Paskutinės vasaros dienos dovanoja įvairiapusę kultūrinių įvykių programą. Regiono kultūros entu­ziastai jaunimą kvies įsitraukti į ak­tyvų laisvalaikį, mėgstančius be­sisukti virtuvėje – į kulinarinio pa­vel­do užsiėmimus, o parodų, muzikos ir meno gerbėjai veiklų atras Tauragėje, kur festivalis „Kvadratu“ va­sarą užbaigs išskirtine programa. 

Rugpjūčio 26-ąją Šilalės jaunimas kviečiamas į nemokamą pažintinę išvyką „Misija: Plateliai!“, kurios prog­ramoje numatytas dviračių žygis po vaizdingas Platelių apylinkes, apsilankymas Šaltojo karo muziejuje bei susitikimas su vietos jaunimu. Išvykimas planuojamas 11.15 val. iš automobilių stovėjimo aikštelės už Šilalės kultūros centro (nuoroda į anketą internete (silaleskc.lt). Rugpjūčio 27 d. Šilalės atvirame jaunimo centre vyks filmo „Didelėje scenoje“ pristatymas ir susitikimas su režisieriumi Aurimu Beniušiu bei operatoriumi Airidu Užgaliu. 

Rugpjūčio 28-ąją Upynoje bus iškilmingai atidengtas stogastulpis, skirtas kraštotyrininkės Marijonos Čilvinaitės atminimui. Popiet Upynos kultūros namuose vyks konferencija „Marijona Čilvinaitė – etnografė, kraštotyrininkė, Lietuvos ir Šilalės krašto garsintoja“, o visos dienos kulminacija taps filmo „XIX a. vestuvės Upynos krašte“ premjera. Renginys – nemokamas. 

Tauragė kviečia į aštuntąjį meno festivalį „Kvadratu“ ir pristato ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ programą. Šis unikalus, pirmajam kino amžiui skirtas renginys sugrąžina dėmesį į XX a. pradžioje kino meną formavusius nebyliojo, ankstyvojo garso bei eksperimentinius filmus, leisdamas patirti kino magiją taip, kaip ją išgyveno pirmieji žiūrovai. Kartų parko saloje vyks du nemokami istorinių, restauruotų nebyliųjų filmų seansai: rugpjūčio 25 d., 21 val., bus rodomas filmas „Karo prakeikti“ su pianistės Simonos Zajančauskaitės akompanimentu, o rugpjūčio 26 d., 21 val., – „Mano močiutė“, kuriam gyvai akompanuos pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius. 

Rugpjūčio 28 d. „Kvadrato“ festivalis nuo 16 val. kvies į Tauragės pilį, Vykintės Trakšelytės „Gintus“ bei Ligijos Žilinskienės „Išpakuota sąmonė“ parodų pristatymą ir kūrybines drabužių atnaujinimo bei bioplastiko dirbtuves. 18 val. lankytojus džiugins Loros Kmieliauskaitės performansas „This Order Goes Wrong“, o nuo 19 val. pilies kiemelį užlies muzika – pasirodys „Antimaterija“, „ALĖJA“, „Eketė“, Pijus Opera ir grupė „ORAI“.  

Rugpjūčio 27-osios vakarą Tauragės pilies kiemelyje vyks labdaros ir meno renginys „Baltasis vakaras 2026“. Šiemet jo metu surinktos lėšos bus skirtos Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Tauragės rajono filialui bei regėjimą kovojančiam išsaugoti jaunuoliui. Bilietus (kaina 35 arba 50 eurų) platina Bilietai.lt. 

Rugpjūčio 29 d. Tauragės Jūros upės parke vyksiantis renginys „Jūra tekanti kultūra“ kviečia palydėti vasarą ir nuo 13 val. apsilankyti lietuviškos produkcijos mugėje „Renkuosi kokybę lietuvišką“, o 19.30 val. koncertuos Martynas Kavaliauskas su grupe, 21 val. nuskambės baigiamasis „Tauragė Jazz 2026“ festivalio akordas – Latvijos grupės „Very cool people“ koncertas. 

Rugpjūčio 30 d., 13 val., Obelyne vyks tradicinio kulinarinio paveldo šventė-varžytuvės „Kugelinės“, jose skambės kapelos „Ragova“ ir kapelijos „Mingė“ muzika, netrūks kitokių veik­lų ir pramogų. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Tęsiame pažintį su Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus parodos „Gentinis mąstymas“ autoriais. Viena jų – iš Šilalės kilusi menininkė Eimantė Šimkutė. Baigusi Vilniaus dailės akademiją ir jau surengusi ne vieną personalinę bei grupinę parodą, tapytoja savo darbuo­se dažnai naudoja ryškias spalvas, kurios, kaip pati sako, neprieštarauja jos prigimčiai.

Savam krašte pirmiausia esi savas ir tik tuomet menininkas

Eimantė į Šilalę grįžta gana dažnai – čia jos šaknys ir šeima. Be to, savo kūryba dalytis parodose su kraštiečiais ir žmonėmis iš vaikystės jai reiškia visai ką kita, nei pristatyti darbus Vilniuje ar kitame Lietuvos mieste.

„Ten tave pažįsta daugiau kaip kolegą ar autorių. O savam krašte pirmiausia esi savas žmogus, kažkada buvęs mokinys ar kaimynas ir tik tuomet menininkas. Žinojimas, jog gali prisidėti prie gimtojo miesto kultūrinio gyvenimo, glosto širdį. Čia žiūrovas nėra lepinamas parodomis kaip didmiesčiuose, kur jos nuolat keičiasi, tad ir žiūrovo žvilgsnis čia taip pat kitoks“, – įsitikinusi Eimantė.

Ji prisimena ir pirmuosius savo žingsnius mene – būtent Šilalėje ji pirmą kartą paėmė į rankas teptuką, o dailės mokytojos Jolantos Baubkuvienės iš Simono Gaudėšiaus gimnazijos, vėliau And­riaus Zaikausko iš Šilalės meno mokyk­los ir tvirtas šeimos palaikymas paskatino žengti menininkės keliu.

„Augant mažame miestelyje stiprėja ir noras siekti kažko daugiau, dar veikia ir žemaitiškas, užsispyręs charakteris. Tai, kur augame, kokius žmones čia sutinkame, kokiomis patirtimis dalijamės, keliauja ir toliau su mumis kaip dalis mūsų identiteto. Neabejoju, kad jei bet kuris elementas šiame kelyje būtų buvęs kitoks, kitoks būtų ir mano šiandieninis kelias“, – sako kūrėja.

Šilalėje – dvi parodos

Šią vasarą E. Šimkutė Šilalėje savo kūrybą eksponuoja net dvejose parodose. Vienas iš menininkės paveikslų – „Šamanų paslaptys“ – yra eksponuojamas Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus parodoje „Gentinis mąstymas“.

„Muziejuje kabantis kūrinys yra labiau filosofinio prado, su solidesniu piešinio motyvu bei koloritu, didelio mastelio, iš ankstesnio mano kūrybos laikotarpio. Toks formatas buvo iššūkis ir sau pačiai – tai buvo pokalbis su savimi, savo vietos ir santykio su svarbiomis temomis paieškos, apmąstymai, domėjimosi laukai, gimstantys atsakymai į kylančius klausimus, apsivalymo ir ritualo motyvai“, – atskleidžia mergina.

Anot pašnekovės, paroda muziejuje gerai išeksponuota ir nenuobodi. Ji atkreipia dėmesį ne tik į autorių ryšį su gimtuoju kraštu, bet ir į tai, kuo tampame, išėję už Šilalės ribų. Tokiose ekspozicijose susijungia praeities pėdsakas ir dabartinis kelias. Be to, paro­da, anot jos, siunčia aiškią ir stiprią žinutę, kad ir Šilalėje, kur nėra meno galerijų, ypatingos ar išskirtinės meninės aplinkos ir pan., gimęs bei augęs žmogus taip pat gali tapti žinomu kūrėju. 

„Pavyzdžiui, su viena iš parodos bendraautorių, Berta Tilmante, buvome kiemo draugės, dalijomės paprastais vaikiškais žygiais. Šiandien ji yra puikiai žinoma fotografė ir multimedijų žurnalistė, viena iš žiniasklaidos puslapio „NARA“ įkūrėjų, jos darbai publikuoti pasaulinėje žiniasklaidoje. Man įdomu pristatyti savo kūrybą kolektyvinėje parodoje, kuri sujungia skirtingus žanrus, autorius, kurie augo tame pačiame krašte, o dabar yra išsibarstę po skirtingus miestus ir net šalis“, – tikina iš Šilalės kilusi menininkė.

Šilalės viešojoje bibliotekoje taip pat galima išvysti E. Šimkutės darbų – joje atidaryta jos personalinė paroda „Čia ir dabar“. Pasak Eimantės, tai labai populiari, ypatingai psichologijoje svarbi frazė. Ji prasminga šiandieniniame gyvenime, kai visi nuolat skubame ir nebūtinai patiriame vien gražias kasdienybės akimirkas.

„Vaikystėje būti čia ir dabar taip paprasta – emocijos būna nesuvaidintos, o dėmesys natūraliai nukreiptas į tai, kas vyksta aplinkui ir kaip tai mus veikia, ką jaučiame, matome, uodžiame. Deja, šiandien prarandame dalį to identiteto ir gebėjimų. Tad mano paroda kviečia tiesiog skirti laiko sau ir pabūti“, – sako E. Šimkutė.

Bibliotekoje eksponuojama kūrinių serija yra labiau stilizuota, ryški, mažo formato, daugiau orientuota į emociją. Tačiau, nepaisant skirtingos atlikimo technikos, tiek muziejuje, tiek bibliotekoje eksponuojamus kūrinius sieja beždžionės motyvas.

„Esu gimusi po Vandens beždžionės ženklu, beždžionė žymi žmogaus evoliuciją, o ir šiaip galima rasti daug panašumų tarp mūsų, tad ji puikiai tinka žmogaus emocijai vaizduoti, nesitelkiant į tiesioginį žmogaus vaizdavimą drobėse“, – atskleidžia menininkė.

Spalvų paieškos akademijoje

Eimantė studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Tiesa, kompozicijos, piešimo, spalvų ir kitų dailės pagrindų kūrėja jau buvo paragavusi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje.

„Į akademiją pakliuvau tuo metu, kai buvo pats „pilkosios tapybos“ pikas ir aukštinama tapyba „per kančią“. Mano tuometinėje patirtyje bet kokia ryškesnė spalva ar šešėlis kūrinyje, kurio negalėjai paaiškinti per dvasinę prizmę, buvo laikomi neprofesionalumu. Bet tokia nuostata prieštaravo mano prigimčiai, tad vėliau, perėjus į Monumentaliosios dailės katedrą, prasidėjo eksperimentų, bandymų susigrąžinti spalvas ir apskritai platesnio žvilgsnio į tapybą kaip mediją laikotarpis“, – prisimena E. Šimkutė.

Visus studijų metus Vilniaus dailės akademijoje buvo dedamas pagrindas ne tik techniniams dalykams, bet ir tam, ką atspindėti paveiksle: kaip perteikti emociją, kaip pasiekti žiūrovą, kokia turi būti kūrinio esmė ir pan.

„Dar studijų metais užsimezgė nemažai ryšių ir įdomių pažinčių su kitokiais – laisvesniais, giliais žmonėmis. Didelė dalis to, ką išsinešiau, ir yra tiesiog buvimas akademinės bendruomenės dalimi“, – sako tapytoja.

Menininkei jau yra pavykę surengti ne vieną personalinę ir grupinę parodą. Eimantės manymu, personalinės parodos turi daugiau svorio ir, aišku, atsakomybės, nes esi pats už viską atsakingas, visas dėmesys skiriamas tik tau ir tavo kūrybai. Kolektyvinės parodos žavi tuo, jog esi kažko bendro dalimi. Ji sako, jog labiausiai ją palietė Aistės Gabrielės Černiūtės ir Rimvydo Stankevičiaus organizuotos kolektyvinės parodos.

„Įsimintina buvo ir pirmoji personalinė paroda erdvėje „Kreatoriumas/meno krosnys“ Vilniuje ir vėliau surengta Šilalės bibliotekoje. Vienoje jų pirmąjį prisistatymą vertino kolegos menininkai, kitoje šiltai pasitiko gimtojo krašto žmonės ir pažįstami veidai“, – pasakoja E. Šimkutė.

Tiesa, ji sutinka, jog paroda autorių ne tik praturtina, bet ir emociškai išsunkia, nes šiam procesui atiduodama labai daug savęs. Tačiau būtent parodos yra geriausia galimybė būti pamatytai ir išgirstai.

Kūryba – ir minties, ir saviraiškos kelias

Šilališkė sako, kad kūrybos procesas dažniausiai priklauso nuo to, kas tą dieną aktualu ir kaip ji tai planuoja įgyvendinti. Svarbu išsigryninti idėją ir techninį įgūdį, kartais reikia daug valandų pačios temos ir piešinio anatomijos analizei, o kartais svarbu išmokti „išlaisvinti“ ranką, jei to reikalauja idėja.

„Paveikslo „Šamanų paslaptys“ idėjai įgyvendinti reikėjo įsigilinti net į anatomijos dalykus bei įvaldyti naują techniką, sustyguoti iš kelių drobių susidedantį 120×320 cm mastelį. O štai paveikslų serija „Čia ir dabar“ pareikalavo daugiau emocionalaus įsitraukimo, laisvesnio rankos mosto ir sulaužymo tų pačių anatomijos taisyklių, pasitelkiant stilizacijos metodą. Tačiau bendras bruožas kūrybiniam procesui turbūt būtų nepertraukiamas įsitraukimas ir įkrauta tuometinė filosofija“, – dėsto E. Šimkutė.

Menininkės nuomone, šiais laikais kūrėjui parodyti savo darbus yra daugiau priemonių, negu reikia.

„Yra socialinė medija, meno galerijos, galerininkės Vilmos Jankienės vedamos „AP galerijos“ patentuotos meno degustacijos, įvairios kultūros įstaigos priima autorius, specialios internetinės platformos, konkursai. Tik štai kaip turėti pakankamai užsispyrimo ir laiko būti ne tik autoriumi, bet ir pačiam sau vadybininku, kaip neprapulti toje masėje ir surinkti savo auditoriją – čia jau kitas klausimas“, – pripažįsta kūrėja.

Kas labiausiai skatina į rankas paimti teptuką? Pasak Eimantės, pagrindinis dalykas yra siekis pažvelgti į tą pačią veiklą skirtingais kampais, tobulėti ir kažko išmokti.

„Kūryba yra puikus kelias saviraiškai, minčių susidėliojimui, laiko paskyrimui tik sau, savo kompetencijų ugdymui ir aktualiai temai ar technikai. Tai priemonė ne tik mąstyti, bet ir vaizdu įgalinti savo žodį“, – mano E. Šimkutė.

Ji juokiasi kurianti su pertraukomis, nes kartais „ištinka gyvenimas“. Tačiau paėmus teptuką į rankas, kitiems pomėgiams dažnai nelieka poreikio, laiko ar erdvės.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS ir Luko ČERKAUSKO nuotr.

„JAV žvalgyba perspėja: Rusija gali užpulti NATO jau po kelių savaičių“, – neseniai pasaulį apskriejusi ant­raštė skamba rimtai. Net labai rimtai. Atrodo, kad kažkuri Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos tarnyba aptiko labai konkretų Rusijos planą, nustatė atakos laiką ir perspėja NATO valstybes atremti karinį puolimą. Tačiau tris minutes pasigilinus į informacijos turinį paaiškėja, jog jis vertas lygiai tiek, kiek sveiko žmogaus šlapimo tyrimai. Informacija, kurią skelbia solidus Vakarų ži­niasklaidos šaltinis, švelniai tariant, yra pritempta. Teks­te nėra žvalgybos tarnybos pavadinimo, nėra jokios viešos ataskaitos ar jos citatos. Nėra jokio dokumento, jo datos, numerio, išvados ar bent vieno sakinio citatos. Nėra ir oficialaus JAV žvalgybos tarnybos pranešimo. Tačiau yra magiški žodžiai „JAV žvalgyba“. 

Kokia žvalgyba? CŽA? Kari­nė žvalgyba? Nacionalinio saugumo agentūra? Valstybės departamento žvalgybos padalinys? Jungtinių Valstijų žvalgybos bendruomenę sudaro daugybė skirtingų institucijų, turinčių skirtingas funkcijas, informacijos šaltinius ir atsakomybę. Ir nors nėra labai neįprasta, kad kuri ji imtų ir kritiniu atveju „nuleistų“ informaciją žurnalistams, tokios institucijos kaip „JAV žvalgyba“ nėra. Ji neegzistuoja. Tai banalus skaitytojo mulkinimas. Tai toks pat tariamo šaltinio nurodymas, kaip „mokslininkai nustatė“, „medikai perspėja“ arba „ekspertai prognozuoja“. Kokie mokslininkai? Kokie medikai? Kokie ekspertai? Jokie. Jų paprasčiausiai nėra.

Pirminę publikaciją paskelbia rimtas, įtakingas, visame pasaulyje skaitomas JAV leidinys. Straipsnyje teigiama, jog, remiantis naujais JAV žvalgybos vertinimais, Putinas per artimiausius kelerius metus gali mėginti patikrinti NATO ryžtą ribotu išpuoliu. Atkreipkite dėmesį į žodžius: „gali mėginti“, „per artimiausius kelerius metus“, „ribotu išpuoliu“. Tai gali būti kibernetinė ataka, diversija-reidas, hibridinė operacija, ginkluota provokacija arba dronų / raketų skrydis į NATO teritoriją. Kaip ir nieko nauja, visiems seniai žinoma, tik va antraštė rėkia, kad Rusija gali (kas gali paneigti?..) pulti po kelių savaičių. Jokių nuorodų nėra, suprask, tokią itin jautrią ir reikšmingą išvadą kažkoks dėdė žvalgas nutekino. Išsikvietė žurnalistą prie bokalo arbatos ir išdavė paslaptį. Todėl straipsnį verta skaityti. Būtina, nes kaip kitaip pasiruoši karui? Nes jei leidinio antraštė skelbtų, jog „kažkoks JAV pareigūnas teigia, kad neviešuose vertinimuose svarstoma ribotos Rusijos provokacijos prieš NATO galimybė per artimiausius kelerius metus”, niekas straipsnio neskaitytų. Nepaspaustų ant pavadinimo-nuorodos. Todėl antraštėje atsiranda daug gražesnis ir galingesnis kalambūras „JAV žvalgyba“. Po to darbo imasi sunkiasvorė britų žiniasklaida ir tęsia triukus su cirko jūrų kiaulytėmis – tai yra gąsdina žmones dar labiau. Senas, žinomas ir įtakingas leidinys perskelbia: „Rusija gali užpulti NATO per kelias savaites, perspėja JAV žvalgyba.“

Kaip keleri metai virto keliomis savaitėmis? Labai paprastai. Kadangi iki rudens liko kelios savaitės, o provokacijos gali tęstis nuo šio rudens iki 2029 m., vadinasi, karas bus už kelių savaičių”. Kaip kitaip galima suvokti antraštę: „Rusija gali užpulti po kelių savaičių“? Taip žurnalistiniai gandai, galimi, tačiau neįmanomi scenarijai, paverčiami planu. Tikimybė – perspėjimu. Keleri metai – keliomis savaitėmis. Neįvardyti šaltiniai – visa JAV žvalgyba.

Ir štai jau turime karą. Galime kasti apkasus. Bėgti. Gerti raminamuosius.

Ši istorija tęsia savarankišką gyvenimą Lietuvoje. Gaminami straipsniai, baneriai, raudonos antraštės, vyksta interviu, pokalbiai, sensacingi pranešimai ir kitokie pigūs triukai su politikais-mašomis ir degtukais. Vienas portalas ištriūbija, jog Lenkija prakalbo apie blogiausią scenarijų. Be kita ko, rimtai tvirtinama, kad Lenkija „ruošiasi visapusiškam karui su Rusija“, nes esą turi duomenų apie artėjančią didelio masto provokaciją. Remiamasi ukrainiečių ir lenkų šaltiniais, cituojant Lenkijos gynybos viceministrą Cezary Tomczyką. Bet. Ką iš tik­rųjų pasakė viceministras? „Mes ruošiamės karui, tikėdamiesi, kad jis niekada neprasidės“; „Šiandien Putino Rusija nėra pasirengusi konfrontacijai su NATO ir tokį karą pralaimėtų.“

„Didelė visuomenės dalis jau nuslydo į šitą informacinį 

šiukšlyną. Ten daug spalvų, muzikos, liepsnų, tankų, šauktukų, gąsdinimų ir nuolat rėkiančių 

žmonių. Ten viskas paprasta, aišku ir labai greita.

Arba rytoj prasidės karas.

Arba rytoj žlugs Rusija.

Arba mus visus užpils vandeniu.

Arba sudegs Europa.

Arba Putinas mirs.

Arba prasidės pasaulio pabaiga.“

Tai įprasta bet kurios valstybės gynybos politiko formuluotė. Kariuomenė tam ir egzistuoja, kad rengtųsi blogiausiam scenarijui, o savo pasirengimu padėtų užtikrinti, jog tas scenarijus niekada neįvyktų. Tas pats Lenkijos viceministras aiškiai pasakė, kad Rusija šiuo metu nėra pasirengusi karui su NATO. Kalbėdamas apie artimiausius mėnesius jis minėjo ne prasidėsiantį karą, o galimą Rusijos provokaciją.

Beje, tos provokacijos jau seniai vyksta ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Rumunijoje, ir Vokietijoje ir kitose šalyse. Tačiau apie provokacijas skaityti neįdomu, įdomiau spausti pavadinimą „Mes ruošiamės karui rytoj“.

Žmogui, kuris neskaito ilgų tekstų, nes tingi, neturi laiko, neieško pirminių šaltinių ir socialiniame tinkle mato tik banerius, visa tai susilieja į vieną bendrą žinią: Rusijos karas prieš Lietuvą ir Lenkiją prasidės tuoj pat. Nors nė vienas pirminis šaltinis to nepasakė.

Kodėl taip elgiasi net rimti leidiniai? Todėl, kad ir rimti leidiniai gyvena toje pačioje interneto mėsmalėje, kaip ir gandų malūnai. Jiems reikia paspaudimų, skaitytojų, prenumeratorių, reklamos ir dėmesio. Antraštė konkuruoja su tūkstančiais kitų ant­raščių. Pavadinimas „Galimas mažai tikėtinas karo scenarijus per artimiausius kelerius metus“ šioje kovoje neturi jokių šansų. Skaitytojas tokio skystalo nevalgys. O štai „Rusija puls po kelių savaičių“ – jei ir nevalgys, tai bent paknebinės šaukštu, kaip kokius pagižusius prastos reputacijos knaipės Palangoje ledus.

Tai nereiškia, jog britų, amerikiečių ir lietuvių leidiniai yra bulvariniai. Bet tai reiškia, kad net rimti leidiniai pradeda naudoti bulvarinės spaudos metodus. Leidinių reputacija rimta, o antraštės gaminamos pagal turgaus taisykles: kas garsiau suriks, tas daugiau parduos.

Naujausias 2026 m. Reuters instituto skaitmeninių naujienų tyrimas parodė istorinį lūžį: pirmą kartą socialiniai tinklai ir vaizdo platformos tapo dažniausiai naudojamais naujienų šaltiniais pasaulyje. Iš jų naujienas (?) susirenka 54 proc. apklaustųjų – daugiau negu iš televizijos ar interneto svetainių. Daugiau kaip ketvirtadalis žmonių bent kartą per savaitę „žinių“ injekciją gauna iš įvairiausių influencerių ir vadinamųjų turinio kūrėjų. Ir čia profesionaliai žiniasklaidai kyla didžiulės problemos. Kaip išgyventi? Kaip išlikti, kai milijonai žmonių vis dažniau eina klausytis įvairiausių interneto pranašų, burtininkų, politinių klounų, karo pajacų ir apsimetėlių? Žmonių, kurie dažnai neturi nei išsilavinimo, nei informacijos šaltinių, nei menkiausio supratimo apie tai, ką pasakoja, tačiau moka garsiai rėkti, įtaigiai vaidinti ir kiekvieną dieną pasiūlyti naują pranašystę.

Jie viską žino. Kada baigsis karas. Kada žlugs Rusija. Kada bus nuverstas Putinas. Kada subyrės frontas, kada prasidės pasaulinis karas ir kas jį laimės. Tie patys visų galų žinovai linksmai patars, ką valgyti, kaip judėti, kaip sutvarkyti spintą, kaip gydytis nuo prostatito, nors savo patarimus keverzoja nemokamo dirbtinio intelekto pagalba. Ką jau kalbėti apie tai, kad jie neturi nei kvalifikacijos, nei praktikos, nei gebėjimų patikrinti tokio kalbinio modelio sugeneruoto turinio. Tikras informacinio šarlatanizmo klestėjimo amžius.

Vienas ryškiausių pradedančiųjų šioje srityje buvo gerai Lietuvoje žinomas personažas Oleksijus Arestovyčius. Plataus masto karo pradžioje jo prieš miegą klausėsi milijonai žmonių. Jis ramiai ir įtaigiai aiškino, kaip Rusija tuoj baigs raketas, kaip karas bus laimėtas per dvi ar tris savaites, o Krymas bus išlaisvintas. Tai buvo savotiškos Vangos lygio karo pranašystės. Paprastiems nerimo varginamiems žmonėms jos patiko, nes ramino, linksmino ir leido tikėti tuo, kuo norisi tikėti. Net buvęs mūsų gynybos ministeris moderniam „karo Benderiui“ klojo raudonus kilimus...

Dabar tokių pranašų yra šimtai ir tūkstančiai. Jie neturi ko prarasti, jų nevaržo nei redakcijos, nei profesinė etika, nei įstatymų pareiga tikrinti informaciją. Jeigu vakarykštė pranašystė neišsipildė, šiandien galima sukurti kitą. Niekas nepareikalaus paneigimo, šaltinių ar atsakomybės. Svarbiausia – įtaigiai kalbėti, nustatyti rimtą miną, rėkti, pykti, vaidinti visažinį ir pasakyti, kad turi slaptos informacijos, kurios atskleisti negali.

„Iš čia profesionaliai žiniasklaidai kyla didžiulės 

problemos. Kaip išgyventi? 

Kaip išlikti, kai milijonai žmonių vis dažniau eina klausytis 

įvairiausių interneto pranašų, burtininkų, politinių klounų, 

karo pajacų ir apsimetėlių? 

Žmonių, kurie dažnai neturi nei išsilavinimo, nei informacijos

šaltinių, nei menkiausio supratimo apie tai, ką pasakoja, tačiau moka garsiai rėkti, įtaigiai vaidinti ir kiekvieną dieną 

pasiūlyti naują pranašystę.“

Didelė visuomenės dalis jau nuslydo į šitą informacinį šiukšlyną. Ten daug spalvų, muzikos, liepsnų, tankų, šauktukų, gąsdinimų ir nuolat rėkiančių žmonių. Ten viskas paprasta, aišku ir labai greita: arba rytoj prasidės karas, arba rytoj žlugs Rusija, arba mus visus užpils vandeniu, arba sudegs Europa, arba Putinas mirs, arba prasidės pasaulio pabaiga...

Žmogaus nervų sistema reaguoja į dirgiklį. Baimė, pyktis ir pavojus priverčia sustoti, pažiūrėti, paspausti ir perskaityti. Socialinių tinklų algoritmai tai puikiai žino. Kuo labiau žmogus sujaudintas, tuo ilgiau jis lieka platformoje. Kuo ilgiau lieka, tuo daugiau pamato reklamos. Influenceriai puikiai žino, jog socialiniai tinklai platina skandalingas antraštes, o straipsnius apie gėrį ir grožį nukiša į apačią. Taip pat elgiasi beveik visi didieji portalai. Tačiau kitaip neišgyvensi. Nėra auditorijos, niekas neužsakys reklamos – laukia bankrotas.

Todėl mes nesakome, kad jokiu būdu neskaitytumėte tokių infokūrėjų ar portalų. Skaitykite. Jeigu niekas jų nebeskaitys, jie bankrutuos ir bus uždaryti. Norėdami išgyventi, jie pritempia, sutirština, atrenka skandalingas vietas. Bet ir tą darydami, rimti leidiniai, portalai renka patikimą informaciją, ją tikrina ir neskelbia melagingų žinių. Jei neliks rimtos žiniasklaidos, jos vietoje atsiras dar daugiau visokių pranašų, burtininkų, politinių klounų ir žmonių, kurie neturi jokio supratimo apie tai, ką gargaliuoja, tačiau labai įtaigiai aiškina, kada prasidės ir kuo baigsis trečiasis pasaulinis karas.

Ką galime patarti? Skaitant skambias antraštes pirmiausia ieškoti ne žodžio „žvalgyba“, o konkrečios institucijos, dokumento, oficialaus pranešimo, atsakingo asmens arba jo tikslaus citavimo. Ne vieno sakinio. Viso pasisakymo. Konteksto. Patikima informacija turi nepriklausomai patikrintus, oficialius, gerai žinomus šaltinius. Pranašystė turi tik skambią antraštę.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Kas pasitrauks pirmas – Putinas ar Volodymyras Zelenskis? Klausimas kai kam gali atrodyti naivus, tačiau daugelis politologų jį kelia dėl to, kad kitos išeities užbaigti karą Ukrainoje nemato. Jungtinės Amerikos valstijos, įklimpusios Vidurio Rytuose, Europos Sąjunga ir NATO neryžtingos, nes nevienin­gos, Putinas sustoti net nežada, nes nėra kam jį pažaboti, o ir pati Rusija dar nepabudusi. 

Tokios neguodžiančios mintys kilo per 35-ąsias pučo bemirštančioje Sovietų sąjungoje metines, kai žlugo vos tris dienas egzistavęs sąmokslas prieš Gorbačiovą. Vadinamam „SSRS ypatingosios padėties komitetui“ (sutrumpintai „gėkačėpė“) vadovavo Janajevas, tačiau tikruoju sąmokslo rengėju pripažintas KGB vadovas Kriučkovas. Tuomet jiems Gorbačiovo nušalinti nepavyko, tačiau beveik po pusmečio SSRS iširo, o į Rusijos sceną išėjo demokratiškasis Borisas Jelcinas.

Paradoksas, bet pučistų pralaimėjimas davė pradžią rusų smogikams po 222 dienų okupacijos pasitraukti iš užgrobtų televizijos ir radijo pastatų Lietuvoje. Jei Kovo 11-oji buvo esminė pergalė, atkuriant nepriklausomybę, tai 1991 m. rugpjūčio 22-ąją patys Kremliaus „vanagai“ ją įtvirtino.

Tačiau kokio sukrėtimo Rusijai reikia šiandien, kad agresyvus Putino režimas pasikeistų? Kaip baigsis neakivaizdi Putino ir V. Zelenskio dvikova?

Prognozuoti dažnas vengia, nors anksčiau buvo svarstymų, jog Putinas mirtinai serga, neva neištrauks net iki savo 75-ųjų metinių, jo aplinkoje esą bręsta pasipriešinimas karui, kad Kremlių užsmaugs blogėjanti ekonominė padėtis. Dabar ryškesniu naratyvu liko nebent rusų nepasitenkinimas neefektyviais veiksmais fronte, kurie „suėda“ daugiau kaip 40 proc. valstybės biudžeto (anksčiau buvo teigiama, jog tik Izraelio karinės išlaidos didesnės, 48 proc.).  

Blogėjančios ekonominės padėties simptomai pradėjo dar labiau ryškėti, kai ukrainiečiai ėmė naikinti Rusijos kuro tinklą. Maskva neslepia, kad dabar šalyje benziną su apribojimais parduoda tik 28 proc. visų kolonėlių. Be suvaržymų kuras tiekiamas tik frontui. 

Donaldas Trumpas su savo nevykusia akcija prieš Iraną pakėlė pasaulines kuro kainas ir taip papildė Rusijos iždą. Štai todėl Maskva aštriai nekritikuoja Vašingtono už įtampą Hormuzo sąsiauryje. Ji nuolat siunčia ženklus D. Trumpui, jog nori gerinti santykius su JAV. Kyjivui tai nežada nieko gero. Juk raketų „Patriot“ numušinėti priešo balistiniams užtaisams jis taip ir negauna...

Tuo metu Putinas vis įžūliau tvirtina, kad jokių paliaubų ir taikos su Kyjivu nebus, kol šis neatiduos visų keturių Ukrainos sričių. Gali būti, jog tokia retorika ypač paplito prieš Dūmos rinkimus rugsėjo 18 – 20 d. Iš jų viena po kitos šalinamos opozicinės jėgos, rinkimų metu bus draudžiami bet kokie mitingai, tad Putinas savo 74-ąjį gimtadienį spalio 7 d. sutiks nauja „Vieningosios Rusijos“ pergale...  

Vadinasi, nei prievartinio, nei natūralaus Putino pasitraukimo tikėtis sunku? O kaip su V. Zelenskiu?

Simpatijos 48-erių Ukrainos prezidentui tarsi užgožia realią situaciją liepsnojančioje padėtyje. Sprendimas pašalinti galimai su korupcija ir nelojalumu susijusius valdininkus daro žalą jo paties autoritetui. Buvusio gynybos ministro, jauno ir ambicingo Mychailo Fiodorovo raginimą surengti rinkimus „vardan demokratijos“ kai kas įvertino kaip atvirą konfrontaciją su prezidentu. Bet jo komanda paaiškino, jog raginime nebuvo reikalavimo juos rengti „jau rytoj“, o tik pasibaigus karui ir atšaukus karo padėtį. Beje, pastaroji sąlyga neaiški, nes pasiūlymuose, kaip organizuoti balsavimą, nurodoma, kaip turi būti įrengtos rinkimų apylinkės fronto linijoje. 

Prezidentui mestu M. Fiodorovo iššūkiu, ypač kai jį palaiko nemažas būrys protestuotojų, džiaugiasi Maskva. Netgi mūsų apžvalgininkai tvirtina, jog 

V. Zelenskio autoritetas gerokai susvyravo. Bet, atrodo, mes ne viską žinome. Pavyzdžiui, kaip rašo leidinys „The Atlantic“, dar žiemą jam buvo peršama idėja suduoti smūgį Maskvos oro uostams (operacija pavadinta „M&M's“ pagal populiarius saldainius), kad jie būtų uždaryti ilgą laiką. Kyjivas tai galėjo padaryti, bet V. Zelenskis esą rimtai susirūpino, jog tolimo veikimo dronai gali pataikyti į civilinį orlaivį. Tuometinis gynybos ministras liko nepatenkintas ir dabar neva keršija...  

Kitaip sakant, ambicijų kova virto vidine konfrontacija, kuri pila vandenį ant Kremliaus propagandinio malūno. Spėjama, kad nušalinimų priežastys gali aprėpti ir slaptą Maskvos agentų veik­lą V. Zelenskio komandoje, siekiant jį sunaikinti, todėl kiekvieną įtarimą jis greitai paverčia ryžtingu veiksmu. Karo sąlygomis tai neturėtų stebinti. 

Šiaip ar taip neturėkime iliuzijų, jog vieno ar kito lyderio pasitraukimas gali paveikti valstybių politiką ir santykius tarp jų. Netgi pučas Maskvoje prieš 35-erius metus tik trumpam Rusiją gražino į demokratinių valstybių gretą, o po to, ypač į Kremlių atėjus Putinui, viskas liko kaip buvę. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Kiek žmogui reikia kitų, kad jaustųsi savimi? Ir kiek savęs turime atsisakyti, kad galėtume būti kartu? Šie klausimai, nors ir skirtingais būdais, skambėjo VI Klaipėdos festivalio šokio diptiko premjeroje. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje šokio gerbėjai iš Lietuvos ir užsienio išvydo dviejų choreografų kūrinius – šveicaro Marcelio Leemanno „Decrescendo“ ir klaipėdietės Agnijos Šeiko „Pasiskolinti peizažai“. Kartu su KVMT baleto trupės šokėjais choreografijas sukūrę menininkai apie žmogų kalba skirtingai, tačiau jų mintys scenoje netikėtai susijungia.

Iš minios – į save

„Decrescendo“ neleidžia pamiršti, kad žmogus yra socialus. Mes mokomės kartodami, prisitaikome, sekame kitus, taip kuriame taisykles ir tradicijas. Tačiau visada atsiranda tas, kuris juda šiek tiek kitaip nei visi. Tradiciniai ir ritualiniai judesiai šioje choreografijoje tampa būdu parodyti, kaip veikia kolektyvas – kaip žmogus jame atranda savo vietą ir kaip kartais bando keisti sistemą.

Šveicarų choreografui įdomus būtent tas lūžis, kai individualumas pradeda trukdyti nusistovėjusiai tvarkai. Vienas baleto artistas išsiskiria iš kitų, pasirinktas kitas judesys ir staiga visa grupė ima atrodyti nebe tokia stabili.

Tačiau „Decrescendo“ kalba ne tik apie išsiskyrimą. Pats pavadinimas reiškia mažėjimą, garso silpnėjimą, o M. Leemanno supratimu tai yra išsilaisvinimas. „Viskas mažėja, kol galiausiai lieka tuštuma. Tačiau ta tuštuma nėra liūdesys. Tai išsilaisvinimas, atsikratymas dalykų, kurių mums nebereikia“, – sako choreografas.

Ši mintis matoma ir scenoje. Balti objektai, primenantys dėžes ar blokus, palaipsniui dingsta, o kartu traukiasi ir vizualinis triukšmas. Lieka vis daugiau erdvės kūnui. Scenografė ir kostiumų dailininkė Ayse Özel kūrė baltą, palaipsniui tuštėjančią erdvę, o šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ją papildė šviesos sprendimais. Čia nėra dekoracijų vien dėl vaizdo – scenos erdvė pati keičiasi kartu su kūriniu ir jo mintimi.

Prie šio virsmo prisideda ir muzika, kuri užgimė repeticijose stebint šokėjų judėjimą ir reaguojant į jį. Originalų garso pasaulį kūrė KVMT vyriausiasis garso režisierius ir kompozitorius Jonas Raudonius.

Vienas kitą pratęsiame

Agnijos Šeiko „Pasiskolinti peizažai“ tarsi pratęsia pokalbį ten, kur „Decrescendo“ jį palieka. Jei M. Leemanno spektaklyje žmogus bando atsiskirti nuo grupės, A. Šeiko klausia, ar įmanoma atsiriboti nuo kitų.

Kūrinio pagrindas – japoniška „shakkei“ filosofija. „Pasiskolintas peizažas“ reiškia, kad sodas nėra uždara erdvė. Į jį įtraukiama tai, kas yra už jo ribų – kalnas, medis, dangus. Tai, kas priklauso kitam pasauliui, tampa tavo paties peizažo dalimi. A. Šeiko šią idėją perkelia į žmogaus santykius. „Mes irgi tarsi vienas iš kito skolinamės, vienas kitą pratęsiame. Mes negalime egzistuoti visiškai atskirai, nors šiandien labai daug kalbame apie individualumą, saviraišką ir save kaip svarbiausią žmogų“, – sako choreografė.

Todėl „Pasiskolintuose peizažuose“ kiekvienas KVMT baleto trupės šokėjas iš pradžių turi savo pasaulį. Vėliau šokio trajektorijos ir ritmai palaipsniui ima susitikti. Žmonės scenoje ne susilieja iš karto – jie pirmiausia turi išmokti būti šalia. Tik finale atsiranda unisonas. Trumpas bendrumo momentas, kuris, kaip ir gyvenime, nėra amžinas.

Šis momentas ypač svarbus todėl, kad choreografija gimė ne vien choreografės galvoje. A. Šeiko judesio medžiagos ieškojo kartu su baleto trupės atlikėjais, per užduotis ir improvizacijas leisdama atsirasti jų individualiam judesiui. Taigi pati kūrinio kūrimo forma atspindi jo temą: negalima sukurti bendro peizažo neatsižvelgiant į tai, kas jį sudaro.

„Pasiskolintų peizažų“ sceninį pasaulį kūrė scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Jų sprendimai pratęsia pagrindinę spektaklio mintį – atskiros detalės jungiasi, pereina iš vieno šokėjo į kitą, o pati scena lieka pakankamai atvira, kad joje galėtų kisti žmonių santykiai.

Prie „Pasiskolintų peizažų“ prisidėjo ir violončelininkas Mindaugas Bačkus, kūręs spektaklio muzikinį pasaulį. Jis jungė skirtingų lietuvių kompozitorių ir vieno australo muziką, dėliojo ją sluoksniais ir ieškojo, kaip ji gali susilieti su spektaklio dramaturgija bei šokėjų judesiu.

Jungiamosios grandys

Galbūt todėl po abiejų spektaklių lieka ne vien skirtingų choreografijų įspūdis, o labai paprastas klausimas: kaip būti savimi tarp kitų? Mes norime būti saviti, tačiau norime būti ir priimti. Norime išsiskirti iš minios, bet nenorime likti vieni. Skolinamės vieni iš kitų – judesius, patirtis, mintis, net gyvenimo būdus – ir kartu stengiamės išsaugoti tai, kas yra tik mūsų.

„Decrescendo“ siūlo kartais paleisti tai, ko mums nebereikia. „Pasiskolinti peizažai“ primena, kad ne viską turime susikurti patys – kai kuriuos svarbiausius dalykus gauname būtent iš santykio su kitu. Būtent šios sąsajos ir leidžia du skirtingus spektaklius matyti ne kaip atskiras programos dalis, o kaip vieną pokalbį apie žmogų ir jo santykį su kitais.

VI Klaipėdos festivalio generalinis rėmėjas – „Limarko grupė“. Festivalį iš dalies finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Žaneta SKERSYTĖ

Higienos institutas paskelbė interaktyvų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės žemėlapį, leidžiantį palyginti skirtingų Lietuvos savivaldybių rodiklius. Šilalės rajono situacija nėra džiuginanti – mūsų rajono gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė yra viena mažiausių tarp kaimyninių savivaldybių, o skaičiai rodo, jog Tauragės ir Kelmės rajonų gyventojai vidutiniškai gyvena maždaug dviem metais ilgiau nei šilališkiai, Plungės rajone šis skirtumas siekia net penkerius metus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Pirmadienį Žadeikių seniūnijos vienkiemyje jaunas vyras sumušė sodybos šeimininkę. Kadangi moteris neseniai buvo pardavusi galvijų bandą, kaimynai svarsto, ar užpuolimas galėjo būti susijęs su pinigais. Policija šią versiją neigia.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Bandymas „sutvarkyti“ artimojo problemas kartais gali baigtis dar rimtesnėmis pasekmėmis. Tuo įsitikino 55-erių Plungės gyventojas, policijos akiratin patekęs dėl suklastoto dokumento.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Labiausiai sukrėtęs pirmosios rugpjūčio pusės įvykis buvo prokuratūros surengta spaudos konferencija, kurioje paskelbta apie sunkius kaltinimus dviem Vilniaus arkivyskupijos dvasininkams. Vienam jų pareikšti kaltinimai dėl disponavimo pornografiniais vaizdais, kuriuose vaizduojami nepilname­čiai, kitas kaltinamas seksualiniu keliolikos nepilnamečių išnaudojimu, kuris, kaip įtariama, galėjo tęstis daugiau nei du dešimtmečius. Per tą laiką kunigas tarnavo įvairiose parapijose, dalyvavo daugybėje viešų renginių, bendravo su bendruomenėmis, kartu su juo fotografavosi politikai ir visuomenės veikėjai. Todėl ši istorija kelia ne tik siaubą, bet ir neišvengiamus klausimus: nejaugi niekas nepastebėjo nusikalstamo elgesio?

Bažnyčia yra institucija, kurioje susitinka skirtingų kartų žmonės. Vaikai ruošiasi Pirmajai komunijai, dalyvauja katechezės užsiėmimuose, tampa ministrantais, įsitraukia į parapijų veiklą. Kunigas dažniausiai yra laikomas moraliniu autoritetu, žmogumi, kuriuo pasitikima ir kurio žodis turi didelę reikšmę. Būtent todėl dvasininko padarytas nusikaltimas sukrečia ypač stipriai. Autoritetas, pasitikėjimas ir institucinė galia gali tapti priemonėmis manipuliuoti silpnesniu žmogumi. Vaikai dažnai nesugeba pasipriešinti suaugusiajam, kurį buvo mokomi gerbti ir klausyti. Dar sudėtingiau jiems apie patirtą smurtą prabilti artimiesiems. O kai kurie nukentėjusieji, net ir išdrįsę papasakoti apie savo išgyvenimus, susiduria su nepasitikėjimu, abejonėmis ar net kaltinimais.

Apie seksualinį išnaudojimą bažnyčioje pasaulyje kalbama jau ne vieną dešimtmetį. Atlikti tyrimai įvairiose valstybėse atskleidė tūkstančius dvasininkų ir vienuolių padarytų seksualinio pobūdžio nusikaltimų. Vatikanas reagavo griežtindamas reikalavimus vyskupams ir pabrėždamas prevencijos bei skaidraus tyrimų proceso svarbą. Tačiau tenka pripažinti, jog Lietuvoje ilgą laiką buvo puoselėjamas įsitikinimas, kad ši problema mūsų šalyje nėra tokia opi. Dalis dvasininkų daugiau dėmesio skyrė kalboms apie visuomenės nutolimą nuo Bažnyčios ar mažėjančią pagarbą religijai, tuo tarpu jos pačios vidinės problemos dažnai likdavo nuošalyje.

Nors užuominų ir raginimų kurti patikimą ir skaidrią reagavimo į galimus seksualinio išnaudojimo atvejus sistemą vis atsirasdavo, bet viskas taip ir nuslopdavo. Neatsitiktinai, matyt, prieš kelerius metus atsirado ir katalikų pasauliečių iniciatyva „Svarbus reikalas“, raginusi į skundų nagrinėjimą įtraukti nepriklausomus specialistus ir skatinti aukas nebijoti kreiptis pagalbos.

Šiandien jau žinome, kad perspėjimų būta ne be pagrindo. Vatikanas skelbė rekomendacijas, pasauliečiai reiškė susirūpinimą, tačiau niekas neatkreipė dėmesio jog vienas (?) iš dvasininkų, kaip įtariama, daugelį metų galėjo vykdyti nusikalstamas veikas ir tuo pat metu eiti atsakingas pareigas parapijose.

Nusikaltimų pasitaiko įvairiose profesijose, todėl būtų neteisinga teigti, kad jie būdingi tik dvasininkams. Tačiau kunigo tarnystė grindžiama pasitikėjimu, todėl kiekvienas toks atvejis verčia klausti, ar tikrai per daugiau nei du dešimtmečius nebuvo nė vieno sig­nalo, kuris būtų paskatinęs atidžiau įvertinti situaciją.

Bažnyčios valdymo sistema yra paremta aiškia atsakomybių grandine. Klebonas savo parapijoje turi daug įgaliojimų, tačiau kartu yra pavaldus vyskupui. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar kontrolės mechanizmai veikė tinkamai.

Žinoma, kol vyksta tyrimas, kategoriškiems vertinimams vietos nėra. Tačiau dar pavojingesnis už atskirus nusikaltimus gali būti institucinis abejingumas. Jei į galimus pažeidimus nebuvo reaguojama arba buvo apsiribota formaliais sprendimais, problema tampa ne vieno žmogaus, bet visos sistemos atsakomybe. Neatsitiktinai ir po Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo viešo pareiškimo pasigirdo daug kritikos. Žmonės tikėjosi ne tik apgailestavimo ar bendrų frazių, bet ir aiškių atsakymų: kokios konkrečios priemonės bus taikomos, kaip bus stiprinama prevencija ir kokią atsakomybę prisiims Bažnyčios vadovybė.

Suprantama, jog žmonės šiandien jaučia pyktį, nusivylimą ir net išdavystę. Kai kraupiai nusikalsta tie, kurie turėjo būti moraliniai autoritetai, sukrėsti būna ne tik pavieniai žmonės, bet ir visa bendruomenė. Todėl būtų klaida šią tragediją paversti dar viena tema, kuri po kelių savaičių nugrimztų į užmarštį. Ši krizė turėtų paskatinti rimtą pokalbį apie atsakomybę, kontrolę, skaidrumą ir bendruomenės vaidmenį.

Bažnyčia nėra vien dvasininkų institucija ar nuosavybė. Ir ne klebonas ar vyskupas, o Jėzus Kristus savo kančia išgano mus. Bažnyčią sudaro visi tikintieji. Todėl abejingumas negali tapti išeitimi. Negalime ignoruoti nė vieno atvejo, kai piktnaudžiaujama tarnyste ar autoritetu. Kita vertus, negalime absoliutinti – svarbu remti ir palaikyti tuos dvasininkus, kurie sąžiningai ir atsakingai atlieka savo misiją.

Rašyti ir kalbėti šia tema yra sunku. Tokiose situacijose nebūna paprastų ir greitų sprendimų. Tačiau viena aišku: tyla ir nenoras kelti nepatogius klausimus niekada netaps apsauga. Todėl šiandien svarbiausia yra ne ieškoti pasiteisinimų, o kalbėtis bend­ruo­menėse, parapijose, maldos grupėse ir šeimose apie tai, ką galime padaryti, kad bažnyčios išliktų saugiomis erdvėmis visiems, o ypač tiems, kuriuos privalome saugoti labiausiai – vaikams.

Andrius NAVICKAS

Senjorai sukčiais dažnai patiki ne iš naivumo. Atvirkščiai – nusikaltėliai taikosi į šios kartos stiprybę: padorumą, pasitikėjimą žmonėmis ir pagarbą institucijoms. Siekdamos padėti gyventojams atpažinti sukčius, telekomunikacijų bendrovė „Telia“ ir Lietuvos policija parengė trumpą atmintinę, kurią rekomenduoja atsispausdinti ir laikyti matomoje vietoje namuose: prie telefono, ant šaldytuvo ar kt.

Sukčiai taikosi į vertybes

Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenimis, šių metų antrąjį ketvirtį Lietuvoje užregistruoti beveik 4 tūkst. sukčiavimo atvejų – šeštadaliu daugiau nei per pirmus tris šių metų mėnesius. Vien nuo balandžio iki birželio nusikaltėliai iš žmonių ir įmonių bandė išvilioti daugiau kaip 13 mln. eurų, didesnę dalį operacijų pavyko sustabdyti, tačiau nusikaltėliai vis tiek padarė apie 5 mln. Eur nuostolių.

Pasak Julijos Markeliūnės, „Telia“ įvairovės ir įtraukties vadovės, į sukčių pinkles pakliūna ir labai protingų, apsiskaičiusių žmonių. Klaidinga manyti, jog senjorai tampa taikiniu dėl savo naivumo. Sukčiai ciniškai atakuoja šios kartos vertybes. Vyresni žmonės užaugo aplinkoje, kurioje duotas žodis turėjo svorį, o institucijos kėlė pagarbą. Todėl nusikaltėliai išnaudoja ne senjorų silpnybes, o jų padorumą.

„Matome, kaip senjorams vaizdo skambučiu paskambina ir policijos tyrėju prisistato uniformuotas nepažįstamasis. Ka­dangi už jo matosi policijos nuovados vaiz­das, auka net nesuabejoja jo tapatybe. Sukčius kreipiasi vardu bei pavarde, padiktuoja tikslų adresą, pasitikslina, ar žmogus tebesinaudoja konkrečiu banku. Tuomet meluoja, neva nutekėjus duomenims, kažkas pavogė jo tapatybę ir dabar bando paimti greitąjį kreditą. Išsigandęs senjoras gerbia pareigūną, stengiasi elgtis pilietiškai, todėl sutinka padėti tyrimui ir pats atiduoda prisijungimus“, – Lietuvoje pasitaikusią istoriją apibūdina J. Markeliūnė.

Svarbiausia – neskubėti

Susidūrus su netikėta, stresine situacija, kurią dirbtinai sukuria sukčiai, bet kam sunku kritiškai vertinti informaciją. Vis tik, vyresniame amžiuje natūraliai kinta informacijos apdorojimo greitis, todėl patiriant didžiulį psichologinį spaudimą, laiku atpažinti klastą gali būti dar sunkiau.

„Sukčiai vagia ir pinigus, ir pasitikėjimą kitais. Supratusius apgaulę žmones dažnai užgula gėda, todėl jie pasirenka tylėti. Nusikaltėliai yra puikiai perpratę šią psichologiją ir nuolat keičia kaukes: jei nesuveikia gąsdinimas, jie bando kurti šiltą, artimą santykį. Privalome garsiai kalbėti apie tai, kad pakliūti į sukčių pinkles nėra kvailumo požymis“, – teigia ekspertė.

„Svarbiausia taisyklė – sustoti. Jei pokalbio metu jūsų prašo atskleisti prisijungimo duomenis, PIN kodus, pervesti pinigus ar atlikti kitus skubius veiksmus, pokalbį reikėtų nedelsiant nutraukti. Tikras policijos pareigūnas ar banko darbuotojas tokių duomenų telefonu neprašo. Net jei skambinantis asmuo žino jūsų vardą, adresą ar kitą asmeninę informaciją, tai dar nereiškia, kad juo galima pasitikėti. Kilus bent menkiausiai abejonei, visuomet verta pasitarti su artimaisiais arba pačiam susisiekti su institucija oficialiais kontaktais“, – pabrėžia Policijos departamento Komunikacijos skyriaus patarėja Revita Janavičiūtė. 

Ekspertai primena, kad bankų, policijos ir kitų institucijų darbuotojai niekada neprašo telefonu atskleisti interneto banko prisijungimų, „Smart-ID“ ar „Mobile-ID“ PIN kodų, mokėjimo kortelių duomenų ar kitos jautrios informacijos.

Atmintinė, kuri gali padėti apsaugoti save

„Telia“ ir Lietuvos policija parengė trumpą atmintinę, skirtą laikyti matomoje vietoje namuose. Ji primena svarbiausius sukčių atpažinimo požymius ir veiksmus, kuriuos verta atlikti sulaukus įtartino skambučio ar žinutės. 

Atmintinę rekomenduojama pasikabinti dažnai matomoje vietoje, pavyzdžiui, kur įprastai laikote telefoną, šalia sieninio kalendoriaus, ant šaldytuvo ar šalia televizoriaus. Netikėto skambučio metu ji gali tapti priminimu, kuris padės sustoti, nepasiduoti emocijoms, pasitarti su artimaisiais ir nepriimti skubotų sprendimų. Atmintinėje galima patiems įrašyti savo banko ir ryšio operatoriaus numerius, kad prireikus, būtų galima susisiekti ir pasitikslinti informaciją arba pranešti apie sukčiavimo atvejį.

Ekspertai primena: jei kyla bent menkiausia abejonė, pokalbį reikėtų nutraukti, patiems susisiekti su banku ar institucija oficialiais kontaktais ir pasitarti su artimaisiais. Būtent tokia trumpa pauzė dažnai tampa svarbiausia apsauga nuo sukčių. O nukentėjus nuo sukčių – nesigėdyti ir kiek įmanoma greičiau pranešti policijai, savo bankui ir artimiesiems.