Regina Zakarauskienė didelio namo prieškambaryje pasitinka nors truputį palinkusi, tačiau besišypsanti, žvalių akių, o garsiakalbė, sklindanti iš jos lūpų, rodo moterį esant didelę optimistę. Netgi labai. Turint omenyje jau vien tai, kad jos brangus žmogus kaustomas sunkios negalios. Regina sako, jog visiškai nieko neįtarė ir net nežinojo apie tokią ligą – demensiją, kuri jau bene prieš dešimtmetį diagnozuota jos sutuoktiniui Petrui. Tačiau nepaisant sunkios negalios, ligų, kas­dienių darbų bei rūpesčių, gyvenimo vis tiek neaplenkia ir išskirtinės šventės, jeigu taip jau žadėta iš aukštai – Regina ir Petras praėjusių metų pabaigoje minėjo savo Auksinių vestuvių sukaktį.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Nurimus Naujųjų fejerverkams, prasideda kultūringi 2024-ieji. Vien tarp sausį Lietuvoje numatomų renginių – kino festivaliai, filmai kino teatruose, parodos Lietuvos galerijose. Artimiausias ir kone ryškiausias įvykis – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei platformoje „ŽMONĖS Cinema“ sausio 17–23 d. vyksiantis tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, suteiksiantis puikią progą ne tik susipažinti su jaunais lietuvių kino kūrėjais, bet ir atrasti trumpametražį kiną apskritai.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Šiandien su nerimu stebime respublikonų (trampistų) ir demokratų (Baideno partijos) atstovų kaktomušą Amerikoje. Pastarasis reikalauja skubios pagalbos Ukrainai, o respublikonai spaudžia demokratus, versdami pirma savo kieme susitvarkyti ir negaišuojant išspręsti imigracijos krizę. Nepretenduoju į politikos vertintojus, tik pasidalinsiu tuo, ką mačiau savo akimis.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Rugpjūčio pabaigoje nusprendusi inicijuoti Sveikatos centro steigimą, Šilalės savi­valdybės taryba bai­giantis 2023-iesiems žengė antrą žingsnį sveikatos priežiūros įstaigų reformos link – įpareigojo savi­val­dybės administraciją rengti projekto įgyvendinimo planą bei investicinį projektą.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, choras ir solistai 2024-uosius metus pradės koncertu „Tu, Klaipėda, esi, Tu, Lietuva, esi“, skirtu Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos progai paminėti. Sausio 14 d., 15 val. Žvejų rūmų Didžiojoje salėje skambės neoficialus Mažosios Lietuvos himnas, lietuvių, latvių ir estų kompozitorių kūriniai, o koncerto programą vainikuos jūrinei temai skirta retai atliekama Felixo Mendelssohno-Bartholdy (1809–1847) koncertinė uvertiūra „Rami jūra ir laiminga kelionė“.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) metus tradiciškai pradeda koncertu, kuriuo kasmet pažymimas Klaipėdos sukilimas (sausio 15 d.), atvėręs kelius įteisinti Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvai. Metų pradžia taip pat kaskart tampa ir proga pristatyti ambicingas teatro simfoninio orkestro, choro bei solistų parengtas koncertines programas, žyminčias KVMT kolektyvų raidos etapus. Teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis įsitikinęs: orkestro patirtis ir branda leidžia imtis vis sudėtingesnių kūrinių partitūrų ne vien iš muzikinio teatro repertuaro. Pasak dirigento, šie kūriniai orkestrui – lyg profesinį augimą skatinantys vitaminai. Jam antrina ir teatro garbės dirigentas, buvęs ilgametis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas, teatro meno tarybos narys Stanislavas Domarkas, besidžiaugiantis sustiprėjusiu muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir puikiai sukomplektuotu choru.

Šių metų koncerto programą simboliškai atvers Stasio Šimkaus (1887–1943) patriotinė daina „Lietuviais esame mes gimę“ chorui, pastaraisiais metais skambanti kiekviename KVMT metų pradžios koncerte. Parašyta sorbų kilmės Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, kalbininko ir vertėjo Jurgio Zauerveino (Georgo Sauerweino) žodžiais, pirmą kartą išspausdintais 1879 m. Klaipėdos krašto savaitraštyje „Lietuviška ceitunga“, ši tuomet Varšuvoje ir Sankt Peterburge mokslus krimtusio jauno kompozitoriaus ir dirigento 1908 m. sukurta, Vydūnui dedikuota daina laikoma neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Ji taip pat buvo minima tarp pretendentų į Lietuvos himną kartu su dešimtmečiu anksčiau sukurta Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ (1898). Nors Lietuvos Respublikos himnu buvo pasirinkta pastaroji, įkvepiantis S. Šimkaus dainos tekstas ir uždeganti muzika lėmė, jog „Lietuviais esame mes gimę“ dar nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo giedama kaip himnas kartu su V. Kudirkos „Tautiška giesme“, kuria koncertus pradėdavo, o S. Šimkaus daina užbaigdavo. Jos patriotinis užtaisas buvęs toks veiksmingas, jog carinės Rusijos valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“!

Šįsyk koncerte daina skambės su teatro vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo sukurta įžanga. Ją atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras. Koncerto programoje taip pat skambės V. Konstantinovo sukurti fragmentai iš istorijų operos „Klaipėda“, vaizduojantys pasirengimą Klaipėdos sukilimui, prancūzų karių rikiuotę Turgaus aikštėje, kurią priima Prancūzijos paskirtas prefektas Gabrielis Žanas Petisnė su savo ponia, ir mūšio prie prefektūros kulminaciją: įžanga į II veiksmą, II v. 8 paveikslas ir epilogas. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui dedikuotos operos premjera įvyko 2023-ųjų vasarą III-iajame Klaipėdos festivalyje. Koncerte operos fragmentus atliks ir premjeroje dalyvavę atlikėjai: Gabrielio Žano Petisnė vaidmenį atlikęs Giedrius Gečys (tenoras), jo moters vaidmenį atlikusi Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras.

Lietuvos muzikinės kūrybos giją pratęs dar du programoje skambėsiantys kūriniai. Lietuviškojo minimalizmo pradininko Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) kultinės „Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir fortepijonui (1974) buvo sukurtos M. K. Čiurlionio gimimo šimtmečiui ir dėl to išaugintos iš Čiurlionio harmonizuotų, kūryboje ne sykį naudotų liaudies dainų „Beauštanti aušrelė“ ir „Bėkit, bareliai“ intonacinių grūdų. Autentišką dainos „Beauštanti aušrelė“ pavidalą kūrinio pradžioje koncerte gyvai atliks KVMT solistė Aurelija Dovydaitienė, o Čiurlionio harmonizuotą dainos versiją kūrinio pabaigoje – KVMT choras.

B. Kutavičiaus mokinės, šiuo metu Niujorke gyvenančios vienos žinomiausių pasaulyje lietuvių šiuolaikinės orkestrinės muzikos kūrėjų Žibuoklės Martinaitytės „Millefleur“ simfoniniam orkestrui (2018) buvo sukurtas festivalio „Iš arti“ užsakymu ir tais pačiais metais pirmąkart atliktas Martyno Staškaus diriguojamo Kauno miesto simfoninio orkestro. Kūrinio pavadinimas (pranc. „tūkstantis žiedų“) – tai aliuzija į viduramžiais ir renesanse paplitusį gobelenų audimo stilių, kurio pagrindinis elementas – daugybė smulkių žiedų ir augalų, sudarančių foną stambesnėms figūrinėms kompozicijoms. Kūrinyje šį foną sudaro mikroskopiniai garsiniai gestai, – tokie kaip švelniais atspalviais mirgantys styginių flažoletai ar subtilūs orkestro grupių dinaminiai bangavimai, – iš kurio palaipsniui iškyla ir vėl lėtai į jį nugrimzta stambesnės muzikinio audinio figūros. Pasak kompozitorės, „Millefleur“ – tai tarsi hedonistinis pasivaikščiojimas kerinčio grožio akustinių „žiedų“ sode, neskubriai besimėgaujant garsų teikiamais malonumais. Pasivaikščioti po Ž. Martinaitytės sukurtą sodą KVMT simfoninį orkestrą pakvietęs dirigentas Tomas Ambrozaitis neslepia, kad jo vadovaujamam orkestrui tai bus tikras profesinės ir meninės meistrystės išbandymas.

Lietuvos vienybę su kitomis dviem panašaus istorinio likimo Baltijos kaimynėmis – Latvija ir Estija – liudys koncerto programoje skambėsiantys šių šalių kompozitorių kūriniai. Estijai atstovaus Juozo Gruodžio amžininko Juhano Aaviko (1884–1982) Siuita orkestrui estų liaudies dainų temomis (1936), ryškiai reprezentuojanti folkloru grįstą estų tautinio romantizmo stilių. Kaip ir J. Gruodis, po studijų Rusijoje grįžęs gyventi, kurti ir puoselėti nacionalinę muzikos kultūrą savo gimtinėje, J. Aavikas dirbo Tartu ir Talino teatrų dirigentu, dirigavo Estijos dainų šventėse, dėstė ir vadovavo Talino konservatorijai beveik tuo pačiu metu kaip ir jo kolega Kaune. Tačiau skirtingai nei J. Gruodis, besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, J. Aavikas pasitraukė į Švediją ir ten gyveno iki pat mirties 1982-aisiais, emigracijoje sulaukęs beveik šimto metų ir parašęs keturtomę „Estų muzikos istoriją”.

Latvijos muzikinei kultūrai šiame koncerte atstovaus Emilis Darzinis (Emīls Dārzinš, 1875–1910) – tragiško likimo kompozitorius, muzikologas, chorvedys ir pianistas, lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vienmetis. Tarp jų anksti nutrūkusių biografijų rastume ne vieną paralelę, tačiau svarbiausia tai, kad nepaisant nuolatinių materialinių nepriteklių, silpnos sveikatos ir daugybės kliūčių kelyje į pripažinimą, abu buvo pasišventę visomis išgalėmis ir būdais dirbti savo tautai ir jos menui. 1904 metais E. Darzinio sukurtas „Melancholiškas valsas“ (Melanholiskais valsis) simfoniniam orkestrui yra vienintelis išlikęs kompozitoriaus simfoninis kūrinys, nors žinoma, kad simfoniniam orkestrui jis buvo sukūręs dar mažiausiai tris partitūras. Tačiau neatlaikęs aršios savo kolegų latvių muzikų kritikos, kurie jį vadino „kompozicijos diletantu ir pasipūtusiu kritiku“, E. Darzinis pats sunaikino visus savo orkestrinius kūrinius. Tuo tarpu Piotro Čaikovskio ir Jeano Sibeliaus muzikos įtakų persmelktas, subtiliai „prigesintais“ instrumentų tembrais šviesaus liūdesio atmosferą kuriantis „Melancholiškas valsas“ buvo atkurtas jau po kompozitoriaus mirties.

Koncerto pabaigoje skambėsiantis kūrinys primins ir nuolat KVMT simfoninio orkestro žiemos koncertuose plėtojamą marinistinę temą. Šįkart orkestras atliks rečiau koncertuose girdimą vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno-Bartholdy (1809–1847) koncertinę uvertiūrą „Rami jūra ir laiminga kelionė“ (1828). Šią uvertiūrą įkvėpė kur kas dažniau koncertuose atliekama to paties pavadinimo Ludwigo van Beethoveno kantata, sukurta pagal du gerai žinomus Johanno Wolfgango von Goethe‘s eilėraščius. XIX a. koncertinėmis uvertiūromis buvo vadinami savarankiški koncertuose atliekami orkestriniai kūriniai, dažniausiai programinio turinio, iš kurių išsivystė romantikų pamėgtas laisvos formos simfoninės poemos žanras. Įdomu tai, kad kūrinio partitūroje kompozitorius panaudojo labai žemo registro senovinį prancūzišką instrumentą serpentą – tūbos pirmtaką, iki XIX a. vidurio naudotą operos teatrų orkestruose.

Kviečiame visus Klaipėdos krašto patriotus ir simfoninės muzikos mėgėjus pažymėti svarbią istorinę sukaktį koncertu „Tu, Klaipėda, esi, Tu, Lietuva, esi“, kuris įvyks Klaipėdos sukilimo minėjimo išvakarėse, sausio 14 d. 15 val., Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų Didžiojoje salėje. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro, choro ir solistų atliekamą koncertinę programą sudarė, parengė ir diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

KVMT inform.

Būtų galima juokauti, jeigu nereikėtų iš apmaudo keikti kelininkų. Regis, šįkart kelio remonto darbai nuplaukė kartu su pirmu žiemos sniegu. Tad akivaizdu, kad žmonės piktinasi ne be pagrindo – dardant neva sutvarkytu keliu, automobilio dienos suskaičiuotos.

Žydrūnė MILAŠĖ

Gyventojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1

Metų sandūra įprastai pažymima triukšmingai – gausiais fejerverkais, dar gausesnėmis vaišėmis, kurios kai kada baigiasi ir ne taip linksmai, kaip tikėtasi. Specialiųjų tarnybų atstovai sako, jog praėjusių metų pa­lydėtuvės ir šių metų sutiktuvės Šilalės rajone praėjo sąlyginai ramiai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1

Nuo sausio keičiasi minimali mėnesio alga (MMA), dėl to didėja ir kai kurių su ja susijusių įmokų dydžiai. „Sod­ra“ primena, kad nuo sausio 1 d. dalis šalies gyventojų turi mokėti didesnes privalomojo sveikatos draudimo (PSD) ir valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokas.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1

Baigiantis 2023-iesiems, Šilalės savivaldybės taryba priėmė bene 10 mln. eurų vertės sprendimą – nutarta statyti Šilalėje dar vieną socialinių būstų daugiabutį (Kovo 11-osios gatvėje, kur iki šiol buvo miestiečių daržai) bei rekonst­ruoti Bijotų mokyklos pastatą į senelių globos namus. Nors ir balsavo už tokį sprendimą, politikai nuogąstauja, kad užmojis vienu metu įgyvendinti du brangius projektus gali tapti per didele našta mokesčių mokėtojams.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1

Mums, mažos valstybės gyventojams, Aliaska atrodė milžiniška – beveik 27 kartus didesnė už Lietuvą! Ir tuo pačiu tokia maža – gyventojų keturiskart mažiau nei Lietuvo­je. Vi­są kelionę Aliaska stebino savo dydžiais įvairiausiom pras­mėm, kurių mums kartais gal ir neverta stengtis suprasti.

Ledynai tirpsta

Sevardo apylinkės pirmiausia vilioja savo nacionaliniu fiordų parku, ledynais. Vienas jų – Išėjimo ledynas (Exit glacier). Taip jis vadinamas todėl, jog kadaise padėjo tyrinėtojams, keliavusiems po Hardingo ledyną, ištrūkti iš ledyno ir kalnų spąstų. Tai buvo tikrąja šio žodžio prasme išėjimas. Gal tuomet ir gimė legenda apie juodąjį keliautoją, vis dar tebeklaidžiojantį ledynuose. Sako, jis ir dabar dažnai išnyra iš tamsos pasiklausti kelio. Ir vargas tam, kurį juodasis keliautojas užkalbina... 

Kelionę į Išėjimo ledyną pradėjome nuo nacionalinio parko administracijos pastato, kur nei ledais, nei šalčiu nė iš tolo nedvelkė. Neilgai trukus priėjome žymą „1917“. Gidė paaiškino, kad taip pažymėta vieta, iki kurios tais metais buvo ledynas. Ilgokai paėję, radome ki-tą –­ „1942“. Supratome, jog tokiu atstumu per tą laikotarpį ledynas „susitraukė“. Paskui aptikome dar keletą žymų, tarp kurių atstumai buvo gana dideli. Paskutinioji – „2010“, nuo jos jau matėme ledyno liežuvį, kuris buvo gal už ki­lometro. O juk dar tik kiek daugiau nei dešimt metų pra­ėjo.

Dar liūdniau pasidarė, kai atoslūgio metą jūros pakrantėje pamatėme tysantį didžiulį banginį. Prie jo plušėjo aplinkosaugininkai, veterinarai – svėrė, kiek kilogramų plastiko pražudė šį milžiną. Sakė, jog tokie reginiai čia yra gana dažni.

Ankoridžas

Didžiausias Aliaskos miestas yra Ankoridžas, įsikūręs prie Aliaskos įlankos Kuko užutekio. Šiame mieste gyvena apie pusę visos valstijos gyventojų. Tai vienintelė vieta Aliaskoje, kur imi suprasti, kad tikrai esi Amerikoje. Čia jau yra bene visi amerikietiško gyvenimo elementai, tokie kaip meno galerijos, prašmatnūs restoranai bei prekybos cent-rai. Gatvės – tiesios it stygos, tvarkingai kvadratėliais suskirstytos, nėra jokių posūkių. Bepigu buvo XX a. miestus planuoti, kai jau žinojo, kas yra automobilis. Sako, į Ankoridžą pirmiau atvažiavo automobilis, o tik paskui iš jo išlipo žmogus. Ir, žinoma, pastatai- „stiklainiai“. Bet ir čia šalia urbanizuotų teritorijų dažnai gali pamatyti miesto parkuose laisvai besiganančių briedžių bei kitų laukinių gyvūnų. Sako, prieš porą metų juodasis lokys buvo užsukęs net į šio miesto pašto skyrių. Įėjo pro praviras duris, užsiropštė ant konvejerio juostos. Išsigandusiems darbuotojams teko kvietis pareigūnus...

Pažintį su Ankoridžu pradėjome nuo muziejaus, priklausančio Rasmusono centrui. Tai milžiniškas stiklinis pastatas, kuriame telpa ir istorija, ir šiandiena, taip pat yra planetariumas. Ypač sudomino antrajame aukšte įsikūrusi laboratorija, kurioje galima pačiam atlikti, patirti įvairiausius šiandienos mokslo pasiekimus. Tai kažkas labai panašaus į Koperniko mokslo atradimų centrą Varšuvoje ar Anna centrą Tartu, kur pats gali išbandyti laisvą kritimą, važiuoti dviračiu lynu, pagulėti vinių lovoje ir t. t.

Priešais muziejų – puikus parkas, pievelė, kurioje gali tiesiog išsitiesti, jei tik oras leidžia. Aliaskoje gaudoma kiekviena saulėta minutė ir visi jas išnaudoja be jokių „nepatogu“. Kultūros paveldo centre pristatomas 11 genčių paveldas. Įrengti kaimeliai, suteikiama galimybė pasimėgauti jų šokiais bei dainomis. Tačiau, pasak gido, tai jau yra „gryna komercija“. 

Įspūdingas Tony Knowles pakrantės takas, saugantis 1964 m. žemės drebėjimo atminimą. Palei taką įrengti stendai pasakoja, ką teko išgyventi čionykščiams žmonėms ir kokia rūsti būna gamta, kai supyksta. 

Nuostabus Chugacho valstybinis parkas, kuriame gausu įvairiausių lankytinų objektų, tarp kurių yra ir Portage ledynas. Chugacho parko aukštumą galima matyti iš bet kurio miesto taško. Tūkstančiai akrų snie­go dykumos tiesiog ranka pasiekiamos. Ankoridže daug militaristinių simbolių. Jie skirti įvairiuose karuose, taikos palaikymo misijose žuvusiems kariams atminti. 

Nuvežė mus ir prie vadinamųjų žuvų kopėčių, Ship Creek. Visą kelią vairuotojas aiškino apie didelį Aliaskos indėlį į lašišų populiacijos išsaugojimą, bet galop paaiškėjo, kad jos auginamos pramoninei prekybai.

Blogai būti per sočiam

Ankoridžas visu gražumu atsivė­rė savo storuliais. Susidarė įspūdis, jog šioje šalyje daroma viskas, kad tik žmogus kuo daugiau visko vartotų, valgytų. Štai einame gatve, o priešais atlinguoja vos ne visą šaligatvio plotį užimantis vyriškis, valgydamas ledus. Dar nebuvau mačiusi tokio dydžio ledų porcijos – gal kokio litro... Parduotuvėse maisto produktų pakuotės didžiulės, mažos bandelės ar sūrio gabalėlio nenusipirksi. O kai dėl sustreikavusių skrandžių nusprendėme nusipirkti coca colos, sužinojome, kad skardinėse jos nėra – pirk didelę pakuotę.

Dar viena įspūdinga patirtis su jų rūbų dydžiais. Bendrakeleivės pasakė, jog priešais viešbutį esančioje parduotuvėje vyksta labai gerų Aliaskos striukių išpardavimas, nuolaidos net 70 proc. Nors kelionėse apsieinu be pirkinių, visgi susigundžiau. Nuolaidos išties stulbinančios, bet jų dydžiai – dar labiau. Šiaip vilkiu M dydžio rūbus, bet ten S striukę apsisukau aplink save keletą kartų. Pasirodo, čia žmonės, kad nereikėtų krimstis dėl savo svorio bei mat­menų, ne valgyti mažiau pradėjo, o drabužių standartus pakeitė... 

Kaip mes pirkome alaus

Paskutinį vakarą Aliaskoje nusprendėme nusipirkti po skardinę alaus. Tuomet paaiškėjo, kad alus, kaip ir bet koks kitas alkoholis, parduodamas tik specializuotose parduotuvėse. Jos yra toli nuo maisto parduotuvių, jų tinklas labai retas. Visgi nutarėme, kad alaus mums reikia, ir išėjome ieškoti. Keletą kartų pasiklaususios kelio, parduotuvę rado­me. Ir kaip nustebome, kai dar prieš įeinant į vidų apsaugos dar­buo­tojas paprašė pasų. Pamatęs, kad jie už­­­sienietiški, nusišypsojęs iškart įlei­do. Ėmėme stebėti, kaip elgiamasi su vietiniais. Matom, jų pasus pasklaido. Pasirodo, jei pilietis kreivodamas įkliūva policijai, jei kaž­ko girtas prisidirba viešoje vietoje, jam į pasą įdedamas spaudas. Ir tuomet jau į jokią alkoholio parduotuvę nebeįleis. Dar matėme keliose vietose iškabintus šūkius: „Girtuokliai – didžiausia Aliaskos gėda“.

Šunų kinkinių varžybos

Ankoridžas yra ta vieta, iš kur startuoja Aliaskos šunų kinkinių varžybos, kurių finišas yra Nome. Ši pramoga atsirado iš didelio reikalo: baisiai šaltą žiemą beveik visi Nomo gyventojai susirgo karštine. Dėl sniego ir užšalusio vandenyno susisiekti su likusiu pasauliu buvo neįmanoma, tad nutarta vaistus gabenti šunų kinkiniu. Taip nuo mirties buvo išgelbėti keli tūkstančiai žmonių. 

Šunų kinkinių lenktynės Aliaskoje yra antroji šios valstijos „religija“ ir jų nepamačius, sako, negali girtis, jog buvai Aliaskoje. Nome, miestelyje prie Beringo sąsiaurio, daug šalčiau negu Ankoridže, ūžauja piktas šiaurės vėjas, nykus akmenuotas peizažas be jokio medelio. Nors birželį tundra žydi ir tai yra žavu. Gyvenvietės centre stovi stulpas su rodyklėmis, ant kurių užrašyti miestų pavadinimai ir atstumai iki jų. Vienoje jų – „Siberia 164“.

Šunų kinkinių trasa driekiasi palei Detali nacionalinį parką, įsikūrusį tarp dviejų kalnų masyvų, kurio neaplankius vėlgi kažko trūktų.

Aliaska kol kas yra viena iš pačių įspūdingiausių kada nors mano aplankytų šalių.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.