Šilalėje prasideda kaimo medicinos punktų pertvarka. Tiksliau - jų uždarymas, nes termino „punktas ant ratų“, kurį su tokiu pasimėgavimu taria mūsų valdininkai, nėra jokiame teisės akte. Taigi panaikinus punktą, bet kada gali būti atleista ir jame dirbusi bendruomenės slaugytoja. Pirmieji pakeisti viešųjų įstaigų struktūrą savivaldybės tarybos paprašė Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) bei Pajūrio ambulatorijos vadovai.

Nori paslaugų į namus 

Šilalės rajone oficialiai skaičiuojama 19 medicinos punktų bei keturi procedūriniai kabinetai. Ir tik Girdiškėje procedūrinis kabinetas veikia „ant ratų“ – visur kitur bend­ruomenės slaugytojos turėtų dirbti medicinos veiklai pritaikytose patalpose. Tačiau kaimų gyventojai sako, jog į kai kuriuos medicinos punktus takelis jau seniai užžėlė.

Prasidėjus šiems metams, žmonės veltui klibino Girdiškės medicinos kabineto duris – niekam nežinant, Šilalės PSPC jį perkėlė „ant ratų“. Tuomet Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje barėsi net rajono meras Jonas Gudauskas – jis protino, kad reikia kalbėti su žmonėmis, aiškinti, jog slaugytoja ateis į namus, jiems dėl to bus tik geriau, o ne paslapčia priimti tokius socialiai jautrius sprendimus.

Šią savaitę Šilalės PSPC prašė tarybos leisti uždaryti Did­kiemio medicinos punktą, kuriame yra prisirašęs 261 gyventojas. Pasak Šilalės PSPC direktorės Vidos Macevičienės, gyventojų Didkiemyje yra mažai, tad punkto patalpų nebeapsimoka išlaikyti. O apklausa rodanti, jog žmonės nori paslaugas gauti namuose.

Be to, įstaigos vadovė Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje pripažino, kad slaugytoja į Did­kiemį važiuodavo „slenkančiu grafiku“, ir žmonės net negalėjo žinoti, kada ją ten galima rasti.

Liks be būtiniausių vaistų

Jei Didkiemyje, kaip teigiama, buvo gyventojų apklausa, nors Šilalės PSPC vadovė tą faktą politikams paliudijo tik puse lūpų, tai teneniškiams apie punkto naikinimą niekas nė nepranešė. Daugelis tikriausiai dar ir šiandien nežino, jog bendruomenės slaugytoja stogo virš galvos jau nebeturi.

Pajūrio ambulatorijos laikinasis vadovas Juozas Vyd­mantas tarybai nurodė klasikinę visų reformų priežas­tį – punktą reikia naikinti, nes „mažėja gyventojų skaičius dėl mažo gimstamumo, padidėjusio mirtingumo, emigracijos“.

„Žinoma, kad niekas tuo nesidžiaugia – nei aš, nei gyventojai. Aptarnaujant žmones namuose, pirmiausia reikėtų turėti gerą transporto priemonę. Bet kas iš jos liks kaimo keliais kasdien važinėjant? O žmonės nepatenkinti, jog nebegalės punkte nusipirkti vaistų. Tie, kurie nenuvažiuoja iki ambulatorijos, nenuvažiuoja ir vaistų nusipirkti. Mes iki šiol laikėmės įsakymo aprūpinti gyventojus medikamentais“, - sakė Tenenių medicinos punkte dirbanti bendruomenės slaugytoja Genovaitė Ciparienė.

Tuo tarpu tarybos narė Pajūrio ambulatorijos gydytoja Saulė Olendrienė komiteto posėdyje piktinosi, kad punktas Teneniuose esą buvo reikalingas tik „vaistų bizniui“ - jos žiniomis, punktuose be receptų pardavinėjami net anti­biotikai.

„Nesuprantu, iš kur felčerės tokių vaistų gauna“, - stebėjosi gydytoja.

Medicinos punkte dirbanti bendruomenės slaugytoja sako, jog už kelis papildomus eurus turi prisiimti didžiulę atsakomybę: visada turėti

būtiniausių vaistų, tikrinti sąskaitas ir net paimti iš savo piniginės, kai žmonės neturi pinigų už juos sumokėti. O tokių nestinga...

„Dabar gi lieku ant gatvės su pirmosios pagalbos krepšiu. Bet ir jį dažnai reikia papildyti, o ambulatorijoje ne visada tą pačią dieną galime gauti ko norime“, - „Šilalės artojui“ teigė bend­ruomenės slaugytoja.

Teneniams – garantuota atskirtis

Apie tai, jog trijų kambarių buto kaimo punktui nereikia, ir jis galėtų būti suteiktas kokiai nors socialiai remtinai šeimai, Tenenių medicinos punkte dirbanti G. Ciparienė išgirdo vasaros pradžioje, kai apsilankė savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto nariai bei administracijos darbuotojai. Tada, anot slaugytojos, kalbėta apie tai, kad punktas galėtų būti perkeltas į buvusią mokyklą, nes nuo rugsėjo mokinių nebeliks, paštą irgi žadama naikinti, todėl gali būti, jog ten prisiglaus tik biblioteka. Tačiau, regis, G. Ciparienė tuo patikėjo be reikalo - valdininkai vienaip kalbėjo, o kitaip padarė.

„Pirmadienio vakarą man paskambino gydytoja S. Olendrienė ir paklausė, ar aš girdėjau gandus, kad punkto nebus, bet galėsiu būti mobili slaugytoja. Tai ir viskas: niekas su manimi nekalbėjo, nei kaip toliau dirbti, nei kokios bus darbo valandos. O ką, sako, ir Ąžuole punktas panaikintas - žmonės tylėjo, nesiskundė“, - dalijosi išgyvenimais 46 metus kaime dirbanti slaugytoja. 

Pasak jos, žmonės liks visiškoje atskirtyje, nes vasarą tris mėnesius net autobusai pro Tenenius nevažiuoja.

Nors Pajūrio ambulatorija nurodo, jog Tenenių punkte yra prisirašę 311 gyventojų, G. Ciparienė teigia aptarnaujanti apie 500 žmonių, nes suleisti vaistus, pastatyti lašines prašo ir tie, kurie yra prisirašę prie Šilalėje ar Kvėdarnoje dirbančių šeimos gydytojų.

„Žmonės renkasi gydytoją, ne punktą. Jei jie važiuoja gydytis kitur, slaugytoja nekalta. O kai paprašo suleisti vaistų, neklausiame, kur prisira­šę - mūsų pareiga padėti“, - įsitikinusi G. Ciparienė.

Tarybos narė S. Olendrienė komiteto posėdyje teigė, kad Tenenių punkto išlaikymas per metus kainuoja 4 tūkst. eurų. Tačiau slaugytojai per mėnesį buvo mokamas vos 240 Eur atlyginimas.

Neleistino apsukrumo pavyzdys

Uždaromuose punktuose lieka visa europinėmis lėšomis supirkta medicinos įranga ir baldai - kam dabar svarbu, kiek pinigų tam buvo išleista. Keisčiausia, jog naikinami suremontuoti, visas sąlygas dirbti turintys medicinos punktai. Tuo tarpu ne vienas, į kurį, anot politikų, baisu koją įkelti, vis dar veikia.

Tą pripažino ir prieš mėnesį medicinos punktus kartu su komisija aplankiusi savivaldybės gydytoja Dalė Briedienė. Pasak jos, rajone tik vieninteliame Biržų Lauko medicinos punkte yra prisirašę daugiau kaip 800 gyventojų - tiek, kiek nustatyta Sveikatos priežiūros įstatyme. Tačiau ir jame nemaža dalis jam priskirtų gyventojų niekada nėra buvę, nes paprastai kreipiasi į Šilalės PSPC.

Sveikatos priežiūros įstatyme numatyta, jog medicinos punktas turi aptarnauti nuo 800 iki 1500 gyventojų. Dauguma veikiančių Šilalės rajone aptarnauja apie 500-600. Tačiau yra ir tokių, kur šis skaičius nesiekia nė 200. Pavyzdžiui, Palentinio medicinos punktas turi 172, o 288 Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros centre prisirašiusius gyventojus turėtų aptarnauti Gineikių medicinos punktas. Bet jis jau seniai užrakintas ir, ko gero, nė negalėtų veikti, nes neatitinka net minimaliausių reikalavimų.

„Nežinau, kaip iki šiol būdavo gaunamas higienos pasas, tačiau akivaizdu, jog tokių punktų turės nelikti - reikalavimai tik didėja“, - pristatydama kelionės po rajono sveikatos priežiūros įstaigas rezultatus, sakė savivaldybės gydytoja D. Briedienė.

Pamiršo kelią į punktą

Panašių į Gineikių medicinos punktą yra ne vienas. Vandens bei kanalizacijos tinklų neturi ir Nevočių medicinos punktas, formaliai pri­valantis aptarnauti 600 gyventojų. Bet kadangi jo pacientams arčiau Šilalė, tad jie į tą pusę nė nežiūri. Tačiau politikams, apsilankiusiems šio punkto valdose, įspūdžių užteko ilgam.

„Dalį punktų sunku iš viso kažkaip vertinti. Nevočiuose – viena „kamara“, nei vandens, nei kanalizacijos, kartu ir maistas, ir vaistai. Keista, jog tokie punktai gauna leidimus veikti. Mano ūkio pieno blokas ten jokiu būdu negalėtų būti įrengtas, o čia žmones gydo. Įstaigų vadovai turėtų pagalvoti apie paslaugų kokybę“, - sakė tarybos narys Vytautas Jucius. 

Pirmadienį Šilalės PSPC pra­šymą uždaryti Didkiemio medicinos punktą svarstę tarybos nariai primygtinai klausė V. Macevičienės, kodėl ji neprašo naikinti ir Nevočių punkto. Tačiau direktorė aiškino, jog kol kas toks sprendimas net nesvarstomas, nes jį esą „reikia paruošti“. 

Pasigirti nebūtų kuo 

Tarybos nario V. Juciaus nuomone, išlaikydamos tokius medicinos punktus, sveikatos priežiūros įstaigos leidžia sau didelę prabangą.

Su tuo, regis, sutiko ir Sveikatos apsaugos bei socialinių reikalų komiteto pirmininkas Gintautas Macevičius. Jo manymu, tuštėjant kaimams, medicinos punktus, kaip ir mokyklas, reikia optimizuoti. Šis kanceliarinės kalbos žodis Lietuvoje turi vienintelę reikšmę – uždaryti.

„Nepasakysi ministrui (kuris, beje, šiandien kaip tik lankosi Šilalėje - red. pastaba), jog turime daugiausiai punktų Lietuvoje, o ligoninę uždarome. Niekas to nesupras. Reikia žiūrėti ir valstybės, ir žmonių interesų, tarp tų dalykų turi būti balansas“, - filosofavo G. Macevičius.

Gydytojas įsitikinęs, kad kai kuriuos punktus reikėtų pertvarkyti, kai kuriuos palikti, bet slaugytojos turėtų dirbti ambulatorijose ar PSPC, jog galėtų tobulėti. Tarkime, iki pietų jos padėtų gydytojui, o po to važiuotų atlikti paskyrimų į savo aptarnaujamą teritoriją.

Ginti kaimo medicinos punktus bandė vienintelė Loreta Kalnikaitė.

„Nuo to, kad uždarysime punktus, ligoninei geriau nebus“, - tvirtino Greitosios medicinos pagalbos stoties vadovė.

Tačiau vienu požiūriu G. Ma­cevičius neabejotinai teisus: punktais, kuriuose slaugytoja „slenkančiu grafiku“ pasirodo kaip jaunas mėnulis, tikrai niekam negalime pasigirti. Nei ministrui, nei patys sau.

Daiva BARTKIENĖ

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.

Nevočių medicinos punktas ir jo prieigos

Laukuvos ambulatorijai irgi reikia remonto

Praėjusį antradienį į susitikimą rinkosi Kvėdarnos vi­durinės mokyklos IV laidos klasiokai, mokyklą baigę 1957-aisiais. Taigi – po 60 metų! Išsaugoję per tokį am­­žių draugystę ir vertindami bendravimą, būrelis bend­ramokslių vėl džiaugėsi susitikę – regis, grįžo jau­nat­viš­kas nerūpestingumas, guvumas, energija. Nepaisant so­lidžios metų naštos.

Anot buvusios kvėdarniškės, vienos iš susitikimo organizatorių Gražinos Palekienės, Kvėdarnos vidurinę tuomet baigė 23 abiturientai.

„Mes gyvenome ir brendome laikmečiu, kuomet nebuvo išmaniųjų technologijų, kompiuterių, telefonų. Mus pirmyn vedė įtaigus, išmintingas mokytojų žodis, knyga ir didelis žinių troškimas. Iki šiol nepamirštami pedagogai lituanistė Aldona Dulcienė, chemijos-biologijos mokytoja Irena Grygaliauskienė, anglų kalbos mokytoja Zita Lekavičienė, matematikas Klemensas Ruseckas, istorijos mokytoja Kazimiera Gerulienė.

Mes dėjomės galvon kiek­vieną jų žodį, mintį, patarimą, gal todėl didžioji dalis klasiokų įstojo į aukštąsias mokyk­las, technikumus, įgijo reikalingas šaliai, įdomias profesijas. Trys iš mūsų laidos tapo medicinos darbuotojais, du – veterinarijos gydytojais, keturi – pedagogais. Šeši įgijo prekybininko, du – finansininko specialybes, vienas baigė kunigų seminariją, o vienas tapo jūrininku.

Ne vienas kopė karjeros laiptais, dirbo vadovaujantį darbą arba kitaip garsino savo kraštą. Štai Steponas Norbutas kurį laiką ėjo Šilalės rajono mero pareigas, Eugenijus Palekas ir velionis Algis Petkus buvo ilgamečiai Tauragės bei Šilutės ligoninių vyr. gydytojai, Salomėja Masiliūnienė – tuometinės Panevėžio rajkoopsąjungos pirmininkė, velionis Albinas Poška – Vilniaus „Tauro alaus“ daryklos direktorius, Stasys Stasytis – tolimojo plaukiojimo laivo kapitonas, Elena Kęstavičienė – ilgametė Šilalės švietimo skyriaus vyriausioji buhalterė, pedagogas Eugenijus Ivanauskas išugdė nemažai gar­sių sportininkų ir pats iki šiol aktyviai sportuoja.

Džiugu, kad visuose klasės susitikimuose iki šiol dalyvauja ir mūsų garbaus amžiaus auklėtoja A. Dulcienė, buvusi ilgametė Kvėdarnos vidurinės mokyklos direktorė“, - pasakojo Gražina.

Baigę mokyklas, visi išsiskirsto kas kur, tačiau ne visos klasės išsaugo vienybę ir norą bendrauti. Kaip tai pavyksta jiems?

„Mes buvome superdraugiška klasė! Tarp mūsų vyravo tokia šilta dvasia! Manau, kad mums tai įkvėpė auklėtoja – labai šiltas, nuoširdus, dvasingas žmogus. Mes tvirtai susicementavome. Ir ne tik mokykloje. Bendravimas nenutrūko nei studijų metais, nei jas baigus bei įsidarbinus, nei sukūrus šeimas. Galima sakyti, jog susitinkame vos ne kas metai, ir vis kitose vietose, dažnai kartu ekskursuojame, palydime išeinančiuosius Anapilin. Jau netekome septynių... O šiandien, minėdami 60-ąją mokyklos baigimo sukaktį, susirinkome devyni“, - pasakojo Gražina.

Ir šįkart bendraminčiai iš anksto buvo numatę kelionės maršrutą. Anot G. Palekienės, ekskursija po Rambyno regioninį parką pa­liko didelį įspūdį. Aplanky­ta Rambyno kalno senoji švent­vietė, Mažosios Lietuvos panteonas – Bitėnų kapinaitės, kur palaidotas Vydūnas ir žymus Mažosios Lietuvos švietėjas, knygų leidėjas, spaustuvininkas Martynas Jankus. Sužavėjo net septyniolikos kamienų Raganų eglė, pripažinta gamtos paminklu, auganti Vilkyškių miške, bei pats Vilkyškių miestelis, kuris yra Rambyno regioninio parko urbanistinis drausti­nis.

„O atsipūsti, pasikalbėti, pabendrauti, pasidalinti prisiminimais susėdome Rambyno svečių namuose. Maloniai nuteikė jauki aplinka, todėl šią vietą rekomenduočiau ir kitiems. Čia pakėlėme po taurę šampano už mūsų susitikimą, gražią praeitį, palinkėjome vieni kitiems viso ko geriausio. Kalboms galo nebuvo...“ - susitikimo akimirkomis pasidalijo Graži­na.

Kuo geriausių įspūdžių kupinas ir S. Norbutas.

„Labai smagu buvo pabuvoti dar neaplankytose Mažosios Lietuvos istorinėse vietose, reikšmingose visai šaliai. Ypač gera buvo vėl sutikti mūsų nenuilstančią auk­lėtoją, padėkoti jai už mums įskiepytas gyvenimiškas vertybes. Džiaugiamės jos išlikusiu jaunatviškumu, tokiu pat neblėstančiu gerumu, kuriuo ji mus auklėjo, formavo kaip asmenybes, vedė į gyvenimą. Džiaugiamės turėję tokią mokytoją. Smagu, jog vis dar norime susitikti, jog vis dar maga žinoti, kaip laikosi mums brangūs žmonės“, - ne be jaudulio kalbėjo S. Norbutas.

Šiltas akimirkas šie žmonės sakė saugosiantys ir branginsiantys. Iki kito greito susitikimo.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš klasiokų archyvo

Į Žadeikių pagrindinės mokyklos aikš­tyną rinkosi sporto aistruoliai ne tik iš Šilalės rajono, bet ir iš įvairių Lietuvos kampelių. Visi buvo nusiteikę išbandyti jėgas net aštuoniose rungtyse.

Didžiausio dėmesio sulaukė smiginis - rankos miklumą ir akies tikslumą išbandė 40 porų (27 - vyrų ir 13 - moterų). Geriausiai sekėsi Aurelijaus Pukelio ir Artūro Zarambos „duetui“, surinkusiam net 155 taškus. Antri buvo Saulius Stankus ir Mindaugas Lit­vinas (126 tšk.), treti, nusileidę vos 2 taškais, - Giedrius Vyštartas ir Mantas Audinis (124 tšk.). Tarp moterų porų taikliausios buvo Ernesta Jančauskaitė bei Indrė Žymančiūtė (73 tšk.), antrąją vietą pelnė Emilija Trakšelytė ir Gabrielė Jurgutytė (72 tšk.), trečiąją - Greta Vainorytė ir Beata Vytytė (70 tšk.).

Krepšinio varžybose dalyvavo 9 komandos: 6 vyrų ir 3 moterų. Vyrų grupėje nugalėtojais tapo komanda „Janis“, moterų – „Žaibas“. Parungtyniavę komandose, 55 vyrai ir 9 moterys išbandė jėgas baudų bei tritaškių metimų rungtyse. Taikliausiu baudų metiku pripažintas Artūras Tamašauskas, antras liko Valentinas Jankauskas, trečias – Robertas Mikutis. Tarp moterų pirmąją vietą iškovojo I. Žymančiūtė, antrąją – E. Jan­čauskaitė, trečiąją – Goda Ver­bickaitė. Tritaškių metimo rungtyje taikliausias buvo A. Pukelis (14 tritaškių), antras liko Gabrielius Capas, trečias – R. Mikutis. Taikliausia tritaš­kių metike pripažinta E. Jančauskaitė (6 tritaškiai). Ne ką mažiau taik­lią ranką pademonstravo ir G. Ver­bickaitė bei I. Žymančiūtė, užėmusios antrąją ir trečiąją vietas.

Futbolo aikštelėje iššūkius įveikti nusprendė 4 vyrų komandos. Finale susirungė „Žadeikinių“ ir „Rietavo“ ekipos. Laimėtojais tapo „Žadeikiniai“, antri - Rietavo atstovai, trečioji vieta atiteko komandai „Pavandenė“ iš Telšių rajono.

Tinklinio aikštelėje rungtyniavo 2 moterų ir 7 vyrų komandos. Tarp moterų nugalėtoja tapo komanda „Čiki piki“ iš Šiaulių, antra liko jungtinė Šilalės bei Žadeikių kaimo komanda „Žaibas“. Vyrų grupėje stipriausiais pripažinti „Komandos“ atstovai, antrąja vieta džiaugėsi „Kita komanda“, trečiąja  – „911“.

Svarmens kilnojimo rungtyje jėgas išbandė 8 vyrai ir 9 jaunuoliai bei 4 moterys. Pastarosios varžėsi 12 kg kategorijoje. Pirmąją vietą iškovojo net 72 kartus svarmenį iškėlusi Rasa Kučytė, antra buvo Goda Genytė (52), trečia – Milda Bulotaitė (45). 9 jaunuoliai kėlė 24 kg svarmenį. Čempiono vardą, iškėlęs jį net 118 kartų, pelnė Ovidijus Petkevičius, antrąją vietą užėmė Giedrius Jokubauskas (101 k.), trečias liko Rokas Audinis (91). 32 kg svarmenį kelti ryžosi 8 vyrai. Stipriausias buvo O. Petkevičius (70 kartų), antrąja vieta pasidalijo G. Jokubauskas ir Dalius Ničajus (56), trečias liko R. Audinis (50).

Virvės traukimo varžybose pirmąją vietą iškovojo komanda „Audi fanai“. „Kriepaliai“ užėmė antrąją, „Boika 3“ - trečiąją. Šeimininkių komanda „Saulytės“ pergalę išplėšė iš šiauliškių „Čiki piki“.

Rankų lenkime dalyvavo 20 sportininkų. Tarp vyrų stip­riausias buvo Tomas Agin­­tas, antras liko D. Ničajus, trečias – Karolis Vainorius. Ne ką silp­nesnius raumenis demonst­ravo ir jaunuoliai – stip­riau­sias trejetukas iš Žadei­kių. Nepralenkiamas buvo G. Vyš­tartas. Antras liko Martynas Banys, trečias - G. Jokubauskas. Tarp moterų geriausiai pasirodė Ka­rolina Burneikaitė iš Tverų, antroji vieta atiteko Gretai Bartkutei, o trečioji – G. Genytei.

Nugalėtojai apdovanoti Lie­tuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos „Nemunas“ diplomais, medaliais bei taurėmis.

Organizatoriai dė­koja visiems, parėmusiems žaidynes.

Inga LITVINIENĖ

Žadeikių pagrindinės mokyklos direktorė

Žaidynių organizatorių nuotr.

Vaikams skirtas projektas „Keliaujančios architek­tū­ros dirbtu­vės-2017“ kelioms dienoms stabtelėjo Upy­noje. Nuo trečiadienio iki sek­madienio 19 jaunųjų upy­­niškių kartu su atvykusiais savanoriais plušėjo, ieš­kodami idėjų, kaip žaismingai papuošti savo gimtojo mies­telio aplinką.

Kultūros ministerijos ir Kul­tūros tarybos remiamo bei Architektūros vaikų fondo organizuojamo edukacinio projekto tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į supančią aplinką, parodyti, kad ją galima gražinti, keisti bei puoselėti be didžiulių investicijų, nenaudo­jant milžiniškų žmo­giš­kųjų ir materialiųjų iš­teklių. Komanda, sudaryta iš architektų, istorikų, dizaine­rių bei kitų sričių atstovų, šiemet, be Upynos, yra supla­navusi aplankyti dar šešis miestelius (Siesikus, Tul­piakiemį, Kruo­pius, Liep­laukę ir kt.). Vietovės išrinktos atrankos būdu, atsižvelgiant į konkursui atsiųstų dalyvių anketas.

Į Upyną trečiadienį atvykę savanoriai su 6-15 metų vaikais pirmiausia iš­sirengė į pažintinį žygį – miestelio gyventojai aprodė projek­to komandai žinomiausius ob­jek­­­tus, supažindino su savo kraš­­­tu. Pasivaikščioję po mies­te­lį, pro­jekto dalyviai dis­­kutavo, kurioje erdvėje norėtų matyti ką nors naujo ir gražaus. Savanoriai atskleidė, jog bene sunkiausia vaikams buvo sugalvoti tokį objektą, kuris būtų įdomus ne tik jiems patiems, bet ir vyresniems gyventojams.

Galiausiai upyniškiai, pasi­skirstę į komandas, ėmėsi įgy­vendinti savo kūrybines idėjas ir lipdyti maketą.

Sekmadienį, dirbtuvių uždarymo metu, buvo prista­ty­tas ir galutinis vaikų darbo rezultatas - „Takelis - kam­ba­rė­lis“. Jaunieji kūrėjai, kal­bė­da­mi apie sa­vo idė­ją, pasakojo, kad nori erdvės, kur galėtų leisti laiką pert­raukų metu. Me­džiagomis (lentomis, kuolais, vinimis, tvirtinimo de­ta­lėmis ir kt.) bei savo darbu prisidėjo tėveliai. O atsisveikindama „Keliaujančių archi­tektūros dirbtuvių-2017“ ko­­manda padovanojo upyniškiams didžiulį tinklą bei įpareigojo bendruomenę iš jo pagaminti dešimtvietį hamaką.

Jaunieji kūrėjai bei jų vadovai labai tikisi, kad jų kūrinys ne tik taps visos miestelio bend­ruomenės traukos objektu, bet ir įkvėps ateityje kartu puošti savo gyvenamąsias erdves. Ir, žinoma, jas saugoti bei tausoti.

Morta MIKUTYTĖ

Justo AMBROZOS ir organizatorių nuotr.

Šilalės paradoksai: nuolat gražinamas, už biudžeto lėšas puoselėjamas bei valdžios dėmesio nestokojantis tvenkinys ir čia pat – kelių butų medinis daugiabutis su kieme stovinčiu lauko tualetu, kuriame kiekvienas Vasario 16-osios gat­vės 9-ojo namo gyventojas turi savo atskirą būdelę...

Ir tai yra ne kokiame nors atokiame kaime, o mieste, kurio valdžia nuolat pagimdo „išskirtinių“ projektų su arkomis, fontanais, smėlio skulptūromis, tiltais bei pan.

Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, jog lauko tualetai – netoleruotinas dalykas XXI amžiuje, todėl jie nedelsiant turi būti sutvarkyti. Į tai investuojamos ir didžiulės Europos Sąjungos lėšos. Ap­lin­kos ministerija rengia Ge­ria­mojo vandens tiekimo ir nuo­tekų tvarkymo įstatymo pataisas. Vienas iš esminių pokyčių – teritorijose, kurio­se gyvena daugiau nei 2 tūkst. žmonių, privalės veikti centralizuotos nuotekų surinkimo sistemos. Prie jų turės prisijungti visi gyventojai, o individualiai tvarkyti nuotekas bus galima tik išimtinais atvejais. Pavyzdžiui, jei nėra jokios galimybės nutiesti tink­lų arba tai neapsimoka finansiškai.

Jeigu šis reikalavimas nebus įgyvendintas, mūsų šaliai, o tai reiškia, kad ir kiek­vienai savivaldybei, gresia didžiulė bauda – svarstoma, jog ji galėtų būti apie 60 mln. eurų. Šilalei tokiu atveju tektų sumokėti apie 300 tūkst. Eur. Ir viskas dėl to, kad dėl netinkamo Miesto nuotekų direktyvos įgyvendinimo Europos Komisija prieš Lietuvą yra pradėjusi pažeidimo procedūrą. Lietuvai neįvykdžius EK reikalavimų, ši privalės kreiptis į Europos Teisingumo teismą.

Tačiau, atrodo, šios nuostatos mūsų rajono valdininkų ausų dar nepasiekė, nors vos už kelių šimtų metrų nuo savivaldybės pastato esančiame daugiabutyje  -  Vasario 16-osios g. 9-uoju numeriu pažymėtame name, nėra nei geriamojo vandens, nei nuotekų tink­lų, o jo gyventojai gamtiniams reikalams atlikti naudojasi sukrypusiais lauko tualetais. Dar keisčiau, jog šis namas, atrodo, iš viso yra „iškritęs“ iš valdininkų ataskaitų, mat vos prieš mėnesį savivaldybės tarybos nariams UAB „Šilalės vandenys“ direktorius Edmundas Auškalnis aiškino, kad „mieste prie cent­ralizuotų nuotekų surinkimo tinklų yra prisijungę 97 proc. gyventojų, o jie tėra nepravesti tik Kazimiero Jauniaus ir Šilo gatvėse“.

Buvo suskaičiuotos netgi jose esančios sodybos ir paskelbta, kad nutiesti nuotekų tinklus šiomis gatvėmis galėtų kainuoti iki 150 tūkst. Eur.

Apie miesto centre esantį daugiabutį neužsiminta nė puse lūpų, nors viename iš jo butų gyvenantis Justinas Lio­gerpušis sako, kad valdžios kabinetų slenksčius dėl vandens ir nuotekų tinklų atvedimo mina jau daugiau nei dešimtmetį – nuo 2005-ųjų. Deja, pensininko niekas negirdi. Dar daugiau – jam nuolat siūloma šiuos tinklus įsirengti pačiam.

„Viso namo gyventojai turi lauke atskirus medinius tualetus. Namas labai senas, tad suprantama, jog tais laikais jokios kanalizacijos niekam ne­rūpėjo. Bet juk dabar XXI amžius, čia ne kokia nuošali sodyba, o beveik miesto cent­ras...

Valdininkams rašau raštus nuo 2005 m. Tada dar ir gat­vė, ir stovėjimo aikštelė prie namo nebuvo asfaltuoti, šaligatvis buvo nesutvarkytas. Tačiau visi tik atsirašinėdavo, kad atvesti tinklų tai galimybių nėra, tai pinigų. Tačiau kaip „tų galimybių ir lėšų“ atsirado gretimuose namuose? Galėjo juk ir mūsų namui parūpinti. Dabar visi aplinkiniai namai yra su vandentiekio ir kanalizacijos tinklais. Kaip taip gali būti, jog vieniems pinigų užtenka, o kitiems nebėra? Liepė man iš savo menkos pensijos pačiam tuos tinklus nusitiesti – netgi parodė, kur kuri trasa po žeme eina. Jie, matyt, taip šaiposi iš pensininko“, – piktinasi J. Liogerpušis.

Į „Šilalės artojo“ redakciją pensininkas atsinešė didžiulį pluoštą dokumentų. Storame aplanke sukaupta išsami istorija: visų iki šiol buvusių merų bei administracijos direktorių atsakymai, nukreipimai, persiuntimai ir kt. Ir visi jie ne tik sudėtinga kanceliarine kalba suformuluoti, bet ir nieko gero nežada. Nes, pasak valdininkų raštų, „pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą (…), savivaldybėms nėra priskirta techninių projektų rengimo funkcija, todėl savivaldybės administracija nerengė, nerengia ir nerengs techninių projektų dėl vidaus inžinerinių tinklų prijungimo prie magistralinių inžinerinių tink­lų“.

Tačiau, pasirodo, trys šio namo butai yra prijungti prie tinklų. UAB „Šilalės vandenys direktoriaus“ E. Auškalnio tei­gimu, jų savininkai viską atliko už savo lėšas.

Taigi ir J. Liogerpušis, jeigu jo netenkina esama padėtis, esą gali irgi tai padaryti.

„Jam parodyta, kur jis turi jungtis. UAB „Šilalės vandenys“ ne labdaros organizacija, pajungti tinklus viduje yra ne mūsų darbas. Jei reikia pagalbos, mes padedame: galime šiam žmogui pasiūlyti ekskavatorių, nudirbant rimtesnius kasimo darbus. Tačiau viską suorganizuoti, įsivesti įrangą į butą turi pats savininkas. Jeigu būtų viską daręs kartu su kaimynais, tuo laiku būtų atsiėję pigiau. Pagalvokite, kai­mynai įsivedė tinklus iš sa­vo lėšų, o jis reikalauja, kad jam mes viską padarytume. Kaip reikėtų tai paaiškinti žmonėms, kurie viso to negavo?“ – klausia E. Auškalnis.

Jeigu jau taip, kas tuomet mokėtų baudą dėl nepanaikintų lauko tualetų?

„Kai jau tikrai reikės žūtbūt naikinti lauko tualetus, matyt, jis pateks tarp tų 3 proc., kurie nebus prisijungę prie centralizuotų tink­lų ir jam galimai bus įrengtas biotualetas“, – svarsto E. Auš­­kalnis.

Sunkiai įsivaizduojama, kad dar bent vieno miesto daugiabučio gyventojams galėtų būti siūloma patiems atsivesti nuotekų tinklus. Ta­čiau, pasirodo, stebuklų bū­na. Todėl gal ir gerai, kad sa­vivaldybės vadovų kabinetuose vėl aktyviai planuojami „neįtikėtini pokyčiai“, laukiantys Šilalės - yra vilties, jog tų pokyčių užsakovus aplankys nušvitimas, kad mieste vis dar stovintys lauko tualetai ir tiltas, jungiantis tven­kinio krantus, niekaip „ne­traukia“ iki „vietovės estetinės kokybės“...   

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pasibaigus žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų dekla­ravimui, ūkininkai raginami nedelsti ir pranešti apie su­tvarkytus buvusius arba naujus netinkamus paramai gauti žemės plotus.

Žemdirbiai, besirengiantys pa­versti savo turimus ne­tin­­kamus paramai gauti že­­mės plotus tinkamais ir atei­­nan­čiais metais juos dek­laruoti, privalo iki 2017 m. gruodžio 1 d. juos sutvarkyti: išnaikinti piktžoles, išpjauti medžius, krūmus, išrauti kelmus, akmenis, o darbų atliekas pa­ša­linti iš žemės ploto, atlikti kitus būtinus tvarkymo darbus.

Baigus šiuos dar­bus, priva­loma iki 2017 m. gruo­džio 1 d. nufotografuo­ti su­tvar­ky­tą netinkamą pa­ra­­mai že­mės plotą ir kreip­tis į sa­vi­valdybės ar se­niū­nijos (pa­­gal valdos buvimo vietą) dar­buo­toją, kuris, pri­si­jun­gęs prie Paraiškų pri­ėmi­mo in­­­formacinės sistemos (https://pa­seliai.vic.lt), pa­žymės su­tvarkyto ploto vietą bei įkels jo nuotrauką.

Neturintieji galimybių atvykti į savivaldybę ar seniūniją gali savarankiškai prisijungti prie Paraiškų priėmimo in­for­macinės sistemos (https: //paseliai.vic.lt), pri­si­jun­gi­mo lange paspaudę nuo­ro­dą „Taip pat galite prisijungti per el. valdžios vartus“. Pa­si­rinkęs prisijungimo prie Elekt­roninių valdžios vartų portalo būdą („Per banką“, „Su elektronine atpažinties prie­mone“), asmuo bus nu­kreip­­tas į Paraiškų priėmimo informacinę sistemą, kurios meniu juostoje paspaudęs „Iš­­ankstiniai KŽSRP ap­ra­šy­mai“, galės pažymėti sutvar­ky­­to netinkamo paramai gau­­ti žemės ploto vietą, pa­si­rink­­ti atliktų tvarkymo dar­bų ap­rašymą ir įkelti ploto nuot­rauką.

Įkeliama nuotrauka turi bū­ti *.jpg, *.png arba *.gif formato, jos dydis negali viršyti 5 MB.

Pažymėtina, kad iki 2017 m. gruodžio 1 d. paraiškų pri­ėmimo informacinėje sistemoje turi būti pažymėti ir netinkami paramai gauti žemės plotai (pavyzdžiui, pastatytas naujas pastatas, iškastas tven­kinys ir kt.).

VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ pa­žymėtus naujus bei sutvar­ky­tus netinkamus paramai že­mės plotus patikrins bei pa­tikslins iki 2018 m. ba­lan­džio 1 d. Nustačius, jog pa­žy­mėtas netinkamas paramai že­mės plotas nėra sutvarkytas, kontrolinių žemės sklypų ribos bus patikslintos tik ta­da, kai VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo cent­ras“ vėlesniais metais gaus nau­jausią ortofotografinę me­džiagą arba palydovinius vaiz­dus.

VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ ragina nedelsti ir pranešti apie buvusius netinkamus pa­ramai gauti žemės plotus, ku­rie paversti tinkamais, nes ki­tais metais žemdirbiai galės pre­tenduoti į išmokas už juos.

Fizinių asmenų įgalioti asmenys, juridinių asmenų vadovai, jų įgalioti fi­zi­­niai asmenys, norėdami pri­­si­jung­ti prie Paraiškų pri­ėmimo in­for­ma­cinės sistemos, turi pa­­teikti VĮ „Žemės ūkio in­for­­­ma­cijos ir kaimo verslo cent­ras“ prašymą su­­­teikti prieigą (https://www.vic.lt, meniu juos­toje paspaudus „Pas­lau­gos“, „Pra­­šymai“, iš są­ra­šo 16 punkto par­sisiųsti pra­­šy­mo formą „Pra­šy­mas suteik­­ti pri­eigą prie Pa­raiš­kų pri­­ėmimo in­­for­­­macinės sis­te­mos“) bei įga­lio­­jimo originalą ar jo pa­tvir­tintą kopiją.

Kilus klausimams, pra­šo­me kreiptis į VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ bendruoju informacijos teikimo tel. (8-5) 2-66-06-20 arba el. p.: pa­Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Žemės ūkio ministerijos inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pagaliau lengviau turėtų atsikvėpti važiuojantieji keliu Laukuva-Žadeikiai-Kvėdarna, mat po ilgų laukimo metų jis jau pradėtas tvarkyti.

Rekonstrukcijos darbai vals­tybinės reikšmės rajono kelyje jau įsibėgėjo, o juos atlieka UAB „Plungės Jonis“. Darbai vyksta 4,76 kilometro atkarpoje (nuo 12,91 iki 17,67 km), jau paklotas pirmas asfalto sluoksnis apie 2,5 km ilgio ruože.

Važiuojantieji šiuo keliu turėtų būti atidūs, nes dėl vykdomų darbų greitis yra ribojamas iki 50 km/val.

Kelio rekonstrukciją numatoma baigti iki kitų metų gegužės. Tačiau statybos darbų vadovas Mindaugas Toliušis „Šilalės artojui“ teigė, jog, esant palankioms oro sąlygoms, jie gali būti atlikti ir kiek anksčiau. Bendra šio projekto vertė - 1,6 mln. eurų.

Asfal­tuo­ja­­ma ir kelio Šila­lė - Ža­deikiai (nuo 6,14 km iki 13,17 km, iš viso - 7,03 km) atkarpa, kur dir­ba UAB „Kvė­darsta“. Šio projekto vertė siekia 1,7 mln. Eur.

M. Toliušis, atstovaujantis ir šiai įmonei, tvirtino, kad jau yra įrengti kelio pagrindai, netrukus bus pradėtas kloti asfaltas. Čia darbų pabaiga numatoma kitų metų vasarą.

Morta MIKUTYTĖ

Justo AMBROZOS nuotr.

Pagramančio regioninio parko direkcija suorganizavo tradicinį, jau septintąjį, dviračių žygį Akmenos ir Jūros krantais. Kasmet aplankomos vis naujos vietos, objektai. Šįkart maršruto bendras ilgis siekė 45 kilometrus. Ringiai-Didkiemis-Žvingiai-Visbarai-Geniai-Gudlaukis-Ringiai. Pasiekėme, net Klaipėdos apskritį, Šilutės rajoną.

Į žygį išsiruošė 31 dalyvis. Kadangi 2017-ieji paskelbti piliakalnių metais, pirmas mūsų aplankytas objektas buvo Pagramančio piliakalnis, po to - netoli esanti Pagramančio atodanga. Tamošaičiuose stabtelėjome prie Milžino akmens, Didkiemyje - prie neseniai renovuotos bažnyčios. Toliau mynėme Laumenų link, kur pasivaišinome gardžiu kugeliu. Po pietų aplankėme Žvingių bažnyčią, per Visbarus mynėme Genių link, ant Genių atodangos pasigrožėjome nuostabiu kraštovaizdžiu, sustojome prie valstybės saugomų gamtos paveldo objektų – Genių ir Gudlaukio ąžuolų. Dar keletas kilometrų - ir mes grįžome į lankytojų centrą.

Baigę žygį gardžiavomės ant laužo virta kanapių žiedų arbata ir dalinomės įspūdžiais. 

Tomas KALAŠINSKAS

Pagramančio regioninio parko ekologas