Po išskirtinės pažinties su Lembo kaimo gamtiniu, kultūriniu ir istoriniu paveldu baigėsi projektas „Jūra tekanti kultūra“, kurio metu bandyta supažindinti su Jūros upės pakrantėse esančiais reikšmingais istori­niais, kultūriniais bei gamtiniais objektais.

Paskutinio renginio kelionė po mito­logijos, istorijos ir gamtos pasaulį pra­sidėjo auksiniais rudens lapais nuklotoje Kazimiero Jauniaus sodyboje. Daly­viams, atvykusiems iš skirtingų Lietuvos vietų ir šalia gyvenantiems, kelią rodė prof. dr. Vykintas Vaitkevičius. Pra­dė­jęs pasakojimą nuo kalbininko, kun. K. Jau­niaus, Vykintas vedė projekto dalyvius kiaula­vin­gio, velniaudaubos su akmeniu, Al­kos brastos, Velnio krasės, Aitros ir Jū­ros santakos, Lembo pušies-senolės, šal­ti­nio link, o pasakojimą baigė visiems už­kopus ant Alkos kaktos. Jungdamas įvy­­kius nuo ankstyvųjų amžių iki šių die­­nų, apmąstydamas žmogaus būtį že­mė­je skirtingais laikotarpiais, Vykintas leido ge­riau suprasti baltiškąjį pa­­saulėvaizdį, o kar­tu ieškoti at­sa­kymų į klau­simą, koks turė­tų būti šiuo­lai­kinės visuo­menės santykis su kultūros ir gamtos paveldu.

Gamtininkas Giedrius Vai­vi­la­vičius su­­pa­žin­dino su Lem­bo pievose, miš­­­kuo­se, vande­ningose prieigo­se kles­tinčia aug­menija, paaiškino, kaip pri­žiūrėti pie­vas, kad jose visada būtų žy­dinčių ir vertingų augalų, kokia jų struk­tūra ir kaip jos formuojasi, kaip atskirti nau­dingus grybus, kokia yra skirtingų augalų reikšmė žmogaus svei­katai bei įtaka kitų rūšių egzistavi­mui.

Įveikę ne vieną gamtinę kliūtį, sudai­navę dar daugiau sutartinių, surinkę ras­tas plastiko, metalo atliekas, apsi­keitę vardais, gyvenimo istorijomis, pa­si­daliję patirtimi, žiniomis, dalyviai grį­žo į Lembo širdį – K. Jauniaus klė­te­lę-muziejų, kur visus išlydėjusi mu­ziejininkė, šios vietos globėja Rasa Pan­gonienė pasitiko su džiugesiu, degančia ugnimi bei garuojančiu žemaitišku ku­geliu.

Projekto entuziastai atsisveikino su Lembo kaimu, ko gero, dažnas mintyse pagalvodamas, jog dar sugrįš vienumoje ar draugėje čia pabūti.

Viktoras URBIS

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas

Viliaus GRIKŠO nuotr.

Palangos kultūros ir jaunimo cent­­ro Atvirojoje jaunimo erdvėje „Be stogo“ vyko miestelių centrų kūrybinis-muzikinis susitikimas „Jau­ni­mo erdvė be standartų“.

Taip pavadintas Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro projektas, į kurį buvo pakviestas koncertuoti Šilalės kultūros centro gitaristų kolektyvas „Gaida“ (vadovė. Regina Mockutė). Kūrybinė draugystė tęsiasi jau eilę metų.

Regina MOCKUTĖ

Šilalės kultūros centro instrumentalistė

Jūratės VAITONIENĖS nuotr.

Nors Lietuvoje COVID-19 situaci­ja prasčiausia visoje Europoje, kul­tūros renginiais dar galime džiaug­tis gana laisvai. Tiesa, vie­šo­se už­da­rose patalpose priva­lo­mas kau­kių dė­vėjimas be iš­im­čių visiems – ir tu­rintiems, ir ne­turintiems Gali­my­­bių pasą. Nepaisant to, renginių or­gani­zatoriai buria pilnas žiūrovų sales.

Praėjusį savaitgalį Vilniuje praėjo jau 12-oji šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius‘21“. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusioje mugėje meno kūriniai eksponuoti net 56 galerijose iš 12 pasaulio šalių. Žiūrovams pristatytos tarptautinės meno kolekcijos, skulptūros, instaliacijos, vyko susitikimai, paskaitos, diskusijos. Atidarant mugę, penktadienį apdovanoti ir geriausi parodos menininkai. Tarp jų – VDA tekstilės galerija „Artiflex“, Paryžiaus galerija „Nivet-Carzon“, „GOT/TAC“ galerija iš Albanijos. Geriausiųjų sąraše – 7 galerijos. Geriausiu „ArtVilnius‘21“ paskelbtas porodos „Takas“ dalyvis V. Viržbickas – už konceptualumo bei ekspresyvumo dermę, kūrinyje užkoduotas visuomenei aktualias temas. Geriausiu jaunuoju „ArtVilnius‘21“ menininku išrinktas D. Ko­lomcykas – už jautrią, asmenišką, tačiau stiprią manifestaciją.

Baigėsi šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis „Muzikos ruduo“. „Lūžis“ – tokia festivalio tema, atspindinti šio laik­mečio ne tik muzikos, bet ir visuomenės procesus. Koncertai kvietė atkreipti dėmesį į praeito amžiaus 8–9 dešimt­metyje debiutavusius kompozitorius ir jų kūrybą. Klausytojams pasiūlyti net 8 renginiai, tarp kurių – ir melomanams jau gerai pažįstami lietuvių kūrėjų muzikiniai kūriniai, ir iki šiol dar niekur negirdėta muzika. Festivalį užbaigė įdomus kompozitoriaus A. Martinaičio bei elektroninės muzikos kūrėjo L. Somovo duetas – jie pristatė kūrinį „Cinematorija Kali-Gari“. Tai – garso takelis iki šiol nebyliai kino klasikai, pirmajam psichologiniam siaubo filmui „Daktaro Kaligario kabinetas“.

Praėjusį savaitgalį prasidėjo dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ ren­giniai. Spalio 19–21 d. po Lietuvos miestus bei miestelius keliauja žinomi bardai Domantas Razauskas, Saulius Petreikis, Saulius Bareikis, Vygantas Kaz­lauskas ir kiti, kurie koncertus surengs Alytuje, Veisiejuose, Ute­noje bei Skapiškyje. Pagrindinė fes­tivalio prog­rama – nuo spalio 19 d., kuri tęsis iki spalio 24 d.

Jau 19-ąjį kartą vyksiantis festivalis, kaip ir kasmet, paruošė renginiais gausią programą vaikams bei suaugusiesiems, kuriuose dalyvaus garsūs šalies aktoriai, bardai, poetai, menininkai. Festivalio programą ir bilietų kainas galima sužinoti tinklalapyje kultura.lt.

Baigėsi pirmą kartą Šilalėje surengtas Teatrų festivalis. Žiūrovai jį vertina įvairiai, tačiau sutaria dėl vieno – tokių renginių mūsų mieste tikrai labai reikia. O kokius įspūdžius festivalis paliko jo rengėjams, artimiausiu metu galėsite skaityti „Šilalės artojuje“.

Beje, jei norite, kad apie jūsų bend­ruomenės, kaimo, miestelio ar kt. kultūrinį ren­ginį būtų paskelbta kassavaitinėje kultūros apžvalgoje, pasidalinkite šia informacija su rajono laikraščio redakcija ir mielai anonsuosime, kas pas jus vyksta ar vyks.

Kotryna PETRAITYTĖ

Mūsų krašto automobilių ir motociklų sporto entu­zi­astai su pavydu žiūri į kitus rajonus, kur tokios var­žy­bos rengiamos gana dažnai. Pas mus jos nevyks­ta, motyvuojant, kad Šilalės rajone nėra daug šio sporto dalyvių, sirgalių, kad tokia sporto rūšis taptų populiari. Tačiau vis dažniau girdime, jog tai vienose, tai kitose automobilių ar motociklų sporto varžybose laurus pelno būtent šilališkiai. Tad gal sporto entuziastams bei už šią sritį atsakingiems valdininkams verta pagalvoti apie automobilių bei motociklų sporto bazės kūrimą Šilalės rajone?

Spalio 10-ąją Uoginių auto­mobilių kroso trasoje (Ku­piš­kio r.) vyko 2021 m. automobilių sporto uždarymo šventė. Surengtas ir paskutinis šiais metais bekelės sezono etapas. Pastarajame įspūdingus rezul­tatus demonstra­vo net du Šilalei atstovavę spor­­ti­nin­kų ekipažai: 102-uoju star­­tiniu numeriu paženklinto „Suzuki Jimny“ komanda Riman­tas Rupš­laukis ir Ar­tū­ras Jakas bei „Mitsubishi Pajero“ (108) eki­pažas Man­tas Beržinis ir Saulius Det­kauskas. Pastarasis iš­ko­vo­jo trečiąją vietą, o R. Rupš­laukis ir A. Jakas lipo ant aukščiausio nugalėtojų pa­kylos laip­telio. Abu šilališkių ekipažai varžėsi TR1 klasėje.

Iš viso automobilių sporto entuziastai rungėsi net keturių disciplinų lenktynėse: bekelės, au­to­kroso, „Baja“ ir ke­tur­račių. Tarp pas­tarųjų sportininkų burzgė ir šilališ­kių Val­do Viliušio bei Ar­nol­do Bernoto mo­tociklai.

Įspūdingą renginį Uoginių tra­soje kasmet organizuoja Kupiškio auto-moto sporto ir visureigių klubai „35 coliai“. Šių­metis susidomėjimas nustebino ir pa­čius organizatorius – iš viso Uo­ginių komp­lekse jėgas išbandyti panoro net 134 dalyviai. Deja, finišą pasiekė ne visi, o kai kam teko atsidurti ir ligoninėje. Organizatoriai dalyviams paruošė gana sudėtingą trijų kilometrų ilgio bekelės žiedo trasą, kurioje lenktynininkai rado visko: nuo žvyro ar molio dangos keliukų iki durpingo ir klampaus grunto bei vandens balų. Bekelės, kur ir važiavo šilališkiai, dalyvių rezultatą lėmė per nustatytą laiką įveiktų ratų skaičius. TR1 klasėje nugalėtojais tapę Šilalės atstovai R. Rupšlaukis ir A. Ja­kas įveikė 10 ratų. Jie nuo ant­rosios vietos laimėtojų atsiplėšė visai nedaug – finišavo mažiau nei minute grei­čiau. O ant trečio nugalėtojų pakylos laiptelio kopę M. Beržinis ir S. Detkauskas įveikė 8 ratus. TR2 ir TR3 įskaitose nugalėtojais tapo įveikusieji po 8 ratus, o standartinių visureigių kategorijoje pirmos vietos laimėtojams pakako vos 7 ratų.

Ant nugalėtojų pje­destalo lipo ir du Šilalės kraštui at­sto­vavę keturračių vairuotojai. Šios klasės sportininkai varžėsi analogišku principu, kaip ir visureigių ekipažai – reikėjo įveikti kuo daugiau trasos ratų per nustatytą laiką. Ketur­ratininkai bu­vo suskirstyti į dvi klases, tad abu šilališkiai atsidūrė skirtingose grupėse. A. Bernotas vairuoja motociklą, kurio variklis yra iki 750 kub. cm galios, V. Viliušio – galingesnis nei 750 kub. cm. Savo klasėje A. Bernotas buvo trečias, o V. Vi­liušis – antras.

Nugalėtojams taures įteikė Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentas Egi­di­jus Janavičius, o papildomus prizus – padangas bei ku­po­nus joms įsigyti – įsteigė „Mel­ga“ bei P. Jonuškos įmonė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Varžybų dalyvių ir organizatorių archyvo nuotr.

Šiltą rugsėjo pabaigos popietę prie Paežerio kaimo gyventojų pastatyto Lietuvos vardo kryžiaus ir plačiai iš­si­kerojusio valstybės atkūrimo 10-mečio proga paso­dinto ąžuolo susirinko aplinkinių kaimų žmonės. Atidengtas dar vienas at­minimo ženklas – Vytautui Vaitkui skirtas stoga­stulpis. Juo įam­žintas Šilalės krašte gimęs ir užaugęs Sausio 13-osios did­vyris, tragiškąją naktį žuvęs nuo sovietų desantininkų pa­leistos kulkos.

Atminimas visam likusiam laikui

Trys dešimtmečiai turėjo pra­­­eiti, kad Upynos kraštas su­si­­grąžintų prisiminimą žmogaus, kurio pavyzdys įkvėps bū­simas kartas saugoti savo ša­lies laisvę, ginti nepriklau­so­mybę, jei kada nors prisieis vėl stoti už ją prieš tankus. Apie gyvybę prie televizijos bokšto paaukojusį V. Vaitkų šio krašto žmonės visada žinojo ir jį prisiminė, tik niekas nesusiprato pasiūlyti pagerbti jo atminimą. Ta mintis kilo bu­vusiai istori­jos mokytojai, da­bar mu­ziejinin­kei Re­gi­nai Mic­ku­vie­nei, gavusiai vil­nietės Birutės Vait­­kutės prašymą rasti žu­vusį­jį prisimenančių žmonių. Pra­­dė­­ju­si klausinėti
kai­mo gyven­to­­­jų, muziejininkė suprato, jog žmo­­nės su meile pri­simena šią šeimą ir Vytautą. R. Mic­­­­ku­vie­nė surinko nuotraukas, užrašė prisiminimus, bet ir dabar dar atsiranda norinčiųjų ką nors papasakoti.
Sunkiausia, pasak R. Mic­ku­vie­nės, buvo rasti Vy­tauto sū­nų Ro­ber­­tą, kuris, pasirodo, ir­gi yra mo­kytojas, Vilniaus Emi­­lijos Plia­te­ry­tės progimnazijo­je moko vaikus istorijos. At­vy­kęs į tėvo gimtinę, R. Vait­kus sakė, jog tokio įamžinimo yra verti visi už Lietuvos laisvę kovoję ir žuvę didvyriai – gyventi su jų atminimu reikia visą likusį laiką.
„Norėčiau, kad ir šis stoga­stulpis čia būtų amžinai, ir žmo­nės, kurie čia gyvens po mūsų, prisi­min­tų V. Vaitkų ir žinotų, dėl ko jis kovojo. Jaunimas, mokiniai turi žinoti, kodėl daugelį amžių žmonės kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę, nes jei po 10 ar 50 me­tų iškiltų pavojus valstybei, tik jie galėtų ją ap­ginti“, – sakė stogastulpį ati­dengęs V. Vait­kaus sūnus Ro­­­­ber­tas.

Abipus tautodailininko Alvy­do Pociaus išdrožto stogastulpio, kurį puošia upyniškio Kle­menso Lovčiko sukurta metalinė saulutė, suplevėsavo lietuviams brangios vėliavos – kaimo žmonės patys suvirino bei pastatė joms stovus, kad visi, važiuojantys pro šalį, senu papročiu prieš kryžių ir vėliavą pagarbiai nukeltų kepurę.

Tik priešakinėse eilėse

V. Vaitkus gimė 1943 m. rugsėjo 22 d. Paežerio kaime. Jo šeimos istoriją pasakojusi Liu­da Vismantaitė teigė bendravusi su Vytautu ir tada, kai jis jau gyveno Vilniuje.

„Vytautas buvo tėvelio pusbrolis, gyvenome gretimuose kai­­muose. Vytauto tikroji pa­­­var­dė buvo Bambalas, jo tėvas – Vla­dislavas Bambalas, ma­ma –Ju­zefa Vaitkevičiūtė. Šeima tu­­rė­­jo tris sūnus, Vytautas bu­vo jauniausias. Lingeniškės kai­­­me gyveno Vytauto mamos bro­­lis Pran­ciškus, kuris bu­­vo vedęs Vy­tauto tėvo seserį. Šei­ma vaikų neturėjo, o Vy­tu­­kas pas juos nuolat lankyda­vosi, tai gal norėdami turėti pavel­dėtoją, jie ir suteikė giminaičių vaikui savo pavardę – Vy­tautas tapo Vaitkumi“, – prisiminė moteris.

Ji pasakojo, kaip mokyda­ma­sis Kaltinėnų vidurinėje Vy­tau­tas savaitgaliais mėgdavo nu­va­žiuoti į sostinę, kur galėdavo aplankyti parodas, pažiūrė­ti spektaklių, ir apsistodavo pas tėvelio pusbrolį, gy­­ve­­nu­sį visai šalia televizijos bokš­­to. Vytautas, pasak Liudos, bu­vo labai draugiškas, su visais bend­raujantis, atrodė, jog kur bepasisuktų, visur jo draugai.

„Visai nenustebau, kai išgirdau, jog Vytautas žuvo, nes jis visada būdavo įvykių epicent­re – negalėjau įsivaizduoti, kad stovėtų už kitų nugarų, kur saugiau. Atsimenu ir laidotuves: visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti, o per laidotuves atrodė, kad juos visus į patį dangų išnešė...“ – pasakojo L. Vis­mantaitė. Įdomią istoriją apie savo bendraamžį V. Vaitkų prisiminė Juozas Gudinskas. Jie abu vėlyvą 1962-ųjų rudenį buvo išvežti tarnauti sovietinėje kariuomenėje, abu Maskvoje privalėjo priimti karių priesaiką.

„Išvakarėse priėjo prie manęs Vytas ir sako: „Juozai, neduokim priesaikos“. Nepa­ju­tau, kaip pasakiau: „Tu ką, dur­nas?“ Daugiau apie tai ne­kalbė­jome, išsiskyrėme kas sau. Va­ka­re ser­­žantai atvedė jį į ka­rei­vi­­nes ir paguldė į lovą. No­rė­jau kel­tis pažiūrėti, bet nedrį­sau. Per pusryčius Vytauto nebu­vo – jį kažkur išvežė. Su­si­ti­­ko­­me tik per jo tėvo lai­do­tuves, bet taip ir nepa­klau­siau, kaip su ta priesaika buvo. Manau, jie privertė ją priimti. Vytautas buvo drąsus ir energingas žmogus, už laisvę paau­ko­jęs savo gyveni­mą“, – pasakojo J. Gu­dinskas.

R. Mickuvienė pastebėjo, kad ši šeima kartų kartoms perda­vė meilę Lie­tu­vai: už ryšius su partizanais KBG įkalino V. Vait­kaus tėvą, Vy­tautas atsisakė duo­­ti sovietų kario prie­saiką, Šau­lių sąjungai priklauso ir jo sū­nus Ro­ber­tas.

Į darbą kibo visas kaimas

Nors įamžinti V. Vait­kaus atminimą ėmėsi Vlado Stat­ke­vi­čiaus muziejaus darbuotojai, o dalį lėšų tam skyrė Šilalės
savivaldybė, vis dėlto daugiausiai prisidėjo Paežerio žmonės – pasak seniūno Igno Gužauskio, statant stogastulpį, ūkininkai negailėjo nei laiko, nei technikos, daugybė žmonių susirinko tvarkyti ap­lin­ką.

Todėl skambėjo padėkos Ani­ce­tui ir Ni­jolei Rim­kams, Ni­jo­lei ir Česlovui Lega­čins­kams, Au­rimui Legačinskui ir Ka­ro­­liui Anu­liui, Ligitai ir Sta­siui Bu­­šins­kams, Vilmai ir Si­gi­­tui Gu­­dins­­kams, Jonui Šed­ba­rui, Jo­nui Misiūnui, Al­bi­nai ir An­ta­nui Rimkams, Onu­tei Kve­­da­rie­­­nei ir Valerijai Bu­kan­taitei, skulp­tū­rai reikalingą ąžuolą pa­do­va­­no­jusiam Vac­lo­vui Biels­­kiui bei žemės savininkei Onai Ra­dienei.

„Dabar šioje vietoje trūksta tik varpo, kuris sukviestų žmones į visas šventes – ne tik tuos, kurie šalia gyvena, bet ir tuos, kurie sugrįžta į gimtąsias vietas bei prisideda prie kaimo atminimo išsaugojimo“, – žmonių vienybe džiaugėsi R. Mic­ku­­vie­nė.

Paežerio kaimo bendruomenės žmonės prieš trejus metus perstatė Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečiui pastatytą kry­žių, sukilo ir išsaugojo nuo pjūk­lų ta pačia proga pasodintą ąžuolą. Kartu su Robertu į šventę atvykęs Vilniaus šaulių kuopos vadas Kostas Ivanauskas pasidžiaugė tokia gausybe žmonių, kurie susirinko pagerbti savo kraštiečio, paaukojusio gyvybę už laisvę. „Žuvusiųjų žygdarbis gyvas, jų drąsus poelgis yra pavyz­dys, kaip reikia ginti savo šalį. Prieš kariuomenę stovė­jo beginkliai žmonės. Juos jungė vienybė. Įam­žin­da­mi kraštiečio atminimą, jūs taip pat parodėte savo vienybę bei su­si­telki­mą“, – sakė šau­lių vadas.

Prasmingai nuskambėjo pas­kutinis renginio akcentas – kunigo Saulius Sasnausko žodžiai apie Sausio 13-ąją: „Viskas tą nak­tį buvo aukščiausio laipsnio – ir malda, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vieny­bė, ir išmintis, ir pati tiesa. Vis­kas – iki pat dangaus aukštybių, iki pat sielos dugno, kiek tik įmanoma pasiekti. Iš kur vi­sa tai, niekas nepasakys. Bet aiš­ku, kad mes nebuvome vieni. Ir šiandien, kai dėkojame lais­­vės kovotojams, atidavusiems sa­vo gyvybes, tariame vie­ną ačiū ir į tolimą dangų jiems, žuvu­siems“.

V. Vaitkus 1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų desantininkų buvo nušautas prie televizijos bokšto. Palaidotas Antakalnio ka­­pinėse Vilniuje, kartu su ki­tomis Sausio 13-osios aukomis. Apdovanotas antru pagal svarbą aukščiausiu Lie­tu­vos valstybės apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. 1992 m. V. Vaitkaus žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto atidengtas paminklas. 1996 m. televizijos bokšto prieigose esančiai Vil­niaus gatvei  suteiktas V. Vaitkaus vardas. 1998 m. atidengta atminimo lenta prie namo, kuriame gyveno.

Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras spalio 22 ir 23 dienomis pirmą kartą Žvejų rūmų scenoje, po didelio publikos susidomėjimo sulaukusių pasirodymų elinge, pristatys du vienaveiksmius šokio spektaklius - „Stabat Mater“ (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką) ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Abu spektakliai publiką užburia išraiškingu šokiu, gilia dramaturgija, tačiau „Stabat Mater“ publikos pojūčius sustiprina KVMT orkestro styginių grupės atliekama muzika ir solisčių balsais, o „Šventasis pavasaris“ išskirtinis tarsi iš dangaus pasipilančiu vandeniu.

Kad scena netaptų baseinu

Kaip Muzikinis teatras ruošiasi išskirtiniam spektakliui, kokio Žvejų rūmų scenoje dar nėra buvę, pasakoja Pastatymų tarnybos vadovas Aivaras Tarvydas. „Pastatymų tarnybai šių dviejų vienaveiksmių šokio spektaklių perkėlimas iš Klaipėdos festivalio scenos Elinge į Klaipėdos Žvejų rūmus – lyg antra premjera. Skiriasi scenos išmatavimai, skiriasi techninės galimybės kabinant apšvietimą, scenos audinius, specialiuosius efektus. Kaip žinia, spektaklio „Šventasis pavasaris“ scenografijoje yra naudojamas didžiulis kiekis vandens. Kai spektaklis buvo pristatomas elinge, vandens kiekis buvo reguliuojamas atsižvelgiant tik į norimą efektą, o šiuo atveju tenka viską nuodugniau apgalvoti, apskaičiuoti. Reikia mąstyti ne  tik kaip pasiekti reikiamą vizualumą, bet ir vandeniu neužtvindyti patalpų. Svarbu, kad po šio spektaklio parodymo scena netaptų nauju, visuomenei prieinamu, baseinu“,- juokauja A. Tarvydas.

Suplanuota ir apskaičiuota

Anot pastatymų profesionalo, tokio pobūdžio spektaklis, kai didžiulis kiekis vandens kriokliais krenta iš viršaus ant scenoje šokančių baleto artistų, scenai tarsi pirmas „krikštas“. „Jau esame suplanavę kaip vandenį sulaikyti scenoje, kad nei menkiausias lašelis nepatektų ant naujai išklotų grindų! Vizualiai žiūrovai matys tik įprastą sceną, o techniškai tai bus tarsi vandenį sulaikantis baseinas. Kad sėkmingai ir laiku išpiltume vandenį ant šokėjų, pritaikysime aukštalipių naudojamą virvių sistemą. Atlikus bandymus, tai puikiai pasiteisino“,- tikina Pastatymų tarnybos vadovas.

Spektaklio „Šventasis pavasaris“ metu planuojama „išpilti“ apie trečdalį kubo šilto vandens, kuris bus pašildomas iki šokėjams komfortiškos šilumos, taip saugant baleto artistų sveikatą. Po pasirodymo vanduo bus susiurbiamas pramoniniais siurbliais.

„Didelius iššūkius keliantys spektakliai tarsi Muzikinio teatro perpetuum mobile: visas kolektyvas susikaupia ir užtikrintai juda pirmyn tobulėjimo, sėkmių ir pamokų keliu. Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi būdamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dalimi, nes tai teatras neturintis savo „namų“, kuris drąsiai priima ir puikiai susitvarko su didelius iššūkius keliančiais pastatymais“,- sako A.Tarvydas.

Palinkėkime sėkmingo debiuto!

Spektakliuose šoka KVMT baleto solistai: Ksenija Jermakova, Danylo Butenko, Iryna Suslo, Illia Temchenko, Daria Verovka, Arshak Gyozalyan, Oleksandra Borodina, Roman Semenenko ir visa baleto trupė.

Gyvenimiškos tiesos publikai atskleidžiamos ne vien šokio kalba. Baleto artistams talkina G. B. Pergolesi „Stabat Mater“ muziką atliekanti KVMT simfoninio orkestro styginių grupė bei dvi solistės: Beata Ignatavičiūtė ir Viktorija Bakan. Dirigentas - KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Vargonais groja Narine Stepanyan.

Spalio 22-ąją „Stabat Mater“ debiutuoja KVMT baleto trupėje šokančios amerikietės - Anaka Mae Weiss ir Liliana Watson, o „Šventajame pavasaryje“ - Anna Chekmarova ir Kirstin Zahradnick. Spalio 23 d., kaip spektaklio „Šventasis  pavasaris“ solistė debiutuos – Ksenija Jermakova. Palinkėkime sėkmingo debiuto!

Pirmas pastatymas Lietuvoje

Du vienaveiksmius baletus jungia moteris ir jos nepaprasta stiprybė, kylanti iš nuolankaus susitaikymo su tuo, kas jai skirta. Susitaikymas su likimu ir iš jo kylanti galia labiau būdinga moterims: „Stabat mater“ atveju moteris nuolankiai priima nukryžiuoto sūnaus auką, o „Šventajame pavasaryje“ ji pati pasirenka būti paaukota. Kūrėjai šokio kalba pasakoja apie susitaikymą, viltį ir viską nuplaunantį vandenį. Per vieną vakarą skirtingomis trajektorijomis skleidžiasi abi aukojimo(si) istorijos. 

Šokio spektaklius KVMT sukūrė tarptautinė Slovėnijos ir Ispanijos menininkų komanda, vadovaujama vieno ryškiausių Europoje šiuolaikinio šokio choreografų, Slovėnijos nacionalinio teatro Mariboro baleto trupės vadovo Edwardo Clugo. „Stabat Mater“ statė choreografas E. Clugas ir jo asistentas Gaj Žmavc, scenografas bei kostiumų dailininkas Jordi Roig (Ispanija), šviesų dailininkas Tomaž Premzl (Slovėnija). Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ kūrybinėje grupėje be E. Clugo ir G. Žmavc dirbo scenografas Marko Japelj (Slovėnija), kostiumų dailininkas Leo Kulaš (Slovėnija), šviesų dailininkas Tomaž Premzl (Slovėnija). Publikos pripažinimą savo abstrakčia, minimalistine šiuolaikinio baleto kalba bei netikėtomis, provokatyviomis klasikinio repertuaro interpretacijomis pelniusiam E.Clugui Klaipėda tapo pirmu kūrybiniu uostu Lietuvoje.

Žaneta SKERSYTĖ

Martyno ALEKSOS nuotr.

Medvėgalio papėdėje, Ka­rūžiškės dvaro prieigose, rugsėjo pabaigoje buvo ne tik paminėtas Lietuvos lais­vės armijos 80-metis, bet ir prisimintas Lietuvos par­tizanų Žemaičių apy­gar­dos vadas Vladas Mont­­vy­das-Žemaitis, ku­rio 110-ąsias gi­mimo metines šie­met mini­me. Ta intencija pa­šven­tin­tas at­kur­tas apygardos vado bunkeris-vadavietė, Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, iškilmėse dalyvavo V. Montvydo-Žemaičio dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė. 

Varnių regioninio parko teritorijoje atstatyti Žemaičių apygardos vado vadavietę iniciatyvos ėmėsi Lietuvos laisvės armijos karių rėmėjų sąjungos vadovas šilališkis Antanas Rašinskas. Pasak jo, ši konkreti vieta pasirinkta po ilgų diskusijų bei paieškų, nes vieniems sprendimams nepritarė žemės savininkai, kitiems – rajono valdžia. Todėl kai Karūžiškės dvaro savininkai davė leidimą savo žemėje įkurti istorinį objektą, palengvėjo visiems. Pasak A. Rašinsko, visi formalumai yra sutvarkyti, todėl ir pasikeitus kokioms nors aplinkybėms, neturėtų kilti problemų. 

Atveriant lankytojams partizanų vadavietę, A. Rašinskas dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie šio kilnaus darbo.

Atstatytoje Žemaičių apygardos vadavietėje išlaikytas autentiškumas, tiesa, yra ir šiuolaikiniam gyvenimui pritaikytų elementų: padarytas patogus įėjimas, atvesta elektra, kad lankytojams būtų saugiau ją apžiūrėti, o vadavietės vietą ženklina specialus akmuo.

Dar vienas svarbus laukiantis darbas, anot A. Rašinsko, – surasti V. Montvydo palaikus, mat iki šiol nėra žinoma, kur jie galėjo būti užkasti.

* * *

V. Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime. Baigęs Požerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. 

Vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo Šaulių sąjun­gos narys, būrio vadas.  

Artėjant antrajai rusų okupacijai, 1944 m. pradžioje, V. Montvydas Varnių apylin­kė­se pradėjo organizuoti Liet­u­vos laisvės armijos Va­na­gų gru­pę, V. Montvydo žemėje bu­vo įrengtos trys partizanų slėptuvės-bunkeriai. 1944 m. Kūčių vakarą nuo okupantų rankos V. Montvydo ūkis virto pele­nais. Žmona ir penki vaikai liko be pastogės. 1951 m. jo žmona buvo suimta ir įkalinta Kazachijoje, Džeskazgane, mažamečiai vaikai turėjo slapstytis pas gerus žmones.

1947 m. pabaigoje Žemaičių apygarda buvo smarkiai nukentėjusi po KGB agentų provokacijų, neturėjo vado. Jonas Žemaitis-Vytautas 1948 m. pra­džioje juo paskyrė Šatrijos rinktinės vadą V. Montvydą. Jis buvo vienas ilgiausiai apygardai vadovavusių vadų, žuvo išduotas 1953 m. rugpjūčio 23 d. 

1999 m. gegužės 19 d. Pre­zidento dekretu V. Mont­vydas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. (Lie­­tu­vos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inform.)

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vyksta šimtmečio remontas – pirmąkart nuo šventovės pastatymo keičiamos grindys. Pasak parapijos klebono, darbais ir kitokia pagalba prisideda, kas tik gali – nuo parapijiečių, aukojančių kiek kuris įstengia, iki savivaldybės, ski­rian­čios finansinę paramą. 

Bažnyčios remontą 2019-ųjų rugpjūtį pradėjęs dekanas kun. Saulius Katkus sako, kad rajono savivaldybės administra­ci­ja prie darbų finansavimo prisideda kiekvienais metais. Ad­ministracijos direktoriaus Ta­do Bartkaus skaičiavimu, kasmet bažnyčios remonto darbams biudžete numatoma 20 tūkst. eurų. Tikimasi, jog lėšų šventovės gerbūviui tvarkyti atsiras ir kitų metų biudžete. 

„Gyventojų mažėja, dėl pandemijos bažnyčioje jų taip pat lankosi mažiau, tad ir aukos kuklesnės. Be to, juk remiame ne kleboną, kuris užsimojo dideliems darbams, bet savo maldos namus, kuriuos lankė mūsų protėviai, lankome mes ir lankys ateities kartos. Tad tos kelios dešimtys tūkstančių, manau, yra labiau simbolinė rajono biudžeto parama“, – sako administracijos vadovas.

Parapijos klebonas kun. S. Kat­kus skaičiuoja, kad pirmam remonto darbų etapui užteko maždaug 60 tūkst. Eur, antrasis kainuos kiek daugiau, bet reikėtų dar ir kitų investicijų. 

„Gerai, kad granito, kuriuo klojame naująsias grindis, kai­ną buvome suderėję dar 2019 m., tad akmuo nepabrango. O kadangi viskas dabar kainuoja brangiau, sunku progno­zuoti, kokia bus galutinė remonto darbų sąmata. Prieš po­rą metų tik išplėšėme senąsias grindis, kurios atvėrė daug staigmenų. Vėliau jas išbetonavome, įrengėme šildymo sistemą, šiuo metu yra pradėti kloti granito ornamentai. Kai kurie akmens luitai yra taisyklingos formos, o kai kuriems ornamentams išgauti reikia ypatingo kruopštumo bei meistriškumo. Tad kol kas nesiryžtu pasakyti, kada darbus baigsime. Jeigu spėtume iki metų galo, būtų ypatinga šventė“, – pripažįsta parapijos klebonas.

Šildomos bažnyčios granito grindys yra dvispalvės: pilkos su raudonais ornamentais. Vieni, kurie jau matė išklotą jų dalį, nustebo, jog danga nėra vienspalvė, kiti džiaugiasi ypatingomis permainomis. Pasak dekano kun. S. Katkaus, grindų ornamentus bei spalvas sugalvojo tas pats architektas, kuris bažnyčios prieigose suprojektavo Lurdą, rengė Padievaičio piliakalnio sutvarkymo planą ir t. t. Tikimasi, jog tikrasis mal­dos namų grožis atsiskleis išklojus visas grindis. Žinoma, anot klebono, dar reikėtų pakeisti ir bažnyčios duris, kurios nebėra tokios sandarios, kaip norėtųsi. Beje, kun. S. Katkus nenorėjo atskleisti, ar dažnai yra tekę tarnauti parapijose, kur reikia būti ir dvasiniu vadovu, ir užsiimti ūkiškais darbais tiesiogine to žodžio pras­me. 

„Kunigo vaidmuo čia pats mažiausias – kiekviena bažnyčia reikalauja vienokio ar kitokio remonto. Kur kas svarbesni yra parapijos žmonės, jų nuoširdumas, noras puošti bei prižiūrėti savo bažnyčią, kad ji išliktų patraukli dar ilgus metus. Štai todėl visada džiaugiuosi, kad į talką mums žmonės atskuba, net jeigu jų specialiai nekviečiame ir neraginame. O gražių pavyzdžių tikrai yra. Pa­vyzdžiui, UAB „Šilalės vandenys“ buvo atsiuntusi technikos, darbuotojų ir net medžiagų skyrė – įrengėme šventoriuje lietaus nuotekų sistemą, į pagalbą atskuba ir greta esančios „Gedminos“ atstovai, ir pavieniai parapijiečiai“, – džiaugiasi Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­žiečio parapijos klebonas kun. S. Katkus.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Spalio 14–17 d. Šilalės kultūros centre rengiamas Teatrų festivalis, kuriame pristatomi Jurbarko, Tauragės, Telšių teatrų spektakliai, o Klaipėdos „Taško“ teatro aktorės surengs jaunimui kūrybines dirbtuves Atvirajame jaunimo centre, kur bus galima susipažinti su įvairiais teatro meno aspektais: viešuoju kalbėjimu, scenos judesiu, ritmika, improvizacija, socialine drama, forumo teatru.

Teatro meno veikla Šilalėje dar neturi gilių tradicijų, tačiau veikla vyko. 2000 m. prie Kultūros centro buvo įkurtas Šilalės rajono savivaldybės teat­ras (vadovas ir režisierius Vytautas Jankauskas). Tuo laikotarpiu pastatyti spektakliai: R. Narečionio „Operacija VAM“, B. Nušičiaus pjesė „Įtartina asmenybė“, J. Mackonio „Ledi Makbet iš Akmenės“, S. Kapnio „Plutelė ir pelės“. 

2008 m. Šilalės kultūros centre pastatytas muzikinis spektaklis „Brėmeno muzikantai“ (muz. G. Gladkovo, rež. As­tutė Noreikienė), 2009-aisiais – muzi­ki­­nis spektaklis „Spragtukas“ (muz. P. Čai­­kovskio), 2012 m. – Regimanto Kaš­kaus­ko ko­medija „Būk vyras, Džordžai“ (rež. Džiul­jeta Kareivienė), 2019 m. – miu­zik­las „Eliza“ (pagal G. B. Shaw „Pig­ma­lionas“, muz. F. Loewe, rež. Antanas Kaz­lauskas).

Šiame festivalyje Ši­­la­lės krašto žiūrovams norime pristatyti kaimyninių mies­tų mėgėjų teatrų aktualiausius spek­­tak­lius.

Spalio 14 d., 19 val., – Šilalės kultūros centro didžiojoje salėje – festivalio atidarymas ir Tauragės liaudies teatro spektak­lis – K. Čiplio-Vijūno komedija „Bobutės susipyko“ (rež. Genovaitė Urmonaitė).

Spalio 15 d., 12 val., – Telšių Žemaitės teatro vaikiškas muzikinis spektaklis „Voro galybė“ (pagal V. Kupšio pjesę, rež. Donatas Žilinskas). Spektaklis nemokamas, rodomas Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pradinių klasių mokiniams. 

19 val. – Telšių Žemaitės teatro tragikomedija „Šventųjų gyvenimas“ (pagal P. Cvirkos romaną „Frank Kruk“, rež. D. Ži­linskas).

Spalio 16 d., 19 val., – Jurbarko K. Glins­kio teatro spektaklis, H. Kun­čiaus groteskas „Jonas Sobieskis“ (rež. Al­ber­tas Vidžiūnas, rež. asist. Danutė Bud­rytė-Samienė).

Spalio 17 d., 14 val., – festivalio uždarymas ir Šilalės kultūros centro muzikinis spektaklis „Čardašo karalienė“ (pagal E. Kalmano operetę).

Kviečiame Šilalės miesto ir krašto žiūrovus pasinaudoti galimybe ir keturias dienas paskirti teatro menui. Bilietas į visus keturis spektak­lius – vienas (galima įsigyti Kultūros cent­ro kasoje darbo dienomis, 12–14 val. ir 16–18 val., bei valandą prieš spektak­lį).

Antanas KAZLAUSKAS

Šilalės kultūros centro direktoriaus pavaduotojas

Praėjusią savaitę Lietuvos ir už­­sienio kultūros pasaulyje vėl ne­trū­ko įdomių renginių, paskelb­ti svar­bių kultūros apdovanojimų laureatai. 

Vienas tokių – paaiškėjęs 2021 m. No­belio literatūros premijos laureatas, kuriuo šiemet tapo rašytojas Ab­dul­razakas Gurnahas. Autoriaus iš Tanzanijos pergalė vadinama viso Afrikos žemyno pergale, nes A. Gur­naho darbuose ypač ryški kolonializmo tema. 

Kultūros ministerijos apdovanojimai – garbės ženk­lai „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – įteikti šešiems Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems asmenims: Da­liai Adelei Augunai, Birutei Mar, Vio­letai Podolskaitei, Linai Puo­džiu­kai­tei-Lanauskienei, Zitai Sin­ke­vi­čienei ir Sigitui Šamborskiui. Šis ženklas skiriamas Lietuvos bei užsienio valstybių piliečiams už dešimties pastarųjų metų veiklą kultūros ir meno srityje.

Tęsiasi sakrali­nės muzikos festivalis. Tarptautinio Šv. Jo­kūbo festivalio renginiai aidi Vilniuje, Alytuje, Molėtuose, Panvėžyje, Kaišiadoryse. Vilniuje pra­ėjusį penktadienį nustebino viena iš festivalio kulminacijų – Estijos filharmonijos kamerinio choro koncertas. Šis choras – vienas geriausių pasaulyje, įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų ir pelnęs dvi „Grammy“ statulėles. Pasimėgauti įspūdingais koncertais dar bus galima iki mėnesio galo, o festivalio programa ir bilietai – chorasvilnius.lt.

Klaipėdoje praėjusią savaitę vyko jau šeštą kartą rengiamas festivalis „Jėga/Cool!“, organizuojamas tarptautinės Teat­rų vaikams ir jaunimui asociacijos „Asitežas“. Joje – daugiau nei 30 Lietuvos teatrų, kurie festivalyje ir dalyvauja. Šiemet pasirodė ir keturios trupės iš užsienio. Festivalio metu rengiami spektakliai skirti ir patiems mažiausiems, ir paaugliams, o seminarai tėvams bei pedagogams – apie meninį ugdymą bei jo dar labiau padidėjusią svarbą pandeminiu laikotarpiu.

Spalio 14 d. prasidės kasmet laukiamas dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, vyksiantis iki mėnesio pabaigos. Jo programoje – itin aukštos kokybės filmai, kalbantys apie aktualias, nepatogias žmonijos problemas (klimato atšilimas, skurdas, diskriminacija, socialinė, lyčių nelygybė ir kt.). Taip pat bus rengiami susitikimai, diskusijos su kino kūrėjais, filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais. Filmai bus rodomi Lietuvos kino teatruose, virtualioje kino salėje www.nepatoguskinas.lt ir 190–yje Lietuvos bibliotekų. 

Spalio 15 d. sostinėje prasidės tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „Art­Vilnius“. Joje – net 55 galerijos iš 12 pasaulio šalių. „Litexpo“ parodų ir kongresų centre vyksiančioje mugėje lankytojai galės susipažinti su pasaulinio garso menininkų parodomis, muziejų bei meno fondų kolekcijomis, institucijų ekspozicijomis. Susipažinti su festivalio programa ir bilietus įsigyti galima artvilnius.lt.

Nestinga kultūrinių renginių ir mū­sų regione. Štai ateinantį šeštadienį (spalio 16 d., 14.30 val.) Norkaičių (Tau­ra­gės r.) tradicinių amatų ir etnokultū­ros cent­re muzikos mylėtojų lauks res­pub­likinė tradicinių kapelų šventė „Mil­dos gegužinė“ (įėjimas – nemokamas), o šilališkiai jau nuo ketvirtadienio (spalio 14 d.) galės mėgautis pirmą kartą Šilalėje vyksiančiu Lietuvos teat­rų festivaliu, kurio išsamią programą galima rasti www.silalesartojas.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ