Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą turi ypatingą reikšmę, kuri juntama iki pat šių dienų. Istorinę atmintį puoselėjantys kaimynai lenkai, kasmet tradiciškai organizuodami pagerbimo ceremoniją jųdviejų žūties vietoje Pščelniko miške, lakūnus vadina mūsų tautų draugystės globėjais. Tokius atgarsius iš iškilmingo minėjimo Myslibužo apylinkėse parsivežė Lietuvos Respublikos Seimo narys Šarūnas Šukevičius.

„Kiek kartų šioje vietoje lietuvių ir lenkų kalbomis jaunimas tarė vieni kitiems žodžius „labas, sveikas“, kiek sykių čia susitikę mūsų šalių prezidentai bičiuliškai apsikabino, o ir mes patys – lietuviai ir lenkai – susikibę rankomis vis apjuosiame šią sakralią erdvę. Mums ji – šventa, todėl rūpinamės ištisus metus ir garbingai saugome, – iškilmingame minėjimo renginyje sveikindamas abiejų valstybių delegacijas kalbėjo Myslibužo burmistras Piotr Sobolewski. – Mes, krikščionys, tikime, kad mirtis visko neužbaigia. Netgi skeptikai pripažins, kad žmogus gyvena tiek ilgai, kiek gyvas jo atminimas. Šioje lietuvių lakūnų istorijoje yra kažkas metafiziško – atrodo, lyg visą laiką jaustume jų buvimą šalia.

Šie Lietuvos sūnūs ne tik didvyriškai perskrido Atlantą, įveikdami anuomet vieną ilgiausių atstumų ore, bet pasiekė kur kas daugiau. S. Darius ir S. Girėnas tapo mūsų tautų draugystės patronais. Dėl to mes visąlaik sakome, kad jų herojiška kelionė nesibaigė – jie vis dar skrenda…“

Šiemet sukako 93 metai nuo tragiškos transatlantinio skrydžio baigties. Lietuvos lakūnų iššūkis amžiams įrašytas į istoriją: daugiau kaip 34 valandas nepertraukiamai išbuvęs ore, 1933 m. liepos 17-ąją, maždaug pusvalandis po vidurnakčio, legendinis lėktuvas „Lituanica“ nukrito dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko kaimo miške.

Aviatorių žūties vietą žymi dar 1936 m. liepos 17-ąją atidengtas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas paminklas ir „Lituanicos“ sparnų kliudytos, į šalis išsikerojusios aukštai išstypusių šimtamečių pušų viršūnės. Netoliese įrengta muziejinė ekspozicija.

Greta monumento jau daugiau kaip pusę amžiaus kasmet liepos viduryje pagerbti didvyrišką S. Dariaus ir S. Girėno žygį susirenka Vakarų Pamario vaivadijos, Myslibužo apskrities bendruomenė, vietos institucijų bei lietuvių diasporos atstovai, Lietuvos Respublikos Seimo, ambasados Lenkijoje ir susigiminiavusių Kauno miesto bei rajono savivaldybių delegacijos, Lietuvos garbės konsulas Ščecine.

„Šią vietą linkėčiau bent kartą aplankyti kiekvienam lietuviui. Myslibužo meras ir vietos bendruomenė atvykusių svečių kaskart prašo tik vieno – jaustis kaip namuose. Labai simboliška, jog tas žemės lopinėlis Pščelniko miške net ir formaliai priklauso Lietuvai, nors jį toliau saugo bei puoselėja Lenkijos visuomenė.

Dar svarbiau – pajusti tą dvasią, išgirsti autentiškas istorijas, kurių čia išties gausu. Pavyzdžiui, kai sovietmečiu buvo bandyta nuplėšti paminklo granito plokštes ir norėta aplink išpjauti pušis, vietos miškininkas Piotr Niewinski į nekviestus atvykėlius atgręžė šautuvą – monumentas liko nė nepaliestas, o lemtingą „Lituanicos“ skrydžio baigtį menančios pušys aplink svyruoja iki šiol“, – įspūdžiais dalijasi Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublikos Seimu ir Senatu grupės narys Š. Šukevičius.

Myslibužo meras P. Sobolewski pasakoja, kad S. Darius ir S. Girėnas tapo svarbia vietos istorijos dalimi: „Mes, myslibužiečiai, puikiai žinome šių lietuvių tautos sūnų skrydžio istoriją. Jų likimas taip giliai įsišaknijo į mūsų valsčiaus bei miesto gyventojų sąmonę ir širdis, kad šiandien

ia galite atrasti daugybę jų atminimui skirtų ženklų.“

Lietuvių lakūnų žūties vietą Pščelniko miške skiria mažiau nei dešimt kilometrų nuo Myslibužo miesto. Pastarajame Lietuvos lakūnų atminimas įamžintas paminklinio akmens kompozicija, jų vardu pavadintas skveras, trispalvėmis išpuošta žiedinė sankryža ir vietos mokykla. Beje, to paties pavadinimo gimnazija veikia ir lietuvybę puoselėjančiame Punske. Šios įstaigos jaunimas lietuviškomis dainomis papuošė minėjimo iškilmes.

1933 m. liepos 15-osios popietę, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, S. Darius ir S. Girėnas be nusileidimo įveikė 6411 km. Anuometinėje aviacijoje tai prilygo vienam ilgiausių skrydžių pagal atstumą ir tiksliausiam pagal jo numatytą maršrutą. Iki tikslo – Kauno aerodromo – buvo telikę apie 650 km, maždaug trys valandos skrydžio.

Aldona JAKAVONIENĖ

LR Seimo nario Š. Šukevičiaus patarėja

Tomo JARUSEVIČIAUS nuotr.

,

Guodimasis, kad Lietuvą ir Uk­rainą skiria apie 700 kilometrų atstumas, ir rusų bombos mūsų nepasieks, vertas tokių pat naivių vilčių, kokias puoselėjome artėjant plataus masto Rusijos intervencijai į Ukrainą prieš puspenktų metų. Iš tiesų karas Lietuvą jau pasiekė: naktį į šeštadienį Rusijai balistinėmis raketomis smogus Kyjivui, buvo apgadintas ir Lietuvos ambasados pastatas. Turint galvoje, kad ambasadų teritorijos priklauso reziduojančiai valstybei, Putino agresija tiesiogiai palietė ir Lietuvą. 

Niekas nenukentėjo. Naktį patalpose buvo tik budintysis. Nemažos žalos padaryta pastatui ir jį supančiai aplinkai. O štai mieste nuo Rusijos smūgių žuvo keliolika žmonių, keliasdešimt buvo sužeista. Išsikvietusi Rusijos ambasados atstovą Lietuva įteikė griežtą notą.

Tačiau matydamas Vašingtono blaškymąsi, Putinas tampa vis įžūlesnis. Tuo tarpu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis perspėja, jog po dar vienos masinės naktinės Rusijos atakos šalyje beveik išseko turimos „Patriot“ oro gynybos sistemoms skirtos perėmimo raketos.

Vien tą naktį Rusija paleido 35 raketas, tarp jų – 27 balistines, taip pat 185 įvairių tipų kovinius dronus, o Kyjivas sugebėjo numušti tik vieną raketą. Viena vertus, toks pareiškimas rodo ukrainiečių jėgų išsekimą, o tai drąsina Maskvą, iš kitos pusės, jis apeliuoja į JAV, kad šios skirtų daugiau reikalingos oro gynybos įrangos. 

Tuo metu Donaldas Trumpas vėl pasisuko 180 laipsnių kampu: prieš keletą dienų Ovaliajame kabinete V. Ze­lenskiui tarsi ir pažadėjo priimti sprendimą dėl licencijos suteikimo Kyjivui gaminti „Patriot“ raketas, dabar teigia, jog „nėra tikras, ar tai reikėtų daryti“, nes esą „jie gali panaudoti jas prieš jus“. Sveiku protu sunkiai suvokiama, jog Kyjivui perduotos raketos kada nors būtų nukreiptos į Vašingtoną. Bet čia juk D. Trumpas...

Po minėto naktinio incidento Baltijos šalys vėl sujudo. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje toliau tvirtinamas rytinės sienos apsaugos ruožas. Bet, kaip paprastai atsitinka, projektas įgyvendinamas vangiai ir kelia daug klausimų. Estų žurnalistas Kauras Maranas lyg ir šaiposi: Latvija investuoja į „drakonų dantis“, Estija pastatė bunkerius, o lietuviai tikisi atkurti pelkes bei miškus, kurie sutrukdytų priešo technikos judėjimui. Šiaip jau brandus miškas užauga per kokį 100 metų, pelkės irgi neatsiranda per dešimtmetį, nebent bus rausiami gilūs ir platūs kanalai bei grioviai. Kita vertus, nereikia būti karo specialistu, kad suvoktum, jog dabar tankais ar kitomis kovos mašinomis į ataką beveik nesiveržiama...

Esu jau rašęs, kad dėl Ukrainos pergalių fronte nereikia puoselėti nepagrįstų iliuzijų ir pulti į euforiją. Taip, kaip pripažino ir JAV valstybės sekretorius Marco Rubio, Ukrainos smūgiai Rusijai pakeitė karo dinamiką, tad yra

galimybė artimiausioje ateityje surengti naujas taikos derybas. D. Trumpas sako, kad jos bus atnaujintos „artimiausiomis savaitėmis“. M. Rubio taip pat tikino, kad JAV prezidentas yra „vienintelis lyderis pasaulyje, galintis priversti Rusiją ir Ukrainą sėsti prie derybų stalo“. Bet būtent priversti nė neketina. 

D. Trumpas suabejojo ne tik raketų sistemų „Patriot“ licencijos suteikimu Kyjivui, bet ir viso vadinamojo „Geležinio kupolo“ perdavimu. Neva tai užginčijo Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, įtikinęs Baltųjų rūmų šeimininką, jog Artimuosiuose Rytuose kupolas reikalingesnis. Kaip pranešė leidinys „Politico“, Pentagonas taip pat atsisako vadovavimo Vokietijoje prieš dvejus metus įsikūrusiai NATO būstinei arba Saugumo pagalbos Ukrainai grupei (SAG-U), kuri koordinuoja karinę paramą Uk­rainai.

Vašingtono pareigūnų žodžiai apie norą užbaigti karą Ukrainoje, atrodo, tėra pigi retorika. Jeigu D. Trumpas išsisuks nuo JAV Senate rengiamo sankcijų Rusijai paketo (jis siekia prie jų pridėti ir Iraną), tuomet drąsiai galima bus sakyti: skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas...

Briuselio elitas rugpjūtį atostogauja. ES ir NATO viršūnėlėms po sunkių darbų reikia atsipūsti. Baltieji rūmai, gražiai pagerbę mirusio senatoriaus Lindsey Grahamo atminimą ir maloniai pabendravę bei pažadais užpylę čia viešėjusį V. Zelenskį, taip pat patraukė poilsiauti į savo vilas. 

Ukraina liko kautis viena. Viena už visus, už visą Europą. Kraujuojančio agresyvaus slibino galvos lekia viena po kitos, bet atauga ir naujos. Mums beliko tuščios viltys, kad, nelikus Putino arba sukilus visiems rusams, karas nuščius, o jo iniciatoriai bus pakarti Raudonojoje aikštėje. Kas nors tuo tikite?

Lietuva taip pat yra įsitempusi. Juk karas atėjo ir į jos teritoriją, nors ir nutolusią už tūkstančio kilometrų nuo Vilniaus. Yra sakančių, jog mes kariaujame jau nuo 2014 m. Profesorius Vytautas Landsbergis Medininkų žudynių 35-ųjų metinių minėjime pakartojo: karas kiekvieno sąmonėje jau prasidėjo, tad svarbu, kad joje neįvyktų kapituliacija, išdavystė, suniekšėjimas.

Česlovas IŠKAUSKAS

Sausį Šilalės savi­valdybės taryba lei­­do savivaldybės ad­ministracijai pra­­dė­ti kultūros centro di­džiosios sa­lės ir jos prieigų kapita­linio remonto pirkimą, skiriant tam apie 2,3 mln. eurų. Nors jau tada buvo progno­zuojama, kad vi­siems numatytie­ms dar­bams pinigų ne­­už­teks, rajono me­­ras vylėsi, jog vie­šieji pirkimai leis su­­tau­pyti. Tačiau da­­bar aiškėja, kad, pra­­ėjus pusmečiui, ne­­­pa­sistūmėta nė per nago juodymą – pir­kimai neįvyko, dar­bai neprasidėjo, o lėšų remontui jau prašoma trečdaliu daugiau nei sausį.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

Šiuolaikinė technologinė transformacija dažnai pateikiama kaip neišvengiamas progresas, tačiau už savitarnos svetainių ir mobiliųjų programėlių slepiasi socialinė praraja. Šildymo ir vandens tiekėjams sparčiai atsisakant popierinių sąskaitų, tūkstančiai vyresnio amžiaus žmonių faktiškai tapo skaitmenizacijos įkaitais. Kai pašto dėžutėje neranda popierinės sąskaitos, senjorai nebežino, ko griebtis – pasak žmonių, jie jaučia­si diskriminuojami ir nevertinami, negana to, nežinant, kokiu būdu apmokėti už paslaugas, kyla baimė ir dėl galimų įsiskolinimų.

Daiva BARTKIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

Greta Šiauduvos (Laukuvos sen.) esantis Padievyčio piliakalnis jau kurį laiką kelia klausimų vietos gyventojams ir kraštotyros entuziastams – vienas iš įspūdingų buvusių Žemaitijos objektų šiandien yra apaugęs ir menkai prižiūrimas, o pagrindinė to priežastis yra, jog jis priklauso privačiam savininkui.

Į „Šilalės artojo“ redakciją kreipėsi skaitytojai, prašydami išsiaiškinti, kodėl Padievyčio piliakalniui visiškai neskiriama dėmesio, prie jo neįmanoma net prieiti.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 57

27 metai Lietuvoje, lygiai tiek pat – Londone. Taip savo gyvenimo kelią pristato jau trečią dešimtmetį Londono lietuvių sielovada besirūpinantis dvasininkas Petras Tverijonas. Iš Šilalės kilusiam kunigui puikiai pažįstami čia įsi­kūrusių tautiečių džiaugsmai bei rūpesčiai – kasmet tenka sutuokti dešimtis porų, krikštyti kūdikius, būti šalia atsisveikinimo su šiuo pasauliu akimirką. Tai neįkainojamos patirtys, sugulančios į gyvą, kintantį šių laikų lietuvių migracijos paveikslą. Jis praturtintas ir asmenine istorija – nuo pirmųjų metų megapolyje, kuriame teko įsigyventi, beveik nemokant ang­lų kalbos, iki šiandien patiriamo džiaugsmo, atsiradus galimybei pabendrauti žemaitiškai. 

Londono parapija traukiasi, bet tai natūralu

Beveik tris dešimtmečius Londone gyvenantis kun. P. Tverijonas bent keletą kartų per metus parvyksta į Lietuvą. Šią liepą čia jis praleido dvi intensyvių atostogų savaites. Laiko pokalbiui su „Šilalės artojo” laikraščiu dvasininkas rado Vilniuje. Sostinėje gyvena dalis jo giminės – du sūnėnai, dvi dukterėčios, tad visus rūpi aplankyti. Dar su vienu sūnėnu susitikimas laukė Šilalėje. 

Pačioje atostogų pradžioje kun. P. Tverijonas lankėsi gimtuosiuose kraštuose, liepos 19-ąją dalyvavo svarbiose iškilmėse Padvarninkuose (Žadeikių sen.) – kaimo gyventojai rinkosi prie kapinaičių koplytėlės, minėdami jos pašventinimo 20-ąsias metines, bei prie naujai atstatyto kryžiaus, tad šiose vietos bendruomenei svarbiose iškilmėse kartu su  kun. Edgaru Petkevičiumi aukojo Šv. Mišias, dalijosi prisiminimais. Simboliška – šią koplytėlę jis šventino ir prieš du dešimtmečius. 

Pokalbį pradedame nuo to, kas yra pašaukimas, bet tuo pačiu ir darbas – dvasinis vadovavimas išskirtinei lietuvių parapijai.  

Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapija priklauso vietinei Vestminsterio vyskupijai, o pats klebonas – Telšių vyskupijos dvasininkas, išleistas dirbti sielovados darbą į geografiškai tolimą kraštą. Parapija jo klebonavimo laikotarpiu stipriai keitėsi. Iš pradžių Londone buvo mažai tautiečių, bet jų sparčiai daugėjo – per metus santuokai tekdavo ruošti iki 250 sužadėtinių porų, išvykdavusių tuoktis į Lietuvą. 

„Breksitas” viską pakeitė. Nuo 2020-ųjų, kai buvo pasirašyti paskutiniai susitarimai, Angliją kasmet palieka apie 7 tūkst. lietuvių. Dabar sekmadienio Mišiose sulaukiame maždaug pustrečio šimto tautiečių, sužadėtinių porų sumažėjo dešimt kartų”, – apie didžiulius pokyčius, neišvengiamai palietusius ir lietuvių bažnyčią, kalba kun. P. Tverijonas. 

Anot jo, dabartinė Didžioji Britanija – visiškai kitokia, nei šalis, į kurią lietuviai veržėsi net tada, kai tam nebuvo legalių galimybių. Iki 2010-ųjų gyvenimas čia išties buvo labai geras. Po 2008-2009 m. finansinės griūties, kai valstybė turėjo išmokėti bankams visų metų šalies biudžeto dydžio sumą, kreivė pradėjo leistis žemyn. Vėliau „breksitas”, kovido pandemija tą tendenciją tik sustiprino – pragyvenimas į ankstesnį lygį negrįžo ir iki šiol prastėja. 

„Pasikeitusi ekonominė šalies situacija – tik viena iš emigracijos mažėjimo priežasčių. Visos kitos susiveda į natūralius gyvenimo svetur procesus. Atvykę su tam tikrais lūkesčiais, po kurio laiko žmonės įvertina, ką jie gali svetimoje šalyje, o ko ne, dažnai paaiškėja, kad namuose tų galimybių vis dėlto daugiau. Sugrįžti verčia ir nostalgija”, – sako dvasininkas.  

Tačiau dėl besitraukiančio tikinčiųjų skaičiaus klebonas sako neišgyvenantis. Anot jo, užsienio šalyse įsikūrusios tautinės parapijos nuolat patiria bangavimus. Bendruomenes mažina ne tik grįžtančiųjų srautai, bet ir stebėtinai spartūs integracijos, asimiliacijos procesai. Lieka tik skėsčioti rankomis, girdint tėvus su savo atžalomis bendraujančius 

angliškai, klausantis istorijų, jog parvykę atostogų į Lietuvą anūkai nesusišneka su seneliais.

„Tikrai per greitai, bet ką padarysi... Bažnyčioje pagrindinė kalba tebėra lietuvių, tačiau dalį medžiagos, pavyzdžiui, jaunuoliams, tenka pateikti ir angliškai. Būna prob­lemų ir su Pirmajai komunijai besiruošiančiais vaikais”, – apgailestauja kunigas, pabrėždamas, kad malda lietuviškai padeda išsaugoti tapatybę. 

Anglų kalba šalia gimtosios Šv. Kazimiero parapijoje skambėjo ir anksčiau. Pradėjęs tarnystę, kun. P. Tverijonas dar spėjo susipažinti su senaisiais Londono emigrantais. Dvi jo parapijietės lietuvės 100 metų jubiliejaus proga, pagal tos šalies tradicijas, buvo apdovanotos karališkuoju dėmesiu – sulaukė karaliaus ranka rašyto sveikinimo. Šiandien ši karta jau iškeliavusi, ją parapijoje pakeitė dabartiniais laikais emigravę lietuviai. 

„Pirmaisiais mano metais Londone į vakarines Šv. Mišias susirinkdavo pilna bažnyčia – net 80 proc. vyrų ir tik 20 proc. moterų. 1996 m. įvestas bevizis režimas, tas laikas buvo sudėtingas, pilnas įvairiausių įtampų – žmonės ieškodavo bet kokių kelių, atvykdavo kaip turistai ir pasilikdavo nelegaliai, dirbo ir gyveno negalėdami atsivežti šeimų. Situacija ėmė keistis, žmonės ėmė važiuoti šeimomis, kai 2001-aisiais atsirado galimybė dirbti pagal patentą. Nuo 2004 m. kilo ypač didelė banga, dauguma emigravo dėl ekonominių problemų. Ta tendencija laikėsi maždaug iki 2016-ųjų, bet srautai jau nebuvo tokie dideli. Po kovido, kaip žinia, prasidėjo atgaliniai procesai”, – pastaruosius emigracijos dešimtmečius apžvelgia pašnekovas. 

Šiandien tautiečiams pinigai jau nebėra esminius pasirinkimus diktuojantis sprendimas. Jie atsisako vis dar didesnių Didžiosios Britanijos nei Lietuvos algų ir renkasi gyvenimo kokybę tėvynėje – švaresnį orą, greitai įveikiamus atstumus, ryšius su artimaisiais. 

Tačiau lietuvių bendruomenės toje šalyje tebėra gausios. Kun. P. Tverijonas, pasidalindamas kartu su Londono parapijoje dirbančiu kun. Petru Gucevičiumi, dvasinius patarnavimus teikia Piterbore, Mančesteryje, Bostone ir kituose „lietuviškuose” miestuose. 

1912 m. centrinėje Londono dalyje lietuvių pastatytoje bažnyčioje – 220 sėdimų vietų. Per sekmadienio Šv. Mišias jos vis dar būna užimtos, per šventes daliai tenka melstis stovint. Tikinčiųjų aukos leidžia parapijai surinkti metinį 100–120 tūkst. svarų biudžetą. Jokių kitų „injekcijų” ji neturi. 

Sportuojantis, bet „netgi labai tipiškas” kunigas

„Žemaičiams niekada nebūna greitai”, – juokiasi dvasininkas, prisimindamas tarnystės Londone pradžią. 

Pasak jo, apsiprasti svetur, įsigyventi naujoje aplinkoje prireikė laiko. Paskyrimas į lietuvių parapiją užsienyje buvo gana netikėtas. Baigęs Telšių kunigų seminariją, kun. P. Tverijonas ketverius metus dirbo vikaru Mažeikiuose, aptarnavo Pikelių, Leckavos tikinčiuosius. Iš čia, mažų provincijos parapijų, – šuolis į milijoninį Londoną, tautų, kultūrų katilą, atveriantį pačias įvairiausias galimybes, bet ir pribloškiantį ta įvairove. 

„Prireikė ketverių metų, kol pavadinau Londoną savu miestu. Kas buvo sunkiausia? Ko gero, būti toli nuo draugų. Kamavo ir nostalgija Lietuvai. Jau savaitę prieš grįžtant namo apimdavo toks keistas jausmas, tarsi jaudulys, nekantrumas, kad tik greičiau”, – prisimena dvasininkas. 

Pratintis prie naujos šalies jam teko panašiai kaip daugeliui kitų emigrantų. Labai trūko anglų kalbos, teturėjo jos pagrindus. Tad, ilgai nelaukęs, užsirašė į kalbos kursus, po metų išlaikė egzaminus. Kalbinis pasirengimas leido toliau plėsti akiratį, gilinti teologines žinias. 2003-iaisiais kun. P. Tverijonas Midlesekso universiteto Misijų institute įgijo magistro diplomą. 

Tačiau ir dabar vis dar grįžimas į Lietuvą, nors ir nebekeliantis ankstesnio jaudulio, dvasininkui kaskart tampa svarbiu įvykiu.  

„Šis mano vizitas – jau trečias šiais metais. Kovą lankiau tėvelius, gegužę buvau atsivežęs svečių –

du kunigus indus, slovaką, veng­rą bei rumuną. Parodžiau jiems Vilnių, Rumšiškes, Kryžių kalną, Telšius, Platelius, Nidą, Palangą. Ypatingą įspūdį jiems paliko Dievo gailestingumo šventovė Vilniuje, čia saugomas garsusis Jėzaus paveikslas. Sužavėjo ir Rumšiškių muziejus, išsidėstęs didžiuliame plote”, – sako kun. P. Tverijonas, šįmet į Lietuvą dar grįšiantis. 

Kelios pastarųjų atostogų dienos buvo paskirtos baidarių žygiui Siesarties upe. Tai vienas iš aktyvaus laisvalaikio pomėgių, dėl kurių buvęs šilališkis neretai pavadinamas netipišku kunigu. Nusivilkęs sutaną jis keliskart per savaitę keliauja į sporto klubą ar išsiruošia pabėgioti, išvyksta paslidinėti į kalnus. Gyvenant Londone patogu nusigauti iki vandens sportams tinkamų vietų – gaudant potvynius ir atoslūgius valdyti jėgos aitvarus. Vis tik labiausiai užsiimti šiuo sportu patinka Lietuvoje, Svencelėje, prie Kuršių marių. 

„Baidarėmis šįkart plaukėme septyni Žemaitijos kunigai. Ir visi esame netgi labai tipiški. Tačiau pirmas dalykas – Evangelija, toliau – santykis su žmonėmis, žmogiškosios vertybės. Bet svarbu ir laisvalaikis, atostogos, poilsis. Planuojame prieš pusę metų, deriname, jog visiems tiktų. Reikia iškovoti tą laiką sau, kitaip nieko nebus. Jeigu normaliai dirbi, reikia ir pailsėti, ir į rekolekcijas nuvažiuoti. Sklando legendos, kad kunigai neatostogauja, kad jiems nereikia poilsio. Bet tai netiesa”, – šypsosi pašnekovas. 

Sportiniams pomėgiams laiko ir vietos jis randa ir Šilalėje. Sparčiu žingsniu apeiti tvenkinį ir pušyną – penki ar šeši kilometrai, kurie leidžia ne tik pajudėti, bet ir atgauti jėgas. Švari gamta, vasaros kvapai, sugrąžinantys į vaikystę, ir puikiai pažįstama aplinka apgaubia jaukumu bei ramybe. 

Atvykęs aplankyti tėvelių, kun. P. Tverijonas aukoja Šv. Mišias Šilalės bažnyčioje. Tai jo vaikystės bažnyčia, kurioje pažįstamas kiek­vienas kampelis, primenantis svarbiausius gyvenimo etapus, sugrąžinantis į brangius prisiminimus.

Ne mažiau džiugina ir sugrįžimas prie žemaičių kalbos. Su tėvais dvasininkas bendrauja tik žemaitiškai. Smagu vėl pasinerti į gimtąsias intonacijas, žodyną, kuris niekada nepasimiršta ir, regis, kaip joks kitas leidžia tiksliai perteikti kalbos niuansus bei minties vingius.

„Londonas yra mano namai, Lietuva yra mano tėvynė, Šilalė – mano tėviškė. Lietuvoje gyvenau 27 metus, dvejus buvau sovietinėje kariuomenėje ir jau 27 metai, kai esu Londone. Pusę savo gyvenimo esu čia, nebūčiau ištvėręs, jei būtų ne namai. Bet ateis laikas, ir sugrįšiu, tik nežinau kur, greičiausiai į Žemaitiją, Telšių vyskupiją, ten, kur būsiu reikalingas. Kol kas yra ką veikti šioje parapijoje – prasideda remontai, reikia atnaujinti bažnyčią pagal šiuolaikinius reikalavimus, turiu čia daug darbų”, – tikina kun. P. Tverijonas. 

Jūratė KIELĖ

AUTORĖS ir pašnekovo asmeninio archyvo bei Telšių vyskupijos nuotr.

Ukrainą jau pasiekė Vakarų vals­tybių pažadėta oro gynybos rake­tų siunta, tačiau jos kiekis tebėra ribotas. Tuo naudodamasi Rusija nesiliauja rengusi atakų – Kyjivas beveik kasnakt apšaudomas balistinėmis raketomis, gyventojai gelbstisi metro stotyse, namų rūsiuose įrengtose slėptuvėse, o neretai vonios kambariuose ar daugiabučių laiptinėse. Dar sun­kesnė padėtis pasienyje su Rusija esančiuose miestuose ir pafrontės gyvenvietėse, kurias okupantai nuolat terorizuoja raketomis, dro­nais ir artilerijos sviediniais.

Ukrainą sukrėtė dar vienas okupantų nusikaltimas Černihive. Dronas smogė maisto prekių parduotuvei „ATB“, per ataką žuvo devynmetė mergaitė ir 23-ejų studentė, dar 25 pirkėjai bei darbuotojai buvo sužeisti. Tyrėjams nustačius, kad naudotas „Geran“ tipo dronas buvo aprūpintas vaizdo kamera, nebeliko abejonių, jog parduotuvė ir joje buvę civiliai buvo pasirinkti tyčia, siekiant juos nužudyti ir pasėti paniką. Panašų nusikaltimą okupantai įvykdė ir Zaporižėje, kur dronas smogė į autobusų stotelę – trys žmonės žuvo, šeši buvo sunkiai sužeisti.

Nors okupantų žiaurumas ukrainiečių jau seniai nebestebina, visuomenėje didžiulį pasipiktinimą sukėlė ir nusikalstamai aplaidus pačių tautiečių elgesys, prisidėjęs prie kraupios tragedijos Kapitanivkos kaime, netoli Kyjivo. Nelaimė įvyko okupantų raketai smogus sportinės šaudyklos teritorijoje surengtai karinės technikos parodai. Per išpuolį žuvo dešimt lankytojų, daugiau kaip šimtas buvo sužeisti. Tačiau, kaip pripažįstama, tragedijos mastą buvo galima gerokai sumažinti, o gal net visai jos išvengti, jei renginio organizatoriai būtų laikęsi visų privalomų saugumo reikalavimų.

Vėliau paaiškėjo, jog renginio teritorijoje buvo įrengta tik nedidelė slėptuvė, talpinusi vos keliolika žmonių. Ji stovėjo teritorijos pakraštyje, todėl dauguma lankytojų neturėjo galimybės laiku pasislėpti. Parodoje taip pat nebudėjo medikai, o netvarkingai sustatyti automobiliai trukdė greitosios medicinos pagalbos ekipažams operatyviai pasiekti nelaimės vietą. Kyjivo merija užpraėjusį šeštadienį paskelbė gedulo diena, o prezidentas Volodymyras Zelenskis nurodė atsakomybėn patraukti renginio organizatorius, kurie neužtikrino dalyvių saugumo. Visuomenė stebisi, kad panašios tragedijos kartojasi jau penktus karo metus, tačiau dėl aplaidumo atsakingi asmenys taip ir nesulaukia griežtų bausmių.

Kol kas neaišku, ar apie planuojamą parodą okupantams pranešė Maskvai dirbantis išdavikas, ar informaciją surinko Rusijos žvalgyba. Apie būsimą karinės technikos naujovių parodą organizatoriai specializuotame leidinyje paskelbė prieš savaitę, tačiau nenurodė nei jos vietos, nei tikslaus laiko. Ši informacija buvo perduota tik iš anksto užsiregistravusiems dalyviams, likus parai iki renginio pradžios. Dauguma eksponatų buvo išdėstyti po atviru dangumi, kad lankytojai galėtų stebėti jų veikimą ir galimybes.

Liudininkų teigimu, dar didesnio aukų skaičiaus pavyko išvengti todėl, jog į parodą atvykę kariškiai buvo apmokyti teikti pirmąją pagalbą ir su savimi turėjo individualias medicinines vaistinėles. Taip pat paaiškėjo, kad panašios karinės technikos naujovių parodos įvairiose Ukrainos vietose rengiamos net kelis kartus per mėnesį, nes karo sąlygomis naudojama technika ir technologijos sparčiai kinta.

Kadangi Ukrainos įstatymai draudžia viešinti žuvusių ir sužeistų karių skaičių, neabejojama, jog tarp aukų buvo ne tik civiliai, todėl tikrasis tragedijos mastas gali būti gerokai didesnis nei skelbiama oficialiai.

Beje, Rusija ne pirmą kartą taikosi į tokio pobūdžio renginius. 2023 m. liepos 19 d. Černihivo dramos teatre buvo surengta viešai reklamuota dronų paroda. Į ją pataikiusi raketa pražudė septynis žmones, sužeidė 214 civilių ir kariškių, taip pat apgadino 66 gyvenamuosius namus.

Nebuvo pasimokyta ir iš ankstesnių atakų prieš poligonuose rengtas karių apdovanojimo ceremonijas. Pirmoji tokia tragedija įvyko 2022 m. lapkričio 3 d. Zaporižės regione. Pafrontėje 128-osios brigados vadams išrikiavus karius apdovanojimų ceremonijai, atskriejusi priešo raketa pražudė daugiau kaip 20 ir sužeidė per 50 karių. Tačiau ir ši nelaimė netapo rimtu perspėjimu – vėliau mažiausiai dar dvi panašios ceremonijos baigėsi tragedijomis. Abi jos įvyko 2025 m. Balandžio 13 d. Sumuose raketos smūgis nusinešė 35 gyvybes, dar 145 kariai buvo sužeisti. Lapkričio 1 d. Dnipro regione, kariams išsirikiavus apdovanojimams, žuvo 19, sužeisti buvo 36 kovotojai.

Pastarosios tragedijos vietoje lankiausi praėjus vos kelioms valandoms po raketos smūgio. Žuvusiųjų ir sužeistųjų jau nebebuvo, tačiau buvo matyti smūgio padariniai, o apie įvykius pasakojo sprogimo liudininkai. Vietos gyventojai nesuprato, kodėl buvo atakuota jų gyvenvietė, tačiau pripažino, kad prieš bombardavimą joje buvo neįprastai daug atvykusių kariškių. Patys kariai spėjo, jog informaciją apie jų susitelkimą priešui perdavė išdavikas, tačiau teisėsaugai jo nustatyti taip ir nepavyko.

2024 m. Poltavoje lankiausi praėjus vos kelioms valandoms po raketų atakos prieš Ryšių institutą. Tuomet žuvo 59, dar 349 naujai mobilizuoti kariai buvo sužeisti. Prie šios tragedijos iš dalies prisidėjo ir vietos karinė valdžia, miesto interneto svetainėje kvietusi jaunuolius tapti dronų operatoriais bei dalyvauti mokymuose Ryšių institute. Taip Rusija sužinojo, jog šiame institute rengiami ne tik ryšių specialistai, bet ir vyksta mobilizuotų karių mokymai. Raketos smogė tuo metu, kai naujokai buvo išrikiuoti instituto kieme apžiūrai...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Tarptautinis festivalis „Tauragė Jazz“ šiemet kviečia į išskirtinį susitikimą – rugpjūčio 5 dieną Tauragės džiazo festivalyje pasirodys pianistė ir kompozitorė japonė Keiko Borjeson.

Koncertas vyks Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje. 

„Keiko dažnai vadinama savotišku priešnuodžiu blogoms naujienoms. Ir ne be reikalo – jos muzika kupina šviesos, lengvumo ir nuoširdumo, o kiekvienas kūrinys pasakoja savitą, nuotaikingą istoriją“, – teigia festivalio organizatoriai. Pasak jų, šios atlikėjos pasirodymas – tai ne tik koncertas, bet ir emocinė patirtis, leidžianti atsitraukti nuo kasdienybės ir pasinerti į gyvą, improvizacijos kupiną muzikos pasaulį.

Tokijuje gimusi Keiko Borjeson muzikinį kelią pradėjo itin anksti – pianinu ji groti pradėjo vos trejų, o jau penkerių pirmą kartą pasirodė televizijoje. Per savo karjerą ji tapo nuolatine tarptautinių džiazo festivalių viešnia ir koncertavo įvairiose pasaulio šalyse – nuo Europos iki Azijos bei Afrikos.

Atlikėja yra pelniusi reikšmingus džiazo apdovanojimus, tarp jų – „Jazz Audio Prize“ ir „Jazz Critics“ įvertinimus už savo įrašus. Jos muzika apibūdinama kaip elegantiškas, ritmingas džiazas su ryškiu bebop’o prieskoniu, kuriame dera techninis meistriškumas ir savitas kūrybinis braižas.

Ne mažiau svarbi ir Keiko filosofija – ji improvizuoja ne tik scenoje, bet ir gyvenime. „Visas gyvenimas yra improvizacija. Nėra laiko repeticijoms“, – sako atlikėja, kurios kūryboje spontaniškumas tampa viena pagrindinių vertybių.

Festivalyje „Tauragė Jazz“ Keiko Borjeson pasirodys kartu su žinomais Lietuvos džiazo muzikantais – saksofonininku Laimonu Urbiku ir būgnininku Edmundu Federavičiumi. Šis tarptautinis muzikantų susitikimas žada išskirtinę muzikinę patirtį, kurioje susipins skirtingos kultūros, improvizacija ir gyvas džiazo pulsas.

Rugpjūčio 5-osios vakaras Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje taps dar vienu įrodymu, kad „Tauragė Jazz“ – tai festivalis, kuriame muzika ne tik skamba, bet ir jungia miestą, žmones bei pasaulį. Tai – graži Lietuvos ir Japonijos draugystė, atsiskleidžianti per muziką.

Rugpjūčio 5 d. / 19.00 / trečiadienis
Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčia
Pigesnius išankstinius bilietus platina https://kakava.lt/renginys/keiko-borjeson-i-taurage-jazz/12524/26282

Artėjant renginiui bilietais brangs.

Renginio dieną bilietai parduodami 1 val. prieš koncertą.

Video anonsas: https://www.facebook.com/reel/1679519333319579

Renginys Facebook: https://www.facebook.com/events/1710166876655149

Keiko vaizdo klipas: https://youtu.be/xSLIwja00V4?si=vq1wEJUnjQfqq-RY

Henri Herbert (JAV - Jungtinė Karalystė - Nyderlandai) – tikra rokenrolo stichija, grįžtanti į sceną su triguba jėga. Po įspūdingų solo pasirodymų, pavergusiais publiką visame pasaulyje, šįkart jis į Tauragę atvyksta su grupe „The Fury“ – muzikantais, grojusiais kartu su Bob Dylan ir kitomis ryškiausiomis scenos legendomis.

Tai reiškia viena – Ray Charles, Elvis Presley ar Jimi Hendrix kūriniai čia neskambės kaip nostalgija. Jie virs aukštos įtampos, gyvos energijos kupinu šou, kuriame susilieja džiazas, bliuzas ir rokenrolas.

Henri Herbert laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinių bliuzo ir boogie-woogie pianistų pasaulyje. Jo grojimas išsiskiria ne tik virtuoziška technika, bet ir beveik fizine, gaivališka energija. Per savo karjerą jis bendradarbiavo su legendiniu „The Rolling Stones“ klavišininku Chucku Leavellu, koncertavo nuo Monako karališkųjų rūmų iki garsiojo David Letterman šou, o jo kūrybiniai keliai susikirto su tokiomis žvaigždėmis kaip Bryan Adams.

Jo spontaniški pasirodymai viešose erdvėse internete sulaukė daugiau nei 74 milijonų peržiūrų, tačiau pats atlikėjas pabrėžia gyvo ryšio su publika svarbą.

„Rokenrolo esmė – laukinė dvasia ir bendrumo jausmas. Pažadu – patirsite abu“, – sako Henri Herbert.

• „Tauragė Jazz“ scenoje šią energiją sustiprins „The Fury“ muzikantai:
• Henri Herbert (fortepijonas, vokalas) - JAV / Jungtinė Karalystė
• Jerry Pentecost (mušamieji) - JAV
• Josh Williams (bosinė gitara) - JAV
• Dusty Ciggaar (gitara) - Nyderlandai

Belieka tik atvykti ir tuo įsitikinti – tai koncertas, kuriame muzika ne grojama, o įsiplieskia.

Rugpjūčio 6 d. / 19.00 / ketvirtadienis

Pilies kiemelis
Pigesnius išankstinius bilietus platina https://kakava.lt/renginys/henri-herbert-the-fury-rokenrolo-dnr-i-taurage-jazz/12523/26281

Artėjant renginiui bilietais brangs.

Renginio dieną bilietai parduodami 1 val. prieš koncertą.

Video anonsas: https://www.facebook.com/reel/1451322027149953

Renginys Facebook: https://www.facebook.com/events/1697908851449611

Henri Herbert vaizdo klipai:

• https://youtu.be/kHWIz8g7trc?si=nLVLHe3rcoxfSVDk
• https://youtu.be/avgrvfThhaM?si=4cV4LleOI4IWNI0-