Šeštadienį Bijotuose netrūko nei variklių gausmo, nei adrenalino – čia pirmą kartą surengtas keturračių ledo slalomas „Bijotai 2026“. Ant užšalusio vandens telkinio Norberto Paškevičiaus parke vykęs renginys sulaukė gausaus būrio žiūrovų ne tik iš Bijotų, bet ir iš kitų miestų bei miestelių.

Renginio organizatoriai neslėpė – susidomėjimas pranoko lūkesčius, o dalyvių registraciją teko nutraukti, dar gerokai iki renginio pradžios, netgi buvo papildomai sudarytas laukiančiųjų sąrašas. Į Bijotus atvyko keturračių entuziastai iš Šilutės, Tauragės, Šilalės, Šiaulių, Klaipėdos ir kitų miestų. 

Tačiau pirmosios tokios varžybos mūsų rajone nepraėjo be iššūkių – renginio išvakarėse organizatoriai susidūrė su rimtu išbandymu, kuris galėjo net priversti atšaukti varžybas. Pasirodo, jau paruoštoje trasoje anksti rytą, matyt, iš nežinojimo, poledinės žūklės mėgėjai prigręžiojo skylių ir vienas ruožas atsidūrė po vandeniu. Bet, atsakingai įvertinus le­do storį, buvo priimtas sprendimas varžybas organizuoti.

Kaip vėliau sakė patys jų dalyviai, ši netikėta situacija suteikė dar daugiau adrenalino – maišėsi greitis, azartas, ledas, sniegas ir vanduo. Apie 400 metrų ilgio trasoje reikėjo įveikti po penkis ratus. Vienu metu startavo po du sportininkus, o rezultatai buvo fiksuojami pagal bend­rą laiką. 

Varžybos vyko dviejose keturračių kategorijose – iki 500 ir nuo 500 kubinių centimetrų darbinio variklio tūrio. Geriausiai kategorijoje iki 500 kub. cm sekėsi Kostui Zubrickui iš Girdiškės, antras buvo bijotiškis Dovydas Šeputis, trečioje vietoje liko Aurelijus Pūdžiavelis iš Šakviečio.

Kategorijoje nuo 500 kub. cm pirmą vietą užėmė Kornelijus Žukas iš Šilutės, antroji atiteko Bijotams atstovavusiam Pauliui Latožai, trečioji – tauragiškiui Daivarui Nėjui.

Beje, ypatingas dėmesys buvo skiriamas žiūrovų saugumui, todėl pastarieji ant ledo nebuvo leidžiami, teritorija buvo aptverta, budėjo savanoriai. 

Kadangi pirmasis toks renginys pa­prastai tik vasarą atgyjančiuose Bi­jo­tuose išties pavyko, o įspūdžių nestigo visiems jį stebėjusiems ir dalyvavusiems, organizatoriai tiki tokio susibūrimo ateitimi. Žinoma, iš dalies tai priklausys ir nuo orų – ne kasmet pasitaiko tokios idealios žiemos, kaip šiųmetė. 

„Jaučiamės pavargę, bet labai pakylėti ir laimingi. Nors teko nemažai paplušėti, viską atperka žiūrovų emocijos ir dalyvių azartas. Turėjome iššūkių, ruošiant trasą, bet su gamta nepakovosi. Nuoširdžiai dėkoju bičiuliams Lukui Kaspučiui ir Ernestui Bosui už trasos paruošimą. Bijotuose susirinko labai draugiška keturračių bend­ruomenė“, –neslėpė emocijų organizatorius Žydrūnas Valauskas.

Pirmasis keturračių ledo slalomas Bijotuose tapo ne tik sportiniu renginiu, bet ir bendruomeniškumo švente. Tam pritaria ir Bijotų seniūnė Irmina Zvick. 

„Nuoširdžiausia padėka renginio sa­vanoriams bei organizatoriams. Tokios, galima sakyti, šventės sėkmė – Žyd­rūno ir jo bičiulių idėjų ir darbo rezultatas. Pasirodo, Bijotai ir žiemos metu gali būti patrauklūs. Puikus žiemiškas oras ir intriguojanti renginio idėja subūrė bijotiškius, todėl labai tikiu, jog ir kitais metais tokia atrakcija visus vėl sukvies į Bijotus“, – džiaugėsi Bijotų seniūnė.

Renginio metu netrūko ir papildomų veiklų – susirinkusieji galėjo apžiūrėti išrikiuotus įvairių modelių keturračius, sušalusius šildė bijotiškių verdama košė, karšti gėrimai ir netgi laužai.

Valdas LATOŽA

AUTORIAUS nuotr.

Šiomis dienomis kultūrinį gyveni­mą nuspalvins ne tik pavasario nuojauta, bet ir susikaupimas. Vasario 24-oji žymi ketverių metų sukak­tį nuo plataus masto karo prieš Uk­rai­ną pradžios, todėl gyventojai kvie­čiami susiburti ir pagerbti už lais­vę kovojančius didvyrius. 

Tauragėje šiandien, prie kultūros rūmų, bus eksponuojama meninė instaliacija „Karo fone“, o 18 val. Švč. Trejybės bažnyčioje vyks maldos vakaras už taiką – tai bus dar vienas priminimas, kokios brangios mums visiems yra laisvė ir vienybė.

Atminties ir tapatybės temos kovo 2 d. persikels į Tauragės kultūros centrą, kur vyks nemokama Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo „Zitai“ peržiūra. Ši biografinė juosta apie nepamirštamą Zitą Kelmickaitę nukelia į dainuojančios revoliucijos laikus ir atskleidžia, kaip liaudies daina tapo dvasiniu ginklu kelyje į Nepriklausomybę.  

„Litexpo“ centre Vilniuje prasideda Knygų mugė. Šių metų tema „Žodis ieš­ko žmogaus“ skatina atsitraukti nuo informacinio triukšmo ir per literatūrą ieškoti gilesnio ryšio su savimi. Lankytojų laukia daugiau nei 300 renginių su Lietuvos ir užsienio autoriais, leidyklų atstovais, visuomenininkais bei muzikantais. Knygų mugės programa – vilniausknygumuge.lt.

Praėjusią savaitę paskelbti net trijų konkursų nugalėtojai, kurie bus apdovanoti Knygų mugės metu: Jurgos Ivanauskaitės premija ir simbolinis drambliukas iš rašytojos kolekcijos atiteks poetei Vitalijai Maksvytei už rinkinį „Ne kraujo, ne pieno“, Rašytojų kampe Vilniaus klubo premija už 2025 m. išleistą knygą „Mano Fabijoniškės“ bus įteikta iš Varšuvos atvykstančiam autoriui Romualdui Mieczkowskiui, o už knygos estetikos puoselėjimą bus ap­dovanoti 34-ojo knygos meno konkurso laureatai (pag­rindinė premija skirta dailininkui Jurgiui Griškevičiui už knygą „Kosminis choras“, tarp pripažintų meist­rų taip pat yra Elona Marija Ložytė, Nerijus Rimkus bei Linas Spurga jaunesnysis). 

Knygos šventė neaplenks ir pajūrio – vasario 18 d. Klaipėdos Imanuelio Kanto viešoji biblioteka paskelbė „Klaipėdos knyga“ pradžią, o bibliotekos languose sušvito 48 konkurse dalyvaujančios knygos.

Gimtosios kalbos dienos išvakarėse, minimos vasario 21 d., jau aštuonioliktą kartą Lietuvoje išrinkti ir gražiausi lietuviškų įmonių pavadinimai. Valstybinė kalbos inspekcija nurodo, jog šiemet rinko iš daugiau kaip 14 tūkst. mažųjų bendrijų ir uždarųjų akcinių bend­rovių pavadinimų, pirmenybę teikiant originaliems, skambiems, keliantiems teigiamas emocijas vardams, atspindintiems įmonės veiklą bei vertybes. Šių metų nugalėtojais tapo „Ateities istorijos“, „Debesyje“, „Kylam kartu“, „Sesių sodas“, „Švari lentyna“, „Žavesio dulkės“, „Žinių tiltas“ iš Vilniaus, „Kavavirė“, „Medis senolis“, „Ošia tyla“, „Pagaliau“, „Ugningai“, „Žygiuok“ iš Kauno, „Miltai ore“, „Miško sapno žirgai“ iš Kauno rajono, „Baltukas“ iš Panevėžio, „Ežio mintys“ iš Šiaulių, „Pajūrio smilga“ iš Palangos, „Popieriaus magija“ iš Vilniaus rajono ir „Rojaus obuoliukai“ iš Birštono.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nors Valentino diena ir praėjo, ekspertai įspėja – romantinis sukčiavimas išlieka vienu pavojingiausių Lietuvoje, o sukčiams imituojant dėmesį, pavyksta išvilioti tūkstančius eurų.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 14

Šiandien – lygiai ketveri metai, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Ir visą tą laiką šalis kasdien patiria žiaurias atakas – bombarduojama energetikos infrastruktūra, ligoninės, mokyklos, griaunami kaimai ir miesteliai, kasdien žūna visiškai nekalti žmonės, tarp kurių – ir vaikai... Tačiau ukrainiečiai nepasiduoda ir kaunasi toliau, nes žadamos taikos derybos kol kas be jokių rezultatų. 

Ukrainos sostinę Kyjivą Rusijos dronai dabar terorizuoja kasdien, neretai į atakas įsijungia ir raketos. Mero Vitalijaus Klyčko teigimu, sostinė yra arti katastrofos slenksčio – priešas sugriovė tris šilumines elektrines, šaltį nekūrenamuose namuose kenčia daugiau kaip pusė iš 3,5 milijono gyventojų.

Viena labiausiai sostinėje šąlančių Kyjive yra Kauno gatvė Dniprovsko mikrorajone, netoli Darnicos šiluminės elekt­rinės, kurią okupantai subombardavo vasario pradžioje. Elektrinė tiekė šilumą visam Dniprovsko mikrorajonui, tačiau dabar radiatoriai butuose šalti, nes elekt­rinės remontas užsitęs mažiausiai du mėnesius. 

Netekę šilumos, Kauno gatvės gyventojai puolė jungti elektrinius šildytuvus, bet, neatlaikiusios tokios apkrovos, sugedo elektros pastotės, butuose ir laiptinėse elektra dingo ilgam. Namai šioje gatvėje pastatyti prieš pusšimtį metų, elektros instaliacijos neremontuotos, tad viskas išėjo iš rikiuotės. Kauno gat­vės gyventojai dabar namus mė­gina pašildyti įjungę dujines virykles, bet temperatūra pakyla vos iki 4-5 laipsnių. Rusams susprogdinus tris elektrines, taip dabar gyvena daugybė kyjiviečių. Blogiausiai tiems, kurių butuose dujinės viryklės yra pakeistos į elektrines, o visiškai nešildomuose butuose temperatūra nukrenta žemiau nulio, kai kur net pakibo varvekliai...

Šąla visi – veikiančiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovai salėje sėdi su paltais, nes pastatas beveik nekūrenamas. Negana to, praėjusį penktadienį, operos „Sevilijos kirpėjas“ metu, du kartus buvo paskelbtas oro pavojus, visiems teko bėgti slėptis į požemius, dėl to renginys užsitęsė dviem valandomis... Tačiau žiūrovai nesinervino – žmonės prie to jau priprato. O pakalbinti dauguma sakė: „Išgyvensim ir šaltį, ir sprogimus, svarbu, kad Vakarai nenustotų remti mūsų didvyriškų karių“.

Prisistačius, jog esu iš Lietuvos, pašnekovai dėkojo mūsų šaliai už paramą. Ir, deja, kiekvienas paliudijo, kad kažkas iš giminaičių ar draugų kovoja fronte, buvo sužeisti ar žuvo.

„Rusija pasitikėti negalima: Maskva skelbia, jog civilinių objektų Ukrainoje nebombarduoja, tačiau  civiliai žūna kasdien. Bogoduhive neseniai raketa pražudė vyrą su trim vaikučiais“, – baisėjosi šalia sėdėjusi moteris. 

Ši tragedija ukrainiečius sukrėtė savotišku fatališkumu, mat, ieškodama saugesnės vietos, šeima išvyko gyventi toliau nuo fronto, tačiau jau pirmą naktį naujame name į jį pataikė žudikiška raketa. Nova Vodolaga kaimelyje Charkivo regione gyvenę 34-erių Grigorijus Šikula su metais vyresne žmona Olga augino tris lopšelinukus ir laukė netrukus gimsiančio ketvirto kūdikio. Šeimos tėvas buvo karo veteranas, prieš metus fronte praradęs koją. Vyras baiminosi dažnėjančių Rusijos apšaudymų, todėl pasiūlė žmonai ieškoti būsto tolėliau nuo fronto esančiame rajono centre Bogoduchive. Išsinuomavo namą netoli ligoninės, kad Grigorijui būtų arčiau vaikščioti į reabilitacijos procedūras, o žmonai nereikėtų toli vykti gimdyti. Pirmą naktį visi nusprendė miegoti viename kambaryje, tačiau Olga po keliolikos minučių išėjo į kitą, kad geriau pailsėtų... Grigorijus liko miegamajame su metukų dukrele Miroslava ir dvimečiais dvynukais Vania ir Vladu. Raketa visus juos pražudė akimirksniu... Olga stebuklingu būdu išgyveno, nors sprogimo banga moterį išsviedė iš kambario ant šalia esančio namo stogo. Medikai viliasi, jog kūdikis gims sveikas, tačiau nerimauja dėl Olgos būsenos. Sutuoktinį ir tris vaikus praradusi moteris atsidūrė ties bedug­nės riba...

Praėjusią savaitę per rusų atakas dar du vaikai žuvo Zaporižėje, vienas – Dnipre. Žuvo ir ke­liolika suaugusiųjų. Gedėdami aukų Bo­go­duchive, ukrainiečiai minėjo ir did­vyrišką, bet tragiš­kai pasibaigusį 40-metės Tetjanos Gladkovos poelgį. Dviejų vaikų mama dirbo degalinės kasininke Ternivkos miestelyje Donecko regione ir tapo liudininke, kaip priešo dronas trenkė į pravažiuojantį autobusą. Juo po darbo šachtoje namo buvo vežami angliakasiai. Pamačiusi liepsnojantį autobusą, Tetjana sušuko kitiems dviem degalinės darbuotojams skubiai kviesti pagalbą, o pati griebė gesintuvą ir nubėgo gelbėti sužeistųjų.

Kartu su ja nubėgo ir keli degalinėje buvę vyriškiai. Po akimirkos dar vienas rusų dronas smogė į autobusą, pražudydamas dvylika angliakasių bei jiems mėginusią padėti Tetjaną ir kartu su ja atbėgusius vyrus...

Tetjanos mama Svitlana žurnalistams pasakojo, jog su dukra telefonu kalbėjosi būtent tuo momentu, kai sprogo pirmasis dronas. Dukrai pasakius, kad turi nutraukti pokalbį ir bėgti gelbėti iš degančio autobuso žmones, Svitlana prašė jos nerizikuoti, bet ši sušuko, jog privalo, nes jie yra sužeisti... Dukros gedinti Svitlana žurnalistų pro ašaras klausė: kodėl karas žudo tauriausius žmones, o ne jo sukėlėjus?

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Žemės ūkio kooperatyvas „Šilalės Agro“ mini 15-ąsias įkūrimo metines. Per tą laiką įmonė smarkiai išsiplėtė ir jau nėra orientuota vien tik į stambiųjų ūkininkų poreikius. Nuolatinės investicijos į prekių asortimento ir infrastruktūros plėtrą bei dėmesys klientams lėmė, kad  praėjusiais metais „Šilalės Agro“ buvo išrinkta geriausia 2025 m. Ši­lalės rajono verslininkų sąjungos įmone.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Lietuvos demografinė situacija šiandien kelia vis daugiau nerimo ir tampa ne tik statistikos, bet ir politinės atsakomybės klausimu. Gyventojų skaičius šalyje mažėja jau ne vieną dešimtmetį, o ši tendencija ypač išryškėjo atkūrus Ne­priklausomybę, kai, atsivėrus sie­­noms, prasidėjo masinė emig­racija. Kartu į Lietuvą atėjo ir Vaka­rų pa­saulio požiūris, jog vaiko gi­mimas dažnai suvokiamas kaip di­delis ekonominis bei socialinis iš­šūkis. Situaciją ilgą laiką apsunki­no ir aukštesni nei daugelyje Europos valstybių mirtingumo rodikliai. 

Šiandien net Marijono Mikutavičiaus daina apie tris milijonus Lietuvos gyventojų skamba tarsi praeities simbolis – mūsų, deja, jau gerokai mažiau. Nors pastaraisiais metais emigracijos mastai sumažėjo, o sugrįžtančiųjų netgi daugiau nei išvykstančių, demografijos specialistai pabrėžia kitą pavojingą problemą: nepalankią gyventojų amžiaus struktūrą. Lietuva sparčiai „pražyla“, o jaunų žmonių, kurie kuria šeimas ir susilaukia vaikų, skaičius vis mažėja. Todėl demografijos klausimas tampa vienu svarbiausių iššūkių mūsų valstybės ateičiai. 

Pavojinga gyventojų mažėjimo tendencija pirmiausia atsiskleidžia visuomenės senėjime. Kai didesnę gyventojų dalį sudaro garbaus amžiaus žmonės, natūraliai auga išlaidos sveikatos apsaugai, socialinėms paslaugoms bei pensijoms. Tuo pat metu mažėja dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių, iš kurių šios sistemos yra finansuojamos. Vis ryškiau juntamas ir darbuotojų stygius viešųjų paslaugų sektoriuje – drastiškai pradeda trūkti medikų, slaugytojų, mokytojų bei kitų kvalifikuotų specialistų.

Negana to, situaciją dar labiau apsunkina vienpusės vidinės migracijos tendencijos: Vilnius kasmet vis „pučiasi“, o regionai sparčiai tuštėja. Deja, šis tuštėjimas nereiškia ramesnio gyvenimo – daugelyje Lietuvos vietovių ima griūti rūpybos ir paslaugų sistema, o taip įsisuka savotiškas ydingas ratas: gyvenimas regionuose tampa vis sudėtingesnis, nes žmonėms tenka vykti vis toliau ieškant darbo, mokyklos ar net būtiniausių paslaugų.

Todėl nereikėtų stebėtis ir darbdavių reakcija – vis dažniau jie dairosi darbo jėgos užsienyje. Kasmet Lietuvoje daugėja darbo migrantų, tačiau jų integracija kelia nemažai iššūkių. Ir taip, bent jau didžiuosiuose miestuose, vis dažniau pasitaiko situacijų, kai tampa sunku susikalbėti lietuviškai. Todėl neatmestina, jog dideli ir nevaldomi imigrantų srautai, laikui bėgant, Lietuvoje gali sukelti ir tokių problemų, su kuriomis jau susiduria kai kurios Vakarų valstybės, kai formuojasi savotiškos „valstybės valstybėje“.

Akivaizdu, kad demografijos politika šiandien yra viena aktualiausių valstybės temų. Tiesa, nesąžininga būtų teigti, jog šie klausimai ignoruojami – diskusijų įvairiais demografiniais aspektais tikrai netrūksta. Tačiau esmė ta, kad, kaip rodo pasaulinė praktika, atrasti tvarius ir ilgalaikius sprendimus nėra paprasta. Deja, neretai politikai siūlo priemones, kurios mažiau keičia realią situaciją, o labiau yra skirtos padaryti įspūdį potencialiems rinkėjams.

Žinoma, galime piktintis, kad vis daugiau jaunų porų savo tėvystės instinktus nukreipia į augintinius – šuniukus ar kačiukus. Taip pat jau seniai ryškėja tendencija pirmojo vaiko gimimą atidėti vis vyresniam amžiui, o tai natūraliai sumažina galimybes susilaukti antro ar trečio mažylio. Dalis šeimų apskritai baiminasi turėti vaikų dėl galimų ekonominių sunkumų, taip pat dėl nuolatinio streso ir nesaugumo jausmo, kuris pastaraisiais metais tapo kasdienybe.

Kol kas viena populiariausių gimstamumo skatinimo priemonių įvariose mūsų šalies savivaldybėse – finansinės išmokos. Šiandien savivaldybės dažnai dovanoja kūdikio kraiteles ir skiria solidžias išmokas naujagimių tėvams. Valstybė, atrodo, taip pat diegia palankesnę mokestinę politiką vaikus auginančioms šeimoms, didina vaiko pinigus. Tačiau ar tai iš tiesų yra tas tinkamiausias raktas spręsti problemas?

Demografijos specialistai remiasi moksliniais tyrimais, kurie rodo, jog finansinės paskatos gali sukelti tik nežymių pokyčių. Sprendimas susilaukti vaiko dažnai priklauso ne vien nuo pinigų, bet ir nuo bendros psichologinės būklės bei pasitikėjimo ateitimi. Nieko keisto, kad kai nuolat kalbama apie karą, krizes ir grėsmes, daugelis porų nusprendžia, jog dabar – ne laikas auginti kūdikį. O psichologinė gerovė siejasi ne tik su požiūriu į išorės pavojus, bet ir su viešųjų paslaugų kokybe bei bendru pasitikėjimu valstybe.

Viešose konferencijose demografijos klausimais dažnai akivaizdžiai išryškėja skirtumas tarp specialistų ir politikų požiūrio. Politikai linkę skambinti pavojaus varpais, raginti pradėti savotišką kryžiaus žygį už gimstamumą, o specialistai primena, jog dramatizavimas pats savaime nieko neišsprendžia. Demografai pabrėžia: prasmingiau būtų ne kelti abstrakčias kiekybines užduotis, kiek gyventojų turime turėti vienais ar kitais metais, o kalbėti apie kokybę. Apie tai, kaip užtikrinti kuo oresnį, saugesnį bei stabilesnį gyvenimą kiekvienam Lietuvos žmogui.

Specialistai tvirtina, kad šiandien svarbiau rūpintis tais, kurie jau dabar susiduria su konkrečiomis problemomis: mažinti „pražilusios“ visuomenės atskirtį, stiprinti viešąsias paslaugas regionuose, didinti žmonių pasitikėjimą valstybe. Vien deklaruoti, jog mums reikia daugiau vaikų, neužtenka. Priešingai – kuo mažiau bus deklaratyvios politikos ir kuo daugiau realių, apčiuopiamų veiksmų, tuo geresnis taps bendras psichologinis klimatas visuomenėje. O tai, savo ruožtu, gali turėti ir pozityvios įtakos gimstamumui.

Po metų vyks savivaldos rinkimai. Ir viena svarbiausių temų, jiems artėjant, turėtų būti demografinė situacija konk­rečiose savivaldybėse bei aiškūs žingsniai, kaip ją keisti. Tai daug svarbiau nei nuola­tinis politinis boksas, kai svarbiausia – vožtelti oponentui. Deja, po rinkimų ir vėl matome tą patį: aktualiausių prob­lemų spręsti neįmanoma, nes visa energija skiriama aiškinimuisi, kas kaltas...

Gal pagaliau sutarkime, kad atsakomybė tenka visiems, ir pereikime prie svarbiausio klausimo: ką daryti?

Andrius NAVICKAS

Iš keliolikos Šilalės krašto katalikų bažnyčių šildomos vos kelios, tad nieko nestebina, kai Šv. Mišios šią žiemą vyksta maldos namuose esant minusinei temperatūrai. Šalčiausia mažosiose medinėse bažnytėlėse, tačiau parapijų klebonai tikina, jog tikinčiųjų bendruomenių šaltis neišgąsdino – kas lankė bažnyčią, tas ir tebelanko. 

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Laukuvos kultūros namai ir Laukuvos seniūnija sukvietė į festivalį „Šitam dideliam būry“. Tačiau šiemet renginys nustebino, mat buvo pakeistas meninis žanras – šokių festivalis virto Šilalės krašto kūrėjų festivaliu.

Tokio pobūdžio renginys Laukuvoje surengtas pirmą kartą ir, tikėtina, yra vienas pirmųjų visame Šilalės krašte. Pagrindinei organizatorei, Laukuvos kul­­tūros namų vadovei Renatai Gužaus­kienei, pavyko suburti net septy­niolika skirtingų sceninio meno kūrėjų. Auto­rines choreografijas, dainas, poeziją bei dainuojamąją poeziją pristatė Aušra Danisevičienė, Mantas Toleikis, Taut­vy­das Vėtra, Erika Kairytė, Karolis Kaminskis, Paulius Skurdelis, Soneta Būd­vytienė, Kristina Mizgirienė, Marė Lyda Voroneckaja, Nijolė Rimšienė, Aneta Markutė-Kastrickienė, Renata Karvelis, Gied­rė Leškienė, Irena Leontjevienė, Ire­na Sebeckienė, Dijana Martinavičiutė ir pati renginio vedėja Renata.

Šventė prasidėjo daina ir ekspromtine teatralizacija. Jos metu dalyviai į sceną atkeliavo nešini žibintais – simboline kiekvieno kūrėjo skleidžiamos meninės šviesos išraiška. Po šio įspūdingo prisistatymo susirinkusieji tylos minute pagerbė žuvusiuosius už Lietuvos laisvę, o tautos vienybę išreiškė sugiedodami Tautišką giesmę. Šventės dalyvius pasveikino Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas.

Kai festivalio dalyviai žibintų šviesa papuošė scenos prieigas, prasidėjo pasirodymai. Jie buvo atliekami pačių kūrėjų bei pasitelkiant kolektyvus. O atlikėjams talkino Pajūrio laisvalaikio salės mišrus vokalinis trio „Trelė“ (vadovė S. Būdvytienė) ir choreografės A. Danisevičienės vadovaujami kolektyvai ar jų atstovai: Šilalės meno mokyklos šokio studija „Salto“, Aušros šokio teatro solistė Elėja Gestautaitė ir šokėjų duetas Gabija Jurčytė ir Adriana Panacheda, Šilalės kultūros centro šokio teatro šokėjos Vita Kuitniauskaitė ir Adija Danisevičiūtė. 

Renginio metu veikė dvi parodos, kurias parengė Laukuvos filialo bibliotekininkės, festivalio dalyviai džiaugėsi tautodailininkės Vilijos Pocevičienės rankdarbių paroda „Skrynių paslaptys“ (rengėja Jolanta Kairienė) bei Laukuvos vaikų dienos centro ir kultūros namų stilizuotų šluotų paroda (rengėja Rugilė Virbašienė).

Vakarą vainikavo padėkos bei gėlių žiedai kūrėjams, atlikėjams ir parodų rengėjams, fotografijos bei jaukūs pokalbiai prie bendro stalo – tarsi dar vienas tylus kūrybos tęsinys. Tiesa, R. Gužauskienė apgailestavo, kad ne visiems norėjusiems dalyvauti aplinkybės buvo palankios. Anot jos, festivalyje pasirodė tik maždaug pusė (o gal net ir mažiau) žinomų Šilalės krašto meno kūrėjų.

Paklausta, ar festivalis sugrįš kitais metais, ji svarstė, jog Laukuvos kultūros namams aktualūs meniniai žanrai galėtų keistis kasmet, o kartotis – kas penkerius metus. Tačiau čia pat šypsodamasi prisiminė posakį, kad „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“...

Už puikiai pavykusį renginį ir šventę sielai jo organizatorė sakė esanti nuoširdžiai dėkinga kiekvienam dalyviui, Laukuvos seniūnui ir seniūnijos darbuotojams, kavinei „Juodasis serbentas“, pagalbininkams Reditai, Austėjai, Enrikai ir Kristu­pui bei, žinoma, žiūrovams. Būtent jie dosniais aplodismentais lydėjo kiekvieną pasirodymą. Ir tai – gražiausias įrodymas, kad kiekvienas iš mūsų galime kurti ir skleisti savitą, nepakartojamą šviesą.

Audronė NORKAITYTĖ – ŽIAUBERĖ 

Rugilės VIRBAŠIENĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Kai už lango siaučia žiemos šaltis, o storos sniego pusnys dengia gatves ir keliukus, kai dienos vis dar tebėra trumpos, sutikime: ne vie­no mintys nuklysta į saulėtus kraštus. Būtent todėl kviečiu trumpam „pabėgti“ į Karibus – ten, kur švel­nus vėjas glosto odą, ban­gos ra­miai skalauja krantus, o saulė do­vanoja šilumą net ir pačią žvarbiau­sią dieną. Šiame straipsnyje no­riu su „Šilalės artojo“ skaitytojais pasidalinti kelionių įspūdžiais iš tropinio rojaus, kuris įkvepia, atgaivina ir primena, kad vasara, nauji potyriai, pasaulio pažinimas visada kažkur laukia.

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Su visiems puikiai pažįstamais kino, TV, bei teatro scenos atlikėjais: Andrius Bialobžeskis – charizmatiškasis aktorius, bardas, apdovanotas Auksinio kryžiaus, Sidabrinės gervės apdovanojimais. Nesuskaičiuojamų TV serialų ir filmų herojus. Giedrius Arbačiauskas – aktorius, bardas, TV balsas. Egidijus Sipavičius – legendinis dainininkas. Greta Šepliakovaitė-Bendžė – aktorė, aktyvi dainuojamosios poezijos dalyvė, TV projekto Lietuvos balsas“ dalyvė. Miglė Polikevičiūtė – aktorė apdovanota „Auksinio scenos kryžiumi“, „Sidabrinės gervės“ apdovanojimais. Šarūnas Januškevičius – aktorius, TV projekto „Muzikinė kaukė“ dalyvis. Žiūrovams gerai atpažįstamas iš serialų „Rimti reikalai“, „Šeima“, „Rezidentai“, kino filmų „Laisvės kaina“, „Savanoriai“, „Grąžinti nepriklausomybę“, „Ir visi jos vyrai “ ir kt.  Tadas Gryn – aktorius, TV serialų ir kino filmų veidas, Eglė Ancevičiūtė – aktorė, dainų autorė ir atlikėja Lietuvos žiūrovams gerai atpažįstama iš televizijos serialų „Meilė gydo“, „Rimti reikalai“.

„Pranašas“ – analogų neturintis sugrįžtantis muzikinis spektaklis - miuziklas. Pirmą kartą Lietuvoje pristatytas prieš dvidešimt metų, jis sulaukė ypatingo žiūrovų dėmesio ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos scenos meno istorijoje. Dabar kūrinys grįžta atsinaujinęs – su ta pačia muzika ir tekstais, tačiau nauja kūrybine komanda, kitokia menine vizija ir šviežiu atlikėjų kvėpavimu.

Tai nebanali meilės istorija, o skausmingas meilės trikampis,  kuriame greitas blizgesys susiduria su tikru jausmu, o džiaugsmas – su skausmu. Pagrindinis personažas, pagyvenęs vyras, tampa tarpininku tarp praeities ir dabarties, leisdamas žiūrovui iš naujo atrasti, kad meilė gali būti ir saldi kaip medus, ir deginanti kaip ugnis.

„Pranašas“ – ne tik spektaklis, bet ir kelionė į vieno iš didžiųjų XX a. dvasinių tekstų pasaulį. Spektaklio ištakos glūdi poeto ir filosofo K. Gibrano knygoje Pranašas, kurios universalios temos jau daugiau nei šimtmetį skatina mąstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę. Ši knyga, įkvėpusi ir pakeitusi gyvenimą Paulo Coelho – „Alchemiko“ autoriui, šiandien per muziką ir teatrą prabyla naujai – lietuviškame scenos kontekste. Tai pasakojimas apie universalius gyvenimo ciklus, kuriuos kiekvienas žiūrovas gali atpažinti savyje. Gibrano „Pranašo" filosofija poeto R. Stankevičiaus žodžiais jungiasi su kompozitoriaus R. Radzevičiaus  muzika ir teatro kalba, sukurdama erdvę vidiniam susitikimui su savimi.

Tai ne tradicinis miuziklas, o muzikinė-poetinė meditacija, kurioje muzika, žodis ir vaizdinė išraiška tampa lygiaverčiais dramaturgijos elementais.

Spektaklio centre – žmogaus kelias. Jame telpa meilė ir išdavystė, gimimas ir mirtis, kūniškos aistros ir vidinė ramybė. Čia nevaidinama. Čia išpažįstama. Tai pasakojimas apie universalius gyvenimo ciklus, kuriuos kiekvienas žiūrovas gali atpažinti savyje.

Šis spektaklis yra ne tik estetinė patirtis, bet ir vidinė kelionė – sustojimas, klausymasis ir atpažinimas. Jis balansuoja tarp koncertinės išraiškos, poezijos teatro ir vizualaus performanso, o jo tikslas – paliesti jautriausias žmogaus širdies stygas.

Viena iš Pranašo dainų „Degančios rankos“ yra tapusi ir žinomo dainininko M. Mikutavičiaus koncertinės programos hitu.

Aktoriai apie spektaklį:

Giedrius Arbačiauskas nedvejodamas sutiko vaidinti šiame muzikiniame spektaklyje: „Man svarbu scenoje perteikti savo gyvenimo patirtis, dar ir dar kartą atgaivinti sielos atmintį: kam verta skirti man duotą laiką...” Kūryboje televizijos filmų įgarsintojas, dainų autorius bei atlikėjas visada ieško nuoširdaus žmogiškumo, kito žmogaus požiūrio į jam svarbius klausimus ir vertybes, kūrybiško požiūrio į gyvenimą.” 

Andrius Bialobžeskis atnaujintame miuzikle nusprendė vaidinti dėl poeto R. Stankevičiaus eilių. „Rimvydas – mano bičiulis. Labai vertinu jo kūrybą“, – neslepia aktorius. Be to, Andrius prisipažino, kad ypač vertina tokius pasiūlymus ir galimybes, kuomet scenoje turi galimybę dainuoti. Kaip pats sako, vis dažniau jo gyvenime aktorystė darniai persipina su dainavimu.

A. Bialobžeskis atlieka Pranašo vaidmenį. „Ne, pranašu gyvenime savęs nelaikau, – juokiasi. Tačiau su amžiumi pastebiu, kad daug ką pradedu kitaip suprasti. Kitaip žvelgiu į meilę, į klaidas...“, – prisipažįsta žinomas vyras. Pasak aktoriaus, vaidyba muzikiniame spektaklyje „Pranašas. Kai iš meilės užsidega rankos” jį nuteikia meditatyviai, terapiškai.

Egidijus Sipavičius atliksiantis Pižono vaidmenį. Koks tai personažas? Dainininko žodžiais tariant, tai – savimyla, puošeiva, pasipūtėlis, semiantis iš gyvenimo viską tiesiog saujomis. Ir viską tik sau. Nesirūpinantis jį supančių žmonių jausmais, emocijomis. „Visiškai be jokios empatijos žmogus, tiesiog bjaurus tipas“, – priduria. O ar nėra sudėtinga vaidinti blogietį? Gal Egidijus įžvelgia ir kokių nors paralelių iš šio personažo ir savo gyvenimo? „Tokį personažą nėra sudėtinga vaidinti. Nes ryškius blogiečius ir beviltiškus geriečius, tokius itin ryškius personažus, visada yra lengviau vaidinti nei abejonių kamuojamą personą. Kažkada ir pats esu patyręs tokią egocentristinę būseną, kai visi tave myli, šlovina, sako, kad esi pats puikiausias, geriausias, gražiausias dainininkas. Ir tuomet labai lengva į visus aplinkui žiūrėti kaip į tau reikalingus ar nereikalingus asmenis. Tu gali drąsiai rinktis, nes pasiūla yra žiauriai didelė. Kažkada esu patyręs panašią būseną. Na, ir ačiū Dievui, kad iš jos išėjau, užteko sveiko proto“, – atvirauja pašnekovas.

Jaunosios kartos aktorius Šarūnas Januškevičius apie miuziklą: „Mane, kaip kūrėją, ši medžiaga intriguoja. Tai – tiksliausias žodis mano jausmams apibūdinti, gavus pasiūlymą kurti vaidmenį šiame miuzikle, pirmą kartą išgirdus dainas. Tai tikrai nėra eilinis, banalus, pramoginis „šokių pokių" miuziklas, kurio, rodos, tikiesi išgirdęs šio žanro pavadinimą. Čia – poetinis, mistinis, netiesmukas vyksmas. Čia kalbama esminėmis temomis – apie gyvenimą, mirtį, meilę, amžinąsias vertybes. Jokio „humoriuko" parazito, jokio sarkazmo ar ironijos šydelio, jokio nepatogumo būti atvira širdimi – to, kas taip dažnai kankina mūsų teatrinį laikmetį. O ir autoriai – rimti: Rimvydas Stankevičius (dainų tekstai) – pavasario poezijos lauretas, apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija) ir Rokas Radzevičius (muzika). Visa tai įkvepia, kelia ne tik pagarbą, bet ir norą nenuvilti. Būtent poeto R. Stankevičiaus tekstai jį ir patraukė, sužadino norą įsilieti į šią kūrybinę komandą: „Kaip aktorius visada jaučiu didelę pagarbą geriems literatams. Pradėjau mąstyti, kaip gi juos (tuos tekstus) galėčiau suvaidinti, įkūnyti, kaip reikėtų su jais dirbti. Ką galėčiau sukurti? Tas iššūkis ir suintrigavo”  samprotavo Š. Januškevičius, išgarsėjęs televizjos projekte „Muzikinė kaukė” ir yra laimėjęs X faktorių.

Taipogi savo mintimis apie „Pranašą“ dalinasi jaunosios kartos aktorė Miglė Polikevičiūtė, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Miglė prisipažino iškart tarsi nujautusi, kad vaidyba muzikiniame spektaklyje bus prasmingas darbas, kuris atneš gražių „pranašysčių”. „Ir nesuklydau, jame labai labai gražūs dainų tekstai, gydantys širdį, keliantys grožio jausmą. Miglės įkūnijamas personažas jai pačiai labai mielas ir artimas. Netgi atradusi didelių panašumų su juo. „Kaip ir mano personažė – taip ir aš, darydama klaidas, vingiuodama gyvenimo labirintais aptikau, kad svarbiausia už viską yra meilė. Tyra, paprasta, graži. Ir ją svarbu branginti bei vertinti”, – įsitikinusi pašnekovė.

Kūrybinė komanda:

Režisūriniai sprendimai ir statytojas – Tadas Gryn

Žodžiai – Rimvydas Stankevičius (pavasario poezijos laureatas, apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija)

Muzika – Rokas Radzevičius (roko operos „Jūratė ir Kastytis”, Eglė žalčių karalienė ir kt. projektų kūrėjai)

Choreografija – Gytis Ivanauskas

Įvaizdis – Toma Stašytė.

Garso režisierius – Erikas Vaikšnoras

Video projekcijos ir audiovizualinis menas – Mantas Bartusevičius

Atlikėjai:

Vyras – Andrius Bialobžeskis / Giedrius Arbačiauskas

Moteris – Eglė Ancevičiūtė / Miglė Polikevičiūtė

Mergina – Greta Bendžė / Miglė Polikevičiūtė

Vaikinas – Šarūnas Januškevičius

Pižonas – Egidijus Sipavičius / Tadas Gryn / Ainis Storpirštis.

Kovo 15 d., 17 val., Šilalės kultūros centre.

Bilietai platinami bilietai.lt ir ticketmarket.lt.