Sutikime, kad tautiniai ar reli­giniai konfliktai yra vieni pavojingiausių pasaulyje. Juos įžiebti labai lengva. Pakanka melagingos naujienos, grupelės smarkuolių išpuolio, politikos veikėjo neapgalvoto, nors ir iš tautosakos lobyno ištraukto raginimo, ir neapykantos laužas liepsnoja. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Nuo seno Lietuva buvo gana tolerantiška atvykėliams, persikėlėliams, tautinėms mažumoms. Net nereikėdavo demonstruoti didelio lojalumo mūsų valstybei, kad lietuviai priglaustų, sudarytų sąlygas bendruomenių plėt­rai, savo tikybos išpažinimui. Tik svetima ideologija pakaustyti imigrantai, okupacinių valstybių veikėjai bandydavo uždegti tą nesantaikos degtuką. Tai neturi nieko bendro su sovietiniais laikais propaguota internacionalizmo idėja.  

Mūsų skaitytojas turbūt nujaučia, į kur kalbą kreipiu. Bet iš pradžių paci­tuosiu politikės Viktorijos Čmily­tės – Nielsen žodžius: „Jeigu kažkas sako, jog rūpinasi lietuvių tauta, degindamas Koraną ar mosuodamas kiaulės galva, meluoja. Nes tai yra visiškai priešingas veiksmas. Tai yra konflikto žiebimas ir agresijos eskalavimas, tikintis, kad ugnis apims kuo didesnę visuomenės dalį. Tai ir rankos tiesimas Rusijai, kurios pagrindinis pastarųjų metų tikslas mūsų re­gione – skaldyti žmones ir sėti baimę, provokuoti agresiją bei tautinę neapykantą...“ 

Šis perspėjimas susišaukia su 60-ies visuomenės veikėjų viešu pareiškimu, pasmerkusių radikaliai nusiteikusių baikerių bandymą sutrukdyti musulmonų pamaldas prie Kauno mečetės.

„Mes smerkiame bet kokį bandymą neapykantos, pažeminimo ar bauginimo veiksmus paversti įprasta politinės kovos forma“, – pabrėžiama pareiškime. 

Bet sutikime, jog problema nėra vienalytė. Ji sena kaip pasaulis. Kodėl į karus išbujojo nesantaika tarp žydų ir arabų Artimuosiuose Rytuose? Kodėl 2020-ųjų sausį po Prancūzijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ prieš islamą nukreiptos karikatūros kilusiuose neramumuose žuvo devyni redakcijos darbuotojai, o šalyje ir visame pasaulyje kilo neapykantos vieni kitiems banga? Kodėl Lietuvoje palaidu liežuviu garsėjantys politikai leidžia sau skanduoti bjaurias dainuškas ir taip telkti apie save juos šlovinančius piliečius?

„Kiaulės galvos“ išpuolis Kaune jau turi pasekėjų. Rugsėjo 13-osios naktį prie vieno iš Vilniaus barų buvo sudegintas Koranas – islamo išpažinėjų pagrindinė religinė knyga. Incidentą buvo kam nufilmuoti, bet niekas nesustabdė veidą užsidengusio jaunuolio su ant apsiausto rankovės uždėtu Lietuvos vėliavos antsiuvu vykdyti savo įžūlų aktą. Menkniekis? Gal. Bet jis yra išpuolio Kaune atkartojimas...

Su Koranu mano santykis kitoks. Vieną jo egzempliorių rusų kalba pirkau dar 1992 m. rudenį Grozne, kai su grupe politikų vykau į Čečėnijoje vykusias iškilmes pirmųjų nepriklausomybės metinių pažymėti. Po dviejų metų, kai Ičkerijos kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai, kitą Šventojo rašto egzempliorių arabų kalba man padovanojo ir tuojau pat pašventino iš Azerbaidžano pas Džoharą Dudajevą atvykęs imamas. Nuo tol šios knygos yra mano garbingiausių leidinių lentynoje.

Kaip jau rašiau, tai problema, susijusi su niekaip neišnarpliojamu imigracijos klausimu. Jis nėra toks paprastas. Sunku nuspėti, kur gali plykstelėti neapykantos ugnis, kuris iš atvykėlių turi blogų ketinimų, kur apskritai pasisuks agresyvių kaimynų politika. Nutylėti šią problemą irgi ne išeitis. Mat drumstame vandenyje velniai veisiasi, sako liaudies išmintis...

Tuo metu „didieji patriotai“, iškėlę kiaulės galvą ir trukdydami atlikti musulmonų apeigas, šaukia, jog ateiviai trukdo tautos pažangai. Jie reikalauja apskritai neįsileisti imigrantų, o atvykusius kito tikėjimo žmones išvyti iš šalies.

„Lietuva – tik lietuviams!“ – mosuoja ant kartono nupieštu šūkiu koks jaunuolis. 

Tiesą sakant, savaitės komentarų apžvalgininkas irgi kartais neatsilaiko prieš tokį reikalavimą, nes jis tautiškai saldus. Net krūtinę užlieja šilta pasididžiavimo savimi banga, kad štai, koks esi lietuvis! Bet ši emocija labai pigi ir net pragaištinga. Pasaulis ir Lietuva niekada nebus vienatautė, vieno tikėjimo, vienos politinės orientacijos. Todėl neramu, kai žinoma TV laidų kūrėja puola apibendrinti neva, jei jos vos nenudaužė kokio tamsiaodžio pavėžėjo „Prius'as“, tai kalti visi, kurie įsileidžia „gastarbaiterius“, juos įdarbina maisto išvežiotojais ir pan. Tačiau eskaluoti tautinius ar religinius neramumus, prisidengiant patriotiniais šūkiais – negarbingas ir nusikalstamas kelias. Tai tik įpila dar daugiau žibalo į priešo propagandos mašiną. Demokratija ir tolerancija turi ribas, o jas kontroliuoti ir reguliuoti turi valstybė, o ne radikalių emocijų mėgėjai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Artėjant savivaldos rinkimams, Šilalės rajono gyventojų nuomonės apie savivaldybės darbą išsiskiria. Vieni sako didelių problemų rajone nematantys, kiti atkreipia dėmesį į jaunimo bei darbo vietų trūkumą, sveikatos apsaugą, švietimą ir lėšų paskirstymą.

Šilalės savivaldybės tarybos narės Asta Bataitytė ir Erika Gargasė taip pat išskiria demografinius iššūkius ir būtinybę daugiau dėmesio skirti kasdieniams gyventojų poreikiams.

Viena dažniausiai Šilalės gyventojų įvardijamų problemų yra jaunų žmonių ir darbo vietų stygius. Šilališkė Viktorija teigia, jog mūsų rajone trūksta ne tik galimybių dirbti, bet ir veiklų, kurios skatintų jaunimą pasilikti gyventi rajone.

„Manau, problema yra tai, kad Šilalėje mažėja gyventojų, nepritraukiamas jaunimas, trūksta darbo vietų“, – kalba Viktorija. 

Šilališkė kritiškai vertina savivaldybės lėšų paskirstymą. Pasak jos, kai kur investuojama į objektus, kurių būklė dar nėra prasta, tuo metu kiti būtini darbai lieka neatlikti. Moteris taip pat neslepia nusivylimo dėl per mažo politikų bendravimo su gyventojais. 

„Kai artėja rinkimai, tada visi sugeba pasisveikinti, atvažiuoti, pabendrauti su žmonėmis. Bet kur jie būna visą kitą laiką?“ – klausia miesto gyventoja.

Tuo tarpu šilališkė Eugenija savivaldybės darbu teigia esanti patenkinta ir didesnių trūkumų nepastebinti.

Šilalės miesto gyventoja Zita didžiausia miesto problema įvardija sveikatos apsaugą ir medicinos sistemą. Pasak jos, blogiausia, jog visur yra eilės, sunku laiku patekti pas gydytojus. 

Sveikatos apsaugos sritį, kaip vieną aktualiausių, išskiria ir savivaldybės tarybos narė E. Gargasė. Jos teigimu, Šilalėje medicinos paslaugos yra pakankamai išvystytos, savivaldybė stengiasi pritraukti reikiamų specialistų, tačiau bėdų nestinga.

„Tarybos sprendimu yra priimtas mechanizmas, kuriuo siekiama padėti pritraukti į rajoną trūkstamų specialistų, tarp jų ir gydytojų. Savivaldybė mato, kad toks poreikis yra, ir imasi veiksmų, kad būtų pasiektas gyventojams naudingas rezultatas“, – kalba E. Gargasė.

Ji pabrėžia, jog sveikatos ir socialinių paslaugų poreikis yra glaudžiai susijęs ir su demografine situacija.

„Manau, pagrindinis signalas valdžiai turėtų būti demografinės situacijos gerinimas ir jaunų šeimų pritraukimas. Žinoma, taip pat reikia galvoti apie investicijas ir naujas įmones, kurios kurtų naujas darbo vietas, kad jaunimas norėtų grįžti į Šilalę“, – įsitikinusi E. Gargasė. 

Pasak jos, rajono visuomenė sensta, todėl ateityje dar daugiau dėmesio reikės skirti ne tik gydymo paslaugoms ar investicijoms, bet ir senjorų poreikiams. 

Demografiniai pokyčiai atsispindi ir švietimo sistemoje. Pajūrio gyventojas Alius viena didžiausių rajono problemų įvardija mokyklų „naikinimą“ ir mano, jog savivaldybė daugiau dėmesio turėtų skirti būtent švietimui.

„Savivaldybė turėtų stengtis išlaikyti mokyklas. Manau, lėšas reikėtų skirstyti sąžiningiau ir daugiau dėmesio skirti būtent švietimui“, – teigia pajūriškis. 

Panašią tendenciją pastebi ir savivaldybės tarybos narė Asta Bataitytė, atkreipianti dėmesį į mažėjantį mokinių skaičių bei jaunų specialistų trūkumą mokyklose. 

„Jie nelabai noriai įsidarbina mokyklose, todėl lieka vyresni mokytojai, kai kurie dirba ir sulaukę pensinio amžiaus, nes nėra, kas juos pakeistų“, – teigia A. Bataitytė. 

Todėl, jos nuomone, savivaldybei svarbu yra ne tik spręsti švietimo problemas, bet ir ieškoti būdų, kaip rajone išlaikyti bei pritraukti jaunas šeimas. 

Kita vertus, nė viena problema negali būti įvardijama kaip atskira – įtakos joms atsirasti turi visas „paketas” veiksnių. Pasak E. Gargasės, švietimo srities, mažėjančio mokinių ir specialistų skaičiaus trūkumui įtakos turi iššūkiai susisiekimo srityje.

„Didelė dalis mokinių gyvena kaimo vietovėse, todėl kartais jiems labai sudėtinga pasiekti namus po pamokų ir būrelių“, – teigia tarybos narė.

Susisiekimo ir kelių būklės problemą akcentuoja ir A. Bataitytė. Tarybos narė kelia klausimą dėl kelių infrastruktūros ir teigia, jog daugiau dėmesio reikėtų skirti savivaldybės prižiūrimiems keliams bei gatvėms.

„Norėtųsi, kad būtų remontuojama daugiau savivaldybės žinioje esančių kelių ir gatvių miesteliuose bei kaimuose“, – sako tarybos narė. 

Pasak jos, svarbu ir tai, kad remontuojamų kelių eilė būtų sudaroma aiškiai bei sąžiningai. 

Kalbant apie rajono biudžeto lėšų paskirstymą, E. Gargasė siūlo atsakingiau vertinti didesnių miesto renginių ir švenčių finansavimą.

„Jeigu vienai šventei skiriamas labai didelis biudžetas, kitoms sritims akivaizdžiai lieka mažiau lėšų“, – įsitikinusi ji.

Pasak politikės, dalis pramogoms išleidžiamų lėšų galėtų būti skiriama socialinėms paslaugoms, sveikatos sričiai ar gyventojų susisiekimui gerinti.

Nors kalbinti pašnekovai išskiria atskirus savivaldybės sprendimus ir akcentuoja netolygų lėšų paskirstymą, jie pastebi ir teigiamus pokyčius rajone.

„Gerai vertinu tarybos darbą, daug nuveikta, Šilalė gražėja“, – sako A. Bataitytė. 

Socialinės politikos srityje savivaldybės veiklą teigiamai vertina ir E. Gargasė: „Mūsų rajonas yra stiprus socialinės politikos srityje. Tikrai yra atliepiami gyventojų poreikiai“. 

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės rajono savivaldybės interneto tinklalapyje skelbiama, kad šiuo metu biudžetinėse įstaigose ir savivaldybei pavaldžiose įmonėse yra kone 100 laisvų darbo vietų. Pasirinkimas toks platus, kad įsidarbinti galėtų ne tik daugelio sričių specialistai, bet ir ne vienas pačios menkiausios kvalifikacijos darbininkas. Tačiau daugelis pareigybių laisvos tik popieriuje, todėl ieškantiems dar­bo peršasi mintis, jog jos lau­kia valdžiai lojalių žmonių.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Dora Kaganaitė 1926 m. rugsėjo 14 d. gimė Laukuvoje, čia prabėgo jos vaikystė ir pirmieji mokslo metai. Ta­čiau jos gyvenimo istoriją negrįžtamai pakeitė karas. Penkiolikmetei teko susidurti su klausimu, apie kurį tokio amžiaus žmogus neturėtų galvoti – kaip išgyventi. 

Savo atsiminimais po kelių dešimt­mečių Dora, tada jau Tallat- Kelpšienė, dar spėjo pasidalinti vaizdo įrašuose, kurie saugomi asmeniniuose muziejininko Antano Ivinskio archyvuose.

1941-ųjų vasarą, naciams okupavus Lietuvą, Kaganų, kaip ir daugelio kitų žydų šeimų, gyvenimas sugriuvo, Laukuvos žydai atsidūrė Gerulių stovykloje, vėliau – Telšių gete. 

„Kodėl Laukuvos žydai nebuvo perkelti į getą Tauragėje? Už tai turime nusilenkti Laukuvos viršaičiui Tadui Tallat-Kelpšai“, – sako A. Ivinskis.

Pasirodo, gavęs nacių karinės vadovybės Lietuvoje nurodymą dėl žydų perkėlimo, T. Tallat-Kelpša paprašė Laukuvos pašto viršininko ant dokumento uždėti spaudą trim dienomis vėlesne data. Toks, atrodytų, nedidelis veiksmas suteikė laiko ir galimybę įspėti Laukuvos žydus apie artėjantį pavojų. Kas įspėjimą išgirdo ir juo patikėjo, galėjo bandyti pasitraukti. Taip pasielgė ir Kaganų šeima. Jie išvyko pas Telšiuose gyvenusius gimines. Tačiau po savaitės nusprendė grįžti į Laukuvą: galbūt tikėjosi, jog pavojus praėjo, gal tiesiog neįvertino to, kas jų laukė.

A. Ivinskio archyvuose saugoma Simono Dovidavičiaus kino juosta, kurioje užfiksuotas D. Kaganaitės-Tallat-Kelpšienės liudijimas.

„Mums grįžus, namuose jau gyveno vokiečių karininkai. Vienas peržvelgė, pasakė, kokia graži mūsų šeima ir kaip gaila, kad nė vieno nebeliks. Mama tąsyk mus tris vaikus stipriai prie savęs priglaudė, bet niekas tada nesitikėjom, kad po kelių dienų atvažiuos sunkvežimiai ir mus ims rinkti“, – pasakojo D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė.

Iš pradžių buvo ieškoma vyrų, todėl motina Doros brolį buvo paslėpusi. Tačiau, kai atėjęs žydų žudikas jo nerado ir pagrasino nušauti Doros motiną, brolis pats išėjo iš slėptuvės.

Dora prisiminė, jog po šio įvykio motina per vieną naktį pražilo. Žmonėms buvo sakoma, jog žydų vyrai išvežami darbams į Vokietiją, tačiau iš tiesų jie buvo sušaudyti, o moterys suvarytos į sinagogą.

Netrukus jos buvo išvežtos į Gerulių dvare, Telšių rajone, įrengtą stovyklą. Ten jų laukė dar sunkesni išgyvenimai.

Tuo metu Doros klasioko Stasio Šereikos tėvai galvojo, kaip išgelbėti Kaganų šeimą. Zuzana Šereikienė atvyko į getą prašyti, kad jai būtų leista pasiimti tarnaitę darbams, mat jos vyras Antanas buvo advokatas. Pavyko, tačiau net ir ištrūkusi iš geto mergina nebuvo saugi.

„Klasiokė Julė Uznytė mane įspėjo apie planuojamas žudynes, tad išskubėjau atgal į getą. Man grįžus visi buvo išsigandę. Paaiškėjo, kad mano mamai ir sesei pavyko pabėgti, nes jos irgi sužinojo apie planuojamą sušaudymą“, – apie vieną dramatiškiausių savo gyvenimo epizodų pasakojo D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė.

Taigi grįžusi į vietą, iš kurios ką tik buvo išėjusi, Dora vėl pateko į pavojų. Tačiau jai dar kartą pavyko ištrūkti. 

Netrukus Telšių gete likę žydai buvo sušaudyti.

Dora išvengė likimo, kuris daugelį ištiko Rainiuose. Jai padėjo klasiokai Stasys ir Julė. Jie pasirūpino, kad mergina būtų apgyvendinta pas kitą klasioką – Jurgį Tallat-Kelpšą. Vėliau jis tapo Doros vyru.

Dora prisiminė, jog jos saugumu rūpinosi ne vienas žmogus. Antanina ir Stanislovas Tallat-Kelpšai bei Stanislovo motina Agota kiekvieną kartą, kai kildavo pavojus, ieškodavo jai saugesnės vietos, Dora buvo slepiama pas jų gimines ir pažįstamus, kartais apsistodavo ir Šarnelės kaime, pas poeto Vytauto Mačernio tėvus ir kt.

Pasak A. Ivinskio, Doros likimą nulėmė daugybė žmonių, kurie skirtingais momentais sutiko ją priimti, paslėpti, perspėti ar kitaip padėti.

Iš Telšių geto pasitraukusiai Minai Kaganaitei ir jos motinai žmonės padėjo slapstytis iki 1944 m. Tačiau vėliau jos buvo nužudytos. 

A. Ivinskio teigimu, Kaganų šeimos istorija yra susijusi ir su Dalios Grinkevičiūtės gyvenimo istorija.

„Saugumas reikalavo, kad D. Grinkevičiūtė išvyktų iš Šilalės rajono, o ji atsakė, jog tai padarys tik tada, kai Laukuvą apleis Minos ir jos motinos žudikai. Susidorojimas su jomis buvo žiaurus: po dukters nužudymo moteris išprotėjo, žmonės matė ją prie kapo naktį šaukiančią, o atėjus pavasariui, iš Lokystos buvo ištrauktas nežinomos moters kūnas... 

Visi, kam yra daugiau nei 60 metų, Laukuvoje žino, kas tie žmonės“, – sako D. Grinkevičiūtės ekspozicijos vadovas.

D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė 43-ejus metus dirbo mokytoja Telšiuose. Doros ir jos šeimos gelbėtojai, net 31 žmogus, buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir archyvų nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Rudens lygiadienis ir Baltų vienybės diena nu­švis ne tik tradiciniais piliakalnių laužais, bet ir turtinga rugsėjo 22-osios programa. Nuo archajiškų susibūrimų gamtoje iki išskirtinio kino ar knygų pristatymų – šiandien bus išties nepaprasta išsirinkti, kur dalyvauti. Jaukiai ir prasmingai pradėti astronominį rudenį kvies ir likusios dienos.

Ant Medvėgalio piliakalnio šiandien vakare kviečiama susiburti į vienybės ratą ir įsilieti į tradicinę visos Lietuvos laužų sąšauką. Bus uždegama simbolinė ugnis, skambės intuityviosios muzikos kūrėjo Žydrūno Stumb­ros muzika, vyks gongų ir archajiškų garsų keturių stichijų sesiją „Sutemos“, bus galima pabendrauti vaišinantis šiltu šiupiniu bei arbata. 

Baltų vienybės diena bus švenčiama ir ant Rubinavo, dar vadinamo Šarūnkalniu, piliakalnio. Čia taip pat 19 val. bendrai dainai bei šokiui kviečia Šilalės kultūros cent­ro liaudiškos muzikos kapela „Šilojus“, vokalinis ansamblis „Kuplė“ ir Šilalės bočių bend­rija. 

Prie rugsėjo 22-osios laužų sąšaukos jungiasi ir Kvėdarna, o ant Padievaičio piliakalnio susiburti kviečiama 19.30 val. 

2026-ieji – Kanklių metai, tad rugsėjo 24 d. Šilalės kultūros centre vyks kankliavimo pamoka, į kurią kviečiami visi, norintys atrasti gyvą ryšį su šiuo tradiciniu instrumentu (registruotis tel. (+370-617) 4-11-15). 

Tos pačios dienos vakarą Šilalės kultūros centras suburs kino mylėtojus – 20 val. lauko erdvėje bus rodomas legendinis režisieriaus Raimondo Banionio filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Ypatingai kviečiami senjorai bei asmenys su negalia – renginys organizuojamas įgyvendinant specialų sociokultūrinės integracijos projektą. 

Vyksta Europos paveldo dienos, kurių tema – „Kultūros paveldas: saugok, puoselėk, atgaivink“. Tad Stasio Girėno gimtinėje, Vytogaloje, rugsėjo 25 d., 10 val., vyks ekskursija, kurios metu lankytojai susipažins su muziejus ekspozicija, pasakojančia, kas atvedė būsimąjį lakūną iki istorinio skrydžio per Atlantą, o liaudiški žaidimai leis ne tik išgirsti apie krašto tradicijas, bet ir patiems jas išbandyti (registracija tel. (+370-691) 8-83-49 arba Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.).

Kotryna PETRAITYTĖ

Vilniaus Rotušėje Nacionalinio kraujo centro (NKC) su­rengtoje Garbės kraujo donorų apdovanojimų ceremonijoje pagerbta Šilalės sveikatos centro biuro administravimo specialistė Birutė Kondratenkienė, kuriai už daugiau kaip 40 kartų neatlygintinai paaukotą kraują suteiktas Garbės donoro vardas.

Daiva BARTKIENĖ

Nacionalinio kraujo centro nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Šilalės miesto vietos veiklos grupės (VVG) strategija dar 2023-iaisiais buvo patvirtinta kartu su daugiau kaip milijono eurų Europos Sąjungos paramos krepšeliu. Praėjo beveik treji metai, tačiau dalies projektų rezul­tatai dar tik bus matuojami. Vienas jų – „Verslo gilė“, kuriam įgyvendinti skirta daugiau nei 247 tūkst. 683 eurai. Iš šios sumos apie 210,5 tūkst. Eur sudaro Europos Sąjungos lėšos, Šilalės savivaldybės indėlis yra per 37 tūkst. Eur. Projektas pagaliau pradeda veikti, o kartu prasideda ir svar­biausias etapas – paaiškės, ar už solidžią sumą suplanuotos veiklos iš tiesų paskatins jaunų Šilalės gyventojų verslumą, padės atsirasti naujiems verslams ir pateisins į projektą investuotas viešąsias lėšas. 

„Šilalės artojas“ jau rašė, jog projektą „Verslo gilė“, kuriuo numatyta skatinti Šilalės miesto gyventojų verslumą ir užimtumą, Šilalėje administruoja ir įgyvendina klaipėdiškio renginių vedėjo Remigijaus Žiogo vadovaujama UAB „TKP“ – gyventojų kompetencijų stiprinimui, sudarant sąlygas pradėti ir vystyti verslą, VVG įmonei skyrė beveik 211 tūkst. Eur. Už šią sumą yra numatyta surengti TV laidų pobūdžio mokymus daugiau nei pusšimčiui asmenų, o 20 iš jų suteikti pagalbą verslo pradžiai. 

Praėjusią savaitę restorane „Meldai“ projektas „Verslo gilė“ jau buvo pristatytas visuomenei – pasak jo vykdytojų, jis skirtas Šilalės mieste veikiantiems jauno verslo subjektams ir darbingo amžiaus žmonėms, planuojantiems pradėti verslą. Dalyvauti jame gali individualią veiklą ar verslo liudijimą turintys gyventojai, taip pat juridiniai asmenys – mažosios bendrijos, asociacijos ar uždarosios akcinės bendrovės. Pagrindinė sąlyga – verslo būstinė turi būti įregistruota Šilalės mieste, nors pati veikla gali būti vykdoma visoje Lietuvoje.

Pasak projekto vykdytojų, didžiausias dėmesys bus skiriamas praktikai – dalyviai ne tik klausysis teorinių paskaitų, bet ir dirbs su savo verslo idėjomis, analizuos kintančią rinką, rengs verslo modelius, planuos išteklius, kurs savo verslo idėjos reklamą bei pristatys pasiektus rezultatus ekspertams. 

Pristatydama „Verslo gilės“ programą, projekto koordinatorė Toma Milerytė pabrėžė, kad atrinktam verslui yra numatyta daugiau kaip 10 tūkst. Eur vertės pagalba. Tačiau ji nebus išmokama pinigais – 20 jauno verslo subjektų bus suteiktos veiklos pradžiai reikalingos paslaugos ir priemonės: naujas kompiuteris, maždaug 1500 Eur vertės buhalterinės apskaitos paslaugos ir 2000 Eur įkainota reklama. 

Projekto organizatoriai pabrėžia, jog suteikiama parama nėra paskola, jos gavėjams nereikės grąžinti. Be to, pagalba gali būti skirta visiems, turintiems verslo idėją bei norintiems ją išbandyti. Tačiau verslas negali būti įregistruotas anksčiau kaip 3 metai.

UAB „TKP“ vadovo R. Žiogo teigimu, šiuo metu yra užsiregistravę apie 40 dalyvių, po viešo pristatymo susidomėjo dar keliolika. 

„Mes nežinome, kaip viskas vystysis ir kokią įtaką šis projektas turės kiekvienam konk­rečiam asmeniui. Bet tiki­mės, jog bent keliems tai iš tik­rųjų taps tramplinu ir naujo etapo pradžia. Tiesiog sudalyvausite, įgysite patirties ir eisite toliau“, – kvietė jis šilališkius, galbūt turinčius idėjų, bet nesiryžtančius jų įgyvendinti, prisijungti prie projekto. 

Dabar dalyvių laukia mokymai, verslo idėjų ir veiklos pristatymai bei atranka. Pasak projekto vadovo R. Žiogo, atrenkant dalyvius, bus atsižvelgiama į idėjos originalumą, aktualumą bei galimą kuriamą naudą.

Projekto organizatoriai neslepia, kad tikslas nėra vien tik padidinti naujų įmonių skaičių. Daug svarbiau – paskatinti Šilalės gyventojus imtis verslo, suteikti jiems praktinių žinių ir sudaryti sąlygas išbandyti savo idėjas.

„Verslo gilės“ įgyvendinimo metu bus rengiamos televizi­jos laidos, kuriose bus pristatomos verslo idėjos, kalbinami specia­listai ir verslininkai, aptariami praktiniai verslo pradžios bei vystymo klausimai. Kadangi laidos bus rodomos per „Delfi“ televiziją, veiklos bus pasiekiamos ne tik tiesioginiams dalyviams.

Pirmojo šio projekto pristatymo metu savo patirtimi dalijęsis klaipėdiškis verslininkas, „Dino“ parko šalia „Radailių dvaro“, botanikos ir miniatiūrų parko „Babilono sodai“ įkūrėjas Andrius Aušra pabrėžė, kad verslo pradžia ne visada baigiasi sėkme, todėl svarbu gebėti įvertinti klaidas, keisti veik­los kryptį ir prireikus atsisakyti nepasiteisinusios idėjos. Jo teigimu, prieš pradedant verslą būtina ne tik turėti sumanymą, bet ir skaičiuoti, vertinti jo perspektyvas bei ieškoti rinkoje veikiančių sprendimų. Tačiau jis ne kartą akcentavo, jog pradžioje labiausiai reikia ne tik priemonių, bet žinių ir palaikymo.

„Pradėkite daryti. Pradėkite mažais žingsneliais. Nereikia iš karto statyti kažką milžiniško. Pradžiai viską galima padaryti paprastai, o ši projekto komanda jums padės“, – skatino verslininkas.

Be to, vakaro metu ne kartą kartota mintis, jog miesto dydis neturėtų riboti žmogaus verslo idėjos masto.

Šilalės rajono meras Tadas Bartkus taip pat ragino projekto rezultatų nevertinti vien naujų įmonių skaičiumi. Pasak jo, net ir vienas ar du verslai, atsiradę įgyvendinant projektą, galėtų būti reikšmingas rezultatas Šilalės rajonui.

Tačiau ar projektas ir jam įgyvendinti numatyta investicija iš tikrųjų padės atsirasti naujiems verslams ir kiek idėjų iš tiesų virs veikiančiu verslu, paaiškės ne anksčiau kaip po metų.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Šią savaitę porą dienų Šilalėje vykusioje „Rudenėlio mugėje“ prekyba prasidėjo gerokai anksčiau, nei aikštelėje pasirodė pirmieji pirkėjai. Kai kuriems prekybininkams teko keltis gerokai prieš aušrą, o mugei įsibėgėjus prisiėjo prisiminti ir žemaičių pirkėjų įprotį derėtis dėl kainos. Tokios derybos, pasak prekybininkų, Že­maitijoje yra kone neatsiejama prekybos dalis, nors patys pirkėjai dėl to sutaria ne visada.

Ankstyvą antradienio rytą Dariaus ir Girėno gatvės automobilių aikštelėje vyko inten­syvus pasiruošimas mugei – kol lankytojai dar tik ruošėsi į ją užsukti, prekybininkai jau statėsi palapines, dėliojo prekes, lentynas ir kitą įrangą.

Iš Kaltinėnų atvykusiai Violetai šis rytas prasidėjo 4 val. Tačiau, pasak moters, atsikelti anksti – dar ne viskas.

„Anksti reikia keltis, reikia važiuoti, reikia pasiruošti. Vien pasiruošimas viskam kone pustrečios valandos užtruko“, – teigia Violeta.

Prekybininkė Birutė taip pat pabrėžia, jog mugės lankytojai mato tik galutinį rezultatą – tvarkingai išdėliotas prekes ir prie prekystalio stovintį pardavėją. Didelė dalis pasiruošimo lieka „už kadro“.

„Mūsų diena prasideda šeštą ryte. Užtrunka, kol susistatom palapines, kol lentyną, visą įrangą susitvarkom“, – šypsosi Birutė.

Panevėžio rajone veikiančios kepyklėlės darbuotoja Inga tokiose į didesnius ar mažesnius miestus keliaujančiose mugėse dirba jau šešerius metus. Kadangi prekyba vyksta visoje Lietuvoje, todėl ankstyvas kėlimasis prekybos dienomis tapo įprasta rutina.

„Jau pripratau“, – tikina Inga.

Kai prekybos vietos paruoštos, prasideda ne mažiau svarbi mugės dalis – bendravimas su pirkėjais. O kartu ir derybos. Violeta pastebi, jog žmonių įpročiai skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi.

„Tarkime, nuvažiavus į Suvalkijos kraštą, niekas ten niekada nesidera. O štai žemaitis derasi iki negalėjimo“, – juokiasi ji.

Anot Birutės, toks bend­ravimas su pirkėjais turi savotiško žavesio, o jei kuriam pavyksta nusiderėti, tai ir nuotaika pasitaiso. 

„Visiems reikia, visi nori, kai kurie net sako, jog geresnė diena, kai nusideri“, – tikina prekeivė.

Nieko blogo derybose neįžvelgia ir prekiautojai mėsos gaminiais Raimonda bei Edgaras, kurie į tokį pirkėjų norą žvelgia praktiškai: jei žmonės perka, prekybininkai ir toliau važiuos į muges.

„Reikia derėtis. Privaloma“, – neabejoja jie.

Mugė daugeliui pirkėjų – ne tik vieta, kur galima rasti įdomesnių ar kasdienybėje rečiau perkamų prekių. Žmonės čia ateina ir pabend­rauti, pasižvalgyti, pasitarti. Todėl prie prekystalių netrūksta nei klausimų, nei pokalbių.

Tiesa, prekybininkų kvie­timas derėtis vilioja ne visus, o kai kurie mugėje kalbinti šilališkiai juokavo, kad nemokėtų to daryti. 

„Labai nemėgstu derėtis, nes žmonės dirba, jie turi užsidirbti“, – teigia Regina.

Šilališkė Zofija pripažino ne­dažnai apsilankanti tokiose prekybos vietose. Jos teigimu, mugėse kainos neretai būna didesnės nei parduotuvėse, o ir nusiderėti ne visada pavyksta.

Jai pritaria ir Loreta, kuri tikina dėl kainos taip pat nesideranti, jei reikia kokio daikto, perka už tiek, kiek prašoma.

Vis dėlto prekybininkai neslepia, jog prekyba mugėse nebėra tokia pat kaip anksčiau – kai kurie pastebi, jog kasmet žmonės perka vis mažiau, nes kainos kyla. 

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Pandemijos laikotarpiu pamėgę nuotolinį darbą iš namų, kai kurie darbuotojai ir dabar norėtų bent kelias dienas per savaitę nebūti įstaigoje, kur visada jautiesi lyg po valdžios didinamuoju stiklu. Tai ypač aktualu, kai į darbovietę reikia važiuoti ne vieną dešimtį kilometrų. Tačiau Šilalės rajono savi­valdybėje penkerius metus po dvi dienas per savaitę iš namų dirbusiam inžinieriui tokia galimybė nuo rugsėjo nebesuteikta. Ant prašymo ir toliau dirbti tokiu pat grafiku jis sulaukė admi­nistracijos direktoriaus rezoliucijos „Neleidžiu“. Specialistui kilo klausimas, pagal kokius kriterijus vieniems savivaldybės administracijos darbuotojams leidžiama dirbti nuotoliu, o kitiems – ne.

Daiva BARTKIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Vaikystėje mėgau pasaką apie auksinę žuvelę, kurią sugauna geraširdis, bet žmonos prisibijantis senolis. Dabar valdžioje esan­tys politikai elgiasi taip, tarsi ir jiems bū­tų pavykę tokią žuvelę pagauti. Tačiau ne­pamirškime, jog ši pasaka nėra sėkmingo valstybės valdymo pradžiamokslis. Grei­čiau – perspėjimas, kad godumas, ambicijos ir noras pasiekti gerovę be pastangų galiausiai gali nuvesti tik prie bankroto.

Daugybę kartų, analizuodamas politinius pažadus ir programas, pabrėžiau, jog egzistuoja negailestingas valstybės pinigų tvermės dėsnis: jei kažkam išleidžiama daugiau, kitiems poreikiams lieka mažiau.

Atrodo, skirtingos politinės jėgos, dėliodamos prioritetus, turėtų konkuruoti programomis ir siūlyti, kaip su ribotomis finansinėmis galimybėmis veiksmingiausiai prisidėti prie bendrojo gėrio. Tačiau politikai dalyti pažadus mėgsta gerokai labiau, nei galvoti, kaip juos įgyvendinti. Todėl, kaip prieš savaitę rašiau, nors ir galima džiaugtis planais diegti naujas slaugos bei socia­linės priežiūros paslaugas, turime nepamiršti, kad joms reikalingos solidžios investicijos. Be to, pinigų reikia ir tam, jog mokytojų, gydytojų, slaugytojų bei pareigūnų trūkumas netaptų katastrofiškas.

Po kiekvieno incidento, kai dronai kerta mūsų oro erdvę, pasipila valstybės vadovų pažadai apie investicijas į civilinę saugą bei antidroninių pajėgų kūrimą. Po praūžusio uraganinio vėjo teko pripažinti, kad šalies elektros tiekimo sistema nėra pakankamai atspari kataklizmams, todėl ir vėl reikia naujų, didelių investicijų. Poreikių sąrašą galima tęsti.

Susidūrusios su sudėtingais iššūkiais, skolinasi visos valstybės, ne tik Lietuva, nes pinigų reikia jau dabar. Spėju, dauguma pritartume, jog politikai geriau pasiskolintų kuriai nors skaudžiai problemai spręsti, nei skėsčiotų rankomis ir sakytų nieko negalintys padaryti. Tik bėda ta, kad kreditoriai, skirtingai nei auksinė žuvelė, pinigų nedovanoja ir dar nustato nemažas palūkanas.

Rugsėjo pradžioje buvo paskelbta, jog kitais metais vien skolos aptarnavimui, t. y. palūkanoms, turėsime išleisti daugiau nei milijardą eurų. Kuriame planus apie gimstamumo didinimą ir kartu ruošiame „dovanėlę“ būsimoms kartoms – dešimtis milijardų eurų skolos?

Kai dabartinė Vyriausybė pasirašė koalicijos sutartį, kurioje buvo daug ambicingų, tačiau realiomis lėšomis nepadengtų pažadų, kalbėta esą „leiskime politikams svajoti“. Buvo žadamos kūrybiškos priemonės, kaip papildyti valstybės biudžetą. Tačiau ar kuri nors valdžia nori priimti nepopuliarius sprendimus? Ar turi drąsos pripažinti, jog šiuo metu nėra galimybės pamaloninti žmones naujomis lengvatomis, ypač, kai sparčiai artėja rinkimų laikotarpis?

Todėl iškilmingai skelbiamas paramos šeimai paketas. Jam planuojama skirti 800 mln. eurų – mažiau, nei kasmet kainuoja valstybės skolos aptarnavimas. Kita vertus, tai lėšos, kurių labai trūksta sveikatos apsaugos sistemai, kartu ir slaugai, švietimui bei skurdo mažinimui.

Ydinga praktika, kai pinigai pavėžėjimui, socialinei atskirčiai ar įvairioms prevencijos programoms skiriami vieneriems metams, o vėliau jos „pamirštamos“, nes kuriamos naujos strategijos. Teoriškai nauji pažadai skamba viltingai, tačiau realiame gyvenime reikalingas konkretus ir tvarus finansavimas, o ne skambios deklaracijos, surašytos viešųjų ryšių specialistų ar dirbtinio intelekto.

Iškilmingai pristatytas šeimos paramos paketas primena dar vieną „auksinės žuvelės dovaną“: dosnesnės išmokos gimus vaikui, palankesnė vaiko priežiūros atostogų tvarka, naikinami apribojimai paramai toms moterims, kurios gaudavo didelius atlyginimus, numatoma didesnė parama ruošiant vaikus mokslo metams... Ar kas nors gali prieštarauti tokiems siūlymams? Bet esminis dalykas – ar mes, kaip valstybė, tikrai visa tai galime sau leisti?

Dažnai girdžiu sakant: tegu valdžia susimažina administracines išlaidas ir pinigų atsiras. Sutinku. Deja, valdžia netampa taupesnė – kai lėšų pritrūksta, paprasčiausiai nustoja jas skirti kai kurioms gyvybiškai svarbioms programoms. Todėl kai skelbiami įvairiausi paramos paketai, juos įvertinti būtų leng­viau, jei būtų sąžiningai pasakyta, jog čia perkeliamos lėšos, pavyzdžiui, iš kelių tiesimo ar Valstybinės ligonių kasos.

Tarkime, man labiausiai abejotina iniciatyva – nemokamai maitinti visus moksleivius, o ne tik tuos, kurie auga nepasiturinčiose šeimose ir kuriems reikalinga socialinė pagalba. Suprantu, kad tai galbūt leistų visiems vaikams jaustis lygesniems. Tačiau ar tik­rai tam turėtume skirti keliasdešimt milijonų eurų per metus? Ir ar tai gali turėti kokį nors ryšį su gimstamumo skatinimu? Be to, vargu ar pagalvota ir apie maisto švaistymo problemą, kai valstybė skirs maistą ir tiems vaikams, kurie sočiai pavalgo namuose ar yra pakankamai išrankūs.

Žinoma, jei tik turime galimybę, maitinkime visus. Tačiau atsakykime sau į klausimą, ar moksleivių maitinimas iš tiesų yra prioritetas, kalbant apie šiandienos mokyklas? Jei reikėtų rinktis, kam skirti lėšas – nemokamam maitinimui ar moksleivių pavėžėjimui, mokytojų pritraukimui, neformaliajam ugdymui – ką pasirinktume?

Šeima yra svarbu. Stiprinti šeimas yra išmintinga. Bet pasaka apie auksinę žuvelę moko, kad kai kliaujamės mistiniu pinigų šaltiniu, tai gali susukti galvą ir galiausiai galime likti net be to, ką realiai buvo įmanoma pasiekti.

Artėjant savivaldos rinkimams sulauksime ir naujų valdžios „dosnumo“ bangų. Tačiau finansų tvermės dėsnis negailestingas. Kuriam laikui gal ir galima apsimesti, jog pavyko jį „pergudrauti“, bet galiausiai galima likti net ir be geldos...

Andrius NAVICKAS