„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Šilalės ateičiai - smėlio pilis

Jau turime kelias žiedines sankryžas, baseiną ir trium­fo arką. Tiesa, kol per Balsius remontuoja kelią, dar turime ir šviesoforą. Ir kai atrodė, jog betrūksta tik tilto išilgai tvenkinio, netikėtai kone miesto centre atsirado smėlio pilis. Žmonės ėjo jos žiūrėti, džiaugėsi ir fotografavosi. O kai jau visi išreiškė susižavėjimą, tai Aukštuomenės kronika irgi nusprendė pasisakyti ir perteikti kitą visuomenės nuomonę šiuo subtiliu klausimu. Mat kai kurie nesusipratėliai žiūri į pilį, niurna ir traukia pečiais:

- Kodėl iš smėlio? Argi laikys? Ir kodėl ant šaligatvio, o ne, tarkime, tvenkinio pakrantėje?

O taip, lietūs užeis, smėlio pilį nuplaus, vėjai į kišenes supūs nupirktą smėlį. Bet... Metai praeis, kiti ateis, o mies­tui paliks legenda. Ją žmonės kartos iš lūpų į lūpas, kartos keisis, o legenda gyvens.

Sykį buvo toks Jonas, kuris mėgo statyti svajonių pilis. Pilis mėgo, bet statyti nelabai sekėsi. Durniausia, jog tos pilys griuvo nė nepastatytos. Nei draugai, nei giminės, nei smalsūs turistai nespėdavo prie jų nusifotografuoti, tai ir nuotraukos nesklido per visą pasaulį internetu. O juk galėjo pasaulis išgirsti apie tokį statytoją, galėjo plūsti čia piligrimai, sugrįžę namo rodyti nuotraukas, sakyti savo draugams ir artimiesiems:

- Ir aš čia buvau! Žinot, kas statė?..

Maža Jono pilis - menki įdėjimai, stabilumo nėra. Bū­tų didžiulė, galinga - ar ją negeri vaikai paspirtų koja? Suprato Jonas: pilis turi bū­ti Seimo didumo. Tada ir apsauga garantuota!

Prieš kažkiek metų Seimo svajonių pilį jis statė ne vienas. Turėjo būrį šauklių, kurie nešė per kraštą gerąją žinią, trimitavo visiems apie Jono pergalę, ant sienų, langų ir durų klijavo statytojo nuotrauką. Labai gerai dirbo samdyti šaukliai - taip šaukė, kad jis ir pats patikėjo pergale, jau ruošėsi keltis į savo statytą ir paimtą Seimo svajonių pilį. Ne vienas ruošėsi keltis - su visa svita, su savo kariūnais ir generolais, kuriems pažadėjo šilčiausias Sei­mo svajonių vietas.

Ir štai išaušo diena, kai lagaminai jau sukrauti, su kaimynais beveik atsisveikinta. Bet...pramerkia Jonas akis - jokios svajonių pilies! Anei griuvėsių, nei pamatų, visiškai nieko - nei pareigų, nei mandatų.

Antrą sykį Seimo svajonių pilį Jonas statė dar atkak­liau, samdė dar brangesnius šauk­lius, bet ir antroji griuvo. Ir kai nebeliko jokios vilties, kažkas į ausį pašnabždėjo žodžius:

- Kam tu statai Seimo aukščio pilis? Susiręsk iš smėlio – ir išsipildys svajonė turėti pilį. O paskui, kai visi pamatys, tegu smėlio pilis patyliukais subyra. Tyliai, ramiai, lyg pinigai į kišenę. Dienos, savaitės ir metai praeis, o žmonės kalbės: čia buvo smėlio pilis. Kiti klaus: kas tas statytojas? Senieji jiems atsakys: tai tas garsusis Jonas, kur savo ir mūsų džiaugsmui smėlio pilį pastatė!

Paklausė to balso Jonas, suorganizavo ant šaligatvio pilį. Ir štai, žmonės eina pro šalį ir netveria džiaugsmu:

- O taip, smėlio pilis gerokai pigiau, nei tiltas išilgai tvenkinio!

Dar ir Kultūros centro priekį ta proga padažė – kaip kolchozų laikais, kai laukdavo partkomo patikrinimo, fermas su kreida pabaltindavo... Laikina? Bet juk taip gražu. Tik tas niekdarys lietus visą planą gali sugadinti...

Alius ŠAKINIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pasiūlytas kyšis virto solidžia bauda

Vienintelis visame mūsų rajone laikinai įrengtas švie­soforas remontuojamame kelyje per Balsių gyvenvietę jau ne vienam vairuotojui pridarė bėdų. Ir tik dėl to, jog kai kurie sėdintieji už vairo atsainiai žiūri į kelių eismo taisyklių reikalavimus. Visai neseniai teismo slenksčius teko minti vairuotojui, pasiūliusiam kyšį pareigūnams: žmogus taip sumanė išvengti baudos už važiavimą de­gant raudonam šviesoforo signalui. Šilalės rajono apylinkės teismas už bandymą papirkti policijos pa­reigūnus sunkvežimio vairuotoją pripažino kaltu ir sky­rė jam daugiau nei 1000 eurų baudos.

Bylos duomenimis, Kauno rajono gy­ven­tojas mėgino įsiūlyti 20 Eur kyšį po­licininkui, siekdamas susitarti, kad jo padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas nebūtų užfiksuotas. Sunkvežimio vairuotojas nepaisė draudžiamo (raudono) šviesoforo sig­nalo. Teisme vyras pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo poelgio. Teismas tai įvertino bei pripažino lengvinančia aplinkybe.

Skiriant bausmę, atsižvelgta į tai, jog vyras yra dirbantis, anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą. Tiesa, jis jau buvo baustas administracine tvarka.

Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjo padėjėja, atstovė ryšiams su visuomene Monika Vyšniauskienė informuoja, kad Šilalės rajono apylinkės teismas už bandymą papirkti pareigūnus sunkvežimio vairuotoją pripažino kaltu ir priteisė jam 1055 Eur baudą.

Pasak teismo atstovės, per pastaruosius 9 mėnesius Šilalės apylinkės teisme dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos išnagrinėta viena baudžiamoji byla. Tačiau pravartu žinoti, jog korupcinio pobūdžio nusikalstama veika, remiantis Korupcijos prevenci­jos įstatymu, laikomas kyšininkavimas, tarpininko kyšininkavimas, papirkimas, taip pat piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgalioji­mų viršijimas, dokumentų ar matavimo priemonių klastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pa­jamas, pelną ar tur­tą pateikimas, nu­sikalstamu būdu įgy­tų pinigų ar turto le­galizavimas ir kt.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Motociklu sprukęs bėglys turės atlyginti nuostolius

Praėjusių metų pavasarį nuo pareigūnų bėgęs ir ava­riją sukėlęs šilališkis Evaldas Štrapėla vėl atsidūrė teis­me. Šįkart Tauragės apskrities vyriausiasis policijos ko­misariatas į jį kreipėsi su ieškiniu, kad patruliams nepaklusęs vairuotojas atlygintų žalą už sulamdytą ci­vi­­lio asmens automobilį. Bylos nagrinėjimas baigėsi taikos sutartimi.

Istorija apie motociklininko gaudynes Šilalės rajone užpraėjusį pavasarį nuskambėjo visoje Lietuvoje. 2016 m. gegužės 19 d. pareigūnai pastebėjo be registracijos numerių važinėjantį motociklą „Yamaha“. Įtardami, jog jis gali būti vogtas, pareigūnai ėmė vairuotoją stabdyti. Tačiau šis nė nemanė paklusti teisėtiems jų reikalavimams ir lėkė toliau.

Remiantis tada Tauragės AVPK pateikta informacija, sprukdamas nuo policijos, mieste vaikinas važiavo ant vieno motociklo rato, išlėkė į priešpriešinę eismo juostą, taip sukeldamas pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei.
Prasidėjusios veiksmo filmo siužeto vertos gaudynės įvykio dalyvius atvedė į Tauragės rajoną, prie šilališkių pareigūnų prisijungė policijos ekipažai iš Tauragės. Pradžioje vaikiną mėginta stabdyti, blokuojant kelią tarnybiniu automobiliu, tačiau motocik­lininkas jį be vargo apvažiavo. Iš priekio parvažiuojantis kitas ekipažas, supratęs, kad vieniems šio bėglio sučiupti nepavyks, į pagalbą pasitelkė pro šalį važiuojantį visureigį „Volvo“. Pažeidėjas pro šią blokadą nebeprasiveržė – trenkėsi į kelio viduryje pastatytą automobilį ir nuskriejo į griovį.

Kadangi motociklas buvo neregistruotas, neturėjo galiojančios techninės apžiūros, buvo nedraustas, tapo aišku, jog „Volvo XC90“ savininkui nuostolius turės atlyginti Policijos komisariatas. Šis savo ruožtu su civiliniu ieškiniu kreipėsi į teismą, reikalaudamas žalos atlyginimo iš avarijos sukėlėjo.

Tauragės AVPK teismo prašė priteisti 8770 eurų žalos atlyginimo ir 5 procentų palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimu nurodyto visiško atlyginimo. Tačiau bylą, prasidėjus jos nag­rinėjimui, nuspręsta užbaigti taikos sutartimi. Mo­­tociklu skraidęs ir svetimą automobi­lį aplamdęs E. Štra­pėla geranoriškai su­tiko sumokėti ko­mi­saria­tui 7319 Eur už suniokotą niekuo dėto asmens mašiną. Kadangi suma nemenka, vy­ras pasisiūlė ją atlyginti lygiomis dalimis - po 121,98 Eur per 60 mėne­sių. Savo ruožtu Tau­ragės AVPK, ku­­riam teisme atstovavo viršininko pavaduotojas Vygandas Mylimas, atsisakė reikalavimo pri­siteisti 5 proc. palūkanų.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Lėšų į biudžetą surenkama trečdaliu daugiau

Savivaldybei vadovaujantys politikai turėtų kuo grei­­čiau keisti užstrigusią plokštelę: nuolatiniai pa­dū­sa­vimai, kad biudžete trūksta lėšų, tampa akivaizdžiu žmonių mulkinimu. Birželio pabaigoje penkių mėnesių biudžeto surinkimo rezultatus apibūdinusi Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Ši­lalės pos­kyrio vedėja Valė Dargienė informavo, jog šiemet biudžetas gavo 1,8 mln. eurų pajamų daugiau, nei pernai per tą patį laikotarpį.

Iššoko aukščiau bambos

Klaipėdos apskrities VMI Ši­lalės poskyrio vedėja V. Dar­­gienė sako, kad 90 proc. biudžeto pajamų sudaro mokesčiai ir tik dešimtadalį – baudos bei kitos įplaukos. Lyg bi­tės medų pajamas savivaldybės biudžetui suneša 783 ra­jone veikiančios įmonės ir per 20,7 tūkst. gyventojų.

Per penkis šių metų mėnesius į nacionalinį biudžetą sumokėjome 7,8 mln. Eur. Nacionalinį biudžetą sudaro savivaldybių ir valstybės biudžetai. Nors atrodo, jog tie 7,8 mln. Eur yra nemaži pinigai, tai sudaro mažiau nei ket­virtadalį visų Tauragės apskrityje sumokamų mokesčių, mažiau nei 2 proc. Klaipėdos regione surenkamų mokesčių ir tik 0,25 proc. nacionalinio biudžeto pajamų.

Didžiausia dalis į nacionalinį biudžetą sumokamų pinigų atitenka savivaldybės biudžetui – nuo šių metų pradžios kiekvieną mėnesį jis pasipildo maždaug milijonu eurų. Pernai per pirmuosius penkis mėnesius į rajono biudžetą buvo surinkta 83 proc. mažiau – tik 2 mln. 763 tūkst. Eur.

Praturtėjimas – ne dėl pagerėjusio gyvenimo, didesnių atlyginimų ir įsteigtų naujų darbo vietų, o dėl to, kad nuo šių metų Biudžeto sandaros įstatyme numatyta savivaldybėms palikti didesnę gyventojų pajamų mokesčio dalį. Pagal tai VMI sudarė savivaldybių biudžetų surinkimo planus. Nors šiemet jis buvo nustatytas didesnis, Šilalė sugebėjo iššokti aukščiau bambos – biudžeto pajamų surinkimas net 587 tūkst. Eur viršijo lūkesčius.

Gerokai mažesnė Šilalėje surenkamų mokesčių dalis patenka į valstybės biudžetą – per penkis mėnesius ten nukeliavo 2,7 mln. Eur. Iš jų 2 mln. 257 tūkst. Eur yra pridėtinės vertės mokestis (PVM), likę 163 tūkst. Eur – pelno mokestis.

V. Dargienės duomenimis, šiemet į valstybės biudžetą šilališkiai sumokėjo 503 tūkst. Eur pelno ir PVM mokesčių mažiau nei pernai. Priežastis – smukusi įmonių apyvarta, kuri akivaizdžiai liudija apie prastėjančią provincijos ekonomiką. 

Daugiausiai sumoka ne žemdirbiai 

Klaipėdos AVMI duomenimis, Šilalėje yra tik vienas didelis ir 15 vidutinių mokesčių mokėtojų. Didžiaisiais vadinamos įmonės, kurių įmokos į nacionalinį biudžetą per einamųjų metų ketvirtąjį ir tris praėjusių metų ketvirčius siekia 4 mln. Eur arba apyvarta yra didesnė nei 30 mln. Eur. Šiuos kriterijus Šilalės rajone atitinka tik UAB „Jozita“, pernai sumokėjusi 1 mln. 51 tūkst. Eur mokesčių. Tai sudaro 6,6 proc. visų Šilalėje į nacionalinį biudžetą sumokamų mokesčių.

Vidutinių mokesčių mokė­tojų, per metus sumokančių 150 tūkst. Eur mokesčių arba viršijančių 5 mln. Eur apyvartą, rajone yra 15. Prie tokių priskiriama UAB „Eurobiuras“, pernai sumokėjusi 583 tūkst. Eur, žemės ūkio bendrovė „Kontautėliai, sumokėjusi 361 tūkst. Eur, UAB „Lankmelita“, sumokė­ju­si 347 tūkst. Eur, UAB „Ma­rijonas“, pervedusi į biudžetą 339 tūkst. Eur, UAB „Kvė­darsta“, biudžetui atseikė­jusi 317 tūkst. Eur, ir kitos didesnės įmo­nės.

Taigi 16 Šilalės rajone veikiančių įmonių atseikėja trečdalį visų rajone nacionaliniam biudžetui sumokamų mokesčių. Pasak V. Dargienės, tai patvirtina, jog ne žemdirbiai išlaiko rajono biudžetą, nors Šilalė ir vadinama žemdirbišku kraštu.

Tačiau pačią didžiausią mokesčių dalį – daugiau kaip 54 proc. pajamų - į biudžetą suneša 767 mažos įmonės: 314 „uabų“, 195 individualios įmo­nės, 185 ne pelno siekiančios ir 86 kitos organizacijos.

Per penkis šių metų mėnesius verslo liudijimus išsipirko 286, individualia veikla vertėsi 492 rajono gyventojai. V. Dargienė tikina, kad jų indėlis į biudžetą yra labai skirtingas.

„Pastebime tendenciją registruoti individualią veiklą pagal pažymą, nes tokie asmenys patys tvarko buhalteriją ir turi daugiau galimybių nuslėpti mokesčius. Tie žmonėse, kurie įsigyja verslo liudijimus bei sumoka vienkartinį mokestį, deklaruoja pajamas, kurios mums atrodo realios, o lygiai tokią pat veiklą pagal pažymą vykdantys deklaruoja keliolika kartų mažesnes pajamas. Visų atvejų vertinti vienodai negalime, bet tokių abejotinų pasitai­ko“, - sako Klaipėdos AVMI Ši­lalės poskyrio vedėja.

Gyventojai, mokantys žemės, nekilnojamojo turto, paveldėjimo bei kitus vienkartinius mokesčius, į biudžetą sudeda tik 12,7 proc. pajamų.

Kasmet Mokesčių inspek­cija stebi, kurie mokesčių mo­kėtojai daro didžiausią teigiamą ir neigiamą įtaką biudžeto pajamų surinkimui. V. Dargienė šiemet išskyrė UAB „Kvėdarsta“, per penkis mėnesius sumokėjusią beveik 100 tūkst. Eur daugiau nei pernai, ir gyvulius superkančią bendrovę „Marijonas“, per šį laikotarpį sumokėjusią net 228 tūkst. Eur – pernai per tą patį laiką ji buvo sumokėjusi tik 68 tūkst. Eur.

Didžiausią neigiamą poveikį biudžeto surinkimui šiemet padarė UAB „Jozita“, sumokėjusi 210 tūkst. Eur mažiau nei pernai, ir UAB „Viktomas“, sumažinęs įmokas į biudžetą maždaug  20 tūkst. Eur.

Mažinti šešėlį turės ir valdininkai

V. Dargienė į tarybos posėdį susirinkusiems politikams ir valdininkams priminė, kad Mokesčių administravimo įs­tatymas įpareigoja savivaldy­bės institucijas ir įstaigas teikti mokesčių administratoriui visapusišką pagalbą: tai yra pranešti apie mokesčių įstatymo pažeidimo požymių turinčias veikas, kai tik jos tampa žinomos, įstaigoms bei organizacijoms atliekant savo funkcijas.

„Iš eilinių gyventojų pasitikėjimo telefonu 1882 VMI gauna nemažai skambučių. Atlikę stebėsenos ir  kontrolės veiksmus, nustatome, jog maždaug pusė pranešimų būna teisingi. Savivaldybės jokių pranešimų mums nepateikia, nors manome, kad, tikrindami pašalpų prašančių gyventojų buities sąlygas, mato, jog kažkas gal dirba užsienyje, turi prabangių automobilių. Nežinau, kokiais kriterijais jūs tokius atvejus vertinate, bet jei pateiktumėte mums tokius sąrašus, ir mes vieną kitą atvejį gal nusižiūrėtume“, - prašė pagalbos V. Dargienė.

Nesąžiningo praturtėjimo atvejus, V. Dargienės manymu, turėtų pastebėti ir statybos leidimus išduodantys valdininkai. Tarkime, jei tokio leidimo prašo niekur nedirbantis arba užsienyje dirbantis asmuo, kyla klausimas, iš kokių pajamų jis vykdys statybas.

Mokesčių inspekcijos Šilalės poskyrio vedėja tikisi ir seniūnų pagalbos. Geriausiai savo gyventojus pažįstantys valdininkai, pasak V. Dargienės, galėtų pranešti mokesčių administratoriui, kas jų seniūnijose nuomoja sodybas, pirtis, kubilus ir pan. Pasirodo, nemažai tokia veikla užsiimančių gyventojų nemoka jokių mokesčių.

„Mes jau kelinti metai rengiame akciją „Vasaros sezonas“, kuri skirta nustatyti neregistruotai veiklai. Taikome įvairius metodus, nemažai padeda kai kurie mokesčių mokėtojai, bet labai sunku išsiaiškinti, kas yra sodybų ar pirčių savininkai. O neturėdami pavardžių, negalime atlikti patikrinimų. Gal seniūnai galėtų mums pateikti gyventojų, turinčių tokius objektus, sąrašą? Nežinau, kaip jūs į tai pažiūrėsite, bet informacija labai reikalinga. Tik bend­romis jėgomis galime panaikinti šešėlį, viena Mokesčių inspekcija to padaryti nepajėgi“, - pripažino V. Dargienė.

„Pirčių dabar yra daug, štai ir Algirdas pirtį turi“, - mostelėjo į tarybos narius meras Jonas Gudauskas.

Ne itin palankiai mintį apie bendradarbiavimą su mokesčių administratoriais sutiko ir kiti politikai. Vieni siūlė inspektoriams skaityti laikraštį, kuriame yra daugybė skelbimų, kiti patarė važiuoti užsisakyti paslaugų – dabar visi stengiasi sudaryti su klientais rašytinę sutartį, kad nesupleškintų sodybų ir jose esančio turto.

Po tokių diskusijų tampa akivaizdu, jog vis dar gaji nuostata, kad būti pilietiškiems ir sąžiningiems prilygsta skundimui, o to visi kaip įmanydami stengiasi išvengti. Net politikai, kurie turėtų būti patys sąmoningiausi valstybės šalininkai.

Daiva BARTKIENĖ

Dirbame ir atostogaujame prasmingai

Mes, jaunieji Šilalės maltiečiai, aktyviai dalyvaujame gerumo veikloje. Padedame vienišiems seneliams at­lik­ti būtiniausius darbus, lankome gyvenančiuosius globos namuose, slaugome sunkiai sergančius. Nelie­kame abejingi ir negalią turintiems vaikams. Dirbame nesitikėdami jokio atlygio, todėl labai apsidžiaugėme, kai mūsų veiklą kuruojanti Rozvita Beržinienė surengė pažintinę kelionę į Trakus.

Labiausiai norėjome aplankyti Galvės ežero saloje ku­nigaikščių Kęstučio ir Vytauto pastatytą pilį, taip gražiai aprašytą Maironio. Kad patektume į ją, ekskursijos vadovės Rozvitos iniciatyva, turėjome pa­deklamuoti eilėraštį „Trakų pilis“, todėl stengėmės nesuklysti. Pilies viduje gidė mus vedžiojo iš menės į menę, primindama garsią mūsų šalies istoriją, o didžiausią įspūdį paliko inscenizuota riterių kova. Aplankę pilį, smagiai plaukėme laivu po Galvės ežerą, klausėmės kapitono pasakojamų legendų apie salų atsiradimą.

Maloniai nustebino Užutrakio dvaras - didingas pastatas su restauruotomis menėmis ir terasa. Grožėjomės parko augmenija, ornamentiniais gė­lynais, marmuro vazomis bei skulptūromis.

Kelionės pabaigoje aplankėme Angelų kalvą, kur tarp daugybės kitų suradome ir maltiečių angelą. O išalkę po ilgų vaikščiojimų gardžiavomės gar­siaisiais Trakų kibinais.

Nuoširdžiai dėkojame mūsų vadovei Rozvitai už nuostabią kelionę.

Ugnė KOŠINSKAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos jaunoji maltietė  

AUTORĖS nuotr.

Medvėgalio radiniai: čia būta galingos pilies

Dvi savaites trukę archeologiniai Medvėgalio Pilies kalno kasinėjimai patvirtino, kad čia būta išskirtinės pilies. Kalno šlaite, šiaurinėje pusėje, aptikta akmeninių sienos liekanų.

- Įprasta, kad ant piliakalnio viršūnės randame gynybos įtvirtinimų liekanų, tačiau sienos pačiame piliakalnio šlaite - daug retesnis dalykas, - „Šilalės artojui“ sakė tyrinėjimų vadovas, Klaipėdos universiteto docentas, archeologas Gintautas Zabiela. - Tai rodo, jog čia būta gerai įtvirtintos bei reikšmingos pilies.

- Medvėgalis neabejotinai buvo Medininkų žemės cent­ras, - tvirtino tyrinėjimais susidomėjęs iš Telšių atvykęs Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas ir ilgametis Telšių „Alkos“ muziejaus direktorius Stasys Kasparavičius. - Kas tuo metu buvo Varniai? Paprasčiausia gyvenvietė. Gynybos centras galėjo būti tik Medvėgalis.

- Štai mūsų atkasta akmeninė pamatų juosta, - rodė G. Zabiela. - Žemaitijoje pilys statytos medinės, o iš akmenų būdavo daromi sienų pamatai. Čia jų likučiai. Tai pats įdomiausias radinys.

Kad ir koks svarbus mūsų kraštui būtų Medvėgalis, jis, pasirodo, tyrinėtas labai mažai.

- Iki šio amžiaus jis iš viso nebuvo tirtas, - sakė mokslininkas. - Pirmieji papėdės tyrinėjimai atlikti 2006 metais, rengiantis kalno tvarkymui bei siekiant nustatyti kultūrinius sluoksnius. Po jų žinoma, kad čia būta gyvenvietės nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki pilies gyvavimo pabaigos, tai yra iki XIV amžiaus pirmosios pusės. Gyvenvietės likučių rasta pietinėje ir šiaurinėje papėdėje, tik šiaurinėje pusėje kultūrinio sluoksnio ruožas siauresnis. Pernai šiaurinėje Med­vėgalio papėdėje ieškojome kūlgrindos ir po 20-30 centimetrų durpių sluoksniu radome tris nedideles akmenimis grįstas aikšteles. Tai nėra žemaičiams būdingas povandeninis akmenų kelias arba jo likučiai, dar neaiški tų akmeninių aikštelių paskirtis. Užtat mūsų radiniai ant pagrindinio, aukščiausiojo Žemaitijos kalno pakeitė vyravusią nuomonę apie jį. Manyta, jog tai natūralus ir žmonių nenaudotas kalnas, tačiau ant jo radome pusės metro storio kultūrinį sluoksnį ir keramikos liekanų. Jeigu ant kalno viršūnės gyveno žmonės, galime tvirtinti, kad tai ne šiaip sau natūralus kalnas, o piliakalnis.

Šiemet Klaipėdos uni­ver­si­teto studentai, Kal­ti­nė­nų bei Laukuvos gimnazijų moksleiviai, vadovaujami universi­te­to mokslininkų ir istorijos mokytojų, atidengė kultūrinio sluoksnio ruožą ant Pilies kalno. Velėnas jie sudėjo į atskirą krūvą, po darbo jas užtaisys kaip buvę, o kasamą žemę sijoja per sietus. Žiūrint iš šalies, darbas panašus į aukso ieškotojų. Kai pro vielinį tink­lelį išbyra smėlis, visi supuola žiūrėti, kas liko. Ant sieto - tai ang­lies trupinukai, tai koks žalvario gabaliukas. G. Zabiela rodo pačius įdomiausius radinius - žalvarinį pakabuką, žalvarinę įviją, karoliukus ir kitus XIII–XIV a. papuošalus. Neblogai išsilaikęs geležinis pincetas - XIV a. radinys. Kam jis buvo naudojamas?

- Istorikai nesutaria dėl jo paskirties, - sakė mokslinin­kas. - Pagal vieną versiją, tai galėtų būti dar­bo įrankis, nau­­­dojamas smulkiems, sunkiai sučiupinėjamiems daiktams, tarkime, juvelyriniams dirbiniams apdoroti. Pagal ki­tą - priemonė, naudojama plau­kams pešioti.

Geležinis arbaleto ieties ant­galis - irgi radinys iš XIV a., bet tai - jau kryžiuočių palikimas.

- Arbaleto ietimis kryžiuočiai apšaudydavo pilių gynėjus. Šį antgalį aptikome prie šlaito sienos likučių, - aiškino G. Zabiela.

Iš visų rastų daiktų pats seniausias - kaulinis smeigtukas. Jo amžius - apie 2000 metų. Iš to istorikai daro išvadą, jog prieš tiek laiko Med­vėgalyje jau gyveno žmonės - daug seniau, negu atsirado pilis.

- Kaulinis smeigtukas - apskritai pats seniausias Medvėgalio radinys, - sakė mokslininkas.

Jis tvirtino esąs patenkintas dviejų savaičių „laimikiu“.

- Būna, kad kasinėjame, kasinėjame ir nerandame nieko. Tačiau šį sykį - puikios radybos, gerokai praplėtusios mūsų žinias apie Medvėgalį, - „Šilalės artojui“ pasakojo archeologas.

Acheologiniai Medvėgalio ty­rinėjimai - bendras Klaipėdos universiteto ir Šilalės savivaldybės projektas. Prie jo geranoriškai prisidėjo ir Buciškėje gyvenantys Snieguolė bei Domas Akstinai. Garsiajame Jurskio dvare jie priglaudė jaunuosius archeolo­gus, suteikdami Klaipėdos uni­ver­siteto studentams nak­vy­­nę bei skirdami patalpas stovyk­lautojams pavalgy­ti. Kal­­ti­nė­nų ir Laukuvos gim­na­zis­tai į darbą buvo vežiojami iš namų.

- Itin didelio pagyrimo verti Kaltinėnų bei Laukuvos moksleiviai, - sakė viena iš tyrinėjimo organizatorių, Šilalės savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė. - Kad žinotumėte, kaip jie kruopščiai ir atkakliai dirbo! O juk tai ne tik daug kantrybės reikalaujantis, bet ir fiziškai sunkus darbas. Kasti, sijoti žemę nėra lengva. Ant kalno ir saulė kepino, ir vėjas pūtė, tačiau mokiniai nė kiek neniurnėjo. Esu jais sužavėta.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

 

Laukuva - 2018-ųjų Mažoji Lietuvos kultūros sostinė

Neseniai vykusio festivalio „Naisių vasara 2017“ metu paskelbtas Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių sąrašas. Tarp dešimties išrinktųjų pateko ir Laukuva.

Seniūnas Virgilijus Ačas sa­kė, jog Laukuvą šiai nominacijai pasiūlė Šilalės vietos veik­los grupės (VVG) pirmininkė Teresė Jankauskienė.

„Tokiu būdu buvo įvertin­ta mūsų bendruomenės veik­­la. Šis statusas – ir garbė, ir atsakomybė, ir darbas. Steng­simės garsinti ne tik Lau­ku­vos, bet ir rajono vardą“, – teigė seniūnas.

T. Jan­kaus­kienė „Šilalės artojo“ skaitytojams paaiškino dar pernai gavusi Lietuvos kaimo bend­ruomenių sąjungos raginimą siūlyti nominantus tapti Ma­­žąja kultūros sostine. Ta­čiau tąkart šios idėjos buvo atsisakyta.

„O šiemet, įvertinę bendruomenes, aktyviausiai organizuojančias įvai­rius renginius, nusprendėme dalyvauti. Gavę laukuviškių sutikimą, ir pasiūlėme šiai nominacijai. Šiuo metu bendruomenės pirmininkė yra išvykusi, tad kaip viskas toliau vyks, spręsime, jai grįžus“, – sakė T. Jan­kaus­kienė.

Kol kas Mažųjų kultūros sostinių sąrašas dar niekur nėra skelbiamas. Jis paviešintas tik „Naisių vasaros 2017“ festivalio scenoje.

Mažosios kultūros sostinės atrenkamos konkurso bū­du pa­gal iš anksto nustatytus LR Kul­­tūros ministerijos reikala­vimus. Pirmąja Mažąja Lie­tu­vos kultūros sostine 2015 m. tapo Naisiai. Kasmet renkama ne mažiau kaip 10 kaimų, kurie, paskelbti Mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis, garsina rajono ir kaimo vardą įvairiais renginiais. Pernai šį titulą „nešiojo“ Pagramantis, šiemet juo didžiuojasi Vil­kyš­kiai (Pagėgių savivaldybė) ir Priekulė (Šilutės r.).

Morta MIKUTYTĖ

Keliuose dviratininkai nepageidaujami?

Ar gali būti, kad Šilalės keliuose maža vietos? Pasi­ro­do, gali. Kai trūksta kultūros, kai kurie vairuotojai nesibodi, atidarę automobilio langą, net aprėkti va­žiuo­jančiuosius dviračiu. Ir nesuprasi, kas neįtiko tokiam nervingam vairuotojui: ar dviratis per lėtai riedėjo, ar kelias pasirodė per siauras... Kita vertus, tai tik įrodo, jog dviračių takų, kurie pagelbėtų kiekvienam jaustis saugiai, Šilalėje itin trūksta.

Į „Šilalės artojo“ redakciją kreipėsi dažnai dviračiu važinėjanti Danutė S. Ji sako sunkokai vaikštanti, todėl ši transporto priemonė gerokai pa­lengvina jai gy­venimą. Deja, moteris apgailestauja, jog dalis vairuotojų daž­nai elgiasi lyg vienvaldžiai gat­vių šeimininkai.

„Miesto šaligat­viai, tiesa, ne visur, yra pakankamai platūs, tad būtų galima „nupiešti“ dviračių takų ribas. Nes, važiuojant gatve, jau kelis kartus vos nepartrenkė auto­mobilis. Būna, kad ir aprėkia, jog neva mes trukdome eismui. Ir niekam nesvarbu, kad vilki iš tolo matomą liemenę, kad dviratis turi visus žibintus bei pan. Pastebėjau, jog nei vairuotojai, nei pėstieji dviratininkų nemėgsta. Todėl jei būtų specialus ženk­linimas, turėtume savo „teritoriją“, niekam netrukdytume“, – mano Danutė S.

Kokia mūsų mieste situacija dėl dviratininkų ir kaip vertina automobilininkų vaira­vimo kultūrą, pasiteiravo­me Šilalės policijos komisa­riato viršininko Audriaus Lu­ko­šiaus. Šis patikino, jog kul­tūros galėtų pasimokyti tiek dviratininkai, tiek ir automobilių vairuotojai.

„Šilalės centre nė­ra dviračių takų – tegalime džiaugtis vos vienu, besidriekiančiu miesto pakraščiu Ši­lo g., Nevočių link. Pagal šiuo metu galiojančias kelių eismo taisykles, dviratininkas ga­li važiuoti gat­ve (kuo arčiau dešinio kelkraščio), taip pat – šaligat­viu, bet neturi trukdyti pėstiesiems. Ho­ri­zontaliojo ženk­linimo čia nereikia.

O vairavimo kultūros, manau, truputėlį daugiau reikėtų ir automobilių vairuotojams. Būtina nepamiršti, jog vieną dieną sėdintis už automobilio vairo gali tapti dviratininku. Ir atvirkščiai.

Tačiau jeigu buvote aprėktas, visada galite kreiptis į policiją. Aišku, tokiu atveju būtina įsidėmėti automobilio valstybinį numerį ir suteikti kitos išsamesnės informacijos, kad pareigūnai galėtų nustatyti nekultūringą vairuotoją“, – teigė Šilalės policijos komisariato vadovas.

Jis priminė, jog dviračių vairuotojai yra pilnateisiai eismo dalyviai, tačiau privalo laikytis kelių eismo taisyklių. Juo labiau, kad vasarą polici­ja žada rengti specialius reidus, kurių metu labiausiai bus akcentuojamas tinkamas dviratininkų važiuojamosios kelio dalies kirtimas pėsčiųjų perėjose. Taisykles pažeidžiantys  (nuo dviračio nenulipantys ir per pėsčiųjų perėją važiuojantys) dvi­ratininkai turėtų prisimin­ti, jog už tokį pažeidimą Ad­ministracinių nusižengimų ko­deksas numato pinigines baudas.

Nenulipus nuo dviračio, kelią kirsti leidžiama tik specialiai paženklintose dviratininkams skirtose perėjose.

Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, šiemet (iki birželio mėn.) šalies keliuose ir miestų gatvėse užfiksuoti 76 dviratininkų susidūrimai su automobiliais. 4 iš jų pasibaigė dviratininkų mirtimi, 92 dviratininkai bei 2 dviračių keleiviai buvo sužeisti. Pernai šalies keliuose iš viso žuvo 17 dviratininkų, 230 buvo sužaloti.

Morta MIKUTYTĖ

Nebijokime ginti savo teisės į saugų darbą

Valstybinės darbo inspekcijos posėdžiuo­se nagrinė­jami darbo ginčai, susiję ir su Ši­­lalės rajono žmonėmis. Vienas iš tokių – dėl UAB „Nermista“ ne­iš­­mokėto atlyginimo darbuotojui M. R. Pas­­tarasis gin­čas baigėsi darbuotojo naudai.

Vien per pirmuo­sius keturis šių metų mė­nesius Vals­tybinė darbo inspekcija jau sulaukė aštuonių prašymų spręsti darbo ginčus.

Lietuvos Respublikos vyriau­siojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Dalius Čeponas „Šilalės artojui“ sako, jog Šilalės rajono gyventojai, esant reikalui, savo teisių ginti nesibodi. Pernai gauti 38 prašymai nagrinėti ginčus, o šiemet jau sulaukta aštuonių.

„Į Darbo ginčų komisijas galima kreiptis dėl darbo užmokesčio, sutarties sąlygų, darbo bei poilsio laiko netinkamo organizavimo, dėl drausminės nuobaudos, materialinės žalos atlyginimo ir kitais, su darbo santykiais susijusiais klausimais. Nuo liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, Darbo ginčų komisijų funkcijos išsiplėtė. Bus taip pat nagrinėjami darbo ginčai dėl sutarčių nutraukimo, neturtinės žalos atlyginimo bei kiti“, – aiškina D. Čeponas.

Anot vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, Darbo ginčų komisija yra privaloma ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucija, sprendžianti individualius darbo ginčus. Neradus sutarimo šioje institucijoje, aiškinimasis gali persikelti į teismą. Tokios komisijos veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) teritorinių skyrių.

„Į Darbo ginčų komisiją žmo­nės dažniausiai kreipiasi dėl nesumokėto atlyginimo. Taip pat būna skundų dėl netinkamai skaičiuojamo darbo ir poilsio laiko bei užmokesčio už viršvalandžius. Tačiau Darbo ginčų komisijos yra tik dalis VDI veiklos. Pagrindiniai VDI darbo barai yra darbo įstatymų pažeidimų, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų prevencija.

Siekiame, jog keistųsi Lietuvos darbdavių ir darbuotojų požiūris, jog būtų labiau vertinama darbų sauga. Kol kas būtent šiai sričiai skiriama per mažai dėmesio. Tą puikiai parodė nelaimingų atsitikimų dar­be proveržis gegužę. Per dvi to mėnesio savaites šalyje žuvo net 4 darbuotojai“, – apie VDI veiklos prioritetus pasakoja D. Čeponas.

Darbo inspektoriaus pateik­tais duomenimis, 2016 m. Šilalės rajone lengvų nelaimingų atsitikimų darbe daugiausiai pasitaikė apdirbamosios gamybos įmonėse. Viena nelaimė įvyko dėl netinka­mo pa­vojingų darbų organizavi­mo, o trečdaliu atvejų nusta­tyta, kad nelaimės kilo dėl pačių nukentėjusiųjų jiems privalomų inst­ruk­cijų reikalavimų pa­žei­dimo ar nesilaiky­mo. Šiemet mū­sų rajono įmonėse (negalutiniais duo­menimis) jau įvyko 2 leng­vi nelaimingi atsitikimai.

„Kalbant apie nelegalų darbą, Šilalės rajone 2016 m. nustatyta 13 nelegaliai dirbusių asmenų, o šiemet, per pirmus keturis mėnesius, – 7. Iš Darbo ginčų komisijos veiklos matome, jog, kaip visur ir visada, yra sąžiningų darbdavių ir nelabai sąžiningų (kaip ir darbuotojų). Todėl negalima vienareikšmiškai teigti arba neigti, kad darbdaviai menkina savo darbuotojus ar jų negerbia. Pasitaiko įvairių situacijų, tačiau dažnai būna, jog abi šalys nesilaiko tam tikrų normų, įsipareigojimų, įstatymo reikalavimų“, – sako D. Čeponas, pridurdamas, kad Šilalės rajone, kaip ir visoje šalyje, dar labai trūksta saugaus darbo kultūros.

Žinoma, VDI ne tik atlieka įvairius patikrinimus ar skiria baudas. Ji taip pat konsultuoja darbdavius bei darbuotojus įvairiais su darbo santykiais susijusiais klausimais, atlieka nelegalaus dar­bo kont­rolę. Į VDI galima kreiptis ir viešojo intereso pagrindu.

„Informuoti mus apie dar­bų saugos pažeidimus ar nelegalaus darbo apraiškas galima ir elekt­roniniu paštu, telefonu ar mūsų socia­linio tinklo „Facebook“ pas­kyroje. Sulaukiame pranešimų dėl, pavyzdžiui, statybose nesaugiomis sąlygomis dirbančių darbuotojų, aplaidžiai įrengtų statybviečių. Labai skatiname tokį pilietiškumą ir bendruomeniškumą“, – teigia VDI darbuotojas.

Vasarą prasideda sezoninių darbų įkarštis. Tokiu laikotarpiu nesąžiningam darbdaviui gali kilti pagunda samdyti jauną ir nepatyrusį darbininką, kuris nežino savo teisių ir darbo imasi nereikalaudamas sutarties.

„Sulaukiame daug užklausų dėl sezoninio darbo. Šiuo metu jo ypač ieško jauni žmonės, o kai kuriems iš jų – tai pirmasis darbas. Pastebime, kad neretai kreipiasi tie, kurie yra jau patyrę tam tik­rą žalą, pavyzdžiui, nepasirašoma darbo sutartis, vasaros pabaigoje išmokamas mažes­nis nei sutartas arba išvis neišmokamas atlygis, o tada jau būna per vėlu. Jeigu nėra sutarties, tokius atvejus tirti daug sudėtingiau. Taip pat dažnam rūpi, nuo kokio amžiaus galima dirbti, kokius darbus gali atlikti nepilnamečiai, ko­kia turėtų būti jų darbo trukmė, taikomos leng­vatos bei pan.“, – pasakoja inspektorius.

Pasiteiravome, kokiais klau­simais į Darbo ginčų komisiją dažniausiai kreipiasi šilališkiai. Pasirodo, dažniausiai - dėl darbo užmokesčio.

„Nesame pastebėję, jog žmonės vengtų kreiptis į VDI, baimindamiesi, ką apie juos pagalvos kiti. Galbūt dėl to, kad Darbo ginčų komisija nelaikoma tokia griežta institucija kaip, pavyzdžiui, teismas. Galbūt kokių nors abejonių ir baimių kyla, tačiau skatinu ir darbuotojus, ir darbdavius nebijoti ginti savo teisių“, – ragina VDI atstovas D. Čepo­nas.

Vienas paskutinių nagrinė­tų darbo ginčų buvo M. R. kreipimasis dėl UAB „Nermista“ neišmokėto atlyginimo. Inspekcija neatskleidė posėdžio ir ginčo nagrinėjimo eigos bei visų kilusių klausimų. Tačiau šįkart viskas išspręsta darbuotojo naudai – išieškotos su darbo santykiais susijusios sumos ir vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.

Morta MIKUTYTĖ

Rinkliavos nemokės tik religinės bendruo­me­nės

Nuo liepos 1 d. įsigaliojusi dvi­narė rinkliava už atliekų tvarkymą kišenes labiausiai patuštins dau­giabučių namų ir kaimo gyventojams. Birželio mėnesį savivaldybės taryba nustatė lengvatas tiems, kurie butuose gyvena po vieną ar du, sumažino kintamąją rinklia­vos dalį gyvenantiesiems toliau nei puskilometrį nuo atliekų su­rin­kimo vietų. Tačiau pastovią rink­liavos dalį turės mokėti visi, iš­skyrus religines bendruomenes – valdžios sprendimu, bažnyčios nuo jos visiškai atleistos.

Apmokestins mažesnį plotą

Lengvatos nėra politikų geranoriškumo išraiška – jos buvo ir anksčiau, bet, pabrangus rinkliavai, tapo dar svarbesnės. Įstatymas numato, jog mokestis už atliekų tvarkymą negali būti didesnis nei 1 proc. šeimos pajamų, todėl, nenumatę lengvatų, politikai būtų užkrovę savivaldybės administracijai prievolę sukurti kompensavimo mechanizmą ir gerokai pridėję papildomo darbo.

Priiminėjant sprendimą dėl dvinarės vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą įvedimo, bene daugiausiai klausimų kilo dėl po vieną ir du gyvenančių asmenų. Iki šiol vienas mieste gyvenęs žmogus už atliekų tvarkymą mokėjo 17 eurų, kaime – 13 Eur. Įvedus dvinarę rinkliavą, vienam gyvenančiam asmeniui tektų mokėti 33 Eur, dviem – 45 Eur. Vadinasi, mokestinė našta padidėtų bene dvigubai.

Todėl rajono meras Jonas Gu­dauskas sudarė politikų ir valdininkų darbo grupę leng­vatoms nustatyti. Pasiūlyta pataisyti 26 rinkliavos nuostatų punktą ir jame numatyti, kad vienas deklaruotas asmuo moka ne daugiau kaip už 50 kv. metrų, o dviese – ne daugiau kaip už 70 kv. m būsto. Maksimalus apmokestinamas plotas yra 100 kv. m.

Taip pat buvo siūloma išsaugoti lengvatas, iki šiol ga­liojusias pagal atstumą nuo atliekų surinkimo vietos. Tau­­ragės regiono at­liekų tvarkymo cent­ro (TRATC) vadovų paprašyta suskaičiuoti bei pateikti informaciją, kiek žmonių gautų lengvatas ir kiek jos kainuotų rajono biudžetui.

Lengvatų kaina - tūkstančiai

Iš TRATC rašto matyti, jog iki šiol rinkliava 30 proc. buvo sumažinta 129 nekilnojamojo turto savininkams, gyvenantiems toliau nei puskilometris nuo atliekų surinkimo vietos. Toliau nei 2 kilomet­rai gyvena ir 50 proc. rinkliavos lengvata naudojosi 79 rajono gyventojai. Suskaičiuota, kad jei jiems išliktų tokios pat kintamosios rinkliavos dalies lengvatos, rajono biudžetas per metus negautų 2662 Eur.

Rašte nurodyta, kiek biudžetui kainuotų ir religinių bend­ruomenių atleidimas nuo mokesčio už atliekas. Bend­ras rajono bažnyčių plotas sudaro daugiau nei 8 tūkst. kv. m, todėl joms per metus reikėtų sumokėti 243 Eur pastoviosios ir 1216 Eur kin­tamosios rink­liavos dalies.

Tauragės RATC duomenimis, iki įvedant dvinarę rink­liavą, kaip vienas būste dek­laruotas asmuo už atliekų tvarkymą mokėjo 1870 rajono gyventojų. Iki 50 kv. m būste gyvena 376, didesniame – 1494 asmenys. Per metus jie turėtų sumokėti 27 tūkst. 826 Eur pastoviosios rinkliavos dalies. Sumažinus kintamąją dalį, rajono biudžetas netektų 8950 Eur.

Dviese gyvenamąją vietą deklaravo ir pagal gyventojų skaičių rinkliavą už atliekų tvarkymą iki šiol mokėjo 1427 nekilnojamojo turto savininkai. Mažesniame nei 70 kv. m būste gyvena 417, didesniuose – 1010 rinkliavos mokėtojų. Per metus jie turėtų sumokėti 24 tūkst. 703 Eur pastoviosios dalies, o lengvata sudarytų 4839 Eur.

Pakelis cigarečių - brangesnis 

Didžiausios diskusijos dėl lengvatų virė Kaimo reikalų bei Aplinkosaugos ir komunalinio ūkio reikalų komitetų posėdžiuose. Savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vedėja Reimunda Ki­belienė informavo, kad, su­mažinus apmokestinamą būs­tų plotą vienam asmeniui iki 50 kv. m, o dviem – iki 70 kv. m, biudžetas neteks beveik 13,8 tūkst. Eur, tačiau gyventojams rinkliava vis tiek pabrangs: vieniši žmonės, net ir sumažinus apmokestinamą plotą, per metus už atliekų tvarkymą turės sumokėti 22 Eur.

„Turime 114 tūkst. Eur skolą vežėjui“, - priminė savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus ir siūlė tarybos nariams spręsti, ar socialiai teisinga buvo senoji tvarka, kai šilališkiai mokėjo gerokai mažiau už visų kitų aplinkinių savivaldybių gyventojus.

„Mūsų žmonės mokėjo pigiausiai Lietuvoje. Pa­gal­voki­te patys: 13 Eur per metus už atliekų surinkimą kaime – vos po eurą per mėnesį, kai reikia jas paimti, nuvežti į sąvartyną ir sutvarkyti. Dabar bus 22 Eur – vos ne dvigubai, bet irgi neišeis nė po 2 Eur per mėnesį. Cigarečių pakelis daugiau kainuoja, bet dėl to jokios problemos nė­ra“, - savo požiūrį į mokesčius dėstė meras J. Gudauskas.

Pasak jo, 2012 m. įvedus rinkliavą, paaiškėjo, kad rajone buvo tvarkoma tik penktadalis atliekų, todėl reikėjo kelių metų, jog žmonės priprastų šiukšles krauti į konteinerius, o ne vežtų į mišką ar verstų pakelėse.

Deja, deja, ne viskas taip gražu, kaip merui atrodo: „Ši­lalės artojas“ nuolat skelbia nuotraukas, kuriose užfiksuo­ta, kad nei grioviuose, nei pa­miškėse šiukšlių vis dar netrūksta...

Objektyvi tiesa – tik bažnyčioms 

Taryba pritarė Tado Bart­kaus pasiūlymui atleisti toliau kaip 500 m nuo atliekų surinkimo vietų gyvenančius rink­liavos mokėtojus 50 proc., o toliau kaip 2 km – nuo 80 proc. kintamosios rinkliavos dalies. Gal opozicijos pasiūlymas ir nebūtų taip draugiškai sutiktas, jei ne Šilalės dekano kun. Narsučio Petriko visų dekanato kunigų vardu pateiktas prašymas atleisti bažnyčias ne tik nuo kintamosios, bet ir nuo pastoviosios rink­liavos dalies – 3 centų už kv. m. Pasak dekano, iki šiol bažnyčioms rinkliavos už atliekų tvarkymą mokėti nereikėjo, visiškai nuo mokesčio religi­nes bendruomenes atleido Vil­niaus, Jurbarko, Plungės bei kitos savivaldybės.

„Atleisdami religinės pas­kir­ties objektus nuo visos vietinės rinkliavos, jūs liekate prie pozityvios praktikos, suprantant bažnyčios visuomeninę misiją ir objektyvią tiesą, kad bažnyčios neturi tokios paskirties atliekų“, - į politikus apeliavo kun. N. Pet­ri­kas.

Visos rajone esančios parapijos už atliekų tvarkymą per metus turėtų sumokėti vos apie porą šimtų kintamosios ir virš tūkstančio Eur pastoviosios rinkliavos, tačiau politikai be jokių diskusijų patenkino dekano prašymą ir atleido religines bendruomenes nuo mokesčio. Tokį po­elgį galima vertinti kaip paramą bažnyčiai. Bet lygiai taip pat galima svarstyti, ar tikėjimo tarnai neturėtų solidariai su tikinčiaisiais prisiimti visuomenei tenkančią naštą.

Tuo labiau, kad komunalinių atliekų nekaupia ir pramonės, žemės ūkio paskirties pastatus turinčios įmonės bei ūkininkai, tačiau jiems rink­liava bus skaičiuojama be jokių lengvatų.

Daiva BARTKIENĖ

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą