Spalio 2 d., 18.30 val. ir spalio 3 d., 17 val., – „TĖVAS“. Rež. Mara Kimelė.

Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti?

Bilietai:
2 d. – https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=a1c8b3a4-68e3-4766-822e-88a12ab600e1
3 d. – https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=a1c8b3b5-c58c-420d-89f1-962ae41814dd

Spalio 4 d., 17 val., – „STORAS SĄSIUVINIS“. Rež. Jokūbas Brazys.

Įprastą dvynių Luko ir Klauso gyvenimą su mama dideliame mieste nutraukia prasidėjęs karas. Mama brolius iš miesto atveža į saugesnę vietą – senelės namus šalies provincijoje. Bet ir čia nėra saugu. Tiek siaubinga karo metų aplinka, tiek ir pati senelė primygtinai rodo – gyvenimas pasikeitė ir teks arba žūti, arba išmokti gyventi žiauriame bei negailestingame pasaulyje.

Bilietai:
4 d. – https://kdt.lt/renginiai/storas-sasiuvinis/?first=a1c8b467-5ac9-48b0-ad60-528f9190c159
Spalio 6 d., 10 ir 11.30 val., spalio 27 d., 10 ir 11.30 val., spalio 29 d., 10 ir 11.30 val., – „VANDENYNAS“. Rež. Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė.
Spektaklis skirtas 6–18 mėnesių vaikams ir jų tėvams. Dangumi plaukiantys didžiuliai debesų kupolai, veržlios upės ar nesulaikomi lietaus lašai – visa tai prasideda sunkiai aprėpiamo pasaulinio vandenyno gelmėse ir galiausiai vėl į jas grįžta. Į visos gyvybės ištakas.

Bilietai:
6 d. 10:00 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a2251bbc-f7bb-4022-8ef5-9a016d27085b
6 d. 11:30 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a2251bda-876a-43b9-b585-32eba67eb575
27 d. 10:00 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a1c8aa7a-1919-4871-a4c8-ca212271cc2e
27 d. 11:30 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a1c8aa9f-b2b1-4288-a50c-5e68beafd78d
29 d. 10:00 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a1c8aa7a-2ecf-4a4c-9910-e8909285979d
29 d. 11:30 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a1c8aa9f-c566-4ef2-a7ee-98f04a14c998

Spalio 7 d. ir 20 d., 18.30 val., – „KĖDĖ IŠ KOMEDIJŲ NAMO“. Spektaklis-ekskursija. Idėjos autorius ir režisierius Liudas Vyšniauskas.

„Kėdė iš Komedijų namo“ – patyriminė ekskursija, kuri praturtins jūsų istorines žinias apie laikmetį, žmones, miestą ir teatrą. Spektaklio-ekskursijos sumanytojai siekė sukurti įdomią ir įtraukiančią kelionę į teatrą, kuriame kūrė, dirbo, lankėsi garsenybės, politikai, pirkliai, verslininkai, darbininkai, spekuliantai. Visi jie čia prisėsdavo ant kėdžių – stebėti arba stebinti, todėl būtent teatro kėdės geriausiai ir atsimena, kas čia buvo.

Bilietai:
7 d. – https://kdt.lt/renginiai/spektaklis-ekskursija-kede-is-komediju-namo/?first=a2251c4c-b4a2-4cb3-b701-b326abe6557f
20 d. – https://kdt.lt/renginiai/spektaklis-ekskursija-kede-is-komediju-namo/?first=a1c8b139-449c-45fa-8d95-fadda974be7c
Spalio 9 d., 18.30 val., – „MILENA“. Rež. Laura Kutkaitė.

Spektaklis „Milena“ nepretenduoja rekonstruoti Milenos ir Kafkos ryšio ar pristatyti dokumentinį Milenos portretą – jis siekia šį ryšį permąstyti atliekant savotišką teatrinę fragmentų „redakciją“. Šešios aktorės scenoje – kiekviena jų ir Milena, ir Kafka, ir jos pačios, bandančios kalbėtis su Milena, ir redaktorės, dėliojančios sceninio laiško chronologiją.

Bilietai:
9 d. – https://kdt.lt/renginiai/milena/?first=a2252002-7992-4bec-a6fc-f58d751a07ff
Spalio 11 d., 17 val., – „KALĖS VAIKAI“. Rež. Eimuntas Nekrošius.

Romane susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis – vokiečių kolonizacija, karai su rusais, lenkinimas, pirmieji šviesuoliai: Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Antanas Strazdas – tamsios liaudies švietėjai ir ganytojai; pasakos, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai; dar senesni – matriarchato bendruomenės – mitų atgarsiai; Šventojo rašto nuotrupos ir postulatai.

Bilietai:
11 d. – https://kdt.lt/renginiai/kales-vaikai/?first=a225204f-2b0a-44c4-9a5d-e126072b0f44
Spalio 17–18 d., 17 val., – „TARP LENOS KOJŲ, ARBA „ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS MIRTIS“ PAGAL MIKELANDŽELĄ KARAVADŽĄ“. Rež. Agata Duda-Gracz.

Spektaklis nebus pasakojimas apie dailininko gyvenimą. Susitelksime ties svarbiausiu Caravaggio gyvenimo momentu – kai jis sutinka savo meilę, mirtį, geidulį, nusikaltimą, ambicijas, godumą, kvailumą ir šventumą. Visa tai nutinka per vieną naktį. Dėl to visas spektaklio veiksmas vyksta vienoje galvoje, iš vieno požiūrio taško. Scenos, kurias pamatys žiūrovas, bus labai realistiškos, bet atrodys kaip vizijos. Tai bus tiesioginės Caravaggio paveikslų citatos.

Bilietai:
17 d. – https://kdt.lt/renginiai/tarp-lenos-koju-arba-svenciausiosios-mergeles-marijos-mirtis-pagal-mikelandzela-karavadza/?first=a1c8b4a5-ce5c-44ad-9858-3f14abaeece6
18 d. – https://kdt.lt/renginiai/tarp-lenos-koju-arba-svenciausiosios-mergeles-marijos-mirtis-pagal-mikelandzela-karavadza/?first=a1c8b4a5-dc8f-4211-b48c-c49080a2363e

Spalio 22 d., 18.30 val., – „BILDUKAS“. Idėjos autoriai ir režisieriai: Karolis Maiskis, Samanta Pinaitytė.

Ši istorija apie dviejų netvarkos mylėtojų susitikimą, jų patiriamus magija ir stebuklais nuspalvintus nuotykius bei užsimezgančią draugystę.

„Bildukas“ spektaklis visai šeimai, kuris ne tik ragins mažuosius žiūrovus išmokti linksmai tvarkytis, bet kvies ir jų tėvelius atsigręžti vienas į kitą, ieškoti tarpusavio supratimo bei naujų tvarkymosi formų.

Bilietai:
22 d. – https://kdt.lt/renginiai/bildukas/?first=a1c8b527-a453-4549-9772-a69074b2e7bev
Spalio 23 d., 18.30 val. ir 24 d., 17 val., – „REQUIEM“. Rež. Dmitry Krymov.
D. Krymovo kuriamas requiem skamba visiems. Tai paguodos muzika – apraudanti pasaulio tragediją, pripažįstanti slegiančią neviltį, bet paliekanti ir vilties. O visa ateities viltis telpa vaikystės nekaltybėje. Didysis klausimas kiekvienam – kaip ją išsaugoti?

Bilietai:
23 d. – https://kdt.lt/renginiai/requiem/?first=a1c8b5ab-a287-465f-88bb-8a583250983b
24 d. – https://kdt.lt/renginiai/requiem/?first=a1c8b5bb-d896-462d-afb5-e585b2047c88

Spalio 25 d., 17 val., – „ELZĖS ŽEMĖ“. Rež. Povilas Gaidys.

 „Elzės žemė“ – tai tikra istorija, kurią autorei papasakojo jos močiutė. Visi pjesės herojai turi savo prototipus. Tai jaudinantis pasakojimas apie žmonių gyvenimą ir santykius nedideliame Sibiro kaime. Pjesės herojė Elzė – Rusijos vokietė, patyrusi nelengvą gyvenimą karo ir pokario metais, bet sulaukusi 76-erių pirmą kartą įsimyli. Jos išrinktasis Vasilijus – šviesus žmogus, geografijos mokytojas, pusę savo amžiaus mokiniams pasakojęs apie jūras ir kalnus, bet pats taip niekada jų ir nematęs. Dabar jie turi vienas kitą ir svajoja kartu keliauti po pasaulį, deja, viskas klostosi ne taip paprastai... Tai septyniasdešimtmečių Romeo ir Džiuljetos istorija, atrodytų neįtikėtina, bet reali.

Bilietai:
25 d. – https://kdt.lt/renginiai/elzes-zeme/?first=a1c8ac3f-70b0-4f01-8c1c-b1a47e065db7
Spalio 29 d., 18.30 val., – „NAUJASIS NUOMININKAS“. Rež. Žilvinas Vingelis.

Spektaklis „Naujasis nuomininkas“ pagal rumunų ir prancūzų dramaturgo, vieno žymiausių XX a. prancūzų avangardo menininkų Eugène’o Ionesco kūrinį „Naujasis nuomininkas“ nagrinėja daiktų valdžią prieš žmogų – objektų fašizmą, įsigalintį su mūsų pačių sutikimu. Amžininkų „daiktų pjese“ vadintas kūrinys atskleidžia, kaip daiktai ima reguliuoti mūsų kasdienybę, atima iš mūsų iniciatyvą, nustato naujas elgesio taisykles ir tuo pat metu išlieka mįslingais asmeninės atminties saugotojais.

Bilietai:
29 d. – https://kdt.lt/renginiai/naujasis-nuomininkas/?first=a1ed46b9-14a2-4acd-92aa-db6b001a33e4

Spalio 30 d., 18.30 val., – „SUGRĮŽIMAS“. Rež. Naubertas Jasinskas.

Spektaklis „Sugrįžimas“ ؘ– tai šiuolaikinis gotikinis pasakojimas apie Maiklą ir Claire, besiskiriančius jaunus sutuoktinius ir jų neįtikimą, įprastą pasaulio tvarką griaunančią sugrįžimo vienas pas kitą istoriją. Claire dirba televizijoje ir siekia karjeros Paryžiuje, o Maiklas nesėkmingai bando derinti darbą Marselyje ir žmonos ambicijas įsikurti sostinėje, bet jų santykiams tašką padeda Maiklo romanas su Sesile Lambal – vos pilnametystės sulaukusia mergina, su kuria jis palaiko lengvabūdiškus santykius ir po skyrybų. Netikėtai viename iš eiliniais tapusių vakarėlių Maiklas miršta ir tapęs šmėkla seka savo kūną kelionėje po fantastiškus mirties biurokratijos ir atsitiktinumų labirintus, iki jie nuveda jį pas jo buvusią žmoną.

Bilietai:
30 d. – https://kdt.lt/renginiai/sugrizimas-1-174/?first=a1c8b5fb-1e8a-4770-9912-914d6c13bde7

Daugiau informacijos www.kdt.lt

Šiandienos pasaulyje be puslaidininkinių mikroprocesorių (lustų) sunku įsivaizduoti daugumą pramonės šakų. Lustai reikalingi automobilių, medicinos, gynybos ir kitose pramonėse. Vien mobilusis telefonas turi apie 160 skirtingų lustų, o hibridinis elektromobilis – net iki 3500.

Lustai taip pat  yra pagrindas milžiniškų duomenų cent­rų, reikalingų dirbtiniam intelektui (DI). Jau dabar puslaidininkiai yra treti pasaulyje pagal prekybos apimtis, po naftos ir transporto priemonių, ir numatoma, kad pajamos šiame sektoriuje 2030 metais pasieks 1,6 trln. USD. DI revoliucija dar labiau spartina technologinę pažangą. Nespėjusiems į traukinį gresia pavojingas atsilikimas. Šalys ar žemynai, nesugebėję išsikovoti deramos vietos lustų, o kartu ir DI vertės grandinėse, taps priklausomi. Europa, Lietuvos pavyzdžiu, ryžtingai žengia energetinės nepriklausomybės keliu, tačiau bręsta naujos priklausomybės formos: nuo technologijų ir joms reikalingų žaliavų. Puslaidininkiniai mikroprocesoriai yra viena iš kertinių technologijų, mat jie yra bet kokių kitų įrenginių smegenys. Be šių „smegenų“ europiečiai bus pasmerkti likti tik savo likimo nesprendžiančia vartotojų rinka.

Dar 2022 m. pateiktas Europos lustų aktas buvo ES atsakas į kritinį pažeidžiamumą pasaulinėje puslaidininkių vertės kūrimo grandinėje, kurį ypač atskleidė COVID 19 pandemijos sukelti tiekimo sutrikimai. Reikėjo nedelsiant spręsti struktūrines priklausomybes ir remti mokslinius tyrimus ir užkūrinėti pramonę. Šiuo teisės aktu pasiekta reikšmingų rezultatų: įsteigti kompetencijos cent­rai, ankstyvojo kūrimo etapo platforma ir kitos infrastruktūros, sukurtas koordinacijos ir reakcijos į krizes mechanizmas, investicijoms į esamus gamybos pajėgumus sutelkta virš 52 mlrd. EUR viešų ir privačių lėšų. ES tvirtai jaučiasi kai kuriose nišose, kaip, visų pirma, gamybos įranga (pasaulyje dominuojančios ASML „lustų kepimo“ litografinės mašinos), fotonika, mik­rovaldikliai, jutikliai ir pan. Nepaisant šios pažangos yra akivaizdžių pajėgumų spragų, ypač gamybos ir dizaino srityse.  ES pagamina mažiau nei 10 proc. pasaulio lustų, o kalbant apie pažangiausius (mažesnius nei 5 nm), apskritai beveik visiškai priklauso nuo JAV ir Azijos gamintojų. 

Todėl ES svarstome atnaujintą, dar ambicingesnį Lustų aktą 2.0. Džiaugiuosi galėdamas tiesiogiai prisidėti prie šios teisėkūros kaip pranešėjas nuo Europos Parlamento Vidaus rinkos komiteto. Šia teisėkūra siekiama spręsti dvi pagrindines problemas: a) priklausomybę nuo trečiųjų valstybių puslaidininkių projektavimo ir gamybos; b) nepakankamus pasirengimo krizėms pajėgumus. Pag­rindinis centrinis ES finansavimas šiems tikslams jau dabar teikiamas per šimtamilijardines „Europos horizonto“ ir „Skaitmeninės Europos“ programas, veikiančias pagal dabartinę daugiametę finansinę programą (2021–2027 m.).

Nuo 2028 m., įsigaliojus naujai daugiametei finansinei programai, šią paramą tikėtina papildys ir Europos konkurencingumo fondas. 

Skirtingai nuo pirmojo Lustų akto, kuris koncentravosi į pasiūlą, Lustų aktas 2.0 daugiau dėmesio skiria paklausos sukūrimui. Užtikrinant vietos paklausą, lengviau stip­rinti ir vietos puslaidininkių pasiūlą. Tai prisideda prie didesnio pramonės atsparumo, trumpesnių ir saugesnių tiekimo grandinių ir didesnio strateginio savarankiškumo.

Galimybės Lietuvai: mokslas, gamyba ir paklausa

Lietuva turi išvystytą mokslinių tyrimų ir pramonės bazę puslaidininkių ekosistemos nišose. Pavyzdžiu galėtų būti „Teltonika“, gaminanti aukštųjų technologijų įrangą bei investuojanti į pačių lustų gamybą. Pasinaudojant ES finansavimu mūsų šalyje, būtina vystyti tiek mokslinius tyrimus, tiek ir pramoninę projektavimo bei gamybos bazę. Ne mažiau perspektyvi yra paklausos sritis. Stipri mūsų aukštųjų technologijų pramonė ir sparčiai besivystanti gynybos pramonė prisideda prie paklausos ES viduje. Tai antrasis galimybių langas Lietuvai – pasinaudoti ES puslaidininkių vajumi, kai ne tik pačių lustų pramonė, bet ir pramonė, sukurianti lustų paklausą, tampa prioritetine.

Lietuvoje reikia kurti puslaidininkių kompetencijos regioną

Norėdami geriau išnaudoti ES siūlomas paramos priemones, turime šalyje sukurti bent vieną puslaidininkių kompetencijos regioną (PKR). Lustų aktas 2.0 numato šią naują iniciatyvą. Re­gionai, turintys infrastruktūrą, mokslinį ir gamybinį potencialą bei pristatę viziją EK, galės būti paskelbti PKR. Paraišką turi paruošti vietos valdžia, o ją paremti – nacionalinė. Svarbus aspektas –

puslaidininkių regiono investicijų planas, kuriame turi būti: strateginė vizija (dabartinė regiono pramonė ir puslaidininkių ekosistema; esami gamybos, tyrimų ar testavimo įrenginiai ir t.t.),  infra-

struktūros prieinamumas (pa­tikima ir švari energija, transporto infrastruktūra) ir parama inovacijoms ir moksliniams tyrimams. Įvertinusi paraiškas, EK galės suteikti PKR ženklą, kas investuotojams signalizuos apie perspektyvią puslaidininkių ekosistemą. Lietuvą tai pristatytų pasaulyje kaip patikimą vertės grandinių dalį. Manau, sutelkę nacionalinės, vietinės valdžios bei mokslo ir verslo iniciatyvą, galėtume sėkmingai pretenduoti į PKR statusą kažkuriam, o gal ir keliems savo regionams.

Paulius SAUDARGAS

Europos Parlamento narys

Europos Parlamentas priėmė labai svarbias rekomendacijas, kuriomis siekiama iš esmės pakeisti požiūrį į globą ir priežiūrą Europos Sąjungoje. Pabrėžiama būtinybė sukurti visuomenę, kurioje vaikų, ligonių, neįgaliųjų ar pagyvenusių asmenų priežiūra nebūtų vien tik moterų pečius slegianti našta, o neformalūs globėjai gautų realias socialines bei finansines garantijas. 

Apie tai – pokalbis su Europos Parlamento nare, social­demokrate Vilija BLINKEVIČIŪTE.

– Gerbiama Vilija, patvirtintos ambicingas rekomendacijos valstybėms narėms dėl priežiūros ir globos. Kodėl būtent dabar prireikė tokio griežto signalo?

– Ši problema jau dešimtmečius yra tarsi „dramblys kambaryje“, kurio daugelis politikų tiesiog nenori pastebėti. Pandemija ir po jos sekę ekonominiai sukrėtimai galutinai apnuogino tiesą – mūsų visuomenės ir ekonomikos tiesiog sugriūtų, jei ne milžiniškas, dažniausiai visiškai nematomas ir neapmokamas neformalių globėjų darbas. Europos Sąjungoje net apie 80 proc. visos priežiūros namuose atlieka būtent neformalūs globėjai – artimieji, šeimos nariai. Ir kas jie tokie? Didžioji dauguma – moterys. Tai – neteisinga. Šios rekomendacijos yra aiškus reikalavimas keisti požiūrį: globa turi būti pripažinta esmine visuomenės vertybe, o ne privačiu moters rūpesčiu.

– Labai aiškiai išskiriama neformali globa – kai žmonės namuose prižiūri sergančius tėvus, vaikus, sutuoktinius. Ką siūlo Europos Parlamentas?

– Svarbiausia žinutė – neformali priežiūra negali reikšti žmogaus nustūmimo į visišką skurdą. Šiandien realybė žiauri: moteris, apsisprendusi ar priversta likti namuose ir slaugyti artimąjį, praranda darbą, pajamas, o vėliau – ir teisę į padorią pensiją.

Primygtinai reikalaujame, kad neformaliems globėjams būtų užtikrintos realios socialinės garantijos. Laikas, praleistas slaugant artimąjį, privalo būti įskaičiuojamas į darbo stažą, o valsty­bė – padengti socialinio draudimo įmokas. Būtinos lanksčios darbo sąlygos ir specialios priežiūros atostogos. Žmogus neturi rinktis tarp duonos kąsnio ir savo artimojo orumo.

– Raginama skatinti vyrus prisiimti lygią priežiūros dalį. Kaip tai pasiekti?

– Vien tik gražiomis kalbomis to nepadarysime – reikia finansinių ir kultūrinių paskatų. Tradicinis požiūris, kad „moteris privalo sėdėti prie ligonio ar vaiko lovos, o vyras – uždirbti pinigus“, vis dar gajus.

Kai valstybės užtikrins, kad vaiko priežiūros ar slaugos atostogos vyrams bus finansiškai patrauklios ir neneš šeimai nuostolių, vyrai kur kas drąsiau imsis šių pareigų. Be to, turime skatinti vyrus rinktis ir formalios priežiūros profesijas – slaugytojų, vaikų darželių auklėtojų. Kai matysime daugiau vyrų šiuose sektoriuose, pasikeis ir bendras visuomenės požiūris.

– Nemenka dalis slaugytojų, socialinių darbuotojų susiduria su milžinišku pervargimu, mažais atlyginimais. Kokie EP siūlomi sprendimai?

– Tai didžiulė piktžaizdė. Šiame sektoriuje net apie 88 proc. darbuotojų Europoje yra moterys, o atlyginimai čia – vieni mažiausių. Tai klasikinė sisteminė diskriminacija. Mes negalime reikalauti kokybiškų paslaugų mūsų senjorams ar ligoniams, jei tie žmonės, kurie juos prižiūri, patys vos suduria galą su galu ir emociškai perdega.

Būtina iš esmės gerinti šių darbuotojų darbo sąlygas, užtikrinti teisingą atlyginimą. Investicijos į priežiūros sektorių turi būti traktuojamos ne kaip nuostolis, o kaip investicija į ateities darbo vietas ir visuomenės sveikatą.

– Lietuvos valdantieji neseniai pristatė beveik 770 mln. eurų „šeimos paketą“. Kaip vertinate šiuos pasiūlymus?

– Teigiamai. Stiprėja supratimas, kad investuoti į šeimas ir vaikus yra būtina. Pavyzdžiui, vaiko priežiūros išmokų kėlimas, ligos išmokos didinimas. Vaikus prižiūrintys ar artimuosius slaugantys žmonės būtų draudžiami pensijų socialiniu draudimu nuo vidutinio darbo užmokesčio, o ne minimalios algos. Siūloma didinti  Vaiko priežiūros ir užimtumo krepšelį. Lėšas būtų galima naudoti auklių paslaugoms, pailgintos dienos grupėms, stovykloms ir panašiai. Visa tai siejasi su jau minėta Europos Parlamento rezoliucija.

Rimantas KAZLAUSKAS

www.blinkeviciute.eu

1. Užsakovas:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija Europos Parlamente,

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

ASP 11G265

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

2. Užsakovą kontroliuojantis subjektas: 

Europos Parlamentas

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

3. Už politinės reklamos skelbimą mokantis subjektas:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija Europos Parlamente

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

ASP 11G265

4. Laikotarpis, kurį politinės reklamos skelbimą numatoma publikuoti, pateikti ar platinti:

Publikavimo datos laikraščiuose bei portale: 2026 09 18

5. Kitų išmokų, kurias politinės reklamos paslaugų teikėjai gavo už politinės reklamos skelbimą, bendros sumos ir bendra vertė:

223,66 Eur

6. Informacija apie politinės reklamos paslaugų teikėjų gautų sumų ir kitų išmokų kilmę:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos Europos Parlamente,

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

7. Politinės reklamos skelbimas yra susijęs su:

Susijęs su darbu Europos Parlamente

8. [Nuorodos į Europos internetinės politinės reklamos skelbimų saugyklą.]

https://silales-artojas.lt/aktualijos/politika/7719-vilija-blinkeviciute-zmogus-neturi-rinktis-tarp-duonos-kasnio-ir-savo-artimojo-orumo

Vaikai mokosi elgtis su pinigais gerokai anksčiau, nei gauna pirmuosius kišenpinigius. Stebėdami tėvus jie pamažu perima požiūrį į pirkinius, ima suprasti, iš kur atsiranda pi­nigai, kodėl ne visus norus galima išpildyti iš karto, kada verta išleisti, o kada – pataupyti. Šie ankstyvi įpročiai dažnai lemia, kaip žmogus priims finansinius sprendimus ateityje. Tad nuo kada apie finansus su vaikais verta pradėti kalbėti sąmoningai, kaip tai daryti ir kokias klaidas dažniausiai daro tėvai?

Beatričė MIKŠYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Netrukus Šv. Kryžiaus atlaidų metu po Laukuvos bažnyčios skliautais skambės moterų choro „Eglė” atliekamos giesmės. Jo dirigentei Marijai Bacytei šis pasirodymas taps ir stipriu emociniu išgyvenimu. Didelę muzikinę patirtį sukaupusiai operos dainininkei, ilgametėmis tradicijomis gar­sėjančio Vilniaus choro vadovei, tarptautinio festivalio organizatorei, vaikų dainavimo studijos įkūrėjai būtent ši erdvė suteikė pirmąsias koncertines patirtis. O noras būti matomai, išgirstai pasireiškė dar anksčiau – ant savo namų laiptų nuoširdžiu balsu dainas traukiančią mergaitę ir šiandien atsimena ne vienas laukuviškis.

Nuo pasaulinės premjeros operoje iki gimtosios bažnyčios

Rugsėjo 18-ąją – premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), 20-ąją – „Eglės” koncertas Lau­kuvoje. Šiuo metu M. Bacytės darbo kalendorius kaip niekada įtemptas, juo labiau, kad ir patys renginiai – išskirtinės reikšmės. 

Vilniuje įvyks Niujorke gyvenančios ir kuriančios lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės operos „Apversta tik­rovė” pasaulinė premjera. Marija, LNOBT scenoje atliekanti ir solo partijas, šiame spektak­lyje pasirodys kaip choro artistė. Antrojo premjeros spektak­lio data sutampa su koncertu Laukuvoje, tad į vieną dieną teks sutalpinti dvi skirtingas muzikines patirtis. Netrūksta ir organizacinės įtampos – iškart po „Eglės” pasirodymo Žemaitijoje laukia kelionė atgal į Vilnių. 

„Abu įvykiai ypač svarbūs, jaučiu didžiulę atsakomybę. Laukuvoje susirinks sava publika, žinau, kad žiūrovams svarbus tiek susitikimas su choru, tiek pasimatymas su manimi pačia. 

Juk daugelis mane pažįsta nuo mažų dienų. Norisi pasirodyti kuo geriau, dovanoti gražiausią programą. Atsakomybė prieš savą kraštą man nė kiek ne mažesnė nei ta, kurią jaučiu artėjant pasaulinei premjerai sostinėje”, – tikina Marija. 

Koncertas Laukuvoje bus skirtas Šv. Kryžiaus atlaidams. O „Eglei” jis taps įžanga į 55-uosius kūrybinės veiklos metus, šiai progai numatytus renginius. Choristės susibūrė dar 1958 m. Tačiau oficialiu kolektyvo gimtadieniu laikoma 1971-ųjų gruodžio 8-oji – diena, kai iki tol bevardžiam chorui ėmė vadovauti dirigentas Jonas Kavaliauskas ir suteikė jam „Eglės“ vardą. Nuo tada šis vardas choro istorijoje liko neatsiejamas nuo jo žmonių, skambėjusių dainų ir nueito kelio. 

M. Bacytė „Eglei” vadovauja nuo 2018 m. lapkričio. Nepraėjus nė mėnesiui, choras atvyko prisistatyti dirigentės gimtajam kraštui. Surengti du trumpi „žieminiai” pasirodymai Lau­kuvoje ir Girdiškės bažnyčioje padarė įspūdį – tuo metu Girdiškėje kunigavęs Vytautas Šiaudvytis, sutikęs Mariją, vis kvietė „Eglę” į Laukuvos bažnyčią, kurioje jis tarnauja dabar. 

„Galiausiai pavyko priderinti koncertą prie Šv. Kryžiaus atlaidų. Kunigas labai mūsų laukia, sako, choras papuoš šią šventę”, – dainininkė taip pat džiaugiasi, jog „Eglės” balsai skambės po bažnyčios, kuri jai svarbi nuo vaikystės, skliautais. 

Pasak solistės, muzikinius pamatus ji gavo būtent čia – su Laukuvos bažnyčia susiję pirmieji pasirodymai, ji tapo viena pirmųjų būsimosios daininkės koncertinių erdvių. Marija priklausė bažnyčios chorui, giedodavo sekmadienio mišiose, per atlaidus, visas kitas šventes.

Polinkis muzikai – įgimtas 

Dalindamasi vaikystės prisiminimais, Marija patikslina: jos muzikinis kelias prasidėjęs dar anksčiau nei rimtieji bažnyčios choro reikalai. Pradėjusi lankyti Šilalės muzikos mokyklą, ji kartu su drauge Egle Bučniūte sugalvojo įkurti ansamblį. Marija skambino kank­lėmis, draugė grojo gitara. Mergaitėms tuomet buvo vos dešimt ar vienuolika metų, tačiau vasarą jos jau užsidirbdavo grodamos vestuvėse ir krikštynose. 

„Bet ir iki tol jau turėjau viešų pasirodymų patirties. Senieji laukuviškiai, ko gero, atsimena Sodų gatvėje, ant laiptų pasilipusią garsiai dainuojančią mergaitę. Pro mūsų namus į Kelpšaičių parką eidavę kaimynai sustodavo, pasiklausydavo, girdavo, jog esu drąsi ir gražiai dainuoju – jaučiausi tarsi ant scenos”, – juokiasi pašnekovė, pati negalinti pasakyti, iš kur tas jos dainingumas. 

Šeima nebuvo ypatingai muzikuojanti, bet, susirinkus giminėms, namuose netrūkdavo dainų. Vasaras pas močiutę leisdavusi Marija iš jos išmoko ne vieną lietuvių liaudies dainą.

„Būna vaikų, kurie gimdami atsineša polinkį muzikai. Matyt, ir aš tokia. Artimos įtakos, kažkokio kryptingo poveikio nebuvo. Tėvai matė mano gabumus, juos įvertino, pradėjau lankyti muzikos mokyk­lą. Jiems atrodė svarbu išlaikyti mano susidomėjimą muzika, sudaryti sąlygas užsiimti veikla, kuri man teikia daug džiaugsmo”, – su dėkingumu kalba M. Bacytė. 

Paskatinta vaikystės draugės Eglės tėvų, profesionalių muzikantų, Marija įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Jai buvo vos trylika, kai teko palikti Laukuvą. Šeima su tuo susitaikė gana sunkiai – reikėjo vaiką išleisti iš namų, tačiau prioritetu tapo dukters svajonė, graži ateitis, susijusi su dainavimu. Ne paskutinėje vietoje buvo ir jos pačios užsispyrimas, privertęs tėvus tiesiog išlydėti dukrą į didmiestį. 

Anot M. Bacytės, įstojus į konservatoriją, prasidėjo kelias į profesionaliąją muziką. Šilalėje dainavusi Kornelijaus Pukinskio vadovaujamame chore, ji rinkosi tarp choro dirigentės ir dainavimo specialybių. Pedagogui argumentavus, kad dirigentas turi puikiai išmanyti ir profesionalųjį dainavimą, taigi per tas pačias studijas įgyjamos dvi specialybės, pasuko į chorinį dirigavimą. 

„Ir niekada nesigailėjau. Chorinis dirigavimas man atvėrė labai plačius kelius. Tą pačią specialybę rinkausi ir stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tuomet jokių dvejonių jau nebuvo”, – prisimena M. Bacytė, dabar savo žinias ir patirtį išnaudojanti itin plačiame muzikiniame lauke. 

Džiugina darbas su žmonėmis

Buvusi laukuviškė yra LNOBT

artistė, vadovauja moterų chorui „Eglė”, yra įkūrusi dainavimo studiją, kurioje mokosi vaikai nuo septynerių iki septyniolikos metų. Naujausia jos veikla – tarptautinis chorų festivalis, jau tradicinis, šiųmetį balandį vykęs trečiąjį kartą. 

„Man visada patiko organizuoti renginius. Įdarbinau šį savo talentą”, – juokiasi ji. 

Ir tikina, jog rezultatas pakylėja – šiais metais Vilnius, Kaunas ir Trakai kelias dienas skambėjo chorine muzika iš visos Europos. Festivalis buria mėgėjų chorus, tokia buvo pradinė idėja. Mėgėjų chorams labai reikia galimybės užmegzti pažintis, pasidalinti patirtimi. 

„Aš sudarau jiems sąlygas pasirodyti geriausiose mūsų šalies koncertinėse erdvėse – tokių mėgėjai dažnai negali sau leisti. Šiemet festivalis įžengė į Šv. Kotrynos bažnyčią Vilniuje, Užutrakio dvarą Trakuose”, – džiaugiasi jo organizatorė. 

Ilgiausiai trunkantis M. Bacytės projektas – moterų choras „Eglė”. Vadovauti kolektyvui ji buvo pakviesta vos baigusi studijas. Tuo metu choras išgyveno ne pačius geriausius laikus. Senas tradicijas turintis kolektyvas kurį laiką buvo likęs be vadovo, moterys buvo praradusios viltį, kad choras gyvuos, jo gretos retėjo. Marija vėl mini savo užsispyrimą – ne kartą gyvenime jai padėjusį būdo bruožą. 

„Labai daug dirbau. Pirmiausia reikėjo išsklaidyti tą liūdną nuotaiką, įtikinti moteris, kad viskas yra ir bus gerai. Pradėjau žinią apie „Eglę“ aktyviai skleisti viešojoje erdvėje, ji vėl tapo matoma, girdima. Vilnietės ėmė atsiliepti į skelbimus, kad ieškome naujų chorisčių. Atsimenu, puikia motyvacija tapo išvažiavimas į Laukuvą. Iki tol pasirodymai, kelionės buvo labai reti. Pastangos atsipirko. Galiu pasigirti, jog šiuo metu chore dainuoja beveik keturios dešimtys moterų”, – džiaugiasi vadovė, perėmusi beveik dvigubai mažesnį kolektyvą. 

Moters jau neglumina klausimas, kaip ji spėja aprėpti visas veiklas. Draugai, pažįstami įpratę ją matyti nuolat įsisukusią į darbus ir vis ieškančią, į kokius naujus vandenis dar nerti.

„Toks mano būdas. Kitas dalykas – man labai patinka dirbti su žmonėmis, matyti, kaip jie džiaugiasi muzikuodami. Chorinis dainavimas vienija, padeda išgyventi bendrystę, suteikia malonumą. Esu laiminga būdama ta centrine ašimi, suburiančia, uždegančia, leidžiančia patirti buvimo bend­raminčių būryje džiaugsmą. Nuostabu matyti, kai iki tol nepažįstami žmonės tampa vieni kitiems artimi, susidraugauja, jausti, kad mano darbas – ne veltui”,  – sako Marija. 

Kalbėdama apie vaikų ir jaunimo dainavimo studiją, ji prisimena savo patirtis, kurių mokantis būta įvairių – tiek gerų, tiek blogų, tad pagrindinė studijos mintis yra leisti jauniesiems dainininkams patirti muziką per džiaugsmą. 

„Nereikia lieti ašarų, nereikia konkuruoti, kad būtum išgirstas, galėtum muzikuoti. Tai dovana, kurią kiekvienas galime puoselėti ir per tai išgyventi džiaugsmą”, – sako studijos „Vox” įkūrėja, ruošianti vaikus Dainų šventėms, įvairiems festivaliams, kitiems renginiams. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės nuotr.

Šią vasarą Lileikėnuose lankytojams duris atvėrusi „Linksmų uodegyčių pieva“ jau rengia smagias edu­kacijas moksleiviams. Šį kartą ūkyje apsilankė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos trečiokai, kurie po susitikimo su ūkio augintiniais tryško gera nuotaika ir emocijomis.

Pirmiausia mokinukams buvo paaiškinta, kaip tinkamai ir atsakingai elgtis su ūkio gyvūnais, o tada edukatorė ir šio ūkio įkūrėja Agnė Riverė įtraukė trečiokus į aktyvumo, pastabumo bei mąstymo reikalaujančias veiklas.

Šią lankytojams atvirą erdvę Agnė kartu su vyru Gediminu sukūrė savo ūkyje. Pasak moters, didžiąją dalį infrastruktūros darbų atliko jie patys – Gediminas rūpinosi ūkiu, o jai teko atsakomybė už aplinkos įrengimą ir tvarkymą.

„Čia mūsų abiejų ūkis, bet Gedimino indėlis tikrai didesnis: jis čia viską statė, aš tik dažiau“, – juokiasi Agnė.

Trečiokų edukacijoje dalyvavo ir jų dukra Elena. Pasak mamos, ji yra nemenka pagalbininkė, stengiasi prisidėti prie ūkio – tvarko aptvarus, išrenka šieną, šeria gyvūnus.

A. Riverė neslepia, kad, persikėlus į kaimą, pasikeitė ir šeimos kasdienybė. Anksčiau ji sako mėgusi keliauti, tačiau dabar daugiau laiko skiria edukacijoms, gyvūnų priežiūrai, darbui bibliotekoje ir kūrybai – pasirodo, moteris piešia. 

Maždaug septynerius metus Klaipėdoje gyvenusi ir ten dailininke dirbusi Agnė galiausiai nusprendė su vyru grįžti į kaimą.

„Visgi gamta ir žemė buvo svarbiau už visus tuos darbus, todėl su vyru patraukėme gyventi į kaimą“, – teigia ji.

Ūkio pradžia, pasak moters, buvo gana kukli, o viskas prasidėjo nuo dviejų mažų baltų ožkyčių, kurias Agnei gimtadienio proga padovanojo Gediminas.

„Tiesiog juokais pasakiau vyrui, jog norėčiau laikyti ožkytes, ir jis tą mano svajonę įgyvendino“, – prisimena edukatorė.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojos, atlydėjusios į „Linksmų uodegyčių ūkį“ trečiokus, tikina, jog su vaikais į panašias veiklas vyksta ne pirmą kartą. Jų teigimu, galimybė mokytis ne klasėje suteikia kitokios patirties, plečia akiratį ir padeda geriau pažinti juos supantį pasaulį.

„Praplečia akiratį, žodyną, visapusišką suvokimą apie juos supantį pasaulį“, – įsitikinusi mokytoja Sigita.

Pedagogė džiaugiasi, jog tokia vieta atsirado visai šalia Pajūrio, vaikams yra patogiau joje apsilankyti. Be to, pedagogės pabrėžia, kad ypatingai svarbus dalykas yra ir tai, kaip prižiūrimi, kokiose sąlygose gyvena gyvūnai. Pasak jų, tinkamai organizuojamos veiklos vaikams gali būti naudingos ne tik pažintine prasme, bet ir emociškai – tokios išvykos padeda geriau suprasti gamtą, ugdo jautrumą, nuoširdumą, atsakomybę už kitą gyvą būtybę.

Mokinio padėjėja Sigita, Pajūryje dirbanti jau 20 metų, taip pat įsitikinusi, kad tokia patirtis vaikams vertingesnė nei vien teorinė pamoka klasėje.

„Naudingiau už pamoką klasėje, nes jie patys pamato, kaip gyvūnėliai gyvena, kuo jie maitinami. Tikra pasaulio pažinimo pamoka“, – sako ji.

Edukacijos pabaigoje trečiokai buvo apdovanoti diplomais. Vaikai neslėpė, kad norėtų į ūkį sugrįžti, mat jiems patiko susitikimas su ožkytėmis ir triušiukais bei kt. 

A. Riverę labiausiai džiugina būtent tokia vaikų reakcija. Anot jos, noras į ūkį sugrįžti dar kartą leidžia pajusti, jog pastangos jį kurti yra prasmingos.

„Kai suaugusieji sako, jog vaikai net nenorėjo važiuoti namo, tikrai įkvepia ir tada supranti, kad ne veltui buvo padaryta viskas“, – sako ūkio įkūrėja.

A. Riverė ir jos vyras ateityje norėtų šią vietą dar labiau išplėsti. Jų svajonė – gal netgi sukurti zoologijos sodą, kuriame būtų gausu mylimų ir etiškai prižiūrimų gyvūnų.

Be to, anot Agnės, mintyse yra ir daugiau planų: ji teigia matanti ir platesnių šios vietos galimybių, tarkime, papildomu traukos tašku galėtų tapti sutvarkytas ir lankytojams pritaikytas netoliese esantis piliakalnis.

„Būtų dar vienas traukos objektas“, – svarsto A. Riverė.

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Baigėsi skaitymo iššūkis „Vasa­ra su knyga“ – skelbiama, kad jo metu 36,5 tūkst. dalyvių iš viso perskaitė net 106 tūkst. 157 knygas. Nors ši skaitymo skatinimo ini­cia­tyva baigėsi, rudenį praleisti su kny­ga kviečia Kauno knygų mugė – rugsėjo 18–20 d. ji vyks Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur lanky­tojų lauks naujų leidinių pristaty­mai, diskusijos bei susitikimai su žinomais autoriais. 

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus moksleivius kviečia į rašymo ir fotografavimo dirbtuves. Tai – naujo renginių ciklo „Vėlių mėnuo“ dalis. Iš atrinktų darbų bus sudėliotas leidinys „Šilalės šešėliai: baisios miestelio pasakos“. Registracijos anketą galima rasti muziejaus socialiniuose tinkluose, o paraiškų laukiama iki rugsėjo 23 d. „Vėlių mėnesio“ projekto metu taip pat vyks renginių visuomenei: Evelinos Viktorijos Žemeikytės paskaita apie kapinių kultūrą su „kukorų“ degustacija, dr. Nerijos Putinaitės knygos pristatymas, kun. Sauliaus Stumbros edukacija apie „Kalnų“ giedojimą, speciali ekskursija po Šilalės kapines ir kt.

Šiandien, rugsėjo 15-ąją, 20 val., Šilalės kultūros centras kviečia į lauko kino seansą, kuriame ypatingai laukiami senjorai bei asmenys su negalia. Prie centro bus rodomas Arūno Žebriūno režisuotas lietuviškos kino klasikos filmas „Riešutų duona“. Renginys nemokamas. 

Šią savaitę minima Europos judumo savaitė, prie kurios jungiasi Šilalės bib­lioteka ir jos filialai: miesto bibliotekoje veiks istorinių vaizdų paroda „Laiko pėdsakai Šilalėje“, ją apžiūrėjus kviečiama į savarankišką pasivaikščiojimą po miestą su iššūkiu atrasti parodoje užfiksuotas istorines vietas. Traksėdžio, Bilionių, Bijotų ir Kaltinėnų filialai kvies į spaudinių parodas apie judėjimą, netrūks aktyvių užsiėmimų: Obelyne organizuojama iniciatyva „Žingsniuok, atverk, sužinok“, Upynoje – lanko sukimo iššūkis, laukuviškiai pėsčiomis keliaus prie Paršežerio knygų namelio, Pajūralyje organizuojamas šiaurietiškas ėjimas, iš Didkiemio startuos žygis Jūros upės link, Jomantų bibliotekoje vaikai bus kviečiami į patyriminį iššūkį „Judėk, atrask, patirk“, o Žadeikiuose senjorams ir judėjimo negalią turintiems asmenims knygos į namus bus pristatomos dviračiais. Visą programą galima rasti svetainėje silalesbiblioteka.lt.

Minint Kęstučio apygardos įkūrimo 80-metį, Tauragės krašto muziejus „San­taka“ rugsėjo 17 d. organizuoja žy­gį „Kęstučio apygardos keliais: Rytų kryp­­tis“. Žygio vadovas papasakos apie partizanų gyvenimą, kovas ir kasdienybę, dalyviai lankys memorialus, atkurtus partizanų bunkerius. Registracija tel. (+370-616) 4-50-51, tačiau galima prisijungti ir asmeniniu transportu.

Rugsėjo 18-ąją visa Lietuva išeis į aikštes, skverus ir gatves – šalyje vyks viena smagiausių etninės kultūros iniciatyvų „Visa Lietuva šoka“. Prie Šilalės kultūros centro 18 val. pasirodys Šilalės rajono meno kolektyvai, gros tradicinė kapela „Gatunkas“. 

Tą pačią dieną Traksėdžio laisvalaikio salėje rengiama tradicinė rudens šventė „Pro klevą, pro rugius“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilalėje įsikūrusi UAB „T&G Lithuania“ gamina kabelius ir jų sistemas, skirtas gynybos pramonei. Įmonės akcininkas ir operacijų direktorius Rokas Šlabaševičius šioje srityje dirba jau dvylika metų, o sukauptą patirtį nusprendė panaudoti gimtajame mieste. Kol kas įmonės padalinyje dirba devyni žmonės, tačiau jos vadovas turi ambicingų planų – iki 2027-ųjų pabaigos kolektyvą ketinama išplėsti iki daugiau kaip 40 darbuotojų.

Įmonėje nuo praėjusių metų gruodžio dirbančios Vaida ir Jūratė į „T&G Lithuania“ atėjo neturėdamos darbo patirties šioje srityje. Tačiau reikiamų įgūdžių jos jau įgijo ir šiandien džiaugiasi galimybe dirbti arti namų. Moterų teigimu, Šilalėje tokių darbo vietų reikėtų daugiau.

Su R. Šlabaševičiumi kalbamės apie sprendimą verslą kurti būtent Šilalėje, darbuotojų paiešką ir rengimą, gynybos pramonės rinką, bendradarbiavimą su užsienio partneriais bei įmonės plėtros planus. Verslininkas atvirai pasakoja ir apie iššūkius, su kuriais susidūrė, ir teigia iki šiol pasigendantis didesnio savivaldybės bei valstybės institucijų dėmesio ir paramos.

– Kaip pristatytumėte UAB „T&G Lithuania“ veiklą?

– Gaminame nuo paprasčiausių laidų iki sudėtingų kabelių sistemų, skirtų gynybos pramonei, šarvuočiams, raketų sistemoms bei kitai karinei technikai. Šiuo metu Lietuvoje dar negaminame komponentų F-35 naikintuvams, tačiau ateityje tikimės prisiliesti ir prie didesnių projektų.

– Kaip kilo mintis imtis tokios veik­los ir ryžtis tiekti komponentus karinei pramonei?

– Šioje srityje esu jau 12 metų, Norvegijoje dirbau tokį pat darbą, pamačiau perspektyvą tokį verslą kurti Lietuvoje ir kilo mintis panaudoti sukauptas žinias. Mane labai domina ši sritis, nes kiekvieną dieną kyla iššūkių dėl kasdien atsinaujinančios ir prog­resuojančios technikos. Tiesa, tai sukelia ir nemažai streso, nes turime prisitaikyti prie rinkos, bet žinau, jog tai yra daroma dėl visų mūsų gerovės. 

Šiuo metu gynybos pramonės produkcijos paklausa yra didelė. Taip pat reikia suprasti, kad viskas, ką gaminame, turi veikti 100 procentų – jeigu karys paspaudžia mygtuką, įranga turi tiksliai veikti, nes nuo to gali priklausyti žmogaus gyvybė.

– Gyvenate Kaune. Kodėl verslo veiklai pasirinkote būtent Šilalę?

– Visų pirma todėl, jog Šilalė yra mano gimtasis ir mylimas miestas. Kaune gyvenu, nes kažkada norėjosi pabėgti į didesnį miestą, tačiau kalbant apie verslą, Šilalėje jį kurti, mano vertinimu, yra daug naudingiau. Kaune ar Vilniuje sudėtingiau rasti darbuotojų, kurie būtų pasiruošę vienoje darbo vietoje išlikti ilgą laiką. Mūsų versle darbuotojų kaita būtų viena didžiausių problemų. Darbuotoją reikia mokyti mažiausiai pusmetį, tik po to jis gali savarankiškai dirbti. Jeigu investuojame į mokymus, o žmonės keičiasi, sakykime, kas metus, būtų ne­įmanoma išgyventi kaip verslui. Todėl siekiame kuo mažesnės darbuotojų kaitos.

– Ką apskritai reiškia tokį verslą kurti mažame mieste? Ar jau pastebite ir trūkumų?

– Kol kas jokių didelių trūkumų nematau, darbuotojų taip pat nesudėtinga rasti.

– Kokius reikalavimus keliate žmonėms, norintiems čia įsidarbinti?

– Jokių ypatingų reikalavimų nėra, svarbiausia – atsakomybė, noras stengtis ir išmokti. Aukštojo išsilavinimo turėti nebūtina, tačiau pageidautina bent minimaliai išmanyti apie elekt­rą, nes net mažiausia klaida gali kainuoti labai daug tiek mums, tiek klientui.

Kita vertus, pageidautinas ne tik techninis supratimas, bet ir estetinis matymas, nes galutinis produktas turi ir veikti, ir atrodyti kokybiškai.

Šiuo metu įdarbiname moteris, nes tai yra labai kruopštus darbas. Iš patirties galiu drąsiai pasakyti, kad moterys yra daug kruopštesnės už vyrus. Tą patį darbą vyras gal ir gali padaryti greičiau, bet moteris jį atlieka daug kokybiškiau. Todėl mūsų nuostata geriau produktą gaminsime lėčiau, bet kokybiškai.

– Kiek žmonių šiuo metu dirba gamyboje ir kokią plėt­rą planuojate?

– Šiuo metu turime 16 darbo vietų, devynios iš jų jau yra užimtos. Statome papildomą priestatą, todėl tikimės iki 2027 m. pabaigos turėti daugiau nei 40 gamybos darbuotojų. 

– Su kokių šalių užsakovais daugiausia bendradarbiaujate?

– Šiuo metu bendradarbiaujame su Švedija, Suomija ir Norvegija. Lietuvoje gynybos pramonė dar nėra taip išvystyta, daug ką perkame iš užsienio valstybių, tačiau Lietuva po truputį pradeda daugiau prisidėti ir savo darbais. Šiuo metu konkurencijos Lietuvoje nejaučiame.

– Neseniai įmonėje lankėsi Pietų Korėjos bendrovės „Hanwha Aerospace“ atstovai. Koks buvo šio vizito tikslas?

– Lietuva yra susidomėjusi vienu jų produktu, tačiau šiuo metu negaliu atskleisti, kokiu. Įmonė ieško partnerių Lietuvoje. Jeigu būtų nuspręsta pirkti jų įrangą, dalis su produkcija susijusių darbų galbūt vyktų ir Šilalėje. Susitikimą vertiname gerai, tačiau šiuo metu sunku kažką konkretaus pasakyti, nes tai buvo tik pirmasis apsilankymas.

– Gynybos pramonė Lietuvoje dabar sparčiai auga. Į šią rinką žengėte matydamas ilgalaikę verslo perspektyvą ar tam įtakos turėjo ir dabartinė geopolitinė situacija?

– Visų pirma tikrai matėme verslo perspektyvą, tačiau, kaip ir minėjau, mums svarbu, kad Lietuva ir mūsų sąjungininkai galėtų kuo greičiau apsirūpinti reikalinga ginkluote. Lietuva ir kitos Europos šalys jau yra pateikusios daug užsakymų, tačiau jie vėluoja dėl to, kad trūksta karinių komponentų gamybos pajėgumų. Europoje ši pramonė ilgą laiką buvo nuslopusi, nes tokio masto Rusijos agresijos jau seniai niekas nebuvo matęs.

– Ar sudėtinga Lietuvoje pradėti su gynybos pramone susijusį verslą?

– Taip, kriterijai ir reikalavimai yra labai aukšti, todėl pradžia nebuvo lengva. Be to, labai svarbu turėti žmonių, galinčių patarti įvairiais klausimais. Tarkime, mes šiuo metu siekiame gauti mūsų veiklai būtiną sertifikatą. Spalio 20 d. bus paskutinis įmonės auditas, tikiuosi, jog esame jam pasiruošę ir atitiksime visus kriterijus.

– Ar įmonė, pradėdama veiklą Šilalėje, gavo savivaldybės, valstybės ar kitų institucijų finansinės paramos?

– Iki šios dienos jokios paramos negavome. Manau, kad trūksta finansinio palaikymo tiek iš savivaldybės, tiek iš Krašto apsaugos ministerijos. Mano nuomone, tokias įmones reikėtų skatinti. Važiuojame į parodas, esame matomi. Ne kartą teko susitikti su krašto apsaugos ministru, kuris žino apie mūsų veiklą ir yra pažadėjęs mus aplankyti. Tačiau jeigu ateityje nematysime iniciatyvos iš valdžios, turėsime patys galvoti, kaip užtsitikrinti stabilų funkcionavimą. 

– Kur norėtumėte matyti įmonę po penkerių metų? Ar nepaliksite Šilalės?

– Kol kas visas mūsų dėmesys sutelktas į Šilalę, čia iš viso planuojame statyti tris priestatus. Tačiau neatmetame galimybės plėstis ir į kitą miestą, bet tai priklausys nuo poreikio.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

AUTORĖS nuotr.