Justinas Stanislovaitis pristato dainą ir vaizdo klipą iš muzikinio spektaklio „Kur liko garsas“ – apie žmogaus vertę, kai niekas nebeploja.

2026 m. spalio 12 d., pirmadienį, oficialiai pasirodo Justino Stanislovaičio daina ir vaizdo klipas „Vėjo blaškomi“ (angliška versija – „Leaves in the Wind“). Kūrinys gimė muzikiniame spektaklyje „Kur liko garsas“ – pasakojime apie žmogų, kuriam pasaulio pabaigoje tenka atsakyti į klausimą, nuo kurio jis bėgo visą gyvenimą.

Spektaklio veiksmas vyksta įsivaizduojamame apokaliptiniame pasaulyje. Miestai ištuštėję, elektros nebėra, žmonės kovoja dėl išlikimo – dėl šilumos, maisto, saugios vietos nakčiai. Čia pasveriamas kiekvienas daiktas: ką pasiimti, o ką palikti. Ir vis dėlto tarp būtiniausių daiktų muzikantas įsideda gitarą.

Šis gestas ir tampa spektaklio klausimu. Kam reikalinga daina, kai belieka išgyventi? Kas lieka iš muzikanto, kai nebėra nei scenos, nei publikos? „Ar aš esu vertas, jei manęs niekas neklauso? Ar esu vertingas be pritarimo?“ – šie klausimai nuskamba apleistoje koncertų salėje, kurioje kadaise žmonės stodavosi ploti, o dabar liko tik tuščios kėdės, tamsa ir silpna ugnis.

„Kur liko garsas“ gilinasi į žmogaus pripažinimo poreikio kilmę, esmę ir prasmę: iš kur kyla troškimas, kad tave matytų, ir ką iš tiesų reiškia būti pripažintam. Ar mūsų vertę nustato plojimai, pagyros ir kitų žvilgsnis – ar ji mums buvo duota dar prieš pirmąjį pasirodymą? Šis klausimas rūpi ne tik scenos žmonėms. Šiandien jį sau užduoda beveik kiekvienas, kad ir kokį darbą dirbtų – mokytojas, gydytojas, programuotojas ar statybininkas: ar esu vertingas, kai niekas nepastebi, ką darau?

„Vėjo blaškomi“ – viena iš šešių autorinių spektaklio dainų. Jos priedainis skamba tarsi atsakymas, kurį žmogus taria pats sau:

Gal mes tik vėjo blaškomi lapai,
Sapnuojantys žydrą dangų.
Kol dar skriejam aukštyn, kol dar galim,
Palikim šviesą po savim.

Vaizdo klipas atveria kinematografišką, prislopintų žemės spalvų pasaulį: kelionė per kraštovaizdį, ugnis, vėjas ir permatomi, pro kadrus praplaukiantys prisiminimai – tai, kas lydi žmogų net tada, kai aplink viskas sugriuvę.

Daina pasirodo lietuvių ir anglų kalbomis. Kartu ji tampa įžanga į Justino Stanislovaičio kamerinę koncertų programą „Between Silence and Light“ („Tarp tylos ir šviesos“), kurioje autorinės dainos skamba greta savitai interpretuojamų Leonardo Coheno, Stingo, Nicko Cave’o ir Peterio Gabrielio kūrinių. Scenoje – Justinas Stanislovaitis (balsas, akustinė gitara) ir Martynas Vaičekauskas (akordeonas, klavišiniai, lumzdelis). Artimiausias koncertas – 2026 m. gruodžio 28 d. Vilniuje, Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje; kitos datos bus skelbiamos svetainėje justinasstanislovaitis.lt.

Kūrėjai
Operatorius – Martinas Kaminskas
Montažas – Justinas Stanislovaitis
Muzika – Justinas Stanislovaitis, Marius Matulevičius
Tekstas – Justinas Stanislovaitis

Apie atlikėją
Justinas Stanislovaitis – Vilniuje kuriantis dainų autorius, atlikėjas ir kompozitorius. 2014 m. įkūrė grupę „Justin 3“. Dalyvavo televizijos projekte „Lietuvos balsas“, o 2022 m. – nacionalinėje Eurovizijos atrankoje. Jis – muzikinio spektaklio „Kur liko garsas“ ir kamerinės programos „Between Silence and Light“ kūrėjas.

Klausyti ir žiūrėti
„Vėjo blaškomi“ (LT): https://youtu.be/ghVnPYGWk8Q
Spotify: https://open.spotify.com/album/3I0M8PYwXeGkfETc91peom

Žadeikių seniūnijoje iškilmingai atidarytos ir paženklintos seniūnaitijų centrų su­si­būrimo vietos. Ši iniciatyva į renginį subūrė vietos gyventojus, seniūnaičius ir sve­čius, tačiau bene pagrindinis šios idėjos akcentas – to­kie cent­rai kol kas yra vieninteliai visoje Lietuvoje, tad žadeikiškiai gali tapti gražiu pavyzdžiu.

Nors seniūnaitijos Šilalės rajono savivaldybės tarybos sprendimu įkurtos paskutinėmis 2008 m. dienomis, jos iki šiol neturi aiškių fizinių centrų ar viešųjų erdvių, kur gyventojai galėtų susirinkti. Žadeikių seniūnijos seniūno Fausto Meiženio sumanymas padėjo šią problemą išspręsti – kiekviename šios seniūnijos seniūnaitijos centre įrengtos susibūrimo vietos su pavėsinėmis, suoliukais, vėliavomis, informaciniais užrašais ir nuorodomis.

„Norėjosi sudaryti galimybę žmonėms susirinkti, pabend­rauti, pasisėdėti. Jeigu yra administracinis vienetas – seniūnaitija, turime žinoti ir konkrečią jos buveinę. Be to, kai lietuviai visame pasaulyje liepos 6-ąją gieda Tautišką giesmę, kaimų gyventojai neturi vietos, kur galėtų susirinkti. Nuo šiol tokios problemos Žadeikiuose nebebus“, – trečiadienį oficia­liai atidarant tokius centrus kalbėjo F. Meiženis.

Į Žadeikius atvykę Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos (LSSA) prezidentas Rolandas Bružas ir Lietuvos vietos bendruomeninių organizacijų sąjungos pirmininkė Eglė Juozapavičienė pabrėžė, kad Žadeikiai, ko gero, yra pirmieji Lietuvoje, oficialiai įsteigę seniūnaitijų centrus. Abu jie pripažino, jog kol kas neteko girdėti, kad toks sprendimas būtų įgyvendintas kurioje nors kitoje šalies seniūnijoje.

R. Bružas pažymėjo, kad tokios erdvės kaimo žmonėms suteikia nuolatinę vietą, kur galima iškelti vėliavą, giedoti Tautišką giesmę, tartis ir spręsti kasdienius kaimo rūpesčius, galbūt švęsti. Renginio metu LSSA prezidentas įteikė padėką seniūnui F. Meiženiui už bendruomeniškumo puoselėjimą, seniūnaičio statuso įprasminimą ir pavyzdį kitiems.

E. Juozapavičienė pasidžiaugė aktyvia bendruomene ir akcentavo, jog gyvenamosios vietos identifikavimas ugdo gyventojų pasididžiavimą savo kraštu.

Pasak jos, artimiausiomis dienomis žadeikiškių pavyzdys kaip sektinas bus pristatytas Vidaus reikalų ministerijoje. 

Seniūno teigimu, prie viešųjų erdvių sukūrimo lėšomis prisidėjo ir savivaldybė, ir vietos verslas: įmonės „Lankmelita“ savininkas Vytautas Bud­vytis padovanojo medžiagų, vairuotojas Vidas Šerpetauskas neatlygintinai pagamino visas stogines ir skelbimų lentas, neliko nuošalyje ir seniūnaičiai.

„Seniūnaitis yra arčiau žmonių, bet mūsų seniūnui išties nuoširdžiai rūpi Žadeikių seniūnija, jos gyventojai“, – sakė Padvarninkų seniūnaitis Alvydas Žiogas, kurio valdose ir vyko renginys.

Jam pritaria ir kiti trys Žadeikių seniūnijos seniūnaičiai Kazys Paliakas, Arvydas Luganeckas ir Alvydas Paliakas. 

Pavyzdžiui, tik Žadeikių seniūnija turi savo informacinius riboženk­lius, tik čia galima rasti pažymėtas senąsias kapinaites ar kaimo vandens telkinius. Gal todėl į seniūno kvietimą atvykti į Pad­varninkus atsiliepė ir nemažas būrys gyventojų. 

Renginį papuošė Kvėdarnos kultūros namų kanklininkai, bendros dainos ir simbolinis juostos kirpimas, žymintis naują Žadeikių seniūnaitijų bendruomeninio gyvenimo etapą.

O šio susibūrimo metu seniūnas Ingridai ir Evaldui Rudžioniams iš Palokysčio kaimo perdavė Derliaus šventės metu įteiktą apdovanojimą už augalų įvairovę ir pavyzdingai puoselėjamą sodybos aplinką. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

O gal verslo idėją jau turite, tačiau trūksta žinių, kaip ją paversti realiai veikiančiu verslu?

„Verslo gilė“ kviečia į nemokamų praktinių mokymų cik­lą Šilalėje, skirtą norintiems pradėti, išgryninti ar su­stiprinti savo verslą. Spalio ir lapkričio mėnesiais laukia 6 skirtingos mokymų temos ir savo sričių profesionalės, kurios dalinsis ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir praktine patirtimi, metodais bei įrankiais, pritaikomais realiame versle.

MOKYMŲ PROGRAMA: spa­lio 20–22 d., 17–21 val. Verslo idėjos generavimas, validacija ir verslo plano parengimas: nuo problemos identifikavimo iki veiksmų plano sukūrimo (Lina Gelažnikienė, registracija https://fb.me/e/58barqD02); spalio 27–29 d., 17–21 val. Verslo modelių kūrimas ir planavimas (Aušra Pacevičiūtė, registracija https://fb.me/e/56Zz1kLIb); lapkričio 3–5 d., 17–21 val. Rinkos tyrimai, konkurencinė analizė ir vartotojų segmentacija (Indrė Razbadauskaitė-Venskė, registracija https://fb.me/e/81LqElxTG); lapkričio 10–12 d., 17–21 val. Teisiniai aspektai ir verslo formos pasirinkimas (Andželika Šakinienė, registracija https://fb.me/e/4SYbMY1SI); lapkričio 17–19 d., 17–21 val. Finansų valdymo pagrindai pradedantiesiems verslininkams  (Rūta Ūsaitė-Duonielienė, registracija https://fb.me/e/4SYbMY1SI); lapkri­čio 24–26 d., 17–21 val.  Efektyvus marketingas ir pardavimai pradedantiems verslams (Kristida Tida, regist­racija https://fb.me/e/7OQzx27SC). 

Pasak projekto rengėjų, per visą mokymų ciklą bus keliaujama nuosekliai – nuo pirmosios verslo idėjos ir jos patik­rinimo iki verslo modelio, rinkos pažinimo, teisinių sprendimų, finansų, marketingo ir pardavimų. Tai galimybė ne tik įgyti žinių, bet ir praktiškai dirbti su savo verslo idėja, užduoti klausimus specialistėms ir pasiruošti konkrečius žingsnius jos įgyvendinimui.

Mokymų vieta: restoranas „Meldai“, II a., Vasario 16-osios g. 13A, Šilalė.

Visi mokymai – nemokami, tačiau būtina išankstinė regist­racija.

Mokymų metu bus fotografuojama ir filmuojama, nuot­raukos ir (ar) vaizdo įrašai gali būti naudojami projekto „Verslo gilė“ veiklų viešinimo, komunikacijos ir atsiskaitymo už projekto veiklas tikslais.

Projektas „Verslo gilė“ Nr. 11-326-K-0001 bendrai finansuojamas iš Europos Sąjungos Europos socialinio fondo + (ESF+), taip pat Šilalės rajono savivaldybės lėšomis.

Daugiau informacijos apie projektą tel. (+370-617) 4-59-49.

„Šilalės artojo“ inform.

Tamsūs rytai ir ilgėjantys rudens vakarai vis didesnį nerimą kelia Kvėdarnos miestelio pakraštyje gyvenantiems žmonėms. Labiausiai tiems, kurių vaikai savivaldybės elektriniais autobusais keliauja į gimnaziją iš „Sodų“ stotelės, esančios kelyje į Pajūralį. Daug metų ši stotelė yra pamiršta: savivaldybei ji nepriklauso, o kelio šeimininkui AB „Via Lietuva“, matyt, yra per toli, kad pamatytų Kvėdarnos gyventojų problemas. 

Daiva BARTKIENĖ

Skaitytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Šilalės rajone veikia per pusę tūkstančio įmonių, o didžiausios iš jų per metus gauna dešimtis milijonų eurų pajamų. Tačiau darbuotojų atlyginimai rajone yra vieni mažiausių šalyje. Valstybės duomenų portalas skelbia, kad pirmąjį šių metų ketvirtį pagal vidutinį darbo užmokestį Šilalė buvo 59-oje vietoje iš 60 savivaldybių. O portalo imoniuanalitika.lt skelbiamų duomenų analizė rodo, jog didesnis įmonės pelnas nebūtinai reiškia didesnes algas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Nežaidžiu kompiuterinių žaidi­mų, mano dukra jau suaugusi, todėl kai pamačiau Seimo narių iniciatyvą atkreipti dėmesį į dar vieną potencialų pavojų, tykantį nepilnamečių virtualioje erdvėje, pirmiausia tai pasirodė nereikš­minga. Tačiau tereikėjo šiek tiek pasigilinti ir turėjau pripažinti, jog tai yra svarbus šeimos rūpestis. Tuo labiau, kad viešojoje erdvėje galima rasti ne vieną istoriją, kai dėl esą nekaltų vaikų pramogų susiduriama su rimtais finansiniais sunkumais.

Spėju, jog daugelis tėvų, kurių nepilnamečiai vaikai daug laiko praleidžia internete, nėra girdėję apie „grobio dėžes“ (angl. loot boxes). Tai žaidėjams siūloma pramoga, kai už tam tikrą atlygį galima atidaryti virtualią dėžę ir gauti kokį nors virtualų daiktą – „skiną“. Žaidėjas iš anksto nežino, ką gaus, o tai tik didina azartą. Tvirtinama, jog yra dėžių, kuriose slypi vertingi prizai, ir tai dar labiau skatina žaidėjus „bandyti savo laimę“. Tačiau tokiu būdu šeimos išlaidų sąskaitose gali atsirasti naujų eilučių, o sumos, augant žaidėjo azartui, tik didėja. Kita vertus, dalis tėvų mielai pasiduoda vaiko įtikinėjimui, kad „skinas“ jam būtinai reikalingas. Tarsi nedidelė investicija į dar vieną vaiko šypseną. Deja, ne visada susimąstoma apie tai, dėl ko perspėja psichologai – tokiu būdu gali būti skatinamas elgesys, galintis sukelti rimtą priklausomybę. Be to, virtualūs laimėjimai kai kuriais atvejais gali būti naudojami statymams įvairiuose azartiniuose lošimuose, o tai gali tapti veiksmingu būdu labai turtingai lošimų industrijai augintis potencialius impulsyvius lošėjus.

Tačiau dažniausiai tėvai naujos išlaidų eilutės nepastebi arba vaikas tiesiai nepasako, kam jam reikia papildomų lėšų. Neretai net sukuriami paaiškinimai, kad esą tai – investicijos į ugdymo priemones internete.

Tyrimai atskleidžia, jog į virtualius žaidimus įsitraukia kas ketvirtas ar penktas Lietuvos nepilnametis. Tai nereiškia, kad visi jie susiduria su rimtomis problemomis ar gerokai patuština tėvų sąskaitas. Bet galima teigti, kad jie neabejotinai patenka į padidinto pavojaus zoną, todėl labai svarbu rasti laiko pasidomėti, kuo gyvena ir užsiima vaikai.

Kaip rodo Belgijos ar Nyderlandų patirtis, griežti draudimai šiuo atveju nėra veiksmingi – labai greitai atrandama įvairių būdų juos apeiti. Tačiau, pavyzdžiui, Lenkijos praktika rodo, jog labai svarbu kuo plačiau informuoti ir perspėti apie atsitiktinių atlygių mechanizmų veikimą virtualioje erdvėje. Nes, deja, didelė dalis tėvų nesidomi arba menkai domisi, ką jų nepilnamečiai vaikai veikia kompiuteriuose. O kai kurie, net ir matydami, kad vaikas įniko į virtualius žaidimus, jaudinasi dėl to, kiek laiko jis juose praleidžia, o ne dėl to, kaip jie kuriami, kaip kinta ir kokiais būdais skatinamas žaidėjų įsitraukimas.

Šiandien egzistuojantis amžiaus cenzas virtualiuose žaidimuose yra susijęs išskirtinai su jų turiniu, bet ne mažiau svarbu yra įvertinti ir žaidimuose įdiegtas funkcijas, tokias kaip atsitiktinio atlygio mechanizmai.

Kokios apsaugos priemonės siūlomos Lietuvoje? Reikalaujama, kad jei žaidime naudojamas atsitiktinio atlygio mechanizmas, apie tai būtų viešai informuojama. Taip pat turi būti įvesti aiškūs žaidėjų amžiaus apribojimai, priklausomai nuo potencialios neigiamos įtakos, prie kurios priskiriamos ir vilionės virtua­liomis lobių skryniomis. Siūloma įvesti ir patikimesnes technines žaidėjų amžiaus patikras, nei šiuo metu yra paplitusi praktika, kai pats vartotojas turi patvirtinti, ar jis yra pilnametis. Bet tokios priemonės iš esmės netrukdo žaidimų kūrėjams monetizuoti savo paslaugas. Jos pirmiausia susijusios su siekiu atkreipti platesnės visuomenės dėmesį ir paskatinti tėvus daugiau domėtis tuo, kuo jų vaikai užsiima virtualioje erdvėje.

Tiems, kurie, kaip ir aš, dar visai neseniai nebuvo girdėję apie jokias virtualias lobių skrynias, šį tekstą siūlau priimti kaip savišvietą. Juk kažkada nė nesusimąstėme ir net neįsivaizdavome, kokie išmanūs ir atkaklūs gali būti telefoniniai sukčiai. Lygiai taip pat ir šiuo atveju – virtualioje erd­vėje pinigai viliojami kiek kitaip, tačiau ne mažiau veiksmingai. Tad saugokime save ir savo vaikus.

Andrius NAVICKAS

Šilalės viešojoje bibliotekoje eksponuojama kraštietės Adelės Meš­kauskaitės-Rač­kauskienės (1928–2025) paroda „Skiautinių žaismas“. Spalvingi, kruopščiai sukurti darbai pasakoja ne tik apie autorės ta­lentą, bet ir apie ilgą jos kūrybinį kelią, kuriame susipynė siuvėjos ama­tas, darbštumas, išradingumas ir gebėjimas net mažiausiai audinio skiautelei suteikti naują gyvenimą.

Rima NORVILIENĖ

Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

Loretos ŠIMUTYTĖS-BALČIŪNIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Smiginio sportą vos prieš kelerius metus išbandžiusi Ieva Tvaronavičiūtė šiandien yra viena ryškiausių šios sporto šakos atstovių Lietuvoje. Neseniai ji trečią kartą iš eilės laimėjo Baltijos taurės individualią rungtį, ką tik su Lietuvos rinktine grįžo iš Europos čempionato Farerų salose. 

Pasak sportininkės, kelias iki pergalių neapsiriboja vien taikliu strėlytės metimu – svarbios nuolatinės treniruotės, ge­bėjimas susitvarkyti su psichologiniu spaudimu ir finansinės galimybės dalyvauti tarptautinėse varžybose. 

„Šilalės artojui“ Ieva pasakoja apie netikėtą pradžią smiginyje, skaudžius pralaimėjimus, Baltijos taurės pergales, augančias ambicijas ir žmones, kurie padėjo nenuleisti rankų.

– Kaip smiginis atsirado Jūsų gyvenime?

– Šia veik­la susidomėjau maždaug prieš trejus metus, iki tol matydavau klubo skelbi­mus, kviečiančius moteris į treniruotes, bet sakydavau, kad tik­rai niekada neužsiimsiu šiuo sportu. Tačiau draugas pasiūlė pabandyti, tuo metu kaip tik ieškojau aktyvesnės veik­los, kur galėčiau visiškai užsimiršti ir atsiriboti nuo aplinkos. Beje, eidama į pirmą treniruotę, visiškai nežinojau, kas tas smiginis. O ir nesisekė iš pradžių, svaidžiau strėlytes į sieną, bet man labai patiko pati atmo­sfera. Todėl iš pradžių norėjau tiesiog smagiai praleisti laiką, nes klubo reitinge būdavau paskutinė.

– Kada smiginį pradėjote vertinti ne tik kaip laisvalaikio praleidimą?

– Lūžis įvyko, kai man pasiūlė iš paskutinės vietos pabandyti pakilti bent į dešimtuką. Tas tikslas užsifiksavo, pradėjau gilintis į laikyseną, metimo techniką, supratau, jog smiginis nėra tik strėlytės mėtymas į lentą. Pakilau į dešimtuką, paskui ir į penketuką, galiausiai klube tapau pirma. Tada supratau, jog noriu varžytis dar toliau. Man patiko pats konkurencijos jausmas. 

– Esate pirmoji sportininkė tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų, kuriai visai neseniai Baltijos taurės individualią rungtį pavyko laimėti trečius metus iš eilės. Ką reiškia ši pergalė?

– Neįtikėtinai smagu. Turėjau slaptą mintį surinkti visus „drakono rutulius“, nes Baltijos taurė kasmet vyksta vis kitoje šalyje. Pirmą kartą laimėjau 2024 m. Estijoje, tada buvau tik pradėjusi žaisti, todėl pergalė atrodė kaip kosmosas. Kitais metais pasisekė Lietuvoje, nors finale stipriai atsilikau. 

Šį kartą po pergalės iš pradžių net nesuvokiau, kas įvyko. Tik grįžusi namo pagalvojau, kad „čia jau trečias kartas.“ Tada peržiūrėjau ankstesnius Baltijos taurės rezultatus ir pamačiau, jog per daugiau nei 20 metų nei vyrams, nei moterims nėra pavykę individualios rungties laimėti tris kartus iš eilės. Tuo labiau, kad šios varžybos yra sudėtingos, trunka tris dienas, individualios rungties dieną viskas prasideda gerokai anksčiau, nei finalas. Be to, šįkart mano pusėje buvo vienos stipriausių Baltijos šalių žaidėjų, todėl teko nueiti sudėtingą kelią. Finalas vyko vėlyvą vakarą, todėl jautėsi ir kelionės, ir visos dienos nuovargis. Kai tiek valandų žaidi ir žinai, kad dar laukia svarbiausias etapas, emocijos ir fizinis nuovargis daro savo. Spaudimo ir jaudulio yra visada, bet šį kartą jau turėjau daugiau patirties. Juk jeigu laimėjau du kartus, galiu laimėti ir trečią. Tarkime, Europos čempio­nate Slovakijoje

galvojau, kad bū­tinai turiu gerai pasirodyti, ir jau pirmame rate nesugebėjau sužaisti taip, kaip galiu. Pasaulio čempionate Pietų Korėjoje buvo panašiai. Dabar požiūris pasikeitė: jeigu prieš mane žmogus tą dieną žaidžia geriau, jis ir laimės.

– Kaip paveikia skaudūs pralaimėjimai?

– Dažniausiai augina ne pergalės, o pralaimėjimai. Man labai nesėkmingi buvo „Open“ turnyrai. Į kelis nuvažiuodavau ir sustodavau penktoje vietoje. Po tokių varžybų kartais reikėdavo net mėnesio atsigauti, galvodavau, jog nebenoriu žaisti. Šiemet pagaliau tą penktos vietos „prakeiksmą” perlipau ir užėmiau 3-iąją. Dabar mėginsiu prasikapstyti iki pirmos. Lietuvoje jau keletą metų esu reitingo viršuje, todėl norisi išbandyti save aukštesniame lygyje.

– Kas vyksta galvoje per lemiamus metimus?

– Geriausia, kad nieko nevyktų. Kai pradedi galvoti, kad „dabar tai labai svarbu, o jeigu nepataikysiu“, dažniausiai tik trukdai sau. Aš esu dainų žmogus, todėl kartais visą laiką kartoju kokią nors dainą. Ji išvalo mintis ir leidžia viską daryti automatiškai. Juokauju, jog geriau per lemiamą metimą galvoti apie kotletą, negu apie tai, kad privalai pataikyti. Svarbiausia žaisti prieš save, o ne prieš kitą žmogų. Ir dar labai svarbu nepamiršti kvėpuoti. Kartais varžybose taip įsitempi, kad tiesiog pamiršti tai daryti.

– Kaip vertinate smiginio populiarumą Lietuvoje?

– Jis po truputį auga, bet smiginio kultūra Lietuvoje dar nėra tokia stipri. Istoriškai tai labai susiję su barais, todėl iš tos aplinkos sunku pereiti į profesionaliau vertinamą sportą. Kai pradėjau, varžybose aktyviai dalyvaudavo apie 30 moterų, dabar susirenka ir daugiau nei 40. Pokytis tikrai jaučiasi, bet mastas vis dar nėra didelis.

– Ar svarbios yra finansinės galimybės?

– Žmonės kartais galvoja, jog užtenka strėlyčių, taikinio ir daugiau nieko nereikia. Bet norint siekti aukštesnių rezultatų, reikia nuolat važiuoti į varžybas, o kelionės kainuoja labai daug. Tarkime, nuvykti į „Open“ turnyrą užsienyje 3-4 dienoms reikia 500-600 eurų. Be paramos būtų labai sunku. Todėl džiaugiuosi, jog savivaldybė šiemet, kaip ir pernai, skyrė 2000 eurų. Federacija visų sportininkų išlaidų padengti negali, todėl rėmėjų ir finansavimo klausimas yra labai svarbus.

– Kam labiausiai norite dėkoti už palaikymą šiame kelyje?

– Labiausiai esu dėkinga savo antrajai pusei. Man atrodo, be jo labai daug dalykų mano gyvenime nebūtų įvykę. Tik­riausiai nebūčiau pradėjusi fotografuoti, nebūčiau nuėjusi ir į smiginį. O net jeigu ir būčiau, nežinau, ar būčiau kažką pasiekusi be paskatinimo. Jis visą laiką mane palaiko, bet kartu, kai reikia, pastumia į priekį, palydi tinkamu keliu. Ir nors pirmiausia turi pats savimi tikėti, bet labai gerai, kai šalia yra tas, kuris tavimi tiki. Todėl linkėčiau kiekvienam turėti šalia žmogų, kuris ne tik palaikytų, bet ir primintų, kad gali daugiau, negu pats galvoji.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

Pašnekovės albumo nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 73)

Tęsiame pasakojimą apie Tauragės žydų progimnaziją ir jos istoriją tarpukariu. Šįkart – apie laikotarpį, kai mokykla susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau kartu persikėlė į modernius, specialiai jai pastatytus rūmus. Archyviniai dokumentai leidžia gana išsa­miai atsekti ne tik mokyklos kūrimosi ir plėtros aplinkybes, bet ir problemas, su kuriomis jai teko susidurti.

1929 m. Taura­gės žydų progimnazijai buvo nelengvi – netrūko nei finansinių sunkumų, nei svarbių permainų. Tų metų gegužę mokyklos pedagogai kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydami priversti mokyk­los laikytojus sumokėti atlyginimus. Mokytojams nebuvo sumokėta už tris mėnesius, o dėl to, kaip nurodoma skunde, buvo kreiptasi jau tris kartus. Archyvuose panašaus kitų žydų mokyk­lų pedagogų skundo aptikti nepavyko. Nors privačių mokyklų mokytojų atlyginimai dažnai buvo mažesni nei valstybinių, kreipimasis į ministeriją, prašant įpareigoti mokyklos laikytojus atsiskaityti, buvo gana išskirtinis atvejis. Švietimo ministerija problemą išsprendė radikaliai: paskelbė, kad „dėl nemokėjimo mokytojams algų, mokykla nuo VIII. 1 d. uždaryta“.

Tačiau netrukus ministeriją pasiekė progimnazijos tėvų komiteto ir kitų draugijų prašymas leisti mokyklai veikti toliau. Jame buvo nurodyta, jog jai yra statomi dviejų aukštų mūriniai rūmai, jau kainavę 80 tūkst. litų, Tauragės apskrityje nėra nė vienos žydų aukštesniosios mokyk­los, o apie 200 vaikų lankančių pradžios mokyklas vėliau siekia mokytis vidurinėje. Taip pat pabrėžta, kad mokyklos statybą gausiai remia iš Tauragės kilę Amerikos žydai, todėl jos uždarymas galėtų pakenkti tolesnei paramai. Ministerija leidimą mokyklai veikti suteikė, tačiau pareikalavo „garantijos ½ algoms mokėti“.

Tų pačių metų rugpjūtį progimnazijoje apsilankė iš Filadelfijos atvykęs milijonierius Mozė Mileris, kilęs iš Tauragės ir buvęs pagrindinis mokyklos statybos rėmėjas. Jis pažadėjo surasti lėšų pastatui užbaigti, tačiau iškėlė sąlygą – naujuose rūmuose turi veikti gimnazija ir amatų mokykla.

Progimnazijos tėvų komitetas netrukus paprašė leisti steigti septintą klasę, tačiau švietimo ministras K. Šakenis prašymo netenkino. 1929 m. rugsėjo 5 d. rezoliucijoje jis įrašė: „Negalima leisti, kadangi dar nėra cenzuotų mokytojų.“ Kitaip tariant, mokytojai neatitiko gimnazijos pedagogams keliamų kvalifikacinių reikalavimų.

Nepaisant sunkumų, progimnazija į naujas patalpas Šilalės gatvėje įsikėlė 1930 m. vasario 16 d. – Lietuvos nepriklausomybės dieną ir Vytauto Didžiojo metais. Apie naująjį pastatą išsamiau rašoma 1931 m. dokumente: „Mūsų mokykla jau veikia savo naujuose rūmuose, kurie pastatyti sulig naujosios technikos reikalavimais ir yra higieniškai įrengti: centrinis šildymas, vandentiekis, erdvios klasės, didelė salė ir aikštė kūno kultūrai ir t. t.“ Dokumente teigiama, jog tuo metu tai buvo geriausiai įrengta mokykla Žemaitijoje. M. Mileris parūpino mokinių knygyną, fizikos ir chemijos kabinetą bei kitų mokymui reikalingų priemonių.

Tačiau modernus, apie 150 tūkst. litų vertės pastatas prob­lemų neišsprendė. 1931 m. pavasarį progimnaziją lankė tik 55 mokiniai, o mokytojų kvalifikacija, sprendžiant iš Švietimo ministerijos ataskaitų, ne visada buvo pakankama. Dėl to kilo ir mokymo kokybės problemų – kai kuriais atvejais nebuvo rengiami net 4 klasę baigiančių mokinių egzaminai.

Mokykla neįgijo pakankamo pasitikėjimo, todėl pasiturintys Tauragės žydai savo vaikus dažnai leisdavo į Šiaulių, Kauno ar kitų miestų žydų gimnazijas. Artimiausia buvo Jurbarke, tačiau ir jos mokymo lygis buvo vertinamas kritiškai – Švietimo ministerija ją uždarė 1934 m.

Ne ką geresnė padėtis buvo ir Raseinių žydų gimnazijoje.

Kiekvienais metais 4 klasę baigę mokiniai laikydavo egzaminus, kuriuos stebėdavo Švietimo ministerijos deleguoti pedagogai. Keletą kartų progimnaziją vizitavo Tauragės mokytojų seminarijos direktorius Mečislovas Mačernis. Jo 1935 m. parengtame rašte atsispindi sudėtinga mokyklos finansinė padėtis. M. Mačernis nurodė, jog mokyklą išlaikiusi draugija anksčiau gaudavo lėšų iš Amerikos, tačiau tuo metu jų nebegavo, vertėsi iš mokinių surenkamų mokesčių. 1934 m. pajamos tesiekė 14 tūkst. litų, iš kurių reikėjo apmokėti kurą, šviesą ir atlyginimus. Mokytojams mokėta apie 225 litus per mėnesį, o per atostogas jų apskritai nemokėta dėl lėšų trūkumo.

1934–1935 mokslo metais mokykloje veikė II, III, IV ir V klasės, kurias lankė 55 mokiniai. Už mokslą buvo imama 15–30 litų per mėnesį. Mokyklos direktoriaus teigimu, mokinių būtų buvę daugiau, jei mokestis būtų mažesnis.

M. Mačernio 1931 ir 1934 m. ataskaitose kritiškai vertinamas ir mokymo lygis. Jis atkreipė dėmesį į nepakankamas mokinių žinias bei ugdymo kryptį. Vienoje ataskaitoje rašoma: „Mažai kreipiama dėmesio į mokinių ugdymą valstybinėje dvasioje. Susidariau įspūdį, kad toje mokykloje ruošiami piliečiai ne Lietuvos Respublikai, bet Palestinai“.

Tokį vertinimą iš dalies galima paaiškinti „Tarbut“ krypties mokyklų ideologija. Jose daug dėmesio buvo skiriama Palestinai, nes tuo metu tarp žydų stiprėjo idėja ten sukurti savo valstybę. Tarpukariu dalis Lietuvos žydų išvyko į Palestiną, kai kurie vėliau grįžo.

Ar Tauragės žydų progimnazija buvo išskirtinė tarp to meto Lietuvos žydų mokyklų? Bene labiausiai – savo pastatu. Nuo 1930 m. ji turėjo modernius, specialiai pastatytus rūmus. Dauguma to meto žydų gimnazijų ir progimnazijų patalpas nuomodavo, o jos ne visada buvo pritaikytos mokymui. Tik kelios mokyklos galėjo pasigirti specialiai pastatytais ar rekonstruotais moderniais pastatais.

Finansinės ir mokymo prob­lemos Tauragėje taip pat nebuvo išskirtinės. Panašių sunkumų patyrė Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Plungės, Kėdainių, Kudirkos Naumiesčio ir kitų miestų žydų mokyklos. Išlaikyti privačią mokyklą buvo sudėtinga, ypač ekonominės krizės metais, kai mokinių tėvai ne visada galėjo mokėti už mokslą. Dėl to ketvirtojo dešimtmečio viduryje užsidarė ne viena progimnazija ar gimnazija.

Tačiau, nepaisant finansinių sunkumų, mokymo problemų ir nepakankamo mokinių skaičiaus, Tauragės žydų progimnazija išliko iki 1940 m. sovietų okupacijos.

Dr. Benediktas ŠETKUS

Archyvų nuotr.