkina jų pastebėjimą bei numušimą.

D. Jaroslavskis prasitarė, jog Ukrainos žvalgyba turi duomenų, kad, siekdama sukelti paniką Kyjive, Maskva planuoja bombarduoti ne tik elektrines, bet ir susprogdinti 1–2 tiltus, jungiančius miestą. Tai sostinės funkcionavimą labai apsunkintų.

Pirmoji rugsėjo savaitė paliudys, ar Mask­va tęs Kyjivo terorizavimą ir kaip į tai reaguos vietos gyventojai bei Ukrainą remiančios šalys. Tai, jog situacija tampa labiau įtempta, liudija JAV ambasados Kyjive sprendimas atnaujinti rekomendacijas tautiečiams nevažiuoti į Ukrainą dėl suaktyvėjusių karo veiksmų. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pasaulio galingieji žaidžia savo žaidimus. Kitiems, tokiems kaip Lietuva, belieka už aikštelės vartų padavinėti kamuolį. Tokia tikrovė. „Ir nieko čia nepadarysi“, – skėsteli rankomis tūlas pilietis. Netgi patyręs politologas diskusijų festivalyje „Būtent!“ Bernardinų sode Vilniuje sako: mes per maži... Ar tikrai taip?

Amerikos Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) vadovo skrydis per Rygą į Maskvą vėl privertė įsitikinti, kad nesame jų „smėlio dėžės“ žaidėjai. Dėl šio vizito tikslų ir rezultatų dūzgianti Europa iki šiol nesiliauja spėlioti, kas ką galėjo pasakyti, kodėl Donaldas Trumpas nusiuntė būtent žvalgybos vadovą, kodėl pasiųstas didžiulis karinis transporto lėktuvas, kodėl per Latvijos sostinę, kodėl nesusitiko su Putinu, galų gale, ką slėpė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, taip vėliau ir suprantamai nepaaiškinęs, nors žadėjo, to mįslingo vizito esmės. 

Kiekvienas esame sąmokslo teorijų mėgėjas ir skatintojas. Galima pasitelkti istoriją ir tiesti paraleles su 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo – Ribentropo paktu bei rugsėjo 28 d. pasirašytais papildomais slaptaisiais protokolais. Galima priminti programinę Putino kalbą 43-iojoje Miuncheno saugumo konferencijoje 2007-ųjų vasarį, kur jis atvirai pagrasino Vakarams, konkrečiai – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, branduoliniu ginklu. Politologai pateikia 2008 m. karinėmis pratybomis pridengtą intervenciją į Sakartvelą ir dviejų jo respublikų atplėšimą. O netrukus, 2014 m., prasidėjo invazija į Ukrainą ir Krymo aneksija...

Vienoje televizijos laidoje buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius nukirto kaip kirviu: užtenka fantazuoti, nes mes nieko nežinome, apie ką CŽA vadovas kalbėjo Maskvoje. Įtarimą kelia ir labiausiai

paplitusi Amerikos žiniasklaidos išplatinta žinia, esą agentūros direktorius Johnas Lee Ratcliffe‘as perspėjo Kremlių nepulti NATO šalių ir paragino atnaujinti derybas dėl taikos Ukrainoje. Argumentų „prieš“ ją daugiau negu „už“. Bent jau toks, jog didžiulį karinį transporto lėktuvą siųsti už tūkstančių kilometrų tik tam, kad Maskvoje pasikalbėtų su Rusijos saugumo pareigūnais, net ne su pačiu Putinu? 

Labiau tikėtina vieno ukrainiečių portalo versija, kad greičiausiai krovininiu lėktuvu „Boeing C-17 Globemaster“ atvežta nauja antenų įranga JAV ambasadai ar kokia kita techninė aparatūra. Vis dėl to mūsų politologijos elitą labiau masina leidinio „The Wall Street Journal“ spėjimas, jog D. Trumpo pasiuntinys įspėjo Kremlių nepulti NATO šalių, ypač Baltijos valstybių, taip pat sumažinti paramą Iranui. Kai D. Trumpas paneigia, kad taip gali atsitikti iš tikrųjų, juo pasaulis nelabai tiki. Kaip ir nauju akibrokštu Kanadai pervadinti jai priklausantį ežerą į Amerikos. Aštraus liežuvio lietuviai pokštauja, jog netrukus jis pasisavins ir Atlanto arba Ramųjį vandenyną, o vienas sąmojumi trykštantis bičiulis svarstė, kad ir Lietuvą jis galėtų pervadinti į kokią nors LietUS, ir tai nebūtų didelis įžeidimas: juk esame Vašingtono bičiuliai...

O jeigu rimtai, tai nei raminantys D. Trumpo žodžiai, nei tariamai Rusijos agresiją tramdantis CŽA vadovo vizitas negali pakeisti šalia Rusijos gyvenančių tautų nerimo, jog Putinas eis toliau. Neva taikos trokštančia Maskva tikėti negalima. Minėto vizito fone apžvalgininkai priminė prieš penkerius metus, 2021 m. rudenį, vykusį buvusio CŽA vadovo Williamo J. Burnso vizitą Maskvoje. Jis irgi įspėjo Maskvą, jog nepultų Ukrainos. Kaip žinia, tai nesuveikė, ir plataus masto agresija po trijų mėnesių, kitų metų vasarį, prasidėjo.

Baltijiečiai – Rusijos kaimynai, geriau pažįsta Putino taktiką. Štai todėl oponentai be reikalo pasmerkė Lietuvos krašto apsaugos ministro Roberto Kauno netikėtą perspėjimą, kad Rusija planuoja smogti Baltijos šalių energetiniams objektams, panaudodama perdarytus Ukrainos dronus, jog po to suverstų visą kaltę Kyjivui.

„Būtent!“ diskusijoje Vilniuje pranešėjai pabrėžė Suomijos prezidento Alexander‘io Stubbo vokiečių laikraščiui „Bild“ išsakytą patikinimą, kad Putinas neatsisakys karo nei dėl ekonominių, nei dėl karinių problemų. Jo nesustabdys net didžiulės karių žūtys. Iki Dūmos rinkimų rugsėjo antroje pusėje tęsis nuožmūs Ukrainos miestų bombardavimai. O toliau? Galbūt laukia Moldova, gal Baltijos šalys...

Jam pritaria ir Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, pareiškęs, jog yra ženklų, kad Rusija rimtai ruošiasi eskalacijai, o artimiausi septyni–aštuoni mėnesiai gali būti kritiški Ukrainos, Lenkijos ir viso regiono saugumui. Pasak jo, ypač svarbūs gali būti ruduo ir žiema. Estijos prezidentas Alaras Karisas mano, jog Rusija tiesioginės agresijos nesigriebs, o didins hibridines atakas, kurios, beje, jau pasiekė Vokietiją.

Tad užmirškime bereikšmį ir tiek aistrų sukėlusį D. Trumpo pasiuntinio skrydį „virš gegutės lizdo“. Tai gali būti tik Amerikos prezidento rinkiminė akcija. Juk lapkritį laukiami tarpiniai rinkimai į Kongresą...

Česlovas IŠKAUSKAS

Dažnai pastebime, kaip skiriasi mus aptarnaujančių specialistų požiūris į darbą. Vieni savo pareigas atlieka atsakingai, kiti, regis, labiau laukia darbo dienos, savaitės ar metų pabaigos. Tačiau būtent nuo požiūrio priklauso ne tik paslaugų kokybė, bet ir žmonių pasitikėjimas institucijomis bei viso rajono įvaizdis.

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Naujajame Obelyne sekma­dienį jau ketvirtus metus iš eilės surengtos „Ku­gelinės“ – tradiciniam patiekalui skirtas etnografinis renginys. Jį organizuojanti Obelyno bendruomenės pirmininkė Silvijana Trijo­naitienė juokia­si, kad nors nėra kilusi iš Šilalės krašto, tačiau per daugelį metų čia ne tik pa­mėgo kugelį, bet ir atrado jame savitą krašto kulina­rinę tradiciją, dėl kurios „Ku­gelinės“ kasmet sulau­kia vis daugiau dalyvių ir lankytojų.

Šiemet į renginį kugelio mėgėjai rinkosi ne tik paragauti ir pasivaržyti. VšĮ „Lietuvos išskirtinių pasiekimų tarnybos“ (buvusios agentūros „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo) vadovas Vytautas Navaitis pakvietė fiksuoti naują Lietuvos pasiekimą – „Kugelinių“ organizatoriai užsimojo padengti ilgiausią kugelinių vaišių stalą.

„Tai – pirmas toks stalas, tad beveik neabejojame, jog mūsų dalyvių sunešti kugeliai bus įtraukti į Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą, kuri anksčiau vadinosi Lietuvos rekordų knyga. Iš viso viena greta kitos ant stalų išsirikiavo 45 skardos, o jų bendras ilgis siekė 18,03 metro“, – naująjį pasiekimą pristatė S. Trijonaitienė.

Šiemet į kugelio varžytuves užsire­gistravo rekordinis skaičius komandų – net 22. Dalyvių susidomėjimas buvo toks didelis, kad registraciją organizatoriams teko baigti anksčiau, nei planuota. Todėl S. Trijonaitienė neabejoja, jog ir kitąmet, kai „Kugelinės“ minės penkerių metų jubiliejų, tradicinė šventė Naujajame Obelyne vėl vyks, o galbūt bus sumanyta siekti ir dar vieno Lietuvos išskirtinio pasiekimo.

Šiemet be šilališkių komandų renginyje-varžytuvėse dalyvavo Šilutės ir Tauragės bendruomenės, o iš Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionų atvykę svečiai ne tik pristatė savo krašto produkciją mugėje, bet ir išbandė jėgas kugelio valgymo konkurse.

Vis dėlto greičiausių kugelio valgytojų titulas jau trečius metus iš eilės liko vietiniams. Šiemet jį iškovojo Tomas Armonas ir pirmą kartą konkurse dalyvavusi Rasa Jokubauskaitė.

Pasak Silvijanos, su Šilalės krašto kulinarine tradicija ją supažindino vietos šeimininkės.

„Kai atitekėjau iš Klaipėdos rajono, mane gaspadinės iškart įspėjo, kad kugelio per gyvenimą atsivalgysiu – šilališkiai jį kepa pačiomis įvairiausiomis progomis. Ir iš tiesų netrukau tuo įsitikinti. Nustebau, koks skirtingas gali būti vienas patiekalas, kaip įvairiai jis ruošiamas ir patiekiamas.

Gyvendama Šilalės krašte ne tik pati tapau kugelio mėgėja, bet ir noriu tuo sudominti kitus, parodyti, kuo Šilalės rajonas išsiskiria Žemaitijos regione. Taip ir gimė mintis su bendraminčiais organizuoti „Kugelines“, – apie idėjos pradžią pasakojo organizatorė.

Kadangi renginys siejamas ne tik su maistu, bet ir su krašto tradicijomis bei žemės ūkio kultūra, netrūksta ir atitinkamų simbolių. 

Krašto tradicijų žinovė Regina Mickuvienė sako, jog seniau krašto šeimininkės namuose turėdavo ne tik duonkubilį duonai rauginti ir minkyti, bet ir kugeliui maišyti skirtą „viedrą“. Todėl „Kugelinių“ nugalėtojams dovanojami būtent „viedrai“, pilni bulvių. 

Antrą kartą išskirtinį šventės prizą pelnė Girdiškės kaimo bendruomenės komanda. Antra liko jungtinė komanda „Pilsūdų dvaro gaspadinės“, trečia garbinga vieta skirta komandai „Rogama“ iš Obelyno.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Pirmosios rudens dienos pasi­tin­ka gausiu kultūriniu derliumi – regione skamba ne tik Rugsėjo 1-osios sveikinimai ir į klases grįžusių mokinių šurmulys, bet ar­timiausiomis dienomis laukia juvelyrikos dirbtuvės, literatų klubo 30-mtmetis, jaukūs užsiėmimai mažiausiems, klasikinės muzikos akordai bei įspūdinga istorinė drama ant Medvėgalio piliakalnio.

Rugsėjo 2 d. Tauragės kultūros cent­ras kviečia į ypatingą pažintį su juvelyrikos menu – Marijos Vaitiekienės autorinės parodos „Simbolių dialogas“ pristatymą ir praktines dirbtuves. Tai jau ketvirtoji šios parodos kelionės stotelė. Renginio metu kūrėja atskleis kolekcijos atsiradimo istoriją, paslėptas simbolių reikšmes, naudojamų medžiagų specifiką bei juvelyro darbo užkulisius. Edukacijų erdvėje dalyviai galės patys prisiliesti prie šio amato – susipažinti su papuošalų kūrimo principais ir iš vario ar žalvario nusikalti savo unikalų autorinį kūrinį. Renginys nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas, todėl būtina išankstinė registracija. Nuorodą registracijai – renginiai.taurage.lt, o juvelyrikos parodą kultūros centre galima apžiūrėti iki rugsėjo 25 d.

Rugsėjo 3 ir 4 d. Tauragės literatų klubas „Žingsniai“ švęs 30-metį. Už klubo bendruomenę rugsėjo 3 d.,19 val., bus laikomos Šv. Mišios Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, rugsėjo 4-ąją, 15.30 val., vyks jubiliejinės parodos atidarymas kultūros rūmų Edmundo Mažrimo parodų salėje, nuo16 val. seks „Žingsnių“ draugų iš visos Lietuvos poezijos skaitymai, o 18 val. vyks iškilmingas Birutės Baltrušaitytės literatūrinės premijos įteikimas, muzikiniai bičiulių ir visų norinčiųjų sveikinimai „Žingsniams“. Šventę vainikuos Lietuvos literatų vakarėlis. Visi šie klubo jubiliejaus renginiai yra atviri ir nemokami. 

Klasikinės muzikos gerbėjai prasmingai praleisti ankstyvo rudens vakarą kviečiami išskirtinėje Batakių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Čia rugsėjo 4-ąją, 18 val., vyks koncertas, kuriame pasirodys Austėja Lukaitė ir pianistė Gražina Zalatorienė. Įėjimas nemokamas.

Savaitę įspūdingai užbaigti pakvies Šilalės muzikinis teatras: šeštadienį, rugsėjo 5-ąją, 20 val., legendinis Med­vėgalis virs po atviru dangumi įkurta teatro scena, kurioje harmoningai susipins muzika, gamtos didybė, istorija ir žmogaus vaizduotė. Šilalės muzikinis teatras žiūrovams dovanos atnaujintą muzikinį spektaklį „Istorinė drama ant Medvėgalio kalno“. Režisieriaus Antano Kazlausko vizijoje pasakojimas skleidžiasi kaip universali legenda apie amžinus žmogaus pasirinkimus kryžkelėse, kur nuolat susiduria meilė, pareiga, valdžios troškimas ir tikėjimas. Pastatymo muzikiniu pamatu tapo Ž. Presgurviko kūryba, kuriai pritaikytus lietuviškus tekstus specialiai šiam pastatymui parašė Soneta Būdvytienė. Scenoje vaidmenis kurs aktoriai Egidijus Bavikinas, S. Būdvytienė, And­rius Apšega, Ilona Raudonienė, Juozas Sutkaitis bei kt., šokių kolektyvas „Mainytinis“, ugnies magiją kurianti grupė „Viduramžiai LT“.Ši savaitė – paskutinė galimybė Tauragėje apžiūrėti festivalio „Prie garažų“ fotografuojančių poetų parodą „Po(e)tografija“. Iki rugsėjo 5 d. joje darbus pristato septyni Lietuvos poetai.

Parodos lankymas – nemokamas.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pakaitinė hormonų terapija dažniausiai reikalinga tuo­met, kai moters organizme atsiranda hormonų koncent­racijos pokyčiai – menopauzės periodu arba kai kurių genetinių ir ginekologinių ligų atveju. Apie tai, kuo naudin­ga ši terapija ir kokiais atvejais ji nerekomenduojama, manodaktaras.lt pasakoja gydytoja akušerė-ginekologė, genetikė Sandra Tumėnė.

Eglė DAGIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Vaiko auginimo sąskaita nesusidaro vien iš sauskelnių, drabužių ar mokyklinių priemonių. Didelę jos dalį sudaro papildomas būsto plotas, maistas, priežiūra, būreliai. „Bigbank“ pranešime žiniasklaidai nurodoma, jog skaičiavimai rodo, kad 2026 m. kainomis pirmojo vaiko išlaidos, neskai­čiuojant vienkartinių pirkinių, iki pilnametystės gali siekti apie 89–111 tūkst. eurų, o antrojo – apie 75–93 tūkst. Eur.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65