Medininkų žudynių 30-metis per­ša įkyrų spėjimą, kad visa tai – ir Sausio 13-oji, ir ši tragedija – gali kada nors pasikartoti. Ir ne „kada nors“, o netolimoje ateityje. Naujam kataklizmui sąlygas kuria ir dar viena pandemijos banga, ir, kaip prognozuoja ekspertai, artėjanti pa­saulinė ekonomikos krizė. Au­gan­čia įtampa visuomenėje ne­truk­tų pasinaudoti priešiškos jėgos už šalies ribų. Tai įrodė įvykiai tiek Kau­kaze 2008 m., tiek 2014 m. po Mai­dano kilęs pilietinis karas Uk­rai­noje ir Krymo aneksija.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime, nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo. Tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.

Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. 

„Grįžo karantino atimti malonumai“

Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje.

„Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau pašalinių žmonių, bet sausio pabaigoje turėjau kontaktą su sergančiuoju koronavirusu. Kad užsikrėčiau, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmą, slogą, kurie nebuvo itin skausmingi ir varginantys, bet priešingai – gana pakenčiami“, – sako Gintaras.

Pajutęs negalavimus ir bijo­damas skaudžių ligos padari­nių, rizikos grupei priklausan­tis vyras nedelsdamas izoliavosi siekdamas neuž­krėsti aplinkinių bei artimųjų.

„Izoliavausi namuose, todėl visiškai išvengti kontakto su šeima nepavyko. Po keleto dienų pablogėjo žmonos savijauta – atsirado sausas skausmingas kosulys, galvos skausmas, pakilo temperatūra. Atlikę testus ir sulaukę teigiamų rezultatų, kreipėmės į medikus“, – pasakoja vyras. 

Nors kontaktą su sergančiuoju turėjo Gintaras, jo žmona, užsikrėtusi nuo vyro, sirgo sunkiau, dėl to moteris patyrė dusinančio kosulio ir pasunkėjusio kvėpavimo padarinių.

Dėl priklausymo rizikos grupei galimybę skiepytis Gintaras gavo ganėtinai anksti ir, sako, nė nesudvejojęs: „Pandemija sustabdė mūsų gyvenimą, o vakcinos atvėrė galimybę grįžti į senas vėžes – dalyvauti renginiuose, susitikti su draugais ir pagaliau prisiminti kelionių teikiamą malonumą, kurio karantino metu taip trūko“.

„Neaplenkė mintis apie mirtį, tačiau gyventi verta“

Lietuvoje pradėjus plisti viru­sui, Kėdainių gyventoja Eglė su­nerimo dėl savęs ir savo artimųjų, kadangi niekam nebuvo aišku, kas laukia ateityje. Šiandien moteris pasakoja apie tuo­met atsiradusį nesaugumo jausmą, baimę bendrauti su žmonėmis, kol galiausiai šalyje dėl visų saugumo buvo uždrausti bet kokie nebūtini susitikimai ir paskelbtas visuotinis karantinas.

Maisto prekių parduotuvėje dirbančios moters darbo prasi­dėjusi pandemija nesutrikdė – dirbti ji galėjo ir karantino metu. 

„Tokiame darbe kontaktas su žmonėmis yra neišvengiamas, todėl, net ir atsakingai laikantis visų rekomenduojamų saugos priemonių bei reikalavimų, apsisaugoti nepavyko“, – pasakoja Eglė.

Kėdainietės šeima užsikrėtė koronavirusu, o moteris sirgo kur kas sunkesne forma nei jos vyras ir sūnus. Eglei pasireiškė ligai būdingi simptomai – uoslės praradimas, „kaulų laužymas“, raumenų tempi­mas, pakilo ir laikėsi aukšta temperatūra, kol galiausiai medi­kai diagnozavo plaučių uždegimą. 

Moteris prisimena, jog tai bu­vo baisus ir sunkus laikotarpis, kuomet neaplenkė mintis ir apie mirtį. 

„Nenorėčiau grįžti į tą laiko­tarpį ir išgyventi visko iš naujo“, – sako Eglė, šiandien džiaug­damasi gavusi galimybę vakcinuotis ir, tikėdamasi nebesusirgti, drąsiai teigia, kad gyventi verta.

Grįžti į pradinę būseną užtrunka tris mėnesius

Vilniaus universiteto ligoni­nės (VUL) Santaros klinikų pul­monologijos ir alergologijos cent­ro vadovo profesoriaus Edvardo Danilos teigimu, kiek­vienos ligos atveju pasekmės priklauso nuo jos sunkumo, žmogaus amžiaus, turimų gretutinių ligų bei gydymo veiksmingumo. 

„Koronaviruso liekamieji reiš­kiniai skiriami į trumpalaikius ir ilgalaikius. Trumpalaikės pasekmės paprastai trunka kelis mėnesius ir apima visą organizmą – silpnumas, greitesnis nuovargis, jėgų neturėjimas, ka­dangi stipriai sergančiam žmogui ilgą laiką tenka praleisti lovoje ir būti nepakankamai jud­riam, taip pat turi reikšmės ir buvusio plaučių uždegimo stip­rumas“, – pasakoja pulmonologas. 

Dėl šių priežasčių kuriam laikui nusilpsta raumenys, dėl buvusio uždegimo bei deguonies trūkumo gali sutrikti ir kitų organų veikla, tačiau, bėgant laikui, grįžtama į pradinę būklę. Pavieniais atvejais, maždaug 2–3 proc. visų koronavirusine infekcija sirgusių žmonių, grįžimas į pradinę būseną užtrunka net iki pusės metų. 

Ilgalaikės pasekmės gali būti nulemtos itin stipraus plaučių pakenkimo. 1–2 proc. sirgusiųjų yra pažeidžiama plaučių struktūra – dalis pažeisto plaučio virsta randeliais, tačiau gyd. E. Danila sako, jog plaučiai turi milžinišką rezervą: „Keliolikos kvadratinių centimetrų dydžio randeliai 

dažniausiai neturi įtakos plaučių veiklai, kurių išklotinė užima 40–80 m² plotą, ir net nėra juntami“.

VUL Santaros klinikų specialistas, dalydamasis patirtimi, teigia, jog pasitaiko atvejų, kai žmogaus juntamus simptomus (silpnumą, nuovargį ar kt.) lemia ne fiziniai pokyčiai. Neretai išlikęs nerimas, ligos, mirties baimė gali daryti įtaką stipresniam simptomų jutimui nei yra iš tikrųjų. Tačiau profesorius tvirtina, kad absoliuti dauguma koronaviruso sukeltų padarinių galiausiai išnyksta, ir žmogus grįžta į pradinę būseną.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Istorikė, atsargos leitenantė Anastasija prisipažįsta, kad mokydamasi vidurinėje tikrai nežinojo, ką atsakyti, sulaukus klausimo, kuo nori būti užaugusi. Mergina tikina, jog tada ne tik save per mažai pažino, bet gerokai menkesnis buvo supratimas ir apie ją supantį pasaulį. Tiesa, Anastasija juokiasi turėjusi pačių įvairiausių idėjų: norėjo būti ir mokytoja, ir aktore, medike ir netgi rašytoja, taip pat ją visada traukė istorija. O kadangi aplinkiniai skatino rinktis praktišką, taip vadinamą „perspektyvią“ pusę – mediciną, apsispręsti nebuvo lengva.

„Bet aš pati medicinos nelabai „jaučiau“. Todėl pasi­rinkau egzaminus, kurie tiks­liai neapibrėžė mano bū­si­mos profesijos: laikiau matematikos, lietuvių ir ang­lų kalbos, istorijos bei bio­logijos egzaminus. Tačiau kuo arčiau buvo pa­si­rin­ki­mo momentas, tuo labiau buvau pasimetusi. 2015-aisiais, sa­vo mokyklos baigimo metais, sužinojau, kad grįžta šauk­tinių tvarka. Žinoma, merginų į kariuomenę nešaukia, bet jos gali savanoriauti. Galbūt norėdama išmėginti save, gal iš jaunat­viško impulsyvumo nuėjau į Karo prievolės skyrių ir pridaviau prašymą nuolatinei privalomajai pradinei karo tarnybai. Šio sprendimo ilgai nesvarsčiau – pasielgiau taip, kaip tada man sakė širdis. Dabar manau, jog tai buvo labai geras ir reikalingas pirmas žingsnis į save. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Dragūnų batalione tapau pirmosios privalomos šauktinių laidos šauktine. Kartu su manimi tarnybą pradėjo 476 vaikinai ir tik 19 savanorių merginų. Tai, be abejonės, buvo tikras išbandymas, bet vėliau būtent jis padėjo žengti daug tvirčiau“, – prieš šešerius metus pasirinktu sprendimu šiandien džiaugiasi mergina.

Paklausta, ką, praėjus devyniems tarnybos mėnesiams išsinešė su savimi, ji neneigia, jog iššūkių užteko.

„Manau, kad esu meniškos sielos žmo­gus, tad kariuomenėje man kartais „trū­ko oro”. Iš kitos pusės, tai buvo didžiulė patirtis, nepaprasta valios, kantrybės, drąsos, pa­siryžimo, ištver­mės treniruotė. Tiesa, po tarnybos galvojau, kad su kariuo­mene nebeturėsiu nieko bendro – pra­dėjo vilioti istorijos arba archeologijos studijos.

Istorija yra gana plati disciplina, tad antrame kurse atėjus laikui apsispręsti, į kurį laikotarpį gilinsiuosi toliau – nau­juosius amžius ar medievistiką (vi­dur­­amžius), dvejojau, kur sukti. Viskas buvo įdomu. Galiausiai pasirinkau naujaamžistiką. Studijos, be abejonės, davė daug reikalingos patirties: Vilniaus universitete įgavau platesnį pa­saulio pažinimą, tapau nuostabios is­torikų bendruomenės dalimi, sekiau dės­tytojais, kurie yra tikri autoritetai. Universitetas buvo ta vieta, kurioje norėjau būti. Trečiame kurse pasinau­dojau galimybe išvažiuoti į „Erasmus“ stu­dijas su stipendija Vroclave. Man, būsimai isto­rikei, Lenkija buvo tiks­lingas pasi­rin­kimas – maniau, jog dėl bendros istorijos bus įdomu studijuoti būtent ten. Neklydau. „Erasmus“ studijos taip pat suteikė vertingų patirčių: nuo aka­de­minių žinių iki naujų draugų.

Ir nors universitete viskas buvo nuos­tabu, jau pirmame kurse, savo pačios nuostabai, pasiilgau karybos. Sužinojau apie jaunesniųjų karininkų vadų mokymus (JKVM) ir ryžausi – lankiau paskaitas bei pratybas savaitgaliais, vasaromis. Tai buvo dar vienas įdomus iššūkis, o JKVM sėkmingai baigiau praėjusiais metais ir gavau atsargos leitenanto laips­nį”, – pasakoja Anastasija.

Tačiau ji teigia ir dabar tikslaus atsakymo į klausimą, kuo nori būti dar neturinti. Bene labiausiai traukia darbas, susijęs su kariuomene – mergina neabejoja, kad yra pakankamai kompetentinga prisidėti prie Lietuvos saugumo stiprinimo, skleisti pilietiškumą ir savo pavyzdžiu įkvėpti jaunus žmones.

„Esu laiminga, nes žinau ir jaučiu, kad einu teisingu keliu. Baigusi istorijos ba­kalauro studijas, iškart mąsčiau apie magistro – noriu dar pagilinti ži­nias istorijos srityje. Svarsčiau ir apie kriminologiją, bet pamaniau, jog į visai naują sritį šokti nebūtų geras pasirinkimas. Dabar mano didžioji svajo­nė – antrą magistro laipsnį įgyti užsie­nio universitete. Nesu numačiusi konk­rečios šalies, bet manau, kad žinias no­rėsiu pagilinti karo ar saugumo srityse”, – planus atskleidžia mergina.

Kokių savybių reikia, renkantis kariūnės kelią?

„Pasirinkus iššūkių kupiną kelią, lengva būti negali, todėl visada vadovaujuosi taisykle „jei nori kažko pasiekti, turi daug, sunkiai ir kryptingai dirbti“.

Manau, jog tam, kad taptumei geru istoriku, turi būti truputį kvaištelėjęs ge­rąja prasme. Juk reikia ilgai vienam sėdėti ir knaisiotis archyve! Jei rimtai, neabejoju, kad turi būti idėjų žmogumi, degti smalsumu. Tuo tarpu kariuomenėje labai svarbu yra atkaklumas, užsispyrimas ir vidinė stiprybė: ten, kai pavargsti, vis tiek turi eiti į priekį, perlipti per save, pripažinti, jog nemoki, nesupranti, per sunku – ir vis tiek eiti. Bet argi ne toks yra ir visas gyvenimas?” – svarsto Anas­tasija.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovės archyvo

Jau penktus metus iš eilės Bilionių piliakalnio pa­pė­dė­je, prie etnografinės sodybos, vyko tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“. Šiemet renginys iš­skirtinis – pristatytas bilioniškių herbas ir pašventinta vė­liava.

Tautodailės pleneras Bilioniuose šurmuliavo net penkias dienas. Iš įvairių Lietuvos vietų susirinkę menininkai, amatininkai gamtos apsuptyje plušo tapydami ant drobės, kaldami akmenį, droždami medį.

Anot plenero sumanytojos ir įgyvendintojos, Bilionių seniūnės Loretos Daukantienės, šis meno kūrėjų susibūrimas yra unikali galimybė dovanoti meno kūri­nius Bilionių bend­ruomenei.

,,Pas mus vykdavo ir Oninių, ir Joninių šventės, bet norėjosi kažko naujesnio, išskirtinio. Ir svarbu buvo ne masė žmonių, o rezultatas – dovanoti kitiems susitikime pagamintus meno kū­rinius“, –  sakė seniūnė.

Ji neslėpė, jog šis pleneras su­vienija ne tik bilioniškius, bet ir kitus seniūnijos kaimus. O jų pavadinimai bei vaizdai nugulė ne tik ant drobės, bet ir ant akmens.

,,Šiemet menininkai įamžino Aukštagirės, Bilionių ir Gulbių kaimus. Labai džiaugiamės, nes pagaliau meno kūriniuose atsispindės visos mūsų seniūnijos vietovės“, – džiaugėsi L. Daukantienė.

Bilionių bendruomenės pirmininkė Virginija Geštautienė priminė, jog pleneras šiemet – tęstinis. Pernai ne visi darbai buvo užbaigti, tad amatininkai susirinko jų pratęsti.

,,Praėjusią vasarą buvo sukurtos dvi Nerijaus Alšausko skulptūros ,,Šokėjai“. Juokavome, kad jiems trūksta tik muzikantų. Šiemet atsirado visa kapela“, – sakė V. Geštautienė.

Anot bendruo­menės pirminin­kės, renginys išskirtinis ir tuo, jog vyko unikalioje Editos ir Dariaus Navardauskų sodybo­je, o į plenerą su­sirinkę kūrė­jai, žiūrovai galėjo grožėtis nuostabiais gamtos vaizdais, kvėpuoti grynu oru, mėgautis menu.

Bene svarbiau­sias šiųmečio ren­ginio akcentas – pašventin­ta Bilionių seniūnijos vėliava ir herbas. Tuo džiaugiasi ne tik organizatoriai – dalyviai noriai fotografavosi prie šių simbolių.

Herbo etaloną sukūrė dailininkė Gražina Eimanavičienė, jo raudoname fone vaizduojama pavadinimo „Bilioniai“ kilmė, piliakalnis ir menama pilis.

Du naujus kryžius plenero metu išdrožė medžio drožėjas Alvydas Pocius. Šie meno kūriniai pakeis jau pasenusius kryžius Bilionių ir Gulbių kapinėse.

Menininkas juokavo, kad me­dį drožia taip seniai, jog nė pats ge­rai nepamena, kada pradė­jo.

,,Dažniausiai renkuosi ąžuolą, ir nors drožinėti nėra labai lengva, man patinka“, – tikino medžio drožėjas, savo kūrinius padovanojęs Bilionių bendruomenei.

Kretingiškis tautodailininkas Raimundas Puškorius šiemet skaptavo įvairias kaukes ir nukabinėjo jomis visą kluono sieną.

,,Amato išmokau iš tėvo, čia yra ir jo kūrinių. Taip pat keletą kaukių išdrožinėjo mano sūnus, kartais pamokau jį, kaip tai daryti“, – nuotaikingai pasakojo menininkas.

Renginio organizatoriai atsklei­dė, kad plenero metu sodybą jis papuošė ne tik ,,baisiokais“, bet taip pat papasakojo įdomių bei šmaikščių istorijų, nutiki­mų.

Plenere dalyvavę akmenskaldžiai Adolfas Teresius ir Valdas Bandza akmenyse įamžino seniūnijos kaimus – Aukštagirę, Gulbes, Bilionius, pritaikydami tik tiems vietovardžiams būdin­gus ženklus.

Pasak menininkų, šis kasmetinis pleneras yra ne tik renginys, bet ir galimybė pabend­rauti su kitais kūrėjais, pasisemti naujų idėjų darbams.

,,Dažniausiai kuriu iš medžio, tačiau plenere imantis akmens, kaip juokauju, galima išeiti iš savo komforto zonos“, – sakė tautodailininkas A. Teresius.

Jis beveik 15 metų dirbo gim­nazijoje, daugelis jo mokinių yra pripažinti tautodailininkai, todėl menininkas neslepia, jog dalintis žiniomis su kitais yra  labai gera. O kai atliktas darbas džiugina vius – dirbti vienas malonumas.

Plenere dalyvavo ir Jurbarko Vinco Grybo memorialinio muziejaus dailės studijos ,,Formos kalba“ dailininkės Romarika Pi­kelienė, Jolanta Tamošaitienė, Alma Bush, Odeta Kniečiū­nienė, Daina Tolpežnikienė, Ro­mutė Gervylienė, Laima Mickūnienė. Moterų tapytuose paveiksluose nugulė už širdies griebiantys Bilionių apylinkių vaizdai.

Viso plenero metu vyko ir įvairios edukacijos. Su meno terapija supažindino menininkė, edukatorė Aušrinė Pudževytė, Bilionių bendruomenė ga­mino garsųjį ,,Meškuos šūduką“, renginio dalyviai galėjo stebėti kino filmą ,,Nova Lituania“, dalyvauti Varnių regioninio parko organizuotoje edukacijoje ,,Gamtos mokykla“, o menininkė Gabija Viduolytė rodė ir mokė, kaip pasigaminti odinį papuošalą – apyrankę.

Dalis plenero darbų iškeliavo į tuo pačiu metu vykusią Etnokultūros stovyklą Požerėje. Ten susirinkę stovyklautojai galėjo grožėtis meno kūriniais.

Plenerui pasiekus finišo tiesiąją, tautodailininkai, meno kū­rėjai, organizatoriai galėjo lengviau atsipūsti. Penktadienio pavakarę, susėdę ant suolelių, visi šnekučiavosi, juokavo ir aptarinėjo savo meno kūrinius, klausėsi Šilalės kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Aušrinė“ (vadovė Laima Petkuvienė) atliekamų dainų.

Na, o tie, kurie nespėjo pama­tyti meno kūrinių, gali nenusivilti – dalis darbų palikta prie Bilionių seniūnijos ir Bilionių bendruomenės namuose.

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos studentė

AUTORĖS nuotr.

Toliau mėgaujamės kul­tū­ros vasara. Tik, reikia pri­pažinti, kažkur nuolat kirba baiminga mintis: ar „norma­liu“ gyvenimu galėsime džiaugtis dar ilgai? Šiuo me­­tu Lietuvoje gana laisvai vyks­ta daugybė renginių, bet vėl didėjantis COVID-19 at­vejų skaičius verčia sune­rimti. Deja, vis dažniau pa­si­girsta informacija ir apie vieną kitą perkeltą ar vėl at­šauktą renginį arba rei­ka­lavimą dalyvauti jame tik tu­rint Galimybių pasą. 

Su tokia mintimi praėjusį savaitgalį prasidėjo didžioji uostamiesčio Jūros šventė. Klaipėdos meras Vytautas Grub­liauskas į ją kvietė tik turinčius COVID-19 imunitetą: „Jūros šventė turi įvykti, bet tikrai nelaukiame joje nepasiskiepijusių žmonių“. Žinoma, patikrinti ir suvaldyti tokį srautą tiesiog neįmanoma – savaitgalį čia gana laisvai šurmuliavo klaipėdiečiai bei miesto svečiai, tradiciškai galėję dalyvauti koncertuose, pasirodymuose, edukacijose. 

Jūros šventė baigėsi, tačiau šventinė nuotaika uostamiesčio dar nepalieka – nuo liepos 26 d. iki 30 d. Klaipėdoje vyks Et­no­dienos, kurias organi­zuoja jau 30 metų gyvuojantis Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras. Popietėmis ir vakarais įvairiuose senamiesčio kiemeliuose vyks renginiai, pa­rodos, diskusijos, amatininkų edukacijos. Tai – ne tik puiki proga paįvairinti kasdienybę, bet ir galimybė geriau pažinti Mažosios Lietuvos tradicijas bei paveldą. Su renginio programa susipažinti galima Klaipėdos et­nokultūros centro tinklalapyje etnocentras.lt.

Nuaidėjo dar vienas įspūdingas Medvėgalio menų ir muzikos festivalis. Ant aukščiausio Žemaitijos kalno vykstantis tradiciniu tapęs renginys jau 15-ąjį kartą sutraukė kokybiško meno mylėtojus ne tik iš mūsų rajono, aplinkinių miestų bei mieste­lių – kaip ir kasmet, atkeliavo daug žiūrovų iš visos Lietuvos. Ant Medvėgalio skambėję nemokami operos solistų bei klasikinės muzikos koncertai, spektaklis, poezijos skaitymai – atgaiva kultūros išsiilgusiems žiūrovams.

Svarbi naujiena lietuvių lite­ratūros pasaulyje: galiausiai pa­skelbtas „Pirmosios knygos“ konkurso laureatas poezijos kategorijoje – komisija (poetai M. Bu­rokas, E. Drungytė ir G. Nor­vi­las) laimėjimą skyrė M. Kir­kai ir jo rankraščiui „Dangus užsitraukia ledu“. Įdomu tai, kad „Pirmosios knygos“ konkurso po­ezijos laureatas paskelbtas tik liepą – paprastai tiek poezijos, tiek prozos laureatai skelbiami pavasarį. Šiemet pavasa­rį paskelbta tik prozos katego­rijos nugalėtoja – ja išrinkta G. Dirmauskaitė ir jos kūrinys „Pa­žeme“. Tuomet buvo pranešta, jog poezijos kategorijos rankraščių pri­ėmimas pratęsiamas. Pa­aiš­kė­jus abiem rankraščiams-laimėtojams, ruošiamasi knygų leidimui – abi jos pasirodys dar šiemet. 

Kotryna PETRAITYTĖ 

Vasarai ritantis į antrą pusę, mokyklos vėl šurmuliuoja – liepos pabaigoje su jomis atsisveikina abiturientai. Iš­leistuvės visada sumišusios su džiaugsmu, pasi­didžia­vimu ir savotišku liūdesiu – žengiama į naują gyvenimo etapą. 

Liepos 22-ąją abiturientai su­žinojo paskutinių trijų valstybinių brandos egzaminų – ang­lų kalbos, istorijos ir fizikos – re­zultatus. Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus duomenimis, ang­lų kalbos egzaminą šiemet rinkosi 145 moksleiviai, išlaikymo ribos nepasiekė du iš jų. Istorijos žinias nusprendė pasi­tikrinti 52 abiturientai, visiems jis bu­vo sėkmingas. Tik 21 dvy­liktokas šiemet rinkosi fizikos egzaminą. Vienas, deja, jo neįveikė.

Ir nors egzaminai išlaikyti, jų rezultatų vidurkio kartelė vos peržengia 50 balų (pusės) ribą. Anglų kalbos egzamino rezultatų vi­durkis siekia 59,49 balo, istorijos – 51,67, fizikos – 26,71. Maksimalių įvertinimų šiuose egzaminuose nebuvo pasiekta. 

Palyginus su praėju­siais metais, galima pa­stebėti, kad dras­tiš­kiausias skirtumas ma­tyti ma­tematikos eg­zamino re­zul­tatuo­se – pernai jo neišlaikė 40,5 proc. visų laikiusiųjų, šiemet šis skaičius krito iki 12,95 proc. Panaši tendencija ir lietuvių kalbos bei literatūros egzaminų rezultatuose – šiais metais jį įveikė 10 proc. daugiau abiturientų. Chemijos ir istorijos egzaminai antrus metus iš eilės išlaikomi 100 proc. 

Kaip ir kasmet, galime džiaug­tis gabiausiais moksleiviais – iš gimnazijas baigiančių 243 rajo­no abiturientų aštuoniems pavyko pasiekti aukščiausių re­zul­tatų skirtinguose egzaminuose: iš matematikos, biologijos bei lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų po tris dvyliktokus parsinešė 100 balų įvertinimus, vienas puikiai pasirodė tiek matematikos, tiek biologijos egzaminuose. 

Kas gi toliau laukia šimtukininkų, kokia buvo prabėgusi egzaminų sesija ir kokius planus jie kuria ateičiai? Geriausiai įvertinti abiturientai, paklausti, kaip ruošėsi egzaminams, vieningai sutaria, jog svarbiausia – nuosekliai ir atsakingai dirbti.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gim­nazijos mokinė Agnė Gu­dauskaitė pastebi, kad itin svar­bu tinkamai planuoti laiką, jo būtina skirti ir poilsiui. Merginai pritaria ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokinė Agnė Dirmantaitė: „Sudėtingiausia užduotimi tapo laiko planavimas, nes visiems penkiems egzaminams norėjosi pasiruošti gerai“. Agnė įsitikinusi, kad jei stro­piai mokaisi visus 12 metų, egzaminai didelio streso nekelia.

Tos pačios gimnazijos abitu­rien­tė Brigita Mikalauskaitė sunkiausia užduotimi laiko pa­­si­ruošimą keliems skirtingiems egzaminams vienu metu.

O štai šilališkė Liepa Gedvilaitė neabejoja, jog labai svarbu ne tik asmeninis įdirbis bei pastangos, bet ir įvairios konsultacijos: „Vyko daug nuotolinių paskaitų, skirtų pasiruošti egzaminams. Stengiausi jose dalyvauti, nes labai naudinga išgirsti jau žinomą informaciją iš visai naujų žmonių“.

Gimnazistės pripažįsta, jog baigiamosiose klasėse pasirengimas egzaminams tampa pagrindiniu darbu, į kurį būtina koncentruotis visus mokslo me­tus. Normalu, kad pasiruošimas, įtampa bei jau­dulys išvargina.

„Po egzaminų pajaučiau palengvėjimą“, – sako Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje be­simokanti Ra­mi­lė Bartušytė. 

Tą patį tikina patyrusios ir kitos kalbintos pašnekovės. Pa­sak Agnės, ji jau spėjo ir pailsėti: „Egzami­nų sesija išvargino, tačiau, jai praėjus, atrodo, pasimiršo ir įtampa, ir jaudulys. O kelionės bei visuomeninė veik­la leido atsikvėpti nuo pasta­ruosius mėnesius užgriu­vusio krūvio“.

Šilalės Simo­no Gau­dėšiaus gimnazijos mokinys Vi­lius Košys, pel­nęs du 100 balų įvertinimus, ne­daug­žo­džiau­ja: pasibaigus egzaminų sesijai, jautėsi puikiai. 

Rajono šimtuki­ninkai neketina užmigti ant laurų ir yra nusiteikę siekti aukštų tikslų. Kalbinti abiturientai lyg susitarę tvirtino norintys savo ateitį sieti su gyvybės ir sveikatos mokslais. O Agnė teigia užsibrėžusi laisvu nuo paskaitų metu mokyti vaikus, nes ją traukia ir pedagogo profesija. Todėl nors save įsivaizduoja vaistų ar kosmetikos pramonėje, kaip viskas susiklostys, galės pasakyti po kelių metų.

Ramilė išliko paslaptinga ir neskubėjo atskleisti savo studijų krypties, tačiau patvirtino, kad toliau eis akademiniu keliu. 

Paklausti, ar turi ketinimų grįžti po studijų į Šilalę, moksleiviai mėtyti pažadų neskuba – kol kas apie tai galvoti yra anksti. Nors, pavyzdžiui, Liepa atvira: jos svajonių sritis perspektyvų mažame mieste neturi, todėl, jei pavyks įgyvendinti savo planus, gali būti, jog į gimtinę mergina grįš tik kaip svečias. Kita vertus, kad ir kaip susiklostytų tolimesni planai, nė vienas abiturientas savo krašto neišsižada ir vieningai sutaria, jog jei tik gautų galimybę čia dirbti ir kurti ateitį, pasiūlymą rimtai svarstytų. 

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos studentė

Nuotr. iš pašnekovų albumo

Šeštadienį į Šilalę sugrįžusi Gatvės mu­zikos diena po pertraukos subūrė įvai­rios muzikos mėgėjus.

Šventę triukšmingai atidarė Šilalės kultūros centro šokėjos ir muzikantai, o pramogų išsiilgę šilališkiai užėmė visus šalia Kultūros centro esančius suoliukus. Netoli kvepėjo parduodama kava.

Šilalės kultūros centro direktorės pavaduotojas Antanas Kaz­lauskas sveikino susirinkusiuo­sius ir džiaugėsi, jog pagaliau po karantino ir vėl galime dalyvauti renginiuose.

Šventės kuratorė Šilalėje Regina Mockutė atskleidė, kad Šilalė 2007-aisiais buvo pirmoji, kartu su didžiaisiais Lietuvos miestais pradėjusi organizuoti šį renginį.

,,Labai laukiau šios dienos, nes pernai Gatvės muzikos diena nevyko. Iš mažųjų miestelių Šilalė yra pirmoji, pradėjusi kartu su Vilniumi, Kaunu, Panevėžiu ir Klaipėda organizuoti šį renginį“, –  sakė R. Mockutė.

Ji džiaugėsi, jog šventė vienija ne tik klausytojus, muzikantus, bet ir Šilalės baikerius.

,,Artimai bendraujame su bai­­kerių klubu „Support 81–LT Nomads“, ir šįkart jie per mies­tą motociklais atvežė Gat­vės muzikos dienos vėliavą“, – pasakojo šven­tės kuratorė.

Miestelėnų ir jų svečių muzikan­tai laukė net keliose vietose: pagrindinėje Jono Basanavičiaus gatvė­je būriavosi vy­res­nio amžiaus klausyto­­jai – čia koncertavo Šilalės „Bočių“ ansamb­­lis. Jo va­dovė Zina Vainorienė neslėpė, kad labai džiaugia­si, galėdama pasiro­dyti su savo ko­lektyvu gausiam bū­riui su­sirinkusiųjų.

,,Esame laimingi, jog vėl ga­lime dainuoti ir groti mūsų mėgstamas dainas“ – šypsojosi ansamblio vadovė.

Pasak jos, visai nesvarbu, kad lauke karšta, pasirodyti Gatvės muzikos dienoje susirinko visas kolektyvas – net 40 jo narių.

,,Muzika mums yra viskas. Ir nesvarbu, karšta ar šalta. Repetuojame ir dainuojame visur, kad tik galėtume susitikti ir muzika dalintis su kitais“, – tikino Z. Vainorienė.

Parkelyje prie ,,Laisvės šauk­­lio“ susirinkę žmonės daina­vo kartu su Šilalės kultūros centro kapela ,,Šilojus“, kurioje gausu ir jaunų muzikantų.

„Gražios liaudies melodijos jiems labai patinka“, – džiaugėsi kapelos narė Vilma Šimkuvienė.

Baigę koncertuoti, kapelos na­riai neskubėjo skirstytis – jauniausi ,,Šilojaus“ muzikantai Ed­vinas ir Domantas Šimkai kūrinius atliko gyvai, todėl susižavėjusiųjų jais nestigo.

Prie savivaldybės koncertavo 15 metų gyvuojanti Kūtymų laisvalaikio salės estradinė grupė ,,Rodeo“. Anot jos vadovo Vaclovo Rudžio, Gatvės muzikos diena – puiki proga priminti apie save.

Vakarop žiūrovai rinkosi prie Šilalės kultūros centro – grupė ,,Tamsi klasika“ atliko originalius klasikinius kūrinius fortepijonu, tačiau, siekiant stipriau išreikšti emocijas, pasitelkė ir papildomų instrumentų – mušamuosius, bosinę gitarą.

Šventės kuratorė R. Mockutė atviravo, kad ši grupė jai labai svarbi.

„Mano sūnėnas mokėsi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Jis ir pasidalino, jog geras jo draugas yra puikus pianistas. Paskatinau jaunuolius sukurti grupę, o dabar jie koncertuoja šilališkiams“, – sakė muzikantė.

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų studentė

AUTORĖS nuotr.

Norisi tikėti, jog kažkada Vytogaloje augęs ir į žydrą dangų akis kėlęs Stasys Girėnas (Girskis) žino, kad jo svajonės pildosi. Festivalio „Svečiuose pas Girėną“ organizatoriai tikina, jog lėktuvų bei skraidyklių motorai virš senos sodybos burgs kiekvienais metais. Šiemet Girskių sodyba sulaukė svečių ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

„...Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasirinkimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais. Bet jei Neptūnas ar galingas audrų Perkūnas mums bus rūstus – pastos kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų „Lituaniką“ pas save, tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui“, – testamente Lietuvai prieš lemtingąjį skrydį rašė Darius ir Girėnas.

Liepos 17-oji yra tragedijos diena, kai visas pasaulis neteko Atlantą įveikusių lakūnų. Tragiško „Lituanikos“ skrydžio 88-osios metinės šiemet, kaip įprastai, buvo minimos jų abiejų tėviškėse. Vytogaloje tądien pleveno dviejų valstybių – JAV ir Lietuvos – vėliavos. O prie Amerikos dvelksmo Vytogaloje prisiliesti galima ir šiandien – muziejuje veikia amerikiečių fo­tografijos pionieriaus, etnolo­go Edward Sheriff Curtis paro­da „Šešėlių gaudytojas“. Iškilmių dieną jos atidaryti atvyko JAV ambasados Lietuvoje kultūros atašė Caitlin Nettleton, Lie­tuvos fotomenininkų sąjun­gos Klaipėdos skyriaus narys Darius Vaičekauskas, Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius Mindaugas Kavaliauskas ir kt.

C. Nettleton visus nustebino, prakalbusi taisyklinga lietuvių kalba.

„Neturiu lietuviškų šaknų, dir­bu Lietuvoje apie metus, o domėtis šalimi, jos kultūra bei lietuvių kalba pradėjau dar Amerikoje. Turime užsienio tarny­bos institutą, kur galime išmok­ti kalbą. Man pasisekė, nes turėjau gerą mokytoją Angelę. Ji daug metų gyvena JAV, supažindino ne tik su kalba, bet ir su skirtingais dialektais, lietuvių papročiais, tautiniais kostiumais bei istorija. Kalbu ne tik apie Vilnių, bet ir apie Žemaitiją, Šilalę, tautos didvyrius Darių ir Girėną“, – „Šilalės artojo“ skaitytojams prisistatė JAV ambasados diplomatė.

C. Nettleton į Lietuvą atvyko su sutuoktiniu Rennie Silva, kuris taip pat moka lietuviškai, nors abu neturi lietuviškų šak­nų.

„Esu iš Vašingtono, kur gamtos žalumos labai mažai. O Lietuvoje ji nepaprastai įspūdinga. Mane ypač žavi nacionaliniai parkai, miškai, eglės, pušys. Nuostabūs yra ir lietuviai, jūsų kultūra, svetingumas. Tik va, bitės – nesuprantu, kodėl jas taip mylite, nes aš jų bijau. Lietuvoje liko dar vieneri metai ir mano įgaliojimai baigsis. Bet tikiuosi dar grįžti“, – šypsojosi į lietuvaitę išoriškai panaši moteris.

Ir tikino, kad jai didelė garbė paminėti 88-ąsias „Lituanikos“ skrydžio metines mūsų krašte.

„Tai, ką išdrįso padaryti Darius ir Girėnas, tapo laisvės sim­boliu, liudijančiu mūsų šalių bendrystę. Laisvės skrydžio idė­ja, gimusi Amerikoje, simbolizavo JAV ir Lietuvos drau­gystę, bendras demokratines vertybes ir drąsą gyventi nepriklausomai. Tačiau „Lituanika“ ne tik įkvėpė ir sutelkė lietuvius visame pasaulyje. Tai – ir ryžtin­gas šuolis avia­cijos istorijoje. Šiemet drauge minėdami atkurtos Lietuvos 30-metį, laukiame diplomatinių santykių 100-mečio sukakties kitąmet“, – sakė JAV ambasados atašė kultūrai Lietuvoje C. Nettleton.

Kalbėdama apie išskirtinės fo­tografijų parodos „Šešėlių gau­dytojas“ atidarymą, ji priminė, kad Vytogala yra 21-oji vietovė Lietuvoje, kur ji eksponuojama.

„Vienas žymiausių JAV foto­grafų suteikė progą pažinti JAV tautas, jų kultūrą bei tradicijas. Paroda Vytogaloje veiks iki rugpjūčio 15 d., o aš tikiuosi, kad E. S. Curtis darbai jums patiks taip pat, kaip ir man“, – neabejoja JAV ambasados atstovė.

Išsamiau apie fotografijų autorių bei Lietuvoje pristatomą parodą „Šešėlių gaudytojas“ papasakojo jos kuratorius, fotomenininkas D. Vaičekauskas. Anot jo, Vytogala ir JAV yra susijusios tiesiogiai, todėl ši paro­da čia ir eksponuojama.

„E. S. Curtis kūrė tuo laikotarpiu, kai Amerikoje buvo ir Lietuvos herojai Darius ir Girėnas, t. y. XIX–XX a. sandūroje. Kitas svarbus aspektas – Lietuvos žmo­nėms labai svarbus dvasinis indėnų ir lietuvių tautos panašumas. Pastebima, jog netgi tam tikri šiaurės Amerikos indėnų genčių kostiumų elementai yra panašūs, ypač su žemaičių kostiumais. Gal tai ir atrodytų visiškas atsitiktinu­mas, bet iš tiesų tai rodo, jog pasaulio kultūros tarpusavyje siejasi. Dar viena indėnų ir lietuvių sąsaja – vaikystės žaidimai, knygos ir kino filmai. Tik žiūrėdami į šios parodos darbus galime suprasti, kad daugelio mūsų susiformuotas indėnų įvaizdis skiriasi nuo realybės. Be to, indėnų kultūra yra labai plati – vien genčių priskaičiuojama kelios dešimtys, bent tiek nufotografavo E. S. Curtis. Iš viso priskaičiuojama apie 40 tūkst. fotografo nuotraukų, čia pristatoma tik mažytė dalis jo kūrybos“, – jos autorių pristatė D. Vaičekauskas.

Paroda „Šešėlių gaudytojas“ Vytogaloje išskaidyta į dvi dalis: viena jų veikia muziejuje, kita – bendruomenės namuose.

Lietuvos aviacijos muziejaus direktorius M. Kavaliauskas pri­minė, kad šiemet Girėno bičiuliui Dariui būtų sukakę 125-eri. Tad, prasidėjus mokslo metams, paskaitos apie avia­ciją, fotografiją, Ameriką bei mūsų tautos didvyrius persikels į mokyklas.

„Parodos autorius anuomet už savus pinigus apvažiavo Ame­riką vien tam, kad paliktų ateities kartoms suvokimą, kas buvo pirmieji JAV gyventojai, kokia buvo jų kultūra. Ta pati ir mūsų „Lituanikos“ misija – Darius ir Girėnas siekė visam pasauliui parodyti, kur yra Lietuva. Esame dėkingi JAV ambasadai ne tik už šią fotografijų pa­rodą, bet ir už tai, kad ji kartu su Lietuvos kultūros taryba kofinansuoja Dariaus ir Girėno tėviškių-muziejų modernizaciją, kurios rezultatus turėtume išvysti jau kitais metais“, – sakė M. Kavaliauskas.

S. Girėno tėviškės-muziejaus darbuotoja Lina Gudeliūnienė pristatė dar vieną renginio sve­­čią – S. Dariaus anūką Skirmun­tą Maštarą. Nekalbus žemaitis (gyvena Kretingos r.) užsiminė, kad jo mama Nijolė Dariūtė-Maštarienė ne tik ne kartą lankėsi Vytogaloje, bet ją dažnai pristatydavo ir kaip abiejų lakūnų dukterį. Nors, skirtingai nuo S. Dariaus, S. Girėnas nebuvo spėjęs sukurti šeimos ir jo giminaičių nebėra.

O pakėlus akis virš senosios Girskių sodybos, vaizdas džiugino – tą vakarą lėktuvų sparnais dangų raižė Sigitas Vaičiulis bei Zigmas Lazdauskas, plasnojo Tauragės aeroklubo parasparniai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje. Tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti.

Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų.

Jautė psichologinį nuovargį

Vytautas iš Alytaus teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, bet viskas pasikeitė pagerėjus epi­demiologinei situacijai šalyje bei pasaulyje, kai, sumažėjus susirgimų skaičiui, buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis, buvo galima išvykti iš šalies.

„Susigyvenęs su situacija, ku­ri, laikui bėgant, tapo daug aiš­kesnė, šių metų kovo mėnesį nusprendžiau vykti į Egiptą paatostogauti, pailsėti nuo darbų bei pandemijos. Jaučiau, jog mano organizmui reikėjo psichologinio poilsio nuo visų neigiamų emocijų šalyje. Dalis aplinkinių mano pasiryžimą išvykti verti­no neigiamai, tačiau vis dėlto didžioji dauguma į tai žiūrėjo su pavydu“, – pasakoja alytiškis.

Kelionės metu Vytautas atsakingai laikėsi rekomendacijų ir dėl to jautėsi pakankamai saugiai, o norėdamas išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti atgal jis privalėjo turėti neigiamą COVID-19 testo, atlikto ne vėliau nei 72 valandos iki atvykimo į šalį, atsakymą. Dėl to vyras sako nebijojęs užsikrėsti.

Vytautas atvirai dalijasi prisiminimais ir teigia, kad po kelionės niekas nepasikeitė – viskas yra taip, kaip buvę, tačiau jo psichologinė savijauta pasi­keitė 180 laipsnių. Jis tikina, jog, laikantis visų taisyklių, atlikus COVID-19 testą ar pasiskiepijus nuo koronaviruso, ke­liauti yra taip pat saugu ir smagu, kaip ir prieš pandemiją.

Renkasi savą šalį

Liutkiškių kaimo Radviliškio rajone gyventoja Irena pasakoja, kad pandemijos metu vykti į užsienį ji nepasiryžo dėl saugumo: „Jau kovo pradžioje buvau pilnai vakcinuota – paskiepyta dviem vakcinos dozėmis, bet ir toliau stengiausi apsaugoti savo artimuosius bei visus aplinkinius nuo viruso, laikydamasi Vyriausybės nurodymų, neišvykau iš savo gyvenamosios vietos savivaldybės ir vengiau nebūtinų susitikimų su žmonėmis. Esu pasiskiepijusi, todėl kon­taktuoti su iš užsienio grįžu­siais asmenimis man nėra baisu, jeigu tiksliai žinau, iš kurios šalies jie sugrįžo ir tinkamai laikėsi visų saviizolia­cijos reikalavimų. Tačiau pa­čiai keliauti man atrodo nesaugu“.

Irenos nuomone, itin svarbų vaidmenį atlieka atsakingumo jausmas – jei žmonių požiūris į virusą bu­̄tų rimtesnis, sergamumo rodikliai ir mirčių skaičius būtų mažesni, tuomet būtų galima laisviau bei saugiau keliauti.

Moteris džiaugiasi kitų žmonių kelionių akimirkomis bei įspūdžiais, tačiau šiuo pandemijos laikotarpiu, nepaisant po­mėgio pabuvoti svečiose šalyse, vietoj tolimų kelionių ji verčiau renkasi artimųjų lankymą Lietuvoje.

„Išsijungia“ savisaugos instinktas

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vidaus ligų gy­dytojos Boženos Markevič teigimu, ne visi žmonės suvokia, jog koronavirusinė infekcija nė­ra lytiškai plintanti infekcija, kurios plitimą galima sustabdyti. Tai yra oro lašeliniu būdu plintantis virusas, dėl šios priežasties kartais būna itin sudėtinga nustatyti, kur, kada ir kokiu būdu buvo užsikrėsta.

„Oro lašeliniu būdu plintančios infekcijos, kaip šiuo atveju koronavirusas, yra pavojingesnės, nes jomis užsikrėsti labai lengva – jeigu pro mus einantis asmuo giliau pakvėpavo, nusikosėjo ar nusičiaudėjo ir vėjas atpūtė tą virusą, žmogus gali užsikrėsti“, – sako gydytoja.

Keliaudami po pasaulį rizi­kuojame galimybe parvežti nau­jas koronaviruso infekcijų at­mainas, kaip braziliškoji ir indiškoji buvo parvežtos turistų iš Brazilijos bei Indijos.

„Kai išvykstame į kelionę, viskas atrodo labai gražu, tikimės, jog imunitetą sustiprins saulės spinduliai, kartais, visai nesukdami galvos, labai ne­saugiai ragaujame maistą gatvėse, bendraujame lėktu­ve, parduotuvėje, viešbutyje pamiršdami viruso grėsmę. Kelionės pavojingos tuo, kad bendraujame su potencia­liai sveikais žmonėmis, nežinodami, ar jie yra infekcijos nešiotojai“, – įspėja medikė.

Tačiau didžiausią pavojų ke­lia tie žmonės, kurie nejaučia ligos simptomų, yra grįžę iš užsienio ir nesilaiko saviizoliacijos, tad koronaviruso infekcija užkrečia šeimos narius, bendradarbius bei aplinkinius žmones.

„Saviizoliacija nėra sugalvo­ta veltui – tai būdas užsitik­rinti, jog nesusirgai pats ir neužkrėsi kitų žmonių“, – atkreipia dėmesį gydytoja.

Jos nuomone, kol pandemija nesuvaldyta, mirtingumas yra pakankamai didelis, keliavimas, viruso „parvežimas“ šeimos nariams bei aplinkiniams, kurie neturi imuniteto koronavirusinei infekcijai, yra neapdairus žingsnis.

Nuotr. iš asmeninių archyvų