Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus pavasarį pasitinka su nauja kraštietės Vaidos Petraitytės tapybos darbų paroda. 

Vaida gimė Jomantų kaime, baigė dailės-dizaino studijas Šiaulių pedagoginiame universitete. Kūrybos sritys: aliejinė, akrilinė tapyba bei grafikos darbai. 

„Tapyba pradėjau domėtis ga­na anksti. O gabumus turbūt paveldėjau iš savo senelių, kurie turi meno pojūtį. Senelis užsi­ima medžio drožyba,­ mo­čiutė­ mėgsta siuvinėti, megzti“, – pristatė save jaunoji menininkė, šiuo metu dirbanti Ši­lalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje mokytojo padėjėja. 

Parodoje eksponuojama 14 pa­veikslų. Juose vaizduojami­ peizažai, portretai, įvairios abst­rakcijos, gamtos fragmen­tai.

Į atidarymą kartu­ su savo mokytoja Gražina Šerpytiene atvyko ir priešmokyklinio ugdymo mokiniai, kurie džiaugėsi­ sukurtais darbais, uždavė jų au­torei įdomių klausimų. Su pirmąja paroda dailininkę pasveikino ir muziejaus direktorius Antanas Ivinskis.

Paroda veiks iki kovo 28 d. 

Edita MERKELIENĖ, 

muziejininkė

Juditos NOREIKIENĖS nuotr.

Neūkiškas požiūris yra viena didžiausių blogybių, o žmogus, piktnaudžiaujantis savo valia, tampa bėda ne tik niekuo dėtiems kaimynams, bet ir savivaldybės biudžetui.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS ir skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Stipri veja yra linkusi augti, plėstis, todėl ji niekada neužleis vietos sa­ma­noms. Tačiau dažnai nutinka priešingai – samanos karaliauja ten, kur veja yra skurstanti, silpna ir nykstanti. O kadangi gamtoje tuščių vietų ne­būna, samanos bemat užima laisvą vietą.

Sigita VAIČIULYTĖ-SOARES CAMPOS,

botanikos magistrė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Prieš savaitę į Šilalės ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių buvo atvežtas žmogus pūti pradėjusiomis ga­lūnėmis. Medikų teigimu, nežmoniškus skausmus vyras kentėjo mažiausiai dvi savaites. Šilalės savivaldybės admi­nistracijos direktorius Andrius Jančauskas pripažįsta, jog šiuo atveju savo darbo neatliko Socialinių pas­laugų namų individualios priežiūros darbuotoja, turėjusi rūpintis 65-erių kvėdarniškiu. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Vasario 23-iąją, vykdydamas kovinę užduotį, netoli Bach­muto žuvo 42-ejų lietuvis karys savanoris T. Tumas. Tai pir­mas lietuvis karys, žuvęs padėdamas Ukrainai kovoti su okupacine Rusijos armija.

Tą dieną lietuvis, 92-osios brigados užsieniečių legiono karys slapyvardžiu „Milžinas“ kartu su bendražygiu ukrainiečiu vežė minas į priekinę fronto liniją. Į automobilį pataikius priešo skraidyklės paleistai granatai, abu sužeistus karius saviškiai nugabeno pas medikus, tačiau lietuvio gyvybės išgelbėti nepavyko, jo kolega išgyveno.

T. Tumas Lietuvoje dirbo pasieniečiu ir saugojo sieną su Baltarusija. Nusprendęs vykti į Kyjivą, Tadas žmonai Linai pareiškė, kad jei Rusija parklupdys Ukrainą, kitas jos taikinys bus Lietuva. Su žmona Tadas susipažino Vilniaus „Žalgirio“ futbolo rungtynėse, mat abu buvo aistringi šios komandos sirgaliai ir nuolat lankėsi stadione.

T. Tumas kariavimui buvo neblogai pasiruošęs, nes šešerius metus lankė Krašto savanorių pratybas. Į Ukrainą nuvykęs praėjusių metų lapkritį, užsieniečių legione tarnavo kiek daugiau nei tris mėnesius. Dalyvavo mokymuose poligone ir vykdavo į kovines užduotis Bachmuto apylinkėse.

Kovo 7-ąją Šv. Mykolo auksinių kupolų vienuolyno cerk­vėje Kyjive, vienoje seniausių šalies cerkvių, kurioje šarvojami garbingiausi kariai, Ukrainos kariuomenė surengė atsisveikinimo su T. Tumu ceremoniją. Apeigose dalyvavo kovų bendražygiai lietuviai bei ukrainiečiai, lenkai, taip pat Kyjivo lietuviai, bičiuliai iš Lietuvos ir eiliniai ukrainiečiai, norintys padėkoti visai Lietuvai už paramą. Vainiką atnešė ir Kyjivo „Dinamo“ futbolo aist­ruoliai, draugaujantys su Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliais bei pažinoję T. Tumą.

Žuvusio kario karstas buvo atvežtas į nedidelę aikštę priešais vienuolyną. Šio pastatų kompleksas stovi pačiame mies­to centre, priešais Užsienio reikalų ministeriją, aikštėje eksponuojama ir ukrainiečių sunaikinta kovinė Rusijos technika. Tokiu technikos laužynu ukrainiečių menininkai tarsi dar kartą primena, jog šalis išgyvena karą, o taip liūd­nai baigsis visiems niekingo užpuolimo iniciatoriams bei dalyviams. Vos keliasdešimt met­rų tolėliau, ant vienuolyno sienos, kabo keli tūkstančiai kare žuvusių ukrainiečių nuotraukų, o prie Didvyrių atminties sienos pagerbiami ryžtingiausiais kovotojais laikytų karių palaikai. Su jais atsisveikinama, skambant šalies himnui ir vėliava uždengiant karstą...

Ukrainoje užsieniečių legio­ne kovojančius Lietuvos karius prakalbinti nebuvo leng­va, jie neslėpė liūdesio dėl žuvusio tautiečio bei prisipažino neturintys nuotaikos pokalbiui. Dalis lietuvių karių kalbėti atsisakė ir dėl to, jog nenorėjo, kad artimieji sužinotų, jog jie užsiima ne humanitarine pagalba, o kovoja fronte.

Dėl šios priežasties prašė nefotografuoti ir Bachmuto apy­linkėse sužeistus karius kovos lauke gelbėjanti jauna lietuvė karo medikė. Nors per atsi­sveikinimo ceremoniją ir graudinosi, vis tik ir ašarų pilnomis akimis visą laiką tvirtai ir aukštai laikė iškeltą vėliavą su Vyčiu. 

Du kariai kauniečiai sutiko trumpai pakalbėti, tačiau prašė jų nefotografuoti ir neatskleidė savo pavardžių. 

„Atvykau patriotiniais sumetimais, nes suprantu, kad Rusija gali veržtis ir į Lietuvą, todėl reikia ją stabdyti. Tai yra mano asmeninis sprendimas, nors tokios tradicijos giminėje nėra, seneliai nepartizanavo pokaryje ir pan. Teko dalyvauti Kyjivo gynyboje, mūšiuose prie Bučos bei Irpinės, vėliau buvo kovos per kontrpuolimą Charkivo regione, dar vėliau – Bachmutas, Avdijivka. Šiuo metu esu grįžęs kelioms dienoms rotaciniam poilsiniam pasikeitimui“, – sakė slapyvardžiu „Jara“ pasivadinęs 29-erių savanoris, vienas ilgiausiai Ukrainoje kovojančių lietuvių, atvykęs pirmomis karo dienomis.

Paklaustas, kiek lietuvių šiuo metu čia ko­vo­­ja, „Jara“ sa­kė tikslaus skai­čiaus nežinan­tis, bet manantis, jog gali būti apie 20–30. Ko­vų Uk­rainoje veteranas prasitarė, kad lietuvių per dvejus metus kariavo gerokai daugiau, tačiau dauguma po kelių mėnesių grįžo tėvynėn. Be to, buvo ir tokių, kurie, atvykę į apmokymus ir suvokę karo rea­lybę, supratę, jog kiek­vienu mo­mentu gali žūti, išvyko namo.

„Čia ne vaikų žaidimų aikštelė, čia vyksta negailestingas karas, ką liudija ir T. Tumo žūtis“, – priminė „Jaras“. 

Jis sakė, kad „Milžino“ žūtis sumažins kariaujančių lietuvių skaičių, nes tie, kurie bijo, išvyksta iš karto, o tie, kas pasilieka, susitaiko, kad gali atsitikti visko...

„Išgirdę apie T. Tumo žūtį, mano tėvai susisiekė su manimi, bet neragino grįžti: jie jaudinasi, pergyvena, bet tuo pačiu ir gerbia tokį mano pasirinkimą, nes žino, kad likęs Lietuvoje jausiuosi blogai“, – kalbėjo 21-erių karys pravarde „Selas“.

Vaikinas į Ukrainą atvyko praėjusį birželį, prieš tai Kauno universitete studijavo mediciną. „Selui“ teko kelias savaites kovoti prie Kupiansko, tačiau daugiausiai laiko jis praleido fronte prie Bachmuto. 

Studentas kuriam laikui bu­vo grįžęs į Lietuvą, o dabar Kyjive laukia naujo kontrakto pasirašymo. Pasak jo, Tadą jis pažinojęs nedaug, vien iš dalyvavimo bendrose pratybose.

„Ukrainai privalome padėti, tai mūsų bendra kova, nes priešas yra vienas ir tas pats, kuris, nugalėjęs Ukrainą, atžygiuotų pas mus“, – įspėjo kaunietis „Selas“.

„Išlydėjau Tadą į paskutinę užduotį, apsikabinome, kaip visada išvykstant kuriam nors vienam iš mūsų į kovinę operaciją, o rytą sužinojau, kad jo nebėra“, – su liūdesiu kalbėjo Raimundas Urvikis.

Iki karo jie vienas kito nepažinojo: T. Tumas gyveno Vilniuje, R. Urvikis – Jonavos rajone. Tačiau bendra kova juos padarė bičiuliais.

Paklaustas, kaip galėtų Tadą apibūdinti, Raimundas sakė, jog jis buvo darbštus ir imlus, norėjo viską gerai išmanyti, buvo ypač žingeidus. Pastaruoju metu Tadas domėjosi dronais ir siekė išmokti juos valdyti. Šiaip buvo labai ramus, visada padėdavo susiruošti į užduotį.

„Nuolat klausdavo: Raima, gal tau tą padėti, gal aną. Ir aš ly­giai taip pat jam padėdavau. Ži­nia, jog Tadas žuvo, nepaprastai sukrėtė“, – neslėpė R. Ur­vi­kis.

Vyras prisipažino kariaujantis kiek daugiau nei metus, per tą laiką teko susitaikyti su ne vieno bendražygio žūtimi. Tačiau paklaustas, ar pats nebijo tokios lemties, ryžtingai atsakė: „Žinoma, bijau, jeigu nebijotum, būtų nenormalu. Baimė visada yra, bet ji turi būti sveika ir netrukdyti darbui“.

R. Urvikį po Tado žūties vadas išleido trumpų atostogų. Vyras T. Tumo žmonai išvežė asmeninius žuvusiojo daiktus, aplankys savo žmoną ir du vaikus, gyvenančius Rukloje. Ir vėl grįš į frontą. Nes, anot jo, „jei nepadėsime Ukrainai dabar, vėliau priešas ateis pas mus“...

Šiandien bei rytoj su T. Tumu „Milžinu“ galima atsisveikinti Vilniuje, Šv. Ignoto bažnyčios šarvojimo salėje, jis bus laidojamas šeštadienį Antakalnio kapinėse.

Eldoradas BUTRIMAS 

AUTORIAUS nuotr.

Jau šį penktadienį ir šeštadienį visoje Lietuvoje vyks tradicinė „Maisto banko“ akcija, kurios metu daugelyje šalies parduotuvių budės savanoriai, kviesiantys stokojantiems paaukoti ilgiau negendančių maisto produktų. Šiais metais „Maisto banko“ akcija vyks 74 Lietuvos miestuose ir miesteliuose, 379 parduotuvėse, akcijoje dalyvaus 256 skirtingos nevyriausybinės organizacijos, prie „Maisto banko“ akcijos šį pavasarį jungiasi rekordinis daugiau nei 7400 savanorių būrys. Labiausiai prašoma aukoti aliejaus, taip pat mėsos ar žuvies konservų.

„Maisto banko“ vadovo Simono Gurevičiaus teigimu, situacija, kurią šiuo metu stebi organizacija, nėra džiuginanti, tačiau vilties teikia visuomenės solidarumas. „Šiuo metu visoje Lietuvoje jau veikia 41 „Maisto banko“ įkurta atiduotuvė, į kurią atvykę žmonės patys gali išsirinkti jiems labiausiai trūkstamus maisto produktus. Jei tik atvėrus aiduotuvių duris stebėjome, kad žmonės dažniausiai rinkdavosi retesnį nuo išmetimo išsaugotą maistą, kurio galbūt nėra ragavę, šiuo metu dažniausiai prašoma pačių paprasčiausių bazinių produktų, vienas tokių – aliejus, daugeliui stokojančiųjų tapęs prabangos preke. Taip pat greičiausiai į paramos krepšelius nugula sotumą jausmą užtikrinantys produktai – dažniausiai duona, miltai, taip pat visada žmonės labai džiaugiasi, jei turime bent gabalėlį mėsos ar žuvies“, – pasakoja S. Gurevičius.

Artėjant vienam didžiausių visuomenę telkiančių paramos renginių, S. Gurevičius neslepia, kad labai laukia ir tikisi visuomenės pagalbos. „Šiais metais padėti rinkti maisto produktus mums pasisiūlė rekordinis savanorių būrys. Labai tikimės, kad dar didesnis būrys žmonių prisidės aukodami ilgo galiojimo maisto produktų, taip pat prekybos tinkluose, kurie teikia tokią galimybę, nuskenuodami savanorio įteiktą skrajutę, o negalintys atvykti į parduotuves šiuo metu gali prisidėti skirdami dalį gyventojų pajamų mokesčio“, – apie paramos galimybes aiškina „Maisto banko“ vadovas.

Jis priduria, kad augant maisto ir paslaugų kainoms vis daugiau žmonių yra priversti kreiptis į paramos organizacijas, tačiau jų galimybės taip pat nėra beribės. „Mūsų organizacijos savanoriai ir darbuotojai dažnai dirba iki išnaktų, atsisakydami savo asmeninio, šeimoms skirto laiko tam, kad pritrauktų maisto ar lėšų, kad kuo daugiau žmonių mes galėtume pakviesti į savo atiduotuves ir kuo mažiau stokojančiųjų pasakyti „atleiskite, bet šiuo metu padėti negalime“. Tačiau mūsų galimybės padėti labai tiesiogiai priklauso nuo visuomenės pagalbos mums – tiek savanoryste, tiek maistu, tiek lėšomis, kurių dėka galime susimokėti sandėlių ar autobusiukų išlaikymo kaštus. Todėl „Maisto banko“ akcija teikia labai daug vilties – kviečiu kiekvieną, raskite sau priimtiną būdą ir šį savaitgalį palaikykite „Maisto banko“ veiklą“, – ragina organizacijos vadovas.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje skurdo riziką patiria kas penktas šalies gyventojas, kas septintas pripažįsta, jog susiduria su sunkumais apsirūpindami maistu. Šiuo metu labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ remia 232 tūkstančius sunkiau gyvenančių žmonių, beveik 40 tūkstančių jų pavyko aprūpinti rudenį vykusios „Maisto banko“ akcijos metu suaukotais maisto produktais.

36-oji „Maisto banko“ akcija vyks prekybos tinkluose Maxima, Lidl, Rimi, Iki, Norfa, Utenos prekyba. Akcija prasideda penktadienį nuo 15 val. ir vyks iki 20 val., šeštadienį nuo 10 iki 20 val. Negalintys atvykti į parduotuvę kviečiami aukoti lėšų skambinant trumpuoju numeriu 1343 (auka 5 eurai) ar skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. 

Artėjanti vasara pajūryje sutampa su vienu iš svarbiausių Vakarų Lietuvoje teatrinių įvykių. Jau aštuntą kartą vyksiantis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ savo renginiais skleisis gegužės ir birželio mėnesiais. Iki festivalio starto likus porai mėnesių, jo rengėjai atskleidė šiemetę ilgainiui festivalio simboliu tapusio meno globėjo Apolono metamorfozę, ją lydintį šūkį „Nepaisant mūsų“ bei paskelbė pirmąją programos dalį.

„Daugybė dalykų gyvenime nutinka nepaisant mūsų. Katastrofos, gamtos kataklizmai, epidemijos, karai – mes visi norėtume, kad to nebūtų. Bet tai ima ir nutinka, ir kaskart iš naujo nustembame, – apie kiekvieną žmogų užklumpantį neišvengiamybės jausmą kalbėjo festivalio meno vadovas Gintaras Grajauskas. – Ar tikrai visa tai vyksta be mūsų prisidėjimo? Gal kažkuris iš mūsų padarė kažką ne taip, o dauguma tiesiog nepadarė nieko, kai reikėjo skubiai kažką padaryti? Ir staiga prasidėjo domino kauliukų griūtis, pasaulis ėmė byrėti. Nepaisant mūsų? O taip, kai prasideda didžioji griūtis, ji jau nepaiso nieko, nebesirenka, kas kaltas, o kas be kaltės.“

Mįslingai skambantį festivalio šūkį lydi ir netikėtas jo vizualinis sprendimas. Tradiciškai festivalio simbolio įvaizdį kūręs Gediminas Pranckevičius šįkart Apoloną suskaldė. Maištingas gestas atskleidė po laiko nugludintu marmuru brandžiai švytintį auksą. Anot G. Grajausko, subyrėjusiame Apolono veide slypi paguodos žinutė, „gerai į jį įsižiūrėjus, galima įžvelgti kai ką ypatingo: tos nuoskilos, tie byrančios civilizacijos gabalai nesunkiai susidėlioja atgal į visumą. Reikia tik kruopštumo ir kantrybės. Japonai suskilusių dalykų sutaisymui turi atskirą metodą, kintsugi – jie sujungia nuoskilas auksu. Ir toks daiktas įgauna dar didesnę vertę nei tada, kai tebebuvo sveikas ir vientisas“.

Gamta gali išgyventi siaubingus kataklizmus ir vėl atsitiesti, iš naujo rasti būdą augti ir tarpti, lygiai taip pat ir žmonių bendruomenės atsitiesia po joms tekusių išmėginimų. Šiuo atveju „Nepaisant mūsų“ gali būti perskaitomas ir kaip nuoroda į erdvės ir laiko mastelį, sunkiai aprėpiamą pavieniams žmonėms, nepertraukiamą gyvybės srautą, supintą iš visų rūšių bei jų laiko.

Festivalį lydintis šūkis, kaip ir visada, atviras interpretacijoms, kiekvienam lankytojui jis gali turėti savitą reikšmę.

„TheATRIUM“ tradiciškai susidės iš dviejų dalių: Lietuvos teatro vitrinos ir tarptautinės programos. Stipriausių įvairiuose Lietuvos teatruose gimusių kūrinių konsteliacija bus rodoma gegužės 15–19 dienomis. Lietuviškojo teatro savaitės renginių tinklelis ir bilietai jau paskelbti Klaipėdos dramos teatro repertuare bei festivalio internetinėje svetainėje. Ši svarbi tinklaveikos savaitė sutraukia iki pusšimčio teatro profesionalų iš įvairių pasaulio šalių – jie žiūrės spektaklius, bendraus su kūrėjais, turėdami laiko susipažins su Klaipėda. Gegužės 24 d. prasidės tarptautinė programa, joje esančius spektaklius seks pokalbiai su jų kūrėjais.

Festivalį nuo 2017 m. rengia Klaipėdos dramos teatras.

Daugiau informacijos:

www.theatrium.lt

www.kdt.lt

Meno pasaulis užgniaužęs kvapą laukia naujienų iš netrukus duris atversiančio naujausio šalies teatro. Su malonumu pristatome: pirmosios premjeros Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kūrėjais taps menininkų komanda iš Italijos.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras balandžio 20 d. visus pakvies į gala koncertą, paskelbsiantį įsikūrimą naujuose teatro rūmuose. Spalio 4, 5, 6 d. naujame teatro pastate, pirmą kartą Lietuvoje, bus pastatyta Philipo Glasso opera „Kelionė“.

Šios unikalios premjeros režisierių buvo nuspręsta atrinkti konkurso keliu, atveriant teatrą plačiai pasaulio menininkų bendruomenei bei suteikiant jiems galimybę savo kūrybinį sumanymą realizuoti būtent Klaipėdoje. Dalyvauti konkurse buvo kviečiami profesionalūs režisieriai ir jų kūrybinės komandos, turinčios darbo muzikiniame teatre patirties.

Konkursas sulaukė didelio susidomėjimo – buvo gautos net 43 paraiškos iš Lietuvos ir užsienio šalių: Italijos, Vokietijos, D. Britanijos, Lenkijos, Meksikos, Ispanijos ir kt. Pirmojo konkurso etapo pabaigoje, komisijos sprendimu buvo atrinkti keturi konkurso finalininkai: Chiara Osella (Italija), Dennis Krauss (Vokietija), Pia Partum (Lenkija) ir Karina Novikova (Lietuva).

Finale konkurso nugalėtoja paskelbta režisierė Chiara Osella ir jos suburta komanda: Carlo Massari (režisūra, choreografija), Eleonora Peronetti (scenografija) ir Emilia Zagnoli (kostiumų dizainas).

Režisierė Chiara Osella – scenos meno eksperimentų meistrė

Chiara Osella savo karjerą pradėjo kaip operos dainininkė. Su pagyrimu Turino universitete baigė Menų, muzikos ir pramogų fakultetą. Studijų metu daugiausia dėmesio skyrė edukacinio ir socialinio teatro didaktiniam planavimui ir technikoms, kurias vėliau taikė savo projektuose „Bendruomenės opera“ ir „Būk arčiau operos“.

Kaip solistė reguliariai dalyvavo tiek Italijos, tiek užsienio (Torino Regio teatre, Maskato karališkajame operos teatre, Insbruko senosios muzikos festivalyje, Seulo menų centre) teatrų pastatymuose, atliko klasikos, baroko ir šiuolaikinės muzikos repertuarą.

Menininkė yra projekto Swing Opera (Festival Verdi OFF, Macerata Opera Festival, Umbria Jazz, Rusijos turas ir kt.) įkūrėja ir viena iš aranžuotojų. Kaip kūrėja, atlikėja ir vokalo pedagogė bendradarbiauja su šiuolaikinio teatro šokio kompanija „C&C/Carlo Massari“.

Režisūriniai Chiara Osella darbai pasižymi eksperimentais muzikinio teatro scenoje. Kaip režisierė ji debiutavo Turkistano muzikos ir dramos teatro (Kazachstanas) spektakliu „Magžanas“ bei Torino Regio teatre W. A. Mozarto operos „Bastienas ir Bastiena“ pastatymu. Ji buvo Lietuvos nacionalinio operos teatro jaunųjų režisierių konkurso ir „Opera Europa“ režisierių konkurso finalininkė.  Kaip dramaturgė bendradarbiavo kuriant 2020 m. Milano „La Scala“ teatro atidarymo transliacijos scenarijų. Mokėsi pas režisierių Davide Livermore. Kartu su juo dirbo kaip operos režisieriaus asistentė pastatymuose Milano „La Scala“ teatre, Romos operos teatre, festivalyje „Maggio Musicale Fiorentino“, Katanijos Massimo Bellini teatre, Menų rūmuose Valensijoje ir kitur.

Carlo Massari – savito braižo judesio dramaturgas

Tarpdisciplininio meno kūrėjas, choreografas Carlo Massari bendradarbiauja Italijos ir įvairiuose tarptautiniuose projektuose: Venecijos bienalėje, Barbara Nativi, Marco Baliani, Teatro dell’Argine, TeatroDue, Balletto Civile, Abbondanza-Bertoni, Cie.della Rancia, Petri Dish.

2011 m. tapo šokio teatro C&C Company įkūrėju ir meno vadovu bei sukūrė apdovanojimus pelniusius kūrinius: Maria Addolorata (HiverOclytes – Avinjonas, tarptautinė choreografija, konkursas Hanoveryje, Tanzpreize – Berna), Tristissimo (Premio Roma Danza, Les Lendemains qui Dansent – Arques), Žvėris be grožio (ActFestival – Bilbao 2019), Vargdieniai (NID Platform), Right.

2020 m. buvo apdovanotas AnticorpiXL tinklo CollaborAtion prizu ir tapo festivalio „Oriente Oeste“ asocijuotu menininku.

Kūrė judesio dramaturgiją režisierių Damiano Michieletto, Silvia Paoli, Andrea Bernard pastatymuose Zalcburgo Landestheater, Romos operos ir Parmos Regio teatruose, kūrė choreografiją Bolonijos festivalio, Ferrara Musica, Cie.Balletto Teatro di Torino, Cie.OPUS Ballet premejrose.

2019 m. bendradarbiaudamas su „Leggere Strutture Art Factory“, įkūrė „ANFIBIA“- tarpdisciplininį mokymo kursą šiuolaikiniams atlikėjams ir kūrėjams.

Eleonora Peronetti – scenografijos, parodų ir knygų kūrėja

2013–2017m. menininkė studijavo NABA – Naujojoje dailės akademijoje Milane. Savo, kaip scenografės karjerą pradėjo spektakliu „Magžanas“ (režisierė Chiara Osella, Turkistano muzikos ir dramos teatras, Kazachstanas). Kaip scenografo padėjėja dirbo statant spektaklius: U. Giordano „Fedora“ ir „Andrė Šenje“, G. Verdi „Rigoletas“ ir „Makbetas“, M. Mussorgsky „Chovanščina“,  G. Puccini „Toska“, (visi Milano „La Scala“ teatre); Ch. Gounod „Romeo ir Džuljeta“ (Milano Piccolo teatras režisierius Mario Martone); C. M. von Weber „Laisvasis šaulys“ ir G. Verdi „Traviata“ (Firenze Maggio Fiorentino teatras);  G. Verdi „Žana d’Ark“ ( Romos Dell operos teatras) ir kt.

Eleonora Peronetti rengia parodas, dirbo Milano bendrovės „Outfit Company“ mados renginių scenografe, veda mokymus scenografijos kursuose NABA, Milane. Rašo knygas.

Emilia Zagnoli – jaunosios kartos italų kostiumų kūrėja

Emilia Zagnoli 2013-2016 m.  kostiumo dizainą studijavo  Vimbldono meno koledže (Wimbledon College Of Arts), Londone. Po studijų pradėjo veiklą Italijos ir Europos teatruose: sukūrė kostiumus W. A. Mozart opera buffa „Tariamas naivumas“ pastatymui Florencijos Maggio Fiorentino teatre. Dirbo kaip kostiumų dailininkų asistentė spektakliuose: G. Verdi „Don Karlas“, Pavijos Fraschini teatre;  G. Verdi operos „Ernani“ pastatymuose Valensijos menų rūmuose ir Venecijos La Fenice operos teatre; G. Rossini „Italė Alžyre“, Biel teatro orkestre; G. Donizetti „Don Pasquale“, Florencijos Maggio Fiorentino teatre (režisierius Andrea Bernard); W. A. Mozart „Visos jos tokios“, Berlyno Staatsoper (režisierius Vincent Hoguet); G. Verdi „Rigoletas“, Berlyno Staatsoper; F. Loewe miuziklo „Mano puikioji ledi“ pastatyme Niujorko Lincolno centro teatre; Oslo nacionaliniame teatre ir Londone (režisierius Bartlett Sher); G. Gershwino „Porgis ir Besė“, Anglijos nacionalinėje operoje (režisierius James Robinson).

KVMT inform.