Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“ įvyks šokio diptiko premjera. Antrojoje vakaro dalyje žiūrovai išvys choreografės Agnijos Šeiko šokio kompoziciją „Pasiskolinti peizažai“, įkvėptą japoniško sodo principo shakkei – „pasiskolinto peizažo“. Japonų sodų mene šis principas reiškia gebėjimą į bendrą kompoziciją įtraukti už jos ribų esančius kraštovaizdžio elementus, taip išplečiant erdvės suvokimą ir sukuriant vientisumo įspūdį.

Klaipėdos festivalyje pristatomą kūrinį Agnija Šeiko stato kartu su choreografės asistente Gintare Marija Ūse, muzikinio takelio autoriumi Mindaugu Bačkumi, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu. Kiekvieno kūrybinės komandos nario indėlis tampa svarbia spektaklio visumos dalimi – nuo choreografijos ir muzikos iki scenovaizdžio, kostiumų bei šviesos, kartu kuriant daugiasluoksnę sceninę patirtį, kurios nekantriai laukia Klaipėdos festivalio publika.

Vienas pagrindinių scenografijos elementų - šviesa

Scenografė Sigita Šimkūnaitė pasakoja, kad būtent ši shakkei idėjos pusė jai tapo svarbiausiu atspirties tašku kuriant spektaklio erdvę. „Pats shakkei principas kalba apie baigtumo ir ribų nebuvimą. Sodas ir jo grožis neegzistuoja kaip izoliuotas objektas – jis visada yra santykyje su tuo, kas yra aplink jį. Man buvo įdomi ši kismo idėja, kurioje žmogus turi mažai įtakos – jis pats tampa kraštovaizdžio dalimi, vienu iš sudėtinių „sodo“ elementų“, – teigia scenografė.

Šią mintį Sigita perkėlė į sceninę erdvę, kurioje svarbus ne statiškas vaizdas, o nuolatinė kaita. Pasak jos, vienu pagrindinių scenografijos raktų tapo šviesa – gyvas ir nuolat besikeičiantis elementas, primenantis natūralius gamtos ciklus. „Supratau, kad scenografijos pagrindinis raktas gali būti judanti šviesa – tokia, kokia egzistuoja gamtoje ir gyvenime: rytas ir vakaras, diena ir naktis, ruduo ir pavasaris. Šviesa leidžia erdvei nuolat transformuotis, atsirasti naujiems santykiams ir pojūčiams“, – pasakoja ji.

Kaip pasakoja Sigita Šimkūnaitė, scenoje naudojami du judantys šviesos šaltiniai yra ne tik apšvietimo priemonė, bet ir pagrindiniai spektaklio erdvę kuriantys elementai. „Tame judėjime yra nemažai atsitiktinumo, ir mes turime juo pasitikėti – leidžiame atsitiktinumui įvykti“, – sako scenografė. Nuolat kintanti šviesa tampa iššūkiu ir šokėjams, nes reikalauja ypatingo susitelkimo bei jautrumo erdvei. Šviesotamsos ir judėjimo derinys atveria laikinumo principą – tai, kas vieną akimirką atrodo svarbu, gali likti šešėlyje, o nepastebimas dalykas netikėtai išryškėti.

Kostiumai – tarsi pasiskolintos tapatybės

Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė pasakoja, kad kurdama spektaklio kostiumus siekė pratęsti pagrindinę kūrinio idėją – žmonių tarpusavio ryšį ir nuolat besikeičiantį santykį su kitu.

„Norėjosi sukurti kostiumus, kuriuose kiekvienas šokėjas tarsi turėtų savo antrąją pusę, o gal būtų pasiskolinęs kito žmogaus asmenybę. Jie minimalistiniai, nevaržantys judesių. Pakako vos kelių spalvų – juodos ir kūno spalvos. Manau, kad jie stipriai papildys spektaklio vizualumą ir bus netikėti žiūrovams“, – sako kostiumų dailininkė.

Minimalistinė kostiumų estetika tampa ne atskiru scenos akcentu, o organiška choreografijos ir scenovaizdžio dalimi – subtiliai pratęsiančia spektaklio pasakojimą apie ryšius, tapatybę ir žmogaus vietą bendrame peizaže.

Spektaklyje žiūrovai galės įžvelgti ir nuorodų į dvi šiuolaikinio šokio istorijai itin svarbias choreografes – Piną Bausch ir Marthą Graham. „Mano manymu, tai labai reikšmingos choreografės šiuolaikiniam šokiui, todėl keli kostiumai yra tarsi jų įvaizdžių citatos. Akylesni žiūrovai galės pabandyti jas atpažinti“, – pasakoja Sandra Straukaitė.

Pasak jos, šis kūrybinis projektas tapo dar viena galimybe ieškoti naujų sceninės kalbos formų. „Visada įdomu sukurti kažką naujo, dar nematyto – tai visuomet yra iššūkis. Tikiuosi, mums pavyks įtraukti žiūrovus į šį žaidimą“, – sako kostiumų dailininkė.

Transformacija per pasikartojimą

Kurdama spektaklio scenografiją Sigita Šimkūnaitė tradiciškai pasirinko minimalistinę estetiką, kurioje poveikis kuriamas ne daiktų gausa, o nuolatine kaita. „Transformacija įvyksta per nuolatinį pasikartojimą: šviesa visada juda ta pačia trajektorija, tačiau šokėjų kūnai turi visai kitas kryptis, vis kitokius santykius“, – pasakoja ji.

Toks sprendimas leidžia scenai nuolat atsinaujinti – nors pagrindiniai elementai išlieka tie patys, kiekvieną akimirką gimsta vis kitas choreografinis kraštovaizdis. „Šiame scenovaizdyje žmogus nėra atskirtas nuo aplinkos – jis tampa jos dalimi, kaip ir kiekvienas judesys, garsas ar šviesos pokytis. Žmonės tarpusavyje kuria ryšius, bet juda pasiskolintame peizaže – santykyje su aplinka.“

Shakkei - ir kūrybiniame procese

„Pasiskolintuose peizažuose“ scenografija tampa vienu iš bendros meninės kalbos sluoksnių, kuriame susitinka choreografija, šviesa ir muzika. Sigita Šimkūnaitė pasakoja, kad su Agnija Šeiko, Sandra Straukaite ir Andriumi Stasiuliu ją sieja ne vienas bendras kūrybinis darbas.

„Mes savo asmeninį tarpusavio ryšį kuriame jau seniai. Kartu dirbdami mes mokomės, „skolinamės“ vieni iš kitų. Būtent tai leidžia, nors ir esame skirtingi „sodo“ elementai, drąsiai kurti bendrą pasaulį“, – sako scenografė.

Pasak jos, shakkei principas atsispindi ne tik spektaklio temoje, bet ir pačiame kūrybos procese. „Supratau, kad mūsų bendroje kūryboje dažnai naudojame būtent šį principą: mokomės išklausyti, išgirsti, kai reikia – užleisti vietą, užbaigti arba pratęsti vienas kito pradėtą mintį“, – pasakoja Sigita Šimkūnaitė.

Toks kūrybinis santykis leidžia skirtingoms meninėms patirtims susijungti į vientisą sceninį pasakojimą, kuriame kiekvienas kūrėjas išlieka savitas, tačiau kartu tampa bendro peizažo dalimi.

Žaneta SKERSYTĖ

VI Klaipėdos festivalio pradžiai pasirinktas Josepho Haydno „Pasaulio sutvėrimas“ į premjerinius vakarus subūrė gausią publiką: kultūros ir meno mylėtojus, teatro partnerius bei rėmėjus, miesto svečius. Po premjerų ilgai netilo aplodismentai – publika dėkojo atlikėjams ir visai kūrybinei komandai. Klaipėdos festivalio generalinis rėmėjas – Limarko grupė.

J. Haydno oratorija, parašyta daugiau nei prieš du šimtus metų, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“ buvo pristatyta kaip vizualus pasakojimas, kuriame muzika susijungė su šviesa, vaizdu, scenografija, kostiumais ir režisūra. Žiūrovai ne tik klausėsi muzikos, bet ir galėjo ją išvysti.

Vienas ryškiausių spektaklio elementų – šviesa. Kūrinio pradžioje salėje tvyranti prietema pamažu keitėsi, joje atsirado pirmieji šviesos ženklai, o kartu su muzika ėmė rastis ir pasaulis. Šviesų ir scenografijos dailininkas Arvydas Buinauskas bei scenografijos dailininkas Arturas Zamblauskas salės „Jūra“ sceną pavertė pasakojimo dalimi. O projekcijų dailininkų Linarto Urniežio, Martyno Dyšos ir Luko Miceikos ant salės sienų kuriami vaizdai tarsi praplėtė scenos erdvę. Vaizdas keitėsi kartu su muzika ir padėjo kurti skirtingas kūrinio nuotaikas.

Visgi šio „Pasaulio sutvėrimo“ centras – J. Haydno muzika. Oratorijos partitūroje gausu didelių kontrastų, ryškių chorinių epizodų ir jautrių solinių vietų, kurias meistriškai valdė oratorijos muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, vadovavusi KVMT simfoniniam orkestrui, teatro chorui, valstybiniam chorui „Vilnius“ ir solistams.

Scenoje pasirodė Europos scenose dainuojantis klaipėdietis Almas Švilpa (arkangelas Rapolas) ir KVMT solistai Rita Petrauskaitė (arkangelas Gabrielius), Giedrius Gečys (arkangelas Urielis), Judita Butkytė (Ieva) bei Vilius Trakys (Adomas).

Režisierė Rūta Bunikytė pasirinko Haydno muziką scenoje pristatyti per bendrą atmosferą, šviesos ir vaizdo kaitą, atlikėjų buvimą išskirtinėje erdvėje. Žiūrovams suteikta galimybė susikurti savą pasaulio atsiradimo vaizdinį.

Svarbi spektaklio dalis – ir lietuviškas pasakojimas. Vokiečių kalba atliekamą oratoriją padėjo sekti aktorius Darius Meškauskas. Lietuviškai pasakojama istorija leido publikai geriau suprasti, kas vyko scenoje ir kaip atskiri muzikiniai epizodai siejasi tarpusavyje.

Vizualų spektaklio pasaulį papildė kostiumų dailininkės Vilijos Šuklytės sukurti kostiumai. Kartu su scenografija, šviesa ir projekcijomis jie padėjo atskirti skirtingus kūrinio pasaulius ir personažus.

J. Haydno „Pasaulio sutvėrimas“ tapo pirmuoju VI Klaipėdos festivalio susitikimu su publika. Premjera paryškino ir KVMT salės „Jūra“ galimybes – vienoje erdvėje susitiko didelės sudėties orkestras, chorai, solistai ir šiuolaikinės scenos technologijos.

VI Klaipėdos festivalis, šiemet dedikuotas Prūsijos karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms, tęsis iki rugsėjo 5-osios. Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis festivalio programoje – šiuolaikinio šokio diptiko „Decrescendo“ ir „Paslėpti peizažai“ premjera. Rugpjūčio 29-ąją Klaipėdoje pirmą kartą Lietuvoje koncertuos Prancūzijos jaunimo orkestras, o rugsėjo 5-ąją festivalį užbaigs „Symphonic Adiemus“ koncertas, į Vakarų Lietuvos chorinę bendruomenę subursiantis šimtus dainininkų.

Žaneta SKERSYTĖ

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) salėje „Jūra“ įvyks VI Klaipėdos festivalio šokio diptiko premjera. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalio programoje pirmą kartą susitiks Šveicarijos ir Lietuvos kūrėjų meninės patirtys.

Pirmojoje vakaro dalyje šveicarų choreografas Marcelis Leemannas spektaklyje „Decrescendo“ tyrinėja individo ir bendruomenės santykį, tradicijos, kolektyvinės atminties bei žmogaus tapatybės temas. Antrojoje dalyje choreografė Agnija Šeiko pristato „Pasiskolintus peizažus“ – japoniško sodo komponavimo principo įkvėptą šokio kompoziciją apie žmogaus ryšį su aplinka, atmintimi ir kitais žmonėmis.

Abu kūrinius atlieka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė. Nors Marcelio Leemanno ir Agnijos Šeiko meniniai keliai skirtingi, jų spektaklius netikėtai sujungia panaši tema – žmonių santykiai, noras būti bendruomenės dalimi bei galimybė išsaugoti savo individualumą.

Klaipėdos festivalio diskusijoje apie būsimą premjerą, kūrybos procesą, šiuolaikinio šokio vietą valstybiniuose teatruose, klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio santykį kalbėjosi choreografai Marcelis Leemannas ir Agnija Šeiko, baleto artistė ir pedagogė Beata Molytė, teatrologė, scenos meno kritikė dr. Goda Dapšytė. Moderavo – žurnalistė Agnė Bukartaitė.

Kelias į laisvę

Šokio diptiko dalį – „Decrescendo“ – kuriantis šveicarų choreografas Marcelis Leemannas kalbėjo apie procesą, kuriame svarbiausia ne pateikti vieną aiškų atsakymą, o sukurti erdvę žiūrovo klausimams ir interpretacijoms.

Pats kūrinio pavadinimas „Decrescendo“ reiškia mažėjimą, garso silpnėjimą, tačiau choreografui tai nėra praradimo ar nykimo simbolis. Priešingai – spektaklyje mažėjimas tampa išsilaisvinimo keliu, bandymu atsisakyti to, kas nereikalinga, ir atrasti esmę. „Decrescendo idėja yra ta, kad viskas mažėja, kol galiausiai lieka tuštuma. Tačiau ta tuštuma nėra liūdesys. Tai išsilaisvinimas, atsikratymas dalykų, kurių mums nebereikia“, – pasakojo M. Leemannas.

Šią idėją atspindi ir vizualinis spektaklio sprendimas. Kartu su scenografe ir kostiumų dailininke Ayse Özel bei šviesų dailininku Edvardu Osinskiu choreografas kūrė sceninę erdvę, kurioje palaipsniui mažėja ne tik fiziniai objektai, bet ir vizualinis triukšmas. Scenoje atsiras balti objektai – tarsi dėžės ar blokai, kurie spektaklio metu nyks, kol galiausiai liks daugiau erdvės kūnui ir judesiui.

Svarbi „Decrescendo“ dalis – muzika. Marcelis Leemannas pabrėžė, kad jam itin svarbus atviras kūrybos procesas ir galimybė muziką atrasti kartu su šokėjais. Pasak jo, šiuolaikiniame šokyje muzika nėra tik iš anksto nustatytas pagrindas choreografijai – ji gali keistis, būti tyrinėjama ir tapti kūrybinio proceso dalimi.

„Man patinka šokėjams skirti labai skirtingą muziką – nuo klasikinės iki elektroninės. Tai juos išlaisvina. Kartais tik matydamas, kaip juda šokėjai, supranti, kokia muzika iš tikrųjų tinka spektakliui“, – pasakojo M. Leemannas.

„Decrescendo“ muziką kūrė Jonas Raudonius – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis garso režisierius ir kompozitorius. Šis bendradarbiavimas gimė repeticijų salėje: kompozitorius stebėjo šokėjų darbą, reagavo į jų judesį ir kartu su choreografu ieškojo tinkamiausios muzikinės kalbos. „Labai įdomu stebėti, kaip muzika gimsta kartu su judesiu. Tai nėra tiesiog muzikos sukūrimas spektakliui – tai bendras ieškojimas“, – sakė choreografas.

Apie tai, kaip vienas kitą pratęsiame

Antroji diptiko dalis – Agnijos Šeiko „Pasiskolinti peizažai“ – gimė iš minties apie žmogaus ryšį su kitu žmogumi, apie tai, kaip mes nuolat esame veikiami aplinkos ir kitų žmonių patirčių.

Choreografė pasakojo, kad kūrinio idėją įkvėpė japoniško sodo kūrimo filosofija. Tradiciniuose Japonijos soduose svarbu ne atsiriboti nuo aplinkos, o įtraukti tai, kas jau egzistuoja už sodo ribų – kalną, medį, kraštovaizdį. Tai vadinama „pasiskolintu peizažu“. „Mes irgi tarsi vienas iš kito skolinamės, vienas kitą pratęsiame. Mes negalime egzistuoti visiškai atskirai, nors šiandien labai daug kalbame apie individualumą, saviraišką ir save kaip svarbiausią žmogų“, – pasakojo Agnija Šeiko.

Pasak jos, ši tema tam tikra prasme atliepia ir Lietuvos istorinę patirtį. Ilgą laiką gyvenus kolektyvizmo sąlygomis, šiandien visuomenėje labai stipriai jaučiamas individualumo poreikis. Tačiau kartu išlieka klausimas – kaip atrasti pusiausvyrą tarp savo tapatybės ir gebėjimo būti kartu.

Šis santykis tapo pagrindine kūrinio dramaturgine linija. Iš pradžių kiekvienas šokėjas scenoje turi savo individualią judesio kalbą, tačiau spektaklio pabaigoje atsiranda bendras judėjimas – unisonas. „Kiekvienas turi labai individualizuotą choreografiją, bet tik pabaigoje atrandame tą susijungimo momentą, harmoniją. Tačiau tai negali ilgai išlikti, įvyksta lūžis“, – apie kūrinio struktūrą pasakojo choreografė.

Svarbi „Pasiskolintų peizažų“ dalis – pats kūrybos procesas. Agnija Šeiko pabrėžė, kad choreografija nebuvo sukurta vien tik choreografės, o gimė kartu su atlikėjais. „Per įvairias užduotis ieškojome tinkamos judesio leksikos, o tada labai organiškai atsirado visa dramaturgija“, – pasakojo ji.

Kūrinio muzikinį takelį dėliojo Mindaugas Bačkus. Pasak Agnijos Šeiko, pasirinkimas dirbti su violončelininku buvo sąmoningas – ieškota ne tik muzikos autoriaus, bet ir kūrybinio partnerio, kuris galėtų kartu tyrinėti pagrindinę spektaklio idėją. „Mindaugas labai įdomiai į tai pažiūrėjo. Jis jungė skirtingų lietuvių kompozitorių ir vieno australo muziką, dėliojo ją tarsi sluoksniais. Galiausiai muzika gražiai susiliejo su mūsų dramaturgija ir judesio medžiaga“, – teigė Agnija Šeiko.

Vizualinį pasaulį kūrė scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė. Kūrėjų pasirinkimas buvo minimalistinis – neapkrauti scenos perteklinėmis detalėmis, o leisti erdvei ir kūnui tapti pagrindiniais pasakojimo elementais. Kostiumuose taip pat atsispindi kūrinio idėja apie ryšį ir susijungimą. Drabužiai tarsi pratęsia vienas kitą, kai kurios jų dalys sukonstruotos taip, kad vizualiai sujungtų skirtingus šokėjus. „Norėjome, kad kostiumas irgi kalbėtų apie ryšį – kad viena dalis būtų pas vieną žmogų, kita - pas kitą“, – pasakojo A. Šeiko.

Naujas etapas

Diskusijoje nemažai dėmesio skirta ir platesniam klausimui – kokią vietą šiandieninės Lietuvos valstybiniuose teatruose užima šiuolaikinis šokis ir ar didžiosios scenos yra pasirengusios priimti kitokias judesio formas nei tradicinis baletas.

Teatrologė, scenos meno kritikė dr. Goda Dapšytė atkreipė dėmesį, kad šokio kūrinį vertinant ar apie jį rašant svarbu nepamiršti platesnio konteksto – kam jis skirtas ir kokią auditoriją nori pasiekti. Jos teigimu, šiuolaikinis šokis dažnai reikalauja kitokio žiūrovo santykio nei klasikiniai, aiškų siužetą turintys baleto spektakliai. „Rašant apie šokį labai daug priklauso nuo auditorijos, kuriai skirtas tekstas. Vienaip rašai kultūriniam leidiniui, kurio skaitytojai jau turi tam tikrų žinių, kitaip – jaunimui, kurį nori sudominti ir atvesti į teatrą. Naudoju kiek kitokią kalbą, kitas, neretai į populiariąją kultūrą vedančias nuorodas, akcentuoju, kaip spektaklis susijęs su šiandiena“, – kalbėjo Goda Dapšytė.

Pasak G. Dapšytės, šiuolaikinis šokis gali tapti būdu muzikiniam teatrui kalbėtis su naujomis auditorijomis, tačiau tam reikia ieškoti tinkamos kalbos ir nebijoti išeiti iš įprastų formų. „Kartais norime žiūrovui viską paaiškinti, bet šiuolaikiniame šokyje svarbi patirtis ir galimybė pačiam interpretuoti. Reikia ne aiškinti, ką kūrinys reiškia, bet padėti žmogui atrasti, kodėl jis gali būti įdomus“, – sakė ji.

Diskusijoje iškilo ir valstybinių bei nevalstybinių sektorių skirtumai. Pasak dalyvių, nepriklausomas šokio sektorius Lietuvoje ilgą laiką buvo pagrindinė erdvė, kurioje kūrėsi ir augo šiuolaikinis šokis, tačiau šiandien vis dažniau keliamas klausimas, ar šiuolaikinis šokis neturėtų tapti natūralia valstybinių scenų repertuaro dalimi.

Valstybiniai muzikiniai teatrai, turintys profesionalias baleto šokėjų trupes ir infrastruktūrą, gali suteikti šiuolaikiniam šokiui didesnį matomumą bei pasiekti platesnę auditoriją. Kita vertus, kartu atsiranda ir iššūkių – reikia ieškoti naujų kūrybos modelių ir suteikti erdvės kitokiam meniniam mąstymui.

Būtent toks Klaipėdos festivalio diptikas – dviejų skirtingų choreografų darbai, atliekami profesionalių baleto trupės šokėjų – tampa vienu iš pavyzdžių, kaip klasikinę instituciją galima atverti šiuolaikinei kūrybai.

Skirtingos planetos – klasikinis baletas ir šiuolaikinis šokis

Diskusijoje dalyvavusi baleto artistė ir pedagogė Beata Molytė kalbėjo apie klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio skirtumus bei tai, ką šie du pasauliai gali suteikti vienas kitam.

Nors abi kryptis jungia universali šokio kalba, jų pagrindai labai skirtingi. „Klasikinis ir šiuolaikinis šokis lyg dvi skirtingos planetos. Klasikinis šokis turi labai aiškius rėmus, taisykles, techniką. Žinoma, per daugelį metų jis labai daug keitėsi, tapo laisvesnis, tačiau vis tiek išlieka labai konkreti sistema“, – sakė B. Molytė.

Tuo metu šiuolaikinį šokį ji apibūdino kaip erdvę, kurioje svarbiausia tampa vidinė laisvė ir gebėjimas ieškoti. „Šiuolaikinis šokis leidžia daug daugiau improvizacijos, atrasti savo kūną, savo judesį. Kartais žiūri į jaunus šokėjus ir matai, kaip jie bijo padaryti kažką ne taip. Jie laukia, kad jiems parodytų, kaip reikia. O šiuolaikinis šokis moko nebijoti ieškoti“, – kalbėjo pedagogė.

Kasikinis baletas ir šiuolaikinis šokis gali vienas kitą papildyti: klasikinis šokis suteikia techninį pagrindą, kūno kontrolę, tikslumą, o šiuolaikinis – gebėjimą improvizuoti, mąstyti ir kurti. „Klasikiniame šokyje tu nepaimprovizuosi. Ten yra labai aiški technika, tikslumas, forma. Bet tai ir yra didžioji jo vertė. Jeigu nori būti geras artistas, klasikinio šokio pagrindas yra labai svarbus“, – sakė B. Molytė.

Šiandien šokėjai dažnai turi būti universalūs – vieną dieną atlikti klasikinį repertuarą, kitą dieną šokti šiuolaikinį kūrinį. „Kūnas labai jaučia skirtumą. Baleto artistui pereiti nuo pirštų į šiuolaikinį judesį nėra taip paprasta. Tai skirtingi fiziniai reikalavimai, skirtingas mąstymas“, – teigė ji.

B. Molytė taip pat pasakojo apie baleto ir šiuolaikinio šokio situaciją Lietuvoje. Jos nuomone, valstybiniuose muzikiniuose teatruose šiuolaikinio šokio atsiradimas vis dar yra diskusijų objektas, nes tradiciškai repertuare ilgą laiką karaliavo klasikinis baletas. „Lietuvoje turime nedaug valstybinių muzikinių teatrų, todėl jų repertuaras labai svarbus. Opera turi savo tradiciją, baletas – taip pat. Šiuolaikinis šokis vis labiau įsitvirtina ir ieško savo vietos“, – sakė pedagogė.

Žaneta SKERSYTĖ

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Pačioje Šilalės pašonėje, bet jau Šėrikų kaime, įsikūręs Vakarų miestelis praėjusią savaitę atšventė oficialias įkurtuves: statybų triukšmą pakeitus vaikų krykštavimui ir jaunų žmonių juokui, verslininkas Dainius Bergelis surengė naujakuriams susipažinimo šventę. UAB „Optita“ kolektyvui tai buvo gera proga pasidžiaugti sėkminga projekto pabaiga, o Traksėdžio seniūnei Reginai Audinytei – susipažinti su seniūnijos nauja­kuriais ir pakviesti juos prisijungti prie bendruomenės.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir UAB „Optita“ nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Šiandien noriu pasidalinti įžvalgomis tema, kuri mane domina ne vieną dešimtmetį. O trumpai ją galiu apibūdinti per klausimą, kaip atskirti autentišką ir savidestruktyvų profesinį solidarumą?  

Kai dirbau interneto dienraščio Bernardinai.lt  vyriausiuoju redaktoriumi, viena iš temų, kuriai teikiau daug dėmesio, buvo skirtis tarp garbingos žurnalistikos ir ciniško savo auditorijos išnaudojimo. Pats aktyviai diskutavau ir kviečiau komunikacijos specialistus, žurnalistus svarstyti daug triukšmo sukėlusias ar akivaizdžiai manipuliuojančias publikacijas. Vienas garsus to laikotarpio žurnalistas mane itin piktai užsipuolė, pareikšdamas, kad nė vienam žurnalistui nedera ką nors kritiško sakyti apie kitų žurnalistų darbą, nes to esą reikalauja profesinis solidarumas.

Iki šiol negaliu sutikti su tokia pozicija. Ir ne tik tada, kai kalbame apie žurnalistus, bet ir apie dėstytojus, medikus, įvairių sričių ekspertus. Esu tvirtai įsitikinęs, jog profesinis solidarumas – tai rūpestis, kad nebūtų nuleista kokybės kartelė, kad svarbi profesija neprarastų savo prestižo visuomenei. 

Deja, taip yra nutikę, pavyzdžiui, su sociologija, kuri yra labai svarbus socialinis mokslas, turintis subtilias metodikas. Tačiau kai bet kuri apklausa pradedama vadinti sociologine, žmonės nebesupranta autentiškų sociologinių tyrimų, į kuriuos investuojama labai daug laiko, profesinių žinių ir pinigų,  prasmės. Juk nuolat girdime, kaip reklamos specialistai bando ką nors mums įpiršti, apeliuodami į kažkokius tyrimus, kurių rezultatai, priklausomai nuo pardavėjo poreikių, atskleidžia, kad, pavyzdžiui, juoda kava yra sveika arba yra tikras nuodas.

Psichoterapeutai vis garsiau skundžiasi, jog atsirado daugybė „specialistų“, kurie tauškia banalybes, vilioja pinigus ir tokiu būdu pakerta žmonių pasitikėjimą tikrais specialistais. Ar tokių „profesionalų“ demaskavimas nėra tikrasis profesinis solidarumas?

Vis dažniau girdime apie problemą su aukštųjų mokyklų diplomais ar mokslo laipsniais. Gaila, kad didesnio dėmesio ji susilaukia tada, kai žurnalistai pradeda domėtis aukštas pareigas užimančių politikų akademiniais darbais. Tiesą sakant, sutinku, kad vargu ar verta šiandien tiek daug triukšmo kelti dėl keliolikos metų senumo akademinių pasiekimų, kurie mokslo žmonėms iki šiol neužkliuvo. Tačiau faktas ir tai, jog tai yra stiprus smūgis mūsų aukštųjų mokyklų prestižui. Išsikuopti, atsinaujinti ir užtikrinti, kad kokybės kartelė nebus nuleista, yra dabartinių rektorių bei mokslo tarybų pareiga. Tuo labiau, kad pastarojo meto skandaluose apie įtakingas pareigas užimančių politikų praeities mokslo darbus, regis, nėra jokio pagrindo kalbėti apie tai, kad politikai vertė mokslininkus numoti ranka į profesinį sąžiningumą. Veikiau jau diskusijos turėtų būti apie galimą dalies aukštųjų mokyklų darbuotojų abejingumą savo profesijos prestižui.

Grįžtant prie žurnalistikos, pripažįstu, jog mane nustebino nemažos dalies žmonių pikta reakcija į Žurnalistų profesionalų asociacijos sprendimą pašalinti iš jos viešai melavusią narę. Nors šiuo metu vis dar vyksta teisinis tyrimas, bet nepaneigiamas faktas yra tai, kad jai priklausantis įrašantis renginys – rašiklis buvo paliktas slapto politikų posėdžio vietoje. Kilo skandalas, kuris tapo smūgiu žurnalistų, kovojančių už žodžio laisvę, reputacijai. Politikams atsirado galimybė nukreipti dėmesį į tai, jog neva žurnalistai bet kokiomis priemonėmis siekia sau naudos ir jiems esą labiausiai rūpi galia.

Tikrai nelinkiu jokiai profesinei bendruomenei būti negailestingai ir nepripažinti, kad kiekvienas gali suklysti. Tačiau apie žurnalistės klaidą galima būtų kalbėti, jei ji iš karto būtų pripažinusi, jog rastas įrenginys priklauso jai. Tada galima būtų analizuoti motyvus, aiškintis, kad galbūt iš tiesų garsusis tušinukas buvo paprasčiausiai pamestas. Tačiau dabar melas komplikavo situaciją ir tapo smūgiu žurnalistų bendruomenės reputacijai. O pastaroji yra svarbiausia žurnalistikos jėga.

Žinau, kad yra komunikacijos specialistų, kurie tvirtina, jog gyvename įvaizdžio ir dirbtinio intelekto įsigalėjimo laikais, todėl būtent įvaizdis bei įtaigumas esą tampa svarbiau nei tiesa, kompetencija ar sąžiningumas. Tačiau, jei, neduok Dieve, tektų gultis ant operacijos stalo, neabejoju, kad norėtume, jog chirurgas būtų geras profesionalas, nesvarbu, kokį įvaizdį jis sugeba sukurti. Taip pat ir kalbant apie žurnalistiką – tikiu šios profesijos svarba ir labai vertinu tuos, kurie sąžinės ir profesionalumo neiškeičia į prekybą paskalomis ar dirgik­liais. Tačiau tenka sutikti, jog yra labai daug informacijos šaltinių, kurie ne įgalina, bet nuodija. Stengiuosi juos apeiti dideliu lankstu. 

Tikiu ir tuo, kad, jei skaitote „Šilalės artoją“, reiškia neabejojate, jog tai, ką jame randate, yra svarbu, reikalinga ir naudinga.

Andrius NAVICKAS

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pa­minėtas Telšių vyskupijos šimtmetis. Iškilmėse dalyvavo ir kartu su šilališkiais meldėsi Telšių vyskupas Algirdas Jurevi­čius, ta proga atidaryta vyskupijos 100-mečiui skirta paroda, o aktyviausiems parapijų atstovams įteikti Šv. Justino medaliai.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Buvęs šilališkis Aivaras Stankevičius Jungtinėse Ame­rikos Valstijose yra lankęsis daugybę kartų, o Čikagą pažįsta taip gerai, kad, sako, galėtų imtis gido vaidmens. Tačiau iš pastarosios kelionės į Čikagą, kur liepą dalyvavo Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje, garso režisierius parsivežė iki šiol nepatirtų įspūdžių. Tūkstančius lietuvių iš viso pasaulio suburianti šventė padovanojo ne tik bendrystės džiaugsmą, bet ir netikėtų susitikimų su kraštiečiais.

– Esate vienas iš kraštiečių, savo kelią ir sėkmės istoriją kuriančių toli nuo gimtųjų vietų. Čia, gimtajame krašte, galbūt ne visada matome ir girdime, kuo gyvenate šiandien. Papasakokite apie save: kas esate ir koks buvo kelias?

– Gimiau ir augau Šilalėje, 1998-aisiais baigiau Simono Gaudėšiaus vidurinę mokyklą ir išvykau į Klaipėdą, kur Stasio Šimkaus konservatorijoje baigiau mušamųjų instrumentų klasę. Vėliau mokslus tęsiau Pedagogikos universitete Vilniuje, įgijau muzikos pedagogikos specialybę. 

Nuo tada jau didesnę savo gyvenimo dalį gyvenu sostinėje. Net negaliu pasakyti, kur esu labiau savas. Namai – Vilniuje, bet Šilalė, žinoma, nėra svetima, ne, tarkime, Kaišiadorys ar bet kuri kita vieta. Šilalėje gyvena tėtis, yra palaidota mama, čia praėjo visa vaikystė ir paauglystė – tai mano kraštas, į kurį visada malonu grįžti. 

Tiesa, pastaruoju metu tas nutinka ne taip dažnai. Su tėčiu vis susitinkame kur nors kitur, kad ir pas brolį Birštone. Keliaudamas po Lietuvą darbo reikalais vis lekiu pro šalį, užsukti ne visada pavyksta. 

– Kokie Jūsų darbai? 

– Turiu įgarsinimo įmonę „Dramblio ausys”, taip pat dirbu Nacionaliniame operos ir baleto teatre. 

Lietuvoje esu garsinęs įvairiausius renginius, koncertus, spektaklius – nuo rajonų kultūros centrų iki didžiausių šalies arenų.

Užsienyje taip pat teko prisidėti prie įvairių projektų. Pernai vykau į Japoniją, į pasaulinę parodą „World Expo” – vieną didžiausių tarptautinių renginių, kuriame šalys pristato savo kultūrą, pasiekimus bei idėjas. Atstovauti Lietuvai vežėmės labai gražią profesionaliosios muzikos programą, paremtą M. K. Čiurlionio kūryba, su įrašytais pučiamųjų, simfoniniais orkestrais, karilijonais – pasirodymas performansas su tam tikra gyva improvizacija. Ją kūrė Darius Abarius, Lietuvoje režisuojantis Dainų šventes ir kitus didžiulius renginius. Kartu vyko tikri Lietuvos muzikos grandai: pianistas Petras Geniušas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, viena geriausių Lietuvos kanklininkių Aistė Bružaitė, violončelininkas Justas Kulikauskas. 

– Garso režisieriui tai turėjo būti rimtas iššūkis?

– Kiekvienas rimtesnis, įdomesnis, dar nepatirtas renginys yra tam tikras iššūkis. Aš jų nebijau. Nebaigiau garso režisūros, nedirbau didelėje įgarsinimo kompanijoje, tad neturėjau iš ko mokytis – esu visiškas šios srities savamokslis. Tačiau turiu muzikinį išsilavinimą, kuris labai padeda. Visada turėjau ir tam tikrų ambicijų, todėl tokie projektai tampa maloniu iššūkiu – ypač tada, kai žinai, kad kažkaip susitvarkysi.

Beje, į „World Expo”, atstovaudamas Lietuvai, iš viso vykau tris kartus. Pirmą – prieš 21-erius metus, taip pat į Japoniją. Tai buvo išskirtinis projektas, kuriame dalyvavo simfoniniai orkestrai, džiazo ir folkloro atlikėjai... Iš viso scenoje buvo apie 90 žmonių. Patys japonai šio projekto įgarsinti nesiėmė ir pasiūlė atsivežti savo specia­listus. Taip prasidėjo mano „World Expo” patirtis. Dar po ketverių metų dalyvavau parodos Saragosoje, Ispanijoje, įgarsinime. Tai, ko gero, įdomiausi mano užsieniniai projektai. 

– Sakote, kad esate savamokslis garso režisierius, tačiau atsidūrėte labai aukšto lygio projektuose, tarp iškilių Lietuvos menininkų ir didžiulėse tarptautinėse scenose. Kaip pavyko iki jų nueiti?

– Mano susidomėjimas garso pasauliu prasidėjo dar Šilalėje. Tuometėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje jau nuo septintos klasės vedžiau šokius. Atsimenu, tarp 1-osios ir 2-osios vidurinių vykdavo tokios varžytuvės. Įgijęs patirties mokyk­loje, padėdavau Šilalės kultūros centre šokius organizuodavusiam Laimonui Ačui. Labai gerai sutarėme, dalydavomės garso įrašais. Šilalė – ne Vilnius ir ne Kaunas, iš radijo stočių įrašų negaudavome. Kažkaip prasimanydavome, dalydavomės. Praėjome viską: pradėjome nuo juostinių magnetofonų, vėliau perėjome prie kasečių, o pačioje pabaigoje atsirado ir kompaktiniai diskai. 

Šią veiklą tęsiau ir vėliau. Studijų metais šiek tiek didžėjavau viename Klaipėdos klube, vėliau grodavau įvairiuose renginiuose. Iki pat karantino didžėjavimas lydėjo visas kitas mano veiklas. Iš pradžių tai buvo hobis, kuris, laikui bėgant, tapo viena iš darbo sričių.

– O ką didžėjus veikia Operos ir baleto teatre? 

– Teatre dirbu vyriausiuoju garso inžinieriumi. Tai labiau techninė pozicija – esu atsakingas už visą garso ūkį. Prižiūriu įrangą, rūpinuosi, jog viskas veiktų ir būtų tinkamai pajungta. Kai vyksta atnaujinimai ar diegiama nauja įranga, siūlau savo idėjas ir prižiūriu jų įgyvendinimą. 

Teatre atsiradau, galima sakyti, iš karantininės nevilties. Prasidėjus pandemijai, rengi­nių organizatorius pirmus uždarė ir paskutinius paleido. Kalbu ne tik apie finansinę neviltį – daug labiau gniuždė tai, kad visi kelis metus praktiškai nieko negalėjome veikti. Žmogui, kuris buvo įpratęs nuolat kažką daryti, atsirado didžiulė tuštuma. Vis galvojau, jog reikia kažko imtis. 

Pamačiau skelbimą, kad Ope­ros ir baleto teatras ieško inžinieriaus. Laimėjau konkursą ir pradėjau dirbti. Maniau, tai bus laikina stotelė, bet esu joje iki šiol. Matau prasmę šiame darbe – čia vyksta daug įdomių dalykų. Pradėjęs dirbti norėjau daug ką pakeisti garso srityje – ir techninius dalykus, ir požiūrį į juos. Man atrodo, neblogai sekasi, daug ką pavyko įgyvendinti. Kita vertus, tai didelė įstaiga, todėl ne viskas vyksta taip, kaip norėtum. Savo UAB'e sugalvoji, ko reikia, ir perki, o čia prasideda viešieji pirkimai, tenka derintis prie numatytų biudžetų, susitaikyti su tuo, jog kažkam tiesiog nėra pinigų.

– Kokius ryšius esate užmezgęs už Atlanto?

– Daug kartų, gal dešimt ar daugiau, vykau dirbti į Ameriką. Ir kiekviena kelionė būtinai yra susijusi su Čikaga, kur yra didžiausia Amerikoje lietuvių bendruomenė. Savaime suprantama, kad  lietuvių atlikėjas, skrisdamas į Ameriką koncertuoti, pirmiausia renkasi ne ka kitą, o būtent Čikagą. Tai pagrindinis Amerikoje lietuvybės taškas. Tad per tiek kelionių atsirado ir daug pažinčių, turiu ten ir draugų. 

Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie nedirba jokio amerikietiško darbo, yra atsidavę lietuviškai veiklai – darbuojasi lietuvių centre, su tautiškais kolektyvais. Kiti bėga po darbų – režisuoja, šoka, dainuoja. Lietuvybė jiems – didžiulis jausmas, nežinau, ar dar kur nors taip puoselėjamas. 

Šiemet, liepos viduryje, Čika­goje vyko jau 17-oji Šiaurės Ame­rikos lietuvių tautinių šokių šventė. Tai labai stipri ir graži tradicija. Žmonės į ją suvažiuoja iš visos Amerikos – kai kurie pervažiuoja kone visą šalį dėl jos. Patys susimoka už viešbučius, kelionę, tačiau jie vis tiek jos nepraleidžia. Man atrodo, tai labai daug pasako apie ryšį su lietuvybe ir norą būti kartu.

Nuostabu matyti, kad lietuvybę puoselėja skirtingos kartos – ir dipukai, į Ameriką pasitraukę per karą ar iškart po jo, ir šiais laikais čia šaknis įleidę lietuviai. Ir šiais metais buvo labai daug vaikų – vieni tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai, kiti angliškai, tačiau visi kartu šoko lietuvių liaudies šokius. Buvo ir juodaodžių vaikų, kurie taip pat šoko. Man tai labai gražu.

Esu sutikęs žmonių, kuriais vis negaliu atsistebėti. Atsimenu, kai kažkada buvome atvykę su „Barboros“ miuziklu, susipažinau su chorui vadovavusiu Dariumi Poliukaičiu. Jis gimė ir augo Amerikoje, bet lietuviškai kalba nuostabiai. Maža to, jo vaikai taip pat puikiai kalba lietuviškai! Ir dar vartoja tokius žodžius, kurių mes nebežinome – mes juos pamiršome, o pas juos jie išliko. Teko sutikti daugybę tautiečių, išgirsti sudėtingų, vedusių per kelis žemynus gyvenimo istorijų – visos jos apie žmones, kuriems svarbiau už viską buvo išsaugoti gyvą gimtąją kalbą. 

Nepameluosiu, mes, techniniai žmonės, svetur važiuojame atlikti tam tikrų darbų. Bet smagu, kad kartu tai ir lietuviški, prasmingi darbai. 

– Sakoma, jog kuo toliau nuo namų, tuo labiau džiaugiesi, sutikęs savo krašto žmogų. Ar taip ir buvo Čikagoje, kai netikėtai susitikote su kraštiečiais?

– Šauni patirtis! Atsimenu, po Šokių šventės susirinkęs savo techninius daiktus traukiu su lagaminu viešbučio link, žiūriu – pažįstami veidai, Jonas Gudauskas su žmona Zita. Priėjau ir sakau: sveiki, ką čia šilališkiai daro? Zita buvo mano chemijos mokytoja Šilalėje, visus tuos metus nebuvau jos matęs, ir štai, susitinkame Čikagoje. Pa­maniau, susidūrę kažkur Lietuvoje, greičiausiai nelįstume vieni kitiems į akis, bet kai esi toli, labai rūpi tą savą žmogų pakalbinti. 

Su Sandra Lebrikaite, dainavusia miuzikle „Lituanika”, buvome apsistoję tame pačiame viešbutyje, vakarojome kartu, bendravome. Tik vėliau sužinojau, kad ji – mano kraštietė, upyniškė. Ir Sandra nežinojo, kad aš iš ten pat. Net nepasikalbėjome kaip kraštiečiai... 

– Nenutolstant nuo kraštietiškos temos, norisi paklausti ir apie Jūsų antrąją pusę. Tiesa, kad Sigitos šaknys taip pat žemaitiškos?

– Mes susipažinome Vilniuje, bet paaiškėjo, kad jos mama ir seneliai taip pat kilę iš mūsų krašto. Buvo toks nedidelis siurprizas. Pasakojau Sigitai, jog esu iš nedidelio miestelio, kurio ji greičiausiai nežino – iš Šilalės, o ji pradėjo juoktis. Kai įsikalbėjome, paaiškėjo, kad mūsų istorijos kažkaip susijusios.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.

Po trejų metų 100-metį minėsianti Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) šiuo metu stovi ant pokyčių slenksčio, diktuojamo būtinybe modernizuoti veiklą. Vienerius metus sąjungai vadovaujantis žurnalistas, literatūrologas ir kalbininkas Audrys Antanaitis mano, kad atviras organizacijos problemų pripažinimas tampa pirmuoju žingsniu į atsinaujinimą, o istorinio konteksto fone išskirtinis dėmesys skiriamas regioninei žiniasklaidai, kuri laikoma vienu svarbiausiu Lietuvos demokratijos pamatų. Atsinaujinusi LŽS ketina pati imtis lyderystės – siūlyti tikslingus paramos modelius regionams bei skatinti naujus projektus, garantuojančius stiprios ir nepriklausomos žurnalistikos ateitį.

Ilgametė patirtis žiniasklaidoje

– Metus vadovaujat didžiausiai žurnalistų organizacijai Lietuvoje. Apsisprendimas imtis atsakomybės buvo netikėta?

– Tas šuolis tikrai buvo netikėtas, nes apsispręsti reikėjo per keletą minučių, LŽS tarybos posėdžio metu. Sutikau vadovauti sąjungai keturis mėnesius, iki suvažiavimo, tačiau susiklostė taip, kad tie mėnesiai virsta pusantrų metų, kadangi suvažiavimas vyks tik šių metų lapkričio 28 d. Tiesa, man ši atsakomybė nebuvo visai nežinoma. Dešimt metų buvau LŽS vicepirmininkas, tad žinojau organizacijos vidų. Kai iškilo grėsmė, jog ji gali likti apskritai be vadovo, o kolegos manimi pasitikėjo, supratau, kad negaliu atsisakyti atsakomybės. Iš esmės buvau pasiruošęs šitam darbui, nors į LŽS veiklą grįžau po pertraukos, kurios metu vadovavau Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.

– Koks buvo kelias iki LŽS pirmininko pareigų?

– Būdamas dar paauglys įkūriau pogrindinę jaunimo organizaciją „Laisvės vyčiai“. Mes, keli vyresniųjų klasių moksleiviai, skaitėme A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, diskutavome apie Lietuvos išlaisvinimą. Vasario 16-ąją išklijuotais lapeliais pasveikinome Telšių gyventojus su Nepriklausomybės diena ir dar pridėjome „Šalin okupantus“. Mus pagavo jau rytojaus dieną – vienas iš mūsiškių prasitarė giminaičiui, kuris nubėgo į KGB ir mus įskundė. Buvo tardymai, teismai, mus išmetė iš mokyklos, šeimą ištrėmė iš Telšių. Laimė, laikai jau buvo kiek liberalesni, o Lietuvoje daug patriotų, kurie tyliai ir nepastebimai stengėsi padėti moksleiviams.

Esu lituanistas ir žurnalistas. Baigiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Prasidėjus Atgimimui buvau Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantas, rašiau disertaciją apie XVI-XVII a. Lietuvos lotyniškąją poemą. Buvau vienas iš lietuvių jaunimo bendrijos „Lituanica“ įkūrėjų, organizavau ekspedicijas į lietuvių tremtinių bendruomenes Saratovo srityje ir Sibire.

Daug metų dirbau žurnalistu radijuje ir televizijoje. 2000–2012 m. vedžiau laidas „Žinių radijuje“ – labiausiai įsiminusios yra „Avilys“, „Raktas“, „Vektorius“, „Pozicija“. Vėliau, 2012–2015 m., buvau „Laisvosios bangos“ radijo žurnalistas ir laidų vedėjas. 2015-2017 m. dirbau interneto portalo alkas.lt redaktoriumi ir laidų vedėju. 2004–2009 m. Vilniaus televizijoje (vėliau „5 kanalas“) vedžiau laidas „Europulsas“, „Pulsas“. 2017–2022 m. vadovavau Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.

Taigi, į LŽS pirmininko pareigas atėjau turėdamas ilgametę patirtį tiek radijuje, tiek televizijoje, taip pat patirtį dirbant su lietuvių kalba bei kultūra. Manau, kad tai padeda geriau suprasti tiek žurnalistų kasdienybę, tiek platesnius iššūkius, su kuriais susiduria lietuvių kalba ir žiniasklaida.

Išlaikytas stipresnis tęstinumas

– Dabar pakalbėkime apie LŽS. Kas labiausiai jaudino perimant vadovavimą? Kaip sekasi ją stiprinti?

– Labiausiai jaudino atsakomybė už tęstinumą. LŽS yra ne tik didžiausia, bet ir seniausia žurnalistų organizacija Lietuvoje. 2029 m. minėsime 100-metį. Kita vertus, akivaizdu, jog LŽS reikia iš esmės atsinaujinti, nes šiuo metu ji yra atsilikusi nuo laikmečio reikalavimų. Kalbu apie tai atvirai.

– Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje žurnalistų sąjungos praktiškai išnyko. Kodėl?

– Ne visai tikslu būtų sakyti, kad jos išnyko. Tiek Estijoje, tiek Latvijoje žurnalistų organizacijos egzistavo dar tarpukariu. Estijoje Eesti Ajakirjanike Liit buvo įkurta 1919 m., Latvijoje taip pat veikė Latvijas Žurnālistu savienība. Taigi tradicija buvo panaši kaip ir Lietuvoje. Tačiau sovietinės okupacijos metais šios organizacijos buvo paverstos sovietinėmis struktūromis arba tiesiog likviduotos. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990–1991 m. padėtis trijose šalyse susiklostė skirtingai. Estijoje pavyko atkurti Eesti Ajakirjanike Liit, ji sėkmingai veikia iki šiol. Latvijoje senosios žurnalistų sąjungos atkurti pilnavertiškai nepavyko, o 2010 m. buvo įkurta nauja organizacija – Latvijas Žurnālistu asociacija. Lietuvoje LŽS išlaikė stipresnį tęstinumą. Tai leido jai išlikti gana įtakinga organizacija tiek ginant žurnalistų interesus, tiek bendraujant su valdžios institucijomis. Lietuvoje LŽS išliko todėl, kad turėjo stiprią institucinę atmintį ir gebėjo bent iš dalies prisitaikyti. Tačiau ir mes turime rimtų iššūkių. Perimdamas vadovavimą labiausiai jaudinausi, ar pavyks grąžinti aktualumą ir patrauklumą, ar pavyks padaryti, jog narystė LŽS būtų ne formalumas, o reali nauda – tiek profesinė, tiek žmogiška. Ir ar LŽS vėl galės tapti organizacija formuojančia Lietuvos žurnalistikos veidą, o ne pasyviai stebinčia procesus.

– Pernai keli žurnalistai demonstratyviai išstojo iš LŽS.  Ar tai labai pakenkė? Kiek naujų narių priėmėte?

– Didelėse organizacijose neišvengiamai kažkas ateina, kažkas išeina. LŽS prasidėjo pokyčiai, organizacija rado ryžto įvertinti pati save. Ne visiems užteko jėgų tą ištverti. Per šiuos metus priėmėme keliolika naujų narių, ypač regionuose. Todėl bendras narių skaičius jau daug metų lieka gana stabilus – apie 450.

Regionams – sisteminė parama

– Daug sumaišties Lietuvoje sukėlė LRT įstatymo keitimo procesas. Kokias pamokas gavome?

– Pagrindinė pamoka yra tai, jog skuboti, politiškai motyvuoti sprendimai žiniasklaidos srityje visada kelia riziką. Turime labai aiškiai ginti visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą ir kartu užtikrinti jo efektyvumą bei atskaitomybę visuomenei. LŽS buvo viena iš žurnalistų organizacijų, pasirašiusių kreipimąsi dėl žurnalistų įtraukimo į teisėkūros procesą. Kai tas buvo padaryta, mes, kartu su Nacionaline rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija bei Interneto žiniasklaidos asociacija dalyvavome darbo grupėje, rengusioje šio įstatymo pataisas. Kai kurios kitos žurnalistų organizacijos šiame procese dalyvauti atsisakė, o rengė protestus. Ką gi, demokratija leidžia rinktis. Mano galva, valstybę turime kurti tardamiesi. Esame jos kūrimo bendradarbiai. Tai yra pagrindinė pamoka.

– Regioninė žiniasklaida Lietuvoje susiduria su dideliais sunkumais. Kaip vertinate jos būklę ir ką būtina daryti?

– Regioninė žiniasklaida yra vienas svarbiausių demokratijos pamatų Lietuvoje. Tai ne tik vietinės naujienos – tai žmonių galimybė žinoti, kas vyksta jų savivaldybėje, kaip naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Kai regioninis laikraštis silpnėja ar užsidaro, vietos bendruomenė lieka be balso ir be kontrolės mechanizmo. Deja, daugelis regioninių redakcijų šiandien dirba ties išgyvenimo riba. Mažėja pajamos, auga kaštai, o komandos dažnai lieka vienos ar dviejų žmonių. Tokiomis sąlygomis labai sunku užtikrinti kokybę.

Žvelgiant į Europą, matome veikiančius modelius. Šiaurės šalys – Norvegija, Švedija, Danija – jau dešimtmečius taiko tiesiogines spaudos subsidijas žiniasklaidos įvairovei ir vietos žurnalistikai išsaugoti. Švedijoje nuo 2019 m. yra specialus fondas silpnai padengtiems regionams. Prancūzija taiko mišrų modelį su tiesioginėmis subsidijomis, platinimo parama ir mokesčių lengvatomis vietos žiniasklaidai. Europos Sąjungos lygmeniu veikia programos „Journalism Partnerships“ ir projektas „Local Media for Democracy“, kurie teikia paramą būtent vietos ir regioninei žiniasklaidai.

Lietuvoje tokios didesnės sisteminės paramos kol kas mažai. Todėl LŽS turi aktyviai siūlyti sprendimus: ieškoti modelių tikslingai paramai regioninei žiniasklaidai, skatinti naujus projektus.

Grėsmė – informacinis vakuumas

– Žiniasklaida yra viena iš svarbiausių institucijų krizės ar karo metu. Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidos pasirengimą vadinamajai „valandai X“?

– Manau, kad žiniasklaidos sektoriaus pasirengimas plataus masto krizei yra nepakankamas. Daugelis redakcijų neturi planų, ką daryti, prasidėjus krizei. Trūksta generatorių, popieriaus atsargų, susitarimų dėl rezervinių spaustuvių. Ryšiai su komendantūromis bei civilinės saugos struktūromis dažniausiai yra neformalūs arba apskritai silpni. Tai yra rimta spraga. Jei krizės metu žiniasklaida negalės normaliai veikti, susidarys informacinis vakuumas, kurį labai greitai užpildys priešiška propaganda. Juk informacija visada buvo ne mažiau svarbi už ginklus.

– Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad žiniasklaida būtų geriau pasiruošusi?

– Pirmiausia reikia pripažinti problemą valstybiniu lygiu. Žiniasklaida turi būti integruota į bendrą šalies gynybos ir krizių valdymo sistemą. Reikalingi aiškūs protokolai: kaip žiniasklaida veikia karo sąlygomis, kaip užtikrinamas jos darbas, kaip organizuojamas ryšys su kariuomene ir civilinėmis struktūromis. Antra, redakcijos turėtų turėti minimalius pasirengimo standartus: atsarginius elektros šaltinius, ryšio priemones, popieriaus atsargas, susitarimus su spaustuvėmis dėl galimybės dirbti alternatyviomis sąlygomis. Skaitmeninė žiniasklaida taip pat turi užtikrinti serverių ir ryšio atsparumą.

– Kokį vaidmenį čia galėtų atlikti LŽS?

– LŽS galėtų tapti koordinatore tarp valstybės institucijų (Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijų, civilinės saugos sistemos) ir žiniasklaidos sektoriaus. Mes galime padėti sukurti ir diegti krizių planus redakcijoms, organizuoti mokymus, užmegzti oficialius ryšius su komendantūromis bei padėti suformuluoti minimalius pasirengimo reikalavimus. Tai nėra vien žiniasklaidos problema – tai valstybės saugumo ir visuomenės informavimo klausimas. Todėl LŽS yra pasiruošusi imtis aktyvaus vaidmens ir inicijuoti šį darbą kartu su atsakingomis institucijomis. Šio darbo ėmėmės jau praėjusių metų pabaigoje, tęsiame ir dabar. Kol kas ypatingų pokyčių dar nesimato, bet demokratijoje daugelis naujų iniciatyvų įsisiūbuoja gana lėtai.

Žurnalisto profesijos apibrėžtumas – svarbu

– Internetas, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas (DI) greitai keičia žurnalistų darbą. Į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį?

– Dirbtinis intelektas yra ir didžiulė galimybė, ir rimtas iššūkis. Viena vertus, DI gali palengvinti rutininius darbus – transkribuoti interviu, analizuoti duomenis, padėti greičiau surasti faktus. Tai leidžia žurnalistui daugiau laiko skirti gilesnei analizei ir žmogaus istorijoms. Kita vertus, kyla rimtų pavojų: dezinformacija ir sintetinių vaizdo klastočių grėsmė, kokybės ir atsakomybės klausimas, lietuvių kalbos apsauga. DI dažnai „mokosi“ iš didžiųjų kalbų, todėl kyla pavojus supaprastinti lietuvių kalbą ar prarasti jos savitumą.

Svarbiausia – žmogaus atsakomybė. DI yra įrankis, o ne žurnalistas. Žurnalistas turi išlikti pagrindinis, kuris prisiimti atsakomybę. Todėl LŽS įsitraukia kuriant profesinius standartus DI naudojimui.

– Ar matote poreikį atnaujinti Lietuvos žurnalistikos etikos kodeksą?

– Taip, poreikis yra akivaizdus. Dabartinis kodeksas kuriamas kitomis sąlygomis. Šiandien turime DI, visiškai naują informacijos sklaidos greitį, žurnalisto profesijos neapibrėžtumą. Pirmiausia reikia aiškiai reglamentuoti DI naudojimą: kada privaloma nurodyti, jog turinys buvo sukurtas ar modifikuotas dirbtinio intelekto, kokiais atvejais jo naudojimas yra nepriimtinas. Antra – dezinformacijos prevencija ir žurnalisto pareiga aiškinti visuomenei, kaip atpažinti manipuliaciją. Trečia – žmogaus atsakomybės ir autorystės principas. Etikos kodeksas bus atnaujinamas, yra sudaryta jo kūrimo darbo grupė, kurioje yra ir LŽS atstovas.

– Ką reiškia vadovauti LŽS šiuo laikotarpiu?

– Tai galimybė realiai prisidėti, kad Lietuvos žurnalistika būtų stipresnė, profesionalesnė ir labiau gerbiama. Matau aiškias problemas – nuo ekonominio spaudimo redakcijoms iki pasitikėjimo žiniasklaida. Stengiuosi stiprinti LŽS keliomis kryptimis. Pirma – pačios organizacijos reforma ir veiklos efektyvinimas. Antra – aktyvesnis dalyvavimas žurnalistikos kaip profesijos atnaujinimo ir gynimo darbe. Ir trečia – siekiu, jog LŽS taptų vieta, kurioje kolegos gali jaustis ne vieni, ypač šiais sudėtingais laikais. Žinoma, tai ne vienos dienos darbas. Bet jei sugebėsime atsinaujinti, būti naudingi savo nariams ir visai žurnalistų bendruomenei, LŽS turi ateitį.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos žurnalistams?

– Linkiu drąsos ir ištvermės likti ištikimiems profesijai ir profesinei atsakomybei. Ir linkiu vienybės – gebėti ginti bendrus interesus, kai to labiausiai reikia. Žurnalistika – tai ne tik darbas. Tai – misija.

Vytautas ŽEIMANTAS

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Artėjant Klaipėdos festivaliui, kuris vyks rugpjūčio 13 – rugsėjo 5 d., Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre surengtas pokalbis, skirtas vienam reikšmingiausių klasikinės muzikos kūrinių – Josepho Haydno oratorijai „Pasaulio sutvėrimas“. Renginyje dalyvavo dirigentė Adrija Čepaitė, muzikologė Jūratė Katinaitė ir Klaipėdos universiteto docentas, kapelionas, teologijos mokslų daktaras Andrius Vaitkevičius, pokalbius moderavo žurnalistė Agnė Bukartaitė.

Nuo račiaus sūnaus iki turtingiausio Europos kompozitoriaus

Muzikologė Jūratė Katinaitė paneigė dažnai pasitaikantį mitą, kad J. Haydnas buvo kilmingas. „Ne. Jis kilo iš labai kuklios aplinkos. Todėl visą gyvenimą labai didžiavosi savo pasiekimais“, – teigė muzikologė.

Pasak jos, kompozitoriaus tėvas buvo račius, gaminęs vežimų ratus, todėl berniukas neturėjo galimybių siekti išsilavinimo. Pirmasis lūžis įvyko tuomet, kai jo gabumus pastebėjo vargonininkas giminaitis, o vėliau – Vienos Šv. Stepono katedros chorui berniuką rekomendavo atsitiktinai jį išgirdęs keliaujantis pirklys. „Jeigu reikėtų pasakyti, kur buvo J. Haydno sėkmė, tai jis vis atsirasdavo tinkamose aplinkybėse labai tinkamu metu“, – pasakojo J. Katinaitė.

Vis dėlto kelias nebuvo lengvas. Sulaukęs septyniolikos, dėl balso mutacijos jis neteko choristo vietos ir liko be pragyvenimo šaltinio. „Atsidūręs gatvėje, uždarbiavo kaip gatvės muzikantas, rašė įvairius vodevilius, kad tik kažkas grotų ir muzika būtų vartojama“, – sakė muzikologė.

Lemiamu gyvenimo posūkiu tapo tarnyba Esterhazių dvare, kuriame J. Haydnas praleido pusę amžiaus. Dirbdamas Esterhazių dvare J. Haydnas buvo atsakingas už visą muzikinį gyvenimą. „Kiekvieną savaitę jis turėjo pastatyti po operą ir parašyti muziką dviem koncertams. Muzika turėjo būti čia ir dabar, ir vis nauja“, – pasakojo ji, pridurdama, kad anuomet nebuvo įprasta nuolat atlikti tų pačių kūrinių. Tokios darbo sąlygos lėmė ir įspūdingą kompozitoriaus kūrybinį palikimą.

Anot jos, gyvenimo pabaigoje J. Haydnas buvo tapęs turtingiausiu Europos kompozitoriumi, o savo biografams netgi prašė jo istoriją pristatyti kaip įkvepiančią sėkmės istoriją. „Rašykite taip, kad jaunus žmones įkvėptų siekti mokslo, meno, nes tai įrodydamas, kad net ir iš tikrai skurdžios aplinkos galima pasiekti tokių rezultatų“, – citavo kompozitoriaus žodžius muzikologė.

J. Haydnas – Apšvietos epochos žmogus

Pasak muzikologės J. Katinaitės, norint suprasti oratoriją, būtina pažinti laikmetį, kuriame ji gimė. „Apšvietos epocha – tai optimizmo epocha. Tokį optimizmą, koks buvo XVIII amžiaus antroje pusėje, Vakarų pasaulis turbūt dar kartą patyrė tik po Antrojo pasaulinio karo. Buvo tikima, kad mokslas ir žinios gali viską pakeisti“, – sakė muzikologė.

Būtent ši pasaulėžiūra atsispindi ir J. Haydno muzikoje. Jis buvo vienas svarbiausių klasicizmo, kuriam būdingas skaidrus, simetriškas muzikinis mąstymas, kūrėjų, tačiau oratorijos įžangoje sąmoningai atsisakė šiam stiliui būdingo aiškumo. Todėl J. Haydno pasirinktas muzikinis chaosas, nuo kurio prasideda „Pasaulio sutvėrimas“, klausytojams turėjo skambėti netikėtai.

Muzikologės teigimu, oratorijos pradžioje galima įžvelgti ne tik biblinį pasaulio sukūrimo pasakojimą, bet ir XVIII amžiaus mokslo idėjas. Ji priminė Karaliaučiuje dirbusio filosofo Immanuelio Kanto ūko hipotezę, aiškinusią Visatos atsiradimą. „Tai labai graži mintis, kur susijungia mokslas ir religija. Kantas kalba apie ūką, iš kurio formuojasi pasaulis, o Haydnas tarsi atspindi to meto mokslinę madą. Tas chaosas ir yra mokslo bei religijos susijungimas“, – sakė muzikologė. Anot jos, kompozitorius ne priešpriešina mokslą ir tikėjimą, bet leidžia jiems kalbėtis vienoje muzikinėje erdvėje.

Atsakymas į amžiną klausimą

Teologas dr. Andrius Vaitkevičius įsitikinęs, kad J. Haydno oratorija pirmiausia yra bandymas atsakyti į vieną svarbiausių žmonijos klausimų – kaip atsirado pasaulis. „Jis turbūt pabandė atsakyti į amžiną klausimą – kaip viskas įvyko. Ir tas klausimas iki šiol domina mokslininkus, kurie analizuoja kosmosą. J. Haydno atsakymas yra per muziką“, – sakė jis.

Pasak A. Vaitkevičiaus, kompozitorius ne tik iliustruoja Biblijos Pradžios knygą, bet muzikos garsais sukuria visą kūrinijos paveikslą. „Atskirai sukurta žemė, dangus, gyvūnija, augalija – visa tai per muzikos garsus išreikšta. Kiek reikėjo autoriui įsigilinti į Biblijos pasakojimą, kad visa tai taip gražiai nuspalvintų“, – kalbėjo teologas.

Jo nuomone, J. Haydno pasakojimas nuo pirmapradžio chaoso iki žmogaus sukūrimo šiandien skamba ne mažiau aktualiai nei XVIII amžiuje. „Šiandien galėtume sakyti – Didžiojo sprogimo teorija, bet pasakojimo linija lieka ta pati: iš nieko atsiranda kažkas, o kulminacija - žmogaus sukūrimas.“

Dirigentė Adrija Čepaitė atkreipė dėmesį, kad J. Haydno santykis su religija nebuvo atsitiktinis. ,,Esterhazių dvare buvo ne tik koncertų erdvės, bet ir koplyčia. Sekmadieniais J. Haydnas turėjo pristatyti ir muziką, šlovinančią Viešpatį. Manau, jis buvo nuoširdus ir praktikuojantis katalikas“, - sakė dirigentė. Jos teigimu, kompozitoriui muzika buvo ne vien menas, bet ir tikėjimo išraiška. ,,Manau, jis galvojo, jog muzika yra Dievo kalba.“

Pasak A. Čepaitės, oratorija, prasidedanti unisonu, jai atrodo kaip įspūdinga ir simboliška pasaulio kūrimo pradžia. ,,Pats pirmasis garsas - viso orkestro stiprus forte. Įvyksta tarsi sprogimas“, - pasakojo dirigentė. Tačiau J. Haydno chaosas nėra bauginantis. „Tie pradžios sąskambiai nėra sunkūs. Jie tarsi klausimas, kuris mus kviečia ieškoti atsakymo. Tas chaosas Haydno tikėjimo šviesoje negalėjo būti kitoks.“

Dirigentė pasidalino, kad šio kūrinio studijavimas atlikėjui tampa ne vien profesiniu darbu, bet ir vidine draugyste. „Tai ypatingo svorio kūrinys. Pirmiausia reikia atrasti asmeninį santykį, pačiam išeiti iš savo minčių chaoso, kad suprastum, į ką Haydnas mus veda.“

Kelias į laimę

Jūratė Katinaitė priminė, kad „Pasaulio sutvėrimas“ sukurtas jau vėlyvuoju Haydno kūrybos laikotarpiu, po kelionių į Londoną, kur kompozitorių sužavėjo Georgo Friedricho Händelio oratorijos. „Jis suprato, kad oratorija gali būti ne tik religinis aktas. Tai gali būti bendrystės, net tautą vienijantis kūrinys.“

Anot muzikologės, grįžęs į Austriją J. Haydnas siekė sukurti kūrinį, kuris vienytų žmones ne tik muzikos grožiu, bet ir bendra dvasine idėja. Ji pabrėžė, kad „Pasaulio sutvėrime“ J. Haydnas sujungė daugybę muzikinių tradicijų – baroko chorus, itališkas arijas, angliškos dainos elementus ir bažnytinius himnus. „Jis sudėjo viską į vieną visumą ir sukūrė savitą oratoriją, paremtą Händelio tradicija.“

Dirigentė A. Čepaitė minėjo, jog kūrinio muzikinė kalba ypač susieta su pačiu tekstu. Todėl vaizdiniai gimsta ne vien iš teksto, bet ir iš instrumentuotės spalvų. Pirmoji ir antroji oratorijos dalys - tai pasakojimas kaip Dievas šešias dienas kūrė pasaulį. Trečioji dalis, kuri yra skirta žmogui, nukelia mus į Rojų. Jame skamba vienas gražiausių Adomo ir Ievos meilės duetų bei pirmųjų žmonių dėkingumo Kūrėjui giesmė. „Orkestras ne mažiau emocingai išreiškia visą istoriją. Kiekvienas paveikslas kuriamas ir orkestruotės priemonėmis. Instrumentų tembrai atskleidžia gyvūnus, augaliją, dangaus skliautą, saulę ir mėnulį“, - pasakojo ji.

Teologas dr. Andrius Vaitkevičius pabrėžė, kad šio kūrinio aktualumas nesibaigia religiniu pasakojimu. „Tikriausiai kiekvienas klausytojas išsineš savo mintį“, – sakė jis. Viena svarbiausių oratorijos žinių – žmogaus orumas. „Biblijoje po kiekvienos kūrimo dienos kartojama: „Tai yra gera.“ O žmogus tampa tobuliausiu kūriniu. Žmogų gerbiame todėl, kad jis yra Dievo paveikslas ir atspindys.“

A. Vaitkevičiaus teigimu, Haydno muzika primena, kad pasaulis nėra atsitiktinis chaosas – jame glūdi tvarka, kurią žmogus kviečiamas saugoti. Šią mintį papildė ir dirigentė, kurios įsitikinimu, politinių sukrėtimų ir karų laikais J. Haydnas priešpastato ne neviltį, o šviesą. „Dievo duota tvarka žmogui yra kelias į laimę.“

A. Čepaitė atkreipė dėmesį į vieną svarbiausių kūrinio žinučių – archangelo Urielio kreipimąsi į Adomą ir Ievą. „Archangelas Urielis žmogui, t.y. Adomui ir Ievai – sako: štai kokie jūs laimingi, būkite tokie ir tokie likite. Jeigu tik neteisinga mintis neįeis į jus ir jūs nebenorėsite daugiau, negu jums duota.“ Anot jo, ši mintis nepraranda aktualumo ir šiandien.

Kiekvienas laikmetis girdi savaip

Adrija Čepaitė svarstė ar šiuolaikinis klausytojas girdi tą patį J. Haydn'ą, kurį girdėjo XVIII amžiaus publika. „Mes negalime pakartoti lygiai to paties skambesio. Galime tik istoriškai suvokti, kaip jis galėjo skambėti". Šią oratoriją teatro orkestras grieš šiuolaikiniais, o ne senaisiais ir istoriškai „teisingais" instrumentais. Tačiau, anot dirigentės, vien istorinio garso rekonstrukcija nėra pats svarbiausias tikslas. A. Čepaitė sako, jog Haydno muzika skirta ne fonui, bet dėmesiui, o klausytis oratorijos reikia nekasdienio nusiteikimo: „eiti lyg į šventyklą - atsisėsti ir pasiruošti tam, kas netikėta. Haydno muzika šviesi ir intelektuali, kviečianti mus būti atidiems grožiui, nesiliauti juo stebėtis.“

Muzikologė Jūratė Katinaitė priminė, kad per daugiau nei du šimtmečius pasikeitė ne tik muzikos atlikimo tradicijos, bet ir koncertų salės, instrumentai bei dainavimo maniera. „XVIII amžiaus pabaigoje orkestras skambėjo visai kitaip – natūralūs instrumentai, žarninės stygos, mažos salės. Visa muzikinė aplinka buvo kitokia.“ Ji aiškino, kad net bel canto dainavimo technika atsirado iš praktinio poreikio – augant teatrams dainininkams reikėjo pripildyti didžiules sales balsu. „Kompozitoriai yra labai praktiški žmonės. Jie dirba su tuo, ką turi, o ne su tuo, apie ką svajoja.“

Todėl, pasak muzikologės, J. Haydno muzikos negalima atlikti taip, kaip Verdi ar Wagnerio kūrinių. „Haydno muzika šiandien mums skamba labai švelniai. Net ten, kur jis vaizduoja šiurpius dalykus ar ropojančias kirmėles, mes vis tiek girdime ramybę, nes per du šimtmečius mūsų klausa pasikeitė.“

Harmonija – pasaulio išlikimo sąlyga

Kalbėdama apie muzikos prasmę, J. Katinaitė prisiminė vieną dirigento Nikolaus Harnoncourt mintį. „Visa tai, ką žmogus sukuria, yra su Dievo prisilietimu. Muzika, kurioje jo nėra, tiesiog nuskamba ir praeina.“ Ji taip pat citavo neseniai Anapilin išėjusį kompozitorių Osvaldą Balakauską. „Muzika negali išgelbėti pasaulio, bet ji gali parodyti pasaulį, kuriame harmonija ir darna yra būtina jo išlikimo sąlyga.“ Anot muzikologės, ši mintis bene tiksliausiai apibūdina ir J. Haydno „Pasaulio sutvėrimą“.

Pokalbio pabaigoje dr. Andrius Vaitkevičius ragino į oratoriją ateiti susikaupus. „Labiausiai norėčiau palinkėti ateiti klausytis pasiruošus. Kaip prieš spektaklį perskaitome libretą, taip verta pažinti ir J. Haydną. Tada muzika atsiveria, prabyla ir papasakoja savo istoriją.“

Rugpjūčio mėnesį Klaipėdos festivalyje oratorija bus pristatyta neįprastu koncertiniu formatu. Scenoje pasirodys penki solistai – archangelai Gabrielius, Rafaelis ir Urielis bei Adomas ir Ieva, kartu dainuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Valstybinio choro „Vilnius“ choristai, gros teatro simfoninis orkestras. O aktorius Darius Meškauskas taps šiuolaikinio žmogaus žvilgsnio į kūrinį vedliu.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad oratorijoje susijungia Apšvietos epochos mokslo idėjos, biblinis pasakojimas ir muzikinė simbolika. Būtent todėl šis kūrinys daugiau nei du šimtmečius išlieka aktualus ne tik muzikams, bet ir filosofams, teologams bei kultūros tyrinėtojams. J. Haydno muzika leidžia kalbėti apie pasaulio pradžią universalia kalba, kurioje dera menas, tikėjimas ir žmogaus pastangos pažinti kūrinijos tvarką.

Žaneta SKERSYTĖ

Dominyko Mažūno nuotr.