Vėl visų laukiame unikaliame kultūros įvykyje – Bijotų vasaros festivalyje, kuris prasidės birželio 28 d. (šeštadienį) ketvirtą kartą vyksiančia Teatrų sueiga. Kviečiame atrasti teatro magiją po atviru dangumi istorinėje ir gamta alsuojančioje aplinkoje – Dionizo Poškos Baublių muziejaus teritorijoje. Teatrų sueiga – gyvas, kūrybingas susitikimas tarp teatro, gamtos ir istorijos, suteikianti progą sugrįžti prie savo šaknų, patirti meną betarpiškai.

„Teatrų sueiga“ laukia visų birželio 28 d., šeštadienį, nuo 13 val. Bijotų dvaro parke.

Šių metų programa:

 13 val. – Bijotų mėgėjų teatras „Savi“/„Nepavėluok“, komedija (rež. Kristina Mizgirienė);

 14 val. – Alksniupių mėgėjų teatras „Pilnatis“/„Vakaronė piniginėje“ (rež. Laima Didžbalienė);

 15 val.  – Kretingos kultūros centro Kurmaičių skyriaus dramos kolektyvas/„Gegužio vienatvės“ (pagal R. Granausko apsakymus, rež. Donatas Žilinskas);

 16 val. – Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“/„Trys mylimos“ (pagal Žemaitę, rež. Birutė Šneiderienė).

Tarp pasirodymų galėsite mėgautis literatūriniais intarpais – bus pristatoma Tauragės krašto kūrėjo, literato Eugenijaus Šalčio knyga „Trioletai“, skaitomos jos ištraukos, o į kulinarinio paveldo kelionę kvies skaudviliškiai su Skaudvilės „kleckais“ ir degustacine programa „Im i met“. Bus galima ne tik stebėti, kaip tie „kleckai“ gaminami, bet ir jų paragauti (teks susimokėti), ir net receptą sužinoti arba kaip nors jį iškaulyti iš gaspadinių.

Viena iš Bijotų dvaro festivalio sumanytojų, Teatrų sueigos vadovė Rima Bandzinaitė-Latožienė džiaugiasi, kad ketvirtą kartą rengiama Teatrų sueiga Bijotuose jau yra laukiama ne tik jos dalyvių, bet ją pamėgo ir žiūrovai.

„Labai džiugu, kad ši sueiga prigijo ir tapo laukiama tiek aktorių, tiek žiūrovų, o visam festivaliui šis kultūrinis renginys suteikia savotiško svorio – jis tapo tikru kultūros įvykiu, kuriame jaučiama gyva Bijotų krašto dvasia. Vaidinimai vyksta po atviru dangumi, prie Dionizo Poškos Baublių, o toks formatas leidžia teatrui peržengti įprastas ribas ir kviečia žiūrovą įsitraukti į gyvą vyksmą. Juk teatro susibūrimo esmė – dialogas tarp aktorių ir žiūrovų, tarp jų patirčių. O kur dar po spektaklių vykstantys atviri pokalbiai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, kuriose kiekvienas dalyvis tampa bendrakūrėju. Todėl neabejoju, jog tokia sueiga svarbi ne tik spektakliais, bet ir buvimu kartu“, – įsitikinusi Teatrų sueigos sumanytoja.

Šiemet, pasak R. Bandzinaitės-Latožienės, pirmą kartą per ketverius metus į Bijotus atvyksta toks gausus teatralų būrys – net 4 kolektyvai, o jų visų rodomi spektakliai tikrai yra išskirtiniai.

Renginys – nemokamas.

Bijotų vasaros festivalio organizatorių inform.

Šeimos gydytojo paslaugas teikiančios įstaigos jose prirašytiems gyventojams turi užtikrinti nemokamą pirminę sveikatos priežiūrą. Į ją įeina tiek šeimos gydytojo komandos paslaugos, tiek tyrimai, kuriuos skiria šeimos gydytojas.

Valstybinės ligonių kasos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Tuo įsitikinusi iš Upynos kilusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, ryškaus sopraninio balso savininkė Sandra Lebrikaitė, kurios kelias į didžiausias pasaulio scenas prasidėjo nuo giedojimo gimtojo miestelio bažnyčioje ir nuvedė iki „Dainų dainelės“, o nuo jos – iki operos scenų Europoje, Amerikoje, Azijoje ir netgi Afrikoje. Tokia – kupina drąsos, darbo ir jautrumo – yra Sandros profesinė kelionė, kurią ji pradėjo iš meilės muzikai ir vieno netikėto konkurso.

Nuo vaikiškų melodijų iki didžiosios scenos atradimo

Muzika S. Lebrikaitės gyvenime skambėjo nuo pat mažens: ji augo niūniuodama melodijas, dainuodama namuose, mokykloje ir giedodama Upynos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje.

„Visuomet, kiek save prisimenu, dainuodavau, giedojau bažnyčioje“, – sako Sandra.

Tačiau kai reikėjo pradėti galvoti, kokį profesinį kelią rinktis, jai neatrodė, jog juo gali tapti muzika. Sandra rimtai svarstė apie psichologijos studijas, nes, kaip pati sako, muzikantės karjera tuomet atrodė nepasiekiama. Lūžio tašku tapo dainavimo mokytojos Laimos Petkuvienės pasiūlymas dalyvauti „Dainų dainelės“ konkurse. Iki tol Sandra dainuodavo tik ansambliuose, bet tąsyk ryžosi pirmą kartą pasirodyti kaip solistė.

„Pradėjome ruoštis konkursui, kai iki atrankų tebuvo likusios vos kelios savaitės, todėl tikrai daug nesitikėjome. Bet nutiko nuostabus dalykas – tapau laureate“, – prisimena solistė.

Tai buvo momentas, kai pirmą kartą patikėjo, jog visgi įmanoma įgyvendinti svajonę tapti dainininke.

Ir nors iš pradžių, pasirinkusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji tikina negalvojusi apie operos solistės karjerą, tačiau kuo toliau, tuo labiau ši sritis ją ėmė žavėti: „Kai pradėjau studijuoti klasikinį dainavimą, supratau, kiek ten subtilybių – tas sudėtingumas mane ypatingai sužavėjo, todėl ir pasilikau šiame kelyje“.

Šeimos palaikymas ir profesinė branda

Kalbėdama apie savo sėkmės istoriją, Sandra prisimena ir artimųjų palaikymą, kuris darė didelę įtaką jos karjerai.

„Mano mama iš Upynos į Šilalę tris kartus per savaitę, visus septynis metus vežiodavo mane į Meno mokyklą, darė viską, kad aš nepamesčiau dainavimo, todėl ir įstojusi studijuoti negalėjau jos nuvilti“, – su nuoširdžia padėka prisimena Sandra.

Kone prieš dešimtmetį baigusi bakalauro ir magistro studijas, S. Lebrikaitė iki šiol nuolat tobulinasi meistriškumo kursuose, o dainavimo pamokos tapo kasdienybe net ir dabar.

Kaip yra sakiusi projekto „NeSustojusi kultūra“ rengėjams, Sandra yra stažavusis pas vokalo pedagogus docentę Birutę Sodaitytę, profesorius Derek Barnes ir Sigutę Stonytę ir kt. Dar studijų metais jauna artistė buvo kviečiame dainuoti festyvalyje „Operetė Kauno Pilyje “, 2014 m. pirmą kartą Baltijos šalyse atliko Johan de Meij simfonijos vokalo partiją, o baigusi studijas buvo pakviesta kurti vaidmenis Panevėžio muzikiniame teatre (Valensijena F. Lehar operetėje „Linksmoji Našlė“, Pepi  J. Strauss „Vienos Kraujas“, Marija R. Rodgers „Muzikos garsai“), ryškius vaidmenis sukūrė spektakliuose „Ar Amerika pirtyje?“ ir roko operoje „Priesaika“.

Apie talentą Sandra kalba atvirai ir pragmatiškai: „Manau, kad talentas sudaro vos kelis procentus. Ir talentu vadinu natūraliai įgimtą muzikalumą, jautrumą, muzikinę klausą ir muzikos jutimą, o visa kita yra nuoseklus ir atkaklus darbas. Užsispyrimas, atsakomybė ir kantrybė yra svarbiausi dalykai“.

Akivaizdu, jog būtent šios savybės klasikinės operos, estrados kūrinių, kamerinės muzikos ir kitų muzikinių žanrų kūrinių atlikėjai padėjo pasiekti profesinių aukštumų, ji jau gali didžiuotis net keliais išleistais singlais – „Namai“, „Energy“, „Geriau kartu“, koncertais su orkestrais ir pan.

Karjera be sienų: nuo Afrikos iki Čikagos

Būtent atkaklus darbas atvėrė solistei duris ir į pasaulio scenas. Sandra kartu su vyru, LRT televizijos laidų vedėju Ignu Andriukevičium metams buvo išvykę į Afriką, Ruandą. Ir nors išvykdama ji tikina nežinojusi, kaip ten seksis užsiimti muzikine veikla, tačiau ji sugebėjo ir ten surengti savo koncertų – susipažinusi su vienu geriausių Ruandos reperiu, taip pat su soliste iš JAV, ji surengė ne vieną koncertą, svečiavosi net Pietų Korėjoje.

„Man uždainavus jų liaudies dainą, visa minia dainavo kartu su manimi – tas jausmas buvo nepakartojamas“, – pasakoja Sandra.

Tarp ryškių karjeros momentų ji išskiria ir miuziklą „Lituanica“ Čikagoje.

„Kadangi esu gimusi šalia Stasio Girėno gimtinės, tad man tai buvo labai prasminga – dainuoti apie savo krašto didvyrį Amerikoje“, – prisimena solistė.

Pamokos, nesėkmės ir drąsa eiti pirmyn

Net ir geriausiai pasiruošusiems pasitaiko nesėkmių, tačiau Sandra problemines situacijas mato kaip pamokas, dėl kurių nusivilti neverta. 

„Kartais pasirodymas nepavyksta taip, kaip norėtum, nors jam skiri daug laiko ir pastangų. Tačiau stengiuosi į tai žiūrėti ramiai, tuo labiau, jog meno pasaulyje mažai tobulumo, ir tai reikia priimti“, – sako S. Lebrikaitė.

Vis dėlto kartais matyti nesėkmes kaip pamokas būna sudėtinga. Bet tokiais momentais, kai, atrodo, visai nebėra jėgų, Sandra sako prisimenanti artimuosius, kurie visada skatino nemesti muzikinės karjeros.

„Esu labai jautrus žmogus ir tikrai yra buvę momentų, kai norėjosi viską mesti – bet tada paskambinu draugei, mamai ar sesei, pasikalbam, ir viskas stoja į vietas. Kai žinai, jog esi mylimas, yra daug lengviau tikėti savimi“, – neabejoja operos solistė.

Tiems, kurie svajoja apie muzikos kelią, bet neturi aiškaus plano, Sandra siūlo nebijoti – pirmiausia išbandyti savo muzikines galimybes studijose, nes taip lengviau nuspręsti, ar muzikinė karjera yra tikrasis pašaukimas, taip pat labai svarbu lankytis koncertuose ir domėtis pasirinkta sritimi, nes dabar galimybių yra begalė.

„Pirmiausia patarčiau įstoti studijuoti, o jau per pirmus metus viskas pasidaro labai aišku. Mano pirmame studijų kurse vien dainininkų buvome 17, bet studijas baigėme tik šeši“, – sako solistė. 

Ir, aišku, norint ko nors pasiekti, būtina svajoti, kelti sau tikslus. Ir prisipažįsta, jog jai pačiai labai patinka svajoti, o jos svajonių vaidmuo –  Violeta G. Verdi operoje ,,Traviata” – kūrinys, kurį išgirdus, ir gimė meilė operos žanrui.
„Aš manau, kad nuostabūs dalykai nutinka, kai nustoji bijoti gyventi. Todėl visiems linkiu mėgautis gyvenimu, siekti savo svajonių“, – sako solistė.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Automagistralėje įvykusi skaudi avarija dabar jau vadinama laiminga, mat jos metu iš automobilių faktiškai nieko nebeliko. Sunkiausiai sužalotas įtariamas kaltininkas – „greitąją“ iš galo taranavusios „Audi“ vairuotojas, Šilalės greitosios medicinos pagalbos paramedikė gydosi namuose, o vairuotojas tęsia darbą. Įvykio liudininkai tai vadina stebuklu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Šilalės greitosios medicinos pagalbos stoties nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Jau kelinti metai Šilalėje kalbama apie daugiabučių namų statybą miesto pakraštyje. Kada jos prasidės, nuolat klausiama ir rajono vadovų, kurie tik skėsčioja rankomis ir kalba apie sutarties nutraukimą bei naujų investuotojų paieškas. Pradėjus domėtis, kodėl statybos nevyksta, paaiškėjo, kad projekto vystytojai jau turi rangovą, o visai neseniai paskelbė ir apie Šilalėje parduodamus butus.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Sąvoka „turto pornografija“ aptikau amerikiečių ekonomisto, investuotojo ir populiarių knygų apie tai, kaip išlaikyti pinigus naudingu tarnu ir neleisti jiems tapti šei­mi­ninku, Skočio Galovėjaus svars­ty­muose, kaip nuo XX a. ant­ros pusės keičiasi radikaliai skirtingas pajamas turinčių žmonių gyvenimas. Pasak autoriaus, susiformuoja atskira turtuolius aptarnaujanti industrija, kuri iš esmės perkelia turtinguosius į atskirą pasaulį su išskirtiniais daiktais, pramogomis, nuolatine apsauga, ypatingai prabangiomis klinikomis ir pan. Turtas pradedamas sieti ne tik su kasdiene gerove, bet veikiau su priklausymu „pusdievių“ kastai, gyvenančiai pa­­gal savas taisykles ir vis labiau ats­kirtai nuo daugumos žmonių kas­dienių rūpesčių.

Rankinis laikrodis kainuoja kaip prabangus butas didmiestyje, rankinė įvertinta ne vienerių metų vidutiniu atlyginimu, paprasti marškinėliai atsieina kelis šimtus ir kt. – visa tai susiję ne tik su kokybiško gyvenimo siekiu, bet ir su pretenzija priklausyti „saviškių“ sluoksniui. Dar XX a. pradžioje ekonomistas Torsteinas Veblenas rašė, jog susiformavo speciali klasė, kuriai nereikia rūpintis darbu pragyvenimui, bet kuriai būdingas demonstratyvus vartojimas. Prabangios prekės, paslaugos įsigyjamos ne todėl, kad jų reikia, bet norint pademonstruoti „aš galiu tai turėti“. Pasak S. Galovėjaus, laikui bėgant savo galios demonstravimas taip suintensyvėja, kad virsta „turto pornografija“, kuri susijusi ne vien su prabangių daiktų demonstravimu, bet ir su nuolatinėmis plastinėmis operacijomis, ekscentrišku elgesiu bei įsitikinimu, kad kiekvienas veiksmas privalo skleisti „turto ir prabangos kvapą“...

Industrinėje visuomenėje didžiausius turtus susikrovė pramonininkai, bankininkai, verslininkai. Jie dažniausiai darė didžiulę įtaką politikai, tačiau patys į ją nesiveržė ir vadovavosi teze, kad verslo pasaulyje rūpiniesi savo gerove, o politikai privalo rūpintis bend­ruoju gėriu. Tačiau informacinės visuomenės laikais, kai prasidėjo varžytuvės dėl žinomumo ir dominavimo ekranuose, riba tarp verslo ir politikos visiškai nusitrynė. Kalbant apie Lietuvą, gerai pamenu, kai vienas turtingiausių šalies verslininkų įkūrė Darbo partiją, nes, kaip teigė, jam nusibodo kovoti už savo interesus su politikais ir bandyti juos paveikti. Beje, vienas iš  paradoksų (ne tik Lietuvoje) yra tai, jog turčiai, pasukę į politiką, dažniausiai pasiskelbia „paprastų žmonių gynėjais“. Deja, dažniausiai tai būna susiję ne su nuoširdžiu rūpesčiu, bet su verslo logika – „geriausias pinigų ir pastangų santykis už vieną balsą“.

Teko girdėti neįtikinantį paaiškini­­mą – esą verta valdžią atiduoti labai turtingiems politikams, nes jie jau visko turi pakankamai, todėl nebebus savanaudiški ir galės pasirūpinti kitais. Tačiau daugybė pavyzdžių rodo, jog itin turtingam žmogui pasakyti sau „pakanka“ yra gerokai sunkiau nei tam, kuris gyvena kukliai. Kitas dalykas, jau minėtas „turto pornografijos“ principas – tai nuolatinė kova už vis didesnę galią ir siekis parodyti pranašumą prieš kitą. 

Praėjusios kadencijos Seime turtingiausias parlamentaras iš Biržų atvirai tvirtino, kad nemėgsta dalinti labdaros ar padėti tiems, kurie pateko į bėdą, nes esą jei visiems padėsi, pats mažai turėsi. Paradoksalu, bet būtent jis labai daug kalbėjo apie moralę ir solidarumą... 

Kai turtingas žmogus tampa politiku yra viena istorija, tačiau labai dažnai matome, kaip turtus susikrauna politikai, kurie turtėja nepalyginami greičiau nei ta visuomenė, kuriai jie įsipareigojo tarnauti. Tad nieko keisto, kad žmonėms kyla klausimas, ar tikrai tai visada susiję su politiko talentais bei sąžiningu darbu. Man asmeniškai lieka nemalonus prieskonis, išgirdus apie politikų vilas ar kitą nuosavybę užsienyje, matant ypatingai prabangius politikų automobilius, būstus ar neįtikėtinas sumas kainuojančias aprangos detales. Be abejo, greičiausiai yra žmonių, kurie sugeba derinti polinkį į „turto pornografiją“ su sąžiningu politiko darbu, tačiau, kai politikas rėžia „aš galiu sau leisti“, natūralu paklausti, o kodėl dauguma tų, kuriems prisiekei sąžiningai ir nuoširdžiai tarnauti, to sau leisti vis tik negali...

Andrius NAVICKAS

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau nei 6450 priedangų, kuriose galėtų slėptis apie 1,5 mln. gyventojų. 28 savivaldybės jau turi pakankamą priedangų skaičių, tačiau 32 vis dar susiduria su jų trūkumu. Miestuose priedangų turi pakakti bent 60 proc. gyventojų, o rajonų savivaldybėse – ne mažiau kaip 40 proc. Pasidomėjus, kokia situacija yra mūsų regiono savivaldybėse, paaiškėjo, jog nors formaliai Vyriausybės reikalavimai įvykdyti,  gyventojams informacijos, kur ir kaip nusigauti iki kolektyvinės apsaugos statinių, kokios pagalbos gali tikėtis žmonės, ypač neįgalieji, sunkiai vaikštantys ar vieniši senoliai, nėra. 

Vidaus reikalų ministerija savivaldybėms priedangų infrastruktūros plėtrai jau paskirstė daugiau nei 20 mln. eurų. 

„Gyventojų saugumas yra svarbiausias mūsų prioritetas. Pirmuoju etapu finansavimą gavo 51 savivaldybė, o per maždaug pusantrų metų pirmosios skirtos lėšos bus panaudotos 350 priedangų modernizavimui visoje Lietuvoje“, – yra sakęs vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius.

Kvietimai modernizuoti identifikuotas priedangas bus tęsiami visą Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programos laikotarpį – iki 2030 m. Šiuo metu tik 28 savivaldybės jau turi pakankamą jų skaičių, tarp pastarųjų – ir Šilalės savivaldybė, gavusi 200 tūkst. Eur jų atnaujinimui.

Šilalės savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro (ESOC) vadovas Ignas Gužauskis ir savivaldybės parengties pareigūnas Mindaugas Mikutavičius apie pasirengimą dienai X turi daugiausiai informacijos, tad jų ir teiravomės, kokia padėtis yra rajone.

Pasak jų, šiuo metu mero potvarkiu yra patvirtintos 24 priedangos (jas žymi ženklas su nameliu gelsvame fone) ir 22 kolektyvinės apsaugos statiniai (mėlynas trikampis oranžiniame fone). Kai kurie pastatai turi abu šiuos ženklus, o tai reiškia, jog yra tinkami tiek trumpalaikei priebėgai, tiek ilgesniam apsistojimui su nakvyne. 

Savivaldybės atstovų teigimu, iki šių metų gruodžio už Vyriausybės skirtą finansavimą planuojama atnaujinti priedangas Šilalės kultūros centre, Socialinių paslaugų namuose, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje.

„Teikiant prašymą finansavimui, buvo­me numatę atnaujinti šešias priedangas, bet dvi daugiausiai investicijų reikalaujančias atidėjome kitam etapui – vėliau ketiname sutvarkyti priedangas miesto progimnazijos pradinių klasių skyriuje ir Kvėdarnos lopšelyje-darželyje „Saulutė“. Geriausios būklės tokio tipo statinys yra Socialinių paslaugų namuose, kur tetrūksta tik sanitarinių mazgų. Kitur reikės didesnių išlaidų – tarkime, Kultūros centre bus pratęstas keltuvas neįgaliesiems iki rūsio patalpų, kitur reikia įrengti evakuacinius išėjimus, skydais apsaugoti langus, pasirūpinti rezerviniu elekt­ros, geriamojo vandens tiekimu, nuotekų šalinimu“, – sako M. Mikutavičius.

I. Gužauskis pripažįsta, jog nors priedangų skaičius ir atitinka nustatytus reikalavimus, vis tik pas mus jos yra pačios žemiausios kategorijos.

„Priedangos yra skirstomos į tris tipus: geriausiai aprūpintose garantuojama apsauga iki 3 parų, vidutinėse, ko ir siekiama šiuo atnaujinimu, galima būti iki 24 valandų, mūsų rajone esantys tokie statiniai patenka į kategoriją tų, kur pasislėpti galima tik iki 5 val. 

Neseniai grįžau iš Ukrainos, kur kalbėjausi su vietos gyventojais, teiravausi jų patirties. Jie priedangomis naudojosi tik pačiomis pirmomis karo dienomis, ten nubėga vieną kitą kartą ir dabar, kai sprogimai girdisi visai greta. Tačiau, pasak ukrainiečių, kiek sykių per naktį žmogus gali bėgti į priedangą? Įspėjimai apie pavojų ateina 3–4 kartus per naktį, todėl taip pabėgiojus savaitę-dvi, žmogus savotiškai apsipranta ir į sirenas nebereaguoja. Žinoma, tai blogai ir pavojinga, bet tokia yra patirtis, liudijanti, kad mums pakanka ir trumpo periodo priedangų“, – teigia ESOC vadovas.

Pasak jo, Ukrainoje kone prie kiekvieno daugiabučio ar parduotuvės stovi elektros generatoriai. Tad, remdamasis šita patirtimi, jis ir mums siūlo apsirūpinti tuo, kas būtiniausia. Todėl dviem strateginėms rajono įmonėms – UAB „Šilalės šilumos tinklai“ ir „Šilalės vandenys“ jau yra skirta po 10 tūkst. Eur elektros generatoriams įsigyti. 

„Ukrainos patirtis rodo, jog gyventojams būtina nenutrūkstamai tiekti šilumą bei vandenį, bet dar svarbiau – centralizuotai tvarkyti nuotekas. Tam kiek­vienas daugiabutis turi savo nediduką elektros generatorių, o įmonės – galingus ir mobilius. Be elektros visos šios funkcijos neįmanomos, tad pirmiausiai turime būti apsirūpinę elektra. Nes visada atsiras žmonių, kurie atsisakys išsikelti iš namų. Žinoma, nesinori galvoti, kad išauš ta lemtinga diena, bet tam rengtis ir būti pasiruošę privalome“, – neabejoja I. Gužauskis.

Tačiau ir jis, ir M. Mikutavičius sutinka, jog dažnu atveju priedangos ar kolektyvinės apsaugos statinio ženklai realios pagalbos negarantuoja. Neseniai vienas žmogus nusprendė atlikti eksperimentą – apie 22 val. nuvyko į artimiausią pastatą su ženklu „Priedanga“. Deja, jokios informacijos apie atsakingą asmenį, jokių kontaktų čia nerado, tad ėmė skambinti tos įstaigos darbuotojams. Šie kelis kartus jį „pasiuntė tolyn“, galiausiai po valandos kažkas atvažiavo ir priedangą atrakino. Jei būtų iš tiesų reikėję slėptis, tai būtų neįmanoma – patalpa buvo užversta įvairiais daiktais. Todėl abu specialistai neneigia, kad panaši situacija galėtų būti ir mūsų rajone, nes niekas tik­ram karui iš tiesų nesirengia – mes pernelyg pripratome prie taikos. 

„Tas ir blogiausia: „žaidžiame“ taikos sąlygomis, nesuvok­dami realybės, visos stalo pratybos einasi kaip iš pypkės, tik vargu, ar mums pavyktų taip veikti realaus karo atveju. Matydamas įvairių institucijų nesusikalbėjimus drįstu teigti, jog, atėjus dienai X, suirutės būtų nemažai“, – sako rajono ESOC vadovas.

Parengties pareigūnas M. Mikutavičius primena, kad esame pasienio su šalimi agresore rajonas, o tai reiškia privalomą gyventojų evakuaciją.

„Nutikus netikėtai situacijai, per artimiausias valandas savivaldybės privalo išvalyti teritoriją, t. y. paruošti karo lauką be civilių. Šiuo metu tai yra 40 kilometrų atstumu nuo Rusijos sienos einanti šalies teritorija. Šilalės miesto ji nesiekia, bet tai būtų aktualu maždaug 2000 gyventojų iš Tenenių, Pajūrio, Did­kiemio ir Šilalės kaimiškosios seniūnijų. Skaičiuojama, jog didžioji jų dalis evakuosis patys, savivaldybei tektų išgabenti maždaug 25 proc. gyventojų. Tie, kurie nuspręstų likti, privalėtų savo valią išreikšti raštu, bet kaip tai padaryti – dar niekas nežino. Tai yra karo komendatūros darbas. Kur evakuotis, kuria kryptimi judėti, irgi nėra tiksliai žinoma, nes planai keičiasi: ne taip seniai kalbėta, jog visus gabensime į Laukuvos surinkimo punktą, iš ten – į Varnius, dabar jau diskutuojama, kad mūsų rajono gyventojai turėtų vykti į Kretingą. Bet, mano manymu, tai nebūtų racionalu, tad neabejojame, jog pokyčių dar bus“, – įsitikinęs M. Mikutavičius.

„Bet reikia atsiminti, jog niekas neįvyks per valandą – evakuacija gali užtrukti ir kelias savaites ar mėnesius, be to, kol turime laiko, būtina išsiaiškinti daug subtilių niuansų. Tad arti­miausiu metu vėl vykdysime sta­lo pratybas, planuojame, kad jo­se dalyvautų ir kariuomenės bei komendatūros atstovai“, – tikina ESOC vadovas I. Gužauskis.

Anot M. Mikutavičiaus, būtent dėl to, jog dalis Šilalės rajono gyventojų patenka į evakuojamųjų sąrašus, mūsų rajonui neskiriama lėšų kolektyvinės apsaugos statiniams.

„Įrengti priedangų ar kolek­tyvinės apsaugos patalpų daugiabučių rūsiuose nėra galimybės, nes juose nėra evakua­cinių išėjimų, o tai reiškia, jog tokios paskirties patalpos bū­tų labiau kapas nei slėptuvė. Nuo sovietmečio vaizdiniuose išlikusių slėptuvių su gultais, dujokaukėmis bei konservais Lietuvoje nebeliko. Visoje šalyje turime tik vieną slėptuvę, kur, prasidėjus karui, įsikurtų pagrindinis operatyvinis štabas. Tačiau gyventojai turėtų įvertinti galimas grėsmes ir apgalvoti, ar, tarkime, individualiuose namuose esančiuose rūsiuose yra sąlygos slėptis: ar yra bent du išėjimai, pasirūpinti pakankamomis vandens atsargomis, išlikimo krepšiu ir t.t. Gyvenantieji daugiabučiuose turėtų iš anksto pasidomėti, kur yra artimiausia priedanga, galbūt pabandyti iki jos nueiti, stebint, kiek laiko užtruks“, – pataria parengties pareigūnas M. Mikutavičius.

Šiuo metu Šilalės rajone esančiose priedangose vienu metu galėtų prisiglausti per 8200 gyventojų. 

Priedangų ir kolektyvinės ap­saugos statinių pritaikymui bei remontui po 200 tūkst. Eur gavo ir Tauragės bei Jurbarko savivaldybės. Valstybės gynimo fondo lėšas Tauragės savivaldybė investuos į Tauragės PSPC, Šeimos gerovės centro, „Versmės“ gimnazijos, lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ bei „Žalgirių“ gimnazijos patalpas. Jose bus įrengtas rezervinis elektros energijos tiekimas iš elektros generatorių, langų skydai, apsaugantys nuo stiklo šukių, avariniai išėjimai, sutvarkytos ar įrengtos vėdinimo sistemos bei priemonės, leidžiančios patekti į priedangas asmenims su judėjimo negalia. 

Tauragės mieste yra 22 kolektyvinės apsaugos statiniai ir 30 priedangų. Į kolektyvinės apsaugos statinių sąrašą yra įtrauktos visos miesto mokyk­los, taip pat mokyklų pastatai Lauksargiuose, Tarailiuose, Balt­rušaičiuose, Batakiuose, Žygaičiuose, Skaudvilėje, Tauragės parapijos namai, Tauragės kultūros rūmai bei kiti visuomeninės paskirties pastatai. Kai kurie jų yra ir priedangų, ir kolektyvinės apsaugos pastatų sąraše. Į jį patenka ir 12 miesto  daugiabučių, turinčių rūsius. Tačiau tik viename iš šių namų yra sovietmečiu įrengtas specia­lus tunelis.  

Remontuoti pastatų, kuriuose galima įrengti didžiausias priedangas, rūsių patalpas, yra numačiusi ir Jurbarko savivaldybė. 

„Tai pilotinis projektas, kurį tik pradedame įgyvendinti. Patirtis bus įdomi”, – sako Jurbarko savivaldybės Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Renata Šepetienė. 

Jurbarko savivaldybė už gautas lėšas yra nusiteikusi suremontuoti penkias didžiausias priedangas mieste: savivaldybė numatė investuoti į Jurbarko PSPC, ligoninės, Švietimo cent­ro, Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos ir Socialinių paslaugų centro patalpas. Visose numatyta įrengti sėdėjimo vietas, įėjimus ir išėjimus riboto judumo asmenims, du evakuacinius išėjimus, vėdinimo ir priešgaisrinės saugos sistemas. Planuojama įsigyti generatorių, elektrinių šildytuvų, sausųjų tualetų, vaistinėlių, vandens atsargų talpyklų ir kt.

Jurbarke priedangomis pavadinti 56 pastatų rūsiai, kuriuose, savivaldybės skaičiavimais, galėtų  trumpam pasislėpti per 12,2 tūkst. rajono gyventojų. 

„Atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytą reikalavimą, kad 40 proc. gyventojų turi būti užtik­rintas priedangų poreikis ir 2024 m. nuolatinių gyventojų skaičiaus Jurbarko rajone santykį, darytina išvada, jog priedangų ir jose skiriamo ploto pakanka mūsų rajono gyventojams. Tačiau įvertinant priedangų blogą ar labai blogą būklę, būtina ieškoti finansavimų šaltinių ir priedangų infrastruktūrą pritaikyti bent minimaliems reikalavimas, didinant jų atsparumo lygį ir siekiant užtikrinti bent trumpalaikę gyventojų apsaugą“, – teigia Jurbarko savivaldybės administracija. 

Per 10 tūkst. gyventojų šioje savivaldybėje galėtų laikinai priglausti kolektyvinės apsaugos statiniai, kuriuose vienam žmogui numatyta apie 3,5 kv. m. Laikinam gyventojų prieglobsčiui apsisaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio bei evakuotų gyventojų apsaugai numatyti pastatai ir visose Jurbarko rajono seniūnijose. 

Deja, nors visose regiono savivaldybėse formaliai Vyriausybės reikalavimai įvykdyti, informacijos, kur ir kaip nusigauti iki kolektyvinės apsaugos statinių, kokią pagalbą gali gauti gyventojai, ypač neįgalieji, sunkiai vaikštantys vieniši senoliai, beveik nėra. Specialistai mokosi, dalyvauja stalo pratybose, bet žinių visuomenei neteikia. Pavyzdžiui, nors Šilalės rajono mero potvarkiu patvirtintoje ESOC mobilizacijos valdymo grupėje dirba 30 atsakingų asmenų, yra sudaryta netgi Informacijos valdymo ir visuomenės informavimo grupė, spaudai informacija neteikiama, o rajono laikraščio, kuris yra bene vienintelis patikimas informacijos šaltinis gyvenantiems kaimuose ar atokesnėse vietovėse, atstovai net nekviečiami į jokius susitikimus. Valdžios nusiteikimas, jog neva „visi gyventojai“ naudojasi internetu ir gali parsisiųsti prog­ramėlę bei stebėti priedangų žemėlapius gyvai, yra visiškai nieko vertas, nes, atėjus dienai X, vyresnio amžiaus, nutolusiose vietovėse gyvenantys žmonės tikrai neieškos informacijos telefone. Net ir tuo atveju, jei internetas veiks...

Žydrūnė MILAŠĖ

Daiva BARTKIENĖ

Ž. MILAŠĖS nuotr.

Jūsų laukia emocingas vakaras, prisodrintas bohemiškos dvasios, lengvo muzikinio flirto bei netikėtų programos posūkių. Nuo svajingos Prancūzijos iki spalvingosios Meksikos – leiskitės į kontrastų kupiną kelionę kartu su „Perfect Nemesis“!

„Perfect Nemesis“ – tai Girmantė Bubelytė ir Mantas Ralas: akordeonistė, dievinanti Bachą, ir gitaristas, pasišventęs rokui. Šis ekstravagantiškas derinys suteikia tik šiam duetui būdingą skambesį bei energetiką. Tuo įsitikinsite patys – net puikiai žinoma muzika atlikėjų rankose sužiba naujomis spalvomis.

Koncerte skambės Yanno Tierseno kūriniai, akimirkai nukelsiantys į „Amelijos iš Monmartro“ pasaulį ir paties dueto kūryba, įkvėpta mažų kasdienybės detalių bei kelionės į Meksiką įspūdžių.

Taigi, pulsuojantys Lotynų Amerikos ritmai romantiškiausiame Europos mieste. Išties neįtikėtina fiesta! Trūksta tik jūsų. Prisijunkite!

Liepos 10 d., 18 val.,Tauragės geležinkelio stotis.

Programa
Yann Tiersen: La dispute; Summer 78; L'absente; La Noyee; A quai; Rue des cascades; Porz Goret; La valse d'Amelie
Camille Saint-Saens - Gulbė
Yann Tiersen - Comptine d'un autre ete: l'apres midi
Perfect Nemesis - Iter; Summer night; Longing; Tornado; Šokis; Arriba; Tulum; Sferos; Marron; Fuji

PERFECT NEMESIS:
* GIRMANTĖ BUBELYTĖ (akordeonas)
* MANTAS RALAS (gitara)