Į prieš savaitę Šilalės rajone rengtą akciją „Švyturėliai“ buvo pakviestas ir „Šilalės artojas“. Jos metu tikrinta, ar vairuotojai praleidžia su specialiaisiais garsiniais ir šviesos signalais važiuojančias tarnybas. Deja, dviem iš jų policijos pareigūnai surašė administracinio nusižengimo protokolus.
Morta MIKUTYTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Kaltinamųjų suole atsidūrė dar vienas iš kanapių auginimo sumanęs prasigyventi asmuo. Šilalės rajono apylinkės teismas po ilgų ikiteisminio tyrimo veiksmų bei liudininkų apklausų teismo posėdžiuose išnagrinėjo bylą, kurioje 34-erių Valdas P. kaltinamas didelio šių draudžiamų augalų kiekio auginimu. Pats kaltinamasis savo kaltės nepripažino ir teisme bandė aiškinti, kad neva augino ne narkotines, o pluoštines kanapes, kurios nėra draudžiamos. Beje, dėl šios savo veiklos į teisėsaugos akiratį jis pakliuvo jau antrą kartą.
Morta MIKUTYTĖ
Tauragės AVPK archyvo nuotr.
Pas medikus norintys patekti pacientai privalo užsiregistruoti iš anksto. Esą tai padeda taupyti laiką, nereikia laukti eilėse. Visgi į redakciją atėjusi moteris tvirtino, jog ne visada išankstinė registracija duoda naudos.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69.
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos normos HN 118:2011 „Apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ pakeitimai. Šios higienos normos reikalavimai taikomi ir toms apgyvendinimo paslaugoms, kurioms leidimo-higienos paso nereikia, t.y. kaimo turizmo sodybų, turistinių stovyklų, nakvynės bei pusryčių paslaugų teikėjams. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) yra numatęs periodinę kontrolę ir kaimo turizmo sodybose.
Jolanta PETROKIENĖ
NVSC Tauragės departamento Šilalės skyriaus vyriausioji specialistė
Prieš porą savaičių rajono žmones sukrėtė Šiluose nutikusi skaudi tragedija, kai, netekusi dukros, 28-erių metų jos mama nusižudė. Nelaimė nutiko po to, kai pareigūnai, gavę moters anytos skambutį, atseit jos marti girta ir neprižiūri dukros, mergaitę perdavė močiutei. Tačiau paaiškėjo, jog niekas nesiaiškino, ar mama iš tiesų buvo girta. O po nelaimės šeimą prižiūrėję rajono savivaldybės atsakingi specialistai prisipažino nė karto nematę moters išgėrusios.
Aiškintis tragedijos aplinkybių į rajoną atskubėjo Seimo narys, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas, apie tai plačiai rašė žiniasklaida. Tačiau kai kurie internetiniuose portaluose paskelbti faktai įskaudino ir papiktino Balsių - Šilų kaimų bendruomenę, todėl žmonės nusprendė ginti mirusios moters garbę.
Šilališkis Vaidas Gužauskas jau kuris laikas dviračiu skrodžia Londono gatves. Sakysite, natūralu – tokiame megapolyje milžiniški automobilių kamščiai, tad dviratis yra puiki išeitis. Tačiau ar dažnas, pasivažinėjęs didesnius atstumus, sugalvotų parminti į tėvynę? V. Gužauskas šią kadaise draugo pasiūlytą idėją pagaliau įgyvendino. Pakalbinome jį, po gimtąją Šilalę vaikštinėjantį vis dar su važiavimui dviračiu skirta avalyne.
„Sunku, bet aš galiu“
Šilalė – mažas miestas ir naujienos jame sklinda greitai. Vaidas tai suprato iškart, kai paprašėme pasidalinti kelionės įspūdžiais su mūsų laikraščio skaitytojais.
Didžiojoje Britanijoje gyvenantis draugas dar prieš 9-erius metus pasiūlė į Lietuvą kartu grįžti dviračiais. Tačiau tąkart minties buvo atsisakyta. Ir galiausiai šiemet ilgai laukta kelionė įvyko. Žinoma, ne be pasiruošimo.
„Didžiojoje Britanijoje gyvenu ir dirbu nuo 1999-ųjų, o po Londoną dviračiu važinėju maždaug nuo 2008 metų. Teko dalyvauti ir maratonuose, ir įvairiuose sporto renginiuose. Kartą draugas pasiūlė grįžti į Lietuvą dviračiais, bet tada mums sutrukdė jo šeimyninė situacija, todėl sumanymą atidėjome. Dabar, praėjus gal 9-eriems metams, nusprendžiau ilgiau nebelaukti – ėmiausi pasiruošimo. Visada žinojau, jog bus sunku, bet taip pat supratau, kad galiu. Turėjau gerą, lengvą dviratį iš anglies pluošto ir pradėjau jį ruošti kelionei. Besirengdamas pastebėjau, jog korpusas yra įtrūkęs, o prieš akis – apie 2400 kilometrų! Nesinorėjo nesklandumų kelionėje, todėl užsisakiau naują, tvirtą dviratį metaliniu rėmu“, – pasakojo V. Gužauskas.
Jo gamyba, anot pašnekovo, užtruko ilgai – teko laukti net keturias savaites, kol gamintojas įvykdė specialų Vaido užsakymą. Žinoma, neturėdamas dviračio, vyras visą mėnesį negalėjo treniruotis. O ir gavęs naują, nesiryžo iškart leistis į kelią, nes reikėjo suplanuoti kelionės maršrutą, atsakingai pasirūpinti atsarginėmis detalėmis, palapine, apranga ir begale kitų smulkmenų.
„Naująjį dviratį kelionei dvi savaites ruošiau pats. Gavau specialią navigaciją, įsigijau lempas, kurias reikėjo pritvirtinti prie dviračio. Taip pat apsirūpinau būtiniausiomis atsarginėmis detalėmis. Dar pagalvojau ir apie specialias TT vairo atramas rankoms pailsėti nuo vibracijos. Tada liko įprasti dalykai: atsarginė padangos kamera, alyva grandinei sutepti, miegmaišis bei kilimėlis“, – apie kelionės planavimą kalbėjo šilališkis.
Manote, vyras užsiima dviračių sportu nuo vaikystės? Taip nėra. V. Gužauskas pasakojo kur kas labiau mėgęs krepšinį. O ant dviračio sėsdavo tik trumpam - kur nors pavažiuoti su draugais. Tik atvykęs gyventi į lietuvių emigrantų pamėgtą šalį, prisijaukino šią transporto priemonę.
Per dieną – daugiau nei 300 kilometrų
Kelionę Vaidas pradėjo nuo Londono ir pirmą atkarpą mynė iki Doverio, kur laukė keltas. Jau tada paaiškėjo dažnai linksniuojama tiesa, jog nauji batai spaudžia koją. Buvo kelionėje ir daugiau nesklandumų, tačiau, pasak vyriškio, jam nė karto nekilo mintis sėsti į autobusą ar išsikviesti draugus su automobiliu.
„Galiu pasakyti, kad daug pamačiau, keliai Vakarų Europoje yra puikūs. Iš tiesų Vokietijoje, Olandijoje ir Belgijoje beveik neteko važiuoti automobilių keliais. Ten labai gerai išvystytas dviračių takų tinklas. Tik Lenkijoje ir mūsų Lietuvoje susidūriau su dviratininkams ne itin draugiškais vairuotojais, kurie lenkia gana agresyviai.
Per dieną nuvažiuodavau įvairius atstumus. Bet geriausias rezultatas - 330 kilometrų. Prasčiausiai sekėsi vienoje atkarpoje Vokietijoje, kur buvo akmenimis grįstas kelias, tad įveikiau vos apie 70. Toje pačioje šalyje nustebino ir orų prognozė. Pranešė, kad apie 14 valandą numatomas lietus, bet aš pagalvojau, jog čia kaip visada – gal lis, o gal ir ne. Ėmiau svarstyti, kad reikėtų susirasti nakvynės namus ar viešbutį. Tačiau jų beieškant, kone minučių tikslumu pradėjo pilti lietus, ir teko skubiai ieškotis, kur galėčiau bent pasistatyti palapinę. Kaip tyčia, važiavau tokia vietove, kur visi laukai užsėti, tad palapinei išsiskleisti vietos nebuvo. Sušlapau iki paskutinio siūlo“, – įspūdžiais dalijosi V. Gužauskas.
Nesklandumų neišvengė
Ar jums teko kada nors miegoti pasiklojus patalus ant stalo? Vaidas teigia šią atrakciją išbandęs Olandijoje. Galbūt dėl nuovargio ant pavėsinėje stovėjusio stalo paklotas kilimėlis ir miegmaišis neatrodė kieti ar nepatogūs, o miegas buvo puikus.
„Turbūt labiausiai patiko važiuoti per Lenkiją. Ten miesteliai labai panašūs į Lietuvos, pakeliui buvo į ką pasižiūrėti. Nuostabus kraštovaizdis. Ne vienoje vietoje stabtelėjau apsižvalgyti. Viename miestelių dėl pertvarkyto kelio į greitkelį nebegalėjau važiuoti pagal navigacijos maršrutą, nes turbūt nuo drėgmės visiškai užstrigo telefonas. Tąkart sušąlęs išmiegojau stotelėje ant suoliuko – nusprendžiau, kad rytą lengviau rasiu išeitį. Pakilęs myniau Gdansko link ir atsidūriau prie miško, kurio daugybė hektarų buvo išguldyti audros. Ketinau važiuoti toliau, bet neleido miškininkai. Vargais negalais išsiaiškinau, kaip aplenkti šią vietą. Taip be navigacijos važiavau nuo vieno miestelio prie kito, degalinėse vis žvilgteldamas į parduodamus žemėlapius. Paklaidžiojau nemažai.
Tczew miestelyje sutikau medicinos studentą. Įsikalbėjome ir sužinojau, kad jis taip pat mėgsta važinėti dviračiu. Vaikinas ne tik pasiūlė pas jį pernakvoti, bet ir turėdamas nemažai medicinos žinių, padėjo mano skaudančiam keliui. Sutvarstė koją sportinėmis elastinėmis juostomis, ir rytą tikrai mažiau gėlė“, – neįprastos kelionės nutikimus prisimena šilališkis.
Kitą dieną Vaidas teigia numynęs iki Malborko, kur stūkso didžiulė pilis, savo formomis primenanti Trakų pilį, tik daug didesnė. Galiausiai Elblag miestelyje grįžo į iš anksto numatytą tašką – iš čia kelionė į Alytų buvo paprastesnė.
„Vieną kartą Lenkijoje, Bartoszyce mieste, nakvojau viešbutyje, kur ir drabužius išsiskalbiau, ir pailsėjau. Akimirką šmėstelėjo mintis pasilikti dar ir antrai nakčiai, bet susiprotėjau, jog į kelionę ne gulinėti išsiruošiau“, – sakė Vaidas.
Tačiau net ir turint jau aiškią kryptį, nuotykiai nesibaigė. Prie pat Lenkijos - Lietuvos sienos sustojęs nufotografuoti ženklo atminčiai, keliautojas pastebėjo subliuškusią dviračio padangą. Žinoma, jis turėjo atsarginę kamerą, bet kol ją pakeitė, teko ilgokai paplušėti.
Nuo Londono iki Alytaus Vaidas numynė apie 2200 kilometrų. Ten jo laukė šeima – žmona ir du vaikai. Palyginus su tokiu atstumu, kelionė iki Šilalės atrodė vieni niekai. Tačiau nesklandumų ir čia neišvengė.
„Šakiuose sustojus prie dviračių parduotuvės įsigyti alyvos grandinei sutepti, vyrai įkalbėjo mane važiuoti Jurbarko link pro Slavikus. Anot jų, tiesiausias kelias esąs remontuojamas ir neva gali būti sunku važiuoti dėl automobilių spūsčių. Tačiau būtent pro Slavikus vedanti atkarpa ir buvo pati sunkiausia per visą mano kelionę. Ten kone 13 kilometrų teko minti labai prastu žvyrkeliu, ir šiam atstumui sugaišau net 2 valandas. Galiausiai už Pagramančio užgeso dviračio lempa. Gerai, kad turėjau kitą mažą lemputę ir atsarginę bateriją, tad pavyko saugiai pasiekti Šilalę“, – pasakojo Vaidas.
Šioje kelionėje šilališkis praleido beveik 10 dienų. Iš Londono išmynęs rugpjūčio 14-ąją, Alytuje buvo 24-ąją, o Šilalę pasiekė rugpjūčio 25-osios vakarą – nuo Alytaus važiavo 13 val. Paklaustas, kaip ketina grįžti atgal į Didžiąją Britaniją, V. Gužauskas sakė vyksiąs autobusu, kad nereikėtų palikti kelionės bendražygio – dviračio.
Morta MIKUTYTĖ
V. Gužausko asmeninio albumo nuotrauka
Troba, kurioje gimė, užaugo ir paseno, užaugino savo vaikus, Anapilin išlydėjo vyrą ir kurioje pasiryžusi leisti dienas, kol bent kiek leis sveikata, Pūtvės kaimo gyventojos Jedvygos Tenikaitienės teigimu, yra kelių šimtų metų! Močiutė sako, jog čia gyveno dar jos proseneliai, kurie irgi nežinojo, kur šio medinio senovinio namo pradžių pradžia. Gi Jedvygos pradžių pradžia - prieš devyniasdešimt metų. Tokią gražią sukaktį ji paminėjo rugsėjo 4-ąją.
„Ačiū Dievui, kad davė man tiek pagyventi. Aš, matyt, į mamą, kuri irgi gražaus amžiaus sulaukė. Keturios seserys Sirvydikės šeimoje užaugome, o likau tik aš viena. Visos jaunos mirė: 24-erių, 40-ies ir 67-erių. Čia mano tėviškė. Kai pas tėvus augau, po namus, po ūkį sukiojaus, 19 hektarų turėjome įdirbti. Kai ištekėjau, iš pradžių su vyru Jonu gyvenome Burkėnuose, gretimame kaime, iš kur jis ir kilęs buvo. Jonas - šešeriais metais už mane vyresnis, kartu eidavome į šokius, gerai vienas kitą pažinome. Nelengvas jam likimas atiteko: buvo pokaris, baisūs laikai, kai dienomis lankėsi vieni, naktimis - kiti, ir abejų turėdavai bijoti. O kaimo žmonės išbalsavo, kad Jonas būtų seniūnu. Sudėtinga jam buvo išlaviruoti... Paskui kolūkyje brigadininku paskyrė, po to pats išėjo dirbti į ryšių tarnybą Šilalėje.
Geras buvo šeimos tėvas ir man vyras. Sutarėme, o kaip visais rūpinosi: ar aš apsirgdavau, o jau jei neduokdie vaikai - ir pas daktarus veždavo, ir visaip kitaip stengdavosi. Tik neilgas jam amželis tebuvo skirtas – mirė vos 57-erių. Vėžys. Anksčiau kiek jaunų išmirdavo nuo plaučių džiovos, o dabar - nuo vėžio... Ir du mūsų sūnus iš keturių ta liga pakirto. Su vyriausiuoju Jonu nė atsisveikinti neteko, nes gyveno Rusijoje. Mat buvo išvykęs ieškoti darbo net į Taškentą, dirbo suvirintoju, tai į visokias komandiruotes jį vis siųsdavo. Susirado rusikę ir liko Rusijoje. Marti man tik davė žinią, kad Joną palaidojo... Kitą sūnų slaugiau ir sarginau pati, vežiojau po ligonines Klaipėdoje, Vilniuje. Taip jau išėjo, žmonai nerūpėjo, reikėjo man - juk mano vaikas.
Dabar beturiu du sūnus ir dvi dukras. Viena gyvena Šilalėje, kita netoliese, Burkėnuose. Jau 35-eri metai našlauja: vyras traktoriumi įvažiavo į prūdą ir nuskendo. Yra pasiligojusi, operacija po operacijos. Turiu 14 anūkų ir 14 proanūkių. Ir mažų kaip žirniukų. Jau ir proanūkių yra užaugusių, galėtų ženytis. Per mano jubiliejų dvejų metukų proanūkėlė tai džiugino visus - šoko su seniais kaip didelė. Žiūri, kaip tie kojas mėčioja, ir pati taip. Sakau, gal kokia artistė ar šokėja užaugs...
Gyvenimas - tai vargas ir vargas. Nuo mažystės ir visą amžių dirbau: 18 metų kolūkyje karves melžiau, paskui girdžiau veršius. O juk ir šeši vaikai augo, reikėjo ir jiems visko. Kai kolūkiai biro, savo žemes padalinau vaikams. Dabar nebeturiu nieko. Tiesa, pas mane čia sūnėnas telyčikę raišto, yra vištų, šuniukas prie būdos. Tai aš rytą atsikėlusi pirmučiausiai ne pati valgau, o nunešu veršeliui miltų, vištikėms - lesalo, vandens, lakalo šuniukui. Apsitvarkau trobikę - nemėgstu sėdėti apsineršusi, darželyje po langais, aplink trobos ir tvarto pamatus žoles apraviu. Išsiverdu valgyti, malkų iš malkinės ratukais parsivežu - darau mankštą. Žinoma, vaikai yra netoli, atvažiuoja ir padeda, bet aš noriu judėti. Kiek galėsiu, tempsiu savo namukuose. Sakiau vaikams: „Manęs į ubagyną - nė pro kur, iš šitų namukų turit mane į Šilalę išvežti“. „Baik, mama, - sako. - Ar mes patys tavęs neprižiūrėsim, gėda būtų su mama šitaip pasielgti“.
Kai tėvukas statė tvartą, tai buvo 1935 metai, aš tebuvau aštuonerių. Tai mudu su juo vienudu dvitraukiu pjūklu miške visus rąstus supjovėme. Kai tverdavo ganyklas gyvuliams, reikėdavo nešioti mietus. Man liepdavo imti po du-tris, o aš - visus aštuonis. Tai šitaip užplakdavo širdį, kad akyse imdavo žaliuoti. Turėdavau atsisėsti ir gerokai atsipūsti. Gal nuo tų sunkių darbų per visą amžių man širdelė ir susidėvėjo...
Dabar gi jauni visai dirbti nebenori. Būdavo, jei paprašai ką padaryti, ateina ir pirmiausia trijų litrų bambalio alaus užsiprašo. Rankos dreba... Kol neišgeria, darbo nė nepradeda. O ir koks girto darbas? Baisus gėrimas! Žiūriu aną sykį per televiziją: du policininkai girtą moterį į tarnybinę mašiną nori įsodinti. Tai ta rupkė rankom ir kojom atsispyrė - ir nė iš vietos. Va kas dedasi. Nieko panašaus anksčiau nebūdavo. Ar kūlė, ar mašinautė, po visos talkos 10-15 žmonių jei pastatydavo puslitrį - ir viskas.
Tai dėl to šitaip baisiai dabar geria, kad valdžia blogai daro - už dyką duoda žmonėms pinigų. Ne duoti reikia, o tegul patys darbo ieškosi ir užsidirba pragyvenimui. Ar pas žmogų ką nors padirbtų, ar kur kitur. Neuždirbtas pinigas nevertinamas: lengvai gaunamas - lengvai ir išleidžiamas.
Kad taip reikėtų dabar ką nors iš kaimo pasiprašyti, tai nebebūtų ir ko. Buvo Pūtvėje kažkada troba prie trobos, dabar - tušti laukai. Važiavot - matėt. Čia, mano kaimynystėje, miestiečių šeima vasarojimui sodybą turi, savaitgaliais atvažiuoja, dar keli sodiečiai - toliau. Gretimame Romės Lauko kaime - irgi pūstynės. Daug vienkiemių melioracija nukėlė, beveik visi senieji išmirė, o jaunų nebėr. Toks dabar kaimų nykimo metas. O kažkada čia gyvenimas virė: dirbom, auginom vaikus, džiaugėmės ir liūdėjom... Dabar juokauju, jog kaimynų nebeturiu, tai nebeturiu nė su kuo ir pyktis... Bet niekada nė su kuo ir nesipykau. Užsuka neretai seniūnas, susėdam, pasišnekam. Ir per mano jubiliejų kartu su mero pavaduotoju atvažiavo, pasveikino. O kokį didžiausią balių vaikai iškėlė! Tad ko man, senam žmogui, daugiau bereikia? Kojas dar turiu, pakrutu, pati apsitarnauju. Dar ne per seniausiai į Burkėnus nueidavau, parduotuvėje apsiprekindavau ir namo parkildavau.
Prieš metus, nepatikėsit, atlaikiau širdies vožtuvo persodinimo operaciją. Ir daktarai stebėjosi. Pirmiausia, žinoma, jie svarstė, ar ta operacija šitokiame amžiuje bereikalinga... Bet aš jau visai dusau, o jau skausmas! Kad taip prastai, vaikai, atsimenu, nuvežė į Šilalės ligoninę. Paguldė, lašines tik stato, migdo ir daugiau nieko. Sugriebė vaikai - ir į Klaipėdą. Toks geras gydytojas pasitaikė. Ir ryžausi operacijai. Tiesa, pinigų tai daug kainavo. Nusiteikiau taip: ką nori, tą su manim tegul daro! Kažką ten padarė, aš, matyt, atsijungiau, o kai pabudau, sakau daktarui: „Tai operuosit ar ne?“ „Taigi tu jau po operacijos“, - stebėjosi gydytojas, nes nei kokių komplikacijų, nei paprasčiausios aukštesnės temperatūros nebuvo! Aš visai be dantų, tai daktaras ir klausia: „Močiut, ką tu valgai?“ „Lašinius su cibule ir su bulve“, - atsakiau. Malonus gydytojas, pasidžiaugė, kad aš ne kokia surūgėlė, o prie jumoro.
Taip ir leidžiu savo dieneles. Ačiū Dievui, nieko neskauda, nereikia vaistų saujom ryt. Judu, krutu - daktaras prisakė: „Negulėk!“ Turiu puikią atmintį - 12 telefono numerių, nemažai giesmių mintinai žinau. Ar dirbinėju ką, ar guliu - traukiu visu balsu. Aną sykį eina kažkas pro šalį, o aš kieme giesmes vedžioju. Stabtelėjo, pasiklausė ir sako: „Tai gražus balsas!“ Kas man belieka? Tik džiaugtis, kad dar būnu, kad turiu gerus vaikus, anūkus ir proanūkius, kad esu jų mylima. Ir Dievo. Juk tokį ilgą gyvenimą Jis man davė“, - dėkinga likimui senolė.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
„Šilalės artojo“ redakcija sulaukia nemažai skambučių ar laiškų, kuriuose skaitytojai kelia aktualias problemas. Šįkart pateikiame sodų bendrijos „Dobilas“gyventojos mintis apie negeroves, kurias patiria nuolatiniai (ir ne tik) sodų gyventojai. Apie šias problemas „Šilalės artojas“ rašė jau ne kartą. Deja, padėtis nesikeičia...
Gerbiama redakcija, nenoriu, kad skelbtumėte mano pavardę. Nesu supykusi ant viso pasaulio, tiesiog yra niekaip neišsprendžiamų klausimų, kuriais noriu pasidalinti.
Būtų gerai, jei padėtumėte išsiaiškinti, kas ir iš kokių lėšų turi tvarkyti suvargusią Ramunės gatvę sodininkų bendrijoje „Dobilas“. Dalis šios gatvės yra likusi neasfaltuota, ji yra duobėta, negreideriuojama. Apmaudu: sodininkų mokestį visi moka vienodą, tačiau infrastruktūra labai skiriasi.
Prasidėjo mokslo metai. Vaikai yra vežami, tačiau laukti autobuso prie vartų jiems nėra labai saugu, nes automobilių eismas yra gana nemažas - žmonės važinėja į darbą. Netrūksta ir vaikštančiųjų pėsčiomis, o ir vaikai grįžta iš mokyklos, tad norėtume konkrečiai sužinoti, kada bus pradėtas tvarkyti kelias į sodus. Juk rajono valdžia pažadėjo, kad bus nutiestas naujas asfaltuotas dviračių takas.
Dar viena metų metais neišsprendžiama problema - kas turi rūpintis ir kokiomis priemonėmis galima išreikalauti iš sodininkų nusišienauti savo sklypus, kurie apaugę ne tik žole, bet ir krūmais, medžiais. Tokie šabakštynai platina piktžolių sėklas, šiukšlina gretimus sklypus, juose veisiasi erkės, sraigės ir kitokie nepageidaujami gyviai. Vietomis žolė - sulig žmogaus ūgiu.
Žemės sklypo, statinių dokumentuose nurodyta, jog vietovė (Struikų k.) priklauso Šilalės kaimiškajai seniūnijai. Tad ar seniūnui (o dar geriau būtų, jeigu tuo pasidomėtų kas nors iš rajono vadovų) neturėtų rūpėti, jog sklypų savininkai prižiūrėtų savo nekilnojamąjį turtą? Juk kaimuose ir miesteliuose jie paragina tokius apsileidėlius susitvarkyti. Negi sodininkų bendrijoje viskas leidžiama ir už tai net nebaudžia? Galima nešienauti sklypų, nekarpyti krūmų, eglių ar gyvatvorių, kurių šakos virsta ant siaurų gatvių ir trukdo važiuoti automobiliams, užveisti neįžengiamus brūzgynus, kasti tvenkinius kur patinka (taip pažeidžiamas drenažas, sutrikdomas vandens nutekėjimas, ir palijus visi aplink skęsta), galima važiuoti gatvėmis dideliu greičiu mašina ar keturračiu, nors ir stovi kelio ženklas, ribojantis greitį iki 30 km/val. Ir nieko - nei baudos, nei jokių įspėjimų...
Bet juk turi būti tvarka! Manau, rajono vadovai privalo pirmiausia įsisąmoninti, jog sodų bendrija (juo labiau, kad joje apsigyvena vis daugiau žmonių) prilygsta kaimui ir būtina į tai atkreipti dėmesį.
Todėl tikimės išsamaus atitinkamų įstaigų paaiškinimo šiais klausimais
Sodininkė (Redakcijai autorė žinoma)
Autorės ir Algimanto AMBROZOS nuotr.
Šio pavasario šalnos buvo kaip reta negailestingos ir užklupo tuomet, kai žydėjo dauguma kaulavaisių, braškės, vasarinės avietės, mėlynės. Užtat aplenkė obelis, dėl to obuolių derlius šiemet yra gana gausus. Rudeninių obuolių skynimo sezonas tik prasideda. Obuolienei ar kitiems gaminiams šių vaisių daug nereikia, todėl dauguma gyventojų juos veža į sulčių spaudyklas.
Lietuvoje obuolius perdirbti superka tik dvi įmonės – UAB „Vaiskona“ Vilkaviškyje bei „Anykščių vynas“ Anykščiuose. Iš išspaustų sulčių jos gamina koncentratą, kurio tik nedidelę dalį pasilieka saviems poreikiams, o likusį parduoda į užsienį.
Jau dabar į Anykščius ir Vilkaviškį sunkvežimiai su obuoliais rieda iš visos Lietuvos. Po savaitės kitos, tikėtina, susidarys net eilės. „Vaiskona“ per dieną gali supirkti 500-700 tonų obuolių. Ir ne tik Vilkaviškyje, bet ir visoje Lietuvoje obuolių derliaus nuėmimo metu įsteigiami supirkimo punktai. Jei atsiranda stambių pardavėjų, galinčių pasiūlyti bent 10 t obuolių, įmonė juos pasiima pati. Į supirkimo punktus obuolių atveža ir nedidelių sodų savininkai – kas maišą kitą, kas daugiau.
„Vaiskonos“ darbuotoja „Šilalės artojui“ telefonu paaiškino, jog įmonė superka visokius obuolius, svarbu, kad jie būtų nesupuvę ir ne smulkūs. Jeigu atvežama 2 t ir daugiau, šiuo metu mokama po 12 centų už kilogramą, jei mažiau - 10 ct. Su stambiaisiais obuolių tiekėjais sudaromos individualios sutartys. Kiek moka privatūs supirkėjai, „Vaiskonos“ atstovė teigė nežinanti. Ji patikino, jog įmonė obuolius pirks, kol tik jų bus.
Jurbarko rajono Klausučių žemės ūkio bendrovės direktorius Skirmantas Dumbliauskas taip pat sakė, kad bendrovė pasiruošusi priimti obuolių derlių. Tačiau kiek mokės, neatskleidė. Kaina esą priklausys nuo obuolių kiekio, kokybės, neatmetamos ir derybos.
Nemažai obuolių iš mūsų krašto iškeliauja į Panevėžio rajone esančią UAB „Malus“. Šios įmonės atstovė sakė, jog kol kas planuojama mokėti po 8-10 ct už kilogramą. Ar supirks obuolius iš šilališkių, dar neapsispręsta, tai priklausys nuo pasiūlos. Šiai bendrovei, kaip ir daugeliui kitų, pagal iš anksto sudarytas sutartis obuolius pristato privatūs supirkėjai.
Tokią pat kainą siūlo ir Anykščių rajone esanti UAB „Ažuožerių sultys“, kuri išspaustas sultis parduoda koncentratų gamintojoms.
Šilutėje įsikūrusios UAB „Dovega“ direktorė Virginija Budrikienė teigė, kad įmonė pirmiausia obuolius pirks savame krašte, o jeigu pritrūks, galbūt važiuos ir į kitus rajonus. Anot direktorės, už kilogramą obuolių įmonė ketina mokėti 10 ct, tai kur kas daugiau nei pernai. Tad, V. Budrikienės teigimu, žmonės turėtų paskubėti parduoti derlių, nes koncentratų gamintojai, įsigiję reikiamą kiekį obuolių, gali jų nebepirkti.
Anot Klaipėdos rajone esančios UAB „Sulčių namai“ vieno iš vadybininkų, priklausomai nuo parduodamo obuolių kiekio bei kokybės, numatoma mokėti nuo 8 iki 14 ct už kilogramą. Artimiausias šios įmonės punktas yra Rietave.
Kvėdarniškių Zitos ir Alberto Uosių sodas užima 5,5 hektaro ir yra vienintelis pramoninis sodas Šilalės rajone. Jame auga tik žemaūgės obelys. Vasarinius obuolius čia pradedama skinti liepą. Tačiau šiemet didelė dalis ankstyvojo derliaus liko neparduota – nebuvo pirkėjų. Rudeninių obuolių, pasak ūkininkų, jau teiravosi dvi sulčių spaudyklos, pažadėjusios mokėti po 15 ct už kilogramą. Kol kas sodininkai nė su viena sutarčių dar nesudarė, nes tikisi, jog gal kas nors pasiūlys geresnę kainą. Mat Uosių obuoliai yra itin geros kokybės, sodui suteiktas nacionalinės kokybės sodo vardas. Ūkininkai derliui skinti žmonių nesamdo, apsieina su savo šeima bei giminaičiais.
Šilalėje skelbimų lentose ir net ant pakelių medžių jau kabo skelbimai, kviečiantys trečiadieniais atvežti obuolius į buvusį gyvulių supirkimo punktą. Supirkėjas siūlo 8 ct už kilogramą.
Mūsų rajone veikia ir keletas nedidelių sulčių spaudyklų. Šiuo metu darbo joms netrūksta, tad norintiesiems išsispausti sulčių kartais tenka palaukti eilėje. Žmonėms patogu, nuvežus obuolius į spaudyklą, pasiimti sultis 3 ar 5 litrų talpose su kraneliu. Kiti pasterizuoja senoviškai - į stiklainius. Kad sultys būtų gardesnės, prideda kriaušių, moliūgų, cukinijų, apelsinų, morkų bei kt.
Aldona BIELICIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Naikinant kaimų paštus, „ant ratų“ perkeliant medicinos punktus, mažėjant kaimo mokyklų skaičiui, natūraliai kyla klausimas: o bibliotekos ar dar nėra pasmerktos? Juk jų filialams steigti įstatymas taip pat reikalauja 700-800 gyventojų, bet tiek dabar ne kiekviename miestelyje rastumei. Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Astutė Noreikienė pripažįsta, jog šalyje yra nemažai savivaldybių, kur filialus jau pradėta uždarinėti.
Gyventojai paslaugų neprašė?
Po apiplėšimo metus neveikiantį Bytlaukio filialą uždaryti susiruošta tik šį rugpjūtį – atrodo, kad viešosios bibliotekos vadovė dar tikėjosi įpūsti jam gyvybės, dėl to neskubėjo keisti struktūros. Deja, pagrindiniu uždarymo motyvu tapo mažas skaitytojų skaičius.
„Bytlaukio bibliotekoje, net tada, kai filialas veikė, buvo tik 23 skaitytojai“, - savivaldybės tarybos nariams tvirtino A. Noreikienė.
Iš tiesų Bytlaukio bibliotekoje sąlygos buvo tokios prastos, jog vargu ar joje kas nors norėjo bent kiek ilgiau užsibūti – nei vandens, nei tualeto, šalta, nyku, tamsu. „Kamara“, kurioje neturėtų veikti jokia kultūros įstaiga. Pasak Šilalės viešosios bibliotekos direktorės, per metus knygų pasigedo vos du Bytlaukio filialo skaitytojai. Vienas buvo užsukęs į viešąją biblioteką, kitas priekaištus išreiškė telefonu.
„Mes jiems sakėme, kad jei bus norinčiųjų, atvešime knygų į namus. Daug metų dirbame savotišką knygnešio darbą, aptarnaujame žmones, kurie nepajėgia ateiti iki bibliotekos, taigi ir į Bytlaukį galime nuvežti knygų“, - tikino A. Noreikienė.
Tačiau direktorė pripažino, jog niekur tokio skelbimo nebuvo iškabinusi, žmonės to galėjo ir nežinoti. Todėl jei kas ir pasigedo knygų, turėjo apsieiti be jų.
Ne visi ateina skaityti
Svarstant viešosios bibliotekos filialo Bytlaukyje uždarymą, prabilta apie tai, jog neekonomiška laikyti ir šalia Šilalės esantį Tūbinių filialą. Darbo sąlygos jame taip pat yra prastos, viduje nėra nei vandens, nei tualeto, nes šildomas tik vienas buvusios mokyklos kambarys – visi kiti kabinetai yra tušti. Be to, nėra kur laikyti žiemai paruoštų malkų, todėl tenka prašyti klebono malonės. O ir skaitytojų – ne šimtai.
Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Macienė primygtinai klausė bibliotekos direktorės, kokie jos planai Žadeikiuose, Palentinyje, Iždonuose, ir atviru tekstu prakalbo apie tai, kad visuomenei atrodo, jog, taip dirbant, savivaldybė netaupo biudžeto pinigų.
Ar tikrai bibliotekos dirba netaupiai?
„Man atrodo, kad tai priklauso nuo požiūrio. Gal pinigus skaičiuojant ir susidaro tokia nuomonė, bet tikrai ne galvojant apie žmones. Ne visi ateina knygų skaityti. Mūsų bibliotekos dirba po pietų, vaikai atbėga pažaisti kompiuteriais, ne visi žmonės gali užsiprenumeruoti laikraščių, todėl ateina pavartyti periodinių leidinių. Bibliotekininkės padeda gyventojams ir pajamas deklaruoti, ir elektroninės bankininkystės operacijas atlikti, ir pamoko, kaip susikalbėti „skaipu“. Kaimo filialuose rengėme kompiuterinio raštingumo kursus, žmonės išmoko naudotis elektroniniu paštu“, - vardijo bibliotekų teikiamas paslaugas A. Noreikienė.
Direktorės teigimu, Bytlaukio filialo išlaikymas per metus savivaldybei kainuodavo 5 tūkst. litų. Kiti filialai – daugiau, nes reikia mokėti ir už vandenį, ir už šildymą. Visuose mažuosiuose filialuose bibliotekininkai turi tik po pusę etato, dirbantiesiems miesteliuose yra skirtas visas etatas. Laukuvoje jį dalijasi dvi darbuotojos.
Sujungus nukenčia skaitytojai
A. Noreikienė pripažino, kad Žadeikių filialas užkliūva ne pirmą kartą, nes šiame kaime po tuo pačiu stogu įsikūrusios dvi bibliotekos. Iki pietų veikia mokyklos biblioteka, kurioje bibliotekininkė dirba 0,25 etato, o po pietų atsidaro viešosios bibliotekos filialas.
„Mokyklos biblioteka neturi kompiuterio, joje mažai grožinės literatūros. Pajūralyje ir Obelyne bibliotekos yra sujungtos, gal atrodo, kad ir Žadeikiuose galima būtų tą padaryti. Žinoma, yra pliusų: mūsų darbuotojoms nereikia rūpintis patalpų valymu, visada šilta. Tačiau, sujungus bibliotekas, smarkiai sumažėja suaugusių skaitytojų. Pajūralyje bent jau turime atskirą įėjimą, o Obelyne reikia vaikščioti per mokyklos patalpas. Žmonėms tai nepatogu. Nežinau, kodėl taip yra, bet tą pastebi ir kitų rajonų bibliotekininkai“, - tikino A. Noreikienė.
Visi viešosios bibliotekos kaimų filialai yra aprūpinti kompiuteriais, kai kurie pastatai renovuoti, juose puikios sąlygos ir darbuotojams, ir skaitytojams, ir renginių lankytojams. Kuklesnės sąlygos gal tik Girdiškėje.
Viešosios bibliotekos direktorė sutinka, jog filialo veikla labai priklauso nuo bibliotekininkių iniciatyvumo. Jei jos nelinkusios bendrauti, neturi savyje liepsnelės, kuri uždegtų skaitytojus, filialas dirba kukliau. Ten, kur žmonės dirba iš širdies, visi sako, kad ši įstaiga jiems yra labai reikalinga.
„Turiu pasidžiaugti, jog nė į vieną filialą iš Šilalės bibliotekininkės nevažinėja, visur yra vietiniai darbuotojai, pažįstantys žmones, žinantys jų poreikius“, - neslėpė direktorė.
Sprendžia tik savivaldybė
Bibliotekų įstatymas numato, kad filialai kaimuose steigiami, kai yra 700-800 gyventojų. Jų skaičių bei išdėstymą nustato savivaldybės taryba. Kultūros ministerija, nors ir skirianti lėšų knygoms įsigyti bei teikianti bibliotekoms metodinę pagalbą, savivaldybių sprendimams neprieštarauja.
To, ar tikrai Šilalei, kur gyventojų jau belikę apie 23 tūkst., reikia net 23 filialų, A. Noreikienė sakė iki šiol nesvarsčiusi.
„Lengva buvo apsispręsti dėl Bytlaukio filialo uždarymo, nes jame seniai nebuvo darbuotojo, biblioteka ten jau neveikė. O kituose dirba žmonės, juos reikėtų atleisti. Jei savivaldybė reikalautų optimizuoti filialų skaičių, pirmiausia, matyt, žiūrėtume į tai, kokiomis sąlygomis filialas veikia“, - tvirtino direktorė.
Iš kituose rajonuose dirbančių kolegų ji jau girdėjo apie filialų uždarymą. Pasak A. Noreikienės, niekas tuo pernelyg nesistebi: mato, kokia padėtis Lietuvoje, ir suvokia, jog dabar, kai kaimai šitaip sparčiai tuštėja, tokiems sprendimams nėra net kaip prieštarauti.
„Tikrai nemanau, kad bibliotekas reikia uždaryti, bet jei darbuotojas per dieną nesulaukia nė vieno skaitytojo, būtina kažką daryti. Nebūkime naivūs ir negalvokime, jog taip nebus, kuomet kaime visai neliks žmonių“, - nelinksmai pranašavo A. Noreikienė.
Steigti mobiliąsias bibliotekas mūsų rajone kol kas nežadama, nes jos dar niekur nepasiteisino. Pavyzdžiui, Plungės viešoji biblioteka turi modernų autobusą, kuriame įrengti net kompiuteriai, tačiau juo nesidžiaugia.
„Kolegės pasakojo, kad to autobuso išlaikymas yra žiauriai brangus, nes, važinėdamas prastais kaimo keliais, jis nuolat genda. Varėnos viešoji biblioteka irgi turi knygų autobusiuką, bet tai – sprendimas iš bėdos. Bibliotekininko darbas ne vien knygas skaitytojams išduoti. Dabar iš mūsų visuomenė reikalauja nepalyginamai daugiau“, - sakė A. Noreikienė.
Šilalės viešosios bibliotekos ir jos filialų išlaikymas savivaldybei pernai kainavo 442 tūkst. Eur. Mieste biblioteka sutelkia per 30 proc., kaimuose – apie 23 proc. gyventojų.
A. Noreikienė neneigė, jog kaimuose skaitytojų ir lankytojų kasmet mažėja, nors mieste jų šiek tiek padaugėjo. Labiausiai tas mažėjimas jaučiamas Laukuvoje, Kvėdarnoje, Šiauduvoje, o daugiausiai žmonių sutelkia Palentinio, Gineikių, Kaltinėnų, Pajūrio bibliotekos.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
... bibliotekos patalpose Tūbinėse - nei vandentiekio, nei centrinio šildymo