Praėjusį savaitgalį Lietuvoje vyko „Maisto banko“ akcija, kurios metu rinkta parama stokojantiems žmonėms. Šilalėje aukotojai buvo dosnesni nei rudenį, tačiau, pasak akcijos organizatorių, kai kurie nesusilaikė neišlieję susikaupusio pykčio.
Žydrūnė MILAŠĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20
Šilalės politikai ir rajono vadovai priversti spręsti nelengvą galvosūkį, kaip apsaugoti gyventojų bei ligoninės medikų ramybę nuo Socialinių paslaugų namams priklausančiose patalpose prisiglaudusių benamių ir jose įkurdinamų orderius dėl smurto artimoje aplinkoje iš pareigūnų gavusių asmenų. Medikai prašo iškelti nakvynės namų vagonėlį toliau nuo miesto, tačiau savivaldybės vadovai įsitikinę, kad nė viena kita vieta geresnė nebus, ir įrodinėja, jog reikia laikytis patvirtinto tvarkos aprašo, ir neva problemų nekils.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20
Vieną niekuo nuo kitų nesiskiriančią tingią vasaros dieną kambariokas gavo žinutę iš rytinėje Kanados pusėje gyvenančio draugo: „Ką tik pavežiau du tranzuotojus, jie taip bandys nukeliauti iki Vankuverio. Abu yra filmų kūrėjai, mėgsta džiazą, pamaniau, gal priimsit, kai atsibels. Štai telefono numeris“... Mažai tereikėjo diskutuoti, kad vienbalsiai nuspręstume – nepažįstamieji keliauninkai apsistos mūsų namuose tiek, kiek norės.
Kotryna PETRAITYTĖ
AUTORĖS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20
Šilališkio sportininko Karolio Aleksandravičiaus daugeliui kraštiečių pristatinėti tikrai nereikia. Nors jau dešimtmetį jis gyvena sostinėje, o jo vardas skamba ne tik mūsų šalies, bet ir Europos bei pasaulio čempionatuose, vyras sako niekada nepamirštantis paminėti, jog jį išaugino Šilalė.
Jėgos sporto atstovas, jėgos trikovės elito klasės sportininkas, galiūnas ir stipriausias Lietuvos žmogus – tokiais titulais pristatomas Karolis.
„Sportininko karjerą pradėjau 2012 m. nuo jėgos trikovės. Esu vienas iš keturių žmonių per visą Lietuvos istoriją, kuris pakėlė 1000 kilogramų. 2017 m.
pradėjau savo karjerą galiūnų sporte, vienoje iš labiausiai Lietuvą pasaulyje garsinančių sporto šakų. Priklausau Lietuvos galiūnų rinktinei, atstovauju Lietuvai įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, o pastaraisiais metais (2021–2023) pasiekiau ne vieną titulą bei rekordą“, – sako K. Aleksandravičius.
2017 m. šilališkis svorio kategorijoje +120 kg pasiekė tris rekordus: štangos spaudimo nuo krūtinės gulint (235 kg), pritūpimų su štanga (315 kg) ir štangos atkėlimo nuo žemės (335 kg). Tais pačiais 2017-aisiais įvykdė ir elito klasės sportininko normatyvus jėgos trikovėje, o prieš tai, 2016 m., sumušė rekordą štangos spaudimo nuo krūtinės gulint su spec. apranga (310 kg) rungtyje. Prieš trejus metus Karolis užfiksavo ir automobilio atkėlimo per vieną minutę Lietuvos rekordą (16 kartų).
Iš viso 2021-ieji sėkmingi 8 pasiekimais, 2022 m. lydėjo 9 išskirtiniai rekordai, o 2023 m. – net 12. Du sykius 33-ejų šilališkis jau apgynė Lietuvos stipriausio žmogaus titulą, tapo absoliučiai stipriausiu jėgos trikovės bei štangos spaudimo rungtyje, ne kartą buvo tarp Lietuvos, Baltijos šalių galiūnų komandų čempionų, o pernai iškovojo prizines vietas Europos taurės turnyre, Lietuvos dvejetų čempionate, Lietuvos ir Baltijos rąsto kėlimo, štangos atkėlimo varžybose, Latvijos komandinėse dvejetų ir Latvijoje rengtose Europos taurės varžybose. Ispanijoje vykusiame Europos čempionate „Arnold Classic Europe“ buvo aštuntas, o pasaulio čempionate „Static monster“ išplėšė pirmąją vietą Lietuvoje bei pelnė šeštąją viso pasaulio mastu.
Ir tai dar ne visi Karolio pelnyti titulai – iškovotus medalius sunku išvardinti. Šių metų startai jau prasidėjo – mūsų pokalbio metu Karolis rengėsi varžyboms Gruzijoje, o netrukus iš ten vykusių Europos taurės varžybų pranešė gerą naujieną – iškovota antroji vieta.
Daugelis tokius stipruolius vadina geležiniais žmonėmis. Tačiau retas tikriausiai susimąsto, jog galingo žmogaus kūne plaka jautri širdis.
„Taip, iš tiesų šis klausimas yra dviprasmiškas. Treniruočių ir varžybų metu tenka pamiršti švelnius jausmus, o prieš keliant didžiulį svorį, rengiantis užduočiai bandau „užsiprogramuoti“ skausmui, pykčiui, iššaukti savyje visą susikaupusią agresiją – tik taip galima pasiekti reikšmingo rezultato. Štai todėl man nepatinka, kai varžybose dalyvauja mama – ji stengiasi palaikyti, spinduliuoja šilumą ir meilę, matau jos veide rūpestį ir jaudulį, o tai slopina varžybinę agresiją“, – atvirai pasakoja Karolis.
Jis sako jau nebesistebintis, kad daug žmonių įsivaizduoja, jog stipruoliai – pikti, nebendraujantys žmonės. Ir tik artimiau susipažinus pripažįsta klydę ir nuoširdžiai stebisi, kad galiūnas gali būti ne tik fiziškai stiprus, bet ir jautrus bei šiltas žmogus, kuriam būtini nuoširdūs draugų apkabinimai.
Neatsiejama stipriausio Lietuvos žmogaus dalis yra ir gimtoji Šilalė.
„Myliu savo miestą, visada pabrėžiu, iš kur esu kilęs, ir nors jau daugiau kaip 10 metų gyvenu Vilniuje, net mano tarmė nepasikeitė. Visi iškart pasako, kad esu žemaitis“, – juokiasi pašnekovas.
Tačiau jis neneigia, jog pastaruoju metu į gimtąjį miestą grįžta rečiau nei norėtų. Ypač vasarą, kai prasideda varžybų sezonas ir visi savaitgaliai užimti.
Be to, laiko atima ir Karolio Vilniuje įkurta galiūnų sporto bazė „Steel Warriors“, kur buriasi jėgos sporto profesionalai bei mėgėjai, ugdoma jaunoji galiūnų karta, populiarinamas jėgos sportas.
„Gyvenimas labai sparčiai keičiasi, gyvenimo būdas – taip pat. Kad pasiekčiau norimą rezultatą, gyvenu ypač disciplinuotai, todėl tenka atsisakyti labai daug pramogų, laisvalaikio. Neslėpsiu: kartais susimąstau, ar verta. Bet tada pasiveja kita mintis – prisimenu save stovintį kokiame Europos ar pasaulio čempionate iškėlus Lietuvos vėliavą, ir tas jausmas, ta trumputė pasididžiavimo savo šalimi akimirka išsklaido visas dvejones“, – atvirauja K. Aleksandravičius.
Jis net neabejoja, jog būtent jo iškovoti titulai, pasiekti laimėjimai ir lėmė, kad televizijų transliuojamos bei pulkus žiūrovų pritraukiančios Lietuvos galiūnų varžybos pradėtos rengti būtent jo gimtinėje Šilalėje.
„Jeigu ne aš, kaip galiūnas, turbūt niekam niekada nebūtų kilusi tokia mintis. Žinoma, galiūnų sportas visame pasaulyje yra labai populiarus, mes pritraukiame minias smalsuolių – šis sportas įdomus ne tik vyrams, bet jį stebi ir moterys, ir vaikai, nesvarbu, koks jų amžius. Visiems rūpi pažiūrėti į didelius vyrus, kurie pakelia, pavyzdžiui, automobilį ar didžiulį traktorių. Ir po varžybų sulaukiu būrio gerbėjų, kurie užduoda labai daug klausimų, iš kurių dažniausias – kaip pasiekti tokio rezultato. Su malonumu dalinuosi patirtimi, bet visada įspėju – greito rezultato nebus. Visi norėtų tapti stiprūs čia ir dabar, bet taip nebūna, nes greiti rezultatai veda tik į traumas“, – neslepia vienas stipriausių žmonių pasaulyje.
Ir prisipažįsta, kad jam ypač svarbus kraštiečių palaikymas.
„Jie suteikia daugiau adrenalino – negaliu nuvilti savo gerbėjų, privalau sutelkti visas jėgas ir parodyti geriausią rezultatą. Asmeninio fanų klubo dar neturiu, bet tikrai džiaugiuosi, jog yra gausybė mane palaikančių žmonių, tarp kurių – ir labai daug šilališkių. Visada itin vertinu būtent šilališkių žinutes“, – džiaugiasi gimtojo miesto sirgalių dėmesiu K. Aleksandravičius.
Tiesa, ar atvyks į šiųmetę Šilalės miesto šventę, galiūnas sako dar nežinąs. Pasirodo, iki šiol nėra aišku, ar tradicinės galiūnų varžybos šiais metais apskritai Šilalėje bus rengiamos – gali būti, kad galiūnai šiemet mus aplenks, tuo labiau, jog iki šiol varžybų tvarkaraštyje Šilalės vardas nebuvo įrašytas.
Didžiausi Karolio šių metų planai – dalyvauti ir siekti pergalių „Official strongman games“ JAV bei Anglijoje, taip pat – Europos čempionate „Arnold Classic Europe“ Ispanijoje.
Žydrūnė MILAŠĖ
Pašnekovo archyvo nuotr.
Kinas, muziejai, muzika, parodos – pavasariui įsibėgėjant, kultūros naujienų ir kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose daugėja kasdien. Savo pasiūlymais ateinančiomis dienomis išsiskiria ne tik didieji šalies miestai – štai Šilalė ruošiasi skambiam koncertui, o Plungė kviečia apžiūrėti retus itin žymaus lietuvių menininko Vlado Žiliaus darbus.
Kotryna PETRAITYTĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20
Šilalės teismo sprendimu, Šilalės pušynu vadinamoje teritorijoje savavališkai pasidarbavęs vyras žalos gamtai nepadarė. Devynias pušis ir dvi egles nukirtęs rajono gyventojas Juozas atsipirko administracine atsakomybe. Tiesa, aplinkosaugininkai su tokiu vertinimu nesutinka – teismo sprendimas apskųstas aukštesnės instancijos teismui.
Žydrūnė MILAŠĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20
Taip, sutinku. Skambus pavadinimas. Tačiau būtent jis greičiausiai ir paskatino Jus šį komentarą įsijungti ir jį paskaityti, o galbūt ir perskaityti, o ne tik palydėti akimis toliau naršant naujienų tinklapyje. Pats žodis „kova“ gal ir per stiprus, bet jis puikiai atspindi būsimas batalijas ką tik prasidėjusioje Seimo sesijoje.
Natūralu, kad prieš būsimus darbus plenarinių posėdžių salėje visos valdžios šakos pateikia savo matymą ir į darbotvarkę siūlo įtraukti aktualiausius įstatymų projektus, atspindinčius šių dienų ekonomines ir socialines realijas. Prezidentas Seimui siūlys svarstyti įstatyminius pakeitimus socialinės, sveikatos, teisėsaugos ir kelių srityse. Vyriausybė pranešė, kad į sesijos darbų programą įrašys 89 teisės aktus. Seimo nariai ir atskiros frakcijos taip pat nelieka nuošalyje – priešpaskutinėje šios kadencijos Seimo sesijoje bus pateikti ar toliau svarstomi daugiau kaip 200 parlamentarų projektų.
Iš tiesų reikšmingi skaičiai. Ir galima numanyti, kad sesija bus neeilinė ir įtempta. Žinoma, dar daugiau žibalo į ugnį įpils pats faktas, kad mūsų šalis gyvena priešrinkiminiu laikotarpiu. Šiais metais vyks net treji rinkimai, todėl galima spėti, kad kai kurie politiniai sprendimai bus nulemti ne racionaliais skaičiavimais, o labiau šių metų kalendoriumi, kuris rodo Europos Parlamento, Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimus. Ypač tai matysis valdančiųjų veiksmuose. Vis dėlto, norisi tikėti, kad sveikas protas ir reikalingiausi sprendimai ims viršų nustumdami į šalį populistinius ir nepamatuotus ėjimus.
Nors pavasario Seimo darbuose, kaip ir minėjau, planuojama apsvarstyti kelis šimtus įstatymų projektų, tačiau artėjančių rinkimų fone svarbiausias išbandymas bus sutarimo dėl tvaraus didesnio gynybos finansavimo paieška. Ši pavasario sesija vyks ir toliau neslopstant įtampoms regione. Suprantama, kad Europos žemėje tęsiantis neišprovokuotam rusijos karui prieš Ukrainą, dėmesys nacionalinio saugumo reikalams turi tik augti. Politinės brandos buvimas ir susitelkimas – tai labiausiai, ko reikia šioje pavasario sesijoje. Ji turėtų būti aukščiau rinkiminių programų ar partinių skirtumų. Valstybės saugumas yra ir turi išlikti prioritetu numeris vienas.
Įvertinus ankstesnių metų patirtį, net neabejoju, kad ir šioje sesijoje opozicijos balsas nebus taip girdimas, kaip valdančiosios daugumos. Nors ir apeliuoju į brandą, tačiau nenustebsiu, kad konkretūs socialdemokratų frakcijos pasiūlymai dėl didesnių lėšų krašto apsaugai bus eliminuoti, nes šią kadenciją, kaip niekada anksčiau, dešinieji pasižymėjo visais neigiamais aspektais, kuriuos gali atnešti turima valdžios pozicija politikoje. Jau ne kartą buvo plačiai sakyta ir rašyta, kad konservatorių, liberalų ir laisviečių Vyriausybė tiesiog ignoruodavo ir užgniauždavo iš esmės visus svarbesnius Seimo mažumos pasiūlymus. Tai ypač pasimatė infliacijos suvaldymo, rekordinių maisto kainų augimo ar energetinių klausimų kontekste. Todėl ir toliau bus labai įdomu stebėti, ar Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės drąsa neišgaruos, kai bus pasiūlyti konkretūs ir aiškūs papildomi gynybos finansavimo šaltiniai. Ar neatsitiks taip, kad po skambių pareiškimų bus galima konstatuoti, kad rinkimų metais valdančiosios daugumos noras imtis potencialiai nepopuliarių, nors ir ilgalaikiams visuomenės bei geopolitiniams interesams reikiamų sprendimų tiesiog subliukš, tuo metu išaugs noras būti kuo labiau matomiems, demonstruojant tik populistinius sprendimus ir visuomenės gąsdinimą būtais ar nebūtais dalykais. Pamatysime, nes iki kadencijos pabaigos liko labai mažai laiko.
Labai norėtųsi atkreipti dėmesį į kitą svarbų įstatymų paketą, kuris artimiausiu metu turi pasirodyti posėdžių salėje. Tai visiškai naujos redakcijos Pašto įstatymas. Tikiu, kad apie galimus pakeitimus pašto sistemoje nieko negirdėjote ar galėjote išgirsti tik atskirus ir nerišlius fragmentus. Ir tai natūralu. Šis teisės aktas tiesiog pasislėpė po minėtais 89 projektais, kuriuos teiks Vyriausybė. Taip neturėjo įvykti, nes tiek nacionalinio saugumo, tiek strategine prasme jis turėtų būti laikomas ypatingos reikšmės.
Pamenu, visai neseniai teko išgirsti kolegų iš Norvegijos įžvalgas, kai jie pristatinėjo savo šalies gynybos strategiją. Ten nevienareikšmiškai buvo išskirta pašto funkcija. Jų manymu, paštas kaip strateginė valstybės įmonė turi plačiai išvystytą tinklą visoje šalyje. Tinklas aprėpia visą Norvegijos teritoriją, įskaitant ir atokiausias vietoves, o jo funkcionavimą užtikrina įdiegtos ryšio priemonės, stacionarūs pašto skyriai ir, be abejo, žmogiškieji ištekliai – paštininkai. Būtent jie, kolegų manymu, atliktų itin svarbų vaidmenį ištikus kritinei situacijai.
Kyla klausimas, kodėl paprasti paštininkai taip išskiriami visoje gynybos strategijoje? Norvegų atsakymas paprastas: ilgai dirbančius pašto darbuotojus, kiekvieną dieną pristatančius siuntas ar korespondenciją, pažįsta visi tos bendruomenės gyventojai. Ypač tai galioja toliau nuo didesnių miestų įsikūrusiose gyvenvietėse. Jų įsitikinimu, šaliai susidūrus su ekstremalia situacija, dažnas mažesnių bendruomenių narys visų pirma keliaus į arčiausiai veikiantį pašto skyrių ir kreipsis į ten dirbantį paštininką, nes jį pažįsta geriausiai ir juo pasitiki. Tame pačiame pašto skyriuje per ryšio priemones gyventojai taip pat galės gauti visą reikalingą informaciją ir girdėti tolimesnius nurodymus.
Prisipažinsiu, po tokio atsakymo kiek sutrikau. Nes visi procesai, vykstantys Lietuvoje, prieštarauja tam, ką daro viena iš mūsų sąjungininkių NATO aljanse – Norvegija.
Prieš kurį laiką garsiai kalbėjau apie tai, kad „Lietuvos paštas“ leido aiškiai suprasti, jog mūsų šalies gyventojų interesai jiems tikrai yra ne pirmoje vietoje. Svarbiausia jam – tai keiksmažodžiu jau tapęs procesas, vadinamas „optimizacija“.
Struktūrinės permainos valstybės valdomoje įmonėje vyksta jau kurį laiką. „Lietuvos paštas“ ir už jo stovinti Susisiekimo ministerija net neneigia, kad yra pasiryžusios siekti tokių pokyčių, kurie visiškai atitinka privataus verslo modelį, bet ne visuomenės lūkesčius atitinkančią pašto sistemą. Dabar jau aiškiai matyti, kad jų pasirinkta kryptis nedera nei su nacionaliniu saugumu, nei su socialine ar regionine politika. Visuomenėje pagrįstai didėja susirūpinimas, kad „Lietuvos paštas“ jau keletą metų nuosekliai skurdina tradicines pašto paslaugas. Pastaraisiais metais „Lietuvos paštas“ uždarė daug stacionarių paštų kaimiškose teritorijose, kur paštas – tai ne tik siuntinių išsiuntimo ir atsiėmimo vieta. Pašto skyrius tokioje vietovėje – tai daugiafunkcis centras, kuriam tenka ir svarbi socialinė funkcija. Kaip rodo Norvegijos pavyzdys, agresijos atveju fiziniam skyriui galėtų atitekti ir kur kas svarbesnės funkcijos, o ten dirbantys paštininkai betarpiškai galėtų įsijungti į valstybės saugumo stiprinimą. Deja, mūsų valstybės įmonė ir pašto politiką formuojanti Susisiekimo ministerija pasirinko visiškai atvirkštinį variantą.
Komercializacijos pagreitį įjungusi bendrovė šios padėties nesureikšmina ir vadina tai tinklo efektyvinimu. Prisidengdama šiuolaikine terminologija „universalios ir mobiliosios pašto paslaugos“, įmonė skelbia, kad nuo šių metų lapkričio iki kitų metų pavasario atleis 400 paštininkų. Apie 600 darbuotojų bendrovė jau spėjo atleisti ir 2022 metais. Kitaip tariant, dauguma miesteliuose ar kaimiškose vietovėse įsikūrusių gyventojų neteko ar neteks būtiniausių pašto paslaugų, kurias suteikdavo ne kas kitas, kaip jiems puikiai pažįstamas paštininkas.
Kad ir kaip nuteiktų tokie iškalbingi valstybinės įmonės optimizavimo rezultatai, turėtume suprasti, jog pats pikas dar nepasiektas. Susisiekimo ministerijos nustatytų tikslų „Lietuvos paštas“ dar neįgyvendino – įmonėje vis dar galioja valstybinėms įmonėms taikomi saugikliai, kurie užtikrina būtinųjų paslaugų tiekimą visiems gyventojams ir visoje Lietuvos teritorijoje. Iš šito teiginio ir gimsta atsakymas, kodėl Laisvės partijos valdomai ministerijai galimai prireikė keisti Pašto įstatymą.
Suprantama, kad nei pati partija, nei susisiekimo ministras niekada nepripažins galimų motyvų dėl valstybinės įmonės perorientavimo ir bendrovės dar didesnio atitolinimo nuo regionuose gyvenančių žmonių. Juolab, jokio aiškaus ir tikslaus atsakymo iš ministerijos taip ir nesulaukėme, ar dešiniųjų valdžios vykdomais pokyčiais „Lietuvos pašte“ nėra pradėta arti dirva būsimai privatizacijai? Vietoje to Susisiekimo ministerijos tinklapyje matome, kad ministerija gana lakoniškai užsimena, jog Seimo pavasario sesijai teiks teisės aktų paketus, numatančius sisteminius pokyčius pašto paslaugų rinkoje. Jais numatoma peržiūrėti universaliosios pašto paslaugos teikimo reguliavimą, praplėsti registruotų siuntų pristatymo būdus, įtvirtinti aukštesnius paslaugų kokybės reikalavimus ir sudaryti galimybes spartesnei inovacijų plėtrai bei skaitmenizavimui.
Žinoma, tokie siekiai „ant popieriaus“ skamba gražiai ir patraukliai. Tačiau realybėje tokie pakeitimai gali atsisukti kitu kampu. Jeigu nieko nebus daroma, greičiausiai taip ir nutiks.
Išsamiau dekonstruoti Susisiekimo ministerijos teiginius dar tikrai bus laiko. Tą tikrai stengsiuosi daryti, kai pats įstatymo projektas bus pradėtas svarstyti Seime. Neatmesčiau galimybės, kad teks inicijuoti ir kitas procedūras – parlamentinę kontrolę bei užsakyti kaštų ir naudos analizę, kad nepriklausomi ekspertai parengtų išvadas dėl pokyčių strateginėje įmonėje „Lietuvos paštas“ ir kaip Susisiekimo ministerijos užmojai gali paveikti pašto paslaugų prieinamumą visiems mūsų valstybės gyventojams.
O kol kas Susisiekimo ministerijos pateikta informacija dėl universaliosios pašto paslaugos reguliavimo peržiūros, paslaugų kokybės reikalavimų pakeitimų ir spartesnės inovacijų plėtros skamba kaip bandymai nuo bendrovės nuimti „naštą“, kad pašto paslaugos turi būti teikiamos visoje Lietuvos teritorijoje, nes tai numato dabar galiojantis įstatymas, ir „Lietuvos pašto“ pateisinimai dėl masinių darbuotojų atleidimų.
Belaukiant iškilmingo naujausio šalyje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo savo grožiu rūpinasi ne tik gala koncerte balandžio 20 d. pasirodysiantys atlikėjai. Viešumui bei spindesiui rampų šviesoje ruošiasi ir naujai atgimęs fojė esantis Muzikinio teatro sietynas, sukurtas žinomo lietuvių juvelyro, metalo dailininko Kazimiero Simanonio.
Reveransas istorijai
Interjero projekto autorius, dizaineris Marius Mateika sako, kad pats įspūdingiausias Muzikinio teatro akcentas, kurį pavyko išsaugoti iš senojo teatro, yra originalus sietynas. Naujame pastate jis bus pateiktas moderniai, priderintas prie interjero. „Tai mūsų reveransas tam, kas buvo. Lygiai kaip pastato eksterjere lengvai matoma senoji ir atpažįstama naujoji pastato dalis. Teatro vidaus interjere stengėmės ne tik kurti, bet ir išsaugoti. Juk Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – ne naujas, o turintis gilią istoriją, patyręs įvairiausių dramų, išgyvenęs sudėtingų laikotarpių. Tą norime atspindėti ir interjere“, – pabrėžia dizaineris.
Teatro hole, anot M. Mateikos, turėtumėte pasijusti lyg šventovėje: „Tik įžengęs į bažnyčią žmogus pasijunta patekęs į sakralią erdvę. Taip pat ir teatre jis turi aiškiai suvokti, kad yra ne namie, ne kavinėje, pajusti, kad pateko į erdvę, kurioje netrukus vyks drama, reikšmingi įvykiai... Man buvo svarbu, kad teatro erdvė savo išskirtinumu neišgąsdintų žiūrovo, kad čia jis jaustųsi jaukiai“.
Prieš daugiau nei trisdešimt metų Kazimiero Simanonio sukurtas unikalus sietynas žiūrovus pasitiks atsinaujinęs: jei seniau jis kabojo antro aukšto aikštelėje, dabar spindės publikai atsiverdamas per tris aukštus. Jo grožiui atskleisti suteikta daugiau erdvės!
Vienas išskirtiniausių naujojo teatro vidaus patalpų akcentų – per tris aukštus kylantis holas, į kurį žiūrovai galės patekti kopdami į viršų bangos formos laiptais.
Aukščiausios prabos kūrėjas
Senąjį teatrą ir čia vykusius amžinybės alsavimo reginius menantis sietynas restauruotas, atkurtos trūkstamos dalys. Šį atgimimą norės išvysti ir jo kūrėjas – vienas iškiliausių Lietuvos juvelyrikos ir interjerinės metalo plastikos menininkų, daugelio sričių novatorius ir lyderis Kazimieras Simanonis (g.1937). Kūrybos kelią jis pradėjo septintame dešimtmetyje, kai metalo menas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius. Šis neeilinių gabumų dailininkas padėjo pagrindus šiuolaikinei Lietuvos juvelyrikos tradicijai, skatino jos modernėjimo ir tarptautinės integracijos raidą.
Būtent K. Simanonis Lietuvos juvelyrikos mene įtvirtino aukštus profesinio meistriškumo reikalavimus, ėmė naudoti klasikines, primirštas technikas, tauriuosius metalus, brangius bei pusbrangius akmenis. Juvelyriniams dirbiniams jis suteikė išskirtinio aksesuaro, prabangaus dirbinio statusą ir atvėrė naują kūrybinės raiškos etapą. K. Simanonio dirbiniuose susijungė barokinis puošnumas, gamtos formų vitališkumas ir modernios, tapybiškos plastikos raiška. Iki šiol jis yra vienas iš nedaugelio metalo menininkų, galinčių laisvai improvizuoti sudėtingomis, daug išmanymo reikalaujančiomis technologijomis, išgaudamas netikėtas formų slinktis ir subtilius pulsuojančio bei žėrinčio metalo efektus. Ryškų pėdsaką dailininkas paliko ir kurdamas gintaro papuošalus – jis atskleidė naujas, iki tol juvelyrikoje nepanaudotas natūralaus gintaro plastines savybes, reabilitavo gintaro dirbinių meninį įvaizdį.
Nuo XX a. 6 dešimtmečio Lietuvos interjerų puošyboje ėmė plisti metalo plastika – kalti, lieti, lankstyti geležies ir kitų metalų kūriniai. Dailininkas K. Simanonis sukūrė daug dekoratyvinių metalo dirbinių interjerams: dekoratyvinių pertvarų, pano, šviestuvų garsiems ano meto interjerams. Tarp menininko kūrinių sietynai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Kolonų salėje (1976), šiuo metu uždarytuose Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose (1982). Jo sukurti paauksuoti šviestuvai, fasado detalės ir valstybės herbas puošia Lietuvos prezidentūros rūmus. Viešbutyje „Auska“ Palangoje išlikusi unikali šviestuvų kompozicija (1979), nušviečianti Lietuvos žemėlapio formos baseiną su šildomu jūros vandeniu.
Autoriaus darbai plačiai pasklidę po pasaulį. 1986 m. popiežiui Jonui Pauliui II viešint Lenkijoje, jam buvo įteikta juvelyro sukurta paauksuota, gintaru išpuošta šv. Mišių taurė. 1972 m. 37-ojo JAV prezidento Richardo Niksono žmonai buvo įteikta K. Simanonio pagaminta paauksuota segė su gintarais, o jo sidabro vėrinys su gintaru papildė Danijos karalienės Margaretės II papuošalų kolekciją.
KVMT inform.
Žmogus legenda. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. Laisvės ir vakarietiškų vertybių simbolis. Egzistuoja daugybė žodžių, frazių ir sakinių, kuriais būtų galima apibūdinti dvi kadencijas kartu su Lietuva žygiavusį Prezidentą V. Adamkų.
„Ne valdyti, o tarnauti, padėti ir, žinoma, spręsti“,– ištaria Prezidentas V. Admkus Daivos Žeimytės-Bilienės, režisierės Giedrės Genevičiūtės ir Arūno Valinsko dokumentiniame filme „Prezidentas”. Tai pirmasis dokumentinis filmas apie Prezidentą V. Adamkų, kuris šalies kino teatruose bus pradedamas rodyti balandžio 12 d.
Dokumentinio filmo idėja dar 2018 m. kilo žurnalistei D. Žeimytei-Bilienei ir televizijos laidų prodiuseriui A. Valinskui. 2019-aisiais su Prezidentu V. Adamkumi buvo parengtas viso gyvenimo interviu, visapusiškai atskleidęs jo asmenybę ir požiūrį į daugybę jo gyvenimą lydėjusių istorinių įvykių.
Viena iš filmo kūrėjų D. Žeimytė-Bilienė neabejoja, kad Prezidento V. Adamkaus istorinis indėlis Lietuvoje yra milžiniškas. Tai, kad jis iki šiol yra palankiausiai visuomenėje vertinamas politikas, parodo, jog tauta jo indėlį labai gerai suvokia.
„Prezidentą V. Adamkų pavadinčiau iškiliausia Lietuvos istorine asmenybe po Nepriklausomybės atgavimo. Jis ėmėsi iniciatyvos kurti naują valstybę labai reikalingu mums metu. Lietuva išgyveno virsmo laikotarpį, ir tiesą sakant, neįsivaizduoju, kur ir kokie būtume buvę, jeigu nebūtume turėję tokių plačių, vertybiškai stiprių, į vakarietišką visuomenę orientuotų pažiūrų žmogaus Lietuvos Respublikos Prezidento poste. V. Adamkaus laisvės suvokimas, jo kontaktai, gebėjimas laviruoti net ir labai sudėtingose situacijoje, gebėjimas pamatyti kiekvieną žmogų kaip individą, su savo baimėmis ir poreikiais, padėjo pamatus visuomenei, kokia šiandien esame”,– teigia D. Žeimytė-Bilienė.
Dar sovietų sąjungoje gimusiai ir iki pilnametystės tais laikais augusiai filmo režisierei G. Genevičiūtei Prezidentas V. Adamkus visada buvo žmogus – laisvės simbolis.
„Esu jam dėkinga už tokią Lietuvą, kurioje gyvename šiandien. Būtent V. Adamkaus prezidentavimo metais įstojome į NATO ir pasiruošėme narystei Europos Sąjungoje. Net baisu pagalvoti, kaip gyventume dabar, jeigu tą dieną būtume pasirinkę kitaip. Prezidento erudicija, pagarba žmonėms, meilė savo žmonai mums, sovietmečio metais nupilkėjusiems, atrodė kaip kino filmas”, – sako ji ir priduria V. Adamkaus negalinti atsieti nuo ponios Almos Adamkienės. Jų meilė, abipusė pagarba suteikė viltį, skatino mokytis gyventi oriai.
G. Genevičiūtė pasakoja, kad filmo gimimo istorija jai, vienai iš filmo režisierių, buvusi sudėtinga – šįkart darbus teko pradėti iš kito galo: „Kolegė D. Žeimytė-Bilienė, su A. Valinsku dar 2019 m. pakalbinusi Prezidentą V. Adamkų, beveik prieš metus paprašė sukurti filmą, kaip sako kūrybininkai, iš „žalios” medžiagos. Tada ir prasidėjo ilgoji kelionė filmo link: gilinomės į medžiagą, ieškojome archyvų bei faktų, dėliojome vaizdus, kūrėme nuotaiką ir filmo ritmą. Visa tai turėjo padėti papasakoti Prezidento gyvenimo istoriją”.
Filmo režisierė sako, kad sunkiausia buvo nuspręsti, ko atsisakyti – kiekvienas Prezidento V. Adamkaus žodis yra prasmingas ir įdomus. Daug kartų klausant net keturių valandų jo interviu, kilo filmo idėja – pirmiausia atskleisti jautrią, žmones ir Lietuvą mylinčio Prezidento asmenybę, o tik tada parodyti politiką. Tam itin padėjo ir filmo kompozitoriaus Gedimino Zujaus muzika.
Pasakodamas savo istoriją filme, Prezidentas V. Adamkus netikėtai sau pačiam randa atsakymus į visą gyvenimą lydėjusius klausimus: kodėl šeimos meilės vaikystėje stokojęs, jis gebėjo būti švelnus ir dėmesingas gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms? Kodėl taip myli žmones? Ką jam reiškia meilė – jo Lietuvai ir jo Almai?
Filmo kūrėjai neabejoja, kad žiūrovams netikėta pasirodys ne tik V. Adamkaus žmogiškoji pusė, bet ir jo gebėjimas gudriai, bet diplomatiškai laviruoti sudėtingose politinėse ir geopolitinėse situacijoje. Prezidentas filme pasakoja, kokiais būdais jam pavyko gauti leidimą sovietmečiu atvykti į Lietuvą ir dėl ko jo atsiprašė buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
„Šio filmo idėja – gyvoji istorija. Tai filmas – tam tikros epochos atspindys jos amžininko akimis. Mums norėjosi atskleisti ne tik svarbios Lietuvai asmenybės gyvenimo detales, atvaizduoti jo portretą, bet ir priminti svarbius istorinius įvykius, kurie padarė didelę įtaką Lietuvos valstybės kūrimuisi. V. Adamkaus asmeninė istorija smarkiai persipynusi su Lietuvos istorija, jis buvo svarbių Lietuvai procesų dalyvis, jo vertybiniai pasirinkimai aktualūs iki šiol”,– įsitikinusi žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė.
Filmo kūrėjos vienu balsu sutaria, jog V. Admakus yra stipriai įkvepianti asmenybė, o filmo kūrimas joms pateikė vertingų pamokų.
„Viena svarbiausių – išlaikyti savo vertybes, neišduoti idealų, kad gyvenimo pabaigoje, lygiai kaip ir Prezidentas V. Adamkus, galėčiau pasakyti: „Nugyvenau ilgą, įdomų gyvenimą ir šiandien neturiu niekieno atsiprašyti”, – teigia G. Genevičiūtė.
„Žmogiškumas. Tokia yra mano iš Prezidento gauta pamoka. Matyti ir girdėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų. Tai itin stipri Prezidento savybė”, – sako D. Žeimytė-Bilienė.
Dokumentinis filmas „Prezidentas“ Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Gargždų, Utenos, Ukmergės ir Varėnos kino teatruose – nuo balandžio 12 d.
Filmo anonsą rasite čia:
Anonso failas:
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos – proga Upynos krašto žmonės kasmet susirenka pagerbti jam nusipelniusius žmones. Komisija, kuriai vadovauja Upynos seniūnijos seniūnas Kęstutis Ačas, išrenka laureatus, savo darbais, idėjomis garsinančius mūsų kraštą.
Laureatais jau yra tapę šviesaus atminimo obelyniškis medžio meistras, kryždirbys Antanas Rabiza, upyniškiai tautodailininkai, kraštotyrininkai, Upynos etnografijos muziejaus įkūrėjai Vaidilutė Jončaitė ir Klemensas Lovčikas, profesoriai edukologai, kilę iš Patulės ir Vytogalos kaimų – Romanas Vasiliauskas ir Benediktas Šetkus.
Šių metų nominacijos „Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojas“ laureatais išrinkti broliai Pranciškus, Romaldas, Stasys ir a. a. Petras Trijoniai – ansamblio „Jonis“ įkūrėjai bei lietuviškos muzikos puoselėtojai. Jie gimė ir augo Driežų kaime, o baigę mokslus įsikūrė Šiauliuose.
Po Šv. Mišių Upynos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kurias aukojo klebonas kun. Vidmantas Šidlauskas, kultūros namuose vyko iškilminga ceremonija, seniūnas K. Ačas apdovanojimą įteikė ansamblio vadovui Pranciškui. Laureatas prisiminė, jog groti broliai pradėjo paskatinti muzikalaus tėčio, o pirmoji „koncertų salė“ buvo tėviškės klėtelė. Vėliau muzikavo Obelyno kultūros namuose, mokėsi ir tiesė kelią į didžiąją sceną.
Gražus sutapimas – šiemet ansambliui „Jonis“ sukanka 40 metų. Per tą laiką nuveikta daug: su soliniais koncertais pabuvota JAV, Vokietijoje, Suomijoje, Anglijoje, Airijoje, Lenkijoje ir kt., dalyvauta įvairiuose festivaliuose, išleista per 20 audio ir video albumų, sukurta dainų, skirtų gimtinei ir Lietuvai.
Prisiminimais apie brolių vaikystę dalijosi jų pirmoji mokytoja Donata Daukilienė, sveikino Obelyno bendruomenės pirmininkė Silvijana Trijonaitienė, buvę kaimynai, klasiokai.
Pranciškus savo kraštiečiams padovanojo ansamblio išleistą vinilinę plokštelę su autografu ir nuotrauka, kai ansamblyje dar grojo net keturi Trijonių šeimos atstovai.
Gražiausias dainas susirinkusiems skyrė šeimyniniai kolektyvai: Aldona Mozerienė su dukromis bei anūkėmis, sesuo ir brolis Beatričė ir Robertas Rinkevičiai, Ilona Raudonienė su dukra Indre, moterų ansamblis. Anot Pranciškaus, iš vaikystės jam liko du svarbiausi dalykai – žemaitiška šnekta ir gimtasis kraštas, tad atliko visiems mums gerai žinomą „Jonio“ dainą „Žemaitija“.
Regina MICKUVIENĖ
Upynos etnografijos muziejaus muziejininkė
Nuotr. iš Upynos bendruomenės archyvo