Artėjame prie dvejų metų ribos, kai per Seimo rinkimus dauguma Lietuvos žmonių pasirinko politikus, žadėjusius „valstybę, kuri veikia“. Šio šūkio esmė buvo kita, tačiau sunku ginčytis, jog veiksmo per dar nė pusės kadencijos laiką buvo išties daug. Tik klausimas, kiek iš jo buvo naudos valstybei.

Ar dar kas pamena, kai tuometė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, ilgai laikyta galima būsima premjere, netikėtai paskelbė, jog dėl savo amžiaus ir sveikatos Vyriausybei vadovauti negalėtų? 2024-ųjų lapkritį ji pareiškė esanti beveik 65-erių ir įvertinusi, kiek jėgų reikalautų premjerės darbas. Netrukus paaiškėjo, kad Briuselis tokiam amžiui, regis, nėra kliūtis – V. Blinkevičiūtė grįžo į Europos Parlamentą, o LSDP į premjerus pasiūlė Gintautą Palucką.

O tuoj po to socialdemokratai turėjo aiškinti ir kitą rinkimų kampanijos posūkį. Prieš rinkimus LSDP skeptiškai vertino galimybę dirbti su Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama „Nemuno aušra“, tačiau po rinkimų ši partija tapo valdančiosios koalicijos dalimi. 2024 m. lapkričio 11 d. LSDP, Demok­ratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušra“ pasirašė koalicijos sutartį. G. Palucko Vyriausybė darbą pradėjo su gausia valdančiąja dauguma ir Prezidento Gitano Nausėdos palaikymu. Šalies vadovo palankumą tuometė opozicijos lyderė konservatorė Ingrida Šimonytė net pavadino ketvirtojo koalicijos partnerio vaidmeniu.

Tačiau politinis medaus mėnuo truko neilgai. 2025 m. liepą G. Paluckas atsistatydino iš premjero ir LSDP pirmininko pareigų. Socialdemokratams teko iš naujo ieškoti Vyriausybės vadovo, buvo pasirinkta Inga Ruginienė, 2025 m. rugpjūtį jos kandidatūrą patvirtino Seimas.

Atrodė, politinis stabilumas pagaliau rastas. Tačiau ir šiam etapui nebuvo lemta trukti ilgai. 2026 m. birželį, keičiantis valdančiosios koalicijos sudėčiai, I. Ruginienės Vyriausybė atsistatydino, LSDP nutraukė koalicijos sutartį su „Nemuno aušra“, o naujoje daugumoje jos vietą užėmė Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija. Į premjero postą socialdemokratai delegavo partijos pirmininką Mindaugą Sinkevičių.

Liepos 14 d. priesaiką davė jau 21-oji Vyriausybė, vadovaujama M. Sinkevičiaus. Tai – trečiasis socialdemokratų ministrų kabinetas po 2024 m. Seimo rinkimų. Dabar naująją daugumą sudaro LSDP, Demokratų sąjunga

„Vardan Lietuvos“ ir Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos, turinčios 75 balsus Seime.

Ar ši Vyriausybė sugebės išvengti pirmtakų likimo? Atsakymo šiandien nėra. Tačiau jau dabar akivaizdu, jog socialdemokratų valdžios istorijoje per nepilnus dvejus metus veiksmo užteko kelioms kadencijoms.

Reitingų kritimą partija mėgino stabdyti, tačiau vidinių problemų nuo to nesumažėjo. Priešingai – pastaraisiais mėnesiais jos vis dažniau iškyla į viešumą. Vienas ryškesnių epizodų – Kęstučio Vilkausko istorija. Liepos mėnesį LSDP vadovybė nusprendė pakeisti jį Seimo Kultūros komiteto pirmininko poste, tačiau K. Vilkauskas atsisakė pasitraukti. Neeiliniame komiteto posėdyje liepos 14 d. balsai pasidalijo po lygiai – keturi parlamentarai balsavo už jo atšaukimą, keturi – prieš. Vėliau, po pokalbio su M. Sinkevičiumi, K. Vilkauskas vis tik pasiryžo komiteto vadovo postą perleisti buvusiai kultūros ministrei Vaidai Aleknavičienei.

Tačiau šis konfliktas buvo tik vienas iš signalų, kad LSDP viduje ne viskas taip vieninga, kaip norėtųsi demonstruoti. Štai buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė jau kurį laiką negali grįžti į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą. Rugsėjo pabaigoje ji viešai prabilo ir apie galimą politinės karjeros pabaigą. Politikė teigė, jog apie savo politines perspektyvas kol kas negalvoja, tačiau neatmetė galimybės po 2028 m. pasitraukti iš politikos.

Panaši istorija nuskambėjo ir su Laura Asadauskaite, kai į viešumą išlindo jos konfliktas su partijos vadovybe. Olimpinė čempio­nė į LSDP atėjo tikėdamasi daugiau įtakos sporto politikai, tačiau vasarą neteko Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkės pareigų. Politikė pareiškė, jog esą apie tokį sprendimą sužinojo iš žiniasklaidos ir apkaltino M. Sinkevičių jai melavus.

Rugsėjį ji jau patvirtino svarstanti galimybę palikti LSDP ir jos frakciją Seime. Konfliktas susijęs ne tik su asmeniniais santykiais – parlamentarė ilgą laiką kritikavo ir socialdemokratų inicijuojamą sporto valdymo pertvarką.

Dar vienas nemalonus epizodas – skandalas dėl vakarėlio Krašto apsaugos ministerijoje. Nors LSDP frakcijos Seime seniūnė Orinta Leiputė ministro Roberto Kauno atsiprašymą dėl beveik 48 tūkst. eurų vakarėliui pavadino teisingu jo poelgiu, vis tik akivaizdu, jog tokie dalykai partijai ypač neparankūs, kai ji pati deklaruoja atsakomybę ir būtinybę taupyti.

Ir būtent čia atsiranda dar vienas įdomus balsas – LSDP senbuvio, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Algirdo Syso. Jo pozicija ne visada patogi pačiai partijai: politikas ne kartą perspėjo apie finansines naujų sprendimų pasekmes. Pavyzdžiui, svarstant 2027 m. biudžetą jis siūlo atsisakyti valstybės skatinamosios įmokos antrajai pensijų pakopai ir apie 300 mln. Eur skirti mažas pajamas gaunantiems pensininkams. Tai svarbu todėl, kad, artėjant savivaldos rinkimams, politikams natūraliai kyla pagunda kalbėti apie tai, ką galima pažadėti rinkėjams. Tačiau pažadai turi vieną nemalonią savybę – anksčiau ar vėliau už juos tenka mokėti iš valstybės biudžeto.

Vidinės kovos partijose paprastai sustiprėja artėjant rinkimams, kai tampa svarbu ne tik tai, kas bus padaryta, bet ir kas galės pasakyti, kad būtent jis tai padarė. LSDP atveju šiandien galima matyti ir kitą įtampą – tarp politikų, kuriems svarbus artėjantis rinkimų ciklas, ir tų, kurie pirmiausia vertina sprendimų kainą bei ilgalaikes pasekmes.

A. Sysas priklauso antrajai kategorijai. Jis ne kartą kalbėjo apie finansines ribas ir būtinybę vertinti, iš kur bus paimti pinigai naujiems įsipareigojimams. Tokia pozicija politikui, ypač valdančiosios partijos atstovui, nėra pati patogiausia. Juk rinkėjui daug maloniau girdėti apie naujas išmokas, lengvatas ir reformas, negu apie tai, jog pinigų viskam neužtenka. Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinis dabartinės valdžios paradoksas.

Veiksmo valstybėje tikrai netrūksta. Pasikeitė premjerai, koalicijos partneriai, ministrų kabinetai, partijos vadovai, komitetų pirmininkai. Vieni politikai traukiasi, kiti grįžta, treti svarsto palikti partiją. Vyriausybės keičiasi greičiau, nei visuomenė spėja įsiminti jų programas. Bet esminis klausimas: ar nuo to valstybė tampa veiksmingesnė? Nes daug judesio dar nereiškia prog­reso. Juk ir stipriai burzgiantis bei dūmus leidžiantis automobilio varik­lis nėra sklandžios kelionės ženklas. Priešingai – tai gali būti labai aiškus signalas, jog metas sustoti ir pagaliau pasižiūrėti, kas su tuo varikliu negerai.

Andrius NAVICKAS

Praėjusį penktadienį jau tryliktą kartą įteikti tradiciniai „Pienių“ apdovanoji­mai – pa­gerbti didžiausi, efektyviausi ir sparčiausiai augantys pieno ūkiai. Tarp jų – ir mūsų krašto ūkininkai. 

„Šilalės artojo“ inform.

Žemės ūkio ministerijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Šilalės savivaldybės taryba patvirtino naują vietinės reikš­mės kelių remonto eiliškumo sąrašą, pagal kurį bus skiriamas Kelių priežiūros ir plėtros prog­ramos finansavimas kelių remontui. Didžiausios diskusijos kilo dėl daugiau nei 3 kilometrų kelio į Prezidento Aleksandro Stulginskio tėviškę. Mero suda­rytos komisijos sprendimu, jis į naująjį sąrašą net neįtrauktas, nors pagal eilių sudarymo metodiką turėjo būti vienas pirmųjų. Opozicija šį sprendimą įvertino kaip nepagarbą iš mūsų krašto kilusiam Prezidentui bei aplinkinių kaimų gyventojams.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Baigusi matematikos studijas, šilališkė Vaiva Narkutė dešimtmetį Vilniuje kūrė karjeros siekiančio šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Ji turėjo viską – įdomią veiklą, lanksčias darbo sąlygas, leidusias darbuotis iš bet kurios pasirinktos šalies, solidų atlygį. Tačiau jaunos profesionalės tas netenkino: patogumų jai nepakako – trūko prasmės. Nuo šio rugsėjo V. Narkutė –  Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos matematikos mokytoja.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Šilalės savivaldybės viešoji biblioteka pasidalijo skaitomiausiomis šilališkių knygomis. Kai kurių leidinių eilėje tenka laukti net porą mėnesių. Tarp populiariausių – romanai, istorinė ir psichologinė literatūra, taip pat knygos apie Aušvicą.

Žadeikių bibliotekos lankytojų mėgstamiausias knygas pristačiusi bibliotekininkė Virginija Matutienė sako, kad tarp dažniausiai skaitomų yra Deimantės Rudžinskaitės „Pasaulietė“, Editos Mildažytės „Pelynų medus“ ir Freidos McFadden „Tarnaitė“. 

Kaltinėnų bibliotekoje, bib­liotekininkės Irenos Sugintie­nės teigimu, daugiausia paauglių dėmesio sulaukusia Mi­chaelo Morpurgo „Karo žir­gas“ ir Tomo Dirgėlos kūriniai.

Šilalės viešosios bibliotekos bibliotekininkė Vilma Stancelienė teigia, kad prie kai kurių knygų susidaro penkių ar net daugiau žmonių eilės, o kartais tenka palaukti apie du mėnesius. Tarp paklausiausių – Nijolės Marytės Šerniūtės „Vilkų Kampo Eliza“ ir E. Mildažytės „Pelynų medus“. Knygomis skaitytojai neretai dalijasi su artimaisiais, todėl jos į bib­lioteką grįžta ne iš karto.

Pasak V. Stancelienės, nemažai skaitytojų domisi istorinėmis knygomis, ypač apie koncentracijos stovyklas. Populiarios Ellie Midwood „Aušvico smuikininkė“, Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“, Mario Escobaro „Aušvico lopšinė“ ir Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“.

„Žmonės gal pavargsta nuo to karo, nuo sunkių temų, prašo duoti ką nors lengvo“, – teigia bibliotekininkė.

Tarp populiarių romanų – Colleen Hoover („Viskas primena tave“, „Širdies kauleliai“ ir kt.), Kristin Hannah („Žiemos sodas“, „Keturi vėjai“), bei Irenos Buivydaitės kūriniai („Tango šokamas dviese“, „Trečias kartas nemeluoja“). 

Pastaruoju metu bibliotekininkė teigia pastebinti didesnį psichologinės literatūros poreikį – saviugdos ir psichologijos knygomis ypač domisi jaunesni, 30–40 metų, skaitytojai.

Miesto bibliotekoje sutikta šilališkė Lina pripažino, jog stengiasi perskaityti bent po vieną knygą per mėnesį. Anksčiau jas pirkdavusi, dabar dažniau jas ima bibliotekoje arba skolinasi iš draugų ir artimųjų. Labiausiai jai patinka romanai, istorinės ir psichologinės knygos.

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Tarptautinis piešinių konkursas, kurį organizavo Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla, buvo skirtas labai svarbiai ir jautriai temai – kovai su patyčiomis. Mokiniai buvo kviečiami kūrybiškai pažvelgti į žmogaus ir daikto santykį, primenant, kad etiketes turėtume klijuoti daiktams, o ne žmonėms. Menas šiuo atveju tapo būdu kalbėti apie pagarbą, tole­ranciją, žmogaus savitumą bei atsakomybę už savo žodžius.

Šio tarptautinio projekto idėja peržengė įprasto piešinių konkurso ribas. Mokinių sukurti dizainai tapo tikromis etiketėmis ant gaminių pakuočių. Konkurso partneriai – Aurika ir Latvijos gėrimų gamintojas „Rudy‘s Kombucha“ – išleido riboto leidimo kombučos partiją, kurios pakuotes papuošė būtent mokinių kūryba.

Džiugu, jog tarp konkurso laureatų – ir mano mokinė Luknė Bendžiūtė iš Šilalės meno mokyklos. Mergaitės kūryba iš mokyklos dailės klasės persikėlė į realų pasaulį, o jos idėja tapo matoma ant tikro gaminio.

 Šis projektas turi ir gražią socialinę žinutę – pelnas, gautas už parduotą produkciją, skiriamas „Vaikų linijai“, tad jaunųjų kūrėjų menas ne tik puošia, bet ir prisideda prie prasmingo tikslo.

Luknės pasiekimas – gražus įrodymas, kad kūrybinė mintis gali būti išgirsta ne tik parodų salėje, bet ir plačiau. Nuo piešinio ant popieriaus iki tik­ro produkto etiketės – tai įkvepianti patirtis, skatinanti drąsiai ieškoti savito sprendimo ir tikėti savo idėjomis. Tegul Luknės pergalė būna dar vienas priminimas, kaip svarbu kalbėti apie tai, kas iš tiesų yra reikšminga mums visiems.

Ilona VENCKIENĖ

Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Posakį „gerai ten, kur mūsų nėra“ paneigia į savo kraštą dirbti sugrįžtantis jaunimas. Šilalės policijos komisariate šiuo metu tarnauja net keturios pareigūnės, baigusios tą pačią Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnaziją. Pasak jų, tokį pasirinkimą nulėmė šaulių būrelyje sukaupta patirtis ir kuopos vado Algimanto Dragūno asmeninis pavyzdys.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Spalio 1-ąją minima Tarptautinė vyresnio amžiaus žmonių diena. Šia proga Lietuvos jūrų muziejus spalį skelbia Senjorų mėnesiu ir kviečia senjorus muziejuje praleisti daugiau laiko kartu su šeima – prisiminti, pažinti ir atrasti.

Muziejus – vieta, skirtingas kartas kviečianti bend­ram pokalbiui. Senelių prisiminimai apie pajūrį žadina vaikų smalsumą, o akvariumo gyventojai ir Lietuvos jūrinę istoriją liudijantys muziejaus pasakojimai kviečia naujiems nuotykiams.

Spalį lankytojų laukia ne tik specialios bilietų kainos senjorams, bet ir nemokamos edukacinės popietės visai šeimai, leidžiančios iš arčiau pažinti paslaptingą vandenų pasaulį. Spalį duris atveria ir nauja nemokama pa­roda „Jūra lietuvių kine“, pasakojanti, kaip Lietuvos kine per daugiau nei šimtmetį keitėsi jūros vaizdinys – nuo pajūrio peizažo iki laisvės, savasties ir būties metaforos. 

Nepraleiskite – susitikime prie jūros!

SPALĮ JŪSŲ LAUKIA

• Specialios kainos senjorams (tik fizinėse muziejaus kasose!):

3 Eur – muziejus ir akvariumas;

2 Eur – laivas-muziejus M52 „Sūduvis“;

5 Eur – delfinų pasirodymas.

• Nemokamos edukacinės popietės:

penktadieniais:

13 val. – edukacinis eršketų maitinimas;

14 val. – popietė su gidu laive-muziejuje M52 „Sūduvis“;

šeštadieniais:

13 val. – „Akvariumo ekspresas“ – trumpa pažintinė kelionė po akvariumą su gidu;

14 val. – kūrybinė veikla „Pravėrus jaunystės atostogų spintą: pajūrio mada“;

sekmadieniais:

13 val. – popietė su gidu „(Ne)atrastas Nerijos fortas“;

14.30 val. – „Siela jūrai“ – kelionė po laivybos istorijos ekspozicijas su gidu.

• Nauja nemokama paroda „Jūra lietuvių kine“.

Daugiau informacijos: www.muziejus.lt 

Iš Baltųjų rūmų Vašingtone skamba tuščia retorika, o ne racionalūs pasiūlymai, kaip atkurti taiką įvai­riuose pasaulio regionuose. Pakloti raudoną kilimą Kinijos lyderiui ir surengti pompastišką aukščiausio lygio vakarienę Kinijos delegacijai lengviau, negu pasiekti reikšmingą susitarimą su Xi Jinpingo (sutrum­pintai – Si), priversti Putiną nesi­švaistyti tuščiais pažadais ar įtikinti Iraną atverti Hormuzo sąsiaurį. 

Nei viena, nei kita, nei trečia Donaldui Trumpui nepavyksta. Kaip rašo JAV spauda, nereikia stebėtis, kad jo reitingai, rugsėjo 21 d. tyrimų duomenimis, nukrito iki 32 proc. Ir nors D. Trumpas pats asmeniškai pasitiko Kinijos lyderį prie lėktuvo trapo, visas tris vizito dienas jam įsiteikiančiai pataikavo, tačiau svarbių susitarimų taip ir nepasiekta. Ginčas dėl Taivano nuskendo mandagiuose pareiškimuose, Kinijos parama Rusijai kare su Ukraina liko nepaliesta, o apie diskusijas dėl Pekino paramos Iranui Vidurio Rytuose D. Trumpas teištarė: „Manau, mums puikiai seksis“. 

Jis nesiryžo vertinti Teherano pasiūlymo atverti Hormuzo sąsiaurį per 7 dienas, kaip tartasi birželio mėnesį, o naujus Irano pasiūlymus atmetė.

Tiesa, su Si pasikalbėta apie dirbtinį intelektą. Tačiau šioje srityje konkurencija išlieka, jo modelių kūrime 2,7 proc. JAV yra priekyje, o Kinija aktyviai veržiasi į karinės žvalgybos sritį.

Politologas Lina Kojala apibendrina, kad joks raudonas kilimas JAV ir Kinijos skirčių paslėpti negali...

Šio vizito fone reikšmingesnis Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio dalyvavimas 81-ojoje Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje ir jos kuluaruose vykęs 40 minučių susitikimas su D. Trumpu. Tiesa, po to surengta spaudos konferencija buvo gana blanki, abu prezidentai atrodė pavargę, o daugelis žurnalistų klausimų atsimušė į Baltųjų rūmų šeimininko įprastas pagyras sau. 

Daug svarbesnis šių įvykių geopolitinis fonas ir tai, kas vyko po jų. Nėra abejonės, jog net tarp priešų vykstantis dialogas geriau negu nieko. Kol kas jis pastebimas tarp Vašingtono, Pekino ir Kyjivo. Tuo tarpu Maskva, lyg atsiskyrėlis šakalas, stebi iš šalies ir taikosi nudžiauti skanesnį kąsnelį. Jeigu Si, D. Trumpas ir Europos lyderiai būtų ryžtingesni, Putinas neturėtų kur dingti ir įsijungtų į šį ratelį nedelsdamas. Deja...

Ne be reikalo apžvalgininkai perspėja, kad dėl Si ir D. Trumpo susitikimo Ukrainai neverta puoselėti iliuzijų. Pekinui Rusijos karas prieš Ukrainą yra naudingas, nes jis silpnina Putino režimą. JAV nori paveržti Kiniją nuo meilės Rusijai ne dėl simpatijų ukrainiečiams, o dėl savo įtakos Azijos regione. Šiaip ar taip Maskva lieka viena su Europa, ir abiem reikės kaip nors sugyventi. 

Kol kas matoma šiurkšti diplomatinė šaudyklė. Baltieji rūmai pakvietė Putiną į G20 susitikimą, vyksiantį gruodžio viduryje Majamyje. Tai būtų nusikalstamo Maskvos režimo tarptautinis pripažinimas, tad 14 JAV senatorių, po septynis iš abiejų partijų, pareikalavo kvietimą atšaukti. 

Iš Jungtinių Tautų tribūnos V. Zelenskis pasiūlė nutraukti abipusę ugnį į energetikos objektus. 50 šalių ir Europos Sąjunga tam pritarė, bet Maskva atsisakė daryti pauzę atakose. „Reuters“ pranešė, jog JAV į naują karinės pagalbos Ukrainai paketą neįtraukė raketų oro gynybos sistemoms „Patriot“. Vis dėlto D. Trumpo administracija ketina panaudoti visus 400 mln. JAV dolerių (apie 351,1 mln. eurų). O rugsėjo 25 d. prezidentas V. Zelenskis pareiškė, kad Ukraina gaus licencijas „Patriot“ raketų gamybai.

Agentūra „Bloomberg“ išplatino žinią, esą D. Trumpas pakvietė V. Zelenskį derybų atvykti į Maskvą, tačiau Kyjivas tuojau pat paneigė, jog toks kvietimas buvo išsakytas per prezidento viešnagę Jungtinėse Tautose. Putinas žongliruoja kvietimu į Rusijos sostinę, iš anksto žinodamas, kad V. Zelenskiui tai būtų lyg Ukrainos išdavystė. Tad ko jis tikisi? 

Iš šių geopolitinių įvykių konteksto neiškrenta ir Lietuva. Kai tik Seimas panaikino šalies nebranduolinį statusą (oponentai sako, jog tai yra pavojingas žingsnis), įsijungė Rusijos propagandinė mašina: Kremlius paskelbė straipsnį, kuriame grasina surengti dar vieną „specialiąją operaciją“ – šį kartą prieš Lietuvą. Tiesa, šis grasinimas viešai išsilaikė tik tris valandas, bet jo tikslas aiškus: perspėti Vakarus, jog nebandytų branduolinio ginklo priartinti prie Rusijos sienų. Kaip atsakymas Kremliui – Lietuvos surengtos nacionalinės mobilizacijos pratybos „Vyčio skliautas 2026“.

Gal skaitytojai sakys, jog nedera net ir silpstančio liūto tampyti už ūsų. Tačiau iš anksto pakelti rankas prieš galimą agresorių reikštų ir išankstinę tautos mirtį. Istorikai vėl primena Antrojo pasaulinio karo išvakares, kai Lietuva buvo paskelbusi neutralumą. Ar tuomet nesipriešindami ką nors laimėjome? Gal ir šiandien kai kam tieskime raudoną kilimą?

Česlovas IŠKAUSKAS