Vyresni derkintiškiai ir jų kaimynai pamena (o ir aš ne kartą savo rašiniuose minėjau), kad Derkintai buvo stipriai pelkėtas kaimas: sausesnius kalvelių plotelius supo nedidelės krūmais apaugusios šlapynės, per jas į Traukšlį – Lokystos intaką tekėjo keli upeliukai. Aukštesnėse vietose Derkintų kaimo gyventojai statėsi trobesius (budinkus) ir dirbo žemę, nors kalvelių dirvožemis buvo jaurinis ir menkai derlingas. Žemesnės buvo naudojamos kitam tikslui – iš jų buvo kasamos durpės.

Kodėl torpės ir torpėmis?

Kaimas beveik neturėjo miško. Tik kelios šeimos, formaliai priskiriamos Zobielijos kaimui, valdė miškingesnius plotus. Tačiau šildytis reikėjo visiems. Gamta derkintiškius nuskriaudė miškais, bet kartu apdovanojo iškastiniu kuru. Vargu ar buvo bent vienas ūkis, neturėjęs savo, kad ir nedidelio, kelių arų durpyno (torpyno). Pavyzdžiui, mano tėvų 14 ha ūkyje buvo net trys: mažasis (kelių arų), vidutinis (apie 10 arų) ir didysis (daugiau kaip 0,5 ha). Žinoma, jie neprilygo Klabų, dar vadinamam Bokštų–Klabų, durpynui, kurio plotas siekė beveik 100 ha.

Kaimuose, turėjusiuose gausių iškastinio kuro išteklių, natūraliai susiformavo jų gavybos technologijos ir savitos kultūrinės tradicijos. Tų tradicijų visumą galima pavadinti durpėmiu. Žinoma, Derkintai šiuo požiūriu nebuvo išskirtiniai. Durpės buvo kasamos visoje Lietuvoje. Vienur jos buvo pjaunamos kastuvais, formuojant įvairaus dydžio briketus (kastinis būdas), kitur naudota pramoninė technika, o dar kitur taikyta sudėtingesnė masės apdorojimo technologija – mintinis būdas. Būtent pastarasis buvo paplitęs Derkintuose. Durpių kasimas, mynimas ir džiovinimas sudarė tris pagrindinius technologinio proceso etapus, todėl visas šis darbas buvo apibūdinamas vienu žodžiu – durpėmis.

Derkintuose ir aplinkiniuose kaimuose šis procesas turėjo savitų bruožų, todėl tolesniame pasakojime vartosiu derkintiškių ir apskritai žemaičių dūnininkų naudotus terminus. Pradėkime nuo pagrindinio šio pasakojimo žodžio – durpės. Dūnininkų tarmėje jos vadina­mos torpėmis. Todėl ir visi vediniai išlaiko tą pačią šaknį: tor­pynas, torpynė, torpėmis, o durpyne augantys augalai vadinami torpojais (bendrine kalba – durpojais).

Žodis torpynė turėjo dvi reikš­mes. Plačiąja prasme jis reiškė visą šlapynę su joje slypinčiais durpių klodais. Tokiu atveju tikslesnis būtų žodis torpynas (durpynas). Siaurąja prasme torpynė buvo vandens pripildyta duobė, kuri po kiekvienos vasaros išsiplėsdavo dar keliais kvadratiniais metrais. Tokios torpynės, kurių gylis siekdavo nuo vieno iki dviejų su puse metro, tapdavo ne tik puikiomis maudyklomis, bet ir žuvų veisyklomis. Jose veisdavosi karosai, lynai, o kartais užaugdavo ir nemažų lydekų. Ilgainiui vandens telkiniai užželdavo augalais – torpojais.

Durpių gavyba Derkintuose baigėsi apie 1970-uosius. Tuo pačiu metu prasidėjęs melio­ra­cijos vajus pavertė kaimą be­veik bepelke teritorija. Vandenį iš buvusių šlapynių, pelkių ir torpynių ėmė surinkti per Traukšlio vagą iškastas melioracijos kanalas. 

Žodis torpės yra puikus indoeuropiečių kalbų bendros kilmės pavyzdys. Jo šaknis, patyrusi nedidelių pokyčių, išliko daugelyje šiuolaikinių Europos kalbų. Indoeuropiečių prokalbėje derb reiškė kažką suspausto, suplakto ar panašaus į kuokštą. Vėliau įvairiose kalbose ši forma virto į torf arba turv. Anglų kalboje vartojami žodžiai turf ir peat, vokiečių, rusų bei lenkų – torf, estų – turvas, suomių – turve, prancūzų – tourbe, ispanų – turba, švedų – torv, o prūsų kalboje aptinkamos formos turpe ir tūrpe. Didžiausią pokytį patyrė latvių kalba, kurioje durpes žymi žodis kūdra. Sanskrito kalboje vartojama forma darbha. Skandinavų sagose minimas Torf-Einarras (Torpė-Einaras), kuris, pasak legendų, pirmasis išmokė vietos gyventojus naudoti durpes kurui, nes salose stigo medienos. Tikėtina, kad lietuviai, taip pat ir žemaičiai, durpių gavybos būdus sukūrė savarankiškai. 

Lietuvos teritorija ilgą laiką buvo miškinga ir retai apgyvendinta, todėl kurui pakako medienos. Dėl šios priežasties durpių naudojimas čia paplito vėliau nei Vokietijoje, Airijoje ar Nyderlanduose. Kai kurie rašytiniai šaltiniai liudija, kad germanų kraštuose durpės šildymui buvo naudojamos dar iki Kristaus gimimo.

Torpės – organinė degioji nuosėdinė uoliena, susidariusi iš pelkių augalijos liekanų, kurios dėl vandens pertekliaus ir deguonies stokos nevisiškai mineralizavosi. Pagal struktūrą durpės skirstomos į plaušines (mažai susiskaidžiusias) ir amorfines (gerai susiskaidžiusias), o pagal susidarymo sąlygas – į žemapelkines, aukštapelkines ir tarpines. Taip pat išskiriami jų potipiai – raistinės, plynraistinės ir plyninės durpės.

Kas yra durpės, daugeliui žmonių žinoma ir šiandien. Net ir tie, kurie nėra matę, kaip jos kasamos, yra matę durpių maišus prekybos centruose arba patys jas naudoję sodininkystėje, maišydami su juodžemiu ar skurdesniu dirvožemiu.

Aukštapelkinės torpės daž­niau­siai yra kimininės kilmės ir ne­retai dar nevisiškai susiskaidžiu­sios. Žemapelkinės torpės – tai iki juodos, vientisos masės perpuvę įvairūs torpynų augalai, arba torpojai. Ir vienos, ir kitos kaupia didelius anglies dioksido kiekius, todėl klimato kaitos specialistai vis dažniau kalba apie šlapynių atkūrimo būtinybę.

Nedideli Derkintų torpynėliai priklausė žemapelkiniam tipui. Juose slūgsojusios torpės buvo amorfinės, todėl jų gavybai taikytas mintinis būdas. 

1958 m. vasarą man pačiam teko uždarbiauti Bokštų–Klabų torpyne, esančiame maždaug už trijų kilometrų nuo Derkintų. Ten buvo taikoma visiškai kitokia – aukštapelkinių durpių kastinė – technologija. Paprastais kastuvais kimininės torpės buvo pjaunamos vienodo dydžio briketais ir iš karto džiovinamos. Kai kurie darbininkai naudojo specialiai durpėms pritaikytus kastuvus. Stipriai susiskaidžiusios žemapelkinių torpių masės buvo gerokai birios. Džiūdamos jos dar labiau aižėdavo ir subyrėdavo, todėl tekdavo jas skiesti vandeniu, homogenizuoti, t. y. minti, ir tik tada džiovinti.

Albinas BAGDONAS

(Bus daugiau)

Kovoti už savo valstybę yra aukščiausias patriotizmo laipsnis ir tam turi ruoštis kiekvienas savo krašto ateitimi besirūpinantis pilietis. Tokia mintimi interviu pradėjo 20 metų Lietuvos kariuomenėje tarnavęs ir tarptautinėse taikos misijose dalyvavęs atsargos majoras Albertas Daugirdas. Sausio 13-ąją Aukščiausiąją tarybą gynęs pilietinio pasipriešinimo ekspertas pasidalijo su „Šilalės artojo“ skaitytojais mintimis apie šių dienų geopolitines grėsmes, valstybės gynybą ir lyderystės iššūkius.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Panikos atakos ištiktas žmogus beveik neabejoja – stoja širdis. Tik vėliau, gydytojams patvirtinus, kad pavojaus gyvybei nėra, ieškoma tikrųjų šios būklės priežasčių.

„Panikos ataka yra staigus ir intensyvus nerimo bei baimės priepuolis, kuris dažnai pasireiškia širdies pla­kimu, prakaitavimu, drebuliu, kvėpavimo sunkumais“, – sako psichologas-psichoterapeutas Erikas Siudikas. 

Rasa KASPERAVIČIŪTĖ-MARTUSEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

„Norėčiau, kad mokiniai nebijotų klysti. Nors atrodo, kad daugeliui smalsumo bei entuziazmo dažniausiai užtenka, vis dėlto vyresnius vaikus neretai sukausto baimė, ypač kai jie pradeda lygiuotis į kitus. Kiekvienas esame unikalus, ir tuo šis pasaulis yra žavus – o kūryboje tai yra tikra vertybė“, - sako Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro Dailės ir dizaino studijos mokytojas Gabrielius Kuliešius.

Plačiau šiame interviu.

Papasakokite apie save. Ką mėgstate veikti, kai nekuriate ir nemokote?

Esu menininkas, dailės mokytojas ir restauratorius. Nors baigiau skulptūros restauravimo studijas, mane žavi ne tik tai. Fotografijos ir dailės, o apskritai ir įvairių menų sintezė – štai kas man įdomu! Ypač mėgstu fotografuoti senaisiais fotoaparatais, didelio formato kameromis, o vaizdams išgauti pasitelkti analogines technikas. Turiu net savo projektą „Juostajuosta“ – su juo dalyvauju šventėse, pavyzdžiui, „Juodkrantės kurorto dienose“ ir privačiuose renginiuose. Dažniausiai naudoju  inversinę techniką, kurios metu tiesiai ant fotopopieriaus iš karto išryškėja portretai. Manau, jeigu fotografas talentingas, jo darbai prilygsta tikrųjų senųjų meistrų paveikslams.

Taip pat pastaruoju metu daug laiko atima ir naujas hobis – buriavimas. Šioje srityje tikrai daug romantikos, kuri mane pakerėjo. Lemtinga akimirka, suvedusi mane su burėmis, įvyko prieš trejus metus Nidoje, kai pirmą kartą plaukiau senuoju kurėnu „Kuršis“ kartu su Aurelijumi ir Sofija Armonavičiais. Po to pradėjau vis dažniau buriuoti bei niūniuoti H. Radausko žodžius: „Ir laimę, – ji dar neatėjo, – ir laivo burę, pilną vėjo...“. O laimė man tikrai nusišypsojo, nes teko su Jūrų muziejaus komanda dalyvauti viename didžiausių pasaulyje jūrinių renginių „SAIL Amsterdam 2025“, kuris vyko Nyderlandų sostinėje. Plaukėme tarp tūkstančio laivų ir pristatėme tradicinį Lietuvos pamario laivybos paveldą, o Lietuvos jūrų muziejaus kurėnas „SüD.1“ nustebino ne vieną šio renginio dalyvį ir subūrė lietuvių bendruomenę Nyderlanduose.

Kaip jūsų gyvenime atsirado menas? Ar prisimenate kada supratote, kad kūryba taps svarbia jūsų gyvenimo dalimi?

Menas mano gyvenime atsirado dar augant Plateliuose. Ten ne tik nuostabus kraštovaizdis, bet ir gyvena daugybė kūrybiškų žmonių. Žinoma, įtakos turėjo ir Platelių meno mokykla, jaunimo stovyklos, kuriose dalyvaudavo žymūs to krašto menininkai. Ten supratau, kad noriu būti būtent tokių linksmų ir atvirų žmonių draugijoje.

Esate užaugęs meniškoje šeimoje. Gal šeima formavo jūsų požiūrį į kūrybą ir meną?

Be abejonės, mane įtakojo šeima. Mano tėtis yra ir verslininkas, ir poetas Paulius Kuliešius. Jau nuo vaikystės mane lydėjo tėčio nestandartinis požiūris ir siekiai. Galbūt dėl to ir pats esu drąsus, nebijau į savo gyvenimą įnešti naujų spalvų. Juk ir pats tėtis sėkmingą verslininko karjerą iškeitė į avantiūrą – gyvenimą kaime, medaus sukimą ir šieno kvapą, pievų bei gyvulių priežiūrą.

Mamos gerumas ir nuoširdumas gaubia mus keturis vaikus jau nuo pat mažumės iki dabar. Jos gabumai rankdarbiams, namų jaukumo kūryba įkvepia mane ir šiandiena.

Gal buvo pedagogų, kurie įkvėpė pasirinkti kūrybinį kelią?

Visada prieš akis iškyla patys pirmieji Platelių meno mokyklos mokytojai. Ypač noriu padėkoti Vytautui ir Vaidai Blistrubiams bei Linai Ruginienei, kurie ne kartą ruošė mane dalyvavimui parodose, konkursuose. Mokytojų  suteikta laisvė kurti lėmė, kad vis labiau pradėjau sukti menų sferos link.

Iš jų išmokau, kad svarbiausia yra pozityvus emocinis mikroklimatas, nuoširdus bendravimas, o ne rezultatai. Tik atsipalaidavę ir smagiai besijaučiantys vaikai gali siekti aukštesnių tikslų. Tai ir stengiuosi perduoti savo mokiniams.

Mokytojai mus ugdydami dažnai rėmėsi lietuvių liaudies menu ir skiepijo pagarbą jam. Jo galią brandžiau pradedu suvokti tik dabar – net tikriems akademikams ir mokslininkams tai yra įkvėpimo bei atradimų šaltinis.

Kodėl nusprendei tapti mokytoju?

Mokytoju nusprendžiau tapti norėdamas būti arčiau jaunimo. Juk, kai bendrauji su jaunimu, ir pats jautiesi jaunesnis?

O jeigu rimtai, tai norisi dalintis žiniomis ir patirtimi, kurių prisikaupė studijuojant bakalauro ir magistro studijose, dalyvaujant meno projektuose bei dirbant įvairiuose muziejuose edukatoriumi.

Kuo Dailės ir dizaino studija, kurioje dirbi, išsiskiria iš kitų būrelių? Ką čia gali atrasti vaikas, net jei mano, kad „nemoka piešti“ ar kitų meniškų dalykų?

Dailės ir dizaino studija unikali tuo, kad vaikai čia gali išbandyti daugybę skirtingų dalykų: piešimą, tapybą, lipdybą, grafiką, senuosius fotografijos procesus, dizaino pagrindus ar net grafičio technikas. Bandau vaikų nesuvaržyti rėmais ir atsižvelgti į jų individualius poreikius. Dalyvaujame konkursuose ir parodose.

Manau, kiekvienas vaikas čia gali atrasti vietos savo kūrybinei raiškai ir suprasti, kokios technikos, dailės žanrai ar sritys jį traukia ir kuriose jam geriausiai sekasi. O tiems, kurie mano nemokantys realistiškai piešti, nereikėtų nusiminti, nes tai nėra lemiamas sėkmingo kūrybinio kelio rodiklis. Galiausiai net ir akademinio piešimo, kaip ir daugelio kitų dalykų gyvenime, galima išmokti.

Kokie vaikai renkasi į jūsų studiją? Gal pastebite, kaip kūryba padeda jiems augti, drąsėti ir atrasti save?

Daugiausia į studiją renkasi jaunesnio amžiaus vaikai – nuo priešmokyklinukų iki penktos klasės mokinių. Pastebiu, kad vos pusmetį pasimokę jie jau nebijo eksperimentuoti, išryškėja jų trauka pamėgtoms dailės technikoms. Ilgainiui vaikai ir patys imasi savarankiškai rinktis darbų atlikimo būdus įvairioms temoms ir konkursams.

Žinoma, didelę dalį užima ir bendravimas bei tarpusavio ryšio kūrimas. Vaikai būrelyje atranda naujų draugų, mokosi spręsti įvairias bendradarbiavimo situacijas, žaidžia žaidimus, linksminasi ir švenčia gimtadienius.

Darbas Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centre. Koks jis?

Dirbdamas Karalienės Luizės jaunimo centre jaučiuosi puikiai. Girdžiu kūrybos aidą kiekviename šio istorinio pastato koridoriuje. Ši atmosfera tikrai yra ypatinga, o galimybių atsiskleisti čia apstu.

Pavyzdžiui, įstaigos organizuojamoje tradicinėje Puodžių gatvės šventėje su mokiniais rengėme cianotipijos atvirukų dirbtuves, o kitais metais lipdysime molinius švilpukus. Manau, tai bus puiki istorinė sąsaja su šios gatvės amatininkais bei galimybė perteikti tradicinio keramikos amato subtilybes.

Be to, šiais mokslo metais kartu su kolegomis dalyvavome respublikinėje dailės mokytojų konferencijoje Kretingoje, įvairiuose mokymuose, parodose ir jų vertinimo komisijose. Dailės mokytojų komandą labai sustiprino ir bendras didžiulio  velykinio margučio dekoravimas. Mūsų dažytas, karūna padabintas karališkas margutis pavasarį puošė Klaipėdos miesto šiaurinį molą ir džiugino gyventojus.

Kokį svarbiausią dalyką norėtumėte perduoti kiekvienam vaikui, kuris ateina į jūsų studiją?

Norėčiau, kad mokiniai nebijotų klysti. Nors atrodo, kad daugeliui smalsumo bei entuziazmo dažniausiai užtenka, visgi vyresnius vaikus neretai sukausto baimė, ypač kai jie pradeda lygiuotis vieni į kitus. Kiekvienas esame unikalus, ir tuo šis pasaulis yra žavus – o kūryboje tai yra tikra vertybė.

Gal jūsų veikloje pasitaikė juokingų, netikėtų istorijų?

Kartą prieš pamokas labai norėjau valgyti – neištvėriau ir per „Wolt“ programėlę užsisakiau picą, galvodamas, kad ramiai suvalgysiu mokytojų kambaryje. Tačiau vaikai pradėjo rinktis anksčiau, o kai pamatė mano rankose picos dėžę ir iš jų entuziastingų šūksnių supratau, kad teks pica dalintis (juokiasi).

Jeigu šiandien jūsų klausytųsi vaikas, svarstantis, ar ateiti į Dailės ir dizaino studiją, ką jam pasakytumėte?

Užeiki – piešime, žaisime, klausysimės muzikos ir atrasime meno pasaulį.

Apie ką svajojate jūs pats?

Šiuo metu svajoju kuo greičiau pabaigti nendrinę skulptūrą Juodkrantėje ir sėkmingai įleisti ją į Gintaro įlanką. Taip pat turiu svajonę sutvarkyti savo įsigytą mažą burlaivį – šverbotą. Vis pagalvoju, kaip šauniai su juo plaukčiau saulėtą dieną skaidriuose Platelių vandenyse, kur laikas sustoja, o vėjas dainuoja apie Zifriną ir Gervazą...

Agnė BENETYTĖ

V. Kudirkos g. 7 įsikūręs salonas gimtadienio proga kviečia klientus užsukti, atrasti baldus savo namams ir pasinaudoti specialiais pasiūlymais.

„Senosios Baldinės“ salonas Šilalėje, adresu V. Kudirkos g. 7, švenčia jau 4-ąjį gimtadienį. 2022 metais duris atvėręs salonas per šį laiką tapo puikiai pažįstama vieta klientams, ieškantiems baldų savo namams ir vertinantiems galimybę juos apžiūrėti gyvai.

Šilalės salone lankytojų laukia platus baldų asortimentas: sofos, minkšti kampai, lovos, čiužiniai, spintos, komodos, stalai, kėdės, virtuvės komplektai, svetainės sistemos ir kiti praktiški sprendimai įvairioms namų erdvėms.

Apsilankius salone galima patogiai palyginti skirtingus baldų modelius, spalvas, audinius ir išmatavimus. Renkantis baldus gyvai, lengviau įvertinti jų tikrąją spalvą, patogumą, kokybę ir atrasti sprendimą, kuris geriausiai tinka namų interjerui bei kasdieniams poreikiams.

Šilalės salono komanda padeda klientams išsirinkti tinkamiausius baldus pagal turimą erdvę, poreikius ir numatytą biudžetą. Konsultantai pataria, į ką verta atkreipti dėmesį, atsako į rūpimus klausimus ir padeda atrasti praktiškus, funkcionalius bei jaukius sprendimus namams.

4-ojo gimtadienio proga, rugpjūčio 19–22 dienomis, lankytojų lauks specialūs pasiūlymai, nuolaidų loterija iki 10 proc. ir gimtadienio vaišės. Tai puiki proga atsinaujinti namus, išsirinkti seniai ieškotą baldą ar tiesiog užsukti pasisemti naujų idėjų savo interjerui.

„Senoji Baldinė“ kviečia visus apsilankyti Šilalės salone, V. Kudirkos g. 7, kartu paminėti 4-ąjį gimtadienį ir atrasti baldus, kurie padės namuose sukurti dar daugiau jaukumo.

Šilalės salono darbo laikas:

I–V – 9.00–18.00 val.

VI – 9.00–14.00 val.

Atvykite į Šilalės „Senąją Baldinę“ – V. Kudirkos g. 7.

Rusijai vis intensyviau atakuojant Ukrainos miestus ir infrastruktūrą, dau­giau nerimo kyla ne tik dėl padėties fronte, bet ir dėl šalies ekonomikos ateities. Pastaruoju metu ypač daug dėmesio sulaukė Odesa, tapusi vienu svarbiausių Rusijos smūgių taikinių.

Visai neseniai per masinį puolimą į Odesą buvo paleista beveik du šimtai dronų ir keliolika raketų. Ukrainos oro gynybai pavyko numušti maždaug tris ketvirtadalius dronų ir tik vieną raketą. Nepaisant to, miestui padaryta didžiulė žala – kilo daugybė gaisrų, sutriko elektros, vandens tiekimas ir mobilusis ryšys.

Pastarąjį mėnesį Odesa nuolat atsiduria Rusijos taikinyje. Tai kelia pavojų ne tik miesto gyventojams, bet ir visai Ukrainos ekonomikai. Per šį uostą buvo eksportuojama didelė dalis grūdų ir naudingųjų iškasenų, o iš eksporto gaunamos pajamos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetą.

Siekdama dar labiau susilp­ninti Ukrainos ekonomiką ir priversti Kyjivą sėsti prie derybų Maskvai palankiomis sąlygomis, Rusija atakuoja ne tik grūdų saugyklas ir uosto infrastruktūrą, bet ir užsienio laivus. Per apšaudymus žuvo jūreivių, buvo apgadinti laivai, o dalis užsienio bendrovių nutraukė sutartis ir atsisakė gabenti krovinius į Odesą. Ukrainos grūdų sektoriaus atstovai teigia, jog šalyje susidarė produkcijos perteklius, o supirkimo kainos smarkiai sumažėjo. Dalis ūkininkų svarsto net nebeimti derliaus iš laukų, nes jo realizavimas tapo nuostolingas.

Su sunkumais susiduria ir kalnakasybos sektorius. Viena didelė įmonė jau sustabdė veiklą, nes produkcijos nebeįmanoma eksportuoti jūrų transportu.

Ūkininkai kreipėsi į vyriausybę, prašydami lengvatinių kreditų, paskolų mokėjimo atidėjimo bei palankesnių eksporto sąlygų sausumos keliais. Panašūs susitarimai su Europos partneriais buvo pasiekti 2022 m., tačiau vėliau, kilus Lenkijos ir Vengrijos ūkininkų protestams, dalis lengvatų buvo panaikinta.

Praėjusią savaitę Ukrainoje nerimą sukėlė ir kita žinia. Paaiškėjo, jog dvi raketos, pražudžiusios tris žmones Puchovkos kaime, netoli Kyjivo, buvo pagamintos Šiaurės Korėjoje. Tai dar kartą patvirtino, kad Rusija ir toliau stiprina karinį bendradarbiavimą su Pchenjanu.

Pirmą kartą Šiaurės Korėjos kariai ir karinė technika Rusijos kare prieš Ukrainą plačiau buvo panaudoti 2024 m. pabaigoje, siekiant sustabdyti ukrainiečių operacijas Kursko srityje. Dabar kalbama apie ilgalaikį bendradarbiavimą ir nuolatinės karinės infrastruktūros kūrimą.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis neslepia nusivylimo dėl, jo teigimu, per lėto Vakarų valstybių reagavimo. Prezidentas ne kartą pabrėžė, jog šaliai yra gyvybiškai būtinos papildomos oro gynybos sistemos ir raketos, galinčios apsaugoti nuo intensyvėjančių atakų.

Vis dėlto V. Zelenskis išlieka optimistiškas. Jis teigia besitikintis, kad Ukrainos gynybos pramonė artimiausiu metu pati pagamins daugiau modernių raketų. Prezidentas taip pat paskelbė, jog pavyko įsigyti tam tikrą kiekį raketų iš Turkijos.

Kyjivas norėtų dronais naikinti raketų paleidimo sistemas Rusijoje, bet kol kas negauna JAV versli­ninko Elono Musko leidimo Rusijos teritorijoje naudoti „Starlink“ ryšio sistemą. Šis ryšys yra būtinas, norint pataikyti į raketų paleidimo sistemas bei jas sunaikinti, nes jos yra įrengtos krovininėse mašinose. Šios, praėjus kelioms minutėms po raketų paleidimo, nuvažiuoja į kitose vietose esančias slėptuves arba yra kitaip užmaskuojamos.

Tuo tarpu vis dažniau pasigirsta pranešimų apie augančias Rusijos raketų gamybos apimtis. Jei dar prieš mėnesį Vakarų žiniasklaida rašė, kad iniciatyvą kare perima Ukraina, pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie pasikeitusią situaciją. Rusija intensyvina ne tik energetikos infrastruktūros, bet ir civilinių objektų bombardavimą. Atakuojami degalų, maisto, vaistų, pašto ir statybinių medžiagų sandėliai.

V. Zelenskis sutinka, jog nėra nė vienos elektrinės, kuri nebūtų nukentėjusi nuo apšaudymų. Deja, visų energetikos objektų iki žiemos atstatyti nepavyks, todėl artėjantis šildymo sezonas kelia daug neapibrėžtumo.

Tuo metu socialiniuose tink­luose vis daugiau ukrainiečių atvirai kalba apie baimę. Dalis motinų svarsto galimybę išvykti į užsienį, siekdamos apsaugoti vaikus nuo intensyvėjančių bombardavimų. Baugu ir dėl to, jog pastaruoju metu vis dažniau atakuojamos transporto priemonės, įskaitant traukinius ir autobusus. Statistika rodo, kad civilių aukų skaičius nuolat auga. Daugėja ir žuvusių vaikų. Pavyzdžiui, Puchovkos kaime dvi raketos prieš savaitę pražudė 56-erių licėjaus direktorę Galiną Kučer, jos vyrą Vadimą ir trejų metų anūką Dmitrijų. Gyvas liko tik šešiolikmetis anūkas, patyręs gyvybei nepavojingų sužalojimų...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS ir socialinių tinklų nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Paskutinį kartą su kraštiete menininke Lina Pociūte kalbėjomės prieš trejus metus. Tuomet ji buvo ką tik baigusi studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Šiandien šilališkė ir toliau kuria, savo jėgas išbando ir pedagoginėje veikloje.

Šiuo metu tapytojos darbai eksponuojami šilališkių parodoje „Gentinis mąstymas“, kuri veikia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Joje pristatomi gimtojo krašto peizažai, perteikti per vaikystės prisiminimų prizmę.

Tačiau, anot Linos, jos kūrybos stilistika labiausiai formavosi studijų metais.

„Mano paveikslus galima vadinti ironiškais, o siužetų situacijos skatina žiūrovus diskutuoti ir apmąstyti, kad viskas gali būti atvirkščiai: žmogus gali tapti žemesnio statuso, o gyvūnas – aukštesnio“, – sako menininkė.

Pasak jos, ir šioje parodoje vienas iš paveikslų neša žinutę apie žmogaus ir gyvūno ryšį, apie savanorišką žmogaus vergystę augintiniui ir vis dažniau pastebimą reiškinį, kai žmogus prisitaiko prie gyvūno poreikių.

Pasak kūrėjos, ją visada domino temos, leidžiančios į pasaulį pažvelgti iš skirtingų perspektyvų – savo, vaizduojamo objekto ir nešališko stebėtojo.

Vis dėlto kvietimą dalyvauti parodoje „Gentinis mąstymas“ ji iš pradžių sutiko skeptiškai.

„Maniau, jog nedalyvausiu, nes neturiu pakankamai gerų darbų. Taigi ir eksponuojami kūriniai nėra nauji, nes kūryba buvo sulėtėjusi, procesas vyko sunkiai. Tačiau vėliau pamaniau, kad galbūt būtent to šiuo metu ir reikia mano emocinei būsenai. Galbūt tapyba vis dar yra įdomi ir reikalinga, o ši pa­roda taps postūmiu tolesniam kūrybiniam procesui“, – sako menininkė.

Parodos idėją L. Pociūtė vadina originalia ir prasminga, nes būtent gimtinė menininkui dažnai tampa kūrybos šaltiniu ir savotiškomis šaknimis. Pasak jos, jai dalyvavimas parodoje taip pat suteikė naujų idėjų bei kūrybinės energijos.

„Buvo įdomu ne tik eksponuoti savo darbus, bet ir pamatyti kolegų kūrybą. Jaučiu, jog vidinė baterija pasikrovė tiek nuo pačios parodos, tiek nuo bendravimo su kitais menininkais“, – džiaugiasi L. Pociūtė.

Po studijų Vilniaus dailės akademijoje menininkės kūrybinis tempas kiek sulėtėjo. Tam įtakos, anot Linos, turėjo ir kritiškas požiūris į savo darbus – neretai kildavo abejonių, ar pasirinkta idėja yra pakankamai gera.

Šiuo metu L. Pociūtė dirba pedagoginį darbą ir veda technologijų bei rankdarbių pamokas mokiniams.

„Technologijų pamokos yra kūrybiškas procesas. Mokiniai būna labai skirtingi – vieni motyvuoti, kitiems tos motyvacijos stinga. Aš šį darbą pasirinkau dėl stabilumo, nes vien iš kūrybos pragyventi sudėtinga. Tačiau tapyba nelieka užmiršta, tai yra mano mylima papildoma veikla“, – sako ji.

Baigusi Vilniaus dailės akademiją, Lina studijavo pedagogiką Klaipėdos universitete, be to, baigė ir ir technologijų studijas Vytauto Didžiojo universitete. Vis dėlto didžiausią pasitenkinimą jai ir toliau teikia tapymas.

„Iš darbo dažniausiai grįžtu pavargusi, o štai kurdama patiriu daugiausia džiaugsmo. Nors darbas mokykloje man patinka, tačiau nejaučiu tokio užsidegimo, kokį patiriu tapydama“, – atvirauja menininkė.

Ir prisipažįsta, jog svarsto atsisakyti pedagoginio darbo, nes jame per daug monotonijos ir per mažai spalvų.

„Noriu, kad kūryba ir tapyba taptų pagrindine mano veikla. Turiu nemažai idėjų ir tikiuosi, jog netrukus jas įgyvendinsiu bei surengsiu savo tapybos darbų parodą“, – viliasi L. Pociūtė.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS ir „Alisos fotografija“ nuotr.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Li­netai Dargienei ši vasara ypatinga – po netikėtos vyro mirties ji įgyvendino abiejų puoselėtą svajonę leistis dviračiu į kelionę aplink Lietuvą. Lineta sako, kad tai buvo ne pasivažinėjimas dviračiu, o kelionė į save, ieškant jėgų įveikti sunkumus ir stiprybės žengti tolyn. 

Pažadas, kurio negalėjo neištesėti

Dviračiai Linetos ir Tomo šeimoje atsirado karantino metais. Iš pradžių smarkiai apribotą gyvenimą praskaid­rindavo trumpos kelionės, o vėliau leisdavosi ir į ilgesnius žygius su nakvynėmis palapinėje. Dviese dviračiais keliavo į Kauną, vėliau – iš Klaipėdos į Rygą. 

Kelionių patirties jiedviem netrūko, kažkada abu buvo apėję Monblano kalną: 202 kilometrus pėsčiomis per tris valstybes, vienuolika dienų, ant pečių nešant kone 20-ies kilogramų bagažą, kasdien įkopiant ir nusileidžiant iš 1,5 km aukščio. Sunki, bet, pasak Linetos, tai buvo pati nuostabiausia jųdviejų gyvenimo kelionė.

Mintis apvažiuoti dviračiu Lietuvą kirbėjo nuo pernai. Planavo galimus maršrutus, priklausomai nuo pasirinkimo, būtų reikėję įveikti 1200 ar 1400 km, daug kartų juokavo apie vienos kelionės metu sutiktą žmogų, kuris irgi bandė apvažiuoti Lietuvą, bet paklydo kažkur šalies viduryje. Idėja atrodė kaip svajonė, kuriai įgyvendinti vis nepakakdavo laiko.

„Žinau, kad jis to norėjo, bet kelionei laiko vis nerasdavau aš, todėl dabar turėjau tai padaryti, įgyvendinti mūsų kurtus planus“, – sako L. Dargienė.

Daugiausiai dėmesio skyrė saugumui

Nors kelionę Lineta planavo seniai, artimiesiems apie ją prasitarė likus vos kelioms dienoms iki išvykimo. Tėvas, išgirdęs naujieną, susiėmė už galvos, o mama iškart paklausė, su kuo ji važiuos. Bet būtent artimieji labiausiai ir palaikė – kasdien skambino, rašė, jaudinosi, rūpinosi saugumu.

Nors atrodo, kad tokiai kelionei reikia gerai fiziškai pasiruošti, Lineta tikina nieko specialaus nedariusi: nei bėgiojo, jog kojų raumenys sutvirtėtų, nei daugiau nei įprastai važinėjo dviračiu. Žinojo, kad gali padaryti, ką sumaniusi: jau anksčiau buvo mynusi pedalus daugiau nei 100 km per dieną. 

Vis dėlto inventoriaus paruošimui skyrė didelį dėmesį. Meistras patikrino dviračio techninę būklę, o į kelionę pasiėmė visas reikalingas priemones dviračio remontui bei kontaktus žmonių, kuriems galėtų paskambinti ir pasikonsultuoti prireikus.

Ir daiktus dėjosi skrupulingai. Likus savaitei iki žygio pradžios, gerai apsvarstė, ko gali prireikti vienai gamtoje. Drabužius ir miegmaišį papildomai supakavo į šiukšlių maišus, kad, lietui lyjant, visada išliktų sausi. Kelionėn leidosi su dviem dviračio kuprinėmis: „ūkine“, kurioje buvo virtuvės reikmenys, maistas, čiužinukas ir higienos priemonės, ir kita, į kurią susikrovė rūbus bei miegmaišį, o būtiniausius daiktus susidėjo į vairo kuprinę. Nors tokiose kelionėse dažnas atsisako kavinuko, turistinės dujinės ar keptuvėlės, Linetai jie pasiteisino – šaltomis naktimis galėjo išsivirti sriubos, sušildyti rankas ar išdžiovinti sušlapusius daiktus.

„Dviratis sveria 15 kilogra­mų, bagažas ant jo – dar tiek pat. Buvo sunkesnis nei įprasta, nes dalį daiktų, kuriuos veždavomės keliaudami su Tomu, dabar teko tempti vienai. Bet sunkesnė už fizinę naštą buvo emocinė būklė, nežinojau, kaip kelionėje su ja susitvarkysiu“, – pripažįsta L. Dargienė. 

Pasijuto kaip svetimame krašte

Keliaudama vadovavosi kitų dviratininkų pravažiuotu maršrutu, tačiau koreguodavo jį, kai norėdavo pamatyti vaizdingas vietas ar trumpam sugrįžti ten, kur kažkada yra buvusi. Kartą nusuko apie dešimt kilometrų per miškus, kad pernakvotų ir vieną dieną pailsėtų sesers sodyboje prie Druskininkų.

Neišvengė ir atsitiktinumų: pučiant palankiam vėjui, nė pati nepastebėjo, kaip nukrypo į šoną nuo maršruto – užuot pasukusi Kudirkos Naumiesčio link, atsidūrė pakeliui į Vilkaviškį. Apsigręžti privertė sesers iš Šilalės gauta žinutė „Kur tu čia pjauni?“ Tiesa, saugumo sumetimais socialiniuose tinkluose savo maršruto Lineta iš anksto neskelbė, bet sesuo nuolat stebėjo jos buvimo vietą. 

Išskirtiniu kelionės tašku tapo Dieveniškių (Šalčininkų r.) kilpa. Lineta norėjo pamatyti šį unikalų Lietuvos kampelį, nors dėl to ir teko numinti 25 kilometrus gilyn į kilpą ir lygiai tuo pačiu keliu grįžti atgal, nes kito tiesiog nėra. Pasak pedagogės, įvažiuojant apėmė keistas jausmas – tarsi brautųsi į svetimą kraštą: pasienio poste pareigūnai griežtai tikrino dokumentus, pakelėse matė nutiestas koncertinas ir gausybę stebėjimo kamerų. Vis dėlto pačios Dieveniškės nustebino sutvarkyta, gražia aikšte bei bažnyčia.

Lineta neslepia, kad jai, kaip Šilalės savivaldybės tarybos narei, buvo įdomu stebėti, kaip tvarkosi kitos savivaldybės. Akivaizdu, jog per keletą metų smarkiai pasikeitė Šiaurės bei Rytų Lietuvos miesteliai – Zarasai, Ignalina, Pasvalys, išpuoštos susibūrimų aikštės ir netgi autobusų stotelės neakivaizdžiai byloja, kad ten yra susiformavusios stiprios bei aktyvios bendruomenės.  Tačiau keliaujant į pietryčius – Nemenčinės, Šalčininkų, Eišiškių kraštą – lietuviško bend-

ruomeniškumo jausmas dingo, namai atrodė uždaresni, o gatvėse ir parduotuvėse skamba tik rusų bei lenkų kalbos. Užsukusi pasidairyti į akį patraukusią bažnyčią, panoro sužinoti ir jos istoriją, bet sutikta moteris rusiškai atkirto „nesupratu“.

„Nors vieti­niai šiame krašte dažniausiai bend­ravo rusiškai arba lenkiškai, išlaikiau principinę nuostatą visos kelionės metu kalbėti tik valstybine kalba: aš esu Lietuvoje, neišvykau iš jos, tai ir kalbėsiu tik lietuviškai”, – sako Lineta, suabejojusi, ar rytinės dalies mūsų šalies gyventojai laiko save Lietuvos dalimi. 

Meditacijai skirtos valandos

Kelionė truko dvylika dienų, iš jų viena buvo skirta poilsiui sodyboje prie pat Lietuvos sienos. Iš viso nuvažiuoti 1285 kilometrai, o dviračio kompiuteris parodė, jog pedalai minti 75 val. Kiekvieną dieną šilališkei reikėjo įveikti bent po šimtą kilometrų, o paskutinę, skubėdama namo, nuvažiavo net 130 – sako, jog tai buvo jos asmeninis rekordas. 

Tačiau už šių skaičių slypi fizinių jėgų ir emocijų išbandymas. Antrą kelionės dieną susižeidė koją – patempė raiščius, koja sutino ir pamėlynavo. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad teks kelionę nutraukti ir grįžti namo autobusu, o gal net vykti į Skuodo ar Mažeikių ligoninės priėmimo skyrių. Bet pastebėjusi, jog einant koją skauda, o minant – ne, keliautoja nutarė, kad reikia minti toliau. 

Dviratis nepavedė, o nuovargį išmoko įveikti. Tikina, jog fiziškai sunkiausia buvo ne minti pedalus, o visą laiką būti vienai ir pačiai viskuo pasirūpinti. Kiekvieną vakarą – susirasti saugią nakvynės vietą, kurios nesimatytų nuo kelio, rytą iš naujo susidėti daiktus, susipakuoti palapinę, numatyti dienos maršrutą ir nakvynės vietą. 

Buvo akimirka, kai vilkiko gūsio pamėtėta vos nepateko po automobilio ratais – tada pasijuto taip, tarsi kažkas būtų apsaugojęs nuo nelaimės. Nejauku tapo, kai pro šalį lėtai pravažiavęs automobilis sustojo – nežinojo, ką galvoti, matydama, kaip ją stebi mašinoje sėdėjęs vyras. Kad parodytų, jog apie situaciją žino kiti žmonės, apsimetė kalbanti telefonu.  

„Tokiais momentais aiškiai suvoki, jog niekada nevalia kelyje prarasti budrumo. Net tada, kai priešpaskutinę kelionės dieną važiuodama įkritau į pelkę, neleidau sau panikuoti – supratau, jog panika problemos neišspręs, reikia pozityviai žiūrėti į situaciją ir džiaugtis, kad turiu sausų rūbų krepšy ir jėgų toliau važiuoti“, – dabar tikina L. Dargienė. 

Pasak jos, kad įveiktų sunkumus, kiekvieną dieną reikėjo pačiai su savimi susitarti – įtikinti save, kad jei nuvažiavai 50 kilometrų, gali įveikti ir likusius, kad nesvarbu, koks oras – lyja ar šviečia saulė, vis tiek reikia važiuoti toliau. Kaip ir gyvenime, nepaisant visko, reikia įveikti kliūtis ir gyventi toliau. Pedalų mynimas tapo savotiška meditacija, padedančia atrasti jėgų toliau gyventi, susidėlioti mintis.

Sutiko daugybę gerų žmonių

Nors šilališkė keliavo viena, nė akimirkos nesijautė vieniša. Kelionės akimirkomis kasdien dalijosi socialiniuose tinkluose, tad atsirado neįtikėtinai daug jos žygį per Lietuvą stebinčių žmonių, kurie rašė žinutes, klausė, kaip sekasi, kartais net vidurnaktį pasidomėdavo, ar saugiai jaučiasi palapinėje.

Buvo ir tokių susitikimų, kurių niekaip nebūtų suplanavusi. Keliantis iš Uostadvario į Nidą, susitiko šilališkę, taip pat keliaujančią dviračiu. Minant Skuodo rajone sustojo pro šalį važiavusi mašina, pro langą moteris pašaukė ją vardu – pasirodo, tai buvo kelis dešimtmečius nematyta vaikystės draugė, socialiniame tinkle stebėjusi Linetos kelionę. 

Pasvalyje prie kavinės ją apstojo keturi smalsūs vietiniai, o vienas praeivis, sužinojęs, kiek kilometrų jau įveikta, norėjo nupirkti saldainių – kad smagiau būtų važiuoti. Ypač įsiminė pokalbis su kempingo prižiūrėtoju, sunkiai sergančiu jaunuoliu, kuris irgi mėgsta važinėti dviračiu – kitą rytą jis pranešė, jog, įkvėptas Linetos kelionės, ir pats pasiryžo įveikti 100 kilometrų. 

„Daugiausia sutikau gerų žmonių. Iš tikrųjų supratau, kad nereikia bijoti keliauti vienai. Jeigu tu daliniesi, tai ir atgal grįžta“, – įsitikinusi L. Dargienė.  

Papuošė ąžuolo vainiku

Bene labiausiai šilališkei įsiminė ir iki ašarų sugraudino sutikimas grįžus namo. Numynusi tądien kone pusantro šimto kilometrų, pavargusi galvojo tik apie lovą, bet sūnus primygtinai kvietė bent trumpam nueiti į sodą. O ten keliautojos laukė minia žmonių – artimieji, draugai, kaimynai, kelionę socialiniuose tinkluose stebėję pažįstami pasitiko su gėlėmis, ąžuolo vainiku ir sveikinimo šūksniais.  

„Pasijaučiau fantastiškai, vos ne kaip Aurimas Valujavičius, nors su juo ir nedrįstu lygintis. Dėl tokių akimirkų buvo verta važiuoti. Tą naktį taip ir nesumerkiau akių – per didelė buvo euforija, kad užmigčiau“, –

neslepia Lineta. 

Ir sako, jog kelionė jai padėjo geriau pažinti save: įsitikino, kad yra ryžtinga, ištverminga ir drąsi, nes nebuvo baisu vienai miegoti palapinėje miške ar prie apleistų fermų. Pasak jos, tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio – ši kinų patarlė galėtų tapti padrąsinimu kiekvienam, svajojančiam apie bet kokį žygį. Dėl to su šia mintimi Lineta dabar kuria padrąsinančius videopasakojimus YouTube kanale.

Ir juokiasi, jog galvoje jau sukasi daugybė idėjų, kur norėtų keliauti toliau. Pirmiausia – su kompanija aplink Šilalės rajoną, aplankant vietinius piliakalnius. Yra ir didesnių sumanymų: draugai siūlo kitą vasarą apkeliauti Baltijos jūrą, o ji pati svarsto dar šiemet įveikti dviračiu „Camino Litua­no“ maršrutą, prasidedantį Žagarėje. 

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Paprastai rugpjūtį didžiojoje politikoje vyrauja štilis. Hormūzo są­siauryje nieko naujo, savo priešta­ringą retorika garsėjantis Donaldas Trumpas prasivėdina golfo laukuo­se, Europą tebekankina nesiliaujantys karščiai, Ukraina kenčia nuo rusų smūgių, nors ramybe negali pasilepinti ir Rusijos gyventojai. 

Lietuvoje atvirkščiai – skandalas po skandalo. Tik ką bjauriai padvelkęs kunigų pedofilijos dvokas sukrėtė visuomenę ir Katalikų Bažnyčią. Kai kas ją kala prie to paties kryžiaus, vadina ją arogantiška ir iki koktumo uždara kontora. Ir mažai kas pastebi, jog už tai yra atsakingi ne tik paslaptingumo toga apsisiautę Bažnyčios hierarchai, nutylintys padėtį kunigų seminarijose, bet ir tėvai, mokykla, bendruomenės. Nesudėtinga atsikirtinėti, kad „dvasininkija tokia pat kaip visuomenė“...

Tačiau pastarosiomis dienomis tarsi pumpotaukšlis vešlioje Lietuvos pievoje staiga išdygo Kapčiamiesčio poligono dublis – ketinimai šalia mano gimtojo Balbieriškio statyti Ukrainos gynybos pramonės įmonės Dnipro elektromechanikos gamyklos (DEMZ) amunicijos gamyklą. Administracinis centras bei metalinių šaudmenų dalių gamybos įmonė turėtų būti įkurta Alytaus pramonės parke, o Aukštajame Balbieriškyje, Ąžuolų kaime, 30,6 ha ploto sklype, išdygs amunicijos ir didelio tikslumo gynybos tikslams skirtų metalinių komponentų įmonė. 

Pasirodo, šis sklypas, už keliolikos kilometrų nuo Alytaus ir tiek pat nuo Prienų, nuo seno yra įrašytas kaip vienintelis Nacionalinės žemės tarnybos rezervuotų investicinių valstybės sklypų. Jį 2024-ųjų lapkritį naujoji Vyriausybė buvo nusprendusi perduoti Šaulių sąjungai, kad ji čia vystytų dronų pajėgumus, įrengtų šaudyklą, tačiau, anot sąjungos vado pavaduotojo Laimono Vaškio, teritorija šauliams taip ir neatiteko. Jis sako, jog kažkada dėl dronų mokyklos su krašto bendruomene buvo surengtas pasitarimas, tačiau apie naujus sumanymus nei bendruomenės „Balbie­riškis juda“ pirmininkas Algis Marcinkevičius, nei seniūnė Sigita Ražanskienė sako nieko nežinoję. 

Laikas šių eilučių autoriui pasidalinti savo prisiminimais. Juk tėvų namai buvo visai šalia keliuko, vedusio į dabar jau išnykusį Ąžuolų kaimą Balbieriškio girios pakrašty. Buvusi Kapsuko, dabar Kranto gatvelė, nutįsusi už Opninės kalno per buvusį aerodromą, atsiremia į gūdžią, klaidžią, raistų bei neperžengiamų tankynių išpintą girią, garsėjusią ir 1863 m. sukilėlių stovyklomis, ir pokariu veikusiu Kazimiero Degučio vadovaujamu „Vaidoto“ partizanų būriu. 

Pamenu, kai tėvą už stribo egzekuciją nuteisė 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo Kozelskyje, viena likusi mama negalėjo išmaitinti trijų sūnų, tad vienintelė maistu labai pagelbėjo tame kaime gyvenusi Jaruševičių šeima. Tačiau vaikui iki pamiškės bet kuriuo metų laiku parsinešti bidonėlį pieno reikdavo įveikti keletą kilometrų aerodromo plynės... Smagiau būdavo, kai tėvas, pakėlęs mane vos švintant, vesdavosi į tas ąžuolų palias baravykų rauti...

Aerodromą į vakarus už Balbieriškio sovietai pradėjo statyti 1940 m. Priverstinai buvo nukeltos keturios sodybos, joms išmokėtos kažkokios kompensacijos. Sovietų lakūnai gyveno pas miestelio žmones. Tačiau, prasidėjus karui, aerodromą perėmė vokiečiai, o jam pasibaigus viskas buvo apleista. Okupacijų kaita žmonėms paliko tik vargą. Paskui prasidėjo melioracija, kurios dalyviu kartu su broliu teko būti ir šiam „Šilalės artojo“ komentarų autoriui...

DEMZ mano gimtinėje, prigludusioje prie vaizdingos Nemuno kilpos, atrodo lyg piktšašis, bet pagal penktadienį pasirašytą šio stambaus projekto investicijų sutartį Alytus ir Prienų rajonas tikisi milijoninių investicijų, maždaug 450 darbo vietų, vien tik Balbieriškis galės įdarbinti pusšimtį žmonių. Mažam, nė tūkstančio gyventojų neturinčiam miesteliui, tai būtų didelė parama...

Tai kur gi skandalas? Ogi balbieriškiečiai apie tai nieko nežino. Galbūt apie operatyvinius gynybos planus ir nereikia informuoti kiekvieno, tačiau juk seniūniją ir bendruomenę sudaro gyvi žmonės, šeimos planuoja savo ateitį, moko ir į gyvenimą išleidžia vaikus, rūpinasi savo tėviške. Todėl visai suprantami kraštiečių skundai, jog Vilniaus klerkai su jais nebendrauja, geriausiu atveju kavą gurkšnoja pas merą, jog bendruomeniniai rūpesčiai valdžios nedomina, o politikai sulekia, kai jiems reikia susikurti savo įvaizdį, ypač – prieš savivaldos rinkimus.

Kiti baiminasi, kad tylus gražus miestelis taps rusų taikiniu, jo gatvėmis neva žlegės karinė technika, unikalus Balbieriškio kraštovaizdis bus išdarkytas, ąžuolynas išasfaltuotas...

Galima pašiepti, jog kraštiečiams maža atjautos kenčiančiai Ukrainai, jie nenori padėti priešintis rusams, kad trūksta patriotizmo, kad rūpi tik savo kailis... 

Bet iš tiesų patys valdininkai ir politikai, besigiriantys, jog vykdo naują regioninę politiką, yra visiškai abejingi bendruomenių poreikiams. Jie tik prisidengia patriotiniais šūkiais, žeria skaičius apie investicijas, naudą paprastam žmogui, klestinčią ekonomiką.

Česlovas IŠKAUSKAS