Švietimo panorama iliustruoja, jog viskas, ką besugalvotų politikai, mokslininkai, galų gale nusirita ant mokytojo, kuris tampa lengvu taikiniu kritikai, galvos. Kartais ministerijų aiškinimuose mokytojai atrodo tarsi vargšai giminaičiai, kuriuos pakviečia į pokylius.

Kas įvyktų, jei atitinkamo gyvenimo kūrimas, problemų sprendimas būtų patikėtas žmonėms iš apačios? Beje, kai kurie tai ir daro. Tačiau, kaip rodo patirtis, su savo koncepsijomis daug draugų ir pasekėjų mokyklose neįgyja, o neretai gadina nusistovėjusį mikroklimatą.

Paprastai labiausiai yra vertinami paklusnūs, standartiškai mąstantys pavaldiniai. Retas kuris iškyla į švietimo aukštumas, nekeisdamas savo pozicijos. Šiuo atveju, kaip rašoma evoliucijos teorijos pradininko Čarlzo Darvino veikale, „išlieka ne storiausi ir stipriausi, o tie, kurie geba prisitaikyti“. Švietimo paradigmos galbūt turėtų būti susitarimo reikalas, o mokytojų neturėtų vertinti pagal industrinius parametrus...

Neabejotina, jog žinių, vertybių priėmimą lengvina tinkamų sąlygų tam sudarymas, sektini pavyzdžiai. Vienas jų - mokymosi motyvacija, tikslas susikurti kokybišką ateitį. Bet netgi mokiniai supranta: Darbo bei kitų valdančiųjų partijų susitarimu keliamas nekvalifikuoto darbuotojo minimalus mėnesio atlygis, atrodantis tik per porą žingsnių dešiniau nuo Karlo Markso idėjų, kai kuriose mokyklose beveik pasivijo mokytojo, baigusio kelis universitetus, turinčio magistro kvalifikaciją uždarbį. Švietimo ir mokslo ministrė darbietė Audronė Pitrėnienė teigia, kad jeigu atlyginimas būtų solidus ir vyrai pamatytų, jog jie, dirbdami mokytojais, gali išlaikyti šeimą, tuomet švietimo sistemoje jų būtų daugiau. Klausimas ministrei: kas ir kada tai turėtų padaryti? Klausimas mokiniams: motyvacija gerai mokytis, matant šią iliustraciją, didėja ar mažėja?

Reziumuojant šį niuansą, galima sakyti, jog mokinys, žvelgdamas į mokytoją, toli gražu nemato jame visuomenės princo, o mūsų daiktinė aplinka, tarsi klasikos ir gatvės šokių akistata, lieka paraštėse. Pavyzdžiui, Smetoninėje Lietuvoje, viešajame sektoriuje, IV-ajame dešimtmetyje vidutinė alga buvo apie 90 litų, tuo tarpu mokytojo - apie 200.

Dabartinėje Lietuvoje mokytojų atlyginimai nebuvo keliami nuo 2009-ųjų. Nors prieš praėjusius Seimo rinkimus lijo pažadų lietus. Štai keletas akcentų iš Darbo partijos 2012 m. rinkimų programos:

- siekdami aukštos pedagogo kompetencijos, psichologinio tinkamumo bei motyvacijos, tobulinsime pedagogų rengimo sistemą. Sudarysime tinkamas darbo, buities ir kitas sąlygas mokytojams, dirbantiems kaime;

- sieksime objektyvios ir teisingos mokytojų atlyginimų mokėjimo tvarkos. Pedagogų darbo užmokestis turi priklausyti nuo jų išsilavinimo, kvalifikacijos, profesionalumo, darbo kokybės ir darbo stažo;

- sudarysime galimybę mokytojui po 7 darbo metų pasinaudoti atostogomis sveikatai stiprinti, už ilgametį ir kūrybingą darbą skirsime premijas, mažinsime darbo krūvį;

- taupydami lėšas optimizuosime įstaigų, veikiančių prie Švietimo ir mokslo ministerijos, skaičių. Sumažinsime švietimo kokybę kontroliuojančių institucijų skaičių, kurių funkcijas praplėsime konsultacinio pobūdžio paslaugų teikimu.

- atsisakysime visuotinio „mokinio krepšelio“ finansavimo principo.

Panašūs dalykai skambėjo ir kitų, šiandien valdančiojoje koalicijoje esančių partijų programose. Tad spręskime patys, ar tai yra realizuota, ar išrinkta valdžia tik parodė savo dviveidiškumą.

Prieš šiuos Naujuosius metus, spaudžiant švietimo profsąjungoms, garsiai prabilta, jog nuo šių metų sausio 1 d. visų bendrojo ugdymo pedagogų atlyginimai bus padidinti 3 proc. Tačiau ir šių pažadėtų trupinių kai kurios mokyklos iš viso negavo, o atsitiko atvirkščiai. Mokinių skaičiaus mažėjimas, kuris turi įtakos ir mokinio krepšeliui, atsiliepė ir mokytojų atlyginimams, tad dalis pedagogų šiemet gauna ne padidėjusį, bet dar labiau sumažėjusį atlygį. Pastebimi centrinės ir vietos valdžios stumiami sprendimai toliau kai kam vegetuoti, paliekant mažas mokyklas, bet nepasirūpinant deramu jų išlaikymu. Dažnai eiliniam mokytojui sudėtinga suprasti administracinės  bejėgystės aspektus. Tuo labiau, kai viešojoje erdvėje kalbama, jog mokyklos esančios pakankamai aprūpintos. Tačiau realiai jose trūksta elementarių kanceliarjos, higienos priemonių...

Kita vertus, skaitant savivaldybės tarybos posėdžių kronikas, pastebima, jog kai kurių mokyklų vadovai kaunasi už priedus sau prie priskaičiuotų tūkstantinių atlyginimų. Deja, neteko girdėti, kad kuris nors iš jų drįstų kelti eilinių mokyklos darbuotojų algų, ir, pavyzdžiui, kelionių į darbą kompensavimo klausimus.

Pastarąjį dešimtmetį pastebima aukštai iškelta mokinių įvairovės vėliava. Dalijantis patirtimis, remiantis tyrimais, galima teigti, jog vieni mokytojai daugiau dėmesio skiria turintiems mokymosi negalių vaikams, kiti - gabiesiems, treti bando paskirstyti dėmesį bei resursus visiems, kas, beje, dažnai yra neįmanoma fiziškai. Bendrojo lavinimo mokytojas iš esmės nėra ir neturi būti mokinių tramdytojas. Bet pedagogai neretai laikomi smulkiu aptarnaujančiu personalu, kurį bet kas, bet kuriuo atveju gali aprėkti.

Istorijos mokymo proceso centre eksploatuojama mokinių dominavimo pamokos metu paradigma galbūt ir yra atsakymas, kaip tobulinti ugdymo turinį. Iš kitos pusės žinoma tiesa – pats geriausias diferencijavimas yra galimybė rinktis. Galbūt ne tik mokiniui.

Dažnas pedagogas, dirbantis keliose mokyklose, pastebi skirtingus mokymo turinio, veiklos modernizavimo, moralinio kodo diegimo modelius, pasiekimų įvairovę. Vienur mokinių atostogų metu svarstomi siūlymai, susiję su mokymo aplinka, darbo sąlygomis, darbo metodų modernizavimu, kitur rengiamos savotiškos romantikos atspalviu pažymėtos edukacinės išvykos. Tačiau yra ir tokių švietimo įstaigų, kuriose tik uždedamas pliusas, kartu su aptarnaujančiu personalu išklausius gesintuvo veikimo principo instrukcijas.

Svarbu pasiekimai? Palikime klausimą, kurios iš šių mokymo įstaigų auklėtiniai dalykinėse olimpiadose šluoja nuo kelio miesto ir rajono gimnazijas, progimnazijas, laimi tarptautinėse konferencijose, o kurios rezultatai galėtų būti ir geresni, be tiesaus atsakymo...

Aštria harmonija, sudėtingais santykiais išsiskleidžiantis mokyklinis gyvenimas savo dovanas dažniausiai išdalija pabaigoje, kai mokiniai reiškinius pradeda vertinti iš tam tikros perspektyvos, naudodami lyginimo, t.y. komparatyvistikos (lot. comparativus) elementus. Tada atsiranda galimybė pasitikrinti bendravimą simpatiniais ryšiais grįstais saitais, pažinti dalį, kuri ėjo ir eina paskui tave, užimamą poziciją. Tuomet siela, tarsi išgirdus grigališkuosius choralus, gali prisiliesti prie gilesnių būčių ir dar šio to, kas primins prabėgusias akimirkas. O būti mokytoju reiškia tikėti geros ateities formule.

Arūnas MIKALAUSKAS

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas

„Nu­si­mesk ane­mi­jos kilpą!“ – į tokią mažakraujystės pro­fi­lak­ti­kos akciją kvie­čia „Me­di­ci­na prac­ti­ca“ la­bo­ra­to­ri­ja. Čia iki balandžio pa­bai­gos krau­jo ty­ri­mus dėl ane­mi­jos ga­li­ma at­lik­ti pi­giau.

Jei­gu ry­tą jėgų dar užten­ka, tai va­ka­rop padidėja dir­glu­mas, ap­ima mie­guis­tu­mas ir ben­dras kūno sil­pnu­mas. Tuo, at­bun­dant gam­tai, skundžiasi daugybė žmonių. Ge­rai, jei pa­va­sa­ri­nis nuo­var­gis grei­tai išsisklaido. Tačiau to­kie simp­to­mai dažniausiai ly­di prasidedančią geležies sto­kos anemiją.

To­liau silps­tant krau­jui, žmogaus sa­vi­jau­ta vis blogėja. Išryškė­ja aiškūs mažakraujystės ženklai: blyški oda, įtrū­kę lū­pų kampučiai, trapūs na­gai, slen­kan­tys plau­kai ir kt. Su­trin­ka sko­nio po­jū­tis, pra­de­da er­zin­ti įpras­ti kva­pai, ap­ima apa­ti­ja, ir gy­ve­ni­mas ne­be­tei­kia jo­kio džiaugs­mo.

Užsitęsusi geležies sto­kos ane­mi­ja ga­li lem­ti daugybę lėtinių ligų, ku­rios trum­pi­na gyvenimą. Tiks­liai diag­nos­ti­kai rei­kia at­lik­ti bendrąjį krau­jo, geležies kie­kio krau­jy­je bei fe­ri­ti­no ty­ri­mus. Ge­riau­sia pastebėti slaptą ane­mi­jos formą. Tuo­met gy­dy­mas trun­ka trum­piau. Tačiau dar tik pardėjusias sek­ti geležies at­sar­gas ga­li at­skleis­ti vie­nin­te­lis fe­ri­ti­no ty­ri­mas. O ben­dra­sis krau­jo ty­ri­mas pa­de­da nu­sta­ty­ti tik jau įsibėgėjusią ane­mi­ją.

Krau­jas ga­li nu­silp­ti ir dėl vi­ta­mi­no B12 bei fo­lio rūgšties sto­kos. Šiai ane­mi­jai nu­sta­ty­ti at­lie­ka­mas ho­mo­cis­tei­no ty­ri­mas.

Vi­ta­mi­no B12 bei fo­lio rūgš­ties ga­li pri­stig­ti ir dėl virškinamojo trak­to, na­vi­ki­nių, au­to­imu­ni­nių bei ki­tų li­gų. Be­je, vi­ta­mi­no B12 trū­ku­mas ga­li su­kel­ti ne tik sun­kią ane­mi­ją, bet ir pa­žeis­ti cen­tri­nę ner­vų sis­te­mą.

Ak­ci­ja! Da­bar ben­drą­jį krau­jo, ge­le­žies kie­kio, fe­ri­ti­no bei ho­mo­cis­tei­no ty­ri­mus su di­de­le nuo­lai­da Jums at­liks „Me­di­ci­na prac­ti­ca“ la­bo­ra­to­ri­jo­je, Ši­la­lės li­go­ni­nė­je (Vy­tau­to Didžio­jo g. 19), tel.: (8-449) 4-67-63, (8-656) 6-79-57. Iš anks­to re­gist­ruo­tis ne­rei­kia. Ak­ci­ja vyks­ta iki ba­landžio pa­bai­gos. In­ter­ne­to sve­tai­nė: www.me­di­ci­nap­rac­ti­ca.lt.

„Daugelis lenkų pieno produktų jau yra gerai žinomi Lietuvos vartotojams, o ateityje jų eksportas į Lietuvą dar labiau didės“, - teigė Lenkijos pieno gamintojai, atvykę į Vilnių susitikti su vietos verslininkais.

„Eksportas į Lietuvą bei kitas Baltijos šalis išlieka stabilus. Pernai į jas lenkiškos pieno produkcijos buvo eksportuota už 81,06 mln. Eur, o eksportas į Lietuvą padidėjo net 7 procentais. Prognozuojama, kad ateityje pardavimai dėl didesnio pasirinkimo ir konkurencingos kainos toliau augs“, – Pieno vartojimo skatinimo fondo finansuotoje konferencijoje teigė Lenkijos ambasados Vilniuje atstovas Henrykas Szymanskis.

Lenkų pieno gamintojai kaip svarbų savo konkurencinį pranašumą akcentavo ne tik kainą, bet ir kokybę. Pasak Lenkijos pieno rūmų direktorės Agnieszkos Maliszewskos, lenkiški pieno produktai gali būti šiek tiek pigesni nei kiti produktai iš Vakarų Europos, tačiau ne kokybės sąskaita.

„Netolygų kainų pasiskirstymą prekybos vietose galima paaiškinti tuo, jog mūsų pieno produktų perdirbimo ir gamybos sąnaudos yra mažesnės, palyginti su kitomis šalimis, dėl mažesnių energijos kaštų bei pigesnės darbo jėgos. Mes turime vienus iš moderniausių ūkių Europoje, esame išsaugoję švarią, neužterštą aplinką, todėl galime pasiūlyti labai aukštos kokybės produkciją ir išlaikyti gerą kainos santykį“, – sako A.Maliszewska.

Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stančiko nuomone, kokybės atžvilgiu lenkiškas produktas iš esmės nesiskiria nuo lietuviško. Tad jei 82 proc. riebumo tiek lenkiškas, tiek lietuviškas sviestas yra identiškas, ir skiriasi tik jo kaina, vartotojas pasirinks tą, kuris yra pigesnis.

„Pirkėjas viską skaičiuoja. Jei šiandien įvežtinių lenkiškų produktų į Lietuvą kaina būtų tik truputį didesnė nei pačioje Lenkijoje, tai niekas į Lenkiją daugiau nevažiuotų – viskas būtų perkama čia. Visgi Lenkijoje pridėtinės vertės mokestis yra 7 proc., o pas mus – 21 proc., todėl pirkti Lenkijoje yra pigiau. Tačiau jei šis mokestis taps žemas ir kainos bus beveik vienodos, žmonės nebevažiuos į Lenkiją, kadangi neapsimokės pati kelionė“, – sako A.Stančikas.

Lietuvos pirkėjai atkreipia dėmesį, kokia yra produkto kilmės šalis. Dažnai tai tampa lemiamu kriterijumi vartotojui apsispręsti. Ką žymė „pagaminta Lenkijoje“ pasako apie lenkiškus pieno produktus?

Pasak A.Maliszewskos, nepriklausomai nuo produkcijos šalies gamintojos, visi rinkoje esantys pieno produktai privalo būti saugūs bei kokybiški. Europos Sąjungoje yra taikoma bendros rinkos politika, todėl visiems bet kurioje ES valstybėje gaminamiems pieno produktams saugos reikalavimai yra vienodi.

„Pieno produktų ne tik sauga, bet ir kokybė  tiesiogiai priklauso nuo jų gamybai gaunamos pieno žaliavos. Laimi tie gamintojai, kurių nuolatiniai pieno tiekėjai turi aukštą pieno gamybos technologiją, investuoja ne tik į gamybos procesų tobulinimą, tačiau ir į aukštos kokybės pieno žaliavos gamintojų paieškas“, – sakė Lenkijos pieno rūmų vadovė.

Ligita ŠUKLIAUSKIENĖ

Viena iš buvusio mokytojų streiko oficialių priežas­čių – maži atlyginimai. Kiek pedagogai uždirba ir ką da­ry­ti, kad jie gautų daugiau?

Kodėl yra uždirbančių nedaug?

Paprastai pilnas darbo krūvis - 40 valandų per savaitę. Su mokytojais yra šiek tiek sudėtingiau: jų darbo savaitę sudaro 36 val., iš kurių maždaug 23 pamokos per savai­­tę - kontaktinės, ir tai yra laikoma gana intensyviu krūviu. Tai reiškia 5 pamokas po 45 minutes pirmadienį, trečiadienį, penktadienį bei po 4 - ant­radienį ir ketvirtadienį. Kai kurie pedagogai dar turi neformalaus ugdymo būrelius ar auklėjamąją klasę.

Žinoma, 23 kontaktinės va­­landos, kuomet mokytojas mo­ko vaikus, nėra vienin­te­lis laikas, kai jis dirba. Ski­riamos valandos pasiruošimui pamokoms, darbų taisymui bei pan.

Jei dauguma dirbančiųjų tu­ri 28 dienas apmokamų atostogų per metus, tai mokyto­jai - bent 56. Be to, dar yra 5 dienos moksleivių atostogų rudenį, 10 - per Kalėdas, dar 6 - pavasarį. Kadangi šių atostogų metu mokinių mokyk­loje nėra, pedagogams skiria­mas laikas planuoti savo veik­lą, metodiškai tobulėti, ruošti renginius, rūpintis savišvieta ir kt.

Taigi kiek mokama už šios apimties darbą? Apie 600-700 eurų į rankas. Tiksli su­ma priklauso nuo įgytos kvalifikacijos, stažo bei pan. Kai kurie pedagogai dar moko privačiai. Neoficialiais duome­ni­mis, didesniuose miestuose paklausus korepetitorius papildomai gali uždirbti 100-200 eurų per mėnesį.

Tačiau šalia šių skaičių yra ir daug nelinksmų istorijų, kai atlyginimai siekia vos 400 eurų ar netgi mažiau. Net statistinis mokytojo atlyginimo vidurkis tesudaro 500 eurų. Kodėl?

Pagal tai, kokią dalį lėšų skiriame švietimui, esame ne­toli Europos Sąjungos vidur­kio. Naujesnių duomenų apie vi­są ES nėra, bet, pavyzdžiui, 2011 m. Lietuva švietimui sky­rė 5,2 proc. viešųjų išlai­dų nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), Latvija – 5 proc., Estija – 5,2 proc., ES vidur­kis – 5,3 proc. (Šaltinis – „Eu­ro­stat“).

2016 m. Lietuvoje švietimui skirta apie 1,66 mlrd. eurų. Tai yra didesnė suma nei 2011 m., nors procentas nuo BVP ir yra mažesnis (4,5 proc.).

Bet 400 eurų atlyginimai atsiranda dėl to, jog trūksta mokinių ir pamokų. Dalis pedagogų nedirba pilnu krūviu. Moksleivių, t.y. tų žmonių, dėl kurių apskritai reikia mokytojų, sparčiai mažėja. Pedagogų – ne taip sparčiai. 2009-aisiais turėjome 435 tūkst. 809 mokinius ir 39 tūkst. 328 mokytojus. 2014 m. mokinių sumažėjo iki 334 tūkst. 785, pedagogų – iki 32 tūkst. 243. Moksleivių – trečdaliu, mokytojų – penktadaliu.

Viena vertus, galima pagalvoti, kaip išnaudoti šį didelį pedagogų skaičių. Galbūt reikia mokytojų-padėjėjų vai­kams su specialiaisiais po­reikiais. Gal reikia spe­cialių mokytojų ypač gabiems vaikams. Spren­dimų gali būti įvairių. Tačiau sutikime, kad tokių pertvarkų tikslas turėtų būti mokiniai, geresnis jų išsilavinimas bei kuo geresnių sąlygų ugdymui sudarymas (čia patenka ir pedagogų atlyginimas).

Kaip padidinti atlyginimus?

Jei norime pakelti mokytojų atlyginimus, yra du esminiai būdai.

Vienas – mažinti finansavimą kitoms biudžeto sritims ir daugiau skirti švietimui. 2016 m. biudžetas yra apie 10 mlrd. eurų (su ES lėšomis). Švietimui skirta 1,66 mlrd. eurų (16,6 proc. viso biudžeto). Sumažinus finansavimą kitoms sritims 100 mln. eurų bei padalinus juos 32 tūkst. 243 pedagogams, kiekvieno jų atlyginimas per mėnesį į rankas paaugtų apie 150 eurų. Ar tai sutvarkytų visas blogybes švietimo sistemoje ir užkirstų kelią protestams ateityje?

Kitas kelias – efektyvinti pačią sistemą. Kaip rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimas, dalis švietimo lėšų tiesiog iššvaistoma neefektyviems pastatams: nuo jų šildymo iki priežiūros. Kai kuriose apie 5 tūkst. mokinių ir 500 mokytojų tu­rinčiose savivaldybėse su­tvar­kius mo­kyklų tinklą ar „ap­linkos prie­žiūrą“ (pastatų išlaikymą, pagalbinį personalą), galima sutaupyti apie 2 mln. eurų per metus. Šiuos pinigus skyrus 500 pedagogų, toje savivaldybėje atlyginimas kiek­­vienam per mėnesį padi­dė­tų po 200 eurų į rankas. Nereikėtų nei naujų mokesčių, nei skriausti kitų biudžeto sričių.

Aplinkos išlaidų sumažinimo sprendimų gali būti įvairiausių. Galbūt vienur reikės jungti mokyklas, kitur gal užteks atsisakyti giminystės ryšiais susijusių sargų bei ūkvedžių. Nes šalia 32 tūkst. mokytojų dar yra net apie 20 tūkst. aptarnaujančio personalo.

Kaip padaryti, kad nebeliktų pustuščių mokyklų, kur pastatų priežiūrai skiriama daugiau lėšų nei pačiam švietimui, – kita diskusija. Tačiau besibaiminantiems, jog pradinukai nebegalės vaikščioti į mokyklą šalia namų, pateiksiu porą skaičių. Lietuvoje yra 19 tūkst. 1-4 klasių mokinukų, kurie gyvena toliau nei 3 kilometrai iki jų lankomos mokyklos. Juos į pamokas atveža tėvai, viešasis transportas ar geltonieji autobusiukai. Per 7 tūkst. pradinukų kasdien vežiojami ne į artimiausią mokymo įstaigą. Paprastai tariant, tėvai renkasi patinkančias mokyklas, o ne tas, kurios yra arčiausiai. Ta tendencija ateityje tik didės.

Lygiai tas pats yra 9-12 klasėse. Kurią gimnaziją renkatės? Geriausią, į kurią sugebate patekti, ar tą, kuri yra arčiausiai namų? Konkurencija tarp mokyklų, kurias visi no­rėjo lankyti, egzistavo net so­vietmečiu. Absurdiška manyti, kad rinkos ekonomikoje yra ar bus kitaip.

Yra du variantai spręsti švietimo problemą. Vienas – mestelti mokytojams pinigų (ypač populiaru prieš artėjančius rinkimus). Bet kiek ilgai tai veiks? Iki kito streiko? Kitų rinkimų? Mokinių gi stebuklingai nepadaugės. Kitas būdas – sutvarkyti bei efektyvinti sistemą. Belieka pasirinkti.

Žilvinas ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

„Paimkim Lietuvą

Visi ant rankų,

Priglauskim Lietuvą

Kaip kūdikį brangų.

Grąžinkim Lietuvai

Jos ryto dangų,

Dainuokim Lietuvai:

„Lietuva brangi“...

(Aniuta Vitkauskaitė – Dukynienė)

Švęsdami 26-ąjį Laisvės pavasarį, mokykimės gyventi dabartimi.

Nustokime ruoštis visuotinėms ir asmeninėms grėsmėms ir nelaimėms. Pajuskime palaimą, mėgaudamiesi dabarties akimirka - jos trapumu bei trumpumu. Tai ir yra tikrasis gyvenimas, apie kurį taip mažai galvojame. Mokykimės gyventi, ne išgyventi. Toks mokslas nekainuoja nė cento. 

Ieškokime kitokio, tauresnio santykio su Tėvyne. Ji yra vienintelė, kaip tėvas ir motina - jų visų nesirenkame. Nesuprastinkime meilės - nustokime ieškoti, ką tokio patogaus galėtume mylėti: patogų-naudingą žmogų, patogią-turtingą šalį. Pabandykime jaustis gerai čia ir dabar, nes nuolatinė nerimo, nevilties, pykčio, nepasitenkinimo būsena užprogramuoja katastrofišką žvilgsnį į ateitį. Taip atsiduriame užburtame nevilties rate, kai nedžiugina ne tik dabartis, bet nieko bent kiek šviesaus nesimato ir ateityje. Gamtoje aušta pavasaris. Ar išauš jis ir mūsų sieloje?

Rima PETRAITIENĖ

Savaitgalį Tauragės AVPK komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai operatyviai atskleidė automobilio vagystę ir sulaikė keturis įtariamuosius. „Šilalės artojas“ jau rašė, kad praėjusio šeštadienio rytą, apie 9 val., policija iš 52 metų moters gavo pranešimą, jog iš kiemo Šilalėje, Žemaitės g., pavogtas automobilis „Toyota Corolla Verso“. Pareigūnai, pasitelkę gausias pajėgas, nedelsdami pradėjo tyrimą. Naudojantis kriminalinės žvalgybos duomenimis, nustatyti keturi įtariamieji, kurie galimai įvykdė minėtą vagystę. Sekmadienį, apie 16 val., pareigūnai jau turėjo duomenų apie galimą transporto priemonės buvimo vietą. Atlikus kratas, buvo sulaikyti keturi policijai žinomi asmenys- trys tauragiškiai ir Pagėgių savivaldybės gyventojas. Tą pačią dieną, apie 18 val., aptiktas ir ieškotas automobilis. Ardoma mašina rasta Tauragės rajone, Gaurės seniūnijoje.

Dviems 29, 25 ir 36 metų vyrams pareikšti įtarimai dėl vagystės. Jiems gresia bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki 6 metų.

Policijos turimais duomenimis, jie galimai planavo ir daugiau panašių nusikalstamų veikų, tačiau operatyviai atskleidę šią vagystę, pareigūnai užkirto tam kelią.

Arba paskutinis žodis prieš nuosprendį. Ne naujiena, kad visoje Respublikoje mokinių skaičius mažėja, nes mažėja gimstamumas. Ne išimtis ir mūsų kraštas. Būtent dėl šios priežasties reorganizuojama ir Bijotų Dionizo Poškos pagrindinė mokykla. Darbuotojai tam buvo psichologiškai ruošiami jau nuo rudens, tiksliau - nuo mokslo metų pradžios. Nors ir žinodami situaciją, mokytojai nenuleido rankų ir toliau dirbo, negailėdami jėgų. Mokiniai dalyvavo ne viename konkurse, sportinėse varžybose, edukaciniuose renginiuose bei išvykose. Ir jeigu mokykla pirmą kartą negali sudaryti komandos dalyvauti „Šviesoforo varžybose“, nemanau, jog tai yra didžiulė tragedija. Mes didžiuojamės, kad su turimu kontingentu mokytojai sugeba suorganizuoti renginius, paruošti programėles bei nudžiuginti tėvelius per šventes mokykloje. Visa informacija su nuotraukomis pateikiama mokyklos tinklalapyje.

Mokykloje dirba visų dalykų specialistai. Ar galite įsivaizduoti kiek mokytojui lieka uždarbio, jei jis važiuoja dirbti vieną ar dvi dienas, turėdamas vos 3 ar 4 pamokas? Vargu ar padengiamos kuro sąnaudos. Todėl mokytojai dirba iš idėjos, daugumą mokymo priemonių perka iš savo lėšų, nes, deja, kai kurie tėvai tuo nepasirūpina. O gal mokiniai tiesiog nesiteikia paprašyti... Ir už tai niekas net AČIŪ nepasako. Tačiau per posėdį išgirdau paskaičiavimą, jog vienas mokytojas moko 2,5 mokinio.

Apibūdinant mokyklą, net nebuvo užsiminta apie gerus standartizuotų testų rezultatus, nekalbėta apie tai, kaip mokiniai jaučiasi mokykloje, neinformuota, jog pridėtinės vertės rodiklis mūsų mokykloje yra aukščiausias.

Suprantu, kad savo pasisakymu nieko nebūčiau pakeitęs, gal todėl ir nenorėjau veltui aušinti burnos ir trukdyti  brangų posėdžio laiką. Beje, porą metų darytos išimtys mūsų mokyklai, už ką galima padėkoti savivaldybės tarybai, nepasitvirtino. Tėvai, prašę, jog mokykla nebūtų uždaryta prieš pat rugsėjo pirmąją, patys išvedė vaikus į kitas, o likusieji su ašaromis akyse išėjo mokytis kitur. Ir dabar dažnai jie užsuka į mokyklą ir priekaištauja, kad „mes ne savo noru išėjome - mus išvarėte“. Patikėkite - skaudu tai girdėti. Todėl nesinorėjo šiemet beprašyti tarybos išimčių. Kas žino, gal vėl pasikartos tas pats scenarijus. Nors pagal prognozes, iki 2020 metų besimokančių skaičius be darželinukų lieka stabilus: atitinkamai 42, 41, 41, 48 mokiniai ir dar po 10-12 darželinukų kiekvienais metais (duomenys iš mokinių skaičiaus kitimo Šilalės mokyklose prognozių lentelės).

Bet ar norės jaunos šeimos grįžti gyventi į Bijotus, kuriuose nėra mokyklos? Kaimas be mokyklos - pasmerktas žlugti.

Arvydas ZDANAVIČIUS

Bijotų Dionizo Poškos pagrindinės mokyklos direktorius

Priartėjote prie vidutinio amžiaus ir nerimaujate dėl sveikatos? Rūpestį gali išsklaidyti profilaktiniai kraujo tyrimai. Dabar išsitirkite skydliaukės hormonus ir dėl prostatos vėžio.

Depresija, nervingumas, nuolatinis nuovargis, svorio problemos, sutrikusios mėnesinės ar vaisingumas, silpstanti lytinė potencija – galima nustebti, kiek bėdų pridaro išsiderinusi skydliaukės hormonų gamyba.

Streso kupinas šiuolaikinis gyvenimo būdas ypač nepalankiai veikia skydliaukę, kuri yra lyg viso mūsų organizmo laikrodis. Manoma, kad polinkį sirgti jos ligomis turi net 30-40 proc. moterų.

Blogiausia, kad skydliaukės hormonų problemos prasideda tyliai. Todėl, sulaukus 35 metų, juos išsitirti reikia visiems žmonėms. Tyrimui tereikia duoti kraujo. Jei atsakymas bus geras, lengvai atsikvėpsite. O anksti pastebėjus ligą, daug efektyviau galima ją išgydyti.

Vyrams būtina priminti, jog, sulaukus vidutinio amžiaus, viena aktualiausių grėsmių yra prostatos vėžys. Jis iš pradžių irgi nerodo aiškių požymių. Todėl, peržengus 40 m. slenkstį, reikia ateiti į laboratoriją ir iš kraujo mėginio atlikti PSA (prostatos specifinio antigeno) tyrimą. Ypač svarbu kasmet išsitirti tiems, kurių tėvą ar brolius palietė prostatos vėžys. Sulaukus 50-ies, atlikti PSA būtina dukart per metus. Kartu ištirtas laisvas PSA duoda dar tikslesnį atsakymą.

Laiku atliktas PSA tyrimas gali padėti išgebėti ne tik gyvybę, bet ir vyriškumą. Beje, padidėjęs PSA lygis kraujyje gali būti sergant kitomis prostatos ligomis. Tačiau tai pirmas skambutis apie galimą mirtiną pavojų.

Su nuolaida išsitirti skydliaukės hormonus ir PSA bei laisvą PSA galima „Medicina practica“ laboratorijoje, Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel.: (8-449) 4-67-63, (8-656) 6-79-57. Reikia būti nevalgius. Iš anksto registruotis nebūtina. Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Taip vadinasi žemietės tautodailininkės Da­lios Sta­laus­kienės darbų ant stiklo paroda, už­praėjusį penk­tadienį pristatyta Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muzie­juje. Jau pats pavadinimas simbolizuoja darbų atsi­radimo būdą, prasmę ir esmę: iš Visatos – per daiktus į visų širdis.

Dalia gimė ir užaugo Šilalės rajone, Paežerio kaime, baigė Upynos vidurinę mokyklą. Kaip teigia pati, niekuo ypatingu iš kitų vaikų neišsiskyrė:

„Klausti tikriausiai reikėtų mano klasiokų, kurių atvykimu į parodos atidarymą labai džiaugiuosi. Į gimtąjį rajoną atvažiuoju retai, tad jais ir vi­sais vaikystės bei jaunystės dienų žmonėmis labai džiaugiuosi“.

Mokykloje ji sakė dalyvavusi etnografiniame ansamb­lyje, paskui tokiame pat - jau studijuodama Šiaulių universitete. Tuomet ypač susidomėjo etnokultūra. Prisimena, kaip kartu su kitais studentais dalyvaudavo ekspedici­jose po kaimus, rinkdavo lie­tuvių tautosaką. Vi­sada mėgo liaudies dainas, domėjosi pa­pročiais, tradicijomis, vaizduojamuoju menu, ypatingai - ornamenti­ka. Taip pirmiausia atsirado karpiniai, ekslibrisai, vėliau - darbai ant stik­lo, virtę ciklais „Dvylika kalendoriaus lapelių“, „Daug yra margų skryne­lių“, „Pri­juostės“, „Vi­­sata-liz­das“, „Paukščių ta­­kas“, „Til­tai“, „Vai­nikai“ bei kt.

Anot Dalios, gamtos motyvai atkeliauja iš tėviškės sodo, pievų, laukų, gėlynų. Gamtoje gausu įvairiausių spalvų - juk turime keturis metų laikus. Pasak Dalios,  jos tėtis mylėjo ir puoselėjo sodą, mama - gėlynus, tad ją supo graži aplinka bei šeimos darna. Todėl turbūt vienintelio savo kūrinio „Tėvelio sodas“, kurį ji teigia eksponuojanti kiekvienoje pa­rodoje, neparduoda.

„Tapyba ant stiklo užsi­imu jau trylika metų. Aš šituos  darbus vadinu tarsi savo sie­los langeliais. Sten­giuosi į juos sudėti visą savo gyvenimo pilnat­vę, kuria gyvenu, ir dovanoti žmo­nėms“, - sakė D.Sta­lauskienė.

Piešimui ant stiklo Dalia naudoja vit­ra­­žinius dažus, ak­­va­­relę, guašą. Kad stik­­las kiaurai ne­per­si­šviestų, po juo deda apa­tinį sluoksnį iš popieriaus. Ja­me piešinys turi atitikti kuriamo darbo temą.

„Kūryba man visada pakelia nuotaiką. Mintys tiesiog šauna į priekį, ranka vos spėja iš paskos“, - pasakojo menininkė.

Dalia teigia Šilalėje savo darbus ekspo­navusi maždaug  prieš 20 metų. Džiau­gia­si, jog per tą laiką jos kūryba tapo solidesnė, brandesnė. Anksčiau labiau dominavo karpiniai, atvirukų bei indų dekoravimas, eks­lib­risai. Tapyba ant stik­lo jos kūryboje - naujovė. Autorė teigia jau surengusi per 30 personalinių pa­rodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o jos kūriniai yra iškeliavę į Latviją, Vokietiją, Nor­­vegiją, Graikiją, Ru­siją, Jungtines Ame­rikos Valstijas. Dalia džiaugiasi, kad jai vi­sada padeda vyras, kuris ne tik rėmina paveikslus, bet ir daro jų menines fotografijas.

Muziejaus ekspozicijų salės sie­nos nukabinėtos D.Sta­­­laus­kienės darbais. Čia, be jau minėto „Tėvelio sodo“, akį traukia vandenų, žolynų, dangaus raštai, autorės teigimu, autentiški skrynių raš­tai, sugulę į cik­lą „Daug yra margų skrynelių“, vėjų sūpynės, paukščių dan­gus ir žemė bei kt. Atskiras autorės širdies kampelis skirtas įamžinti meilę savo tėviškei. Tai paveikslai, kuriuose vaizduojama Upyna, Žakaimė, Kliūkių, Rin­galių kai­mai. Ciklas „Pri­juostės“ - keturių etnografinių Lietuvos re­­gionų tau­tinio kostiumo ne­atsiejamos dalies - prijuostės - raštų perteikimas. Bene didžiausias eks­­ponuojamų dar­bų ciklas „Dvy­lika kalendoriaus lapelių“ - tai dvylikos metų mėnesių įamžinimas per Zodiako ženklų prizmę. Juose susipina mitologija, papročiai, astrologija, simboliai, dangaus ženk­lai.

Dailininkės karpiniais iliust­ruotos kelios poezijos bei pasakų knygelės, jie spausdinami ir periodiniuose leidiniuose. Mūsų skaitytojai taip pat turėtų prisiminti daugelį „Šilalės artojo“ numerių, papuoštų Dalios karpiniais.

„Šie darbai skleidžia šilumą, juose tiek daug saulės, gyvenimo džiaugsmo. Tai tik­ra sielos terapija. Todėl ei­ki­me jų pasižiūrėti ir kitus pa­raginkime“, - sakė viena iš bū­relio menininkės buvusių kla­sės draugų.

Didelio susidomėji­mo sulaukė ir D.Sta­laus­kie­nės išpieštos šil­ki­nės skarelės. To­kią ori­gina­lią aksesuaro detalę do­vanų turbūt norėtų gauti ne viena moteris. Neabejotinai bus nupirkta ir Dalios paveikslų – parodos pristatymo metu jau girdėjosi klausimų apie jų kainas. Autorė teigė visus duomenis palikusi muziejaus darbuotojoms. Tad susidomėjusieji gali kreiptis.

Dalia su šeima gyvena Mo­lėtuose, dirba Suginčių vidurinėje mokykloje. Džiau­giasi savo mokinių darbeliais, kuriais nukabinėtos visos laisvos mokyklos erdvės. Grožio bei skonio pajautimo, anot Dalios, nestokoja ir jau suaugusios dukterys Austėja, Rūta bei Germantė.

Paroda Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejuje veiks iki balandžio 1 d.

Eugenija BUDRIENĖ

• Kelius per miestelius teks prižiūrėti seniūnijoms 1-3 psl.

• Pirmosios parlamentarų dienos Seime – sandėlio šturmas 1-4 psl.

• Kuo Trumpas panašus į Putiną? 1-3 psl.

• Praėję metai buvo šilčiausi orų stebėjimo istorijoje 2 psl.

• Naujienos trumpai 4 psl.

• 1. Pensininkai turėtų išlikti atsargūs

• 2. Priminimas – reikia registruoti išankstinio mokėjimo SIM korteles

• 3. Moksleivius kviečia į ateities raštingumo pamokas

• 4. Klimpo „greitosios“

• 5. Užsidegusio buto gyventojas išgabentas į ligoninę

• 6. Pagalba kaimynams

• Populiariausi šilališkių vaikų vardai – Amelija ir Markas 5 psl.

• Loterijos laimėtojams – vertingi prizai 5 psl.

• Prisimename istorines 1991-ųjų dienas 6 psl.

• Pagerbiami laisvės gynėjai, triumfuoja latvių kinas 6 psl.

• Šilalės krepšininkai – tarp lyderių 6 psl.

• Pietų Korėja: šalis – muziejus 7 psl.

• Nesutarimai dėl keliuko baigėsi muštynėmis 8 psl.

• Nauja elektros įvedimo ir galios didinimo skaičiuoklė 8 psl.

• Nenurašius skaitiklių duomenų – mokestis 8 psl.

• Gydytoja į karą išvyko keršyti už senelius 10 psl.

• Televizijos programa 11 psl.

• Naujausią „Šilalės artojo“ numerį įsigykite artimiausioje prekybos vietoje Šilalės mieste ir rajone. Kaina – tik 0,85 Eur.

• „Šilalės artojo“ projektą „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ remia Medijų rėmimo fondas, jo įgyvendinimui skyręs 10 tūkst. Eur finansavimą.