„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

 Tegu dega Laisvės laužai 

1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, 

Atkuriamojo Seimo rūmų degė laisvės ir vilties laužai, budėjo žmonės. 

Dabar tai atrodo tarsi kraupus filmas, nes tuomet beginkliai žmonės stovėjo 

prieš tankus ir ginkluotus kareivius. Ir juos nugalėjo.

„Blogio karalystė aptverta aukšta ir nepramušama siena. Gėris, išėjęs prieš jį, lengvai sužeidžiamas.

Bet čia prisimename, kad mituose ir pasakose silpnas žmogus 

dažnai stoja į žūtbūtinę kovą su pabaisomis ir devyngalviais slibinais. Ir įveikia juos“. 

Taip anuomet rašė poetas Justinas Marcinkevičius. 

Galėtume pridurti: devyngalvius slibinus esame įveikę ir tikrovėje.

Budėkime. Neužgesinkime šiąnakt laužų...

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Išbarstė chemines medžiagas

Eismo įvykiai sukrečia, kai juose nukenčia žmonės. Tačiau jei nukentėjusiųjų ir pa­vyksta išvengti, kartais tokios nelaimės kelia pavojų dėl aplinkai padaromos žalos, kai išsibarsto, pavyzdžiui, cheminės medžiagos.

Žydrūnė MILAŠĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Už vagystes iš parduotuvių – areštas

Iš didesnių bei mažesnių prekybos vietų kai kurie asmenys linkę išeiti už prekes nesusimokėję. Ir jei vieniems tai gali būti atsitiktinumas, ki­tiems – pragyvenimo būdas. Sučiupti pastaruosius nėra taip paprasta, nes apie dėl ilgapirščių patirtus nuostolius prekybininkai sužino po laiko – tik peržiūrėję vaizdo kamerų įrašus. Taigi tik išimtinais atvejais pasiseka pričiupti vagis su įkalčiais nusikaltimo vietoje. Neseniai teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl vienos klaipėdiškės „apsipirkinėjimo“ Šilalės par­duo­tuvėse: moteriškė, pasirodo, ne pirmą kartą „mėgino lai­mę“ taip prasimanyti pinigų.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Kryžiai nepadėjo – prireikė ugnies

Pirmadienį visoje šalyje ūkininkai prie jud­riausių kelių kūreno laužus. Taip jie parėmė Eu­ropoje vykstančius žemdirbių protestus ir pasitikrino savo solidarumą, Lietuvos ūkininkų sąjungos taryba nusprendė neatšaukti technikos žygio į sostinę. Tokią žinią vakar mūsų rajono ūkininkai perdavė ir Šilalėje apsilankiusiam žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui, kuris buvo pasitiktas su protesto plakatais.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Statistika nedžiugina: rajonas sensta, vaikų mažėja

Apibendrindami praėjusių metų demografinius rodiklius, rajono civilinės metrikacijos darbuotojai optimizmu netrykšta – Šilalėje, kaip ir visoje Lietuvoje, kūdikių gim­s­ta vis mažiau, o mirčių įregistruota daugiau. Tiesa, yra ir geresnių naujienų – tėvai vaikams dažniau parenka lietuviškus vardus.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Kvėdarnos gedulo namai – konkurentų taikiklyje?

Netrukus bus metai, kai iškilmingai atidaryti, bet iki šiol nenaudojami stovi naujieji Kvė­darnos gedulo namai. Nuo įkurtuvių praėjo daugiau nei aštuoni mėnesiai, tačiau paslaugos, kurių miestelyje labai trūksta, vis dar neteikiamos. Persipildžius gyventojų kantrybės taurei, sklinda įvairiausi spėliojimai apie neva konkurentų inicijuojamą pagalių kaišiojimą į ratus ir institucijų delsimą tvarkyti žemės sklypo paskirties keitimo bei kitus leidimui teikti laidojimo paslaugas gauti būtinus dokumentus. Įmonės savininkė Vidutė Lidžienė šiuos dalykus nei patvirtina, nei paneigia, bet neslepia laukianti dienos, kada rajono meras Tadas Bartkus atvyks į Kvėdarną su ataskaita, nes teigia turėsianti jam ką pasakyti.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Ko išmokome Sausio 13–ąją?

Sausio 13-ąją žmonės prisimena ir širdy nešioja vis kitaip. Tai reiškia, kad kiekvienas šią datą suvokia kaip asmeninį lūžį, nes jis palietė jų gy­venimo būdą, vaikų ir valstybės – mūsų Tėvynės – ateitį. Žinau, skam­būs tekstai čia netinka, bet laikotarpis nuo Kovo 11-osios iki Sausio 13-osios tarsi apvalė Lietuvą, prafiltravo, išgrynino, kas Tėvynę myli arba bent yra jai lojalus, o kas – svetimas arba priešas...

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

„Išprotėjusiu savanoriu“ vadinamas ukrainietis jau nukovė virš trisdešimt okupantų

Išprotėjusiu šį vidutinio amžiaus vyrą praminė kariš­kiai, pas kuriuos pirmą karo dieną savanoris nuvažiavo prašyti granatsvaidžio bei minų, kad galėtų ginti savo so­dybą ir blokuoti kelią į Charkivą. Vyras nusprendė tokį epitetą pasirinkti sa­vo slapyvardžiu, tad vėliau vykdamas pas kariškius de­rinti veiksmų ar jiems skambindamas, prisistatydavo „iš­pro­tė­jusiu savanoriu“. Kariškiai neretai jį vadina ir kitaip – „Rembo“.

Noras keršyti okupantams jo širdyje brendo nuo 2014-ųjų, kai nežinomi kaukėti asmenys padegė jo kavinę paplūdimyje Charkive, o per gaisrą žuvo 48-erių darbuotoja. Vyras spėja, jog kavinė buvo padegta todėl, kad virš jos plevėsavo Uk­rainos vėliava.

Tuo metu Maskvos sukurstyti separatistais ne tik sukėlė karą Donecke bei Luganske, tačiau ir bandė atplėšti nuo Ukrainos Charkivo regioną provokuodami kruvinus incidentus. Per neramumus tada žuvo keliolika žmonių, bet Charkivas išliko lojalus Kyjivui.

Žinau šio vyro vardą ir pavardę, mačiau kariškių bei policijos pareigūnų jam įteiktus padėkos raštus, bet pažadėjau viešinti tik slapyvardį. 

„Karas nesibaigė, tad tęsiasi ir mano asmeninė kova su okupantais bei jų pakalikais. Jau du kartus radau po savo automobiliu pritvirtintus sprog­menis – neabejoju, jog tai kolaborantų darbas. Nors tuo, kad „nukenksminau“ keliasdešimt okupantų ir pristabdžiau Charkivo puolimą per mūsų kaimą viešai nesigiriu, tačiau išdavikų netrūksta, nes Rusi­jos siena – vos už keliolikos ki­lo­metrų“, – sakė partizanas.

Pasivaikščiojimas po savanorio kiemą bei namus buvo labai neįprastas, mat vyriškis, siekdamas apsiginti nuo užpuolikų, turi įrengęs įvairių spąstų. 

„Pasidariau nedidelę tvirto­vę, nors šiaip namas gynybai netinka: stačiau jį kaip labai modernų – be rūsio, plačiais langais iki pat žemės“, – rodė vyras.

Sodybos teritorijoje įrengtos telefonu valdomos video­kameros padėjo demaskuoti priešo žvalgus, į kaimą atsibeldusius dvi savaites iki karo pradžios. 

„2022-ųjų vasario 9-osios naktį telefone supypsėjo pranešimas, jog kažkas įsibrovė į sodybą. Pamatęs ekrane po sodą šmirinėjančius tris ginkluotus asmenis, paskambinau pasie­niečiams ir paklausiau, ar tai ne jų žmonės. Išgirdęs, kad tai greičiausiai rusų žvalgai, nu­­sprendžiau juos sulaikyti“, – prisiminė vyras.

Tačiau pamatęs, jog gyvenvietės centro link traukia ne trys, bet aštuoni ginkluoti įsibrovėliai, vyriškis nesiryžo at­virai prieš juos stoti, bet pasekė toliau ir šovė į du kraštinius. Supanikavę rusai spruko, palikę nukautus sėbrus, o pagal pas juos rastus dokumentus paaiškėjo, kad vienas nušautasis buvo iš Donecko, kitas – iš Kemerovo miesto Rusijoje.

Pirmąją karo dieną narsiai nusiteikęs partizanas sugalvojo, kaip galėtų pakenkti okupantų veržimuisi Charkivo link. Prisiklijavęs ūsus bei pasiėmęs dėžę degtinės patraukė į jų stovyklą „sveikinti išvaduotojų“. Šiuos tai labai pradžiugino, jie vyriškiui įteikė „Kalašnikovo“ automatą ir noriai vaišinosi degtine, neįtardami, kad į ją įpilta klofelino. Savanoris spėja, jog keliolika okupantų po vaišių „užmigo“ amžiams, kiti nė nepajuto, kaip svečias išsigabeno jų ginklus bei šaud­menis.

Efektingiausia operacija vyras vadina keturių priešo mašinų kolonos sustabdymą prie sankryžos ties magistraliniu Charkivo apvažiavimu. 

„Iš granatsvaidžio pataikiau į pirmą mašiną, o kai ši užsiliepsnojo ir rusai ėmė iš jos šokinėti degančiais rūbais, trys iš paskos važiavusios apsisuko ir nurūko atgal. Turbūt rusai pamanė, kad pateko į didelius spąstus, nes šaudžiau iš skirtingų vietų ir gink­lų, siekdamas su­daryti įspūdį, jog esame visas būrys“, – pasakojo savanoris.

Sėkmingai baigėsi ir „dvikova“ su tanku, kurį vyras teigia pasivijęs keturračiu ir spėjęs granatsvaidžiu iššauti pačiu laiku, nes rusų tankistai jį pastebėjo ir buvo bepradedą gręžti vamzdį jo link. Prie pavykusių operacijų savanoris priskiria ir tilto per upelį susprogdinimą, kai iš gretimo kaimo paskambinusi mergina pasakė, jog gyvenvietės link juda daugiau nei dviejų šimtų mašinų kolona. 

„Niekieno neklausiau leidimo susprogdinti tiltą, nebuvo laiko derinimui, tačiau mūsų kariškiai vėliau už tai dėkojo, nes priverčiau priešą važiuoti ap­link­keliu, o Charkivo gynėjai turėjo daugiau laiko pasiruošti jų „sutiktuvėms“, – džiaugėsi kovotojas.

Netrukus partizanas visgi turėjo pasitraukti į Charkivą, nes jo gyvenvietę keliems mėnesiams rusai okupavo. Prieš tai jis granata nukovė tris priešo žvalgus, kaimyno kolektyviniame sode susikūrusius laužą – norėjo išsivirti arbatos. 

Gelbėdamas kitus, savanoris ukrainietis patyrė kontūziją, buvo sužeistas skeveldros. 

„Mašinai pasisekė mažiau – ją kulkos ne kartą suvarpė, o sykį skeveldros net nuplėšė stogą. Tačiau paremontuoju, ir ji vėl patikimai tarnauja. Tad kas savaitę kariams į frontą gabenu maskuojančių tink­lų, vaistų, maisto, amunicijos“, – kalbėjo vyriškis.

Tuokart, kai skeveldros nuplėšė mašinos stogą, partizanas iš okupantų atakuojamos gyvenvietės vežė du sužeistus vaikus, broliuką ir sesutę, kurių abu tėvai per bombardavimą žuvo. Vaikus bei suaugusiuosius jam teko gabenti iš įvairių fronto zonos vietovių, ir kartais pavojus būdavo toks didelis, jog ant pakeleivių nugarų užrašydavo jų vardus bei pavardes, kad žūties atveju būtų galima nustatyti, kas yra kas, ir artimieji galėtų juos palaidoti.

„Teko gabenti ir negyvus vaikus, o pasakojimai apie jų mirtį bei istorijos moterų, senyvų ir visai mergaičiukių apie patirtus grupinius išprievartavi­mus mano sąmonę paveikė tiek, jog Ukrainos armijos reik­mėms paaukojau visas savo santaupas – virš 350 tūkstančių eurų“, – atskleidė partizanas, iki karo turėjęs nuosavą verslo įmonę.

Išlaisvintuose kaimuose bei pafrontėje jis iškelia Ukrainos vėliavas – iš viso jų pakabino bei išdalino kariams jau gerokai per tūkstantį. Vyro nuomone, aukštai kabanti vėliava žadina pasididžiavimą tėvyne ir tikėjimą pergale bei skatina prisidėti prie kovos. 

„Mes, ukrainiečiai, paneigėme stereotipą, kad vienas lauke ne karys. Tokių kaip aš „išprotėjusių savanorių“ yra daug, ir jų bus vis daugiau, ypač okupuotose teritorijose. Tad nei okupantai, nei kolaborantai Uk­rainoje niekada nebus saugūs, o tos žemės anksčiau ar vėliau vėl priklausys mūsų šaliai“, – garantavo Charkivo savanoris.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Vyriausybė iškėlė kirvį virš kaimo gimnazijų

Patvirtinus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengtus Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo prog­ramas, Tinklo kūrimo taisykles, jau šiemet gali nelikti vienos iš penkių Šilalės rajono gimnazijų, vėliau ateis eilė ir dar dviem. Gimnazijų vadovai tikisi, kad savivaldybės taryba neskubės imtis drastiškų sprendimų, tačiau pripažįsta, jog Vyriausybės nutarimo neįmanoma nepaisyti. 

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Nors sandorių sudaroma mažiau, žemės vertė kyla

Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) paskelbė naujus nuo sausio įsigaliojusius žemės verčių žemėlapius. Jais remiantis apskaičiuojamos mokestinės vertės, nustatomos valstybės valdomo turto pardavimo ar nuomos kainos, apskaičiuojami mokesčiai paveldint, dovanojant turtą bei pan., nustatant notarinių paslaugų kainas, kai tvirtinami turto perleidimo sandoriai ir kt.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą