Kelionė į Braziliją – tai ne tik pabėgimas nuo kasdienybės, bet ir nepakartojamas nuotykis į vieną spalvingiausių ir kont­ras­tingiausių pasaulio šalių. Ši Pie­tų Ame­ri­kos milžinė vilioja neįtikėtina gam­tos įvai­rove, aistringa kultūra, garsiai­siais Rio de Žaneiro karnavalais bei drau­giš­kais, gy­vybingais žmonėmis. Todėl vos prieš po­rą mėnesių grįžusi iš nuostabios kelionės, nusprendžiau pasidalinti su „Šilalės ar­to­jo“ skaitytojais dar gana švie­žiais įspū­džiais – kviečiu kartu su manimi atrasti Bra­zi­liją. 

Praėjęs balandis buvo įspūdingas – net 15 parų praleidau tyrinėdama spalvingąją Braziliją, didžiulę ir įspūdingą ša­lį, kurioje yra net 214 mln. gyvento­jų ir kuri yra penkta pasaulyje pagal sa­vo dydį bei gyventojų skaičių. Tiesa, nusprendus ją aplankyti, verta žinoti, jog vien skrydis iš Stambulo į San Paulą trun­ka net keturiolika valandų, o laikas nuo mūsiškio skiriasi šešiomis valandomis.

Šalis užima didelę teritoriją tarp Andų kalnų ir Atlanto vandenyno, ribojasi su Urugvajumi, Argentina, Paragvajumi, Bo­livija, Peru, Kolumbija, Venesuela, Gajana, Surinamu ir Prancūzijos Gviana. Bra­zilija yra buvusi Portugalijos kolonija, tad čia yra likę daug portugalų kultūros. Tiesa Brazilijos kalbos, virtuvė, muzika ir religija buvo smarkiai paveikti indėnų bei afrikiečių įtakos. Kaip ir daugybės į šią šalį atvykusių italų, vokiečių bei kitų Europos šalių imigrantų. Turbūt nerastume nė vieno, bent viena ausimi nieko negirdėjusio apie įspūdinguosius brazilų karnavalus – kasmetinę šventę, kuri yra švenčiama 40 dienų prieš Velykas ir žymi gavėnios pradžią. Gidas pasakojo, kad karnavalinių šokių mokyklos labai rimtai ruošiasi šiam renginiui ir reginiui, o aukščiausio lygio sambos mokyklai per metus skiriama iki 18 mln. realų (apie 3 mlrd. JAV dolerių), kad galėtų tinkamai pasirengti. 

Enciklopedijų duomenimis, Brazilijoje gyvena apie 230 indėnų genčių ir vis atrandama naujų. Amazonijos baseino miškuose klesti didžiausia gyvūnijos ir augalijos įvairovė, Pantanalio pelkė­se auga viena aukščiausių Pietų Amerikos žemyne medžių rūšių – tikrieji kapok­medžiai – paprastai pasiekiantys 23–70 metrų aukštį. 

Brazilijos virtuvė yra europietiškų, indėnų ir afrikietiškų tradicijų rinkinys. Tačiau pastebėjome, jog šios šalies gyventojai yra aštraus maisto mėgėjai, kurie labiausiai vertina ant iešmo keptą mėsą su pupomis, įdarytą žąsį, pupelių piurė su manijoko miltais, riešutų sriubą ir pan. Šalyje geriami ir alkoholiniai kokteiliai – caipirinija, gaminama iš vietinio samagono – kašasa (cachaca), smulkiai pjaustytų laimo vaisių, grūstų su vietinių cukranendrių cuk­rumi ir daug le­do. Teko ragauti – labai skanu. Kava taip pat yra labai populiari, sakoma, kad vienas brazilas per dieną jos išgeria virš 10 puodelių. Ir, aišku, žavi mūsų skoniui egzotiniai vaisiai – ananasai, laimai, bananai, mangai, papaja ir kt.

Prieš išvykstant į kelionę buvo rekomenduojama pasikeisti pinigų, tačiau Lietuvoje nė viename banke Brazilijos realų neturėjo (1 euras – apie 6,44 realų). Pasirodo, jų reikia užsisakyti iš anksto, tad teko keisti juos Rygos aerouoste. Kursas buvo apgailėtinas – už 1 Eur gavau 4,50 realų. Bet bent jau jų turėjau, nes Brazilijoje neatsiskaitysi nei eurais, nei doleriais. Beje, nuvykus į šią šalį, pinigų keityklų neteko matyti. Mums gidas pakvietė į viešbutį pažįstamą žmogų, kuris ir iškeitė norimas sumas geru kursu.

Brazilijoje dažniausiai lietuviai lanko Salvador, Manaus, Recife, Porto Alegre, Kuritiba miestus, kurie, deja, patenka į pasaulio pavojingiausių miestų 50-uką. Tad reikia elgtis atsargiai. Be to, Brazilijoje dažnai vyksta protestai ir demonst­racijos, kurių metu pasitaiko smurto proveržių, todėl turistams rekomenduojama vengti susibūrimo vietų, visuomet išlaikyti  budrumą, incidento ar užpuolimo atveju nesipriešinti. Ir visada privalu su savimi turėti asmens dokumentą. Tinka net kopija.

Atskridome į San Paulą, miestą su 24 mln. gyventojų, įsikūrusį tarp atogrąžų miškų. Labai nustebino čia esanti gausi lietuvių bend­ruomenė, turinti savo bažnyčią ir kultūros centrą Vila Zelinoje.

Iš San Paulo autobusu pasiekėme Rio de Žaneirą – 430 kilometrų kelionė truko aštuonias valandas. Rio de Žaneiras – Brazilijos širdis, laikomas grožio sostine ir turizmo centru.

,,Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, o septintą dieną jis sukūrė Rio de Žaneirą“, – taip sako brazilai apie savo gimtąjį miestą. Rio de Žaneire yra apie 14 mln. gyventojų, iš kurių net 60 tūkst. – milijonieriai. Tiesa, čia nesuskaičiuojama gausybė ir miegančių ant šaligatvių, aikštėse, prie bankų, dangoraižių. Valdžia jiems leidžia taip gyventi iki 7 val. ryto, dieną jie turi žygiuoti savais keliais, o vakare vėl grįžta. 

Į akis krito beprotiškas kiekis šiukšlių – tiek jų nebuvau mačiusi niekur pasaulyje. Kaip ir tokio skaičiaus jas surenkančių mašinų bei neįtikėtino skaičiaus šluojančių, plaunančių gat­ves ir šaligatvius žmonių. Ir nors, atrodo, jas tvarko tūkstančiai, padėtis neblizga, nes kol vieni šluoja ir tvarko, kiti toliau viską šveičia tiesiai po kojomis.

Rio de Žaneiro Lapos rajonas žinomas dėl savo bohemiškos atmosferos, istorinių paminklų ir gyvo naktinio gyvenimo. Stebino labai daug gražių senovinių, bet apleistų pastatų. Klausėm gido, kodėl valstybė nesuinteresuota išsaugoti senamiestį, ir atsakymas paprastas: pastatai turi savi­ninkus, kuriems neapsimoka jų renovuoti, o valstybė nesikiša į privačią nuo­savybę.

Rio de Žaneire įsikūrusios penkios Favelo grupuotės, kurios tarpusavyje konkuruoja dėl narkotikų, kurios užsiima ir kita nusikalstama veikla. Naktį girdėjom daug šūvių, o rytą per televiziją parodė, kad šios grupuotės taip aiškinosi santykius. Gerai, kad nepapuolėm į susišaudymus... 

Gidas nuvedė į vieną iš rajonų Rocinh. Buvo griežtai pasakyta, kad fotografuoti, filmuoti negalima be atskiro lydinčiųjų leidimo. Įėjus į teritoriją, pasitiko labai daug ant galingų motociklų sėdinčių vyrų, jautėmės atidžiai stebimi. Viena moteris iš mūsų grupės paslapčia mėgino filmuoti, bet netrukus buvo pavesta į šalį ir viskas iš telefono ištrinta. Negana to, virš galvų skraidė dronai. 

Rajonas išsidėstęs kalvotoje vietovėje, siauromis gatvelėmis vos įmanoma praeiti, žmonės čia gyvena lyg atskirame pasaulyje, susiskirstę į kastas. 

Aplankėme vieną iš naujausių septynių pasaulio stebuklų – Kristaus Atpirkėjo statulą. Ji stovi ant Korkovado kalno viršūnės. Būtent dėl šios aukštos ir gerai matomos vietos statula tapo ne tik Rio de Žaneiro, bet ir visos Brazilijos simboliu. Nuo kalno atsiveria įspūdinga miesto panorama. Idėja pastatyti religinį paminklą kilo 1850 m., kai kunigas Pedro Maria Boss pasiūlė tai padaryti Brazilijos princesei Izabelei. Bet sumanymas nebuvo įgyvendintas. 1921 m., artėjant Brazilijos nepriklausomybės 100-mečiui, katalikų bažnyčia vėl ėmėsi šios idėjos, siekdama atkurti religinį entuziazmą. 1922 m. prasidėjo statybos, statula oficialiai atidaryta 1931 m. spalio 12 d. – Brazilijos globėjos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo dienos proga. Statulos aukštis siekia apie 38 metrus, o ištiestų rankų plotis – 28 m, sveria ji 1145 tonas. Pagaminta iš gelžbetonio, o išorinis sluoksnis padengtas daugiau nei 6 mln. mažų trikampio formos muilo akmens plytelių.

Įspūdingas Cukraus galvos kalnas (Pao de Acucar), kurio viršūnė iškilusi Guanabaros įlankos pakrantėje. Kalno pavadinimas kilo dėl jo panašumo į rafinuoto cukraus galvą, kokia buvo įprasta XVI–XVIII a., kai Brazilija buvo svarbus cukraus gamybos centras.

Rio de Žaneire pamatėme ir didžiausią pasaulyje graffiti „Etnias“. Šis įspūdingas kūrinys buvo sukurtas garsaus brazilų gatvės meno kūrėjo Eduardo Kobra 2016 m., Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, ir tapo vienu ryškiausių miesto akcentų. Graffitis užima apie 3000 kvad­ratinių m, todėl buvo įtrauktas į Guinneso rekordų knygą.

Aplankėme ir vaizdingus miesto paplūdimius Famengo, Botafogo bei kt., sustojome prie Sambadromo, kur vyksta gatvių procesijos, paradai ir Brazilijos karnavalai, pabuvojom Brazilijos futbolo Mekoje – legendiniame stadione „Maracana“, pasivažinėjome po vakarinį Rio – Arpoador – vaizdingą kyšulį, esantį tarp garsiosios Kopakabanos (Copacabana) ir Ipanemos paplūdimių...

Penkias dienas praleidome Buzios miestelyje, kuriame gyvena apie 30 tūkst. gyventojų. Anksčiau buvęs ramus žvejų kaimelis 1964 m. išpopuliarėjo, kai jį aplankė prancūzų aktorė Brigitte Bardot. Šiais laikais Buzios tapo pasaulio elito ir menininkų atostogų vieta, o turistus pasitinka auksiniai paplūdimiai, rami jūra su skaidriu vandeniu. Atlanto srovė supjaustė salą į dešimtis mažų įlankėlių, todėl atsirado antrasis Buzios pavadinimas – Tūkstančio veidų kyšulys. Buzioje yra apie 20 paplūdimių – ir yra netgi Rasos paplūdimys. Čia atšventėme ir Velykas, sukeldami vietinių nuostabą, kai, prekybos centre prisirinkom svogūnų lukštų, nusipirkom kiaušinių ir viešbučio šeimininkių paprašėm juos išvirti. Rytą kiaušinius, kaip mums, lietuviams, įprasta, dažėme svogūnų lukštų nuoviru. Vietiniai negalėjo atsistebėti, nes kiaušinių per Velykas Brazilijoje niekas nemargina.

Aparecidos mieste aplankėme Aparecidos Švč. Mergelės Marijos nacionalinę šventyklą – didžiausią katalikų šventovę Brazilijoje ir antrą pasaulyje po Šv. Pet­ro bazilikos Vatikane. Joje telpa apie 45 tūkst. tikinčiųjų, kasmet sulaukia apie 12 mln. piligrimų. Tai įspūdingas, pritrenkiantis dydžiu ir grožiu statinys. Tuomet, kai mes ją aplankėme, kaip tik vyko Mišios už mirusį popiežių Pranciškų.

Smagu išvažiuoti pasidairyti po pasaulį, bet geras jausmas apima, kai grįžti į gimtinę. Matyt, kelionės tuo ir svarbios, kad gali pajusti, pažinti ir po to įvertinti. Antrą kartą į Brazilijos miestus nevažiuočiau. Bet labai smalsu pamatyti Amazonės miškus ir indėnų kaimelius.

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Integruota vokiečių kalbos, Lietuvos istorijos, informatikos pamoka, skirta Dalios Grinkevičiūtės atmini­mui – pirmųjų Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos klasių mokiniams tokią pamoką gegužės 28 d. vedė vokiečių kalbos mokytoja metodininkė Rasa Meškėnienė. Ši data pasirinkta neatsitiktinai: būtent gegužės 28-oji yra D. Grinkevičiūtės, Lietuvai nusipelniusios asmenybės, knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės, gi­mi­mo diena. 

Pamokos pradžioje mokiniai klausėsi pačių parašytų teiginių apie tai, ką jiems reiškia gimimo diena, kaip ją švenčia. Svarbiausioji pamokos dalis – dokumentinis filmas, kurį savo vertimais įgarsino patys mokiniai. Vertimus iš vokiečių kalba išleistos 

D. Grinkevičiūtės knygos „Aber der Himmel-grandios“ gimnazistai pateikė labai originaliai: kūrė filmukus, kuriuose skambėjo vertimas, buvo demonstruojami istoriniai bei meniniai kadrai, susiję su lietuvių tremtimi. Pasak mokytojos R. Meškėnienės, su mokiniais teko mokytis montuoti video su „Open Shot“ nuo programos atsisiuntimo iki video eksportavimo. 

Malonu ir įspūdinga, jog pedagogės ir gimnazistų sukurtas filmas suskambėjo išties emociškai jautriai, buvo pagrįstas istorinėmis žiniomis, tad tikime, kad jo kelionė tik prasideda. 

Ačiū mokiniams Urtei Šaulytei, Evitai Ūksaitei, Emilijai Bambalaitei, Ugniui Straukui, Mėjai Draudvilaitei, Dorotėjai Rupšytei, Rimantei Martinavičiūtei, Deimantei Grikšaitei, Skaistei Piežaitei, Nojui Černobylovui, Pauliui Kaspučiui už puikiai atliktą darbą, gražiai ir profesionaliai išverstą bei perskaitytą tekstą, pagarbą istorinei atminčiai. 

Dėkojame mokytojai R. Meš­kėnienei, sumaniusiai prasmingą pamoką, kurioje moki­niai, ugdydami pažintines kom­­petencijas, susimąstė ir apie dvasinę stiprybę bei mei­lę Lie­tuvai. 

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Meno mokyklos mokytojas, kompozitorius Ta­das Zakarauskas vėl pasižymėjo „Amber Wind“ festivalyje – jo sukurta kompozicija „Jūra ma­nyje“ pelnė pirmąją vietą. Ir tai – jau nebe pirmas toks šilališkius vaikus meno paslapčių mo­kančio pedagogo laimėjimas.

Šilalės meno mokyklos mokytojas metodininkas T. Zakarauskas vaikus moko groti saksofonu ir muzikos kompozicijos. Tačiau ir pats nepraleidžia progos dalyvauti įvairiuose konkursuose bei festivaliuose, taip dar labiau gilindamas profesines žinias ir tobulėdamas. Praėjusią savaitę paaiškėjo, jog Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje festivalio „Amber Wind 2025“ baigiamojo koncerto metu T. Zakarausko kompozicija „Jūra manyje“ pelnė pirmąją vietą. 

„Kūriniai dažniausiai gimsta spon­ta­niš­kai ir priklauso nuo nuotaikos, o kartais būna tiesiog sporti­nis interesas dalyvauti konkurse. Dažniausiai ma­no kūryba yra orientuota į jaunuosius muzikantus, nes mano sritis labiau vaikų orkestrai. Juokauju, jog „Jūra many­je” gimė iš trijų natų, kurias sugalvojo kolega.

Palangos konkurse sėk­mę išbandžiau jau tris kartus, du sykius laimėjau pirmas vietas. Esu parašęs kūrinį ir Fland­rijos (Belgija) muzikos (VLAMO) konkursui. Be to, kai reikia, galiu parašyti kūrinį ir pagal užsakymą“, – su šypsena „Šilalės artojui“ pasakoja kūrėjas.

Kompozitoriaus, aranžuotojo, dirigento ir pedagogo sąskaitoje – originalios pjesės pučiamiesiems, simfoniniams orkestrams, kameriniams ansambliams, taip pat kūriniai medžioklės ragams. Atlikėjo ir kūrėjo patirtis atsispindi ir aranžuotėse bei orkest­ruotėse, skirtose įvairios sudėties kolektyvams. Taip pat jis diriguoja Tau­ragės kultūros cent­ro lengvosios muzikos orkestrui, o nuo 2018 m. vadovauja kameriniam orkestrui „Salve Musica“. Šilalės meno mokykloje vaikus saksofonu groti T. Zakarauskas moko nuo 2010-ųjų, ėmėsi vadovauti ir saksofonininkų ansambliui.

„Aranžuoju, instrumentuoju, orkestruoju kūrinius pučiamųjų ir simfoniniams orkest­rams, kuriu pjeses solo pu­čia­­majam instrumentui su fortepijono pritarimu, ansambliams, 2018 m. tarptautinėje konferencijoje „Winds bring changes 2018“ įvyko mano kūrinio „Olivia“ varinių pučiamųjų instrumentų orkestrui premjera. 2019 m. kūrinys fanfariniam pučiamųjų instru­mentų orkestrui „Kai džiaugias širdis“ pristatytas Lietu­vos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate bei muzikos festivalyje „Trakų fanfa­rinė savaitė“. Konkursuose Palangoje prieš ke­lis metus laimėjau pirmą vietą su kūriniu pučiamųjų instrumentų orkestrui „Gintaro rūmai“, esu tapęs finalininku su kūriniu „Vasaros miražas“, – savo pasekimus atskleidžia pedagogas. 

T. Zakarauskas taip pat yra elektroninio forma­to knygų „Simple Duets for Brass Players“ ir „Simple Etudes for Brass Players“ bendraautorius, o 2025 m. XXV Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate jo kūrinys „Frozen Forest” („Užšalęs miškas“) buvo atrinktas privalomuoju kūriniu orkest­rams.

„Šilalės artojo“ inform.

Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.

Gyventojams kasdien susiduriant su problemomis dėl duobėtų ir dulkančių kelių bei gatvių, stringančio viešojo transporto, jaunimo organizacijų atstovams prašant savivaldybės surasti per metus vos 20 tūkst. eurų mobiliojo darbo su jaunimu projektui tęsti ir pan., iš savivaldybės vadovų lūpų atsklinda la­ko­niš­kas „biudžete tam lėšų nėra“. Tačiau pervertus savivaldybės viešųjų pirkimų suvestines ir atradus jo­se stulbinančių išlaidų, susidaro įspūdis, kad pinigų ne tik kad netrūksta, bet atvirkščiai – jų yra per daug. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Jau kuris laikas politikai, apžval­gininkai ir šalies piliečiai narsto taip vadinamą Gintauto Palucko skandalą, kai jam iš dalies pri­klau­­santi įmonė „Garnis“ gavo leng­va­tinę paskolą. G. Paluckas ne tik ti­kina, jog lengvatinė paskola gauta lai­kantis visų įstatymų, bet ir iš Sei­mo tribūnos ironiškai pasiūlė, jei kam neaiškios jos gavimo ap­lin­kybės, kreiptis dėl jų į Antarktidos pingvinus...

Gal dar pamenate animacinį filmuką, kuriame pasakojama labai liūdna isto­rija apie perinčius pingvinus? Vie­nam trumpai pasitraukus, kitas, turėjęs kiaušinius prižiūrėti, neatlieka savo pareigos, o vietoj kiaušinio nieko neįtariančiam pingvinui pakiša panašios formos akmenį. Kai jau visi ping­viniukai išsirita, pingvinas nesupranta, kas vyksta, nes iš to akmens niekas nesirita, ir vis laukia. Galiausiai jis leidžiasi su visais į kelionę jūra, tik kai kiti pingvinai plaukia su savo vaikais, nelaimėlis tempiasi sunkų akmenį ir galiausiai paskęsta...

Taigi, jei jau vedame paralelę, Prem­jero siūlymu, su pingvinais, ar nėra taip, kad didelė dalis Lietuvos žmonių, per rinkimus balsavę už socialdemokratus, dabar jaučiasi kaip tas ping­vinas, kurį apgavo ir pakišo akmenį ir kuris dabar tapo sunkia našta? Kita vertus, tas akmuo gali nuskandinti ir pačių valdančiųjų reitingus, nors atrodė, kad visos aplinkybės jiems yra palankios: nėra nei jokių pandemijų, nei tūkstančių per sieną stumiamų mig­rantų, net ir sutarimas dėl Vokietijos brigados jau buvo parengtas ankstesnės Vyriausybės.

Greičiausiai lengvatinės paskolos iš valstybinio banko, skirto paremti pradedančius verslus, skandalas nesukels Vyriausybės griūties. Tuo labiau, jog Premjeras tvirtai laikosi už sa­vo kėdės, valdančiosios koalicijos part­neriai (bent jau „Aušriečių“ lyderis Re­migijus Žemaitaitis) ir patys socialde­mokratai taip pat tvirtina, kad čia esą smulkmena. Anot Premjero gynėjų, negi aukščiausias po­litines pareigas užimantis žmogus, jei jis ir turi kažkokių akcijų ar riešut­medžių plantaciją Turkijoje arba Bra­zilijoje, dabar turi nusišalinti nuo vidaus ir užsienio politikos, nes kiek­vienas sprendimas kam nors gali sukelti įtarimų, kad Premjeras siekia asmeninės naudos, o ne atstovauja valstybės interesams?

Bet tai iš tiesų yra komplikuota situacija. Todėl ir yra numatyti akcijų patikėjimo trečiajam asmeniui laikotarpiui, kai esi politikas, mechanizmai. Kitas dalykas – G. Paluckui prob­lemų kelia ne vien tai, kad jis yra akcininkas, bet ir tai, jog galimai jis nusprendė būti privilegijuotu, lyginant su kitais verslininkais. Ar tikrai „Garniui“ buvo būtina valstybės leng­vatinė paskola, kai buvo akivaizdu, jog gali kilti daug klausimų? Ar tikrai įmonės akcininkai nebando gudrauti?

Todėl net jei Premjeras ir liks stiprus kaip ledkalnis, paramos jo valdomam verslui sistema primena „Titaniką“, kuriuo statytojai didžiavosi, tačiau jis tragiškai nuskendo...

Nepamirškime ir to, kad visa tai vyksta tuo metu, kai bandoma patvirtinti mokesčių reformą, kuri būtina, nes valstybei trūksta pinigų savo įsipareigojimams įgyvendinti. Daug verslininkų ją kritikuoja, teigdami, jog reforma tėra tik aritmetinis mokesčių pakėlimas, susijęs su noru uždėti didesnę mokestinę naštą. O mokėti didesnių mokesčių niekas nenori. Premjeras į tokius priekaištus, bent jau iki šiol, atrėždavo, kad esą reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie valstybę. Tačiau dabar, po fakto su lengvatine paskola, šie žodžiai skamba groteskiškai.

G. Paluckas ragina nesureikšminti problemų, tačiau jų, regis, gali būti ir Vyriausybės išsaugojimui grėsmė kyla. Tuo labiau, jog daug kritinių pastabų jau išsakė ne tik Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis, bet ir „valstiečių“ lyderis europarlamentaras Aurelijus Veryga. Demokratai ir „valstiečiai“ yra pasiryžę išnaudoti dabartinę situaciją savo politinių jėgų stiprinimui ir naujų potencialių rinkėjų pritraukimui.

Tai reiškia, kad G. Paluckas yra visiškai priklausomas nuo R. Žemaitaičio – jei „Nemuno aušra“ vieningai rems Prem­jerą, jokie skandalai negalės jo išversti iš posto. 

Kita vertus, daug svarbesni yra kiti dalykai – regis, pats G. Paluckas nesimoko iš savo klaidų ir niekaip neapsisprendžia, ar jis politikas, ar verslininkas. O tokia jo pozicija neabejotinai nepatiks nemažai daliai socialdemok­ratų rinkėjų. Ir kaip reaguos G. Palucko partijos bičiuliai, kai šie per kitus rinkimus nuspręs pasirinkti kitas politines jėgas?

Dar vienas dalykas – toks Premjero skandalas parankus R. Žemaitaičiui, kuriam dabar nėra geriausi laikai, mat jis privertė savo frakciją balsuoti už nekilnojamo turto mokestį ir sulaukė savo rinkėjų pykčio: viešojoje erd­vėje ne tik liejasi upės kritikos ir kaltinimai išdavyste, bet ir kuriami „Aušriečių“ memai su kiaulių knysliais, ir netgi gaminami plakatai, skelbiantys, jog šie „pasiklydo tarp trijų pušų“... Todėl gal G. Palucko įmonėms suteikta paskola užgoš jam nepalankią situaciją? Akivaizdu, kad R. Žemaitaičio ir G. Palucko politinė draugystė padeda jiems trumpalaikėje perspektyvoje. Tačiau ar nepaskandins abiejų vėliau? Ir net jei Antarktidos pingvinai žino atsakymą, mes, deja, nesuprantame jų kalbos.

Beje, trečiadienį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nusprendė pradėti tyrimą dėl Premjero G. Palucko galimai supainiotų viešųjų ir privačių interesų, paaiškėjus, kad su juo siejama įmonė gavo lengvatinę paskolą iš na­cionalinio plėtros banko ILTE.

Taip pat valdantieji, reaguodami į savo rinkėjų nepasitenkinimą, suskubo pranešti, jog keičiamas nekilnojamojo turto apmokestinimas – žadama, jog pirmasis būstas nebus apmokestinamas. Tačiau dėl jo dar bus karštų ginčų – kai kurie socialdemokratai nepatenkinti, mat toks koalicinės tarybos siūlymas neatitinka to, kas parašyta partijos prog­ramoje.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Birželio 2 d. užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys susitiko su Ukrainos užsienio reikalų ministru Andrijumi Sybiha, kuris lankėsi Vilniuje kartu su Ukrainos Prezidento Volodymyro Zelenskio, dalyvaujančio Vilniaus viršūnių susitikime, vadovaujama delegacija.

Lietuvos ir Ukrainos ministrai aptarė situaciją fronte, Ukrainos karinius poreikius, būtinybę Ukrainai suteikti tvirtas saugumo garantijas, tarp jų – Ukrainos narystę Europos Sąjungoje vėliausiai iki 2030 m. kaip esminę ES suteikiamą saugumo garantiją.

„Šį savaitgalį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operacija prieš Rusijos karinius objektus paneigė Kremliaus skleidžiamą naratyvą apie karinį dominavimą ir parodė, kad Ukraina gali sėkmingai gintis, jei turi visas reikiamas priemones. Todėl privalome nenutrūkstamai teikti visą reikalingą karinę paramą – oro gynybos sistemas, šaudmenis, amuniciją, bei kitą ginkluotę“, – sakė K. Budrys.

Ministras taip pat pabrėžė, jog Lietuva tvirtai remia tarptautinės bendruomenės pastangas siekiant teisingos ir tvarios taikos. Pasak K. Budrio, būtina stiprinti spaudimą Rusijai siekiant visapusiškų ir besąlygiškų paliaubų kaip privalomos sąlygos prasmingoms deryboms dėl taikos.

Lietuvos diplomatijos vadovo teigimu, Kremlius nėra suinteresuotas paliaubomis ir realiomis taikos derybomis. Priešingai – jis kelia išankstines sąlygas, riboja paliaubų taikymo apimtį ir, ignoruodamas bet kokius raginimus jas paskelbti, stengiasi įvelti Ukrainą į procesą, kuris sunkiai gali būti vadinamas derybomis. Todėl, K. Budrio teigimu, Europa privalo griežtinti sankcijas įvesdama 18-ąjį sankcijų paketą.

Ministras dar kartą pabrėžė, jog teisinga ir tvari taika privalo būti pagrįsta visapusiška ir besąlygine pagarba Ukrainos suverenitetui bei teritoriniam vientisumui. Pasak K. Budrio, Lietuva niekada nepripažins okupuotų Ukrainos teritorijų priklausomybės agresorei Rusijai – nei de facto, nei de jure. Ministras referavo į gegužės 8 d. LR Seimo priimtą rezoliuciją dėl Ukrainos nepriklausomybės, suvereniteto ir teritorinio vientisumo.

Tai – pirmasis Andrijaus Sybihos kaip Ukrainos užsienio reikalų ministro vizitas Lietuvoje. Pirmasis dvišalis Lietuvos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrų susitikimas įvyko balandį, kai K. Budrys su darbo vizitu lankėsi Kyjive.

URM Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento Visuomenės informavimo skyriaus inform. ir nuotr.

„Fronte abu su vyru buvome nuo 2016 metų, aš dirbau virėja, o jis ėjo į mūšius. Koją praradau 2017-aisiais, per artilerijos apšaudymą Avdijivkoje. Pamenu, vyras ramino, kad nieko tokio, ėmėme lauktis antro vaiko. Kai 2023 m. sausį sutuoktinis žuvo, tapo labai sunku, o išgelbėjo sportas – treneriui paraginus, ėmiau lankyti iki karo mėgtas bėgimo treniruotes, maratone JAV įveikiau 10 kilometrų. Po to mane pakvietė į buriamą Ukrainos moterų amp-futbolo rinktinę. Esu fiziškai stipri ir greita, tapau puolėja, mušu įvarčius, draugės išrinko kapitone. Praėjusį lapkritį pasaulio moterų čempionate Kolumbijoje iš dvylikos komandų užėmėme šeštą vietą. Kol nėra moterų čempionato Ukrainoje, žaidžiu už „Burevy“ vyrų komandą”, – sakė 37-erių Olia Benda.

Tai, kad futbolas padėjo atsitiesti po kare patirtų sukrėtimų ir sužeidimų, sustiprėti fiziškai bei psichologiškai, tvirtino veteranai iš įvairių Ukrainos miestų. Su ramentais žaidžiamas fut­bolas pasaulyje yra vadinamas amp-futbolu arba amputacijas patyrusių asmenų futbolu. Į „Didžiųjų varžybos“ pavadintą turnyrą Kyjive, antrą tokį karo metu, buvo sukviestos visos šalyje susibūrusios komandos, kurių per metus įsisteigė aštuonios. Po varžybų buvo pranešta, jog treniruotės prasi­dėjo dar šešiuose miestuose, to­dėl rudenį planuojama surengti pirmą čempio­natą. 

„Idėją karius suburti į amp-futbolo komandas prieš du metus pasiūlė Krokuvos vienuoliai seleziečiai, kurie didelį dėmesį skiria vaikų su negalia sportui. Vienuolių vadovas Michailas Čabanas buvo nuvežęs vaikų su klausos bei kalbos negalia komandą į turnyrą Šveicarijoje ir ten pamatė vyrų su ramentais rungtynes. Kadangi esu seleziečių įkurto sporto centro direktorius, o pagal išsilavinimą – futbolo treneris, M. Čabanas pasiūlė telkti komandą. Ją pavadinome „Pokrova-AMP“. Esame geriausi šalyje, dėl to Ukrainos futbolo federacija mane pasky­rė atsakingu už amp-futbolo vys­tymą“, – pasakojo Bohdanas Mel­nikas iš Lvivo. 

Vyriškis priminė, jog į pirmas treniruotes atėjo tik trys žmonės, tačiau po savaitės jų jau buvo keliolika. Kadangi neturėjo su kuo varžytis, rungtyniauti vyko į Lenkiją, įsiprašė į tenykštį devynių komandų čempionatą. Siekdami paskatinti steigti komandas kituose miestuose, kartu su Ukrainos futbolo federacija nusprendė organizuoti parodomuosius turnyrus. Praėjusią žiemą surengtame pirma­me turnyre dalyvavo keturios ko­mandos, o štai į prieš porą sa­vaičių vykusį Kyjive atvyko jau aštuonios.

Planuota suburti ir moterų bei vaikų komandas, tačiau kol kas pavyko suformuoti tik moterų rinktinę, kuri, kaip ir vyrų, jau dalyvavo pasaulio čempionate.  

Ukrainoje amp-futbolas nėra naujovė, pirma tokia komanda „Afgan-Kyjiv“ įsisteigė 1992 m., ją subūrė iš Maskvos karo Afganistane be kojos grįžę sovietinės armijos kariai. Po metų imta rengti čempionatą, kuriame dalyvaudavo komandos iš Kyjivo, Charkivo ir Žitomyro. Ta­čiau po keliolikos metų jos iširo, nes nebepasipildė jaunais žaidėjais. Dabar į jas yra priimami ne tik karo veteranai, bet ir tokiais gimę ar kojos netekę dėl ligos arba avarijos. Net 80–90 proc. žaidėjų yra karo su Rusija veteranai. 

Amp-futbolas šiek tiek skiria­si nuo įprasto. Mažesnių mat­menų aikštelėje žaidžia ne po vienuolika, bet po septynis spor­tininkus. Rungtynės tęsiasi trumpiau, žaidėjų keitimų kiekis nė­ra ribojamas. Ramentu palietus kamuolį ar užkliudžius prieši­ninko koją, kai šis varosi kamuolį, yra skiriama bauda. To išvengti nėra lengva, tad žaidėjai dažnai krenta ant vejos, neretai po kelis iš karto. Tačiau vi­si elgiasi bičiuliškai, padeda vie­nas kitam atsistoti, atsiprašo užkliudę. 

Šiose rungtynėse be negalios gali būti tik vartininkas. Bet kad ir kaip makabriškai beskambėtų, jis turi būti be rankos. Jei komandoje tokio žaidėjo nėra, į vartus leidžiama stoti ir abi rankas turinčiam asmeniui, tačiau viena yra apvyniojama specialiu plačiu diržu, kad žmogus negalėtų jos judinti. Būna ir išimčių – turnyre žaidė Vinicos komandos vartininkas Andrejus, kare praradęs ne tik ranką, bet ir koją.

„Mūšyje prie Kupiansko 2023 m. patekom į pasalą, daug karių žuvo, o man skeveldros nuplėšė galūnes. Prieš karą žaidžiau mėgėjų lygoje vartininku, tad pasisiūliau ir dabar. Su stipriais varžovais rungtyniauju rečiau, nes kojos protezas neleidžia vik­riai judėti. Džiaugiuosi, jog priėmė žaisti, aikštėje pamirštu visas problemas”, – prisipažino 37-erių vyras, kurį į varžybas atlydėjo žmona ir dvi dukros.

Dnipro komandos treneriu dirba 27 metų Saša Tabenkovas, mūšyje ties Zaporiže per minos sprogimą praradęs abi kojas.

„Norėčiau žaisti, bet neleidžia taisyklės, o ir neįstengčiau protezu stipriai ir tiksliai spirti kamuolio. Tačiau buvimas su komanda pakelia nuotaiką, esu tarp savų, jaučiuosi svarbus“, – sakė Saša.

Kyjivo komanda „Burevy” („Ura­ganas”) iš visų išsiskyrė tuo, jog joje net trečdalis žaidėjų – merginos. Žaidžiantis treneris Oleksandras Malčevskis sakė suprantantis, kad, leidžiant į aikštelę vien vyrus, pergalių pasiektų daugiau, tačiau rezultatai nė­ra svarbiausia: merginos veržiasi žaisti, o Kyjive moterų komandos dar nėra. 

Šioje ekipoje rungtyniauja ir Vitalijus Loboda, su kuriuo susipažinau prieš du metus Dnip­re. Geležinkelio stotyje jį užkalbinau, nes atrodė labai liūd­nas.

„Fronte netekęs kojos galvojau, kad esu niekam nereikalingas, tačiau amp-futbolas padėjo įveikti depresiją, nors prieš tai niekada futbolo nežaidžiau”, – sakė Vitalijus. 

Jis susirado darbą, lanko tre­niruotes, daug laiko skiria dviem savo paaugliams sūnums. 

Vitalijų gy­rė ir „Bure­vy” atakų lyderis, Uk­rai­nos rinktinės žaidėjas Maksimas Buzeru­kas. Vaikinas futbolo treni­ruo­­tes lankė nuo penkerių me­tų, pateko į Mikolajivo regiono jaunių rinktinę, tačiau planus sugriovė kojos lūžis. Tapo kelių po­licininku. Prasidėjus karui, pasiprašė į frontą, o kovodamas Do­necko regione užlipo ant minos.

„Svajonė žaisti šalies rinktinėje visgi išsipildė – pernai vykau į pasaulio čempionatą. Gyvenimas stabilizuojasi, atsiranda daugiau pozityvių permainų, žmona laukiasi pirmagimio, aš lankau išminuotojų kursus, vyksiu „valyti“ civilinių objektų. Kai kuriems bendražygiams blogiau – jų tėvai ar artimieji liko okupuotose teritorijose, jie nuolat dėl to išgyvena“, – kalbėjo vaikinas.

Moterų rinktinėje vartininke žaidžianti 31-erių Oleksandra per turnyrą Kyjive debiutavo ir teisėjos vaidmenyje. Mergina gi­mė be rankos, dirba pradinių klasių mokytoja, iki karo žaisdavo badmintoną, buvo paralimpinės komandos narė. Futbolininke nusprendė tapti, nes apie tai svajojo nuo vaikystės, nuo tada, kai senelis nusivesdavosi į rungtynes stadione Dnip­re.

Mila, kuriai su dukra teko sprukti iš rusų okupuoto Energodaro, sakė, jog laiko save patriote. 

„Rusams miestą okupa­vus, su dukra iš pykčio bute gar­siai dainavom ukrainietiškai. Kažkas iš kaimynų įskundė, todėl teko bėgti. Vyras pasiliko, aukština Maskvą, susirado kitą moterį. Psichologiją iki karo stu­dijavusi dukra įstojo į karo akademiją ir jau kovoja fronte, o aš su 19-mečiu sūnumi renku ir ve­žu paramą kariams. Pavardės nerašykit, nes okupacijoje li­ko tėvai, broliai“, – prašė 46 metų mo­teris, vyriausia iš futbolininkių.

Šios futbolo šakos talismanu Ukrainoje netikėtai tapo 10-metis Michailas Paly. Berniu­kui buvo vos septyneri, kai dėl kaulų vėžio chirurgai iki kelio amputavo kairę koją. Vaikas nebepajėgė su vienmečiais dalyvauti visose jų šėlionėse, todėl tapo tylesnis, liūdnesnis. Viskas pasikeitė, kai protezų klinikoje mama įsikalbėjo su eilėje pas gydytoją laukusiu kariu, kuris ir papasakojo, jog iš depresijos išlipti jam padėjo amp-futbolas.

„Pagalvojau, gaila, kad nėra tokio vaikų klubo, o jau kitą die­ną paskambino iš „Pokrova-AMP“ klubo, pakvietė Michailą dalyvauti treniruotėse, mat ateityje planuoja burti vaikų ko­mandą. Sūnus sutiko. Lakstydamas su tokiais pat, kaip ir jis, vaikas atsigavo, ėmė pasitikėti savimi, pradėjo geriau mokytis“, – kalbėjo Michailo ma­ma Oksana.

Berniukas su tėvais gyvena daugiau nei už 100 kilomet­rų nuo Lvivo, kaime netoli Ivano Frankivsko, tačiau nenori praleisti nė vienos  treniruotės, tad tris kartus per savaitę su mama važiuoja į jas traukiniu. Kuk­lus kaimo berniukas vadinamas Lvivo komandos talismanu – karo veteranai jį ne tik vežasi į varžybas, bet ir kviečia prieš rungtynes kartu išbėgti išsirikiuoti aikštelės viduryje, paspausti ranką priešininkams ir teisėjams. Ir per šį turnyrą buvo surengtos parodomosios rungtynės, o kai kartu su kariais žaidęs Michailas įmušė įvartį, jam plojo visas stadionas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiais begalinio skubėjimo laikais kiekvienas skriejame savo darbų orbitose, todėl vis mažiau bendraujame su giminėmis, draugais ir kolegomis. Be to, laisvesnę minutę iš mūsų išplėšia visagalis internetas, televizija. Mus veikia ne tik ekrano magija, bet ir, kaip dažnai galvojame, galimybė apie viską sužinoti greitai. Retai kada suabejojame, kad informacija gali būti netiksli ar nepilna, nes ji taip pat ruošta besiverčiant per galvą.

Kartą, atrodo, 2013 m., su bendradarbiu skulptoriumi, dabar jau docentu Mariumi Norkumi, kuris yra baigęs tuometę Šilalės Dariaus ir Girėno ant­rąją vidurinę mokyklą, išsikalbėjome apie jo darbus šiam kraštui. Jis priminė, kad šilališkiams yra sukūręs ne tik paminklą vaistininkui, visuomenininkui Simonui Gaudėšiui (stovi prie jo vardo gimnazijos), kurį visi labiau žino, bet ir memorialinę lentą pirmojo žemaitiško-lietuviško kalendoriaus (1846 m.) autoriui Laurynui Rokui Ivinskiui (pritvirtinta prie Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios) ir kinetinę skulptūrą „Muzikos instrumentai“ (prie Šilalės meno mokyklos). Studijų metais Laukuvoje, Kelpšaičių parke, Marius pastatė skulptūrą „Ratelis“. Pasijuokdamas dar pridūrė, kad yra padėjęs tėvui šlifuoti Kaltinėnų bažnyčiai skirtas Kryžiaus kelio stotis.

Išgirdęs šį faktą, nustebau, nes kažkokiame internetiniame puslapyje buvau skaitęs, kad 1988 m. sudegus medinei Kaltinėnų bažnyčiai, 1995 m. jos vietoje buvo pastatyta nauja mūrinė. Jai Kryžiaus kelio stotis padarė skulptorius Vytautas Martišius (1959–2000). Kolega ir pats suabejojo, bet pridūrė, kad jeigu bažnyčioje yra reljefinės stotys, tai jos tik­rai esančios jo tėvo Valentino Norkaus išdrožtos. Jam atrodė, jog ant vienos stoties jis buvo nurodęs ir autorystę.

Vis kirbėjo mintis realiai patikslinti šį faktą. Pernai, kai su Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentais vykome į mokomąją – pažintinę ekskursiją, norėjosi aplankyti ir Dionizo Poškos (Paškevičiaus) kapą, nes 2024-aisiais buvo pažymimos poeto 260-osios gimimo metinės. Jis man, kaip istorikui, buvusiam muziejininkui, kraštotyrininkui visą laiką buvo artimas, nes įkūrė pirmąjį Lietuvoje visuomeninį muziejų. 2003 m. Žemalės parapijos krikštų registracijos knygoje suradus Dionizo įrašą, patvirtinantį habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Vytauto Vanago dar 1994 m. keltą versiją, kad jis yra gimęs Lėlaičių dvare, Mažeikių rajone, D. Poška tapo ir kraštiečiu. Mus ypač domino kapą puošiantys Paškevičių ir Sasnauskų (poeto žmonos) herbai ir tai, kaip Dionizo altana Baublys tapo ne  tik visos Lietuvos praeities liudininku, bet ir pagrindiniu Bijotų herbo simboliu, t. y. heraldine figūra.

Būnant Kaltinėnuose, negalėjome neaplankyti ir paminklo tarpukario metų prezidentui Aleksandrui Stulginskiui. Juolab, kad šį biustą kūrė kitas mūsų dėstytojas profesorius Osvaldas Neniškis. Suprantama, labiausiai kirbėjo apžiūrėti bažnyčioje esančias Kryžiaus kelio stotis. Kaltinėnų klebonas kun. Gintaras Lengvinas sudarė sąlygas mums tai padaryti.

Įėjus į šventovę, ketvirtakursį Artūrą Manukianą sužavėjo modernus bažnyčios interjeras. Man užkliuvo, jog kairysis balkonas pritrumpintas, suvienodintas su dešiniuoju. Atrodė, kad pirmiau balkonas-sakykla atrodė solidžiau. Suprantama, kad Artūras ankstesnio vaizdo buvo nematęs. Neaišku, kaip jam būtų jis patikęs. Žinoma, kiek­vienas esame subjektyvus, nes išreiškiame tik savo nuomonę. Džiugiausia, jog nuo sienų į mus žvelgė 15 medinių bareljefinių Kryžiaus kelio stočių.

Iš patirties žinau, jog autorystė, padarymo metai dažniausiai yra nurodomi arba ant pirmosios, arba ant paskutiniosios stoties. Apžiūrėjus jas, teko nusivilti, nes jokių įrašų nebuvo. Bažnyčios patarnautoja Birutė Buivydaitė dar pridūrė, kad ji, kai valo stotis, niekada nėra pastebėjusi, jog būtų kas parašyta. Gerai, kad nenuleidome rankų ir nusprendėme patikrinti visų bareljefų nugarines puses. Pradėję nuo 15-osios, t. y. paskutinės, jau buvome persiritę į ant­rą pusę, kai ant 6-osios „Veronika nušluosto Jėzaus veidą“ ra­do­me pieštu­ku užrašyta: „1995“, o žemiau – „Val. Norkus“. B. Bui­­vydaitė prisi­minė, kad anksčiau naujoje bažnyčioje kabėjo kitos stotys. Jos buvo spalvotos. Matyt, todėl nelabai de­rėjo prie interjero ir reikėjo naujų.

Šia žinia pasidalinau su kolega Mariumi ir užsiminiau, kad ruošiuosi apie tai parašyti straipsnį. Tik man reikėtų nuot­raukų ir medžiagos apie jo tėvą. Kai sulaukiau jos, nustebau – nuotraukose užfiksuotas V. Norkus, drožiantis vieną stotį, jų eskizai, perfotografuoti straipsniai. Juose aiškiai įvardytas dabartinių Kaltinėnų bažnyčios Kryžiaus kelio stočių autorius. Tik niekaip negalėjau pasidalinti šia medžiaga, nes artėjo Žemaičių akademijos rektoriaus profesoriaus dr. Adomo Butrimo 70-asis jubiliejus. Jam norėjome dedikuoti vieną leidinio „Žemaičių praeitis“ tomą, kurio viršelį papuošėme įspūdingiausio Žemaitijos piliakalnio Medvėgalio erdve. Įdomu, jog knygai du straipsnius parašė iškilus Šilalės krašto sūnus, Žemaičių akademijos garbės daktaras Kazys Misius. Tik užbaigus šį darbą, galėjau vėl grįžti prie Kaltinėnų Kryžiaus kelio stočių.

V. Norkus gimė Lapkasių kaime, Šilutės rajone, bet ryškų pėdsaką jis paliko Šilalės krašte, kur gyventa, mokytasi, dirbta ir atgulta amžinojo poilsio. Mirė jis 2004 m. spalio 19 d., palaidotas Žvingių parapijos Bikavėnų kapinėse.

V. Norkus gimė 1958 m. gegužės 24 d. Šeimoje dar augo brolis Eugenijus ir seserys Pranciška bei Silvina. Šeima persikėlė gyventi į Žvingius, čia Valentinas baigė vidurinę ir įstojo į Marijampolės kultūros mokyklą, įgijo chorvedžio ir režisieriaus specialybes. Dirbo Luksnėnuose (Alytaus r.), Žarėnuose (Telšių r.), Kretingoje liaudies gaminių įmonės „Minija“ filiale, Telšių policijos komisariate. Grojo pianinu, armonika, vargonais. Mėgo gilintis į Šventąjį Raštą. Sportavo ir pats treniravo karatistus. Su žmona Irena užaugino du sūnus – Marių ir Irmantą, kuris taip pat yra linkęs į meną, baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos trimito klasę, dabar dirba Salantų kultūros centre meno vadovu ir su įvairiais kolektyvais aktyviai koncertuoja. 

V. Norkaus kapavietę puošia sūnaus Mariaus sukurtas paminklas. Jame matome, kaip iš vieno stiebo išsiskleidžia dvi šakos, kurios perauga į kryžių. Tai užuomina, kad čia ilsisi du broliai – Eugenijus ir Valentinas.

Šilalės kraštas Lietuvai davė daug iškilių asmenybių, o šilališkiai gali didžiuotis ir tautodailininku V. Norkumi, kurio darbai puošia rajoną. Jis yra sukūręs ne vieną kryžių, stogastulpį ir kitų monumentalių darbų, profesionaliai restauravęs bažnyčių interjerus ar jose saugomus reliktus. Prieš imdamasis darbų, juos detaliai aptardavo su Prano Gudyno centro restauratoriais, paruošdavo jų įgyvendinimo programą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra daug atsitiktinumų, bet jų pasikartojimai tik brėžia dėsningumo linijas, primenančias, jog žmogaus buvimą žemėje ryškiausiai atskleidžia jo unikalūs darbai ir vaikai. V. Norkaus sūnūs paveldėjo tėvo meilę menams.

Skubantis laikas yra negailestingas, nes užmaršties dulkės užkloja žmonių vardus, pavardes, gyvenimo faktus... Tik bendravimas leidžia gaivinti atmintį, geriau pažinti žemę, kur gimta, augta ar iškeliauta Amžinybėn. Suprantama, jog išmanusis protas mums pateiks tik tai, kas jam duota. V. Norkaus duotybę menui atspindi ir Kaltinėnų bažnyčios kryžiaus kelio sto­tys – kaip puikiai menininkas veda siužetinę Jėzaus kančios liniją bei jaučia erdvę. Žvelgdamas į jas matai, kad jis buvo peršokęs tautodailininko lygį.

Povilas ŠVEREBAS

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas, istorikas

Vienas po kito rikiuojasi vasariški renginiai ir festivaliai – koncertai, pa­rodos, šventės kviečia į par­kus, skverus ir koncertų sales. Vasaros pradžioje ypač gausu muzikos: ką tik nuaidėjo folkloro festivalis Vil­niuje, klasikos gerbėjus jau pasi­tinka Pažaislio muzikos festivalis, Tauragėje gyventojų ir svečių lauks net trys kultūriniai įvykiai, o norintys ramiai poilsiauti namuose kviečiami dalyvauti skaitymo akcijoje „Vasara su knyga“.

Tauragėje birželio 6-ąją prasidės fotografijos paroda „Čiurlionija“, eksponuojama Tauragės kultūros centre. Parodos autorė Rasa Lapienė kvies lankytojus į tylų, gamtos įkvėptą pasivaikščiojimą, kuriame susilieja Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos nuotaikos ir autorės asmeninis santykis su Jūros upe. Pa­roda veiks iki rugpjūčio 26 d., įėjimas nemokamas.

Tauragės kultūros centras kviečia į šiuolaikišką meno patirtį – birželio 5–8, 12–15, 19–22 ir 26–27 d. čia vyks virtualios realybės seansai „Pasaulių sutvėri­mas“. Ši unikali patirtis, paremta M. K.  Čiur­lionio kūryba, leidžia žiūrovui tapti pasaulių kūrėju – išgyventi kelionę per vizualius bei muzikinius peizažus, kuriuos inspiravo garsiausi menininko ciklai. Bilieto kaina – 10 arba 15 eurų. 

Šilališkiai laukiami ir Tauragės miesto šventėje – penktadienio (birželio 6 d.) vakarą miesto vasaros estradoje bus galima išvysti ir išgirsti nemokamą teatralizuotą koncertą „Pasaulių žydruma“. Ja­me per vaizdą, muziką ir žodį atgis M. K. Čiurlionio idėjos, apipintos folkloro motyvais ir šiuolaikiniu skambesiu.

Birželio 1-ąją Pažaislio vienuolyne iškilmingai atidarytas jubiliejinis 30-asis muzikos festivalis. Atidarymo koncertas publikai dovanojo Georgo Friedricho Händelio oratoriją „Mesijas“. Šis vasa­ros festivalis garsėja ne tik aukšta menine kokybe, bet ir geografiniu išsiplėtimu – koncertai vyksta visoje Lietuvoje. Šiemet numatyta net 30, o aštuoni iš jų – nemokami. Visa Pažaislio muzikos festivalio programa – pazaislis.lt.

Vilniuje praėjusį savaitgalį skambėjo liaudies dainos – vyko 52-asis tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Šiemet renginys buvo skirtas Lietuvių liaudies dainų metams, minint pirmojo jų rinkinio 200 metų jubiliejų. Festivalyje dalyvavo folkloro kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Slovakijos, Ispanijos, Ukrainos bei Sakart­velo.

Gegužės 29-ąją Vilniuje, Užupio ir Krivių gatvių sankirtoje, atidengta skulptūra poetui Sigitui Gedai. Šį meno kūrinį sukūrė dailininkas Petras Repšys, o skulptūros atidengimą lydėjo ir paroda TUMO galerijoje, skirta poeto atminimui.

Prienuose, minint poeto Justino Marcinkevičiaus 95-ąsias gimimo metines, kuriamas jo vardo parkas – į plenerą susirinkę 14 medžio drožėjų kuria skulptūras pagal poeto kūrybą.  

Birželio 1 d. startavo kasmetinė skaitymo skatinimo akcija „Vasara su knyga“. Ši iniciatyva, švenčianti savo dešimtmetį, kviečia vaikus, jaunimą ir suaugusius perskaityti bent tris knygas pagal siūlomas užduotis ir registruoti savo skaitymus specialioje sistemoje. Dalyvauti gali visi, norintys, kad vasara taptų prasmingesnė ir kūrybingesnė (tereikia užsiregistruoti galerija.kvb.lt).

Kotryna PETRAITYTĖ