Rusijos dronai Kyjivą pastaruoju metu bombarduoja ypač intensyviai, o per vieną tokių atakų vos pats neatsidūriau taikinio centre. Tai, kad Maskvos inžinieriai sukūrė reaktyvinį droną, įnešė svarbių pokyčių į karą. Iki šiol ukrainiečiai numušdavo beveik visus priešo dronus, todėl į Kyjivą atskrisdavo vos vienas kitas iš kelių šimtų paleistų. Dabar reaktyviniai dronai skrenda labai aukštai, todėl ukrainiečių pabūklų ir tankečių šūviai jų nepasiekia. Juos efektyviai numuša iš lėktuvų iššautos raketos, tačiau ukrai­niečiai jų nebeturi.

Maskva dronais Ukrainą tiesiog terorizuoja – skraido dešimties kilometrų aukštyje, ilgai keičia kryptis, kad gynėjai nežinotų, kokį miestą ketinama atakuoti. Atskridę iki Kyjivo, neretai smogia iš karto į taikinį, o kartais visą valandą sklando po įvairius mikrorajonus, taip keldami didžiulę paniką. Dėl to tenka ilgam uždaryti įmones ir metro, žmonės po kelias valandas neišeina iš slėptuvių.

Į tokią situaciją patekau ir pats, praėjusį trečiadienį atvykęs fotografuoti drono sugriauto biurų pastato, esančio vos pusantro kilometro nuo mano nuomojamo buto. Dronas buvo pataikęs į viršutinį, penktąjį, pastato aukštą, kilo gaisras. Fotografuodamas gaisrininkų darbą neišgirdau perspėjimo, kad mūsų link vėl skrenda dronas, ir tik po pakartotinio raginimo ėmiau bėgti. Laiko sprukti tolyn nebebuvo, tad pritūpiau po artimiausiu medžiu. Tuo metu išgirdau sparčiai stiprėjantį gaudesį, panašų į lėktuvo. Garsas vis stiprėjo ir, kai atrodė, jog tuoj plyš ausų būgneliai, nugriaudėjo kurtinantis sprogimas.

Širdis daužėsi iš išgąsčio. Džiaugiausi, kad jokia skeveld­ra nekliudė. Pakėliau galvą – virš biurų pastato vėl kilo tiršti dūmai, šįkart – kitame kampe nei po pirmojo sprogimo.

Nespėjus nufotografuoti naujai kilusio gaisro, vėl pasigirdo riksmas, jog artėja dar vienas pavojus. Įbėgau pro pravertus vartus į kažkokios spaustuvės kiemą ir kartu su kitais puoliau į pastato vidų. Visi akis įbedę į telefonus stebėjo dronų skridimo kryptį. Po akimirkos nugriaudėjo sprogimas, ir biurų pastate pasirodė kylantys dūmai.

„Viršininke, pykit, nepykit, auginu du vaikus, šiandien nebedirbsiu“, – po sprogimo pasakė viena iš išgąsčio pabalusi moteris ir skubiais žingsniais pasuko išėjimo link. Jai pavymui išėjo dar šešios moterys, prisipažinusios, jog taip pat bijo dėl savo gyvybės, nes kitas spaustuves rusai ne kartą ata­kavo, o šioje, kur glaudėmės, nėra rūsio, nėra kur slėptis.

Neliko nieko kito, kaip visus darbuotojus išleisti namo.

Išslinkau į gatvę ir aš. Vėl ėmė rinktis žurnalistai, penkias minutes intensyviai fotografavome ir filmavome, o netrukus policininkas ir vėl suriko: „Dar vienas dronas“! Skuodėme iš visų jėgų, kone įskridome į artimiausio devynaukščio laiptinę. Ji buvo pilna žmonių.

Paaiškėjo, kad ir čia rūsio nėra, tad visi susigrūdo pirmojo aukšto koridoriuje. Jame prastovėjome dvi valandas, o dronų ataka iš viso tęsėsi net pusketvirtos valandos. Išgyvenome dar tris sprogimus: du dronai ir vėl pataikė į tą patį šalia esantį biurų pastatą, vienas – į parduotuvę.

Užkalbinau šalia stovėjusią moterį. Julija sakė dirbusi gaisro apimtame biurų pastate, finansinių kredito paslaugų įmonėje. Ji džiaugėsi, kad dėl oro pavojaus įstrigo metro ir taip pat pavėlavo į darbą.

„Esu iš kaimo, kuris yra 30 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Pirmą karo dieną 2022-aisiais, rusai užėmė mūsų kaimą ir nieko iš jo neišleido, todėl mano tėvas, sirgęs vėžiu, negalėjo nei tęsti procedūrų ligoninėje, nei gauti vaistų, dėl to netrukus mirė. Man, galima sakyti, pasisekė, nes pas tėvus buvau atvykusi lygiai prieš savaitę, todėl į okupaciją nepatekau.

Dabar ir vėl išsigelbėjau, pasisekė, kad pavėlavau į darbą, tačiau rankos dreba jau visą valandą, nes telefone matau, jog mūsų pusėn lekia nauji dronai. Bijau, kad pataikys ir nebepamatysiu savo šešiamečio sūnelio, kuris šiuo metu su kitais vaikais slepiasi darželio rūsyje. Nekenčiu nei rusų, nei baltarusių, kurie jiems talkina“, – kalbėjo Julija, nepakeldama akių nuo telefono ekrane rodomo dronų judėjimo žemėlapio.

Nusprendžiau nelaukti, kol pasibaigs oro pavojus, ir nu­ėjau pažiūrėti, kokia žala padaryta parduotuvei. 

Gatvėse praeivių buvo nedaug. Ir tie, kurie ėjo, atrodė įsitempę – žiūrėjo į telefonus, dalis baugiai stoviniavo po arkomis, kioskų stogais. Parduotuvė, stovėjusi vos keli šimtai metrų nuo centrinės geležinkelio stoties, pleškėjo – aplinkinių namų gyventojai paaiškino, kad anksčiau tai buvo stoties turgelis, vėliau perdarytas į prekybos centrą, o kadangi pastatą iš skirtingų pusių atakavo du dronai, gaisras buvo milžiniškas. Šalia parduotuvės stovėjusios mašinos buvo suvarpytos skeveldrų. Laimei, niekas nežuvo, nes, paskelbus oro pavojų, parduotuvė buvo uždaryta, o pirkėjai ir darbuotojai pasislėpė slėptuvėse.

Biurų centre tądien taip pat niekas nežuvo, tačiau aštuoni žmonės buvo sužeisti. Bet išaušusi kita diena buvo gerokai kruvinesnė – pataikius į dar vieną biurų pastatą, buvo sužeista keliolika žmonių, o vienam dronui sprogus šalia esančioje automobilių aikštelėje, žuvo keturi gyventojai. Dar vienas buvo užmuštas tiesiog vairuodamas automobilį gatvėje. Pasirodo, tai buvo karys, grįžęs atostogų iš fronto ir vykęs su savo mergina. 

„Aš dirbu biurų pastate, po pirmojo drono smūgio išbėgau į gatvę. Pamatęs kelio viduryje sustojusią mašiną ir iš siaubo klykiančią merginą, puoliau į pagalbą. Tačiau supratau, kad padėti niekuo negaliu, nes skeveldros pataikė į krūtinę ir smilkinį“, – pasakojo iš fronto po sužeidimų demobilizuotas Andrijus Afanasjevas.

Veteranas negalėjo patikėti, kad iš fronto grįžusiam kariui likimas buvo toks negailestingas – vietoj trumpo poilsio jis atguls jo amžinai... 

„Kare likimas yra nenuspėjamas. Šalia manęs buvę trys bendražygiai per lemtingą priešo artilerijos apšaudymą prie Pokrovsko žuvo, aš išgyvenau, nors tapau ne­įgalus. Kyjive dabar irgi beveik kaip fronte – žūti gali kiekvienas“, – kalbėjo buvęs karys.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Neseniai grįžęs iš festivalio Sakartvele, teatras ruošiasi išvykoms į Varėną, Vilnių, Mažeikius, o taip pat intensyviai dėlioja paskutines gastrolių į Turkiją detales. 91-ojo sezono pirmasis pusmetis Klaipėdos dramos teatrui itin gausus kelionėmis. Kalbinami teatro atstovai minėjo, kad kiekvienas išvažiavimas susijęs su galybe iššūkių, bet profesionaliojo meno sklaida regionuose, susitikimas su žiūrovais skirtinguose Lietuvos miestuose ar bendresnis šalies bei savo miesto ir teatro vardo garsinimas užsienyje – svarbi misija.

Rugsėjį viešėjęs Tbilisyje, Sakartvele, spalio 8 d. Igorio Reklaičio režisuotas spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“ (pagal Domano Nowakowskio pjesę) dalyvaus Varėnoje vykstančiame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, kitą dieną jis bus rodomas Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, pastarajame bilietų į abu šio spektaklio rodymus jau nebelikę. Tuo tarpu spalio 14 d. paskutinis Lietuvoje režisuotas Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ (pagal Sauliaus Šaltenio romaną) viešės 20-ajame tarptautiniame Mažeikių meno festivalyje. Lapkritį teatro laukia dar vienos tarptautinės gastrolės – į Stambulo kultūros ir meno fondo rengiamą 30-ąjį Stambulo teatro festivalį keliaus Dmitrijaus Krymovo režisuotas „Requiem“. Spektaklis ten bus rodomas lapkričio 11 ir 12 dienomis.

Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadybininkė Aistė Jokubauskienė minėjo, kad sulaukiama nemažai užklausų dėl gastrolių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, atvykti kviečia tiek teatro festivaliai, tiek kultūros centrai, teatrai. „Lankydamiesi kituose miestuose jaučiamės labai pakylėti, tikrai pastebime, kad žmonės džiaugiasi mūsų atvykimu. Ypač mažesniuose miestuose, kur mūsų teatras gali atvažiuoti gal tik kartą per kelis metus. Pastaruoju metu galima pasidžiaugti tuo, kad regionuose vyksta daug renginių, įvairios apimties ir tematikos festivalių, žmonės pasiilgę renginių ir jų laukia. Aišku, auditorijos mažesnės nei didžiuosiuose miestuose, bet mums svarbus kiekvienas žiūrovas“, – sakė A. Jokubauskienė. Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje šiuo metu kultūros centrai regionuose atsinaujina, tad turi didesnes galimybes priimti profesionalųjį teatrą, „jie labai nori atvežti profesionalųjį teatrą savo bendruomenėms. Tai smagu ir mes patys norėtume kuo daugiau keliauti. Tačiau mūsų norus riboja ne viena aplinkybė: jei nėra papildomo finansavimo, kiekvienos gastrolės mums yra labai brangios, be to, nemažai mūsų pastatymų didelės apimties ir skirti didelėms scenoms, ne visur galime juos adaptuoti. Kaskart išvykdami taip pat turime atsižvelgti į tai, kiek laiko užtruksime, kiek jo turėsime pasiruošimui, repeticijoms, nes išvyka reiškia ir tai, kad tuo metu pristabdoma teatro veikla Klaipėdoje“.

Klaipėdos dramos teatro kultūros vadybos padalinio vadovė Gintarė Kairytė pabrėžė, kad, nepaisant visų iššūkių, kiekvienos gastrolės labai svarbios, „tai vidinės sveikatos klausimas – cirkuliuoti bendrame kultūros lauke ir būti matomiems mums tiesiog privaloma, per tai giliname esamus ryšius ir mezgame naujus kontaktus. Galvojame apie savo spektaklių pristatymą, apie savo auditorijų plėtrą apie tai, kaip pasiekti tas, kurios negali atvažiuoti pas mus“. Anot jos, gastrolės naudingos ir palaikant profesinį teatro darbuotojų tonusą, „išvykdami, ypač į užsienį, išeiname iš komforto būsenos, iš savo namų erdvės. Išvykdami keliame savo kompetencijas ir plečiame žinių akiratį, juk bendraujame su kolegomis svetur, stebime, kaip jie dirba, tenka reaguoti situacijose, kuriose reikia būti lankstiems, gebėti rasti ir priimti greitus sprendimus“. Klausiama apie gastroles užsienyje, G. Kairytė atkreipė dėmesį, kad tarptautiniai kontaktai didele dalimi yra viena iš šiemet jau vienuoliktą kartą rengiamo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ rezultatų, „į Sakartvelą buvome pakviesti jau ne vienerius metus festivalyje besilankančio teatro profesionalo, beje, per jį į Sakartvelą buvo išvykęs ir mūsų aktorės Eglės Jackaitės spektaklis „Šventoji“. Tarptautinis bendradarbiavimas vyksta ne tik paties festivalio metu, teatro atstovai, ieškodami spektaklių „TheATRIUM“ tarptautinei programai, patys keliauja po festivalius Europoje, o šių kelionių metu jie ne tik pasyviai stebi juose rodomus scenos meno kūrinius, bet ir aktyviai mezga pažintis, dalinasi informacija apie Klaipėdos dramos teatrą ir jo kūrinius. Būtent tokiu būdu ir buvo pasėta D. Krymovo režisuoto spektaklio „Requiem“ kelionės į Turkiją idėja.

Anot pašnekovių, gaunamos užklausos yra malonus patvirtinimas, kad teatras žinomas ir pastebimas ne tik savo mieste, bet ir už jo ribų. „Esame aktyviai kuriantis teatras, tad gastrolės mums gana sudėtingos ir dėl didelio teatro užimtumo namuose. Turime derinti naujai kuriamų spektaklių procesus, repertuaro rodymą, festivalio organizavimo darbus bei papildomus savo renginius. Kaip mažos apimties gastrolių prototipą paminėčiau ir nuo pernai plačiau keliauti ėmusius mūsų ciklo „Esminiai mazgai“ renginius, nukreiptus į bendruomenės sutelktį. Ir anksčiau kartais keliaudavome su pjesių skaitymais, nuo pernai keliauti ėmė ir aktorių vedamos kūrybinės dirbtuvės. Tad tai irgi viena iš formų susitikti su Klaipėdos dramos teatru“, – pridūrė G. Kairytė.

Bene didžiausias galvosūkis kiekvienų gastrolių atveju tenka teatro scenos meno techniniam padaliniui. Šio padalinio vadovas Artūras Lepiochinas neslėpė, kad kiekvienos gastrolės reiškia daug itin smulkmeniškų pasiruošimo žingsnių. Pavyzdžiui, dėl būsimų gastrolių Turkijoje bendrauti su turkais scenos meno padalinys pradėjo jau kovo mėnesį. Pastarosios gastrolės, anot A. Lepiochino itin sudėtingos, „pats išvažiuojantis spektaklis nei scenografijos, nei šviesų atžvilgiu nėra ypatingai sudėtingas. Pasiruošti jam namuose daug laiko tikrai nereikia, daugiau užtrunka nardymo scenos ar parašiutininko šuolio repeticijos. Gastrolėse reikia spėti viską padaryti gana suspaustu laiku, be to, šiuo atveju važiuojame į kiek mažesnę sceną. Pažįstame ją iš aprašymų, brėžinių, nuotraukų, turime pasidarę kelis galimus adaptavimo variantus, bet žinome, kad gali tekti greitai ieškoti sprendimo vietoje. Pavyzdžiui, bus nelygi siena, ir nors brėžiniuose viskas gerai, atvažiavus pritrūks kelių centimetrų, o jie bus būtent tai, ko reikėjo“. Kelionė į Turkiją dalinai paralyžiuos teatro veiklą namuose – išvyks apie trisdešimties žmonių komanda, jų turėjo būti dar daugiau, bet galiausiai skaičių pavyko sumažinti. Rodant spektaklį Turkijoje bus įsivedami ir vietiniai veikėjai – mergaitė bei keturi scenoje pasirodantys techniniai darbuotojai. Padėti adaptuoti „Requiem“ naujai erdvei bei susitikti su žiūrovais iš JAV atvyks ir pats režisierius.

„Nemažas iššūkis tai, kad Turkija nėra Europos Sąjungos narė ir nepriklauso Šengeno zonai. Tai reiškia itin daug dokumentacijos, be to, Turkija toli, laukia ilga kelionė, o kadangi šalia scenografijos ir visų reikalingų įrankių vežamės dalį visos savo šviesų, garso bei vaizdo įrangos, premjerai besiruošiantis teatras namuose liks gana tuščias. Kita vertus, atsivežti „Requiem“ sudėtinga ir turkams, komanda suskris iš Lietuvos ir JAV, mes gana smulkmeniški ir reiklūs, bet jie labai nori mus pamatyti“, – minėjo A. Lepiochinas. Pasak scenos meno techninio padalinio vadovo, kiekvienos gastrolės yra unikalios, kaip pavyzdį jis minėjo ir rugsėjo kelionę su spektakliu „Kai kurios erelių rūšys“ į Sakartvelą, „šį spektaklį esame rodę net Vydmantuose – jis toks paslankus, atrodo, galima su juo bet kur nuvažiuoti. Bet štai, vykome į Sakartvelą, į kurį dėl šiandienės geopolitinės situacijos negalėjome nieko vežti žeme. Turėjome daug pokalbių su kolegomis Tbilisyje ir galiausiai jie tiesiog surinko savo teatre arba nupirko visus būtinus daiktus spektaklio scenografijai. O mes patys? Tai asmeniškai pirma kelionė, kuomet asmeniniame skrydžio bagaže vežiausi tiek įrangos – laidai, kompiuteriai, įvairūs adapteriai, dekoderiai ir t. t. Su kolegomis labai kruopščiai svėrėme savo bagažą, kad neviršytume jo apribojimų“, – juokėsi A. Lepiochinas.

Gastrolės Lietuvoje paprastesnės ne tik dėl kalbos barjero nebuvimo, panašios darbo kultūros, plataus profesinių pažinčių tinklo, bet ir dėl paties atstumo, „jei kažką pamirštume, kitą dieną atvykstantys aktoriai atvežtų su savimi, arba prireikus net ir patys galėtume suvažinėti. Vis tik kaskart išvykdami turime prisitaikyti prie naujos erdvės ir tą paprastai reikia padaryti per labai trumpą laiko tarpą. Kiekvienos gastrolės mums yra aštraus proto vystymo pratybos – turime greitai reaguoti į įvairias situacijas, ieškoti sprendimų, būti lankstūs. Kiekviena nauja erdvė, kiek ją bestudijuotume iš anksto, turės staigmenų. Išvykdami pamatome, kuo gyvena ir kaip darbuojasi kolegos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Nors neturime laiko sėdėti ir šnekučiuotis, keičiamės patirtimi, matome kaip jie dirba, jie mato kaip dirbame mes“,  – dalinosi pašnekovas.

Kelionės į kitus Lietuvos miestus ar į užsienį teatrui naudingos ir kaip būdas savo spektaklius pasitikrinti su kita auditorija – kaip žmonės priima spektaklį, kaip į jį reaguoja. O užsimezgęs ryšys, pažadintas susidomėjimas Klaipėdos dramos teatru dažnai gyvuoja ir po gastrolių, „tikrai būna, kad žmonės pamato mūsų spektaklį per gastroles, jiems patinka ir kai važiuoja į Klaipėdą, pasidomi, ką turime repertuare. Ypač per kalėdinį laikotarpį sulaukiame įvairių pasikreipimų iš miestų ir miestelių, kuriuose lankėmės – žmonės planuoja atvažiuoti su draugais, giminėmis ir pasidaryti šventę“, – plačiai laike išsklindantį gastrolių poveikį apibendrino A. Jokubauskienė.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kuriama nuotolinio mokymosi aplinka „Kompetencijų biblioteka“ per kelerius metus tapo plačiai naudojama kultūros sektoriaus darbuotojų profesinio tobulėjimo erdve. Joje kultūros darbuotojai iš visos Lietuvos aktualius e. mokymus gali rinktis ir mokytis jiems patogiu metu, pasirinktoje vietoje ir savo tempu. Šiandien „Kompetencijų bibliotekoje“ mokosi daugiau kaip 8 tūkst. kultūros sektoriaus darbuotojų, o besimokančiųjų vertinimai rodo, kad toks mokymosi būdas kultūros sektoriuje pasiteisina.

E. mokymai, pastebėti dėl kokybės ir inovatyvumo

Šiemet „Kompetencijų bibliotekoje“ siūlomi e. mokymai sulaukė pripažinimo – dveji iš jų pateko tarp „Digital Learning Awards Lithuania“ nominantų. Tai konkursas, kuriame vertinami skaitmeninio mokymosi projektai, išsiskiriantys kokybe, kūrybiškumu, poveikiu ir kuriama verte besimokantiesiems.

E. mokymai „Kūrybiškumo treniruotė: lapas ir brūkšnys“ (turinio autorė dr. Ieva Martinaitytė) nominuoti technologinės inovacijos kategorijoje, o „Komunikacija organizacijoje. Aukštyn, žemyn, horizontaliai“ (turinio autorė Raminta Stanaitytė-Česnulienė) – kategorijoje „Metų naudotojo patirtis (UX) ir vizualinis dizainas“. Konkurso nugalėtojai paaiškės spalio 8 dieną.

Abi nominacijos atspindi kryptį, kuria kuriami „Kompetencijų bibliotekos“ e. mokymai: svarbus ne tik profesionalus ir aktualus turinys, bet ir pati mokymosi patirtis – kad mokytis būtų aišku, įtrauku, o įgytas žinias ir praktikas būtų galima pritaikyti darbe.

Ne daugiau mokymų, o daugiau vertės

„Kultūros sektoriui reikia ne tiesiog daugiau mokymų. Reikia tokių, kurie atlieptų realius darbuotojų poreikius, padėtų įgyti šiandien reikalingas kompetencijas ir būtų pritaikomi kasdieniame darbe. Todėl augindami „Kompetencijų biblioteką“ siekiame ne mokymų skaičiaus, o kokybiško, aktualaus ir kuo plačiau prieinamo mokymosi“, – sako Lietuvos nacionalinės bibliotekos Kompetencijų ugdymo ir kultūrinės edukacijos centro vadovė Agnė Cicėnienė.

Nominuotus e. mokymus kūrusios MB „E. mokymų sprendimai“ vadovė, suaugusiųjų mokymosi ekspertė, mokymų patirčių dizainerė ir konsultantė Agnė Ignotienė pabrėžia, kad kuriant e. mokymus svarbu galvoti ne tik apie tai, ką žmogus išmoks, bet ir kaip įgytas žinias jis galės pritaikyti savo darbe: „Jeigu po mokymų žmogus grįžta į savo kasdienybę ir nieko nekeičia, didelė dalis mokymosi potencialo lieka neišnaudota. Todėl svarbu sukurti sąlygas žinias ir praktikas tęsti jau po mokymų – savarankiškai, su kolegomis, realiose situacijose.“

Netrukus „Kompetencijų biblioteka“ taps prieinama dar platesnei kultūros bendruomenei – prie nuotolinio mokymosi aplinkos bus kviečiamos jungtis ir nevyriausybinės kultūros organizacijos.

E. mokymai yra projekto „Sistemingas kultūros sektoriaus darbuotojų kompetencijų tobulinimas“, kurį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, dalis. Projektas yra finansuojamas pagal 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 08-001-04-01-01 „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“. 

Jubiliejinį 40-ąjį sezoną ir Tarptautinę muzikos dieną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) spalio 15-ąją paminės koncertu „Vilties simfonija“. Tęsdamas prasmingą tradiciją Tarptautinės muzikos dienos proga atlikti klaipėdiečių kūrinius, šį kartą teatras atiduoda duoklę kompozitoriui Alvidui Remesai. Koncerte nuskambės jo kompozicijos chorui ir VII simfonija-oratorija „In Assumptione BMV“.

Vadovaujami KVMT vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, scenoje susiburs solistai Rita Petrauskaitė ir Valdas Kazlauskas, birbynininkas prof. Vytautas Tetenskas, KVMT simfoninis orkestras, choras bei Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“. Koncerto režisierė – Evelina Šimelionė.

Teatro kūrėjų pagerbimas

Prieš koncertą salėje „Jūra“ bus pagerbti prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ištakų buvę žmonės, jo kūrėjai ir ilgamečiai darbuotojai. Padėkos bus įteiktos pirmajam teatro vadovui bei jo solistui Šarūnui Juškevičiui, taip pat dirigentui, chorvedžiui, pedagogui prof. Kaziui Kšanui.

1820 m. prasidėjusiai Muzikinio teatro Klaipėdoje istorijai netrūko iššūkių ir ryškių transformacijų, vedusių teatrą į modernius laikus. Pokariu čia susibūrė Klaipėdos liaudies operos teatras, tapęs išskirtiniu ir unikaliu reiškiniu ne tik uostamiestyje, bet ir Baltijos šalyse. 1966 m. šio teatro meno vadovu ir dirigentu tapo prof. K. Kšanas, kuris sutelkė chorą, orkestrą ir solistus, kūrė pilno formato muzikinius spektaklius, rengė koncertus ir daugelį metų puoselėjo mintį, kad uostamiestyje turi atgimti profesionalus muzikinis teatras. Didelėmis jo ir daugelio kitų entuziastų pastangomis 1987 m. sausio 1 d. ši idėja tapo realybe.

1987 m. įkūrus teatrą, pirmuoju jo vadovu tapo Š. Juškevičius. Teatrui jis atidavė visą savo gyvenimą ir iki šiol jame dirba solistu. Per savo kūrybinę veiklą sukūrė daugiau kaip 70 vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, dirbo režisieriumi, rengė koncertines programas.

Jubiliejaus proga bus pagerbti ir darbuotojai, teatrui atidavę net keturis dešimtmečius: padėkos bus įteiktos kostiumininkei Paulinai Arlauskienei, spektaklių vadovei Marijanai Fokinai, orkestro muzikantui-grupės reguliatoriui Steponui Sugintui, choro artistėms - Danutei Skurdauskytei, Liudai Montrimienei ir Redai Jucevičienei, rekvizitininkei Zitai Krakauskienei ir sukirpėjai Vilijai Šuklytei.

Kiekvieno iš šių žmonių darbas – skirtingas, tačiau visų indėlis svarbus teatro kasdienybei. Kostiumas, rekvizitas, choro partija, orkestro skambesys ar spektaklio vedimas žiūrovui dažnai lieka už scenos ribų, tačiau būtent iš šių darbų susideda kiekvienas spektaklis.

„Solidžią gyvavimo sukaktį švenčiantis teatras – tai ne tik spektakliai, ryškios premjeros. Tai žmonės, kurie kūrė, dirbo ir buvo kartu skirtingais teatro gyvenimo etapais. Norime padėkoti tiems, kurių pastangomis teatras atsirado, augo ir šiandien tęsia savo veiklą“, – sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė.

Tikisi ypatingo skambesio

Dirigentas T. Ambrozaitis atskleidė, kad koncertinė programa sujungs dvi skirtingas muzikines pasaulėžiūras, tačiau abi jos kalbės apie žmogų, jo vidinį pasaulį ir laiką. Kompozitoriaus A. Remesos kūrybai skirtoje pirmoje vakaro dalyje klausytojai išgirs a cappella atliekamas kompozicijas chorui „Tėve mūsų“, „Atskamba balsas“, choralą „Sausio 13-ajai“, prof. Vytautas Tetenskas birbyne sugros „Melodiją“, o pirmą dalį užbaigs VII simfonija-oratorija „In Assumptione BMV“. Šio kūrinio gylį atskleis orkestras, abu chorai ir solistai R. Petrauskaitė bei V. Kazlauskas.

Antrojoje koncerto dalyje nuskambės čekų kompozitoriaus A. Dvořáko kūrinys – VIII simfonija G-dur, op. 88. „Tai muzika, kuri nuo pirmų taktų, garsų pakviečia į vieną šviesiausių pasakų A. Dvořáko simfoninėje kūryboje, drauge tarsi atskleidžia dienos ir nakties, kelių minučių ir valandos santykį, žmogaus buvimo prasmę, trumpą jo kelionę žemėje“, – kūrinį pristatė T. Ambrozaitis.

Anot jo, ne pirmą kartą scenoje susitiksiančios gausios dviejų chorų, orkestro, solistų pajėgos pasižymi ypatinga muzikine energetika. „Klaipėdos muzikantai, chorų dainininkai, solistai turi savitą, ypatingą skambėjimą, kuris nepakartojamai skleidžiasi didžiojoje teatro salėje „Jūra“. O tai tikrai jaučia ir labai vertina mūsų teatro, simfoninės muzikos koncertų klausytojai“, – sakė T. Ambrozaitis.

Paklaustas apie koncerto pavadinime paminėtą viltį, dirigentas jos su viena konkrečia žinute nesieja. Jam svarbiausias pats muzikos poveikis žmogui – gebėjimas bent trumpam iš kasdienės rutinos ištraukti joje giliai nugrimzdusius dalykus. „Tikiuosi, kad koncerte simboliškai susitikę A. Remesa ir A. Dvořákas jausis gerai, bus pagerbti publikos, jos dėmesingo klausymosi. O kiekvienam iš mūsų jų muzika turėtų priminti, kokia trumpa yra gyvenimo kelionė. Tad nė vienos akimirkos nevalia praleisti veltui“, – kalbėjo dirigentas.

Kūrinio atlikimas – didelė dovana

Kompozitorius Alvidas Remesa džiaugėsi, kad koncerte „Vilties simfonija“ skambėsianti 2016 m. jo sukurta VII simfonija-oratorija „In Assumptione BMV“ sugrįžta į uostamiesčio sceną – į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salę „Jūra“.

„Dvasinės vertybės, kuriomis grįstas kūrinys, niekada nesikeičia. Džiugu, kad simfonija bus atlikta išskirtinėje teatro erdvėje. Ši muzika – išimtinai bažnytinė, sukurta atsižvelgiant į bažnyčios akustiką, kuri lemia ir tam tikrus komponavimo būdus bei metodus. Pasaulietinėje erdvėje šįkart ji suskambės kiek kitaip – savitai ir įdomiai“, – sakė kompozitorius.

Šiemet kompozitorius mini garbingą 55-erių metų kūrybinę sukaktį, tačiau į šią datą žvelgia paprastai. „Norėčiau manyti, jog prabėgantys metai, jubiliejai yra vienintelis žmogaus gyvenimo reiškinys, kuris nereikalauja jokių pastangų, – jis ateina savaime. Tad ir sureikšminti nenoriu“, – teigė kompozitorius, pabrėždamas, kad jam kur kas svarbesnė pati muzika, dalijimasis ja su klausytojais.

„Kiekvienam autoriui didžiulė dovana girdėti savo kūrinį savame mieste. Mieste, kuris pasižymi didžia istorine praeitimi bei proeuropietiškomis muzikos tradicijomis“, – tikino A. Remesa. Už šią galimybę A. Remesa dėkojo KVMT vadovybei, dirigentui T. Ambrozaičiui, orkestrui, chorui „Aukuras“, teatro solistams ir choro artistams.

KVMT inform.

Spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) bus pristatyta Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris“. Šį baroko šedevrą kuria tarptautinė kūrybinė komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Rodrigo Calveyra, režisierius Tristanas Braunas, scenografas, kostiumų dailininkas Sebastianas Ellrichas ir choreografas Nicola Mascia.

Italų choreografui N. Masciai šiame pastatyme svarbus žmogaus kūnas, jo muzikalumas ir gebėjimas judesiu perteikti tai, ką ne visada įmanoma išreikšti žodžiais. Choreografiją jis suvokia ne kaip dekoratyvų operos elementą, bet kaip lygiavertę scenos kalbą, padedančią atskleisti personažų emocijas, santykius, įtampą ir net politinę galią.

Pirmą kartą Lietuvoje kuriantis N. Mascia pasakojo apie G. F. Händelio muzikos inspiruotą judesio pasaulį, darbą su KVMT baleto trupe ir operos solistais, tarptautinės kūrybinės komandos bendrystę bei tai, kokią emocinę kelionę jis norėtų padovanoti „Julijaus Cezario“ žiūrovams.

Kai ruošėtės imtis G. F. Händelio operos „Julijus Cezaris“, ką jūsų kūnas instinktyviai siūlė – judėti, kovoti, vilioti, švęsti? Kokį sceninį pasaulį piešė jūsų vaizduotė?

Nesvarbu, prie kokio projekto prisidedu, visuomet išgyvenu stiprius fizinius ir emocinius pojūčius, tad kūrybinį choreografijos procesą nuo jų ir pradedu. Kalbant konkrečiai apie „Julijų Cezarį“, vos pažvelgus į operos partitūrą, libretą ir pirmą kartą jos pasiklausius, tapo akivaizdu, kad šiame kūrinyje slypi begalė emocinių sluoksnių. Visa tai ir sukėlė daug gilių instinktyvių mano kūno reakcijų, pažadino galimybę jas paversti judesio peizažais.

Šiame pastatyme veikia baroko muzika, operos solistai ir KVMT baleto trupė. Kaip šiuos skirtingus dėmenis sujungiate į vientisą judesio kalbą?

Turiu labai aiškų ir savitą choreografinį braižą, tačiau nenoriu primesti kūriniui vienos bendros judesio kalbos. Man kur kas įdomiau pirmiausia pažinti individualią kiekvieno šokėjo ir dainininko fizinę raišką, o jau tada ją nukreipti ir išplėtoti taip, kad ji atitiktų mano choreografinę kūrinio viziją. Tam nereikia visų suvienodinti – priešingai, siekiu sustiprinti daugybę skirtingų fizinių balsų ir iš jų sukurti vieną įvairialypę, turtingą fizinę raišką.

„Julijuje Cezaryje“ daug galios ir politinės įtampos. O meilė, pavydas, ambicijos... Kuri iš šių emocijų jums įdomiausia, kai ją reikia išversti į judesio kalbą?

Manau, kad kūnas iš esmės visada yra politiškas, norime to ar ne (juokiasi). Darbas su kūnu kaip pagrindiniu kūrybos šaltiniu prilygsta galingam politiniam veiksmui – tiek per repeticijas, tiek scenoje.

Visas istorijoje glūdinčias emocijas laikau vienodai įdomiomis, kai jas reikia išversti į judesio kalbą. Man patinka pradėti kūrybos procesą nuo emocinių būsenų, pojūčių – stebėti, kaip jie sužadina ir inicijuoja fizines sekas ar skirtingas judesio tekstūras.

Kiek choreografijos operos žiūrovai gali tikėtis išvysti?

Kai su režisieriumi Tristanu pradėjome diskutuoti apie „Julijaus Cezario“ koncepciją, vienas pirmųjų dalykų, dėl kurių sutarėme, buvo tai, kad šokis bus labai svarbi, lygiavertė pastatymo dalis. Todėl choreografija neabejotinai užims reikšmingą vietą kūrinio dramaturginėje raidoje, o į kūrybinį procesą žvelgiu lygiai taip pat, kaip žvelgčiau kurdamas šokio spektaklį.

Baroko muzika pasižymi labai savitu ritmu ir struktūra. Ką tai suteikia ir ko iš jūsų reikalauja?

Mano kūrybos metodikoje šokėjas ir jo kūnas visada svarbiausias. Ieškodamas judesio medžiagos konkrečiai scenai, temai ar emocijai, visada pirmiausia klausausi judančių kūnų. Nors muzika ir libretas suteikia tam tikrus rėmus, prie muzikos paprastai pereinu tik tada, kai atrandu pirminį šokėjų muzikalumą. Vėliau tai pritaikau prie konkretaus muzikinio kūrinio, bandau suprasti, ko muzika reikalauja iš fizinės raiškos, ir, atvirkščiai, ko fizinė raiška reikalauja iš muzikos. Man svarbu, kad viena iš šių dviejų dalių neužgožtų kitos, abi egzistuotų kartu, papildytų ir sustiprintų viena kitą.

Dirbate su operos solistais, kurių kūnai pirmiausia yra lavinami dainuoti, o ne šokti.

Nesvarbu, ar dirbu su profesionaliais šokėjais, ar dainininkais, į fizinę raišką ir choreografiją visada žiūriu vienodai. Tiek šokis, tiek dainavimas yra labai fiziškas veiksmas, todėl, remdamasis savo patirtimi, visuomet sugebu giliai įsiskverbti į dainininkų fizinę raišką, padėti jiems dainuojant judėti taip, kaip jie patys net nežinojo esant įmanoma. Žinoma, jokiu būdu neleisčiau pakenkti dainavimo kokybei, tačiau man patinka išbandyti jų ribas, nuvesti į neįprastesnes, netikėtas fizinės raiškos teritorijas. Tai praturtina jų sceninį fizinį buvimą ir dainavimo emocingumą.

Koks buvo jūsų bendradarbiavimas su KVMT baleto trupe? Ar šokėjai į jūsų pradines idėjas įnešė ko nors netikėto?

Man labai patinka dirbti su KVMT šokėjais. Visi jie labai atviri, imlūs mano pasiūlymams ir idėjoms,  kūrybinį procesą papildo individualiomis reakcijomis ir sprendiniais. Aš tai labai vertinu. Mėgstu užmegzti kūrybinį dialogą su žmonėmis, su kuriais dirbu, ir reaguoti į pasiūlymus, kurie atsiranda kūrybiniame procese. Man garbė pirmą kartą kurti Lietuvoje su tokia talentinga ir svetinga profesionalų grupe. Esu už tai labai dėkingas.

Spektaklį stato tarptautinė komanda. Kaip tarptautinės trupės bendradarbiavimas veikia galutinį rezultatą?

Iš tiesų Berlyne gyvenu jau beveik trisdešimt metų, ne pirmą sykį kuriu ir su režisieriumi Tristanu. Seniai dirbu tarptautinėse komandose, o skirtingos kultūrinės patirtys, įtakos man visada yra didžiulis įkvėpimo ir džiaugsmo šaltinis. Tokia mano kasdienybė. Jaučiuosi labai laimingas, galėdamas gyventi ir kurti tokioje atviroje, įvairialypėje aplinkoje.

Ko palinkėtumėt „Julijaus Cezario“ žiūrovams?

Tikiuosi, kad mums pavyks žiūrovus pakviesti į nuostabią istorinę jausmų kelionę, suteikti laisvę pajusti emocijas, kurias šis kūrinys juose turėtų sužadinti. Viliuosi, tai juos sujaudins.

Žaneta Skersytė

„Jei būtų mano valia, kiekvienas medžiotojų būrelis turėtų bent po vieną lietuvių skaliką”, – šią vienintelę lietuvišką šunų veislę giria Ignas Gužauskis. Jo namuose Simėnų kaime dabar netrūksta džiugaus šurmulio: pra­ėjusį mėnesį visos šeimos numylėtinė Mega atsivedė septynis šuniukus. Pirmoji Simėnų vada prisidės prie lietuvių skalikų, nepelnytai medžiotojų pamirštų, būrio gausinimo ir galbūt leis pasidžiaugti ilgai laukiamu įvykiu – lietuvių skalikų veislės tarptautiniu pripažinimu.

Jūratė KIELĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Karaliaučius (Kaliningradas) vėl tampa didžiule problema visam regionui. Šis Rusijos iš sovietinių laikų paveldėtas eksklavas dabar naudojamas NATO šalių šantažui. Jis yra svarbi Putino agresijos prieš Ukrainą ir Vakarus atrama. Grėsminga retorika tik dar labiau sustiprino baimes, kad karo katilas gali užvirti prie pat Lietuvos, pavyzdžiui, per Suvalkų koridorių.

Jau daugiau kaip 80 metų po Karaliaučiaus krašto priskyrimo Sovietų sąjungai ši maždaug 15 tūkst. kv. km baltų žemė yra tarsi opa Europos cent­re. Daug kas godoja, kad sovietinės Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus be reikalo pabūgo net svarstyti Stalino siūlymo priskirti bent dalį šio krašto Lietuvai, tačiau tai ir liko tik viliojantis prisiminimas.

Galima ginčytis, nuo ko visa įtampa prasidėjo. Galbūt nuo diplomato Lino Linkevičiaus iššūkio Maskvai, kai jis, Švedijai ir Suomijai įstojus į NATO, Baltijos jūrą pavadino Aljanso vidine jūra. Vadinasi, rusų laivai negalės laisvai naudotis regione esančiais uostais ir bus kontroliuojamas jų šešėlinis laivynas.

O gal užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio karingas pareiškimas, jog NATO „turi priemonių“ prireikus sunaikinti Rusijos oro gynybos ir raketų bazes Kaliningrado srityje. Gegužę ir Prezidentas, ir tuometinė Premjerė suskubo kritiškai komentuoti K. Budrio pastabas, aiškiai pabrėždami, kad jis nekalba nei valstybės, nei Vyriausybės vardu. Bet Maskvoje tai sukėlė didžiulį drebulį... Kremliaus propagandistai puolė į isteriją, iškreipdami K. Budrio perspėjimą. Jie teigė, esą Vilnius kviečia NATO ne tik izoliuoti Rusijos eksklavą, bet ir nedelsiant jį atakuoti.

Apie tai, kad Kaliningradas karinio konflikto su NATO atveju būtų eliminuotas, yra sakęs ir buvęs JAV armijos Europoje vadas, atsargos generolas Benas Hodgesas.

Bene skaudžiausią smūgį Maskva patyrė, kai Seimas nutarė panaikinti Lietuvos nebranduolinį statusą ir pasisakė už draudimo šalyje dislokuoti masinio naikinimo ginklus panaikinimą. Lietuva taptų septintąja JAV branduolinio ginklo saugotoja Europoje po Vokietijos, Belgijos, Italijos, Turkijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės. Rusija Kaliningrado srityje jį jau seniai turi. Branduolinės sistemos taip pat dislokuotos Baltarusijoje, iš kurių atstumas į Kaliningrado sritį per Suvalkų koridorių nesiekia ir 100 km. 

Visa ši ir kita retorika, paaštrinta Maskvos propagandiniais prieskoniais apie augančią grėsmę Rusijos valstybingumui, buvo sutelkta į Putino grasinimą Valdajuje, primenantį jo agresyvius pareiškimus Miuncheno saugumo konferencijoje 2007 m. vasarį. 23-iajame Klubo posėdyje jis pareiškė, kad jei bus puolama Rusija ar Kaliningradas, visa turima ginkluotė, įskaitant branduolinį ginklą, bus panaudota „neišvengiamai ir tučtuojau“. Jo raminimas, jog Rusija nesirengia nieko pulti nei po kelerių metų, nei 2050-aisiais, buvo užgožtas karingos kalbos apie „atsakomąjį smūgį“ NATO. Putinas piktinosi „viena po kitos rengiamomis karinėmis pratybomis Baltijos jūroje“ ir „bandymais perimti“ Rusijos laivus.

„Visa tai yra eskalacija“, – pareiškė jis.

Ekspertai abejoja, ar Putinas ryšis pradėti dar vieną karinę kampaniją, kai puspenktų metų vyksta karas prieš Ukrainą. Jis Maskvai nėra sėkmingas. Labiausiai Kremlius bijo ekonominės izoliacijos, nes Putino Rusija ir taip kenčia nuo didžiulių nepriteklių. Ir šiuo požiūriu didelį vaidmenį vaidina Lietuva, turinti galingą, nors kažin, ar kada išmestiną kortą – krovinių tranzitą. 

Iki karo Ukrainoje, 2021 m. Rusijos pateiktais duomenimis, į Kaliningradą per Lietuvą geležinkeliu buvo pervežta apie 10,5 mln. tonų krovinių arba 69 proc. viso prekių srauto į sritį. 2025 m.

jis sumažėjo daugiau kaip tris kartus – iki 3,4 mln. tonų arba iki 36 proc. visų pervežimų. Daugiausiai į sritį buvo gabenama anglies bei jos produktų, metalo ir plieno gaminių, medienos, cemento ir t.t.

Kita svarbi Rusijai tranzito trasa – jūrų keliai. Pagrindinis maršrutas iš Ust-Lugo į Baltijską, kuriuo pernai keliavo apie 52 proc. visų jūra pervežamų krovinių. Dabar pasvarstykime: kai NATO narėmis yra visos trys Skandinavijos valstybės ir Baltijos jūrą supančios šalys, ir ji tapo „vidine Aljanso jūra“, Putinas ne juokais susirūpino vakarinio Rusijos flango stabilumu. Kas jam belieka? Grasinti Vakarams branduoliniu ginklu. 

Kad Lietuva iki šiol nepasinaudojo tranzito korta, tik laiko klausimas. Sunku pasakyti, kieno stalčiuje ji guli. Vos prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuva uždraudė geležinkelių transportu gabenti prekes į eksklavą, tarp jų trąšas, kurioms taikomos Europos Sąjungos sankcijos. Šiandien niekas mūsų neprašo – nei Briuselis, nei Vašingtonas – atverti pilną prekybą su Maskva, tad visos galimybės tranzito draudimą naudoti kaip atsvarą Putino grasinimams tebėra Vilniaus rankose. Tik kažin, ar tuo pasinaudosime. Juk vis dar krūpčiojame nuo kiekvieno Putino žodžio. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo situaciją Šilalės mokyklose skirtingos institucijos vertina nevienodai. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius atvirai kalba apie kanapių, elektroninių cigarečių ir kitų medžiagų vartojimo atvejus, bet štai Dariaus ir Girėno progimnazijos darbuotojai tvirtina rimtų incidentų nefiksuojantys.

Policija duomenų apie konkrečiai švietimo įstaigose nustatytus atvejus nekaupia, o Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras narkotinių ar psichoaktyviųjų medžiagų pėdsakų mokyklų aplinkoje netyrė nuo 2022 m. Tuo tarpu Šilalės rajono meras Tadas Bartkus pabrėžia, jog būtent problemos neigimas yra blogiausia, kas gali būti šioje situacijoje.

Remiantis Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktais duomenimis, 2024 m. registruoti 23 atvejai, kai nusižengimą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 71 str. (Narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas be gydytojo paskyrimo) padarė nepilnamečiai. Iš jų du buvo Šilalės rajono gyventojai. 2025 m. iš devynių registruotų atvejų vienas susijęs su šilališkiu, o 2026 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais iš keturių užfiksuotų atvejų du pažeidėjai buvo Šilalės rajono gyventojai. Dažniausiai nepilnamečiai disponuoja kanapėmis. Ir nors policija atkreipia dėmesį, jog mūsų rajone nustatomi pavieniai atvejai, kai į tokias bėdas įsipainioja nepilnamečiai, bendra tendencija kelia nerimą. Tuo labiau, jog narkotinės medžiagos tampa vis lengviau prieinamos, ypač – elektroninėje erdvėje. Tačiau pasakyti, kiek tokių atvejų užfiksuojama būtent Šilalės mokyklose ar jų teritorijose, pareigūnai negali, nes tokio pobūdžio statistika atskirai nėra renkama. 

Apie didėjantį kvaišalų prieinamumą kalba ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius Stasys Norbutas. 

„Kol kas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo situaciją tarp mokinių yra pakankamai kontroliuojama, bet nerimą keliančių tendencijų daugėja. Nesame naivūs ir negalvojame, kad nieko nevyksta“, – sako S. Norbutas. 

Anot jo, vienas pavojingiausių dalykų yra tai, kad jaunuoliams psichoaktyviąsias medžiagas gauti darosi vis paprasčiau.

„Jų prieinamumas yra stip­riai išaugęs, mokiniai šių medžiagų gali įsigyti be didelių pastangų. Ir šios problemos mastas tik didėja“, – pripažįsta gimnazijos direktorius. 

Pasak S. Norbuto teigimu, šis klausimas nėra būdingas tik didiesiems miestams – paprastai viskas, kas vyksta juose, anksčiau ar vėliau pasiekia ir regionus. 

Gimnazijoje, direktoriaus teigimu, labiausiai pastebima elektroninių cigarečių vartojimo problema. Jų pavojus slypi neaiškiose medžiagose, kurios jose yra. Gimnazijos vadovas nenigia, jog pedagogams yra tekę susidurti ir su konkrečiais psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo atvejais.

„Praėjusiais mokslo metais buvo fiksuotas kanapių vartojimas, esame turėję atvejį, kai mokinys vartojo „snusą“, dėl to jam sutriko sveikata, teko kviesti greitąją pagalbą“, – pasakoja direktorius.

Ir nors šis incidentas įvyko ne mokyklos teritorijoje, o pertraukos metu miesto parke, vis tik tai rodo, jog nė viena įstaiga nėra apsaugota nuo tokių situacijų. Tuo labiau, kad ir praėjusiais metais policijos pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose figūravo keli gimnazijos mokiniai. 

Visai kitokį psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo vaizdą pateikia Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos darbuotojai. Progimnazijos direktorė Ona Sturonienė tikina, kad per trejus jos vadovavimo metus mokykloje nebuvo nustatyta atvejų, kai dėl narkotinių ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo mokiniui būtų prireikę medikų pagalbos ar apie įvykį būtų tekę pranešti policijai. 

„Tokių atvejų neturime“, – teigia O. Sturonienė. 

Pasak direktorės, būta įtarimų dėl elekt­roninių cigarečių naudojimo, tačiau jie esą nepasitvirtino.

„Su alkoholio vartojimo problema mūsų mokykla nesusiduria, mes tik­riausiai per jauni tam“, – priduria O. Sturonienė.

Dar griežčiau galimus apsvaigimo atvejus progimnazijoje neigia direktorės pavaduotoja ugdymui ir Vaiko gerovės komisijos pirmininkė Sandra Vaičikauskienė. 

„Greitoji medicinos pagalba nėra atvažiavusi į mūsų progimnaziją dėl kažkokių psichotropinių medžiagų vartojimo. Tai yra gandai, kad progimnazijoje būna daug tokių įvykių ir neva niekas nestebi situacijos“, – kategoriškos nuomonės laikosi S. Vaičikauskienė. 

Tačiau progimnazijos direktorė pripažįsta, kad atvejų, kai mokykloje ir šalia jos buvo perduotos elekt­roninės cigaretės, būta.

„Bet šiame sandoryje dalyvaujančių mūsų mokinių buvo tik mažuma“, – pabrėžia direktorė. 

Fiksuojami ir „mokinių parūkymai” – pasirodo, tai jau yra išmėginę net pradinukai. Pasak direktorės, situacija buvo išspręsta kartu su vaikais ir jų tėvais. 

Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistė Vilma Navardauskienė neslepia, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problema tarp jaunimo egzistuoja, o dažniausiai mokyklos ir socialiniai pedagogai kreipiasi dėl 12–18 metų amžiaus asmenų. Anot specialistės, būtent šis paauglių amžius kelia daugiausiai iššūkių, jie pradeda eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis, nevengia ir pamėginti vienokių ar kitokių kvaišalų. 

Tačiau duomenų, kurie leistų palyginti situaciją konk­rečiose Šilalės miesto mokyklose, biuras šiuo metu neturi. 

Pasiteiravus, ar Simono Gaudėšiaus gimnazijoje ir Dariaus ir Girėno progimnazijoje buvo atliekami narkotinių ar psichotropinių medžiagų pėdsakų tyrimai aplinkoje ir kokie jų rezultatai, biuras informavo, jog šiuo metu tokių tyrimų neatlieka, o paskutinis buvo prieš ket­verius metus. Ir pabrėžia, kad tokie tyrimai esą neparodytų, kiek mokinių iš tiesų vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, o leistų nustatyti tik jų pėdsakus tiriamoje aplinkoje.

Higienos instituto 2024 m. mokinių gyvensenos tyrimas, kuriame dalyvavo 306 Šilalės rajono mokiniai, atskleidžia, jog 3,9 proc. apklaustųjų nurodė per paskutines 30 dienų rūkę elekt­ronines cigaretes (bend­ras Lietuvos rodiklis siekė 9,9 proc.), kanapes bent kartą gyvenime nurodė vartoję 3,6 proc. Šilalės rajono mokinių, per paskutinius 12 mėnesių –1,6 proc., o per paskutines 30 dienų – 1,3 proc. Kitų narkotinių ar psichoaktyviųjų medžiagų bent kartą gyvenime vartoję nurodė taip pat 3,6 proc. apklaustųjų. Duomenys paremti mokinių atsakymais ir atspindi viso rajono, o ne atskirų ugdymo įstaigų situaciją.

Nepaisant skirtingo situa­cijos vertinimo, abi mokyk­los taiko psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos priemones. Simono Gaudėšiaus gimnazija bendradarbiauja su Visuomenės sveikatos biuru ir psichologais, mokiniams rengiamos paskaitos, dirbama su rizikos grupei priskiriamais jaunuoliais. Tačiau direktorius pripažįsta, jog galimybes vykdyti daugiau veiklų riboja finansai.

Dariaus ir Girėno progimnazijoje prevencijai pasitelkiamos stebėjimo kameros, dūmų ir metalo detektoriai, vykdoma mokinių daiktų patik­ra, diegiama praėjimo kontrolės sistema, taip pat bendradarbiaujama su Visuomenės sveikatos biuru. Tačiau progimnazijos socialinė pedagogė Rasa Jokūbauskaitė abejoja vien teorinio švietimo pakankamumu.

„Paskaitos yra gerai, bet tai yra teorija ir mokinio supažindinimas su tuo, kas gali nutikti. Jei mokinys pasiduos spaudimui ir nesugebės pasakyti „ne“, teorija nepadės“, – teigia R. Jokūbauskaitė.

Nors konkretaus psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo masto miesto mokyklose nustatyti nepavyksta, rajono meras T. Bartkus ragina prob­lemos neneigti. 

„Manau, nesame kažkuo išskirtiniai, todėl tikrai nereikėtų apsimetinėti, kad mūsų rajono švietimo įstaigoms ši bėda negresia“, – teigia T. Bartkus. 

Pasak mero, mažame rajone informacija apie mokyk­lose ar jų aplinkoje nutinkančius incidentus greitai pasklinda tarp vaikų, tėvų ir kitų gyventojų, todėl, anot jo, blogiausia, ką gali institucijos daryti, tai bandyti ignoruoti tai. Anot T. Bartkaus, pirmiausia reikėtų kovoti ir apie tai viešai kalbėti.

„Neigimas yra pats leng­viausias dalykas“, – pabrėžia meras.

Jo įsitikinimu, didžiausia prevencija šiuo metu būtų parodyti realų situacijos mastą, o tada jau galvoti, kaip problemą spręsti. Be to, meras akcentuoja ir visuomenės atsakomybę, kuri nesibaigia ties ugdymo įstaigų teritorija. 

„Jeigu mokykloje neleisime, bet už tvoros niekas vaikų nesudrausmins, rezultatų nepasieksime“, – neabejoja T. Bartkus.

Apie atsakomybę už mokyklos ribų kalba ir S. Norbutas. Gimnazijos direktorius tikisi, jog viešas kalbėjimas apie problemą paskatins diskusijas ne tik ugdymo įstaigose, bet ir šeimose. 

„Niekas negalvojame, kad taip atsitiks mums ar mūsų vaikams, tačiau požiūris pasikeičia, kai susiduriame patys su tokia situacija“, – kalba gimnazijos vadovas.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė „Šilalės artojo“ praktikantė

Šilalės rajono savivaldybės taryba dar kartą patikslino šių metų biudžetą. Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gauta 100 tūkst. eurų socialinei globai asmenims su sunkia negalia, 150 tūkst. Eur daugiau tikimasi surinkti nekilnojamojo turto mokesčio, papildomai gauta ir Europos Sąjungos bei valstybės lėšų, todėl biudžeto pajamos pasiekė kone 60,9 mln. Eur. Vis dėlto daugiausia klausimų tarybos nariams kilo dėl metų pradžioje suplanuotų išlaidų perskirstymo.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Šilalėje vykusi tradicinė Derliaus šventė tapo proga pasidžiaugti subrandintu derliumi, įvertinti metų darbus ir pagerbti gražiausių sodybų puo­selėtojus bei geriausius metų ūkininkus.

Vesta VITKUTĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75