Silpstant Ukrainos oro gynybai, mažėjant JAV paramai, o Euro­pai delsiant imtis ryžtingesnių veiksmų, Kremliuje Putinas rengia naujas operacijas užgrobti sveti­mas teritorijas. Efektyviausias bū­das paruošti ten gyvenančius ru­sa­kalbius dar prieš įžengiant „ža­­liesiems žmogeliukams“ – propagandinės provokacijos. 

Incidentai Leipcigo – Halės oro uoste patvirtina, kad Rusija siekia pakirsti vakariečių pasitikėjimą vietine valdžia ir palikti Kyjivą be patikimo užnugario. Tik mėnesio pabaigoje Vokietija kviečia Lenkiją, Baltijos bei Skandinavijos šalis pasitarti dėl saugumo. Tuo metu gaunama Vakarų perspėjimų, jog Rusija ketina aneksuoti dalį Sakartvelo. Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija paskelbė bendrą pareiškimą, skirtą 18-osioms Rusijos įsiveržimo į Sakartvelą metinėms, kuriame perspėjo Maskvą dėl galutinio okupuotų teritorijų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje užgrobimo. Šiose po 2008 m. karo prie Rusijos prisišliejusiose respublikose, o ir pačiame Sakartvele, Maskvai dabar yra palanki valdžia...

Per savo kariuomenės kontroliuojamą Padniestrę Maskva grasina ir Moldovai. Tiesa, jos geografinė padėtis Rusijai nepatogi: šalis yra už dar neužimtos Ukrainos ir šalia NATO narės Rumunijos. Bet jos aneksavimas – tik laiko klausimas, tikina rusų „vanagai“. 

2015 m. Latvijos internetinėje erd­vėje pradėta platinti idėja apie naują „Latgalių liaudies respubliką“. Žvalgyba išsiaiškino, kad ir šios provokacijos pėdsakai vedė į Rusiją.

Pasaulyje plačiai nuskambėjo Lietuvos krašto apsaugos ministro Roberto Kauno perspėjimas, jog Rusija svarsto galimas provokacijas Baltijos regione, panaudojant „netikros vėliavos“ (pavyzdžiui, perkonstruojant kitos šalies atklydusius dronus) išpuolius prieš kritinę infrastruktūrą.

Galima tik spėlioti, kur konkrečiai šios atakos bus surengtos. Bet analitikai spėja, kad Rusija gali planuoti išpuolį kone silp­niausioje Baltijos regiono vietoje – ties Narva. Kas gi ten vyksta?

Šių metų kovą Ukrainos žiniasklaida perspėjo, jog Rusijos kanalai socialiniuose tinkluose skleidžia idėją paskelbti vadinamąją Narvos liaudies respubliką (NLR). Tai gali būti pasirengimas invazijai, panašus į 2014 m. pavasarį prasidėjusią Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Nuo kovo pradžios socialiniuose tinkluose plinta raginimai platinti skrajutes, vykdyti sabotažo veiksmus bei ginkluotis, siekiant paskelbti NLR, tokią kaip du Donbaso dariniai.

Vyresnieji prisimena 1993-iųjų liepą, kai buvo surengtas referendumas dėl nepriklausomos NLR įkūrimo. Aišku, jis pripažintas neteisėtu (net 97 proc. balsavo už autonomiją), bet Narvoje, kur iš 52 tūkst. gyventojų 90–95 proc. kalba rusiškai (tai pats rusiškiausias miestas visoje ES), dalis žmonių šios iniciatyvos neužmiršo. Jie iki šiol ištikimi rusiškai kultūrai, dainuoja rusiškas dainas, geria rusišką degtinę ir žiūri rusišką televiziją. 

Pernai kitoje Narvos upės pusėje, Ivangorode, buvo triukšmingai pažymėtas sovietinės pergalės Antrajame pasauliniame kare 80-metis. Visi garsiakalbiai ir milžiniškuose ekranuose rodomas paradas buvo nukreipti į estiškąją miesto dalį. Oratoriai šaukė apie Narvos susijungimą su didžiąja Rusija, interneto kanale Estijos žmonės buvo raginami švęsti ne Europos dieną, o bendrą rusų pergalę prieš fašizmą. Beje, statistika rodo, jog daugiau estų rusakalbių pažymėjo būtent šią sukaktį.   

Neva tarsi juokais buvo skelbiamas ir „Narvos savanorių“ dienos režimas: 9 valandą Narvos šturmas, 15 val. užimama Silamejė, po to – Kohtla Jarvė, tada vyksta prorusiško reperio Akimo Apačevo koncertas, o 22 val. šaunamas pergalės saliutas... Taip trečias pagal dydį Estijos miestas su apylinkėmis tampa atskira respublika, kuri netrukus pasiprašo į Rusijos Federacijos sudėtį. Estijos žvalgyba tai vadina koordinuota su Maskva propagandine kampanija. Tačiau kada Putinas pereitų prie tiesioginės invazijos, tik laiko klausimas. Atrodo, ant jo darbo stalo scenarijus jau guli.

Portalas Euronews.com perspėja: į galimą karinę eskalaciją Rusijos ir Estijos pasienyje gali būti įtraukta ir Lietuva, kur nuo Narvos vos 400 km nutolusioje Pabradėje jau pradėta dislokuoti 45-oji vokiečių brigada. Ji bus panaudota kaip NATO sulaikymo priemonė, tačiau kol tarp Berlyno ir Briuselio būtų suderintas galutinis sprendimas, nutekėtų daug vandens...

Tą patį kovo mėnesį Lietuvoje lyg tyčia atsirado ir dar vienas interneto kanalas – viename socialiniame tinkle sukurta paskyra „Klaipėdos liaudies respublika“. Ji skatina visiškai antivalstybinę idėją, panašią į NLR bei provokacijas Ukrainoje 2014 m. Nežinia, ar ji dabar egzistuoja, ar tik pritilusi, bet ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas. Dar neseniai joje buvo apstu trispalvių vėliavų, apverstų aukštyn. Toks spalvų išdėstymas reiškia nepasitenkinimą valdžia ar valstybės vykdoma politika. Buvo sukurtas ir herbas, susidedantis iš Klaipėdos herbo ir dvigalvio Rusijos erelio. 

O dar 2015 m. pradžioje kitame socialiniame tinkle buvo sukurta paskyra „Vilniaus liaudies respublika“, kurioje buvo bandoma imituoti separatistinio judėjimo veiklą Pietryčių Lietuvoje...

Česlovas IŠKAUSKAS

Lietuvos daržovių ir vaisių augintojai sulaukė puikios progos užsitikrinti solidžią finansinę pagalbą ir sustip­rinti savo pozicijas rinkoje. Visą rugsėjį bus renkamos paraiškos pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano sektorinę interven­cinę priemonę „Parama gamintojų organizacijoms vai­sių ir daržovių sektoriuje“. Ši Europos Sąjungos ir valstybės parama padeda ūkininkams burtis, modernizuoti ūkius ir drąsiau konkuruoti rinkoje. 

Parama – pripažintoms gamintojų organizacijoms

Šiuolaikiniam ūkininkavimui nebeužtenka vien derlingos žemės ir palankių orų – tam reikalingos tvirtos organizacinės struktūros, pažangios technologijos bei didesnė derybinė galia maisto tiekimo grandinėje. Europos Sąjunga puikiai supranta šiuos poreikius, todėl tikslinę paramą skiria per pripažintas gamintojų organizacijas, skatindama tvarų augimą, inovacijas bei atsparumą klimato kaitai.

Norėdami gauti šią paramą, pareiškėjai privalo atitikti nustatytus kriterijus. Gauti finansavimą gali tik oficialiai pripažintos vaisių ir daržovių gamintojų organizacijos. Tai gali būti kooperatyvai, asociacijos ar žemės ūkio bendrovės, vienijančios bent penkis narius, kurių metinė apyvarta siekia ne mažiau kaip 300 tūkst. eurų.

Parama pripažintoms vaisių ir daržovių gamintojų organizacijoms skiriama įgy­vendinti patvirtintas 3–7 me­tų veiksmų programas, kurios padeda stiprinti rinkos pozicijas, investuoti į gamybą bei skatinti pardavimus. Finansavimas teikiamas negrąžintina subsidija per Nacionalinę mokėjimo agentūrą. Paramos intensyvumas gali siekti iki 50–60 proc. tinkamų išlaidų, o tam tikroms veikloms – iki 80–100 proc. 

Nepriklausomai nuo projekto apimties, parama negali viršyti 4,1 proc. organizacijos parduodamos produkcijos vertės. Šis procentas tam tikrais atvejais gali išaugti iki 4,6, jeigu viršijanti suma naudojama krizėms valdyti ar prevencijai. 

Remiama veikla apima didelį sričių spektrą, pradedant gamybiniais statiniais bei įranga ir baigiant rinkodara bei aplinkosauga: 

• Investicijoms: statiniams ir įrangai įsigyti, gamybai planuoti, kokybei gerinti bei moksliniams tyrimams.

• Rinkodarai skatinti: produktų pristatymams ir degustacijoms parduotuvėse, bend­radarbiavimui su prekybos tink­lais. Taip pat prekės ženk­lams populiarinti, dalyvauti parodose bei mugėse, rinkodaros strategijoms rengti ir naujoms produktų linijoms kurti.

• Kokybei ir atsekamumui: vidaus kokybės sistemoms kur­ti, produktams sertifikuoti, auditams bei programinei įrangai, užtikrinančiai produkcijos kelią nuo lauko iki stalo.

• Krizėms valdyti: produkcijai pašalinti iš rinkos, kai ji nemokamai perduodama ligoninėms, vaikų globos namams ar kitoms įstaigoms.

Svarbu paminėti, kad į kiek­vieną programą turi būti integ­ruoti tvarumo principai: ne mažiau kaip 15 proc. išlaidų privaloma skirti klimato kaitai švelninti ir aplinką tausojantiems metodams, bent 2 proc. – inovacijoms ir mokslo tyrimams diegti, o administ­racinės išlaidos griežtai ribojamos iki 4 proc.

Iš pavienių žaidėjų tapo stipria jėga 

Lietuvoje šios paramos galimybėmis kol kas pasinaudojo tik viena daržovių augintojų organizacija – žemės ūkio kooperatyvas „Agrolit“. Prieš 15 metų įkurtas kooperatyvas vienija 2 uždarąsias akcines bendroves ir 6 ūkininkus.

Šiandien „Agrolit“ valdo apie 27,39 hektaro šiltnamių plotą ir per sezoną užaugina bei parduoda apie 8 tūkst. tonų daržovių. Didžioji dalis produkcijos keliauja į Lietuvos prekybos tinklus, o dalis eksportuojama į Latviją ir Estiją.

Kooperatyvo kelias iki oficialaus pripažinimo užtruko –  jis tik 2017 metais oficialiai tapo pripažinta vaisių ir daržovių gamintojų organizacija. Pasak kooperatyvo vadovo Viliaus Jundulo, šis statusas kooperatyvui tapo dideliu lūžiu: „Tai, kad tapome pripažinta gamintojų organizacija, leido mums iš pavienių žaidėjų tapti stipria jėga. Galimybė planuoti ilgalaikes veiklas su finansine parama iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į modernizavimą.“

Tapęs pripažinta organizacija, vieną trejų metų veiksmų programą kooperatyvas įgyvendino 2019–2022 m., kitą tokios pačios trukmės veik­los programą – 2023–2025 m.,

sėkmingai pasiekdami pag­rindinius įgyvendinimo ro­dik­­lius.

Pajutęs sėkmės skonį, „Agrolit“ šiemet pradėjo vykdyti naują 3 metų veiksmų prog­ramą pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano sektorinę intervencinę priemonę „Parama gamintojų organizacijoms vaisių ir daržovių sektoriuje“, užtikrinančią nepertraukiamą novatoriškų daržovių auginimo metodų, tvarios aplinkosaugos praktikos ir pažangių rinkodaros strategijų integravimą. Kooperatyvas taip pat sustiprino savo derybines galias su prekybos tinklais bei užmezgė glaudesnį bendradarbiavimą su mokslo ir finansų institucijomis.

V. Jundulas akcentuoja, kad parama suteikia realią galimybę judėti į priekį. „Šis paramos mechanizmas leidžia mums kasmet iki 8,2 proc. nuo apyvartos investuoti į produkcijos paruošimą, laikymą bei pristatymą pirkėjui. Kai paramos intensyvumas siekia iki 50 proc., atsiveria durys technologijoms, kurių vieni niekaip neįpirktume“, – sako vadovas.

Juokaujama, jog ledų pardavėjai akis į dangų kelia ne rečiau nei ūkininkai. Saulėtomis dienomis jų verslas sukasi kaip pašėlęs, orams apniukus viskas sustoja. Šilalės kavinukių ledų apyvarta svyruoja nuo dešimčių porcijų per dieną iki visiško abejingumo jiems. Dar la­­biau orų įtaką savo verslui jaučia šio produkto tiekėjai. Mažąsias rajono parduotuves ledais aprūpinantis Donatas Racius nejunta rekordinių, anot klimatologų, šios vasaros karščių. 

„Nebuvo karšta”, – tvirtina jis, prisimindamas ankstesnes vasaras, kai ledų poreikis buvo didelis ir nuolatinis.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Popiežiui Leonui XIV 2026-uosius paskelbus Šventojo Pranciškaus Asyžiečio metais, Šilalė atsidūrė piligrimų žemėlapyje. Viena iš vos dviejų Telšių vyskupijoje Šv. Pranciškaus Asyžiečio vardu pavadintų parapijų šiais metais sulaukia tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos ir užsienio vietų. Apsilankę Šilalės bažnyčioje, piligrimai gali gauti antspaudą specialiame Piligrimo pase, o įvykdę Bažnyčios nustatytas sąlygas pelnyti visuotinius atlaidus. Tačiau šie metai Šilalei svarbūs ne tik dėl piligrimų – iki rugpjūčio vidurio čia bus galima susipažinti ir su Telšių vyskupijos 100-mečio jubiliejui skirta paroda.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Šeštadienį Karūžiškėje paminėtas Lietuvos radijo 100-metis, Lie­tuvos šaulių sąjungos 107-osios metinės ir Krašto apsau­gos sava­norių pajėgų 35-metis. Ren­ginyje „Laisvės balsai“ dalyvavo Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai, jaunieji skautai ir bendruomenės nariai.

Šalia Medvėgalio kalno esančios Žemaičių apygardos vado Vlado Mont­vydo-Žemaičio partizanų žeminės pa­gerbti laisvės kovotojai, sugiedotas Lie­tuvos himnas, skambėjo sveikinimo kalbos, susirinkusieji bendravo su Šaulių sąjungos nariais.

Viena jų – Ona Kurlinkienė, šaule tapusi prieš 11 metų, kai Ukrainoje prasidėjo Rusijos hibridinė agresija ir suintensyvėjo kariniai veiksmai Donbaso regione. Pasak jos, šauliai tvarko partizanų kapus, dalyvauja įvairiuose minėjimuose, padeda medicinos srityje ir atlieka kitus darbus.

„Buvau namuose ir mąsčiau: „Jeigu prasidės karas, kas kariams gamins valgyti?“ Tada kreipiausi į Šaulių kuopos vadą ir paprašiau, kad mane priimtų. Ir taip jau 11 metų gaminu šauliams maistą. Patriotiškumas, tėvynės meilė manyje yra nuo vaikystės – mano mama buvo kovotoja, tokia esu ir aš“, – sako šaulė. 

Ne vienas renginio dalyvis šnekučiavosi su patyrusiu šauliu, pedagogu Eugenijumi Ivanausku. Kvėdarniškis juokauja, kad šauliu tapo vos gimęs.

„Mano tėvas buvo šaulys, dabar ir mano sūnus juo yra. 1989 m. Šaulių būrelio dar nebuvo, todėl Kvėdarnoje įsteigiau Jaunojo kareivio būrelį, turėjome savo aprangą. O 1991 m. rinkau žmones, turėjome 24 šaulius, išmokome žygiuoti, tobulindavome savo įgūdžius kartą per mėnesį. Atsiradus Šaulių organizacijai, į ją įstojau, 1993 m. tapau savanoriu, tarnavau 10 metų“, – prisimena E. Ivanauskas.

Didžiausia jo svajonė – kad kiekviena savivaldybė turėtų savo šaulių kuopą.

„Žmogus turi žinoti, kas jis toks yra. Kaip mano sūnus sako, dabar gyvename labai gerai, todėl turime ginti savo tėvynę. Nes jei patys nieko nedarysime, nieko ir nebus“, – įsitikinęs ilgametis mokytojas.

Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos vadovas Zigmas Gulbinas augo patriotiškoje šeimoje. Meilės tėvynei vedamas, dar 1990-aisiais jis nusprendė prisijungti prie Lietuvos savanorių.

„Civiliams žmonėms, kurie nėra Šaulių sąjungos arba Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų gretose, karo ar neramumų atveju gali būti sunkiau. Nes mobilizuoti, organizuoti kariai ir šauliai žino, ką daryti. Tai naudinga ir tėvynei, ir jiems patiems“, – teigia Z. Gulbinas.

Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Leonas Stonkus į savanorius užsiregistravo prasidėjus Sąjūdžio judėjimui, vėliau įstojo į Šaulių sąjungą. Jo teigimu, buvimas organizacijoje suteikia ne tik praktinių žinių, bet ir bendrystės jausmą.

„Dirbant rinktinėje, įgyjama vadovavimo patirtis, susipažįstama su naujais žmonėmis. Taip pat svarbi yra bend­rystė, sutinki daug kolegų, bendražygių“, – „Šilalės artojui“ sako L. Stonkus.

Pasak pulkininko leitenanto, daug kas priklauso ir nuo šeimos bei artimos aplinkos. Jeigu vaikas savo aplinkoje girdi negražiai atsiliepiant apie Lietuvą, natūralu, kad ir jo požiūris gali būti kitoks. Kita vertus, patriotiškai nusiteikusių draugų ar kolegų pavyzdys gali paskatinti pasekti jų keliu.

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius prisiminė artimuosius, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę. Jų pavyzdys jį paskatino tapti kariu savanoriu. Jo įsitikinimu, jaunimas turi ruoštis ginti tėvynę, nevengti kariuomenės, stoti į Šaulių sąjungą ir atlikti privalomąją karo tarnybą.

„Dabar yra toks laikotarpis, kada turime ruoštis ginti valstybę, nes pasaulis yra neramus. Tai nėra tik Ukrainos ir Rusijos karas, šis karas yra peržengęs ir kitų valstybių sienas. Dronai krenta Rumunijoje, Lenkijoje, keli atsidūrė ir Baltijos šalyse. Tai yra signalas, jog mes privalome būti nuolat pasirengę ir negalime atsipalaiduoti. Yra prasminga apie tai kalbėti ir perduoti šį įpareigojimą jaunimui“, – sako A. Pocius.

Po sveikinimo kalbų nusipelniusiems šauliams įteikti atminimo medaliai „Šaulys – laisvės gynėjas“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Laisvės gynėjų statuso pažymėjimai ir ženkleliai.

Iš 22 savanorių šilališkių šį statusą turi 15. Jis suteikiamas žmonėms, kurie prie savanorių pajėgų prisijungė dar iki 1991 m. rugpjūčio 19–22 d. Maskvoje vykusio pučo. Beje, po jo buvo pakeista savanorių priesaika.

Įteikus apdovanojimus, paleistos trys salvės – už Lietuvos valstybę, Tėvynę, Laisvės gynėjus ir kariuomenę.

Vėliau Medvėgalio piliakalnio kapinaitėse aukotos Šv. Mišios, skirtos radijo kūrėjo Alfonso Jurskio 60-osioms mirties metinėms. Mišiose taip pat prisiminti mirę kariai, šauliai ir Lietuvos laisvės gynėjai.

Po Šv. Mišių susirinkusieji keliavo į Karūžiškės dvaro svirną, kur veikia Vytauto Didžiojo karo muziejaus pa­roda „Lietuvos radijui – 100“. Joje pristatyta Juozo Rušinsko radijo aparatų kolekcija ir atnaujinta A. Jurskiui skirta ekspozicija.

A. Jurskis buvo Lietuvos karo veikėjas, radiotechnikas, inžinierius ir pedagogas, vienas radiotechnikos pradininkų Lietuvoje. 1926 m. jis tapo Kauno radijo stoties vadovu, dėstė Vytauto Didžiojo universitete ir parašė pirmuosius lietuviškus radiotechnikos vadovėlius. Taip pat buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas. Prieš emigruodamas į JAV, jis su šeima gyveno Karūžiškės dvare. A. Jurskis ir jo žmona yra palaidoti Karūžiškės dvaro kapinaitėse. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta: pralaimėjai – sustok. Tačiau lošiant dažnai galioja priešinga taisyklė. Pralaimėjimas žmogaus nesustabdo – priešingai, skatina lošti toliau. Kuo didesnę sumą lošėjas praranda, tuo atkakliau stengiasi ją susigrąžinti, nors tikimybė atgauti pinigus išlieka menka. Neuromokslininkai tokį elgesį aiškina tuo, jog lošdamas žmogus reaguoja ne į tai, kiek prarado, o į tai, kaip arti laimėjimo, jo manymu, buvo.

Rasa KASPERAVIČIŪTĖ-MARTUSEVIČIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

VIII-asis Bijotų dvaro festivalis šių metų programą užbaigė išskirtiniu koncertu Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje. Rugpjūčio 9-ąją, per Snieginės atlaidus, po Šv. Mišių čia koncertavo vienas ryškiausių Lietuvos operos solistų – baritonas Eugenijus Chrebtovas, kuriam akompanavo pianistė ir koncertmeisterė Audronė Juozauskaitė.

Girdiškės bažnyčia seniai nematė tokios gausios klausytojų minios. Į Snieginės atlaidus ir baigiamąjį festivalio koncertą susirinko pilna bažnyčia žmonių. Dalis klausytojų į Girdiškę atvyko ne tik iš Šilalės rajono ir Tauragės krašto, bet ir iš kitų Lietuvos miestų – Kauno, Klaipėdos, Kelmės. Daugelis jų po Šv. Mišių liko pasiklausyti koncerto, kuris tapo ne tik muzikos, bet ir bendrystės švente.

E. Chrebtovo atliekamoje programoje skambėjo klasikinės ir sakralinės muzikos kūriniai, lietuvių kompozitorių dainos bei paties solisto repertuaro kūriniai. Klausytojai išgirdo dainą „Dangus tau dovanojo aukštį“ iš Kipro Mašanausko miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, „Tai gražiai“, autorines E. Chrebtovo dainas „Upė, Lietuva“, „Labas, mama“ ir kitus kūrinius.

Sakralios Girdiškės bažnyčios erdvės akustika ir solisto balsas sukūrė ypatingą koncerto atmosferą. Publika atlikėją priėmė itin šiltai – po paskutinio kūrinio ilgai netilo plojimai, o klausytojai E. Chrebtovo nuo scenos nepaleido.

„Jūs manimi taip lengvai neatsikratysite“, – juokėsi solistas ir, publikos paragintas, padovanojo dar vieną kūrinį. Kartu su juo visa bažnyčia traukė K. Mašanausko dainą „Lietuva“ – jos žodžiai ir muzika tapo simboliniu koncerto finalu.

Šis koncertas tapo baigiamuoju VIII-ojo Bijotų dvaro festivalio akordu. Festivalio vadovas Valdas Latoža dėkoja visiems, kurie šią vasarą buvo kartu.

„Turėjome ilgą, įdomią ir iššūkių kupiną festivalio kelionę. Teatrų sueigoje kepino karštis, pagrindinę festivalio dieną viską nuplovė lietus, o šiandien, per Snieginės atlaidus, džiugina pilnutėlė bažnyčia ir skambanti pakylėta muzika. Tai labai gražus festivalio finalas. Ačiū visiems – Lietuvos kultūros tarybai, Šilalės rajono savivaldybei, Bijotų seniūnijai, mūsų rėmėjams, partneriams, o svarbiausia – visiems žiūrovams, kurie šią vasarą ėjo kartu su mumis“, – sakė V. Latoža.

Pasak festivalio organizatorių, kol kas dar anksti kalbėti apie tai, koks bus Bijotų dvaro festivalis 2027 m. Dabar jie ketina skirti laiko kūrybinėms atostogoms, per kurias bus iš naujo apmąstoma festivalio idėja, programa ir formatas.

„Išeiname kūrybinių atostogų. Norime daug ką pergalvoti – festivalio idėjos iki jo formato. Kad festivalis bus kitoks, teks, matyt, su tuo susitaikyti. Tačiau galime garantuoti – turinio prasme jis tikrai nebus prastesnis“, – teigė viena iš festivalio organizatorių ir Teatrų sueigos organizatorė Rima Latožienė.

Taip, skambant E. Chrebtovo balsui, baigėsi dar viena Bijotų dvaro festivalio vasara – pilnoje Girdiškės bažnyčioje, apsuptoje muzikos, atlaidų nuotaikos ir žmonių bendrystės.

Bijotų dvaro festivali organizatorių inform.

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.

Rugpjūčio 13–rugsėjo 5 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys VI Klaipėdos festivalį, šiemet dedikuotą Prūsijos karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms. Vienas ryškiausių vasaros scenos menų renginių Vakarų Lietuvoje kvies iš naujo atrasti muzikos ir šokio meną bei Klaipėdos erdves, kuriose susitiks Lietuvos ir užsienio kūrėjai bei miesto bendruomenė ir svečiai.

Festivalio programą sudarys keturios skirtingos meninės patirtys – oratorija, šiuolaikinio šokio diptikas, prancūzų simfoninės muzikos vakaras ir Vakarų Lietuvos chorinę bendruomenę subursiantis koncertas. Klaipėdos festivalio generalinis rėmėjas – Limarko grupė.

Festivalį rugpjūčio 13 ir 14 dienomis atidarys Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Vienas ryškiausių vėlyvojo klasicizmo muzikos kūrinių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atgims nauja forma – muzika susilies su režisūriniais sprendimais, šviesų dramaturgija ir vaizdo projekcijomis. Pastatymo muzikos vadovė ir dirigentė – Adrija Čepaitė, režisūrinę koncepciją kuria Rūta Bunikytė.

Oratorija sujungs Europos scenose dainuojantį klaipėdietį Almą Švilpą, KVMT solistus: Ritą Petrauskaitę, Juditą Butkytę, Giedrių Gečį ir Vilių Trakį, KVMT simfoninį orkestrą, teatro chorą bei valstybinį chorą „Vilnius“. Vokiečių kalba atliekamą kūrinį papildys aktoriaus Dariaus Meškausko kuriama pasakotojo linija, lietuvių kalba pristatanti kūrinio istoriją.

Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis KVMT salėje „Jūra“ įvyks šokio diptiko premjera, kurioje susitiks Šveicarijos ir Lietuvos choreografai. Pirmojoje vakaro dalyje choreografas Marcel Leemann spektaklyje „Decrescendo“ tyrinės individo ir bendruomenės santykį, tradicijos bei kolektyvinės atminties temas. Antrojoje dalyje – japoniško sodo komponavimo principo įkvėpta choreografės Agnijos Šeiko šokio kompozicija „Pasiskolinti peizažai“, kvies pažvelgti į žmogaus ryšį su aplinka, atmintimi ir kitais žmonėmis. Abu kūrinius atliks KVMT baleto trupė.

Rugpjūčio 29 dieną Klaipėdos festivalio dėka pirmą kartą Lietuvoje koncertuos Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras (Orchestre Français des Jeunes). Vienas svarbiausių jaunųjų profesionalių muzikantų kolektyvų Europoje į Klaipėdą atvyks su pasaulinio lygio dirigente Kristiina Poska. Orkestras pristatys įspūdingą simfoninę programą – Richardo Strausso simfoninę poemą „Taip kalbėjo Zaratustra“, Maurice'o Ravelio Siuitą Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chlojė“ bei legendinį „Bolero“.

Festivalio finalą, rugsėjo 5 dieną, vainikuos Karlo Jenkinso „Symphonic Adiemus“ koncertas Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme. Bendram pasirodymui susiburs KVMT simfoninis orkestras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“, Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų kamerinis choras „Cantare“, Kretingos kultūros centro choras „Kristalė“ ir Palangos kamerinis choras. Diriguos KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Nemokamas baigiamasis festivalio koncertas - dovana miesto bendruomenei.

Užaugo ir atrado savo formatą

Klaipėdos festivalio programą spaudos konferencijoje pristačiusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė sakė: „Per tuos metus festivalis tikrai daug keitėsi – tiek lokacijomis, tiek turinio prasme. Šiemet laikomės pernai pasiteisinusios struktūros, kai festivalio programą sudaro keturi renginiai. Turime didįjį atidarymo kūrinį – oratoriją, šokio premjerų diptiką, festivalio svečių – Prancūzijos nacionalinio jaunimo simfoninio orkestro – koncertą ir dovaną Klaipėdos bendruomenei – nemokamą, didelį, bendruomenišką Karlo Jenkinso „Symphonic Adiemus“ koncertą Klaipėdos universiteto kiemelyje“, – sakė G. Giedraitytė.

Šių metų festivalio programos ašimi tapo Prūsijos karalienės Luizės 250-osios gimimo metinės. „Programą dėliojome atliepdami šį jubiliejų, kartu su kūrybine komanda ieškojome, kuo įprasminti karalienės Luizės asmenybę. Vienu svarbiausių atspirties taškų tapo legenda, kad karalienė Luizė klausėsi J. Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ ir buvo ja sužavėta. Pasakojama, kad ji kompozitoriui padovanojo savo žiedą – ypatingą pripažinimo ženklą, o Haydnas jai - šio kūrinio partitūrą. Būtent ši istorija nulėmė pagrindinio festivalio kūrinio pasirinkimą.“

Dar viena festivalio kryptis, pasak G. Giedraitytės, – moterų kūrėjų vaidmens akcentavimas. „Mums buvo svarbu atsigręžti į moterį kūrėją. Todėl festivalyje pristatome choreografės Agnijos Šeiko premjerinį darbą, šokio spektaklių scenografiją ir kostiumus kuria talentingos menininkės – Sigita Šimkūnaitė, Sandra Straukaitė, Ayse Özel. J. Haydno oratorijai diriguoja Adrija Čepaitė, o Prancūzijos nacionaliniam jaunimo simfoniniam orkestrui – Kristiina Poska. Buvo labai svarbu parodyti šias paraleles – kaip moterys geba kurti, vienyti ir telkti bendruomenes.“

Anot teatro vadovės, karalienės Luizės asmenybė įkvepia ne tik istoriniu vaidmeniu, bet ir žmogiškosiomis vertybėmis. „Karalienė Luizė buvo asmenybė, kuri Klaipėdai paliko daug svarbių ženklų. Ji buvo ne tik valdovė ar savo vyrui valstybę padėjusi valdyti moteris. Jai rūpėjo bendruomenė, vaikai, jaunimas, vyresnio amžiaus žmonės. Būtent todėl norėjome, kad ir festivalis kalbėtų apie bendrystę“,- sakė G. Giedraitytė. „Todėl baigiamasis koncertas rugsėjo 5-ąją neatsitiktinai vyks KU Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kiemelyje. Tai nuostabi istorinė miesto erdvė, kuri, man atrodo, dar nėra iki galo atrasta. Norime į vieną šventę suburti miesto ir universiteto bendruomenes.“

„Tai neeilinis kūrinys“

Pristatydama Klaipėdos festivalio atidarymo kūrinį – J. Haydno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė pabrėžė, kad būsimas pastatymas yra visos kūrybinės komandos darbas. „Tai vienas gražiausių oratorinio žanro kūrinių, jau daugiau kaip du šimtus metų žavintis klausytojus. Nors karalienė Luizė mini 250-ąsias gimimo metines, pats pasaulis, apie kurį pasakoja šis kūrinys, yra gerokai senesnis. Tačiau mums, šiandien gyvenantiems žmonėms, labai svarbu atsigręžti į tą tyrą, pirminę pasaulio sukūrimo nuotaiką“, – sakė A. Čepaitė.

Pasak dirigentės, festivalio kūrybinė komanda siekia žiūrovams pasiūlyti ne tradicinį koncertinį atlikimą, o scenos menų sintezę: „Norime padovanoti vientisą muzikos, šviesos ir vaizdo pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, papasakotą šiuolaikinių talentingų kūrėjų“.

A. Čepaitė priminė, kad bibline pasaulio sukūrimo istorija paremta Haydno oratorija išsiskiria itin vaizdinga muzikine kalba. „Kūrinys sudarytas iš trijų dalių. Jame veikia trys arkangelai, taip pat Ieva ir Adomas – pirmieji žmonės. Mūsų svečias Almas Švilpa įkūnys arkangelą Rafaelį, kuris, galima sakyti, yra arčiausiai žmogaus esantis arkangelas – lydintis žmogų jo gyvenimo kelyje ir jam padedantis. Būtent jis pasakoja apie žemės kūriniją – gyvūnus, paukščius, žuvis, visą gyvybę. Haydno muzika yra nepaprastai vaizdinga ir leidžia visa tai tiesiog išgirsti.“

Anot A. Čepaitės, Haydno muzika yra šviesi, optimistiška ir lengvai suprantama. „Išgirdę, kad tai monumentali oratorija, žmonės kartais įsivaizduoja labai sudėtingą muziką. Tačiau šis kūrinys kupinas gėrio. Tikiuosi, kad šiuolaikiniai vaizdiniai, šviesos ir vizualizacijos sukurs įdomų dialogą su šia muzika ir leis į pasaulio sukūrimo istoriją pažvelgti šių dienų žmogaus akimis.“

Dirigentės teigimu, būtent šiandien, kai pasaulyje netrūkstant nerimo ir įtampos, Haydno kūrinio žinia skamba ypač prasmingai. „Gyvename nelengvu metu, todėl labai norisi šviesos ir gėrio. Haydno muzikoje chaosas pamažu virsta šviesa. Man atrodo, tai kvietimas dar kartą pagalvoti apie pasaulį – apie tą nuostabią, žmogaus dar nesugadintą Dievo sukurtą erdvę, kurioje galime tiesiog būti, džiaugtis.“

„Klaipėdos festivalis – man ypatingas“

Vieną pagrindinių vaidmenų Haydno oratorijoje „Pasaulio sutvėrimas“ atliksiantis solistas Almas Švilpa spaudos konferencijoje kalbėjo apie sugrįžimą į gimtąjį miestą ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną. „Man tai labai ypatinga: muzikos mokykla, Stasio Šimkaus konservatorija, Muzikinis teatras. Tai yra miestas, kuriame prasidėjo mano muzikinis kelias“, – sakė A. Švilpa.

Solistas prisiminė ir ankstesnę savo patirtį Klaipėdos festivalyje, kai jam teko dainuoti Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ – pastatyme, palikusiame ryškią žymę Lietuvos operos atlikimo istorijoje ir virtualiai pasklidusiame po visą pasaulį. „Klaipėdos festivalis man yra labai ypatingas. Prieš šešerius metus, kai jis prasidėjo, dar gyvenome sudėtingu pandemijos laikotarpiu. Tuo metu pastatyta Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ buvo ypatingas projektas, kuris sulaukė didelio dėmesio ir peržengė Lietuvos ribas. Džiaugiuosi, kad galiu būti šio festivalio dalimi ir šiais metais. Visada esu laimingas galėdamas prisistatyti gimtojo miesto publikai. Tikiuosi, kad ir šių metų festivalio oratorija palies klausytojų sielas bei taps dar viena gražia muzikinio miesto istorijos dalimi.“

Kai mažiau - reiškia daugiau

Klaipėdos festivalio šokio premjeroje „Decrescendo“ savo kūrybą pristatantis šveicarų choreografas Marcel Leemann pasakojo apie kūrinio idėją, bendradarbiavimą su KVMT baleto trupe ir tai, kokią istoriją nori perteikti žiūrovams.

„Mano kūrinio pavadinimas „Decrescendo“ reiškia garso mažėjimą, tam tikrų dalykų atsisakymą. Tai nėra žodis, kuris buvo pasirinktas atsitiktinai – jis labai tiksliai atspindi visą kūrinio struktūrą ir jo idėją“, – sakė M. Leemann.

Anot choreografo, dirbti su KVMT baleto trupe - jam buvo labai svarbi patirtis. „Aš atvykau į Klaipėdą ir čia radau labai atsidavusią, motyvuotą baleto trupę. Nors esu dirbęs su šokėjais iš įvairių šalių, darbas Klaipėdoje tapo nauja patirtimi. Mano kompanijoje Insbruke yra šokėjų iš Austrijos, Italijos, Ispanijos, tačiau kiekviena nauja komanda turi savo atmosferą, savo energiją. Man labai patiko dirbti su šiais žmonėmis ir kartu ieškoti „Decrescendo“.“

Choreografas akcentuoja, kad šio kūrinio esmė nėra praradimas ar liūdesys – priešingai, tai kelias į išsilaisvinimą. „Kartais gyvenime turime atsisakyti tam tikrų dalykų, kad galėtume jaustis laisvesni. „Decrescendo“ nėra apie liūdesį. Tai apie šviesą, gėrį ir momentą, kai žmogus pasiekia savo vidinę pusiausvyrą. Kartais mažiau reiškia daugiau.“

Spektaklio pradžioje žiūrovai scenoje matys gausą – daug šokėjų, daug scenografijos elementų, daug judesio. Tačiau palaipsniui visa tai trauksis, kol galiausiai liks švari, minimalistinė erdvė. Pabaigoje lieka tarsi baltas lapas. Tačiau tai nėra tuštuma – tai nauja pradžia, galimybė atsikratyti nereikalingų dalykų ir atrasti daugiau laisvės. M. Leemann taip pat dėkojo visai kūrybinei komandai – nuo teatro darbuotojų iki kompozitoriaus Jono Raudonius, sukūrusio spektaklio muziką.

Kūrėjus auginanti patirtis

Šokio kompozicijos „Pasiskolinti peizažai“ autorė Agnija Šeiko atkreipė dėmesį į netikėtą kūrybinį dialogą su kolega Marceliu Leemannu – nors menininkai kūrė nepriklausomai vienas nuo kito, jų darbuose susilieja panašios temos.

Pasak choreografės, jos kūrinio idėją įkvėpė japoniškojo sodo komponavimo (shakkei) filosofija ir nuolatinės žmogaus pastangos rasti pusiausvyrą tarp ryšio su kitais ir savo tapatybės išsaugojimo. „Mes nuolat ieškome ryšio, pratęsiame vienas kitą – aš pratęsiu tave, tu pratęsi mane. Tačiau kartu kyla klausimas: kaip neprarasti savęs? Kaip išlaikyti savo autentiškumą būnant ryšyje su kitais? Ar įmanoma būti kartu ir išlikti savimi?“,- pasakojo A. Šeiko. „Visą spektaklį vyksta nuolatinis kitimas – daug judesio, daug muzikos. Jau esame finišo tiesiojoje ir labai įdomu stebėti, kur mes viską atvedėme“.

Choreografė pabrėžė, kad šis projektas jai svarbus ne tik menine prasme, bet ir dėl platesnės reikšmės Lietuvos šokio laukui. „Tai vienas iš nedaugelio pavyzdžių Lietuvoje, kai susitinka valstybinis ir nevyriausybinis sektoriai. Apie tai kalbame jau daug metų – reikia, kad šiuolaikinio šokio kūrėjai turėtų galimybę dirbti didelėse scenose, su didesnėmis trupėmis, nes nepriklausomame sektoriuje dažniausiai kuriami solo, duetų ar mažesnių grupių darbai. Man labai svarbu pabrėžti šią galimybę. Labai džiaugiuosi KVMT baleto trupe, jos vadovais ir žmonėmis, kurie yra atviri, smalsūs ir labai nori dirbti. Tokia patirtis yra labai svarbi kiekvieno kūrėjo profesiniam augimui.“

Ypatingas Klaipėdos festivalio svečias

Pristatydama VI Klaipėdos festivalio svečią, KVMT vadovė Goda Giedraitytė akcentavo, kad rugpjūčio 29 dieną įvyksiantis Prancūzijos nacionalinio jaunimo simfoninio orkestro (Orchestre Français des Jeunes) koncertas taps ypatingu įvykiu – šis kolektyvas pirmą kartą atvyks koncertuoti ne tik į Klaipėdą, bet ir į Lietuvą.

„Labai džiaugiamės, kad turime galimybę pristatyti tokį išskirtinį kolektyvą. Prancūzijoje yra graži tradicija suburti jaunuosius profesionalius muzikantus į vieną orkestrą, suteikti jiems galimybę dirbti su aukščiausio lygio menininkais ir vėliau pristatyti savo kūrybą įvairiose šalyse. Labai smagu, kad šis orkestras atvyksta į Klaipėdą“, – sakė G. Giedraitytė.

Pasak teatro vadovės, tokio masto kolektyvo gastrolės yra didelis logistinis iššūkis, tačiau kartu – ir puiki galimybė publikai išvysti įspūdingą muzikinį reginį. „Atvyksta beveik šimtas orkestrantų, kartu keliauja visa jų įranga ir instrumentai – tam reikės net dviejų vilkikų. Turėsime iššūkių, tačiau būtent tokio masto projektai ir sukuria ypatingą festivalio patirtį.“

Klaipėdos festivalio scenoje Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras, vadovaujamas pasaulinio lygio dirigentės Kristiinos Poskos, atliks įspūdingą simfoninę programą – Richardo Strausso simfoninę poemą „Taip kalbėjo Zaratustra“, Maurice'o Ravelio Siuitą Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chlojė“ bei legendinį „Bolero“. „Klaipėdos publikai – tai neeilinė galimybė išgirsti vieną svarbiausių jaunųjų profesionalių muzikantų kolektyvų Europoje. Ypač džiugu, kad Klaipėda tampa šio tarptautinio orkestro kelionės dalimi – po mūsų koncerto jie išvyks gastrolių į kitas Baltijos šalis“, – teigė G. Giedraitytė.

Svarbiausia - bendrystė

Festivalio finalinį akordą rugsėjo 5 dieną Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme užbaigsiantis Karlo Jenkinso „Symphonic Adiemus“ kūrinys, pasak KVMT vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, klausytojus nustebins ne tik savo mastu, bet ir įdomia kūrinio istorija. „Manau, ypatinga yra jau pati kompozitoriaus pasirinkimo istorija. Festivalio programoje skambės ne tik „Symphonic Adiemus“, bet ir dar vienas K. Jenkinso kūrinys – „Palladio“. Abu šie kūriniai buvo sukurti beveik tuo pačiu metu – 1993–1995 metais“, – pasakojo T. Ambrozaitis.

„Palladio“ atsiradimo aplinkybės susijusios su italų architekto Andrea Palladio kūryba. „Šis kūrinys yra savotiška dedikacija Palladio, kurio architektūriniai sprendimai pasižymėjo ypatingu tikslumu, matematinėmis proporcijomis ir estetiniu balansu. Pasirodžius pirmajai daliai, Jenkinsas net buvo apkaltintas plagijavimu, nes daugelis pastebėjo panašumų su Antonio Vivaldi koncertais. Tačiau tai nėra kopijavimas – tai aliuzija, dialogas su muzikos istorija.“

Anot T. Ambrozaičio, „Palladio“ yra vientisas trijų dalių simfoninis ciklas, kuriame atsiskleidžia skirtingos muzikinės nuotaikos. „Tai labai išbaigtas kūrinys, turintis aiškią struktūrą ir nuostabią vidurinę dalį – „Largo“, kurioje solo partijomis pasirodo du smuikai. Šioje programoje turėsime galimybę išgirsti KVMT simfoninio orkestro muzikantus – smuikininkus Reginą Sarkisovą ir Aidą Strimaitį. Tai aukščiausios klasės muzikantai, ir kiekvieną kartą su jais dirbti yra didelis malonumas.“

Pristatydamas pagrindinį vakaro kūrinį „Symphonic Adiemus“, dirigentas pabrėžė neįprastą jo atsiradimo istoriją. „„Adiemus“ gimė iš reklaminio muzikinio motyvo. Vėliau Jenkinsas išplėtojo šią idėją, kamerinis ansamblis ją pritaikė savo sudėčiai, kūrinys sulaukė didžiulio pasisekimo, o 1995 metais kompozitorius jį išplėtė iki didesnės formos.“

Pasak T. Ambrozaičio, festivalyje klausytojai išgirs brandžiausią „Symphonic Adiemus“ versiją. „Rugsėjo 5 dieną skambėsiantis kūrinys – tai dvylikos dalių ciklas chorui ir pilnam simfoniniam orkestrui. Galutinė jo versija buvo užbaigta 2017 metais, o tų pačių metų rugsėjo 29 dieną pirmą kartą pristatyta didžiojoje Londono „Royal Festival Hall“ scenoje. Nuo tada šis kūrinys sėkmingai keliauja po pasaulį.“

Dirigentas pabrėžė, kad ypatingą reikšmę šiam projektui suteikia bendrystė. „Šiame koncerte susijungs simfoninis orkestras ir keturi chorai. Tai bus didžiulė muzikinė bendrystė, kurioje susitiks profesionalūs atlikėjai ir Vakarų Lietuvos chorinė bendruomenė. Manau, kad tai labai graži festivalio pabaigos žinutė.“

Žaneta SKERSYTĖ

Lietuvos politikai diskutuoja, kokios priemonės labiausiai paskatintų gimstamumą. Vaiko gimimas – tikras stebuklas, keičiantis gyvenimą. Tačiau kartu tenka kalbėti ir tema, kuri kelia itin daug aistrų bei priešina visuomenę – tėvų teises ir pareigas.

Esu parašęs provokuojantį tekstą, kurio pavadinime klausiau: kam priklauso vaikas? Tėvams, kurie suteikė jam gyvybę ir pirmieji paėmė trapų naujagimį ant rankų? O gal valstybei, kuri moka vaiko pinigus, teikia kitą paramą šeimai ir tikisi, jog užaugs aktyvus pilietis, savo darbu ir mokesčiais prisidėsiantis prie visuomenės gerovės? 

Taip norėjau parodyti, koks klastingas yra šis klausimas, ypač, kai mėginama į jį atsakyti vienareikšmiškai. Todėl pabrėžiau, kad nė į vieną žmogų negalima žvelgti kaip į kieno nors nuosavybę. Nė su vienu žmogumi negalima elgtis kaip su daiktu ar priemone savo tikslams pasiekti. Be abejo, vaikas yra priklausomas nuo kitų – jam būtina priežiūra, pagalba ir globa. Tačiau kiekvienas žmogus turi pamatinius poreikius, būtinus jo saugumui bei gerovei. Kitaip tariant, nors tėvai turi daugiausia teisių rūpintis savo vaiku, kartu jie turi ir daugybę pareigų, kurių privalo laikytis. Valstybė per savo institucijas taip pat yra atsakinga už tai, jog nė vienas žmogus, ypač mažametis vaikas, neatsidurtų sąlygose, keliančiose grėsmę jo sveikatai ar visaverčiam vystymuisi. Deja, teorijoje visa tai skamba gerokai paprasčiau nei realiame gyvenime.

Didžiausias ginčas kyla dėl to, kokius vaiko poreikius reikėtų laikyti pamatiniais ir kokios tėvų pareigos turėtų būti privalomos. Dažnai girdime priekaištus, kad valstybės institucijos esą pernelyg kišasi į šeimos gyvenimą, ypač tais atvejais, kai tėvai vadovaujasi sava gyvenimo filosofija ar kitaip supranta rūpinimąsi vaiku.

Vis dėlto verta prisiminti, jog Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema buvo iš esmės pertvarkyta prieš beveik dešimtmetį, kai visuomenę sukrėtė tragedija – mažylis žuvo dėl artimiausių žmonių smurto. Tuomet garsiausiai skambėjo priekaištai, kad tarnybos, pedagogai ar kaimynai nereagavo į galimos nepriežiūros požymius, nepastebėjo, kas dedasi šeimoje, nors jų veiksmai galėjo išgelbėti vaiko gyvybę.

Po šių įvykių buvo centralizuota Vaiko teisių apsaugos tarnyba, sukurtas naujas reagavimo į galimus pažeidimus modelis, pradėti specialistų mokymai. Bet netrukus kilo ir pasipiktinimo banga. Visuomenėje sklandė sąmokslo teorijos, esą reforma vykdoma tam, jog būtų lengviau atimti vaikus iš tėvų ir perduoti juos globėjams užsienyje. Buvo platinamos išgalvotos istorijos apie neva tokius atvejus.

Kita vertus, nesunku suprasti ir tėvus. Nėra malonu, kai tavo elgesys su vaiku vertinamas, o kartais tenka dėl jo aiškintis. 

Tuo pat metu buvo priimtas ir įstatymas, draudžiantis fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę, todėl dalis visuomenės tai suvokė kaip papildomą valstybės kišimąsi į šeimos gyvenimą.

Šiandien galima tvirtai pasakyti, kad baimės dėl masinio vaikų atėmimo nepasitvirtino. Vaiko teisių specialistai džiaugiasi, jog pastebimai sumažėjo įvairių formų smurto prieš vaikus. Tiesa, pandemijos laikotarpiu įtampa vėl buvo išaugusi. Dažniausiai ji buvo susijusi su klausimais, ar tėvai privalo laikytis tradicinės medicinos rekomendacijų. Ar būtina skiepyti vaikus? Ar nepažeidžiami jų interesai, jei tėvai renkasi mitybą, kuri, medikų vertinimu, neužtikrina visaverčio vystymosi?

Buvo ir keletas plačiai nuskambėjusių atvejų, kai Vaiko teisių apsaugos tarnybų reakcija pasirodė nejautri ir vargu ar prisidėjo prie vaiko gerovės. Akivaizdu, kad nėra paprasta taikyti vienodą algoritmą unikaliose gyvenimo situacijose. Vis dėlto kyla klausimas: ar geriau reaguoti, sukelti šeimai nepatogumų ir vėliau įsitikinti, jog įtarimai nepasitvirtino, ar formaliai nuspręsti, kad visi tėvai savo vaikams linki tik gero, o po to susidurti su tragedija, kurios jau nebeįmanoma ištaisyti?

Vaiko teisių specialistai šiandien kelia ir kitą klausimą: ar valstybės teikiama parama vaikui neturėtų būti siejama su tam tikromis tėvų pareigomis? Pavyzdžiui, kad vaikui būtų užtikrinama reguliari sveikatos priežiūra, rūpinamasi jo ugdymu. 

Valstybė finansuoja įvairias prog­ramas, padedančias tėvams geriau suprasti vaiko raidą, jo poreikius ir stiprinti tėvystės įgūdžius. Tačiau ir čia susiduriama su iššūkiu – ką daryti, kai tėvų supratimas apie vaiko gerovę iš esmės skiriasi nuo to, ką pagrįsta medicina ar psichologija laiko geriausiu sprendimu? Kiek galime sutarti dėl bendrų standartų, o kokius sprendimus turėtume palikti išskirtinai tėvų atsakomybei? Konstitucija garantuoja teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, tačiau teisininkai pabrėžia, jog ši teisė nėra absoliuti – ji turi būti derinama su pamatiniais vaiko teisių ir gerovės principais.

Sąmoningai nesiekiu analizuoti konkrečių konfliktų tarp tėvų ir vaiko teisių specialistų, kilusių viename rajone ir nuskambėjusių per visą šalį liepos pabaigoje. Kalbėdami jautriomis temomis pernelyg dažnai skubame užimti kategorišką poziciją ir piktinamės, kai kas nors mąsto kitaip.

Šio teksto tikslas – priminti, kad kalbant apie vaiko gerovę svarbiausia yra ne ieškoti kaltųjų, o kantriai ir jautriai svarstyti, ko galime pasimokyti iš kiekvienos krizės. Lygiai taip pat, kuriant demografinę politiką, svarbu suvokti, jog kiekvienas vaikas nėra tik statistinis vienetas ar skaičius ataskaitoje. Tai žmogus, kuriam privalome sudaryti kuo geresnes sąlygas augti ir atsiskleisti.

Deja, ne visais atvejais galime tvirtinti, kad tėvai viską žino geriausiai. Kartais jiems taip pat reikia pagalbos. Būtų idealu, jei valstybės institucijos ir tėvai vieni kitus matytų ne kaip konkurentus ar priešininkus, o kaip bendražygius, siekiančius bendro tikslo – vaiko gerovės.

Andrius NAVICKAS

Apie galimybę daugiabučiuose uždrausti rūkyti balkonuose ar terasose kalbama jau ne vienerius metus, tačiau iki šiol nei Šilalės mieste, nei rajone apie tokias iniciatyvas nebuvo žinoma. Pirmasis toks sprendimas bus įgyvendintas Pajūralyje (Kvėdarnos sen.). Tačiau gyventojai klausia, ar tikrai jam priimti užtenka vos vieno žmogaus prašymo.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58