Rugsėjo 19-ąją Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje buvo surengtas jau XIV-asis greitųjų šachmatų turnyras, skirtas iški­liam krašto žmogui – Šilalės valsčiaus viršaičiui, mokytojui, tremtiniui, politiniam kaliniui, poetui, nusipelniusiam visuomenės veikėjui ir šachmatų entuziastui Stanislovui Biržiškiui atminti. Kasmet ši šachmatų šventė sulaukia vis daugiau dalyvių, o šiemet užfiksuotas rekordinis jų skaičius – 205. 

„A“ turnyre prie šachmatų lentų susėdo 124 suaugusieji ir vaikai, turintys didesnį nei 1600 FIDE (tarptautinės šachmatų federacijos) reitingą, o „B“ turnyras sukvietė 81 jaunesnį bei mažesnį reitingą turintį šachmatininką. Jauniausiam šio turnyro dalyviui buvo vos šešeri, o žaisti galėjo 12 metų ir jaunesni vaikai. Vyriausias „A“ turnyro žaidėjas buvo 90-ies, tad prie šachmatų lentų susitiko skirtingų kartų ir patirčių šachmatų mėgėjai. Dalyviai atvyko iš įvairių Lietuvos miestų  bei Lat­vijos. 

Mecenatų Biržiškių bei Makulavičių  šeimų dėka šis renginys išsiskiria ne tik organizuotumu, bet ir prizų gausa. Šiųmečiai prizininkai buvo apdovanoti ne tik unikaliais trofėjais, medaliais, bet ir piniginiais prizais. Pirmosios vietos laimėtojui skirta Jono Biržiškio vardo 300 eurų premija, antrosios – Danieliaus Makulavičiaus vardo 250 Eur prizas, o trečiosios – asociacijos „Lietuvos keliai“ įsteigtas 200 Eur apdovanojimas. Dalyvius apdovanojo ir kasmetiniai rėmėjai Pajūrio seniūnija, Lietuvos šachmatų paramos fondas, rajono savivaldybė, Šilalės sporto klubas „Dvaras“ bei kt.

Po 9 sužaistų ratų „A“ turnyre nugalėjo svečias iš Latvijos, tarptautinis meistras Roland Berzinsh. Antrąją vietą iškovojo kandidatas į meistrus Daniel Šer iš Šiaulių, o trečiąją – FIDE meistras Sigitas Kalvaitis iš Plungės.

Atkaklios kovos vyko ir atskirose grupėse. Tarp moksleivių pirmas buvo Julius Mikolavičius iš Šiaulių, ant­ras – Matvej Pidlužnij (Klaipėda), trečias – Vėjas Čepauskas iš Gargždų.

Moterų įskaitoje nugalėtoja tapo vilniškė Zlata Bogomolnikova, antrąją vietą pelnė Laura Maurutytė, trečiąją – Augustė Ovčinikova (abi iš Vilkaviškio).

Savo kategorijoje varžėsi ir patyrę šachmatininkai. Senjorų iki 70 m. įskaitoje nepralenkiamas buvo Raimondas Narmontas (Šiauliai), antras – Dalius Jocys (Kretinga), trečias – Sergej Drozdov (Klaipėda). Vyresnių nei 70 m. senjorų grupėje nugalėjo Albertas Vitartas iš Radviliškio, antrąją vietą užėmė Arūnas Gincas iš Gargždų, trečiąją – šiauliškis Gintautas Jurgis Plungė.

Nepamiršti ir vietos šachmatininkai: geriausių „A“ turnyro Šilalės rajono žaidėjų įskaitoje išskirti Antanas Dabulskis iš Bijotų ir Alfonsas Stasytis iš Kvėdarnos. Tarp rajono moksleivių geriausiu žaidėju tapo Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazistas Augustas Tomkus, antroji vieta atiteko šilališkiui Tautvydui Aušrai, o trečiosios vietos laimėjimą pelnė pajūriškė Živilė Tomkutė.

Įdomios ir emocingos buvo „B“ turnyro kovos, o dėl dalyvių profesionalumo jos truko netgi ilgiau nei „A“ turnyre. Po atkaklių varžybų paaiškėjo, jog pirmąją ir antrąją vietas išsiveža klaipėdiškiai Gediminas Ragainis ir Dominik Kuprius, o trečiąją – Vytis Varpulis iš Kauno.

Mergaičių grupėje pirmąją vietą pelnė Karina Šer, antrąją – Jorė Kaplunaitė (abi iš Šiaulių), trečiąją – klaipėdiškė Diana Deviatkova. 

Ypač daug dėmesio sulaukė pačių jauniausių šachmatininkų pasirodymai. U10 bend­roje įskaitoje nugalėjo Marijonas Diktanas iš Klaipėdos, antrąją užėmė Rytis Garbus iš Kauno, trečiąją – Jonas Sutkaitis iš Gargždų. U10 mergaičių grupėje pirmavo Adelė Zonytė (Gargždai), ant­ra buvo Dominyka Buikytė (Vilnius), trečia – Viltė Maurutytė (Vilkaviškis). Dar jaunesnių (U08) šachmatininkų grupėje pirmąją vietą iškovojo Gustas Motiejauskas iš Plungės, antras buvo kvėdarniškis Mangirdas Savickas, trečias – Elonas Girčys iš Plungės. Šio jaunojo šachmatininko pasiekimas ypač džiugina, mat berniukui tėra vos šešeri metai. 

Turnyre įvertintas ir žaidėjas, neturintis FIDE reitingo. Geriausiu pripažintas Gabrielius Martinkus iš Gargždų, o papildomas prizas U08 mergaičių įskaitoje atiteko Iglei Ambrozaitei iš Tauragės.

Džiugu, kad tarp daugybės svečių iš kitų miestų gražiai pasirodė ir Šilalės rajono vaikai. Šioje įskaitoje pirmąją vietą užėmė pajūriškis Adomas Domb­rauskas, antras buvo Benas Baublys iš Kvėdarnos, trečia – pajūriškė Vestina Budavaitė.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus Juozo Žymančiaus organizuotumo, rėmėjų ir gimnazijos bendruomenės sutelktumo dėka visi turnyro dalyviai tradiciškai buvo pavaišinti žemaitišku kugeliu. 

Turnyrą organizavo ir „B“ grupėje teisėjavo sporto klubo „Dvaras“  direktorius Tomas Veščiūnas, jam talkino ilgametis šachmatų treneris Audrius Bitinas iš Tauragės. „A“ turnyre teisėjavo Algirdas Rauduvė ir Kęstutis Norkeliūnas. Informacinis šio turnyro rėmėjas – rajono laikraštis „Šilalės artojas“.

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui,

Tomas VEŠČIŪNAS,

Šilalės rajono sporto klubo „Dvaras“ direktorius 

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Apie protesto akciją, kurios simboliu tapo kiaulės galva, šią savaitę „Šilalės artojuje“ jau rašė apžvalgi­ninkas Česlovas Iškauskas. Prita­riu jo įžvalgoms, tačiau manau, jog verta dar plačiau kalbėti apie sudėtingą migracijos problemą, kuri neturi patogaus ir paprasto sprendimo. Kaip rodo rinkimai Vokietijos žemėse, migracija tampa vienu svarbiausių politinės darbotvarkės klausimų.

Visa žmonijos istorija susijusi su mig­racija. Tūkstantmečius žmonės keliavo, ieškodami saugesnių ir patogesnių vietų gyventi. Migracija nesustojo ir tada, kai pasaulio žemėlapyje atsirado daugiau ar mažiau stabilios valstybių sienos. Apie ją kaip sudėtingą iššūkį pradėta kalbėti ypač tada, kai naujos technologijos gerokai padidino žmonių mobilumą, o skirtumai tarp ekonomiškai išsivysčiusių ir skurstančių valstybių vis didėjo. Kurį laiką atrodė, kad ši tendencija turėtų tenkinti abi puses: Vakarams reikėjo vis daugiau pigios darbo jėgos, o migrantams Vakarų standartais minimalus atlyginimas gerokai pranoko tai, ko jie galėjo tikėtis gimtinėje.

Galima teigti, jog dalį dabartinių prob­lemų, kylančių dėl nepakankamos imigrantų integracijos, lėmė vakariečių požiūris ir pernelyg didelis optimizmas. Vyravo įsitikinimas, kad atvykėliai savaime perims vietos gyvenimo būdą ir noriai integruosis į demokratinę visuomenę. Nepakankamai buvo įvertinti kultūriniai ir religiniai skirtumai, tarp jų – ir islamo tradicijų specifika, tapusi daugelio nesusipratimų priežastimi.

Apmaudu ir tai, kad, kaip rodo Vokietijos pavyzdys, verslininkai, anksčiau ar­šiai rėmę gausius darbo migrantų srau­tus, dalį savo politinės veiklos dabar grindžia visuomenėje kylančiomis mig­racijos baimėmis. Išvydome ir naują reiškinį – dirbtinai kuriamus migrantų srautus, naudojamus kaip hibridinio karo įrankį. Ryškiausias pavyzdys – Baltarusijos režimo skatinti nelegalių migrantų srautai į kaimynines valstybes. Galiu tik dar kartą pakartoti: jei ne ryžtingas Lietuvos apsisprendimas taikyti išstūmimo politiką ir pastangos apginti šią poziciją ES kontekste, visas regionas, mano vertinimu, galėjo susidurti su gerokai didesniu chaosu.

Ilgą laiką Lietuvoje daugiausia kalbė­ta apie emigracijos, o ne imigracijos problemą. Lietuviai vyko į turtingesnes valstybes, ieškodami geresnio gyvenimo. Taip susiformavo didelės lietuvių diasporos Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Norvegijoje, Airijoje. Tačiau spartus Lietuvos ekonomikos augimas lėmė,

jog ir mes pradėjome dairytis papildomos darbo jėgos. Paradoksalu, bet Rusijos invazija į Ukrainą turėjo ir tam tikrų palankių padarinių Lietuvai. Į mūsų šalį plūstelėjo ukrainiečių, rusų ir baltarusių. Nors šiandien kartais skundžiamės, kad Lietuvoje pernelyg dažnai girdime rusų kalbą, žmonės, atvykę iš mums geografiškai artimo regiono, paprastai lengviau integruojasi į visuomenę nei tie, kurie atvyksta iš kraštų, kur Lietuva apskritai mažai yra žinoma. Šiuo atveju taip pat mažiau yra ir religinių skirtumų.

Beje, kaip rodo Migracijos departamento duomenys, slavų kraštų migrantų skaičius pastaraisiais metais mažėja. Juos keičia musulmoniškų kraštų atstovai, kurių per pastaruosius trejus metus padaugėjo 20 tūkst. Jie dažniausiai dirba srityse, kuriose Lietuvos piliečiai darbo vietų neužpildo. Todėl būtų neteisinga sakyti, jog atvykėliai tiesiogiai atima iš mūsų darbo vietas. Tačiau natūralu, kad jie bando įsilieti į musulmonų bendruomenę, ir dėl to kyla įvairių įtampų. Kvailiausias būdas jas spręsti – pasitelkti kiaulės galvą.

Kalbant apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius, taip pat turėtume skirti tuos, kurie atvyksta sezoniniam darbui, siekia užsidirbti ir vėliau grįžti namo ar išvykti į kitą valstybę, nuo tų, kurie Lietuvoje bando įleisti šaknis. Tačiau net neverta diskutuoti, jog visiems privalu gerbti Lietuvos įstatymus ir nebandyti primesti savo įpročių. Kita vertus, mes patys irgi turėtume rūpintis tų žmonių integracija, kurie čia būna ne kelis mėnesius, o metus ar dešimtmečius ir galbūt nori likti visam laikui. 

Suprantama, jog tūkstančiai žmonių iš tolimų kraštų, atsivežančių savitus papročius ir tikėjimą, neišvengiamai tampa iššūkiu. Deja, prie to prisideda ir dalies verslininkų požiūris – jiems ne visada rūpi atsivežtų darbuotojų integracija, o teisines inicia­tyvas, reglamentuojančias užsieniečių gyvenimą Lietuvoje, jie kartais vertina kaip perteklines ir bando apeiti.

Bet tikrai nedera pasiduoti baimėms, nes Lietuva šiuo metu yra gerokai palankesnėje situacijoje nei kai kurios Vakarų Europos valstybės, kuriose susiformavo uždaresni migrantų gyvenamieji rajonai ir veikia radikalios islamistinės grupės. Be to, esame ir atokiau nuo pagrindinių migracijos kelių, kuriais į Europą plūsta migrantai, tarkime, iš Afrikos. Tačiau neatmestina, kad migracija pasaulyje tik intensyvės. Tam įtakos turės ne tik klimato kaita, bet ir karų padariniai. ES viršūnių susitikimuose su nerimu svarstoma, kaip karas Ukrainoje ir nutrūkę įprasti grūdų srautai paveiks Afrikos gyventojų gyvenimą. Susidūrus su bado pavojumi, gali prasidėti nauja migrantų banga, o jos mastas gali būti milžiniškas. Taip pat turime nusiteikti galimam naujam ukrainiečių srautui – žmonės ieškos galimybių išgyventi žiemą, Rusijai griaunant Ukrainos miestų infrastruktūrą.

Migracija – procesas, kurio neišvengsime. Tuo labiau, kad mums patiems būtina papildoma darbo jėga. Išmintinga migracijos politika negali būti grindžiama vien baime, tačiau reikėtų pasimokyti iš Vokietijos ir kitų Vakarų valstybių patirties. Turime visas galimybes konkuruoti dėl kvalifikuotų darbuotojų iš kaimyninių valstybių, galinčių kurti aukštą pridėtinę vertę, bet taip pat svarbu imtis prevencinių priemonių, kad Lietuvoje nesiformuotų uždaros migrantų bendruomenės, ignoruojančios mūsų įstatymus ir papročius. Rasti vidurio kelią tarp kraštutinumų – „atviros durys“ ir požiūrio, jog „migrantai yra visų problemų šaltinis“ – nėra paprasta, bet įmanoma.

Svarbu, kad atsispirtume pagundai griebtis radikalių sprendimų, nes būtent jie gali sukelti dar sudėtingesnių problemų.

Andrius NAVICKAS

Ar pamenate tą nuostabų momentą, kai vaiko akys nušvinta, išvydus gyvenime dar nematytą gyvūną ar pirmą kartą darže pačiam išrovus morką? Tokias nepamirštamas akimirkas ir tikrąsias kaimo vertybes vaikams galite padovanoti būtent jūs. Lietuvos kaimo tinklas rengiasi kitų metų sezonui ir kviečia šalies ūkininkus atverti savo kiemo vartus moksleiviams – tapti įkvepiančio ugdymo proceso dalimi, kai jaunoji karta per tiesioginę patirtį išmoksta vertinti bei gerbti žemdirbio darbą.

Startuos kitą pavasarį

Projektas „Mažieji ūkininkai“ – tai 2027 m. kovo mėnesį startuosianti iniciatyva, įgyvendinama per Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano techninės paramos veiklos sritį „Lietuvos kaimo tinklas“, siekiančia telkti kaimo bendruomenes dalytis gerąja patirtimi.

Pagrindinis antrus metus įgyvendinamo projekto tikslas – supažindinti šalies miestų 2–6 klasių mokinius su moderniu žemės ūkiu, sukurti teigiamą emocinį ryšį su kaimu. Dažnai vaikai kaimą sieja su sunkiu ir purvinu darbu, tačiau šis projektas griauna senus mitus.

Projekto laikotarpis: 2027 m. kovo mėn.–birželio mėn.

Planuojama edukacinė veikla ūkiuose: 2027 m. kovo–gegužės mėn.

Projektą sudaro du etapai: edukacijos mokyklose bei išvykos į ūkius. 

Pasak Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos programų stebėsenos ir vertinimo skyriaus vedėjos Jurgitos Butrimienės, siūlomi ūkiai turėtų atitikti keturis atrankos kriterijus. 

Pirmiausia, vaikus priimantis ūkis turėtų aktyviai veikti augalininkystės, gyvulininkystės, daržininkystės, sodininkystės, paukštininkystės, bitininkystės srityse arba būti mišrus, parodyti visą gamybos ciklą vaikams. Svarbu, kad jis taikytų tvarius bei gamtai draugiškus sprendimus (ekologinis ūkininkavimas, rūšiavimas, kompostavimas, dirvožemio tausojimas) bei atsakingai žiūrėtų į aplinką, gyvūnų gerovę ir išteklių naudojimą. 

„Pastebėjome, kad vaikams labai įdomios inovacijos, tad jas įtraukėme į antrą kriterijų. Privalumas teikiamas moderniems ūkiams, kuriuose naudojamos pažangios technologijos, išmaniosios sistemos, automatizuotas laistymas, sensoriai ir kita, o šeimininkai sugebėtų apie visa tai vaikams papasakoti įdomiai ir suprantamai“, – sako J. Butrimienė. 

Projekto organizatoriai privalumu laikys ir patirtį edukacijoje (trečias kriterijus), bet ji nėra būtina. 

„Žinoma, labai svarbu saugumo užtikrinimas, nes aplinka vaikams turi būti saugi. Reziumuojant – ūkis privalo atitikti ketvirtąjį – saugumo kriterijų ir pasirinktinai bent vieną iš pirmųjų dviejų kriterijų: tvarumo ar inovacijų“, – paaiškino vedėja.

Visa edukacinė veikla ir reikalingos priemonės bus finansuojamos projekto lėšomis.

Griauna stereotipus

„Džiaugiamės, jog ši iniciatyva sėk­mingai griauna nusistovėjusius stereotipus apie sunkius kaimo darbus, o šių metų patirtis parodė stulbinančius rezultatus, kai dešimtys entuziastingų ūkių priėmė moksleivius ir leido jiems liesti, uostyti, ragauti bei pažinti kaimo gyvenimą iš arčiau“, – šypsosi J. But­rimienė. 

Šiemet projekte norėjo dalyvauti 50 pažangių ūkių, o iš 40 pretendavusių mokyklų teko atrinkti 11, kurios labiausiai pagrindė savo motyvaciją. Projekte dalyvavo 205 moksleiviai iš Akmenės, Kauno, Kretingos, Pasvalio, Radviliškio, Šalčininkų, Vilkaviškio, Tauragės ir Vilniaus rajonų, įskaitant klasę su specialiaisiais poreikiais.

Moksleiviai lankėsi pačiuose įvairiausiuose ūkiuose. Pavyzdžiui, ekologiniame Bačkonių ūkyje (Kaišiadorių r.) vaikai susipažino su kompostavimo paslaptimis, žemės paruošimu, susitiko su didžiule  hailendų banda, išbandė ravėjimo prietaisą bei vaišinosi šviežiomis daržovėmis, naminiu rabarbarų pyragu ir mėtų arbata. Gyvūnų oazėje – ūkyje „Ožka malė“ (Prienų r.) vaikai susipažino su ožkomis, triušiais, vištomis, poniu ir alpakomis, sužinojo apie laikomų gyvūnų priežiūrą, patys bandė melžti ožką bei degustavo šviežią ožkos pieną ir naminius sūrius. Purvėnų kaime (Mažeikių r.) įsikūrusiame „LA ūkyje“ mokinių laukė uogų ir riešutų karalystė, liofilizuoti ledai iš ūkyje užaugintų uogų, džiovinti vaisiai bei gardžios lauktuvės namo.

Jeigu norite tapti šio prasmingo pokyčio dalimi, užpildykite registracijos formą iki šių metų lapkričio 30 d. Taip pat galite pasiūlyti dalyvauti kitą, pavyzdžiui, kaimynystėje esantį ūkį – prieš pateikdami jo kontaktinius duomenis, pasirūpinkite ūkio atstovo sutikimu. Su atrinktų ūkių atstovais organizatoriai susisieks asmeniškai.

Kilus klausimams, kviečiame kreiptis Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Daugiau informacijos rasite čia.

Nuotr. iš ŽŪM archyvo

Praėjusią savaitę Didkiemio gyventojus nustebino nemalonus įvykis – vieną rytą rasta nuversta kaimo artojams atminti skirta lauko akmenų kompozicija. Gilios traktoriaus vėžės neleido abejoti, kad gyvenvietę puošęs akcentas sunaikintas tyčia.

Daiva BARTKIENĖ

Skaitytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

AP galerijos įkūrėja Vilma Jankienė džiaugiasi pirmą kartą apsilankiusi Šilalėje ir išskirtinio interjero aplinkoje galėjusi supažin­dinti šilališkius su meno degustacija – atnaujintoje savivaldybės civilinės metrikacijos salėje Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus iniciatyva surengtas renginys abejingų nepaliko, o jo rengėja sako, jog meno degustacija yra puiki galimybė pažinti šiuolaikinį meną, skirtingus jo žanrus, gyvai tyrinėjant tapybą, grafiką, fotografiją.

„Iš kitos pusės tai yra vaizduotės mokykla, įdomioji ir labai asmeninė patirtis, kurią naudinga kaupti žiūrovams. Renginio metu ant molbertų rodomi meno kūriniai yra trumpai pakomentuojami, „atrakinami“ raktiniais žodžiais“, – atskleidžia V. Jankienė. 

Tokio pobūdžio renginiuose yra ugdoma kultūrinė patirtis ir plečiama vaizduotė. Be to, čia suteikiama galimybė per trumpą laiką pamatyti dešimties menininkų skirtingų koncepcijų, sumanymų išpildymą, pažintis su skirtingomis meno technikomis. 

„Tam nereikia jokio pasiruošimo, žiūrovai įsitraukia natūraliai, stebi kūrinius, o aš tik skatinu ir padedu juos interpretuoti, papasakoju menininko idėjas, intencijas, atkreipiu dėmesį į techninę ir psichologinę kūrinių pusę. Žiūrovai kaupia vidinį kapitalą ir jaučiasi turtingesni“, – įsitikinusi galerijos vadovė.

Šilalėje „degustuoti“ menininkų Arvydo Kašausko, Arvydo Pakalkos, Viktoro Binkio peizažai, Giedros Purlytės abstrakcija, Daivos Kairevičiūtės figūratyvinė grafika, latvės Ditos Lūsės architektūrinės fantazijos, rašytojo Sigito Parulskio nespalvotoji ir fotomenininkės Tanios Serket spalvotoji fotografija, Nojaus Petrausko siurrealizmas ir Tado Tručilausko didelių formatų figūratyvinė tapyba. 

Meno degustacijų idėja kilo, V. Jankienei suvokus, kaip toli kasdienybėje žmonės yra nuo meno. Juos norėjosi ne tik priartinti, įtraukti į kūrybiškumo kelionę, padėti įveikti stereotipą „aš nesuprantu meno“, bet ir pasiūlyti pramogą. 

„Tokie renginiai jau vienuoliktus metus keliauja po Lietuvą, kiekvieną mėnesį vyksta viešos meno degustacijos Vilniuje ir Klaipėdoje. Per šį laiką jose apsilankė ir su menu pažindinosi daugiau kaip 16 tūkst. žmonių“, – sako V. Jankienė.

Galerininkė jau yra aplankiusi daugybę įvairių Lietuvos vietų, o labiausiai įsiminė renginiai, kurie vyko neįprastose erdvėse – pavyzdžiui, Ilguvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje (Vilkaviškio r.), Beatričės piknikuose. Įspūdį, pasak menininkės, paliko ir Šilalės civilinės metrikacijos salė. 

„Dėmesio menui netrūksta nei regione, nei didmiestyje. Žmonėms reikia ne tik kasdienės duonos, bet ir kultūros. Kažkas, žinoma, turi „padiriguoti“ šiam kultūros orkestrui. Iš regionų žmonės vyksta semtis meno patirčių į didmiesčius, dideles parodas, kultūros festivalius, o didmiesčių žmonės regionuose atranda autentiškumą. Taip ir ieškome vieni kitų“, – šypsosi V. Jankienė. 

Vesta VITKUTĖ

Deimantės BILIŪNĖS nuotr.

„Mėrk arba žanykis – sužinosi kas esuns.“ Perskaičius ant grindinio užrašytą posakį, tarp žygio dalyvių nuaidi juokas. Vieni bando paaiškinti jo reikšmę, kiti dalijasi savais variantais, o už kelių žingsnių laukia dar vie­nas ne mažiau išraiškingas užrašas: „Vuot balselis, kap šū unt blėkas.“ Jauniausiems žygio dalyviams kai kurie žodžiai skamba taip neįprastai, kad jų reikšmės tenka klausti suaugusiųjų. Į tokią ne­tradicinę pažintį su krašto kalba praėjusią savaitę šilališkius pakvietė gatvės meno paroda „Ąžuoliniai“.

Saulėtą rugsėjo popietę Šilalės gat­vės ir takai tapo ne tik žygio maršrutu, bet ir savotišku žemaitiškos smulkiosios tautosakos žodynu. Ant grindinio išklijuoti posakiai dar ir dabar skatina ne tik juos perskaityti – prie kiek­vieno dalyviai stabtelėdavo, spėliodavo reikšmę, ginčydavosi ir dalijosi iš senelių ar tėvų kadaise girdėtais žemaitiškais pasakymais.

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorė Renata Jančiauskienė pasakoja, kad gat­­vės meno paroda „Ąžuoli­niai“ yra kultūros festivalio „Dausos“ dalis. Jos išskirtinumas tas, jog ant grindinio pateikti ne naujai sugalvoti šmaikštūs užrašai, o kadaise Šilalės krašte užfiksuota smulkioji tautosaka.

Dar prieš žygį R. Jančiauskienė dalyvius įtraukė į trumpą žemaitiškų žodžių žaidimą. „Grieks, uzbons, smetons, zūba“ – tik keli iš daugelio, kurių reikšmę teko atspėti. Kai kurie buvo suprasti akimirksniu, dėl kitų teko ilgiau pasukti galvą. Ypač atidžiai klausėsi vaikai – jiems ne vienas senesnis žodis jau nebeskamba taip įprastai, kaip vyresnei kartai.

Skvere dalyvius pasitinka užrašas: „Nie tu, biteli, konsk, nie tu medaus nešk.“ Muziejininkei dar nespėjus paklausti, pasigirsta atsakymas: „Nesistenk.“

Kitas „patarimas“ – „Našūkauk, na dvarus valdą“ – sukelia juoką ir diskusijų. Tačiau už kelių žodžių slypi ir dalelė krašto istorijos. R. Jančiauskienė pasakoja, kad dvarai atliko administ­racines funkcijas, aplink juos sukosi visas gyvenimas. Todėl toks posakis žmogui primindavo, kad jis nėra „dvaro ponas“.

„Kas iš tuo gražumeli, ka nie razumėli“, „Šuok kap varlie priš dalgį“ – ir vėl naujos interpretacijos, spėliojimai bei prisiminimai apie vaikystėje iš senelių girdėtas frazes. Būtent tokia gyva pažintis su savo krašto tarme ir buvo viena pagrindinių parodos idėjų.

Anot muziejaus direktorės, visi Šilalės gatvėse ir takuose nugulę posakiai surinkti būtent Šilalės krašte, paimti iš knygų „Laukuva“ ir „Kvėdarna“ bei kt.

„Gatvės grindinys yra viešoji erd­vė, kuri dažniausiai lieka neišnaudota. Todėl ir kilo mintis smulkiąją tautosaką, kuri kartais yra tiesmuka, bet dėl to dar įdomesnė, pateikti žmogui tiesiai po kojomis. Tam nereikia specialiai užsukti į muziejų, ieškoti parodos ar prie jos derintis – užtenka eiti savo miesto gat­ve“, – sako R. Jančiauskienė.

Muziejininkė Vaida Šegždienė juokiasi, kad renkant vietas lipdukams teko gerai pagalvoti. Mat kai kurie posakiai, atsidūrę šalia vienos ar kitos įstaigos, gali įgyti visai kitokią prasmę.

Kol vieniems ant grindinio užrašyti posakiai kėlė klausimų, kiti juose atpažino vaikystę ir namuose girdėtą kalbą. Štai Neringa į renginį atėjo draugės pakviesta. Moterį sudomino galimybė ekspoziciją pažinti tiesiog gatvėje.

„Mano šeimoje įvairūs posakiai buvo vartojami nuolat. Tiesa, dabar juos tenka išgirsti kur kas rečiau, tačiau esu įsitikinusi, jog mes turime juos saugoti ir prisiminti“, – įsitikinusi ji.

Eglė į žygį išsiruošė su beveik penkerių metų sūnumi. Pasak moters, jos šeimoje kalbama žemaitiškai, nors mažylis ne visada viską supranta. Vis dėlto Eglė pastebi kitą svarbų dalyką – net nesuprasdami, kad tam tikras žodis yra tarmiškas, vaikai jį perima. Tą pačią dieną, vartydama sūnaus darbus, moteris sako pastebėjusi žemaitiškai parašytą žodį su pakeista galūne.

„Paklausiau, kodėl tu taip parašei? O jis paaiškino: „Tai mes taip kalbame“, – su šypsena pasakoja Eglė.

Panašų skirtumą tarp jauniausios ir vyresnės kartos pastebėjo ir į žygį su penkiamete dukra atėjęs Gediminas.

„Labai džiugu, jog tokių dalykų atsiranda Šilalėje. Įdomu ir mums, ir, aišku, naudinga su krašto tarme supažindinti vaikus“, – įsitikinęs šilališkis.

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorė R. Jančiauskienė neslepia, kad toks gausus skirtingo amžiaus žmonių susidomėjimas neįprasta pa­roda maloniai nustebino. Pasak jos, vyresnioji karta į šį žygį atsinešė tai, ko neįmanoma rasti vien knygose – asmeninius prisiminimus, vaikystėje girdėtus posakius ir jų reikšmes.

„Senieji posakiai ir žemaitiški žodžiai anksčiau buvo vartojami kur kas dažniau“, – sako R. Jančiauskienė, apgailestaudama, jog šiandien žemaitiška tarmė kasdienybėje girdima vis rečiau.

Direktorė viliasi, jog pažintis su smulkiąja tautosaka nesibaigs vienu žygiu. Tuo labiau, kad posakių galima rasti ir kitose viešosiose erdvėse, ne tik Šilalės mieste, todėl žmonės kviečiami lipdukų ieškoti savarankiškai.

Taip krašto tautosaka iš knygų ir archyvų tampa gyva miesto dalimi – mintis galima perskaityti einant gatve, prisiminti vaikystėje girdėtą kalbą, paklausti vyresnio žmogaus reikšmės ar galbūt pirmą kartą išgirsti žodį, kurį kažkada kasdien vartojo mūsų krašto žmonės.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Deimantės BILIŪNĖS nuotr.

Rugsėjo 27 d. 12 val. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Marios“ vyks edukacinis koncertas „Mažylis Mocartas“ skirtas vaikams, turintiems individualių sensorinių poreikių, ir jų šeimoms. Šįkart teatras kviečia į koncertą, kuriame mažieji žiūrovai galės klausytis gyvai atliekamos klasikinės muzikos, judėdami, tyrinėdami aplinką ir klasiką patirdami savaip.

Koncerto metu vaikai kartu su tėveliais bus kviečiami patogiai įsitaisyti ant minkštų kilimėlių ir leistis į pirmąją pažintį su klasikine muzika. Skambės Wolfgango Amadeus Mocarto ir kitų kompozitorių klasikinės muzikos kūriniai, kuriuos atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro muzikantai: Rasa Šimelionytė, Gabrielė Brazdeikytė, Viktė Nabažienė ir Margarita Filipova. Koncertą ves ir apie muziką įdomiausias istorijas pasakos Monika Longo. Beje, mažieji klausytojai galės ne tik klausytis, bet ir judėti pagal ritmą, tyrinėti aplinką.

Ruošiantis šiam renginiui teatras konsultavosi su Klaipėdos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“. Buvo svarbu ne tik pritaikyti koncertą, bet ir geriau suprasti, su kokiais iššūkiais susiduria šeimos, auginančios vaikus, turinčius individualių poreikių, norėdamos kartu apsilankyti kultūros renginiuose.

Klaipėdos „Lietaus vaikų“ vadovė Diana Stadalninkė, turinti daugiau nei aštuonerių metų savanorystės patirtį dirbant su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, sako, kad tokių renginių šeimoms labai reikia. „Tėvams labai svarbu, kad nereikėtų galvoti, kaip vaikas sureaguos ar kaip jo elgesį supras aplinkiniai. Jeigu jis atsistos, pradės šokti, ploti, dainuoti, garsiau išreikš savo emocijas ar atsiguls ant grindų – tai tiesiog jo būdas dalyvauti ir patirti renginį“, – sako D. Stadalninkė.

Ji prisimena vieną tokį renginį, į kurį buvo pakviesti tik vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, ir jų tėvai. „Viena mama pasakojo, kad buvo tiesiog euforijoje. Jai nereikėjo jaudintis, dėl aplinkinių nuomonės. Kiekvienas vaikas galėjo savaip patirti reginį. Tėvai sakė, kad labai reikėtų daugiau tokių renginių“, – pasakoja asociacijos vadovė.

Pasak D. Stadalninkės, Klaipėdoje šeimoms vis dar trūksta kultūros ir laisvalaikio vietų, kuriose vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą ar individualių sensorinių poreikių, galėtų jaustis patogiai. Įprastame spektaklyje ar koncerte vaikui gali būti per daug triukšmo, žmonių, šviesos ar kitų dirgiklių. Taip pat ne visiems vaikams lengva ilgą laiką ramiai sėdėti savo vietoje.

„Didžioji dalis mūsų aplinkos vis dar labiausiai pritaikyta neurotipiniams žmonėms, todėl vaikui, turinčiam autizmo spektro sutrikimą, dažnai tenka pačiam prisitaikyti prie aplinkos. Labai svarbu, kad atsirastų vis daugiau vietų ir renginių, kuriuose būtų priešingai – aplinka prisitaikytų prie vaiko poreikių. Kad jis galėtų ateiti, būti savimi ir patirti reginį, o ne stengtis tiesiog išbūti“, – teigia D. Stadalninkė. Jos teigimu, svarbi ir pati muzika. Klasikinė muzika gali būti raminanti, padėti sutelkti dėmesį, o galimybė ją patirti ne vien sėdint ir klausantis, bet ir judant ar įsitraukiant, vaikams ypač patraukli.

Į tai atsižvelgta ir rengiant „Mažylį Mocartą“. Koncertas vyks mažesniam žiūrovų skaičiui skirtoje salėje „Marios“, kurioje bus pritemdytas apšvietimas ir sumažintas sensorinių dirgiklių kiekis. Vaikai ir jų tėvai galės bet kuriuo metu išeiti iš salės ir į ją sugrįžti.

„Vaikai nebus kviečiami tik ramiai sėdėti ir klausytis. Jie galės judėti pagal muziką, tyrinėti aplinką, o prireikus – atsitraukti nuo veiksmo. Taip kuriama aplinka, kurioje skirtingos vaikų reakcijos į muziką ir aplinką yra gerbiamos ir priimamos. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ieško sprendimų, kaip savo erdves ir renginius vis labiau pritaikyti žmonėms su skirtingais poreikiais“,- sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė.

Žaneta SKERSYTĖ

Šiemet Šilalės meno mokykloje dailės norinčių mokytis vaikų – daugiau, tad ir erdvės jiems reikia didesnės. Todėl naujos mobilios konteinerinės klasės, kurioje mokiniai galės laisviau ir dar patogiau kurti, atidarymas suteikė džiaugsmo visiems: ir mokiniams, ir jų tėveliams, ir, žinoma, mokytojams. Iš viso praėjusią savaitę naujus mokslo metus Meno mokykloje pradėjo apie 700 moksleivių.

Meno mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Rasos Ramanauskienės teigimu, norinčiųjų mokytis dailės kasmet daugėja, todėl naujos, erdvesnės klasės atsiradimas mokyklai yra reikšmingas.

„Po 12 mokinių nelabai sutelpa į klasę, kai kuriose iki šiol ir sąlygos ne itin tinkamos buvo dirbti, pavyzdžiui, kai kur nebuvo net kriauklės“, – sakė R. Ramanauskienė.

Tiesa, dailės klasių mokykla turi ne vieną, tačiau jos yra gana mažos, tad naujoje gerokai didesnėje erdvėje laisvai galės jaustis 12–14 mokinių.

„Galime laisvai molbertus pastatyti“, – džiaugėsi Šilalės meno mokyklos direktorius Arūnas Goštautas.

Pasak jo, naujos patalpos įrengtos iš savivaldybės ir pačios mokyklos biudžeto.

Dar vienas džiugus dalykas – naujos klasės atidarymas sutampa ir su artėjančiu mokyklos jubiliejumi.

„Jau kitais metais mūsų mokykla švęs 60-metį. Dailė, aišku, atsirado truputėlį vėliau, pirmiausia buvo įkurtos muzikinės klasės, bet į dailę visados yra stojančių“, – kalbėjo R. Ramanauskienė.

Naujai įrengtoje dailės klasėje dirbs mokytoja Ilona Venckienė. Pagal programą pamokose bus mokoma grafikos, tapybos, piešimo ir erdvės plastikos.

Anot pedagogės, nuo šių mokslo metų sąlygos dirbti neabejotinai pagerėjo, patalpos geriau pritaikytos dailės užsiėmimams, jose stovi modernesni suolai, lentynos knygoms, yra kriauklė, televizorius ir kondicionierius.

„Svarbiausia, jog vaikams būtų erdvės, kad jie nesėdėtų susispaudę, kad galėtų didesnių formatų piešinius piešti. Kviečiu ateiti ir patiems viską pamatyti – visus priimame“, – sakė dailės mokytoja I. Venckienė.

Galimybė lankyti dailės užsiėmimus ir atsiradusi papildoma erdvė aktuali ne tik pačiai mokyklai – tėvų patirtys rodo, kad, renkantis popamokines veiklas, svarbūs ne tik vaiko norai, bet ir praktinės galimybės. Tad įsteigus naują dailės klasę, neabejotinai daugiau vaikų galės išbandyti ar tęsti mėgstamą veiklą.

Dovilė JAKAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Prie Šilalės kultūros centro rengiami nemokami lauko kino seansai sulaukė susidomėjimo, vien į pirmąjį populiarų lietuviškas kino klasikos filmą „Riešutų duona“, susirinko per šimtą žmonių. Šis projektas truks trejus metus, jo metu įvairiomis veiklomis siekiama mažinti senjorų ir asmenų su negalia socialinę atskirtį.

Projektas parengtas pagal Šilalės miesto 2023-2029 m. vietos plėtros strategijoje įvardytą sociokultūrinių paslaugų trūkumą, jo metu numatoma organizuoti kultūrinius renginius, skatinti bendravimą bei fizinį aktyvumą. Strategijoje nurodoma, kad 2022 m. Šilalės mieste gyveno 1061 vyresnis nei 65-erių žmogus, o nuo 2019 m. iki 2022 m. jų skaičius išaugo 19,6 proc. Oficialiais duomenimis, prieš ketverius metus Šilalėje mieste gyveno apie puspenkto šimto žmonių su negalia.

Šilalės kultūros centro viešųjų ryšių specialistė Ieva Tvaronavičiūtė teigia, kad šiuo projektu bus siekiama, jog įvardintos gyventojų grupės neliktų nepastebėtos.

„Šis projektas skirtas tam, kad nebūtų pamiršti senjorai ir negalią turintys žmonės, todėl tokiu būdu stengiamės mažinti socialinę atskirtį“, – pasakojo I. Tvaronavičiūtė.

Anot jos, nemokamų veiklų poreikis ypač svarbus yra mažesniuose miestuose.

„Mūsų projekto tikslinė auditorija ne visada turi finansines galimybes lankytis kino teatre, todėl organizuojami kino seansai yra nemokami“, – sako I. Tvaronavičiūtė.

Projekto startui pasirinkta ne komercinė kino produkcija, o lietuviška klasika, taip siekiant sudominti žiūrovus.

„Pagalvojau, kad senjorams tikrai labiau patiks senosios klasikos filmai. Be to, ir pati labai norėjau pamatyti šį filmą, ir kitiems jį parodyti, taip kai kuriems galbūt net priminti jų jaunystę“, – aiškina I. Tvaronavičiūtė.

Ji pabrėžia, kad šiuo projektu tikisi ne tik surengti veiklą, bet ir suteikti jai prasmę: „Labai noriu, kad į kino seansą atėjęs žmogus galėtų pasakyti, kad jam iš tikro patiko ši patirtis.“

Pirmojo seanso lankomumas ir žiūrovų susidomėjimas nustebino organizatorius. Pirmajam kino seansui buvo paruošta šimtas kėdžių, ir visos jos buvo užimtos, o kai kam netgi pritrūko. Tad jo organizatoriai sako esantys patenkinti startu ir tikisi, kad ir kiti sutrauks jų ne ką mažiau. Tokia veikla džiaugiasi ir miestelėnai. Štai renginyje dalyvavęs šilališkis Kęstutis tikina, kad jų reikėtų daugiau.

„Manau, Šilalėje būtinai reikia daugiau tokių iniciatyvų, nes nėra, ką būtų galima nuveikti vakarais“, – teigia šilališkis.

Organizatoriai primena, jog projekte dalyvauti gali senjorai ir negalią turintys asmenys, tačiau į filmų seansus yra kviečiami visi šilališkiai, nepaisant amžiaus grupės. Per trejus projekto metus planuojama surengti dešimt kino seansų. Kitas jų vyks rugsėjo 24 d., kurio metu bus rodomas filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.

Donata STASYTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė naująjį sezoną pasitinka pasipildžiusi šešiais naujais baleto artistais. Jų kelias į Klaipėdą – labai skirtingas: vieni apie galimybę šokti Europoje svajojo ne vienerius metus, kiti jau turi solidžios tarptautinės patirties, tačiau daugelį į Klaipėdą atvedė ne tik noras šokti, augti, bet ir būti trupės, kurią formuoja naujasis baleto meno vadovas Gianni Attimonelli, nariais.

Atrankoje į baleto trupę dalyvavo apie 500 šokėjų. Iš jų atrinkti vos šeši – Yoojung Kim, Hanana Mori, Rozina Szabo, Montes Justin Pirtle, Carter Raymond Smalling ir Lucas Hessel. Šis susidomėjimas atskleidžia ir augantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės patrauklumą profesionalų akyse.

Naujieji artistai į Klaipėdą atvyko iš skirtingų pasaulio kampelių – Pietų Korėjos, Japonijos, Vengrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos. Jų profesinė patirtis taip pat labai įvairi: nuo tarptautinių baleto konkursų, prestižinių baleto mokyklų iki šiuolaikinio šokio projektų, gastrolių ir darbo profesionaliose Europos bei Amerikos trupėse.

Kuo juos sudomino Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras? Ir kokią patirtį bei lūkesčius jie atsineša?

Hanana Mori (Japonija)

Šokti pradėjau būdama vos trejų, o nuo septynerių metų klasikinis baletas ir šiuolaikinis šokis tapo mano didžiąja aistra. Nuo tada vis dažniau ėmiau svajoti apie profesionalios šokėjos kelią.

Klaipėdą pasirinkau dėl galimybės šokti trupėje, kurios repertuare yra Alexanderio Ekmano kūrinys „Kaktusai“. Taip pat labai patiko pati atranka – pajutau pozityvią kolektyvo energiją. Džiaugiuosi pradėdama darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Čia dirba daug nuostabių šokėjų, todėl tikiuosi iš jų pasisemti naujų idėjų, išbandyti kuo daugiau skirtingų šokio stilių ir atrasti, kaip visa tai gali tapti mano pačios šokio dalimi. Labiausiai laukiu būtent šios patirties ir naujo kūrybinio etapo.

Montes Justin Pirtle (JAV)

Visada norėjau šokti Europoje. Dar sausį su baleto projektu gastroliavau Baltijos šalyse – buvau Vilniuje, Taline. Po gastrolių pradėjau ieškoti baleto trupių šalyse, kuriose lankiausi, ir jų darbo skelbimų. Taip radau Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.

Buvau pakviestas į atranką. Tuo metu dar turėjau sutartį su „Boulder Ballet“ Kolorade, todėl į Klaipėdą atvykti negalėjau. Nusiunčiau vaizdo įrašus, vėliau dalyvavau nuotolinėje atrankoje. Pas jus buvo vakaras, o Amerikoje tuo metu buvo maždaug septinta ryto.

Atrankoje dalyvavo apie 500 šokėjų. Kai sužinojau, kad esu vienas iš šešių atrinktų artistų, buvau labai laimingas. Pradėjau rinkti pinigus kelionei ir persikėlimui į Lietuvą. Paviešinau socialiniuose tinkluose, kreipiausi į šeimą, draugus, žmones, kurie mane buvo rėmę ankstesnėse trupėse. Rašiau laiškus, skambinau, pasakojau, kur važiuoju ir ką darysiu. Taip pat pat pats dirbau ir taupiau.

Vien dokumentams, jų tvirtinimui, kelionei ir kitiems dalykams išleidau daugiau nei 3000 JAV dolerių. Atvykus dar reikėjo susirasti būstą. Tai irgi nebuvo taip paprasta, nes reikėjo užstato. Labai padėjo kolegos. Vienas šokėjas pasiūlė ieškoti būsto Klaipėdos „Facebook“ grupėse. Parašiau ten ir gavau labai daug žinučių. Žmonės siūlė butus, dalijosi kontaktais, norėjo padėti. Man tai buvo labai maloni staigmena.

Galiu palyginti ir darbo sąlygas Amerikoje bei Europoje. Mažesnėse JAV trupėse, kuriose dirbau, dažnai dirbdavome pagal sutartis. Ne visada buvo suteikiamas sveikatos draudimas, pensijų ar kitos socialinės garantijos. Europoje, ypač valstybiniuose teatruose, matau daugiau stabilumo. Man svarbu, kad galiu dirbti tai, ką mėgstu, ir kartu turėti geras darbo sąlygas.

Skiriasi ir patys teatrai. Kolorade šokau mažesnėje erdvėje – buvome labai arti žiūrovų. Tai turėjo savito žavesio, nes gali tiesiogiai pajusti publiką. Tačiau Klaipėdos teatro mastas - kitoks. Pirmą dieną, kai kolegos aprodė teatrą, pagalvojau, kad realybėje jis dar geražesnis ir didingesnis nei nuotraukose. Scena, salė, šviesos, visa techninė įranga – puiki.

Jau repetuojame Alexanderio Ekmanno „Kaktusai“, taip pat ruošiamės miuziklui „Mamma Mia!“. Man patinka, kad repertuaras skirtingas, tad reikia skirtingų šokio stilių. Tai geras iššūkis.

„Mamma Mia!“ man dar įdomi ir vertimo į lietuvių kalbą. Amerikoje šias dainas girdėjau visą gyvenimą, tačiau išgirsti jas skambant lietuviškai labai netikėta.

Dabar svarbiausia – įsilieti į trupę. Noriu mokytis iš kolegų, susipažinti su choreografais, išbandyti skirtingus kūrinius. Man patinka tas jausmas, kai visi mokomės vieno spektaklio choreografijos ir po truputį tampame viena komanda.

Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau tai padaryti. Persikelti iš Amerikos į Lietuvą nebuvo paprasta, bet jeigu ilgai svajoji apie galimybę šokti Europoje – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – puiki platforma.

Yoojung Kim (Pietų Korėja)

Užaugau tarp Pietų Korėjos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Šokti pradėjau būdama penkerių, tačiau studijuoti baletą pradėjau gerokai vėliau. Žinau, kad vėlyva pradžia baletui nėra lengvas kelias – tai labai fiziškai reikli profesija, kuriai ruošiamasi nuo mažens. Tačiau aš norėjau mokytis, nepasiduoti ir save išbandyti.

Šokis – labai svarbi mano gyvenimo dalis. Dirbdama kaip laisvai samdoma šokėja dalyvavau labai skirtinguose projektuose: choreografijos konkursuose įvairiuose Pietų Korėjos miestuose, lauko improvizacijose, kameriniuose spektakliuose, projektuose. Kartais tai būdavo maži, bet man vienodai svarbūs pasirodymai. Būtent iš tokių progų po truputį atsirado didesnės scenos – per pastaruosius dvejus metus turėjau galimybę šokti Japonijoje, taip pat dalyvauti premjeroje viename didžiausių Korėjos šokio renginių – Seulo baleto festivalyje.

Visada jaučiau, kad kažko trūksta. Būdama laisvai samdoma šokėja turėjau derinti šokį su kitais darbais, todėl ne visada galėjau visą savo laiką skirti tam, ką labiausiai mėgstu. Labai norėjau šokti trupėje – kasdien būti studijoje, repetuoti, mokytis ir tiesiog gyventi šokiu. Todėl galimybė prisijungti prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės man reiškia labai daug.

Dalyvavau Seulo baleto festivalyje, kuriame viena iš veiklų buvo baleto pamoka lauke, šalia gražaus ežero ir pramogų parko. Pamoką vedė Gianni Attimonelli. Iki šiol prisimenu, kiek energijos ir meilės šokiui jis įdėjo į tą pamoką. Vėliau dar dalyvavau jo vedamoje pamokoje, kai jis antrą kartą lankėsi Korėjoje.

Todėl kai sužinojau, kad Gianni Attimonelli tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto meno vadovu, supratau, kad noriu pabandyti dalyvauti atrankoje. Jo pamokose jaučiausi palaikoma, skatinama peržengti savo galimybių ribas. Man buvo įdomu, kokią trupę jis kurs ir kokią kryptį jai suteiks. Mėnesio atrankos rezultatų laukimas atrodė labai ilgas, todėl žinia, kad esu kviečiame sudaryti sutartį su KVMT, buvo nepaprastai džiugi.

Klaipėda – man labai patiko. Mane ypač sužavėjo teatro pastatas – jame gražiai susijungia klasikinis Klaipėdos įvaizdis ir šiuolaikiška teatro architektūra. Tačiau dar svarbiau kaip jaučiausi baleto studijoje. Ji erdvi, šviesi, jaučiasi gera energitika. Labai greitai pasijutau sava. Kolegos mane priėmė labai šiltai, todėl adaptacija buvo daug lengvesnė, nei tikėjausi.

Labai laukiu įsiliejimo į repertuarinius spektaklius. Ypač norėčiau šokti neoklasikinius kūrinius – tai mano mėgstamiausias žanras. Taip pat labai džiaugiuosi kolegomis. Jau dabar matau, kiek daug iš jų galiu išmokti. Mane žavi jų profesionalumas ir pagarba darbui. Noriu kuo daugiau dirbti kartu ir tapti tikra trupės nare.

Turiu ir asmeninį tikslą – labiau pasitikėti savimi. Ypač improvizuodama. Kartais improvizacijos metu per daug galvoju ir pradedu abejoti savo pasirinkimais. Norėčiau išmokti labiau pasitikėti savo kūnu, būti laisvesnė ir tiesiog nebijoti judėti.

Dar viena mano meilė – muzikinis teatras. Dar studijų metais esu kūrusi ir stačiusi keletą miuziklų, todėl labai norėčiau kada nors būti tokio spektaklio dalimi ir čia.

Dabar jaučiu, kad pagaliau esu ten, kur ilgą laiką norėjau būti – trupėje, kurioje galiu kiekvieną dieną šokti, mokytis ir augti. Man tai yra labai didelė galimybė, kurią noriu išnaudoti visa širdimi.

Rozina Szabo (Vengrija)

Esu gimusi Nyderlanduose, Hagoje, vengrų šeimoje, todėl vėliau persikėlėme gyventi į Budapeštą. Prieš pradėdama šokti profesionaliai, lankiau gimnastiką – būtent ji tapo pirmuoju žingsniu į šokio pasaulį. Vėliau įstojau į Vengrijos šokio universitetą, kur įgijau profesionalaus šokio išsilavinimą. Baigusi studijas išvykau į Poznanę, Lenkijoje, kur tęsiau savo, kaip baleto artistės, kelią ir kaupiau sceninę patirtį.

Apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą jau buvau girdėjusi anksčiau. Su baleto meno vadovu Gianni buvau susitikusi keletą kartų, kai jis lankydavosi mūsų mokykloje, taip pat turėjau kolegų, kurie šoko Ostravoje, kur jis dirbo. Todėl galimybė prisijungti prie Klaipėdos teatro man pasirodė labai įdomi.

Labiausiai patraukė teatro repertuaras ir noras išbandyti kažką naujo. Norėjau pakeisti aplinką, įgyti naujos patirties ir augti kaip menininkė.

Esu labai laiminga Klaipėdoje pradėjusi naują savo profesinio kelio etapą. Mane nuo pat pirmųjų dienų pasitiko labai draugiški ir šilti žmonės, o pats teatras paliko puikų įspūdį. Labai džiaugiuosi tapusi šios trupės dalimi ir nare, kad čia manęs laukia daug gražių spektaklių, naujų patirčių ir kūrybinių atradimų.

Lucas Hessel (Prancūzija)

Būdamas dvylikos metų pradėjau mokytis baleto akademijoje Tulūzoje, Prancūzijoje. 2016-aisiais prisijungiau prie „VM Ballet“. Tuo metu, be kasdienių treniruočių, daug dalyvavau įvairiose tarptautinėse programose ir meistriškumo kursuose Monte Karle, Prahoje, Niujorke.

2018 metais dalyvavau „Youth America Grand Prix“ konkurse Paryžiuje, kur klasikinio baleto kategorijoje užėmiau trečią vietą. Tais pačiais metais gavau stipendijas į keturias baleto mokyklas, tačiau pasirinkau „John Cranko Schule“ Štutgarte ir ten praleidau paskutinius dvejus mokymosi metus. 2021-aisiais baigiau mokslus ir pradėjau profesionalaus šokėjo karjerą.

Pirma mano darbo vieta - Vroclavo operos teatro baleto trupė, Lenkijoje. Ten šokau labai skirtingą repertuarą – „Žizel“, „Spragtukas“, „Neapolis“, „Ana Karenina“, kitus klasikinius bei šiuolaikinius spektaklius. Tuo metu pradėjau kurti ir pats. Dalyvavau jaunųjų choreografų programoje, kurioje sukūriau tris choreografijas – „Rouge et Noir“, „The Roots“ ir „Generation“. Buvo įdomu pabandyti pažvelgti į sceną iš kitos pusės ir suprasti, kiek daug dalykų slypi už choreografijos sukūrimo.

2025 metais prisijungiau prie „Ballet Preljocaj“ trupės Prancūzijoje. Su ja daug gastroliavome, tad teko šokti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kolumbijoje ir Europos šalyse. Per šį laiką šokau Angelin Preljocaj choreografijas, tarp jų „Gravity“, „Torpeur“, „Requiem(s)“, „Atys“ Versalio karališkojoje operoje. Tai buvo labai gera mokykla ir labai intensyvus laikotarpis.

Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atvykau todėl, kad mane sudomino nauja trupės meninė kryptis. Kai sužinojau, kad baleto meno vadovu dirba Gianni Attimonelli, pagalvojau, kad tai gali būti įdomi vieta. Man patiko mintis apie įvairesnį repertuarą, naujus choreografus ir naujus meninius požiūrius. Šiame karjeros etape kaip tik norėjau kažko naujo.

Atvykęs į teatrą pajutau, kad čia tikrai yra daug galimybių. Teatras naujas ir savitas, o trupėje yra skirtingos patirties ir skirtingų patirčių turinčių šokėjų. Ir pati Klaipėda man nauja – įdomu pažinti miestą, aplinką.

Dabar labiausiai laukiu darbo salėje ir naujo repertuaro. Noriu šokti, mokytis iš choreografų ir kolegų, imtis vaidmenų, kurie nebūtinai bus lengvi ar pažįstami. Į trupę atsinešu savo patirtį, bet kartu noriu išlikti atviras tam, ką čia išmoksiu.

Carter Raymond Smalling (JAV)

Šokti pradėjau būdamas penkiolikos metų, nedidelėje šokių studijoje Sietlo apylinkėse. 2021–2022 metų sezoną praleidau kaip „Boston Ballet“ trupės stažuotojas. Vėliau persikėliau į Vokietiją, kur mokiausi John Cranko mokykloje Štutgarte. Baigęs mokslus, du sezonus šokau Štutgarto baleto trupėje.

Labai džiaugiuosi prisijungęs prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės 2026–2027 metų sezonui. Nors čia dirbu neseniai, tačiau jau spėjau pajusti, kad trupėje yra labai daug talentingų ir kūrybingų šokėjų. Labiausiai džiugina tai, kad visi jie yra smalsūs, atviri ir draugiški.

Man labai patinka ir pati Klaipėda. Miestas pasirodė labai žavus –  akmenimis grįstos gatvelės, išraiškingi medžiai, o ypač tai, kad čia taip arti miškas ir jūra. Man tai labai ypatinga vieta gyventi ir dirbti.

Taip pat labai laukiu darbo kartu su meno vadovu Gianni ir galimybės prisidėti prie naujo teatro bei baleto trupės etapo ir jo kuriamos vizijos. Labai smagu būti šio proceso dalimi ir nekantrauju pamatyti rezultatą.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ